Byla C‑121/03

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Ispanijos Karalystę

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyvos 75/442/EEB ir 91/156/EEB – „Atliekų” sąvoka – Direktyvos 85/337/EEB ir 97/11/EB – Tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 80/68/EEB – Požeminio vandens apsauga nuo tam tikrų pavojingų medžiagų keliamos taršos – Direktyva 80/778/EEB – Žmonėms vartoti skirto vandens kokybė“

Generalinės advokatės C. Stix‑Hackl išvada, pateikta 2005 m. gegužės 26 d.  I‑0000

2005 m. rugsėjo 8 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas I‑0000

Sprendimo santrauka

1.     Aplinka — Atliekos — Direktyva 75/442 — Sąvoka — Šalinama medžiaga — Auginimo nuotekos — Netaikymas — Sąlygos — Auginimo ūkyje kritusių gyvulių gaišenos — Įtraukimas

(Tarybos direktyvos 75/442 su pakeitimais, padarytais Direktyva 91/156, 1 straipsnio a punktas)

2.     Aplinka — Atliekos — Direktyva 75/442 — „Kiti teisės aktai“ 2 straipsnio 1 dalies b punkto prasme — Bendrijos arba nacionalinės teisės aktai — Sąlygos

(Tarybos direktyvos 75/442 su pakeitimais, padarytais Direktyva 91/156, 2 straipsnio 1 dalies b punktas)

3.     Aplinka — Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas — Direktyva 85/337 — II priede išvardytų rūšių projektų pateikimas vertinti — Valstybių narių diskrecija — Apimtis ir ribos

(Tarybos direktyvos 85/337 su pakeitimais, padarytais Direktyva 97/11, 2 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 2 dalis ir II priedas)

4.     Aplinka — Vandenų apsauga nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių — Direktyva 91/676 — Taikymo sritis — Auginimo nuotekos — Įtraukimas — Auginimo nuotekų naudojimas kaip žemės ūkio trąšų — Neįtraukimas į Direktyva 80/68 nustatytą požeminio vandens apsaugos sistemą

(Tarybos direktyvos 80/68 5 straipsnis ir Tarybos direktyva 91/676)

1.     „Atliekų“ sąvokos Direktyvos 75/442 dėl atliekų su pakeitimais, padarytais Direktyva 91/156, prasme taikymo sritis priklauso nuo šios direktyvos 1 straipsnio a punkto pirmosios pastraipos termino „šalinti“ reikšmės.

Šiuo atžvilgiu tam tikrais atvejais prekė, medžiaga ar žaliava, gaunamos kaip gavybos ar gamybos proceso, kuris iš esmės nėra skirtas joms pagaminti, rezultatas, gali būti ne atliekos, o subproduktas, kurių įmonė nesiekia „šalinti“ minėtos nuostatos prasme, tačiau ketina naudoti arba realizuoti jai naudingomis sąlygomis vėlesniame procese iš anksto neperdirbus. Tokiu atveju prekėms, medžiagoms arba žaliavoms, kurios ekonominiu požiūriu turi produkto vertę, nesvarbu, ar jos buvo kaip nors perdirbtos, ir kurioms taikomi šiems produktams skirti teisės aktai, minėtos direktyvos nuostatos, skirtos reglamentuoti atliekų šalinimą arba apdorojimą, netaikomos su sąlyga, kad jų pakartotinis panaudojimas, iš anksto neperdirbus ir tęsiant gamybos procesą, yra ne tik galimas, bet ir neabejotinas.

Todėl auginimo nuotekos esant toms pačioms sąlygoms gali būti nelaikomos atliekomis, jeigu jos naudojamos žemei tręšti laikantis teisėto tręšimo praktikos konkrečiai identifikuotuose sklypuose ir jei laikomas jų kiekis yra toks, kurio reikia šiems tręšimo organinėmis trąšomis poreikiams patenkinti. Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės tai, kad tokios nuotekos naudojamos ne tos pačios žemės ūkio įmonės, kurioje jos susidarė, laukuose, o kitų ūkio subjektų reikmėms.

Tačiau auginimo ūkyje kritusių gyvulių, kurie nebuvo paskersti tam, kad būtų panaudoti žmonių maistui, gaišenos jokiu būdu negali būti panaudotos tokiomis sąlygomis, kurios leistų jų nepriskirti atliekoms minėtos direktyvos prasme. Šių gyvulių gaišenų turėtojas turi pareigą jas pašalinti, todėl šios medžiagos turi būti laikomos atliekomis.

(žr. 57–58, 60–62, 64 punktus)

2.     Direktyvos 75/442 dėl atliekų su pakeitimais, padarytais Direktyva 91/156, 2 straipsnio 1 dalies b punkte pateikta „kitų teisės aktų“ sąvoka gali reikšti ir Bendrijos, ir nacionalinės teisės aktus, apimančius minėtoje nuostatoje nurodytą atliekų kategoriją, su sąlyga, kad šie Bendrijos ar nacionalinės teisės aktai yra susiję su šių atliekų tvarkymu ir kad jie užtikrina bent jau tokį aplinkos apsaugos lygį, koks nurodytas šioje direktyvoje.

(žr. 69 punktą)

3.     Direktyvos 85/337 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo su pakeitimais, padarytais 1997 m. kovo 3 d. Direktyva 97/11, 4 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybės narės, išnagrinėjusios kiekvieną atvejį pagal valstybės narės nustatytas ribas ar kriterijus, nusprendžia, ar turi būti atliekamas projektų, išvardytų šios direktyvos II priede, poveikio vertinimas. Šios nuostatos apimtis iš esmės tokia pati kaip pirminės Direktyvos 85/337 redakcijos 4 straipsnio 2 dalies. Ji nepakeičia šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, pagal kurią reikia įvertinti projektų, galinčių daryti didelį poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, poveikį aplinkai.

(žr. 91–92 punktus)

4.     Vandenų apsauga nuo taršos dėl auginimo nuotekų Bendrijos lygmeniu grindžiama ne Direktyva 80/68 dėl požeminio vandens apsaugos nuo tam tikrų pavojingų medžiagų keliamos taršos, o Direktyva 91/676 dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių. Iš tikrųjų specialus pastarosios direktyvos tikslas yra kovoti su vandenų tarša, atsirandančia dėl tręšimo organinėmis trąšomis, gyvulių ekskrementų išvertimo ir per didelio organinių trąšų naudojimo. Ji numato specialų apsaugos režimą, apimantį aiškias valdymo priemones, kurias valstybės narės turi nustatyti ūkininkams ir kuriomis atsižvelgiama į daugiau ar mažiau pažeidžiamą aplinkos, į kurią patenka nuotekos, pobūdį. Todėl jeigu Direktyvos 80/68 5 straipsnis būtų aiškinamas taip, kad valstybės narės turi atlikti išankstinį tyrimą, kurį, be kita ko, sudaro ir hidrogeologinis tyrimas, dėl bet kokio auginimo nuotekų, pavyzdžiui, žemės ūkio trąšų panaudojimo, Direktyva 80/68 nustatytas apsaugos režimas iš dalies pakeistų specialų Direktyva 91/676 įtvirtintą režimą.

(žr. 101–102 punktus)




TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)

SPRENDIMAS

2005 m. rugsėjo 8 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyvos 75/442/EEB ir 91/156/EEB – „Atliekų” sąvoka – Direktyvos 85/337/EEB ir 97/11/EB – Tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 80/68/EEB – Požeminio vandens apsauga nuo tam tikrų pavojingų medžiagų keliamos taršos – Direktyva 80/778/EEB – Žmonėms vartoti skirto vandens kokybė“

Byloje C‑121/03

dėl 2003 m. kovo 19 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo,

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama G. Valero Jordana, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Ispanijos Karalystę, atstovaujamą N. Díaz Abad, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai J.‑P. Puissochet (pranešėjas), S. von Bahr, U. Lõhmus ir A. Ó Caoimh,

generalinė advokatė C. Stix‑Hackl,

posėdžio sekretorė M. M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. gruodžio 15 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2005 m. gegužės 26 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad:

–       nepriimdama priemonių, reikalingų įvykdyti iš 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, p. 39) su pakeitimais, padarytais 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/156/EEB (OL L 78, p. 32, toliau – Direktyva 75/442), 4, 9 ir 13 straipsnių kylančius įsipareigojimus, nesiimdama priemonių, reikalingų užtikrinti Gerona provincijos Baix Ter zonoje įsteigtų kiaulių ūkių atliekų pašalinimą arba panaudojimą, nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai arba nekenkiant aplinkai, leisdama daugeliui šių ūkių veikti neturint pagal šią direktyvą reikalaujamų leidimų ir neatlikdama šiuose ūkiuose būtinų reguliarių patikrinimų,

–       neatlikdama poveikio aplinkai vertinimo prieš pradedant šių kiaulių ūkių statybą ar jų projektų pakeitimą ir taip pažeisdama 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, p. 40, toliau – pirminė Direktyvos 85/337 redakcija) 2 straipsnio ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatas arba pažeidžiant šios direktyvos su pakeitimais, padarytais 1997 m. kovo 3 d. Tarybos direktyva 97/11/EB (OL L 73, p. 5, toliau – Direktyva 85/337), nuostatas,

–       neatlikdama pagal 1979 m. gruodžio 17 d. Tarybos direktyvos 80/68/EEB dėl požeminio vandens apsaugos nuo tam tikrų pavojingų medžiagų keliamos taršos (OL L 20, 1980, p. 43) 3 straipsnio b punktą, 5 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnį reikalaujamų hidrogeologinių tyrimų šiame ieškinyje nurodytų kiaulių ūkių keliamos taršos paveiktoje zonoje,

–       viršydama 1980 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 80/778/EEB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės I priedo C dalies 20 punkte nurodytą didžiausią leistiną nitratų koncentraciją kai kuriose valstybinėse Baix Ter zonos vandens paskirstymo sistemose ir taip pažeisdama šios direktyvos 7 straipsnio 6 dalį,

Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šias direktyvas.

 Teisinis pagrindas

 Teisės aktai, reglamentuojantys atliekas

 Bendrijos teisė

2       Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punkto pirmoji pastraipa atliekas apibrėžia kaip „bet kokią medžiagą ar daiktą, patenkantį į I priedo kategorijas, kurias atliekų turėtojas šalina, ketina arba privalo šalinti“.

3       Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punkto antroji pastraipa numato Komisijai užduotį sudaryti „sąrašą atliekų, priklausančių I priede nurodytoms kategorijoms“. 1993 m. gruodžio 20 d. Sprendimu 94/3/EB, pateikiančiu atliekų sąrašą pagal Tarybos direktyvos 75/442 (OL L 5, 1994, p. 15) dėl atliekų 1 straipsnio a punktą, Komisija sudarė Europos atliekų katalogą (EAK), kuriame būtent tarp „žemės ūkio <...> pirminės gamybos <...> atliekų“ nurodomi „gyvulių ekskrementai, šlapimas ir mėšlas (įskaitant panaudotus šiaudus), ištekėję, atskirai surinkti ir tvarkyti už teritorijos ribų“. Šio sprendimo priede esančioje įžanginėje pastaboje pabrėžiama, kad šis atliekų sąrašas yra „neišsamus“, kad „medžiagos įtraukimas į EAK jokiu būdu nereiškia, jog medžiaga tampa atlieka“, ir kad „įrašas tampa teisėtu tik tuomet, kai jis atitinka atliekos apibrėžimą“.

4       Minėtos direktyvos 1 straipsnio c punktas turėtoją apibrėžia kaip „atliekų gamintoją arba fizinį ar juridinį asmenį, kuris tas atliekas valdo“.

5       Direktyvos 75/442 2 straipsnis nustato:

„1. Ši direktyva netaikoma:

a) dujų išmetimui į atmosferą;

b) tam, ką reguliuoja kiti teisės aktai:

<…>

iii) kritusiems gyvuliams ir šioms žemės ūkio atliekoms: srutoms ir kitoms natūralioms nepavojingoms medžiagoms, naudojamoms žemės ūkyje;

<…>

2. Specifinės taisyklės, taikomos ypatingais atvejais arba papildančios šios direktyvos taisykles dėl konkrečių atliekų kategorijų tvarkymo, gali būti nustatytos atskiromis direktyvomis.“

6       Minėtos direktyvos 4 straipsnis nustato:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekos būtų panaudotos ar pašalintos nesukeliant pavojaus žmonėms ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai, būtent:

–       nesukeliant pavojaus vandeniui, orui, dirvožemiui, augalams ir gyvūnams,

–       nesukeliant triukšmo ar kvapų,

–       nedarant neigiamo poveikio kraštovaizdžiui ar ypač svarbioms vietovėms.

Valstybės narės taip pat imasi būtinų priemonių uždrausti atliekų išmetimą, išvertimą ar nekontroliuojamą šalinimą.“

7       Remiantis tos pačios direktyvos 9 straipsniu, kad galėtų įgyvendinti minėtą 4 straipsnį, bet kuri įmonė ar ūkio subjektas, vykdantis šios direktyvos II priedo A dalyje numatytas operacijas, turi gauti atitinkamą atsakingos institucijos leidimą, kuriame būtų nurodyta atliekų rūšis ir kiekis, techniniai reikalavimai, būtinos saugos priemonės, atliekų šalinimo vieta ir tvarkymo būdas.

8       Direktyvos 75/442 13 straipsnyje nustatyta:

„Įmones ir kitus ūkio subjektus, vykdančius 9–12 straipsniuose nurodytas operacijas, privalo reguliariai tikrinti atsakingos institucijos.“

 Nacionalinė teisė

9       1998 m. balandžio 21 d. Įstatymo Nr. 10/1998 dėl atliekų (BOE, 1998 m. balandžio 22 d.) 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad „šis įstatymas papildomai taikomas toliau nurodytiems klausimams, kiek tai susiję su aspektais, kuriuos jis aiškiai reguliuoja savo specifiniu reglamentavimu:

<…>

b)      kritusių gyvulių ir gyvulinės kilmės atliekų šalinimui ir apdorojimui, kaip tai reglamentuota 1993 m. gruodžio 17 d. Karaliaus dekrete Nr. 2224/1993 dėl sanitarinių normų, susijusių su kritusių gyvulių ir gyvulinės kilmės atliekų šalinimu ir apdorojimu bei apsauga nuo ligų sukėlėjų gyvulių pašare <…>

c)      ūkininkų ūkių ir galvijų auginimo ūkių atliekoms, sudarytoms iš ekskrementų ir kitų natūralių nekenksmingų medžiagų, naudojamų ūkininkų ūkiuose, kaip tai reglamentuota 1996 m. vasario 16 d. Karaliaus dekrete Nr. 261/1996 dėl vandens apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių ir teisės aktuose, kuriuos turi priimti vyriausybė, remdamasi penkta papildoma nuostata

<…>“

10     Ši penkta papildoma nuostata nustato, kad minėto 2 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytų atliekų, kaip žemės ūkio trąšų, naudojimui taikomi vyriausybės šiuo klausimu priimti teisės aktai ir prireikus papildomos autonominių regionų priimtos normos. Remiantis ta pačia papildoma nuostata, šis teisės aktas nustato atliekų, kurias galima naudoti tręšimui, rūšį ir kiekį, taip pat sąlygas, kurioms esant tokiai veiklai nereikalingas leidimas, ir numato, kad ši veikla turi būti vykdoma nekeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų arba metodų, galinčių daryti žalą aplinkai, būtent teršti vandenį. Šios papildomos nuostatos 3 dalyje taip pat nustatyta, kad tais atvejais, kai jos reglamentuojamos atliekos naudojamos laikantis joje nustatytų sąlygų, tai nėra išpylimas į vandenį 1985 m. rugpjūčio 2 d. Įstatymo Nr. 29/1985 92 straipsnio prasme.

11     Įgyvendindama ta pačia papildoma nuostata suteiktą įgaliojimą, Ispanijos vyriausybė priėmė 2000 m. kovo 3 d. Karaliaus dekretą Nr. 324/2000, nustatantį pagrindines kiaulių auginimo ūkių tvarkymo taisykles (BOE, 2000 m. kovo 8 d.). Šis dekretas numato, kad kiaulių auginimo ūkių nuotekų tvarkymas, be kita ko, gali būti vykdomas panaudojant jas kaip organines ir mineralines trąšas ir kad taip panaudotas maksimalus nuotekų kiekis bei azoto koncentracija turi atitikti Karaliaus dekrete Nr. 261/1996 nustatytas normas.

12     Katalonijos autonominis regionas, kiek tai susiję su juo pačiu, priėmė 1993 m. liepos 15 d. Įstatymą Nr. 6/1993 dėl atliekų. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies c punktas nustato, kad įstatymo taikymo sritis neapima „ūkininkų ūkių ir galvijų auginimo ūkių atliekų, kurios yra nepavojingos ir kurios panaudojamos tik vykdant žemės ūkio veiklą“. 2001 m. rugpjūčio 1 d. Dekretas Nr. 220/2001 dėl auginant gyvulius susidarančių ekskrementų valdymo, numatantis pareigą parengti tvarkymo planus ir vesti registrus, skirtas papildyti šiuos teisės aktus. Šis dekretas pabrėžia, kad tokios atliekos turi būti tvarkomos atsižvelgiant į geros ūkininkavimo praktikos kodeksą, kiek jis taikomas azotui. Pastarasis kodeksas buvo patvirtintas 1998 m. spalio 22 d. Įsakymu.

 Teisės aktai, reglamentuojantys tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimą

 Bendrijos teisė

13     Pirminės Direktyvos 85/337 redakcijos 2 straipsnio 1 dalis nustato:

„Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, kad prieš duodant sutikimą projektams, galintiems daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, būtų atliekamas poveikio aplinkai vertinimas.

Šie projektai yra nurodyti 4 straipsnyje.“

14     Remiantis šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalimi, „II priede išvardytų rūšių projektams vertinimas privalomas pagal 5–10 straipsnius, kai valstybės narės mano, kad to reikalauja projektų charakteristikos“. Šio II priedo 1 punkto f papunktyje nurodytos kiaulidės.

15     Remiantis Direktyvos 85/337 4 straipsnio 1 dalimi, „I priede išvardytų rūšių projektams vertinimas privalomas pagal 5–10 straipsnių nuostatas“.

16     Minėto I priedo 17 punkto b papunktis nurodo įrengimus, skirtus intensyviam kiaulių auginimui, kuriuose yra daugiau kaip 3 000 vietų kiaulėms (sunkesnėms nei 30 kg), o to paties punkto c papunktis įtraukia įrengimus, kuriuose yra daugiau kaip 900 vietų paršavedėms kiaulėms.

17     Direktyvos 85/337 4 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybės narės, išnagrinėjusios kiekvieną atvejį pagal valstybės narės nustatytas ribas ar kriterijus, nusprendžia, ar projektai, išvardyti šios direktyvos II priede, „turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnių nuostatas“. To paties 4 straipsnio 3 dalis patikslina, kad „kai pagal 2 dalį nagrinėjamas kiekvienas atvejis ar naudojamasi valstybės narės nustatytomis ribomis arba kriterijais, privaloma atsižvelgti į atrankos kriterijus, išvardytus III priede“.

18     Direktyvos 85/337 II priedo 1 punkto e papunktyje nurodomi „statiniai intensyviam naminių gyvulių auginimui (jei neįtraukti į I priedą)“, o to paties priedo 13 punkte – „bet kurių I ir II prieduose išvardytų ir jau įgyvendintų, įgyvendinamų ar leistų įgyvendinti projektų pakeitimas ar išplėtimas, galintis daryti reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai“. Valstybės narės turėjo įgyvendinti Direktyvą 85/337 iki 1999 m. kovo 14 dienos.

 Nacionalinė teisė

19     Remiantis 1998 m. vasario 27 d. Katalonijos autonominio regiono įstatymu Nr. 3/1998 dėl plataus aplinkos institucijų įsikišimo ir jį įgyvendinančiu dekretu, t. y., 1999 m. gegužės 18 d. Dekretu Nr. 136/1999, kiaulių ūkiai, kuriuose auginama daugiau kaip 2 000 mėsinių kiaulių arba daugiau kaip 750 paršavedžių kiaulių, turi gauti išankstinį aplinkosaugos leidimą, kuris užtikrina, kad bus laikomasi aiškių auginimo nuotekų ir kritusių gyvulių gaišenų tvarkymo įpareigojimų. Kiaulių ūkiai, kuriuose numatoma auginti nuo 200 iki 2 000 kiaulių, prieš jų statybą turi gauti aplinkosaugos leidimą. Tas pats įstatymas numato, kad jau veikiantys kiaulių ūkiai, kurie neturi aplinkosaugos leidimo, turi pateikti prašymus tokiems leidimams, siekiant įteisinti jų statusą.

20     Nacionaliniu lygmeniu 2001 m. gegužės 8 d. Įstatymas Nr. 6/2001, pakeičiantis 1986 m. birželio 28 d. Karaliaus dekretą Nr. 1302/1986 dėl poveikio aplinkai vertinimo (BOE, 2001 m. gegužės 1 d.), nustato, kad naujiems intensyvaus auginimo įrengimams, kuriuose mėsinių kiaulių skaičius viršija 2 000, o paršavedžių kiaulių – 750, turi būti taikoma poveikio aplinkai vertinimo procedūra.

 Teisės aktai, reglamentuojantys požeminio vandens apsaugą

 Bendrijos teisė

21     Direktyvos 80/68 3 straipsnis nustato, kad:

„valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad:

<…>

b) būtų apribotas II sąrašo medžiagų išleidimas į požeminius vandenis, ir tokiu būdu išvengiant požeminio vandens taršos šiomis medžiagomis, būtų užkirstas kelias I sąrašo medžiagų išleidimui į požeminius vandenis“.

22     Minėto II sąrašo 3 punktas nurodo „medžiagas, kurios kenkia požeminio vandens skoniui ir (arba) kvapui, ir junginius, galinčius sukelti tokių medžiagų susidarymą požeminiame vandenyje ir taip padaryti jį netinkamą žmonėms vartoti“.

23     Direktyvos 80/68 5 straipsnis, be kita ko, nustato, kad valstybės narės išankstinį tyrimą taiko visiems to paties II sąrašo medžiagų išleidimams ir gali suteikti leidimą tik tuomet, jei yra laikomasi visų techninių atsargumo priemonių, būtinų užkirsti kelią požeminio vandens taršai šiomis medžiagomis.

24     Remiantis šios direktyvos 7 straipsniu, „atliekant išankstinius tyrimus, nurodytus 4 ir 5 straipsniuose, analizuojamos konkrečios teritorijos hidrogeologinės sąlygos, dirvožemio ir podirvio apsivalymo galimybės, taršos rizika ir požeminio vandens kokybės pakitimas dėl išleidimo, taip pat nustatoma, ar medžiagų išleidimas į požeminį vandenį aplinkosauginiu požiūriu yra tinkamas sprendimas“.

 Nacionalinė teisė

25     Nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismui nebuvo pateikta informacijos apie kokius nors nacionalinės teisės aktus, specialiai skirtus Direktyvai 80/68 įgyvendinti.

 Teisės aktai, reglamentuojantys žmonėms vartoti skirto vandens kokybę

 Bendrijos teisė

26     Direktyvos 80/778/EEB 2 straipsnis nustato:

„Šioje direktyvoje sąvoka „žmonėms vartoti skirtas vanduo“ suprantama kaip bet koks šiam tikslui naudojamas gamtinis ar paruoštas vanduo, neatsižvelgiant į jo kilmę:

–       žmonėms vartoti tiekiamas vanduo

arba

–       vanduo:

–       vartojamas maisto gamybos įmonėje žmonių mitybai skirtiems produktams ar medžiagoms gaminti, perdirbti, konservuoti arba tiekti į rinką

ir

–       darantis įtaką galutinio maisto produkto saugai.“ (Neoficialus vertimas)

27     Remiantis šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi:

„Valstybės narės nustato I priede nurodytų žmonėms vartoti skirto vandens parametrų vertes.“ (Neoficialus vertimas)

28     To paties straipsnio 6 dalis paaiškina, jog „valstybės narės imasi būtinų priemonių, užtikrinančių, kad žmonėms vartoti skirtas vanduo atitiktų bent I priedo reikalavimus“. (Neoficialus vertimas)

29     Minėto I priedo C dalies 20 punkte nurodyta, kad maksimali leistina nitratų koncentracija yra 50 mg/l.

 Nacionalinė teisė

30     Šiame ieškinyje nagrinėjama zona 1998 m. spalio 21 d. Katalonijos autonominio regiono dekretu Nr. 283/1998 buvo paskelbta pažeidžiama. Įgyvendinant šį teisės aktą ir siekiant užtikrinti žmonėms vartoti skirto vandens kokybę, buvo priimtas 2000 m. gegužės 2 d. Dekretas Nr. 167/2000, patvirtinantis ypatingąsias priemones nitratais užterštų viešųjų vandens tiekimo šaltinių atžvilgiu.

 Ikiteisminė procedūra

31     2000 m. Komisija gavo skundą, kuriuo buvo pranešta apie Gerona provincijoje Ter upės deltoje esančios Baix Ter zonos gruntinio vandens ir daugelyje tos pačios provincijos Empordà savivaldybių tiekiamo geriamojo vandens užterštumą. Skundą pateikęs asmuo tvirtino, kad šio užterštumo įvairiomis medžiagomis, ypač nitratais, priežastis yra intensyvi kiaulių auginimo ūkių, kurių nuotekos tiesiogiai – nekontroliuojamai ir neišvalytos – buvo išleidžiamos į vandenis, plėtra. Pateikdamas Komisijai tyrimo, kurio metu buvo nustatytas nitratų kiekis atitinkamame vandenyje, rezultatus, tas pats skundą pateikęs asmuo nurodė, kad už sveikatos apsaugą atsakinga Gerona provincijos institucija atsisakė jam pateikti tam tikrą informaciją apie šio vandens kokybę.

32     2000 m. gegužės 2 d. laišku Komisija pasiūlė Ispanijos valdžios institucijoms pateikti savo pastabas dėl šio skundo ir informaciją apie nurodytus kiaulių ūkius bei apie Baix Ter zonos gruntinio vandens būklę.

33     2000 m. liepos 13 d. laišku Ispanijos valdžios institucijos persiuntė keletą Katalonijos autonominio regiono aplinkos apsaugos tarnybos parengtų ataskaitų. Savo atsakyme jos tvirtino, kad dėl žemės ūkio veiklos susidarančios atliekos nepatenka į Direktyvos 75/442 taikymo sritį ir kad nagrinėjamai veiklai nebuvo taikyta Direktyvoje 85/337 numatyta vertinimo procedūra, kiek tai susiję su jų poveikiu aplinkai. Prie šio atsakymo kaip priedas pridėti dokumentai parodė, kad kiaulių auginimo ūkiuose atlikus atliekų išleidimo kontrolę buvo skirtos sankcijos ir kad gruntinio vandens užterštumas nitratais buvo padidėjęs, o pusė 2000 m. pirmą trimestrą paimtų mėginių viršijo maksimalią 50 mg/l koncentraciją. Kiek tai susiję su Direktyva 80/778, Ispanijos institucijos paminėjo Dekretą Nr. 167/2000.

34     Manydama, kad Ispanijos valdžios institucijos pažeidė Direktyvas 75/442 ir 85/337, taip pat ir jų pirmines redakcijas – 80/68 ir 80/778, 2000 m. spalio 25 d. Komisija nusiuntė Ispanijos Karalystei oficialų pranešimą.

35     Ispanijos valdžios institucijos į jį atsakė 2001 m. vasario 1 ir 15 d. d. laiškais, pateikdamos Komisijai Katalonijos autonominio regiono aplinkos apsaugos tarnybos parengtą ataskaitą, kurioje Katalonijos administracija paskelbė žinanti problemą, kurią kelia užterštumas nitratais Baix Ter zonoje. Ispanijos valdžios institucijos, be kita ko, pripažino, kad nagrinėjamo gruntinio vandens atveju šešiose savivaldybėse nitratų koncentracija viršijo 50 mg/l ribą. Tačiau jos nurodė, kad Dekretu Nr. 283/98 nagrinėjama zona buvo paskelbta pažeidžiama Katalonijos zona, kiek tai susiję su užterštumu žemės ūkio kilmės nitratais, ir kad 2000 m. balandžio 3 d. vyriausybė dėl šio užterštumo patvirtino hidroresursų valdymo pažeidžiamose zonose programą. Ispanijos institucijos taip pat paaiškino, kad nagrinėjamoje zonoje 1998 m. spalio 22 d. Įsakymu patvirtintas geros ūkininkavimo praktikos kodeksas buvo privalomas kaip ir Dekretas Nr. 205/2000, patvirtinantis pažeidžiamose zonose taikomų agronominių priemonių programą. Dėl Direktyvų 75/442 ir 80/68 Ispanijos valdžios institucijos nurodė, kad jos nebuvo pažeistos, o visiems kiaulių auginimo ūkiams buvo taikyta procedūra, kuria siekta užtikrinti tinkamą jų atliekų tvarkymą.

36     2001 m. kovo 15 d. laišku Ispanijos valdžios institucijos Komisijai papildomai pateikė Katalonijos autonominio regiono sveikatos ir socialinės apsaugos tarnybos parengtą ataskaitą, iš kurios matyti, kad kai kuriose savivaldybėse, kuriose yra nagrinėjamas gruntinis vanduo, ir daugelyje šulinių maksimali 50 mg/l nitratų koncentracija buvo viršyta.

37     Laikydama šiuos pateiktus atsakymus nepakankamais, 2001 m. liepos 26 d. laišku Komisija pateikė Ispanijos Karalystei pagrįstą nuomonę, siūlydama jai per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

38     2001 m. gruodžio 3 d. laišku Ispanijos valdžios institucijos atsakė į pagrįstą nuomonę, pateikdamos Komisijai naują Katalonijos autonominio regiono aplinkos apsaugos tarnybos parengtą ataskaitą. Šioje ataskaitoje jos pirmiausia nurodė, kad vykdomos atitinkamų kiaulių auginimo ūkių situacijos sureguliavimo procedūros ir kad buvo paskelbtos šiuo klausimu prieš suteikiant ar atsisakant suteikti leidimus parengtos aplinkos apsaugos ataskaitos. Jos taip pat nurodė, kad parengtas minėtų ūkių tikrinimų ir sankcijų taikymo planas. Ispanijos valdžios institucijos pažymėjo, kad, remiantis Įstatymu Nr. 6/2001, visų naujų intensyvaus kiaulių auginimo ūkių, turinčių daugiau kaip 2 000 mėsinių kiaulių arba daugiau kaip 750 paršavedžių kiaulių, atveju buvo atliktas jų poveikio aplinkai vertinimas. Galiausiai jos pripažino, kad maksimali nitratų koncentracija buvo viršyta penkiose nagrinėjamos zonos savivaldybėse, kuriose, remiantis Komisijai pateikta 2001 m. rugsėjo 14 d. Katalonijos autonominio regiono visuomenės sveikatos tarnybos parengta ataskaita, buvo 1 424 gyventojai.

39     Atsižvelgdama į tai, kad Ispanijos Karalystė vis dar nesiėmė reikalingų priemonių įsipareigojimams įvykdyti, Komisija pareiškė šį ieškinį.

40     Ispanijos Karalystė prašo šį ieškinį atmesti ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl ieškinio

 Dėl kaltinimų pažeidus Direktyvą 75/442

 Šalių argumentai

41     Komisija tvirtina, kad vykdant nagrinėjamų ūkių veiklą susidaro didelis kiekis atliekų, būtent srutų ir kritusių gyvulių gaišenų, ir kad šių atliekų tvarkymą, nesant kitų specialių Bendrijos teisės aktų, apimančių visą šių atliekų daromo poveikio aplinkai riziką, reglamentuoja Direktyva 75/442.

42     Komisijos teigimu, Baix Ter zonos gruntinio vandens užterštumo, kurį Ispanijos valdžios institucijos pripažino savo 2001 m. vasario 1 ir 15 d. d., 2001 m. kovo 15 d. ir 2001 m. gruodžio 3 d. laiškuose, priežastis yra nevaldomas ir nekontroliuojamas didėjančio srutų kiekio išpylimas, pažeidžiant minėtos direktyvos 4 straipsnį. Tai patvirtino keletas tyrimų. Vidutinis nitratų kiekis Baix Ter hidrogeologinio vieneto vandenyje yra 61 mg/l – didesnis nei maksimali leidžiama koncentracija.

43     Be to, Komisija tvirtina, kad pagrįstoje nuomonėje nurodytu laikotarpiu nagrinėjami kiaulių auginimo ūkiai veikė neturėdami tos pačios direktyvos 9 straipsnyje numatyto leidimo. Ispanijos institucijos tai pripažino nurodydamos, kad daugelio šių ūkių atveju vykdomos situacijos sureguliavimo procedūros, o tai rodo, kad nebuvo laikomasi nacionalinės teisės aktų, kuriais remiasi šios institucijos.

44     Galiausiai, pažeidžiant Direktyvos 75/442 13 straipsnį, nagrinėjamos zonos kiaulių auginimo ūkiai, kurių priskaičiuojama apie 200, nebuvo reguliariai ir veiksmingai tikrinami atsakingų institucijų. Ispanijos institucijos apsiribojo lentelės, susijusios su 1994–1998 metais, pateikimu ir kontrolės bei sankcijų skyrimo plano sudarymu.

45     Ispanijos vyriausybė ginčija kiaulių srutų priskyrimą atliekoms Direktyvos 75/442 prasme. Srutos, kaip mineralinės organinės trąšos, naudojamos dirvožemiui tręšti ir todėl yra ne atliekos, o žaliava. Šios srutos, panaudotos kaip žaliava, iš tiesų patenka į 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvos 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (OL L 375, p. 1), kuria siekiama užkirsti kelią taršai nitratais iš žemės ūkio šaltinių, taikymo sritį.

46     Be to, Ispanijos vyriausybė aiškina, kad Direktyva 91/676 turi būti laikoma „kitu teisės aktu“ Direktyvos 75/442 2 straipsnio 1 dalies prasme, ir dėl šios priežasties pastaroji direktyva tampa netaikytina kiaulių srutoms. Padarius prielaidą, kad sąvoka „kiti teisės aktai“ gali būti vertinama kaip apimanti ir nacionalinės teisės aktus, Karaliaus dekretai Nr. 261/1996 ir Nr. 324/2000 turėtų būti laikomi teisės aktais, kuriuos ši sąvoka apima.

47     Priešingu atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad srutos patenka į Direktyvos 75/442 taikymo sritį, Ispanijos vyriausybė mano, jog Komisija, turinti įrodyti, kad jos pateikti faktai yra teisingi, neįrodė šios direktyvos pažeidimo buvimo. Šiuo klausimu kompetentingų Ispanijos valdžios institucijų veiksmai buvo ryžtingi ir leido pasiekti apčiuopiamų rezultatų.

48     Savo dublike Komisija tvirtina, kad sąvoka „kiti teisės aktai“ Direktyvos 75/442 2 straipsnio 1 dalies prasme nurodo tik kitus Bendrijos, o ne valstybių narių teisės aktus. Taigi Teisingumo Teismas turėtų pakeisti teismo praktiką, pagrįstą 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimu AvestaPolarit Chrome (C‑114/01, Rink. p. I‑8725), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinės teisės aktai taip pat gali būti laikomi „kitais teisės aktais“.

49     Bet kuriuo atveju Komisija laikosi nuomonės, kad galiojantys Ispanijos teisės aktai, būtent Karaliaus dekretai Nr. 261/1996 ir Nr. 324/2000, neužtikrina tokio žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygio, kokį užtikrina Direktyva 75/442. Be to, išskyrus šią direktyvą, daugiau nėra nė vieno Bendrijos teisės akto, taikomo srutoms. Direktyvos 91/676 taikymo sritis yra specifinė ir neapima visos auginimo nuotekų daromos žalos aplinkai. Kritusių gyvulių gaišenų Ispanijos vyriausybė nemini, o 1990 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 90/667/EEB, nustatanti gyvūninės kilmės atliekų šalinimo, perdirbimo, jų pateikimo į rinką ir gyvūninės arba žuvies kilmės pašaruose esančių ligų sukėlėjų prevencijos veterinarijos taisykles ir iš dalies keičianti Direktyvą 90/425/EEB (OL L 363, p. 51), kuri neapima visos kritusių gyvulių gaišenų daromos žalos ir visų atliekų tvarkymo veiksmų, negali būti laikoma „kitais teisės aktais“. Taigi kiaulių auginimo ūkiuose susidarančioms atliekoms (srutoms ir kritusių gyvulių gaišenoms) taikoma tik Direktyva 75/442.

50     Be to, Komisija atmeta Ispanijos vyriausybės teiginį, kad srutos yra ne atliekos, o žaliava. Tai, kad kiaulių srutos perdirbamos ir kad jos paminėtos Europos atliekų kataloge, leidžia atliekas priskirti šiai medžiagai. Tik srutos, naudojamos gyvulių auginimo ūkyje kaip trąšos, ir atsižvelgiant į gerą ūkininkavimo praktiką gali būti laikomos subproduktu. Taip nėra visuose gyvulių auginimo ūkiuose, dėl kurių pateiktas šis ieškinys, nes srutų susidaro per daug, kad jas būtų galima panaudoti šiam tikslui.

51     Galiausiai Komisija mano, kad pateikdama pakankamai įrodymų ji įrodė, jog Ispanijos valdžios institucijos neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvą 75/442.

52     Ispanijos vyriausybė triplike nurodo, kad jai neatrodo teisinga abejoti dėl sąvokos „kiti teisės aktai“ išaiškinimo, kurį Teisingumo Teismas pateikė minėtame sprendime AvestaPolarit Chrome.

53     Ji teigia, kad visi nacionalinės teisės aktai, t. y., pirma, nacionaliniu lygmeniu taikytini Karaliaus dekretas Nr. 261/1996 dėl pažeistų zonų ir Karaliaus dekretas Nr. 324/2000 dėl kitų zonų, papildyti Įstatymu Nr. 10/1998, ir, antra, labai išsamūs Katalonijos autonominio regiono priimti teisės aktai dėl gyvulių ekskrementų (tvarkymo planai, tvarkymo apskaita, tręšimo mėšlu taisyklės, pervežimo ūkio teritorijoje taisyklės, leidimų išdavimo, sankcijų skyrimo sąlygos ir t. t.) yra „kiti teisės aktai“ Direktyvos 75/442 2 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, todėl ši direktyva netaikytina. Komisija dublike nepagrįstai akcentuoja kritusių gyvulių gaišenas, nors šiame ieškinyje sprendžiamas vandens taršos gyvulių ekskrementais klausimas.

54     Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad Bendrijos lygmeniu Direktyva 91/676 reglamentuoja auginimo nuotekų panaudojimą žemės ūkyje. Direktyva 90/667, atvirkščiai, netaikoma srutoms, nes gyvulių ekskrementai nepatenka į jos taikymo sritį. Tad srutos yra subproduktas, kai jos panaudojamos kaip trąšos laikantis geros ūkininkavimo praktikos. Tai, kad jos būtų lengvai parduodamos net ir už gamybos zonos ribų, parodo, jog „atliekų“ sąvoka Direktyvos 75/442 prasme jų neapima. Kritusių gyvulių gaišenoms taikomas specialus 2002 m. spalio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1774/2002, nustatantis sveikatos taisykles gyvūninės kilmės šalutiniams produktams, neskirtiems vartoti žmonėms (OL L 273, p. 1).

55     Galiausiai Ispanijos vyriausybė pabrėžia, kad Katalonijos valdžios institucijos ėmėsi veiksmų mokyti žemdirbius tinkamai tvarkyti auginant gyvulius susidarančias atliekas ir kad jos skatina steigti komposto gamybos įmones, siekiant perdirbti perteklinius ekskrementus. Dvylika tokių įmonių jau veikia, dar dešimties įmonių atveju vyksta leidimų išdavimo procedūros.

 Teisingumo Teismo vertinimas

56     Pirmiausia pažymėtina, kad Komisija savo ieškinyje aiškiai nurodė kritusių gyvulių gaišenas tarp kitų nagrinėjamuose kiaulių auginimo ūkiuose susidarančių atliekų. Todėl kaltinimai Direktyvos 75/442 pažeidimu susiję ne tik su įsipareigojimų neįvykdymu, už kurį Ispanijos valdžios institucijos yra atsakingos dėl šiuose ūkiuose susidarančių kiaulių srutų tvarkymo, bet ir su kai kurių minėtos direktyvos nuostatų netaikymu kritusių gyvulių gaišenoms.

57     Reikėtų priminti, kad „atliekų“ sąvokos Direktyvos 75/442 prasme taikymo sritis priklauso nuo šios direktyvos 1 straipsnio a punkto pirmosios pastraipos termino „šalinti“ reikšmės (žr. 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie, C‑129/96, Rink. p. I‑7411, 26 punktą).

58     Taigi tam tikrais atvejais prekė, medžiaga ar žaliava, gaunamos kaip gavybos ar gamybos proceso, kuris iš esmės nėra skirtas joms pagaminti, rezultatas, gali būti ne atliekos, o subproduktas, kurių įmonė nesiekia „šalinti“ Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punkto pirmos įtraukos prasme, tačiau ketina naudoti arba realizuoti jai naudingomis sąlygomis vėlesniame procese iš anksto neperdirbus. Tokiu atveju nepateisinama taikyti šios direktyvos nuostatas, skirtas reglamentuoti atliekų šalinimą arba apdorojimą, prekėms, medžiagoms arba žaliavoms, kurios ekonominiu požiūriu turi produkto vertę, nesvarbu, ar jos buvo kaip nors perdirbtos, ir kurioms taikomi šiems produktams skirti teisės aktai su sąlyga, kad jų pakartotinis panaudojimas, iš anksto neperdirbus ir tęsiant gamybos procesą, yra ne tik galimas, bet ir neabejotinas (žr. 2002 m balandžio 18 d. Sprendimo Palin Granit ir Vehmassalon kansanterveystyön kuntayhtymän hallitus, C‑9/00, Rink. p. I‑3533, 34–36 punktus).

59     Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad akmens ir smėlio likučiai, liekantys po rūdos sodrinimo kasyklose, nelaikomi atliekomis Direktyvos 75/442 prasme, kai jų turėtojas juos teisėtai panaudoja privalomam šių kasyklų galerijų užpildymui ir pateikia pakankamas šių medžiagų identifikavimo ir efektyvaus panaudojimo garantijas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo AvestaPolarit Chrome 43 punktą). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad minėtos direktyvos prasme atliekomis taip pat nelaikytinas naftos koksas, pagamintas naftos perdirbimo gamykloje, siekiant pagaminti būtent jį arba tuo pačiu metu gaminant kitas degiąsias medžiagas iš naftos, ir neabejotinai naudojamas kaip kuras naftos perdirbimo gamyklos ir kitų pramonės įmonių energetiniams poreikiams (2004 m. sausio 15 d. Nutarties Saetti ir Frediani, C‑235/02, Rink. p. I‑1005, 47 punktas).

60     Kaip teisingai nurodo Ispanijos vyriausybė, auginimo nuotekos, esant toms pačioms sąlygoms, gali būti nelaikomos atliekomis, jeigu jos naudojamos žemei tręšti laikantis teisėto tręšimo praktikos konkrečiai identifikuotuose sklypuose ir jei laikomas jų kiekis yra toks, kokio reikia šiems tręšimo organinėmis trąšomis poreikiams patenkinti.

61     Priešingai nei teigia Komisija, ši analizė neturi būti apribojama auginimo nuotekomis, kurios naudojamos kaip trąšos toje pačioje žemės ūkio įmonėje, kurioje šios nuotekos susidarė. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, medžiaga gali būti nelaikoma atlieka Direktyvos 75/442 prasme, jeigu ji tikrai panaudojama kitų ūkio subjektų, kurie jos nepagamino, poreikiams (žr. šiuo klausimu minėtos nutarties Saetti ir Frediani 47 punktą).

62     Kita vertus, analizė, tam tikrais atvejais leidžianti gamybos atliekas laikyti ne atliekomis, o subproduktais arba tęstiniame gamybos procese pakartotinai panaudojama žaliava, negali būti taikoma kritusių gyvulių gaišenoms, kai šie gyvuliai krito jų auginimo ūkyje ir nebuvo paskersti tam, kad būtų panaudoti žmonių maistui.

63     Iš tiesų šie kritę gyvuliai paprastai negali būti panaudoti žmonių maistui. Pagal Bendrijos teisę, būtent Direktyvą 90/667, kuri pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam terminui buvo panaikinta Reglamento Nr. 1774/2002 37 straipsniu, jie laikomi „gyvūninės kilmės atliekomis“ ir, kita vertus, atliekomis, priklausančiomis „pavojingų medžiagų“, kurios turi būti perdirbamos valstybės narės patvirtintoje įmonėje arba sunaikinamos sudeginant arba palaidojant, kategorijai. Pastaroji direktyva numato, kad šios medžiagos gali būti panaudotos kaip gyvūnų, neskirtų žmonių maistui, ėdalui, bet tik turint valstybės narės išduotą leidimą ir esant kompetentingos institucijos veterinarinei priežiūrai.

64     Taigi kritusių gyvulių gaišenos nagrinėjamame ūkyje jokiu būdu negali būti panaudotos tokiomis sąlygomis, kurios leistų jų nepriskirti atliekoms Direktyvos 75/442 prasme. Šių gyvulių gaišenų turėtojas veikiau turi pareigą jas pašalinti, todėl šios medžiagos turi būti laikomos atliekomis.

65     Nagrinėjamu atveju, kiek tai pirmiausia susiję su aptariamuose auginimo ūkiuose susidarančiomis srutomis, iš bylos dokumentų matyti, kad šios srutos naudojamos kaip žemės ūkio organinės trąšos pagal tręšimo organinėmis trąšomis taisykles, atitinkančias gero ūkininkavimo praktiką ir patvirtintas Katalonijos autonominio regiono. Taigi minėtiems ūkiams vadovaujantys asmenys nesiekia jų pašalinti, todėl šios srutos nėra atliekos Direktyvos 75/442 prasme.

66     Aplinkybė, kad Europos atliekų kataloge tarp „žemės ūkio <…> pirminės gamybos <…> atliekų“ nurodyti „gyvulių ekskrementai, šlapimas ir mėšlas (įskaitant panaudotus šiaudus), ištekėję, atskirai surinkti ir tvarkyti už teritorijos ribų“, negali kelti abejonių dėl šios išvados. Iš tiesų taip bendrai paminint auginimo nuotekas neatsižvelgiama į sąlygas, kuriomis šios nuotekos panaudojamos ir koks yra lemiamas veiksnys vertinant atliekų sąvoką. Be to, Europos atliekų katalogo įžanginėje pastaboje yra paaiškinimas, pagal kurį šis atliekų sąrašas yra „neišsamus“, jog „medžiagos įtraukimas į EAK jokiu būdu nereiškia, kad medžiaga tampa atlieka“ ir kad „įrašas tampa teisėtu tik tuomet, kai jis atitinka atliekos apibrėžimą“.

67     Taigi kaltinimai Direktyvos 75/442 pažeidimu, kiek tai susiję su kiaulių srutų tvarkymu, yra atmestini.

68     Kita vertus, kiek tai susiję su kritusių gyvulių gaišenomis, kurios turi būti laikomos atliekomis Direktyvos 75/442 prasme, ir kaip jau minėta šio sprendimo 65 punkte, Ispanijos vyriausybė vis dėlto tvirtina, kad toms gyvulių gaišenoms „jau taikomi kiti teisės aktai“, todėl ši direktyva joms netaikoma, remiantis jos 2 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunkčiu.

69     Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad sąvoka „kiti teisės aktai“ gali reikšti ir Bendrijos, ir nacionalinės teisės aktus, apimančius Direktyvos 75/442 2 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą atliekų kategoriją, su sąlyga, kad šie Bendrijos ar nacionalinės teisės aktai yra susiję su šių atliekų tvarkymu ir kad jie užtikrina bent jau tokį aplinkos apsaugos lygį, koks nurodytas šioje direktyvoje (žr. minėto sprendimo AvestaPolarit Chrome 61 punktą).

70     Taigi nesant būtinybės šioje byloje spręsti dėl Komisijos pareikštos kritikos minėto sprendimo AvestaPolarit Chrome atžvilgiu, reikia pažymėti, kad, kalbant apie nagrinėjamas kritusių gyvulių gaišenas, Bendrijos teisės aktų leidėjas, be Direktyvos 75/442, yra priėmęs „kitus teisės aktus“ šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.

71     Iš tiesų Direktyva 90/667, be kita ko, reglamentuoja gyvulių gaišenų, kaip atliekų, tvarkymą. Ji nustato aiškias taisykles, taikytinas šios rūšies atliekoms, būtent nurodydama, kad jos turi būti perdirbamos patvirtintose įmonėse arba sunaikinamos sudeginant arba palaidojant. Pavyzdžiui, ji apibrėžia sąlygas, kuriomis, nesant galimybės perdirbti, šios atliekos turi būti sudegintos arba palaidotos. Pastarosios direktyvos 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad šios atliekos gali būti sudegintos arba palaidotos, be kita ko, jeigu „dėl mažo atliekų kiekio ir didelio atstumo iki gyvūninės kilmės atliekų perdirbimo įmonės yra netikslinga jas surinkti“, ir kad „gyvūnų skeletai arba jų atliekos turi būti užkasami pakankamai giliai, jog jų negalėtų išsikasti mėsėdžiai gyvūnai, ir tinkamame dirvožemyje, kad nebūtų teršiami požeminiai vandenys ar kaip kitaip kenkiama aplinkai. Prieš užkasant, gyvūnų skeletai arba atliekos prireikus apibarstomi ar apšlakstomi atitinkamomis dezinfekcinėmis priemonėmis, kurias naudoti leidžia kompetentinga institucija“. Ta pati direktyva numato kontrolę ir tikrinimą, kuriuos turi vykdyti valstybės narės, o jos 12 straipsnis – galimybę tam tikrais atvejais Komisijos veterinarijos specialistams kartu su nacionalinėmis institucijomis atlikti patikrinimus vietoje. Reglamentas Nr. 1774/2002 įsigaliojo pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui ir todėl netaikytinas šioje byloje. Priimtas po vadinamosios „kempinligės“ epidemijos, jis nustato dar aiškesnius reikalavimus gyvūninės kilmės atliekų saugojimui, perdirbimui ir deginimui.

72     Direktyvos 80/667 nuostatos reglamentuoja kritusių gyvūnų gaišenų apdorojimo poveikį aplinkai ir, atsižvelgiant į jų apibrėžtumo laipsnį, užtikrina bent tokį patį aplinkos apsaugos lygį kaip Direktyva 75/442. Taigi, priešingai nei Komisija nurodė dublike, jos yra „kiti teisės aktai“, apimantys šią atliekų kategoriją ir leidžiantys daryti išvadą, kad šiai atliekų kategorijai pastaroji direktyva netaikoma, todėl nėra būtinybės nagrinėti, ar nacionalinės teisės aktai, kuriais remiasi Ispanijos vyriausybė, priklauso „kitiems teisės aktams“.

73     Taigi Direktyva 75/442 netaikoma aptariamoms kritusių gyvulių gaišenoms. Kadangi Komisija rėmėsi tik šios direktyvos nesilaikymu, kaltinimai šios direktyvos pažeidimu, kiek jie susiję su šiomis gyvulių gaišenomis, yra atmestini.

74     Taigi visi šie kaltinimai yra atmestini.

 Dėl kaltinimų pažeidus Direktyvą 85/337

 Šalių argumentai

75     Komisija tvirtina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Direktyvos 85/337, taip pat ir jos pirminės redakcijos, 4 straipsnio 2 dalis nesuteikia valstybėms narėms teisės visiškai ir visiems laikams atsisakyti pareigos vertinti vieną ar kelias šios direktyvos II priede nurodytas projektų rūšis. Diskrecija, kurią turi valstybės narės priskirdamos šiame II priede nurodytus projektus, iš tikrųjų yra apribota pareiga įvertinti visus projektus, galinčius daryti didelį poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas (2002 m. birželio 13 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C‑474/99, Rink. p. I‑5293).

76     Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į kiaulių auginimo ūkių daromą neigiamą poveikį aplinkai, ypač vandens teršimą ir blogus kvapus, šių ūkių mastą ir paplitimą, jų buvimą zonoje, pačių Ispanijos valdžios institucijų pagal Direktyvą 91/676 paskelbtoje pažeidžiama, privalėjo būti atliktos išankstinio vertinimo procedūros. Ispanijos valdžios institucijos tai pripažino savo 2001 m. spalio 31 d. ataskaitoje, pridėtoje prie atsakymo į pagrįstą nuomonę.

77     Taigi Komisija teigia, kad Ispanijos Karalystė nesilaikė Direktyvos 85/337, taip pat jos pirminės redakcijos, 2 straipsnio ir 4 straipsnio 2 dalies, neatsižvelgiant į tai, ar prašymo išduoti leidimą arba atlikti atitinkamų projektų pakeitimus data yra ankstesnė, ar vėlesnė nei 1999 m. kovo 14 d., kai įsigaliojo Direktyva 97/11 padaryti pakeitimai.

78     Ispanijos vyriausybė mano, kad Komisija nepatikslino, su kuria iš dviejų Direktyvos 85/337 redakcijų yra susijęs įsipareigojimų neįvykdymas, ir kad dėl to kaltinimas yra nepriimtinas.

79     Be to, Ispanijos vyriausybė teigia, kad šis kaltinimas bet kuriuo atveju turi būti atmestas. 2000–2003 m. Baix Ter zonoje kiaulių ūkių savininkai pateikė dvylika prašymų leidimams arba aplinkosaugos leidimams gauti, iš kurių devyni susiję su egzistuojančių ūkių situacijos sureguliavimu. Iš tikrųjų tik trys atvejai buvo susiję su naujų gyvulių auginimo ūkių kūrimu. Keturi iš šių prašymų buvo atmesti.

80     Dublike Komisija tvirtina aiškiai nurodžiusi, kad Ispanijos valdžios institucijos pažeidė Direktyvą 85/337, taip pat jos pirminę redakciją, atsižvelgiant į datą, kada gyvulių auginimo ūkiai pradėjo savo veiklą arba buvo išplėsti. Taigi nėra kliūčių priimti kaltinimą. Galiausiai Ispanijos vyriausybė neginčijo argumentų, kuriais grindžiamas šis kaltinimas.

81     Triplike Ispanijos vyriausybė nurodo, kad Komisijos teiginiai yra netikslūs, atsižvelgiant į nagrinėjamų ūkių skaičių, t. y. 387 1989 m., ir todėl šis kaltinimas yra nepriimtinas.

 Teisingumo Teismas vertinimas

82     Reikia priminti, kad Komisija privalo visuose pagal EB 226 straipsnį pareikštuose ieškiniuose tiksliai nurodyti kaltinimus, dėl kurių Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą, ir bent jau trumpai nurodyti teisines ir faktines aplinkybes, kuriomis šie kaltinimai grindžiami (žr. šiuo klausimu 1997 m. spalio 23 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑375/95, Rink. p. I‑5981, 35 punktą ir 2001 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑202/99, Rink. p. I‑9319, 20 punktą).

83     Taip yra nagrinėjamu atveju.

84     Iš tikrųjų Komisija nurodė, kad jos kaltinimai susiję su išankstinio kaulių auginimo ūkių Baix Ter zonoje poveikio aplinkai vertinimo neatlikimu, ir pateikė keletą konkrečių ūkių, kuriems turėjo būti taikomas toks vertinimas, pavyzdžių, nurodydama, kad direktyva, kuriuos pažeidimas buvo konstatuotas, yra Direktyva 85/337 arba pirminė šios direktyvos redakcija, atsižvelgiant į tai, ar prašymo išduoti leidimą arba atlikti atitinkamų projektų pakeitimus data yra ankstesnė, ar vėlesnė nei 1999 m. kovo 14 d., kai įsigaliojo Direktyva 97/11 padaryti pakeitimai.

85     Taigi šie kaltinimai buvo pateikti su paaiškinimais, sudarančiais Ispanijos Karalystei galimybę gintis, ir todėl jie yra priimtini.

86     Galiausiai, kiek tai pirmiausia susiję su ūkiais, įsteigtais ar rekonstruotais iki 1999 m. kovo 14 d., Komisija pagrįstai teigia, kad šių ūkių statybos arba rekonstrukcijos projektams, nors ir nurodytiems pirminės Direktyvos 85/337 redakcijos II priede, turėjo būti atliktas išankstinis jų poveikio aplinkai vertinimas, atsižvelgiant į jų pobūdį pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį.

87     Iš tikrųjų, jeigu pirminės Direktyvos 85/337 redakcijos 4 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa suteiktų valstybėms narėms tam tikrą diskreciją sprendžiant, ar šios direktyvos II priede nurodytoms projektų rūšims turėtų būti atliekamas vertinimas, arba nustatant kriterijus ir (arba) ribas, ši diskrecija būtų apribota šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga atlikti projektų, galinčių daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, tyrimą ( šiuo klausimu žr. 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Kraaijeveld ir kt., C‑72/95, Rink. p. I‑5403, 50 punktą; 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C‑392/96, Rink. p. I‑5901, 64 punktą ir minėto sprendimo Komisija prieš Ispaniją 30 ir 31 punktus). Kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, valstybės narės neturi teisės visiškai ir visiems laikams atsisakyti pareigos vertinti vieną ar kelias šios direktyvos II priede nurodytas projektų rūšis (šiuo klausimu žr. 1996 m. gegužės 2 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑133/94, Rink. p. I‑2323, 41–43 punktus).

88     Šiuo atveju nagrinėjamų ūkių pobūdis lėmė, kad turėjo būti įvertintas jų daromas poveikis aplinkai. Daugumos šių ūkių dydis, jų geografinė vieta zonoje, kurią Ispanijos valdžios institucijos pagal Direktyvą 91/676 1998 m. paskelbė pažeidžiama, jų sąlygiškai didelis skaičius vienoje zonoje ir ypatingi nepatogumai, susiję su tokiais ūkiais, buvo priežastis atlikti tokį vertinimą.

89     Taigi Ispanijos vyriausybė nenurodė nė vienos išankstinės vertinimo procedūros, kuri turėjo būti taikoma nagrinėjamiems kiaulių auginimo ūkiams iki 1999 m. kovo 14 dienos. Per ikiteisminę procedūrą ji paaiškino, kad tuo metu galioję nacionalinės teisės aktai nenumatė, jog nagrinėjamai veiklai turi būti taikomas jos poveikio aplinkai vertinimas. Be to, Teisingumo Teismui pateiktuose argumentuose ji nurodo tik tai, kad Baix Ter zonoje buvo taikomi nacionalinės teisės aktai, kurie įsigaliojo po 1999 m. kovo 14 dienos.

90     Taigi kaltinimai pažeidus pirminę Direktyvos 85/337 redakciją turi būti priimti.

91     Antra, kiek tai susiję su ūkiais, įsteigtais ar rekonstruotais iki 1999 m. kovo 14 d., kai įsigaliojo Direktyva 97/11 padaryti pakeitimai, reikia pastebėti, kad Direktyvos 85/337 4 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog valstybės narės, išnagrinėjusios kiekvieną atvejį pagal savo nustatytas ribas ar kriterijus, nusprendžia, ar turi būti atliekamas projektų, išvardytų šios direktyvos II priede, tarp kurių paminėti kiti nei nurodyti šios direktyvos I priede įrengimai, skirti intensyviam auginimui, poveikio vertinimas.

92     Šių nuostatų apimtis iš esmės tokia pati kaip pirminės Direktyvos 85/337 redakcijos 4 straipsnio 2 dalies. Jos nepakeičia šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, pagal kurią reikia įvertinti projektus, galinčius daryti didelį poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos. Iš to išplaukia, kad Direktyva 97/11 padarytų pakeitimų įsigaliojimas neturėjo įtakos Ispanijos valdžios institucijų pareigai užtikrinti, kad toks vertinimas būtų atliktas nagrinėjamų kiaulių auginimo ūkių atžvilgiu.

93     Bet kuriuo atveju Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad, remiantis Įstatymu Nr. 3/1998 ir jo taikymą reglamentuojančiu dekretu, kiaulių ūkiai, kuriuose auginama daugiau kaip 2 000 mėsinių kiaulių arba daugiau kaip 750 paršavedžių kiaulių, turi gauti išankstinį aplinkosaugos leidimą, užtikrinantį, kad bus laikomasi aiškių auginimo nuotekų ir kritusių gyvulių gaišenų tvarkymo įpareigojimų. Kiaulidės, kuriose numatoma auginti nuo 200 iki 2 000 kiaulių, prieš statybą turi gauti aplinkosaugos leidimą. Tas pats įstatymas numato, kad jau veikiantys kiaulių ūkiai, kurie neturi aplinkosaugos leidimo, turi pateikti prašymus tokiems leidimams, siekiant įteisinti jų statusą.

94     Ispanijos vyriausybės teigimu, pateikti tik trys pagal minėtą įstatymą pateikti prašymai, susiję su naujų gyvulių auginimo ūkių steigimu. Dėl visų naujų įrengimų turi būti paduodamas prašymas išduoti leidimą arba aplinkosaugos leidimą, o didžiausiems jų, remiantis šio sprendimo 93 punkte pateiktais kriterijais, turi būti atliekamas jų poveikio vertinimas.

95     Ispanijos vyriausybė taip pat nurodo, kad visose šiame ieškinyje nagrinėjamose Baix Ter zonos savivaldybėse kiaulių auginimo ūkių skaičius sumažėjo nuo 387 1989 m. iki 197 1999 m. Nuo pastarųjų metų, netgi jei ūkių skaičius nedaug padidėjo, gyvulių skaičius aiškiai sumažėjo, būtent 12 017 vienetų. Ispanijos valdžios institucijos, be kita ko, iškėlė 63 bylas, kuriose taikytos ekonominės sankcijos.

96     Taigi Komisija neginčija Katalonijos autonominio regiono priimtais teisės aktais nustatytų ribų pagrįstumo. Kita vertus, jeigu ji ginčija remiantis Įstatymu Nr. 3/1998 patvirtintų priemonių veiksmingumą, ji neįrodo, kad tam tikri ūkiai buvo įsteigti arba rekonstruoti po 1999 m. kovo 14 d. neatlikus jų poveikio vertinimo. Priešingai nei teigia Komisija, Ispanijos valdžios institucijos nepripažino, kad ūkiai buvo atsidūrę tokioje situacijoje. Jos tik pripažino, kad nebuvo atliktas ūkių, įsteigtų prieš įsigaliojant Įstatymui Nr. 3/1998 ir jo įgyvendinimo dekretui, poveikio tyrimas ir kad kai kurie iš jų pateikė prašymus leidimams gauti ir atskirais atvejais jų padėtis buvo įteisinta.

97     Esant šioms sąlygoms, Ispanijos Karalystės įsipareigojimų pagal Direktyvos 85/337 2 straipsnį ir 4 straipsnio 2 dalį neįvykdymas nebuvo įrodytas. Taigi kaltinimai minėtų nuostatų pažeidimu yra atmestini.

98     Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad Komisijos kaltinimai pažeidus pareigą vertinti Baix Ter zonos kiaulių auginimo ūkių poveikį aplinkai pagrįsti tiek, kiek jie susiję su pirminės Direktyvos 85/337 redakcijos 2 straipsnio ir 4 straipsnio 2 dalies nesilaikymu.

 Dėl kaltinimų pažeidus Direktyvą 80/68

99     Komisija tvirtina, kad srutos yra įtaką požeminio vandens skoniui ir kvapui daranti medžiaga, nurodyta Direktyvos 80/68 II sąraše. Taigi taikant Direktyvos 80/68 3 straipsnio c punktą, 5 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnį, taršos paveiktose zonose, kur buvo ketinama statyti kiaulių auginimo ūkius, turėjo būti atliktos leidimų suteikimo procedūros, kurių dalimi būtų išankstinis ir hidrogeologinis tyrimas, o tai šiuo atveju nebuvo atlikta. Nekontroliuojamą srutų išvertimą ir infiltraciją patvirtina Ispanijos institucijų taikytos represinės priemonės nagrinėjamiems ūkiams vadovaujančių asmenų atžvilgiu.

100   Vis dėlto reikia pažymėti, pirma, kad srutų, kaip trąšos, panaudojimas yra veiksmas, dažniausiai atitinkantis gero ūkininkavimo praktiką, ir todėl nėra „šių medžiagų šalinimas ar išpylimas šalinimo tikslais“ šios direktyvos 5 straipsnio prasme.

101   Kita vertus, net padarius prielaidą, kad tręšimas srutomis daro poveikį požeminio vandens skoniui ir kvapui ir kad tai galėtų būti vandens taršos šaltinis, vandenų apsauga nuo taršos dėl auginimo nuotekų Bendrijos lygmeniu grindžiama ne Direktyva 80/68, o Direktyva 91/676. Iš tikrųjų specialus pastarosios direktyvos tikslas yra kovoti su vandenų tarša, atsirandančia dėl tręšimo organinėmis trąšomis, gyvulių ekskrementų išvertimo ir per didelio organinių trąšų naudojimo. Ji numato specialų apsaugos režimą, kuris apima aiškias valdymo priemones, valstybės narės nustatomas ūkininkams, kuriomis atsižvelgiama į daugiau ar mažiau pažeidžiamą aplinką, į kurią kurpatenka nuotekos.

102   Todėl jeigu Direktyvos 80/68 5 straipsnis būtų aiškinamas taip, kad valstybės narės turi atlikti išankstinį tyrimą, kurį, be kita ko, sudaro ir hidrogeologinis tyrimas, dėl bet kokio srutų ir apskritai auginimo nuotekų, kaip žemės ūkio trąšų, panaudojimo, tai reikštų plačias pareigas atlikti tyrimą, kad ir kokia būtų nagrinėjama zona. Šios pareigos būtų aiškiai griežtesnės nei tos, kurias Bendrijos teisės aktų leidėjas ketino nustatyti valstybėms narėms žemės ūkio srityje Direktyva 91/676. Direktyva 80/68 nustatytas apsaugos režimas iš dalies pakeistų specialų Direktyva 91/676 įtvirtintą režimą.

103   Taigi toks Direktyvos 80/68 aiškinimas negali būti priimtinas.

104   Todėl, remdamosi šia direktyva, Ispanijos valdžios institucijos neturėjo pareigos nagrinėjamuose gyvulių auginimo ūkiuose susidarančių srutų naudojimui taikyti šioje direktyvoje numatytą leidimų procedūrą ir, esant tokioms aplinkybėms, nagrinėjamoje zonoje atlikti hidrogeologinius tyrimus.

105   Taigi kaltinimai Direktyvos 80/68 pažeidimu yra atmestini.

 Dėl kaltinimų pažeidus Direktyvą 80/778

 Šalių argumentai

106   Komisija tvirtina, kad kai kuriose Baix Ter zonos savivaldybėse daugeliu atvejų buvo viršyta Direktyvos 80/778 I priedo C dalies 20 punkte nustatyta maksimali 50 mg/l nitratų koncentracija ir kad Ispanijos valdžios institucijos tai pripažino savo 2000 m. liepos 13 d., 2001 m. vasario 1 ir 15 d. d., 2001 m. kovo 15 d., 2001 m. gruodžio 3 d. ir 2002 m. sausio 29 d. laiškuose.

107   Ispanijos vyriausybė nurodo, kad Katalonijos autonominis regionas parengė vandenų taršos nitratais sureguliavimo planą, kuris buvo įgyvendinamas atliekant nemažai tyrimų ir analizių bei taikant vandenviečių apsaugos priemones, vadovaujant Katalonijos vandens agentūrai. Baix Ter zonoje buvo sukurtas monitoringo tinklas, kurio 28 taškuose kas tris mėnesius imami mėginiai. 2003 m. 73 % mėginių šiame tinkle parodė, kad nitratų kiekis yra mažesnis nei 50 mg/l. Analogiški veiksmai buvo atlikti tiriant azoto elementų buvimą Gerona provincijos požeminiame vandenyje. Vis dar nepakankamus visų šių veiksmų rezultatus galima iš dalies paaiškinti didelėmis sausromis, kurios Kataloniją ištinka kelerius pastaruosius metus. Be to, gyvulių auginimo ūkiai tapo griežčiau kontroliuojami. 2002 m. daugelyje savivaldybių taip pat buvo imtasi veiksmų, siekiant išspręsti viešojo aprūpinimo geriamuoju vandeniu problemas. Nurodytos problemos kituose tinkluose taip pat buvo išspręstos.

 Teisingumo Teismo vertinimas

108   Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, Direktyvos 80/778 7 priedo 6 dalis nustato ne tik prievolę veikti, bet ir pareigą pasiekti atitinkamą rezultatą (2002 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C‑316/00, Rink. p. I‑10527, 37 punktas).

109   Taigi Ispanijos vyriausybė neginčija, kad 30–40 % šiame ieškinyje nagrinėjamoje zonoje paimtų vandens mėginių parodė, jog nitratų koncentracija viršija 50 mg/l ribą, nustatytą Direktyvos 80/778 I priedo C dalies 20 punkte. Ši vyriausybė, be kita ko, pripažino, kad tam tikrose savivaldybėse, ypač Albons, Parlavà, Rupià ir Foixà, įsipareigojimai pagal šią direktyva, kiek tai susiję su parametru „nitratai“, nebuvo įvykdyti.

110   Nors priemonės, kurių ėmėsi Ispanijos valdžios institucijos, bendrai paėmus, atrodo, pagerino žmonėms vartoti skirto vandens Baix Ter zonoje kokybę, vis dėlto jos neįrodo, kad įsipareigojimai pagal Direktyvos 80/778 7 straipsnio 6 dalį buvo įvykdyti.

111   Ispanijos vyriausybės nurodyta aplinkybė, kad susirgimų rizika atitinkamiems gyventojams dėl vykdytų informacinių kampanijų sumažėjo, jokiu būdu neatleidžia Ispanijos valdžios institucijų nuo pareigos pasiekti rezultatą, kurį joms nustato Direktyva 80/778.

112   Taigi kaltinimai Direktyvos 80/778 pažeidimu yra pagrįsti.

113   Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad:

–       neatlikdama poveikio aplinkai vertinimo prieš pradedant kiaulių auginimo ūkių Baix Ter zonoje statybą ar rekonstrukciją ir taip pažeisdama pirminės Direktyvos 85/337 redakcijos 2 straipsnio ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatas,

–       viršydama Direktyvos 80/778 I priedo C dalies 20 punkte nurodytą didžiausią leistiną nitratų koncentraciją kai kuriose valstybinėse Baix Ter zonos vandens paskirstymo sistemose ir taip pažeisdama šios direktyvos 7 straipsnio 6 dalį,

Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šias direktyvas.

114   Likusi ieškinio dalis yra atmestina.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

115   Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Remdamasis to paties reglamento 69 straipsnio 3 dalimi, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės.

116   Šioje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad ieškinys patenkinamas ne dėl visų Komisijos nurodytų įsipareigojimų neįvykdymo.

117   Todėl Ispanijos Karalystė padengia du trečdalius visų bylinėjimosi išlaidų. Kitą trečdalį padengia Komisija.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1.      Neatlikusi jokio poveikio aplinkai vertinimo prieš pradedant kiaulių auginimo ūkių Baix Ter zonoje statybą ar rekonstrukciją ir taip pažeidusi 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo 2 straipsnio ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatas bei viršijusi 1980 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 80/778/EEB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės I priedo C dalies 20 punkte nurodytą didžiausią leistiną nitratų koncentraciją kai kuriose valstybinėse Baix Ter zonos vandens paskirstymo sistemose ir taip pažeidusi šios direktyvos 7 straipsnio 6 dalį, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šias direktyvas.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Ispanijos Karalystė padengia du trečdalius visų bylinėjimosi išlaidų. Kitą trečdalį padengia Europos Bendrijų Komisija.

Parašai.


* Proceso kalba: ispanų.