GENERALINĖS ADVOKATĖS

CHRISTINE STIX‑HACKL IŠVADA,

pateikta 2006 m. rugsėjo 14 d.(1)

Byla C‑532/03

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Airiją

„Viešieji pirkimai – EB 43 ir 49 straipsniai – Direktyva Nr. 92/50/EEB – Rašytinė sutartis – Viešojo pirkimo sutarties sudarymas nepaskelbus apie pirkimą (be konkurso) – Greitosios pagalbos paslaugos – Skaidrumas – Lygybė – Įsipareigojimų neįvykdymas“





I –    Įvadinės pastabos

1.        Ši procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kaip ir paraleliai pradėta procedūra(2), yra susijusi su klausimu, kokie viešojo pirkimo procedūrų skaidrumo reikalavimai numatyti pirminėje teisėje. Joje visų pirma nagrinėjami įsipareigojimai, išplaukiantys iš pagrindinių laisvių ir bendrųjų viešųjų pirkimų teisės principų, kurių nereguliuoja viešųjų pirkimų direktyvos. Galiausiai ši procedūra susijusi su Teisingumo Teismo praktikos bylose Teleaustria(3) ir Coname(4) aiškinimu ir tolesniu plėtojimu.

2.        Vadinamuoju teisės aktų paketu pakeista 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo(5) (toliau – Direktyva 92/50) nors ir apima viešojo pirkimo sutartis, susijusias su ginčijamomis paslaugomis greitosios pagalbos srityje, tačiau tik tas, kurios sudarytos rašytine forma.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisė

3.        Ši procedūra visų pirma yra susijusi su paslaugų teikimo laisve, t. y. su EB 49 straipsniu.

4.        Be to, reikia paminėti ir EB 86 straipsnio nuostatas. Šio straipsnio 1 dalyje numatyti valstybių narių įsipareigojimai tam tikrų įmonėms. Kita vertus, 2 dalyje numatyti įpareigojimai tam tikroms įmonėms, visų pirma toms, kurioms patikėta teikti bendrojo ekonominio intereso paslaugas.

B –    Nacionalinė teisė

5.        1953 m. priimto Sveikatos įstatymo (Health Act 1953, toliau – Health Act) 65 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Sveikatos tarnyba, nepažeisdama ministro duotų bendrųjų nurodymų ir vadovaudamasi išsamiomis taisyklėmis, kurias ji mano esant reikalinga nustatyti, bet kuriam subjektui, teikiančiam arba siūlančiam paslaugą, panašią į tą, kurią gali teikti tarnyba, arba ją papildančią, gali padėti vienu ar keletu toliau išvardytų būdų:

a)      iš dalies padengti šio subjekto patirtas išlaidas;

<...>“

6.        1981 m. Priešgaisrinės apsaugos paslaugų įstatymo (Fire Services Act 1981, toliau – Fire Services Act) 25 straipsnyje numatyta:

„Priešgaisrinės apsaugos tarnyba (pagal 9 straipsnį vietinės tarnybos laikytinos priešgaisrinės apsaugos tarnybomis) gali vykdyti arba padėti vykdyti nepaprastąsias operacijas, tiek susijusias, tiek nesusijusias su gaisro rizika, ir tokiose situacijose savo nuožiūra imtis reikalingų žmonių gelbėjimo arba apsaugos ir nuosavybės apsaugos priemonių.“

III – Faktinės bylos aplinkybės, ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme

7.        Gavusi skundą Komisija sužinojo apie tai, kaip Airijoje pasirenkamas viešojo greitosios pagalbos paslaugų pirkimo sutarčių laimėtojas. Kadangi Komisija manė, kad apie tokių sutarčių sudarymą, vadovaujantis Direktyva 92/50, turėjo būti paskelbta, ji pradėjo susirašinėjimą su Airija. Šiuose laiškuose buvo keliamas klausimas, ar buvo sutarčių, kurioms turėjo būti taikoma pareiga paskelbti.

8.        2001 m. lapkričio 28 d. Komisija kreipėsi į Airijos institucijas prašydama suteikti informaciją apie Dublin City Council (toliau – DCC) ir Eastern Regional Health Authority (toliau – Sveikatos tarnyba) santykius. Kadangi Komisija nesulaukė jokio atsakymo, ji pradėjo įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą pagal EB 226 straipsnį.

9.        Savo 2002 m. birželio 18 d. atsakyme Airijos institucijos teigė, jog paslaugas, kurias DCC teikė ir už kurias Sveikatos tarnyba sumokėjo pagal Health Act 65 straipsnio 1 dalies a punktą, DCC teikė kaip nepriklausoma vykdytoja, neturinti sutarties su Sveikatos tarnyba ir pastarosios nekontroliuojama bei neprižiūrima. Be to, šios paslaugos buvo teikiamos kelerius metus.

10.      Savo 2002 m. rugpjūčio 9 d. raštu Komisija paprašė Airijos institucijų pateikti visus dokumentus, reikalingus DCC ir Sveikatos tarnybos santykiams nustatyti.

11.      2002 m. rugsėjo 19 d. Sveikatos ir vaikų reikalų departamentas išsiuntė Komisijai savo atsakymą ir eilę dokumentų.

12.      Komisija ir toliau laikėsi nuomonės, kad Airija pažeidė Bendrijos teisę, ir 2002 m. gruodžio 17 d. nusiuntė jai savo pagrįstą nuomonę pagal EB 226 straipsnį. 2003 m. vasario 14 d. raštu Airijos institucijos išsiuntė Komisijai detalų atsakymą. Komisija nusprendė, kad šis atsakymas nėra patenkinamas.

13.      Savo ieškiniu Komisija prašo Teisingumo Teismo:

1) konstatuoti, kad Airija, leisdama Dublin City Council teikti skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugas, Eastern Regional Health Authority iš anksto nepaskelbus apie šių paslaugų pirkimą, neįvykdė savo įsipareigojimų;

2) priteisti Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš Airijos.

14.      Airija prašo:

1) atmesti Komisijos ieškinį;

2) priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

IV – Proceso šalių ir įstojusių į bylą šalių argumentai

A –    Komisija

15.      Komisijos nuomone, nesant rašytinės sutarties, greitosios pagalbos paslaugų teikimo pagrindui netaikoma Direktyva 92/50, tačiau jo atžvilgiu iš Bendrijos pagrindinių laisvių, ypač iš EB 43 ir 49 straipsnių, bei iš bendrųjų teisės principų kyla tam tikrų įsipareigojimų. Prie pastarųjų, be abejonės, reikia priskirti ir skaidrumo bei lygybės ir nediskriminavimo principus. Šiuo klausimu Komisija nurodo Teisingumo Teismo sprendimus bylose Teleaustria ir Vestergaard.

16.      Valstybės narės gali pasirinkti konkrečią procedūrą, tačiau jos turi laikytis Bendrijos teisės reikalavimų. Taigi reikėjo tinkamai paskelbti. Paskelbimo forma priklauso nuo paslaugų pobūdžio ir nuo to, kokios įmonės būtų suinteresuotos teikti šias paslaugas.

17.      Su tuo susijusios gairės, Komisijos nuomone, įtvirtintos jos aiškinamajame komunikate dėl Bendrijos teisės koncesijų srityje(6).

18.      Iš keleto laiškų, ypač iš 1999 m. sausio 15 d. DCC „Finance Officer and Treasurer“ laiško, matyti, kad 1998 m. birželio mėn. buvo sudaryti tam tikri su teiktinomis paslaugomis susiję susitarimai. Jų pagrindu parengtas sutarties projektas. Bendrijos teisės požiūriu nėra reikšminga, kaip šis projektas vertintinas pagal nacionalinę teisę.

19.      Todėl Komisija atmeta Airijos argumentą, kad paslaugos buvo teikiamos ne pačiai Sveikatos tarnybai, tvirtindama, jog pastaroji prisiėmė atitinkamas, be kita ko, su paslaugų teikimo kontrole susijusias funkcijas. Net jei DCC ir nėra įpareigota teikti šių paslaugų, Sveikatos tarnyba turi užtikrinti šių paslaugų teikimą. Toks įsipareigojimas išplaukia iš minėto sutarties projekto.

20.      Airijos teiginys, kad paslaugų, apie kurių pirkimą nebuvo paskelbta, teikimas grindžiamas Health Act 65 straipsnio 1 dalies a punktu, reiškia tik tai, jog ši nuostata pažeidžia EB 43 ir 49 straipsnius. Komisijos nuomone, minėta nuostata suteikė Sveikatos tarnybai tik teisę sudaryti susitarimus. Tai Sveikatos tarnybai neužkerta kelio paskelbti konkursą. Paslaugos pobūdis ir jos nepatrauklumas įmonių požiūriu nesuteikia pagrindo atsisakyti bet kokio paskelbimo.

21.      Dėl fakto, kad Sveikatos tarnyba neperleistų šioje byloje ginčijamų paslaugų teikimo tretiesiems asmenims, jeigu DCC jų neteiktų, tokie veiksmai netampa teisėti.

22.      Be to, negalima teigti, kad šiuo atveju taikoma Direktyvos 92/50 6 straipsnyje įtvirtinta išimtis.

23.      Galiausiai reikia atmesti ir argumentą dėl bendrojo ekonominio intereso paslaugų EB 86 straipsnio 2 dalies prasme teikimo, nes iš EB sutarties išplaukiančių įsipareigojimų laikymasis neužkerta galimybės įgyvendinti pavestą specialią užduotį. Be to, nėra aišku, ar DCC arba Sveikatos tarnyba laikytina įmone, kuriai patikėta teikti nagrinėjamas paslaugas.

24.      Kalbant apie Airijos teiginį, kad greitosios pagalbos paslaugos yra teikiamos nemokamai, reikia pažymėti, jog ji neskiria atskiriems asmenims teikiamų paslaugų nuo tų, kurios teikiamos pačiai Sveikatos tarnybai.

25.      Aptardama Airijos argumentą, kad padengiamos ne visos DCC patirtos paslaugų teikimo išlaidos, Komisija pabrėžia, jog šis argumentas nėra svarbus, ir ji jį apskritai atmeta.

26.       Atsakydama į Nyderlandų vyriausybės teiginį, kad, norint remtis pagrindine laisve, nagrinėjama situacija turi būti susijusi su užsienio elementu, Komisija nurodo, jog šiuo atveju ši sąlyga yra tenkinama.

27.      Nyderlandų vyriausybės nurodytas apribojimas, susijęs su harmonizavimo priemonių viršenybe, pagrįstas klaidingu minėtos bylos supratimu. Be to, nediskriminavimo principas įtvirtintas ir pačioje Direktyvos 92/50 3 straipsnio 2 dalyje.

28.      Reikia atmesti ir nuomonę, kad skaidrumo principas priklauso nuo to, ar viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūra vykdoma savanoriškumo pagrindu, ir kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pateisinimai arba EB 86 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos.

29.      Dėl adekvataus paskelbimo lygio Komisija pabrėžia, jog ji ne visais atvejais reikalauja nacionalinio arba tarptautinio konkurso skelbimo, ir kad gali pakakti pranešimo tam tikroms įmonėms. Direktyvose numatytos viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros vykdymas nėra privalomas.

B –    Airija

30.      Airija ginčija pareigą paskelbti apie šioje byloje aptariamų paslaugų pirkimą.

31.      Komisija iš tikrųjų neva skundžia ne naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymą, o jau egzistuojantį susitarimą. Tačiau Komisijos nurodomos nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos. Negalima reikalauti pakeisti egzistuojančių susitarimų.

32.      Be to, nėra jokios DCC ir Sveikatos tarnybos sutarties ar kitokio susitarimo. Vadinamasis birželio mėn. susitarimas yra susijęs su dviejų viešųjų subjektų tarpinstituciniu susitarimu ir su derybomis dėl dalyvavimo dengiant DCC išlaidas.

33.      DCC tariamai veikė teisės aktais suteiktų įgaliojimų pagrindu ir savo vardu. Ji nėra kontroliuojama Sveikatos tarnybos. Sveikatos tarnybos finansinis įnašas nėra užmokestis ir nepadengia visų išlaidų.

34.      Airija nurodo, jog aptariamos paslaugos yra numatytos Direktyvos 92/50 IB priede. Net jei būtų reikėję sudaryti rašytinę sutartį, būtų taikoma tik supaprastinta tvarka pagal Direktyvos 92/50 9 straipsnį, t. y. jos 14 ir 16 straipsniai. Priešingu atveju Komisija būtų turėjusi teikti pasiūlymą dėl atitinkamo direktyvos pakeitimo.

35.      Aplinkybė, kad Airijoje greitosios pagalbos paslaugos teikiamos nemokamai, rodo, jog tai nėra paprastai už užmokestį teikiamos paslaugos. Todėl negalima taikyti EB 43 ir 49 straipsnių. Be to, nagrinėjamu atveju nėra diskriminuojamos užsienyje įsteigtos privačios įmonės.

36.      Airija taip pat teigia, jog Komisijos nurodyti Teisingumo Teismo sprendimai bylose Teleaustria ir Bellini(7) nėra reikšmingi nagrinėjamu atveju.

37.      EB 295 straipsnis leidžia valstybėms narėms laisvai pasirinkti normas, kuriomis reglamentuojama nuosavybės sistema.

38.      Galiausiai reikia atsižvelgti į specialiąsias nuostatas, skirtas bendrojo ekonominio intereso paslaugoms pagal EB 16 straipsnį ir EB 86 straipsnio 2 dalį.

C –    Į bylą įstojusios šalys

39.      Nyderlandų Karalystė, įstojusi į bylą palaikyti Airijos reikalavimų, nurodo, kad skaidrumo principas neįpareigoja taikyti Direktyvos 92/50 nuostatų. Be to, egzistuoja daug šio principo išimčių. Pirma, nagrinėjamas atvejis nėra susijęs su vidaus rinka. Nėra pažeidžiama paslaugų teikimo laisvė. Nėra pagrindo šio atvejo tikrinti nediskriminavimo principo požiūriu. Jeigu nepasiekiama direktyvose numatyta ribinė vertė, netaikytinas ir skaidrumo principas.

40.      Antra, skaidrumo principas netaikomas dėl to, kad šiuos santykius reguliuoja antrinė Bendrijos teisė. Jis netaikomas ir tais atvejais, kai viešojo pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančiose direktyvose numatyta išimtis, pavyzdžiui, Direktyvos 92/50 4 ir 6 straipsniuose. Kadangi direktyvose numatytas tik minimalus skaidrumo principo suderinimas, savaime suprantama, jog valstybės narės gali imtis griežtesnių priemonių.

41.      Trečia, valstybės narės turi laikytis EB sutartyje įtvirtintų principų tik tada, kai pradedama viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūra.

42.      Ketvirta, reikia patikrinti, ar yra pateisinimų priežasčių ir ar įvykdytos EB 86 straipsnio 2 dalies sąlygos.

43.      Kalbėdama apie skaidrumo principo turinį, Nyderlandų vyriausybė pabrėžė, kad reikia nustatyti, kas yra adekvatus paskelbimo lygis. Teisė tai nuspręsti vykdant kiekvieną viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrą turėtų būti palikta perkančiosioms organizacijoms. 2005 m. spalio mėn. Komisija pateikė su skaidrumo principu susijusį aiškinamojo pranešimo projektą. Todėl dabar būtų tinkamas laikas Teisingumo Teismui konkrečiau nustatyti skaidrumo principo turinį.

V –    Vertinimas

A –    Pirminės pastabos

44.      Dėl Komisijos reikalavimo reikia pabrėžti, kad juo siekiama pripažinti, jog tam tikrų paslaugų teikimas prieštarauja Bendrijos teisei. Tai susiję, žinoma, su apskųstos valstybės narės veiksmais, įvykdytais praeityje, o būtent konkrečiu metu, pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam terminui. Todėl ir po to momento tęsti veiksmai, įskaitant šių veiksmų toleravimą, iš esmės gali būti įsipareigojimų neįvykdymo procedūros pagal EB 226 straipsnį objektas.

45.      Komisijos reikalavimas nėra susijęs su (taip pat įdomiu) probleminiu klausimu, ar konkreti perkančioji arba koncesiją suteikianti organizacija yra įpareigota nutraukti sudarytą sutartį ir kokiu būdu ji privalo tai padaryti. Tačiau Airijai šis klausimas reikšmingas, nes pripažinus susitarimą neteisėtu, ji pagal EB 228 straipsnio 1 dalį turės vykdyti Teisingumo Teismo sprendime nurodytas priemones(8).

46.      Komisijos ieškiniu prašoma tik konstatuoti, kad aptariamų paslaugų pirkimui turėjo būti skelbiamas konkursas. Reikia manyti, jog šiuo atveju Komisija turi omenyje tai, kad reikėjo paskelbti apie pirkimą.

47.      Taigi šia įsipareigojimų neįvykdymo procedūra siekiama, jog būtų pripažinta ne tai, kaip viešojo pirkimo veiksmai būtų atrodę konkrečios sutarties sudarymo požiūriu, bet tai, kad bet kokiu atveju buvo neteisėta nepaskelbti apie pirkimą.

48.      Remiantis Teisingumo Teismo praktika, EB 49 straipsnis draudžia „laisvės teikti paslaugas Europos Bendrijoje apribojimus, taikomus valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu subjekto, kuriam tos paslaugos teikiamos, valstybė. Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad ši nuostata reikalauja panaikinti bet kokį laisvės teikti paslaugas apribojimą, net jeigu jis taikomas neskiriant nacionalinių ir kitų valstybių narių paslaugų teikėjų, kai juo draudžiama ar sudaromos kliūtys kitoje valstybėje narėje įsisteigusio ir joje teisėtai analogiškas paslaugas teikiančio paslaugų teikėjo veiklai“(9).

49.      Kalbant apie teisinius pagrindus, kurių galimą pažeidimą reikia patikrinti šioje byloje, dėl plataus masto Komisijos reikalavimų, kuriais ji reiškia kaltinimus dėl „iš Sutarties kylančių įsipareigojimų“ pažeidimų, atkreiptinas dėmesys ne tik į EB 43 ir 49 straipsnius, bet ir į bendruosius teisės principus bei į EB 10 straipsnį. Pastaroji nuostata reiškiama lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais(10).

50.      Remiantis Teisingumo Teismo praktika(11), pirminės Bendrijos teisės nuostatos taikomos tuo atveju, kai viešojo pirkimo sutarčių sudarymui netaikoma nė viena direktyva. Ši sąlyga tenkinama nagrinėjamoje byloje ginčijamo viešojo pirkimo sutarties sudarymo atveju, nes, kaip teisingai teigia ginčo šalys, nesudarius rašytinės sutarties, Direktyvos 92/50 nuostatos netaikomos.

51.      Veiksmai, dėl kurių buvo pradėta ši įsipareigojimų neįvykdymo procedūra, susiję su tam tikru viešųjų lėšų panaudojimo tam tikroms tarnyboms mechanizmu. Net Airija pripažįsta, kad egzistuoja tam tikro pobūdžio susitarimas.

52.      Kaip matyti iš sprendimo Komisija prieš Ispaniją, viešųjų pirkimų direktyvos apima ir viešojo administravimo subjektų ir kitų viešųjų subjektų bendradarbiavimo susitarimus(12). Tai, kad minėtoje byloje buvo kalbama apie rašytinius susitarimus, nėra reikšminga nagrinėjamu atveju, nes čia sprendžiamas klausimas ne dėl direktyvos taikymo sąlygos įvykdymo, bet dėl pirminės Bendrijos teisės taikymo. Atsižvelgiant į tai, santykių pobūdžiui galioja dar švelnesni reikalavimai nei numatyti direktyvose. Tačiau ir šioje byloje neginčijama tai, kad kalbama apie du atskirus subjektus.

53.      Nagrinėjama byla pirmiausia susijusi su paslaugų teikimo laisvės principo taikymu. Tai reiškia, kad ginčijamo viešojo pirkimo sutarties sudarymo objektas yra „paslaugos“ EB 50 straipsnio prasme.

54.      Taigi galima teigti, kad paprastai už ligonių vežimo ir (arba) vežimo nelaimės atveju paslaugas tiesiogiai sumoka ne tas, kuris jomis pasinaudoja; o susidariusias išlaidas padengia draudimo bendrovė ir už jas sumokama tiesiogiai iš valstybės biudžeto. Kadangi, remiantis Teisingumo Teismo praktika, būtent sveikatos apsaugos srityje(13) pakanka, kad trečiasis asmuo apmokėtų už paslaugas, nėra jokios būtinybės toliau tikrinti ginčijamų mokėjimų už suteiktas paslaugas apskaitos sistemą. Bet kokiu atveju nekyla abejonių, kad East Coast Area Health Board moka vadinamąją „įmoką“. Nagrinėjamu atveju nėra reikalo aiškintis, kokią faktinių išlaidų dalį sudaro minėta įmoka.

B –    Principas: Skaidrumas

55.      Vykstant šiai įsipareigojimų neįvykdymo procedūrai ginčijamasi, ar konkrečiais veiksmais nebuvo pažeistas skaidrumo principas.

56.      Kaip nurodžiau byloje Coname pateiktoje išvadoje, skaidrumas, remiantis direktyvomis, apima daug aspektų(14). Nagrinėjamu atveju kalbama apie tam tikras pareigas paskelbti skelbimą dėl tam tikrų paslaugų viešojo pirkimo.

57.      Remiantis Teisingumo Teismo praktika, kiekvieno potencialaus konkurso dalyvio naudai būtina užtikrinti „adekvatų paskelbimo lygį <…>, sudarantį sąlygas konkuruoti dėl paslaugų koncesijos ir atlikti jos suteikimo kontrolę”(15). Ši pareiga taikoma ne tik viešojo pirkimo sutarčių, kurios dėl to, kad yra koncesinės, nepatenka į Direktyvos 92/50 reguliavimo sritį, bet ir tokių viešojo pirkimo sutarčių, kurių dėl kitų priežasčių nereguliuoja nei ši, nei kita viešųjų pirkimų direktyva, sudarymui. Dėl aiškumo reikia pažymėti, kad ne visų viešojo pirkimo sutarčių, kad ir koks būtų jų objektas arba vertė, sudarymui galioja tas pats standartas.

58.      Kriterijus vertinant apskųstosios valstybės narės veiksmų teisėtumą yra tai, ar buvo užtikrintas pakankamas skaidrumo laipsnis.

59.      Taigi reikia patikrinti, ar nagrinėjamu atveju konkurso neskelbimas laikytinas šios pareigos pažeidimu. Kaip Teisingumo Teismas teigė sprendime Coname, „reikia patikrinti, ar koncesijos laimėtojo nustatymas <...> atitinka skaidrumo reikalavimus, kurie nors ir nebūtinai įpareigoja skelbti konkursą, bet suteikia galimybę kitoje nei Italijos Respublika valstybėje narėje įsteigtai įmonei susipažinti su adekvačia informacija apie minėtą koncesiją prieš ją suteikiant, kad ši įmonė turėtų galimybę pareikšti savo interesą gauti šią koncesiją, jei to pageidautų“(16).

60.      Taigi iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, jog adekvatumą reikia vertinti atsižvelgiant į konkrečios viešojo pirkimo sutarties sudarymu suinteresuotus asmenis. Šiuo atveju reikia atsižvelgti ne tik į faktiškai suinteresuotus konkurso dalyvius, bet ir į visus potencialiai suinteresuotus subjektus kitose valstybėse narėse.

61.      Taigi reikia pasirinkti tokį skaidrumo laipsnį, kuris atitiktų minėtus reikalavimus. Tačiau kyla klausimas, ar tai būtinai turi būti atlikta skelbiant konkursą ar viešąjį pirkimą.

1.      Būtinybė paskelbti konkursą?

62.      Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar pirminė teisė visais atvejais reikalauja, kad būtų paskelbtas konkursas.

63.      Šį teiginį galėtų patvirtinti pirmosios teisėjų kolegijos sprendimai Parking Brixen ir ANAV, kuriuose Teisingumo Teismas pagrįstai pripažino, kad „valstybės narės neturi palikti galiojančių nacionalinės teisės aktų, kurie leidžia suteikti viešųjų paslaugų koncesijas nepaskelbus konkurso (ohne eine Ausschreibung), nes tai pažeidžia EB 43 ir 49 straipsnius arba vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir skaidrumo principus“(17).

64.      Tačiau galimas dalykas, jog šiuo atveju kalbama apie netikslumą vokiškoje sprendimo versijoje, nes prancūziškose abiejų sprendimų versijose, taip pat itališkoje ANAV sprendimo versijoje kalbama apie varžymąsi, t. y. atitinkamai „mise en concurrence“ ir „procedura concorrenziale“. Taigi sąmoningai nekalbama apie konkursą, t. y. atitinkamai „appel d’offres“ ar „bando di gara“, ir skelbimą apie pirkimą viešųjų pirkimų direktyvų prasme.

65.      Be to, Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendime Coname aiškiai pabrėžiama, jog pirminė teisė nereikalauja, kad visais atvejais būtų skelbiamas konkursas (skelbimas apie pirkimą)(18)

66.      Šis Teisingumo Teismo sprendimas laikytinas principiniu sprendimu ir yra nagrinėjamo atvejo atspirties taškas. Tokia išvada taip pat išplaukia iš principinio svarstymo, nepaisant to, jog sprendimą byloje Coname priėmė didžioji kolegija, o kituose sprendimuose yra kalbinių netikslumų.

67.      Pozicijai, jog viešojo pirkimo sutarties sudarymas nepaskelbus apie pirkimą (be konkurso) ir tiesioginis kontaktų su tam tikromis įmonėmis užmezgimas iš esmės yra neteisėti, negalima pritarti jau vien dėl to, kad net ir viešųjų pirkimų direktyvose yra numatytos tokios pareigos paskelbti išimtys. Tačiau ir pati Komisija aiškiai nurodo nekalbanti apie Direktyvoje 92/50 numatytų pareigų paskelbti perkėlimą į pirminę teisę. Jeigu pagal pirminę teisę būtų privaloma nuolat skelbti apie pirkimą, perkančiosioms organizacijoms, kurios veikia peržengdamos viešųjų pirkimų direktyvų taikymo ribas, galiotų griežtesnės taisyklės.

68.      Be to, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas sprendime Coname taip pat pripažino tam tikras pirminės teisės taikymo išimtis. Šias išimtis reikia aptarti atskirai.

69.      Taigi belieka pabrėžti, jog gali egzistuoti viešųjų pirkimų, kuriems netaikoma pareiga skelbti konkursą (skelbimą apie pirkimą).

70.      Atsižvelgdama į aplinkybes manau, kad reikia priminti mano poziciją(19), jau išsakytą byloje Coname pateiktoje išvadoje, jog neegzistuoja vientisas pirminės teisės reguliuojamas viešojo pirkimo sutarčių sudarymo režimas, bet yra taikoma diferenciacija pagal konkrečios viešojo pirkimo sutarties sudarymo aplinkybes. Nagrinėjama byla suteikia Teisingumo Teismui progą pasirūpinti reikiamu išaiškinimu.

2.      Diferenciacija pagal konkrečią viešojo pirkimo sutartį

71.      Taigi reikia vadovautis principu, jog skaidrumo reikalavimo detalės išplaukia iš kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybių.

72.      Toliau nurodyti teiginiai, atitinkantys šios įsipareigojimų neįvykdymo procedūros dalyką, susiję su sąlygomis, kurioms esant nereikia skelbti konkurso, ir su tuo, ar šios sąlygos buvo įvykdytos nagrinėjamu atveju.

73.      Orientuotis, viena vertus, padeda principas, kad turi egzistuoti galimybė patikrinti, taip pat proporcingumo ir vienodo požiūrio principai. Kita vertus, reikia atsižvelgti į Bendrijos viešųjų pirkimų teisės tikslus, pavyzdžiui, konkurencijos ir vidaus rinkos užtikrinimą, bei į pirminės Bendrijos teisės nuostatų „effet utile“.

74.      Atitinkamas skaidrumo pareigos turinys priklauso nuo įvairių faktorių, pavyzdžiui, viešojo pirkimo objekto, t. y. nuo to, ar tai yra paslaugos, vežimas ar statybos paslaugos, ir numanomos viešojo pirkimo vertės.

75.      Kadangi nagrinėjamoje byloje kalbama apie Direktyvos 92/50 IB priede numatytas paslaugas, t. y. apie neprioritetines paslaugas, reikia patikrinti, ar direktyvoje numatytas paslaugų skirstymas į prioritetines ir neprioritetines turi reikšmės ir pirminei teisei.

76.      Šis direktyvoje numatytas skirstymas į kategorijas gali būti grindžiamas viešųjų pirkimų srityje visuotinai galiojančia idėja, jog tam tikri viešieji pirkimai vidaus rinkos požiūriu yra reikšmingesni nei kiti, t. y. jais domisi daugiau ūkio subjektų, įskaitant ir įmones iš kitų valstybių narių. Šis aspektas galėtų būti reikšmingas taikant pagrindinių laisvių nuostatas, tačiau tam dar būtinas tarpvalstybinis elementas(20).

77.      Nepaisant to, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas pasirinko tik tam tikras (prioritetines) paslaugų kategorijas, kurios visiškai patenka į Direktyvos 92/50 taikymo sritį, dar negalima daryti išvados, jog kitos (neprioritetinės) paslaugos nėra reikšmingos vidaus rinkos požiūriu, t. y. kad jos negali būti teikiamos už valstybės narės sienų. Nors Bendrijos teisės aktų leidėjas, vykdydamas reformą, t. y. priimdamas Direktyvą 2004/18(21), paliko galioti tokį paslaugų skirstymą į dvi kategorijas ir netgi grindė jį tais pačiais motyvais, tai iš esmės neužkerta galimybės taikyti pirminę teisę.

78.      Jeigu remtumėmės prielaida, jog neprioritetinės paslaugos nedomina konkurso dalyvių iš kitų valstybių narių, vykstant įsipareigojimų neįvykdymo procedūrai Komisija turėtų įrodyti, kad šioje byloje aptariamas viešasis pirkimas galėtų kelti tarptautinį susidomėjimą.

79.      Komisija iš esmės yra įpareigota savo argumentus pagrįsti faktiškai ir teisiškai. Iš to būtų galima daryti išvadą, jog atlikdama rinkos analizę Komisija turi nurodyti, kokius ūkio subjektus sudomintų planuojamas viešojo pirkimo sutarčių sudarymas galimos konkurencijos požiūriu. Esminiai kriterijai tokiu atveju yra viešojo pirkimo vertė ir objektas.

80.      Šių reikalavimų neatitinka nei rašytiniai, nei žodiniai Komisijos argumentai. Jeigu remtumėmės šiais griežtais įrodinėjimo naštos paskirstymo kriterijais, Komisijos ieškinį reikėtų atmesti kaip nepagrįstą.

81.      Tačiau šiomis aplinkybėmis negalima pamiršti, kad Teisingumo Teismas viešųjų pirkimų srityje iki šiol netaikė tokių griežtų kriterijų(22). Atvirkščiai, kai nėra priešingas išvadas pagrindžiančių požymių ir kyla abejonių, jis galėtų daryti prielaidą, jog tam tikros vertės viešojo pirkimo sutarčių sudarymas galėtų dominti įmones iš kitų valstybių narių.

82.      Taigi nagrinėjamu atveju ir toliau galioja principas, jog galbūt viešuoju pirkimu susidomėjusioms įmonėms reikia suteikti pakankamai informacijos, kad jos galėtų priimti sprendimą dėl dalyvavimo viešojo pirkimo procedūroje ar dėl pasiūlymo pateikimo. Pirminė teisė visiškai neįpareigoja pateikti tokių duomenų, kurių reikalaujama pagal viešųjų pirkimų direktyvose numatytas skelbimo apie pirkimą standartines formas(23).

83.      Iš bylos medžiagos ir iš posėdyje pateiktos informacijos nematyti, kad šios viešojo pirkimo sutarties ypatybėmis būtų pateisintas informacijos apie jos sudarymą nepaskelbimas. Nei metinė paslaugų vertė, nei šių paslaugų objektas nepatvirtina teiginio, kad toks nepaskelbimas atitinka Bendrijos teisę.

84.      Taigi dabar reikia patikrinti, ar toks nepaskelbimas galėjo būti grindžiamas pirminėje teisėje aiškiai įtvirtintomis išimtimis arba su pagrindinėmis laisvėmis apskritai ir viešaisiais pirkimais konkrečiai susijusioje teismų praktikoje pripažįstamais pateisinimais.

85.      Kadangi nagrinėjamu atveju apie planuojamą paslaugų pirkimą apskritai nebuvo paskelbta, nereikia išsamiai nagrinėti, koks paskelbimo būdas turėjo būti pasirinktas ir kokie minimalūs reikalavimai turėjo būti taikomi minimaliam skelbimo apie konkursą turiniui.

C –    Išimtys ir pateisinimai

86.      Toliau reikia patikrinti, ar dėl ribotų apribojimų pasekmių nėra pažeidžiamos pagrindinės laisvės, ar skundžiama valstybė narė gali remtis viena iš Sutarties nuostatų, kurios apskritai eliminuoja valstybių narių priemones iš pirminės teisės veikimo srities, ar taikomas vienas iš aiškiai Sutartyje numatytų arba teismų praktikoje pripažįstamų pateisinimų ir ar taikoma EB 86 straipsnio 2 dalis. Galiausiai reikia patikrinti, ar galima remtis direktyvose numatytomis išimtimis tiesiogiai arba pagal analogiją, ypač Direktyvos 92/50 6 straipsniu.

1.      Ribotos viešojo pirkimo pasekmės

87.      Savo sprendime Coname Teisingumo Teismas rėmėsi su prekių judėjimo laisve susijusiose bylose išplėtota praktika, pagal kurią „dėl ypatingų aplinkybių, pavyzdžiui, labai mažos ekonominės naudos, galėtų būti pagrįstai teigiama, kad kitoje valstybėje narėje <...> įsteigtų įmonių nedomintų ginčijama koncesija ir todėl pasekmės pagrindinėms laisvėms turėtų būti laikomos pernelyg neapibrėžtomis ir netiesioginėmis, kad būtų galima padaryti išvadą, jog jos galėjo būti pažeistos(24).

88.      Nepaisant to, jog nėra aišku, kokios yra šio mažareikšmiškumo ribos, ginčijamas viešojo pirkimo sutarties, kurios suma siekia keletą milijonų Airijos svarų sterlingų (IEP) per metus, sudarymas bet kokiu atveju neatitinka šių sąlygų. 2001 m. suteiktų paslaugų metinė suma galėjo viršyti septynis milijonus svarų sterlingų (IEP). Todėl buvo gerokai viršytos net ir Direktyvoje 92/50 numatytos ribinės vertės.

2.      Sutartyje aiškiai numatyti pateisinimai

89.      Pirmiausia reikia priminti tas Sutarties nuostatas, kuriomis remiantis valstybių narių priemonės apskritai eliminuojamos iš pirminės teisės veikimo srities, nors tam ir keliamos tam tikros sąlygos. Viešųjų pirkimų srityje reikšmingiausios yra su saugumu susijusios išimtys, numatytos EB 296 ir EB 297 straipsniuose. Tačiau kadangi nėra jokio pagrindo, šios išimtys nagrinėjamu atveju netaikomos.

90.      Be to, valstybės narės gali remtis Sutartyje aiškiai numatytais pateisinimais pagal kartu skaitomus EB 46 ir 55 straipsnius, pavyzdžiui, viešoji tvarka ir sveikata. Tačiau, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, reikia pažymėti, jog gindamasi skundžiama valstybė narė netvirtino, kad egzistuoja atitinkamas pateisinimas(25).

91.      Su viešąja valdžia susijęs, t. y. EB 45 straipsniu grindžiamas, pateisinimas reikalauja, kad būtų įvykdytos tam tikros sąlygos. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, „EB 45 ir 55 straipsnius, kaip pagrindinės įsisteigimo laisvės taisyklės išimtis, reikia aiškinti taip, kad jų taikymo sritis būtų apribota vien tuo, kas yra būtina interesams, kuriuos šios nuostatos leidžia saugoti valstybėms narėms, išsaugoti“(26).

92.      Taigi pagal nusistovėjusią teismų praktiką šiuose straipsniuose numatyta išimtis turi būti tik veikla, kuri savaime reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas(27).

93.      Tačiau nagrinėjamu atveju nėra tenkinamos teismų praktikoje suformuluotos šių aiškiai numatytų pateisinimų taikymo sąlygos.

3.      Sutartyje aiškiai nenumatyti pateisinimai arba bendrojo intereso pagrindai

94.      Remiantis Teisingumo Teismo praktika(28), kuri iš esmės buvo išplėsta į viešųjų pirkimų sritį(29), įsisteigimo laisvės bei laisvės teikti paslaugas apribojimai gali būti pateisinami, jeigu jie tenkina tam tikras sąlygas.

95.      Pagal šią Teisingumo Teismo praktiką minėti apribojimai turi būti pateisinami remiantis privalomais bendrojo intereso pagrindais, jie turi būti tinkami siekiamiems tikslams įgyvendinti ir negali viršyti to, kas būtina jiems pasiekti. Juos taikant jokiu būdu negalima pažeisti nediskriminavimo principo.

96.      Tačiau šiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti, jog skundžiama valstybė narė negalėjo pagrįsti to, kad jos pasirinktą elgesį pateisina Teisingumo Teismo pripažinti pateisinimai arba bendrojo intereso pagrindai, tokie kaip vartotojų apsauga.

97.      Galiausiai reikia nurodyti Teisingumo Teismo išplėtotą pateisinimą, vadinamą „objektyvia aplinkybe“(30). Šios kai kurių nacionalinės teisės aktų pateisinimo galimybės, kurios Teisingumo Teismas aiškiau neaptarė, ir ypač jo taikymo sąlygų išsamiau nagrinėti nereikia, nes Airija šiuo klausimu nepateikė jokių argumentų.

4.      EB 86 straipsnis

98.      Nagrinėjamoje byloje buvo kalbama ir apie EB 86 straipsnį.

99.      Kalbant apie konkrečios viešojo pirkimo sutarties sudarymą, reikia nurodyti, jog ji, tiesą sakant, yra susijusi su išimtinių teisių suteikimu greitosios pagalbos, t. y. skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu, srityje.

100. Atsižvelgiant į tai, kyla klausimas, ar EB 86 straipsnio 1 dalis taikoma pačiam tokių teisių suteikimui, o ne tik tolesnėms valdžios institucijų priemonėms įmonių, kurioms valstybės narės suteikia išimtines ar specialias teises, atžvilgiu. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad ir pats išimtinių teisių suteikimas, būtent sukuriant dominuojančią padėtį rinkoje, patenka į kartu skaitomų EB 86 straipsnio 1 dalies ir 82 straipsnio reguliavimo sritį. Tačiau tai dar nereiškia, jog tokių teisių suteikimas yra draudžiamas(31). Tai, ar teisių suteikimas, pavyzdžiui, teisės teikti greitosios pagalbos paslaugas suteikimas DCC, neprieštarauja Bendrijos teisei, reikia išsiaiškinti remiantis kitomis nei EB 86 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Viena iš šiomis aplinkybėmis taikytinų materialinių teisinių nuostatų yra EB 86 straipsnio 2 dalis. Ji įgyja reikšmę ne tik tų priemonių, kurių imasi į jos reguliavimo sritį patenkančios įmonės, bet ir tų, kurių imasi valdžios institucijos, atžvilgiu.

101. Tačiau nagrinėjamoje byloje kalbama ne apie teisių perdavimą Sveikatos tarnybai, bet apie jos veiklą užtikrinant visuotinės svarbos paslaugų teikimą, o būtent apie jos sudarytas viešojo pirkimo sutartis, t. y. greitosios pagalbos paslaugų teikimo perdavimą DCC. EB 86 straipsnio 2 dalis skirta institucijų, kurioms buvo perduotos tam tikros teisės, veiksmams kvalifikuoti,.

102. Kalbant apie greitosios pagalbos paslaugų perdavimą DCC, reikia patikrinti, ar Sveikatos tarnyba įvykdė EB 86 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, t. y. ar DCC yra įmonė, kuriai patikėta teikti bendrojo ekonominio intereso paslaugas, ir ar pirminės teisės nuostatų taikymas būtų teisine ar faktine prasme užkirtęs kelią jai perduotoms funkcijoms vykdyti.

103. Iš esmės reikia pripažinti, kad viešojo pirkimo procedūros vykdymas, skelbiant konkursą dėl su tuo susijusio laikotarpio parengiamiesiems darbams ir dėl pasiūlymų pateikimui numatytų terminų, tam tikrais atvejais gali užkirsti kelią funkcijų vykdymui. Tokia situacija, pavyzdžiui, susidarytų kalbant apie tiekimo įmones, kai dėl šios procedūros vykdymo nutrūktų arba vėluotų energijos ar vandens tiekimas.

104. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, toliau reikia nustatyti, kokia apimtimi buvo būtina apriboti arba visai panaikinti bet kokią konkurenciją su kitais ūkio subjektais tam, kad išimtinių teisių turėtojas galėtų vykdyti su bendruoju interesu susijusias funkcijas, ir tai galėtų atlikti ekonomiškai priimtinomis sąlygomis(32).

105. Net jei nėra būtina, kad paskelbus konkursą kiltų grėsmė įmonės išlikimui, reikėtų bent įrodyti, jog įmonei pavestų specialiųjų užduočių vykdymui kiltų grėsmė faktine arba teisine prasme(33).

106. Šiuo klausimu skundžiama valstybė narė neparodė, kad pasirinktos priemonės buvo būtinos tam, kad DCC galėtų vykdyti savo funkcijas ekonomiškai priimtinomis sąlygomis.

107. Todėl nereikia tikrinti, ar DCC iš tikrųjų yra įmonė, kuriai perduotos su bendruoju ekonominiu interesu susijusios funkcijos.

108. Kalbant apie tai, taip pat reikia priminti, kad EB 86 straipsnio 2 dalis, kaip nuostata, numatanti EB sutarties nuostatų taikymo išimtis, turi būti aiškinama siaurai(34). Nagrinėjamoje byloje tokia pati išvada išplaukia ir iš EB 16 straipsnio.

5.      Direktyvose numatytų išimčių perkėlimas

109. Galiausiai reikia įvertinti direktyvose numatytų išankstinio paskelbimo apie pirkimą išimčių perkėlimą.

110. Atskaitos tašku reikia laikyti principą, jog pirminėje teisėje tariamai galioja ne tos pačios viešojo pirkimo nuostatos, kokios yra numatytos direktyvose. Aišku, tai nepaneigia to, jog kai kurios nuostatos, pavyzdžiui, nediskriminavimo principas, galioja ir už direktyvų taikymo ribų, tačiau jau remiantis kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, bendruoju teisės principu.

111. Kaip jau keletą kartų pabrėžta(35), pirminėje teisėje turėtų būti pripažįstamos ir tos išimtys, kurios yra numatomos direktyvose(36). Todėl negalima paneigti to, jog gali pasitaikyti atvejų, kai viešojo pirkimo procedūrą galima vykdyti ir iš anksto nepaskelbus apie pirkimą, t. y. be konkurso.

112. Šiuo atveju, kalbant apie tokio pobūdžio išimtis, reikia konstatuoti, kad skundžiama valstybė narė nesirėmė nė viena iš Direktyvoje 92/50 numatytų išimčių, taikomų vykdant derybų procedūras, kai neskelbiama apie pirkimą .

6.      Direktyvos 92/50 6 straipsnis

113. Nagrinėjant bylą buvo daug diskutuojama apie galimybę taikyti Direktyvos 92/50 6 straipsnį. Įvykdžius tam tikras sąlygas (be kita ko, jeigu paslaugos teikėjas disponuoja išimtine teise), šia nuostata eliminuojamas paslaugų pirkimas iš šios direktyvos taikymo srities.

114. Dėl šios išimties taikymo reikia iš esmės pabrėžti, kad ji gali būti taikoma tik tada, kai viešojo pirkimo sutarties sudarymas apskritai patenka į Direktyvos 92/50 reguliavimo sritį. Kadangi nekyla abejonių, jog yra netenkinamos kitos Direktyvos 92/50 taikymui būtinos sąlygos, nereikia tikrinti, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja išimtinė teisė.

115. Per įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą skundžiama valstybė turi pateikti galimus Bendrijos teisės nuostatų netaikymą pateisinančius pagrindus. Tačiau nagrinėjamoje byloje diskusija apsiribojo stricto sensu Direktyvos 92/50 6 straipsniu.

116. Šalys išsamiau nenagrinėjo, ar panaši išimtis egzistuoja ir pirminėje teisėje, kuria galėtų būti grindžiamas pateisinimas arba kuri galėtų būti „objektyvioji aplinkybė“ sprendimo Coname prasme, o tai reikštų, jog šioje byloje aptartiems veiksmams netaikoma net pirminė teisė.

D –    Išvada

117. Iš viso Komisijos apskųstų valstybės narės veiksmų nagrinėjimo matyti, jog nebuvo aplinkybių, kuriomis remiantis buvo galima teikti ginčytinas paslaugas visiškai nepaskelbus apie jų pirkimą.

118. Nors ir gali būti viešojo pirkimo procedūrų, kurioms nebūtų netaikoma pareiga paskelbti, nagrinėjamu atveju arba tokių aplinkybių nebuvo, arba jų egzistavimo faktas nebuvo įrodytas.

VI – Bylinėjimosi išlaidos

119. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusi šalis turi padengti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi Airija pralaimėjo bylą ir Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, Airija turi jas padengti. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalį į bylą įstojusi Nyderlandų Karalystė pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

VII – Išvada

120. Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, Teisingumo Teismui siūloma:

1.      Konstatuoti, jog leisdama Dublin City Council vykdyti skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugas prieš tai Eastern Regional Health Authority nepaskelbus apie pirkimą, nors nebuvo aplinkybių, kuriomis leidžiama imtis tokių veiksmų, Airija neįvykdė savo įsipareigojimų pagal EB sutartį.

2.      Priteisti iš Airijos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Nurodyti Nyderlandų Karalystei padengti savo bylinėjimosi išlaidas.


1 – Originalo kalba: vokiečių.


2 – Šiandien pateikta išvada byloje Komisija prieš Airiją (C‑507/03).


3 – 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimas (C‑324/98, Rink. p. I‑10745).


4 – 2005 m. liepos 21 d. Sprendimas (C‑231/03, Rink. p. I‑7287).


5 – OL L 209, p. 1.


6 – OL C 121, 2000, p. 2.


7 – 1987 m. liepos 9 d. Sprendimas (sujungtos bylos 27/86–29/86, Rink. p. 3345).


8 – 2004 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑126/03, Rink. p. I‑11197, 26 punktas) ir 2005 m. kovo 3 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑414/03, Rink. p. I‑0000, 11 punktas).


9 – 2005 m. spalio 20 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑264/03, Rink. p. I‑8831, 66 punktas).


10 – 2005 m. balandžio 12 d. mano išvados byloje Coname (minėta 4 išnašoje) 81 punktas ir joje nurodyta teismų praktika.


11 – Minėto sprendimo Coname 16 punktas ir 9 išnašoje minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 32 punktas.


12 – 2005 m. sausio 13 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑84/03, Rink. p. I‑139, 38 ir paskesni punktai).


13 – 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimas Kohll (C‑158/96, Rink. p. I‑1931); 2001 m. liepos 12 d. Sprendimas Vanbraekel ir kt. (C‑368/98, Rink. p. I‑5363); 2001 m. liepos 12 d. Sprendimas Smits ir Peerbooms (C‑157/99, Rink. p. I‑5473) ir 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimas Müller‑Fauré (C‑385/99, Rink. p.  I‑4509).


14 – Byla minėta 4 išnašoje, žr. išvados 88 ir paskesnius punktus.


15 – 2005 m. spalio 13 d. Sprendimas Parking Brixen (C‑458/03, Rink. p. I‑8612, 49 punktas) ir 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimas ANAV (C‑410/04, Rink. p. I‑0000, 21 punktas).


16 – 4 išnašoje minėto sprendimo 21 punktas.


17 – 15 išnašoje minėti sprendimai ANAV, 23 punktas, ir Parking Brixen, 52 punktas.


18 – 4 išnašoje minėto sprendimo Coname 21 punktas. Tai patvirtina ir sprendimo versija prancūzų kalba (kuriame pavartota „un appel d’offres“).


19 – 4 išnašoje minėto sprendimo 69 ir paskesni punktai.


20 – Žr. 4 išnašoje minėtoje byloje Coname pateiktos mano išvados 78 punktą.


21 – 19 konstatuojamoji dalis.


22 – Žr. 2005 m. spalio 27 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C‑158/03, Rink. p. I‑0000, OL C 30, 2005, p. 1).


23 – Žr. 4 išnašoje minėtoje byloje Coname pateiktos mano išvados 97 punktą.


24 – 4 išnašoje minėto sprendimo 20 punktas.


25 – 9 išnašoje minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 69 punktas.


26 – 1988 m. kovo 15 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (147/86, Rink. p. 1637, 7 punktas); 1998 m. spalio 29 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑114/97, Rink. p. I‑6717, 34 punktas) ir 2006 m. kovo 30 d. Sprendimas Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti (C‑451/03, Rink. p. I–2941, 45 punktas).


27 – 1974 m. birželio 21 d. Sprendimas Reyners (2/74, Rink. p. 631, 45 punktas); 1993 m. liepos 13 d. Sprendimas Thijssen (C‑42/92, Rink. p. I‑4047, 8 punktas); 26 išnašoje minėtas sprendimas Komisija prieš Ispaniją (35 punktas); 2001 m. gegužės 31 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑283/99, Rink. p. I‑4363, 20 punktas) ir 26 išnašoje minėtas sprendimas Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti (46 punktas).


28 – Žr. 1993 m. kovo 31 d. Sprendimą Kraus (C‑19/92, Rink. p. I‑1663, 32 punktas); 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Gebhard (C‑55/94, Rink. p. I‑4165, 37 punktas) ir 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Gambelli ir kt. (C‑243/01, Rink. p. I‑13031, 64 ir paskesni punktai).


29 – Žr. 22 išnašoje minėto sprendimo Komisija prieš Ispaniją 35 punktą.


30 – 4 išnašoje minėto sprendimo Coname 23 punktas: „Kalbant apie objektyvias aplinkybes, kuriomis galima pateisinti nevienodą požiūrį, nurodytina, kad vien faktas, jog Comune Cingia de’ Botti turi 0,97 % Padania kapitalo, nėra viena iš šių objektyvių aplinkybių“.


31 – Pavyzdžiui, žr. 1999 m. balandžio 23 d. Sprendimą Höfner und Elser (C‑41/90, Rink. p. I‑1979, 29 punktas); 1991 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Merci Convenzionali Porto di Genova (C‑179/90, Rink. p. 5889, 16 punktas) ir 1992 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Ispanija ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos C‑271/90, C‑281/90 ir C‑289/90, Rink. p. I‑5833, 35 ir paskesni punktai).


32 – 1993 m. kovo 19 d. Sprendimas Corbeau (C‑320/91, I‑2533, 16 punktas) ir 2001 m. spalio 25 d. Sprendimas Ambulanz Glöckner (C‑475/99, Rink. p. I‑8089, 57 punktas).


33 – 1997 m. spalio 23 d. Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus (C‑157/94, Rink. p. I‑5699, 43 punktas).


34 – Ten pat, 37 punktas.


35 – Žr. 4 išnašoje minėtoje byloje Coname mano pateiktos išvados 93 punktą ir generalinio advokato F. G. Jacobs 2005 m. liepos 2 d. išvados byloje Komisija prieš Italiją (2005 m. spalio 27 d. Sprendimas, C‑525/03, Rink. p. I‑9405) 47 punktą.


36 – Direktyvos 92/50 11 straipsnio 3 dalis bei Direktyvos 2004/18 31 straipsnis.