GENERALINIO ADVOKATO

M. POIARES MADURO IŠVADA,

pateikta 2005 m. sausio 27 d. (1)

Byla C‑478/03

Celtec Ltd

prieš

John Astley,

Julie Owens

ir

Deborah Lynn Hawkes

House of Lords (Lordų Rūmai, Jungtinė Karalystė) prašymas priimti prejudicinį sprendimą

„Įmonių perdavimas – Privatizavimas – Perdavimo diena – Darbuotojų teisės – Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš perdavimo dieną galiojančios darbo sutarties“





1.     House of Lords (Lordų Rūmai, Jungtinė Karalystė) Teisingumo Teismo klausia, kaip Velso profesinio mokymo tarnybų privatizavimo atveju, kai tarnautojai, dar netapę privataus ūkio subjekto darbuotojais, ir kurie nuo pat pradžių buvo laikinai perkelti dirbti iš vietos administravimo institucijų į šio privataus ūkio subjekto perimtas tarnybas, reikia taikyti 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyvą 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo(2). Būtent House of Lords klausia, kuri diena turi būti pripažįstama „perdavimo diena“, jei perdavimo procesas yra kompleksinis ir perdavimas vyksta keliais etapais. Šis prašymas suteikia progą patikslinti sąvokos, kuri iki šiol nebuvo dažnas pagrindinis nacionalinių teismų kreipimųsi dėl Direktyvos 77/187 aiškinimo klausimas, turinį.

I –    Faktai ir prejudiciniai klausimai

2.     Jungtinės Karalystės vyriausybė, vykdydama 1989 m. pradėtą administracinę reformą, numatė sukurti mokymo ir verslo tarybas (Training and Enterprise Councils, toliau – TEC), kurios perimtų valstybės finansuojamų ir už jaunimo bei bedarbių mokymo programas atsakingų tarnautojų vadovaujamų vietos administravimo institucijų tarnybų veiklą. Kad būtų įgyvendintas šis laipsniškas privatizavimas, TEC naudojosi Darbo ministerijos (Department of Employment) patalpomis ir galėjo laisvai naudotis informacinėmis sistemomis ir duomenų bazėmis. Pradiniu privatizavimo laikotarpiu, nustatytu trejiems metams, buvo laikinai perkelti tarnautojų statusą išlaikę vietos administravimo institucijų darbuotojai; taigi kvalifikuotas personalas, apmokamas ne TEC, galėjo be pertraukos tęsti mokymą. Department of Employment darbuotojai ir toliau dirbo tą patį darbą tuose pačiuose pastatuose, kontroliuojami TEC. Tačiau 1991 m. gruodžio 16 d. ministro (Secretary of State) laiške TEC už personalo klausimus atsakingos grupės (Staffing Group) vadovams(3) buvo numatyta, kad TEC minėtų darbuotojų atžvilgiu galutinai užims darbdavio poziciją. Pasibaigus laikino perkėlimo laikotarpiui, darbuotojai galėjo pasirinkti, ar jie nori būti paskirti eiti kitas pareigas Department of Employment, ar nori toliau dirbti tą patį darbą, bet jau kaip TEC darbuotojai. Dėl to 1992 m. Department of Employment sudarė sutartį su TEC, apibrėžiančią kiekvieno iš jų įsipareigojimus tarnautojų, pakeitusių statusą, kad taptų TEC darbuotojais, atžvilgiu(4). Šia proga buvo iškeltas, bet neišspręstas klausimas dėl 1981 m. Įstatymo dėl darbuotojų apsaugos įmonių perdavimo atveju (Transfer of Undertakings (Protection of Employment) Regulations) – įstatymo, kuriuo į Didžiosios Britanijos teisę buvo perkelta Direktyva 77/187, taikymo.

3.     Teisingumo Teismo nagrinėjama byla yra dėl Velso šiaurėje, Wrexham ir Bangor grafystėse, esančių tarnybų, kurias perėmė 1990 m. rugsėjo mėn. pradėjusios dirbti mokymo ir verslo tarybos Newtec (toliau – Newtec). Po susijungimo 1997 m. jos veiklą perėmė mokymo ir verslo taryba Celtec Ltd (toliau – Celtec). Pritaikius laikinojo perkėlimo mechanizmą, kad sklandžiai vyktų Newtec privatizuojamos įstaigos privatizavimo procesas, buvo perkelti 43 tarnautojai. Maždaug po trejų metų 18 tarnautojų nutarė palikti valstybės tarnybą ir tapti Newtec darbuotojais, o kiti sutiko būti paskirti į kitas pareigas valstybės tarnyboje, išėjo į pensiją arba išėjo iš darbo dėl kitų priežasčių.

4.     J. Astley, D. L. Hawkes ir J. Owens valstybės tarnyboje pradėjo dirbti atitinkamai 1973 m. rugpjūčio 31 d., 1985 m. lapkričio 4 d. ir 1986 m. balandžio 21 dieną. Jie buvo perkelti į Newtec jos įsteigimo metu, o paskui išėjo iš valstybės tarnybos, tapo šios organizacijos darbuotojais ir visą šį laiką vykdė tas pačias funkcijas. J. Owens ir D. L. Hawkes Newtec buvo įdarbintos nuo 1993 m. liepos 1 d., J. Astley – nuo 1993 m. rugsėjo 1 dienos. 1998 m. Celtec atleido D. L. Hawkes ir atsisakė pripažinti jos darbo stažą, skaičiuojamą nuo darbo valstybės tarnyboje pradžios. J. Astley ir J. Owens taip pat bijojo būti atleisti. Visi trys darbuotojai kreipėsi į Employment Tribunal Abergele (Arbegele miesto darbo teismas) (Jungtinė Karalystė), siekdami, kad būtų pripažintas jų darbo stažas.

5.     Pagal 1996 m. Darbuotojų teisių įstatymo (Employment Rights Act) 1 straipsnio 3 dalį darbdavys įdarbinimo metu privalo raštu pateikti darbuotojui informaciją, inter alia, apie darbo santykių pradžios dieną, taip pat, „kokią dieną prasidėjo darbuotojo nepertraukiamo darbo laikotarpis, atsižvelgiant į bet kokį darbą, šiuo laikotarpiu dirbtą pas kitus darbdavius“. Jei darbdavys pažeidžia šią pareigą informuoti darbuotoją pagal 1996 m. Darbuotojų teisių įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, darbuotojas gali kreiptis į Employment Tribunal. Darbuotojo darbo stažo nustatymas turi įtakos išeitinei kompensacijai, į kurią darbuotojas gali pretenduoti jį atleidus dėl ekonominių priežasčių(5). Darbo stažas arba „nepertraukiamo darbo“ sąvoka yra siejama su darbu tam pačiam darbdaviui. Tačiau perdavimo atveju Darbuotojų teisių įstatymo 218 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad dėl perdavimo darbo laikotarpis nenutrūksta, t. y. perdavėjo naudai išdirbtas darbo laikas laikomas perėmėjo naudai išdirbtu laiku. J. Astley, J. Owens ir D. L. Hawkes prašė Employment Tribunal pripažinti, kad jų darbo stažas nuo jų darbo valstybės tarnyboje pradžios buvo nepertraukiamas ir tęsėsi juos perkėlus į Newtec, o vėliau – į Celtec. Abejonių nekyla dėl to, kad po susijungimo atsiradus Celtec vieno ūkio subjekto darbo sutartys buvo perduotos kitam ūkio subjektui. Tačiau dėl Department of Employment darbo sutarčių perdavimo Newtec, priešingai, yra ginčijamasi.

6.     Šį ginčą nagrinėjęs Employment Tribunal 1999 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą, kad šis privatizavimas laikytinas įmonės perdavimu pagal Direktyvos 77/187 1 straipsnio 1 dalį. Jis padarė išvadą, kad reikia taikyti 1996 m. Darbuotojų teisių įstatymo 218 straipsnį ir kad ieškovų nepertraukiamas darbo stažas skaičiuotinas nuo darbo valstybės tarnyboje pradžios.

7.     Primintina, kad Direktyva 77/187, priimta pagal EB sutarties 100 straipsnį (dabar – EB 94 straipsnis), siekiama, kaip nustatyta jos antroje konstatuojamojoje dalyje, „keičiantis darbdaviams <...>, numatyti darbuotojų apsaugą, ypač užtikrinti jų teisių išsaugojimą“. Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį ji yra „taikoma perduodant įmonę, verslą ar verslo dalis kitiems darbdaviams perdavimo pagal sutartį arba susijungimo atveju“. Jos 3 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad perdavimo atveju yra išsaugomos darbuotojų teisės: „Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių 1 straipsnio 1 dalyje minimo perdavimo dieną, dėl perdavimo pereina perėmėjui.“

8.     Employment Tribunal sprendimas buvo apskųstas Employment Appeal Tribunal (Apeliacinis darbo teismas, Jungtinė Karalystė). Šis teismas, priimdamas 2001 m. spalio 5 d. Sprendimą, patvirtino, kad buvo perdavimas pagal Direktyvos 77/187 1 straipsnio 1 dalį. Be to, jis patikslino, kad perdavimo diena pagal Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalį turi būti laikoma ta diena, kai perėmėjas pradėjo visiškai valdyti ir kontroliuoti įstaigą. Jis padarė išvadą, kad šioje byloje perdavimas įvyko 1990 m. rugsėjo mėn., kai Newtec pradėjo veiklą. Taigi tarnautojai, iš pradžių perkelti į Newtec, negalėjo reikalauti, kad jų teisės būtų perduotos 1993 m., praėjus trejiems metams po perdavimo dienos.

9.     2002 m. liepos 19 d. Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Anglija ir Velsas) (Jungtinė Karalystė) priėmė sprendimą dėl to paties ginčo. Dauguma jo išvadų bus svarbios tolesniam nagrinėjimui. Court of Appeal patikslino, kad Department of Employment tarnautojų kompetencija sudarė ūkio subjekto, kuris buvo perduotas Newtec, dalį, nes Newtec naudojosi šia kompetencija visą laikino perkėlimo laikotarpį. Pasak Court of Appeal, perdavimo dienos sąvoka pagal Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalį apima prielaidą, kad įmonės perdavimo procesas gali tęstis kelerius metus. Taigi Court of Appeal panaikino Employment Appeal Tribunal sprendimą.

10.   Celtec pateikė apeliacinį skundą House of Lords, ginčydama Court of Appeal priimtą sprendimą. Dėl šio apeliacinio skundo House of Lords pateikia Teisingumo Teismui tokius klausimus:

„1.      Ar Tarybos direktyvos 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 3 straipsnio 1 dalies nuostatą „perdavėjo teises ir pareigas, kylančias iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną“, reikia aiškinti taip, kad egzistuoja tikslus momentas, kai įmonės arba jos dalies perdavimas laikomas baigtu ir kai įvyksta teisių ir pareigų perdavimas pagal 3 straipsnio 1 dalį?

2.      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, kaip reikia nustatyti tą tikslų momentą?

3.      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, kaip reikia aiškinti 3 straipsnio 1 dalies nuostatą „perdavimo diena?“

11.   Visi trys klausimai susiję su Direktyvos 77/187/EEB 3 straipsnio 1 dalies sąvokos „perdavimo diena“ aiškinimu. Taigi manau, kad į juos reikia atsakyti bendrai.

12.   Rašytinės proceso dalies metu Teisingumo Teismui buvo pateiktos Celtec, atsakovų, t. y. J. Astley, J. Owens bei D. L. Hawkes, ir Komisijos rašytinės pastabos. 2004 m. gruodžio 2 d. vykusiame posėdyje buvo išklausytos tų pačių šalių žodinės pastabos.

13.   Visų pirma patikslinęs atlikto perdavimo pobūdį ir sąlygas, kurioms esant jam turi būti taikoma Direktyva 77/187 (II), pereisiu prie sąvokos „perdavimo diena“ pagal Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalį aiškinimo (III) ir iš to šiai bylai kylančių pasekmių.

II – Įvykusio perdavimo nagrinėjimas

14.   Iš pradžių reikia išnagrinėti du aspektus: Direktyvos 77/187 taikymą šiam privatizavimui (A) ir privatizavimo metu perduoto ūkio subjekto sąvoką (B).

A –    Direktyvos 77/187 taikymas profesinio mokymo veiklos privatizavimui

15.   Direktyva 77/187 reguliuoja kelis įmonės perdavimo aspektus. Nors iš pradžių ji buvo skirta apsaugoti darbuotojus, kurių darbdaviai pasikeitė atlikus įgijimo ar restruktūrizavimo operaciją, Teisingumo Teismas pripažino, kad į direktyvos taikymo sritį patenka funkcijų delegavimas kitai įmonei(6), subrangos(7), privatizavimo(8) arba įmonės perdavimo valstybei(9) atvejai. Tačiau vietos teritorinio vieneto administracinių funkcijų perdavimas tarpteritoriniam susivienijimui nepatenka į Direktyvos 77/187 taikymo sritį(10). Kad direktyva būtų taikoma, perduodamas ūkio subjektas turi verstis ūkine veikla. Šis Direktyvos 77/187 taikymo apribojimas pakartojamas Direktyvos 98/50 1 straipsnyje, kuriame numatyta, kad „ši direktyva taikoma valstybės ir privačioms įmonėms, kurios verčiasi ūkine veikla, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno. Valstybinės valdžios institucijų administracinis reorganizavimas arba administracinių funkcijų perdavimas, atliekamas tarp valstybinės valdžios institucijų, nelaikomas perdavimu pagal šią direktyvą“. Šiuo atveju, kadangi dėl profesinio mokymo veiklos ūkinio pobūdžio nekyla jokių abejonių, tokios veiklos privatizavimas gali būti laikomas perdavimu pagal Direktyvą 77/187.

16.   Direktyvos 77/187 taikymo sritį asmenims nagrinėjęs Teisingumo Teismas nutarė, kad tik asmenys, kurie pagal nacionalinę teisę yra laikomi darbuotojais, gali pasinaudoti direktyvos suteikiama apsauga(11). Ši nuoroda į nacionalinę teisę buvo įtvirtinta Direktyvoje 98/50, kurioje sąvoka „darbuotojas“ apibrėžia „asmenį, kurį kaip darbuotoją atitinkamoje valstybėje narėje gina valstybinis darbo įstatymas“.

17.   Deja, Bendrijos socialinėje teisėje nėra darbuotojo sąvokos apibrėžimo(12). Nors Teisingumo Teismas buvo linkęs plačiai aiškinti darbuotojo sąvoką pagal EB 39 straipsnį(13), jis visada manė, kad Direktyva 77/187 turėjo atlikti tik dalinį derinimą, nepateikdama privalomo vienodo darbuotojo ar teisių, kylančių iš darbo sutarties, sąvokos apibrėžimo(14). Net jei ši direktyva turėjo atlikti tik dalinį derinimą(15), tai, kad darbuotojo sąvokos apibrėžimas yra pateikiamas nacionalinėje teisėje, turi ypač sunkių pasekmių valstybės tarnautojų atžvilgiu. Jei jiems taikoma viešoji teisė, nelaikanti jų darbuotojais pagal nacionalinę teisę, jie gali būti perkelti dirbti į privačią įmonę, nesinaudodami apsauga, kuri yra teikiama tokioje pat situacijoje esantiems privatiems darbuotojams(16). Dėl to, kad darbuotojo apibrėžimo siūloma ieškoti nacionalinėje teisėje, vienodos situacijos yra vertinamos skirtingai vien dėl darbo santykių, esančių tarp tarnautojų ir jų darbdavio, kvalifikavimo. Taigi tai, ar identiškų veiklų privatizavimas pateks į Direktyvos 77/187 taikymo sritį, priklauso nuo atitinkamos nacionalinės teisės. Atsižvelgiant į direktyvos tikslus toks rezultatas nėra pateisinamas. Priešingai, Bendrijos teisės neutralumo principą viešųjų ir privačių ūkio subjektų atžvilgiu labiau atitiktų imperatyvių Direktyvos 77/187 taisyklių taikymas bet kokiam ūkinės veiklos perdavimui(17).

18.   Net jei Teisingumo Teismas nebuvo įsitikinęs, kad Direktyva 77/187 turi būti taikoma bet kokiai ūkinio pobūdžio veiklai, atrodo, kad Jungtinėje Karalystėje įvykęs privatizavimas, kuris yra šios bylos objektas, bet kuriuo atveju patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Beckmann byloje dėl viešojo sektoriaus perdavimo privačiam sektoriui Jungtinėje Karalystėje, šiuo atveju Nacionalinės sveikatos tarnybos (National Health Service) perdavimo privačiai įmonei Dynamco Whicheloe Macfarlane, Teismas priėmė šalių ir Jungtinės Karalystės vyriausybės aiškinimą, pagal kurį suinteresuotiesiems darbuotojams, „nepaisant (National Health Service) priklausomybės viešajam sektoriui, taikoma nacionalinė darbo teisė ir <...> jie gali pasinaudoti direktyvos nuostatomis“(18). Nagrinėjamu atveju šalys taip pat sutinka Department of Employment tarnautojus laikyti „darbuotojais“, kuriems taikoma Direktyva 77/187. Taigi taikyti minėtą direktyvą šios bylos aplinkybėmis nėra kliūčių.

B –    Perduodamas ūkio subjektas

19.   House of Lords prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl perdavimo dienos sąvokos turėtų leisti nustatyti, ar atsakovai yra ginami pagal Direktyvos 77/187 nuostatas. Atrodo, kad prieš sprendžiant šį klausimą būtina apibrėžti Department of Employment atlikto perdavimo Newtec naudai apimtį.

20.   Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kad būtų nustatyta, ar buvo perdavimas pagal Direktyvą 77/187, turi būti ištirtos „visos faktinės aplinkybės, apibūdinančios nagrinėjamą operaciją“(19). Tarp įvairių elementų, į kuriuos reikia atsižvelgti, Teisingumo Teismas nurodo: „kokia yra perduodamos įmonės ar verslo rūšis, ar yra perduodamas materialusis turtas, pvz., pastatai ir kilnojamasis turtas, kokia yra nematerialiojo turto vertė perdavimo metu, ar naujas darbdavys perima didžiąją dalį perduodamos įmonės ar įstaigos personalo, ar yra perduodami klientai, taip pat tai, kiek veikla yra panaši prieš perdavimą ir po jo ir kiek truko veiklos sustabdymas, jei veikla buvo sustabdyta“(20). Kokią svarbą kiekvienam iš šių elementų suteiks nacionalinis teismas, priklauso nuo perduodamos veiklos pobūdžio(21).

21.   Taigi Teisingumo Teismas galėjo nutarti, kad „tam tikruose sektoriuose su dideliu darbo jėgos poreikiu ilgą laiką bendros veiklos siejamų darbuotojų visuma gali būti prilyginama ūkio subjektui“(22). Tačiau tame sektoriuje, kur veiklai yra reikalingos priemonės ar specialūs įrenginiai, pavyzdžiui, reguliariojo viešojo autobusų transporto, jei neperduodama didelė aktyvų dalis, negali būti daroma išvada, kad atitinkamas ūkio subjektas išlaikė savo tapatumą(23).

22.   1999 m. gruodžio 22 d. Employment Tribunal sprendimo 11 punkte apibrėžė, kad perduodamas ūkio subjektas – tai „daugiau nei 16 metų vyriausybės finansuojamos verslo ir profesinio mokymo veiklos administravimas Anglijoje ir Velse, taip pat informacinės sistemos ir duomenų bazės, personalas ir patalpos“(24). Šis apibrėžimas yra toks platus dėl to, kad trijų ieškovų atvejis turi tapti pavyzdiniu visiems kitiems tarnautojams, kurių padėtis pasikeitė dėl įvykusio privatizavimo. Savo sprendimo 12 punkte Employment Tribunal taip pat konstatavo, kad profesinis mokymas daugiausia remiasi personalu. Court of Appeal patvirtino, kad personalo, pirma perkelto, vėliau pasamdyto, kompetencija sudarė Newtec perduoto ūkio subjekto dalį. Taigi atrodo nustatyta, kad atliktas perdavimas apima tiek aktyvus, tiek darbuotojų kompetenciją. Grįžkime prie dienos, kurią buvo atliktas perdavimas, nustatymo.

III – Sąvokos „perdavimo diena“ aiškinimas pagal Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalį

23.   House of Lords Teisingumo Teismo klausia, kaip sąvoką „perdavimo diena“ reikia aiškinti pagal Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalį. Pateikiamas klausimas apima du aspektus: pirma, ar perdavimo diena – tai tiksli diena, ar tęstinis laikotarpis; antra, ar visi elementai privalo būti perduoti kartu per vieną dieną. Išsiaiškinus, koks yra atsakymas į šį klausimą (A), reikia išnagrinėti, kaip reikia nustatyti šią dieną, ypač jei perdavimo procesas yra kompleksinis (B).

A –    Perdavimo dienos paskirtis Direktyvoje 77/187

24.   Perdavimo dienos sąvoka minima tik Direktyvos 77/187 3 straipsnyje. Išnagrinėjęs jos vietą direktyvos struktūroje, patikslinsiu Teisingumo Teismo pateikiamo šios sąvokos aiškinimo elementus.

1.      Perdavimo dienos paskirtis bendrame direktyvos kontekste

25.   Direktyvos 77/187 tikslas – apsaugoti darbuotojų teises perdavimo atveju. Tam yra numatyti keli mechanizmai. Jie taikomi, jei įvykdomos įmonės perdavimo sąlygos pagal direktyvos 1 straipsnio 1 dalį. Tyrimas, atliktas remiantis šiuo straipsniu, leidžia apibrėžti, kokių elementų perleidimą apima perdavimas. Taip yra nustatomi kartu su perduodamu ūkio subjektu perduodami darbuotojai(25).

26.   Iš perdavimo kvalifikavimo kyla pirmoji pasekmė, numatyta Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalyje – darbuotojų teisių, kylančių iš darbo sutarties ar darbo santykių, išsaugojimas.

27.   Minėta direktyva ne tik nustato, kad ūkio subjekto sudarytos darbo sutartys automatiškai išlieka įmonės perdavimo atveju. Ji taip pat numato pareigą informuoti darbuotojų atstovus apie numatomą perdavimą. Direktyvos 77/187 6 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad perdavėjas „tinkamu laiku iki perdavimo“ pateiktų darbuotojų atstovams su perdavimu susijusią informaciją. Po Direktyva 98/50 padarytų pakeitimų pateikiamoje informacijoje būtinai turi būti nurodyta „perdavimo diena arba siūloma perdavimo diena“.

28.   Šios nuostatos tikslas – suteikti darbuotojų atstovams galimybę reaguoti į dėl perdavimo atsirandančius struktūrinius pokyčius. Jei bus susitarta dėl perdavimo keliais etapais, informacija apie perdavimą, kad ji būtų naudinga, turi būti pateikta prieš pirmąjį perdavimo etapą. Kad darbuotojų atstovai turėtų galimybę reaguoti į numatomą perdavimą, turi būti pateikiama informacija, apibūdinanti įvairius numatytus etapus(26). 

29.   Galiausia Direktyvos 77/187 4 straipsnis yra trečias šios direktyvos teikiamos apsaugos ramstis. Jei dėl perdavimo yra atleidžiama iš darbo, šis atleidimas laikomas atleidimu darbdavio iniciatyva. Šitaip yra baudžiama už bet kokį nukrypimą nuo teisių, kylančių iš darbo sutarties, apsaugos, numatytos minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio taikymas nepriklauso nuo to, ar perdavimas vyksta vienu, ar keliais etapais, svarbiausia, kad perdavimas ir atleidimas iš darbo yra susiję.

2.      Perdavimo dienos sąvokos aiškinimas teismo praktikoje

30.   Teisingumo Teismas keliuose sprendimuose yra patikslinęs, kaip turi būti aiškinama Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalis.

31.   Pasak Teisingumo Teismo, perdavimo diena yra perduodamo ūkio subjekto darbdavių pasikeitimas. Taigi perdavimo diena žymi dieną, kai perėmėjas perima perdavėjo įsipareigojimus pagal darbo sutartis. Todėl „1977 m. vasario 14 d. Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad po perdavimo dienos dėl perdavimo fakto perdavėjas tampa laisvas nuo įsipareigojimų, kylančių iš darbo sutarčių arba darbo santykių“(27). Iki perdavimo dienos iš darbo sutarčių kylantys įsipareigojimai saisto perdavėją, o po perdavimo jį pakeičia perėmėjas. Vis dėlto tai nereiškia, kad perdavimas negali vykti keliais etapais. Tačiau yra nustatyta, kad, pasibaigus perdavimui, perėmėjas perima perduoto ūkio subjekto darbo sutartis.

32.   Perdavimo diena taip pat turi reikšmės nustatant, kokį laiko tarpą apima įsipareigojimai, kuriuos Direktyva 77/187 nustato darbdaviams. Kaip pavyzdys, nurodytinas sprendimas Ny Mølle Kro(28). Hansen, 1983 m. gegužės mėn. priimta dirbti maitinimo įstaigoje Ny Mølle Kro padavėja, prašė jai taikyti kolektyvinę sutartį, kurios laikytis buvo įsipareigojęs anksčiau įstaigą nuomojęs perdavėjas. Hansen buvo įdarbinta po perdavimo, taigi ji negalėjo reikalauti, kad jai būtų taikomos iki perdavimo galiojusios darbo sąlygos. Kaip aiškina Teisingumo Teismas, „turi būti suprantama, jog direktyvos 3 straipsnio 2 dalimi siekiama, kad perėmėjas užtikrintų kolektyvinėje sutartyje nustatytas darbo sąlygas tik tiems darbuotojams, kurie perdavimo dieną jau dirbo įmonėje, o ne tiems, kurie buvo įdarbinti po šios dienos“(29).

33.   Esant kitokioms faktinėms aplinkybėms buvo priimtas tokio pat pobūdžio sprendimas Wendelboe ir kt. (30). K. Wendelboe, I. Jensen ir J. H. Jeppesen 1980 m. sausio 18 d. buvo atleisti iš įmonės LJ Music ApS, kai ši buvo prie bankroto slenksčio. 1980 m. kovo 4 d. paskelbus bankrotą, šią įmonę perėmė įmonė ApS SPKR, kuri pagal 1980 m. kovo mėn. pasirašytą sutartį turėjo teisę nuo bankroto paskelbimo naudotis jos įrenginiais. 1980 m. kovo 6 d. ši įmonė vėl įdarbino K. Wendelboe, I. Jensen ir J. H. Jeppesen, neatsižvelgdama į jų darbo stažą. Teisingumo Teismui buvo pateiktas klausimas, ar perdavimo atveju darbuotojams, kurie perdavimo metu nebuvo įmonės darbuotojai, turėtų būti užtikrintas darbo sąlygų išlaikymas. Teisingumo Teismo atsakymas į šį klausimą buvo neigiamas. Taigi pagal Direktyvos 77/187 4 straipsnį prieš perdavimą atleisti darbuotojai negalėjo būti reintegruoti nenutraukiant jų darbo stažo, jei jų atleidimas nebuvo susijęs su perdavimu. Pabrėžtina, kad nuo visų trijų darbuotojų atleidimo 1980 m. sausio 18 d. iki priėmimo į darbą 1980 m. kovo 6 d. jų darbo stažas buvo nutrukęs.

34.   Iš šios teismo praktikos matyti, kad Direktyva 77/187 taikoma tik perdavimo metu galiojančioms darbo sutartims, ir jokioms kitoms. Taigi perdavimo diena yra taikoma darbdavių įsipareigojimų riboms nustatyti. Jie turi išlaikyti tik perdavimo metu egzistuojančius darbo santykius. Direktyva 77/187 negina nei po perdavimo įdarbintų darbuotojų, nei prieš perdavimą dėl nuo perdavimo nepriklausomų priežasčių atleistų darbuotojų.

35.   Galiausia Teisingumo Teismas nustatė, kad perdavimo diena pagal Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalį yra imperatyvi. Byloje Rotsart de Hertaing (31) nacionalinis teismas klausė, ar personalo perdavimas vyksta perdavimo dieną, ar perdavėjas arba perėmėjas savo pasirinkimu gali nustatyti vėlesnę dieną. Šioje byloje C. Rotsart de Hertaing buvo savo ankstesnio darbdavio atleista iš darbo po įmonės perdavimo, įvykusio tarp įmonių Benoidt ir IGC Housing Service. Buvo klausiama, ar perdavėjas, įmonė Benoidt, galėjo išlikti jos darbdaviu, jei įvyko įmonės perdavimas. Atsižvelgdamas į imperatyvų Direktyvos 77/187 suteikiamos apsaugos pobūdį, Teisingumo Teismas teigia, kad „darbo sutarčių ir darbo santykių perdavimas pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį įvyksta įmonės perdavimo dieną, kuri nei perdavėjo, nei perėmėjo valia negali būti perkelta į kitą dieną“(32). Šiam sprendimui paaiškinti reikalingi du komentarai. Viena vertus, perdavimas buvo atliktas pagal sutartį tarp perdavėjo ir perėmėjo. Taigi tai buvo paprastas, tikslus veiksmas, įvykęs konkrečią dieną. Jei įmonės perdavimas ir darbo santykių perdavimas nebūtų sutapę, perdavimo diena negalėtų būti taip paprastai apibrėžta. Kita vertus, Teisingumo Teismas pripažino Direktyvos 77/187 nustatytas taisykles imperatyviomis tam, kad šalys nuo jų nenukryptų, siekdamos sumažinti perduodamo ūkio subjekto darbuotojams užtikrintą apsaugą(33). Jei tokios rizikos nėra, Teisingumo Teismas, gerbdamas sutarties laisvę, sutinka, jog, pavyzdžiui, darbuotojas gali nesutikti, kad jo darbo sutartis būtų perduota (34).

36.   Taigi, remiantis teismo praktikoje pateiktu aiškinimu, pagal Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalį perdavimo dienos paskirtis nėra privalomai nustatyti, kad ši perdavimo diena yra tiksli ir viena diena, jei perdavimas vyksta keliais etapais.

B –    Perdavimo dienos nustatymas, kai perdavimo procesas yra kompleksinis

37.   Jei perdavimas atliekamas keliais etapais ir tarp sprendimo atlikti perdavimą bei įvairių jo įgyvendinimo etapų praeina tam tikras laiko tarpas, perdavimo procesas gali būti laikomas kompleksišku. Kad būtų nustatyta, kokių pasekmių turi tai, kad perdavimo procesas yra kompleksiškas, visų pirma pateiksiu Teisingumo Teismo samprotavimus nagrinėjant tokio pobūdžio perdavimus. Atsižvelgdamas į šią teismo praktiką pateiksiu Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalies šalių palaikomą aiškinimą, prieš siūlydamas kitą, kuris man atrodo tinkamesnis.

1.      Teismo praktika kompleksinio perdavimo proceso bylose

38.   Kompleksiški perdavimo procesai į Direktyvos 77/187 taikymo sritį pateko laipsniškai. Tai įvyko dėl plataus Direktyvos 77/187 1 straipsnio 1 dalies aiškinimo, kurį pateikia Teisingumo Teismas, remdamasis tokia perdavimo sąvoka, kai perdavimas kyla iš „perleidimo pagal sutartį arba susijungimo“. Teismo praktikoje ši sąvoka suprantama kaip nereikalaujanti tiesioginio sutartinio santykio tarp perdavėjo ir perėmėjo. Priešingai, pripažįstama, kad „direktyva (77/187) taikoma visais atvejais, kai sutartiniuose santykiuose pasikeičia už įmonės valdymą atsakingas juridinis ar fizinis asmuo, kuris prisiėmė darbdavio įsipareigojimus darbuotojų atžvilgiu(35)“. Taip Teisingumo Teismas aiškiai pripažino, kad perdavimo pagrindu esantis perleidimas gali vykti dviem etapais, tarpininkaujant trečiajam asmeniui, savininkui ar nuomotojui(36). Tai, kad perdavimo pagrindą sudaro administracinis aktas, netrukdo pripažinti, kad Direktyvos 77/187 1 straipsnio 1 dalies sąlygos yra įvykdytos(37).

39.   Jei tarp perdavėjo ir perėmėjo nėra tiesioginio ryšio, perdavimas iš esmės vyksta keliais etapais ir kartais yra sustabdoma perduodamo ūkio subjekto veikla. Be to, aktyvų perdavimas gali vykti kitu metu nei darbo sutarčių perdavimas. Tačiau Teisingumo Teismas nemano, kad tokiais atvejais laiko tarpas darytų poveikį perdavimo kvalifikavimui.

40.   Generalinis advokatas G. Cosmas savo išvadose, pateiktose bylose Hernández Vidal ir Hidalgoir kt., teigė, jog turi būti reikalaujama, kad „tarp vienos sutarties pasibaigimo ir jos sudarymo su kitu ūkio subjektu praeitų nedaug laiko“(38), tada šis perdavimas būtų pripažintas perdavimu pagal Direktyvos 77/187 1 straipsnio 1 dalį. Oficialiai Teisingumo Teismas nepatvirtino šio kriterijaus, tačiau pripažino, kad „galimo veiklos sustabdymo trukmė“ yra elementas, kuris turi būti įvertintas nustatant, ar buvo perdavimas(39).

41.   Jei perdavimas yra atliekamas sezoninio veiklos sustabdymo metu ir dėl to tarp aktyvų perdavimo ir darbo santykių pradžios yra tam tikras laiko tarpas, Teisingumo Teismas daro išvadą, kad darbo sutartys yra perduotos. Sprendimu Ny Mølle Kro tvirtinama, kad dėl sezoninio veiklos nutraukimo „paprastai nenutraukiamas įmonės, kaip ūkio subjekto, egzistavimas“(40).

42.   Tai, kad tarp veiklos pradžios ir darbuotojų perėmimo praėjo tam tikras laiko tarpas, taip pat negali paneigti perdavimo egzistavimo. Byloje Allen ir kt. įmonių grupės filialas, kaip subrangovas, atlikdavo gręžimo darbus tos pačios grupės įmonei, turinčiai sutartį dėl gręžimo darbų atlikimo. Teisingumo Teismas nutarė, kad įvyko perdavimas iš vieno grupės filialo kitam. Nesvarbu, „kad ACC darbuotojų perdavimas AMS nesutapo su sutarčių pradžia ir pabaiga, (nes) įmonės perdavimas yra kompleksinis teisinis ir materialus procesas, kurio įgyvendinimas gali trukti tam tikrą laiką“(41). Tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas daro prielaidą, kad per pradinį perdavimo laikotarpį darbuotojai gali dirbti tiek perdavėjui, tiek perėmėjui. Ši aplinkybė negali sutrukdyti perdavimo kvalifikavimo(42).

43.   Būtų galima pateikti kitų pavyzdžių, kai Teisingumo Teismas nutarė, kad perdavimas buvo, nepaisant tam tikro laiko tarpo tarp jo etapų(43). Visais šiais atvejais Teisingumo Teismo atlikta analizė yra tuo pat metu ir objektyvi, ir pragmatiška. Ji nepriklauso nei nuo šalių ketinimų, nei nuo absoliutaus perdavimo etapų sutapimo. Tai, kad procesas vyksta keliais etapais, Teisingumo Teismui neturi reikšmės identifikuojant perduotą ūkio subjektą. Nepaisydamas to, kokia forma atliekamas perdavimas, Teisingumo Teismas siekia, kad būtų įgyvendintas direktyvos tikslas – darbuotojų apsauga(44). Taigi Teisingumo Teismas apibrėžia perduotą ūkio subjektą nereikalaudamas, kad perdavimas įvyktų vienu metu ir tikslią dieną. Tačiau perdavimo proceso kompleksiškumas neabejotinai daro poveikį perdavimo dienos aiškinimui pagal Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalį.

2.      Šalių perdavimo dienos sąvokos aiškinimo atmetimas

a)      Tikslios ir vienos perdavimo dienos nustatymas taikant objektyvų kriterijų

44.   Visų pirma Teisingumo Teismo prašoma pripažinti, kad perdavimo diena yra viena diena, atitinkanti tą momentą, kai perėmėjas iš tikrųjų užima ir ima kontroliuoti perduotą įmonę. Šios pozicijos savo 2001 m. spalio 5 d. Sprendime laikosi Employment Appeal Tribunal, taip pat Celtec. Pasak pastarosios, toks aiškinimas tinka dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia tai atitiktų pažodinį Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalies aiškinimą. Taip pat tokį aiškinimą paremtų ir argumentas, kad būtina užtikrinti su perdavimu susijusių šalių teisinį saugumą

45.   Šiuo atveju Celtec palaikomas aiškinimas reikštų, kad perdavimas įvyko 1990 m. rugsėjo mėn. Taigi darbuotojai ieškovai būtų galėję reikalauti išsaugoti jų teises, kylančias iš darbo sutarčių būtent šią dieną. Tačiau, pasak Celtec, Department of Employment darbuotojai netiesiogiai atsisakė savo darbo sutarčių perdavimo. Jų sprendimas sutikti būti laikinai perkeltiems į TEC, išliekant Department of Employment darbuotojais, turėtų būti laikomas atsisakymu jų darbo sutartis perduoti TEC.

46.   Toks aiškinimas nepriimtinas, nes Celtec posėdyje sutiko, kad 1990 m. rugsėjo mėn. Department of Employment darbuotojams nebuvo pasiūlyta sudaryti darbo sutarties su TEC. Bet kuriuo atveju pripažinti, jog darbuotojai galėjo savo tylėjimu nesutikti, kad jų sutartys būtų perduotos, prieštarautų Direktyvos 77/187 esmei, kuri, numato priešingai, jog darbo sutartys yra perduodamos automatiškai ir tai yra įmonės perdavimo pasekmė.

47.   Taigi, jei būtų pripažintas Celtec Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalies perdavimo dienos sąvokos aiškinimas, neišvengiamai reikėtų nutarti, kad Department of Employment darbuotojų darbo sutartys buvo perduotos TEC nuo 1990 m. rugsėjo mėnesio. Apibendrinant reikėtų pastebėti, kad šis aiškinimas reikštų, jog darbo sutartys yra automatiškai perduodamos vieną dieną, nebent darbuotojai su tuo nesutiktų.

48.   Be to, dėl tokio aiškinimo būtų neįmanoma organizuoti laipsniško privatizavimo, kuris buvo įgyvendintas Jungtinėje Karalystėje, nes toks aiškinimas būtų nesuderinamas su laikinu darbuotojų perkėlimu, ir TEC perduotų darbuotojų darbdaviais taptų nuo 1990 m. rugsėjo mėnesio. Taigi valstybė negalėtų organizuoti reorganizavimo proceso, apimančio pradinį laikotarpį, kuriuo ūkio subjektas, perimantis tam tikrą valstybės veiklą, dar nėra savarankiškas, bet naudojasi, kaip yra aptariamu atveju, jam suteiktų darbuotojų kompetencija nemokėdamas jiems darbo užmokesčio. Praktiškai tai neleistų organizuoti kompleksiškų procesų, koks yra aptariamasis, net tais atvejais, kai vėliau perdavus darbo sutartis darbuotojų teisės nesumažėja ir darbuotojai sutinka su tokiu perdavimu. Toks rezultatas prieštarautų visų perdavimo šalių sutarčių laisvei, nes darbuotojų kompetencija ir darbo sutartys turėtų būti perduodami kartu. Be to, šis reikalavimas būtų sunkiai suderinamas su šios išvados 38–42 punktuose minėta Teisingumo Teismo praktika kompleksinio perdavimo proceso bylose.

49.   Antra, Celtec pažymi, kad be aiškaus ir objektyvaus kriterijaus, kurį taikant gali būti nustatyta tiksli ir viena perdavimo diena, ankstesnis ir naujas darbdaviai neturėtų galimybės sužinoti, kada jų įsipareigojimai perduodamo ūkio subjekto darbuotojų atžvilgiu atsiranda ar pasibaigia.

50.   Man neatrodo, kad, atsižvelgiant į teisinį saugumą, būtina nustatyti tikslią ir vieną perdavimo dieną. Kaip posėdyje pažymėjo atsakovų atstovas, dėl to, kad darbo sutartis yra perduodama apibrėžtą dieną, abejonių nekyla. Tačiau tai nereiškia, kad įmonės perdavimas savo ruožtu taip pat turi įvykti per vieną dieną. Teisinis saugumas yra visiškai užtikrintas nuo to momento, kai nustatomas įmonės perdavimas, nes tada darbuotojai yra tikri, kad jų teisės, kylančios iš darbo sutarčių, yra saugomos pagal Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalį.

51.   Be to, net pripažinus, kad perdavimo diena yra momentas, kai perėmėjas perima perduotos įmonės kontrolę, daugeliu atvejų būtų sudėtinga ar net neįmanoma tvirtai nustatyti tokios dienos, nes sąvoka „reali kontrolė“ gali būti aiškinama plačiai.

52.   Kaip savo paaiškinimuose pažymi Komisija, taip pat yra pavojinga nustatyti kitą objektyvų kriterijų, pagal kurį turėtų būti nustatoma perdavimo diena, pavyzdžiui, tam tikro sutarčių kiekio perdavimas. Tai reikštų, kad nustatomas dirbtinis sutarčių skirstymas, kai sutartys, perduotos iki pasiekiant nustatytą sutarčių kiekį, bus apsaugotos pagal Direktyvą 77/187, o sutartys, perduotos po taip nustatytos dienos, bus laikomos nesusijusiomis su perdavimu.

53.   Taigi man atrodo, kad Celtec siūlomas aiškinimas negali būti priimtas.

b)      Sprendimo priėmimas atsižvelgiant į išimtines bylos aplinkybes

54.   Komisija savo rašytinėse pastabose Teisingumo Teismui pateikė šiek tiek kitokią nuomonę(45). Jos manymu, nors perdavimo diena iš esmės yra viena ir tiksli, reikėtų, atsižvelgiant į išimtines nagrinėjamos bylos aplinkybes, pripažinti, kad kiekvienam darbuotojui perdavimas įsigalioja tuo momentu, kai Newtec tampa jų darbdaviu. Taigi perdavimo diena iš esmės išliktų tiksli, bet šiuo atveju ji nebūtų viena, nes kiekvienam darbuotojui būtų nustatoma individualiai, atsižvelgus į tai, kurią dieną jis tapo Newtec darbuotoju.

55.   Celtec prieštarauja tokiai nuomonei, nes taip yra sukuriama direktyvos išimtis, o tai yra išimtinė įstatymų leidėjo kompetencija.

56.   Man atrodo, kad taikyti tokią išimtį būtų sudėtingiau, juo labiau kad Komisija nepatikslino, kokie perdavimo ypatumai, jos nuomone, yra išimtinio pobūdžio. Be to, išimtinių aplinkybių sąvoka neabejotinai bus aptaki, todėl turės būti vertinamas kiekvienas atskiras atvejis, taip pažeidžiant teisinį saugumą.

57.   Atsižvelgus į šiuos argumentus, Komisijos siūlomas aiškinimas man neatrodo įtikinamas.

c)      Platesnis perdavimo dienos sąvokos, kaip perdavimo laikotarpio, aiškinimas

58.   Pagal kitą Teisingumo Teismui pateiktą aiškinimą perdavimo diena apibrėžiama kaip perdavimo laikotarpis, kuris trunka tam tikrą laiką ir baigiasi perdavus paskutinį perduodamo ūkio subjekto elementą. Taigi perdavimas, kurį atliko Department of Employment Newtec, laikytinas baigtu, kai perdavėjas nustojo būti visų šios įmonės darbuotojų darbdaviu ir jų darbdaviu tapo perėmėjas.

59.   Iš Didžiosios Britanijos teismų, kurie sprendė Celtec ir trijų jos darbuotojų ginčą, Employment Tribunal perdavimo laikotarpį apibrėžė kaip prasidedantį 1990 m. rugsėjo mėn. ir pasibaigiantį 1993 m., Court of Appeal taip pat nustatė, kad Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalyje esanti perdavimo dienos sąvoka gali būti aiškinama kaip ilgesnis ar trumpesnis laikotarpis, kurio metu yra atliekamas perdavimas. Šiuo aiškinimu remiasi atsakovai. Posėdyje Komisija, atrodo, jį palaikė.

60.   Pagrindinis šio aiškinimo šalininkų argumentas yra šio aiškinimo atitiktis Direktyvoje 77/187 nustatytam darbuotojų apsaugos tikslui. Nors man atrodo priimtiniau, kad pasirinktas aiškinimas atitiktų šį tikslą, vien šio argumento nepakanka. Iš tikrųjų atrodo pavojinga samprotauti atsižvelgiant tik į direktyvos tikslą ir paversti jos tekstą išimtinai darbuotojų apsaugos priemone, negalvojant apie siūlomo aiškinimo pasekmes ateityje(46).

61.   Tam tikrų Direktyvos 77/187 nuostatų platesnis aiškinimas gali būti visiškai pateisinamas(47), tačiau perdavimo dieną laikant perdavimo laikotarpiu, kuris baigiasi paskutinės darbo sutarties perdavimu, kiltų daug sunkumų.

62.   Būtų neaiškus likimas darbo sutarčių, perduotų iki dienos, kuri pripažįstama „perdavimo diena“. Taip pat kiltų klausimas, ar darbuotojo, įdarbinto pereinamuoju laikotarpiu vykstant perdavimui, sutartis gali būti perduodama taikant Direktyvą 77/187. Dėl šio netikrumo, susijusio su pereinamuoju laikotarpiu, reikia atmesti perdavimo dienos sąvokos platesnį aiškinimą.

63.   Net jei dėl aiškinimo, pagal kurį perdavimas siejamas individualiai su kiekviena darbo sutartimi, kai perduodamos teisės, kylančios iš šios sutarties, minėto pavojaus yra išvengiama, šis aiškinimas taip pat neatrodo tinkamas dėl toliau išdėstytų priežasčių.

64.   Tiek pirmasis, tiek antrasis aiškinimas prieštarauja direktyvos nustatytam mechanizmui. Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad, įvykus perdavimui, darbo sutartys perduodamos automatiškai. Apsiribojama įmonės perdavimo pasekmių darbo sutartims nustatymu. Jei įmonės perdavimas būtų laikomas įvykusiu tik tada, kai yra perduotos darbo sutartys, tai reikštų, kad įmonės perdavimo pasekmė paverčiama perdavimo egzistavimo sąlyga. Įmonės perdavimas nebebūtų objektyviai apibrėžtas, bet priklausytų nuo darbo sutarčių perdavimo. Taigi pagal šį aiškinimą perdavėjui ir perėmėjui pakaktų nenumatyti, jog vienas kitam perduoda darbo sutartis, kad išvengtų Direktyvos 77/187 taikymo.

65.   Dėl šių priežasčių turi būti atmestas Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalies perdavimo dienos sąvokos, kaip perdavimo laikotarpio, aiškinimas.

3.      Perdavimo dienos, vykstant kompleksiniam perdavimo procesui, alternatyvus aiškinimas

66.   Direktyva 77/187 taikoma, kad ir koks sudėtingas būtų atitinkamas perdavimas. Jos tikslas – užtikrinti perduodamo ūkio subjekto darbuotojams minimalią socialinę apsaugą išsaugant jų teises. Nors teismo praktikoje dominuoja šie socialinio pobūdžio argumentai, joje taip pat atsispindi būtinybė jas suderinti su kitu direktyvos tikslu – leisti įmonėms išlikti konkurencingoms(48). Teisingumo Teismo praktikoje dėl įmonės perdavimo visada buvo stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą tarp darbuotojų apsaugos ir ekonominės tikrovės (49).

67.   Jei perdavimas įvyksta perdavėjui ir perėmėjui pasirašius sutartį, lengva nustatyti jo įsigaliojimo dieną. Tačiau jei tokios sutarties nėra, sunku užtikrintai nustatyti tą vieną dieną, kurią įvyko perdavimas. Šioje byloje siekiama tinkamai pasirūpinti perduodamų darbuotojų apsauga ir kartu dėl ekonominių ir politinių priežasčių užtikrinti perdavimo organizavimo lankstumą. Kaip buvo parodyta aptariant Celtec poziciją, pripažinti, kad yra viena perdavimo diena, reikštų pasirinkti nepagrįstą sprendimą, kuris, pavyzdžiui, galėtų būti nesuderinamas su laipsniško privatizavimo proceso, apimančio laikino perkėlimo laikotarpį, įgyvendinimu.

68.   Priešingai, nė vienas iš dviejų Direktyvos 77/187 tikslų nepažeidžiamas, jei atsisakoma pasirinkti vieną dieną, kuri bus laikoma perdavimo atlikimo diena. Taip yra garantuojama darbuotojų teisių apsauga ir kartu leidžiama perdavimo procesą atlikti per tam tikrą laikotarpį.

69.   Kad nekiltų pavojaus Direktyva 77/187 darbuotojams teikiamai apsaugai, reikia įsitikinti, kad jų teisių nepažeis dienos, kurią jų sutartys bus perduotos, nustatymas. To nepadarius, perdavėjas ir perėmėjas galėtų susigundyti nukelti darbo sutarčių perdavimą, turėdami tikslą atidėti Direktyvos 77/187 taikymą.

70.   Kad būtų įvykdytas darbuotojų teisių apsaugos reikalavimas, man atrodo, turi būti įvykdytos trys toliau nurodomos sąlygos. Pirma, darbo sutarčių perdavimas vėlesnę dieną, nei yra perduodami aktyvai, neturės jokių pasekmių darbuotojams tik tuo atveju, jei darbo sąlygos, esančios priimant sprendimą dėl perdavimo, išlieka panašios per visą perdavimo praktinio įgyvendinimo laikotarpį, kuris gali trukti tam tikrą laiką(50). Jei pablogėjo perdavėjo ekonominė padėtis ir dėl to kyla pavojus darbo sąlygų išlaikymui, vėlesnis darbo sutarčių perdavimas neatitiks direktyvos.

71.   Antra, tai, kurią dieną perduodamos darbo sutartys, neturi niekaip paveikti įvykusio perdavimo pobūdžio. Kitaip tariant, vieną kartą pagal Direktyvos 77/187 1 straipsnio 1 dalį apibrėžus perduodamą ūkio subjektą ir kartu perduodamus darbuotojus, perdavėjas ir perėmėjas gali tartis tik dėl darbo sutarčių perdavimo dienos.

72.   Trečia, kadangi yra nustatyta, jog darbuotojai gali nesutikti, kad jų sutartis vienas darbdavys perduotų kitam(51), turi būti a fortiori pripažinta galimybė sutikti, kad darbo sutartis būtų perduota po įmonės perdavimo, jei jų teisės išlieka tokios pačios. Be to, sutikdami, kad jų sutartys perėmėjui būtų perduotos vėliau nei aktyvų perdavimo dieną, darbuotojai, jei nori, išsaugo teisę nesutikti, kad jų sutartys būtų perduotos. Iš teismo praktikos matyti, kad jei darbuotojas nesutinka, kad jo darbo sutartis būtų perduota, klausimas sprendžiamas pagal nacionalinę teisę(52). Taip pat pagal nacionalinę teisę yra vertinamas darbuotojo sutikimas jo sutartį perduoti kitu laiku.

73.   Laikantis šių trijų sąlygų, kurias įvertinti turi nacionalinis teismas, įmonės perdavimą galima įgyvendinti keliais etapais, nekeliant abejonių dėl minimalios apsaugos, kurią darbuotojams perdavimo atveju užtikrina Direktyva 77/187.

C –    Įvertinimas nagrinėjamo perdavimo kontekste 

74.   Nustatyta, kad įvykęs privatizavimas yra pripažįstamas perdavimu pagal Direktyvos 77/187 1 straipsnio 1 dalį. Tai reiškia, kad Department of Employment darbuotojų sutartys buvo perduotos TEC, taikant šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį. Nacionalinis teismas turės užtikrinti, kad dėl darbo sutarčių perdavimo vėlesnę nei aktyvų perdavimo dieną visiems suinteresuotiesiems darbuotojams bus užtikrinta direktyvos teikiama apsauga ir kad jų teisės nesumažės. Taip pat nacionalinis teismas turės nustatyti, ar Department of Employment darbuotojai sutiko, kad jų sutartys būtų perduotos tik pasibaigus laikino perkėlimo laikotarpiui. Bet kuriuo atveju, jei nebus visų šių trijų sąlygų, bus pripažinta, kad darbo sutarčių perdavimas įvyko, kai Newtec buvo perduoti kiti elementai, t. y. 1990 m. rugsėjo mėnesį.

IV – Išvada

75.   Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į House of Lords klausimus atsakyti taip:

„Sąvoka „perdavimo diena“, minima 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyvos 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 3 straipsnio 1 dalyje, nenustato, kad visi įmonės ar verslo elementai privalo būti perduoti kartu. Privatizavimo atveju darbo sutarčių perdavimas gali vykti vėliau nei aktyvų perdavimas, jei dėl to nesumažėja Direktyvos 77/187 darbuotojams teikiama apsauga ir jei šie dėl to sutiko.“


1 – Originalo kalba: portugalų.


2  – OL L 61, p. 26. Ši direktyva buvo iš dalies pakeista 1998 m. birželio 29 d.  Tarybos direktyva 98/50/EB, iš dalies keičiančia Direktyvą 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų teisių apsauga perduodant įmones, verslą ar verslo dalis, suderinimo (OL L 201, p. 88). Šie pakeitimai buvo kodifikuoti 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvoje 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai perduodant įmones, verslą ar verslo dalis, suderinimo (OL L 82, p. 16). Nagrinėjamu laikotarpiu galiojo tik pirmasis direktyvos variantas.


3  – Teisingumo Teismui atsakovų pateiktų paaiškinimų 4 priedas.


4  – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 9 punktas.


5  – Pagal Employment Rights Act 1996 155 straipsnį darbuotojai, atleisti dėl ekonominių priežasčių, turi teisę į išeitinę kompensaciją, tik jei jų darbo stažas yra ne trumpesnis nei dveji metai. Išeitinės pašalpos dydis skaičiuojamas pagal darbo stažą (Employment Rights Act 1996 162 straipsnis).


6  – 1992 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Watson Rask ir Christensen (C‑209/91, Rink. p. I‑5755); 1994 m. balandžio 14 d. Sprendimas Schmidt (C‑392/92, Rink. p. I-1311) ir 1998 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Hidalgo ir kt. (C‑173/96 ir C‑247/96, Rink. p. I-8237).


7  – 1999 m. gruodžio 2 d. Sprendimas Allen ir kt. (C 234/98, Rink. p. I-8643).


8  – 2002 m. birželio 4 d. Sprendimas Beckmann (C‑164/00, Rink. p. I-4893) ir 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas Martin ir kt. (C‑4/01, dar nepaskelbtas Rinkinyje).


9  – 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Mayeur (C‑175/99, Rink. p. I-7755) ir  2004 m. lapkričio 11 d. sprendimas Delahaye (C-425/02, dar nepaskelbtas Rinkinyje).


10  – 1996 m. spalio 15 d. Sprendimas Henke (C‑298/94, Rink. p. I-4989).


11  – 1985 m. liepos 11 d. Sprendimas Danmols Inventar (105/84, Rink. p. 2639, 27 punktas); 1991 m. liepos 25 d. Sprendimas D'Urso ir kt. (C‑362/89, Rink. p. I-4105, 12 punktas) ir 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Collino ir Chiappero (C‑343/98, Rink. p. I-6659, 38 punktas).


12  – A. Supiot „Au-delà de l’emploi“, Flammarion, Paryžius, 1999, siūloma Bendrijos lygmeniu įtvirtinti darbuotojo sąvokos apibrėžimą, p. 296. Dėl šios sąvokos lankstumo žr. P. Davies ir Freedland „Employees, Workers, and the Autonomy of Labor Law“, Mélanges en l’honneur de S. Simitis, 2000, p. 31.  


13  – Žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Trojani (C‑456/02, dar nepaskelbtas Rinkinyje).


14  – Bendrijos socialinė teisė gali būti laikoma „transnational floor of rights“, pasak C. Barnard ir S. Deakin „Social Policy in search of a role: intergration, cohesion and citizenship“, 1996 Onwards, lowering the barriers further, Wiley, 1996, p. 177.


15  – 11 išnašoje minėto sprendimo Danmols Inventar 26 punktas.  


16  – Šie argumentai papildo argumentus, kuriuos savo išvadose pateikia generalinis advokatas Carl Otto Lenz byloje Henke, minėtoje 10 išnašoje, ir generalinis advokatas Siegbert  Alber byloje Collino ir Chiappero, minėtoje 11 išnašoje.


17  – Teisingumo Teismas dėl darbo laiko sąvokos jau yra padaręs išvadą, jog nuoroda į nacionalinę teisę „nereiškia, kad valstybės narės gali vienašališkai nustatyti šios sąvokos turinį“ (2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Jaeger, C‑151/02, Rink. p. I-8389, 59 punktas).


18  – 8 išnašoje minėto Beckmann sprendimo 27 punktas.


19  – 1997 m. kovo 11 d. Sprendimas Süzen (C‑13/95, Rink. p. I‑1259, 14 punktas). Taip pat žr. 1986 m. kovo 18 d. Sprendimą Spijkers (24/85, Rink. p. 1119, 13 punktas); 2001 m. sausio 25 d. Sprendimą Liikenne (C‑172/99, Rink. p. I‑745, 33 punktas); 2002 m. sausio  24 d. Sprendimą Temco (C‑51/00, Rink. p. I-969, 24 punktas) ir 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimą Abler ir kt. (C‑340/01, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 33 punktas).


20  – 19 išnašoje minėto sprendimo Süzen 14 punktas ir šioje išnašoje minėti sprendimai.


21  – 19 išnašoje minėto sprendimo Süzen 18 punktas ir šioje išnašoje minėti sprendimai.


22  – 19 išnašoje minėto sprendimo Temco 26 punktas.


23  – 19 išnašoje minėto sprendimo Liikenne  42 punktas.


24  – Sprendimas, minimas atsakovų pastabų 1 priede.


25  – 1985 m. vasario 7 d. Sprendimas Botzen ir kt. (186/83, Rink. p. 519, 15 punktas). 


26  – Pagal analogiją žr. pareigą konsultuotis, numatytą 1994 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvoje 94/45/EB dėl Europos darbų tarybos steigimo arba Bendrijos mastu veikiančių įmonių ir Bendrijos mastu veikiančių įmonių grupių darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais tvarkos nustatymo (OL L 254, p. 64); 2004 m. sausio 13 d. Sprendimą Kühne & Nagel (C‑440/00, dar nepaskelbtas Rinkinyje) ir 2001 m. kovo 29 d. Sprendimą Bofrost (C‑62/99, Rink. p. I-2579).


27  – 1988 m. gegužės 5 d. Sprendimas Berg ir Busschers  (144/87 ir 145/87, Rink. p. 2559, 14 punktas).


28  – 1987 m. gruodžio  17  d. Sprendimas (287/86, Rink. p. 5465).


29  – 28 išnašoje minėto sprendimo Ny Mølle Kro 26 punktas.


30  – 1985 m. vasario 7 d. Sprendimas  (19/83, Rink. p. 457).


31  – 1996 m. lapkričio 14  d. Sprendimas (C‑305/94, Rink. p. I-5927).


32  – 31 išnašoje minėto sprendimo Rotsart de Hertaing 26 punktas.


33  – Generalinio advokato Walter Van Gerven išvados byloje Katsikasir kt.  16 punktas (1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimas, C-132/91, C-138/91 ir C-139/91, Rink. p. I-6577).


34  – 33 išnašoje minėto sprendimo Katsikas ir kt.  33 punktas.


35  – 19 išnašoje minėtų sprendimų Süzen 12 punktas; Liikenne 29 punktas ir Abler 41 punktas.


36  – 19 išnašoje minėto sprendimo Temco 31 ir 32 punktai.


37  – 1992 m. gegužės 19 d. Sprendimas Redmond Stichting (C‑29/91, Rink. p. I-3189).


38  – Išvados bylose Hernández Vidal ir kt. (1998 m. gruodžio 10 d. Sprendimas, C‑127/96, C‑229/96 ir C‑74/97, Rink. p. I‑8179)  ir Hidalgo ir kt. (1998 m. gruodžio 10 d. Sprendimas, C‑173/96 ir C‑247/96, Rink. p. I‑8181) 162 punktas.


39  – Žr. 19 išnašoje minėtus sprendimus.


40  – 28 išnašoje minėto sprendimo Ny Mølle Kro 20 punktas.


41  – 7 išnašoje minėto sprendimo Allen ir kt. 32 punktas.


42  – Ten pat, 35 punktas.


43  – 1988 m. vasario 10 d. Sprendimas Tellerup, vadinamasis „Daddy's Dance Hall“ (324/86, Rink. p. 739); 27 išnašoje minėtas sprendimas Berg ir Busschers bei  1996 m. kovo 7 d. Sprendimas Merckx ir Neuhuys (C‑171/94 ir C‑172/94, Rink. p. I-1253).


44  – S. Laulom, „The European Court of Justice in the dialogue on transfers of undertakings: a faillible interlocutor?“, Labour Law in the Courts, red. S. Sciarra, Hart, 2001, p. 152: „The mode of transfer becomes immaterial“.


45  – Posėdyje Komisija, atrodo, pakeitė poziciją, kad palaikytų atsakovus.


46  – Dėl šios rizikos žr. G. More „The Concept of Undertaking in the Acquired Rights Directive: The Court under Pressure (Again)“, 15 YEL, 1995, p. 135.


47  – Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį aiškina plačiai.


48  – Direktyvos 77/187 ketvirtoji konstatuojamoji dalis mini „tiesioginį poveikį bendrosios rinkos veikimui“, kuris gali atsirasti dėl skirtumo tarp valstybių narių socialinių įstatymų. C. Barnard „Employment Law“, antrasis leidimas, 2000, p. 445. S. Deakin ir , J. Browne „Social Rights and Market Order: Adapting the Capability Approach“, Economic and Social Rights in the EU Charter of Fundamental Rights, a legal perspective, Oksfordas, 2003, p. 28: „The historical function of social rights is to reconcile the traditional mechanisms of social policy with the mechanisms of a market order“.


49  – Dėl to, kaip Teisingumo Teismas išlaiko pusiausvyrą tarp šių dviejų reikalavimų, žr. J. Hunt „The Court of Justice as a policy actor: the case of the Acquired Rights Directive“, 18 Legal Studies, 1998, p. 336.


50  – Neatrodo nei būtina, nei pageidautina nustatyti laiko ribas perdavimui įgyvendinti, nes darbo sąlygos yra išlaikomos nuo sprendimo dėl perdavimo priėmimo dienos.


51  – 33 išnašoje minėtas sprendimas Katsikas ir kt.


52  – 33 išnašoje minėtas sprendimas Katsikas ir kt. bei 43 išnašoje minėtas sprendimas Merckx ir Neuhuys; taip pat 1998 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Europièces (C‑399/96, Rink. p. I-6965).