TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2003 m. birželio 26 d.(*)

„Papildomas kaupiamasis pensijos draudimas – Sutartis su kitoje valstybėje narėje įsteigta įmone – Skirtingas apmokestinimas – Suderinamumas su EB 49 straipsniu“

Byloje C‑422/01

dėl Regeringsrätten (Švedija) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą, susijusį su EB sutarties, visų pirma jos 49 straipsnio, išaiškinimu, byloje

Försäkringsaktiebolaget Skandia (publ),

Ola Ramstedt

ir

Riksskatteverket,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Wathelet (pranešėjas), teisėjai C. W. A. Timmermans, A. La Pergola, P. Jann ir A. Rosas,

generalinis advokatas P. Léger,

kancleris R. Grass,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Försäkringsaktiebolaget Skandia (publ) ir O. Ramstedt, atstovaujamų vyriausiojo teisininko J.‑M. Bexhed,

–        Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse,

–        Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Molde,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamos avvocato dello Stato G. Fiengo,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos C. Tufvesson ir R. Lyal,

–        Autorité de surveillance AELE, atstovaujamos E. Wright ir P. A. Bjørgan,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2003 m. sausio 30 d. posėdyje Försäkringsaktiebolaget Skandia (publ) ir de M. Ramstedt, atstovaujamų J. M. Bexhed, Riksskatteverket, atstovaujamo G. Bäck, Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse ir K. Wistrand, Komisijos, atstovaujamos C. Tufvesson ir R. Lyal, ir Autorité de surveillance AELE, atstovaujamos E. Wright ir P. A. Bjørgan, žodines pastabas,

išklausęs 2003 m. balandžio 3 d. posėdyje pateiktą generalinio advokato išvadą,

priima šį

Sprendimą

1        2001 m. spalio 23 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2001 m. spalio 25 d., Regeringsrätten (Aukščiausiasis administracinis teismas) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikė prejudicinį klausimą dėl EB sutarties ir, visų pirma, jos 49 straipsnio išaiškinimo.

2        Šis klausimas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp Försäkringsaktiebolaget Skandia (publ) (toliau – Skandia), Ola Ramstedt ir Riksskatteverket (Mokesčių administratorius) dėl apmokestinimo, taikomo papildomam pensijos draudimui, numatytam Skandia su kitose valstybėse narėse įsteigtomis bendrovėmis O. Ramstedt naudai sudarytoje sutartyje.

 Nacionalinė teisė

 Nagrinėjami teisės aktai

3        Draudimo apmokestinimą reglamentuoja Kommunalskattelagen (1928:370) (Vietos mokesčių įstatymas) ir nuo 2002 mokestinių metų (2001 m. pajamoms) Inkomstskattelagen (1999:1229) (Pajamų mokesčio įstatymas, toliau – IL), kuriame įtvirtintos tokios pačios draudimo apmokestinimui taikomos nuostatos, kokios numatytos Kommunalskattelagen.

4        Papildomo pensijos draudimo, kurio įmokas darbuotojų naudai moka darbdavys pagal sudarytą draudimo sutartį, atžvilgiu teisės aktuose įtvirtintas skirtumas tarp senatvės pensijos draudimo ir kaupiamojo draudimo.

5        Kad draudimas būtų laikomas senatvės pensijos draudimu, be kitų jam taikomų reikalavimų, draudimo sutartis paprastai turi būti sudaryta su Švedijoje įsisteigusiu draudiku.

6        IL 58 skyriaus 5 straipsnyje numatyta, kad draudimo sutartis, sudaryta su bendrove, nevykdančia veiklos Švedijoje, vis dėlto laikytina senatvės pensijos draudimu, jeigu:

a) draudimas apima senatvės, ligos ar pagyvenusių asmenų pensijų mokėjimą ir mokesčių mokėtojas sutarties sudarymo metu gyveno užsienio valstybėje, kurios mokesčių sistema numato galimybę išskaityti įmokas, sumažinti mokesčius arba kitą jai prilygintą mokesčio lengvatą; arba

b) tuo metu, kai draudėjas gyveno ar dirbo užsienio valstybėje, darbdavys mokėjo draudimo įmokas su sąlyga, kad draudimo išmokos nebuvo priskirtos prie draudėjo apmokestinamų pajamų šioje valstybėje; arba

c) atsižvelgusios į ypatingas aplinkybes, mokesčių institucijos davė sutikimą draudimą prilyginti pensijų draudimui.

7        IL 58 skyriaus 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šių reikalavimų neatitinkantis draudimas laikytinas kaupiamuoju draudimu.

8        Tiesioginių mokesčių atžvilgiu abiem draudimo rūšims taikoma skirtinga išskaitymo tvarka.

9        Darbdavio mokamos papildomo pensijų draudimo, kuris gali būti teisėtai laikomas senatvės pensijos draudimu, įmokos yra nedelsiant išskaitomos iš apmokestinamų pajamų. Visa vėliau mokama pensija yra apmokestinama pajamų mokesčiu, kurį moka išėjęs į pensiją apdraustas darbuotojas.

10      Atvirkščiai, darbdavio mokamos papildomo pensijos draudimo, kuris pagal Švedijos teisės aktus yra laikomas kaupiamuoju draudimu, įmokos neišskaitomos iš apmokestinamų pajamų. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad darbdavys vis dėlto turi teisę išskaityti sumas, kurias jis pagal sutartį įsipareigojo mokėti darbuotojui. Tačiau taip išskaitoma, tik jeigu pensija iš tiesų buvo sumokėta. Darbuotojo gautos sumos, kaip antai su darbu susijusios pajamos, apmokestinamos pajamų mokesčiu.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

11      Švedijos Karalystės pilietis O. Ramstedt, gyvenantis Švedijoje, dirba pagal darbo sutartį Švedijos įmonėje Skandia. O. Ramstedt ir Skandia susitarė, kad įmonė O. Ramstedt naudai sudarys sutartį su Danijos gyvybės draudimo įmone Skandia Link Livforsikring A/S, Vokietijos gyvybės draudimo įmone Skandia Lebensversicherung AG arba Didžiosios Britanijos gyvybės draudimo įmone Skandia Life Assurance Ltd (toliau – užsienio draudimo įmonės) dėl O. Ramstedt pensijos dalies draudimo papildomu profesinės senatvės pensijos draudimu.

12      O. Ramstedt ir Skandia kreipėsi į Skatterättsnämnden (Administracinė mokesčių teisės komisija) su prašymu priimti išankstinį sprendimą, pateikdami klausimus: 1) ar Skandia turėjo teisę išskaityti iš pajamų mokesčiu apmokestinamų pajamų pagal sutartį, sudarytą su viena iš užsienio draudimo įmonių, mokamas draudimo įmokas, ir, jeigu taip, tai kokiu momentu? 2) ar atsakymas į šį klausimą priklausytų nuo to, kad šios įmonės įsipareigojo pranešti Švedijos mokesčių administratoriui apie O. Ramstedt pagal šią draudimo sutartį mokamų sumų dydį; ir 3) ar O. Ramstedt turi deklaruoti šias išmokas kaip pajamas, gautas iš profesinės veiklos, ir, jeigu taip, tai kokiu momentu?

13      2000 m. vasario 1 d. Skatterättsnämnden išankstiniame sprendime nurodyta, kad Skandia neturi teisės išskaityti sumokėtų įmokų, bet turi teisę į tai, kad šios įmokos būtų išskaitytos išmokant senatvės pensiją. Be to, ji nurodė, kad yra apmokestinamos O. Ramstedt pagal sutartį sumokėtos sumos.

14      Skatterättsnämnden savo sprendime nurodė, kad Švedijos taisyklės nelaikytinos Bendrijos teisės draudžiamomis diskriminacinėmis priemonėmis. Tai teigdama, ji rėmėsi 1992 m. sausio 28 d. Sprendimu Bachmann (C‑204/90, Rink. p. I‑249), tvirtindama, kad Bendrijos teisė nedraudžia valstybei narei numatyti dvi apmokestinimo sistemas, taikomas gyvybės draudimui.

15      Dėl šio išankstinio sprendimo O. Ramstedt ir Skandia pateikė skundą Regeringsrätten.

16      Nutartyje dėl prašymo priimti preliminarų nutarimą Regeringsrätten nurodė, jog ginčijamo sprendimo esmė yra ta, kad Skandia teisė išskaityti senatvės pensijos įmokas atsiranda po to, kai draudimo įmokos yra sumokėtos, nes išskaitymas taikomas ne mokamoms įmokoms, o senatvės pensijos išmokoms.

17      Jis mano, kad vien bendrovių pelno mokesčio atžvilgiu Skatterättsnämnden priimtas sprendimas neleidžia prieiti prie išvados, kad ginčijamam draudimui visada bus taikomos mažiau palankios sąlygos nei tos, kurios taikomos papildomam pensijų draudimui, laikomam senatvės pensijos draudimu.

18      Šiuo klausimu Regeringsrätten įžvelgė dvi galimybes. Jeigu draudimo sutartyje numatytos išmokos buvo sumokėtos ir išskaitytos tik praėjus nemažam laikui nuo įmokų mokėjimo ir išmokų dydis nelabai viršija sumokėtų įmokų dydį, tiesioginių mokesčių mokėjimo atžvilgiu su užsienio įmone sudarytos draudimo sutarties pasekmės gali būti mažiau palankios negu su Švedijos draudimo įmone sudarytos draudimo sutarties pasekmės. Atvirkščiai, jeigu pagal draudimo sutartį numatytos išmokos buvo sumokėtos ir sumažintos praėjus trumpam laikui nuo įmokų mokėjimo ir išmokų dydis pakankamai viršija sumokėtų įmokų dydį, pasekmės bus priešingos.

19      Nepaisydamas šio skirtingo požiūrio, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažino, kad tam tikrais atvejais apmokestinimo tvarka, taikoma kaupiamajam draudimui, yra mažiau palanki negu apmokestinimo tvarka, taikoma senatvės pensijos draudimui.

20      Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar reikalavimas sudaryti draudimo sutartį su Švedijoje įsteigtu draudiku siekiant pasinaudoti senatvės pensijos draudimui taikoma apmokestinimo tvarka pažeidžia laisvą paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimą ir, visų pirma, EB 49 straipsnį.

21      Tokiomis aplinkybėmis Regeringsrätten nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį klausimą:

„Ar Bendrijos teisės normos laisvo asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo srityse, visų pirma, EB 49 straipsnis, aiškinamos kartu su EB 12 straipsniu, draudžia taikyti nacionalinės teisės normas mokesčių srityje, dėl kurių draudimas, taikomas pagal sutartį, sudarytą su Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ar Danijoje įsteigtu draudiku, ir atitinkantis visus Švedijoje papildomam pensijos draudimui taikomus reikalavimus, išskyrus reikalavimą sudaryti sutartį su Švedijoje įsteigtu draudiku, būtų laikomas kaupiamuoju draudimu, dėl kurio atsiradusios pasekmės tiesioginių mokesčių atžvilgiu tam tikromis aplinkybėms galėtų būti mažiau palankios negu su papildomu senatvės pensijos draudimu susijusios pasekmės?“

 Dėl Sutarties nuostatų laisvo paslaugų judėjimo srityje taikymo

22      Pirmiausia reikia pažymėti, kad Sutarties nuostatos laisvo paslaugų judėjimo srityje yra taikomos pagrindinės bylos situacijai.

23      EB 50 straipsnyje patikslinama, kad pagal šią Sutartį paslaugos – tai tokios paslaugos, kurios paprastai teikiamos už užmokestį. Be to, jau buvo nuspręsta, kad pagal šią nuostatą pagrindinis užmokesčio elementas yra ekonominė atitinkamos paslaugos išraiška (žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Humbel ir Edel, 263/86, Rink. p. 5365, 17 punktą).

24      Taigi Skandia mokamos įmokos yra ekonominė O. Ramstedt ateityje mokėtinos pensijos, jam nutraukus darbinę veiklą, išraiška. Nesvarbu, kad O. Ramstedt nemoka įmokų asmeniškai, nes pagal EB 50 straipsnį nereikalaujama, kad už paslaugą mokėtų jos gavėjas (žr. 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimo Bond van Adverteerders ir kt., 352/85, Rink. p. 2085, 16 punktą). Be to, draudimo bendrovėms mokamos įmokos neabejotinai yra atlygintino pobūdžio šių bendrovių atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Smits ir Peerbooms, C‑157/99, Rink. p. I‑5473, 58 punktą).

 Dėl laisvo paslaugų judėjimo apribojimo

25      Pirmiausia reikia priminti, kad nors tiesioginiai mokesčiai yra valstybių narių kompetencija, jos turi ją įgyvendinti laikydamosi Bendrijos teisės (1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimo Wielockx, C‑80/94, Rink. p. I‑2493, 16 punktas; 1998 m. liepos 16 d. Sprendimo ICI, C‑264/96, Rink. p. I‑4695, 19 punktas; 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimo Royal Bank of Scotland, C‑311/97, Rink. p. I‑2651, 19 punktas ir 2000 m. birželio 6 d. Sprendimo Verkooijen, C‑35/98, Rink. p. I‑4071, 32 punktas).

26      Vidaus rinkos atžvilgiu siekiant sudaryti sąlygas jos tikslams įgyvendinti EB 49 straipsnyje įtvirtintas draudimas taikyti bet kokius nacionalinės teisės aktus, dėl kurių teikti paslaugas tarp valstybių narių būtų sunkiau nei valstybės narės viduje (žr. 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑381/93, Rink. p. I‑5145, 17 punktą ir minėto sprendimo Smits ir Peerbooms 61 punktą).

27      Šiuo atveju Teisingumo Teisme nebuvo ginčijama, kad pagrindinėje byloje taikomi nacionalinės teisės aktai riboja laisvą paslaugų teikimą.

28      Atsižvelgiant į tai, kad finansine prasme darbdaviui yra nepalanku pasinaudoti teise išskaityti įmokas pensijos apdraustam darbuotojui mokėjimo metu, pagrindinėje byloje taikomos nacionalinės teisės normos gali, viena vertus, paskatinti Švedijos darbdavius nesudaryti sutarčių dėl papildomo pensijos draudimo su kitose nei Švedijos Karalystė valstybėse narėse įsteigtomis draudimo bendrovėmis ir, antra vertus, paskatinti šias bendroves neteikti paslaugų Švedijos rinkoje (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Safir, C‑118/96, Rink. p. I‑1897, 30 punktą ir 2002 m. spalio 3 d. Sprendimo Danner, C‑136/00, Rink. p. I‑8147, 31 punktą).

 Dėl nurodyto pateisinimo

29      Siekiant pateisinti pagrindinėje byloje taikomus teisės aktus buvo remiamasi būtinybe užtikrinti nacionalinės mokesčių sistemos darną ir mokesčių mokėjimo kontrolės veiksmingumą, apsaugoti atitinkamos valstybės narės iš mokesčių gaunamų pajamų bazę ir vienodas konkurencijos sąlygas.

 Dėl fiskalinės darnos

30      Švedijos ir Danijos vyriausybės pabrėžia, kad šios bylos faktinės aplinkybės yra panašios į minėtos Bachmann bylos faktines aplinkybes. Jos pirmiausia mano, kad nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose įtvirtintas šiame sprendime nurodytas būtinas tiesioginis ryšis tarp išskaitymo ir apmokestinimo.

31      Šiuo klausimu jos nurodo, kad net jeigu formaliu požiūriu taikantis išskaitymą mokesčių mokėtojas ir mokesčių mokėtojas, kurio pajamos yra apmokestinamos, yra skirtingi asmenys, praktiškai su pensijos mokėjimu susijusios mokesčių lengvatos ir apribojimai taikomi tik darbuotojui. Darbdavio mokama pensijos draudimo įmoka iš tikrųjų yra darbuotojo darbo užmokesčio dalis. Jeigu darbdavys nemokėjo įmokos, neto darbo užmokestis, kurį darbuotojas gavo, būtų daug didesnis ir leistų jam pačiam sumokėti tokią įmoką. Tai, kad pensijos draudimo įmoką moka darbdavys, o ne darbuotojas, yra tik techninio pobūdžio dalykas.

32      Šie argumentai nėra priimtini.

33      Primintina, kad, pirma, minėtas sprendimas Bachmann ir 1992 m. sausio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją (C‑300/90, Rink. p. I‑305, 14 punktas) paremti išvada, jog Belgijos teisėje egzistavo tiesioginis ryšis tarp galimybės išskaityti įmokas ir draudikų mokamų sumų apmokestinimo. Belgijos mokesčių sistemoje pajamų praradimas dėl draudimo įmokų išskaitymo buvo kompensuojamas draudiko mokamų pensijų, kasmetinių išmokų ar kapitalo apmokestinimu. Atvirkščiai, jeigu įmokos nebuvo išskaitytos, išmokos nebuvo apmokestinamos (žr. minėto sprendimo Danner 36 punktą).

34      Pagrindinėje byloje tokio ryšio nėra.

35      Pagal Švedijoje taikomą mokesčių sistemą darbdavys, kuris sudarė draudimo sutartį su kitoje valstybėje narėje įsteigtu draudiku tam, kad pasinaudotų teise išskaityti įmokas, turi laukti, kol jo darbuotojui bus mokama pensija. Jokia kompensacinė priemonė nekompensuoja to, kad jo padėtis buvo blogesnė nei darbdavio, kuris pasirašė panašaus draudimo sutartį su Švedijoje įsteigta draudimo bendrove.

36      Be to, abiejose situacijose darbuotojo pajamos yra apmokestinamos tuo pačiu metu ir tuo pačiu būdu.

37      Antra, Švedijos ir Danijos vyriausybių tvirtinimas, kad draudimo įmoka iš tikrųjų yra darbuotojo darbo užmokesčio dalis, neleidžia paaiškinti, kodėl ji gali būti išskaityta nedelsiant, jeigu darbdavys sudarė papildomo draudimo sutartį su nacionalinėje teritorijoje įsteigtu draudiku, ir išskaityta vėliau, jeigu sutartis buvo sudaryta su kitoje valstybėje narėje įsisteigusiu draudiku.

 Dėl mokesčių mokėjimo kontrolės veiksmingumo

38      Švedijos ir Danijos vyriausybių nuomone, reikalavimas įsisteigti Švedijoje pateisinamas būtinybe vykdyti pakankamai veiksmingą mokesčių mokėjimo kontrolę. Šiuo klausimu ir siekiant gauti būtiną informaciją apie tokią kontrolę, nepakanka vien Bendrijoje priimtų atitinkamų teisės aktų, pavyzdžiui, 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 77/799/EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo srityje (OL L 336, p. 15).

39      Danijos vyriausybės tvirtinimu, Bendrijos teisė aiškiai nesuteikia valstybėms narėms teisės įpareigoti užsienio draudimo bendroves perduoti informaciją apie įvykdytus mokėjimus, todėl ši kontrolė negali būti įgyvendinta veiksmingai.

40      Be to, būtų neįmanoma užtikrinti veiksmingos mokesčių mokėjimo kontrolės savanoriškumo pagrindu. Iš tikrųjų valstybių narių mokesčių institucijos turi didelius įgaliojimus apsisaugoti nuo nepagrįsto įmokų išskaičiavimo, nustatydamos griežtas mokėjimo tikrumo ir mokesčio dydžio pateisinimo sąlygas. Savanorišku informacijos perdavimu paremta sistema neišspręstų apmokestinimo klausimo. Mokesčių mokėtojai nebūtų vienodai suinteresuoti pateikti nacionalinėms mokesčių institucijoms tikslią ir išsamią informaciją apie gautas apmokestinamas išmokas ir apie atliktus mokėjimus arba mokėjimus, kurie gali būti išskaityti.

41      Toks požiūris nėra priimtinas.

42      Primintina, kad valstybė narė gali remtis Direktyva 77/799, siekdama gauti iš kitos valstybės narės kompetentingų institucijų visą informaciją, kuri leistų jai teisingai nustatyti pajamų mokestį (žr. 1999 m. spalio 28 d. Sprendimo Vestergaard, C‑55/98, Rink. p. I‑7641, 26 punktą), arba visą informaciją, kuri, jos manymu, yra būtina tam, kad ji nustatytų tikslią pajamų mokesčio, kuriuo pagal nacionalinės teisės aktus yra apmokestinamas mokesčio mokėtojas, sumą (žr. minėtų sprendimų Wielockx 26 punktą ir Danner 49 punktą).

43      Taigi valstybė narė gali kontroliuoti, ar jos mokesčių mokėtojai sumokėjo įmokas kitoje valstybėje narėje įsteigtai draudimo bendrovei. Be to, niekas netrukdo suinteresuotoms nacionalinėms mokesčių institucijoms reikalauti iš mokesčio mokėtojo pateikti įrodymų, kurie, jų manymu, yra būtini tam, kad nustatytų, ar buvo įgyvendinti įmokoms išskaityti teisės aktuose nustatyti reikalavimai ir ar galima taikyti prašomą išskaitymą (žr. minėtų sprendimų Bachmann 18 ir 20 punktus; Komisija prieš Belgiją 11 ir 13 punktus ir Danner 50 punktą).

44      Veiksminga Švedijoje gyvenantiems asmenims mokamų pensijų apmokestinimo kontrolė gali būti užtikrinta mažiau laisvą paslaugų judėjimą ribojančiomis priemonėmis nei pagrindinėje byloje taikomi nacionalinės teisės aktai (žr. minėto sprendimo Danner 51 punktą).

45      Be Direktyvoje 77/799 numatytų galimybių, reikia pažymėti, kad darbdavys paprastai prašo išskaityti mokamas įmokas, kol užsienio draudimo bendrovė pardeda mokėti asmeniui pensiją. Darbdavio pateikti prašymai dėl išskaitymo ir jį pateisinantys dokumentai yra svarbus informacijos apie pensijas, kurios vėliau bus mokamos darbuotojams, šaltinis (žr. minėto sprendimo Danner 52 punktą).

 Dėl būtinumo išsaugoti mokesčio bazę

46      Švedijos vyriausybės manymu, reikalavimą įsisteigti Švedijoje pateisina apmokestinamo objekto išnykimo rizika. Švedijos Karalystė negalėtų apmokestinti senatvės pensijos draudimo išmokų, jeigu draudimo bendrovei nebūtų taikomas reikalavimas įsisteigti Švedijoje ir dėl tokio įsisteigimo nebuvimo senatvės pensija nebūtų kilusi iš šios valstybės narės.

47      Danijos vyriausybė pažymi, kad minėtame sprendime Safir Teisingumo Teismas nusprendė, jog mokesčio objekto išsaugojimas dėl viešųjų interesų pateisina net netiesiogiai diskriminuojantį mokesčių reglamentavimą.

48      Jeigu teisė išskaityti užsienio bendrovėms mokamas įmokas dėl pensijų nebūtų apribota, mokesčių mokėtojai, gyvenantys valstybėse narėse, kuriose taikomi dideli mokesčiai, pavyzdžiui, Švedijos Karalystėje ir Danijos Karalystėje, galėtų dėl valstybių narių mokesčių sistemų skirtumų gauti naudos, o tai yra nepriimtina. Pensijų draudimo polisai būtų sudaromi valstybės narėse, kuriose pensijų draudimo įmokos yra apmokestinamos mažesniu mokesčiu ir kuriose mokestis už šias įmokas būtų mokamas prie pajamų šaltinio remiantis dvišale sutartimi dėl mokesčių, sudaryta su valstybe, kurioje gyvena pensijos gavėjas.

49      Ilgalaikė tokios padėties pasekmė būtų ta, kad valstybės narės būtų priverstos suvienodinti savo mokesčius, juos sumažindamos.

50      Šie argumentai nėra priimtini.

51      Teisingumo Teismas sprendimo Safir 34 punkte nusprendė, kad būtinumas užpildyti fiskalinę spragą, kuri atsirastų, jeigu nebūtų apmokestintas indėlis, išreikštas investicinio gyvybės draudimo, pagal sutartį, sudarytą su kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje indėlininkas gyvena, forma, nepateisintų nagrinėjamos nacionalinės priemonės, ribojančios laisvą paslaugų judėjimą. Tą patį jis pabrėžė minėtame sprendime Danner (55 punktas).

52      Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad atitinkama paslaugų teikėjo mokesčių lengvata, atsiradusi dėl mažesnio pajamų apmokestinimo jo įsisteigimo valstybėje narėje, neleistų kitai valstybei narei pateisinti joje įsisteigusių paslaugų gavėjų mažiau palankią padėtį mokesčių atžvilgiu. Be to, tokie kompensaciniai mokesčių išskaitymai pažeistų vidaus rinkos pagrindus (žr. 1999 m. spalio 26 d. Sprendimo Eurowings Luftverkehrs, C‑294/97, Rink. p. I‑7447, 44 ir 45 punktus).

53      Galiausiai Teisingumo Teismas nusprendė, kad būtinybė užtikrinti, jog nesumažėtų iš mokesčių gaunamos pajamos, nėra numatyta nei tarp EB 56 straipsnyje (po pakeitimo – 46 straipsnis) įtvirtintų tikslų, nei tarp pagrindinių bendrojo intereso sumetimų (žr. minėto sprendimo Danner 56 punktą), galinčių pateisinti laisvo paslaugų judėjimo apribojimus.

 Dėl konkurencijos neutralumo

54      Švedijos vyriausybė nurodo, kad Švedijoje darbdavys gali iki pensijos mokėjimo išskaityti su senatvės pensijos mokėjimo užtikrinimu susijusias išlaidas, kurias jis patiria, trimis atvejais: jeigu yra sudarytas su kredito draudimu ir vietos arba valstybės, arba joms lygiaverte garantija susijęs balanso rezervas, jeigu fondai perduodami už senatvės pensijos mokėjimą atsakingai institucijai arba jeigu mokamos senatvės pensijos draudimo įmokos.

55      Teisė išskaityti įmokas siekiant užtikrinti įsipareigojimų senatvės pensijos mokėjimo atžvilgiu laikymąsi sudarant rezervą arba perduodant fondus už senatvės pensijos mokėjimą atsakingai institucijai yra susijusi su reikalavimu, kad įmokos būtų išskaitomos Švedijoje įsteigtose bendrovėse ir kad išskaitytos sumos būtų grąžintos šioms įmonėms.

56      Jeigu nebūtų reikalaujama, kad pensijos draudimo įmokos būtų išskaitomos tik Švedijoje įsisteigusioje draudimo bendrovėje, konkurencijos sąlygos tarp įvairių, su pensijos mokėjimu susijusių, įsipareigojimų užtikrinimo formų nebūtų vienodos. Mokesčių mokėjimo kontrolės atžvilgiu Švedijos draudimo bendrovės, įsteigusios dukterines bendrovės užsienyje, kaip ir užsienio draudimo bendrovės, naudotųsi palankesnėmis konkurencijos sąlygomis nei kitos pensijos kapitalo valdymo bendrovės ar Švedijos pensijos draudimo bendrovės.

57      Generalinio advokato manymu (išvados 50 punktas), šie sunkiai suprantami argumentai bet kuriuo atveju nėra priimtini.

58      Net jeigu jie būtų priimtini, vienodų konkurencijos sąlygų taikymas įvairioms nacionalinėms bendrovėms, vykdančioms su papildomos pensijos mokėjimu susijusius įsipareigojimus, iš esmės negali būti užtikrintas pažeidžiant laisvą paslaugų judėjimą.

59      Be to, kadangi vienodų konkurencijos sąlygų taikymu grindžiamas pateisinimas paremtas veiksminga mokesčių mokėjimo kontrole, jis yra taip pat kritikuotinas, kaip ir pastarosios pateisinimas (žr. šio sprendimo 42–45 punktus).

 Dėl laisvo asmenų ir kapitalo judėjimo

60      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, nėra būtina įvertinti pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų teisėtumo Sutarties nuostatų laisvo asmenų ir kapitalo judėjimo srityse atžvilgiu.

 Dėl EB 12 straipsnio

61      Kadangi EB 12 straipsnis savarankiškai taikomas tik Bendrijos teisės reglamentuojamose srityse, kurioms, remiantis Sutartimi, netaikomos specialios nediskriminavimo nuostatos (žr. 1994 m. liepos 14 d. Sprendimo Peralta, C‑379/92, Rink. p. I‑3453, 18 punktą), atsižvelgiant į išdėstytus argumentus nėra būtina nagrinėti su šiuo straipsniu susijusį klausimą.

62      Taigi į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad EB 49 straipsnis draudžia draudimui, taikomam pagal sutartį, sudarytą su kitoje valstybėje narėje įsteigtu draudiku, ir atitinkančiu visus nacionalinėje teisėje papildomam pensijos draudimui nustatytus reikalavimus, išskyrus reikalavimą sudaryti sutartį su nacionalinėje teritorijoje įsteigtu draudiku, taikyti kitą apmokestinimo tvarką, kurios pasekmės pajamų mokesčio atžvilgiu tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti mažiau palankios.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

63      Švedijos, Danijos ir Italijos vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

atsakydamas į klausimą, kurį jam 2001 m. spalio 23 d. Nutartimi pateikė Regeringsrätten, nutaria:

EB 49 straipsnis draudžia draudimui, taikomam pagal sutartį, sudarytą su kitoje valstybėje narėje įsteigtu draudiku, ir atitinkančiu visus nacionalinėje teisėje papildomam pensijos draudimui nustatytus reikalavimus, išskyrus reikalavimą sudaryti sutartį su nacionalinėje teritorijoje įsteigtu draudiku, taikyti kitą apmokestinimo tvarką, kurios pasekmės pajamų mokesčio atžvilgiu tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti mažiau palankios.

Paskelbta 2003 m. birželio 26 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Procedūros kalba: švedų