TEISINGUMO TEISMO (plenarinė sesija) SPRENDIMAS

2003 m. lapkričio 18 d.(*)

„Geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsauga – Valstybės narės ir trečiosios valstybės dvišalė sutartis dėl iš šios trečiosios valstybės kilusių geografinės kilmės nuorodų apsaugos – EB 28 ir 30 straipsniai – Reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 – EB 307 straipsnis – Valstybių teisių pagal sutartis perėmimas“

Byloje C‑216/01

dėl Handelsgericht Wien (Austrija) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Budějovický Budvar, národní podnik

ir

Rudolf Ammersin GmbH

dėl EB 28, 30 ir 307 straipsnių bei 1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 208, p. 1), iš dalies pakeisto 1997 m. kovo 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 535/97 (OL L 83, p. 3), išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS (plenarinė sesija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans (pranešėjas), C. Gulmann ir J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai D. A. O. Edward, A. La Pergola, J.‑P. Puissochet, R. Schintgen, N. Colneric ir S. von Bahr,

generalinis advokatas A. Tizzano,

posėdžio sekretorius H. von Holstein, kanclerio pavaduotojas,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Budějovický Budvar, národní podnik, atstovaujamos Rechtsanwalt S. Kommar,

–        Rudolf Ammersin GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt C. Hauer,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W.‑D. Plessing ir A. Dittrich,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir L. Bernheim,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos A.‑M. Rouchaud, padedamos Rechtsanwalt B. Wägenbaur,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2002 m. lapkričio 19 d. posėdyje Budějovický Budvar, národní podnik, atstovaujamos S. Kommar, Rudolf Ammersin GmbH, atstovaujamos Rechtsanwälte C. Hauer, D. Ohlgart ir B. Goebel, ir Komisijos, atstovaujamos A.‑M. Rouchaud, padedamos B. Wägenbaur, pateiktas žodines pastabas,

susipažinęs su 2003 m. gegužės 22 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2001 m. vasario 26 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo tų pačių metų gegužės 25 d., Handelsgericht Wien pagal EB 234 straipsnį pateikė keturis prejudicinius klausimus dėl EB 28, 30 ir 307 straipsnių bei 1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 208, p. 1), iš dalies pakeisto 1997 m. kovo 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 535/97 (OL L 83, p. 3; toliau – Reglamentas Nr. 2081/92), išaiškinimo.

2        Šie klausimai buvo pateikti sprendžiant ginčą, kilusį tarp Česke Budejovicuose (Čekijos Respublika) įsteigtos alaus daryklos Budĕjovický Budvar, národní podnik (toliau – Budvar) ir Vienoje (Austrija) įsteigtos įmonės Rudolf Ammersin GmbH (toliau – Ammersin), kuri verčiasi gėrimų platinimu, dėl Budvar prašymo uždrausti Ammersin pardavinėti alaus daryklos Anheuser‑Busch Inc. (toliau – Anheuser‑Busch ), įsteigtos Sent Luise (JAV), gaminamą alų, pažymėtą prekių ženklu „American Bud“, dėl to, kad pagal dvišales Čekijos Respubliką ir Austrijos Respubliką saistančias sutartis pastarojoje valstybėje narėje naudoti pavadinimą „Bud“ leidžiama tik žymint Čekijos Respublikoje pagamintą alų.

 Teisinis pagrindas

 Tarptautinė teisė

3        1978 m. rugpjūčio 23 d. Vienos konvencijos dėl valstybių teisių pagal sutartis perėmimo 34 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kai valstybės teritorijos dalis ar dalys atsiskiria tam, kad būtų įkurta viena ar kelios valstybės, nepaisant to, ar valstybė pirmtakė toliau egzistuoja:

a)      visos valstybių teisių perėmimo dieną visoje valstybės pirmtakės teritorijoje galiojusios sutartys toliau galioja kiekvienai taip įkurtai valstybei teisių perėmėjai;

b)      valstybių teisių perėmimo dieną valstybės pirmtakės, kuri tapo valstybe teisių perėmėja, teritorijos dalyje visos galiojusios sutartys toliau galioja tik šiai valstybei teisių perėmėjai.“

 Bendrijos teisė

4        Pagal EB 307 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas:

„Šios Sutarties nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų iki 1958 m. sausio 1 d. arba stojančioms valstybėms – iki įstojimo dienos, tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.

Jei tokie susitarimai yra nesuderinami su šia Sutartimi, atitinkama valstybė narė ar atitinkamos valstybės narės stengiasi pašalinti egzistuojantį nesuderinamumą. Prireikus valstybės narės viena kitai padeda siekti šio tikslo ir atitinkamais atvejais nustato bendrą požiūrį.“

5        Reglamento Nr. 2081/92 septintoje konstatuojamoje dalyje numatyta, jog „kadangi nacionalinė įregistruotų kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų taikymo praktika skiriasi; kadangi turėtų būti nustatyta Bendrijos pozicija; kadangi Bendrijos apsaugos taisyklių sistema leis plėtoti geografines nuorodas ir kilmės vietos nuorodas, nes, nustatant labiau vienodą požiūrį, tokia sistema užtikrins sąžiningą konkurenciją tarp šias nuorodas turinčių produktų gamintojų ir sustiprins vartotojų pasitikėjimą tokiais produktais“.

6        Reglamento Nr. 2081/92 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatoma:

„Šis reglamentas nustato kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsaugos taisykles Sutarties II priede išvardytiems žmogui vartoti skirtiems žemės ūkio produktams, šio reglamento I priede išvardytiems maisto produktams ir šio reglamento II priede išvardytiems žemės ūkio produktams.

<...>

Šis reglamentas taikomas nepažeidžiant kitų konkrečių Bendrijos nuostatų.“

7        Šio reglamento I priedo „1 straipsnio 1 dalyje minimi maisto produktai“ pirmoje įtraukoje nurodytas „Alus“.

8        Pagal Reglamento Nr. 2081/92 2 straipsnio 1 ir 2 dalis:

„1. Bendrijos kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsauga, taikoma žemės ūkio produktams ir maisto produktams, suteikiama pagal šį reglamentą.

2. Šiame reglamente:

a)      kilmės vietos nuoroda – tai regiono, konkrečios vietos arba, išimtiniais atvejais, šalies pavadinimas, naudojamas apibūdinti žemės ūkio ar maisto produktui:

–        kuris yra kildinamas iš to regiono, konkrečios vietos ar šalies ir

–        kurio kokybė ar savybės yra iš esmės arba išimtinai sietinos su tam tikra geografine aplinka su jai būdingais gamtos ar žmogaus veiklos veiksniais ir kurio gamyba, perdirbimas ir paruošimas atliekamas toje konkrečioje įvardytoje geografinėje vietovėje;

b)      geografinė nuoroda – tai regiono, konkrečios vietos ar, išimtiniais atvejais, šalies pavadinimas, naudojamas apibūdinti žemės ūkio ar maisto produktui

–        kuris yra kildinamas iš to regiono, konkrečios vietos ar šalies ir

–        kuriam priskiriama tam tikra konkreti kokybė, reputacija ar kitos savybės, būdingos tai geografinei kilmei, ir kurio gamyba ir (arba) perdirbimas, ir (arba) paruošimas atliekamas konkrečioje įvardytoje geografinėje vietovėje.“

9        Reglamento Nr. 2081/92 5–7 straipsniuose nustatyta šio reglamento 2 straipsnyje nurodytų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įregistravimo procedūra, vadinamoji įprasta procedūra. Pagal šio reglamento 5 straipsnio 4 dalį įregistravimo paraiška siunčiama tai valstybei narei, kurios teritorijoje yra konkreti geografinė vietovė. Ta valstybė narė pagal šio reglamento 5 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą patikrina paraiškos pagrįstumą ir ją perduoda Europos Bendrijų Komisijai.

10      Kadangi paraiškos įregistruoti pavadinimą nagrinėjimo Komisijoje procedūra užtrunka tam tikrą laiką ir kadangi, laukiant sprendimo dėl pavadinimo įregistravimo, valstybėms narėms turėtų būti leista taikyti laikiną nacionalinę apsaugą, Reglamentu Nr. 535/97 po Reglamento Nr. 2081/92 5 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos įterptas toks tekstas:

„Ta valstybė narė gali, tik taikydama pereinamąjį laikotarpį, nacionaliniu lygmeniu skirti pavadinimui, pateiktam nustatyta tvarka, apsaugą, tokia prasme, kaip vartojama šiame reglamente, ir, jei būtina, patikslinimo laikotarpį, kurių trukmė pradedama skaičiuoti nuo tokio pateikimo dienos; <...>

Tokia pereinamojo laikotarpio nacionalinė apsauga baigiasi sprendimo dėl įregistravimo pagal šį reglamentą priėmimo dieną. <...>

Tuo atveju, kai pavadinimas nėra registruotas pagal šį reglamentą, visa atsakomybė už tokios nacionalinės apsaugos padarinius tenka išimtinai tai valstybei narei.

Priemonės, kurių valstybės narės imasi pagal antrąją pastraipą, turi įtakos tik nacionaliniu lygmeniu; jos neturi daryti įtakos Bendrijos vidaus prekybai.“

11      Pagal Reglamento Nr. 2081/92 12 straipsnį:

„1. Nepažeidžiant tarptautinių susitarimų, šį reglamentą galima taikyti trečiųjų šalių žemės ūkio produktams ir maisto produktams su sąlyga, kad:

–        trečioji šalis gali suteikti tas pačias ar lygiavertes garantijas, kurios yra nurodytos 4 straipsnyje,

–        trečioji šalis turi kontrolės sistemą, lygiavertę nurodytajai 10 straipsnyje,

–        trečioji šalis yra pasirengusi atitinkamiems Bendrijos kilmės žemės ūkio ir maisto produktams suteikti apsaugą, kuri būtų lygiavertė Bendrijoje teikiamai apsaugai.

2. Jeigu trečiojoje šalyje saugomas pavadinimas sutampa su Bendrijoje saugomu pavadinimu, registracija suteikiama, atsižvelgiant į vietinę ir tradicinę praktiką ir faktinį pavojų suklaidinti.

Tokius pavadinimus leidžiama naudoti tik tuomet, jeigu konkretaus produkto kilmės šalis yra aiškiai ir gerai matomoje vietoje nurodyta etiketėje.“

12      Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnyje nustatyta įregistravimo procedūra šio reglamento įsigaliojimo dieną jau egzistavusiems pavadinimams įregistruoti, vadinamoji supaprastinta procedūra. Šioje nuostatoje, be kita ko, numatyta, kad per šešis mėnesius nuo Reglamento Nr. 2081/92 įsigaliojimo valstybės narės informuoja Komisiją, kuriuos pavadinimus jos nori įregistruoti pagal šią procedūrą.

13      Siekiant visų pirma atsižvelgti į tai, kad pirmas pasiūlymas įregistruoti geografines nuorodas ir kilmės vietos nuorodas, kurį Komisija turėjo parengti pagal Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnio 2 dalį, buvo pateiktas Europos Sąjungos Tarybai tik 1996 kovo mėn., kai didesnė šio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje numatyto penkerių metų pereinamojo laikotarpio dalis jau buvo praėjusi, Reglamentu Nr. 535/97, įsigaliojusiu 1997 m. kovo 28 d., šios dalies tekstas buvo pakeistas taip:

„Nukrypdamos nuo 1 dalies a ir b punktų valstybės narės gali toliau taikyti nacionalines priemones, leidžiančias vartoti 17 straipsnyje įregistruotų [įregistruotus] pavadinimų [pavadinimus] ne ilgiau kaip penkerius metus nuo įregistravimo paskelbimo dienos su sąlyga, kad

–        produktais buvo teisėtai prekiaujama rinkoje, vartojant tuos pavadinimus mažiausiai penkerius metus iki šio reglamento paskelbimo dienos,

–        įmonės teisėtai prekiavo konkrečiais produktais, be pertraukos vartodamos tuos pavadinimus pirmoje įtraukoje nurodytu laikotarpiu,

–        ženklinant etiketėmis aiškiai nurodoma tikra produkto kilmė.

Tačiau šis nukrypimas nesuteikia teisės laisvai prekiauti produktais valstybės narės teritorijoje, kurioje tie pavadinimai yra uždrausti.“

 Nacionalinė teisė

14      1976 m. birželio 11 d. Austrijos Respublika ir Čekoslovakijos Socialistinė Respublika sudarė sutartį dėl kilmės nuorodų, kilmės vietos nuorodų ir kitų žemės ūkio produktų ir pramonės gaminių kilmę žyminčių nuorodų apsaugos (toliau – dvišalė sutartis).

15      Patvirtinta ir ratifikuota sutartis buvo paskelbta 1981 m. vasario 19 d. Bundesgesetzblatt für die Republik Österreich (BGBl. 75/1981). Pagal šios dvišalės sutarties 16 straipsnio 2 dalį ji įsigaliojo 1981 m. vasario 26 d. neribotam laikui.

16      Dvišalės sutarties 1 straipsnyje numatyta:

„Kiekviena susitarianti valstybė įsipareigoja imtis visų priemonių, būtinų veiksmingai kilmės nuorodų, kilmės vietos nuorodų ir kitų žemės ūkio produktų ir pramonės gaminių kilmę žyminčių nuorodų, priskiriamų prie 5 straipsnyje nurodytų kategorijų ir išvardytų 6 straipsnyje numatytame susitarime, taip pat pavadinimų ir paveiksliukų, nurodytų 3 ir 4 straipsniuose bei 8 straipsnio 2 dalyje, apsaugai nuo nesąžiningos konkurencijos prekyboje.“

17      Pagal dvišalės sutarties 2 straipsnį:

„Kilmės nuorodos, kilmės vietos nuorodos ir kitos nuorodos, žyminčios kilmę šios sutarties prasme, yra visos nuorodos, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai siejasi su prekės kilme. Paprastai tokią nuorodą sudaro geografinė nuoroda. Tačiau ją gali sudaryti ir kitos nuorodos, jeigu kilmės valstybės suinteresuotieji asmenys jas suvokia, kalbant apie taip nurodytą prekę, kaip nurodančias pagaminimo valstybę. Minėtos nuorodos, be geografiškai apibrėžtos kilmės teritorijos nuorodos, gali apimti nuorodas, susijusias su atitinkamos prekės kokybe. Šios išskirtinės prekių savybės iš esmės arba išimtinai sietinos su geografiniais veiksniais arba žmogaus veikla.“

18      Dvišalės sutarties 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„<...> pagal 6 straipsnį sudarytame susitarime išvardytos čekoslovakiškos nuorodos Austrijos Respublikoje naudojamos išimtinai čekoslovakiškiems produktams nurodyti.“

19      Dvišalės sutarties 5 straipsnio 1 dalies B skirsnio 2 punkte alus priskiriamas prie čekiškų produktų kategorijos, kuriai taikoma šioje sutartyje įtvirtinta apsauga.

20      Pagal dvišalės sutarties 6 straipsnį:

„Su prekėmis, kurioms taikomos 2 ir 5 straipsnių sąlygos, susijusios nuorodos, kurioms taikoma sutarties apsauga ir kurios nėra bendriniai pavadinimai, išvardijamos susitarime, kurį sudaro abiejų susitariančiųjų valstybių vyriausybės.“

21      Dvišalės sutarties 7 straipsnis suformuluotas taip:

„1. Jei pagal šios sutarties 3, 4, 6 straipsnius ir 8 straipsnio 2 dalį saugomi pavadinimai ir nuorodos naudojami pažeidžiant šios sutarties nuostatas komercinėje veikloje produktams žymėti, būtent juos pateikiant arba ant jų pakuočių, arba sąskaitose faktūrose, važtaraščiuose ar kituose verslo dokumentuose arba reklamoje, taikytinos visos teisminės ir administracinės priemonės, numatytos tos susitariančios valstybės, kurioje prašoma apsaugos, teisės aktuose, siekiant kovoti su nesąžininga konkurencija arba kitaip užkirsti kelią neteisėtam nuorodų naudojimui šiuose teisės aktuose nustatytomis sąlygomis ir atsižvelgiant į 9 straipsnį.

2. Tiek, kiek vykdant komercinę veiklą kyla galimybė supainioti, 1 dalis taikoma ir tuo atveju, kai pagal sutartį saugomos nuorodos naudojamos pakeistos arba kitiems produktams nei tie, kuriems jos suteiktos 6 straipsnyje numatytu susitarimu.

3. 1 dalis taikoma ir tais atvejais, kai pagal sutartį saugomos nuorodos naudojamos išverstos į kitą kalbą ar kartu nurodant tikrąją kilmę arba prie jos rašomi žodžiai, pavyzdžiui, „rūšis“, „tipas“, „metodas“, „imitacija“ ar panašūs.

4. 1 dalis netaikoma vienos susitariančiosios valstybės nuorodų vertimams, jeigu vertimas yra kitos susitariančios valstybės bendrinės kalbos žodis.“

22      Dvišalės sutarties 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad abi sutarties šalys gali nutraukti sutartį mažiausiai prieš vienus metus diplomatiniais kanalais pateikdamos rašytinį pranešimą.

23      Pagal dvišalės sutarties 6 straipsnį susitarimas dėl jos taikymo (toliau – dvišalis susitarimas) buvo sudarytas 1979 m. birželio 7 dieną. Pagal susitarimo 2 straipsnio 1 dalį šis susitarimas įsigaliojo tą pačią dieną kaip ir dvišalė sutartis, t. y. 1981 m. vasario 26 dieną. Jis buvo paskelbtas 1981 m. vasario 19 d. Bundesgesetzblatt für die Republik Österreich (BGBl. 1981/76).

24      Dvišalio susitarimo B priede nustatyta:

„Čekoslovakijos nuorodos, skirtos žemės ūkio produktams ir pramonės gaminiams

<...>

B. Maisto produktai ir žemės ūkio produktai (išskyrus vyną)

<...>

2. Alus

Čekijos Socialistinė Respublika

<...>

Bud

Budĕjovické pivo

Budějovické pivo Budvar

Budějovický Budvar

<...>“

25      1992 m. gruodžio 17 d. Čekijos nacionalinė taryba paskelbė, kad pagal galiojančius tarptautinės teisės principus ir tarptautinės teisės nurodyta apimtimi Čekijos Respublika mano, kad nuo 1993 m. sausio 1 d. ji saistoma dvišalių ir daugiašalių sutarčių, kurias iki šios datos pasirašė Čekijos ir Slovakijos Federacinė Respublika.

26      1992 m. gruodžio 15 d. Konstituciniu įstatymu Nr. 4/1993 Čekijos Respublika patvirtino, kad perima teises ir pareigas, kurias pagal tarptautinę teisę buvo prisiėmusi Čekijos ir Slovakijos Federacinė Respublika jos išnykimo dieną.

27      Federalinio Kanclerio pranešime dėl galiojančių dvišalių Austrijos Respublikos ir Čekijos Respublikos sutarčių (BGBl. III 1997/123, toliau – Federalinio Kanclerio pranešimas) nurodyta:

„Remiantis dviejų valstybių institucijų kartu atliktu Austrijos Respublikos ir Čekijos Respublikos dvišalių sutarčių tyrimu, buvo nustatyta, kad pagal bendrai pripažintas tarptautinės viešosios teisės normas toliau nurodytos dvišalės sutartys galiojo Austrijos Respublikos ir Čekijos Respublikos santykiams iki 1993 m. sausio 1 d., kuri yra Čekijos Respublikos valstybės teisių perėmimo teritorijoje, atitinkančioje buvusią Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos teritoriją, diena, ir nuo šios dienos kompetentingų institucijų yra taikomos dviejų šalių teisinėse sistemose:

<...>

19.       1976 m. birželio 11 d. Austrijos Respublikos ir Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos sutartis dėl kilmės nuorodų, kilmės vietos nuorodų ir kitų žemės ūkio produktų ir pramonės gaminių kilmę žyminčių nuorodų apsaugos ir 1977 m. lapkričio 30 d. protokolas.

         Viena, 1976 m. birželio 11 d. (BGBl. Nr. 75/1981)

<...>

26.      Austrijos Respublikos ir Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos susitarimas dėl sutarties dėl kilmės nuorodų, kilmės vietos nuorodų ir kitų žemės ūkio produktų ir pramonės gaminių kilmę žyminčių nuorodų apsaugos taikymo

         Praha, 1979 m. birželio 7 d. (BGBl. Nr. 76/1981)

<...>“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

28      Budvar prekiauja alumi, be kita ko, žymimu prekių ženklais „Budĕjovický Budvar“ ir „Budweiser Budvar“, ir eksportuoja, visų pirma į Austriją, alų, vadinamą „Budweiser Budvar“.

29      Ammersin prekiauja, be kitų produktų, „American Bud“ prekių ženklu pažymėtu alumi, gaminamu alaus darykloje Anheuser‑Busch, kurį perka iš Obertrume (Austrija) įsteigtos išimtinės šio alaus importuotojos Austrijoje Josef Sigl KG (toliau – Josef Sigl).

30      1999 m. liepos 22 d. pareiškimu Budvar kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą prašydama jo uždrausti Ammersin vykdant veiklą Austrijos teritorijoje naudoti nuorodą „Bud“ ar panašias galinčias klaidinti nuorodas alui ar panašiems produktams žymėti arba esant sąsajai su jais, nebent tai būtų Budvar produktai. Ji taip pat prašė, kad būtų panaikintos visos šiam draudimui prieštaraujančios nuorodos, pateiktos sąskaitos ir sprendimas būtų paskelbtas viešai. Be to, ji pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

31      Budvar ieškinys pagrindinėje byloje iš esmės grindžiamas dviem skirtingais teisiniais pagrindais.

32      Pirma, Budvar nurodo, jog prekių ženklas „American Bud“, įregistruotas kaip Anheuser‑Busch prekių ženklas, kaip numatyta teisės aktuose dėl nesąžiningos konkurencijos, turi galinčių klaidinti panašumų su jos pačios ankstesniais Austrijoje saugomais prekių ženklais, būtent: „Budweiser“, „Budweiser Budvar“ ir „Bud“.

33      Antra, Budvar tvirtina, kad nuorodos „American Bud“ naudojimas alui, pagamintam ne Čekijos Respublikoje, žymėti prieštarauja dvišalės sutarties nuostatoms, nes dvišalio susitarimo B priede minima nuoroda „Bud“ yra saugoma nuoroda, kaip numatyta minėtos sutarties 6 straipsnyje, ir todėl ja žymėti galima tik Čekijoje pagamintus produktus.

34      1999 m. spalio 15 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pritaikė Budvar prašytas laikinąsias apsaugos priemones.

35      Ammersin pateikto apeliacinio skundo dėl šių priemonių Oberlandesgericht Wien (Austrija) nepatenkino, o kasacinį skundą Oberster Gerichtshof (Austrija) atmetė. Pasibaigus procedūrai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Handelsgericht Wien nagrinėja ieškinį iš esmės.

36      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad prieš pareikšdama ieškinį pagrindinėje byloje Budvar jau buvo pateikusi Landesgericht Salzburg (Austrija) ieškinį, kuris ir savo dalyku, ir pagrindu tapatus pagrindinėje byloje pareikštam ieškiniui, tačiau pareikštas Josef Sigl.

37      Šioje lygiagrečiai nagrinėjamoje byloje Landesgericht Salzburg priėmė nutartį taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, Oberlandesgericht Linz (Austrija) nepatenkino apeliacinio skundo dėl šios nutarties, o 2000 m. vasario 1 d. nutartimi Oberster Gerichtshof atmetė kasacinį skundą dėl apeliacinėje instancijoje priimtos nutarties ir patvirtino laikinąsias apsaugos priemones.

38      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad ši Oberster Gerichtshof nutartis iš esmės yra pagrįsta toliau nurodomais motyvais.

39      Oberster Gerichtshof, nagrinėjęs tik su dvišale sutartimi susijusį pagrindą, nusprendė, kad atsakovės Josef Sigl atžvilgiu prašomas nustatyti draudimas gali būti laisvo prekių judėjimo kliūtis EB 28 straipsnio prasme.

40      Vis dėlto jis nusprendė, kad tokia kliūtis suderinama su EB 28 straipsniu, nes dvišalėje sutartyje numatyta nuorodos „Bud“ apsauga susijusi su EB 30 straipsnyje numatyta pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga.

41      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, panašu, kad Oberster Gerichtshof nusprendė, jog nuoroda „Bud“ yra „paprasta geografinė nuoroda arba netiesioginė kilmės nuoroda“, t. y. tokia nuoroda, kurią naudojant nebūtina laikytis su kilmės vietos nuoroda susijusių reikalavimų, kaip antai gamyba laikantis valdžios institucijų patvirtintų ir prižiūrimų kokybės ir gamybos standartų arba specifinės gaminio savybės. Be to, nuorodai „Bud“ taikoma „absoliuti apsauga“, kitaip tariant, apsauga taikoma neatsižvelgiant į tai, ar yra galimybė supainioti ar suklaidinti.

42      Atsižvelgdamas į jam pateiktus argumentus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog kyla pagrįstų abejonių, kaip derėtų atsakyti į pagrindinėje byloje iškilusius Bendrijos teisės klausimus, visų pirma todėl, kad iš Teisingumo Teismo praktikos neįmanoma nustatyti, ar vadinamosios „paprastos“ geografinės kilmės nuorodos, kurios nekelia pavojaus suklaidinti, taip pat laikytinos susijusiomis su EB 30 straipsnyje numatyta pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga.

43      Tokiomis aplinkybėmis Handelsgericht Wien nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės sutarties nuostatos, kuria paprastai arba netiesioginei geografinės kilmės nuorodai, kuri nėra kilmės valstybėje nei regiono, nei vietovės ar šalies pavadinimas, suteikiama absoliuti apsauga kaip kvalifikuotai geografinei nuorodai Reglamento Nr. 2081/92 prasme, nesvarbu, ar yra galimybė suklaidinti, taikymas atitinka EB 28 straipsnį ir (arba) Reglamentą Nr. 2081/92, jei taikant šią nuostatą galima neleisti importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai pardavinėjamos prekės?

2.      Ar taip yra ir tuomet, kai geografinės kilmės nuoroda, kuri nėra kilmės valstybėje nei regiono, nei vietovės ar šalies pavadinimas, kilmės valstybėje nėra laikoma atitinkamo produkto geografiniu pavadinimu ir net nėra laikoma paprasta arba netiesiogine geografinės kilmės nuoroda?

3.      Ar atsakymai į pirmąjį ir antrąjį klausimus tinka ir tuomet, kai dvišalė sutartis yra sutartis, kurią valstybė narė sudarė iki įstojimo į Europos Sąjungą ir kurios galiojimą su valstybe, perėmusia pradinės antrosios susitariančios valstybės teises, po įstojimo į Europos Sąjungą ji pratęsė Federalinės vyriausybės deklaracija?

4.      Ar EB 307 straipsnio antroje pastraipoje reikalaujama, kad valstybė narė tokią dvišalę sutartį, sudarytą iki šios valstybės narės įstojimo į Europos Sąjungą su trečiąja valstybe, aiškintų pagal Bendrijos teisę EB 28 straipsnio ir (arba) Reglamento Nr. 2081/92 prasme taip, kad apsauga, kuri sutartimi numatoma paprastai arba netiesioginei geografinės kilmės nuorodai, kuri nėra kilmės valstybėje nei regiono, nei vietovės ar šalies pavadinimas, reiškia tik apsaugą nuo suklaidinimo galimybės, bet ne absoliučią kvalifikuotos geografinės kilmės nuorodos Reglamento Nr. 2081/92 prasme apsaugą?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

44      Budvar teigia, kad pagrindinė byla susijusi su valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės sutarties nuostatomis, kurioms pagal EB 307 straipsnio pirmą pastraipą Bendrijos teisė nėra taikoma. Todėl tokias nuostatas aiškinti gali tik nacionalinis teismas. Tokiomis aplinkybėmis sprendimas dėl prejudicinių klausimų nėra nei reikalingas, nei priimtinas.

45      Austrijos vyriausybės nuomone, pirmojo klausimo dalis, susijusi su dvišalės sutarties numatytos apsaugos suderinamumu su Reglamentu Nr. 2081/92, yra nepriimtina. Iš tiesų tai hipotetinis klausimas, nes nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra jokių duomenų, kad vieno iš atitinkamų produktų registracija šio reglamento prasme būtų atlikta arba ketinta ją atlikti.

46      Komisija teigia, kad kyla klausimas, ar prejudiciniai klausimai yra hipotetiniai ir todėl nepriimtini, ypač atsižvelgiant į tai, kad, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas akivaizdžiai nepritaria dvišalės sutarties išaiškinimui, kurį dėl sutartyje numatytos absoliučios apsaugos Oberster Gerichtshof pateikė 2000 m. vasario 1 d. nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, antra, teismas nenurodo, kokios rūšies apsauga, jo nuomone, turi būti taikoma nagrinėjamai nuorodai, ir, trečia, nepasako, ar jam privalomas šis išaiškinimas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

47      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, Teisingumo Teismui ir nacionaliniam teismui bendradarbiaujant pagal EB 234 straipsnį, tik nagrinėjantis bylą nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar jo sprendimui būtinas prejudicinis sprendimas, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu. Teisingumo Teismas gali atsisakyti pateikti atsakymą į nacionalinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į pateiktus klausimus (be kita ko, žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 38 ir 39 punktus).

48      Budvar nuomone, prejudiciniai klausimai yra nepriimtini, nes pagrindinė byla, atsižvelgiant į EB 307 straipsnio pirmos pastraipos taikymą, susijusi tik su nacionalinės teisės normomis, t. y. dvišale sutartimi ir susitarimu (toliau – nagrinėjamos dvišalės sutartys), todėl Bendrijos teisė nagrinėjamu atveju nėra taikoma.

49      Šiuo klausimu pirmiausia pakanka konstatuoti, kad trečiasis ir ketvirtasis klausimai, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, kaip tik susiję su EB 307 straipsnio aiškinimu, o pirmasis ir antrasis klausimai – su Bendrijos teisės nuostatų, t. y. su EB 28 ir EB 30 straipsnių, taip pat su Reglamento Nr. 2081/92, aiškinimu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų išnagrinėti šių nacionalinių normų suderinamumą su Bendrijos teise. Tokio nagrinėjimo svarba, siekiant šioje byloje taikyti EB 307 straipsnį, negali būti abejojama.

50      Dėl Austrijos vyriausybės argumento, jog pirmojo klausimo dalis, susijusi su Reglamentu Nr. 2081/92, yra hipotetinė, pažymėtina, kad pagrindinė byla susijusi su Budvar reikalavimu ginti teisę, kuris reikštų draudimą Ammersin pardavinėti kai kurias prekes saugomu pavadinimu ir kurio suderinamumas su Reglamente Nr. 2081/92 nustatyta tvarka yra ginčijamas, nesvarbu, ar buvo atlikta registracija šio reglamento nustatyta tvarka. Taigi šis klausimas visiškai nehipotetinis.

51      Galiausiai dėl Komisijos argumentų pakanka atsakyti, kad teiginiai, kuriuos nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamo pavadinimo pobūdžiu, yra tik prielaidos, kuriomis paremti prejudiciniai klausimai ir kurių pagrįstumo Teisingumo Teismas neturi tikrinti.

52      Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

 Dėl esmės

 Dėl pirmojo klausimo

53      Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamentas Nr. 2081/92 ir EB 28 straipsnis nedraudžia taikyti valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės sutarties nuostatos, kuria šios trečiosios valstybės paprastai ir netiesioginei geografinės kilmės nuorodai importo valstybėje narėje suteikiama apsauga, kuria remiantis galima neleisti importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai pardavinėjamos prekės, nesvarbu, ar yra galimybė suklaidinti.

54      Šiame klausime remiamasi prielaida, kad pavadinimas „Bud“ yra paprasta ir netiesioginė geografinės kilmės nuoroda, t. y. pavadinimas, kurio atveju nėra tiesioginio ryšio tarp, viena vertus, tam tikros kokybės, reputacijos ar kitokios produkto savybės ir, kita vertus, jo konkrečios geografinės kilmės ir kuris dėl to nepatenka į Reglamento Nr. 2081/92 2 straipsnio 2 dalies b punktą (žr. 2000 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Warsteiner Brauerei, C‑312/98, Rink. p. I‑9187, 43 ir 44 punktus); be to, toks pavadinimas savaime nėra geografinis pavadinimas, tačiau bent jau gali vartotojui suteikti informacijos, jog juo žymimas produktas kilęs iš tam tikros vietovės, regiono ar šalies (žr. 1992 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Exportur, C‑3/91, Rink. p. I‑5529, 11 punktą).

–        Dėl Reglamento Nr. 2081/92

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

55      Budvar teigia, kad pavadinimas „Bud“ yra miesto Budweis, čekų kalba vadinamo České Budějovice, iš kurio kilęs alus, pavadinimo trumpinys ir geografinė nuoroda, turinti ryšį su šio miesto aludarystės tradicijomis ir, be kita ko, nurodanti alaus iš Budweis pasaulinę reputaciją, atsiradusią dėl jo puikios jo kokybės.

56      Taigi, Budvar nuomone, pavadinimas „Bud“, kuris saugomas Austrijoje pagal dvišalę sutartį, yra kvalifikuota geografinės kilmės nuoroda arba kilmės vietos nuoroda, t. y. nuoroda, kuri gali būti registruojama pagal Reglamentą Nr. 2081/92.

57      Šiuo atžvilgiu Budvar teigia, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos (minėto Sprendimo Warsteiner Brauerei 47 punktas) aišku, kad Reglamentas Nr. 2081/92 nedraudžia kvalifikuotos geografinės kilmės nuorodos arba kilmės vietos nuorodos, kaip „Bud“, nacionalinės teisinės apsaugos sistemos, kuri panaši į iš dvišalės sutarties išplaukiančią sistemą.

58      Be to, Budvar teigia, kad jei pavadinimas „Bud“, saugomas pagal dvišalę sutartį, yra tik paprasta geografinės kilmės nuoroda, t. y. geografinės kilmės nuoroda, kuriai nebūdingas joks ryšys tarp produkto savybių ir jo geografinės kilmės, minėtame Sprendime Warsteiner Brauerei, būtent jo 54 punkte, a fortiori pažymėta, kad Reglamentas Nr. 2081/92 nedraudžia taikyti nacionalinės teisės aktų, nes tokios nuorodos akivaizdžiai nepatenka į šio reglamento taikymo sritį.

59      Budvar nuomone, Reglamente Nr. 2081/92 reglamentuojama tik jame numatytų nuorodų apsauga Bendrijoje. Iš to išplaukia, kad tik nacionalinės apsaugos, kuri numatyta dvišalėje sutartyje, požiūriu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atliktas paprastų ir kvalifikuotų geografinės kilmės nuorodų išskyrimas nėra svarbus. Atsižvelgiant į minėtą Sprendimą Warsteiner Brauerei, būtent jo 43 ir 44 punktus, ši išvada taikoma net neatsižvelgiant į galimybę suklaidinti.

60      Ammersin teigia, kad minėtame Sprendime Warsteiner Brauerei nepateiktas atsakymas į klausimą, kuris yra pagrindinės bylos dalykas, t. y. ar absoliuti apsauga, skirta Reglamente Nr. 2081/92 kvalifikuotoms geografinės kilmės nuorodoms ir kilmės vietos nuorodoms, gali būti suteikta valstybių narių lygiu lygiagrečiai su šiuo reglamentu įtvirtinta tvarka.

61      Į šį klausimą turėtų būti atsakyta neigiamai, nes iš Reglamento Nr. 2081/92 dalyko, tikslo ir struktūros aišku, kad jis yra išsamus tiek, kiek suteikia absoliučią apsaugą. Ammersin pažymi, pirma, kad pagal reglamentą keliamos griežtos pavadinimo apsaugos sąlygos, pagal kurias reikalaujama, kad jis būtų vietos pavadinimas ir kad egzistuotų tiesioginis ryšys tarp atitinkamo produkto kokybės ir jo kilmės vietos (šio reglamento 2 straipsnio 2 dalis), ir, antra, kad ši apsauga yra suteikiama tik po privalomos pranešimo, patikrinimo ir įregistravimo procedūros, kuri, be kita ko, reiškia atitikties specifikacijai patikrinimą (to paties reglamento 4 ir paskesni straipsniai).

62      Ammersin nuomone, tai reiškia, kad Reglamentas Nr. 2081/92 draudžia nacionalines apsaugos sistemas, kuriose numatyta absoliuti geografinės kilmės nuorodų ar kilmės vietos nuorodų apsauga ir kuriose nėra užtikrinama, kad nuorodos taip pat atitinka griežtus šiame reglamente numatytus reikalavimus.

63      Šį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnis, iš kurio aišku, kad nacionalinės kvalifikuotų geografinės kilmės nuorodų sistemos, tarp jų ir tos, kurios remiasi dvišalėmis sutartimis, gali galioti pasibaigus šioje nuostatoje numatytam šešių mėnesių terminui, tik jei apie jas per šį terminą buvo pranešta Komisijai.

64      Tačiau apie pagal dvišalę sutartį saugomas kilmės nuorodas, tarp ir jų ir „Bud“, nebuvo pranešta per šį terminą, kuris Austrijos Respublikai pasibaigė 1999 m. birželio 30 dieną. Todėl jos negali būti saugomos.

65      Austrijos vyriausybė teigia, kad jei daroma prielaida, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamas pavadinimas yra tik paprasta geografinės kilmės nuoroda, iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad apsauga, kurią numato dvišalė sutartis, atitinka Reglamentą Nr. 2081/92.

66      Be to, ši vyriausybė teigia, kad iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad Reglamentas Nr. 2081/92 nedraudžia taikyti ir nacionalinės teisės aktų, saugančių nuorodas, kurios gali būti registruojamos pagal šį reglamentą.

67      Vokietijos vyriausybė teigia, kad kai kalbama apie paprastas geografinės kilmės nuorodas, pavadinimo „Bud“ apsauga, kurią numato dvišalė sutartis, yra suderinama su Reglamentu Nr. 2081/92, nes jis taikomas tik kvalifikuotoms geografinės kilmės nuorodoms, t. y. nuorodoms, kurioms būdingas esminis ryšys su nagrinėjamo produkto savybėmis arba kokybe.

68      Tačiau jei pagrindinė byla susijusi su kvalifikuota kilmės nuoroda, šios vyriausybės nuomone, reikia atsižvelgti į tai, kad Reglamente Nr. 2081/92 numatytas tik kilmės nuorodų, kilusių iš valstybių narių, registravimas (žr. šio reglamento 5 straipsnio 4 ir 5 dalis). Iš šio reglamento konstatuojamųjų dalių aišku, kad jis paremtas principu, jog jame numatyta sistema bus papildyta bendradarbiaujant su trečiosiomis valstybėmis. Vis dėl šiuo metu nėra sutarties tarp Europos Sąjungos ir Čekijos Respublikos.

69      Taigi prieštaravimų dėl dvišalėje sutartyje numatytos apsaugos nekiltų, jei joje numatytos kvalifikuotos kilmės nuorodos pagal turinį atitiktų Reglamento Nr. 2081/92 reikalavimus.

70      Prancūzijos vyriausybė teigia, kad Reglamento Nr. 2081/92 12 straipsnio 1 dalis leidžia tarptautinių susitarimų, sudarytų iki reglamento įsigaliojimo, galiojimą.

71      Taigi neabejotina, kad apsauga, kuri pagal dvišalę sutartį suteikiama pavadinimui „Bud“, nėra nesuderinama su Reglamentu Nr. 2081/92, juolab kad šis pavadinimas pripažintas saugoma kilmės vietos nuoroda, be kita ko, taikant 1958 m. spalio 31 d. Lisabonos susitarimą dėl kilmės vietos nuorodų apsaugos ir jų tarptautinės registracijos, ir kaip tokia nuoroda 1975 m. įregistruotas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos.

72      Komisija teigia, kad iš teismo praktikos aišku, jog Reglamentas Nr. 2081/92 nedraudžia, kad dvišalėje sutartyje, galbūt kartu ir kituose nacionalinės teisės aktuose, būtų numatyta absoliuti, t. y. nepriklausoma nuo to, ar naudojimas gali suklaidinti, geografinės nuorodos apsauga, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kai nėra jokio ryšio tarp produkto savybių ir jo geografinės kilmės.

 Teisingumo Teismo atsakymas

73      Teisingumo Teismas jau pripažino, kad Reglamente Nr. 2081/92 nenumatyta, jog paprastos geografinės kilmės nuorodos negali būti saugomos pagal valstybės narės nacionalinės teisės aktus (žr. Sprendimo Warsteiner Brauerei 45 punktą)

74      Reglamentu Nr. 2081/92 siekiama užtikrinti juo reglamentuojamų geografinių pavadinimų vienodą apsaugą Bendrijoje ir įtvirtinta pareiga įregistruoti šiuos pavadinimus Bendrijos lygiu, kad jiems galėtų būti taikoma apsauga visose valstybėse narėse, o nacionalinė apsauga, kurią valstybė narė numatė geografiniams pavadinimams, neatitinkantiems registracijos pagal Reglamentą Nr. 2081/92 reikalavimo, yra reglamentuojama pagal šios valstybės narės teisę ir apsiriboja jos teritorija (žr. Sprendimo Warsteiner Brauerei 50 punktą).

75      Šio aiškinimo nepaneigia tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė geografinės kilmės nuorodų apsaugos sistema numato absoliučią, t. y. nepriklausančią nuo galimybės suklaidinti, apsaugą.

76      Iš tiesų Reglamento Nr. 2081/92 taikymo sritis priklauso ne nuo šios aplinkybės, o iš esmės nuo pavadinimo pobūdžio, nes reglamentas taikomas tik to produkto, kurio savybės turi ypatingą ryšį su produkto geografine kilme, pavadinimui, ir nuo Bendrijos teikiamos apsaugos masto.

77      Taigi akivaizdu, kad dėl prielaidos, kuri numatyta pirmajame klausime, pažymėtina, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamas pavadinimas nėra nuoroda, kuri patenka į Reglamento Nr. 2081/92 taikymo sritį. Be to, pagal nagrinėjamas dvišales sutartis jam suteikiama apsauga apsiriboja Austrijos teritorija.

78      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą, kiek jis susijęs su Reglamentu Nr. 2081/92, reikia atsakyti, kad jis nedraudžia taikyti valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės sutarties nuostatos, kuria šios trečiosios valstybės paprastai ir netiesioginei geografinės kilmės nuorodai importo valstybėje narėje suteikiama apsauga, kuria remiantis galima neleisti importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai pardavinėjamos prekės, nesvarbu, ar yra galimybė suklaidinti.

–        Dėl EB 28 ir 30 straipsnių

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

79      Pirmiausia Budvar teigia, kad pagrindinė byla susijusi tik su tiesioginiu importu į Austriją iš trečiosios valstybės, t. y. Jungtinių Amerikos Valstijų, taigi negali būti kliūčių Bendrijos vidaus prekybai. Todėl ji nesusijusi su vidaus prekyba ir jai netaikomas EB 28 straipsnis.

80      Be to, Budvar teigia, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką EB 28 ir 30 straipsniai nedraudžia taikyti taisyklių, numatytų tarptautinėje valstybių narių sutartyje, susijusių su kilmės nuorodomis ir kilmės vietos nuorodomis, jei saugomos nuorodos kilmės valstybėje netapo bendrinės šios sutarties įsigaliojimo dieną ar vėliau.

81      Budvar nuomone, ši teismo praktika a fortiori taikoma situacijai, kuri, kaip ir pagrindinėje byloje, susijusi su valstybės narės ir trečiosios valstybės sutartimi, kuria suteikiama tokia apsaugą, juo labiau kad neginčytina (atsižvelgiant, be kita ko, į dvišalės sutarties 6 straipsnį, kuriuo tai aiškiai patvirtina), jog pavadinimas „Bud“ nėra bendrinis ir niekada toks nebuvo.

82      Ammersin teigia, kad Teisingumo Teismo praktika nereiškia, kad tokio pavadinimo kaip „Bud“ apsauga yra pateisinama EB 30 straipsnio atžvilgiu. Iš tiesų pateisinamos yra tik paprastos geografinės kilmės nuorodos, t. y. iš esmės vietovių pavadinimai, kurių gera reputacija ir kurios jų nurodomose vietose įsisteigusiems gamintojams yra pagrindinė priemonė klientams pritraukti. Tačiau pavadinimas „Bud“ nėra vietovės pavadinimas ir jis neturi reputacijos.

83      Be to, Ammersin teigia, kad pavadinimo „Bud“ apsauga negali būti pateisinama remiantis ir EB 28 straipsniu, t. y. privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, būtent susijusiu su vartotojų apsauga arba komercinių sandorių sąžiningumu. Iš tiesų siekiant šių tikslų pakaktų apsaugos nuo galimybės suklaidinti. Tokiomis aplinkybėmis absoliuti apsauga yra akivaizdžiai neproporcinga.

84      Austrijos vyriausybė teigia, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką EB 28 straipsnis nedraudžia taikyti importo ir eksporto apribojimų, jeigu jie yra pateisinami pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga EB 30 straipsnio prasme, kiek tokius apribojimus galima pateisinti poreikiu užtikrinti teises, kurios yra specifinis tokios nuosavybės objektas.

85      Šis pateisinimas taikomas paprastoms geografinės kilmės nuorodoms ir netiesioginėms geografinės kilmės nuorodoms.

86      Ši vyriausybė teigia, kad dvišale sutartimi saugomi pavadinimai, net jei jie nėra geografinės kilmės nuorodos ar kilmės vietos nuorodos, kurioms gali būti taikomas Reglamentas Nr. 2081/92, turi ypatingą reputaciją, galinčią pateisinti laisvo prekių judėjimo apribojimus.

87      Aptariami pavadinimai buvo įtraukti į dvišalės sutarties priedus pasiūlius nacionalinėms suinteresuotosioms šalims, remiantis vartotojų lūkesčiais ir glaudžiai bendradarbiaujant su kompetentingomis interesų grupėmis bei institucijomis.

88      Dvišalės sutarties tikslas buvo neleisti, kad saugomos nuorodos būtų naudojamos piktnaudžiaujant ir taptų bendrinės.

89      Vokietijos vyriausybė teigia, kad apsauga, kuri paprastoms geografinės kilmės nuorodoms suteikiama dvišale sutartimi, yra kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė EB 28 straipsnio prasme, kuri vis dėlto yra pateisinama pagal EB 30 straipsnį kaip pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga arba papildomai pagal EB 28 straipsnį – kaip privalomasis bendrojo intereso pagrindas, susijęs būtent su komercinių sandorių sąžiningumu arba vartotojų apsauga.

90      Dėl EB 30 straipsnio Vokietijos vyriausybė teigia, kad iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad iš dvišalės sutarties išplaukiantis draudimas naudoti pavadinimą „Bud“ saugo komercinę kilmės nuorodų nuosavybę šio straipsnio prasme ir todėl gali pateisinti apribojimą, kurį draudžia EB 28 straipsnis.

91      Jei būtų nuspręsta, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas pavadinimas yra paprasta kilmės nuoroda, tai reikštų, kad ši nuoroda saugoma nuo pavojaus, kad bus pasinaudota jos reputacija. Be to, būtų nesvarbu, ar ši nuoroda iš tiesų yra žinoma arba ar neįgaliotas asmuo, parduodamas savo prekes, iš tiesų pasinaudojo kilmės nuorodos reputacija.

92      Vokietijos vyriausybė papildomai teigia, kad privalomieji bendrojo intereso pagrindai, būtent susiję su komercinių sandorių sąžiningumu ir vartotojų apsauga, leidžia valstybėms narėms priimti nuostatas dėl klaidinamųjų duomenų naudojimo, nenustatant reikalavimo, kad suklaidinimas vartotojams iš tiesų darytų įtaką. Tą taip pat patvirtina įvairios direktyvos.

93      Komisija teigia, kad draudimas prekiauti Austrijoje alumi pavadinimu „Bud“, kuris išplaukia iš dvišalės sutarties, yra kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė EB 28 straipsnio prasme, kuri yra pateisinama, nes susijusi su pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga EB 30 straipsnio prasme.

94      Šiuo atžvilgiu Komisija teigia, kad iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, jog tokiems geografiniams pavadinimams kaip „Bud“, kuriems taikoma absoliuti apsauga pagal tarptautinę sutartį, nors ir nėra ryšio tarp atitinkamų produktų ir jų geografinės kilmės, taikomas pateisinimas, susijęs su EB 30 straipsnyje numatyta pramonine ir komercine nuosavybe.

 Teisingumo Teismo atsakymas

95      Reikia priminti, kad EB 28 ir 30 straipsniai be išimčių taikomi Bendrijos kilmės produktams ir bet kurioje valstybėje narėje į laisvą apyvartą išleistiems produktams, neatsižvelgiant į jų kilmę. Taigi būtent laikantis šių sąlygų šie straipsniai taikomi pagrindinėje byloje nagrinėjamam alui su ženklu „American Bud“ (žr. šiuo klausimu 1989 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Nijman, 125/88, Rink. p. 3533, 11 punktą).

96      Draudimas pagrindinėje byloje pardavinėti Austrijoje iš kitos valstybės nei Čekijos Respublika kilusį alų pavadinimu „Bud“, kuris išplaukia iš dvišalės sutarties, daro poveikį atitinkamų produktų su šiuo pavadinimu importui iš kitų valstybių narių ir todėl yra kliūtis Bendrijos vidaus prekybai. Todėl toks teisės aktas yra lygiaverčio poveikio priemonė EB 28 straipsnio prasme (žr. šiuo klausimu minėto Sprendimo Nijman 12 punktą ir Sprendimo Exportur 19 ir 20 punktus).

97      Žinoma, nacionalinės teisės aktai, draudžiantys naudoti geografinį pavadinimą prekėms iš trečiųjų valstybių, kurios išleistos į laisvą apyvartą valstybėse narėse, kur jos teisėtai parduodamos, visiškai neuždraudžia importuoti šių prekių į atitinkamą valstybę narę. Tačiau jie vis dėlto gali pasunkinti jų pardavimą ir taip sudaryti kliūčių prekybai tarp valstybių narių (šiuo atžvilgiu žr. 2000 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Guimont, C‑448/98, Rink. p. I‑10663, 26 punktą).

98      Taigi reikia išnagrinėti, ar šis laisvo prekių judėjimo apribojimas gali būti pateisinamas Bendrijos teisės atžvilgiu.

99      Dvišalės sutarties, iš esmės tokios pačios kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, suteikiamos kilmės nuorodos absoliučios apsaugos klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tokios sutarties tikslu – neleisti vienos susitariančiosios valstybės gamintojams naudoti kitos valstybės geografinių pavadinimų ir taip naudotis šių produktų reputacija, sietina su įmonių, įsteigtų šių pavadinimų nurodomuose regionuose ar vietovėse, gaminamais produktais, – siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Toks tikslas gali būti laikomas EB 30 straipsnyje numatyta pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga, tik jei aptariami pavadinimai šios sutarties įsigaliojimo dieną arba vėliau kilmės valstybėje nebūtų tapę bendriniai (žr. minėto Sprendimo Exportur 37 punktą ir 1999 m. kovo 4 d. Sprendimo Consorzio per la tutela del formaggioGorgonzola, C‑87/97, Rink. p. I‑1301, 20 punktą).

100    Taigi, kaip matyti iš dvišalės sutarties 1, 2 ir 6 straipsnių, toks tikslas yra nagrinėjamomis dvišalėmis sutartimis įtvirtintos apsaugos sistemos pagrindas.

101    Tad, jeigu iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikto patikrinimo matyti, jog remiantis Čekijos Respublikoje susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis ir vyraujančia samprata pavadinimas „Bud“ apibūdina regioną arba vietovę šios valstybės teritorijoje, o jo apsauga ten pateisinama pagal EB 30 straipsnyje išvardytus kriterijus, šis straipsnis taip pat nedraudžia minėtos apsaugos išplėsti valstybės narės, šiuo atveju Austrijos Respublikos, teritorijos atžvilgiu (žr. minėto Sprendimo Exportur 38 punktą).

102    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą, kiek jis susijęs su EB 28 ir 30 straipsniais, reikia atsakyti, kad jie nedraudžia taikyti valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės sutarties nuostatos, kuria šios trečiosios valstybės paprastai ir netiesioginei geografinės kilmės nuorodai importo valstybėje narėje suteikiama apsauga, kuria remiantis galima neleisti importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai pardavinėjamos prekės, nesvarbu, ar yra galimybė suklaidinti, jei saugomas pavadinimas šios sutarties įsigaliojimo dieną arba vėliau kilmės valstybėje netapo bendrinis (žr. minėto Sprendimo Exportur 39 punktą).

103    Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad EB 28 straipsnis ir Reglamentas Nr. 2081/92 nedraudžia taikyti valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės sutarties nuostatos, kuria šios trečiosios valstybės paprastai ir netiesioginei geografinės kilmės nuorodai importo valstybėje narėje suteikiama apsauga, kuria remiantis galima neleisti importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai pardavinėjamos prekės, nesvarbu, ar yra galimybė suklaidinti.

 Dėl antrojo klausimo

104    Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamentas Nr. 2081/92 arba EB 28 straipsnis draudžia taikyti valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės sutarties nuostatą, suteikiančią nuorodai, kuri šioje valstybėje nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai susijusi su ja žymimos prekės geografine kilme, apsaugą importo valstybėje narėje, kuria remiantis galima neleisti importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai pardavinėjamos prekės, nesvarbu, ar yra galimybė suklaidinti.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

105    Budvar teigia, kad dvišalės sutarties nuostata, suteikianti pavadinimui „Bud“ apsaugą, būtų nesuderinama su EB 28 straipsniu, tik jeigu nei atitinkamoje valstybėje, nei trečiojoje valstybėje nebūtų jokios asociacijos tarp, pirma, saugomos nuorodos, kuri pakeičia visą saugomo produkto pagaminimo vietos pavadinimą, ir, antra, šia nuoroda, kuri vartojama kaip konkretus pavadinimas, saugomo produkto ir jo pagaminimo vietos. Tokios apsaugos taikymas suderinamas su Reglamentu Nr. 2081/92, net jei visiškai nėra tokios asociacijos.

106    Ammersin ir Vokietijos vyriausybė teigia, kad jei pavadinimas „Bud“ kilmės valstybėje nėra laikomas nei atitinkamo produkto geografinės kilmės nuoroda, nei juo labiau paprasta ar netiesiogine geografine nuoroda, tokio pavadinimo apsauga negalėtų būti pateisinama EB 30 straipsnyje numatytu pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos motyvu.

 Teisingumo Teismo atsakymas

107    Jeigu iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikto patikrinimo matyti, kad remiantis Čekijos Respublikoje susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis ir vyraujančia samprata pavadinimas „Bud“ nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neapibūdina regiono arba vietovės šios valstybės teritorijoje, kyla klausimas, ar dvišalės sutarties numatyta šio pavadinimo absoliuti apsauga, kuri yra laisvo prekių judėjimo kliūtis (žr. šio sprendimo 96 ir 97 punktus), gali būti pateisinama Bendrijos teisėje pagal EB 30 straipsnį ar kitu pagrindu.

108    Tokiu atveju ir nepažeidžiant galimos apsaugos remiantis specialiomis teisėmis, kaip antai prekių ženklų teisėmis, aptariamo pavadinimo apsauga negali būti pateisinama pramoninės ar komercinės nuosavybės apsauga EB 30 straipsnio prasme (žr. minėto Sprendimo Exportur 38 punktą ir 1997 m. gegužės 7 d. Sprendimo Pistre ir kt., C‑321/94–C‑324/94, Rink. p. I‑2343, 53 punktą).

109    Tokiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar ši kliūtis gali būti pateisinama remiantis privalomuoju bendrojo intereso reikalavimu, pavyzdžiui, susijusiu su komercinių sandorių sąžiningumu ir vartotojų apsauga.

110    Taigi, jei būtų nustatyta, kad pavadinime „Bud“ nėra jokios nuorodos į produktų, kuriuos jis žymi, geografinę kilmę, reikėtų pripažinti, kad jokie duomenys, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui, nerodo, kad šio pavadinimo apsauga būtų galima išvengti, kad ūkio subjektai neįgytų nepagrįsto pranašumo arba kad vartotojai nebūtų suklaidinti dėl kokios nors aptariamų produktų savybės.

111    Taigi į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad EB 28 straipsnis draudžia taikyti valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės sutarties nuostatą, suteikiančią nuorodai, kuri šioje valstybėje nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai susijusi su ja žymimos prekės geografine kilme, apsaugą importo valstybėje narėje, kuria remiantis galima neleisti importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai pardavinėjamos prekės, nesvarbu, ar yra galimybė suklaidinti.

 Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų

112    Trečiuoju ir ketvirtuoju prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 307 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ji leidžia valstybės narės teismui taikyti šios valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytų dvišalių sutarčių, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, nuostatas, numatančias apsaugą šios trečiosios valstybės nuorodai, net jeigu paaiškėja, kad šios nuostatos prieštarauja EB sutarties normomis, remiantis tuo, jog tai yra pareiga, kylanti iš sutarčių, sudarytų iki tos valstybės narės įstojimo į Europos Sąjungą, ir ar šio straipsnio antra pastraipa nustato nacionaliniam teismui pareigą tas nuostatas išaiškinti pagal Bendrijos teisę.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

113    Budvar nurodo, kad Austrijos Respublika dvišalę sutartį sudarė iki įstojimo į Europos Sąjungą, t. y. 1995 m. sausio 1 d., ir kad 1997 m., t. y. po įstojimo, padarytas Federalinio Kanclerio pranešimas pagal jo nuostatas yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Budvar nuomone, dvišalė sutartis pagal šį pareiškimą ne palikta galioti, bet po 1993 m. sausio 1 d. Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos padalijimo galiojo pagal tarptautinės teisės normas, susijusias su valstybių teisių perėmimu.

114    Šiomis aplinkybėmis Budvar teigia, kad Austrijos Respublika pagal EB 307 straipsnio pirmą pastraipą, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, galėjo, o pagal tarptautinę teisę net privalėjo imtis visų reikalingų priemonių, kad užtikrintų pavadinimo „Bud“ apsaugą, kuri numatyta dvišalėje sutartyje, nepaisant Bendrijos teisės nuostatų.

115    Budvar teigia, kad net ir darant prielaidą, jog, kalbant apie dvišalės sutarties numatytą apsaugą, tarp sutarties ir Bendrijos teisės yra prieštaravimas, Bendrijos institucijoms pagal EB 307 straipsnio pirmą pastraipą neleidžiama taikyti visų pirminės ir išvestinės Bendrijos teisės taisyklių, kol nebus išspręstas šis prieštaravimas prireikus nutraukiant dvišalę sutartį.

116    Budvar nuomone, tinkamos priemonės galimiems prieštaravimams tarp iki valstybės narės įstojimo į Europos Sąjungą sudarytos sutarties ir EB sutarties pašalinti yra tik priemonės, kurias leidžia tarptautinė teisė, pavyzdžiui, sutarties persvarstymas arba Bendrijos teisę atitinkantis jos išaiškinimas.

117    Tačiau persvarstyti dvišalės sutarties neketinama. Be to, iš šios sutarties 7 straipsnio 1 dalies, kuri šia prasme nekelia jokių abejonių, formuluotės aišku, kad šia nuostata atitinkamai nuorodai suteikiama apsauga nepriklauso nuo galimybės supainioti ar suklaidinti.

118    Ammersin teigia, kad EB 307 straipsnio pirma pastraipa nėra taikoma pagrindinėje byloje, nes Austrijos Respublika įstojimo į Europos Sąjungą dieną neturėjo jokių pareigų pagal dvišalę sutartį.

119    Austrijos Respublika neturėjo prisiėmusi pareigos pagal tarptautinę teisę iki Federalinio Kanclerio pranešimo, įskaitant įstojimo į Europos Sąjungą dieną. Be to, valstybių teisių perėjimo srityje nebuvo tarptautinės teisės papročio, pagal kurį nagrinėjamos dvišalės sutartys liktų galioti po Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos padalijimo.

120    Todėl Austrijos Respublika tik Federalinio Kanclerio pranešimu prisiėmė įsipareigojimus Čekijos Respublikai pagal dvišalę sutartį. Priešingai nei šio pranešimo formuluotė, jis yra sukuriamojo pobūdžio.

121    Dvišalė sutartis leidžia Bendrijos teisę atitinkantį aiškinimą, jei jis reiškia, kad pavadinimas „Bud“ saugomas tik nuo realaus suklaidinimo pagal šią sutartį. Iš tiesų sutarties 7 straipsnis nenumato absoliučios apsaugos, bet reikalauja taikyti „teismin[es] ir administracin[es] priemon[es], numatyt[as] <...> siekiant kovoti su nesąžininga konkurencija ar kitaip užkirsti kelią neteisėtam nuorodų naudojimui“.

122    Tačiau Austrijos teisėje ir ypač nuostatose dėl nesąžiningos konkurencijos visiems reikalavimams nustatyti draudimą, susijusį su nuorodomis, numatyta sąlyga, kad pastarosios būtų naudojamos klaidinamai.

123    Be to, Ammersin nuomone, pagrindinėje byloje taikoma dvišalės sutarties 7 straipsnio 2 dalis, nes kaip registruotas prekių ženklas naudojamas pavadinimas „American Bud“ yra pagal šią nuostatą saugomos kilmės nuorodos pakeista forma. Šis ženklas iš esmės skiriasi nuo saugomos nuorodos „Bud“, ypač forma, kuri naudojama kaip butelių etiketė, ir vartotojas jį suvokia kaip savarankišką ženklą.

124    Šiuo atžvilgiu Ammersin teigia, kad EB 307 straipsnio antra pastraipa patikslina EB 10 straipsnyje esančią nuostatą, kuri numato bendrą valstybių narių įsipareigojimą Bendrijos atžvilgiu elgtis palankiai. Iš teismo praktikos, susijusios su pastaruoju straipsniu, aišku, kad taikydamas vidaus teisę nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi dėl jos išaiškinimo, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į aukštesnės teisinės galios Bendrijos teisės nuostatų tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas EB sutartyje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Reglamento Nr. 2081/92 ir EB 28 straipsnio.

125    Austrijos vyriausybė pažymi, kad Austrijos Respublika ir Čekijos Respublika rėmėsi vyraujančia nuomone, jog valstybes saisto įsipareigojimai pagal sutartis, kurias sudarė valstybės, kurių teises jos perėmė. Tęstinumo principas tokiose situacijose, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, yra suformuluotas Vienos konvencijos dėl valstybių teisių pagal sutartis perėmimo. Be to, šis principas atitinka tarptautinę paprotinę teisę. Panaikinus valstybę, kurios teises perėmė Čekijos Respublika, nagrinėjamų sutarčių galiojimas taikant dvišaliams Austrijos Respublikos ir Čekijos Respublikos santykiams nepasikeitė.

126    Šios vyriausybės nuomone, Federalinio Kanclerio pranešimas yra tik deklaratyvus.

127    Be to, Austrijos vyriausybė pažymi, kad pagal 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 straipsnio 1 dalį „sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei tikslą“.

128    Taigi, šios vyriausybės nuomone, atsižvelgiant į reikšmę, kuri turi būti suteikta atitinkamoms dvišalės sutarties nuostatoms, remiantis aplinkybėmis, ir į jos objektą bei tikslą, šios nuostatos neleidžia aiškinimo, pagal kurį „Bud“, kaip paprastai ir netiesioginei geografinės kilmės nuorodai, būtų taikoma tik apsauga nuo galimybės suklaidinti, bet ne absoliuti apsauga. Taigi tokį aiškinimą reikia iš karto atmesti.

129    Vokietijos vyriausybės nuomone, dvišalė sutartis numato teises ir pareigas, atsiradusias Austrijos Respublikai iki jos įstojimo į Europos Sąjungą. Pagal EB 307 straipsnio pirmą pastraipą šios sutarties nepaveikia Bendrijos teisė ir todėl ją taikant jai teikiama pirmenybė Bendrijos teisės atžvilgiu.

130    Tai, kad trečioji valstybė, sudariusi dvišalę sutartį, t. y. Čekoslovakijos Socialistinė Respublika, nebeegzistuoja, negali paneigti tokio aiškinimo. Austrijos Respublika, kaip ir Vokietijos Federacinė Respublika, bei, Vokietijos vyriausybės žiniomis, kitos valstybės narės, pripažino daugelio tarptautinių sutarčių tęstinumą ir todėl jos veiksmai atitiko įprastą valstybių elgesį.

131    Šios vyriausybės nuomone, palankus Bendrijos teisei aiškinimas turėtų įgyti dvišalės sutarties pakeitimo, kuris atliekamas dviem šalims persvarsčius sutartį šiuo tikslu, o nepavykus – šios sutarties nutraukimo arba suspendavimo formą. Vis dėlto tuo tarpu nacionaliniai teismai turi teisę saugoti atitinkamas teises, net jei jos prieštarauja Bendrijos teisei. Ši vyriausybė teigia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galiausiai nenurodė, ar ši sutartis gali būti nutraukta.

132    Prancūzijos vyriausybė teigia, kad iš Federalinio Kanclerio pranešimo aišku, kad nagrinėjamos dvišalės sutartys be pertraukų galiojo Austrijos Respublikai ir Čekijos Respublikai nuo 1993 m. sausio 1 d., t. y. anksčiau nei Austrijos Respublika įstojo į Europos Sąjungą. Šiuo pranešimu buvo nuspręsta ne pratęsti dvišalės sutarties galiojimą nuo 1997 m., o konstatuotas faktas ir apie tai informuoti subjektai. Todėl šios sutartys yra tarptautiniai aktai, kurie sudaryti iki Austrijos Respublikos įstojimo ir kuriems taikomas EB 307 straipsnis.

133    Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad pagal tarptautinės teisės principus, Bendrijos normos, šiuo atveju – EB 28 straipsnis ir atitinkamos Reglamento Nr. 2081/92 nuostatos, gali būti nevykdomos dėl ankstesnės tarptautinės sutarties, šiuo atveju – dvišalės sutarties, jei ji atitinkamai valstybei narei nustato įsipareigojimus, kurių įvykdymo gali reikalauti trečioji valstybė, kuri yra sutarties šalis.

134    Taigi, šios vyriausybės nuomone, iš šios teismo praktikos aišku, kad tokios sutarties taikymą turi patikrinti nacionalinis teismas, kuris taip pat turi įvardyti nagrinėjamus įsipareigojimus ir nustatyti, kokiu mastu jie trukdo taikyti EB 28 straipsnį ar Reglamentą Nr. 2081/92.

135    Prancūzijos vyriausybė teigia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pagrindinėje byloje siūlomas aiškinimas reikštų dvišalės sutarties pažeidimą ir todėl nebūtų tarptautinėje teisėje priimtina priemonė galimam aptariamos sutarties ir EB 307 straipsnio antros pastraipos, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, nesuderinamumui išspręsti.

136    Šios vyriausybės nuomone, iš dvišalės sutarties 7 straipsnio 1 dalies, kuri nekelia jokių abejonių, aišku, kad apskritai neįmanoma, kad ši sutarties nuostata būtų aiškinama taip, kad pavadinimui „Bud“, kaip paprastai ir netiesioginei nuorodai, būtų taikoma tik apsauga nuo galimybės suklaidinti ir nebūtų taikoma absoliuti apsauga. Todėl toks aiškinimas negalimas remiantis Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimu.

137    Komisija teigia, kad EB 307 straipsnis taikomas dvišalei sutarčiai, nes ji daro poveikį EB sutarties taikymui ir, be to, ją Austrijos Respublika su trečiąja valstybe sudarė prieš įstodama į Europos Sąjungą.

138    Vis dėlto kyla klausimas, ar EB 307 straipsnio pirma pastraipa taip pat taikoma sutarčiai, kai, kaip pagrindinės bylos atveju, ši sutartis palikta galioti valstybės, kuri perėmė teises iš trečiosios valstybės pirmtakės, atžvilgiu valstybės narės institucijų pareiškimu, pateiktu po pastarosios įstojimo.

139    Dėl šio klausimo taip pat kyla klausimas, ar nagrinėjamas pareiškimas yra sukuriamojo pobūdžio.

140    Komisija teigia, kad Federalinio Kanclerio pranešimas pagal tarptautinę teisę yra tik deklaratyvus, o sutartis toliau galioja, jei šalių veiksmai leidžia daryti išvadą, kad jos sutinka su sutarties galiojimu.

141    Tai fakto klausimas, kurį turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Komisija teigia, kad nė viena bylos aplinkybė nerodo, kad šalys nenorėjo palikti galioti nagrinėjamų dvišalių sutarčių.

142    Iš to Komisija daro išvadą, kad EB 307 straipsnio pirma pastraipa taikoma pagrindinėje byloje ir todėl EB sutartis neturi poveikio pagal dvišalę sutartį atsiradusioms teisėms ir pareigoms.

 Teisingumo Teismo atsakymas

143    Į šį klausimą reikia atsakyti, kaip tai išplaukia iš atsakymo į antrąjį klausimą, kad jei pavadinimas „Bud“ negali būti laikomas tiesiogiai ar netiesiogiai susijusiu su produktų, kuriuos jis žymi, geografine kilme, EB 28 straipsnis draudžia apsaugą, kuri pagal nagrinėjamą dvišalę sutartį numatyta šiam pavadinimui.

144    Iš EB 307 straipsnio pirmos pastraipos aišku, kad Sutarties nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš valstybės narės ir trečiosios šalies susitarimų, sudarytų iki valstybės narės įstojimo dienos.

145    Šios nuostatos tikslas – remiantis tarptautinės teisės principais nurodyti, kad EB sutarties galiojimas neturi poveikio atitinkamos valstybės narės įsipareigojimui paisyti trečiosios valstybės teisių, kylančių iš anksčiau sudarytos sutarties, ir atitinkamų įsipareigojimų vykdymui (žr., be kita ko, 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C‑84/98, Rink. p. I‑5215, 53 punktą).

146    Todėl siekiant nustatyti, ar dėl anksčiau sudarytos tarptautinės sutarties Bendrijos norma neturi poveikio, reikia išsiaiškinti, ar ši sutartis atitinkamai valstybei narei nustato įsipareigojimus, kurių vykdymo dar gali reikalauti sutarties šalis trečioji valstybė (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1998 m. kovo 10 d. Sprendimo T. Port, C‑364/95 ir C‑365/95, Rink. p. I‑1023, 60 punktą).

147    Nagrinėjamu atveju aišku, kad pavadinimo „Bud“ apsaugą numato nagrinėjamos dvišalės sutartys, kurias Čekoslovakijos Socialistinė Respublika ir Austrijos Respublika sudarė gerokai anksčiau, nei pastaroji įstojo į Europos Sąjungą.

148    Taip pat atrodo, kad iš dvišalių sutarčių, ypač iš dvišalės sutarties 7 straipsnio 1 dalies, išplaukia, kad jos Austrijos Respublikai nustatė įsipareigojimus, kurių vykdymo galėjo reikalauti Čekoslovakijos Socialistinė Respublika.

149    Vis dėlto kyla klausimas, ar Čekijos Respublika pagal šias sutartis turi teisių, kurių laikytis dar gali reikalauti iš Austrijos Respublikos.

150    Iš tiesų reikia priminti, kad po Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos, kuri pakeitė Čekoslovakijos Socialistinę Respubliką, padalijimo 1993 m. sausio 1 d. ji nustojo egzistuoti ir kad jos teises atitinkamose jos teritorijos dalyse perėmė dvi naujos nepriklausomos valstybės – Čekijos Respublika ir Slovakijos Respublika.

151    Taigi reikia kelti klausimą, ar valstybių teisių perėmimo atveju nagrinėjamos Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos sudarytos dvišalės sutartys liko galioti po to, kai buvo padalyta Čekijos ir Slovakijos Federacinė Respublika, ypač kalbant apie tokias teises, kurių, kaip pagrindinėje byloje, atsirado Čekijos Respublikai, ir todėl šios teisės, taip pat jas atitinkančios pareigos Austrijos Respublikai galiojo po šio padalijimo, taigi vis dar galiojo Austrijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dieną.

152    Nustatyta, kad padalijimo dieną egzistavo plačiai pripažinta tarptautinė praktika, kuri rėmėsi sutarčių tęstinumo principu. Iš šios praktikos aišku, kad jei valstybė, viena iš dvišalės sutarties šalių, neišreiškė noro sutartį persvarstyti arba nutraukti, pripažįstama, kad ji iš esmės lieka galioti valstybėms, kurios perima padalytos valstybės teises.

153    Iš tiesų atrodo, kad taip suprantamas sutarčių tęstinumo principas, bent jau kiek tai susiję su specialiu visiško valstybės padalijimo atveju, nepaisant galimybės sutartį nutraukti ar ją persvarstyti, yra esminis principas, kuris padalijimo dieną buvo plačiai pripažintas.

154    Net nesant reikalo Teisingumo Teismui nuspręsti, ar šis sutarčių tęstinumo principas Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos padalijimo dieną buvo paprotinė tarptautinės teisės norma, bet kuriuo atveju neginčytina, kad šio principo taikymas sutarčių teisės tarptautinėje praktikoje tą dieną visiškai atitiko tarptautinę teisę.

155    Tokiomis aplinkybėmis svarbu patikrinti, ar Austrijos Respublika ir Čekijos Respublika iš tiesų siekė taikyti šį sutarčių tęstinumo principą nagrinėjamoms dvišalėms sutartims ir ar yra duomenų, rodančių jų ketinimus šiuo klausimu ir susijusių su laikotarpiu nuo padalijimo dienos iki Austrijos įstojimo į Europos Sąjungą dienos.

156    Kaip matyti, be kita ko, iš 1992 m. gruodžio 17 d. Čekijos Nacionalinės Tarybos rezoliucijos ir Konstitucinio įstatymo Nr. 4/1993 5 straipsnio (žr. šio sprendimo 25 ir 26 punktus), Čekijos Respublika aiškiai pripažino šį sutarčių savaiminio tęstinumo principą.

157    Kalbant apie Austrijos Respublikos poziciją, atrodo, kad ši valstybė tradiciškai buvo už vadinamąjį tabula rasa principą, pagal kurį, išskyrus teritorinio pobūdžio sutartis arba jei yra priešingas susitarimas, naujos valstybės teisių perėmimas iš susitariančios valstybės reiškia, kad pastarosios sudarytos sutartys savaime nustoja galioti.

158    Vis dėlto kyla klausimas, ar teisių perėmimo atveju, kuris yra visiško buvusios valstybės padalijimo padarinys ir kiek tai susiję, pavyzdžiui, su nagrinėjamomis dvišalėmis sutartimis, Austrijos Respublika siekė taikyti ankstesniame punkte nurodytą principą.

159    Šiuo atžvilgiu, kaip nurodė generalinis advokatas išvados 141 ir 142 punktuose, atrodo, kad ir iš teismų praktikos ir iš to, jog Austrijos Respublika, be kita ko, Čekijos Respublikos atžvilgiu nutraukė, tačiau tik ateičiai, kai kurias sutartis, sudarytas su Čekoslovakijos Socialistine Respublika, aišku, kad šios valstybės narės veiksmuose, taip pat ir veiksmuose, atliktuose per laikotarpį nuo Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos padalijimo iki Austrijos įstojimo į Europos Sąjungą, yra požymių, rodančių, kad buvo nukrypta nuo tabula rasa principo.

160    Atrodo, kad Austrijos veiksmai valstybių, atsiradusių padalijus Čekijos ir Slovakijos Federacinę Respubliką, atžvilgiu iš tiesų remiasi pragmatiniu požiūriu, pagal kurį dvišalės sutartys taikomos toliau, nebent jas viena ar kita šalis nutraukia. Tokių veiksmų padariniai labai artimi padariniams veiksmų, kuriais įgyvendinimas sutarčių tęstinumo principas.

161    Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar kuriuo nors momentu nuo Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos padalijimo, įvykusio 1993 m. sausio 1 d., iki Federalinio Kanclerio pranešimo, padaryto 1997 m., Austrijos Respublika išreiškė ketinimą persvarstyti nagrinėjamas dvišales sutartis ar jas nutraukti.

162    Ši aplinkybė, jei ji būtų patikrinta, būtų ypač reikšminga, nes, kaip pažymėta šio sprendimo 156 straipsnyje, Čekijos Respublika padalijant valstybę, kurios teises ji perėmė, aiškiai išdėstė poziciją, jog su šia valstybe sudarytos sutartys lieka galioti. Taigi Čekijos Respublika aiškiai pasiliko teisę Austrijos Respublikos atžvilgiu remtis teisėmis, kurias ji turi pagal nagrinėjamas dvišales sutartis kaip valstybė teisių perėmėja.

163    Šios aplinkybės svarbą patvirtina ir EB 307 straipsnio pirma pastraipa, kurios tikslas leisti valstybei narei paisyti teisių, kurias vykdyti gali reikalauti trečiosios valstybės, remdamosi iki tos valstybės įstojimo į Europos Sąjungą sudaryta sutartimi tokiais atvejais, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje (žr. šio sprendimo 145 punktą).

164    Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje Austrijos Respublika ir Čekijos Respublika iš tiesų norėjo nagrinėjamoms dvišalėms sutartims taikyti sutarčių tęstinumo principą.

165    Dėl Austrijos Respublikos taip pat reikia pažymėti, kad a priori neatmestina, jog į valios šiuo klausimu pareiškimą, nors ir padarytą pavėluotai, t. y. tik 1997 m., vis dėlto gali būti atsižvelgta siekiant galutinai nustatyti šios valstybės narės ketinimą pripažinti Čekijos Respubliką kaip nagrinėjamų dvišalių sutarčių šalį, ir laikyti, kad nagrinėjamu atveju sutarčių taikymas patenka į EB 307 straipsnio pirmos pastraipos taikymo sritį.

166    Kitaip būtų, jei Austrijos Respublika bet kuriuo metu iki Federalinio Kanclerio pranešimo būtų aiškiai išreiškusi priešingą valią.

167    Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atlikdamas patikrinimą ir ypač atsižvelgęs į kriterijus, nurodytus šiame sprendime, prieitų prie išvados, kad Austrijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dieną ši valstybė narė buvo saistoma nagrinėjamų dvišalių sutarčių Čekijos Respublikos atžvilgiu, tai reikštų, kad šios sutartys gali būti laikomos aktais, sudarytais iki šio įstojimo EB 307 straipsnio pirmos pastraipos prasme.

168    Reikia pridurti, kad pagal šios nuostatos antrą pastraipą valstybės narės privalo imtis visų tinkamų priemonių, kad pašalintų esamą iki valstybės narės įstojimo sudarytos sutarties nesuderinamumą su Bendrijos teise.

169    Tai reiškia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar galimo EB sutarties ir dvišalės sutarties nesuderinamumo galima išvengti ją išaiškinus kiek įmanoma ir laikantis tarptautinės teisės taip, kad ji atitiktų Bendrijos teisę.

170    Jei paaiškėja, kad iki valstybės narės įstojimo į Europos Sąjungą sudarytos dvišalės sutarties Bendrijos teisę atitinkantis aiškinimas neįmanomas, valstybė narė EB 307 straipsnio pagrindu turi teisę imtis tinkamų priemonių, tačiau ji vis tiek privalo pašalinti bet kokius neatitikimus tarp sutarties, pasirašytos prieš stojimą, ir EB sutarties. Jei šiai valstybei narei kyla sunkumų, kurie neleidžia padaryti tokio susitarimo pakeitimų, jai gali tekti nutraukti tokį susitarimą (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 58 punktą).

171    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad dvišalės sutarties 16 straipsnyje numatyta, kad abi sutarties šalys gali nutraukti sutartį mažiausiai prieš vienus metus diplomatiniais kanalais pateikdamos rašytinį pranešimą.

172    Tačiau, kol bus įgyvendintos priemonės, leidžiančios pašalinti galimą iki įstojimo į Europos Sąjungą atitinkamos valstybės narės sudarytos sutarties nesuderinamumą su EB sutartimi, kaip numatyta EB 307 straipsnio antroje pastraipoje, pagal šio straipsnio pirmą pastraipą šiai valstybei leidžiama toliau taikyti tokią sutartį, jeigu joje nustatytos pareigos, kurių ši privalo toliau laikytis pagal tarptautinę teisę.

173    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, EB 307 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ja leidžiama valstybės narės teismui su sąlyga, kad jis išnagrinės situaciją atsižvelgdamas, be kita ko, į šiame sprendime nurodytus kriterijus, taikyti šios valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytų dvišalių sutarčių, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, nuostatas, kuriomis numatoma apsauga šios trečiosios valstybės nuorodai, net jeigu paaiškėja, kad šios nuostatos prieštarauja EB sutarties taisyklėms, remiantis tuo, jog tai yra pareiga, kylanti iš sutarčių, sudarytų iki tos valstybės narės įstojimo į Europos Sąjungą. Kol bus įgyvendintos priemonės, leidžiančios pašalinti galimą iki tokio įstojimo sudarytos sutarties nesuderinamumą su EB sutartimi, kaip numatyta EB 307 straipsnio antroje pastraipoje, pagal šio straipsnio pirmą pastraipą šiai valstybei leidžiama toliau taikyti tokią sutartį, jeigu joje nustatytos pareigos, kurių ši privalo toliau laikytis pagal tarptautinę teisę.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

174    Austrijos, Vokietijos bei Prancūzijos vyriausybių ir Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti nacionalinis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 2001 m. vasario 26 d. nutartimi pateikė Handelsgericht Wien, nusprendžia:

1.      EB 28 straipsnis ir 1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos, iš dalies pakeistas 1997 m. kovo 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 535/97, nedraudžia taikyti valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės sutarties nuostatos, kuria šios trečiosios valstybės paprastai ir netiesioginei geografinės kilmės nuorodai importo valstybėje narėje suteikiama apsauga, kuria remiantis galima neleisti importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai pardavinėjamos prekės, nesvarbu, ar yra galimybė suklaidinti.

2.      EB 28 straipsnis draudžia taikyti valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės sutarties nuostatą, suteikiančią nuorodai, kuri šioje valstybėje nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai susijusi su ja žymimos prekės geografine kilme, apsaugą importo valstybėje narėje, kuria remiantis galima neleisti importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai pardavinėjamos prekės, nesvarbu, ar yra galimybė suklaidinti.

3.      EB 307 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ji leidžia valstybės narės teismui su sąlyga, kad jis išnagrinės situaciją atsižvelgdamas, be kita ko, į šiame sprendime nurodytus kriterijus, taikyti šios valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytų dvišalių sutarčių, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, nuostatas, kuriomis numatoma apsauga šios trečiosios valstybės nuorodai, net jeigu paaiškėja, kad šios nuostatos prieštarauja EB sutarties taisyklėms, remiantis tuo, jog tai yra pareiga, kylanti iš sutarčių, sudarytų iki tos valstybė narės įstojimo į Europos Sąjungą. Kol bus įgyvendintos priemonės, leidžiančios pašalinti galimą iki tokio įstojimo sudarytos sutarties nesuderinamumą su EB sutartimi, kaip numatyta EB 307 straipsnio antroje pastraipoje, pagal šio straipsnio pirmą pastraipą šiai valstybei leidžiama toliau taikyti tokią sutartį, jeigu joje nustatytos pareigos, kurių ši privalo toliau laikytis pagal tarptautinę teisę.

Paskelbta 2003 m. lapkričio 18 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: vokiečių.