TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2003 m. liepos 24 d.(*)

„Reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 – Miesto, priemiesčių ir regiono reguliaraus transporto paslaugos – Valstybės subsidijos – Valstybės pagalbos sąvoka – Kompensacija už viešosios paslaugos įpareigojimų vykdymą“

Byloje C‑280/00

dėl Bundesverwaltungsgericht (Vokietija) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Altmark Trans GmbH,

Regierungspräsidium Magdeburg

ir

Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH,

dalyvaujant

Oberbundesanwalt beim Bundesverwaltungsgericht,

dėl Sutarties 92 straipsnio (po pakeitimo – EB 87 straipsnis) ir Sutarties 77 straipsnio (po pakeitimo – EB 73 straipsnis) bei 1969 m. birželio 26 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių su įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (OL L 156, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 19), iš dalies pakeisto 1991 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1893/91 (OL L 169, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 314), išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijos pirmininkai J. P. Puissochet, M. Wathelet, R. Schintgen ir C. W. A. Timmermans (pranešėjas), teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, A. La Pergola, P. Jann, V. Skouris, F. Macken ir N. Colneric, S. von Bahr, J. N. Cunha Rodrigues ir A. Rosas,

generalinis advokatas P. Léger,

posėdžio sekretoriai: D. Louterman Hubeau, skyriaus vedėja, vėliau H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Altmark Trans GmbH, atstovaujamos advokato M. Ronellenfitsch,

–        Regierungspräsidium Magdeburg, atstovaujamo L. H. Rode,

–        Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH, atstovaujamos advokato C. Heinze,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Wolfcarius ir D. Triantafyllou,

susipažinęs su posėdžio pranešimu,

išklausęs 2001 m. lapkričio 6 d. posėdyje Altmark Trans GmbH, atstovaujamos M. Ronellenfitsch, Regierungspräsidium Magdeburg, atstovaujamo L. H. Rode, Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH, atstovaujamos C. Heinze, Komisijos, atstovaujamos M. Wolfcarius ir D. Triantafyllou, pareikštas žodines pastabas,

išklausęs 2002 m. kovo 19 d. posėdyje pateiktą generalinio advokato išvadą,

atsižvelgęs į 2002 m. birželio 18 d. nutartį dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo,

išklausęs 2002 m. spalio 15 d. posėdyje Altmark Trans GmbH, atstovaujamos M. Ronellenfitsch, Regierungspräsidium Magdeburg, atstovaujamo S. Karnop, Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH, atstovaujamos C. Heinze, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma, Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Molde, Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos R. Silva de Lapuerta, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos F. Million, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos N. A. J. Bel, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. E. Collins, padedamo QC E. Sharpston, ir Komisijos, atstovaujamos D. Triantafyllou, pareikštas žodines pastabas,

išklausęs 2002 m. kovo 19 d. posėdyje pateiktą generalinio advokato išvadą,

priima šį

Sprendimą

1        2000 m. balandžio 6 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2000 m. liepos 14 d., remdamasis EB 234 straipsniu Bundesverwaltungsgericht (Federacinis administracinis teismas) kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas klausimą dėl Sutarties 92 straipsnio (po pakeitimo – EB 87 straipsnis), 77 straipsnio (po pakeitimo – EB 73 straipsnis) ir 1969 m. birželio 26 d. Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių su įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (OL L 156, 1969, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 19), su pakeitimais, padarytais 1991 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1893/91 (OL L 169, 1991, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 314, toliau – Reglamentas Nr. 1191/69), išaiškinimo.

2        Šis klausimas kilo byloje tarp Altmark Trans GmbH (toliau – Altmark Trans) ir Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH (toliau – Nahverkehrsgesellschaft) dėl Regierungspräsidium Magdeburg (Magdeburgo regiono vyriausybė, toliau – Regierungspräsidium) pirmajai įmonei išduotų licencijų teikti reguliaraus transporto autobusais paslaugas Landkreis Stendal (Stendalio rajonas, Vokietija) ir valstybės subsidijų, skirtų padėti teikti šias paslaugas.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje nustatoma:

„Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“

4        Sutarties 74 straipsnyje (po pakeitimo – EB 70 straipsnis), esančiame trečiosios dalies IV skirsnyje dėl transporto, nustatyta, kad šios Sutarties tikslų šioje antraštinėje dalyje reglamentuojamais klausimais valstybės narės siekia vykdydamos bendrą transporto politiką“.

5        Sutarties 77 straipsnyje, įtvirtintame minėtame IV skirsnyje, nustatoma, kad valstybės pagalba yra suderinama su šia Sutartimi, jeigu ji skirta transporto koordinavimo reikmėms arba kompensuoja tam tikrus įsipareigojimus, siejamus su viešosios paslaugos sąvoka.

6        Reglamentas Nr. 1191/69 yra padalytas į šešis skirsnius. Pirmasis skirsnis apibrėžia bendrąsias nuostatas (1 ir 2 straipsniai), antrasis – bendruosius principus dėl su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų panaikinimo ar išlaikymo (3–8 straipsniai), trečiasis – transporto tarifų ir sąlygų, nustatytų dėl vienos ar kelių konkrečių kategorijų asmenų interesų, taikymą keleivių transporte (9 straipsnis), ketvirtas – bendrą kompensavimo tvarką (10–13 straipsniai), penktas – su viešąja paslauga susijusias sutartis (14 straipsnis), o šeštasis – baigiamąsias nuostatas (15–20 straipsniai).

7        Reglamento 1 straipsnyje nustatyta:

„1.      Šis reglamentas taikomas transporto įmonėms, kurios organizuoja geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto paslaugas. Valstybes narės gali netaikyti šio reglamento įmonėms, kurių veikla apima tik paslaugų teikimą mieste, priemiesčiuose ar regione.

2.      Šiame reglamente:

–        „vežimas mieste ir priemiesčiuose“ reiškia transporto paslaugas, tenkinančias miesto ar miesto su priemiesčiais poreikius ir tarp miesto ir aplinkinių rajonų esančius transporto poreikius,

–        „vežimas regione“ reiškia transporto paslaugas, kurios teikiamos, kad būtų patenkinti regiono transporto poreikiai.

3.      Valstybių narių kompetentingos institucijos panaikina visus įsipareigojimus, įeinančius į viešosios paslaugos sąvoką, kaip apibrėžta šiame reglamente, kurie nustatyti geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transportui.

4.      Siekiant užtikrinti tinkamą transporto paslaugų teikimą, kurias teikiant būtų visų pirma atsižvelgiama į socialinius ir aplinkosaugos veiksnius, ir miesto bei užmiesčio planavimą, arba būtų siekiama tam tikroms keleivių kategorijoms siūlyti ypatingą mokestį už važiavimą, valstybių narių kompetentingos institucijos gali viešųjų paslaugų sutartis sudaryti su transporto įmonėmis. Tokių sutarčių sąlygos ir jų vykdymo detalės išdėstytos V skirsnyje.

5.      Tačiau valstybių narių kompetentingos institucijos gali palikti arba nustatyti miesto, priemiesčių ir regiono keleivinio transporto paslaugų teikimo su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, nurodytus 2 straipsnyje. Darbo organizavimo sąlygos ir kompensavimo procedūros išsamiai pateikiamos II, III ir IV skirsniuose.

<...>

6.      Be to, valstybės narės kompetentingos institucijos gali nuspręsti keleivinio transporto srityje netaikyti 3 ir 4 dalies transporto įkainiams ir sąlygoms, kurios buvo nustatytos vienos ar daugiau ypatingos asmenų kategorijos interesais.“

8        Reglamento Nr. 1191/69 6 straipsnio 2 dalis išdėstyta taip:

„Sprendimai palikti su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą ar jo dalį arba, nustatyto laikotarpio pabaigoje, jį panaikinti, turi numatyti kompensacijas už finansines išlaidas, atsirandančias dėl minėto įsipareigojimo; tokių kompensacijų dydis turi būti nustatomas pagal bendrą tvarką, numatytą 10–13 straipsniuose.“

9        Šio reglamento 9 straipsnio 1 dalyje nustatoma:

„Kompensacijų dydis už finansines išlaidas, atsirandančias įmonėms keleiviniam transportui taikant transporto įkainius ir sąlygas, nustatytas dėl vienos ar kelių konkrečių kategorijų asmenų interesų, turi būti nustatomas laikantis bendros tvarkos, išdėstytos 11–13 straipsniuose.“

10      Šio reglamento 17 straipsnio 2 dalyje nustatoma:

„Kompensacijai, mokamai laikantis šio reglamento nuostatų, neturi būti taikoma procedūra, nustatyta Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 93 straipsnio 3 dalyje, dėl išankstinio informavimo.

Valstybės narės nedelsdamos perduoda Komisijai duomenis, suskirstytus pagal įsipareigojimų kategorijas apie kompensacijų dėl finansinės žalos, atsirandančios transporto įmonėms nustačius 2 straipsnyje nurodytus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus arba keleiviniame transporte taikant įkainius ir sąlygas, nustatomus dėl vienos arba kelių konkrečių kategorijų asmenų interesų.“

 Nacionalinės teisės aktai

11      1992 m. liepos 31 d. Federacinės transporto ministerijos įsakymu, nustatančiu Reglamento (EEB) Nr. 1191/69, su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EEB) Nr. 1893/91 dėl keleivių transporto, taikymo sritį (BGBl. 1992 I, p. 1442, Verordnung zur Festlegung des Anwendungsbereiches der Verordnung (EWG) Nr. 1191/69 in der Fassung der Verordnung (EWG) Nr. 1893/91 im Straßenpersonenverkehr), su pakeitimais, padarytais 1994 m. lapkričio 29 d. (BGBl. 1994 I, p. 3630), iki 1995 m. gruodžio 31 d. bendrai atidedamas Reglamento Nr. 1191/69 taikymas įmonėms, kurios paslaugas teikia išimtinai mieste, priemiesčiuose ar regione.

12      Personenbeförderungsgesetz (Įstatymas dėl keleivių transporto, toliau – PBefG) 2 straipsnio 1 dalies nuostatose, siejamose su 1 straipsnio 1 dalimi, nustatoma, kad siekiant teikti reguliaraus keleivinio kelių transporto autobusais paslaugas Vokietijoje reikia gauti licenciją. Pagal šią licenciją reikalaujama, kad operatorius imtų tik mokėjimus, kuriuos leidžia imti licenciją išduodanti institucija, taip pat laikytųsi patvirtinto grafiko bei teisinių įpareigojimų, susijusių su licencijos naudojimu ir transportu.

13      Iki 1995 m. gruodžio 31 d. licencijos teikti reguliaraus keleivinio kelių transporto autobusais paslaugas išdavimo sąlygos buvo nustatytos tik PBefG 13 straipsnyje. Šiose nuostatose visų pirma apibrėžiamos sąlygos, susijusios su transporto įmonės finansiniu mokumu ir patikimumu, bei nustatoma, kad pareiškimas licencijai gauti atmetamas, jeigu aptariama paslauga turėtų poveikį viešajam interesui transporto srityje. Jeigu keletas įmonių pageidauja teikti tokias pačias transporto paslaugas, pagal 13 straipsnio 3 dalį kompetentinga institucija privalo atsižvelgti į aplinkybę, kad viena iš šių įmonių daugelį metų tinkamai teikė šias paslaugas.

14      Išduodant licencijas teikti reguliaraus viešojo miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugas, 1993 m. gruodžio 27 d. Eisenbahnneuordnungsgesetz (Įstatymas dėl geležinkelio reorganizavimo) (BGBl. 1993 I, p. 2378) 6 straipsnio 116 dalyje, kuri įsigaliojo nuo 1996 m. sausio 1 d., Vokietijos įstatymų leidėjas atskyrė komercines transporto paslaugas nuo viešųjų transporto paslaugų.

15      PBefG 8 straipsnio 4 dalies pirmajame sakinyje nustatomas principas, kad viešojo miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugos turi būti teikiamos komercine tvarka.

16      Šios dalies antrame sakinyje komercinės transporto paslaugos apibrėžiamos kaip paslaugos, kurioms teikti reikalingos išlaidos yra padengiamos pajamomis iš įvykdytų vežimų, įplaukomis, gautomis pagal teisės aktus, kuriuose numatytas kompensavimas ar atlyginimas remiantis atitinkamais įkainiais ir nustatyta transporto paslaugų teikimo tvarka, bei pajamomis iš kitų įmonės teikiamų paslaugų komercinės teisės prasme. Licencijos išdavimo sąlygos dėl komercinių paslaugų teikimo apibrėžtos PBefG 13 straipsnyje, kaip nustatyta šio sprendimo 13 punkte.

17      PBefG 8 straipsnio 4 dalies trečiame sakinyje nustatoma, kad tuomet, kai tinkamo transporto paslaugų teikimo negalima užtikrinti komercine tvarka, taikoma Reglamento Nr. 1191/69 galiojanti versija. Pagal šį reglamentą viešųjų transporto paslaugų licencijos išdavimo sąlygos yra apibrėžtos PBefG 13 a straipsnyje.

18      Vadovaujantis šia nuostata, kai tai būtina teikiant transporto paslaugas, remiantis institucijos priimtu aktu arba sutartimi Reglamento Nr. 1191/69 prasme, licencija turi būti išduodama, ir kai šitaip bendruomenė patiria mažiausia išlaidų.

 Pagrindinė byla

19      Pagrindinė byla yra susijusi su RegierungspräsidiumAltmark Trans išduotomis licencijomis teikti reguliaraus keleivinio kelių transporto autobusais paslaugas Landkreis Stendal.

20      Iš pradžių licencijos Altmark Trans buvo išduotos laikotarpiui nuo 1990 m. rugsėjo 25 d. iki 1994 m. rugsėjo 19 dienos. 1994 m. spalio 27 d. Sprendimu išduotos naujos licencijos iki 1996 m. spalio 31 dienos.

21      Iš nutarimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad tuo pačiu metu Regierungspräsidium atmetė Nahverkehrsgesellschaft pareiškimus dėl licencijų, suteikiančių teisę teikti šias paslaugas. Siekdamas pagrįsti savo sprendimą, Regierungspräsidium nurodė, kad Altmark Trans tenkino PBefG 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų sąlygas dėl licencijos išdavimo. Kaip ilgą laiką rinkoje veikiantis operatorius, Altmark Trans pasinaudojo įgyto statuso apsauga, suteikta pagal 13 straipsnio 3 dalį. Ši apsauga reiškia, kad jau veikiančio operatoriaus teikiamos reguliarios viešojo transporto paslaugos galėtų sudaryti priimtinesnį transporto paslaugų pasiūlymą, nei tas, kurį pateikia naujasis pareiškėjas. Be to, nebuvo jokio naujo pasiūlymo. Patiriant tik 0,58 DEM nuostolių už vieną kilometrą transporto tinkle, Altmark Trans reikėjo mažiausio papildomo valstybės institucijų finansavimo.

22      Pagal Altmark Trans skundą, Regierungspräsidium 1996 m. birželio 31 d. Sprendimu pratęsė licencijų galiojimo trukmę iki 2002 m. spalio 31 dienos.

23      Nahverkehrsgesellschaft pateikė skundą dėl 1994 m. spalio 27 d. Sprendimo, teigdama, kad Altmark Trans neatitiko PBefG 13 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Jo teigimu, Altmark Trans nebuvo ekonomiškai gyvybinga įmonė, nes negalėjo išsiversti be valstybės subsidijų. Todėl jai licencijos buvo išduotos neteisėtai. Taip pat nėra teisinga teigti, kad Altmark Trans reikėjo mažiausios subsidijos. Regierungspräsidium 1995 m. birželio 29 d. Sprendimu atmetė šį skundą.

24      Dėl 1994 m. spalio 27 d. ir 1996 m. liepos 30 d. Sprendimų Nahverkehrsgesellschaft pateikė ieškinį Verwaltungsgericht Magdeburg teismui (Magdeburgo pirmosios instancijos administracinis teismas, Vokietija), kuris jį atmetė.

25      Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, Oberverwaltungsgericht Sachsen-Anhalt (Saksonijos-Anhalto aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) patenkino Nahverkehrsgesellschaft skundą ir šitaip panaikino Altmark Trans išduotas licencijas. Šis teismas, be kita ko, nustatė, kad tuo metu kai 1996 m. liepos 30 d. buvo priimtas sprendimas, Altmark Trans finansinis mokumas daugiau nebebuvo garantuojamas, nes, siekiant teikti licencijuojamas paslaugas, jam reikėjo Landkreis Stendal subsidijų. Be to, teismas nusprendė, kad šios subsidijos nebuvo suderintos su Bendrijos teise dėl valstybės pagalbos, ypač Reglamentu Nr. 1191/69.

26      Šiuo atžvilgiu Oberverwaltungsgericht pastebėjo, kad Vokietijos Federacinė Respublika tik iki 1995 m. gruodžio 31 d. pasinaudojo galimybe, leidžiama Reglamentu Nr. 1191/69, netaikyti reglamento įmonėms, kurių veikla apsiriboja transporto paslaugų teikimu mieste, priemiesčiuose ar regione. Todėl jis nusprendė, kad po šios datos nagrinėjamos valstybės subsidijos buvo leidžiamos tik patenkinus reglamente nustatytas sąlygas. Viena šių sąlygų buvo būtinybė sutartimi arba kompetentingų valstybės institucijų aktu nustatyti viešosios paslaugos įpareigojimus. Kadangi Landkreis Stendal nei sudarė sutartį su Altmark Trans, nei priėmė administracinį aktą vadovaudamasis šio reglamento nuostatomis, Oberverwaltungsgericht manė, kad nuo 1996 m. sausio 1 d. Landkreis nebebuvo daugiau leidžiama susbsidijuoti Altmark Trans, kad ši galėtų teikti išduotose licencijose nurodytas paslaugas.

27      Dėl šio Oberverwaltungsgericht sprendimo, Altmark Trans pateikė Bundesverwaltungsgericht kasacinį ieškinį dėl teisės klausimų peržiūrėjimo. Bundesverwaltungsgericht mano, kad dėl PBefG 8 straipsnio 4 dalies kyla klausimas, ar reguliaraus miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugos, kurios negali būti pelningos atsižvelgiant į iš šių transporto paslaugų gaunamas pajamas ir todėl neišvengiamai priklauso nuo valstybės subsidijų, gali, remiantis nacionaline teise, būti laikomos komercinėmis arba, ar jos neišvengiamai turi būti laikomos viešosiomis.

28      Šiuo atžvilgiu Bundesverwaltungsgericht mano, kad nagrinėjamos valstybės subsidijos gali patekti į PBefG 8 dalies 4 punkto antrajame sakinyje apibrėžtą sąvoką „kitos komercinėje teisėje nustatytos įmonių pajamos“. Remdamasis įprastais nacionalinės teisės aiškinimo metodais, Bundesverwaltungsgericht padarė išvadą, kad tai, jog valstybės subsidijos yra būtinos, neleidžia atmesti galimybės, kad transporto paslaugos yra teikiamos komercine tvarka.

29      Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškė abejonių dėl to, ar Sutarties 77 ir 92 straipsniai bei Reglamentas Nr. 1191/69 būtinai reiškia, kad PBefG 8 dalies 4 dalies antrasis sakinys gali būti aiškinamas kaip atitinkantis Bendrijos teisę, kaip tai padarė Oberverwaltungsgericht. Esant sudėtingai draudimų, išimčių ir išimčių iš išimčių sistemai, jis mano, kad Teisingumo Teismas turi šį klausimą išaiškinti.

 Prejudicinis klausimas

30      Manydamas, kad jo nagrinėjamoje byloje Bendrijos taisyklių taikymo sritis nėra aiški, ir siekiant priimti nutarimą pagrindinėje byloje reikalingas prejudicinis sprendimas, Bundesverwaltungsgericht nusprendė sustabdyti bylą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Sutarties 77 ir 92 straipsniai, siejami su Reglamentu (EEB) Nr. 1191/69, su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EEB) Nr. 1893/91, draudžia taikyti nacionalinę nuostatą, pagal kurią leidžiama išduoti licencijas teikti reguliaraus viešojo miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugas, jei jos neišvengiamai priklauso nuo valstybės subsidijų, neatsižvelgiant į šio reglamento II, III ir IV skirsnius?“

31      Bundesverwaltungsgericht patikslino, kad klausimą reikia suprasti kaip susidedantį iš šių trijų dalių:

„1.      Ar subsidijoms, skirtoms kompensuoti vietos transporto viešosios paslaugos nuostolius, visais atvejais taikomas Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagalbos draudimas, ar, atsižvelgiant į jų regioninę reikšmę, jos laikytinos kaip negalinčios a priori paveikti prekybos tarp valstybių narių?

Ar atsakymas į šį klausimą priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir kiekvienu konkrečiu atveju apibrėžtos miesto, priemiesčių ir regiono transporto veiklos srities masto?

2.      Ar Sutarties (77) straipsnis bendrai suteikia teisę nacionaliniam įstatymų leidėjui leisti teikti valstybės subsidijas, skirtas kompensuoti nuostolius, patirtus viešojo miesto, priemiesčių ir regiono transporto srityje, neatsižvelgiant į Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69?

3.      Ar Reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 suteikia teisę nacionaliniam įstatymų leidėjui neatsižvelgiant į reglamento II, III ir IV skirsnius leisti teikti reguliaraus viešojo miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugas, kurios neišvengiamai priklauso nuo valstybės subsidijų, ir reikalauti taikyti šias nuostatas tik tuomet, jei kitaip neįmanoma užtikrinti tinkamo transporto paslaugų teikimo?

Ar nacionalinio įstatymų leidėjo diskrecija kyla iš pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69, su pakeitimais, padarytais 1991 m., 1 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą jam suteiktą teisę visai netaikyti šio reglamento įmonėms, kurios teikia paslaugas mieste, priemiesčiuose ar regione?“

 Preliminarios pastabos

32      Pagrindinėje byloje licencijų išdavimas Altmark Trans ginčijamas tik tiek, kiek šiai įmonei, siekiant vykdyti šiose licencijose nustatytus įpareigojimus teikti viešąją paslaugą, reikėjo valstybės subsidijų. Taigi šis ginčas iš esmės yra susijęs su klausimu, ar Altmark Trans gautos valstybės subsidijos buvo suteiktos teisėtai.

33      Nustatęs, kad subsidijų Altmark Trans sumokėjimas dėl pagrindinėje byloje aptariamų komercinių licencijų eksploatavimo neprieštaravo nacionalinei teisei, Bundesverwaltungsgericht nagrinėjo šių subsidijų atitiktį Bendrijos teisei.

34      Pagrindinės Sutarties nuostatos, reglamentuojančios valstybės subsidijas, yra susijusios su valstybės pagalba, ypač Sutarties 92 straipsnis ir paskesni. Sutarties 77 straipsnyje nustatyta bendrųjų taisyklių, taikomų valstybės pagalbai išimtis transporto srityje, nurodant, kad valstybės pagalba yra suderinama su šia Sutartimi, jeigu ji skirta transporto koordinavimo reikmėms arba kompensuoja tam tikrus su viešosios paslaugos sąvoka siejamus įsipareigojimus.

35      Pažymėtina, kad Taryba Reglamentą Nr. 1191/69 priėmė remdamasi Sutarties 75 straipsniu (po pakeitimo – EB 71 straipsnis) ir Sutarties 94 straipsniu (po pakeitimo – EB 89 straipsnis), t. y. Sutarties nuostatomis, susijusiomis tiek su bendrąja transporto politika, tiek ir su valstybės pagalba.

36      Reglamentas Nr. 1191/69 nustato Bendrijos taisyklių, taikomų viešosios paslaugos įpareigojimams transporto srityje, sistemą. Tačiau pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą valstybės narės gali netaikyti šio reglamento transporto įmonėms, kurios teikia tik miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugas.

37      Tokiomis aplinkybėmis visų pirma reikia išnagrinėti, ar Reglamentas Nr. 1191/69 taikomas pagrindinėje byloje nagrinėjamoms transporto paslaugoms. Tik tuo atveju, jei atsakoma neigiamai, turi būti svarstomas bendrų Sutarties nuostatų, susijusių su valstybės pagalba, taikymas pagrindinėje byloje nagrinėjamoms valstybės subsidijoms. Todėl pirmiausia turi būti atsakyta į trečiąją prejudicinio klausimo dalį.

 Dėl trečiosios prejudicinio klausimo dalies

38      Trečiojoje prejudicinio klausimo dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamentas Nr. 1191/69, ypač jo 1 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa, gali būti aiškinama kaip leidžianti valstybei narei netaikyti šio reglamento reguliarioms miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugoms, neišvengiamai priklausančioms nuo subsidijų, ir taikyti jį tik tais atvejais, kai kitaip neįmanoma užtikrinti tinkamo transporto paslaugų teikimo.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

39      Altmark Trans, Regierungspräsidium ir Nahverkehrsgesellschaft teigia, kad remiantis Reglamentu Nr. 1191/69 negali būti daroma išvada, jog valstybės subsidijos transporto paslaugoms yra suderinamos su Bendrijos teise tik tuo atveju, jei nustatomi viešosios paslaugos įpareigojimai šio reglamento prasme arba vadovaujantis minėtu reglamentu sudaroma viešosios paslaugos teikimo sutartis.

40      Jie ypač pažymi, kad Vokietijos įstatymų leidėjas atskyrė komercine tvarka teikiamas transporto paslaugas nuo transporto paslaugų, teikiamų siekiant užtikrinti viešąją paslaugą. Remiantis PBefG 8 straipsnio 4 dalimi, Reglamentas Nr. 1191/69 taikomas transporto paslaugoms, teikiamoms siekiant užtikrinti viešąją paslaugą. Todėl komercine tvarka teikiamos transporto paslaugos nepatenka į šio reglamento taikymo sritį.

41      Nors nuo 1996 m. sausio 1 d. Vokietijos įstatymų leidėjas daugiau apskritai nesinaudoja leidžiančia nukrypti nuostata, nustatyta Reglamento Nr. 1191/69 1 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje, jis netiesiogiai numatė išimtį taikydamas šį reglamentą komercine tvarka teikiamoms miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugoms. Kadangi šis reglamentas nedraudžia apskritai leidžiančios nukrypti nuostatos, įstatymų leidėjas galėjo nustatyti ir iš dalies leidžiančią nukrypti nuostatą. Šiuo atveju taikomas principas, kad „tas, kuris gali daryti daugiau, daro mažiau“.

42      Komisija teigia, kad kai miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugos nėra išskirtos iš Reglamento Nr. 1191/69 taikymo srities pagal 1 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą nacionalinis įstatymų leidėjas, vadovaudamasis reglamento II–IV skirsniais, turi reglamentuoti reguliarių paslaugų teikimą nustatydamas viešosios paslaugos įpareigojimus arba sutartimis, nustatančia šiuos įpareigojimus ir atitinkančiomis šio reglamento V skirsnio nuostatas.

 Teisingumo Teismo atsakymas

43      Siekiant atsakyti į šią klausimo dalį, turi būti preliminariai nustatyta, ar Reglamentas Nr. 1191/69 nustato įpareigojančias taisykles, kurių valstybės narės turi laikytis, kai svarsto, ar nustatyti pareigą teikti viešąją paslaugą sausumos transporto sektoriuje.

44      Iš preambulės ir iš reglamento teksto aišku, kad jis valstybėms narėms tikrai nustato privalomas taisykles.

45      Pagal Reglamento Nr. 1191/69 preambulės pirmą konstatuojamąją dalį, vienas iš bendros transporto politikos tikslų yra pašalinti neatitikimus, kylančius iš viešosios paslaugos sąvokai būdingų įpareigojimų, kuriuos valstybės narės nustato transporto įmonėms ir kurie gali sukelti didelius konkurencijos sąlygų iškraipymus. Antroje konstatuojamojoje dalyje nustatoma, kad dėl to būtina panaikinti šiame reglamente apibrėžtus viešosios paslaugos įsipareigojimus, nors tam tikrais atvejais būtina juos palikti, kad būtų užtikrintas tinkamas transporto paslaugų teikimas.

46      Šia prasme Reglamento Nr. 1191/69 1 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad valstybių narių kompetentingos institucijos panaikina visus įsipareigojimus, būdingus viešosios paslaugos sąvokai, kaip apibrėžta šiame reglamente, kurie nustatyti geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transportui. Pagal 1 straipsnio 4 dalį, siekiant užtikrinti tinkamą transporto paslaugų teikimą, kurias teikiant visų pirma būtų atsižvelgiama į socialinius ir aplinkosaugos veiksnius bei teritorinį planavimą arba būtų siekiama tam tikroms keleivių kategorijoms siūlyti ypatingą mokestį už važiavimą, šios institucijos gali viešosios paslaugos sutartis sudaryti su transporto įmonėmis, vadovaudamosi reglamento V skirsnyje išdėstytomis tokių sutarčių sąlygomis ir jų vykdymo detalėmis. Tačiau 1 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybių narių kompetentingos institucijos gali palikti arba nustatyti miesto, priemiesčių ir regiono keleivių transporto paslaugų teikimo viešosios paslaugos įsipareigojimus, vadovaudamosi sąlygomis ir jų vykdymo detalėmis, įskaitant kompensavimo būdus, nustatytomis minėto reglamento II–IV skirsniuose.

47      Dėl to, tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjamos licencijos nustato viešosios paslaugos įpareigojimus, ir dėl to, siekiant padėti finansuoti šių įpareigojimų vykdymą, teikiamos subsidijos, šių licencijų ir subsidijų suteikimo atžvilgiu iš esmės taikomos Reglamento Nr. 1191/69 nuostatos.

48      Tačiau pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą leidžiama valstybėms narėms netaikyti reglamento įmonėms, kurios teikia tik miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugas.

49      Iš pradžių, iki 1995 m. gruodžio 31 d., Vokietijos Federacinė Respublika pasinaudojo Reglamento Nr. 1191/69 1 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje nustatyta leidžiančia nukrypti nuostata, nacionalinėje teisėje aiškiai nustatydama, kad šis reglamentas netaikomas miesto, priemiesčių ir regiono transporto įmonėms.

50      Nuo 1996 m. sausio 1 d. Vokietijos įstatymuose aiškiai jau nebuvo nustatoma tokia leidžianti nukrypti nuostata. Labiau atvirkščiai, PBefG 8 straipsnio 4 dalies trečiajame sakinyje ir šio straipsnio 13a dalyje nurodoma, kad reglamentas taikomas išduodant licencijas teikti transporto autobusais paslaugas Vokietijoje, kad būtų užtikrinamas viešosios paslaugos teikimas. Tačiau Vokietijos įstatymuose aiškiai neapibrėžta, ar reglamentas taip pat taikomas išduodant licencijas teikti transporto autobusais paslaugas komercine tvarka.

51      Šiuo klausimu reikia išnagrinėti, ar tai, kad Reglamentas Nr. 1191/69 netaikomas komercine tvarka teikiamoms paslaugoms – tariant, kad šiuo atveju taip yra, – prieštarauja šiam reglamentui.

52      Altmark Trans, Regierungspräsidium ir Nahverkehrsgesellschaft teigia, kad kadangi Reglamento Nr. 1191/69 1 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa leidžia netaikyti šio reglamento visai transporto paslaugų kategorijai, ši nuostata turi juo labiau leisti netaikyti jo ribotai šių paslaugų daliai.

53      Primintina, kad, kaip paaiškinta 44–47 punktuose, Reglamentas Nr. 1191/69 nustato sistemą, kurios valstybės narės turi laikytis ketindamos nustatyti viešosios paslaugos įpareigojimus įmonėms sausumos transporto sektoriuje.

54      Tačiau valstybės narės gali įmonėms, teikiančioms miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugas, nustatyti leidžiančią nukrypti nuostatą nuo Reglamento Nr. 1191/69 nuostatų pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą. Iki 1995 m. gruodžio 31 d. Vokietijos įstatymų leidėjas bendrai pasinaudojo šia leidžiančia nukrypti nuostata.

55      Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad PBefG pakeitimas, kuris įsigaliojo 1996 m. sausio 1 d., padeda įgyvendinti Reglamento Nr. 1191/69 tikslus.

56      Iš tiesų šiuo pakeitimu Vokietijos įstatymų leidėjas, kiek tai susiję su licencijų teikti transporto autobusais paslaugas išdavimu, atskyrė šių paslaugų teikimą komercine tvarka nuo jų teikimo siekiant užtikrinti viešąją paslaugą. Remiantis PBefG 13a straipsniu, Reglamentas Nr. 1191/69 tapo taikomas, kai licencijos išduodamos teikti paslaugas dėl viešojo intereso. Šis PBefG pakeitimas susiaurino reglamento 1 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritį. Šitaip Vokietijos įstatymų leidėjas priartėjo prie šiuo reglamentu siekiamų tikslų.

57      Iš šių pastebėjimų matyti, kad valstybės narės, remdamosi minėta teise, kaip nustatyta Reglamento Nr. 1191/69 1 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje, gali teisėtai visiškai netaikyti reglamento reguliarių miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugų atžvilgiu ir gali taikyti šią nukrypti leidžiančią nuostatą siauriau. Kitaip tariant, ši nuostata iš esmės leidžia Vokietijos įstatymų leidėjui numatyti, kad transporto paslaugoms, teikiamoms komercine tvarka, viešosios paslaugos įpareigojimai gali būti nustatyti ir subsidijos suteiktos nesilaikant šiame reglamente nustatytų sąlygų ir jų taikymo tvarkos.

58      Tačiau nacionalinis įstatymų leidėjas turi aiškiai nustatyti pasirinktos galimybės taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą ribas, kad būtų galima nustatyti, kokiomis aplinkybėmis taikoma leidžianti nukrypti nuostata, o kokiomis – Reglamentas Nr. 1191/69.

59      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, siekiant patenkinti teisinio saugumo reikalavimą, ypač svarbu, kad fiziniai asmenys galėtų pasinaudoti aiškiomis ir tiksliomis teisinėmis aplinkybėmis, kurios suteikia jiems teisę žinoti visas savo teises, ir, kai reikalinga, jomis remtis nacionaliniuose teismuose (žr. 1985 m. gegužės 23 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, 29/84 Rink. p. 1661, 23 punktą; 1987 m. balandžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, 363/85 Rink. p. 1733, 7 punktą; 1991 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑59/89 I‑2607, 18 punktą ir 1996 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑236/95 Rink. p. I‑4459, 13 punktą).

60      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodomi keli punktai, kurie leidžia abejoti, ar šiuo atveju šių aiškumo reikalavimų buvo laikomasi.

61      Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutarties matyti, kad, pirma, paslaugas teikti komercine tvarka taip pat gali įmonės, kurioms reikia valstybės subsidijų teikiant licencijuojamas transporto paslaugas. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatė, kad „ši teisė pasirinkti, kurią įstatymų leidėjas suteikė operatoriui, praktiškai (yra) panaikinta reguliaraus miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugų, kurios aiškiai nuostolingos, atžvilgiu, nes dėl valstybės subsidijų poreikio tokios paslaugos automatiškai priskiriamos prie viešosios paslaugos.

62      Iš to, kas pasakyta, matyti, kad licencijos teikti transporto paslaugas, kurioms reikalingos valstybės subsidijos, gali būti išduodamos tiek dėl komercinių, tiek dėl viešosios paslaugos teikimo pagrindų. Jeigu taip būtų iš tikrųjų, atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos aiškiai ir tiksliai neapibrėžtų aplinkybių, kurioms esant licencijos patektų į vieną ar kitą kategoriją. Tiek, kiek Reglamentas Nr. 1191/69 nėra taikomas komercine tvarka teikiamoms paslaugoms, bet koks netikrumas dėl transporto paslaugų teikimo komercine tvarka ir jų teikimo siekiant užtikrinti viešąją paslaugą skiriamosios ribos taip pat kils ir dėl šio reglamento taikymo srities Vokietijoje.

63      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar Vokietijos įstatymų leidėjui taikant leidžiančią nukrypti nuostatą, nustatytą Reglamento Nr. 1191/69 1 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje, tenkinami būtini aiškumo ir tikslumo reikalavimai, kad būtų laikomasi teisinio saugumo principo.

64      Todėl atsakymas į prašymo dėl prejudicinio sprendimo pateikto klausimo trečią dalį turi būti toks, kad Reglamentas Nr. 1191/69, ypač jo 1 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa, turi būti aiškinamas kaip leidžiantis valstybei narei netaikyti reglamento miesto, priemiesčių arba regiono transporto paslaugoms, kurios neišvengiamai priklauso nuo valstybės subsidijų, ir jį taikyti tik tuomet, jei kitaip neįmanoma užtikrinti tinkamo transporto paslaugų teikimo, ir tik griežtai laikantis teisinio saugumo principo.

65      Be to, reikia patikslinti, kad jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad pagrindinėje byloje nesilaikyta teisinio saugumo principo, jis turės konstatuoti, kad Reglamentas Nr. 1191/69 Vokietijoje taikomas visas, vadinasi, taip pat komercine tvarka teikiamoms paslaugoms. Šiuo atveju, turi būti nustatyta, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos licencijos buvo išduotos laikantis šio reglamento, ir, jeigu taip, ar buvo laikomasi šio reglamento suteikiant pagrindinėje byloje nagrinėjamas subsidijas. Jei šios licencijos ir subsidijos netenkina reglamente nustatytų sąlygų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi padaryti išvadą, kad jos neatitinka Bendrijos teisės, nesant būtinumo jų svarstyti atitikties Sutarties nuostatoms požiūriu.

66      Todėl tik tiek, kiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro išvadą, kad Reglamentas Nr. 1191/69 netaikomas komercine tvarka teikiamoms paslaugoms, o Vokietijos įstatymo leidėjo pasinaudojimas reglamente nustatyta galimybe taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą atitinka teisinio saugumo principą, Teisingumo Teismas turės išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos subsidijos buvo suteiktos laikantis Sutarties nuostatų dėl valstybės pagalbos.

 Dėl pirmosios prejudicinio klausimo dalies

67      Pirmojoje prejudicinio klausimo dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar subsidijos, skirtos kompensuoti nuostolius, patirtus miesto, priemiesčių arba regiono viešojo transporto paslaugų teikimo srityje, patenka į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sritį bet kokiomis aplinkybėmis, arba, ar, atsižvelgiant į teikiamų transporto paslaugų vietos arba regioninį pobūdį ir, atitinkamai, į aptariamos veiklos srities mastą, tokios subsidijos negali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

68      Altmark Trans, Regierungspräsidium ir Nahverkehrsgesellschaft teigia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos subsidijos nedaro įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme, nes jos teikiamos tik dėl vietos paslaugų ir bet kuriuo atveju jų suma tokia menka, kad jų poveikis tokiai prekybai nereikšmingas.

69      Komisija, atvirkščiai, teigia, kad nuo 1995 m. aštuonios valstybės narės savanoriškai atvėrė tam tikras miesto, priemiesčių ir regiono transporto rinkas konkurencijai įmonėms iš kitų valstybių narių ir kad yra nemažai pavyzdžių, kai transporto įmonės iš vienos valstybės narės vykdo veiklą kitoje valstybėje narėje. Šis rinkos atvėrimas tam tikrose valstybėse narėse rodo, kad Bendrijos vidaus prekyba yra ne tik galima, bet ir realiai vyksta.

70      Primintina, kad Teisingumo Teismas 2002 m. birželio 18 d. Nutartimi nusprendė šioje byloje atnaujinti žodinį procesą, siekiant suteikti šalims pagrindinėje byloje, valstybėms narėms, Komisijai ir Tarybai galimybę pateikti pastabas dėl galimų 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Ferring, C‑53/00 Rink. p. I‑9067, pasekmių atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą šioje byloje.

71      2002 m. spalio 15 d. antrajame teismo posėdyje Altmark Trans, Regierungspräsidium, Nahverkehrsgesellschaft ir Vokietijos bei Ispanijos vyriausybės iš esmės pasiūlė, kad Teisingumo Teismas patvirtintų principus, kuriuos jis nustatė sprendime Ferring. Todėl jos mano, kad valstybės viešųjų paslaugų finansavimas nesudaro pagalbos, kaip ji apibrėžiama Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje, jeigu valstybės institucijų suteiktos lengvatos neviršija išlaidų, kurios patiriamos vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus.

72      Šiuo klausimu jos iš esmės teigia, kad Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje apibrėžta pagalbos sąvoka taikoma tik priemonėms, kuriomis suteikiama finansinė lengvata vienai ar daugiau įmonių. Valstybės subsidija, kuri tik kompensuoja išlaidas, patiriamas vykdant privalomus viešosios paslaugos įpareigojimus, nesuteikia jokios realios lengvatos įmonei gavėjai. Be to, šiuo atveju konkurencija nėra iškraipyta, nes bet kuri įmonė gali pasinaudoti valstybės pagalba, jeigu teikia valstybės nustatytas viešojo transporto paslaugas.

73      Antrajame teismo posėdyje Danijos, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų ir Prancūzijos vyriausybės iš esmės teigė, kad Teisingumo Teismas turėtų priimti generalinio advokato F. G. Jacobs požiūrį, pateiktą 2002 m. balandžio 30 d. Išvadoje dėl 2003 m. lapkričio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo GEMO (C‑126/01). Pagal šį požiūrį turėtų būti skiriamos dvi aplinkybių kategorijos. Kai yra tiesioginis ir akivaizdus ryšys tarp valstybės finansavimo ir aiškiai apibrėžtų viešosios paslaugos įpareigojimų, valstybės institucijų mokamos sumos nėra pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje. Tačiau kai tokio ryšio nėra arba viešosios paslaugos įpareigojimai neaiškiai apibrėžti, valstybės institucijų mokamos sumos yra pagalba.

 Teisingumo Teismo atsakymas

74      Siekiant atsakyti į klausimo pirmąją dalį, turi būti nagrinėjami įvairūs valstybės pagalbos elementai, nustatyti Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad būtų priskirta valstybei pagalbai, reikia, kad būtų įvykdytos visos šioje nuostatoje nurodytos sąlygos (žr. 1990 m. kovo 21 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją („Tubemeuse“), C‑142/87 Rink. p. I‑959, 25 punktą; 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, sujungtose bylose C‑278/92–C‑280/92, Rink. p. I‑4103, 20 punktą ir 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑482/99 Rink. p. I‑4397, 68 punktą).

75      Šios sąlygos nustatytos Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje: pirma, turi būti valstybės įsikišimas arba naudojami valstybės ištekliai; antra, įsikišimas turi galėti daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai; trečia, gavėjui turi būti suteikiama lengvata. Ketvirta, neturi būti iškraipoma konkurencija arba keliama tokia grėsmė.

76      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas visų pirma yra susijęs su antrąja sąlyga.

77      Šiuo klausimu reikia pastebėti, pirma, jog nėra neįmanoma, kad įmonei, teikiančiai tik vietos ir regiono transporto paslaugas ir neteikiančiai jokių kitų transporto paslaugų už kilmės šalies ribų, valstybės suteikta subsidija vis tiek gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

78      Kai valstybė narė suteikia atitinkamai įmonei valstybės subsidiją, šios įmonės transporto paslaugų teikimas gali būti išlaikytas arba paskatintas, todėl kitoje valstybėje narėje įsisteigusi įmonė turi mažiau galimybių teikti savo transporto paslaugas šios valstybės narės rinkoje (žr. 1988 m. liepos 13 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 102/87 Rink. p. 4067, 19 punktą; 1991 m. kovo 21 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑305/89, Rink. p. I‑1603, 26 punktą ir minėto sprendimo Ispanija prieš Komisiją 40 punktą).

79      Šie byloje padaryta išvada nėra vien spėjama, nes, kaip ypač aišku iš Komisijos pateiktų pastabų, nuo 1995 m. kelios valstybės narės pradėjo atverti transporto rinkas konkurencijai įmonėms iš kitų valstybių narių, todėl daugelis įmonių jau siūlo savo miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugas ne kilmės šalies valstybėse narėse.

80      Be to, Komisijos 1996 m. Pranešimas dėl taisyklių dėl de minimis valstybės pagalbos (OL C 68, 1996, p. 9), kaip nustatyta ketvirtojoje pastraipoje, netaikomas transportui. 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 69/2001 dėl Sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai (OL L 10, 2001, p. 30; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 138), vadovaujantis preambulės trečia konstatuojamąja dalimi ir 1 straipsnio a dalimi, šiam sektoriui taip pat netaikomas.

81      Pagaliau, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, nėra ribos ar procentinio dydžio, žemiau kurio gali būti laikoma, kad nedaroma jokia įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai. Vien tai, kad gaunamos valstybės pagalbos dydis yra santykinai mažas arba įmonė, gaunanti paramą, yra nedidelė, nereiškia, kad negali būti daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai (žr. minėtų sprendimų Tubemeuse 43 punktą ir Ispanija prieš Komisiją 42 punktą).

82      Taigi antroji sąlyga dėl Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo, kad pagalba turi galėti daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, nepriklauso nei nuo vietinio ar regioninio teikiamų transporto paslaugų pobūdžio, nei nuo susijusios veiklos srities masto.

83      Tačiau tam, kad valstybės priemonės atžvilgiu būtų taikoma Sutarties 92 straipsnio 1 dalis, kaip nustatyta šio sprendimo 75 punkte, ji taip pat turi galėti būti vertinama kaip įmonei gavėjai suteikta lengvata.

84      Šiuo klausimu priemonės, kurios, neatsižvelgiant į jų formą, gali tiesiogiai ar netiesiogiai privilegijuoti tam tikras įmones (1964 m. liepos 15 d. Sprendimo Costa, 6/64, Rink. p. 1141, p. 1161) arba gali būti vertinamos kaip ekonominė lengvata, kurios įmonė gavėja negalėjo gauti esant įprastoms rinkos sąlygoms (1996 m. liepos 11 d. Sprendimo SFEI ir kt., C‑39/94, Rink. p. I‑3547, 60 punktas ir 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑342/96, Rink. p. I‑2459, 41 punktas), vertinamos kaip pagalba.

85      Tačiau reikia paminėti Teisingumo Teismo sprendimą byloje dėl kompensacijos, nustatytos 1975 m. birželio 16 d. Tarybos direktyvoje 75/439/EEB dėl naudotų alyvų šalinimo (OL L 194, 1975, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 16 ). Šią kompensaciją buvo galima suteikti įmonėms, surenkančioms naudotas alyvas ir (arba) jas šalinančioms, už įpareigojimą jas surinkti ir šalinti, kurį joms nustatė valstybė narė, jei ši kompensacija neviršija metinių nepadengtų faktiškai įmonės užregistruotų išlaidų, atsižvelgiant į protingą pelną. Teisingumo Teismas nusprendė, kad šios rūšies kompensacija nesudaro valstybės pagalbos, kaip apibrėžta Sutarties 92 ir paskesniuose straipsniuose, bet reiškia atlyginimą už paslaugas, kurias atlieka alyvas surenkančios ar šalinančios įmonės (žr. 1985 m. vasario 7 d. Sprendimo ADBHU, 240/83, Rink. p. 531, 3 punkto paskutinį sakinį ir 18 punktą).

86      Teisingumo Teismas panašiai nusprendė, kad jeigu farmacinėms įmonėms nustatytas mokestis už tiesioginį pardavimą atitinka išlaidas, kurių, vykdydami savo viešosios paslaugos įpareigojimus, papildomai patiria didmeniniai platintojai, jų neapmokestinimas šiuo mokesčiu gali būti vertinamas kaip kompensavimas už jų teikiamas paslaugas, o ne valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 92 straipsnyje. Teisingumo Teismas pareiškė, kad jeigu suteiktos lengvatos ir patirtos papildomos išlaidos lygiavertiškumo sąlyga buvo įvykdyta, didmeniniai platintojai negalėjo gauti realios naudos pagal Sutarties 92 straipsnio 1 dalį, nes toks mokestis tik sudaro platintojams ir laboratorijoms vienodas konkurencijos sąlygas (minėto sprendimo Ferring 27 punktas).

87      Iš šių sprendimų matyti, kad kai valstybės priemonė turi būti vertinama kaip kompensacija už įmonių gavėjų suteiktas paslaugas, siekiant vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus, tokios įmonės negauna realios finansinės naudos, ir todėl ši priemonė nesudaro joms palankesnių konkurencinių sąlygų nei kitoms įmonėms, kurios su jomis konkuruoja, ir nepatenka į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

88      Tačiau, kad konkrečiu atveju tokia kompensacija nebūtų priskirta valstybės pagalbai, turi būti tenkinamos kelios sąlygos.

89      Pirma, įmonė gavėja privalo faktiškai būti įpareigota vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus, o šie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti. Todėl pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar viešosios paslaugos įpareigojimai, kurie buvo nustatyti Altmark Trans, yra aiškiai apibrėžti vidaus teisės aktuose ir (arba) pagrindinėje byloje nagrinėjamose jai išduotose licencijose.

90      Antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti nustatyti iš anksto objektyviu ir skaidriu būdu, kad nebūtų suteikta ekonominė nauda, kuri galėtų sudaryti palankesnes sąlygas įmonei gavėjai konkuruojančių įmonių atžvilgiu.

91      Valstybės narės išmokama kompensacija už įmonės patirtus nuostolius be iš anksto nustatytų tokios kompensacijos kriterijų, kai paskui paaiškėja, kad tam tikrų paslaugų, susijusių su viešosios paslaugos įpareigojimų vykdymu, teikimas nebuvo ekonomiškai perspektyvus, yra finansinė priemonė, kuri patenka į Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą valstybės pagalbos sąvoką.

92      Trečia, kompensacija negali viršyti to, kas būtina, siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurios patiriamos vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, atsižvelgiant į gautas atitinkamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu. Šios sąlygos svarbu laikytis siekiant užtikrinti, kad įmonei gavėjai nėra suteikiama jokia lengvata, kuri išsikraipytų konkurenciją arba keltų tokią grėsmę, sustiprindama šios įmonės konkurencinę padėtį.

93      Ketvirta, kai įmonė, vykdanti viešosios paslaugos įpareigojimus, kiekvienu konkrečiu atveju nėra pasirinkta vadovaujantis viešųjų pirkimų procedūra, kuri leistų pasirinkti paraišką pateikusią organizaciją, galinčią teikti šias paslaugas mažiausiomis visuomenei išlaidomis, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų analize, kurių tipinė įmonė, gerai valdoma ir turinti pakankamai transporto priemonių, kad galėtų atitikti būtinus viešosios paslaugos reikalavimus, būtų patyrusi vykdydama šias pareigas, atsižvelgiant į atitinkamas gaunamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu.

94      Iš pateiktų svarstymų matyti, kad kai įmonėms suteiktos valstybės subsidijos, skirtos kompensuoti viešosios paslaugos įpareigojimų vykdymo išlaidas, atitinka 89–93 punktuose nustatytas sąlygas, tokios subsidijos nepatenka į Sutarties 92 straipsnio 1 dalį. Ir, atvirkščiai, kai valstybės priemonė neatitinka vienos ar kelių šių sąlygų, ji turi būti laikoma valstybės pagalba, kaip apibrėžta šioje nuostatoje.

95      Todėl atsakymas į pirmąją prejudicinio klausimo dalį turi būti toks, kad Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga, pagal kurią pagalba turi būti tokia, kad darytų įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, nepriklauso nuo vietos ar regiono teikiamų transporto paslaugų pobūdžio ar atitinkamos veiklos srities masto.

Tačiau valstybės subsidijos, skirtos padėti organizuoti reguliarias miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugas, nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį, kai šios subsidijos vertintinos kaip kompensacija už įmonės gavėjos teikiamas paslaugas, siekiant vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus. Taikant šį kriterijų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išsiaiškinti, ar įvykdytos toliau nurodytos sąlygos:

–        pirma, iš įmonės gavėjos faktiškai reikalaujama vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus ir šie įpareigojimai buvo aiškiai apibrėžti,

–        antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, buvo iš anksto nustatyti objektyviai ir skaidriai,

–        trečia, kompensacija neviršija tai, kas yra būtina, siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurios patiriamos vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, atsižvelgiant į gautas atitinkamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu,

–        ketvirta, kai įmonė, vykdanti viešosios paslaugos įpareigojimus, nėra pasirinkta vadovaujantis viešųjų pirkimų procedūra, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų, kurias vidutinė įmonė, gerai valdoma ir turinti pakankamai transporto priemonių, kad galėtų atitikti būtinus viešosios paslaugos reikalavimus, būtų patyrusi vykdydama šias pareigas, atsižvelgiant į atitinkamas gaunamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu, analize.

 Dėl antrosios prejudicinio klausimo dalies

96      Antrojoje prejudicinio klausimo dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sutarties 77 straipsnis gali būti taikomas valstybės subsidijoms, kurios kompensuoja papildomas išlaidas, patirtas vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, neatsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1191/69.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

97      Altmark Trans teigia, kad nacionalinis įstatymų leidėjas turi teisę leisti suteikti valstybės subsidijas, skirtas kompensuoti nuostolius, patirtus miesto, priemiesčių arba regiono transporto paslaugų teikimo srityje, neatsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1191/69, ir nepriklauso nuo Sutarties 77 straipsnio.

98      Savo ruožtu Regierungspräsidium teigia, kad Sutarties 77 straipsnis nesuteikia nacionaliniam įstatymų leidėjui galios leisti teikti valstybės subsidijas neatsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1191/69.

99      Nahverkehrsgesellschaft teigia, kad, jei pagrindinėje byloje nagrinėjamos valstybės subsidijos patenka į Sutarties 92 straipsnyje įtvirtinto draudimo taikymo sritį, 77 straipsnis draudžia tokį taikymą, nes šios subsidijos atitinka šiame straipsnyje nustatytas sąlygas. Todėl jis teigia, šiuo atveju Reglamentas Nr. 1191/69 nedraudžia teikti tokias subsidijas.

100    Komisija laikosi požiūrio, kad pagal Sutarties 77 straipsnį nacionalinis įstatymų leidėjas turi galią suteikti valstybės subsidijas, siekiant kompensuoti nuostolius, patirtus miesto, priemiesčių arba regiono transporto paslaugų teikimo srityje, neatsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1191/69, bet šioms subsidijoms visiškai taikoma išankstinė pranešimo procedūra, nustatyta Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje (po pakeitimo – EB 88 straipsnio 3 dalis), susijusioje su valstybės pagalbos tyrimu.

 Teisingumo Teismo atsakymas

101    Sutarties 77 straipsnyje nustatyta, kad valstybės pagalba yra suderinama su šia Sutartimi, jeigu ji skirta transporto koordinavimo reikmėms arba kompensuoja tam tikrus įsipareigojimus, siejamus su viešosios paslaugos sąvoka.

102    Šio sprendimo 37 punkte buvo nurodyta, kad jeigu šioje pagrindinėje byloje nebūtų taikytino reglamento, turėtų būti nustatyta, ar pagrindinėje byloje aptariamoms subsidijoms taikomos Sutarties nuostatos dėl valstybės pagalbos.

103    Iš šio sprendimo 65 ir 66 punktų matyti, kad Reglamentas Nr. 1191/69 gali būti taikomas šioje pagrindinėje byloje ta dalimi, kuria Vokietijos įstatymų leidėjas nenusprendė netaikyti reglamento komercine tvarka teikiamoms paslaugoms arba jis to nepadarė atsižvelgdamas į teisinio saugumo principą. Jeigu paaiškėtų, kad taip yra, reglamento nuostatos bus taikomos nagrinėjamoms subsidijoms ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturės nagrinėti, ar jos atitinka pirminės teisės nuostatas.

104    Tačiau jeigu pagrindinėje byloje Reglamentas Nr. 1191/69 nėra taikomas, iš atsakymo į pirmąją prejudicinio klausimo dalį galima daryti išvadą, kad tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjamos subsidijos yra vertintinos kaip kompensacija už transporto paslaugas, teikiamas siekiant vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus, ir tenkina šio sprendimo 89–93 punktuose nustatytas sąlygas, šioms subsidijoms netaikomas Sutarties 92 straipsnis, todėl nėra reikalo remtis Sutarties 77 straipsnyje numatyta šios nuostatos išimtimi .

105    Todėl pirminės teisės nuostatos dėl valstybės pagalbos ir bendrosios transporto politikos pagrindinėje byloje nagrinėjamoms subsidijoms taikomos tik tuomet, jei, pirma, šioms subsidijoms netaikomas Reglamentas Nr. 1191/69 ir, antra, jos buvo suteiktos siekiant kompensuoti papildomas išlaidas, patirtas vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, ir neįvykdytos šio sprendimo 89–93 punktuose nustatytos sąlygos.

106    Tačiau, net jeigu pagrindinėje byloje aptariamos subsidijos turėtų būti įvertintos dėl jų atitikties Sutarties nuostatoms dėl valstybės pagalbos, 77 straipsnyje nustatyta leidžianti nukrypti nuostata negalėtų būti taikoma.

107    1970 m. birželio 4 d. Taryba priėmė Reglamentą (EEB) Nr. 1107/70 dėl pagalbos teikimo geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transportui (OL L 130, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 41). Šio reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad „nepažeidžiant Reglamento (EEB) Nr. 1192/69 <...> ir Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 nuostatų <...>, valstybės narės nesiima koordinacinių priemonių ir nenustato viešosios paslaugos sąvokai būdingų įpareigojimų, pagal kuriuos teikiama pagalba vadovaujantis Sutarties 77 straipsniu, išskyrus šiuos atvejus arba aplinkybes“. Vadinasi, valstybėms narėms daugiau neleidžiama remtis Sutarties 77 straipsniu, išskyrus atvejus, nurodytus Bendrijos antrinėje teisėje.

108    Dėl to, kadangi Reglamentas Nr. 1191/69 šioje byloje netaikomas, o aptariamoms subsidijoms taikoma Sutarties 92 straipsnio 1 dalis, Reglamente Nr. 1107/70 išsamiai išvardijamos aplinkybės, kurioms esant valstybių narių institucijos gali suteikti pagalbą vadovaudamosi Sutarties 77 straipsniu.

109    Todėl į antrąją prejudicinio klausimo dalį reikėtų atsakyti taip: Sutarties 77 straipsnis negali būti taikomas valstybės subsidijoms, kurios kompensuoja papildomas išlaidas, patirtas vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, neatsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1191/69.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

110    Danijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimą, kurį jam 2000 m. balandžio 6 d. Nutartimi pateikė Bundesverwaltungsgericht, nusprendžia:

1.      1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių su įpareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos, su pakeitimais, padarytais 1991 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1893/91, ypač jo 1 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa, turi būti aiškinama kaip leidžianti valstybei narei netaikyti reglamento miesto, priemiesčių arba regiono transporto paslaugoms, kurios neišvengiamai priklauso nuo valstybės subsidijų, ir jį taikyti tik tuomet, jei kitaip neįmanoma užtikrinti tinkamo transporto paslaugų teikimo, ir tik griežtai laikantis teisinio saugumo principo.

2.      Sutarties 92 straipsnio 1 dalies (po pakeitimo – EB 87 straipsnio 1 dalis) taikymo sąlyga, pagal kurią teikiama pagalba turi galėti daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, nepriklauso nei nuo vietinio ar regioninio teikiamų transporto paslaugų pobūdžio, nei nuo susijusios veiklos srities masto.

Tačiau valstybės subsidijos, skirtos padėti organizuoti reguliarias miesto, priemiesčių ir regiono transporto paslaugas, nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį, kai šios subsidijos vertintinos kaip kompensacija už įmonės gavėjos teikiamas paslaugas, siekiant vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus. Taikant šį kriterijų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išsiaiškinti, ar įvykdytos toliau nurodytos sąlygos:

–        pirma, iš įmonės gavėjos faktiškai reikalaujama vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus ir šie įpareigojimai buvo aiškiai apibrėžti,

–        antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, buvo iš anksto nustatyti objektyviai ir skaidriai,

–        trečia, kompensacija neviršija tai, kas yra būtina, siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurios patiriamos vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, atsižvelgiant į gautas atitinkamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu,

–        ketvirta, kai įmonė, vykdanti viešosios paslaugos įpareigojimus, nėra pasirinkta vadovaujantis viešųjų pirkimų procedūra, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų, kurias vidutinė įmonė, gerai valdoma ir turinti pakankamai transporto priemonių, kad galėtų atitikti būtinus viešosios paslaugos reikalavimus, būtų patyrusi vykdydama šias pareigas, atsižvelgiant į atitinkamas gaunamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu, analize.

3.      Sutarties 77 straipsnis (po pakeitimo – EB 73 straipsnis) negali būti taikomas valstybės subsidijoms, kurios kompensuoja papildomas išlaidas, patirtas vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, neatsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1191/69, su pakeitimais, padarytais Reglamentu Nr. 1893/91.

Paskelbta 2003 m. liepos 24 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: vokiečių.