TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2001 m. liepos 12 d.(*)

„Socialinė apsauga – Sveikatos draudimas – Reglamento Nr. 1408/71 (EEB) 22 ir 36 straipsniai – Laisvė teikti paslaugas – EB sutarties 59 straipsnis (po pakeitimo – EB 49 straipsnis) – Kitoje valstybėje narėje patirtos hospitalizavimo išlaidos – Nepagrįstu pripažintas atsisakymas išduoti leidimą“

Byloje C‑368/98

dėl Cour du travail de Mons (Belgija) pagal EB sutarties 177 straipsnį (po pakeitimo – EB 234 straipsnis) Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje

Abdon Vanbraekel ir kt.

prieš

Alliance nationale des mutualités chrétiennes (ANMC)

dėl 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1983 m. birželio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2001/83 (OL L 230, 1983, p. 6), 22 ir 36 straipsnių bei EB sutarties 59 straipsnio (po pakeitimo – EB 49 straipsnis) išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijos pirmininkai C. Gulmann, A. La Pergola (pranešėjas), M. Wathelet ir V. Skouris, teisėjai D. A. O. Edward, J.‑P. Puissochet, P. Jann, L. Sevón, R. Schintgen ir F. Macken,

generalinis advokatas A. Saggio,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–       Belgijos vyriausybės, atstovaujamos J. Devadder,

–       Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W.‑D. Plessing ir C.‑D. Quassowski,

–       Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos R. Silva de Lapuerta,

–       Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos K. Rispal‑Bellanger ir A. de Bourgoing,

–       Airijos vyriausybės, atstovaujamos M. A. Buckley,

–       Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. A. Fierstra,

–       Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

–       Suomijos vyriausybės, atstovaujamos T. Pynnä,

–       Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. E. Collins, padedamo barrister S. Moore,

–       Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos P. Hillenkamp ir H. Michard,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2000 m. vasario 22 d. posėdyje Belgijos vyriausybės, atstovaujamos A. Snoecx, Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Molde, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W.‑D. Plessing, Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos R. Silva de Lapuerta, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos C. Bergeot, Airijos vyriausybės, atstovaujamos SC B. Lenihan ir BL N. Hyland, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. A. Fierstra, Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer, Suomijos vyriausybės, atstovaujamos T. Pynnä, Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Moore, ir Komisijos, atstovaujamos H. Michard, žodines pastabas,

susipažinęs su 2000 m. gegužės 18 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       1998 m. spalio 9 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 1998 m. spalio 16 d., Monso darbo teismas (Cour du travail de Mons) pagal EB sutarties 177 straipsnį (po pakeitimo – EB 234 straipsnis) pateikė prejudicinį klausimą dėl 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1983 m. birželio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2001/83 (OL L 230, 1983, p. 6, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 22 ir 36 straipsnių bei EB sutarties 59 straipsnio (po pakeitimo – EB 49 straipsnis) išaiškinimo.

2       Šis klausimas buvo pateiktas byloje tarp A. Vanbraekel ir jo šešių vaikų, kaip J. Descamps paveldėtojų, ir Alliance nationale des mutualités chrétiennes (toliau – ANMC) dėl pastarosios atsisakymo kompensuoti J. Descamps patirtas hospitalizavimo išlaidas, susijusias su Prancūzijos ligoninėje atlikta ortopedine operacija.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisė

3       Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Pagal darbo sutartį dirbantis asmuo ar savarankiškai dirbantis asmuo, įvykdęs kompetentingos valstybės teisės aktais nustatytas sąlygas teisei į išmoką, prireikus atsižvelgiant į 18 straipsnio nuostatas, ir:

a)       pagal kurio būklę reikia, kad jam neatidėliojant būtų mokama išmoka jo buvimo kitos valstybės narės teritorijoje metu;

arba

b)       ?…?

arba

c)       kuris pagal sveikatos būklę gavo kompetentingos įstaigos leidimą išvykti į kitos valstybės narės teritoriją gydytis, turi teisę į:

i)       išmokas natūra, kurias kompetentingos įstaigos sąskaita teikia buvimo ar gyvenamosios vietos įstaiga pagal jos administruojamų teisės aktų nuostatas, tartum šioje įstaigoje jis būtų apdraustas; tačiau išmokų teikimo trukmė nustatoma pagal kompetentingos valstybės teisės aktus;

ii)       išmokas pinigais, kurias moka kompetentinga įstaiga pagal jos administruojamų teisės aktų nuostatas. Tačiau kompetentingos įstaigos ir buvimo ar gyvenamosios vietos įstaigos susitarimu tokias išmokas pagal kompetentingos valstybės teisės aktų nuostatas gali mokėti pastaroji įstaiga pirmosios sąskaita.“

4       Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje numatyta:

„Leidimo, kuris reikalingas pagal 1 dalies c punktą, negalima atsisakyti išduoti tuo atveju, kai lėšos gydymui yra teikiamos iš išmokų, nustatytų valstybės narės, kurios teritorijoje atitinkamas asmuo gyvena, teisės aktais ir kai jis negali gauti tokio gydymo per įprastą tokiam gydymui laikotarpį valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, atsižvelgiant į jo dabartinį gydymo kursą ir tikėtiną ligos eigą.“

5       Pagal Reglamento Nr. 1408/71 III antraštinės dalies 1 skyriaus 7 skirsnio „Atsiskaitymai tarp įstaigų“ 36 straipsnį:

„1. Nepažeidžiant 32 straipsnio nuostatų, išlaidos už išmokas natūra, kurias pagal šio skyriaus nuostatas teikia vienos valstybės narės įstaiga kitos valstybės narės įstaigos sąskaita, turi būti visiškai kompensuotos.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos kompensuojamos sumos apskaičiuojamos ir sumokamos remiantis 98 straipsnyje nurodyto įgyvendinimo reglamento nustatyta tvarka pagal patvirtintas faktines išlaidas arba fiksuoto dydžio vienkartiniais mokėjimais.

Pastaruoju atveju tokie fiksuoto dydžio mokėjimai turi garantuoti, kad kompensuojamos sumos, kiek įmanoma, atitiktų faktines išlaidas.

3. Dvi ar daugiau valstybės narės ar tų valstybių kompetentingos valdžios institucijos gali nustatyti kitus atsiskaitymo būdus arba atsisakyti bet kokio atsiskaitymo tarp jų jurisdikcijai priklausančių įstaigų.“

 Nacionalinė teisė

6       1963 m. rugpjūčio 9 d. Įstatymo, nustatančio ir reglamentuojančio privalomo draudimo nuo ligos ir invalidumo sistemą (toliau – 1963 m. rugpjūčio 9 d. Įstatymas) 76d straipsnio 1 dalyje, galiojusioje pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu, buvo numatyta:

„Jeigu Karalius nenusprendžia kitaip, šiame įstatyme numatytos išmokos natūra nesuteikiamos, jeigu pateikdamas prašymą dėl išmokų natūra asmuo realiai yra ne Belgijos teritorijoje arba jeigu sveikatos gydymo paslaugos buvo suteiktos ne valstybės teritorijoje.“

7       1963 m. lapkričio 4 d. Karaliaus dekreto dėl 1963 m. rugpjūčio 9 d. Įstatymo įgyvendinimo tvarkos 221 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Leidimas gauti sveikatos priežiūros paslaugas už nacionalinės teritorijos ribų suteikiamas:

?...?

2. Asmeniui, kurio reabilitacijai yra būtinas stacionarus gydymas, galintis būti suteiktas geresnėmis medicinos pagalbos sąlygomis užsienyje, esant išankstinei gydytojo eksperto išvadai dėl tokio gydymo būtinumo.“

8       Tačiau Belgijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose nurodo, kad prašymai išduoti leidimą gydytis kitoje valstybėje narėje šiuo metu nagrinėjami remiantis Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsniu, o ne minėtais Belgijos teisės aktais.

9       Iš 1983 m. vasario 4 d. Nacionalinio draudimo nuo ligos ir invalidumo instituto (Institut national d'assurance maladie-invalidité, (INAMI) aplinkraštyje Nr. 83/54–80/54 pakartotų ministerijos taisyklių matyti, kad Belgijos teisės aktai netaikomi, jeigu atitinkama situacija yra reglamentuojama Bendrijos teisės aktais.

10     1971 m. birželio 18 d ministerijos aplinkraštyje O.A. Nr. 81/215–80/51 dėl 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 574/72, nustatančiame Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (OL L 74, 1972, p. 1), įtvirtintos E 112 pavyzdinės formos išdavimo tvarkos ir kitoje valstybėje narėje suteiktų medicinos paslaugų kompensavimo numatyta:

„I. Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnis įgyvendinamas remiantis šiais principais:

1)      leidimas gydytis užsienyje neišduodamas, jeigu medicinos technikos požiūriu toks pats gydymas gali būti suteiktas Belgijoje;

2)      išimtiniais atvejais išdavus leidimą gydytis užsienyje, t. y. jeigu gydymas negali būti suteiktas Belgijoje, gydytojas ekspertas turi aiškiai nurodyti gydymosi įstaigą ir (arba) gydytoją specialistą bei numatomo gydymo laikotarpį;

3)      nepažeidžiant 2 punkto, į Belgijos draudimo sistemą nepatenkančios išmokos natūra negali būti teikiamos užsienyje, t. y. E 112 forma neišduodama Belgijoje privalomu draudimu nuo ligos ir invalidumo nekompensuojamoms išmokoms natūra (absoliutus draudimas).

?...?“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

11     Belgijos pilietė J. Descamps, gyvenanti Belgijoje ir apdrausta ANMC, serganti abipuse gonartroze, 1990 m. vasario mėn. kreipėsi į šią įstaigą su prašymu išduoti jai leidimą atlikti ortopedinę operaciją Prancūzijoje ANMC sąskaita.

12     Prašymas buvo atmestas motyvuojant, jog jis nepakankamai pagrįstas, nes J. Descamps nepateikė nacionaliniame universitete dirbančio gydytojo išvados.

13     Nepaisant to, kad leidimas nebuvo gautas, minėta operacija atlikta Prancūzijoje 1990 m. balandžio mėn. ir J. Descamps pateikė ieškinį Turnė darbo teismui (Tribunal du travail de Tournai) (Belgija) dėl gydymo išlaidų kompensacijos priteisimo iš ANMC.

14     Turnė darbo teismas 1991 m. gruodžio 10 d. Sprendimu šį ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad ANMC sprendimas atsisakyti išduoti leidimą buvo pagrįstas, nes J. Descamps „nepateikė įrodymų, bent jau Belgijos universiteto profesoriaus išvados, jog Prancūzijoje atliekamos operacijos medicininės sąlygos yra geresnės nei Belgijoje“.

15     Gavęs J. Descamps pateiktą apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, Monso darbo teismas (Cour du travail de Mons) 1993 m. spalio 8 d. tarpiniame sprendime konstatavo, kad Turnė darbo teismo pripažintas pagrįstu reikalavimas pateikti Belgijos universiteto profesoriaus išvadą siekiant gauti leidimą buvo per griežtas. Tuo pačiu sprendimu Monso darbo teismas paskyrė ekspertą įvertinti, ar J. Descamps hospitalizavimas 1990 m. kovo mėn. buvo būtinas jos reabilitacijai ir ar užsienyje tokio hospitalizavimo medicininės sąlygos galėjo būti geresnės nei Belgijoje.

16     Remiantis 1994 m. gruodžio 29 d. pateikta eksperto išvada, „J. Descamps hospitalizavimas 1990 m. kovo mėn. buvo būtinas jos reabilitacijai, be to, užsienyje tokio hospitalizavimo medicininės sąlygos galėjo būti geresnės (Dr. Cartier Paryžiuje atlikta operacija, 1963 m. lapkričio 4 d. Karaliaus dekreto 221 straipsnio 1 dalis)“.

17     Iš Monso darbo teisme po eksperto išvados pateiktų reikalavimų matyti, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis J. Descamps prašė kompensuoti 38 608, 89 FRF dydžio gydymosi išlaidas, atsižvelgus į Prancūzijos teisės aktais nustatytus kompensavimo koeficientus, arba 49 935, 44 FRF, atsižvelgus į Belgijos teisės aktais nustatytus koeficientus.

18     J. Descamps mirė 1996 m. rugpjūčio 10 d., nepasibaigus procesui. Jos paveldėtojai, t. y. vyras A. Vanbraekel ir jų šeši vaikai, toliau tęsė bylą.

19     Atsižvelgęs į teismo paskirto eksperto išvadą Monso darbo teismas pažymėjo, kad iš ANMC bus priteistos J. Descamps hospitalizavimo išlaidos „pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnį ir Sutarties 59 ir 60 straipsnius“. Patikslindamas, kad telieka išspręsti klausimą dėl kompensacijos dydžio, Monso darbo teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Jeigu, nepaisant to, jog išankstinis leidimas, numatytas Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnyje, nebuvo suteiktas, nagrinėjantis bylą nacionalinis teismas pripažino, kad asmens hospitalizavimas kitoje nei kompetentingos įstaigos valstybėje narėje yra būtinas:

a) ar hospitalizavimo išlaidos turėtų būti kompensuojamos pagal kompetentingos įstaigos valstybės arba pagal valstybės, kurios teritorijoje asmuo buvo hospitalizuotas, nustatytą tvarką?

b) ar, nepaisant to, kad buvo prašoma kompensuoti visas išlaidas, pagal Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnį yra leidžiama apriboti kompensacijos dydį, remiantis kompetentingos įstaigos valstybės teisės aktais“?

 Dėl priimtinumo

20     Airijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybių manymu, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodyti aiškūs motyvai, dėl kurių nacionaliniam teismui būtinas Bendrijos teisės išaiškinimas siekiant išspręsti bylą, o jame nurodytų teisinių ir faktinių aplinkybių nepakanka tam, kad valstybės narės galėtų veiksmingai pasinaudoti teise pateikti Teisingumo Teismui pastabas raštu.

21     Primintina, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog siekiant naudingai išaiškinti Bendrijos teisę nacionaliniam teismui, pastarasis turi apibrėžti faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis kyla jo užduodami klausimai, arba bent paaiškinti faktines prielaidas, kuriomis šie klausimai grindžiami (žr., be kita ko, 1993 m. sausio 26 d. Sprendimo Telemarsicabruzzoir kt., C‑320/90‑322/90, Rink. p. I‑393, 6 punktą; 1993 m. kovo 19 d. Nutarties Banchero, C‑157/92, Rink. p. I‑1085, 4 punktą; 1998 m. balandžio 30 d. Nutarties Testa ir Modesti, C‑128/97 ir C‑137/97 Rink. p. I‑2181, 5 punktą ir 2000 m. birželio 28 d. Nutarties Laguillaumie, C‑116/00, Rink p. I‑4979, 15 punktą). Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, jog labai svarbu, kad nacionalinis teismas nurodytų tikslias priežastis, dėl kurių jam iškilo Bendrijos teisės aiškinimo klausimas ir dėl kurių jis mano esant reikalinga pateikti prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui (žr., be kita ko, 1996 m. birželio 25 d. Nutarties Italia Testa, C‑101/96, Rink. p. I‑3081, 6 punktą; minėtos nutarties Testa ir Modesti 15 punktą ir minėtos nutarties Laguillaumie 16 punktą).

22     Tačiau pažymėtina, kad šioje byloje nacionalinis teismas atsižvelgė į šiuos reikalavimus.

23     Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytų taikytinų nacionalinės teisės nuostatų ir, nors ir glaustai, aprašytų faktinių aplinkybių pakanka tam, kad Teisingumo Teismas galėtų priimti sprendimą.

24     Be to, kaip buvo pažymėta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jau buvo nusprendęs, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis Bendrijos teisės nustatytos sąlygos teisei į kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje asmuo yra apdraustas, gydymo išlaidų kompensavimą buvo įvykdytos. Kaip pabrėžta šio teismo sprendime, Teisingumo Teismui skirtas prašymas pateikti išaiškinimą yra susijęs tik su kompensacijos dydžio nustatymu bei su tuo, kokios valstybės (tos, kurioje asmuo yra apdraustas, ar tos, kurios teritorijoje asmuo gydėsi) galiojanti tvarka turi būti taikoma šiuo atveju.

25     Tokiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą.

 Dėl prejudicinio klausimo pirmos dalies

26     Pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo dalimi iš esmės siekiama sužinoti, ar nustačius, kad kompetentinga įstaiga nepagrįstai atmetė asmens prašymą išduoti leidimą pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punktą, ji turi kompensuoti gydymo išlaidas pagal valstybės, kurioje asmuo yra apdraustas, ar pagal valstybės, kurios teritorijoje asmuo gydėsi, galiojančią tvarką.

27     Tam, kad būtų atsakyta į šį klausimą, pirmiausia reikia patikslinti, kad, nepaisant, jog nacionalinis teismas to nenurodė, Bendrijos teisės nuostatos, kurių išaiškinimas būtinas siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, yra Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktis ir Sutarties 59 straipsnis.

28     Kaip jau buvo minėta, pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas gydymo išlaidas turi kompensuoti ANMC „pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnį ir Sutarties 59 ir 60 straipsnius“.

 Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnis

29     Dėl Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio taikymo pagrindinėje byloje visų pirma primintina, kad remdamasi šia nuostata J. Descamps pateikė prašymą išduoti jai išankstinį leidimą ir kad nacionalinis teismas nusprendė paskelbti atsisakymą išduoti leidimą neturinčiu galios.

30     Antra, reikia patikslinti, kad tas faktas, jog sprendimas, kuriuo atsisakymas išduoti leidimą buvo pripažintas nepagrįstu pagrindinėje byloje remiantis nacionalinėje teisėje numatytais leidimo kriterijais, o ne Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje įtvirtintais kriterijais, neleidžia manyti, kad reglamentas netaikytinas. Šiam teiginiui taip pat pritaria Belgijos vyriausybė.

31     Iš Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos iš esmės matyti, kad šia nuostata siekiama tik nustatyti atvejus, kuomet kompetentinga nacionalinė įstaiga negali atsisakyti išduoti leidimo, kurio prašoma pagal 22 straipsnio 1 dalies c punktą. Atvirkščiai, šia nuostata nesiekiama apriboti atvejų, kuomet šis leidimas gali būti suteiktas remiantis 22 straipsnio 1 dalies c punktu. Iš to išplaukia, kad jeigu leidimas buvo suteiktas remiantis nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamą teisės aktą, leidimas išduodamas, jeigu nustatyta, jog hospitalizavimo užsienyje medicininės sąlygos gali būti geresnės, jis laikytinas leidimu Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punkto prasme.

32     Dėl pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punktą socialiniu draudimu apdraustam ir leidimą turinčiam asmeniui suteikiamų teisių apimties pažymėtina, kad, remiantis šios 1 dalies i punktu, apdraustasis iš esmės turi teisę į išmokas natūra, kurias kompetentingos įstaigos sąskaita teikia buvimo vietos įstaiga pagal tos valstybės, kurioje šios išmokos buvo suteiktos, teisės aktus, tartum šioje valstybėje jis būtų apdraustas; tik išmokų teikimo laikotarpis nustatomas pagal kompetentingos valstybės teisės aktus. Užtikrinant tokias teises valstybės narės jurisdikcijoje esantiems ir socialiniu draudimu apdraustiems asmenims, kuriems yra išduotas leidimas gydytis kitose valstybėse narėse tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir pastarųjų valstybių narių jurisdikcijoje esantiems ir socialiniu draudimu apdraustiems asmenims, šia nuostata siekiama palengvinti socialiniu draudimu apdraustų asmenų laisvą judėjimą.

33     Iš to, kas pirmiau pasakyta, aišku, kad valstybės narės, kurioje asmuo buvo gydomas, teisės aktuose numatytos išlaidų kompensavimo taisyklės taikytinos kompetentingai įstaigai, kuri vėliau kompensuoja šias išlaidas vietos įstaigai pagal Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnyje numatytas sąlygas.

34     Be to, šių nuostatų veiksmingas poveikis ir esmė verčia manyti, kad kompetentingos įstaigos arba teismo sprendimu nustačius, jog ši kompetentinga įstaiga nepagrįstai atmetė socialiniu draudimu apdrausto asmens prašymą išduoti leidimą pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punktą, šis apdraustasis turi teisę į tai, kad kompetentinga įstaiga tiesiogiai kompensuotų jam tokią gydymo išlaidų sumą, kurią jis gautų, jeigu leidimas būtų tinkamai išduotas.

35     Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Belgijos teisės aktais numatytas galimos kompensacijos dydis viršija Prancūzijos teisės aktais numatytą kompensacijos dydį, ir abejoja dėl kompensacijos dydžio, į kurią pagal Bendrijos teisę turi teisę ieškovai pagrindinėje byloje, kaip antai J. Descamps paveldėtojai, kyla klausimas, ar pastarieji taip pat turi teisę į papildomą kompensaciją, atitinkančią pagal abiejų valstybių teisės aktus numatytos išlaidų kompensacijos skirtumą.

36     Šiuo klausimu primintina, kad Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnis nereglamentuoja gydymo kitoje valstybėje narėje išlaidų kompensavimo ir todėl visiškai netrukdo valstybėms narėms kompensuoti jas pagal valstybėje narėje, kurioje asmuo yra apdraustas, galiojančius tarifus (žr. 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Kohll, C‑158/96, Rink. p. I‑1931, 27 punktą), jeigu toks kompensavimas numatytas valstybės narės, kurioje asmuo yra apdraustas, teisės aktuose ir jeigu pagal šiuos teisės aktus taikomi tarifai yra palankesni negu tarifai, taikomi valstybėje narėje, kurioje asmuo gydėsi.

37     Nors Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnis netrukdo, be buvimo vietos valstybės narės teisės aktais numatytos kompensacijos, skirti papildomą kompensaciją, jeigu valstybėje narėje, kurioje asmuo yra apdraustas, taikoma tvarka yra palankesnė, šis straipsnis nenumato reikalavimo skirti tokią papildomą kompensaciją. Tokiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar šis reikalavimas gali kilti iš Sutarties 59 straipsnio.

 Nuostatos dėl laisvo paslaugų teikimo

38     Pirmiausia reikia nustatyti, ar nagrinėjama situacija patenka į laisvo paslaugų teikimo sritį Sutarties 59 straipsnio prasme.

39     Kai kurios vyriausybės, pateikusios Teisingumo Teismui pastabas raštu, ginčijo, kad stacionaraus gydymo paslaugos yra ekonominio pobūdžio veikla EB sutarties 60 straipsnio prasme (po pakeitimo – EB 50 straipsnis).

40     Pirmiausia primintina, kad pagal Sutarties 60 straipsnį „paslaugos“ – tai tokios paslaugos, kurios paprastai teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės.

41     Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad medicinos paslaugos patenka į Sutarties 60 straipsnio taikymo sritį, nepaisant to, ar jos yra susijusios su stacionariu gydymu, ar ne (žr. 1984 m. sausio 31 d. Sprendimo Luisi ir Carbone, 286/82 ir 26/83, Rink. p. 377, 16 punktą; 1991 m. spalio 4 d. Sprendimo Society for the Protection of Unborn Children Ireland, C‑159/90, Rink. p. I‑4685, 18 punktą ir minėto sprendimo Kohll 29 ir 51 punktus).

42     Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos taip pat išplaukia, kad kai kurių paslaugų specifinis pobūdis netrukdo joms patekti į pagrindinio laisvo judėjimo principo taikymo sritį (1981 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Webb, 279/80, Rink. p. 3305, 10 punktas ir minėto sprendimo Kohll 20 punktas), todėl tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai patenka į socialinės apsaugos taikymo sritį, neužkerta kelio taikyti Sutarties 59 ir 60 straipsnius (minėto sprendimo Kohll 21 punktas).

43     Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamos stacionaraus gydymo paslaugos patenka į laisvo paslaugų teikimo sritį, reikia išnagrinėti, ar tai, kad pagal nacionalinę teisę šioje valstybėje apdraustam asmeniui, kuriam teisę gydytis kitoje valstybėje narėje suteikia Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punktas, neužtikrinamas toks pats kompensacijos dydis, koks būtų suteiktas, jeigu jis būtų hospitalizuotas valstybėje narėje, kurioje yra apdraustas, riboja laisvą paslaugų judėjimą Sutarties 59 straipsnio prasme.

44     Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Sutarties 59 straipsnis draudžia taikyti bet kokius nacionalinės teisės aktus, dėl kurių teikti paslaugas tarp valstybių narių būtų sudėtingiau, nei teikti paslaugas tik vienos valstybės narės viduje (1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūzija, C‑381/93, Rink. p. I‑5145, 17 punktas ir minėto sprendimo Kohll 33 punktas).

45     Šiuo atveju neabejotina, kad tai, jog socialiniu draudimu apdraustam asmeniui gydantis ligoninėje kitoje valstybėje narėje taikoma mažiau palanki išlaidų kompensavimo tvarka negu ta, kuri jam būtų taikoma gydantis valstybėje narėje, kurioje jis yra apdraustas, gali atgrasinti ir net sutrukdyti šiam asmeniui kreiptis į kitose valstybėse narėse įsisteigusius medicinos paslaugų teikėjus; be to, taip ribojama šio apdraustojo laisvė gauti paslaugas, o šių paslaugų teikėjų laisvė – jas teikti (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Luisi ir Carbone 16 punktą; 1992 m. sausio 28 d. Sprendimo Bachmann, C‑204/90, Rink. p. I‑249, 31 punktą ir minėto sprendimo Kohll 35 punktą).

46     Tokiomis aplinkybėmis galiausiai reikia išnagrinėti, ar galima objektyviai pateisinti tai, jog valstybės, kurioje asmuo yra apdraustas, nacionalinės teisės aktais nėra užtikrinamas bent jau toks pats išlaidų kompensavimo lygis, kai šis asmuo gydosi kitoje valstybėje narėje.

47     Primintina, kad Teisingumo Teismas anksčiau yra nusprendęs, jog rimtas pavojus finansiniam socialinės apsaugos sistemos balansui gali būti laikomas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, pateisinančiu laisvo paslaugų teikimo principo apribojimus (minėto sprendimo Kohll 41 punktas).

48     Be to, Teisingumo Teismas dėl tikslo užtikrinti tinkamas ir visiems prieinamas medicinos ir stacionaraus gydymo paslaugas pripažino, kad net jeigu šis tikslas neišvengiamai susijęs su socialinės apsaugos sistemos finansavimo tvarka, jis taip pat gali patekti į EB sutarties 56 straipsnyje (po pakeitimo – EB 46 straipsnis) įtvirtintas išimtis dėl visuomenės sveikatos apsaugos, jeigu prisideda prie aukšto lygio sveikatos apsaugos įgyvendinimo (minėto sprendimo Kohll 50 punktas).

49     Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybės narės, remdamosi Sutarties 56 straipsniu, gali apriboti laisvą medicinos ir stacionaraus gydymo paslaugų teikimą, jeigu gydymo pajėgumų ar gydymo kompetencijos užtikrinimas nacionalinėje teritorijoje yra būtinas tam, kad būtų apsaugota visuomenės sveikata ir net padedama išgyventi jos gyventojams (minėto sprendimo Kohll 51 punktas).

50     Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos vis dėlto reikia pripažinti, kad joks iš šio sprendimo 47–49 punktuose numatytų privalomųjų pagrindų negalėtų pateisinti pagrindinėje byloje nagrinėjamų apribojimų.

51     Galiausiai būtina priminti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinėje byloje nusprendė, jog J. Descamps turėjo teisę gauti leidimą pagal jai taikomą nacionalinę teisę ir Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punktą. Tokiomis aplinkybėmis neturėtų būti ginčijama, kad papildomos kompensacijos, atitinkančios valstybės narės, kurioje asmuo yra apdraustas, ir buvimo vietos valstybės narės teisės aktuose numatytos išlaidų kompensacijos skirtumą, jeigu pirmosios valstybės tvarka yra palankesnė negu antrosios valstybės tvarka, mokėjimas gali sudaryti grėsmę valstybės narės, kurioje asmuo yra apdraustas, tinkamų ir visiems prieinamų medicinos ir stacionaraus gydymo paslaugų teikimui arba gydymo pajėgumų ar gydymo kompetencijos užtikrinimui nacionalinėje teritorijoje.

52     Be to, kadangi tokia papildoma kompensacija, kuri yra valstybės narės, kur asmuo yra apdraustas, teikiamo išlaidų kompensavimo dalis, teoriškai nesukelia jokių papildomų finansinių išlaidų šios valstybės ligos draudimo sistemai, palyginti su kompensacija, kurią ši valstybė turėtų sumokėti, jeigu asmuo joje būtų gydomas, negali būti pripažinta, kad šios papildomos kompensacijos mokėjimo naštos perkėlimas šiai ligos draudimo sistemai turėtų lemiamos įtakos socialinės apsaugos sistemos finansavimui (minėto sprendimo Kohll 42 punktas).

53     Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus, į prejudicinio klausimo pirmą dalį reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c ir i punktai turi būti aiškinami taip: jeigu socialiniu draudimu apdraustas asmuo gavo kompetentingos įstaigos leidimą išvykti į kitą valstybę narę gydytis, buvimo vietos įstaiga turi suteikti jam išmokas natūra pagal jos administruojamus teisės aktus, reglamentuojančius sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimą, tartum šioje įstaigoje atitinkamas asmuo būtų apdraustas.

Jeigu buvo nustatyta, kad kompetentinga įstaiga nepagrįstai atmetė socialiniu draudimu apdrausto asmens prašymą išduoti leidimą pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punktą, šis apdraustasis turi teisę, kad kompetentinga įstaiga tiesiogiai kompensuotų jam tokią gydymo išlaidų sumą, kurią jam sumokėtų buvimo vietos įstaiga pagal jos administruojamus teisės aktus, jeigu leidimas būtų tinkamai išduotas.

Kadangi Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnis nereglamentuoja gydymo išlaidų kompensavimo pagal valstybėje narėje, kurioje asmuo yra apdraustas, galiojančius tarifus, jis netrukdo bei nereikalauja, kad ši valstybė sumokėtų papildomą kompensaciją, atitinkančią šios valstybės narės ir buvimo vietos valstybės narės teisės aktuose numatytos išlaidų kompensacijos skirtumą, jeigu pirmosios valstybės tvarka yra palankesnė negu antrosios valstybės tvarka ir jeigu tokia kompensacija yra numatyta valstybės narės, kurioje asmuo yra apdraustas, teisės aktuose.

Sutarties 59 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jeigu buvimo vietos valstybėje narėje suteiktų stacionaraus gydymo paslaugų kompensacijos dydis pagal šios valstybės galiojančius teisės aktus yra mažesnis negu tas, kuris būtų sumokėtas pagal valstybės, kurioje asmuo yra apdraustas, teisės aktus, jeigu asmuo būtų hospitalizuotas šioje valstybėje, kompetentinga įstaiga turi sumokėti socialiniu draudimu apdraustam asmeniui papildomą kompensaciją, atitinkančią šį skirtumą.

 Dėl prejudicinio klausimo antros dalies

54     Antra prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo dalimi iš esmės siekiama sužinoti, ar Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog pagal jį, jeigu kompetentinga įstaiga nepagrįstai atmetė socialiniu draudimu apdrausto asmens prašymą išduoti leidimą pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punktą, šis apdraustasis turi teisę į visų valstybėje narėje, kurioje jis gydėsi, patirtų išlaidų kompensavimą.

55     Siekiant atsakyti į taip performuluotą klausimą, pakanka pažymėti, kad Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnyje numatytas visiškas atsiskaitymas tarp įstaigų yra susijęs tik su išmokomis natūra, kurias pagal šio reglamento III antraštinės dalies 1 skyrių teikia buvimo vietos valstybės narės įstaiga kompetentingos įstaigos sąskaita. Iš to matyti, kaip pirmiau buvo nurodyta šio sprendimo 32 ir 33 punktuose, kad šis atsiskaitymas yra susijęs tik su išmokomis natūra, kurias turi kompensuoti buvimo vietos įstaiga pagal jos administruojamus teisės aktus ir tik tiek, kiek yra numatyta.

56     Taigi į prejudicinio klausimo antrą dalį reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnis neturi būti aiškinamas taip, kad iš jo išplaukia: jeigu kompetentinga įstaiga nepagrįstai atmetė socialiniu draudimu apdrausto asmens prašymą išduoti leidimą pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punktą, šis apdraustasis turi teisę į visų valstybėje narėje, kurioje jis gydėsi, patirtų išlaidų kompensavimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

57     Belgijos, Danijos, Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Airijos, Nyderlandų, Austrijos, Suomijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimą, kurį jam 1998 m. spalio 9 d. Sprendimu pateikė Monso darbo teismas, nusprendžia:

1.      Iš 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1983 m. birželio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2001/83, 22 straipsnio 1 dalies c ir i punktų išplaukia, kad jeigu socialiniu draudimu apdraustas asmuo gavo kompetentingos įstaigos leidimą išvykti į kitą valstybę narę gydytis, buvimo vietos įstaiga turi suteikti jam išmokas natūra pagal jos administruojamus teisės aktus, reglamentuojančius sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimą, tartum šioje įstaigoje atitinkamas asmuo būtų apdraustas.

Jeigu buvo nustatyta, kad kompetentinga įstaiga nepagrįstai atmetė socialiniu draudimu apdrausto asmens prašymą išduoti leidimą pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punktą, šis apdraustasis turi teisę, kad kompetentinga įstaiga tiesiogiai kompensuotų jam tokią gydymo išlaidų sumą, kurią jam sumokėtų buvimo vietos įstaiga pagal jos administruojamus teisės aktus, jeigu leidimas būtų tinkamai išduotas.

Kadangi Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnis nereglamentuoja gydymo išlaidų kompensavimo pagal valstybėje narėje, kurioje asmuo yra apdraustas, galiojančius tarifus, jis netrukdo bei nereikalauja, kad ši valstybė sumokėtų papildomą kompensaciją, atitinkančią šios valstybės narės ir buvimo vietos valstybės narės teisės aktuose numatytos išlaidų kompensacijos skirtumą, jeigu pirmosios valstybės tvarka yra palankesnė negu antrosios valstybės tvarka ir jeigu tokia kompensacija numatyta valstybės narės, kurioje asmuo apdraustas, teisės aktuose.

EB sutarties 59 straipsnis (po pakeitimo – EB 49 straipsnis) turi būti aiškinamas taip, kad jeigu buvimo vietos valstybėje narėje suteiktų stacionaraus gydymo paslaugų kompensacijos dydis pagal šios valstybės galiojančius teisės aktus yra mažesnis negu tas, kuris būtų suteiktas pagal valstybės, kurioje asmuo yra apdraustas, teisės aktus, jeigu asmuo būtų hospitalizuotas šioje valstybėje, kompetentinga įstaiga turi sumokėti socialiniu draudimu apdraustam asmeniui papildomą kompensaciją, atitinkančią šį skirtumą.

2.      Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnis (redakcija po Reglamento Nr. 2001/83 pakeitimų ir atnaujinimo) neturi būti aiškinamas taip, kad iš jo išplaukia: jeigu kompetentinga įstaiga nepagrįstai atmetė socialiniu draudimu apdrausto asmens prašymą išduoti leidimą pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punktą, šis apdraustasis turi teisę į visų valstybėje narėje, kurioje gydėsi, patirtų išlaidų kompensavimą.

Paskelbta 2001 m. liepos 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: prancūzų.