TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1998 m. birželio 16 d.(*)

„EEB ir Jugoslavijos bendradarbiavimo susitarimas ? Prekybos lengvatų sustabdymas ? Atitiktis tarptautinei teisei“

Byloje C‑162/96

dėl Bundesfinanzhof Teisingumo Teismui pagal EEB Sutarties 177 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

A. Racke GmbH & Co. OHG

ir

Hauptzollamt Mainz

dėl 1991 m. lapkričio 11 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3300/91, sustabdančio prekybos lengvatas, numatytas bendradarbiavimo susitarime tarp Europos ekonominės bendrijos ir Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos (OL L 315, p. 1), galiojimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai C. Gulmann, H. Ragnemalm ir M. Wathelet, teisėjai J. C. Moitinho de Almeida, P. J. G. Kapteyn (pranešėjas), J. L. Murray, D. A. O. Edward, G. Hirsch, P. Jann ir L. Sevón,

generalinis advokatas F. G. Jacobs,

posėdžio sekretorius D. Louterman-Hubeau, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        A. Racke GmbH & Co, atstovaujamos Kelno advokato Dietrich Ehle,

–        Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos teisės patarėjų Jürgen Huber ir Micail Vitsentzatos bei Tarybos teisės tarnybos darbuotojo Antonio Tanca,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos teisės patarėjo Jörn Sack ir Komisijos teisės tarnybos darbuotojos Barbara Brandtner,

atsižvelgęs į teismo posėdžio pranešimą,

išklausęs žodines pastabas, kurias 1997 m. liepos 15 d. posėdyje pateikė A. Racke GmbH & Co., Taryba ir Komisija,

susipažinęs su 1997 m. gruodžio 4 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        1996 m. kovo 7 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1996 m. gegužės 13 d., Bundesfinanzhof (Aukščiausiasis federalinis finansų teismas) pagal EB Sutarties 177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas du klausimus dėl 1991 m. lapkričio 11 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3300/91, sustabdančio prekybos lengvatas, numatytas bendradarbiavimo susitarime tarp Europos ekonominės bendrijos ir Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos (OL L 315, p. 1, toliau – ginčijamas reglamentas), galiojimo.

2        Šie klausimai kilo byloje tarp A. Racke GmbH & Co. (toliau – Racke) ir Hauptzollamt dėl skolos muitinei, atsiradusios į Vokietiją importuojant tam tikrus Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos kilmės vyno kiekius.

 Teisinis pagrindas

3        Bendradarbiavimo susitarimas tarp Europos ekonominės bendrijos ir Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos (toliau – bendradarbiavimo susitarimas) buvo pasirašytas Belgrade 1980 m. balandžio 2 d. Europos ekonominei bendrijai priklausančių valstybių narių ir Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos bei patvirtintas Bendrijos vardu 1983 m. sausio 24 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 314/83 (OL L 41, p. 1).

4        Bendradarbiavimo susitarimo, iš dalies pakeisto prie jo pridėto papildomo protokolo, nustatančio naują prekybos režimą (toliau – papildomas protokolas), Bendrijos vardu patvirtinto 1987 m. gruodžio 21 d. Tarybos sprendimo 87/605/EEB (OL L 389, p. 72) 4 straipsniu, 22 straipsnyje sakoma:

„1.      Vyno iš šviežių vynuogių, klasifikuojamo Bendrojo muitų tarifo 22.05 ex C I arba ex C II subpozicijose, įvežamo iš Jugoslavijos į Bendriją induose, kurių talpa ne didesnė kaip 2 litrai, muito mokestis yra sumažinamas 30 %, metinei Bendrijos muitų tarifų kvotai esant 12 000 hektolitrų. Kvotą viršijančiam kiekiui Bendrija taiko muito mokestį pagal 4 dalies nuostatas.

<...>

3.      1 ir 2 dalys galioja tol, kol vykdant 4 dalyje minimą muito mokesčio mažinimą 1 dalyje nurodytiems vynams apmokestinti numatyto muito mokesčio dydis sumažės, kaip nurodyta 1 dalyje, 30 %.

4.      Į Bendriją importuojamo Jugoslavijos kilmės vyno iš šviežių vynuogių, klasifikuojamo Bendrojo muitų tarifo 22.05 C I arba C II subpozicijose, muito mokestis laipsniškai naikinamas vadovaujantis naują prekybos režimą nustatančio papildomo protokolo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse išdėstytomis taisyklėmis. Ši nuostata taikoma, kai Bendrijos metinė muitų tarifų kvota yra 545 000 hektolitrai. Kvotą viršijantiems importuojamiems kiekiams Bendrija taiko bendrąjį muitų tarifą.

<...>“

5        Remiantis papildomo protokolo 2 straipsnio 1 dalimi, pagal bendradarbiavimo susitarimą taikomi importo į Bendriją muito mokesčiai yra laipsniškai naikinami tokiu pat dažnumu ir tokiomis pat normomis, kokie nurodyti Akte dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių pritaikomųjų pataisų (OL L 302, p. 23), iš tų šalių į Bendriją, kokia ji buvo 1985 m. gegužės 31 d., įvežamiems tokiems pat produktams. Jei iš Ispanijos ir Portugalijos į Bendriją, kokia ji buvo 1985 gruodžio 31 d., importuojamoms prekėms taikomas muito mokestis buvo skirtingas, Jugoslavijos kilmės produktams turėjo būti taikomas didesnis iš šių dviejų. Pagal 2 straipsnio 2 dalį, jei muito mokestis Jugoslavijai yra mažesnis nei taikomas Ispanijai, Portugalijai ar abiem šalims, jis pradedamas naikinti, kai tik panašiems iš Ispanijos ir Portugalijos įvežamiems produktams taikomas muitas pasidaro mažesnis už Jugoslavijos kilmės produktams taikomą muitą.

6        Pagal 1990 m. lapkričio 19 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3413/90 dėl Bendrijos muitų tarifų kvotų tam tikriems Jugoslavijos kilmės produktams skyrimo ir jų administravimo (1991) (OL L 335, p. 26) 1 straipsnį muito mokestis už į Bendriją įvežamą Jugoslavijos kilmės vyną iš šviežių vynuogių, klasifikuojamą KN kodų ex 2204 21 ir 2204 29 pozicijose, nuo 1991 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. buvo nustatytas 3,6, 4,4, 4,8 arba 5,6 ECU/hl, muitų tarifų kvotai esant 545 000 hektolitrų. Reglamento Nr. 3413/90 2–4 straipsniuose tokių produktų importuotojams buvo išdėstytos išsamios kvotų gavimo taisyklės.

7        Pagal bendradarbiavimo susitarimo 60 straipsnį susitarimas yra sudaromas neribotam laikui. Tačiau bet kuri susitarimo šalis gali denonsuoti šį susitarimą, pranešdama apie tai kitai šaliai. Susitarimas nustoja galioti praėjus šešiems mėnesiams nuo tokio pranešimo dienos.

8        1991 m. lapkričio 11 d. Sprendimu 91/586/EAPB, EEB, sustabdančiu Europos bendrijos, jos valstybių narių ir Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos susitarimų taikymą (OL L 315, p. 47), Taryba ir valstybių narių vyriausybių atstovai susitikę Taryboje sustabdė – ir tai įsigaliojo iš karto – bendradarbiavimo susitarimo taikymą, nurodydami motyvus, pateiktus to sprendimo preambulės antroje, trečioje, ketvirtoje ir penktoje konstatuojamosiose dalyse:

„kadangi 1991 m. spalio 5 ir 28 d. deklaracijose Europos bendrija ir jos valstybės narės, susirinkusios Europos politinio bendradarbiavimo sistemoje, atkreipė dėmesį į krizę Jugoslavijoje; kadangi rezoliucijoje 713 (1991 m.) Jungtinių Tautų Saugumo taryba išreiškė susirūpinimą, kad ši besitęsianti padėtis kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui;

kadangi dėl priešiškų veiksmų ir jų pasekmių Jugoslavijos Respublikų tarpusavio ir Jugoslavijos Respublikų ir Bendrijos ekonominiams ir prekybos santykiams iš esmės pasikeičia sąlygos, kuriomis buvo sudarytas Europos ekonominės bendrijos ir Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos susitarimas ir jo protokolai, taip pat Susitarimas dėl Europos anglių ir plieno bendrijos; kadangi dėl to iškyla abejonių dėl tokių susitarimų ir protokolų taikymo;

kadangi nebuvo paisoma Europos bendrijos ir jos valstybių narių, susirinkusių Europos politinio bendradarbiavimo sistemoje 1991 m. spalio 6 d. Harzuilense, kreipimosi laikytis 1991 m. spalio 4 d. Hagoje pasiekto paliaubų susitarimo;

kadangi 1991 m. spalio 6 d. deklaracijoje Europos bendrija ir jos valstybės narės, susirinkusios Europos politinio bendradarbiavimo sistemoje, paskelbė apie savo sprendimą nutraukti Bendrijos ir Jugoslavijos susitarimus, jei nebūtų laikomasi 1991 m. spalio 4 d. Hagoje konflikto šalių pasiekto susitarimo, dalyvaujant Europos Bendrijų Tarybos pirmininkui ir Konferencijos dėl Jugoslavijos pirmininkui“.

9        Pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnį bendradarbiavimo susitarime numatytos arba pagal jį suteiktos prekybos lengvatos yra sustabdomos. Pagal reglamento 3 straipsnį jis įsigalioja jo paskelbimo Europos Bendrijų Oficialiajameleidinyje dieną, t. y. 1991 m. lapkričio 15 dieną.

10      Šio reglamento preambulės pirmoje, antroje, trečioje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse pakartotos tos pačios priežastys, kurios išdėstytos pirmiau cituoto Sprendimo 91/586 preambulėje.

11      Vadovaudamasi bendradarbiavimo susitarimo 60 straipsniu, Taryba 1991 m. lapkričio 25 d. priėmė Sprendimą 91/602/EEB, denonsuojantį bendradarbiavimo susitarimą tarp Europos ekonominės bendrijos ir Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos (OL L 325, p. 23). Pagal šio sprendimo, denonsuojančio susitarimą ir visus susijusius protokolus ir aktus, 2 straipsnį jis įsigalioja jo paskelbimo dieną, t. y. 1991 m. lapkričio 27 dieną.

12      1991 m. gruodžio 2 d. Reglamentu (EEB) Nr. 3567/91 dėl produktų, kurių kilmės šalis Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Makedonija ir Slovėnijos Respublika, importui taikytinų nuostatų (OL L 342, p. 1) Taryba šioms respublikoms suteikė prekybos tam tikrais produktais, tarp kurių, beje, nėra vynų, lengvatų, iš esmės lygiaverčių lengvatoms, numatytoms Bendrijos sustabdytame bendradarbiavimo susitarime.

13      1992 m. vasario 3 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 545/92 dėl produktų, kurių kilmės šalis Kroatijos ir Slovėnijos Respublikos bei Jugoslavijos Bosnijos ir Hercegovinos, Makedonijos ir Juodkalnijos Respublikos, importui taikytinų nuostatų (OL L 63, p. 1) šios priemonės buvo paliktos galioti 1992 m. ir papildytos priemonėmis tam tikriems žemės ūkio produktams, tarp jų ir tų respublikų kilmės vynams iš šviežių vynuogių, klasifikuojamų KN kodais ex 2204 21 arba 2204 29. Reglamento Nr. 545/92 6 straipsnis numato, kad tokių vynų importo muito mokestis yra sumažinimas iki 3,2 ECU/hl arba 3,7 ECU/hl, kai neviršijama 545 000 hl metinė kvota.

14      Pagal 1992 m. vasario 3 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 547/92 dėl Bendrijos muitų tarifų kvotų tam tikriems Kroatijos ir Slovėnijos Respublikų bei Jugoslavijos Bosnijos ir Hercegovinos, Makedonijos ir Juodkalnijos Respublikų kilmės produktams skyrimo ir jų administravimo (OL L 63, p. 41) 1 straipsnį muito mokestis už į Bendriją įvežamą tų respublikų kilmės vyną iš šviežių vynuogių, klasifikuojamą KN kodais ex 2204 21 ir 2204 29, nuo 1992 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. buvo nustatytas 2,4, 2,9, 3,2 arba 3,7 ECU/hl, kai neviršijama 545 000 hl muitų tarifų kvota. Šio reglamento 2–4 straipsniuose tokių produktų importuotojams buvo išdėstytos išsamios kvotų gavimo taisyklės.

 Pagrindinė byla

15      Nuo 1990 m. lapkričio 6 d. iki 1992 m. balandžio 27 d. Racke iš Kosovo vynuogynų regiono importuojamus vynus išmuitindavo Vokietijoje ir įformindavo kaip laikomus savo privačiuose muitinės sandėliuose. 1992 m. gegužės 7 d. siuntos buvo deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą pagal bendradarbiavimo susitarime numatytą preferencinių muitų normų schemą.

16      Tačiau 1992 m. gegužės 27 d. Sprendimu Hauptzollamt Mainz (Mainco vyriausioji muitų tarnyba) pareikalavo padengti skirtumą tarp trečiosioms šalims taikomo muito mokesčio normos ir preferencinės normos, motyvuodama tuo, kad vynai importuojami iš Serbijos.

17      Racke dėl šio sprendimo pateikė ieškinį Finanzegericht (Finansų teismas), kuris jį patenkino dėl vynų, importuotų iki 1991 m. lapkričio 15 d., tačiau atmetė likusią ieškinio dalį, motyvuodamas tuo, jog bendradarbiavimo susitarime numatytų prekybos lengvatų sustabdymas ginčijamu reglamentu yra pateisinamas esminių aplinkybių pasikeitimu, t. y. karu Jugoslavijoje.

18      Racke dėl šio sprendimo padavė kasacinį skundą Bundesfinanzhof, kuris visų pirma svarstė, ar vienašališkas bendradarbiavimo sutarties sustabdymas atitinka 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės (toliau – Vienos konvencija) 62 straipsnio 1 dalies sąlygas.

19      Vienos konvencijos 62 straipsnis numato:

„1.      Negalima esminio aplinkybių, egzistavusių sutarties sudarymo metu, pasikeitimo, kurio sutarties šalys nenumatė, laikyti pagrindu nutraukti sutartį ar iš jos pasitraukti, nebent:

a)      tų aplinkybių buvimas turėjo esminės reikšmės tam, kad šalys sutiktų laikyti sutartį įpareigojančia; ir

b)      dėl įvykusių pokyčių iš esmės pakito pagal sutartį vykdytinų šalių įsipareigojimų apimtis.

<...>

3.      Jei šalis, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau pateiktose dalyse, esminį aplinkybių pasikeitimą laiko pagrindu nutraukti sutartį arba iš jos pasitraukti, ji taip pat gali tokį pasikeitimą laikyti pagrindu sustabdyti sutarties galiojimą.“

20      Nacionalinio teismo požiūriu, Jugoslavijos skilimas į keletą naujų valstybių ir karo veiksmai Jugoslavijoje, kurie laikytini politiniu pokyčiu, iš esmės pakeitė aplinkybes, nulėmusias sutarties šalių sutikimą sudaryti bendradarbiavimo susitarimą. Kita vertus, šis pasikeitimas iš esmės nepakeitė bendradarbiavimo susitarime, kuris yra visų pirma ekonominis susitarimas, numatytų įsipareigojimų apimties.

21      Toliau Bundesfinanzhof svarsto, ar vadovaujantis Vienos konvencijos 65 straipsniu buvo galima sustabdyti bendradarbiavimo susitarimą iš anksto nepranešus arba nesuteikus tam tikro laiko, ar buvo ypatingos skubos situacija ir ar iki muito mokesčio sumokėjimo buvo likę pakankamai laiko galimiems procedūros trūkumams ištaisyti.

22      Vienos konvencijos 65 straipsnio 1 dalis numato, kad šalis, kuri vadovaudamasi šios Konvencijos nuostatomis turi kokį nors pagrindą pareikalauti sutartį nutraukti, iš jos pasitraukti arba sustabdyti jos galiojimą, apie savo reikalavimus privalo pranešti kitoms šalims. Pranešime turi būti nurodomos priemonės, kurias siūloma taikyti dėl tos sutarties, ir priežastys, dėl kurių jas reikėtų taikyti. Be to, Vienos konvencijos 65 straipsnio 2 dalis numato, kad jei pasibaigus ne mažiau kaip trijų mėnesių laikotarpiui nuo tokio pranešimo gavimo dienos, išskyrus ypatingos skubos atvejus, nė viena iš šalių nepareiškė jokių prieštaravimų, pranešimą pateikusi šalis gali savo pasiūlytas priemones taikyti 67 straipsnyje nurodytu būdu. Vienos konvencijos 65 straipsnio 3 dalis numato, kad jei kuri nors iš šalių pareiškia prieštaravimą, abi šalys ieško bendro sprendimo Jungtinių tautų chartijos 33 straipsnyje nurodytu būdu.

23      Atsižvelgdamas į šiuos svarstymus, Bundesfinanzhof nusprendė sustabdyti bylą ir kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas šiuos klausimus:

„1.      Ar galioja 1991 m. lapkričio 11 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3300/91, sustabdantis prekybos lengvatas, numatytas bendradarbiavimo susitarime tarp Europos ekonominės bendrijos ir Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos (OL L 315, p. 1)?

2.      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas:

Kokie yra tokio negaliojimo padariniai 1992 m. gegužės mėn. pradžioje Serbijos kilmės vynams, kurie buvo įvežti nuo 1991 m. lapkričio mėn. vidurio iki 1992 m. balandžio mėn. ir kuriuos buvo leista laikyti muitinės sandėlyje, taikytam muito mokesčiui?

Ar taikytini 1992 m. suteikti su kvota susieti preferenciniai muitai iš buvusios Jugoslavijos teritorijos, išskyrus Serbiją, įvežamiems vynams?“

 Dėl pirmojo klausimo

24      Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nors Vienos konvencija neįpareigoja nei Bendrijos, nei visų jos valstybių narių, daugelis jos nuostatų, tarp jų ir 62 straipsnis, remiasi tarptautinės teisės normomis, kurios atsižvelgiant į tam tikras sąlygas įtvirtina principą, jog pasikeitus aplinkybėms sutartis gali būti nutraukta arba sustabdyta. Tarptautinis Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „šis principas bei jį reglamentuojančios sąlygos ir išimtys yra įtvirtintos Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 62 straipsnyje, kuris daugeliu atžvilgiu gali būti laikomas paprotinės teisės dėl sutartinių santykių nutraukimo pasikeitus aplinkybėms kodifikacija“ (1973 m. vasario 2 d. Sprendimas byloje dėl kompetencijos žuvininkystės srityje Jungtinė Karalystė prieš Islandiją, ICJ Reports, 1973, p. 3, 36 dalis).

 Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos

25      Komisija išreiškė abejonių dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos priimti sprendimą pirmuoju klausimu, nes jis susijęs su ginčijamo reglamento galiojimu pagal tarptautinės paprotinės teisės normas. Net jeigu šis reglamentas yra Bendrijos aktas Sutarties 177 straipsnio pirmos dalies b punkto prasme, prejudicinio sprendimo procedūra neleidžia argumentų grįsti vien tarptautine teise, ypač principais, reglamentuojančiais sutarčių nutraukimą ir jų galiojimo sustabdymą.

26      Pagal 1972 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimą sujungtose bylose International Fruit Company ir kt. (21/72–24/72, Rink. p. 1219, 5 punktas) Teisingumo Teismo jurisdikcija priimti prejudicinius sprendimus pagal Sutarties 177 straipsnį dėl Bendrijos institucijų aktų galiojimo yra neribojama pagrindų, kuriais remiantis galima ginčyti tokių aktų galiojimą, atžvilgiu.

27      Kadangi ši jurisdikcija apima visas priežastis, dėl kurių tokie aktai gali negalioti, Teisingumo Teismas turi išnagrinėti, ar jų galiojimui gali turėti įtakos tai, kad aktas prieštarauja tarptautinės teisės normai (minėto sprendimo International Fruit Company ir kt. 6 punktas).

28      Todėl Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą pirmuoju klausimu.

 Ginčijamo reglamento galiojimas

29      Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog klausimas dėl ginčijamo reglamento galiojimo pagal tarptautinę paprotinę teisę kilo tik vykstant ginčui, kurio metu Racke reikalavo, kad būtų taikomos bendradarbiavimo susitarimo 22 straipsnyje nustatytos preferencinių muitų normos.

30      Todėl visų pirma būtina išnagrinėti, ar 22 straipsnio 4 dalis, kuri, kaip matyti iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą minimų reglamentų dėl kvotų tikslo, yra taikytina pagrindinėje byloje, tiesiogiai suteikia asmenims teisę naudotis preferencinių muitų režimu.

31      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką susitarimo, kurį Bendrija sudaro su jos nare nesančia šalimi, bet kuri nuostata turi būti laikoma tiesiogiai taikytina, kai atsižvelgiant į susitarimo turinį, tikslą ir pobūdį toje nuostatoje yra numatytas aiškus ir tikslus įpareigojimas, kurio įgyvendinimas ar padariniai nėra nulemti būtinybės priimti kokį nors papildomą aktą (žr., pavyzdžiui, 1987 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Demirel, 12/86, Rink. p. 3719, 14 punktą).

32      Kad būtų galima nustatyti, ar bendradarbiavimo susitarimo 22 straipsnio 4 dalies nuostata atitinka šiuos kriterijus, pirmiausia reikia išanalizuoti jos turinį.

33      Iš pačios nuostatos turinio matyti, kad jai įgyvendinti būtini Bendrijos teisės aktai, siekiant, kad metinės Bendrijos muitų tarifų kvotos būtų skirtos laikantis išsamių papildomo protokolo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų taisyklių, o Bendrija, priimdama tokias priemones, neturi jokios diskrecijos. Bendrija yra įpareigota vadovaujantis šiomis nuostatomis per tam tikrą laiką tiksliai apskaičiuoti muito mokesčius.

34      Vadinasi, bendradarbiavimo susitarimo 22 straipsnio 4 dalis, numatanti preferencinių muitų režimą, gali suteikti teises, kuriomis asmenys gali remtis nacionaliniuose teismuose.

35      Šią išvadą, be kita ko, patvirtina susitarimo, į kurį įeina ir 22 straipsnio 4 dalis, tikslo ir pobūdžio analizė.

36      Bendradarbiavimo susitarimo tikslas – skatinti prekybą tarp sutarties šalių ir laipsniškai naikinti kliūtis, darančias poveikį didžiajai daliai jų tarpusavio prekybos. 1985 m. birželio 30 d., pasibaigus pirmajam šio liberalizavimo proceso etapui, papildomas protokolas numatė tolesnes prekybos priemones. Būtent toks yra 22 straipsnio 4 dalies, iš dalies pakeistos papildomo protokolo 4 straipsniu, nustatančios Bendrijos muitų tarifų kvotas tam tikriems vynams, kurių laikantis mažinami jų importo į Bendriją muito mokesčiai, kontekstas.

37      Toliau būtina išnagrinėti, ar asmuo, kuris teisme remiasi preferencinių muitų režimu, numatytu iš dalies pakeisto bendradarbiavimo susitarimo 22 straipsnio 4 dalyje, gali ginčyti ginčijamo reglamento, nuo 1991 m. lapkričio 15 d. sustabdančio tame susitarime numatytas prekybos lengvatas, galiojimą pagal tarptautinės paprotinės teisės normas.

38      Šiuo atžvilgiu Taryba tvirtina, kad prieš patvirtinant ginčijamą reglamentą, vadovaujantis logika ir teise, buvo priimtas Sprendimas 91/586, sustabdantis bendradarbiavimo susitarimą tarptautiniu lygiu. Priimti ginčijamą reglamentą buvo būtina, nes šiame susitarime numatytos prekybos lengvatos anksčiau buvo nustatytos Bendrijos vidaus teisės aktu.

39      Tarybos tvirtinimu, kadangi tarptautinė teisė nebūtinai turi numatyti teisės gynimo priemones pažeidus jos normas, dėl galimo šių normų pažeidimo Sprendimu 91/586 nebūtinai turi būti atnaujintas bendradarbiavimo susitarimo galiojimas, vadinasi, ginčijamas reglamentas nebūtinai yra negaliojantis Bendrijos lygiu dėl to, kad jis prieštarauja atnaujintam susitarimui. Tarptautinės teisės normų nesilaikymo sankcija, pavyzdžiui, galėtų būti reikalavimas atlyginti žalą, paliekant bendradarbiavimo susitarimą sustabdytą. Todėl ginčijamo reglamento galiojimui įvertinti Teisingumo Teismui nėra būtina nagrinėti, ar bendradarbiavimo susitarimo sustabdymas Sprendimu 91/586 pažeidė tarptautinę teisę.

40      Visų pirma reikia pažymėti, kad nacionalinio teismo pateiktas klausimas susijęs tik su ginčijamo reglamento galiojimu pagal tarptautinę paprotinę teisę.

41      Be to, reikia pabrėžti, kad susitarimas, kurį Taryba sudarė su Bendrijos nare nesančia šalimi laikydamasi EB Sutarties nuostatų, Bendrijos atžvilgiu yra Bendrijos institucijų aktas, o tokio susitarimo nuostatos yra Bendrijos teisės sudėtinė dalis (žr. minėto sprendimo Demirel 7 punktą).

42      Todėl net ir pripažinus ginčijamą reglamentą negaliojančiu, bendradarbiavimo susitarime numatytos prekybos lengvatos būtų ir toliau taikomos Bendrijos teisės sistemoje tol, kol Bendrija šį susitarimą paskelbtų negaliojančiu pagal atitinkamas tarptautinės teisės normas.

43      Iš to išplaukia, jog ginčijamo reglamento pripažinimas negaliojančiu dėl to, kad jis prieštarauja tarptautinės paprotinės teisės normoms, leistų asmenims tiesiogiai remtis teisėmis į preferencinį režimą, kurias jiems suteikia bendradarbiavimo susitarimas.

44      Savo ruožtu Komisija abejoja, ar nesant aiškios nuostatos EB Sutartyje tarptautinės teisės normos, kurios minimos nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, gali būti laikomos Bendrijos teisės sistemos dalimi. Ginčydamas reglamento galiojimą, asmuo galėtų remtis santykiais tarp savęs ir Bendrijos, tačiau jis neturi teisės remtis teisės pagrindu, susijusiu su tarptautinės teisės reguliuojamais teisiniais santykiais tarp Bendrijos ir jos nare nesančios šalies.

45      Šiuo atžvilgiu reikėtų pabrėžti, kad, kaip matyti iš 1992 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Poulsen ir Diva Navigation (C-286/90, Rink. p. I-6019, 9 punktas), įgyvendindama savo įgaliojimus Bendrija privalo laikytis tarptautinės teisės. Todėl priimdama reglamentą, sustabdantį prekybos lengvatas, numatytas su Bendrijos nare nesančia šalimi sudarytame susitarime arba remiantis juo, ji turi laikytis tarptautinės paprotinės teisės normų.

46      Iš to išplaukia, kad tarptautinės paprotinės teisės normos, susijusios su sutartinių santykių nutraukimu ir sustabdymu dėl esminio aplinkybių pasikeitimo, yra privalomos Bendrijos institucijoms ir yra Bendrijos teisės sistemos dalis.

47      Tačiau šiuo atveju ieškovas ginčija Bendrijos reglamento galiojimą pagal tas normas tik tarp kitko, kad galėtų remtis teisėmis, kurios tiesiogiai kyla iš Bendrijos susitarimo su trečiąja šalimi. Taigi ši byla nėra susijusi su tiesioginiu šių normų veikimu.

48      Ginčydama reglamentą Racke remiasi pagrindinėmis tarptautinės paprotinės teisės normomis, nes jis buvo priimtas vadovaujantis tomis normomis ir nesuteikia jam teisių, numatytų bendradarbiavimo susitarime, į preferencinį režimą (dėl panašios situacijos, susijusios su pagrindinėmis sutartinėmis normomis, žr. 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Nakajima prieš Tarybą, C‑69/89, Rink. p. I-2069, 31 punktą).

49      Normos, kuriomis remiasi Racke, sudaro pacta sunt servanda principo išimtį, kuris yra pagrindinis bet kurios teisės sistemos, ypač tarptautinės, principas. Tarptautinėje teisėje pagal šį principą kiekviena sutartis yra privaloma jos šalims ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti (žr. Vienos konvencijos 26 straipsnį).

50      Šio principo svarbą ypač pabrėžė Tarptautinis Teisingumo Teismas, kuris yra nusprendęs, jog „sutartinių santykių stabilumas reikalauja, kad teisinis pagrindas dėl esminių aplinkybių pasikeitimo būtų taikomas tik išimtiniais atvejais“ (1997 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Gabrcíkovo – Nagymaros projekto byloje Vengrija prieš Slovakiją, dar nepaskelbto ICJ Reports, 104 punktas).

51      Tokiomis aplinkybėmis iš asmens, teisme besiremiančio teisėmis, kurios jam tiesiogiai kyla iš susitarimo su trečiąja šalimi, negalima atimti galimybės ginčyti reglamento, kuris, panaikindamas šio susitarimo suteiktas prekybos lengvatas, neleidžia jomis remtis, galiojimą bei ginčijant tokį reglamentą nurodyti iš tarptautinės paprotinės teisės normų, reglamentuojančių sutartinių santykių nutraukimą ir sustabdymą, kylančių įsipareigojimų.

52      Tačiau dėl šių normų sudėtingumo ir kai kurių sąvokų, kurios jose minimos, neaiškumo atliekant teisminę kontrolę, ypač prašant priimti prejudicinį sprendimą dėl teisės akto galiojimo, būtina apsiriboti klausimu, ar priimdama tokį akto veikimą sustabdantį reglamentą Taryba padarė akivaizdžių vertinimo klaidų, susijusių su tokių normų taikymo sąlygomis.

53      Tarptautinė paprotinė teisė, kodifikuota Vienos konvencijos 62 straipsnio 1 dalyje susitarimui nutraukti ar sustabdyti dėl esminio aplinkybių pasikeitimo nustato dvi sąlygas. Pirma, tų aplinkybių buvimas turėjo turėti esminę reikšmę tam, kad šalys sutiktų laikyti sutartį įpareigojančia; antra, dėl įvykusių pokyčių turi iš esmės pakisti pagal sutartį vykdytinų šalių įsipareigojimų apimtis.

54      Dėl pirmosios sąlygos bendradarbiavimo susitarimo preambulė teigia, kad sutarties šalys yra tvirtai pasiryžusios „skatinti ekonominio, finansinio ir prekybinio bendradarbiavimo plėtrą ir diversifikaciją siekiant geresnio jų prekybos struktūrų subalansavimo bei išplėsti tarpusavio prekybos apimis ir pakelti gyventojų gerovę“ ir kad jos suvokia „būtinybę atsižvelgti į naują padėtį, nulemtą Bendrijos išsiplėtimo, siekiant sukurti darnesnius ekonominius ir prekybos santykius tarp Bendrijos ir Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos“. Esant tokioms aplinkybėms, susitarimo 1 straipsnis numato jo tikslą – „skatinti visa apimantį sutarties šalių bendradarbiavimą, siekiant prisidėti prie Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos ekonominės ir socialinės raidos ir stiprinti jų ryšius“.

55      Atsižvelgiant į tokio plataus pobūdžio tikslus, taikos Jugoslavijoje išlaikymas, būtinas geros kaimynystės santykiams, ir institucijų, galinčių užtikrinti susitarime numatyto bendradarbiavimo visoje Jugoslavijos teritorijoje įgyvendinimą, egzistavimas buvo esminė sąlyga tokiam bendradarbiavimui inicijuoti ir vykdyti.

56      Kalbant apie antrąją sąlygą, neatrodo, jog Taryba, ginčijamo reglamento preambulės antroje konstatuojamojoje dalyje konstatuodama, kad „karo veiksmai ir jų padariniai Jugoslavijos respublikų ekonominiams ir prekybos ryšiams ir tokiems jų ryšiams su Bendrija iš esmės keičia sąlygas, kuriomis buvo sudarytas bendradarbiavimo susitarimas tarp Europos ekonominės bendrijos ir Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos ir jo protokolai“ ir kad „tai kelia abejonių dėl tokių susitarimų ir protokolų taikymo“, būtų padariusi akivaizdžią vertinimo klaidą.

57      Nors ir tiesa, kaip teigia Racke, kad tam tikra dalimi prekyba su Jugoslavija turėjo tęstis ir kad Bendrija galėjo ir toliau teikti muitų tarifų lengvatas, tačiau, kaip teisingai nurodė generalinis advokatas savo išvados 93 punkte, nagrinėjamų tarptautinės paprotinės teisės normų taikymas nėra sąlygojamas negalėjimo vykdyti įsipareigojimus, ir nebuvo jokios prasmės toliau teikti lengvatas, siekiant skatinti prekybą griūvant Jugoslavijai.

58      Dėl klausimo, kuris keliamas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ar atsižvelgiant į Vienos konvencijos 65 straipsnį buvo galima sustabdyti bendradarbiavimo susitarimą apie tai iš anksto nepranešus ar nesuteikus tam tikro laiko, reikia pažymėti, kad 1991 m. spalio 5, 6 ir 28 d. bendrose deklaracijose Bendrija ir valstybės narės paskelbė, jog šalių, kurios nesilaikys 1991 m. spalio 4 d. susitarimo dėl ugnies nutraukimo, kurį jos pasirašė dalyvaujant Tarybos pirmininkui ir Konferencijos Jugoslavijos klausimu pirmininkui, atžvilgiu jos imsis ribojančių priemonių; be to, šio susitarimo sudarymo metu Bendrija pareiškė nutrauksianti bendradarbiavimo susitarimą tuo atveju, jei nebus laikomasi ugnies nutraukimo (Bull. EB 10-1991, 1.4.6, 1.4.7 ir 1.4.16 punktai).

59      Net jeigu tokie pareiškimai neatitinka Vienos konvencijos 65 straipsniu nustatytų formalių reikalavimų, reikia pažymėti, kad jame nustatyti konkretūs procedūros reikalavimai nėra tarptautinės paprotinės teisės dalis.

60      Todėl reikia pripažinti, jog, išnagrinėjus pirmąjį klausimą, nenustatyta nė vieno veiksnio, kuris turėtų įtakos sustabdančio reglamento galiojimui.

61      Atsižvelgiant į pirmojo prejudicinio klausimo atsakymą, nebūtina atsakyti į antrąjį klausimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

62      Tarybos ir Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1996 m. kovo 7 d. Nutartimi pateikė Bundesfinanzhof, nusprendžia:

Išnagrinėjus pateiktus klausimus, nenustatyta nė vieno veiksnio, kuris turėtų įtakos 1991 m. lapkričio 11 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3300/91, sustabdančio prekybos lengvatas, numatytas bendradarbiavimo susitarime tarp Europos ekonominės bendrijos ir Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos, galiojimui.

Paskelbta 1998 m. birželio 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Bylos kalba: vokiečių.