TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1997 m. gruodžio 9 d.(*)

„Laisvas prekių judėjimas – Žemės ūkio produktai – Dėl privačių asmenų veiksmų atsirandančios kliūtys – Valstybių narių įsipareigojimai“

Byloje C‑265/95

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama teisės patarėjo Hendrik van Lier ir į Komisijos Teisės tarnybą deleguoto nacionalinio valstybės tarnautojo Francis Pasquier, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Komisijos Teisės skyriaus darbuotojas Carlos Gómez de la Cruz, Wagner Centre, Kirchberg,

ieškovė,

palaikoma

Ispanijos Karalystės, atstovaujamos Bendrijos teisės ir institucijų reikalų generalinio direktoriaus Alberto José Navarro González ir Bendrijos teisminių ginčų sprendimo tarnybos darbuotojo abogado del estado Rosario Silva de Lapuerta, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Ispanijos ambasada, 4‑6 Boulevard E. Servais,

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos Treasury Solicitor’s Department darbuotojo John E. Collins, padedamo barristers Stephen Richards ir Mark Hoskins, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Britanijos ambasada, 14 boulevard Roosevelt,

įstojusių į bylą asmenų,

prieš

Prancūzijos Respubliką, atstovaujamą Užsienio reikalų ministerijos Teisės direktorato direktoriaus padėjėjo Jean-François Dobelle, to paties direktorato direktoriaus pavaduotojos Catherine de Salins, to paties direktorato darbuotojos chargé de mission Anne de Bourgoing ir tos pačios ministerijos užsienio reikalų sekretoriaus Philippe Martinet, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Prancūzijos ambasada, 8 B, boulevard Joseph II,

atsakovę,

dėl prašymo pripažinti, jog nesiimdama visų būtinų ir proporcingų priemonių, kad privačių asmenų veiksmais nebūtų sudaromos kliūtys laisvam vaisių ir daržovių judėjimui, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų žemės ūkio produktų rinkų bendro organizavimo srityje ir pagal kartu skaitomus EB sutarties 30 straipsnį bei 5 straipsnį,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai C. Gulmann, H. Ragnemalm, M. Wathelet ir R. Schintgen (pranešėjas), teisėjai G. F. Mancini, J. C. Moitinho de Almeida, P. J. G.Kapteyn, J. L. Murray, D. A. O. Edward, J.‑P. Puissochet, G. Hirsch ir P. Jann,

generalinis advokatas  C. O. Lenz,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs šalių žodines pastabas, pareikštas 1997 m. birželio 10 d. posėdyje, kuriame Komisijai atstovavo Hendrik van Lier ir Jean‑Francis Pasquier, Ispanijos Karalystei ? Rosario Silva de Lapuerta, o Prancūzijos Respublikai ? Jean‑François Dobelle ir Užsienio reikalų ministerijos Teisės direktorato direktoriaus pavaduotoja Kareen Rispal‑Bellanger,

susipažinęs su 1997 m. liepos 9 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Pareiškimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1995 m. rugpjūčio 4 d., Europos Bendrijų Komisija pagal EB sutarties 169 straipsnį pateikė ieškinį, kuriuo siekiama pripažinimo, jog nesiimdama visų būtinų ir proporcingų priemonių, kad privačių asmenų veiksmais nebūtų sudaromos kliūtys laisvam vaisių ir daržovių judėjimui, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų žemės ūkio produktų rinkų bendro organizavimo srityje ir pagal kartu skaitomus EB sutarties 30 straipsnį bei 5 straipsnį.

2        Komisija teigia, kad daugiau kaip dešimt metų ji nuolat gaudavo skundų dėl Prancūzijos valdžios institucijų pasyvumo, kai privatūs asmenys ir Prancūzijos ūkininkų protesto judėjimo dalyviai imdavosi smurtinių veiksmų prieš žemės ūkio produkciją iš kitų valstybių narių. Tokie veiksmai apima, be kita ko, kelių sunkvežimiams, vežantiems tokius produktus Prancūzijoje, blokavimą ir jų krovinių sunaikinimą, smurtą prieš sunkvežimių vairuotojus, grasinimus Prancūzijos prekybos centrams, parduodantiems kitų valstybių narių kilmės žemės ūkio produktus, ir tokių prekių, sudėtų Prancūzijos parduotuvėse ant prekystalių, sugadinimą.

3        Komisija konstatavo, kad nuo 1993 m. tam tikros Prancūzijos ūkininkų grupuotės, tarp jų ir organizacija „Coordination Rurale“, pradėjo sistemingą žemės ūkio produktų iš kitų valstybių narių pasiūlos kontrolės kampaniją, kuri visų pirma pasireiškė grasinimais mažmeniniam ir didmeniniam verslui, siekiant priversti juos užsisakyti tik prancūziškus produktus, minimalios atitinkamų produktų pardavimo kainos nustatymu ir tikrinimų organizavimu, siekiant nustatyti, ar ūkio subjektai laikosi duotų nurodymų.

4        Nuo 1993 m. balandžio iki liepos mėn. tokia kampanija buvo nukreipta prieš braškes, kurių kilmės šalis yra Ispanija, o 1993 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais – prieš pomidorus iš Belgijos.

5        1994 m. tokie patys veiksmai, apimantys grasinimus prekybos centrams ir prekių bei transporto priemonių sunaikinimą, buvo nukreipti prieš ispaniškas braškes, o smurtiniai incidentai toje pačioje vietoje per dviejų savaičių laikotarpį įvyko du kartus, tačiau ten buvusios tvarkos palaikymo pajėgos nesiėmė jokių veiksmų sunkvežimiams ir jų kroviniams veiksmingai apsaugoti.

6        Komisija taip pat nurodo ir kitus vandalizmo atvejus, kurie neleido žemės ūkio produktams, kurių kilmės šalis yra Italija ir Danija, laisvai judėti Prancūzijoje.

7        Kelis kartus iškėlusi šį klausimą Prancūzijos valdžios institucijose, Komisija pareiškė, jog nesiimdama visų būtinų ir proporcingų priemonių, kad privačių asmenų veiksmais nebūtų sudaromos kliūtys laisvam vaisių ir daržovių judėjimui, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų žemės ūkio produktų rinkų bendro organizavimo srityje ir pagal kartu skaitomus EB sutarties 30 straipsnį bei 5 straipsnį. Todėl 1994 m. liepos 19 d. laišku Komisija, remdamasi Sutarties 169 straipsniu, pateikė Prancūzijos vyriausybei oficialų pranešimą, nurodydama per du mėnesius pateikti savo pastabas dėl įsipareigojimo neįvykdymo, kuriuo ji kaltinama.

8        1994 m. spalio 10 d. laiške Prancūzijos vyriausybė atsakė, kad ji visada smerkė Prancūzijos ūkininkų vandalizmo aktus. Ji teigė, kad prevencinės stebėjimo, apsaugos ir informacijos rinkimo priemonės, kurių buvo imtasi, gerokai sumažino tokių incidentų skaičių 1993–1994 metais. Be to, tai, kad prokuratūros sistemingai pradėdavo teisminį tyrimą, parodo Prancūzijos valdžios institucijų pasiryžimą nubausti už bet kokį nusikalstamą elgesį, kuriuo siekiama sudaryti kliūtis žemės ūkio produktų iš kitų valstybių narių importui. Tačiau dėl nenuspėjamai organizuojamų operacijų, kurias vykdė mažos ir labai mobilios grupės, tvarkos palaikymo pajėgoms įsikišti ypač sudėtinga, ir tuo galima paaiškinti, kodėl skubinamos teisminės procedūros dažnai nedavė rezultatų. Galiausiai dėl „Coordination Rurale“ veiksmų, kuriais siekta grasinimais ir naikinimais sureguliuoti žemės ūkio produktų rinką, buvo pradėta procedūra Konkurencijos taryboje (Conseil de la Concurrence).

9        Nepaisant to, 1995 m. balandžio 20 d. Prancūzijos pietvakariuose įvyko nauji rimti incidentai, per kuriuos buvo sugadinti žemės ūkio produktai iš Ispanijos.

10      Todėl 1995 m. gegužės 5 d. Komisija, vadovaudamasi Sutarties 169 straipsniu, pateikė pagrįstą nuomonę. Šioje nuomonėje ji nurodė, kad nesiimdama visų būtinų ir proporcingų priemonių, jog privačių asmenų veiksmais nebūtų sudaromos kliūtys laisvam vaisių ir daržovių judėjimui, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų žemės ūkio produktų rinkų bendro organizavimo srityje ir pagal kartu skaitomus EB sutarties 30 straipsnį bei 5 straipsnį ir, remdamasi Sutarties 169 straipsnio antrąja pastraipa, paragino Prancūzijos Respubliką per vieną mėnesį nuo šios nuomonės gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

11      1995 m. birželio 16 d. Prancūzijos vyriausybė pabrėžė, jog ji yra priėmusi visas galimas priemones, kad jos teritorijoje būtų užtikrintas laisvas prekių judėjimas ir kad atgrasančios priemonės gerokai sumažino 1995 m. įvykdytų vandalizmo aktų skaičių. Nacionaliniu lygiu tarp atitinkamų ministerijų buvo suderinti bendri kovos veiksmai prieš vandalizmo aktų pasikartojimą, įskaitant sustiprintą stebėjimą ir nurodymus prefektams bei tvarkos palaikymo pajėgoms imtis griežtų veiksmų. Be to, vietos lygiu ankstyvo perspėjimo sistema, į kurią įeina ir patalpų, kurioms kyla pavojus, nuolatinis stebėjimas, padėjo išvengti nemažai incidentų. Nors visiems sugadinimo atvejams užkirsti kelio buvo neįmanoma, nes konkretūs veiksmai buvo nenuspėjami, o kaltininkus labai sunku nustatyti, 1994 m. Tribunal Correctionnel de Nîmes nuteisė 24 ūkininkus už kitų turtui padarytą žalą. Nuo to laiko, kai 1994 m. kovo 1 d. įsigaliojo naujojo Baudžiamojo kodekso 322–13 straipsnis, persekiojimas už grasinimus padaryti žalą turtui tapo veiksmingesnis. Galiausiai atsakomybę už padarytą žalą prisiėmė valstybė, ir buvo duoti nurodymai paspartinti atitinkamų ūkio subjektų patirtos žalos atlyginimą.

12      Tačiau, Komisijos teigimu, 1995 m. Prancūzijos žemės ūkio ministras pareiškė, kad nors jis ir nepritarė ūkininkų smurtavimui ir jį smerkė, visai nesvarstė tvarkos palaikymo pajėgų įsikišimo galimybės tokiems veiksmams nutraukti.

13      1995 m. birželio 3 d. prieš tris sunkvežimius, vežusius vaisius ir daržoves iš Ispanijos, Prancūzijos pietuose buvo panaudoti smurtiniai veiksmai, į kuriuos tvarkos palaikymo pajėgos visiškai nesikišo. 1995 m. liepos mėn. pradžioje Prancūzijos ūkininkai dar kartą sunaikino itališkus ir ispaniškus vaisius.

14      Todėl Komisija pareiškė šį ieškinį.

15      Atitinkamai 1996 m. vasario 14 ir 27 d. Nutartimis Teisingumo Teismas leido Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei ir Ispanijos Karalystei įstoti į bylą Komisijos pusėje.

16      Pagrįsdama savo ieškinį Komisija teigia, kad Sutarties 30 straipsnis ir bendras vaisių ir daržovių rinkų organizavimas, kurie grindžiami tuo pačiu prekybos kliūčių pašalinimo principu, draudžia kiekybinius importo tarp valstybių narių apribojimus ir bet kokias kitas lygiaverčio poveikio priemones. Be to, pagal Sutarties 5 straipsnį valstybės narės privalo imtis visų atitinkamų priemonių, kad užtikrintų iš šios Sutarties kylančių pareigų vykdymą.

17      Taigi kelių transporto priemonėms blokavimai ir kitų valstybių narių kilmės žemės ūkio produktų sugadinimai bei nesaugumo atmosfera, kurią sukūrė įvairių ūkininkų organizacijų grasinimai vaisių ir daržovių iš tų valstybių platintojams, šios bylos atveju vykę Prancūzijos teritorijoje, sudaro Bendrijos vidaus prekybos šiais produktais kliūtį, kuriai valstybės narės turi užkirsti kelią imdamosi atitinkamų priemonių, įskaitant ir priemones prieš privačius asmenis, keliančius pavojų laisvam prekių judėjimui.

18      Šioje byloje ta aplinkybė, kad metams bėgant rimti incidentai nuolat trukdė į Prancūziją įvežti ir per jos teritoriją tranzitu vežti vaisius ir daržoves, kurių kilmės šalis yra kitos valstybės narės, rodo, jog prevencinės ir represinės priemonės, kurias Prancūzijos vyriausybė nurodė gindamasi, iš tiesų nėra nei pakankamos, nei proporcingos, kad atgrasytų tokių nusikalstamų veikų kaltininkus nuo jų vykdymo ir kartojimo. Be to, iš faktinių Komisijai pateiktų įrodymų matyti, jog Prancūzijos valdžios institucijos ilgą laiką nesiėmė veiksmingų priemonių, kad užkirstų kelią ūkininkų smurtiniams veiksmams Prancūzijoje arba už juos nubaustų.

19      Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Ispanijos vyriausybė palaiko Komisijos reikalavimus.

20      Tačiau Prancūzijos vyriausybė teigia, kad Komisijos ieškinys yra nepagrįstas.

21      Be to, sąlygomis, panašiomis į tas, kurios taikomos panašiems nacionalinės teisės pažeidimų atvejams, ji įgyvendino visas būtinas ir atitinkamas prevencijos priemones, kad užkirstų kelią privatiems asmenų veiksmams, trukdantiems laisvam žemės ūkio produktų judėjimui, arba už juos nubaustų. 1993 m. įgyvendintos stebėjimo priemonės leido labai smarkiai sumažinti smurtinių veiksmų skaičių vėlesniais metais.

22      Vis dėlto, atsižvelgiant į didelį sunkvežimių, vežančių žemės ūkio produktus Prancūzijos teritorijoje, skaičių bei didelę jų paskirties vietos įvairovę ir į nenuspėjamą ūkininkų, veikiančių mažomis organizuotomis grupėmis, veiksmų pobūdį, neįmanoma visiškai išvengti sunaikinimo pavojaus. Dėl šios priežasties labai sunku išaiškinti atsakingus asmenis ir įrodyti, jog jie asmeniškai dalyvavo smurtiniuose veiksmuose, siekiant juos sistemingai bausti. Tačiau nuo 1994 m. dar šeši asmenys buvo nuteisti arba patraukti atsakomybėn. Be to, policijos institucijoms turėtų būti leista savo nuožiūra spręsti, ar jos turėtų įsikišti tam, kad užtikrintų viešąją tvarką. Bet kuriuo atveju valstybė atlygina nusikalstamų veikų aukoms padarytą žalą remiantis viešosios valdžios institucijų atsakomybės be kaltės pagrindu. Taip už 1993, 1994 ir 1995 metus buvo išmokėta daugiau kaip 17 milijonų Prancūzijos frankų (FRF) nuostoliams atlyginti.

23      Prancūzijos vyriausybė priduria, kad Prancūzijos ūkininkų nepasitenkinimas kyla dėl ispaniškų produktų eksporto, labai išaugusio po Ispanijos Karalystės įstojimo, lėmusio nemenką kainų nuosmukį, prie kurio prisidėjo pesetos devalvacija ir Ispanijos gamintojų taikytos dempingo kainos. Prancūzijos vaisių ir daržovių rinka smarkiai nukentėjo dėl to, kad per šį stojimą numatytu pereinamuoju laikotarpiu nebuvo nustatytas joks Ispanijos gamintojų taikomų eksporto kainų priežiūros mechanizmas. Be to, Prancūzijos vyriausybė pareiškė, kad ji ne tik nesilaikė protekcionistinės pozicijos, bet pademonstravo konstruktyvų požiūrį imdamasi veiksmų Taryboje, kad vaisių ir daržovių rinkoje iškilę sunkumai būtų išspręsti ir kad su Ispanijos valdžios institucijomis būtų susitarta.

24      Siekiant nustatyti, ar Komisijos ieškinys pagrįstas, reikėtų iš pat pradžių priminti, kad laisvas prekių judėjimas yra vienas iš pagrindinių Sutarties principų.

25      EB sutarties 3 straipsnio c punktas nustato, kad siekiant 2 straipsnyje iškeltų tikslų Bendrijos veiklos sritys apima vidaus rinką, pasižyminčią kliūčių tarp valstybių panaikinimu, įskaitant kliūtis laisvam prekių judėjimui.

26      Vadovaujantis EB sutarties 7 a straipsnio antrąja pastraipa, vidaus rinką sudaro erdvė be vidaus sienų, kurioje pagal šios Sutarties nuostatas užtikrinamas laisvas prekių judėjimas.

27      Šis pagrindinis principas įgyvendinamas Sutarties 30 ir kitais straipsniais.

28      Visų pirma, remiantis 30 straipsniu, kiekybiniai importo apribojimai ir kitos lygiaverčio poveikio priemonės tarp valstybių narių yra draudžiamos.

29      Ši nuostata šiame kontekste turi būti suprantama taip, jog ja siekiama panaikinti visas tiesiogines ar netiesiogines, esamas ar galimas kliūtis importo srautams vykstant prekybai Bendrijos viduje.

30      Kadangi tai būtina rinkai be vidaus sienų sukurti, 30 straipsnis draudžia ne tik valstybės taikomas priemones, kurios savaime sukuria prekybos tarp valstybių narių apribojimus, bet taip pat jis taikomas, jei valstybė narė nesiima priemonių, kad būtų įveiktos ne valstybės sukeliamos laisvo prekių judėjimo kliūtys.

31      Tai, kad valstybė narė susilaiko nuo veiksmų arba tam tikru atveju nepriima pakankamų priemonių, kad būtų užkirstas kelias laisvo prekių judėjimo kliūtims, kurias, be kita ko, sukelia privačių asmenų veiksmai, nukreipti prieš kitų valstybių narių kilmės produktus, gali taip pat trukdyti prekybai Bendrijos viduje, kaip ir jos pačios veiksmai.

32      Todėl 30 straipsnis reikalauja, kad valstybės narės ne tik pačios nesiimtų tokių priemonių ir nesielgtų taip, kad sudarytų kliūtis prekybai, bet ir pagal Sutarties 5 straipsnį imtųsi visų būtinų ir tinkamų priemonių užtikrinti, jog jų teritorijoje būtų gerbiama ši pagrindinė laisvė.

33      Pastaruoju atveju valstybės narės, kurios vienintelės atsako už viešosios tvarkos palaikymą ir vidaus saugumo užtikrinimą, neabejotinai turi tam tikrą diskreciją, nustatydamos, kokios priemonės tam tikroje situacijoje labiausiai tinka produktų importo kliūtims pašalinti.

34      Dėl to Bendrijos institucijos neturėtų imtis veiksmų vietoj valstybių narių, kad joms nurodytų, kokias priemones jos privalo iš tikrųjų priimti ir taikyti, kad jų teritorijose būtų užtikrintas laisvas prekių judėjimas.

35      Tačiau Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą diskreciją, savo nagrinėjamose bylose turi patikrinti, ar atitinkama valstybė narė ėmėsi reikiamų priemonių laisvam prekių judėjimui užtikrinti.

36      Reikėtų dar pridurti, kad remiantis EB sutarties 38–46 straipsnių ir EB sutarties 7 straipsnio 7 punkto nuostatomis, pirmiau išdėstytos pastabos taikomos ir Tarybos reglamentams dėl įvairių žemės ūkio produktų rinkų bendro organizavimo (žr. su reglamentais dėl žuvies produktų bendro rinkų organizavimo susijusius 1976 m. liepos 14 d. Sprendimo Kramer ir kt., 3/76, 4/76 ir 6/76, Rink. p. 1279, 53 ir 54 punktus ir 1993 m. gegužės 23 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑228/91, Rink. I‑2701, 11 punktą).

37      Šioje byloje būtent reikia konstatuoti, kad faktinės aplinkybės, dėl kurių Komisija pareiškė ieškinį Prancūzijos Respublikai dėl įsipareigojimų nevykdymo, yra neginčijamos.

38      Prancūzijos teritorijoje įvykdyti smurtiniai veiksmai, nukreipti prieš kitų valstybių narių kilmės žemės ūkio produktus, kurie, be kita ko, apima kelių tuos produktus vežantiems sunkvežimiams blokavimą, jų krovinių sunaikinimą ir smurtą prieš vairuotojus, taip pat grasinimus didmenininkams ir mažmenininkams bei ant prekystalių sudėtų prekių sugadinimą, be abejonės, sukuria kliūtis prekybai šiais produktais Bendrijos viduje.

39      Dėl to būtina patikrinti, ar šiuo atveju Prancūzijos vyriausybė vykdė įsipareigojimus, pagal kartu skaitomus EB sutarties 30 straipsnį bei 5 straipsnį imdamasi atitinkamų priemonių prieš privačius asmenis, sukuriančius kliūtis tam tikrų žemės ūkio produktų laisvam judėjimui.

40      Reikėtų pabrėžti, kad iš Komisijos faktų išdėstymo matyti, jog incidentai, dėl kurių ji pareiškė šį ieškinį, reguliariai kartojosi daugiau kaip dešimt metų.

41      Dar 1985 m. gegužės 8 d. Komisija pirmą kartą nusiuntė Prancūzijos vyriausybei oficialų pranešimą siūlydama imtis būtinų prevencinių ir represinių priemonių, kad būtų nutraukti tokie veiksmai.

42      Be to, šiuo atveju Komisija ne kartą priminė Prancūzijos vyriausybei, kad Bendrijos teisė nustato pareigą užtikrinti veiksmingą laisvo prekių judėjimo principo laikymąsi, pašalinant visus laisvės prekiauti žemės ūkio produktais iš kitų valstybių narių apribojimus.

43      Taigi šiuo atveju Prancūzijos institucijos turėjo pakankamai ilgą terminą, kad imtųsi priemonių, būtinų jos įsipareigojimams pagal Bendrijos teisę įvykdyti.

44      Be to, nepaisant Prancūzijos vyriausybės pateiktų paaiškinimų, kad buvo imtasi visų priemonių, siekiant išvengti tolesnio smurto ir nubausti kaltininkus, akivaizdu, kad Prancūzijoje metams bėgant pavojingi incidentai kėlė rimtą grėsmę prekybai žemės ūkio produktais.

45      Iš šiuo atžvilgiu Komisijos pateiktos faktų santraukos, kurios Prancūzijos vyriausybė neginčijo, matyti, kad tam tikri metų laikotarpiai kelia ypač didelį susirūpinimą ir kad egzistuoja tam tikros vietovės, kuriose per tuos pačius metus incidentai pasikartodavo ne kartą.

46      Nuo 1993 m. smurto ir vandalizmo aktai buvo nukreipti ne tik prieš žemės ūkio produktus vežusias transporto priemones, bet ir prieš didmeninės ir mažmeninės prekybos šiais produktais sektorių.

47      Kiti rimti tokio pobūdžio incidentai įvyko 1996 m. ir 1997 metais.

48      Reikia taip pat pažymėti, kad nebuvo ginčyta, jog per tokius incidentus Prancūzijos tvarkos palaikymo pajėgos arba neatvykdavo į incidento vietą, nepaisant to, kad tam tikrais atvejais kompetentingos valdžios institucijos buvo perspėtos apie galimas ūkininkų demonstracijas, arba nesikišdavo net tada, kai šios pajėgos gerokai viršydavo neramumus kėlusių asmenų skaičių. Be to, netikėtai veikusių demonstrantų veiksmai ne visada būdavo greiti, jie patys ne visada nedelsdami pabėgdavo, nes kai kada išpuoliai užsitęsdavo net kelias valandas.

49      Be to, akivaizdu, kad kai kurie vandalizmo aktai buvo nufilmuoti televizijos kamerų, kad demonstrantų veidai dažnai būdavo neuždengti ir kad už smurtines demonstracijas atsakingos ūkininkų grupės tvarkos palaikymo tarnyboms yra žinomos.

50      Nepaisant to, aišku, kad tik nedaugelis tuose rimtuose visuomeninės tvarkos pažeidimuose dalyvavusių asmenų buvo nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

51      Taigi iš daugybės vandalizmo atvejų, įvykdytų 1993 m. balandžio–rugpjūčio mėnesiais, Prancūzijos valdžios institucijos sugebėjo nurodyti tik vieną patraukimo baudžiamojon atsakomybėn atvejį.

52      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, Teisingumo Teismas, neneigdamas sunkumų, su kuriais susiduria kompetentingos valdžios institucijos tokiose situacijose, kuri šiuo atveju aptariama, gali tik konstatuoti, kad atsižvelgiant į Komisijos išvardytų incidentų dažnumą ir rimtumą priemonių, kurių ėmėsi Prancūzijos vyriausybė, akivaizdžiai nepakako, kad jos teritorijoje būtų užtikrinta laisvė prekiauti žemės ūkio produktais Bendrijos viduje, veiksmingai užkertant kelią ir atgrasant aptariamų nusikalstamų veikų kaltininkus nuo jų vykdymo ir kartojimo.

53      Šią išvadą sustiprina ir tai, kad Komisijos nurodyti sugadinimai ir grasinimai ne tik daro įtaką produktų, prieš kuriuos tiesiogiai nukreipti smurtiniai veiksmai, įvežimui į Prancūziją ar vežimui per ją tranzitu, bet ir sukuria nesaugumo atmosferą, kuri turi atgrasantį poveikį visiems prekybos srautams.

54      Šios išvados niekaip nepaneigia Prancūzijos vyriausybės argumentas, kad Prancūzijos ūkininkų padėtis buvo tokia sunki, jog buvo galima pagrįstai baimintis, kad ryžtingesni Prancūzijos kompetentingų valdžios institucijų veiksmai būtų galėję išprovokuoti atitinkamų ūkio subjektų įtūžį, dėl kurio būtų padaryta dar rimtesnių visuomeninės tvarkos pažeidimų ar net kilęs socialinis konfliktas.

55      Baiminimasis dėl vidaus sunkumų negali pateisinti to, kad valstybė narė teisingai netaiko Bendrijos teisės (žr. 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑52/95, Rink. p. I‑4443, 38 punktą).

56      Atitinkama valstybė narė turi imtis visų priemonių, kad garantuotų Bendrijos teisės apimtį ir veiksmingumą, jog būtų užtikrintas jos tinkamas įgyvendinimas visų ūkio subjektų naudai, nebent ji gali įrodyti, kad jos veiksmai sukeltų tokias pasekmes viešajai tvarkai, su kuriomis turimomis priemonėmis ji nepajėgtų susidoroti.

57      Šiuo atveju Prancūzijos vyriausybė konkrečiai neįrodė, kad viešajai tvarkai iš tikrųjų buvo kilęs pavojus, su kuriuo ji nebūtų galėjusi susidoroti.

58      Reikia pridurti, kad nors negalima visiškai atmesti galimybės, jog rimtų viešosios tvarkos pažeidimų grėsmė tam tikrais atvejais gali pateisinti tvarkos palaikymo pajėgų nesikišimą, toks argumentas bet kuriuo atveju gali būti pateiktas tik konkrečiu atveju, o ne, kaip yra šioje byloje, – bendrai dėl visų Komisijos nurodytų incidentų.

59      Dėl to, kad Prancūzijos vyriausybė prisiėmė atsakomybę už nukentėjusiųjų patirtus nuostolius, reikia pažymėti, jog ši vyriausybė neturėtų pateikti tokio argumento, kad išvengtų pareigų pagal Bendrijos teisę.

60      Net jei kompensacija gali atlyginti bent dalį atitinkamų ūkio subjektų patirtos žalos, tai nereiškia, kad valstybė narė įvykdė įsipareigojimą.

61      Nėra priimtini ir argumentai, paremti labai sudėtingu socialiniu ir ekonominiu kontekstu Prancūzijos vaisių ir daržovių rinkoje po Ispanijos Karalystės įstojimo.

62      Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, ekonominėmis priežastimis negalima pateisinti Sutarties 30 straipsniu draudžiamų kliūčių (be kita ko, žr. 1995 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, 288/83, Rink. p. 1761, 28 punktą).

63      Kalbant apie Prancūzijos vyriausybės teiginį jos argumentams paremti, kad Prancūzijos vaisių ir daržovių rinka buvo destabilizuota dėl nesąžiningos praktikos ir net Ispanijos augintojų daromų Bendrijos teisės pažeidimų, reikia priminti, kad valstybė narė negali vienašališkai imtis apsaugos priemonių ar elgtis taip, kad pašalintų galimą kitos valstybės narės Bendrijos teisės pažeidimą (žr. 1996 m. gegužės 26 d. Sprendimo Hedley Lomas, C‑5/94, Rink. p. I‑2553, 20 punktą).

64      Tai turi būti a fortiori bendrosios žemės ūkio politikos srityje, kur tik Bendrija gali prireikus imtis priemonių, būtinų įveikti sunkumus, su kuriais susiduria kai kurie ūkio subjektai, ypač po naujo įstojimo.

65      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, jog šioje byloje Prancūzijos vyriausybė akivaizdžiai ir ilgą laiką nesiėmė pakankamų ir tinkamų priemonių, kad būtų nutraukti vandalizmo aktai, kurie jos teritorijoje kelia pavojų laisvam kai kurių žemės ūkio produktų, kurių kilmės šalys yra kitos valstybės narės, judėjimui, ir būtų užkirstas kelias tokių aktų pasikartojimui.

66      Todėl reikia konstatuoti, jog nesiimdama visų būtinų ir proporcingų priemonių, kad privačių asmenų veiksmais nebūtų sudaromos kliūtys laisvam vaisių ir daržovių judėjimui, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal kartu skaitomus EB Sutarties 30 straipsnį bei 5 straipsnį ir tų, kurie jai kyla žemės ūkio produktų rinkų bendro organizavimo srityje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

67      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalies nuostatas pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusioji šalis to prašė. Kadangi Prancūzijos Respublika pralaimėjo bylą, ji turi padengti išlaidas. Pagal 69 straipsnio 4 dalies nuostatas valstybės narės ir institucijos, kurios įstojo į bylą, pačios turi padengti savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS

nusprendžia:

1.      Nesiimdama visų būtinų ir proporcingų priemonių, kad privačių asmenų veiksmais nebūtų sudaromos kliūtys laisvam vaisių ir daržovių judėjimui, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal kartu skaitomus EB sutarties 30 straipsnį bei 5 straipsnį ir tų, kurie jai kyla žemės ūkio produktų rinkų bendro organizavimo srityje.

2.      Priteisti iš Prancūzijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Ispanijos Karalystė ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pačios padengia savo išlaidas.

Jann

Paskelbta 1997 m. gruodžio 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris                                              Pirmininkas

R. Grass                                              G. C. Rodríguez Iglesias

* Bylos kalba: prancūzų.