TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1995 m. gruodžio 15 d.(*)

„Darbuotojų judėjimo laisvė – Įmonėms taikytinos konkurencijos taisyklės – Profesionalūs futbolininkai – Su žaidėjų transferu susiję sporto nuostatai, įpareigojantys naująjį klubą sumokėti kompensacijas senajam klubui – Galinčių būti užregistruotų varžyboms kitų valstybių narių pilietybę turinčių žaidėjų skaičiaus apribojimas“

Byloje C‑415/93

dėl Cour d'appel de Liège (Belgija) Teisingumo Teismui pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamose bylose tarp

Union royale belge des sociétés de football association ASBL

ir

Jean-Marc Bosman,

tarp

Royal club liégeois SA

ir

Jean-Marc Bosman,

SA d'économie mixte sportive de l'union sportive du littoral de Dunkerque,

Union royale belge des sociétés de football association ASBL,

Union des associations européennes de football (UEFA),

ir tarp

Union des associations européennes de football (UEFA)

ir

Jean-Marc Bosman

dėl EEB sutarties 48, 85 ir 86 straipsnių išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai C. N. Kakouris, D. A. O. Edward ir G. Hirsch, teisėjai G. F. Mancini (pranešėjas), J. C. Moitinho de Almeida, P. J. G. Kapteyn, C. Gulmann, J. L. Murray, P. Jann ir H. Ragnemalm,

generalinis advokatas C. O. Lenz,

kancleris R. Grass ir posėdžio sekretorė D. Louterman‑Hubeau, vyriausioji administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Union Royale Belge des Sociétés de Football Association ASBL, atstovaujamos Briuselio advokatūros advokatų G. Vandersanden bei J‑P. Hordies ir Lježo advokatūros advokatų R. Rasir bei F. Moïses,

–        Union des Associations Européennes de Football (UEFA), atstovaujamos QC I. S. Forrester,

–        J.‑M. Bosman, atstovaujamo Lježo advokatūros advokatų L. Misson, J.‑L. Dupont, M.‑A. Lucas ir M. Franchimont,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos Teisės skyriaus užsienio reikalų sekretorės H. Duchène ir šio skyriaus direktoriaus pavaduotojos C. de Salins,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos Diplomatinių ginčų tarnybos vadovo prof. L. Ferrari Bravo, padedamo Avvocato dello Stato D. Del Gaizo,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos jos Teisės tarnybos darbuotojo F. E. González Díaz, į Teisės tarnybą paskirto nacionalinio pareigūno G. de Bergues ir Atėnų advokatūros advokato Th. Margeollos,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 1995 m. birželio 20 d. posėdyje Union Royale Belge des Sociétés de Football Association ASBL, atstovaujamos F. Moïses, J.‑P. Hordies ir G. Vandersanden, Union des Associations Européennes de Football      (UEFA), atstovaujamos Briuselio advokatūros advokatų I. S. Forrester ir E. Jakhian, J.‑M. Bosman, atstovaujamo L. Misson ir J.‑L. Dupont, Danijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos Kontorchef P. Biering, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos Federalinės ekonomikos ministerijos Ministerialrat E. Röder, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos C. De Salins ir Užsienio reikalų ministerijos Teisės skyriaus užsienio reikalų sekretorės P. Martinet, Italijos vyriausybės, atstovaujamos D. Del Gaizo ir Komisijos, atstovaujamos F. E. González Díaz, G. De Bergues ir Teisės tarnybos darbuotojos M. Wolfcarius, pateiktas žodines pastabas,

susipažinęs su 1995 m. rugsėjo 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        1993 m. spalio 1 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 1993 m. spalio 6 d., Cour d'appel de Liège pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikė prejudicinius klausimus dėl šios sutarties 48, 85 ir 86 straipsnių išaiškinimo.

2        Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant atskiras bylas tarp, pirma, Union royale belge des sociétés de football associationASBL (toliau – URBSFA) ir J.‑M. Bosman, antra, tarp Royal club liégeois SA (toliau – RCL) ir J.–M. Bosman, SA d'économie mixte sportive de l'union sportive du littoral de Dunkerque (toliau – Dunkerque klubas), URBSFA ir Union des associations européennes de football (UEFA) (toliau – UEFA) ir, trečia, UEFA ir J.‑M. Bosman.

 Futbolo organizacijos taisyklės

3        Paprastai „futbolu“ vadinamą Futbolo asociacijos sportą profesionalai arba mėgėjai organizuotai žaidžia klubuose, kurie kiekvienoje valstybėje narėje susibūrę į nacionalines asociacijas, dar vadinamas federacijomis. Tik Jungtinėje Karalystėje yra ne viena, bet keturios nacionalinės asociacijos, t. y. Anglijos, Velso, Škotijos ir Šiaurės Airijos. URBSFA yra Belgijos nacionalinė asociacija. Nacionalinėms asociacijoms priklauso kitos antrinės arba papildomos asociacijos, atsakingos už futbolo organizavimą tam tikruose sektoriuose arba regionuose. Asociacijos organizuoja nacionalinius čempionatus, kurie pagal juose dalyvaujančių klubų sportinį pajėgumą skirstomi į keletą lygų.

4        Nacionalinės asociacijos yra Fédération internationale de football association (toliau – FIFA), Šveicarijos teisės reglamentuojamos asociacijos, organizuojančios futbolą pasauliniu mastu, narės. FIFA yra suskirstyta į žemynų konfederacijas, kurių nuostatai turi būti jos patvirtinti. Kompetentinga konfederacija Europai yra UEFA, kuri taip pat yra Šveicarijos teisės reglamentuojama asociacija. Jos narės yra maždaug penkiasdešimt asociacijų, tarp kurių – ir valstybių narių nacionalinės asociacijos, kurios, vadovaujantis UEFA įstatais, įsipareigojo laikytis šios organizacijos įstatų, nuostatų ir sprendimų.

5        Kiekvienos futbolo rungtynės, organizuojamos prižiūrint nacionalinei asociacijai, turi vykti tarp dviejų klubų, kurie yra šios asociacijos arba jos antrinių ar papildomų asociacijų nariais. Varžyboms kiekvieno klubo užregistruotą komandą sudaro žaidėjai, kuriuos nacionalinė asociacija užregistravo žaisti šiame klube. Bet kuris profesionalus žaidėjas turi būti įtrauktas į savo nacionalinės asociacijos sąrašus bei įrašytas kaip konkretaus klubo esantis ar buvęs darbuotojas.

 Su transferais susijusios taisyklės

6        Pagal faktinėms bylos aplinkybėms taikytinus 1983 m. URBSFA federacijos nuostatus reikia išskirti trejopus santykius: narystę, kuri sieja žaidėją su nacionaline asociacija, narystę, kuri sieja žaidėją su klubu, ir registraciją, kuri yra būtina sąlyga, kad žaidėjas galėtų dalyvauti oficialiose varžybose. Transferas apibūdinamas kaip operacija, kuria pakeičiama žaidėjo, nacionalinės asociacijos nario, narystė klube. Jeigu transferas yra laikinas, žaidėjas lieka savo klubo nariu, tačiau registruojamas žaisti kitame klube.

7        Pagal tuos pačius nuostatus visos profesionalių žaidėjų sutartys, kurių trukmė yra nuo vienerių iki penkerių metų, baigiasi birželio 30 dieną. Prieš pasibaigiant sutarčiai, bet ne vėliau kaip iki balandžio 26 d., klubas privalo žaidėjui pasiūlyti naują sutartį, kitu atveju vykdant transferą žaidėjas laikomas mėgėju, todėl jam taikomos kitos nuostatų nuostatos. Žaidėjas turi teisę priimti arba atmesti tokį pasiūlymą.

8        Atmetęs pasiūlymą žaidėjas įtraukiamas į sąrašą tų žaidėjų, kuriems laikotarpiu nuo gegužės 1 d. iki 31 d. gali būti taikomas vadinamasis „priverstinis“ transferas, t. y. be klubo, kurio narys jis yra, sutikimo, tačiau naujajam klubui sumokant šiam klubui vadinamąją „parengimo“ kompensaciją, apskaičiuojamą dauginant žaidėjo per metus gautas pajamas neatskaičius mokesčių iš koeficiento, kuris, atsižvelgiant į žaidėjo amžių, gali būti nuo 14 iki 2.

9        Birželio 1 d. prasideda vadinamųjų „laisvųjų“ transferų laikotarpis. Šie transferai vyksta susitarus abiem klubams ir žaidėjui, be kita ko, dėl transfero kompensacijos sumos, kurią naujasis klubas privalo sumokėti senajam bei kurios nesumokėjus gresia įvairios sankcijos ir net klubo pašalinimas už skolas.

10      Jeigu joks transferas neįvyksta, klubas, kurio narys yra žaidėjas, turi pasiūlyti žaidėjui naują sutartį vienam sezonui tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis buvo pasiūlyta iki balandžio 26 dienos. Jeigu žaidėjas atsisako šios sutarties, iki rugpjūčio 1 d. klubas turi teisę imtis suspendavimo priemonių, o to nepadarius, žaidėjas perregistruojamas kaip mėgėjas. Atsisakančiam pasirašyti klubo siūlomas sutartis žaidėjui po dviejų nežaistų sezonų gali būti leista pereiti be savo klubo sutikimo kaip mėgėjui.

11      UEFA ir FIFA nuostatai nėra tiesiogiai taikomi žaidėjams, bet jie įtraukiami į nacionalinių asociacijų nuostatus, kurios vienintelės turi teisę juos taikyti ir reguliuoti klubų ir žaidėjų santykius.

12      Nacionaliniame teisme UEFA, URBSFA ir RCL nurodė, kad nuostatos, faktinių aplinkybių metu taikytinos transferams tarp skirtingų valstybių narių klubų arba tarp klubų, priklausančių tos pačios valstybės narės skirtingoms nacionalinėms asociacijoms, buvo išdėstytos 1990 m. gegužės 24 d. UEFA vykdomojo komiteto patvirtintame ir 1990 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame dokumente „UEFA asociacijų ir jų klubų bendradarbiavimo principai“.

13      Šis dokumentas numato, kad pasibaigus sutarčiai žaidėjas yra laisvas sudaryti naują sutartį su pasirinktu klubu. O šis nedelsdamas privalo apie tai informuoti senąjį klubą, kuris savo ruožtu informuoja nacionalinę asociaciją, turinčią išduoti tarptautinio transfero sertifikatą. Tačiau senasis klubas turi teisę iš naujojo klubo gauti treniravimo arba parengimo kompensaciją, kurios dydį, esant nesutarimų, nustato UEFA sudaryta komisija, vadovaudamasi pagal žadėjo amžių nustatytu koeficientu, galinčiu būti nuo 12 iki 1, daugintinu iš žaidėjo per paskutinius praėjusius metus gautų pajamų neatskaičius mokesčių, bet ne daugiau kaip iš 5 000 000 Šveicarijos frankų (SFR).

14      Dokumente patikslinama, kad su kompensavimo už treniravimą arba parengimą nuostatais susiję dviejų klubų tarpusavio ekonominiai santykiai neturi poveikio žaidėjo, galinčio laisvai žaisti savo naujajame klube, veiklai. Tačiau jeigu naujasis klubas nedelsdamas nesumoka minėtos kompensacijos senajam, UEFA kontrolės ir drausmės komisija nagrinėja tokį atvejį ir praneša apie savo sprendimą atitinkamai nacionalinei asociacijai, kuri taip pat gali taikyti sankcijas įpareigojimų nevykdančiam klubui.

15      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamu atveju URBSFA ir RCL taikė ne UEFA, o FIFA nuostatus.

16      Faktinių aplinkybių metu šiuose nuostatuose, be kita ko, buvo numatyta, kad profesionalus žaidėjas negali išeiti iš nacionalinės asociacijos, kurios narys jis yra, kol galioja jo sutartis ir jo klubo bei nacionalinės asociacijos nuostatai, neatsižvelgiant į šių griežtumą. Tarptautinis transferas buvo susietas su senosios nacionalinės asociacijos transfero sertifikato, kuriuo ji pripažįsta, kad įvykdyti visi finansiniai įsipareigojimai, įskaitant galimos transfero sumos sumokėjimą, išdavimu.

17      Po pagrindinėse bylose nagrinėjamų įvykių UEFA pradėjo derybas su Europos Bendrijų Komisija. 1991 m. balandžio mėn. ji, be kita ko, įsipareigojo į kiekvieną profesionalaus žaidėjo sutartį įtraukti sąlygą, pasibaigus sutarčiai leidžiančią jam sudaryti naują sutartį su pasirinktu klubu ir nedelsiant žaisti jame. Tokios nuostatos buvo įtrauktos į 1991 m. gruodžio mėn. priimtus ir nuo 1992 m. liepos 1 d. galiojančius „UEFA asociacijų ir jų klubų bendradarbiavimo principus“.

18      1991 m. balandžio mėn. FIFA taip pat priėmė naujus futbolo žaidėjų statuso ir transferų nuostatus. Šis dokumentas, iš dalies pakeistas 1991 m. gruodžio mėn. ir 1993 m. gruodžio mėn., numato, kad žaidėjas gali sudaryti sutartį su nauju klubu, jei baigėsi sutarties su jo klubu terminas, ji buvo nutraukta arba nustos galioti per kitus šešis mėnesius.

19      Be to, priimtos specialios taisyklės žaidėjams „ne mėgėjams“, kurie apibūdinami kaip žaidėjai, už futbolo žaidimą ar kitą su juo susijusią veiklą gavę patirtų išlaidų sumą viršijantį atlyginimą, išskyrus, jeigu jie vėl įgijo mėgėjo statusą.

20      Žaidėjo ne mėgėjo arba per trejus metus nuo transfero ne mėgėju tampančio žaidėjo transfero atveju senasis klubas turi teisę į treniravimo ar parengimo kompensaciją, dėl kurios dydžio turi susitarti abu klubai. Nesutarimų atveju ginčą nagrinėja FIFA arba kompetentinga konfederacija.

21      Šias taisykles papildė 1993 m. birželio mėn. priimti ir 1993 m. rugpjūčio 1 d. įsigalioję UEFA „kompensacijos už transferą nustatymo“ nuostatai, pakeitę 1991 m. „UEFA asociacijų ir jų klubų bendradarbiavimo principus“. Naujuose nuostatuose išliko principas, kad dviejų klubų tarpusavio ekonominiai santykiai neturi jokio poveikio sportinei žaidėjo veiklai, kuris gali laisvai žaisti klube, su kuriuo sudarė naują sutartį. Be to, juose numatyta, kad nesutarimų tarp atitinkamų klubų atveju parengimo arba treniravimo kompensacijos dydį turi nustatyti UEFA kompetentinga komisija. Žaidėjams ne mėgėjams ji apskaičiuojama žaidėjo per paskutinius praėjusius dvylika mėnesių gautas pajamas neatskaičius mokesčių arba nauja sutartimi užtikrintas fiksuoto dydžio metines pajamas, 20 % padidintas tuo atveju, jei žaidėjas ne mažiau kaip du kartus žaidė jo šaliai atstovaujančioje pirmojoje nacionalinėje komandoje, dauginant iš pagal amžių nustatyto koeficiento nuo 12 iki 0.

22      Iš UEFA Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų matyti, kad kitose valstybėse narėse galiojančiuose nuostatuose taip pat yra nuostatų, numatytomis sąlygomis įpareigojančių naująjį klubą sumokėti senajam transfero, parengimo arba treniravimo kompensaciją už žaidėjo transferą iš vieno į kitą tos pačios nacionalinės asociacijos klubą.

23      Ispanijoje ir Prancūzijoje kompensacijos galima reikalauti tik tuomet, kai perkeltas žaidėjas yra jaunesnis nei 25 metų arba jei senasis klubas yra tas, su kuriuo šis žaidėjas pasirašė savo pirmąją profesionalo sutartį. Nors Graikijoje ir nėra naujajam klubui aiškiai numatytos pareigos sumokėti kokią nors kompensaciją, žaidėjo išėjimas iš klubo sutartyje tarp klubo ir žaidėjo gali būti susietas su tam tikros sumos sumokėjimu, kurią, kaip nurodo UEFA, iš tikrųjų dažniausiai sumoka naujasis klubas.

24      Šiuo atžvilgiu taikytinas taisykles gali nustatyti nacionalinės teisės aktai, nacionalinių futbolo asociacijų nuostatai arba net kolektyvinės sutartys.

 Su pilietybe susijusios sąlygos

25      Nuo septintojo dešimtmečio daugelis nacionalinių futbolo asociacijų priėmė užsienio pilietybę turinčių žaidėjų įdarbinimą arba registraciją varžyboms ribojančias taisykles (toliau – su pilietybe susijusios sąlygos). Taikant šias sąlygas, pilietybė nustatoma pagal tai, ar žaidėjas gali būti registruojamas žaisti nacionalinėje arba šalį atstovaujančioje komandoje.

26      1978 m. UEFA įsipareigojo Europos Bendrijų Komisijos nariui E. Davignon, pirma, panaikinti kiekvieno klubo sutarčių su kitų valstybių narių žaidėjais skaičiaus apribojimus ir, antra, nustatyti, kad kiekvienose rungtynėse gali dalyvauti du tokie žaidėjai, tačiau netaikyti šio apribojimo žaidėjams, kurie ilgiau kaip penkerius metus gyvena atitinkamoje valstybėje narėje.

27      1991 m. po naujų derybų su Komisijos pirmininko pavaduotoju M. Bangemann UEFA priėmė vadinamąją „3 + 2“ taisyklę, nacionalinėms asociacijoms numatančią galimybę apriboti klubo nacionalinių čempionatų pirmosios lygos rungtynėms registruojamų užsienio žaidėjų skaičių iki trijų ir leidžiančią registruoti dar du žaidėjus, penkerius metus be pertraukų žaidusius atitinkamos nacionalinės asociacijos valstybėje, iš kurių trejus metus – jaunimo komandose. Šis apribojimas taip pat taikomas UEFA organizuojamoms klubų komandų varžybų rungtynėms.

 Faktinės pagrindinių bylų aplinkybės

28      Nuo 1988 m. Belgijos pilietybę turintis profesionalus futbolo žaidėjas J.‑M. Bosman buvo įdarbintas Belgijos pirmosios lygos klube RCL pagal iki 1990 m. birželio 30 d. sudarytą sutartį, kurioje jam buvo numatytas vidutiniškai 120 000 BFR mėnesinis atlyginimas, įskaitant premijas.

29      1990 m. balandžio 21 d. RCL pasiūlė J.‑M. Bosman naują sutartį vienam sezonui, sumažindama jo mėnesinį atlyginimą iki 30 000 BFR, t. y. iki URBSFA federaliniais nuostatais numatyto minimumo. Atsisakęs pasirašyti šią sutartį, J.‑M. Bosman buvo įrašytas į transferų sąrašą. Už šį žaidėją pagal šiuos nuostatus nustatyta treniravimo kompensacija sudarė 11 743 000 BFR.

30      Nė vienam klubui nesusidomėjus priverstiniu transferu, J.‑M. Bosman sudarė sutartį su Prancūzijos antrosios lygos Dunkerque klubu, kuris įsipareigojo mokėti jam apie 100 000 BFR mėnesinį atlyginimą ir maždaug 900 000 BFR premiją už sutarties pasirašymą.

31      1990 m. liepos 27 d. RCL ir Dunkerque klubai taip pat sudarė sutartį dėl J.‑M. Bosman laikino transfero vieneriems metams, pagal kurią Dunkerque klubas įsipareigojo sumokėti RCL 1 200 000 BFR kompensaciją po to, kai Prancūzijos futbolo federacija (toliau – FFF) gaus URBSFA išduotą tarptautinį transfero sertifikatą. Be to, ši sutartis numatė Dunkerque klubui neatšaukiamą teisę pasinaudoti neterminuotu žaidėjo transferu už 4 800 000 BFR.

32      Abiejų sutarčių – ir tarp Dunkerque klubo bei RCL, ir tarp Dunkerque klubo bei J.‑M. Bosman – vykdymas buvo susietas su viena atidėjimo sąlyga, pagal kurią URBSFA transfero sertifikatas turėjo būti perduotas FFF iki pirmųjų sezono rungtynių, kurios turėjo įvykti 1990 m. rugpjūčio 2 dieną.

33      Abejodamas dėl Dunkerque klubo mokumo RCL nepateikė prašymo URBSFA perduoti minėtą sertifikatą FFF. Todėl nepradėtos vykdyti abi sutartys. 1990 m. liepos 31 d. RCL taip pat suspendavo J.‑M. Bosman ir taip sutrukdė jam žaisti visą sezoną.

34      1990 m. rugpjūčio 8 d. J.‑M. Bosman pareiškė prieš RCL nukreiptą ieškinį Tribunal de première instance de Liège. Kartu su pagrindiniu ieškiniu jis pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašydamas, pirma, nurodyti RCL ir URBSFA avansu mokėti 100 000 BFR kas mėnesį, kol jis ras naują darbdavį, antra, uždrausti atsakovams kliudyti jam įsidarbinti, ypač reikalaujant pinigų sumos sumokėjimo, ir, trečia, pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą.

35      1990 m. lapkričio 9 d., taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas priteisė iš RCL ir URBSFA mokėti J.‑M. Bosman 30 000 BFR avansą kas mėnesį ir nurodė šiems nekliudyti jam įsidarbinti. Be to, jis pateikė Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą (byla C‑340/90), susijusį su Sutarties 48 straipsnio išaiškinimu profesionalių žaidėjų transferus reglamentuojančių nuostatų atžvilgiu (toliau – su transferais susijusios taisyklės).

36      Tuo tarpu, t. y. 1990 m. spalio mėn. J.‑M. Bosman sudarė sutartį su Prancūzijos antrosios lygos klubu Saint–Quentin su sąlyga, kad patenkinus jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ji bus nutraukta. Tačiau jo sutartis buvo nutraukta pirmojo sezono pabaigoje. 1992 m. vasario mėn. J.‑M. Bosman pasirašė naują sutartį su Prancūzijos klubu Sain–Denis de la Réunion, kuri taip pat buvo nutraukta. Dar paieškojęs Belgijoje ir Prancūzijoje J.‑M. Bosman galiausiai sudarė sutartį su Belgijos trečiosios lygos klubu Olympic de Charleroi.

37      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad yra rimtų bei vienas kitam neprieštaraujančių netiesioginių įrodymų, leidžiančių manyti, jog, nepaisant teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suteikto „laisvo“ statuso, J.‑M. Bosman buvo boikotuojamas visų jį įdarbinti galėjusių Europos klubų.

38      1991 m. gegužės 28 d. Cour d'appel de Liège pakeitė tą Tribunal de première instance de Liège nutarties dalį, kuria jis pateikė Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą. Tačiau Cour d'appel de Liège patvirtino J.‑M. Bosman naudai iš RCL priteistą kasmėnesinį avansą ir įpareigojo RCL ir URBSFA perleisti J.‑M. Bosman bet kuriam klubui, kuris norėtų pasinaudoti jo paslaugomis, už tai nereikalaujant jokios kompensacijos. 1991 m. birželio 19 d. Sprendimu byla C‑340/90 buvo išbraukta iš Teisingumo Teismo registro.

39      1991 m. birželio 3 d. URBSFA, kuri, priešingai nei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje, nebuvo įtraukta į Tribunal de première instance de Liège iš esmės nagrinėjamą bylą, į ją įstojo savo noru. 1991 m. rugpjūčio 20 d. J.‑M. Bosman paprašė įtraukti UEFA į prieš RCL ir URBSFA nukreiptą bylą, kad galėtų pateikti jai ieškinį, grindžiamą atsakomybe už jam žalą padariusių nuostatų parengimą. 1991 m. gruodžio 5 d. RCL prašymu į bylą buvo įtrauktas Dunkerque klubas, kad būtų užtikrintas sprendimo galimas poveikis jo teisėms ir pareigoms. 1991 m. spalio 15 d. į bylą savo noru įstojo Prancūzijos profesinė futbolininkų sąjunga (Union nationale des footballeurs professionnels, toliau – UNFP), o 1991 m. gruodžio 27 d. – pagal Nyderlandų teisę veikianti asociacija Vereniging van contractspelers (toliau – VVCS).

40      1992 m. balandžio 9 d. pateiktais naujais reikalavimais J.‑M. Bosman pakeitė savo pradinį reikalavimą RCL atžvilgiu, pareiškė naują prevencinį ieškinį prieš URBSFA ir detalizavo reikalavimą UEFA atžvilgiu. Šiose bylose jis paprašė, kad su transferais susijusios taisyklės ir pilietybės sąlygos būtų pripažintos netaikomomis jo atžvilgiu ir kad už neteisėtą elgesį sužlugdant jo transferą į Dunkerque klubą iš RCL, URBSFA ir UEFA būtų priteista sumokėti jam 11 368 350 BFR sumą, kurią sudaro J.‑M. Bosman nuo 1990 m. rugpjūčio 1 d. iki jo karjeros pabaigos patirta žala, ir 11 743 000 BFR sumą, kurią sudaro nuo jo karjeros pradžios dėl su transferais susijusių taisyklių taikymo negautos pajamos. Be to, jis paprašė pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą.

41      1992 m. birželio 11 d. Sprendimu Tribunal de première instance de Liège nusprendė turįs jurisdikciją nagrinėti bylas iš esmės. Be to, jis pripažino priimtinais RCL, URBSFA ir UEFA atžvilgiu J.‑M. Bosman pateiktus reikalavimus, kuriais, be kita ko, prašoma pripažinti netaikytinomis su transferais susijusias taisykles ir su pilietybe susijusias sąlygas bei taikyti sankcijas dėl šių trijų organizacijų elgesio. Kita vertus, teismas atmetė RCL prašymą įtraukti į bylą Dunkerque klubą ir užtikrinti sprendimo poveikį jo teisėms ir pareigoms, nes nebuvo pateikta įrodymų, kad šis klubas būtų pažeidęs įsipareigojimus. Konstatavęs, kad nagrinėjant J.‑M. Bosman reikalavimus, pateiktus UEFA ir URBSFA, reikia išnagrinėti, ar su transferais susijusių taisyklių nedraudžia Sutartis, teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl Sutarties 48, 85 ir 86 straipsnių išaiškinimo (byla C‑269/92).

42      URBSFA, RCL ir UEFA apskundė šį sprendimą apeliacine tvarka. Kadangi pateikus tokius skundus byla sustabdoma, procesas Teisingumo Teisme irgi buvo sustabdytas. 1993 m. gruodžio 8 d. Sprendimu byla C‑269/92 buvo galutinai išbraukta iš Teisingumo Teismo registro gavus naują šį procesą pradėjusio Cour d'appel de Liège sprendimą.

43      Jokio apeliacinio skundo nebuvo pateikta prieš UNFP ir VVCS, kurios neįstojo į bylą apeliaciniame procese.

44      Sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą Cour d'appel de Liège patvirtino priimtojo sprendimo dalį, kurioje Tribunal de première instance de Liège pripažįstamas turinčiu jurisdikciją, o ieškiniai – priimtinais, ir kurioje konstatuojama, kad nagrinėjant J.‑M. Bosman reikalavimus UEFA ir URBSFA atžvilgiu būtina išnagrinėti su transferais susijusių taisyklių teisėtumą. Be to, jis nusprendė, kad būtina išnagrinėti su pilietybe susijusių sąlygų teisėtumo klausimą, nes šis J.‑M. Bosman reikalavimas grindžiamas Belgijos teismų kodekso 18 straipsniu, leidžiančiu pateikti ieškinius, iškeltus „siekiant užkirsti kelią teisės, kuriai kyla rimta grėsmė, pažeidimui“. Kitaip tariant, J.‑M. Bosman pateikė įvairių objektyvių įrodymų, leidžiančių manyti, kad realiai bus padaryta žala, kurios jis baiminasi, t. y., kad šios pilietybės taisyklės kliudo jo karjerai.

45      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, nurodė, kad Sutarties 48 straipsnis, kaip ir 30 straipsnis, gali drausti ne tik diskriminaciją, bet ir darbuotojų judėjimo laisvės nediskriminuojančias kliūtis, jeigu jų negalima pateisinti privalomais reikalavimais.

46      Dėl Sutarties 85 straipsnio jis nusprendė, kad FIFA, UEFA ir URBSFA nuostatai galėjo būti laikomi įmonių asociacijų sprendimais, kuriais klubai riboja tarpusavio konkurenciją dėl žaidėjų įsigijimo. Visų pirma, transfero kompensacijos atliko atgrasantį vaidmenį ir mažino profesionalių sportininkų užmokestį. Be to, su pilietybe susijusios sąlygos draudė naudotis užsienio šalių žaidėjų paslaugomis, jei viršijama tam tikra kvota. Galiausia buvo paveikta prekyba tarp valstybių narių, ypač dėl žaidėjų judrumo apribojimo.

47      Be kita ko, Cour d'appel mano, kad URBSFA atskirai, arba futbolo klubai kolektyviai, turi dominuojančią padėtį Sutarties 86 straipsnio prasme, todėl atitinkami konkurencijos ribojimai pagal 85 straipsnį gali reikšti minėtu 86 straipsniu draudžiamą piktnaudžiavimą.

48      Cour d'appel atmetė UEFA reikalavimus užklausti Teisingumo Teismą, ar atsakymas į klausimą dėl transferų būtų kitoks, jei nuostatai leistų žaidėjui laisvai žaisti naujajame klube, net jeigu šis nesumokėjo senajam klubui transfero kompensacijos. Šiuo atžvilgiu jis, be kita ko, nurodė, kad žaidėjo galimybė žaisti naujajame klube lieka priklausoma nuo klubų tarpusavio ekonominių santykių dėl nesumokėjusiems transfero kompensacijos klubams taikomų griežtų sankcijų grėsmės.

49      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Cour d'appel de Liège nusprendė sustabdyti bylą ir paprašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų:

„Ar 1957 m. kovo 25 d. Romos sutarties 48, 85 ir 86 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys:

–        futbolo klubui reikalauti ir gauti pinigų sumą už vieno iš jo žaidėjų, kurio sutartis baigiasi, įdarbinimą naujame klube,

–        nacionalinėms ir tarptautinėms sporto asociacijoms ar federacijoms atitinkamuose savo nuostatuose numatyti nuostatas, ribojančias Europos bendrijos pilietybę turinčių užsienio valstybės žaidėjų dalyvavimą šių organizuojamose varžybose?“

50      1994 m. birželio 3 d. URBSFA apskundė Cour d'appel sprendimą kasacine tvarka ir paprašė priimti RCL, UEFA ir Dunkerque klubui bendrą sprendimą. 1994 m. spalio 6 d. laišku Belgijos Cour de cassation Procureur général pranešė Teisingumo Teismui, kad skundas šiuo atveju nesustabdo proceso eigos.

51      1995 m. kovo 30 d. sprendimu Cour de cassation atmetė skundą ir nusprendė, kad jį atmetus išnyko suinteresuotumas priimti bendrą sprendimą. Cour de cassation perdavė šio sprendimo kopiją Teisingumo Teismui.

 Dėl prašymo imtis tyrimo priemonių

52      Laišku, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1995 m. lapkričio 16 d., UEFA paprašė Teisingumo Teismo imtis tyrimo priemonių pagal Procedūros reglamento 60 straipsnį, kad būtų papildyta jo turima informacija apie transfero kompensacijų vaidmenį finansuojant mažus arba vidutinio dydžio futbolo klubus, apie pajamų paskirstymo esančiose futbolo struktūrose mechanizmus bei apie tai, ar išnykus transferų kompensacijų sistemai būtų alternatyvių mechanizmų, ar ne.

53      Iš naujo išklausęs generalinį advokatą, Teisingumo Teismas mano, kad šį prašymą reikia atmesti. Iš tikrųjų jis buvo pateiktas jau užbaigus žodinę proceso dalį pagal Procedūros reglamento 59 straipsnio 2 dalį. Kitaip tariant, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti (žr. 1971 m. birželio 16 d. Sprendimo Prelle priešKomisiją, 77/70, Rink. p. 561, 7 punktą), kad toks prašymas gali būti priimtas, tik jeigu jis susijęs su lemiamą poveikį galinčiomis turėti faktinėmis aplinkybėmis ir jeigu suinteresuotasis asmuo negalėjo jo pateikti prieš baigiantis žodinei proceso daliai.

54      Šiuo atveju pakanka pažymėti, kad UEFA galėjo pateikti savo prašymą iki žodinės proceso dalies užbaigimo. Be to, būtent J.‑M. Bosman savo rašytinėse pastabose iškėlė klausimą, ar finansinės ir sportinės pusiausvyros išlaikymo ir būtent mažų klubų finansavimo užtikrinimo tikslas gali būti pasiektas kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, dalies iš futbolo gaunamų pajamų perskirstymu.

 Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos atsakyti į prejudicinius klausimus

55      URBSFA, UEFA, kai kurios pastabas pateikusios vyriausybės, o rašytinėje proceso dalyje – ir Komisija, vadovaudamosi skirtingais motyvais, užginčijo Teisingumo Teismo kompetenciją atsakyti į visus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus arba bent dalį jų.

56      Pirma, UEFA ir URBSFA pareiškė, kad pagrindinės bylos yra procesinių priemonių rinkiniai, kuriais siekiama gauti Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą dėl klausimų, neatitinkančių jokio objektyvaus bylų išsprendimo poreikio. Iš tikrųjų UEFA nuostatai nebuvo taikomi nepavykusiam J.‑M. Bosman transferui į Dunkerque klubą, be to, jeigu jie ir būtų buvę taikomi, šis transferas nebūtų priklausomas nuo transfero kompensacijos sumokėjimo, todėl galėjo įvykti. Taigi nacionalinio teismo prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas nėra susijęs su pagrindinių bylų realiomis aplinkybėmis ar dalyku ir, vadovaujantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, šis Teismas neturi kompetencijos atsakyti į pateiktus klausimus.

57      Antra, URBSFA, UEFA, Danijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybės bei Komisija savo rašytinėse pastabose nurodė, kad klausimai dėl su pilietybe susijusių sąlygų neturi ryšio su bylomis, kuriose keliamas tik su transferu susijusių taisyklių taikymo klausimas. Iš tikrųjų kliūtys J.‑M. Bosman karjerai, kurias, šio nuomone, lėmė minėtos sąlygos, buvo visiškai hipotetinės ir šiuo atveju nepateisintų Teisingumo Teismo sprendimo dėl Sutarties išaiškinimo priėmimo.

58      Trečia, posėdyje URBSFA ir UEFA nurodė, jog vadovaujantis 1995 m. kovo 30 d. Belgijos Cour de cassation sprendimu Cour d'appel de Liège pateikti J.‑M. Bosman prašymai pripažinti jam netaikytinomis su pilietybe susijusias URBSFA nuostatų sąlygas nepripažinti priimtinais. Tokiomis aplinkybėmis pagrindinės bylos yra ne dėl su pilietybe susijusių sąlygų taikymo, ir Teisingumo Teismas neturėtų atsakyti į dėl jų pateiktus klausimus. Prancūzijos vyriausybė pritarė šiai išvadai, tačiau su sąlyga, kad būtų patikrinta Cour de cassation sprendimo apimtis.

59      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal Sutarties 177 straipsnį tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis prisiimti atsakomybę dėl būsimo teismo sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl jeigu pateikti klausimai susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (be kita ko, žr. 1995 m. spalio 5 d. Sprendimo Aprile, C‑125/94, Rink. p. I‑2919, 16 ir 17 punktus).

60      Tačiau Teisingumo Teismas nusprendė, kad siekdamas patikrinti savo kompetenciją jis turi išnagrinėti sąlygas, kuriomis į jį kreipėsi nacionalinis teismas. Iš tikrųjų bendradarbiavimo dvasia, turinti vyrauti prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje, reikalauja, kad nacionalinis teismas atsižvelgtų į Teisingumo Teismo pareigą prisidėti prie teisingumo vykdymo valstybėse narėse, o ne teikti konsultacines nuomones bendro pobūdžio ar hipotetiniais klausimais (be kita ko, žr. 1992 m. liepos 16 d. Sprendimo Meilicke, C‑83/91, Rink. p. I‑4871, 25 punktą).

61      Būtent atsižvelgdamas į šią pareigą Teisingumo Teismas nusprendė negalįs priimti sprendimo dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, jeigu akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Bendrijos normos išaiškinimas arba galiojimo įvertinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais arba dalyku (be kita ko, žr. 1995 m. spalio 26 d. Sprendimo Furlanis costruzioni generali, C‑143/94, Rink. p. I‑3653, 12 punktą), jeigu problema yra hipotetinė ir jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ar teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (be kita ko, žr. minėto sprendimo Meilicke 32 punktą).

62      Šiuo atveju pirmiausia reikia pastebėti, kad pagrindinės bylos, vertinamos bendrai, nėra hipotetinės ir kad nacionalinis teismas pateikė Teisingumo Teismui išsamų jų faktinių ir teisinių aplinkybių bei priežasčių, dėl kurių buvo nuspręsta, jog atsakymas į pateiktus klausimus būtinas teismo sprendimui priimti, aprašymą.

63      Be to, net jei, kaip teigia URBSFA ir UEFA, UEFA nuostatai nebuvo taikomi nepavykusiam J.‑M. Bosman transferui į Dunkerque klubą, vis dėlto jie nurodyti prieš URBSFA bei UEFA nukreiptuose J.‑M. Bosman prevenciniuose ieškiniuose (žr. 40 punktą), o Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas dėl UEFA nuostatais įtvirtintos transfero sistemos suderinamumo su Bendrijos teise galėtų būti naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

64      Konkrečiai dėl klausimų apie su pilietybe susijusias sąlygas atrodo, kad pagrindinėse bylose pateikti su jomis susiję reikalavimai yra pripažinti priimtinais vadovaujantis nacionaline proceso nuostata, leidžiančia pateikti ieškinį net ir dėl teisės pripažinimo, siekiant užkirsti kelią teisės, kuriai kyla rimta grėsmė, pažeidimui. Kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo, jis nusprendė, kad su pilietybe susijusių sąlygų taikymas galėjo realiai kliudyti J.‑M. Bosman karjerai, nes sumažino jo galimybes būti įdarbintam arba užregistruotam žaisti varžybose kitos valstybės narės klube. Teismas nusprendė, kad J.‑M. Bosman pateikti prašymai pripažinti minėtas su pilietybe susijusias sąlygas jam netaikytinomis atitiko minėtos nacionalinės nuostatos sąlygas.

65      Pagal šią procedūrą Teisingumo Teismas neturi abejoti šiuo vertinimu. Nors pagrindinėje byloje pateikti ieškiniai yra dėl teisės pripažinimo ir, siekiant užkirsti kelią teisės, kuriai kyla grėsmė, pažeidimui, jie neišvengiamai turi būti grindžiami neapibrėžtais spėjimais, jie vis dėlto nedraudžiami nacionalinės teisės, kaip ją išaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tokiomis aplinkybėmis šio teismo pateikti klausimai atitinka objektyvų jam nustatyta tvarka nagrinėti pateiktų ginčų išsprendimo poreikį.

66      Galiausia iš 1995 m. kovo 30 d. Cour de cassation sprendimo negalima daryti išvados, kad su pilietybe susijusios sąlygos yra nesusijusios su pagrindinėmis bylomis. Cour de cassation tik nusprendė, kad URBSFA skundas dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo grindžiamas klaidingu šio sprendimo supratimu. Savo skunde URBSFA iš tikrųjų teigė, kad šis teismas pripažino priimtinu J.‑M. Bosman prašymą pripažinti jam netaikytinomis su pilietybe susijusias šios asociacijos nuostatų sąlygas. Tačiau iš Cour de cassation sprendimo matyti, jog Cour d'appel nusprendė, kad J.‑M. Bosman siekė užkirsti kelią karjeros kliūtims, galinčioms atsirasti ne dėl URBSFA nuostatų su pilietybe susijusių sąlygų taikymo kitos nei Belgijos pilietybės žaidėjams, bet dėl UEFA ir kitų nacionalinių asociacijų, šios konfederacijos narių, panašių sąlygų taikymo jam, kaip Belgijos pilietybę turinčiam žaidėjui.

67      Iš to, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad Teisingumo Teismas yra kompetentingas atsakyti į Cour d'appel de Liège pateiktus klausimus.

 Dėl Sutarties 48 straipsnio aiškinimo su transferais susijusių taisyklių atžvilgiu

68      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sutarties 48 straipsnis draudžia taikyti sporto asociacijų priimtas taisykles, pagal kurias kitos valstybės narės pilietybę turintis profesionalus futbolo žaidėjas, pasibaigus sutarčiai su klubu, gali būti įdarbintas kitos valstybės narės klube tik tuo atveju, jei šis klubas sumokėjo senajam klubui transfero, parengimo arba treniravimo kompensaciją.

 Dėl 48 straipsnio taikymo sporto asociacijų priimtoms taisyklėms

69      Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikėtų išnagrinėti tam tikrus argumentus, kurie buvo pateikti dėl 48 straipsnio taikymo sporto asociacijų priimtoms taisyklėms.

70      URBSFA nurodė, kad tik didieji Europos klubai gali būti laikomi įmonėmis, o tokie klubai kaip RCL vykdo tik nereikšmingą ūkinę veiklą. Be to, nacionalinio teismo pateiktas klausimas dėl su transferais susijusių taisyklių yra ne apie žaidėjų ir klubų darbo santykius, bet apie ekonominius klubų tarpusavio santykius bei apie laisvę stoti į sporto federaciją. Todėl Sutarties 48 straipsnis neturėtų būti taikomas tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

71      Savo ruožtu UEFA, be kita ko, nurodė, kad Bendrijos institucijos visada gerbė sporto veiklos autonomiją, kad ypač sudėtinga atskirti futbolo ekonominius ir sportinius aspektus ir kad Teisingumo Teismo sprendimas dėl profesionalių sportininkų padėties gali kelti grėsmę visam futbolo organizavimui. Todėl net jeigu Sutarties 48 straipsnis ir turėtų būti taikomas profesionaliems žaidėjams, sporto specifika reikalauja tam tikro lankstumo.

72      Vokietijos vyriausybė pirmiausia pabrėžė, kad daugeliu atvejų sportas, šiuo atveju futbolas, nėra ekonominio pobūdžio veikla. Paskui ji nurodė, kad sportas apskritai yra panašus į kultūrą, ir priminė, kad pagal EB sutarties 128 straipsnio 1 dalį Bendrija turi gerbti valstybių narių kultūrų nacionalinę ir regioninę įvairovę. Galiausiai ji priminė laisvę jungtis į asociacijas ir sporto federacijoms pagal nacionalinę teisę suteikiamą autonomiją, iš to darydama išvadą, jog vadovaujantis bendruoju laikomu subsidiarumo principu valdžios, ir ypač Bendrijos institucijų, kišimasis šioje srityje turi būti griežtai ribojamas tuo, kas būtina.

73      Atsakant į šiuos argumentus reikia priminti, kad, atsižvelgiant į Bendrijos tikslus, Bendrijos teisė reglamentuoja sporto veiklą tiek, kiek ji yra ekonominė veikla Sutarties 2 straipsnio prasme (žr. 1974 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Walrave, 36/74, Rink. p. 1405, 4 punktą). Profesionalių ar pusiau profesionalių futbolo žaidėjų veiklos atveju taip yra tuomet, kai jie vykdo apmokamą veiklą arba atlygintinai teikia paslaugas (1976 m. liepos 14 d. Sprendimo Donà 13/76, Rink. p. 1333, 12 punktas).

74      Taip pat reikia pastebėti, kad bet kuriuo atveju su darbuotojų judėjimo laisve susijusių Bendrijos nuostatų taikymui nebūtina, kad darbdavys būtų įmonė, o vienintelis reikalavimas yra darbo santykių arba ketinimo užmegzti tokius santykius egzistavimas.

75      Taikyti Sutarties 48 straipsnį nekliudo tai, kad su transferais susijusios taisyklės reglamentuoja ekonominius klubų tarpusavio santykius, o ne klubų ir žaidėjų darbo santykius. Iš tikrųjų aplinkybė, kad klubai darbdaviai privalo sumokėti kompensacijas įdarbindami žaidėją iš kito klubo, turi poveikį žaidėjų galimybėms susirasti darbą ir darbo pasiūlymų sąlygoms.

76      Kalbėdamas apie sudėtingumą atskirti ekonominius ir sportinius futbolo aspektus, minėto Donà sprendimo 14 ir 15 punktuose Teisingumo Teismas pripažino, kad Bendrijos nuostatos dėl laisvo asmenų ir paslaugų judėjimo nedraudžia ne ekonominiais motyvais grindžiamų su tam tikrų rungčių specifiniu pobūdžiu susijusių teisės aktų arba praktikos. Tačiau jis pabrėžė, kad šį nagrinėjamų nuostatų taikymo srities apribojimą turi riboti jo paties tikslas. Todėl juo negalima remtis siekiant iš Sutarties taikymo srities pašalinti bet kokią sporto veiklą.

77      Dėl galimų šio sprendimo pasekmių visam futbolo organizavimui iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nors realios bet kurio teismo sprendimo pasekmės turi būti atidžiai pasvertos, vis dėlto negalima iškreipti objektyvaus teisės pobūdžio ir jos netaikyti remiantis galimu šio teismo sprendimo poveikiu. Į tokias pasekmes labiausiai reikėtų atsižvelgti sprendžiant, ar išimties tvarka apriboti sprendimo veikimą laiko atžvilgiu (be kita ko, žr. 1992 m. liepos 16 d. Sprendimo Legrosir kt. C‑163/90, Rink. p. I‑4625, 30 punktą).

78      Argumentas dėl tariamų sporto ir kultūros panašumų taip pat negali būti priimtas, nes nacionalinio teismo pateiktas klausimas susijęs ne su Bendrijos ribotos kompetencijos, pavyzdžiui, pagal 128 straipsnio 1 dalį, įgyvendinimo sąlygomis, bet su 48 straipsniu garantuojamos Bendrijų sistemoje pagrindinę laisvę sudarančios darbuotojų judėjimo laisvės apimtimi (be kita ko, žr. 1993 m. kovo 31 d. sprendimo Kraus, C‑19/92, Rink. p. I‑1663, 16 punktą).

79      Dėl su laisve jungtis į asociacijas susijusių argumentų reikia pripažinti, kad šis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnyje įtvirtintas ir iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kylantis principas yra viena iš pagrindinių teisių, be kita ko, patvirtintų Suvestinio Europos akto preambulėje ir Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalyje, kurios, vadovaujantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, yra saugomos Bendrijos teisinėje sistemoje.

80      Tačiau nereikėtų manyti, kad sporto asociacijų priimtos ir nacionalinio teismo nurodytos taisyklės yra būtinos siekiant užtikrinti minėtų asociacijų, klubų ar žaidėjų galimybę naudotis šia laisve arba kad šios taisyklės yra neišvengiamas to rezultatas.

81      Galiausiai subsidiarumo principas, kaip jį aiškina Vokietijos vyriausybė, t. y., kad valdžios, ir ypač Bendrijos institucijų, įsikišimas į nagrinėjamą sritį turi būti griežtai apribotas tuo, kas būtina, negali lemti to, jog privačių asociacijų autonomija priimti sporto nuostatus ribotų naudojimąsi Sutartimi asmenims suteiktomis teisėmis.

82      Atmetus prieštaravimus dėl Sutarties 48 straipsnio taikymo tokiai sporto veiklai, kurią vykdo profesionalūs futbolo žaidėjai, svarbu priminti, kad šis straipsnis, kaip Teisingumo Teismas nurodė minėto sprendimo Walrave 17 punkte, reglamentuoja ne tik valdžios institucijų veiksmus, bet apima ir apmokamą darbą kolektyviai reglamentuojančius kitokio pobūdžio nuostatus.

83      Iš tikrųjų Teisingumo Teismas nusprendė, kad laisvo asmenų judėjimo tarp valstybių narių kliūčių panaikinimui kiltų pavojus, jeigu valstybių kliūčių pašalinimo poveikis galėtų būti neutralizuotas kliūtimis, atsirandančiomis asociacijoms ir viešosios teisės nereglamentuojančioms organizacijoms įgyvendinant savo teisinę autonomiją (žr. minėto sprendimo Walrave 18 punktą).

84      Be to, jis pastebėjo, kad įvairiose valstybėse narėse darbo sąlygos reglamentuojamos tiek įstatymų arba kitų teisės aktų nuostatomis, tiek privačių asmenų sudarytomis arba priimtomis sutartimis bei kitais aktais. Todėl jeigu Sutarties 48 straipsnio apimtis būtų apribota viešosios valdžios aktais, jį taikant galėtų atsirasti nelygybė (žr. minėto sprendimo Walrave 19 punktą). Šis pavojus ypač akivaizdus tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo, kaip pažymėta šio sprendimo 24 punkte, su transferais susijusias taisykles skirtingose valstybėse narėse priėmė skirtingi subjektai arba skirtingais būdais.

85      UEFA prieštarauja teigdama, kad pagal šį išaiškinimą Sutarties 48 straipsnis labiau varžo privačius asmenis negu valstybes nares, nes tik jos gali remtis apribojimais, pateisinamais viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais.

86      Šie argumentai grindžiami klaidinga prielaida. Iš tikrųjų privatiems asmenims nedraudžiama remtis viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos pateisinimais. Viešas arba privatus nagrinėjamų nuostatų pobūdis neturi jokio poveikio minėtų pateisinimų turiniui.

87      Todėl reikia daryti išvadą, kad Sutarties 48 straipsnis taikomas tokių sporto asociacijų, kokios yra URBSFA, FIFA arba UEFA, priimtoms taisyklėms, nustatančioms profesionalių sportininkų apmokamos veiklos vykdymo sąlygas.

 Dėl klausimo, ar nacionalinio teismo nurodyta situacija yra visiškai vidaus pobūdžio

88      UEFA mano, kad nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos išimtinai susijusios tik su Belgijos valstybės vidaus situacija, kuriai netaikomas Sutarties 48 straipsnis. Iš tikrųjų jos yra susijusios su Belgijos žaidėju, kurio transferas į kitą klubą neįvyko dėl Belgijos klubo ir Belgijos asociacijos elgesio.

89      Tiesa, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti (be kita ko, žr. 1979 m. kovo 28 d. Sprendimo Saunders, 175/78, Rink. p. 1129, 11 punktą; 1984 m. birželio 28 d. Sprendimo Moser, 180/83, Rink. p. 2539, 15 punktą; 1992 m. sausio 28 d. Sprendimo Steen, C‑332/90, Rink. p. I‑341, 9 punktą ir minėto sprendimo Kraus 15 punktą), kad Sutarties nuostatos dėl darbuotojų judėjimo laisvės, ypač 48 straipsnis, negali būti taikomos išimtinai valstybės narės vidaus situacijai, t. y., jeigu nėra jokio veiksnio, susiejančio su kuria nors iš Bendrijos teisės numatytų situacijų.

90      Tačiau iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuotų faktinių aplinkybių matyti, kad J.‑M. Bosman sudarė darbo sutartį su kitos valstybės narės klubu dėl apmokamo darbo tos valstybės teritorijoje. Kaip teisingai pažymėjo suinteresuotasis asmuo, tai padarydamas jis priėmė faktiškai pateiktą pasiūlymą įsidarbinti 48 straipsnio 3 dalies a punkto prasme.

91      Pagrindinėse bylose nagrinėjama situacija negali būti vertinama kaip išimtinai vidaus situacija, todėl UEFA pateiktas argumentas turi būti atmestas.

 Dėl kliūties darbuotojų judėjimo laisvei egzistavimo

92      Taigi reikia patikrinti, ar su transferais susijusios taisyklės yra Sutarties 48 straipsniu draudžiama kliūtis darbuotojų judėjimo laisvei.

93      Kaip ne kartą konstatavo Teisingumo Teismas, darbuotojų judėjimo laisvė yra vienas iš pagrindinių Bendrijos principų ir šią laisvę užtikrinančios Sutarties nuostatos tiesiogiai veikia nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos.

94      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Sutarties nuostatomis dėl laisvo asmenų judėjimo siekiama palengvinti Bendrijos piliečiams vykdyti bet kokio pobūdžio profesinę veiklą Bendrijos teritorijoje ir uždraudžiamos priemonės, galinčios sudaryti mažiau palankias sąlygas šiems piliečiams, siekiantiems vykdyti ekonominę veiklą kitos valstybės narės teritorijoje (žr. 1988 m. liepos 7 d. Sprendimo Stanton, 143/87, Rink. p. 3877, 13 punktą ir 1992 m. liepos 7 d. Sprendimo Singh, C‑370/90, Rink. p. I‑4265, 16 punktą).

95      Šiomis aplinkybėmis valstybių narių piliečiai turi specialią tiesiogiai Sutarties jiems suteikiamą teisę išvykti iš savo kilmės šalies ir atvykti į kitos valstybės narės teritoriją bei joje apsigyventi siekiant verstis ūkine veikla (be kita ko, žr. 1991 m. vasario 5 d. Sprendimo Roux, C‑363/89, Rink. p. I‑273, 9 punktą ir minėto sprendimo Singh 17 punktą).

96      Todėl nuostatos, trukdančios valstybės narės piliečiui arba atgrasančios jį išvykti iš savo kilmės šalies įgyvendinant savo teisę į judėjimo laisvę, yra šios laisvės kliūtys, net jeigu jos taikomos neatsižvelgiant į atitinkamų darbuotojų pilietybę (taip pat žr. 1991 m. kovo 7 d. Sprendimo Masgio, C‑10/90, Rink. p.  I‑1119, 18 ir 19 punktus).

97      Be to, 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Daily Mail and General Trust (81/87, Rink. p. 5483, 16 punktas) Teisingumo Teismas nurodė, kad nors Sutarties nuostatomis dėl įsisteigimo laisvės, be kita ko, siekiama užtikrinti nacionalinės traktuotės naudą priimančiojoje valstybėje narėje, jos taip pat draudžia kilmės valstybei kliudyti savo piliečiui arba pagal jos teisės aktus įsteigtai ir 58 straipsnio apibrėžimą atitinkančiai bendrovei įsisteigti kitoje valstybėje narėje. Sutarties 52 ir paskesniais straipsniais užtikrinamos teisės netektų prasmės, jeigu kilmės valstybė galėtų uždrausti įmonėms išvykti iš savo teritorijos siekiant įsisteigti kitoje valstybėje narėje. Tie patys sumetimai, kalbant apie Sutarties 48 straipsnį, taikomi ir kitoje valstybėje narėje norinčių vykdyti apmokamą veiklą valstybės narės piliečių judėjimo laisvei kliudančioms taisyklėms.

98      Tiesa, su pagrindinėse bylose nagrinėjamais transferais susijusios taisyklės taikomos ir žaidėjų transferams tarp skirtingoms tos pačios valstybės narės nacionalinėms asociacijoms priklausančių klubų, o joms analogiškomis taisyklėmis reglamentuojami transferai tarp tai pačiai nacionalinei asociacijai priklausančių klubų.

99      Tačiau, kaip pastebėjo J.‑M. Bosman, Danijos vyriausybė bei – savo išvados 209 ir 210 punktuose – generalinis advokatas, šios taisyklės gali apriboti kitoje valstybėje narėje veiklą norinčių vykdyti žaidėjų judėjimo laisvę, trukdydamos jiems arba atgrasydamos juos palikti klubus, kuriems jie priklauso, net ir pasibaigus su šiais klubais juos siejančioms darbo sutartims.

100    Iš tikrųjų, kadangi šios taisyklės numato, jog futbolo profesionalas negali vykdyti veiklos kitoje valstybėje narėje įsteigtame naujame klube, jeigu šis klubas nesumokėjo senajam abiejų klubų sutarto arba pagal sporto asociacijų nuostatus nustatyto dydžio transfero kompensacijos, jos sudaro kliūtį darbuotojų judėjimo laisvei.

101    Kaip teisingai pažymėjo nacionalinis teismas, poveikio šiai išvadai neturi aplinkybė, kad 1990 m. UEFA priimtos su transferais susijusios taisyklės numatė, jog dviejų klubų tarpusavio ekonominiai santykiai neturi poveikio žaidėjo, galinčio laisvai žaisti savo naujajame klube, veiklai. Iš tikrųjų naujajam klubui išlieka pareiga sumokėti nagrinėjamą kompensaciją, kurios nesumokėjus gresia sankcijos ir net klubo pašalinimas už skolas, o tai taip pat realiai trukdo įdarbinti žaidėją iš kitos valstybės narės klubo, nesumokėjus minėtos kompensacijos.

102    Šios išvados taip pat nepaneigia URBSFA ir UEFA nurodyta Teisingumo Teismo praktika, kuri draudžia Sutarties 30 straipsnį taikyti priemonėms, ribojančioms ar draudžiančioms kai kuriuos prekybos būdus, jeigu jos taikomos visiems atitinkamiems ūkio subjektams, vykdantiems savo veiklą nacionalinėje teritorijoje, ir jos teisiškai ir faktiškai vienodai veikia prekybą nacionaliniais gaminiais ir gaminiais iš kitų valstybių narių (žr. 1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Keck ir Mithouard, C‑267/91 ir C‑268/91, Rink. p. I‑6097, 16 punktą).

103    Iš tikrųjų pakanka pažymėti, kad nors pagrindinėse bylose nagrinėjamos taisyklės taip pat taikomos transferams tarp skirtingoms tos pačios valstybės narės nacionalinėms asociacijoms priklausančių klubų ir jos panašios į transferus tarp tai pačiai nacionalinei asociacijai priklausančių klubų reglamentuojančias taisykles, vis dėlto jos tiesiogiai lemia žaidėjų patekimą į kitų valstybių narių darbo rinką ir todėl gali kliudyti darbuotojų judėjimo laisvei. Todėl jų negalima prilyginti su prekių pardavimo būdais susijusiems teisės aktams, kurie sprendime Keck ir Mithouard pripažinti nepatenkančiais į Sutarties 30 straipsnio taikymo sritį (dėl laisvės teikti paslaugas taip pat žr. 1995 m. gegužės 10 d. Sprendimo Alpine Investments, C‑384/93, Rink. p. I‑1141, 36–38 punktus).

104    Todėl su transferais susijusios taisyklės sudaro Sutarties 48 straipsniu iš principo draudžiamas kliūtis darbuotojų judėjimo laisvei. Kitaip galėtų būti, tik jeigu šiomis taisyklėmis būtų siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo ir jas būtų galima pateisinti privalomaisiais viešojo intereso reikalavimais. Tačiau net ir tokiu atveju būtina, kad šių taisyklių taikymas būtų tinkamas užtikrinti atitinkamo tikslo įgyvendinimą ir neviršytų to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (be kita ko, žr. minėto sprendimo Kraus 32 punktą ir 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Gebhard, C‑55/94, Rink. p. I‑4165, 37 punktą).

 Dėl pateisinimų egzistavimo

105    Pirmiausia URBSFA, UEFA bei Prancūzijos ir Italijos vyriausybės nurodė, kad su transferais susijusias taisykles pateisina poreikis išlaikyti klubų tarpusavio finansinę ir sportinę pusiausvyrą bei remti talentų paiešką ir jaunų žaidėjų parengimą.

106    Atsižvelgiant į didelę sporto veiklos, ypač futbolo, socialinę svarbą Bendrijoje, reikia pripažinti, kad klubų tarpusavio pusiausvyros išlaikymo, išsaugant apylyges galimybes ir rezultatų nenuspėjamumą, bei jaunų žaidėjų įdarbinimo ir parengimo skatinimo tikslai yra teisėti.

107    Dėl pirmojo iš šių tikslų J.‑M. Bosman teisingai pažymėjo, kad su transferais susijusių taisyklių taikymas nėra finansinės ir sportinės pusiausvyros išlaikymui adekvati priemonė futbolo pasaulyje. Šios taisyklės netrukdo turtingiausiems klubams užsitikrinti geriausių žaidėjų paslaugų, turimiems finansiniams ištekliams būti lemiamu sporto varžybų veiksniu bei reikšmingai nepakeičia klubų tarpusavio pusiausvyros.

108    Dėl antrojo tikslo reikia pripažinti, kad galimybė gauti transfero, parengimo ar treniravimo kompensaciją iš tikrųjų skatina futbolo klubus ieškoti talentų ir užtikrinti jaunų žaidėjų parengimą.

109    Tačiau kadangi neįmanoma tiksliai numatyti šių jaunų žaidėjų sportinės ateities ir dėl to, kad tik kai kurie iš jų ateityje taps profesionaliais žaidėjais, šios kompensacijos yra atsitiktinės bei neapibrėžtos ir bet kuriuo atveju nepriklauso nuo klubų realiai patirtų išlaidų rengiant tiek būsimus profesionalius, tiek jais niekada netapsiančius žaidėjus. Tokiomis aplinkybėmis galimybė gauti tokias kompensacijas negali būti nei jaunų žaidėjų įdarbinimą bei parengimą lemiančia aplinkybe, nei šios veiklos finansavimo adekvačia priemone, ypač mažų klubų atveju.

110    Be to, kaip savo išvados 226 ir paskesniuose punktuose pažymėjo generalinis advokatas, tie patys tikslai gali būti pasiekti kitomis, bent tiek pat veiksmingomis priemonėmis, nekliudančiomis darbuotojų judėjimo laisvei.

111    Po to buvo teigta, kad su transferais susijusios taisyklės yra būtinos futbolo organizavimui pasauliniu lygiu.

112    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad šis procesas susijęs su šių taisyklių taikymu Bendrijoje ir nesusijęs su valstybių narių bei trečiųjų šalių nacionalinių asociacijų tarpusavio santykiais. Be to, skirtingų taisyklių taikymas transferams tarp Bendrijos nacionalinėms asociacijoms priklausančių klubų ir transferams tarp šių klubų bei trečiųjų šalių nacionalinėms asociacijoms priklausančių klubų nekelia ypatingų sunkumų. Iš tikrųjų, kaip matyti iš šio sprendimo 22 ir 23 punktų, kai kurių valstybių narių nacionalinėse asociacijose vykstančius transferus reglamentuojančios taisyklės iki šiol skiriasi nuo tarptautiniu lygiu taikomų taisyklių.

113    Galiausiai argumentas, kad minėtos taisyklės yra būtinos kompensuoti išlaidas, kurias klubai patyrė privalėdami sumokėti kompensacijas už įdarbintus žaidėjus, negali būti priimtas, nes juo siekiama pateisinti darbuotojų judėjimo laisvės kliūčių išlaikymą paprasčiausiai dėl to, kad praeityje šios kliūtys galėjo egzistuoti.

114    Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sutarties 48 straipsnis draudžia taikyti sporto asociacijų priimtas taisykles, pagal kurias kitos valstybės narės pilietybę turintis profesionalus futbolo žaidėjas, pasibaigus sutarčiai su klubu, gali būti įdarbintas kitos valstybės narės klube tik tuo atveju, jei šis klubas sumokėjo senajam klubui transfero, parengimo arba treniravimo kompensaciją.

 Dėl Sutarties 48 straipsnio išaiškinimo su pilietybe susijusių sąlygų atžvilgiu

115    Antruoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar Sutarties 48 straipsnis draudžia taikyti sporto asociacijų priimtas taisykles, pagal kurias jų organizuojamų varžybų rungtynėms futbolo klubai gali registruoti tik ribotą kitų valstybių narių pilietybę turinčių profesionalių žaidėjų skaičių.

 Dėl kliūties darbuotojų judėjimo laisvei egzistavimo

116    Kaip Teisingumo Teismas jau konstatavo šio sprendimo 87 punkte, Sutarties 48 straipsnis taikomas sporto asociacijų priimtoms taisyklėms, kurios nustato profesionalių sportininkų apmokamos veiklos vykdymo sąlygas. Todėl reikia išnagrinėti, ar su pilietybe susijusios sąlygos yra 48 straipsniu draudžiama kliūtis darbuotojų judėjimo laisvei.

117    48 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad darbuotojų judėjimo laisvė reiškia, jog įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo bei įdarbinimo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.

118    Ši nuostata buvo įgyvendinta, be kita ko, 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2) 4 straipsniu, pagal kurį valstybių narių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatos, ribojančios darbo vietų užsienio piliečiams skaičių arba jų procentą įmonėje, veiklos srityje, regione arba šalies mastu, netaikomos kitų valstybių narių piliečiams.

119    Tas pats principas draudžia sporto asociacijų nuostatų sąlygomis riboti kitų valstybių narių pilietybę turinčių profesionalių žaidėjų teisę dalyvauti futbolo rungtynėse (žr. minėto sprendimo Donà 19 punktą).

120    Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kad šios sąlygos reglamentuoja ne šių žaidėjų įdarbinimą, kuris nėra ribojamas, bet jų klubų galimybę registruoti juos žaisti oficialiose rungtynėse, nėra svarbi. Kadangi dalyvavimas šiose rungtynėse yra profesionalaus žaidėjo veiklos pagrindinis tikslas, akivaizdu, kad tai ribojanti taisyklė taip pat riboja atitinkamo žaidėjo galimybes įsidarbinti.

 Dėl pateisinimų egzistavimo

121    Nustačius kliūties egzistavimą svarbu patikrinti, ar ji gali būti pateisinta Sutarties 48 straipsnio atžvilgiu.

122    URBSFA, UEFA bei Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybės teigia, kad su pilietybe susijusias sąlygas pateisina tik su sportu susiję neekonominiai motyvai.

123    Iš tikrųjų, pirma, šios sąlygos padeda išsaugoti tradicinį kiekvieno klubo ryšį su jo šalimi, kuris turi didelę reikšmę leisdamas publikai susitapatinti su savo mėgstama komanda ir užtikrindamas tarptautinėse varžybose dalyvaujančių klubų realų atstovavimą savo šaliai.

124    Antra, šios sąlygos yra būtinos sukurti pakankamą nacionalinių žaidėjų rezervą, leidžiantį nacionalinėms komandoms į visas savo pozicijas užregistruoti žaisti aukšto lygio žaidėjus.

125    Trečia, jos padeda išlaikyti sportinę klubų tarpusavio pusiausvyrą, sutrukdydamos turtingiausiems klubams nusavinti geriausių žaidėjų paslaugas.

126    Galiausia UEFA pabrėžia, kad taisyklė „3 + 2“ buvo parengta kartu su Komisija ir kad ji turi būti reguliariai peržiūrima atsižvelgiant į Bendrijos politikos raidą.

127    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog minėto sprendimo Donà 14 ir 15 punktuose Teisingumo Teismas pripažino, kad Sutarties nuostatos dėl laisvo asmenų judėjimo nedraudžia nuostatų ar praktikos, įtvirtinančių užsienio žaidėjų neregistravimą kai kurioms rungtynėms vadovaujantis neekonominio pobūdžio motyvais, susijusiais su šių rungtynių specifiniu pobūdžiu bei aplinkybėmis, ir dėl to svarbiais tik sportui, pavyzdžiui, taip yra rungtyniaujant skirtingų šalių nacionalinėms komandoms. Tačiau jis pabrėžė, kad šį nagrinėjamų nuostatų taikymo srities apribojimą turi riboti jo paties tikslas.

128    Šiuo atveju su pilietybe susijusios sąlygos taikomos ne konkrečioms rungtynėms tarp savo šalims atstovaujančių komandų, bet visoms oficialioms klubų rungtynėms, todėl – ir profesionalių žaidėjų vykdomai pagrindinei veiklai.

129    Tokiomis aplinkybėmis su pilietybe susijusios sąlygos negali būti laikomos atitinkančiomis Sutarties 48 straipsnį, nes priešingu atveju būtų pašalintas šios nuostatos veiksmingumas ir paneigta šiuo straipsniu kiekvienam Bendrijos darbuotojui individualiai suteikta pagrindinė teisė laisvai įsidarbinti (šiuo klausimu žr. 1987 m. spalio 15 d. Sprendimo Heylens, 222/86, Rink. p. 4097, 14 punktą).

130    Šios išvados negali paneigti nė vienas pastabas pateikusių sporto asociacijų ir vyriausybių argumentas.

131    Pirma, reikia pažymėti, kad ryšys tarp futbolo klubo ir jo įsteigimo valstybės narės negali būti laikomas būdingesniu sporto veiklai už šio klubo ryšį su savo miesto rajonu, miestu arba regionu, arba, Jungtinės Karalystės atveju, su kiekvienos iš keturių federacijų teritorija. Todėl, nors nacionaliniai čempionatai vyksta tarp skirtingų regionų, miestų ar miesto rajonų klubų, jokia taisyklė neriboja klubų teisės šioms rungtynėms registruoti kitų regionų, miestų ar miesto rajonų žaidėjus.

132    Be to, tarptautinėse varžybose leidžiama dalyvauti tik tiems klubams, kurie atitinkamose savo šalyse pasiekė tam tikrų sportinių rezultatų, neteikiant konkrečios reikšmės žaidėjų pilietybei.

133    Antra, reikia pažymėti, kad nors nacionalines komandas turi sudaryti atitinkamos šalies pilietybę turintys žaidėjai, jie nebūtinai turi būti užregistruoti žaisti tos šalies klubuose. Kita vertus, vadovaujantis sporto asociacijų nuostatais, žaidėjus užsieniečius įdarbinantys klubai privalo leisti jiems žaisti tam tikrose rungtynėse žaidėjų šalies nacionalinėje komandoje.

134    Be to, nors darbuotojų judėjimo laisvė, atverdama vienos valstybės narės darbo rinką kitų valstybių narių piliečiams, sumažina pirmosios valstybės piliečių galimybes susirasti darbą savo pilietybės valstybėje, ji šiems darbuotojams atveria naujas įsidarbinimo kitose valstybėse narėse galimybes. Šios pastabos, be abejonės, taikomos ir profesionaliems futbolo žaidėjams.

135    Trečia, dėl sportinės pusiausvyros išlaikymo reikia pastebėti, kad su pilietybe susijusios sąlygos, esą trukdančios turtingiausiems klubams įdarbinti geriausius žaidėjus užsieniečius, nėra tinkamos pasiekti šį tikslą, nes jokia taisyklė neriboja šių klubų galimybės įdarbinti geriausius nacionalinius žaidėjus, o tai kelia tokį patį pavojų šiai pusiausvyrai.

136    Galiausiai dėl su Komisijos dalyvavimu rengiant taisyklę „3 + 2“ susijusio argumento svarbu priminti, kad išskyrus aiškaus tokios kompetencijos suteikimo atvejus, Komisija nėra įgaliota suteikti garantijų dėl konkretaus elgesio atitikties Sutarčiai (taip pat žr. 1981 m. gegužės 27 d. Sprendimo Essevi ir Salengo, 142/80 ir 143/80, Rink. p. 1413, 16 punktą). Bet kuriuo atveju ji neturi įgaliojimų leisti Sutarčiai prieštaraujančią veiklą.

137    Iš to, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad Sutarties 48 straipsnis draudžia taikyti sporto asociacijų priimtas taisykles, pagal kurias jų organizuojamų varžybų rungtynėms futbolo klubai gali registruoti tik ribotą kitų valstybių narių pilietybę turinčių profesionalių žaidėjų skaičių.

 Dėl Sutarties 85 ir 86 straipsnių išaiškinimo

138    Kadangi prejudiciniuose klausimuose nurodytos abiejų rūšių taisyklės prieštarauja 48 straipsniui, nereikia priimti sprendimo dėl Sutarties 85 ir 86 straipsnių išaiškinimo.

 Dėl šio sprendimo veikimo laiko atžvilgiu

139    Savo rašytinėse ir žodinėse pastabose UEFA ir URBSFA atkreipė Teisingumo Teismo dėmesį į galimas sunkias jo sprendimo pasekmes visam futbolo organizavimui, jeigu šis Teismas nuspręstų, kad su transferais susijusios taisyklės ir su pilietybe susijusios sąlygos yra nesuderinamos su Sutartimi.

140    Savo ruožtu pastebėdamas, kad tokia išdava nėra būtina, J.‑M. Bosman pasiūlė Teisingumo Teismui apriboti savo sprendimo dalies apie su transferais susijusias taisykles veikimą laiko atžvilgiu.

141    Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką jo pateiktas Bendrijos teisės normos išaiškinimas, vykdant Sutarties 177 straipsnio jam suteiktus įgaliojimus, paaiškina ir prireikus patikslina šios normos reikšmę ir apimtį, kaip ji turi arba turėjo būti suprasta ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Iš to darytina išvada, kad taip išaiškintą normą pats teismas gali ir turi taikyti net tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado ir buvo užmegzti prieš priimant sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, jei, be to, įvykdytos su šios normos taikymu susijusį ieškinį kompetentingiems teismams leidžiančios pareikšti sąlygos (be kita ko, žr. 1988 m. vasario 2 d. Sprendimo Blaizot, 24/86, Rink. p. 379, 27 punktą).

142    Tik išimties atveju Teisingumo Teismas, taikydamas Bendrijos teisinei sistemai būdingą bendrąjį teisinio saugumo principą, gali būti priverstas apriboti suinteresuotųjų asmenų galimybę remtis išaiškinta nuostata ginčijant sąžiningai nustatytus teisinius santykius. Tokį apribojimą gali taikyti tik Teisingumo Teismas tuo pačiu sprendimu, kuriame pateikiamas prašomas išaiškinimas (be kita ko, žr. minėto sprendimo Blaizot 28 punktą ir minėto sprendimo Legros ir kt. 30 punktą).

143    Šioje byloje sporto asociacijų priimtų taisyklių dėl žaidėjų transferų tarp skirtingų valstybių narių klubų ypatybės bei aplinkybė, kad tos pačios ar panašios taisyklės buvo taikomos tiek transferams tarp tai pačiai nacionalinei asociacijai priklausančių klubų, tiek transferams tarp tos pačios valstybės narės skirtingoms nacionalinėms asociacijoms priklausančių klubų, galėjo sukelti abejonių dėl minėtų taisyklių suderinamumo su Bendrijos teise.

144    Šiomis aplinkybėmis privalomieji teisinio saugumo reikalavimai draudžia ginčyti teisines situacijas, kurių veikimas jau pasibaigė. Tačiau reikia padaryti išimtį asmenims, kurie laiku ėmėsi iniciatyvos apsaugoti savo teises. Galiausiai reikia patikslinti, kad minėto išaiškinimo veikimo apribojimas galimas tik tų transfero, parengimo ar treniravimo kompensacijų atžvilgiu, kurios šio sprendimo priėmimo dieną jau yra sumokėtos, arba jas dar reikės sumokėti vykdant iki šios dienos atsiradusį įsipareigojimą.

145    Todėl reikia nuspręsti, kad Sutarties 48 straipsnio tiesioginiu veikimu negalima remtis pagrindžiant reikalavimus, susijusius su transfero, parengimo ar treniravimo kompensacija, kuri šio sprendimo priėmimo dieną jau yra sumokėta, arba ją dar reikės sumokėti vykdant iki šios dienos atsiradusį įsipareigojimą, darant išimtį asmenims, kurie iki šios dienos pagal taikytiną nacionalinę teisę pateikė teismui ieškinį arba lygiavertę pretenziją.

146    Tačiau sprendimo dalies dėl su pilietybe susijusių sąlygų veikimo laiko atžvilgiu apribojimas nepriimtinas. Atsižvelgiant į minėtus sprendimus Walrave ir Donà, asmuo iš tikrųjų negalėjo pagrįstai manyti, kad šių sąlygų lemiama diskriminacija buvo suderinama su Sutarties 48 straipsniui.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

147    Danijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybių bei Europos Bendrijų Komisijos, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų nacionalinių teismų nagrinėjamose bylose, išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į 1993 m. spalio 1 d. Cour d'appel de Liège sprendimu pateiktus klausimus nusprendžia:

1.      EEB sutarties 48 straipsnis draudžia taikyti sporto asociacijų priimtas taisykles, pagal kurias kitos valstybės narės pilietybę turintis profesionalus futbolo žaidėjas, pasibaigus sutarčiai su klubu, gali būti įdarbintas kitos valstybės narės klube tik tuo atveju, jei šis klubas sumokėjo senajam klubui transfero, parengimo arba treniravimo kompensaciją

2.      EEB sutarties 48 straipsnis draudžia taikyti sporto asociacijų priimtas taisykles, pagal kurias jų organizuojamų varžybų rungtynėms futbolo klubai gali registruoti tik ribotą kitų valstybių narių pilietybę turinčių profesionalių žaidėjų skaičių.

3.      EEB sutarties 48 straipsnio tiesioginiu veikimu negalima remtis pagrindžiant reikalavimus, susijusius su transfero, parengimo ar treniravimo kompensacija, kuri šio sprendimo priėmimo dieną jau yra sumokėta, arba ją dar reikės sumokėti vykdant iki šios dienos atsiradusį įsipareigojimą, darant išimtį asmenims, kurie iki šios dienos pagal taikytiną nacionalinę teisę pateikė teismui ieškinį arba lygiavertę pretenziją.

Paskelbta 1995 m. gruodžio 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: prancūzų.