TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1984 m. balandžio 10 d.(*)

„Vienodas požiūris į vyrus ir moteris – Galimybė įsidarbinti“

Byloje 14/83

dėl Hamm Arbeitsgericht pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207 dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, p. 40) išaiškinimo šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann

ir

Land Nordrhein-Westfalen,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas J. Mertens de Wilmars, kolegijų pirmininkai T. Koopmans, K. Bahlmann ir Y. Galmot, teisėjai P. Pescatore, Mackenzie Stuart, A. O'Keeffe, G. Bosco, O. Due, U. Everling ir C. Kakouris,

generalinė advokatė S. Rozès,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

priima šį

Sprendimą

1        1982 m. gruodžio 6 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 1983 m. sausio 24 d., Hamm Arbeitsgericht pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas klausimus dėl 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207 dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, p. 40) išaiškinimo.

2        Šie klausimai buvo iškelti byloje tarp dviejų diplomuotų socialinių darbuotojų, Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann, ir Land Nordhrein Westfalen. Kaip aiškinama nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Land Nordrhein Westfalen administruojama Werl vyrų įkalinimo įstaiga atsisakė priimti į darbą pagrindinės bylos ieškoves dėl priežasčių, susijusių su jų lytimi. Už įdarbinimą atsakingi tarnautojai atsisakymą priimti į darbą aiškino problemomis bei pavojumi, kylančiu dėl moterų kandidačių įdarbinimo tokiose institucijose, ir dėl šių priežasčių suteikė pirmenybę kandidatams vyrams, nors jų kvalifikacija buvo žemesnė.

3        Nacionalinis teismas, konstatavęs diskriminacijos faktą, nutarė, kad pagal Vokietijos teisės aktus vienintelė sankcija už įdarbinant patirtą diskriminaciją – atlyginimas už „pasitikėjimui padarytą žalą” (Vertrauensschaden), tai yra žalą, kurią patyrė diskriminuotieji kandidatai, tikėjęsi, kad be diskriminacijos bus sukurti darbo santykiai. Tokį žalos atlyginimą numato BGB 611a straipsnio 2 dalis.

4        Pagal šį straipsnį diskriminacijos įsidarbinant atveju darbdavys privalo „atlyginti žalą, kurią darbuotojas patyrė dėl to, kad nepasiteisino jo tikėjimas, jog toks (vienodo požiūrio principo) pažeidimas nesutrukdys užmegzti darbo santykių“. Šiuo straipsniu siekiama perkelti į nacionalinę teisę minėtąją Tarybos direktyvą 76/207.

5        Todėl nacionalinis teismas nusprendė, kad, vadovaudamasis Vokietijos teisės aktais, jis galėtų tik nurodyti atlyginti ieškovės von Colson nurodytas kelionės išlaidas, susijusias su jos prašymu užimti šią darbo vietą (7,20 DM), bei turėtų atmesti kitus ieškovių ieškinius.

6        Tačiau siekdamas nustatyti teisines taisykles, taikytinas Bendrijos lygiu diskriminacijos įsidarbinant atveju, nacionalinis teismas pateikė Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

„1.      Ar pagal 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (76/207/EEB) nuostatas diskriminacija dėl lyties įsidarbinant (darbo sutarties nesudarymas dėl kandidato lyties arba kitam kandidatui suteikta pirmenybė dėl jo lyties) turi būti sankcionuojama įpareigojant darbdavį, diskriminacijos autorių, sudaryti darbo sutartį su diskriminaciją patyrusiu kandidatu?

2.      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra iš principo teigiamas:

a)      ar sankcija, besiremianti „įpareigojimu sudaryti darbo sutartį“, taikoma tik tuomet, kai nustačius, kad darbdavys iš tiesų priėmė subjektyvų sprendimą remdamasis su lytimi susijusiais kriterijais, dar galima įrodyti ir tai, jog diskriminaciją patyrusio kandidato kvalifikacija yra objektyviai – vadovaujantis teisėtais kriterijais – tinkamesnė atlikti atitinkamą darbą negu to kandidato, su kuriuo buvo sudaryta darbo sutartis?

b)      ar darbdavys taip pat privalo įdarbinti diskriminaciją patyrusį kandidatą, net jei nustatoma, kad jis priėmė subjektyvų sprendimą remdamasis su lytimi susijusiais kriterijais, tačiau objektyviai vertinant diskriminaciją patyrusio kandidato kvalifikacija bei pasirinktojo kandidato kvalifikacija yra vienodos?

c)      pagaliau – ar diskriminaciją patyręs kandidatas taip pat turi teisę reikalauti priimti jį į darbą, net jei diskriminaciją patyrusio kandidato kvalifikacija yra objektyviai žemesnė negu pasirinktojo kandidato, bet nustatoma, kad darbdavys nuo pat pradžių, remdamasis teisėtais kriterijais, subjektyviai atmetė kandidatūrą asmens, patyrusio diskriminaciją dėl savo lyties?

3.       Jei 2 punkto a ir c klausimų sprendimas priklauso nuo objektyvios kandidato kvalifikacijos:

ar ji visiškai priklauso nuo teisėjo įvertinimo, ir kokie kriterijai bei procedūros taisyklės yra taikomos nustatant ieškinio pagrįstumą bei įpareigojant pateikti įrodymų kvalifikacijai įvertinti?

4.      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra iš principo teigiamas:

Jei esant daugiau negu dviem kandidatams į tą pačią darbo vietą, daugiau nei vienas asmuo buvo iš karto atmestas dėl savo lyties ir nebebuvo vertinamas pagal teisėtus kriterijus, ar visi šie asmenys turi teisę reikalauti sudaryti darbo sutartis?

Ar šiuo atveju teismas galėtų pats pasirinkti vieną iš diskriminaciją patyrusių kandidatų? Jei atsakymas į pirmoje pastraipoje pateiktą klausimą yra neigiamas, kokią kitą sankciją iš esmės gali pasiūlyti teisės aktai?

5.      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra iš principo neigiamas:

Kokia tuomet, taikant Direktyvos 76/207/EEB nuostatas, turi būti sankcija už nustatytą diskriminaciją įsidarbinant?

Ar šiuo požiūriu tinkamas yra skirstymas, pateikiamas 2 klausimo a–c punktuose?

6.      Ar Direktyva 76/207/EEB taip, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas atsakydamas į pirmiau užduotus klausimus, yra tiesiogiai taikytina Vokietijos Federacinėje Respublikoje?“

7        Šiais klausimais iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar Direktyva 76/207 įpareigoja valstybes nares numatyti teisines pasekmes ar ypatingas sankcijas diskriminacijos įsidarbinant atveju (1–5 klausimai), ir ar prireikus asmenys turi teisę remtis direktyvos nuostatomis nacionaliniuose teismuose, jei per numatytą laikotarpį ji neperkeliama į nacionalinę teisę (6 klausimas).

 a) Dėl pirmojo klausimo

8        Pirmuoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar Direktyva 76/207 reikalauja, kad diskriminacija dėl lyties įsidarbinant turi būti sankcionuojama įpareigojant darbdavį, diskriminacijos autorių, sudaryti darbo sutartį su diskriminaciją patyrusiu kandidatu.

9        Nacionalinio teismo nuomone, iš direktyvos motyvų ir paties jos teksto aišku, kad ji įpareigoja priimti teisines nuostatas kartu su veiksmingomis sankcijomis; be to, šis teismas mano, kad tik atlyginimas natūra, įdarbinant diskriminaciją patyrusius asmenis, būtų veiksmingas.

10      Pagrindinės bylos ieškovių nuomone, BGB 611a  straipsnio 2 dalis, apribodama teisę į žalos atlyginimą vienintele pasitikėjimui padaryta žala, atmetė galimybę atlyginti žalą pagal bendrąsias teisės normas. Direktyva 76/207 įpareigojo valstybes nares nustatyti atitinkamas priemones, kad ateityje diskriminacijos būtų išvengta. Todėl reikėtų bent jau pripažinti, kad nereikia atsižvelgti į 611a  straipsnio 2 dalį. Tai įpareigotų darbdavį pasirašyti darbo sutartį su diskriminaciją patyrusiu kandidatu.

11      Suvokdama, kaip svarbu veiksmingai perkelti direktyvą į nacionalinę teisę, Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė vis dėlto primygtinai teigia, kad vadovaudamasi EEB sutarties 189 straipsnio trečiąja pastraipa kiekviena valstybė narė turi teisę pasirinkti teisines pasekmes, kurios būtų taikomos pažeidus vienodo požiūrio principą. Be kita ko, ši vyriausybė teigia, kad Vokietijos teismams bus suteikta galimybė, remiantis nacionaline privatine teise bei direktyvos turiniu, nustatyti atitinkamas priemones, kurios tenkintų ir vienodo požiūrio principą, ir visų šalių interesus. Pagaliau, jos manymu, apčiuopiamos teisinės pasekmės pakaktų vienodo požiūrio principui užtikrinti, ir ji turėtų būti numatyta tik tuomet, kai diskriminaciją patyrusio kandidato kvalifikacija buvo tinkamesnė atlikti atitinkamą darbą negu kitų kandidatų, o ne kai visų kandidatų kvalifikacija buvo vienoda.

12      Danijos vyriausybės nuomone, direktyva sąmoningai paliko valstybėms narėms laisvę pasirinkti sankcijas, atsižvelgiant į jų nacionalinę padėtį ir teisinę sistemą. Valstybės narės turėtų numatyti tokias pačias sankcijas už vienodo požiūrio principo pažeidimus, kokios numatytos už lygiaverčius nacionalinių taisyklių pažeidimus tose giminingose srityse, kurių nereguliuoja Bendrijos teisė.

13      Jungtinės Karalystės vyriausybė taip pat laikosi nuomonės, kad valstybės narės turi teisę pasirinkti tokias priemones, kokios, jų nuomone, užtikrintų, kad būtų įvykdyti direktyvos joms nustatyti įpareigojimai. Direktyva nepateikia jokių nuorodų, kokių priemonių valstybės narės turėtų imtis, ir Teisingumo Teismui pateikti klausimai patys akivaizdžiai parodo sunkumus, su kuriais susidurta nustatant tas priemones.

14      Europos Bendrijų Komisija mano, kad jei direktyva palieka valstybėms narėms teisę pasirinkti bei nustatyti sankcijas, jos perkėlimo į nacionalinę teisę rezultatas turėtų būti veiksmingas. Direktyvos veiksmingo perkėlimo į nacionalinę teisę principas reikštų, kad sankcijos turi būti suprantamos taip, jog diskriminaciją patyrusiam kandidatui būtų tinkamai atlyginta, o darbdaviui tai būtų rimta spaudimo priemonė, skatinanti jį laikytis vienodo požiūrio principo. Nacionalinių teisės aktų, suteikiančių teisę tik į pasitikėjimui padarytos žalos atlyginimą, nepakanka užtikrinant, kad būtų laikomasi šio principo.

15      189 straipsnio trečiojoje pastraipoje nustatyta, kad „direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, siektino rezultato atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos gali pasirinkti jų įgyvendinimo formą ir būdus“. Nors ši nuostata suteikia valstybėms narėms laisvę pasirinkti priemones ir būdus direktyvos įgyvendinimui užtikrinti, ši laisvė palieka kiekvienai valstybei, kuriai skirta direktyva, pilną pareigą vadovaujantis savo nacionaline teisine sistema imtis visų priemonių, būtinų užtikrinti visišką direktyvos veikimą, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą.

16      Taigi siekiant nustatyti, ar Direktyva 76/207 įpareigoja valstybes nares numatyti teisines pasekmes, ar konkrečias sankcijas už vienodo požiūrio principo pažeidimą įsidarbinant, reikia išnagrinėti šią direktyvą.

17      Šios direktyvos tikslas – valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą, ypač užtikrinant vienos ir kitos lyties darbuotojams veiksmingą galimybių lygybę įsidarbinant. Dėl to 2 straipsnyje apibrėžiamas vienodo požiūrio principas ir jo ribos, o 3 straipsnio 1 dalyje patikslinama jo taikymo sritis įsidarbinant. 3 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, jog būtų panaikinti įstatymai ir kiti teisės aktai, prieštaraujantys vienodo požiūrio principui.

18      6 straipsnis įpareigoja valstybes nares savo nacionalinėse teisinėse sistemose numatyti priemones, sudarančias sąlygas visiems asmenims, manantiems, kad jų teisės buvo pažeistos dėl diskriminacijos, „pateikti reikalavimus teismine tvarka“. Ši nuostata reiškia, kad valstybės narės turi imtis pakankamai veiksmingų priemonių direktyvos tikslui pasiekti bei užtikrinti, kad šiomis priemonėmis suinteresuotieji asmenys galėtų veiksmingai naudotis nacionaliniuose teismuose. Tokios priemonės gali, pavyzdžiui, apimti nuostatas, reikalaujančias, kad darbdavys priimtų į darbą diskriminaciją patyrusį kandidatą, arba užtikrinančias, kad būtų sumokėta atitinkama materialinė kompensacija; prireikus šios nuostatos galėtų būti sustiprintos ir baudų sistema. Tačiau reikėtų konstatuoti, kad direktyva ne nustato aiškiai apibrėžtą sankciją, o palieka valstybėms narėms laisvę pasirinkti iš įvairių tikslą įgyvendinti padėsiančių priemonių.

19      Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyva 76/207 nereikalauja, jog diskriminacija dėl lyties įsidarbinant turi būti sankcionuojama įpareigojant darbdavį, diskriminacijos autorių, sudaryti darbo sutartį su diskriminaciją patyrusiu kandidatu.

 b) Dėl 2–4 klausimų

20      Kadangi 2–4 klausimai buvo užduoti tik tuo atveju, jei darbdavys būtų įpareigotas priimti į darbą diskriminaciją patyrusį kandidatą, į juos atsakyti nebereikia.

 c) Dėl penktojo ir šeštojo klausimų

21      Savo penktuoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės Teisingumo Teismo klausia, ar galima direktyvoje įžvelgti kitokią sankciją už diskriminaciją nei teisė į tai, kad būtų sudaryta darbo sutartis. Šeštuoju klausimu siekiama išsiaiškinti, ar, tinkamai aiškinant direktyvą, nukentėję asmenys gali ja remtis nacionaliniuose teismuose.

22      Čia reikia pastebėti, kad veiksminga galimybių lygybė negali būti užtikrinta be atitinkamos sankcijų sistemos. Tai lemia ne tik pats direktyvos tikslas, bet ypač jos 6 straipsnis, kuris, suteikdamas diskriminaciją patyrusiems kandidatams teisę kreiptis į teismą, jų atveju pripažįsta teisių, kurias galima ginti teisme, buvimą.

23      Kaip buvo konstatuota atsakant į pirmąjį klausimą, nors visiškai taikant direktyvą nenustatyta konkreti sankcijos forma diskriminacijos draudimo pažeidimo atveju, vis dėlto reikalaujama, kad ši sankcija garantuotų veiksmingą teisminę apsaugą. Ji taip pat turi turėti tikrą atgrasinantį poveikį darbdaviui. Todėl valstybei narei nusprendus sankcionuoti diskriminacijos draudimo pažeidimą atlyginant nuostolius, bet kuriuo atveju piniginė kompensacija turi atitikti patirtą žalą.

24      Taigi nacionaliniai teisės aktai, apribodami įsidarbinant diskriminaciją patyrusių asmenų teisę į žalos atlyginimą tik simboline kompensacija, pavyzdžiui, kelionės išlaidų, susijusių su jų prašymu užimti darbo vietą, atlyginimu, neatitinka reikalavimų veiksmingai perkelti direktyvą į nacionalinę teisę.

25      Teisingumo Teisme buvo ilgai diskutuota dėl sankcijų, kurios numatytos Vokietijos Federacinėje Respublikoje už diskriminaciją įsidarbinant, pobūdžio, ypač dėl to, ar BGB 611a  straipsnio 2 dalies nuostatos neleidžia atlyginti žalos pagal bendrąsias teisės nuostatas. Dėl šio klausimo per žodinį procesą Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė pareiškė, kad šis straipsnis nebūtinai draudžia taikyti bendrąsias teisės nuostatas dėl žalos atlyginimo. Tik nacionalinis teismas gali išaiškinti šį klausimą, susijusį su jo nacionaline teise.

26      Tačiau reikėtų patikslinti, kad valstybėms narėms numatytos pareigos pasiekti direktyvoje nurodytą tikslą ir pagal Sutarties 5 straipsnį numatytos pareigos imtis visų bendrų ar specialių priemonių įvykdymą užtikrinti privalo visos valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus savo kompetencijos ribose. Iš to išplaukia, kad taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, specialiai priimto Direktyvai 76/207 įgyvendinti, nuostatas, nacionalinis teismas privalo aiškinti savo nacionalinės teisės nuostatas atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas 189 straipsnio 3 dalyje numatytas rezultatas.

27      Priešingai, kaip galima spręsti iš pirmiau pateiktų pastabų, dėl už diskriminaciją taikomų sankcijų direktyvoje nėra jokios besąlyginės ir pakankamai tikslios nuostatos, kuria galėtų remtis žalos atlyginimo pagal direktyvą siekiantis asmuo, jeigu laiku nebuvo imtasi direktyvos taikymo priemonių, kai nacionalinės teisės aktai nenumato tokios pasekmės ar jos neleidžia.

28      Tačiau nacionaliniam teismui reikėtų patikslinti, kad nors Direktyva 76/207 palieka valstybėms narėms laisvę pasirinkti sankciją už diskriminacijos draudimo pažeidimą iš įvairių direktyvos tikslą įgyvendinti tinkančių priemonių, vis dėlto tai reiškia: jei už diskriminacijos draudimo pažeidimą valstybė narė nusprendžia sankcionuoti skiriant piniginę kompensaciją, bet kuriuo atveju ji, norint užtikrinti jos veiksmingumą bei atgrasantį poveikį, turi atitikti patirtą žalą, todėl turi būti didesnė už simbolinį atlyginimą, pavyzdžiui, kandidato patirtų išlaidų atlyginimą. Naudodamasis nacionalinės teisės aktų jam suteikta veiksmų laisve, nacionalinis teismas privalo aiškinti ir taikyti įstatymą, priimtą taikant direktyvą, taip, kad tai atitiktų Bendrijos teisės reikalavimus.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

29      Vokietijos Federacinės Respublikos, Danijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių, taip pat Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti nacionalinis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1982 m. gruodžio 6 d. nutartimi pateikė Hamm Arbeitsgericht, nusprendžia:

1.      Direktyva 76/207 nereikalauja, jog diskriminacija dėl lyties įsidarbinant turi būti sankcionuojama įpareigojant darbdavį, diskriminacijos autorių, sudaryti darbo sutartį su diskriminaciją patyrusiu kandidatu.

2.      Dėl už diskriminaciją taikomų sankcijų direktyvoje nėra jokios besąlyginės ir pakankamai tikslios nuostatos, kuria galėtų remtis žalos atlyginimo pagal direktyvą siekiantis asmuo, jeigu laiku nebuvo imtasi direktyvos taikymo priemonių, kai nacionalinės teisės aktai nenumato tokios pasekmės ar jos neleidžia.

3.      Nors Direktyva 76/207 palieka valstybėms narėms laisvę pasirinkti sankciją už diskriminacijos draudimo pažeidimą iš įvairių direktyvos tikslą įgyvendinti tinkančių priemonių, vis dėlto tai reiškia: jei už diskriminacijos draudimo pažeidimą valstybė narė nusprendžia sankcionuoti skiriant piniginę kompensaciją, bet kuriuo atveju ji, norint užtikrinti jos veiksmingumą bei atgrasantį poveikį, turi atitikti patirtą žalą, todėl turi būti didesnė už simbolinį atlyginimą, pavyzdžiui, kandidato patirtų išlaidų atlyginimą. Naudodamasis nacionalinės teisės aktų jam suteikta veiksmų laisve, nacionalinis teismas privalo aiškinti ir taikyti įstatymą, priimtą taikant direktyvą, taip, kad tai atitiktų Bendrijos teisės reikalavimus.

Paskelbta 1984 m. balandžio 10 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

*Proceso kalba: vokiečių.