KOMISIJOS PRANEŠIMAS

Valstybių narių prisitaikymo prie klimato kaitos strategijų ir planų gairės

(2023/C 264/01)

Turinys

Įvadas

Pagrindiniai prisitaikymo prie klimato kaitos politikos ypatumai

Pagrindiniai prisitaikymo prie klimato kaitos strategijų ir (arba) planų rengimo arba atnaujinimo etapai

1 etapas.

Institucinės sistemos sudarymas ir suinteresuotųjų subjektų dalyvavimo užtikrinimas

2 etapas.

Klimato kaitos rizikos ir pažeidžiamumo vertinimų atlikimas

3 etapas.

Prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimų nustatymas ir jų suskirstymas prioritetais

4 etapas.

Veiksmų plano rengimas ir prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų įgyvendinimas

5 etapas.

Stebėsena ir vertinimas

I priedas.

Prisitaikymo strategijos šablono pavyzdys

II priedas.

Naujos prisitaikymo politikos sritys

Teisingas atsparumas

Netinkamas prisitaikymas

Gamtos procesais pagrįsti sprendimai

Testavimas nepalankiausiomis klimato sąlygomis

Įvadas

Pastarojo meto ekstremalūs įvykiai – miškų gaisrai, sausros, potvyniai ir mirtinos karščio bangos – visoje Europoje ir pasaulyje parodė, kad klimato kaitos padariniai mūsų visuomenei smogia stipriau ir greičiau nei prognozavo mokslininkai. Dažnėjantys ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai ir gaivalinės nelaimės daro vis didesnį poveikį žmonių fizinei ir psichinei sveikatai, likusiai gamtai ir ekonominiam turtui. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) šeštojoje vertinimo ataskaitoje (1) teigiama, kad „visuotinis prisitaikymas yra daugiausia lėtas, izoliuotas ir laipsniškas“ ir „net jei išmetamųjų teršalų kiekis bus sumažintas pakankamai, kad būtų pasiekti Paryžiaus susitarimo tikslai, reikės transformacinio prisitaikymo“ (2).

Deja, šie įvykiai ir Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitos rengėjai taip pat atkreipė dėmesį į nepakankamą pasirengimą ir netolygumą tarp klimato grėsmių ir esamų reagavimo mechanizmų bei struktūrų. Nors vertinant būsimą su klimatu susijusią riziką yra neaiškumų, tai, kas iki 2100 m. temperatūros požiūriu bus laikoma galutine padėtimi – gera, bloga ar bjauria, iš tikrųjų nekeičia variantų, iš kurių šiandien turi rinktis prisitaikymo prie klimato kaitos politikos formuotojai. Siekiant padidinti visuomenės pasirengimą vis didėjančiam klimato kaitos poveikiui, akivaizdu, kad viešasis sektorius turi atlikti dar svarbesnį vaidmenį užtikrinant atsparumą klimato kaitai ir reikiamas tvarias investicijas. Taip pat reikia toliau plėtoti ir sudaryti tinkamas reguliavimo sąlygas ir planavimo pajėgumus, kad įvairūs subjektai ir rinkų dalyviai galėtų patikimai ir užtikrintai sekti iš paskos ir nukreipti investicijas į atsparumą.

2013 m. ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje visos ES valstybės narės raginamos priimti visapusiškas prisitaikymo strategijas. Komisija taip pat paskelbė Prisitaikymo prie klimato kaitos strategijų rengimo gaires, kad padėtų ES valstybėms narėms parengti savo prisitaikymo strategijas. 2013–2018 m. ES valstybių narių, turinčių prisitaikymo prie klimato kaitos strategijas, skaičius smarkiai išaugo nuo 15 iki 25, o iki 2020 m. savo strategijas parengė visos ES valstybės narės. Tačiau strategijų taikymo sritys, įgyvendinimas ir įgyvendinimo metodai labai skiriasi.

2018 m. Energetikos sąjungos ir klimato politikos veiksmų valdymo reglamente prisitaikymo prie klimato kaitos klausimai sprendžiami dviem būdais. Pirma, nustatomi dabartiniai ES valstybių narių ataskaitų apie prisitaikymą prie klimato kaitos teikimo įpareigojimai. Antra, nurodoma, kad kiekviena ES valstybė narė savo integruotame nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane prireikus turi nustatyti kitus tikslus ir siektinas reikšmes, įskaitant, be kitų aspektų, prisitaikymo prie klimato kaitos tikslus.

Siekiant reaguoti į kintančią padėtį ir diegti struktūrinius pokyčius, naujojoje ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje (2021 m.) buvo užsibrėžti didesni užmojai ir ji buvo išplėsta, kad stengiantis padėti Europos Sąjungai užtikrinti atsparumą klimato kaitai strategija apimtų naujas sritis bei prioritetus, taip pat joje raginama peržiūrėti 2013 m. prisitaikymo prie klimato kaitos strategijų rengimo gaires.

Be to, 2021 m. liepos mėn. įsigaliojo Europos klimato teisės aktas. Anksčiau Valdymo reglamente nustatyti prisitaikymo įpareigojimai buvo gana procedūrinio pobūdžio, o Klimato teisės akte nustatyta prisitaikymo pareiga. Konkrečiai jame nustatytas reikalavimas užtikrinti nuolatinę pažangą didinant gebėjimą prisitaikyti bei atsparumą ir mažinant pažeidžiamumą dėl klimato kaitos, kaip numatyta Paryžiaus susitarimo 7 straipsnyje. Į Klimato teisės aktą įtrauktos nuostatos dėl nacionalinių prisitaikymo strategijų ir planų (lygiagrečiai Sąjungos lygmens veiksmams) ir išdėstyti lūkesčiai dėl prisitaikymo politikos kokybės ir jos rezultatų. Klimato teisės akte reikalaujama, kad Komisija reguliariai vertintų atitinkamų nacionalinių priemonių suderinamumą su prisitaikymo prie klimato kaitos pažanga ir pateiktų rekomendacijas, kai nustato, kad ES valstybės narės priemonės yra nesuderinamos su pažanga didinant gebėjimą prisitaikyti, stiprinant atsparumą ir mažinant pažeidžiamumą dėl klimato kaitos.

Laikantis minėtų nuostatų, šių gairių tikslas yra:

—

Padėti ES valstybėms narėms peržiūrėti savo prisitaikymo strategijas ir parengti ir (arba) peržiūrėti prisitaikymo planus, kad jos galėtų spręsti su prisitaikymu prie klimato kaitos susijusias problemas, atsižvelgiant į jų administracinių struktūrų skirtumus ir prisitaikymo prie klimato kaitos planavimo būdus, kuriuos jos jau yra pradėjusios taikyti.

—

Pabrėžti pagrindinius ypatumus, kurie yra būtini kokybiškai prisitaikymo prie klimato kaitos politikai ir rezultatams įgyvendinti. Kadangi į klimato kaitos poveikį reikia reaguoti sistemingiau ir skubiau, prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos ir planai, kurie neapima visų politikos sričių ir nėra susieti su sprendimų priėmimo procesais visais lygmenimis, nebėra pakankami šiam tikslui pasiekti. Todėl principai taikomi bendrai nacionalinei prisitaikymo prie klimato kaitos politikos sistemai, o prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos ir planai padeda siekti gerų prisitaikymo prie klimato kaitos rezultatų.

—	Pateikti šablono, kuriame būtų išdėstyta strategijos struktūra, padėsianti lengviau susipažinti su šiomis strategijomis ir jas palyginti, pavyzdį ir užtikrinti palyginamą pasirengimo būklės ir planuojamų veiksmų ES lygmeniu apžvalgą.

—	Sustiprinti prisitaikymo prie klimato kaitos politiką naujomis sritimis.

Be šių gairių, Europos aplinkos agentūros (EAA) parengta ir prižiūrima Prisitaikymo prie klimato kaitos rėmimo priemonė (AST) suteikia daugiau informacijos ir gerų įgyvendinimo principų, procesų ir pasirinkimų veikti plačiau nei gairių taikymo sritis pavyzdžių.

Įgyvendinant 2021 m. rugsėjo mėn. pradėtą programos „Europos horizontas“ prisitaikymo prie klimato kaitos misiją, kartu su regionų valdžios institucijomis visoje Europoje taip pat kuriami konkretūs prisitaikymo prie klimato kaitos būdai ir demonstraciniai transformacinių sprendimų variantai.

Pagrindiniai prisitaikymo prie klimato kaitos politikos ypatumai

Tvirtos prisitaikymo strategijos ir planai reikalingi siekiant užtikrinti, kad visuomeninis, politinis ir ekonominis pasirengimas taptų vis geresnis (kaip numatyta Europos klimato teisės akte) siekiant užbėgti klimato krizei už akių (tai galutinis praktinis pagrindimas). Tačiau sėkmingas strategijų ir planų įgyvendinimas priklauso nuo suinteresuotųjų subjektų įsipareigojimo ir turimų išteklių. Toliau nurodyti ypatumai yra labai svarbūs siekiant (iš naujo) parengti tvirtas prisitaikymo strategijas ir planus, grindžiamus palankia teisine sistema, ir įgyvendinti aukštos kokybės prisitaikymo politiką.

Kai kurie iš šių ypatumų yra esminės prisitaikymo politikos sudedamosios dalys, o kiti labiau susiję su procesais ir priemonėmis. Kartu šie ypatumai yra tam tikros išankstinės sąlygos, būtinos norint pasiekti aukštos kokybės prisitaikymo prie klimato kaitos rezultatą, plačiau, greičiau ir sistemingiau reaguojant į klimato kaitą.

Kas (esminės sudedamosios dalys)

Teisinės sistemos, kuriomis nustatoma pareiga prisitaikyti nacionaliniu lygmeniu, įskaitant privalomus, reguliariai atnaujinamus (sektorinius) prisitaikymo prie klimato kaitos tikslus, kad būtų galima įvertinti bendrą pažangą didinant atsparumą klimato kaitos poveikiui.

Galiojančios reguliariai atnaujinamos prisitaikymo strategijos ir planai, kuriais nustatoma bendra prisitaikymo prie klimato kaitos politika ir jos įgyvendinimas strateginiu ir veiklos lygmenimis (atsižvelgiant į 1 punkte nurodytus prisitaikymo tikslus).

Prisitaikymo prie klimato kaitos politikos prioritetai, nustatant sektorius arba sritis, kuriuos reikia visapusiškai įtraukti į prisitaikymo planavimą, ir poveikį arba riziką, į kuriuos reikia atsižvelgti planuojant prisitaikymą prie klimato kaitos. Prioritetai turėtų būti nustatomi pagal tikslus ir siektinas reikšmes, o po to turėtų būti nustatyti aiškūs prisitaikymo būdai ir suformuoti procesai, kaip juos įgyvendinti taikant pasirinkimų ir veiksmų seką (šis aspektas atsispindi prisitaikymo prie klimato kaitos strategijų ir planų 2 punkte).

Reguliariai atnaujinami patikimi klimato kaitos poveikio ir pažeidžiamumo vertinimai, grindžiami naujausiais klimato srities moksliniais tyrimais, siekiant nustatyti populiacijas, esminę infrastruktūrą (turtą) ir sektorius (veiklą), kurie yra ypač pažeidžiami klimato kaitos atžvilgiu, užsibrėžiant bendrą strateginę prisitaikymo politikos kryptį ir nuolat informuojant apie sprendimų priėmimą (nurodoma 1.2 ir 3 punktuose).

(Ypatingos svarbos) infrastruktūros ir sistemų testavimas nepalankiausiomis sąlygomis kaip pagrindinis indėlis atliekant klimato kaitos rizikos vertinimus (nurodoma 4 punkte).

Kaip (procesai ir priemonės)

Pakankamai kvalifikuotų darbuotojų ir finansinių išteklių visose susijusiose institucijose ir administraciniuose departamentuose veiklai visais valdymo lygmenimis (nacionaliniu, regioniniu, vietos) koordinuoti ir veiksmams įgyvendinti.

Visų atitinkamų suinteresuotųjų subjektų (privačiojo sektoriaus, NVO, tam tikrų bendruomenių ir t. t.), kurie yra ypač pažeidžiami ir (arba) turi žinių, išteklių ir (arba) gebėjimų informuoti ir (arba) įgyvendinti prisitaikymo veiksmus, įtraukimas.

Daugiapakopis koordinavimas ir integravimas, tiek horizontalusis (pvz., tarp kelių ministerijų), tiek vertikalusis (pvz., su kitais viešojo administravimo lygmenimis), planuojant ir įgyvendinant prisitaikymo veiksmus.

Nuolatinė prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų įgyvendinimo stebėsena ir vertinimas, apimantys procesus, poveikį bei rezultatus, tam skyrus reikiamų priemonių. Galima didelė prisitaikymo prie klimato kaitos rezultatų stebėjimo infrastruktūros ir ankstyvojo perspėjimo sinergija.

Pagrindiniai prisitaikymo prie klimato kaitos strategijų ir (arba) planų rengimo arba atnaujinimo etapai

1 diagrama.

Parengiamųjų prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos ir (arba) plano rengimo arba atnaujinimo veiksmų apžvalga

Šaltinis:

Europos Komisija.

Pagrindiniai prisitaikymo prie klimato kaitos strategijų ir planų rengimo ar atnaujinimo etapai apibendrinti 1 diagramoje, o paskesniuose skirsniuose aptariami išsamiau.

1 etapas. Institucinės sistemos sudarymas ir suinteresuotųjų subjektų dalyvavimo užtikrinimas

Gairių 1 etapas padės:

—	parengti prisitaikymo prie klimato kaitos strategijų procesą;

—	sukurti institucines struktūras, kuriose dalyvautų atitinkami suinteresuotieji subjektai;

—	įtraukti subnacionalinio lygmens valdžios institucijas;

—	sutelkti išteklius prisitaikymui prie klimato kaitos;

—	skleisti informaciją apie poreikį prisitaikyti.

—	klimato politiką integruoti į sektorių politiką.

Atsižvelgiant į didėjantį klimato kaitos poveikį visoje Europos Sąjungoje (ES), labai svarbu stiprinti prisitaikymo prie klimato kaitos politikos, strategijų ir planų užmojus ir veiksmingumą.

Pirmasis žingsnis stiprinant užmojus galėtų būti nacionalinės klimato politikos teisinės sistemos (klimato teisės akto) priėmimas, siekiant nustatyti privalomus, reguliariai atnaujinamus prisitaikymo prie klimato kaitos tikslus, kad būtų galima įvertinti bendrą atsparumo didinimo pažangą. Nacionaliniai klimato srities teisės aktai taip pat gali suteikti papildomą pagrindą prisitaikymo prie klimato kaitos politikos sistemoms, išdėstytoms prisitaikymo prie klimato kaitos strategijose ir planuose.

Kad būtų lengviau pasiekti gerų prisitaikymo prie klimato kaitos rezultatų, strategijos ir planai turi būti reguliariai atnaujinami (3). Be to, šiuose dokumentuose reikia daugiau dėmesio skirti prisitaikymo prie klimato kaitos integravimui (4) į kitas atitinkamų sektorių politikos sritis, kartu aiškiau sutelkiant dėmesį į tiesioginius prisitaikymo prie klimato kaitos pastangų rezultatus.

Todėl rengiant veiksmingą prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją ir (arba) planą labai svarbu įtraukti visų lygmenų valdžios įstaigas ir pilietinę visuomenę. Siekiant parengti, koordinuoti ir įgyvendinti prisitaikymo strategijas ir planus, būtina turėti pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, techninių priemonių ir finansinių išteklių visuose susijusių institucijų ir administracinių departamentų padaliniuose visais valdymo lygmenimis (nacionaliniu, regioniniu, vietos).

Siekiant, kad prisitaikymo priemonės būtų veiksmingos pasienio regionuose, kur rizika kyla ne tik vienoje sienos pusėje, bet ir daro poveikį abiem kaimyninėms ES valstybėms narėms, itin svarbu užtikrinti kaimyninių ES valstybių narių veiksmų koordinavimą. Dėl šios priežasties prisitaikymo priemonės pasienio regionuose gali būti veiksmingos tik tuo atveju, jei jos bus nustatytos bendrai.

1.a etapas. Aukšto lygio paramos užsitikrinimas

Aukšto lygio politinė parama, t. y. ministro pirmininko biuro, prezidentūros parama, yra svarbus veiksnys, padedantis sutelkti ir įtraukti vyriausybinius ir pilietinės visuomenės subjektus į prisitaikymo prie klimato kaitos aspekto integravimą. Ji taip pat užtikrina aukšto lygio ilgalaikį įsipareigojimą vykdyti prisitaikymo prie klimato kaitos politiką, strategijas ir planus.

1.b etapas. Proceso struktūrizavimas

— Įsteigti nacionalinę tarpžinybinę prisitaikymo prie klimato kaitos darbo grupę

Prisitaikymo strategijos yra itin svarbios priemonės gerinant visuomenės pasirengimą neišvengiamam klimato kaitos poveikiui, apsaugant pažeidžiamiausius ir labiausiai paveiktus gyventojus ir sektorius. Šios strategijos turi būti suderintų valdžios veiksmų pagrindas. Siekiant užtikrinti būtiną dalyvavimą ir sėkmingą prisitaikymo prie klimato kaitos integravimą į įvairių sektorių politiką, siūloma sukurti tarpžinybinę darbo grupę arba komitetą, kuriam vadovautų ministro pirmininko biuras (arba lygiavertis organas). Ši grupė turėtų būti atsakinga už prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos ir (arba) plano rengimo priežiūrą. Grupei taip pat turėtų būti suteikti aiškūs įgaliojimai administruoti strategijos ir (arba) plano įgyvendinimą.

Reikėtų nustatyti ministerijas ir (arba) agentūras, susijusias su sektoriais, kuriems kyla didesnė klimato kaitos poveikio rizika, ir įtraukti juos į šios darbo grupės veiklą. Pagrindinės ministerijos, kurias reikia įtraukti, turi būti susijusios su klimato kaita, aplinka ir gamta, visuomenės sveikata, civilinė sauga ir vidaus reikalais, infrastruktūra, energetika, ekonomika ir finansais, žemės ūkiu, miškininkyste, žuvininkyste, vandentvarka, užimtumu ir socialiniais reikalais. Siekiant užtikrinti kaimyninių ES valstybių narių veiksmų koordinavimą pasienio regionuose taip pat turėtų būti įtaukti tarpvalstybiniai subjektai. Rekomenduojama, kad kiekviena iš nustatytų administracijų paskirtų prisitaikymo prie klimato kaitos pareigūną, kad planuojant prisitaikymą prie klimato kaitos būtų užtikrintas nuolatinis atitinkamų ministerijų dalyvavimas.

— Įtraukti regionų ir vietos valdžios lygmenis

Kalbant apie prisitaikymo prie klimato kaitos strategijas ir planus, vis svarbesnė tampa frazė „apsvarstyti globaliai, veikti vietos lygmeniu“. Vietos ir regionų valdžios institucijos yra pagrindinė prisitaikymo prie klimato kaitos varomoji jėga, nes daugelis prisitaikymo prie klimato kaitos intervencinių priemonių vykdoma vietos ir regionų lygmeniu ir todėl priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Vietos valdžios institucijoms tenka svarbus vaidmuo skatinant visuomenės dalyvavimą ir vietos veiksmus, informuojant žmones apie prisitaikymo prie klimato kaitos naudą jų regionui. Be to, vietos valdžios institucijos turi daug svarbios informacijos apie galimas vietines prisitaikymo prie klimato kaitos priemones, kurios yra perspektyvios jų teritorijoje. Todėl tarpžinybinė prisitaikymo prie klimato kaitos darbo grupė turėtų užtikrinti konstruktyvias diskusijas su subnacionalinės valdžios institucijomis siekiant atsižvelgti į jų ekspertines žinias formuojant prisitaikymo politiką ir pagal nacionalinę prisitaikymo politiką remti regioninę ir (arba) vietos veiklą. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti tam, kaip įtraukti regionų ir vietos valdžios institucijas. Pavyzdžiui, užmezgant ryšius su regioninėmis asociacijomis arba tarpregioniniais vietos valdžios tinklais, pavyzdžiui, Merų paktu, pagal kurį daugiau kaip 11 000 vietos ir regionų valdžios institucijų, atstovaujančių 341 mln. žmonių, rengia savo bendruomenes gyventi su klimato kaitos padariniais.

— Nustatyti ir įtraukti suinteresuotuosius subjektus

Klimato kaita sukels netikrumą ir poveikį visai visuomenei, todėl itin svarbu, kad tarpžinybinė darbo grupė nustatytų visas atitinkamas suinteresuotųjų subjektų grupes, įskaitant socialinius partnerius ir pilietinės visuomenės organizacijas, kurių dalyvavimas būtinas siekiant parengti patikimas prisitaikymo prie klimato kaitos priemones. Suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas pagerins sprendimų dėl prisitaikymo prie klimato kaitos priėmimo kokybę, nes bus užtikrinta suinteresuotųjų subjektų atsakomybė už šį procesą. Taip atitinkamai pagerės bendra tarpžinybinės darbo grupės sukurtos prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos arba plano kokybė. Suinteresuotųjų subjektų grupių nustatymo procesą galima palengvinti atskiriant dvi suinteresuotųjų subjektų grupes – pokyčių iniciatorius ir tuos, kuriems klimato kaita gali daryti poveikį:

—

Viena suinteresuotųjų subjektų grupė yra galimi pokyčių iniciatoriai, galintys prisidėti prie nacionalinių ir (arba) regioninių ir (arba) vietos valdžios institucijų pastangų – teikti papildomą informaciją, išteklius ar pajėgumus. Šiai suinteresuotųjų subjektų kategorijai priskiriami mokslinių tyrimų institutai, teikiantys arba gerinantys žinias apie prisitaikymą prie klimato kaitos, privatusis sektorius, teikiantis vertingos informacijos apie geresnį prisitaikymo prie klimato kaitos politikos koregavimą arba teikiantis finansavimą, tarpvalstybiniai subjektai, padedantys geriau suprasti padėtį pasienio teritorijose ir pasienio regionuose, bei nevyriausybinės organizacijos, ypač vietos pilietinės visuomenės organizacijos, padedančios geriau suprasti padėtį teritorijose, įgyvendinti prisitaikymo prie klimato kaitos priemones ir pranešančios apie poreikį prisitaikyti prie klimato kaitos, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos pokyčiams vietos ir regionų lygmeniu.

—

Kita suinteresuotųjų subjektų grupė, kurią reikia įtraukti į prisitaikymo prie klimato kaitos procesą, yra tie, kuriems klimato kaita, labai tikėtina, darys poveikį. Tai daugiausia pažeidžiamos bendruomenės (įskaitant, be kita ko, skurdą ir socialinę atskirtį arba šių reiškinių grėsmę patiriančius asmenis, neįgaliuosius, vyresnio amžiaus asmenis ir prastos sveikatos asmenis, nėščias moteris, perkeltuosius asmenis, socialiai marginalizuotus asmenis, poveikį patiriančius darbuotojus ir vaikus) arba gynėjai ir interesų grupės, atstovaujančios šioms pažeidžiamoms bendruomenėms, kurios kitu atveju nebūtų įtrauktos į dalyvavimo procesą. Įvairūs regionai ir socialinės bei ekonominės grupės klimato padarinius patiria ir pakelia nevienodai, o tai didina jau esamą nelygybę ir pažeidžiamumą. Todėl labai svarbu užtikrinti teisingą pertvarką, kuri sumažintų nevienodą su klimatu susijusios rizikos naštą ir užtikrintų teisingą prisitaikymo prie klimato kaitos naudos paskirstymą.

Konceptualiu šių dviejų suinteresuotųjų subjektų grupių atskyrimu siekiama aprėpti pakankamai daug būtinų aspektų, tačiau reikėtų pripažinti ir įvertinti tai, kad jos iš dalies sutampa. Kitaip tariant, klimato kaitos ypač pažeidžiami asmenys taip pat gali būti pokyčių skatintojai, net jei kai kuriais atžvilgiais jų ištekliai yra riboti. Jie netgi gali turėti išteklių, kurie mažiau prieinami tiems, kurie nėra jų padėtyje, visų pirma informacijos apie tai, kaip patiriamas pažeidžiamumas klimato kaitos atžvilgiu ir koks tikėtinas intervencinių priemonių veiksmingumas. Be to, lyčių elgsenos ir požiūrių į klimato kaitą skirtumai (5) taip pat rodo, kad reikia užtikrinti subalansuotą vyrų ir moterų dalyvavimą procese, kurio rezultatais bus pasinaudota priimant ir įgyvendinant sprendimus. Vaikai paprastai nėra įtraukiami į visuomenės sprendimų priėmimo procesą, tačiau faktiškai jų teisė dalyvauti priimant sprendimus visais jų gyvenimui įtakos turinčiais klausimais yra nusistovėjusi teisinė taisyklė. Kiekviena vaikų karta paveldės ankstesnių kartų padarytą žalą aplinkai, todėl yra labai pagrįsta įtraukti jaunesnio amžiaus grupes (6) į kovos su klimato kaita politikos sprendimų procesą.

Rekomenduojama, kad tarpžinybinė darbo grupė iš anksto susitartų dėl suinteresuotųjų subjektų, ypač tų, kurie bendradarbiauja su nacionaline administracija įgyvendinant konkrečias prisitaikymo priemones, vaidmens.

1.c etapas. Išteklių sutelkimas

1 atvejis. Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė naujo nuo potvynių apsaugoto rajono Bilbao mieste (Ispanija) reikmėms

Bilbao „Zorrotzaurre“ rajonas yra industrializuotame pusiasalyje, kuriam nuolat gresia potvyniai. Atsižvelgiant į tai, kad dėl klimato kaitos visame Baskų krašte prognozuojamas vis didesnis ekstremalus kritulių kiekis, ir į tai, kad Bilbao gyventojams reikės naujų būstų, šiuo metu vykdomas svarbus miesto atnaujinimo projektas, kuriuo siekiama Zorrotzaurre rajoną pertvarkyti į naują potvyniams atsparų gyvenamąjį kvartalą. Apsauga nuo potvynių apima penkias pagrindines priemones: 1) atidaryti Deusto kanalą (pusiasalį paversti sala), 2) įrengti apsaugos nuo potvynių sieną, 3) naujiems pastatams pakelti žemės lygį 1,5 metro, 4) įrengti audrų vandens rezervuarus ir 5) įrengti žaliąsias viešąsias erdves, kurios taip pat galėtų sugerti potvynio vandenį.

Šiam miesto atnaujinimo projektui įgyvendinti buvo sukurta viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė planui finansuoti ir administruoti. Rekonstravimo darbų išlaidas padengs viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės subjektai, t. y. žemės savininkai, atsižvelgiant į jų nuosavybės dalį.

Prisitaikymo prie klimato kaitos išlaidos didėja ir ateinančiais dešimtmečiais dar labiau didės, nes prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių tenka imtis vis skubiau. Todėl reikėtų atitinkamai padidinti prisitaikymo prie klimato kaitos finansavimą. Be to, gali būti naudinga nustatyti numatomas arba jau patirtas neprisitaikymo prie klimato kaitos išlaidas (t. y. su klimato kaita susijusius finansinius nuostolius ir žalą), nes tai gali pateisinti esamų lėšų perskirstymą prisitaikymui prie klimato kaitos. Tačiau, atsižvelgiant į dažnai nenuspėjamą su klimatu susijusią riziką ir poveikį, tai gali būti iššūkis vietos, regionų ir nacionalinės valdžios institucijoms, nes neaišku, kiek lėšų reikės. Nors reikėtų išsiaiškinti tradicinius viešojo ir privačiojo finansavimo šaltinius, siūloma bendradarbiaujant su privačiuoju sektoriumi ieškoti novatoriškų finansavimo priemonių (7). Du novatoriškų finansavimo priemonių gerosios praktikos pavyzdžiai:

1.	viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė, skirta prisitaikymo prie klimato kaitos priemonėms Malmėje, ir

2.	Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė, skirta naujam nuo potvynių apsaugotam rajonui Bilbao mieste, trumpai aprašyta aukščiau pateiktame rėmelyje (1 atvejis).

Prisitaikymo prie klimato kaitos finansavimo trūkumas ypač akivaizdus žemesniems valdymo lygmenims, atsakingiems už daugumos prisitaikymo priemonių įgyvendinimą. Problema gali būti ne tik sunkiai pasiekiamas finansavimas, bet ir organizacijos vidaus pajėgumų bei kvalifikacijos trūkumas. Reikia tikslinės pagalbos net mažiausioms vietos ir regionų valdžios institucijoms, kad būtų užtikrinti pakankami administravimui ir įgyvendinimui būtini pajėgumai ir kvalifikacija.

Prisitaikymą prie klimato kaitos ES finansuoja įvairiomis priemonėmis. Tai:

—	programa LIFE, pagrindinė ES aplinkos ir klimato politikos finansavimo priemonė;

—	„Europos horizontas“, svarbiausia ES mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimo programa;

—	Europos regioninės plėtros fondas, visų pirma įgyvendinant INTERREG projektus;

—	Sanglaudos fondas, investuojant į aplinką ir transeuropinius transporto tinklus;

—	Teisingos pertvarkos fondas, siekiant sumažinti neigiamą pertvarkos poveikį teritorijoms, kurioms perėjimas prie neutralaus poveikio klimatui ir atsparumo daro didžiausią poveikį.

Be to, yra daug daugiau ES finansavimo priemonių, kurios galėtų padėti finansuoti prisitaikymą prie klimato kaitos, pavyzdžių. Vis dėlto, nors ES finansavimas tam tikru mastu gali padėti finansuoti prisitaikymo priemones, nacionalinis ir privatusis finansavimas yra gyvybiškai svarbus, kad būtų galima panaikinti prisitaikymo prie klimato kaitos finansavimo trūkumą.

Šie finansavimo srautai turėtų būti spartinami, ir visais sprendimų priėmimo proceso lygmenimis spręsti dėl biudžeto ir dalyvauti veikloje turėtų tiek moterys, tiek vyrai.

1.d etapas. Nuolatinė komunikacija apie prisitaikymo poreikį ir informuotumo didinimas

Bendruomenės visoje ES susiduria su ekstremaliomis ir nepastoviomis oro sąlygomis. Akademinės bendruomenės bei vyriausybių ir bendruomenių komunikacijos klimato srityje atotrūkis gali lemti neteisingus prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmus arba net visišką neveikimą. Informuotumą reikėtų didinti sistemingiau vykdant komunikaciją lengvai suprantama kalba. Tai padeda bendruomenėms imtis veiksmų ir dalyvauti įgyvendinant prisitaikymo prie klimato kaitos priemones. Skirtingoms tikslinėms auditorijoms (t. y. viešajam sektoriui, bendruomenėms) reikia skirtingų pranešimų tinkamu formatu, kad pasijustų raginimas imtis veiksmų.

— Paaiškinti terminiją

Informuojant apie prisitaikymą prie klimato kaitos, labai svarbu sukurti visiems suinteresuotiesiems subjektams prieinamą bendrą kalbą, kad būtų pasiektas bendras supratimas. Glosarijus gali būti parengtas remiantis sutartomis tarptautinėmis apibrėžtimis, kurias galima rasti Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (UNFCCC) glosarijuje arba Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) glosarijuje, kartu pritaikant glosarijų vietos ypatumams ir aplinkybėms.

— Informuoti apie klimato kaitą ir apie poreikį prie jos prisitaikyti

Dalijimasis informacija apie galimą klimato kaitos poveikį, taigi ir apie būtinybę prie jos prisitaikyti bei apie jos švelninimą, yra būtina išankstinė atsparumo didinimo sąlyga. Šios žinutės turėtų būti pateikiamos naudotojui patogiu būdu ir tiek stiliaus, tiek turinio požiūriu turėtų būti pritaikomos skirtingoms tikslinėms auditorijoms, atsižvelgiant į jų vaidmenį prisitaikymo politikoje (pvz., ar tai yra privatusis sektorius, ar plačioji visuomenė), jų aplinkybes (pvz., miesto ar kaimo aplinka, socialinė lytis) ir pažeidžiamumą bei rizikos poveikį. Reikėtų atsižvelgti į galimas kliūtis gauti informacijos ir mokytis. Taip pat itin svarbu informuoti apie prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių naudą siekiant didinti visuomenės pritarimą ir skatinti elgsenos pokyčius. Be to, daugelis prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių duoda didelės papildomos naudos, pavyzdžiui, gamtos procesais grindžiamos prisitaikymo priemonės, kuriomis didinama biologinė įvairovė ir mažinama tarša, kuriamos kokybiškos vietos lygmens užimtumo galimybės arba mažinamas išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis. Didelė, dažnai nepakankamai išnaudojama komunikacijos tema yra prisitaikymo prie klimato kaitos nauda sveikatai ir gerovei: geras informuotumas apie didėjantį pavojų sveikatai, kuris daro poveikį visiems, padės paaiškinti, kodėl reikia imtis veiksmų, ir padidinti pritarimą šiems veiksmams.

Nacionaliniai, regioniniai ir vietos administratoriai galėtų imtis iniciatyvų, pavyzdžiui, per praktinius seminarus ir apsilankymus vietoje, kad paskatintų faktais grindžiamą dalyvavimą imantis klimato politikos veiksmų. Bendruomenės turėtų įsitraukti pasisakydamos viešose konsultacijose, keisdamosi informacija ir naudodamosi sąveikiais bei neoficialiais būdais, pavyzdžiui, rengdamos parodas, konkursus, internetinius žaidimus ir t. t. Pilietinės visuomenės organizacijos ir NVO taip pat yra svarbios partnerės, kurios padeda statyti tiltus tarp suinteresuotųjų subjektų ir klimato komunikacijos, nes turi patirties, susijusia su prisitaikymu prie klimato kaitos atitinkamose teritorijose ir bendruomenėse, ir atkreipia dėmesį į klimato kaitos poveikį ir poreikį prie jos prisitaikyti. Siekiant užtikrinti, kad ši komunikacija veiksmingai pasiektų bendruomenes, ją reikia palaikyti tinkamais ištekliais, skiriant finansavimą ir stiprinant gebėjimus.

Nacionaliniai arba regioniniai interneto portalai ar platformos, kuriuose renkama specialiai pritaikyta informacija apie klimato kaitą ir prisitaikymą prie jos, yra puikus atitinkamos informacijos sklaidos kanalas. Šios platformos turėtų būti sujungtos su esamais portalais apie sektorių politiką (pvz., nelaimių rizikos mažinimą, vandenį, sveikatą, biologinę įvairovę ir kt.), kad būtų skatinamas klimato aspekto integravimas. Europos prisitaikymo prie klimato kaitos platformos CLIMATE-ADAPT interneto svetainė atlieka itin svarbų vaidmenį, nes padeda žmonėms susipažinti su duomenimis ir informacija, susijusiais su klimato kaita bei prisitaikymu prie jos, ir tais duomenimis bei informacija dalytis. Daugumoje Europos šalių taip pat sukurti nacionaliniai prisitaikymo prie klimato kaitos interneto portalai, kurie suteikia galimybę pasimokyti iš kitų šalių ar regionų gerosios praktikos pavyzdžių. Tai galėtų padėti įkvėpti imtis prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų. Tačiau interneto portalus ir platformas reikėtų papildyti kita komunikacijos veikla, kad būtų išvengta skaitmeninio atotrūkio tarp ES valstybių narių ir regionų didėjimo ir visiems būtų užtikrinta prieiga prie informacijos.

Daugiau informacijos apie institucinės struktūros sukūrimą ir suinteresuotųjų subjektų dalyvavimo užtikrinimą taip pat pateikiama Prisitaikymo prie klimato kaitos rėmimo priemonės skirsnyje „Pasirengimas prisitaikyti prie klimato kaitos“.

2 etapas. Klimato kaitos rizikos ir pažeidžiamumo vertinimų atlikimas

Gairių 2 etapas padės:

—	nustatyti pagrindinius klimato kaitos rizikos ir pažeidžiamumo vertinimo elementus;

—	įvertinti socialinį klimato kaitos poveikį;

—	įvertinti tarpvalstybinę ir grandininio poveikio riziką;

—	nuspręsti dėl priimtinos rizikos kriterijų ir prioritetais suskirstyti prisitaikymo prie klimato kaitos poreikius.

Atlikus prisitaikymo prie klimato kaitos plano ar strategijos parengiamąjį darbą, antrasis etapas – klimato kaitos poveikio ir pažeidžiamumo vertinimas. Šio vertinimo paskirtis – nustatyti, koks bus galimas klimato kaitos poveikis tam tikroje srityje, kokia rizika yra susijusi su šiuo poveikiu tam tikroje srityje ar sektoriuje, ir nustatyti prioritetus, į kurią riziką reikia skubiau reaguoti.

Siekiant užtikrinti tinkamą prisitaikymo prie klimato kaitos strategijų ar planų veiksmingumą, laikoma, kad geroji praktika yra reguliariai atnaujinti vertinimą – bent jau kartu su kiekvienu strategijos ir (arba) plano atnaujinimu. Tai būtų naudinga, be kita ko, siekiant:

—	stebėti aktualius esamos rizikos ir pažeidžiamumo, įskaitant fizinę riziką, riziką infrastruktūrai, socioekonominį poveikį ir poveikį bendruomenių sveikatai, pokyčius;

—	nustatyti naujas, besiformuojančias rizikos ir pažeidžiamumo sritis, kurios ateityje gali turėti didelį ekonominį bei socialinį poveikį ir (arba) poveikį aplinkai;

—	išsiaiškinti naujas galimybes, atsirandančias dėl klimato kaitos.

Apskritai vertinimas turėtų būti grindžiamas naujausiais klimato srities moksliniais duomenimis, siekiant nustatyti gyventojus, pagrindinę infrastruktūrą ir sektorius, kurie yra ypač pažeidžiami klimato kaitos požiūriu, nustatyti bendrą strateginę prisitaikymo politikos kryptį ir nuolat teikti informaciją sprendimus priimantiems subjektams.

2.a etapas. Visapusiškos klimato kaitos poveikio vertinimo metodikos parengimas

2 atvejis. Prisitaikymas prie karščio bangų poveikio keičiantis klimatui Botkyrkoje (Švedija)

Pastaraisiais dešimtmečiais karščio bangų Švedijoje daugėjo, todėl didėja mirtingumas. 2010 m. Botkyrkos savivaldybėje ilgą laiką buvo aukšta temperatūra, todėl senyvo amžiaus žmonėms kilo problemų pensininkų ir slaugos namuose. Siekiant sumažinti karščio bangų pavojų sveikatai, Botkyrkos savivaldybėje dėta daug pastangų, be kita ko, įgyvendinant vieną iš „Climatools“ programos projektų. Vyresnio amžiaus asmenų, pensininkų ir slaugos namų darbuotojai buvo apmokyti apie karščio bangų riziką ir apie tai, ką reikia daryti įspėjimo apie karščio bangas atveju. Prireikus gali būti pakviesta daugiau darbuotojų, kad papildoma parama padėtų teikti tinkamą priežiūrą. Todėl 2018 m. karščio bangos metu savivaldybė buvo daug geriau pasirengusi ir apsirūpinusi nei ankstesniais metais. Botkyrka taip pat remia veiksmus, kuriais siekiama pagerinti patalpų šiluminį komfortą ir įvairiose miesto vietovėse sukurti vėsumo zonas.

Vertinimo metodika yra tinkamo rizikos ir pažeidžiamumo vertinimo pagrindas. Ja taip pat užtikrinama, kad ateityje vertinimą būtų galima atlikti palyginti greitai, kiekvieną kartą nerengiant naujos metodikos. Siekiant pateikti patikimą su klimatu susijusios rizikos ir pažeidžiamumo vertinimą, rekomenduojami šie patikimos metodikos elementai:

—

Vertinimas turėtų būti grindžiamas naujausiais moksliniais duomenimis ir žiniomis, kad būtų užtikrintas tikslumas ir aktualumas atsižvelgiant į dabartines būsimo klimato kaitos poveikio prognozes. Į vertinimą turėtų būti įtraukta informacija apie dabartinių klimato sąlygų tendencijas ir naujausias būsimų klimato scenarijų prognozes, įskaitant iš lėto vykstančius ir ekstremalius įvykius. Turimą informaciją apie būsimas grėsmes ir galimybes jūsų šaliai galima rinkti ir analizuoti remiantis įvairiomis ataskaitomis ir pažeidžiamumo vertinimais, kuriuos atliko Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija, Europos aplinkos agentūra, Jungtinis tyrimų centras arba 2020 m. mokslinių tyrimų programos „Europos horizontas“ vykdytojai.

—

Vertinimas turėtų būti grindžiamas testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatais, ypatingą dėmesį skiriant ypatingos svarbos paslaugas teikiantiems infrastruktūros objektams ir sistemoms. Testavimu nepalankiausiomis klimato sąlygomis nustatoma galima rizika tam tikrame sektoriuje ar sistemoje (pvz., visuomenės sveikatos, vandens saugos bei saugumo arba maisto saugos ir apsirūpinimo maistu saugumo), kylanti dėl su klimatu susijusių pavojų, pavyzdžiui, potvynių, karščio, sausrų, audrų ir t. t. Pirmasis testavimo nepalankiausiomis sąlygomis etapas – nustatyti galimus su klimatu susijusius pavojus tam tikroje vietovėje. Antrame etape tiriamas bendras tam tikros sektoriaus srities pažeidžiamumas, susijęs su klimato kaitos pavojumi, o papildomai gali būti atliekamas išsamus pažeidžiamumo vertinimas. Taip pat reikėtų apsvarstyti galimybę atlikti kitus, platesnės, su klimatu nesusijusios nelaimių rizikos testavimus nepalankiausiomis sąlygomis ir pažeidžiamumo vertinimus (8). Testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatai gali būti naudojami įgyvendinant prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją. Dialogai rizikos klausimais Nyderlanduose yra praktinio rezultatų panaudojimo gerosios praktikos pavyzdys. Daugiau informacijos apie testavimą nepalankiausiomis sąlygomis ir dialogus rizikos klausimais pateikiama II priede.

—

Vertinimas turėtų būti atliekamas remiantis bazinio lygio scenarijumi, kuris turėtų būti atnaujinamas kiekvieną kartą atnaujinant vertinimą. Šiuo atveju bazinis lygis yra atskaitos taškas, susijęs su klimato būkle ir su konkrečiai teritorijai būdingu pažeidžiamumu tam tikroje vietovėje. Kruopščiai parengti bazinio lygio scenarijai yra labai svarbūs siekiant įvertinti, kas buvo pasiekta vėlesniu įgyvendinimo etapu, ir pagerina stebėsenos bei vertinimo procesą.

—	Pageidautina, kad į vertinimą būtų įtraukta kiekybinė informacija apie klimato kaitos poveikį (fizinė žala, poveikis sveikatai, ekonominis ir fiskalinis poveikis).

—

Atliekant vertinimą turėtų būti nurodytas aiškus paties vertinimo atlikimo tvarkaraštis ir numatytas ateityje tikėtinos su klimatu susijusios rizikos laikotarpis. Pavyzdžiui, galima tikėtis skirtingo poveikio trumpuoju laikotarpiu (iki XXI a. 4-ojo dešimtmečio), vidutinės trukmės laikotarpiu (iki XXI a. 6-ojo dešimtmečio) ir ilguoju laikotarpiu (iki XXII a.).

—

Atliekant vertinimą turėtų būti šalinamos žinių spragos ir neaiškumai, o sprendžiant klimato kaitos rizikos ir prisitaikymo prie jos problemas tai yra ypatingas iššūkis. Į žinių trūkumo mastą reikia atsižvelgti testavimo nepalankiausiomis sąlygomis metodikoje ir apskritai rengiant prisitaikymo strategijas. Žinių spragų išaiškinimas ir jų šalinimas prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje taip pat gali paskatinti dalijimąsi gerąja praktika, mokslinius tyrimus ir socialinį ugdymąsi, kad būtų sumažintas žinių trūkumas. Be to, siekiant pašalinti neaiškumus, labai svarbu parengti vertinimo ir prisitaikymo politiką, kuri apimtų ne vieną, o kelis ateities scenarijus, kaip aptarta pirmiau.

2.b etapas. Socialinio klimato kaitos poveikio įvertinimas

Su klimatu nesusiję veiksniai gali gerokai pakeisti pažeidžiamumą dėl klimato poveikio. Klimato kaita daro neproporcingą poveikį tam tikroms socialinėms grupėms ir geografinėms vietovėms, nes poveikis yra netolygus arba padėtis jau anksčiau buvo trapi. Pavyzdžiui, nėščios moterys, vaikai, vyresnio amžiaus asmenys ir tam tikrą negalią turintys asmenys dėl daugelio klimato kaitos padarinių yra biologiškai labiau pažeidžiami. Ne mažiau svarbūs socialinės rizikos veiksniai. Pavyzdžiui, finansinė gerovė gali reikšti, kad prisitaikymui galima skirti daugiau išteklių prisitaikyti, o skurde gyvenančių moterų skaičius ES vis dar yra didesnis nei skurde gyvenančių vyrų ir moterų skurdas koreliuoja su vaikų skurdu. Taigi, dėl klimato kaitos gali padidėti esama nelygybė ir ji gali susiformuoti naujose srityse. Remiantis IPCC 2023 m. apibendrinamąja ataskaita „Santrauka politikos formuotojams“, „pažeidžiamumą didina nelygybė ir marginalizacija, susijusios, pvz., su socialine lytimi, etnine kilme, mažomis pajamomis, neoficialiomis gyvenvietėmis, negalia, amžiumi, istoriniais ir gajais nelygybės modeliais, pavyzdžiui, kolonializmu, ypač daugelio čiabuvių tautų ir vietos bendruomenių atveju“.

Todėl rekomenduojama atliekant vertinimą įtraukti ne tik fizinį klimato kaitos poveikį, bet ir socialinius veiksnius, atsižvelgiant ne tik į objektyvų klimato kaitos poveikį skirtingoms socialinėms grupėms ir geografinėms vietovėms, bet ir į, pavyzdžiui, lyčių skirtumus suvokiant riziką. Taip į vertinimą ir prisitaikymo strategiją įdiegiama „teisingo atsparumo“ koncepcija, kuri laikoma esminiu veiksniu stiprinant gebėjimą prisitaikyti ir naudotis pažeidžiamoms bendruomenėms skirtų prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų teikiamais pranašumais. Teisingo atsparumo svarba išsamiau aptariama II priede, o gerosios praktikos pavyzdys išdėstytas pirmiau pateiktame teksto laukelyje.

Ypač svarbus socialinis aspektas, kurį reikia aptarti, yra poveikis darbuotojams. Todėl vertinimuose turi būti aptartas tikėtinas profesijų darbo metodų, be kita ko, pagal fizinės aplinkos pokyčius nustatomų darbo saugos ir sveikatos standartų, kismas, besikeičianti užimtumo struktūra pagal sektorius, darbuotojų perkvalifikavimas siekiant visiems teisingo ir sąžiningo atsparumo, taip pat darbo vietų kūrimas veikloje, kuri tiesiogiai prisideda prie prisitaikymo, pvz., statybos sektoriuje. Reikia užtikrinti, kad planuojant visus išvardytuosius pokyčius dalyvautų socialiniai partneriai.

2.c etapas. Tarpvalstybinės ir grandininio poveikio rizikos įvertinimas

Su klimatu susijusi rizika yra bendra realybė, nes su klimatu susijęs pavojus nebūtinai apsiriboja vienos ES valstybės narės teritorija, bet gali kilti pasienio teritorijoje, todėl daro poveikį dviejų ar daugiau kaimyninių ES valstybių narių pasienio regionams. Net jei su klimatu susijęs pavojus kyla tik vienos ES valstybės narės teritorijoje, jis gali sukelti grandinę pasekmių, peržengiančių nacionalines sienas ir darančių poveikį žmonių gyvenimui ir pragyvenimo šaltiniams kitoje ES valstybėje narėje. Todėl dėl teritorinės, ekonominės, aplinkosauginės ir socialinės šalių tarpusavio priklausomybės rekomenduojama atliekant vertinimą atsižvelgti į tarpvalstybinę ir grandininio poveikio riziką. Su klimatu susijusi rizika yra bendra atsakomybė, todėl ir prisitaikymas prie klimato kaitos turi būti bendra atsakomybė. Europos regionuose, pvz., Alpių regione, Karpatų regione, šiaurės vakarų Europoje, pietryčių Europoje, Baltijos jūroje ir tarp Dunojaus baseino šalių, jau vykdoma tarpvalstybinė veikla, kuria sprendžiamos klimato kaitos problemos ir bendromis pastangomis rengiamos prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės; visa tai remiama ES lėšomis.

Prisitaikymas prie klimato kaitos taip pat gali daryti tarpvalstybinį poveikį, sustiprinti vienų asmenų atsparumą kitų sąskaita ir perskirstyti pažeidžiamumą, o ne jį sumažinti. Taigi, teisingas atsparumas kuriamas ne tik nacionaliniu, bet ir regioniniu, tarpvalstybiniu ir tarptautiniu mastu. Argumentai, į kuriuos galima atsižvelgti dalyvaujant daugiau šalių, o ne tik tiesiogiai besiribojančioms kaimyninėms šalims, yra susiję su prekyba, migracija dėl klimato kaitos, nestabilumu ir t. t. Šiais aspektais pagrįsti rizikos vertinimai gali būti naudojami kaip žinių pagrindas rengiant konkrečias prisitaikymo prie klimato kaitos priemones, kuriomis daugiausia dėmesio būtų skiriama atsparumo didinimui tiek šalies viduje, tiek už jos ribų. Šiame kontekste taip pat reikėtų atsižvelgti į įvairesnės nelaimių rizikos vertinimus ir į papildomus tarpvalstybinės bei grandininio poveikio rizikos vertinimus.

2.d etapas. Nustatyto poveikio ir pažeidžiamumo vertinimas ir suskirstymas prioritetais rengiant prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją

Remiantis klimato kaitos rizikos vertinimo rezultatais ir nustatytu poveikiu bei pažeidžiamumu, pirmenybė gali būti teikiama pagrindiniams pavojams ir (arba) sektoriams (9). Šios vertinimo dalies struktūra turėtų būti sudaroma vienu iš dviejų būdų: daugiausia dėmesio skiriant pagrindiniams pavojams ir rizikai tam tikruose sektoriuose ar srityse arba pagrindiniams sektoriams ar sritims, kuriuos klimato kaita paveiks trumpuoju laikotarpiu (iki XXI a. 4-ojo dešimtmečio), vidutinės trukmės laikotarpiu (iki XXI a. 6-ojo dešimtmečio) ir ilguoju laikotarpiu (iki XXII a.). Laikoma, kad geroji praktika yra sutelkti dėmesį į šias sritis ar sektorius:

—	sektorius ir (arba) sritis, kurie yra ypač pažeidžiami dėl klimato kaitos;

—	sektorius ir (arba) sritis, kurių veikla yra itin svarbi kitų sektorių atsparumui;

—	sektorius ir (arba) sritis, kurie yra labai svarbūs nacionalinei ekonomikai arba visuomenės sveikatai, net jei vertinimo metu klimato kaita nekelia didelės grėsmės.

Kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, kokia rizika laikoma priimtina ir kokia rizika – ne, labai priklauso nuo konteksto, tačiau gerosios praktikos pavyzdys yra II priede aptarti Nyderlandų organizuojami dialogai rizikos klausimais.

Tačiau apskritai pagrindiniai susirūpinimą keliantys klausimai, kuriuos reikia spręsti pirmiausia, gali būti poveikis ir rizika, kurie:

—	pasireiškia šiandien arba tikimasi, kad jie didės dėl klimato kaitos, socialinio ir ekonominio vystymosi ar kitų ne klimato veiksnių;

—

tikėtina, turės įtakos ypatingos svarbos infrastruktūros objektams arba sistemoms, kurių gyvavimo trukmė yra ilga. Susirūpinimą dėl su klimatu susijusios rizikos ypatingos svarbos infrastruktūros objektams ar sistemoms galima toliau nagrinėti atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, – tai aptariama II priede;

—	tikėtina, turės negrįžtamą poveikį sistemoms.

SMART tikslo 1 pavyzdys: žemės ūkio sausrų poveikio prevencija ir mažinimas

—	Tikslas susijęs konkrečiai sričiai: žemės ūkiu arba žemės ūkio paskirties žeme.

—

Jį galima išmatuoti tiek procesų, tiek rezultatų aspektu. Tolesnėse dalyse minimi rodikliai tai pavyzdžiai, kaip vertinti politikos procesus ir rezultatus, kurie leistų taikyti alternatyvias prieigas ir rodiklius.

—

Proceso rodikliai apibūdina įdiegtas administracines, ekonomines, technologines arba ekosistemines priemones. Pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties žemės, kuriai taikoma parama pagal bendrą žemės ūkio politiką1, procentinė dalis; techninėms priemonėms, kuriomis siekiama sumažinti dirvožemio garavimą arba padidinti veiksmingą drėkinimo vandens naudojimą, įgyvendinti skirtos finansinės paramos apimtis ir t. t.

—

Žemės ūkio sausros rezultatų rodikliai dažnai yra sudėtiniai ir paprastai grindžiami kritulių, evapotranspiracijos ir dirvožemio drėgmės rodikliais. Tokio sudėtinio rodiklio pavyzdys – Europos sausrų stebėjimo centro sukurtas sudėtinis sausros rodiklis, kuriuo naudojantis nustatomos ir stebimos teritorijos, kurios yra paveiktos žemės ūkio sausros arba kurioms ji tiesiogiai gresia. Kitas galimas būdas – atsižvelgti į bendrą žemės ūkio paskirties žemės plotą, kuriame padidėjo natūralios infrastruktūros pajėgumas riboti klimato kaitos poveikį.

—	Šį tikslą galima pasiekti taikant žinomą valdymo praktiką ir turimas technines priemones.

—	Tai aktualu orientuojantis į galutinį siekį – didinti atsparumą.

—

Tikslą galima susieti su terminais, bent jau strategijos arba veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpiu. Be to, rekomenduojama ateinantiems 5–10 metų nustatyti kiekybinius žemės ūkio sausrų poveikio prevencijos ir mažinimo tikslus. Vertinimas turėtų būti atliekamas kas dvejus metus, siekiant surinkti duomenis, skirtus kas dvejus metus rengiamoms prisitaikymo prie klimato kaitos pažangos ataskaitoms pagal Reglamentą (ES) 2018/1999.

1	Pagal 2023–2027 m. bendrą žemės ūkio politiką numatoma, kad geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) standartai apims beveik 90 proc. ES žemės ūkio paskirties žemės (2023–2027 m. bendra žemės ūkio politika. 28 BŽŪP strateginiai planai glaustai, nuoroda atsisiųsta 2023 m. vasario 10 d.).

Be to, reikėtų išnagrinėti konkrečias sritis ar sektorius, kuriems įtakos turės daugiau nei vienos rūšies rizika, nes tuomet atsiranda didesnis prisitaikymo poreikis.

Vertinimo rezultatai turėtų būti pateikiami taip, kad padėtų laikytis strateginės krypties, susijusios su ilgalaike vizija, vidutinės trukmės strateginiais tikslais ar sritimis ir trumpalaikiais konkrečiais tikslais. Jei įmanoma, šie tikslai turėtų būti konkretūs, išmatuojami, pasiekiami, aktualūs ir įvykdytini per nustatytą laiką (SMART). Vertinimas, ar tikslas yra SMART, visada priklauso nuo konteksto ir kai kuriais atvejais gali būti neįmanoma atitikti visus kriterijus. Pavyzdžiui, tikslo išmatuojamumas priklauso nuo to, ar yra tinkama metodika ir ar prieinami duomenys. Keli SMART tikslų pavyzdžiai pateikiami toliau langeliuoe.

SMART tikslo 2 pavyzdys: su aukšta temperatūra susijusios rizikos miesto kraštovaizdyje mažinimas

—	Tikslas skirtas konkrečiai sričiai: miestų kraštovaizdžiui.

—

—	Proceso rodikliai apibūdina įdiegtas administracines, ekonomines, technologines arba ekosistemines priemones. Pavyzdžiui, specifiniai teritorijų planavimo taisyklių pakeitimai, finansinės paramos, skirtos miestų teritorijų žaliųjų plotų plėtrai, dydis ir kt.

—

Rezultatų rodikliais gali būti matuojama:

—

bendras aukštos temperatūros poveikis miesto vietovėms. Pavyzdžiui, vidutinės mėnesio temperatūros nuokrypis nuo ilgalaikės normalios mėnesio temperatūros, tropinių naktų skaičius (kai temperatūra nėra žemesnė nei 20°C), karščio bangų dienų skaičius ir t. t. – visa tai suteikia naudingos informacijos, palyginamos su ne miesto vietovių duomenimis;

—

miestų teritorijų pajėgumas prisitaikyti prie aukštos temperatūros. Pavyzdžiui, žaliųjų zonų procentinė dalis miesto kraštovaizdyje, vidutinis atstumas iki artimiausios žaliosios erdvės1, pastatų, kuriuose įrengtas aktyvusis arba pasyvusis vėsinimas, dalis, pastatų, kuriuose įrengta šiluminė izoliacija, dalis ir t. t.;

—	miestų teritorijų jautrumas aukštai temperatūrai. Pavyzdžiui, miesto teritorijos, kuriai būdinga didelė perkaitimo tikimybė, procentinė dalis ir t. t. Kalbant apie žemės naudojimo duomenis, paaiškėjo, kad žemės stebėjimo paslaugos, tokios kaip „Copernicus“ arba „Landsat“, yra naudingi ištekliai.

Svarbi rodiklių grupė, skirta su aukšta temperatūra susijusiai rizikai vertinti ne tik miesto kraštovaizdyje, yra su sveikata susiję rodikliai. Pavyzdžiui, pažeidžiamumas dėl karščio poveikio arba karščio bangų poveikis pažeidžiamiems gyventojams, abu nurodyti 2022 m. Europos ataskaitoje „Lancet Countdown on Health and climate change“. Europos klimato ir sveikatos stebėjimo centre galima rasti kitus Europai svarbius su klimato ir sveikatos ryšiu susijusius rodiklius.

—	Šį tikslą galima pasiekti atsižvelgiant į turimus prisitaikymo pasirinkimus.

—	Tai aktualu orientuojantis į galutinį siekį – didinti atsparumą.

—

Tikslą galima susieti su terminais, bent jau strategijos arba veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpiu. Be to, rekomenduojama ateinantiems 5–10 metų nustatyti kiekybinius su aukšta temperatūra susijusios rizikos miesto kraštovaizdyje mažinimo tikslus. Vertinimas turėtų būti atliekamas kas dvejus metus, siekiant surinkti duomenis, skirtus kas dvejus metus rengiamoms prisitaikymo prie klimato kaitos pažangos ataskaitoms pagal Reglamentą (ES) 2018/1999.

Pavyzdžiui, Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Miestų aljansas propaguoja 3-30-300 taisyklę: kad kiekvienas iš savo namų galėtų matyti bent tris (deramo dydžio) medžius, kad kiekvienoje kaimynystėje medžių lajų danga turėtų būti ne mažesnė kaip 30 proc., o atstumas iki artimiausios žaliosios erdvės (ne mažesnės kaip 1 hektaras) turėtų būti ne didesnis kaip 300 metrų. (Sveikatos ir gerovės skatinimas pasitelkiant miestų miškus. Taisyklės 3-30-300 įvedimas, nuoroda atsisiųsta 2023 m. vasario 10 d.).

SMART tikslo 3 pavyzdys: ypatingos svarbos paslaugų ir ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsaugos stiprinimas

—	Tikslas skirtas konkrečiai sričiai: ypatingos svarbos paslaugoms ir ypatingos svarbos infrastruktūros objektams, t. y. energijos ir vandens tiekimui, transportui ir kt.

—

—	Proceso rodikliais apibūdinama, kurios administracinės, ekonominės, technologinės arba ekosisteminės priemonės buvo įgyvendintos. Pavyzdžiui, tiekimo grandinių įvairinimas energetikos sektoriuje siekiant spręsti įvairių rūšių sutrikimų problemas, pažeidžiamiausių įrenginių perkėlimas ir t. t.

—

Pagal rezultatų rodiklius, pavyzdžiui, transporto sektoriuje, gali būti vertinama:

—

poveikis, įskaitant visų eismo įvykių, susijusių su meteorologiniais veiksniais, procentinę dalį, visų kelių priežiūrai numatytų išlaidų, skirtų su oro sąlygomis susijusiai infrastruktūrai padarytai žalai atstatyti, procentinę dalį, E kelių tinklo, esančio vietovėse, kuriose gali įvykti Q20 potvyniai1, procentinę dalį ir t. t.;

—	pajėgumas prisitaikyti, įskaitant infrastruktūros, kuriai taikomos stebėjimo ir įspėjimo sistemos, mastą, miesto viešojo transporto priemonių, kuriose keleivių salone įrengtas oro kondicionavimas, procentinę dalį ir t. t.;

—	jautrumas, įskaitant infrastruktūros, kuriai taikomos 2021–2027 m. infrastruktūros klimatosauginio tinkamumo užtikrinimo techninės gairės, mastą, vidaus vandenų transporto procentinę dalį bendruose transporto pajėgumuose ir kt.

—	Šį tikslą galima pasiekti atsižvelgiant į turimus prisitaikymo pasirinkimus.

—	Tai aktualu orientuojantis į galutinį siekį – didinti atsparumą.

—

Tikslą galima susieti su terminais, bent jau strategijos arba veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpiu. Be to, rekomenduojama ateinantiems 5–10 metų nustatyti kiekybinius ypatingos svarbos infrastruktūros apsaugos stiprinimo tikslus. Vertinimas turėtų būti atliekamas kas dvejus metus, siekiant surinkti duomenis, skirtus kas dvejus metus rengiamoms prisitaikymo prie klimato kaitos pažangos ataskaitoms pagal Reglamentą (ES) 2018/1999.

1	Potvyniai, kurių pasikartojimo laikotarpis yra 20 metų.

Klimato kaitos rizikos ir pažeidžiamumo vertinimų atlikimas yra neatsiejama kiekvienos prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos dalis. Labai svarbu atsižvelgti ne tik į bendrus su metodika susijusius aspektus, pvz., neaiškumus ir terminus, bet ir į socialinį klimato kaitos poveikį, siekiant užtikrinti teisingą atsparumą, taip pat į tarpvalstybinį ir grandininį klimato kaitos rizikos pobūdį. Tik tada bus galima tinkamai įvertinti poveikius bei pažeidžiamumus ir nustatyti jų prioritetus, kad būtų užtikrinta visapusiška prisitaikymo prie klimato kaitos strategija.

Daugiau informacijos apie klimato kaitos rizikos ir pažeidžiamumo vertinimą taip pat galima rasti Prisitaikymo prie klimato kaitos rėmimo priemonės skirsnyje „Klimato kaitos rizikos ir pažeidžiamumo vertinimas“.

3 etapas. Prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimų nustatymas ir jų suskirstymas prioritetais

Gairių 3 etapas padeda:

—	nustatyti prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimus;

—	įvertinti prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimus ir nustatyti jų prioritetus;

—	užkirsti kelią netinkamam prisitaikymui;

—	spręsti neaiškaus klimato kaitos poveikio problemą.

Kitas prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos ir (arba) plano rengimo etapas – nustatyti potencialius prisitaikymo pasirinkimus, surinkti su šiais pasirinkimais susijusią informaciją ir nustatyti jų prioritetus, remiantis didžiausia nauda arba didžiausių nuostolių prevencija.

3.a etapas. Prisitaikymo pasirinkimų nustatymas ir pasirinkimų komplekto sudarymas

Siekiant spręsti anksčiau nustatytas su klimatu susijusio neigiamo poveikio problemas, galima nustatyti atitinkamus prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimus ir juos sujungti į komplektą. Svarstytini prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimai randami įvairiuose šaltiniuose, pavyzdžiui, literatūros apžvalgoje (pvz., CLIMATE-ADAPT platformos, projektų rezultatų, esamų politikos priemonių), sužinomi konsultuojantis su mokslo ekspertais ir (arba) kolegomis iš kitų institucijų, taip pat gaunami iš dalyvaujančių suinteresuotųjų subjektų. Atnaujinant prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją, sėkmingai įgyvendintos prisitaikymo priemonės turėtų būti pritaikytos naujai paskirčiai ir joms turėtų būti teikiama pirmenybė, o nesėkmingai įgyvendintos priemonės turėtų būti persvarstytos ir pakoreguotos.

Prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimais siekiama ne tik išvengti su klimatu susijusios rizikos arba ją sumažinti, be kita ko, statant apsaugos nuo potvynių priemones. Prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimai taip pat gali apimti klimato poveikio ir nuostolių prisiėmimą pasitraukiant iš tam tikros vietovės. Kita vertus, prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimai taip pat gali būti orientuoti į pasinaudojimą naujomis dėl klimato kaitos atsiradusiomis galimybėmis, įskaitant skirtingas (ir net geresnes) žemės ūkio sąlygas. Finansinis prisitaikymas gali būti susijęs su rizikos pasidalijimo susitarimais, rizikos perkėlimu per nelaimių draudimą, rizikos išlaikymu pagal aiškiai apibrėžtas sąlygas, dalies poveikio absorbavimu naudojant asmeninius finansinius rezervus.

Daugiau informacijos apie prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimų nustatymą ir jų komplekto sudarymą taip pat galima rasti Prisitaikymo prie klimato kaitos rėmimo priemonės skirsnyje „Prisitaikymo pasirinkimų nustatymas“.

3.b etapas. Prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimų vertinimas ir jų suskirstymas prioritetais

3 atvejis. Žalieji stogai Bazelyje (Šveicarija) – klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos priemonių derinimas

Bazelio miesto (Šveicarija) žaliųjų stogų plotas vienam gyventojui yra didžiausias pasaulyje – 2019 m. vienam gyventojui teko 5,71 m2. Iniciatyvos, kuriomis siekiama padidinti žaliųjų stogų skaičių Bazelyje, iš pradžių buvo grindžiamos energijos taupymo programomis, o vėliau – biologinės įvairovės išsaugojimu. Bazelis skatino įrengti žaliuosius stogus investuodamas į paskatų programas, pagal kurias teikiamos atitinkamos subsidijos. Programos buvo finansuojamos iš Energijos taupymo fondo, sukaupto įnešant 5 proc. visų vartotojų sąskaitų už energiją Bazelio kantone sumos. 2002 m. buvo priimtas Bazelio pastatų ir statybos įstatymo pakeitimas. Teisės aktuose reikalaujama, kad visi nauji ir renovuoti plokšti stogai ne tik atitiktų susijusias projektavimo gaires, bet ir būtų apželdinti. Šis reikalavimas buvo sugriežtintas 2010 m., priėmus kitą teisės aktą, kuriuo buvo nustatytas reikalavimas apželdinti visus plokščius stogus, kurie renovuojami kartu su pastatu, ir žaliuosius stogus įrengti visuose naujuose pastatuose su plokščiais stogais. Tikimasi, kad Bazelio žaliųjų stogų strategija padės prisitaikyti prie klimato kaitos, nes temperatūra bus žemesnė ir sumažės paviršinis nuotėkis.

Išdėsčius prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimus, pagal tam tikrus kriterijus gali būti lengviau juos įvertinti ir suskirstyti prioritetais atsižvelgiant į vietos aplinkybes. Į strategiją turėtų būti įtraukti pasirinkimai, kurie veiksmingiausiai ir efektyviausiai padėtų pasiekti prisitaikymo prie klimato kaitos siektinas reikšmes ir tikslus. Prisitaikymo pasirinkimo veiksmingumas, priklausomai nuo jo tipo, gali būti nustatytas. Pavyzdžiui, nagrinėjant, kaip įgyvendinus konkretų pasirinkimą būtų galima sumažinti tam tikrą riziką, įskaitant su klimatu susijusio pavojaus ar rizikos, kurią šiuo pasirinkimu siekiama sušvelninti, skubumą. Prisitaikymo pasirinkimo efektyvumą galima nustatyti atliekant kaštų ir naudos analizę, kuri taip pat gali būti atliekama remiantis nepiniginiais kriterijais.

Vertinant prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimus, ypač daug dėmesio reikia skirti platesniems socialiniams tikslams (lygiavertė apsauga, nauda sveikatai ir gerovei), ekonominiams tikslams (prisitaikymo našta) ir aplinkos tikslams (neigiamas šalutinis poveikis, taip pat papildoma nauda klimato kaitos švelninimo ir kitiems aplinkos apsaugos tikslams) ir kitiems aspektams, kad būtų sumažintas netinkamo prisitaikymo atvejų skaičius. Tai plačiau aptariama II priede. Taip pat turėtų būti apsvarstytos ir kiti transformacinio pobūdžio prisitaikymo pasirinkimai, pavyzdžiui, tam tikroje žemoje vietovėje gyvenančių žmonių grupės apgyvendinimas kitur, taip pat kliūtys ir bendras įgyvendinamumas, atsižvelgiant į visuomenės pritarimą, socialines pasekmes ir biudžeto apribojimus.

Prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimai gali duoti papildomos naudos kitose srityse, pavyzdžiui, biologinės įvairovės, klimato kaitos švelninimo, žiedinės ekonomikos arba žmonių sveikatos ir gerovės srityse: tokiems pasirinkimams turėtų būti teikiama pirmenybė. Kaip papildomos naudos pavyzdys, perėjimas prie žiedinės ekonomikos suteikia galimybę prisitaikyti prie klimato kaitos mažinant išteklių poreikį ir išlaikant esamų produktų ir medžiagų vertę, visų pirma atsižvelgiant į stygių ir kainų nepastovumą. Žiedinė ekonomika taip pat prisideda prie gamtos ir ekosistemų funkcijų atkūrimo.

Prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimai suskirstomi prioritetais atsižvelgiant į vertinimo rezultatus. Pageidautina, kad šie prioritetai būtų grindžiami keleto kriterijų analize.

Būsimas klimato kaitos poveikis tam tikrose srityse ar sektoriuose yra neaiškus. Tačiau tai nereiškia, kad siekiant prisitaikyti prie klimato kaitos nereikia imtis veiksmų. Sprendimų priėmimo procesus esant neapibrėžtumui galima palengvinti daugiausia dėmesio skiriant prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimams, kuriais labiausiai sumažinama su įgyvendinimu susijusi rizika, net jei kyla susijusių neaiškumų dėl pasirinkimų rizikos ir naudos:

—

„Pasirinkimai, kurių neteks gailėtis“, dabartinėmis klimato sąlygomis yra ekonomiškai efektyvūs ir juos verta daryti, kad ir koks būtų būsimos klimato kaitos mastas, t. y., be kita ko, nestatyti pastatų didelės rizikos zonose arba projektuoti pastatus taip, kad jie būtų atsparūs karščiui vasaros mėnesiais.

—	„Pasirinkimai, kurių veikiausiai neteks gailėtis“, yra palyginti nebrangūs ir prognozuojamomis būsimomis klimato sąlygomis teikia palyginti didelę naudą, t. y., be kita ko, reikalaujama, kad pagal naujus pastatų projektus būtų surenkamas lietaus vanduo ir perdirbamos pilkosios nuotekos.

—

„Visiems naudingi pasirinkimai“ padeda prisitaikyti prie klimato kaitos pavojaus ir kartu padeda siekti kitų socialinių, aplinkosaugos ar ekonominių tikslų, įskaitant gamtos procesais pagrįstus sprendimus, pavyzdžiui, žaliųjų stogų ir žaliųjų sienų įrengimą, – taip didinama biologinė įvairovė arba sodinama daugiau medžių atvirose erdvėse. Gerosios praktikos pavyzdį galima rasti 3 atvejo rėmelyje.

—	„Lankstūs arba adaptyvūs valdymo pasirinkimai“ yra lengvai pritaikomi, su mažomis sąnaudomis, jei klimato sąlygos keičiasi, palyginti su pradinėmis prognozėmis.

—	„Daugialypės naudos pasirinkimai“ gali padėti siekti keleto tikslų, pavyzdžiui, poveikio švelninimo, nelaimių rizikos mažinimo, aplinkos valdymo arba tvarumo.

Gamtos procesais pagrįsti sprendimai dažnai suteikia veiksmingų, ekonomiškai efektyvių ir lengvai pritaikomų pasirinkimų, – tai išsamiau aptariama II priede.

Daugiau informacijos apie prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimų suskirstymą prioritetais taip pat galima rasti Prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės skirsnyje „Prisitaikymo pasirinkimų vertinimas“.

4 etapas. Veiksmų plano rengimas ir prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų įgyvendinimas

Gairių 4 etapas padės:

—	prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimus paversti prisitaikymo veiksmais;

—	parengti prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų planą;

—	parengti dirvą įgyvendinimui taikant prisitaikymo prie klimato kaitos būdus.

Prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų plane siūlomi prisitaikymo pasirinkimai paverčiami konkrečiais prisitaikymo veiksmais, kuriuos galima įgyvendinti. Apskritai plane nurodoma, ką reikia padaryti (kas ir kada tai turi padaryti), taip pat išteklių poreikiai, paskirstymas ir prieinamumas. Todėl prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų planas (-ai) yra neatsiejama prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos dalis, nes padeda įgyvendinti prisitaikymo veiksmus. Veiksmų planas paprastai apima trumpesnį laikotarpį, palyginti su prisitaikymo prie klimato kaitos strategija, ir yra reguliariau peržiūrimas. Todėl bendros prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos įgyvendinimas gali būti įtrauktas į įvairius veiksmų planus.

4.a etapas. Būtinieji prisitaikymo veiksmų plano elementai

4 atvejis. Prisitaikymo prie klimato kaitos integravimas į vandentvarką siekiant apsisaugoti nuo potvynių Isola Vičentinoje (Italija)

2014 m. Isola Vičentina (Italija) pasirašė ES iniciatyvą „Merai prisitaiko“ ir nuo to laiko pradėjo savivaldybės vandentvarkos plano rengimo procesą, kad prisitaikymas prie klimato kaitos būtų įtrauktas į vandentvarkos politiką. Plane išanalizuotas kiekvienas vandens baseinas, upė ir upelis savivaldybėje, įvertinant jų didžiausią vandens srautą ir potvynių bangų dydį skirtingais pasikartojimo laikotarpiais (5, 10, 20, 30, 100 ir 300 metų). Pagal nustatytas kritines problemas pradėta planuoti prevencijos ir pasirengimo priemones, taip pat apie 50 lokalių apsaugos priemonių, tokių kaip: i) mažų privačių griovių tvarkymo ir priežiūros reguliavimo sistemos patvirtinimas, ii) šiuo metu statoma viena iš trijų planuojamų vandens sulaikymo teritorijų ir iii) nustatoma 10 hektarų bandomoji teritorija, siekiant sumodeliuoti, kaip miškingų plotų išsaugojimas gali padidinti savivaldybės teritorijos atsparumą potvyniams ir nuošliaužomis.

—

Įgyvendinimo etapai ir būdai, atsižvelgiant į klimato kaitos poveikio neapibrėžtumą trumpuoju laikotarpiu (iki XXI a. 4-ojo dešimtmečio), vidutinės trukmės laikotarpiu (iki XXI a. 6-ojo dešimtmečio) ar ilguoju laikotarpiu (iki XXII a.). Prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų planas gali būti suskirstytas į prisitaikymo būdus, kai kiekvieno prisitaikymo pasirinkimo įgyvendinimo sistemą sudaro priemonių, kuriomis siekiama galutinio prisitaikymo tikslo, seka. Todėl prisitaikymo prie klimato kaitos būdai yra panašūs į sprendimų priėmimo schemą ir, kadangi priemonės gali būti įgyvendinamos laipsniškai, jie sudaro sąlygas lanksčiai planuoti politiką. Dėl klimato sukeltų ekstremalių meteorologinių reiškinių arba numatomų būsimų klimato pokyčių gali būti pradėtas taikyti peržiūros mechanizmas, siekiant nustatyti, ar prisitaikymo būdas vis dar atitinka prisitaikymo prie klimato kaitos tikslą.

2 diagrama.

Prisitaikymo prie klimato kaitos būdo pavyzdys vandens išteklių valdymo srityje

Šaltinis:

Kingsborough et al., 2016.

—

Priemonės, kuriomis sudaromos sąlygos įgyvendinimui ir integravimui, t. y. prisitaikymo integravimui į kitų sektorių politiką ir priemones. Prisitaikymas neturėtų būti vykdomas atskirai nuo galiojančių politikos priemonių. Todėl turėtų būti skatinama kurti sąsajas tarp prisitaikymo prie klimato kaitos ir galiojančių priemonių. Reikėtų išnaudoti sinergiją su esama nacionaline politika ir jos priemonėmis. Pagrindinės priemonės, kuriomis reikia integruoti prisitaikymą prie klimato kaitos, yra šios: teisės aktai, esamos strategijos, standartai, planavimo priemonės, vertinimo sistemos, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos, tinklai ir darbo grupės. Tačiau šis prisitaikymo aspekto integravimas neturėtų apsiriboti vien konkrečių sektorių tikslų, pasirinkimų ir veiksmų nustatymu prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje. Sektina geroji praktika – peržiūrėti visų aktualių priemonių suderinamumą su prisitaikymo prie klimato kaitos siektinomis reikšmėmis ir tikslais, taip pat kiekvienos politikos indėlį į prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimus. Gerosios praktikos pavyzdys aptariamas 4 atvejo rėmelyje.

Makrofiskalinis prisitaikymo prie klimato kaitos aspektas yra svarbi kompleksinė politikos sritis. Klimato kaita yra svarbi makrofiskaliniu požiūriu, nes daro poveikį tiek viešosioms išlaidoms, tiek pajamoms. Tačiau ES valstybių narių nacionalinės fiskalinės sistemos tik ribotai atspindi klimato kaitą ir su ja susijusią fiskalinę riziką, daugiausia per biudžeto priemones, skirtas su klimatu susijusioms nelaimėms įveikti. Siekiant pagerinti fiskalinį ir (arba) finansinį atsparumą klimato kaitai, biudžeto planavimas, valdymas ir instituciniai sprendimai galėtų geriau atspindėti su klimatu susijusią fiskalinę riziką ir su klimatu susijusius nuostolius. Pastangos politikos priemonėmis mažinti apsaugos nuo klimato kaitos atotrūkį, t. y. neapdraustų nuostolių dalį, taip pat padėtų siekti šio tikslo, nes jos gali sumažinti su klimato kaita susijusias fiskalines išlaidas ir taip išsaugoti išteklius investicijoms į prisitaikymą.

Kita svarbi politikos sritis, kuri yra labai svarbi įgyvendinant ir integruojant prisitaikymą prie klimato kaitos, yra nelaimių rizikos valdymas ir civilinės saugos vaidmuo. Civilinės saugos institucijos ne tik pirmosios reaguoja į tikėtinas dideles su klimatu susijusias nelaimes (potvynius, audras, miškų gaisrus ir t. t.), – jų kompetencijai priklauso ir platesnė nelaimių rizikos sritis, apimanti kitas gaivalines nelaimes (pvz., žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus), taip pat technologinę ir visuomeninę riziką (pvz., kibernetines grėsmes, hibridines grėsmes, pramonines avarijas). Svarbu užtikrinti glaudžią veiksmų planų rengimo ir įgyvendinimo sinergiją, įskaitant išteklių paskirstymą prisitaikymo ir prevencijos priemonėms ir fiskalinio atsparumo aspektus. Numatoma, kad prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės ir nelaimių prevencijos priemonės, skirtos su klimatu susijusiems pavojams suvaldyti, bus iš esmės tokios pačios. Tačiau taip pat svarbu apsvarstyti kitus nelaimių prevencijos aspektus, kad būtų užtikrinta kuo didesnė priemonių sinergija (pvz., pastatų pritaikymas prie klimato kaitos, prireikus taip pat atsižvelgiant į seisminę saugą) ir kad į žalos nedarymo ir netinkamo prisitaikymo principus būtų atsižvelgiama platesnėje nelaimių ir visuomenės atsparumo perspektyvoje.

—

Apytikris prisitaikymo prie klimato kaitos planui ar strategijai reikalingų investicijų įvertinimas. Atlikus su klimatu susijusios rizikos ir pažeidžiamumo vertinimą, rekomenduojama parengti viešųjų ir privačiųjų investicijų arba patiriamų išlaidų (įskaitant finansavimo šaltinį), reikalingų prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų plane ar strategijoje nustatytoms priemonėms įgyvendinti, apžvalgą. Apytikris reikalingų investicijų į prisitaikymą prie klimato kaitos ar šio prisitaikymo kaštų apskaičiavimas padėtų apsispręsti rengiant prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų planą ar strategiją ir turi derėti su visais valstybių narių nacionaliniuose energetikos ir klimato srities veiksmų planuose išdėstytais apytikriais skaičiavimais ir informacija apie prisitaikymą prie klimato kaitos (10).

—

Išteklių, reikalingų prisitaikymui prie klimato kaitos įgyvendinti, planavimas žmogiškųjų, finansinių ir su žiniomis susijusių išteklių aspektu. Rekomenduojama turėti atskirą prisitaikymo biudžetą: jis turėtų būti visapusio nacionalinio kovos su klimato kaita veiksmų biudžeto dalis. Visapusis biudžetas turėtų būti skirtas prisitaikymui prie klimato kaitos ir jos švelninimui, be to, reikėtų ieškoti abiejų šių sričių sinergijos galimybių.

—

Prisitaikymą įgyvendinančių visų lygmenų veikėjų funkcijos ir atsakomybė, t. y. suinteresuotųjų subjektų ryšių, bendradarbiavimo ir koordinavimo organizavimas. Prisitaikymas prie klimato kaitos aktualus visai visuomenei, todėl reikia imtis veiksmų visais valdymo lygmenimis ir veikti turi visi visuomenės sluoksniai. Nacionaliniu lygmeniu prisitaikymo prie klimato kaitos politika prireikus turėtų būti suderinta su ES ir tarptautiniu lygmenimis, kartu remiant atsparumo klimato kaitai didinimą subnacionaliniu lygmeniu. Subnacionalinio lygmens subjektai savo ruožtu gali suteikti nacionalinio lygmens subjektams žinių, kurios gali padėti nustatyti pagrindines prisitaikymo prie klimato kaitos problemas ar kliūtis ir stebėti bei vertinti prisitaikymo pastangas. Be to, siekiant įgyvendinti prisitaikymo priemones, taip pat reikia spręsti įgūdžių trūkumo problemą – užtikrinti mokymą ir kvalifikacijos kėlimą visais valdymo lygmenimis, ypač vietos ir regionų lygmenimis.

—

Galimos kliūtys, prieštaravimai ir sinergija, susiję su įgyvendinimu. Kliūtys gali būti susijusios su nepakankamu visuomenės pritarimu siūlomiems prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmams arba finansavimo trūkumu. Gali kilti prieštaravimų tam tikriems ekonominiams ar socialiniams atitinkamos srities tikslams, dėl kurių reikia išsamiai konsultuotis su suinteresuotaisiais subjektais. Kaip aptarta pirmiau, taip pat būtų galima rasti sinergiją su klimato kaitos švelninimo strategijomis arba koegzistuojančiais socialiniais tikslais.

—

Turėtų būti šalinamos žinių spragos ir neaiškumai, pavyzdžiui, dėl galimo trumpalaikio ir ilgalaikio klimato kaitos poveikio. Tačiau žinių spragos ir neaiškumai neturėtų būti priežastis nesiimti veiksmų.

Prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų planai yra labai svarbūs siekiant prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje aprašytų tikslų. Itin svarbu, kad veiksmų plane būtų numatytas lankstumas, siekiant sumažinti su neapibrėžtumu susijusią riziką, ir integravimas, siekiant užtikrinti, kad prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų būtų tinkamai imamasi visuose sektoriuose ir visuomenės sluoksniuose. Tik tokiu atveju prisitaikymo prie klimato kaitos strategija sudarys sąlygas visapusiškai ir tiksliai įgyvendinti prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmus.

Daugiau informacijos apie veiksmų plano rengimą taip pat galima rasti Prisitaikymo prie klimato kaitos rėmimo priemonės skirsnyje dėl prisitaikymo prie klimato kaitos įgyvendinimo.

5 etapas. Stebėsena ir vertinimas

Gairių 5 etapas padės:

—	apibrėžti stebėsenos ir vertinimo sistemos tikslą ir paskirtį;

—	įtraukti suinteresuotuosius subjektus į vertinimo procesą;

—	apibrėžti stebėsenos ir vertinimo sistemos rodiklius.

Siekiant išlaikyti atskaitomybę ir pagerinti bendrą prisitaikymo prie klimato kaitos politiką, būtina stebėti ir vertinti šiuo metu dedamas pastangas prisitaikyti prie klimato kaitos. Nors jos yra paskutinis prisitaikymo prie klimato kaitos planavimo ciklo etapas, bet turėtų būti aptartos kaip ankstesniuose politikos formavimo etapuose. Aiškiai suformulavus prisitaikymo prie klimato kaitos siektinas reikšmes, tikslus, pasirinkimus ir veiksmus, kurie gali būti lengviau matuojami ir stebimi ir kurių pažanga gali būti vertinama ir po to komunikuojama, galima sukurti tikslingesnę stebėsenos ir vertinimo sistemą. Palyginti su kitomis politikos sritimis, prisitaikymas yra sudėtingas dėl to, kad sėkmingas prisitaikymas užkerta kelią neigiamam klimato kaitos poveikiui. Todėl faktinė nauda ne visada matoma arba išmatuojama.

Įprasta daugiausia dėmesio skirti prisitaikymo prie klimato kaitos politikoje nustatytų procesų stebėsenai ir vertinimui, atsakant į klausimą „kas daroma?“. Tačiau norint susidaryti išsamų vaizdą apie bendrą prisitaikymo politikos veiksmingumą ir efektyvumą, tampa vis svarbiau suprasti šių procesų ir susijusių prisitaikymo veiksmų poveikį ir rezultatus, atsakant į klausimą „kaip pasikeičia mūsų pažeidžiamumas ir rizika?“. Dėmesys prisitaikymo prie klimato kaitos politikos poveikiui ir rezultatams taip pat gali padėti nustatyti, ar strategija ir (arba) planas yra pakankamai plataus užmojo, kad gerokai prisidėtų prie atsparumo didinimo ir padėtų nagrinėti iškylančius klausimus, kuriems ateityje reikės skirti daugiau dėmesio.

Kitaip nei įprasta, reikėtų stebėti ir vertinti ne tik fizinį, bet ir socialinį prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų poveikį ir rezultatus, įskaitant jų pasiskirstymą įvairiose gyventojų grupėse. Tai svarbu siekiant užtikrinti, kad prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmai pasiektų ir remtų pažeidžiamas bendruomenes ir kad jie neturėtų nenumatyto poveikio – nedidintų esamos nelygybės ir nesukurtų naujos.

5.a etapas. Stebėsenos ir vertinimo sistemos tikslo ir paskirties apibrėžimas

5 atvejis.„Mückenatlas“: piliečių mokslo projektas, skirtas uodams stebėti Vokietijoje

Žiniasklaida visoje Europoje kelia aliarmą dėl ligos sukėlėjų, gyvūnams ir žmonėms perduodamų uodų įkandimais, kadangi užfiksuota dengės, čikungunijos ir Vakarų Nilo viruso (WNV) atvejų, ypač Pietų Europoje. Tačiau šiuos ligų sukėlėjus (pvz., virusus, bakterijas ir parazitus, galinčius sukelti ligas) pernešančių uodų rūšių plitimas taip pat užregistruotas labiau į šiaurę esančiose ES šalyse, taip pat ir Vokietijoje. Klimato kaita pripažinta vienu iš šį plitimą skatinančių veiksnių. Siekiant mažinti galimą riziką sveikatai, reikia derinti stebėjimo, prevencijos ir naikinimo priemones. Vokietijos „Mückenatlas“ (uodų atlasas) yra pavyzdys, kaip piliečių mokslo projektas gali ne tik prisidėti prie mokslinių tyrimų, bet ir papildyti tradicinius stebėsenos metodus bei veikti kaip išankstinio perspėjimo sistema. Projekte dalyvaujantys žmonės pateikia sugautus uodus, o šiuos ekspertai vėliau identifikuoja ir naudoja moksliniams tyrimams. Todėl „Mückenatlas“ padeda kaupti žinias apie vietines ir invazines uodų rūšis ir susijusias ligas Vokietijoje. Juo siekiama sukurti informacijos bazę politikos formuotojams ir tyrėjams, kad būtų galima įvertinti būsimą riziką.

Pirmasis žingsnis kuriant stebėsenos ir vertinimo sistemą yra apibrėžti jos tikslą ir paskirtį, nes nuo to priklausys darbo koordinavimas ir organizavimas.

Stebėsena ir vertinimas gali būti naudingi įvairiais tikslais, labiausiai – fiksuojant prisitaikymo prie klimato kaitos politikos pažangą ir rezultatus, kad jais būtų galima pasinaudoti formuojant ir tobulinant politiką. Tikslinga sutelkti dėmesį ne tik į pačią prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją ar planą, bet ir į atitinkamas sektorių politikos priemones. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia patikrinti, ar prisitaikymas yra ir kokiu mastu integruotas į sektorių politiką. Antrasis etapas – reguliari su prisitaikymu prie klimato kaitos susijusių veiksmų, kurie jau nustatyti sektorių politikoje, stebėsena.

Antrinis galimas stebėsenos ir vertinimo tikslas – didinti viešojo administravimo institucijų atskaitomybę, gerinti žinių bazę, mokytis pritaikyti vykstančius ar būsimus procesus arba didinti informuotumą apie prisitaikymo poreikį.

5.b etapas. Sprendimas, ką įtraukti į procesą

Siekiant užtikrinti veiksmingą stebėseną, ataskaitų teikimą ir vertinimą, labai svarbu nuspręsti, kas prisiima bendrą atsakomybę už stebėseną, ataskaitų teikimą ir vertinimą, paaiškinti įvairių subjektų vaidmenis ir sukurti įvairių subjektų iš skirtingų sektorių ir administracinių lygmenų vertikalaus ir horizontalaus koordinavimo mechanizmus.

Bendra atsakomybė už stebėseną, ataskaitų teikimą ir vertinimą paprastai tenka už proceso koordinavimą ir rezultatų ataskaitų teikimą atsakingiems subjektams. Už stebėseną, ataskaitų teikimą ir vertinimą atsakinga įstaiga gali būti ta pati institucija, kuri koordinuoja nacionalinę prisitaikymo prie klimato kaitos politiką, arba subjektas, nepriklausomas nuo tų, kuriems pavestas prisitaikymo politikos priemonių planavimas ir įgyvendinimas. Abu variantai turi privalumų. Viena vertus, glaudus stebėsenos, ataskaitų teikimo, vertinimo ir politikos formavimo ryšys gali, pavyzdžiui, palengvinti mokymąsi ir stebėsenos bei vertinimo išvadų taikymą formuojant ir peržiūrint politiką. Kita vertus, gali būti pageidautinas nepriklausomumas, ypač vertinimo veiklos atveju.

Įtraukti suinteresuotuosius subjektus, ypač tuos, kurie paminėti prie 1 etapo, ir regionų bei vietos valdžios institucijas labai svarbu ne tik stebėsenos, ataskaitų teikimo ir vertinimo tikslais (siekiant gauti atitinkamą kiekybinę ir kokybinę informaciją, duomenis ir žinias), bet ir aiškinantis turimus duomenis (atsakymus į klausimus „kaip“ ir „kodėl“) ir darant iš jų atitinkamas išvadas.

5.c etapas. Rodiklių apibrėžimas ir kelis skirtingus metodus integruojančios prieigos

Stebint ir vertinant prisitaikymą rekomenduojama derinti kiekybinius ir kokybinius metodus, nes tikėtina, kad tokia prieiga bus lankstesnė, leidžianti naudoti skirtingus duomenų ir informacijos šaltinius, kuriuos galima palyginti tarpusavyje, siekiant užtikrinti, kad bendras prisitaikymo prie klimato kaitos pažangos ir veiksmingumo aprašymas būtų patikimas, nuoseklus ir susietas su kontekstu. Ši prieiga taip pat gali padėti išvengti tam tikro ribotumo, susijusio su atsietai naudojamais kiekybiniais arba kokybiniais duomenimis, taip pat apimti informaciją ir įrodymus iš įvairių šaltinių.

Kiekybiniai rodikliai ir rodiklių rinkiniai suteikia kiekybiškai įvertinamų, iš pirmo žvilgsnio nedviprasmiškų pažangos ir rezultatų įrodymų. Nustatant tinkamus proceso ir rezultatų stebėsenos ir vertinimo rodiklius rekomenduojama:

—	naudotis jau esamais rodikliais, jei jie atitinka bendrą stebėsenos ir vertinimo sistemos tikslą;

—	užtikrinti, kad rodiklių rinkinys suteiktų nuoseklų ir patikimą prisitaikymo prie klimato kaitos pažangos ir rezultatų vaizdą;

—	atsižvelgti į visas pagrindines prielaidas, apribojimus ir neaiškumus, susijusius su rodiklių pobūdžiu, ir juos aiškiai nurodyti;

—	naudoti proceso, atlikto darbo ir rezultatų rodiklių derinį siekiant užtikrinti reprezentatyvumą ir įvertinti pažangą, susijusią su svarbiais arba lemiamais veiksmais, o ne antriniais klausimais;

—	apsvarstyti turimus išteklius, taip pat prieigą prie duomenų, jų reguliarų prieinamumą ir nuoseklumą.

Nors kiekvieno rodiklio tinkamumas turi būti vertinamas rodiklių rinkinio sistemoje, kiekvienas rodiklis turėtų atitikti šiuos kriterijus:

—	Pagrįstumas: ar rodikliu matuojamas rezultatas?

—	Tikslumas: ar suinteresuotieji subjektai sutaria, kas tiksliai matuojama rodikliu?

—	Praktiškumas, įperkamumas, paprastumas: ar informacija prieinama už priimtiną kainą? Ar bus lengva rinkti ir analizuoti duomenis?

—	Patikimumas: ar ilgalaikėje perspektyvoje bus gaunami nuoseklūs duomenys?

—	Jautrumas: ar pasikeitus rezultatui rodiklis keisis pagal šiuos pokyčius?

—	Aiškumas: ar esame tikri, kad padidėjimas yra geras arba blogas?

—	Naudingumas: ar informacija bus naudinga sprendimų priėmimui, atskaitomybei ir mokymuisi?

—	Pripažįstamumas: ar suinteresuotieji subjektai sutinka, kad šį rodiklį naudoti prasminga?

5.d etapas. Rezultatų pateikimas siekiant daryti įtaką politikai ir praktikai

Siekiant kuo geriau pasinaudoti stebėsenos ir vertinimo rezultatais bendrai prisitaikymo politikai tobulinti, išvadas reikia tinkamu laiku ir tinkamu būdu pateikti įvairiems sprendimus priimantiems asmenims. Gerosios praktikos pavyzdys, kaip įtraukti suinteresuotuosius subjektus ir informuoti sprendimus priimančius asmenis apie rezultatus, aprašytas 5 atvejo rėmelyje.

Siekiant pagerinti stebėsenos ir vertinimo rezultatų naudojimą politikos formavimo tikslais, patartina:

—	prieš kuriant stebėsenos ir vertinimo sistemą susitarti, kaip rezultatai bus naudojami;

—	strategijos ir veiksmų plano rengimo ar peržiūros metu bendradarbiauti su suinteresuotaisiais subjektais ir su jais aptarti preliminarius rezultatus, kad būtų išdiskutuota, kaip juos būtų galima aiškinti ir pateikti;

—	gerinti komunikaciją stebėsenos, ataskaitų teikimo ir vertinimo klausimais naudojant įvairias priemones ir sutelkiant dėmesį į tikslines grupes ir konkrečias aplinkybes;

—	daug dėmesio skirti sklaidai, informuotumo didinimui ir gebėjimų stiprinimui;

—	naudotis stebėsenos ir vertinimo rezultatais siekiant užtikrinti, kad prisitaikymas būtų vienas iš visų valdymo lygmenų politinės darbotvarkės prioritetų.

Siekiant užtikrinti, kad prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės fizinis ir socialinis poveikis būtų peržiūrėtas ir taip įvertinta, ar reikia atnaujinti prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją, labai svarbu stebėti ir vertinti įgyvendintų prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių veiksmingumą ir efektyvumą.

Daugiau informacijos apie stebėseną ir vertinimą taip pat pateikiama Prisitaikymo prie klimato kaitos rėmimo priemonės skirsnyje „Prisitaikymo stebėsena ir vertinimas“.

(1) II darbo grupės indėlis Climate Change 2022: Impacts, Adaptation and Vulnerability.

(2) Remiantis Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (2023 m.) 6-osios metinės ataskaitos apibendrinamąja ataskaita, santrauka politikos formuotojams, transformaciniai pokyčiai grindžiami „prisitaikymo ir poveikio švelninimo veiksmais, kuriais pirmenybė teikiama lygybei, socialiniam teisingumui, teisingumui klimato srityje, teisėmis grindžiamoms prieigoms ir įtraukumui“. Taip pat laikoma, kad transformaciniai pokyčiai „padeda siekti tvaresnių rezultatų, mažinti kompromisų poreikį ir skatinti klimato kaitai atsparų vystymąsi“.

(3) Europos klimato teisės akto 5 straipsnio 4 dalis. Valstybės narės strategijas reguliariai atnaujina ir įtraukia susijusią naujausią informaciją į ataskaitas, kurios turi būti teikiamos pagal Reglamento (ES) 2018/1999 19 straipsnio 1 dalį.

(4) Integravimas turi būti struktūrizuotas kaip dvikryptis procesas: juo taip pat turėtų būti atsižvelgiama į kitų sektorių politikos indėlį į prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmus.

(5) Pavyzdžiui, literatūroje teigiama, kad turtingesnėse šalyse vyrai yra mažiau susirūpinę dėl klimato kaitos nei moterys. Žr. pvz., Bush and Clayton (2023).

(6) Gerosios patirties pavyzdžių ir gairių galima rasti interneto puslapyje, kuriame pateikiama argumentų už vaikų įtraukimą į viešųjų sprendimų priėmimo procesą.

(7) Kiti pasirinkimai atsiveria vykdant prisitaikymo prie klimato kaitos veiklą pagal Deleguotąjį aktą dėl ES taksonomijos pagal klimato srities tikslus.

(8) Remiantis rizikos vertinimais, scenarijais ir atsparumo nelaimėms tikslais, parengtais pagal Sąjungos civilinės saugos mechanizmą.

(9) Vis dėlto rizikos vertinimas gali būti dar platesnis, – jame gali būti nustatomos ir prioritetais suskirstomos būtinos prisitaikymo priemonės.

(10) Komisijos pranešimo dėl valstybėms narėms skirtų 2021–2030 m. nacionalinių energetikos ir klimato srities veiksmų planų atnaujinimo gairių 3.6 skirsnyje pateikiamos investicijų poreikių, be kita ko, susijusių su prisitaikymo priemonėmis, apskaičiavimo gairės. Tos pačios gairės gali būti taikomos prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų planams ir strategijoms, be kita ko, siekiant užtikrinti suderinamumą su nacionaliniais energetikos ir klimato srities veiksmų planais (NEKSVP).

II PRIEDAS

Naujos prisitaikymo politikos sritys

Teisingas atsparumas

Pažeidžiamiausios visuomenės grupės dažnai labiausiai nukenčia nuo klimato kaitos, todėl klimato kaitos poveikio ir pažeidžiamumo vertinimuose neturėtų būti aplaidžiai žiūrima į neproporcingas pasekmes nepalankioje padėtyje esančioms žmonių grupėms ir geografinėms vietovėms. Siekiant teisingo atsparumo, labai svarbu išvengti nevienodos naštos ir nė vieno nepalikti nuošalyje.

—

Nevienoda našta: klimato kaita daro neproporcingą poveikį tam tikroms socialinėms grupėms ir geografinėms vietovėms, nes klimato kaitos poveikis yra nevienodas arba pažeidžiamumas buvo susiformavęs jau anksčiau, be to, skiriasi ekonominiai ir politiniai pajėgumai arba skiriasi galimybės naudotis viešosiomis paslaugomis ir infrastruktūra. Šiuo atžvilgiu dėl klimato kaitos gali padidėti esama nelygybė ir atsirasti naujų skirtumų.

—

o-Pavyzdžiui, mažas pajamas gaunančios grupės dažnai patiria didesnį šilumos poveikį ir yra pažeidžiamos, nes galbūt gyvena namuose, kurie nėra gerai izoliuoti, ir neturi pinigų papildomai apsaugai nuo šilumos, pvz., apsaugai nuo saulės. Be to, jos galbūt gyvena tankiai apgyvendintuose rajonuose, kuriuose trūksta žaliųjų viešųjų erdvių. Panašiai grupės, gyvenančios žemumoje ir netoli upių vagų, labiau kenčia nuo potvynių ir gali turėti mažiau galimybių persikelti dėl mažesnės savo būsto kainos.

—	Be to, tam tikras profesijas ir darbuotojus, pavyzdžiui, žemės ūkio, miškininkystės ir statybos darbuotojus, klimato kaita labiau veikia dėl to, kad jiems tenka būti poveikio zonoje (t. y. patirti šiluminį stresą), arba dėl fizinio krūvio.

—

Niekas neturi likti nuošalyje: prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimų kaštai ir nauda turėtų būti pasidalyti sąžiningai.

—

Nesąžiningo prisitaikymo prie klimato kaitos pavyzdys gali būti potvynių valdymo priemonės (o jos būna nepaprastai brangios), kurios palankios turtingiems asmenims, turintiems nekilnojamojo turto teritorijose, kuriose yra didelė potvynių tikimybė, kai blogesnėje padėtyje atsiduria bendruomenės, kurių balsas politiniame gyvenime yra menkesnis, o jų turima ekonominė vertė, kuria rizikuojama, irgi yra mažesnė.

Tačiau į kiekvieną prisitaikymo prie klimato kaitos planavimo etapą svarbu įtraukti teisingo atsparumo aspektus, pvz., įvardijant atitinkamus suinteresuotuosius subjektus, kurie turi būti įtraukti į procesą, atliekant klimato kaitos rizikos ir pažeidžiamumo vertinimą, vertinant prisitaikymo pasirinkimus, stebint ir vertinant prisitaikymo pastangas ir t. t.

Prisitaikymo prie klimato kaitos politikoje galima ne tik svarstyti nevienodos klimato kaitos naštos klausimą ir ieškoti jam sprendimų. Pavyzdžiui, lyčių aspekto integravimas reiškia, kad į jį reikia atsižvelgti planuojant, rengiant, įgyvendinant, stebint ir vertinant politiką, reguliavimo priemones ir išlaidų programas, kad būtų skatinama moterų ir vyrų lygybė ir kovojama su diskriminacija.

Daugiau informacijos apie teisingą atsparumą taip pat rasite „Climate-ADAPT“ teisingo atsparumo politikos puslapyje.

Netinkamas prisitaikymas

Visa prisitaikymo veikla vyksta nuolat kintančiomis sąlygomis ir yra susijusi su dideliu neapibrėžtumu. Todėl prisitaikymas yra nuolatinis procesas, kurio rezultatus sunku prognozuoti. Kai kuriais atvejais prisitaikymo pastangos gali sukelti nenumatytų, nepageidaujamų neigiamų padarinių, vadinamų netinkamu prisitaikymu.

IPCC netinkamą prisitaikymą apibrėžia kaip „veiksmus, dėl kurių gali padidėti neigiamų su klimatu susijusių rezultatų rizika, be kita ko, dėl didesnio išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, didesnio ar kitur perkelto pažeidžiamumo dėl klimato kaitos, didesnio skaičiaus neteisingų rezultatų arba sumažėjusios gerovės dabar ar ateityje“.

Prisitaikymo prie klimato kaitos pastangų sėkmė labai priklauso nuo aplinkybių ir gali skirtis – nuo perėjimo prie klimato kaitai atsparių trajektorijų iki to, kad tikslinė grupė tampa dar pažeidžiamesnė klimato kaitos atžvilgiu.

4 diagrama.

Reagavimo priemonių spektras nuo prisitaikymo iki netinkamo prisitaikymo

Šaltinis:

Schipper, 2020

Nepaisant netikrumo ir konteksto svarbos, buvo nustatyti tam tikri bendro pobūdžio netinkamo prisitaikymo tipai, padedantys išsiaiškinti galimus netinkamo prisitaikymo atvejus.

Schipper (2020) pripažįstamos trys plačios netinkamo prisitaikymo kategorijos: netinkamas infrastruktūros, institucinis ir elgesio pritaikymas. Pastarosios dvi kategorijos ypač aiškiai rodo, kad svarbu atsižvelgti ne tik į fizines, bet ir į socialines prisitaikymo prie klimato kaitos pasirinkimų pasekmes.

Barnett and O'Neill (2010) skiriami penki netinkamo prisitaikymo tipai:

1.	Išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio didinimas Gerai žinomas tokio netinkamo prisitaikymo pavyzdys yra oro kondicionavimo ar kitų energijai imlių technologijų naudojimas.

2.	Neproporcingai didelės naštos perkėlimas pažeidžiamiausiems asmenims. Pavyzdžiui, didesnės vandens kainos daro neproporcingai didelį poveikį mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams, kurie moka didesnę dalį savo pajamų už vandenį ir turi mažiau galimybių sumažinti vandens suvartojimą.

Dideli alternatyvūs kaštai (t. y. ekonominiai, socialiniai arba aplinkos kaštai yra dideli, palyginti su alternatyvomis).

Pavyzdžiui, užtvankos statyba reiškia didelius ekonominius, socialinius ir aplinkos kaštus, susijusios su statybos ir priežiūros išlaidomis, gyventojų perkėlimu ir upės ekosistemos pokyčiais.

Paskatų prisitaikyti mažinimas (pvz., skatinama nereikalinga priklausomybė nuo kitų, skatinamas nesąžiningas nepagrįstos ekonominės naudos siekis arba atlyginama už neveiklumą).

Pavyzdžiui, draudimas arba subsidijos turėtų būti parengti taip, kad skatintų prisitaikymą prie klimato kaitos. Žemės ūkio sektoriuje kompensacijos iš pasėlių draudimo ir (arba) subsidijos už pasėlius priešingu atveju gali atgrasyti pasėlius auginančius ūkininkus nuo prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių ir bandymo rasti alternatyvias prieigas, kurios padėtų išvengti nederliaus: nesistengiant įvertinti skirtingų pasėlių sodinimo rizikos gali atsirasti priklausomybė nuo draudimo ir subsidijų.

Polinkis rinktis įprastą veiksmų eigą (mažinantis būsimų prisitaikymo pasirinkimų skaičių).

Pavyzdžiui, gėlinimo įrenginiai ir kiti dideli infrastruktūros pakeitimai verčia kapitalą ir institucijas laikytis trajektorijų, kurias ateityje bus sunku pakeisti, todėl mažėja pajėgumas reaguoti į nenumatytus aplinkos, ekonominių ir socialinių sąlygų pokyčius ir mažėja prisitaikymo pasirinkimų spektras.

Kad būtų kuo labiau išvengta netinkamo prisitaikymo, politikos formuotojai turi iki galo suprasti padėtį, į kurią jie reaguoja. Tai reiškia, kad reikia suvokti, kokios pažeidžiamumo priežastys (o ne simptomai) ir kokie pagrindiniai veikėjai ir suinteresuotieji subjektai turėtų būti išklausyti. Politikos formuotojai taip pat turėtų atsižvelgti ne tik į politikos ar projektų tvarkaraštį, bet ir į vystymosi trajektorijų tarpusavio sąsajas ir įvairių grupių priklausomybę nuo infrastruktūros ar institucinių struktūrų.

Gamtos procesais pagrįsti sprendimai

Apskritai Europos žaliajame kurse ir konkrečiau ES prisitaikymo prie klimato kaitos ir biologinės įvairovės politikoje raginama dėti daugiau pastangų, kad gamtos procesais pagrįsti sprendimai būtų diegiami daug greičiau ir platesniu mastu nei dabar.

JT apibrėžia gamtos procesais pagrįstus sprendimus kaip „veiksmus, kuriais siekiama apsaugoti, išsaugoti, atkurti, tvariai naudoti ir valdyti natūralias ar modifikuotas sausumos, gėlo vandens, pakrančių ir jūrų ekosistemas, kuriomis veiksmingai ir prisitaikant sprendžiamos socialinės, ekonominės ir aplinkos problemos, kartu užtikrinant žmonių gerovę, ekosistemines paslaugas, atsparumą ir naudą biologinei įvairovei“ (1).

Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) šeštojoje vertinimo ataskaitoje (2) pabrėžiama, kad, siekiant sumažinti ekosistemų pažeidžiamumą ir išlaikyti jų atsparumą klimato kaitai, reikia išsaugoti, apsaugoti, atkurti ir valdyti didelę Žemės ekosistemų dalį. Ataskaitoje taip pat pabrėžiamas didelis gamtos procesais pagrįstų sprendimų potencialas veiksmingai sumažinti su klimatu susijusią riziką ir kartu pagerinti žmonių, ypač pažeidžiamų ir marginalizuotų grupių, gerovę. Ekosistemos visame pasaulyje yra gyvybiškai svarbios siekiant apsaugoti bendruomenes ir gamtą nuo klimato poveikio, pavyzdžiui, potvynių ir dykumėjimo.

Apskritai, gamtos procesais pagrįstais sprendimais miestuose, kraštovaizdžiuose ir jūrose sukuriama daugiau ir įvairesnių gamtinių ir natūralių elementų. Jie naudingi biologinei įvairovei, padeda teikti įvairias ekosistemines paslaugas ir gali padėti siekti ekosistemų atkūrimo ir apsaugos tikslų.

Gamtos procesais pagrįsti sprendimai gali būti įgyvendinami atskirai arba integruojami į kitas prisitaikymo priemones, derinami su technologiniais arba infrastruktūra pagrįstais sprendimais.

Jie duoda geriausių rezultatų, kai įgyvendinami tinkamai atsižvelgiant į ekosistemų sudėtingumą ir numatomą klimato kaitos poveikį joms, taip pat į konkrečias vietos aplinkybes ir įvairius su jomis susijusius interesus ir vertybes. Todėl svarbu visais etapais įtraukti suinteresuotuosius subjektus ir bendruomenes, kad būtų užtikrintas pritarimas ir bendra atsakomybė. Šį procesą palengvins palanki reguliavimo sistema, techniniai standartai, bendradarbiavimu grindžiamas valdymas, žinių perdavimas, gebėjimų stiprinimas ir pakankamas finansavimas.

EAA duomenimis (2021 m.), su gamtos procesais pagrįstais sprendimais, kuriais mažinamas poveikis ir jautrumas klimato pavojams ir didinamas gebėjimas prisitaikyti prie tokių pavojų, yra susijusi įvairaus lygio intervencija:

Natūralių ekosistemų išsaugojimas ir atkūrimas (įskaitant laukinės gamtos atkūrimą) vietovėse, kuriose jos teikia ekosistemines paslaugas, itin svarbias prisitaikymui ir nelaimių rizikos valdymui (pvz., šlapynių apsauga ir atkūrimas siekiant išlaikyti žmonių gyvenviečių apsaugą nuo ekstremalių oro sąlygų).

2.	Tvarus valdomų ekosistemų valdymas ir jų atsparumo klimato kaitai didinimas, kad būtų teikiamos įvairios ekosisteminės paslaugos (pvz., žemės ūkio kraštovaizdžių ir miškų įvairinimas).

3.	Naujų dirbtinių ekosistemų, skirtų konkretiems prisitaikymo poreikiams (pvz., žalieji stogai arba mišrūs pakrančių valdymo sprendimai), kūrimas.

Tačiau, kaip nurodyta Eggermont et al. (2015), ribos tarp šių trijų tipų nėra aiškios, nes tiek erdvės, tiek laiko aspektu yra galimi hibridiniai sprendimai. Pavyzdžiui, kraštovaizdžio lygmeniu, siekiant įgyvendinti daugiafunkciškumo ir tvarumo tikslus, gali tekti maišyti saugomas ir valdomas teritorijas; dirbtinai sukurtą šlapynę galima plėtoti kaip naują ekosistemą, tačiau, jei ji bus gerai įsitvirtinusi, ją galima išsaugoti ir stebėti kaip natūralią ekosistemą.

Testavimas nepalankiausiomis klimato sąlygomis

Reaguodama į Fukušimos atominės elektrinės avariją Japonijoje, 2011 m. kovo 24–25 d. Europos Vadovų Taryba paskelbė, kad „turėtų būti peržiūrėta visų ES branduolinių jėgainių sauga, remiantis išsamiu ir skaidriu rizikos bei saugos įvertinimu (testuojant nepalankiausiomis sąlygomis)“. Šį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis sudarė du elementai: i) branduolinės elektrinės patvarumo įvertinimas, susidarius (hipotetinėms) ekstremalioms situacijoms (3), ir ii) pasirinktų prevencinių ir švelninamųjų priemonių, įskaitant esamas ribas, patikrinimas (4). Po 10 metų šio testavimo nepalankiausiomis sąlygomis metodiką dabar galima ekstrapoliuoti ir atlikti platesnio pobūdžio Europos testavimą nepalankiausiomis klimato sąlygomis, kad būtų galima nustatyti riziką ir trūkumus su klimato kaitos poveikiu susijusioje srityje. Kaip ir branduolinių objektų testavimo nepalankiausiomis sąlygomis atveju, kai koncentruotasi į priemones, kurių būtų galima imtis siekiant užkirsti kelią branduolinio reaktoriaus gedimui įvykus gaivalinei nelaimei, ir į poveikio švelninimo priemones, testavimas nepalankiausiomis klimato sąlygomis taip pat turėtų būti sutelktas į priemones, kurių būtų galima imtis prieš įvykstant klimato nulemtiems ekstremaliems meteorologiniams reiškiniams, kad būtų sumažinta poveikio rizika. Kaip atlikti specialiai pritaikytą testavimą nepalankiausiomis klimato sąlygomis, parodo toliau išvardyti etapai.

1 etapas. Pavojų apibrėžimas atliekant kontekstinį testavimą nepalankiausiomis klimato sąlygomis

Testavimo nepalankiausiomis klimato sąlygomis esmė yra nurodytoje teritorijoje nustatyti galimą riziką dėl su klimatu susijusių pavojų, įskaitant potvynius, karščius, sausras, audras ir t. t. Tai daroma renkant ir rengiant informaciją apie klimato kaitos poveikį (nepalankias sąlygas) ir apie sistemų bei objektų pažeidžiamumą susidūrus su šiuo poveikiu. Ypatingas dėmesys skiriamas pagrindinėms su klimatu susijusios rizikos rūšims – visų pirma rizikai, kuri kyla (svarbiausiai) infrastruktūrai, taip pat apsirūpinimo vandeniu saugumui, apsirūpinimo maistu saugumui, visuomenės sveikatai, biologinei įvairovei, ekosistemoms ir kt. Gerąja praktika laikoma nurodytoje teritorijoje pradėti testavimą nepalankiausiomis sąlygomis nuo ypatingos svarbos infrastruktūros objektų, kurie yra būtini kitoms ypatingos svarbos sistemoms, tokioms kaip apsirūpinimas maistu bei vandeniu ir sveikatos priežiūra. Su klimatu susijusi rizika ir pavojai yra plačiai pasklidę erdvėje ir skiriasi ne tik nacionaliniu ar subnacionaliniu mastu, bet ir skirtinguose kaimuose, skirtingose gatvėse ar net skirtinguose namuose. Todėl pirmiausia reikėtų nustatyti testavimo nepalankiausiomis klimato sąlygomis erdvinį mastą ir su juo susijusius pavojus.

2 etapas. Bendro pažeidžiamumo tyrimas

Antrame etape atliekamas pažeidžiamumo, susijusio su anksčiau nustatytais klimato pavojais, tyrimas remiantis viešai prieinamomis žiniomis, pavyzdžiui, nacionaliniais ar vietos žemėlapiais. Ši greita peržvalga suteikia galimybę greitai surinkti pagrindinę informaciją, kuri parodo pirmuosius klimato poveikio ir pažeidžiamumo požymius tam tikroje vietovėje. Rezultatai yra tinkami siekiant didinti informuotumą ir teikti informaciją atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams, kurie dar nepakankamai įsitraukę į prisitaikymą prie klimato kaitos.

2.a etapas. Išsamus pažeidžiamumo vertinimas

2 etape surinkta informacija daugeliu atvejų yra nepakankamai konkreti, kad būtų galima nustatyti vietos lygmens pažeidžiamumą. Tokiu atveju būtų naudinga gauti specialiai pritaikytą informaciją su papildomais duomenimis ir pavyzdiniais skaičiavimais apie konkrečią sritį.

3 etapas. Nuo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis iki prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos

Atlikus testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, kitas žingsnis – paversti šią informaciją to sektoriaus ar srities prisitaikymo prie klimato kaitos strategija. Prieš aptariant galimybes panaudoti šiuos rezultatus, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokią informaciją testavimas nepalankiausiomis sąlygomis suteikia, o kokios ne:

—	Testavimo nepalankiausiomis sąlygomis negalima neišlaikyti ar išlaikyti. Jo paskirtis yra nustatyti galimą pažeidžiamumą ir riziką srityje, kad būtų gauta informacijos rengiant prisitaikymo prie klimato kaitos planus ar strategijas.

—	Standartizuotas testavimas nepalankiausiomis sąlygomis vykdomas ne tam, kad būtų užpildytas „pavyzdinis“ kontrolinis sąrašas. Juo siekiama kita ko – padėti parengti specialiai pritaikytas prisitaikymo prie klimato kaitos strategijas ar planus.

—	Testavimas nepalankiausiomis sąlygomis neįpareigoja laikytis kokių nors prisitaikymo prie klimato kaitos normų, bet suteikia informacijos diskusijoms apie tai, kokie rizikos lygiai yra priimtini, o kokie – ne.

—	Atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis nėra skaičiuojami tam tikrų prisitaikymo priemonių kaštai: toks biudžetas turėtų būti sudaromas vėlesniame etape, kai galima palyginti prisitaikymo priemones.

—	Atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis nesuteikiamas teigiamas ar neigiamas vertinimas ir nenustatomos privalomos priemonės – bet visa tai daroma bendradarbiaujant su suinteresuotaisiais subjektais, kaip matyti iš toliau pateikto praktinio pavyzdžio.

Praktinis pavyzdys: Nyderlandų praktika, kaip testavimą nepalankiausiomis klimato sąlygomis integruoti į prisitaikymo prie klimato kaitos planus vedant dialogus rizikos klausimais

Nyderlanduose visos savivaldybės, regioninės vandens tarybos, provincijos ir centrinė valdžia bendradarbiauja pagal Deltos programą – prisitaikymo prie klimato kaitos programą. Pagal Deltos planą, vykdant teritorijų planavimą siekiama, kad iki 2050 m. Nyderlandai būtų atsparūs klimato kaitai ir vandens poveikiui, todėl visos proceso šalys susitarė atlikti testavimą nepalankiausiomis klimato sąlygomis bendradarbiaujant su įvairiais suinteresuotaisiais subjektais. Atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis daugiausia dėmesio skirta sausroms, karščiui, drėgmės pertekliui, miesto potvyniams / lietaus poplūdžiams. Vėliau šalys ėmėsi organizuoti dialogus rizikos klausimais ir į testavimo nepalankiausiomis sąlygomis ir dialogų rizikos klausimais išvadas atsižvelgė rengdamos įgyvendinimo darbotvarkes. Iki 2021 m. visi darbiniai regionai atliko testavimą nepalankiausiomis sąlygomis. Be to, beveik visi darbiniai regionai buvo pradėję rizikos dialogus, ir vis daugiau savivaldybių ir darbinių regionų parengė prisitaikymo prie klimato kaitos įgyvendinimo darbotvarkę.

Dialogas rizikos klausimais yra kartotinis procesas, kurį sudaro įvairūs pokalbiai apie su klimatu susijusią riziką. (Sub)nacionalinio lygmens valstybės tarnautojai dalyvauja vidaus dialoguose rizikos klausimais, o nacionalinės valdžios institucijos ir kitos proceso šalys, pavyzdžiui, gyventojai ir įmonės, tarpusavyje palaiko išorės dialogus rizikos klausimais. Dialogo rizikos klausimais tikslas yra dvejopas:

1.	Informuotumo apie tam tikros teritorijos pažeidžiamumą klimato kaitos atžvilgiu didinimas. Dialogo rizikos klausimais metu dalyviai gali aptarti testavimo nepalankiausiomis klimato sąlygomis rezultatus, apsvarstydami, kokia rizika, jų nuomone, yra priimtina, o kokia – ne.

2.	Dialoguose taip pat skatinamos diskusijos, kaip konkrečiais veiksmais sumažinti pažeidžiamumą.

Nyderlandų vyriausybė parengė veiksmų planą, kuris padėtų dialogus rizikos klausimais vesti taip, kad per juos būtų gauta informacijos prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoms ir planams rengti.

1 lentelė

Dialogo rizikos klausimais proceso apžvalga

Pasirengimas	Dialogo palaikymas	Užbaigimas
Kodėl? Kas? Kaip ir kokia forma? Kokia yra pagrindinė su klimatu susijusi rizika? Kokias temas reikia aptarti? Kaip organizuoti dialogą? Kaip informuoti suinteresuotuosius subjektus? Kada? Kas atsakingas už šį procesą?	Kaip susieti temas? Kas patiria poveikį? Kokie galimi sprendimai? Kokios galimybės? Kokia nauja rizika? Kaip pasiekti tą patį lygį? Kas moderuoja procesą? Kaip užtikrinti, kad visi dalyvautų?	Kas yra bendruomenės susitarimai? Koks yra dialogo rizikos klausimais rezultatas? Kas ką daro ir kodėl? Ar pakartojame dialogą? Kaip dalytis rezultatais? Kokie komunikacijos metodai bus naudojami?

Nėra aiškaus dialogų rizikos klausimais plano, nes jie priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, masto, laiko ir gebėjimų. Nyderlanduose jau vyko keli dialogai rizikos klausimais apie testavimo nepalankiausiomis sąlygomis išvadas. Jie apibendrinti apžvalgoje ir žemėlapyje. Nyderlandų vyriausybė savivaldybėms, regionams ir kitiems administraciniams organams taip pat pateikia organizacijų, galinčių padėti palengvinti rizikos dialogus, sąrašą ir pristato jau įvykusių dialogų rizikos klausimais pavyzdžius.

(1) 2022 m. kovo 2 d. Jungtinių Tautų aplinkos programos penktosios Jungtinių Tautų aplinkos asamblėjos (UNEP/EA.5/Res.5) priimta apibrėžtis, dėl kurios buvo susitarta daugiašaliu lygmeniu; nuoroda atsisiųsta 2023 m. balandžio 13 d.

(2) II darbo grupės indėlis Climate Change 2022: Impacts, Adaptation and Vulnerability, nuoroda atsisiųsta 2023 m. balandžio 13 d.

(3) Pagrindinės peržiūros temos buvo natūraliai kylantys reiškiniai, įskaitant žemės drebėjimą, cunamį ir ekstremalias oro sąlygas, taip pat saugos sistemų praradimas ir didelių avarijų valdymas.

(4) Taip pat žr. ES testavimo nepalankiausiomis sąlygomis specifikacijas; nuoroda atsisiųsta 2023 m. balandžio 13 d.