Briuselis, 2021 05 12

COM(2021) 236 final

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI EMPTY

Tvaresnės ir konkurencingesnės ES akvakultūros 2021–2030 m. strateginės gairės

{SWD(2021) 102 final}


1.REIKIA NAUJOS ES AKVAKULTŪROS STRATEGIJOS

Europos žaliajame kurse ir strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ pabrėžiamas ūkiuose auginamų jūros gėrybių, kaip maistui ir pašarams skirtų mažo anglies pėdsako baltymų šaltinio, potencialas; joms tenka svarbus vaidmuo prisidedant prie tvarios maisto sistemos kūrimo. Strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ taip pat nustatyti konkretūs akvakultūros tiksliniai rodikliai, visų pirma – mažesnis parduotų antimikrobinių medžiagų kiekis 1 ir didesnis ekologinės akvakultūros augimas 2 .

Akvakultūros sektoriuje kuriamos darbo vietos ir jis atveria ekonominio vystymosi galimybių ES pakrančių ir kaimo bendruomenėse. Jis taip pat gali padėti mažinti ekonomikos priklausomybę nuo iškastinio kuro; kovoti su klimato kaita ir švelninti jos poveikį, mažinti taršą; geriau išsaugoti ekosistemas (pagal Biologinės įvairovės strategijos tikslus ir veiksmų planą „Nulinės taršos tikslas – kad aplinkoje nebūtų toksinių medžiagų“); taip pat prisidėti prie to, kad išteklių valdymas būtų labiau žiedinis. Todėl dabar kaip niekada svarbu vadovautis ilgalaikiu strateginiu požiūriu į tvarų ES akvakultūros augimą. Šis požiūris taip pat turėtų padėti ES akvakultūros sektoriui atsigauti po COVID-19 krizės ir užtikrinti jo ilgalaikį tvarumą ir atsparumą.

Bendros žuvininkystės politikos reglamente 3 jau paraginta laikytis koordinuoto ES strateginio požiūrio į paramą ES akvakultūros sektoriaus augimui kartu užtikrinant jo ekonominį, aplinkosauginį ir socialinį tvarumą. Nors reglamente numatytas atvirasis koordinavimo metodas ir ES finansavimas padėjo pasiekti pažangą, akvakultūros sektorius dar toli gražu neišnaudoja viso augimo potencialo ir visų galimybių tenkinti didėjančią tvariau pagamintų jūros gėrybių paklausą 4 . Daugiau kaip 70 proc. suvartojamų jūros gėrybių ES importuoja 5 . Akvakultūros produktai (įskaitant importuojamus) iš viso sudaro 25 proc. ES suvartojamų jūros gėrybių; vos 10 proc. ES suvartojamų akvakultūros produktų pagaminti ES. ES akvakultūros sektorius pagamina mažiau nei 2 proc. pasaulio akvakultūros produkcijos. ES akvakultūros produktų gamyba tebėra labai koncentruota ir atskirose ES valstybėse narėse, ir pagal ūkiuose auginamų organizmų rūšis, todėl galimybių įvairinti veiklą yra daug. Kai kurie ES akvakultūrai taikomi kokybės, sveikatos ir aplinkos norminiai reikalavimai, palyginti su kitų šalių akvakultūra, yra patys griežčiausi. Tačiau ES akvakultūros sektorius visgi gali labiau gerinti savo aplinkosauginį veiksmingumą ir taip prisidėti prie Europos žaliojo kurso ir susijusių strategijų tikslų įgyvendinimo.

Šiame komunikate peržiūrimos 2013 m. Komisijos priimtos Tvarios ES akvakultūros plėtros strateginės gairės 6 . Šios gairės buvo pagrindinė ES akvakultūros politikos strateginio koordinavimo priemonė. Remdamosi šiomis gairėmis, ES valstybės narės iki 2015 m. priėmė daugiamečius nacionalinius strateginius akvakultūros planus. Įgyvendinant šiuos planus pasinaudota iš kitų ES valstybių narių perimta gerąja patirtimi: ja dalytis padėjo Komisija ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF) ir kitų ES fondų skirtas finansavimas.

Komisija paragino ES valstybes nares peržiūrėti savo daugiamečius nacionalinius strateginius planus atsižvelgiant į konsultacijas dėl naujų šiame komunikate pateiktų gairių. Būsimasis Europos jūrų reikalų, žvejybos ir akvakultūros fondas 7 (EJRŽAF) ir toliau skirdamas paramą ES valstybėms narėms padės įgyvendinti tuose planuose ir jų veiklos programose išdėstytą strateginę sektoriaus viziją, be kita ko, vietos veiksmais 8 . 

2.NAUJOSIOS STRATEGINĖS GAIRĖS

Europos žaliasis kursas yra naujoji ES ekonomikos augimo strategija. Ja siekiama skatinti ekonomikos augimą ir kurti darbo vietas, kartu ekonomiškai efektyviai spartinant žaliąją pertvarką. Šiame komunikate išdėstytomis strateginėmis gairėmis siekiama suteikti bendrą viziją ES valstybėms narėms ir visiems atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams, kaip prisidėti prie tos augimo strategijos įgyvendinimo toliau plėtojant ES akvakultūrą. Visų pirma norima, kad šios gairės padėtų kurti ES akvakultūros sektorių, kuris i) būtų konkurencingas ir atsparus, ii) tiektų maistingą ir sveiką maistą, iii) sumažintų ES priklausomybę nuo jūros gėrybių importo, iv) atvertų ekonomines galimybes ir kurtų darbo vietas, v) taptų pasauliniu tvarumo etalonu. Jos taip pat turėtų padėti ES vartotojams priimti informacija pagrįstus sprendimus dėl tvariai pagamintų akvakultūros produktų ir užtikrinti vienodas sąlygas Europos Sąjungoje parduodamiems akvakultūros produktams. Šios gairės taip pat turėtų padėti orientuotis, kaip naudotis gausiomis ES akvakultūros rėmimo priemonėmis ir fondais, ir įgyvendinti taikytinus ES teisės aktus.

Norint įgyvendinti šią viziją reikės spręsti įvairius ES akvakultūros sektoriaus uždavinius ir pasinaudoti įvairiomis jo galimybėmis, kad būtų pasiekti šie tarpusavyje susiję tikslai:

(1)didesnis atsparumas ir konkurencingumas;

(2)dalyvavimas žaliojoje pertvarkoje;

(3)visuomenės pritarimo ir vartotojų informavimo užtikrinimas ir

(4)žinių ir inovacijų plėtra.

Šiame komunikate pateikiamos bendros gairės, kaip spręsti tuos uždavinius ir pasinaudoti tomis galimybėmis. Komunikato priede taip pat siūloma Komisijai, ES valstybėms narėms ir Akvakultūros patariamajai tarybai imtis konkrečių veiksmų, kurie padėtų siekti pažangos visose nurodytose srityse.

Kai reikia, šiame komunikate bus nurodytos specifinės problemos ir galimybės, susijusios su jūrinių bestuburių auginimo 9 ir vidaus vandenų akvakultūros 10 ypatumais. Toliau įgyvendindama strategiją „Nuo ūkio iki stalo“, Komisija taip pat rengia atskirą iniciatyvą, konkrečiai skirtą dumblių auginimui, saugiam vartojimui ir novatoriškam naudojimui paremti. Šia iniciatyva bus atsiliepiama į su dumblių auginimu susijusias problemas bei galimybes ir joje bus pasiūlyta konkrečių veiksmų 11 .

Šis komunikatas parengtas intensyviai konsultuojantis su ES valstybėmis narėmis ir suinteresuotaisiais subjektais, kurie turi atstovų Akvakultūros patariamojoje taryboje. Taip pat atsižvelgta į viešų konsultacijų rezultatus 12 . Be to, šiame komunikate įsiklausyta į Europos Parlamento pareikštas nuomones dėl ES akvakultūros plėtros 13 .

2.1.Atsparumo ir konkurencingumo didinimas

Pagrindinės sąlygos, kuriomis ES akvakultūros sektorius gali augti atsparus ir konkurencingas yra dvi: galimybė naudotis teritorija ir vandenimis ir skaidri bei veiksminga reguliavimo ir administravimo sistema. Atlikus atvirojo koordinavimo metodo tarpinį vertinimą 14 padaryta išvada, kad, nors nuo 2013 m. strateginių gairių priėmimo kai kuriose valstybėse narėse padaryta pažanga, abiejose šiose srityse reikia dėti daugiau pastangų. Kalbant apie atsparumą, akvakultūros sektoriui ypač aktualūs du iššūkiai: rizikos, susijusios su gyvūnų ir žmonių sveikata (visų pirma, bet ne tik, moliuskų auginimo srityje), valdymas ir klimato kaitos poveikis. Konkrečiai gėlųjų vandenų akvakultūrai sunkumų taip pat kelia plėšrūnai ir sausra 15 , nes tai gali smukdyti jos pelningumą 16 . Gamintojų organizacijos ir rinkos organizavimas, taip pat kontrolė ir kova su sukčiavimu taip pat yra svarbios ES akvakultūros sektoriaus atsparumo ir konkurencingumo užtikrinimo priemonės. Galiausiai sektorius taip pat gali tapti konkurencingesnis, jei toliau įvairins ES akvakultūros produkciją ir didins akvakultūros produktų vertę.

2.1.1.Galimybė naudotis teritorija ir vandenimis

Dėl klimato kaitos vandens mažėja. Taip pat didėja konkurencija dėl įvairių rūšių ekonominei veiklai, įskaitant akvakultūrą, reikalingos teritorijos ir prieigos prie vandens. Todėl labai svarbu koordinuoti teritorijų planavimą, kuo anksčiau įtraukiant atitinkamus suinteresuotuosius subjektus. Šis teritorijų planavimas gali užtikrinti teritorijos ir vandens paskirstymą skirtingų rūšių veiklai, kartu išsaugant ekosistemas. ES valstybės narės į savo jūrinių teritorijų planus jau labiau integruoja akvakultūros veiklą, kaip numatyta Jūrinių teritorijų planavimo direktyvoje 17 . Tačiau daugelis šių planų netrukus dar tik įsigalios, ir jų poveikiu akvakultūrai dar reikės įsitikinti. Be to, reikia toliau daryti pažangą, susijusią su kitais akvakultūros veiklai reikalingais teritorijų planavimo ir prieigos prie vandens aspektais.

Koordinuotas teritorijų planavimas turėtų apimti ne tik marikultūrą (be kita ko, tarpiniuose, t. y. sūrokuose vandenyse), bet ir gėlųjų vandenų bei sausumoje plėtojamą akvakultūrą (akvakultūros recirkuliacines sistemas). Jį atliekant reikėtų atsižvelgti į būsimą jūros akvakultūros plėtrą, kur tai leidžia gamtinės sąlygos 18 . Ypatingo dėmesio turėtų sulaukti mažesnį poveikį aplinkai darančios akvakultūros plėtra (pvz., tam tikrų akvakultūros metodų jungimas siekiant toliau mažinti į aplinką sklindančių maisto medžiagų ir organinių medžiagų kiekį) ir tinkamos akvakultūros veiklos (ypač tos, kuri teikia ekosistemines paslaugas) integravimas saugomose, pvz., „Natura 2000“, teritorijose. Planuojant teritorijas visada turėtų būti užtikrintas atitinkamų ES teisės aktų įgyvendinimas ir numatytos ekologinei akvakultūrai ir moliuskams auginti skirtos specialiosios teritorijos 19 . Planuojant taip pat reikėtų atsižvelgti į akvakultūros prisitaikymą prie klimato kaitos, taip pat į tam tikrų tipų akvakultūros potencialą švelninti klimato kaitos poveikį (pvz., surinkti anglies dioksidą arba išsaugoti ekosistemas, kurios saugo nuo ekstremalių meteorologinių reiškinių).

Planuojant teritorijas reikėtų paskirti akvakultūrai tinkamas teritorijas, ir šiame procese skirtingos atitinkamos institucijos turi skirtingais lygmenimis tarpusavyje koordinuoti veiklą. Pirmiausia reikėtų sudaryti esamų ir potencialių akvakultūros teritorijų žemėlapį, kuris derėtų prie esamų aplinkosaugos planų (įskaitant upių baseinų valdymo planus). Sudarant tokį žemėlapį kartu reikėtų išnagrinėti, ar tikslinga atkurti apleistus akvakultūros objektus arba akvakultūros reikmėms pertvarkyti esamus pramoninius objektus. Be to, sudarant žemėlapį turėtų būti siekiama propaguoti įvairios veiklos ir įvairiopo teritorijos naudojimo sinergiją, pvz., akvakultūros plėtrą skatinti kartu su jūros vėjo energetikos plėtra.

Akvakultūrai tinkamos teritorijos turėtų būti paskiriamos remiantis aiškiais ir skaidriais naujų teritorijų nustatymo kriterijais ir priemonėmis. Tos priemonės, be kita ko, yra i) poveikio ekosistemai vertinimas atliekant strateginį poveikio vertinimą, ii) vandens kokybės reikalavimų nustatymas (ypač auginant moliuskus), iii) galimos sinergijos ir nesiderinimo su kita veikla įvertinimas, iv) teritorijos talpumo ribos 20 nustatymas ir v) būtino akvakultūros objektų atstumo nuo taršos šaltinių nustatymas. Paskiriant teritoriją kartu turėtų būti sukurtas tinkamas mechanizmas, skirtas: i) duomenims apie akvakultūros veiklos poveikį aplinkai stebėti ir rinkti ir ii) vandens kokybei (ypač tose teritorijose, kuriose auginami moliuskai) stebėti.

2.1.2.Reguliavimo ir administravimo sistema

ES akvakultūros sektorius ir toliau nurodo, kad augti labai kliudo nacionalinių licencijų išdavimo sistemų sudėtingumas ir licencijų išdavimo procedūrų grafiko ir rezultatų nenuspėjamumas. Licencijų išdavimo procedūros gali būti ypač didelė našta mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Sunkumų kyla ir dėl sudėtingos sektoriaus reglamentavimo sistemos, ir dėl būtinybės licencijų išdavimo procese kreiptis į daugelį institucijų. Be to, susirūpinus dėl akvakultūros veiklos poveikio aplinkai ar kitai ekonominei veiklai dažnai pradedamos apeliacijos procedūros, kurios dar labiau vilkina licencijos gavimo arba atnaujinimo procesą.

Svarbiausi šių klausimų sprendimo žingsniai (kartu užtikrinant, kad licencijų išdavimo procedūrose būtų tinkamai atsižvelgta į aplinkosaugos aspektus):

-supaprastinti ir, jei įmanoma, suderinti akvakultūros srities teisės aktus ir administracines gaires. Idealiu atveju tokio supaprastinimo tikslais reikėtų priimti vieną nacionalinės teisės aktą, kuris apimtų visus susijusius aspektus. Šiame teisės akte turėtų būti nustatytos aiškios paraiškų dėl naujų licencijų arba licencijų atnaujinimo nagrinėjimo procedūros ir terminai;

-jei įmanoma, įsteigti vieną nacionalinį akvakultūros įstaigą, jungiančią visas įvairias atitinkamas už akvakultūrą atsakingas institucijas. Ši įstaiga siektų palengvinti ir koordinuoti su akvakultūros veiklos planavimu, licencijavimu ir stebėjimu susijusį tų institucijų darbą. Ji turėtų laiku pakviesti atitinkamus suinteresuotuosius subjektus dalyvauti diskusijose ir atsižvelgti į jų pareikštas nuomones. Tais atvejais, kai atsakomybė už akvakultūrą taip pat yra subnacionalinio lygmens, ragintina kurti nacionalinę struktūrą, vienijančią regionines ir (arba) vietos valdžios institucijas ir subjektus;

-sukurti vieno langelio principu veikiančią akvakultūros licencijų sistemą, kuri padėtų užtikrinti tiek licencijų išdavimo proceso skaidrumą, tiek pareiškėjo ir sprendimus priimančių institucijų bendravimą;

-laikantis 2.1.1 skirsnyje minėtų principų paskirti akvakultūrai tinkamas teritorijas;

-numatyti ilgesnio laikotarpio licencijas, susietas su reguliariu stebėjimu ir sankcijomis už reikalavimų nesilaikymą (tarp jų galėtų būti licencijos atšaukimas). Licencijų išdavimo sąlygose turėtų būti numatyta prievolė vykdyti stebėjimą ir perduoti duomenis, konkrečiai tuos, kurių reikalaujama pagal atitinkamus nacionalinės ir ES teisės aktus.

ES valstybių narių pažanga sprendžiant šiuos klausimus taip pat būtų atsakas į ES akvakultūros produktų gamintojų susirūpinimą dėl to, kad sąlygos ES akvakultūros veiklai ES nėra vienodos, nes norintiesiems gauti naujų ūkių licencijas ES valstybės narės kelia nevienodo sunkumo reikalavimus.

2.1.3.Gyvūnų sveikata ir visuomenės sveikata

Nors yra priimta ES teisės aktų dėl vandens organizmų sveikatos 21 ir ES finansuoja šios srities mokslinius tyrimus 22 , infekcinės ligos toliau labai riboja akvakultūros produktyvumą. Jos taip pat kelia grėsmę gyvūnų gerovei. Iššūkiai, kuriuos dar reikia įveikti šioje srityje:

-stokojama gerų kiekvienai akvakultūros organizmų rūšiai pritaikytų auginimo metodų ir technologijų;

-reikia vykdyti geresnę ligų ir užsikrėtimo parazitais prevenciją taip sumažinant veterinarinių vaistų poreikį;

-reikia naudoti mažiau vaistų (įskaitant antimikrobines ir antiparazitines medžiagas), kurie gali pakenkti aplinkai arba didinti atsparumą antimikrobinėms medžiagoms;

-stinga mokslinių tyrimų (be kita ko, susijusių su žuvų mikrobiomu, galimu klimato kaitos poveikiu žuvų sveikatai ir streso poveikiu žuvų imuninei sistemai);

-mažoka specialių vandens gyvūnams skirtų veterinarinių vaistų (įskaitant vakcinas) 23 ;

-trūksta geros praktikos žinynų apie vandens organizmų ligų, nenurodytų atitinkamuose ES teisės aktuose, ankstyvą nustatymą, prevenciją ir kontrolę;

-reikia nuosekliau ir nuodugniau tirti vandens organizmų ligas tam tikrose ES valstybėse narėse bei tam tikruose sektoriuose ir

-valdyti norovirusus moliuskų ūkiuose: šie virusai gali kelti grėsmę ne tik visuomenės sveikatai, bet ir moliuskų ūkių ekonominiam gyvybingumui 24 .

2.1.4.Prisitaikymas prie klimato kaitos ir jos švelninimas

Akvakultūros sektorius turės prisitaikyti prie gausių ardomųjų klimato kaitos padarinių ir didinti savo atsparumą. ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija ir nacionalinės strategijos ir (arba) planai suteikia pagrindą, kuriuo remdamiesi politikos formuotojai gali užtikrinti visapusiškų ir veiksmingų prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių įgyvendinimą 25 . Atskiros sektorinės prisitaikymo strategijos turėtų būti skirtos konkrečiai akvakultūros sektoriui 26 . Kartu reikia kiek galima sumažinti bet kokį potencialų neigiamą akvakultūros poveikį klimato kaitai. Gaminant, vežant ir perdirbant suvartojamos energijos ir išmetamo anglies dioksido kiekis turi būti kuo mažesnis.

Tačiau akvakultūra taip pat turi didelį klimato kaitos švelninimo potencialą. Tam tikrų tipų akvakultūra, pvz., jūros dumblių ir moliuskų auginimas, gali, kai jai taikoma tinkama sistema, teikti klimato kaitos švelninimo (pvz., anglies dioksido sekvestracijos 27 ) arba prisitaikymo prie klimato kaitos (pvz., gamtos sprendimais pagrįstos pakrančių apsaugos) paslaugas. Tinkamai valdoma kitų tipų akvakultūra gali padėti išsaugoti ekosistemas, pvz., tvenkinius ar šlapynes. Šios ekosistemos saugo nuo klimato kaitos poveikio, pvz., jūros lygio kilimo ir potvynių. Tokio tipo akvakultūrą reikėtų skatinti.

2.1.5.Gamintojų organizacijos ir rinkos organizavimas 

Padėtis, kurioje akvakultūros sektorius atsidūrė dėl COVID-19 protrūkio, parodė, kad gamintojų organizacijos (GO) padeda veikti kolektyviai, ypač smulkiesiems gamintojams. GO suteikia daugiau derybinės galios santykiuose su perdirbėjais ir mažmenininkais. Jos taip pat suteikia galimybę dalytis ištekliais ir pasinaudoti bendromis paslaugomis (pvz., konsultacijomis, reklaminėmis kampanijomis), kurios kitu atveju atskiriems gamintojams būtų per brangios. Be to, GO palengvina kolektyvinį valdymą ir (arba) sudaro palankesnes sąlygas gamintojų savireguliavimo iniciatyvoms. GO gali padėti organizuotis gamintojams, o tarpšakinės organizacijos leidžia geriau integruoti visos vertės grandinės dalyvius. Jos taip pat pagerina sąlygas gamintojų, perdirbėjų ir mažmenininkų savireguliavimo iniciatyvoms. Tarpšakinės organizacijos dar padeda įgyvendinti ir kontroliuoti ženklinimo reikalavimus.

Nors pripažintos GO ir tarpšakinės organizacijos gali gauti paramą iš Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF) (konkrečiai, paramą jų gamybos ir prekybos planams 28 ), įsisteigė tik visai nedaug GO 29 . Steigti GO būtų ypač naudinga siekiant padidinti moliuskų ir gėlavandenių rūšių akvakultūros produktų gamintojų derybinę galią maisto tiekimo grandinėje. Paprastai šie gamintojai yra mažesnės bendrovės, kurios savo produkciją parduoda urmu ir negali pasinaudoti vertikalia integracija su perdirbėjais ir mažmenininkais.

Akvakultūros produktų gamintojai išreiškė susirūpinimą dėl sunkumų (ypač kylančių smulkiems gamintojams) įsteigti GO ir gauti jos pripažinimą pagal Reglamentą (ES) Nr. 1379/2013 dėl bendro žvejybos ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo (BRO reglamentą). Šiuos sunkumus daugiausia lemia reikalaujami finansiniai ištekliai ir administracinės kliūtys. Siekdama palengvinti gamintojų ir kitų profesinių organizacijų pripažinimą ir jų taisyklių taikymą subjektams, kurie nėra jų nariai, Komisija parengė neprivalomą rekomendacinį dokumentą 30 . Komisija taip pat nuolat remia sektorių teikdama metodinę paramą ir sudarydama sąlygas dalyvauti ir dalytis informacija techninio pobūdžio susitikimuose.

2.1.6.Kontrolė

Kitas svarbus aspektas užtikrinant ES akvakultūros tvarumą ir pelningumą – tinkama kiekvienos valstybės narės vykdoma akvakultūros produktų kontrolė visoje tiekimo grandinėje (nuo sugavimo ar surinkimo iki pervežimo ir mažmeninės prekybos), kaip numatyta ES žuvininkystės kontrolės reglamente 31 . Atsekamumo įpareigojimai suteikia galimybę sužinoti akvakultūros produktų kilmę ir kovoti su sukčiavimu. Komisijos pasiūlyme dėl naujo Žuvininkystės kontrolės reglamento 32 išplečiama atsekamumo įpareigojimų taikymo sritis – įtraukiami visi akvakultūros produktai, įskaitant perdirbtus produktus ir iš ES nepriklausančių šalių importuotus produktus. Todėl atsekamumas taip pat yra prasminga vienodų sąlygų ES rinkoje užtikrinimo priemonė.

2.1.7.Įvairinimas ir pridėtinė vertė

ES akvakultūros sektorius ir toliau turi daug įvairinimo galimybių: ne tik auginti perspektyvių naujų rūšių organizmus (visų pirma imantis rūšių, kurioms nereikia pašarų arba jų reikia mažai ir kurių aplinkosauginis pėdsakas yra mažesnis), bet ir įvairinti gamybos metodus (pvz., taikyti polikultūrą akvakultūros tvenkiniuose ir integruotą multitrofinę akvakultūrą). Taip pat svarbu dėti daugiau pastangų, kad perdirbti ir supakuoti akvakultūros produktai taptų naujais papildomą vertę turinčiais produktais (pvz., filė ir paruoštais vartoti produktais), kurie traukia jaunesnius vartotojus. Tai ypač aktualu tradicinių formų jūrinių bestuburių ir gėlųjų vandenų akvakultūrai. Kita svarbi ES akvakultūros produktų vertės didinimo priemonė yra naudoti kokybės sistemas ir ženklus (jei siekiant užtikrinti jų patikimumą taikoma tinkama kontrolė), įskaitant geografines nuorodas 33 . Svarbų vaidmenį įvairinant ES akvakultūros produkciją ir didinant jos vertę taip pat atlieka ES tvarios akvakultūros, kaip su trumpomis maisto grandinėmis susijusios vietinės gamybos pavyzdžio, propagavimas.

Taip pat reikėtų skatinti geografinę diversifikaciją. Valstybės narės, kuriose akvakultūros sektorius vis dar antraeilis, turėtų išnagrinėti ir toliau plėtoti akvakultūros potencialą, susijusį su tvariu maisto ir pašarų tiekimu ir alternatyvių tvarių įmonių bei darbo vietų kūrimu, ypač atokiose vietovėse, kuriose maža galimybių gauti darbą.

2.2.Dalyvavimas žaliojoje pertvarkoje

ES akvakultūros sektorius, kaip ir kiti ES ekonomikos sektoriai, turi prisidėti prie žaliosios pertvarkos, kuri numatyta Europos žaliojo kurso dokumente. Šiam sektoriui tenka ypatingas vaidmuo pereinant prie tvarių maisto sistemų, taip pat plėtojant bioekonomiką ir žiedinę ekonomiką (tuo tikslu naudojant atsinaujinančiuosius vandenų išteklius) ir stabdant biologinės įvairovės nykimą bei ją didinant, be kita ko, mažinant taršą. Be to, dėdamas pastangas pasiekti konkurencingą tvarumą (įvardytą strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“), t. y. pasiekti, kad ES skiriamuoju ženklu būtų tvarumas, sektorius įgyja plačias ekonomines galimybes, ypač turint omenyje tai, kad visuomenei vis labiau rūpi rinkoje esančių produktų aplinkosauginis pėdsakas ir gyvūnų gerovė.

2.2.1.Aplinkosauginis veiksmingumas

Akvakultūrai reikalingos geros aplinkos sąlygos, pvz., gera vandens kokybė. Todėl akvakultūrai ypač svarbi ES valstybių narių kova su vandens tarša, atitinkanti Europos žaliojo kurso dokumente apibrėžtą nulinės taršos tikslą 34 Tinkamai valdoma akvakultūra taip pat gali būti baltymų gamybos metodas, kurio anglies ir aplinkosauginis pėdsakas yra mažesnis nei kitų ūkininkavimo būdų. Be to, tinkamai valdoma tam tikrų formų akvakultūra (pvz., moliuskų auginimas, akvakultūra tvenkiniuose ir šlapynėse, dumblių ir kitų bestuburių auginimas) gali teikti daug ekosisteminių paslaugų, pvz., absorbuoti maisto ir organinių medžiagų perteklių iš aplinkos arba išsaugoti ir atkurti ekosistemas ir biologinę įvairovę.

ES akvakultūros reglamentavimo sistema yra nustatyta ES aplinkos teisės aktuose ir nacionalinės teisės aktuose, kuriais jie įgyvendinami. Ši sistema užtikrina galimo akvakultūros veiklos poveikio aplinkai, tokio kaip anglies pėdsakas, nuotekos, atliekos ar kitoks poveikis jūrų ir gėlųjų vandenų ekosistemoms, švelninimą ir akvakultūros veiklos didelės žalos ekosistemoms ar biologinei įvairovei prevenciją 35 . Komisijos rekomendaciniuose dokumentuose 36 ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje 37 paaiškinama, kaip šie teisės aktai turi būti taikomi akvakultūros sektoriui. Tačiau ES teisės aktų reikalavimai ne visada aiškūs visiems subjektams 38 . Atrodo, kad ES valstybės narės skirtingai aiškina ES teisės aktus, todėl ES akvakultūros produktų gamintojams nėra vienodų sąlygų. Be to, atitinkami ES teisės aktai dažnai įgyvendinami skirtingų administravimo įstaigų ar skirtingu valdymo sistemos lygmeniu, taigi ne visada pakanka bendradarbiavimo arba reikiamų žinių apie sektorių. Todėl būtina dėti daugiau pastangų siekiant užtikrinti vienodesnį ir nuoseklesnį aplinkosaugos reglamentavimo sistemos įgyvendinimą.

Ypač painu susiorientuoti ES teisės aktuose, kuriais siekiama užtikrinti gerą vandens kokybę dvigeldžiams moliuskams. Šiuos teisės aktus būtų naudinga paaiškinti ir geriau susieti su kitais atitinkamais ES teisės aktais. Visų pirma reikia geriau paaiškinti, kuo skiriasi reikalavimai, taikomi surinkimo teritorijų klasifikavimui, sanitarinėms patikroms, saugomų teritorijų registrams ir t. t. 39 .

ES akvakultūros sektoriaus aplinkosauginį veiksmingumą galima dar pagerinti šiais būdais: i) užtikrinant aplinkos teisės aktų taikymą ir jų tikslų įgyvendinimą; ii) toliau mažinant akvakultūros poveikį ir iii) skatinant mažesnį poveikį aplinkai darančią akvakultūrą ir ekosistemines paslaugas teikiančią akvakultūrą. Tuo tikslu reikėtų:

-vertinant ES akvakultūros sektoriaus poveikį aplinkai taikyti gyvavimo ciklo modelius;

-užtikrinti pašarų sistemų tvarumą. Tai reiškia, kad naudojamos pašarų sudedamosios dalys yra gautos mažiausiai paveikiant ekosistemas ir biologinę įvairovę ir kartu tinkamai užtikrina gyvūnų sveikatą ir gerovę. Be to, tai reiškia, kad pašarų gamintojai turi tapti mažiau priklausomi nuo žuvų miltų ir žuvų taukų, pagamintų iš laukinių išteklių, tiekimo, pvz., naudoti alternatyvius baltymingus ingredientus, tokius kaip dumbliai ar vabzdžiai arba kitų pramonės šakų atliekos. Šis uždavinys taip pat apima pašarų papildų naudojimą ir veiksmingas šėrimo valdymo sistemas;

-kurti sprendimus, kaip sumažinti veterinarinių vaistų ir kitų medžiagų (pvz., saugančių nuo apaugimo) naudojimą taikant, pvz., tinkamus auginimo metodus;

-kai veterinarinius vaistus ir kitas medžiagas naudoti būtina, skatinti naudoti nedidelį aplinkosauginį pėdsaką turinčias medžiagas;

-užtikrinti akvakultūros teritorijų aplinkos stebėjimą, be kita ko, stebėti vandens kokybę, nuotėkius ir išmetamų teršalų (organinių medžiagų, maisto medžiagų, plastikų, veterinarinių vaistų, kitų teršalų ar bet kokio pavidalo atliekų ir šiukšlių);

-suformuoti valdymo metodus, tarp kurių būtų poveikiui (įskaitant poveikį, susijusį su išleidžiamais ir išmetamais teršalais) mažinti skirta rizikos strategija, plėšrūnų valdymo metodai ir organizmų ištrūkimo prevencijos metodai, visų pirma atsižvelgiant į jų galimą neigiamą poveikį vietinėms rūšims ir biologinei įvairovei, be kita ko, į tikimybę, kad jie taps invaziniais;

-riboti su akvakultūros veikla susijusią jūrų taršą šiukšlėmis;

-skatinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą ir didinti energijos vartojimo efektyvumą;

-įgyvendinti akvakultūros veiklos poveikį aplinkai mažinančias atliekų tvarkymo sistemas;

-taikyti žiedinės ekonomikos modelį, be kita ko, panaudojant atliekas;

-skatinti plėtoti ekologinę akvakultūrą 40 ir kitas mažesnį poveikį aplinkai darančias akvakultūros sistemas, pvz., efektyviai energiją vartojančias recirkuliacines akvakultūros sistemas 41 , integruotas multitrofines akvakultūros sistemas, taip pat rinktis įvairesnes rūšis – tas, kurioms reikia mažiau pašarų (moliuskus 42 ir kitus bestuburius, dumblius ir žolėdes žuvis);

-skatinti tokių formų akvakultūrą, kuri teikia ekosistemines paslaugas, be kita ko, tvenkiniuose, šlapynėse ir sūrokuose vandenyse, ir didinti jos vertę 43 ;

-remti tiek vandens genetinių išteklių išsaugojimą ir gerinimą, tiek atrankinio veisimo taikymą akvakultūros ištekliams 44 .

2.2.2.Gyvūnų gerovė

Žuvų gerovei reikėtų skirti daugiau dėmesio. Ir ne vien dėl didėjančio visuomenės susidomėjimo gerovės sąlygomis išaugintų žuvų produktais ir jų paklausos: laikyti žuvis geromis sąlygomis sektoriui yra ir ekonomiškai naudinga, nes sumažėja sąnaudos ir gaunami kokybiškesni produktai. ES gyvūnų gerovę reglamentuojančiuose teisės aktuose 45 nustatyti bendrieji ūkiuose auginamų žuvų laikymo, vežimo ir skerdimo reikalavimai. O ES ekologinės gamybos reglamente 46 nustatyti konkretesni reikalavimai, pvz., dėl didžiausio gyvūnų tankumo, dėl dirbtinio apšvietimo ir deguonies naudojimo apribojimų ir t. t. Būtina imtis tolesnių žuvų gerovės didinimo veiksmų daugiausia dėmesio skiriant:

-gerosios patirties, susijusios su žuvų gerove auginant, transportuojant ir žudant, plėtotei;

-bendrų, patvirtintų, konkrečioms rūšims būdingų ir audituojamų žuvų gerovės rodiklių (įskaitant tuos, kurie susiję su vežimu ir skerdimu) nustatymui visoje gamybos grandinėje;

-tolesniems moksliniams tyrimams ir inovacijoms, visų pirma tiems, kurie susiję su rūšims būdingais gerovės parametrais, įskaitant mitybos poreikius įvairiose auginimo sistemose; ir

-žinių apie žuvų gerovę perdavimui akvakultūros produktų gamintojams ir kitiems darbuotojams, kurie dirba su gyvomis ūkiuose auginamomis žuvimis, ir jų atitinkamų įgūdžių ugdymui.

2.3.Visuomenės pritarimo ir vartotojų informavimo užtikrinimas

ES akvakultūros augimas ir jos konkurencingumas didžia dalimi priklauso nuo visuomenės pritarimo ir akvakultūros veiklos bei ES akvakultūros produktų naudos ir vertės pripažinimo. Norint pelnyti šį pripažinimą ypač svarbūs trys veiksniai: komunikacija ES akvakultūros temomis, ES akvakultūros integravimas į vietos bendruomenes ir duomenų rinkimas bei stebėjimas.

2.3.1.Komunikacija ES akvakultūros temomis

 

Nepaprastai svarbu užtikrinti tikslesnį informavimą apie tai, kaip vykdoma akvakultūros veikla, ir jos skaidrumą. Įrengti naujus akvakultūros objektus dažnai trukdo neigiamas vietos suinteresuotųjų subjektų požiūris į akvakultūros veiklą, ypač jos poveikį aplinkai ir kitai ekonominei veiklai. Kita vertus, visuomenei iš esmės mažai žinoma akvakultūros teikiama nauda, pvz., tai, kad kuriamos darbo vietos atokiose vietovėse, gaminant maistą išskiriama mažai anglies dioksido, teikiamos ekosisteminės paslaugos.

Informavimas labai svarbus ir siekiant patenkinti didėjančią vartotojų paklausą tvariai pagamintiems produktams 47 . Norint, kad aukšti tvarumo ir kokybės standartai būtų palankūs ES produkcijai, svarbu geriau informuoti vartotojus apie ES gamintojų pastangas. Tai padės padidinti ES akvakultūros produktų konkurencingumą ir užtikrinti jiems tokias pat sąlygas kaip ir kitiems akvakultūros produktams, kurie gali būti ne tokio paties tvarumo ir kokybės. Galiausiai, komunikacijos būtinai reikės siekiant, kad pasinaudojus įvairinamos akvakultūros potencialu būtų išspręsti Europos žaliojo kurso uždaviniai. Vienas iš šių uždavinių – sukaupti daugiau žinių apie mažesnį aplinkosauginį pėdsaką turinčius akvakultūros produktus, ypač apie nepakankamai naudojamas rūšis, kurioms reikia mažai pašaro, tokias kaip dumbliai, jūriniai ir kiti bestuburiai, taip pat žolėdės žuvys, ir didinti jų vartojimą.

Siekiant geriau informuoti vartotojus ir visuomenę apie ES akvakultūros produkciją, reikia kartu taikyti įvairias priemones, konkrečiai:

-ženklinimo 48 ir prekybos standartus 49 (Komisija atlieka dabar galiojančių žvejybos produktų prekybos standartų peržiūrą ir galimybės nustatyti akvakultūros produktų standartus vertinimą);

-informavimo kampanijas apie ES akvakultūros sektorių ir gamybą, kuriose dalyvautų mažmenininkai;

-pateikti aiškius mokslinius argumentus diskusijoms dėl ES vykdomos akvakultūros veiklos poveikio;

-labiau atverti sektorių visuomenei (atverti ūkius lankytojams, įskaitant mokyklas ir kitus švietimo paslaugų teikėjus, teikti daugiau informacijos apie auginimo sąlygas);

-užtikrinti glaudų ir ankstyvą valdžios institucijų ir pramonės atstovų bendradarbiavimą su suinteresuotųjų subjektų grupėmis, įskaitant NVO;

-skatinti naudoti prekių ženklus ir kokybės ženklus, kurie atspindėtų ir tvarumo aspektus (jei siekiant užtikrinti jų patikimumą taikoma tinkama kontrolė), įskaitant geografines nuorodas; ir

-akcentuoti ES akvakultūros, kaip vietinį ir šviežią maistą siūlančio ir trumpomis maisto grandinėmis besinaudojančio verslo, vertę.

2.3.2.Integracija į vietos bendruomenes 

Norint plėtoti akvakultūrą, kaip ir bet kurią kitą veiklą, reikalingas ir visuomenės pritarimas. Kaip minėta, tam tikri suinteresuotieji subjektai akvakultūros veiklą vis dar vertina nepalankiai. Pagrindinė to priežastis yra nerimas dėl akvakultūros poveikio aplinkai arba dėl jos nesiderinimo su kita ekonomine veikla, pvz., žvejyba ar turizmu. Į šį nerimą svarbu reaguoti, t. y. i) užtikrinti skaidrumą ir ankstyvą vietos suinteresuotųjų subjektų įtraukimą į akvakultūros veiklos planavimą ir ii) siekti sinergijos su esama veikla (pvz., žvejyba, turizmu, perdirbimo pramone) ir saugomų teritorijų priežiūra. Be to, esama daug galimybių kurti vietos vertės grandines ir trumpas tiekimo grandines, kurios turėtų prisidėti prie aplinkos, ekonomikos ir socialiniu požiūriu tvarios maisto gamybos. Žuvininkystės vietos veiklos grupių 50 ir kai kuriose valstybėse narėse sukaupta EJRŽF finansuojamų projektų įgyvendinimo patirtis liudija šiokią tokią šios srities gerąją patirtį.

2.3.3.Duomenys ir stebėjimas

Siekiant užtikrinti tinkamą akvakultūros veiklos planavimą, būtina rinkti tikslius duomenis. Tikslūs duomenys taip pat reikalingi norint įvertinti ir stebėti ES akvakultūros sektoriaus socialinį, ekonominį ir aplinkosauginį veiksmingumą. Skaidrumas ir duomenų teikimas taip pat padeda išsaugoti vartotojų ir kitų suinteresuotųjų subjektų pasitikėjimą šiuo sektoriumi. Pagal įvairius ES ir nacionalinius teisės aktus sektorius privalo teikti daug ataskaitų. Tačiau daugiausia renkami socioekonominiai duomenys apie marikultūrą arba gyvūnų sveikatą, o duomenų apie konkrečiai su akvakultūra susijusius aplinkos rodiklius teikiama nedaug 51 . Todėl reikės geriau koordinuoti duomenų teikimo reikalavimus ir supaprastinti skirtingų tarnybų taikomas duomenų teikimo procedūras. Taip pat reikės pateikti struktūriškesnių rekomendacijų ES valstybėms narėms, kaip gauti duomenų ir juos pateikti. Teikiami duomenys taip pat turėtų apimti aplinkos rodiklius ir akvakultūros – ne vien marikultūros – produkciją 52 .

2.4.Žinių ir inovacijų plėtra

Žinios ir inovacijos (įskaitant skaitmeninių technologijų naudojimą) labai padės pasiekti kitus šiame komunikate ES akvakultūros sektoriui iškeltus tikslus. Jos ypač svarbios didinant akvakultūros atsparumą ir konkurencingumą ir užtikrinant jos žaliąją pertvarką.

Būsimoji ES bendroji mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Europos horizontas“ suteikia reikšmingą galimybę šioje srityje padaryti pažangą. Tvarios akvakultūros moksliniai tyrimai ir inovacijos yra svarbus programos „Europos horizontas“ prioritetas. Akvakultūros labui reikia ryžtingų veiksmų, kad vykdant mokslinius tyrimus ir kuriant inovacijas: i) būtų greičiau reaguojama į dabartinius ir būsimus sektoriaus iššūkius ir galimybes; ii) būtų išvengta veiklos dubliavimo ir iii) atsirastų sinergija. Visų pirma, reikia daugiau pastangų toliau nurodytomis kryptimis:

-kuriant bendradarbiavimo sistemą, siejančią valdžios institucijas, sektoriaus atstovus, mokslininkus ir pedagogus tiek nacionaliniu, tiek regioniniu ir (arba) vietos lygmeniu. Naudojantis šia sistema reikėtų, be kita ko, formuoti tvarios akvakultūros inovacijų grupes 53 ;

-puoselėjant skirtingų valstybių narių ir regionų mokslinių tyrimų ir inovacijų pranašumus ir siekiant, kad jie vienas papildytų, be kita ko, įgyvendinant pažangiosios specializacijos strategijas, kuriomis siekiama ES sukurti visą vertės grandinę;

-skatinant veiksmingą mokslinių tyrimų ir inovacijų rezultatų sklaidą tarp sektoriaus galutinių naudotojų ir plačiojoje visuomenėje, taip pat jų panaudojimą, be kita ko, atidžiai stebint, kaip rengiami ir įgyvendinami patikimi ES finansuojamų projektų sklaidos ir panaudojimo planai;

-siekiant mokslinių tyrimų projektų tarpusavio papildomumo ir sinergijos;

-palengvinant sąlygas gauti ES lėšų moksliniams tyrimams ir inovacijoms akvakultūros sektoriuje, tuo tikslu pateikiant aiškią galimo ES finansavimo apžvalgą.

Norint, kad akvakultūros sektoriuje rastųsi inovacijų, reikia skatinti investicijas į novatoriškus sprendimus. Investuodami į inovacijas investuotojai dažnai susiduria su neapibrėžtumu. ES iniciatyva „BlueInvest“ (kuri taip pat skatina inovacijas akvakultūros sektoriuje) ir toliau padės investuotojams ir verslininkams susirasti vieniems kitus. Naudojant EJRŽAF ir „InvestEU“ įnašus bus sukurta finansinė priemonė, kuria taip pat bus galima naudotis remiant investicijas į tvarios akvakultūros veiklą ir technologijas. ES akvakultūros sektoriaus investicijoms į novatoriškus sprendimus remti ES valstybės narės taip pat gali naudoti būsimo EJRŽAF lėšas.

Novatoriškam akvakultūros sektoriui taip pat reikia, kad būtų išugdyti tinkami įgūdžiai. Tai galima pasiekti skatinant kurti specializuotas akvakultūros programas ir perteikiant specializuotas žinias apie akvakultūrą (pvz., specializuotas žuvų veterinarijos studijas ir akvakultūros veiklos vykdytojų mokymus apie žuvų sveikatą), taip pat remiant tęstinį ūkininkų mokymą apie naujoviškus akvakultūros sektoriaus metodus.

3.IŠVADA

Tvari akvakultūra Europos Sąjungoje gali svariai prisidėti prie viešųjų gėrybių užtikrinimo. Šios viešosios gėrybės yra i) maistingi ir sveiki maisto produktai, kurių poveikis aplinkai nedidelis; ii) ekonominis vystymasis ir darbo galimybės pakrančių ir kaimo bendruomenėms; iii) taršos mažinimas; iv) ekosistemų ir biologinės įvairovės išsaugojimas ir v) indėlis į kovą su klimato kaita. Šiame komunikate nubrėžta kryptis, kurios laikantis ES akvakultūra gali tapti atspariu ir konkurencingu pavyzdiniu sektoriumi ir pasauliniu tvarumo ir kokybės standartu. Kad šis tikslas būtų pasiektas, įgyvendinant šias gaires ir šio komunikato priede rekomenduojamus veiksmus būtina sulaukti visų susijusių subjektų (įskaitant ES valstybes nares, ES akvakultūros sektorių ir kitus suinteresuotuosius subjektus, pvz., NVO) paramos. Komisija ragina ES valstybes nares užtikrinti šioms gairėms ir veiksmams įgyvendinti tinkamas priemones.

Kad gairės būtų įgyvendintos, taip pat būtina remti tvarią akvakultūros sektoriaus pertvarką užtikrinant veiksmingą ir efektyvų viešojo finansavimo naudojimą ir pritraukiant privačias investicijas. Šio komunikato priede pateikiamos šio tikslo įgyvendinimo veiksmų rekomendacijos. Visų pirma Komisija ragina ES valstybes nares skirstant ES ir nacionalinių fondų paramą sektoriui atsižvelgti į šiose gairėse nustatytus prioritetus.

Siekdama, kad visi suinteresuotieji subjektai padėtų įgyvendinti šias gaires, Komisija sukurs ES pagalbos akvakultūrai mechanizmą. Šis mechanizmas turėtų būti priemonė, kuria naudodamasi Komisija, ES valstybės narės, sektorius ir kiti suinteresuotieji subjektai parengtų tolesnes rekomendacijas ir sutelktų geriausią šiame komunikate aptariamų sričių patirtį. Pagalbos mechanizmas taip pat padės įgyvendinti tas rekomendacijas ir pasinaudoti geriausia patirtimi. Dalis mechanizmo būtų internetinė platforma, kurioje visi suinteresuotieji subjektai galėtų rasti žinių bazę (pvz., ES finansavimo vadovą ir ES finansuojamų šio sektoriaus projektų duomenų bazę).

Komisija ragina ES valstybes nares aktyviai skatinti įgyvendinti komunikate nurodytus tikslus ir principus, visų pirma pabrėžti būtinybę tvariai plėtoti akvakultūrą tausojant aplinką, pasinaudojant i) jūrų baseinų strategijomis bei ii) dvišaliais susitarimais ir iii) dalyvaujant tarptautiniuose forumuose (pvz., FAO).

Ne vėliau kaip per ketverius metus nuo šio komunikato paskelbimo Komisija įvertins, i) kokia pažanga padaryta vykdant priede rekomenduojamus veiksmus ir ii) kiek veiksmingai šie veiksmai padėjo siekti šiose naujose strateginėse gairėse nustatytų tikslų (numatant galimybę veiksmus atitinkamai pakoreguoti). Iki 2029 m. bus atliktas naujų strateginių gairių vertinimas: siekiant sukaupti įrodymų bazę ir padėti priimti sprendimą dėl tolesnių veiksmų, kurių reikės imtis po 2030 m., bus įvertintas gairių veiksmingumas, efektyvumas, nuoseklumas, aktualumas ir ES pridėtinė vertė.

(1)

Pagal strategiją „Nuo ūkio iki stalo“ Komisija „imsis veiksmų, kad visoje ES ūkiniams gyvūnams ir akvakultūrai skirtų antimikrobinių medžiagų pardavimas iki 2030 m. sumažėtų 50 proc.“.

(2)

Strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ užsibrėžta, kad „iki 2030 m. bent 25 proc. ES žemės ūkio paskirties žemės būtų naudojama ekologiniam ūkininkavimui, ir gerokai išplėsti ekologinę akvakultūrą“.

(3)

Reglamentas (ES) Nr. 1380/2013.

(4)

 Išsamią ES akvakultūros sektoriaus ekonominės veiklos rezultatų analizę, kurią parengė Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komitetas (ŽMTEK), galima rasti adresu https://stecf.jrc.ec.europa.eu/reports/economic .

(5)

Jei atsižvelgtume į ES žvejybos ir akvakultūros produktų eksportą, remiantis 2020 m. Europos žvejybos ir akvakultūros produktų rinkos stebėjimo centro (EUMOFA) ataskaita dėl ES žuvų rinkos, 2018 m. apsirūpinimo žvejybos ir akvakultūros produktais lygis buvo maždaug 42 proc. Apsirūpinimas apibrėžiamas kaip ES valstybių narių pajėgumas patenkinti paklausą savo gaminiais ir gali būti apskaičiuojamas kaip vidaus produkcijos ir vidaus suvartojimo santykis.

(6)

COM(2013) 229 final, 2013 4 29.

(7)

 Politinio susitarimo dėl pasiūlymo dėl EJRŽAF reglamento tekstas pateikiamas šioje interneto svetainėje: https://www.europarl.europa.eu/meetdocs/2014_2019/plmrep/COMMITTEES/PECH/DV/2021/02-22/EMFAF_consolidated_clean_EN.pdf . Laukiama, kol šį tekstą peržiūrės teisininkai ir galutinai priims Taryba ir Europos Parlamentas.

(8)

Pagal EJRŽAF reglamento 23 straipsnį (politinio susitarimo tekstas, plg. 7 išnašą), parama akvakultūrai pagal EJRŽAF turi derėti su daugiamečiais nacionaliniais strateginiais akvakultūros plėtros planais.

 

(9)

ES daugiausia auginami jūriniai bestuburiai yra moliuskai, t. y. midijos, austrės ir dvigeldžiai moliuskai. Moliuskų auginimas ES dažniausiai yra tradicinė, šeimyninė ir darbui imli akvakultūros veikla, glaudžiai susieta su vietos kraštovaizdžiu.

(10)

 Vidaus vandenų akvakultūra yra ypač tinkama tvarios maisto gamybos priemonė jūros nesiekiančiuose regionuose, kuri, be kita ko, yra labai reikalingų darbo vietų šaltinis. Tarp ES daugiausia auginamų gėlavandenių rūšių yra paprastieji karpiai, vaivorykštiniai upėtakiai ir naujos rūšys, pvz., paprastosios vilkžuvės ir paprastieji sterkai. Daugiausia naudojamos auginimo terpės ir toliau yra tvenkiniai, tačiau taip pat plačiai naudojami vandentakiai ir kitos tekančio vandens sistemos, narvai, gardai ir talpyklos. Kai kurių tipų gėlųjų vandenų akvakultūra (ypač tvenkinių akvakultūra), kai gerai valdoma, gali teikti ekosistemines paslaugas; ji dažnai susijusi su kultūra ir tradicija. Vandens pakartotinio naudojimo sistemos (akvakultūros recirkuliacinės sistemos) naudojamos rečiau, nes reikalauja didelių investicijų, tačiau tikėtina, kad ateityje jų gausės, nes jų nauda akivaizdi.

(11)

Pagal strategiją „Nuo ūkio iki stalo“ Komisija „parengs tikslinę paramą dumblių pramonei, nes dumbliai turėtų tapti svarbiu alternatyviu baltymų šaltiniu tvariose maisto sistemose ir padėti aprūpinti maistu visą pasaulį“.

(12)

Viešos konsultacijos vyko 2020 m. liepos–spalio mėn. Šiose naujose strateginėse gairėse taip pat atsižvelgiama į atvirojo koordinavimo metodo tarpinio vertinimo rezultatus (žr. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą https://ec.europa.eu/fisheries/sites/fisheries/files/docs/swd-2020-6_en.pdf ), patirtį, įgytą taikant atvirąjį koordinavimo metodą, ir ES finansuotų projektų rezultatus.

(13)

 2018 m. birželio 12 d. Europos Parlamento rezoliucija „Siekiant sukurti darnų ir konkurencingą Europos akvakultūros sektorių: dabartinė būklė ir ateities uždaviniai“ (2017/2118(INI)).

(14)

Plg. 1 išnašą1.

(15)

 Sausra gali kelti pavojų gėlųjų vandenų ūkių gyvybingumui, nes per sausras jie, kitaip nei žemės ūkio ūkiai, ne visada kliaujasi kompensacijomis.

(16)

Išsamiau apie ES gėlųjų vandenų akvakultūrą žr. EUMOFA tyrimą ( https://www.eumofa.eu/documents/20178/442176/Freshwater+aquaculture+in+the+EU.pdf ) ir šalių profilius ( https://www.eumofa.eu/documents/20178/442176/Country+profiles.pdf ).

(17)

Direktyva 2014/89/ES, kuria nustatoma jūrinių teritorijų planavimo sistema.

(18)

Šiose gairėse jūros akvakultūra reiškia akvakultūrą, kurios veikla vykdoma > 2 km arba nematomai nuo kranto, vandenyse, kurių gylis > 50 m, kur bangų aukštis yra 5 m ar didesnis, atsirita vandenynų bangos, pučia nepastovus vėjas ir susidaro stiprios vandenyno srovės, atviruose plotuose (atviroje jūroje, pvz., kur atviras plotas driekiasi ≥ 180o) ir kur keliamas reikalavimas užtikrinti nuotolinę veiklą, automatizuotą maitinimą ir gali reikėti vykdyti nuotolinę valdomųjų sistemų stebėseną (apibrėžtis parengta 2010 m. FAO praktiniame seminare „Expanding mariculture further offshore, Technical, spatial and governance challenges“).

(19)

Auginant moliuskus labai svarbu, kad vanduo būtų geros kokybės, nes jame gali kauptis kenksmingos medžiagos, galinčios pakenkti moliuskų gyvybingumui ir sanitarinei kokybei. Yra priimta ES teisės aktų, kuriais siekiama užtikrinti gerą vandens kokybę dvigeldžiams moliuskams.

(20)

 Akvakultūros talpumo riba apibrėžiama kaip didžiausia ūkiuose auginamų rūšių organizmų biomasė, kuri gali būti išlaikoma neviršijant didžiausio priimtino poveikio auginamiems ištekliams ir jų aplinkai.

(21)

 Taikomi gyvūnų sveikatos teisės aktai: Reglamentas (ES) 2016/429 dėl užkrečiamųjų gyvūnų ligų (Gyvūnų sveikatos teisės aktas), taikomas nuo 2021 m. balandžio 21 d., ir galiojanti veterinarinių vaistų ir vaistinių pašarų norminė bazė ( Direktyva 2001/82/EB , Reglamentas (EB) Nr. 726/2004 ir  Direktyva 90/167/EEB ) – ji bus pakeista  Reglamentu (ES) 2019/6  dėl veterinarinių vaistų ir  Reglamentu (ES) 2019/4  dėl vaistinių pašarų, taikysimais nuo 2022 m sausio 28 d.

(22)

Tai ypač pasakytina apie moliuskų auginimą. Pastaraisiais metais pastebėta vis daugiau su patogeniniais mikroorganizmais susijusių žūties atvejų. Nuo to labai nukenčia moliuskų ūkių tvarumas. Moliuskų auginimą taip pat apsunkina žalingas dumblių žydėjimas, jūros tarša ir klimato kaitos padariniai.

(23)

Naujasis Reglamentas (ES) 2019/6 dėl veterinarinių vaistų padės pagerinti akvakultūros aprūpinimą veterinariniais vaistais ir suteiks akstiną skatinti inovacijas.

(24)

Siekiant kovoti su dvigeldžių moliuskų ligomis, pvz., norovirusu, reikia naujų žinių ir novatoriškų metodų.

(25)

Nauja ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija priimta 2021 m. vasario 24 d.

(26)

Vykdant ES finansuojamus projektus pildoma žinių bazė, padedanti kurti paveikias įvairių politikos sektorių, įskaitant akvakultūrą, prisitaikymo prie klimato kaitos priemones. Daugelis šių projektų rezultatų ir kita naudinga informacija visuomenei prieinama vieno langelio principu veikiančioje prisitaikymo prie klimato kaitos internetinėje platformoje „Climate-ADAPT“, kurią kartu sukūrė Komisija ir Europos aplinkos agentūra (EAA). Informacija apie jūrų ir žuvininkystės sektorių pateikiama adresu https://climate-adapt.eea.europa.eu/eu-adaptation-policy/sector-policies/marine-and-fisheries .

(27)

Strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ nurodoma nauja ES anglies dioksido kiekį dirvožemyje didinančio ūkininkavimo iniciatyva, numatyta Klimato pakte, ir anglies dioksido absorbavimo sertifikavimo reglamentavimo sistema, kurią turi parengti Komisija. Šiame kontekste reikėtų skirti dėmesio anglies dioksido surinkimo paslaugas teikiančiai akvakultūrai, kad atsirastų reikiamų paskatų plėtoti tokio tipo akvakultūrą. Klimato kaitos švelninimo paslaugas teikiančios akvakultūros skatinimas taip pat galėtų būti svarstomas nacionaliniu lygmeniu nustatytų įpareigojančių veiksmų pagal Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos kontekste.

(28)

Pagal EJRŽF taisykles parama GO gamybos ir prekybos planams yra privaloma. Gamybos ir prekybos planai ir toliau atitiks naujojo EJRŽAF paramos sąlygas, tačiau jie bus savanoriški.

(29)

Šiuo metu pripažįstamos 32 akvakultūros produktų GO, bet nėra pripažinta nė viena tarpvalstybinė organizacija. Žr. https://ec.europa.eu/fisheries/sites/fisheries/files/list-of-recognised-producer-organisations-and-associations-of-producer-organisations.pdf . Gamintojai gali organizuotis ir kitais būdais (pvz., steigti tam tikrą kokybės ženklą naudojančių gamintojų asociaciją), bet jie nėra pripažinti pagal BRO reglamentą.

(30)

Žr.  https://ec.europa.eu/fisheries/sites/fisheries/files/docs/body/guidance-document-on-implementation-of-professional-organisations_lt.pdf .

(31)

Žr. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1224/2009.

(32)

COM(2018) 368 final.

(33)

Žr. Reglamentą (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų. Strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ teigiama, kad Komisija „stiprins geografinių nuorodų teisinę sistemą ir prireikus nustatys konkrečius tvarumo kriterijus“.

(34)

Būsimas nulinės taršos veiksmų planas sustiprins kovą su vandens tarša.

(35)

Akvakultūrai, kaip ir kitų rūšių veiklai, visų pirma taikomi šie teisės aktai: Vandens pagrindų direktyva (Direktyva 2000/60/EB); Jūrų strategijos pagrindų direktyva (Direktyva 2008/56/EB); Sprendimas dėl geros aplinkos būklės (Sprendimas 2017/848/EB); upių baseinų valdymo planai; Paukščių direktyva ir Buveinių direktyva (Direktyva 2009/147/EB ir Direktyva 92/43/EEB); Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyva (Direktyva 2010/75/ES); Svetimų ir nevietinių rūšių panaudojimo akvakultūroje reglamentas (Reglamentas (EB) Nr. 708/2007) ir Invazinių rūšių reglamentas (Reglamentas (ES) Nr. 1143/2014); Poveikio aplinkai vertinimo direktyva (Direktyva 2011/92/ES) ir Strateginio poveikio vertinimo direktyva (Direktyva 2001/42/EB). Be to, tam tikrų ekologinės gamybos teisės aktų nuostatos dėl sertifikavimo ir ženklinimo yra palankios akvakultūrai, taikančiai griežtesnius su poveikiu aplinkai ir gyvūnų gerove susijusius gamybos reikalavimus, taip pat reikalavimus dėl riboto ir reguliuojamo išorės medžiagų naudojimo.

(36)

Žr. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą dėl Vandens pagrindų direktyvos ir Jūrų strategijos pagrindų direktyvos taikymo akvakultūrai ( https://ec.europa.eu/fisheries/sites/fisheries/files/docs/body/swd-2016-178_lt.pdf ) ir „Akvakultūros ir „Natura 2000“ gaires“ ( https://ec.europa.eu/environment/nature/natura2000/management/docs/Aqua-N2000%20guide.pdf ).

(37)

Pvz., ESTT sprendimas byloje dėl Vėzerio (Byla C-461/13 Bund prieš Vokietiją, [2015] Rink. p. I-433) dėl Vandens pagrindų direktyvos aiškinimo.

(38)

Atvirojo koordinavimo metodo tarpinio vertinimo rezultatai rodo, kad ne visi susiję subjektai pakankamai susipažinę su Komisijos gairėmis dėl ES teisės aktų taikymo akvakultūros sektoriui. Antai gėlųjų vandenų akvakultūros produktų gamintojai teigia, kad ne visada iki galo aišku, kaip įgyvendinti gamybos reikalavimus „Natura 2000“ teritorijose, ir mano, kad įvykdyti Vandens pagrindų direktyvos reikalavimus yra keblu.

(39)

 Taikytini teisės aktai yra Reglamentas (ES) 2017/625 dėl oficialios kontrolės ir Vandens pagrindų direktyva. Oficialios kontrolės reglamentas įpareigoja valstybių narių kompetentingas institucijas vykdyti plačią oficialaus kontrolinio gyvų dvigeldžių moliuskų stebėjimo vandenyse, kuriuose jie surenkami, programą. Šios programos rezultatai naudojami siekiant nustatyti, ar, atsižvelgiant į mikrobiologinių ir cheminių teršalų, įskaitant jūrinius biotoksinus, lygius, surinkimo veikla teritorijoje yra leistina ar draustina. Kita vertus, Vandens pagrindų direktyvoje reikalaujama, kad valstybių narių kompetentingos institucijos užtikrintų specialią vandenų, kuriuose auginami moliuskai, apsaugą. ES moliuskų augintojai skundėsi, kad valstybės narės moliuskų auginimo atžvilgiu Vandens pagrindų direktyvą įgyvendina netinkamai.

(40)

Plg. 2 išnašą. 2021 m. kovo 25 d. Komisija priėmė naują ekologinės gamybos plėtros veiksmų planą, kuriame taip pat numatytos ES ekologinės akvakultūros skatinimo priemonės (COM(2021) 141 final).

(41)

Recirkuliacinės akvakultūros sistemos – tai gamybos sistemos, kurių ypatumai yra visiška žuvų aplinkos kontrolė, mažas vandens suvartojimas, visapusiška ligų kontrolė, efektyvus žemės naudojimas, optimalios šėrimo strategijos ir artumas rinkoms. Nors recirkuliacinių akvakultūros sistemų potencialas didelis, kol kas ši technologija atrodo pelninga tik nišinėse didelės vertės produktų (pvz., lašišų, australinių geltonuodegių ir ungurių) rinkose. Recirkuliacinės akvakultūros sistemos vis dar sunkiai skinasi kelią: reikia skirti dideles investicijas, naudoti daug technologijų, turėti techninių įgūdžių turinčių darbuotojų, naudoti daug energijos arba gali kilti problemų dėl produkto skonio. Tačiau technologiniai pokyčiai netrukus galėtų padėti išspręsti dabartines problemas. Žr. EUMOFA ataskaitą „Recirculating Aquaculture Systems“,   https://www.eumofa.eu/documents/20178/84590/RAS+in+the+EU.pdf .

(42)

Moliuskai yra maitinamosios terpės filtruotojai ir jų maitinti nereikia. Jie naudingi aplinkai ir kitais būdais, pvz., gerina vandens kokybę ir jį skaidrina pašalindami iš vandens storymės kietąsias daleles, maisto medžiagų perteklių, organines medžiagas, virusus ir bakterijas. Moliuskų aptvarai atlieka itin svarbias ekosistemos funkcijas, nes suteikia struktūrą ir buveines kitoms rūšims, pvz., krabams, kirmėlėms ir žuvų jaunikliams, kurios yra žuvų ir kitų jūrinių rūšių gyvūnų maisto šaltinis. Moliuskai taip pat iš aplinkos pašalina azotą: jis pašalinamas gyvūnus surenkant. Tai, kad auginant midijas ant virvių gali būti pašalintas azotas, įrodyta įgyvendinant INTERREG lėšomis finansuojamą Baltijos jūros mėlynojo augimo iniciatyvą. Žr. https://www.interreg-baltic.eu/news-detail/news/new-blue-growth-initiatives-for-the-baltic-sae-region.html .

(43)

Tvenkiniai ir šlapynės atlieka svarbų vaidmenį sulaikant vandenį ir išsaugant biologinę įvairovę.

(44)

Atrankinis veisimas vykdomas naudojant natūralias (genetines) pageidaujamų savybių variacijas – tikslingai atrenkant populiacijas, atmainas, šeimas ar individus.

(45)

Žr. Tarybos direktyvą 98/58/EB dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1099/2009 dėl žudomų gyvūnų apsaugos. Strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ numatyta 2023 m. įvertinti ir peržiūrėti esamus gyvūnų gerovės teisės aktus, be kita ko, tuos, kurie taikomi gyvūnų vežimui ir skerdimui.

(46)

Komisijos reglamentas (EB) Nr. 889/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo įgyvendinimo taisyklės dėl ekologinės gamybos, ženklinimo ir kontrolės. Priimtas naujas, nuo 2022 m. sausio 1 d. taikysimas reglamentas dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo (Reglamentas (ES) 2018/848).

(47)

Šiuo metu ši paklausa iš esmės tenkinama vykdant ekologinę gamybą arba taikant keletą (dažnai brangiai kainuojančių) privačių standartų ir sertifikavimo sistemų. Tačiau, kaip rodo EUMOFA ataskaita dėl ES ekologinės akvakultūros, vis dar būtina išsamiau informuoti apie ekologinės akvakultūros tvarumą ES (žr. https://www.eumofa.eu/documents/20178/84590/Study+report_organic+aquaculture.pdf ).

(48)

BRO reglamentu nustatyti tam tikri privalomi vartotojų informavimo reikalavimai. Tačiau tame reglamente nereikalaujama ant galutinio produkto nurodyti akvakultūros produktų gamybos metodo: jame tik įpareigojama nurodyti, kad produktas yra „užaugintas“. Su specifiniais gamybos metodais siejami tik ekologiški akvakultūros produktai. Be to, BRO reglamente nereikalaujama pateikti informacijos apie perdirbtų akvakultūros produktų kilmę.

(49)

BRO reglamentu nustatyti bendri prekybos standartai, kuriuos turi atitikti žvejybos produktai, kad galėtų patekti į ES rinką ir būti vartojami žmonių. Tačiau dabartiniai standartai akvakultūros produktams netaikomi. Strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ numatyta peržiūrėti prekybos standartus, taip pat ir tuos, kurie taikomi žvejybos ir akvakultūros produktams.

(50)

FARNET (Žuvininkystės rajonų tinklas) jau parengė akvakultūros integravimo į vietos bendruomenes vadovą ( https://webgate.ec.europa.eu/fpfis/cms/farnet2/library/guide/integrating-aquaculture-within-local-communities_it ) ir žiedinės ekonomikos žvejybos ir akvakultūros rajonuose vadovą ( https://webgate.ec.europa.eu/fpfis/cms/farnet2/library/farnet-guide-17-circular-economy-fisheries-and-aquaculture-areas_en ).

(51)

ES aplinkos teisės aktuose reikalaujama teikti informaciją apie vandens ekosistemų būklę ir vandens kokybę, tačiau juose nenumatyti konkrečiai su akvakultūros veikla susiję duomenų teikimo įpareigojimai.

(52)

Pagal Komisijos pasiūlymą dėl naujos ES daugiametės duomenų rinkimo programos numatyta, kad pagal duomenų rinkimo sistemą (ji turi būti taikoma nuo 2022 m.) valstybės narės rinks su gėlaisiais vandenimis susijusius socioekonominius duomenis, jei nacionalinė gėlųjų vandenų akvakultūros produkcija viršija tam tikras ribas (1 proc. ES produkcijos, 10 proc. nacionalinės produkcijos).

(53)

Į grupes burtųsi novatoriai, pvz., universitetai kartu su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis. Tai skatina kurti daugiau darbo vietų ir gali padėti įregistruoti daugiau tarptautinių prekių ženklų ir patentų.


Briuselis, 2021 05 12

COM(2021) 236 final

PRIEDAS

prie

KOMISIJOS KOMUNIKATO EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Tvaresnės ir konkurencingesnės ES akvakultūros 2021–2030 m. strateginės gairės

{SWD(2021) 102 final}


2.1. ATSPARUMO IR KONKURENCINGUMO DIDINIMAS

Sritis

Komisija

ES valstybės narės

Akvakultūros patariamoji taryba

2.1.1. Teritorijos ir vandenys

·Parengti išsamesnį rekomendacinį dokumentą dėl teritorijų planavimo ir galimybės naudotis vandenimis 1 gėlųjų vandenų ir sausumos akvakultūros reikmėms.

·Teikti techninę paramą tas rekomendacijas įgyvendinančioms ES valstybių narių administravimo įstaigoms ir leisti ES valstybėms narėms šiuo tikslu naudoti Europos jūrų reikalų, žuvininkystės ir akvakultūros fondo (EJRŽAF) lėšas.

·Stebėti Jūrinių teritorijų planavimo direktyvos įgyvendinimą ir koordinuoti keitimąsi gerąja patirtimi, sukaupta ne jūrų teritorijų planavimo srityje.

·Pagal šio komunikato ir būsimų rekomendacijų principus nustatyti akvakultūrai tinkamas teritorijas.

2.1.2. Reguliavimo ir administravimo sistema

·Konsoliduoti rekomendacinį dokumentą dėl administracinių procedūrų gerosios patirties.

·Teikti techninę paramą ES valstybių narių administravimo įstaigoms, pagal tą gerąją patirtį peržiūrinčioms ir tobulinančioms savo reguliavimo ir administravimo sistemas, ir leisti ES valstybėms narėms šiuo tikslu naudoti Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF) lėšas.

·Peržiūrėti akvakultūros reguliavimo ir administravimo sistemą, jei to reikia atsižvelgiant į šio komunikato principus ir būsimas Komisijos konsoliduotas rekomendacijas ir į specialius MVĮ poreikius.

·Įsteigti vienintelį nacionalinį subjektą, kuris jungtų su akvakultūra susijusias nacionalines ir regionines valdžios institucijas. Į šio subjekto veiklą įtraukti atitinkamus suinteresuotuosius subjektus.

2.1.3 Gyvūnų sveikata ir visuomenės sveikata

·Nustatyti geruosius auginimo metodus, visų pirma tuos, kurie apima aplinkos gerinimą, funkcinių pašarų naudojimą ir atrankinį veisimą. Organizuoti šių metodų mokymus. Jie galėtų būti remiami ES lėšomis.

·Nagrinėti, kaip pagerinti visuomenės galimybę susipažinti su pagrindiniais rizikos aplinkai vertinimo rezultatais ir atitinkamomis vaistų toksiškumo ribinėmis vertėmis, kartu laikantis konfidencialumo ir duomenų apsaugos taisyklių. Svarstyti galimybę parengti (bendradarbiaujant su Europos vaistų agentūra ir valstybėmis narėmis) akvakultūrai naudojamų vaistų rizikos aplinkai vertinimo rekomendacijas (o tam tikrais atvejais ir rekomendacijas dėl rizikos valdymo priemonių).

·Surengti praktinius seminarus visiems Europos suinteresuotiesiems subjektams, kuriems rūpi jūrinių bestuburių noroviruso problemos (pramonės atstovams, akademinei bendruomenei, mokslininkams, vyriausybėms ir politikos formuotojams), siekiant aptarti galimus sprendimus.

·Rengti Reglamente (ES) 2016/429 išvardytų ir naujų ligų stebėjimo ir pranešimo apie jas mokymus ir mokymus kitais aktualiais gyvūnų sveikatos klausimais kompetentingoms institucijoms (be kita ko, pagal iniciatyvą „Geresnis mokymas rūpinantis maisto sauga“).

·Remti ir skatinti mokslinius tyrimus ir inovacijas gyvūnų sveikatos, įskaitant kovos su jūrinių bestuburių ligomis, srityje, atsižvelgiant į Žemės ūkio tyrimų nuolatinio komiteto (SCAR-Fish) nustatytus prioritetus 2 .

·Rengti Reglamente (ES) 2016/429 išvardytų ir naujų ligų stebėjimo ir pranešimo apie jas mokymus ir mokymus kitais aktualiais gyvūnų sveikatos klausimais kompetentingoms institucijoms (be kita ko, pagal iniciatyvą „Geresnis mokymas rūpinantis maisto sauga“).

·Remti ir skatinti mokslinius tyrimus ir inovacijas gyvūnų sveikatos, įskaitant kovos su jūrinių bestuburių ligomis, srityje, atsižvelgiant į Žemės ūkio tyrimų nuolatinio komiteto (SCAR-Fish) nustatytus prioritetus.

·Padėti akvakultūros produktų gamintojams gilinti žinias apie gerąją auginimo patirtį ir ugdytis su ja susijusius įgūdžius.

·Parengti vandens gyvūnų ligų, kurios nėra išvardytos Tarybos direktyvoje 2006/88/EB arba Reglamente (ES) 2016/429, valdymo gerosios patirties kodeksus.

·Remti Komisijos nustatytus geruosius auginimo metodus ir populiarinti juos tarp akvakultūros produktų gamintojų.

·Užtikrinti, kad ES akvakultūros produktų gamintojai būtų informuoti apie aktualius mokslinius tyrimus ir inovacijas gyvūnų sveikatos ir visuomenės sveikatos srityse.

2.1.4. Prisitaikymas prie klimato kaitos ir jos švelninimas

·Parengti rekomendacinį dokumentą dėl sektoriaus prisitaikymo prie klimato kaitos planų ir strategijų 3 .

·Remti klimato kaitos švelninimą akvakultūros sektoriuje, be kita ko, užtikrinti tinkamą politikos sistemą ir leisti tuo tikslu naudoti ES lėšas.

·Remti konkretiems sektoriams skirtų nacionalinių, regioninių, tarpvalstybinių arba jūros baseino lygmens prisitaikymo prie klimato kaitos planų, derančių su nacionalinėmis strategijomis ir planais, taip pat su atitinkamu Europos standartizacijos komiteto (CEN) standartu, rengimą.

·Remti akvakultūros sektoriuje dirbančių žmonių mokymus prisitaikymo prie klimato kaitos ir atsparumo jos poveikiui didinimo temomis.

·Remti klimato kaitos švelninimą akvakultūros sektoriuje.

·Tarp akvakultūros sektoriaus atstovų platinti prisitaikymo prie klimato kaitos ir atsparumo jai rekomendacijas.

·Skatinti ES akvakultūros produktų gamintojus taikyti prisitaikymo prie klimato kaitos ir jos švelninimo priemones.

2.1.5. Gamintojai ir rinkos organizavimas

·Organizuoti praktinius seminarus siekiant padėti atitinkamoms valdžios institucijoms ir sektoriaus atstovams steigti ir pripažinti gamintojų organizacijas ir tarpšakines organizacijas. Juose būtų supažindinama su gerąja patirtimi ir sudaromos sąlygos dalyviams ja dalytis tarpusavyje.

·Teikti informaciją apie įvairias ES akvakultūros produktų gamintojų organizacijas (įskaitant tarpvalstybines organizacijas) ir akvakultūros sektoriaus tarpšakines organizacijas, taip pat apie šių organizacijų vykdomus veiksmus.

·Parodyti gamintojams ir sektoriaus ūkio subjektams gamintojų ir tarpšakinių organizacijų steigimo naudą, taip pat skatinti gamintojų organizacijų tarpvalstybinį bendradarbiavimą. Toliau remti šias organizacijas, visų pirma jų gamybos ir rinkodaros planų rengimą, be kita ko, nacionalinėmis ir ES lėšomis.

·Parodyti akvakultūros produktų gamintojams gamintojų ir tarpšakinių organizacijų steigimo naudą ir gamintojų organizacijų tarpvalstybinio bendradarbiavimo naudą. Prireikus teikti tikslinę paramą.

2.1.6. Kontrolė

·Pasirūpinti, kad veiktų priemonės, kurių reikia norint užtikrinti akvakultūros produktų atsekamumą nuo sugavimo ar surinkimo iki mažmeninės prekybos etapo.

·Skatinti naudoti skaitmenines priemones ir dirbtinį intelektą siekiant padidinti akvakultūros produktų atsekamumą ir skaidrumą visoje vertės grandinėje.

 

·Skatinti akvakultūros sektorių naudoti skaitmenines priemones atsekamumui gerinti ir skaidrumui didinti.

2.1.7. Įvairinimas ir pridėtinė vertė

Siekti šio tikslo gali padėti keli rekomenduojami veiksmai.

Siekti šio tikslo gali padėti keli rekomenduojami veiksmai.

Siekti šio tikslo gali padėti keli rekomenduojami veiksmai.

2.2. DALYVAVIMAS ŽALIOJOJE PERTVARKOJE

Sritis

Komisija

ES valstybės narės

Akvakultūros patariamoji taryba

2.2.1. Aplinkosauginis veiksmingumas

·Parengti aplinkosauginio veiksmingumo akvakultūros sektoriujerekomendacinį dokumentą, kuriame būtų pateikta:

(a)ES teisės aktuose, įskaitant atitinkamą teismų praktiką, nustatytų sektoriui taikomų teisinių reikalavimų įgyvendinimo gairės 4 ;

(b)nustatytieji aplinkosauginiai rodikliai ir savanoriški aplinkosauginio veiksmingumo tikslai, įskaitant pamatinį akvakultūros produkcijos anglies pėdsako ir poveikio ekosistemoms nustatymo metodą;

(c)valdžios ir sektoriaus lygmens gerosios patirties pavyzdžių sąvadas, kurio temos apimtų tvarų pašarų naudojimą; energijos vartojimo efektyvumą; anglies pėdsako mažinimą; ištrūkstančių organizmų skaičiaus mažinimą; cheminių medžiagų ir vaistų naudojimą; maisto medžiagų balanso užtikrinimo akvakultūros objektuose metodus; žiedinį požiūrį ir atliekų tvarkymą; plėšrūnų valdymą 5 ; genetinių vandens išteklių naudojimą ir atrankinį veisimą;

(d)sukurti akvakultūros sektoriaus stebėjimo pavyzdinę sistemą, kuri padėtų vertinti pažangą ir sudarytų geresnes sąlygas priimti informacija pagrįstus sprendimus ir planuoti ilgam laikotarpiui. Sistemai reikėtų naudoti ankstesnėse pastraipose nurodytų aspektų duomenis.

·Remti pastangas toliau mažinti ES akvakultūros aplinkosauginį pėdsaką.

·Remti ES akvakultūros įvairinimą, t. y. skatinti pereiti prie akvakultūros rūšių, kurių aplinkosauginis veiksmingumas geresnis, be kita ko, sukurti tinkamą politikos sistemą ir leisti naudotis ES lėšomis (be kita ko, siekiant padidinti šio tipo akvakultūros produktų vertę rinkoje ir visoje vertės grandinėje).

·Dėti pastangas, kad jūros būtų mažiau teršiamos dėl akvakultūros veiklos susidarančiomis šiukšlėmis: i) įgyvendinti Vienkartinių plastikinių gaminių direktyvos reikalavimus; ii) remti plastikinių akvakultūros įrankių pakeitimą tvariomis alternatyvomis ir pritaikyti objektus taip, kad į aplinką patektų mažiau plastiko; iii) užtikrinti rūšiuojamąjį atliekų surinkimą ir iv) skatinti neperdirbtų ir perdirbtų akvakultūros produktų pakavimo inovacijas.

·Remti mokslinių tyrimų ir inovacijų taikymą siekiant pagerinti sektoriaus aplinkosauginį veiksmingumą.

·Populiarinti ir platinti Komisijos parengtas aplinkosauginio veiksmingumo rekomendacijas už akvakultūrą atsakingose institucijose ir tarp akvakultūros sektoriaus atstovų (taip pat rengiant mokymus) ir remti (taip pat ES lėšomis) sektoriaus pastangas diegti tokius metodus.

·Užtikrinti, kad kompetentingos institucijos, planuodamos akvakultūros veiklą ir išduodamos leidimus atsižvelgtų į visus aplinkosaugos aspektus, kad visi taikomi teisės aktai būtų iki galo įgyvendinti ir kad jų būtų griežtai laikomasi. Norint atsižvelgti į tuos aspektus reikia i) parengti rūšių ir buveinių jautrumo akvakultūros poveikiui žemėlapius; ii) pagal objektyvius kriterijus nustatyti objektų aplinkosauginio talpumo ribas ir iii) parengti objektų rotacijos ir teritorijų valdymo susitarimus ir sistemas siekiant sumažinti sklindančių maisto ir organinių medžiagų kiekį).

·Užtikrinti tinkamą sektoriaus aplinkosauginio veiksmingumo stebėjimą ir ataskaitų teikimą, visapusiškai įgyvendinant taikomus teisės aktus. Skatinti sektorių stebėti aplinkosauginius rodiklius ir teikti jų ataskaitas.

·Remti pastangas toliau mažinti ES akvakultūros aplinkosauginį pėdsaką.

·Remti ES akvakultūros įvairinimą, t. y. skatinti pereiti prie akvakultūros rūšių, kurių aplinkosauginis veiksmingumas geresnis, be kita ko, užtikrinti tinkamą politikos sistemą ir ES lėšų naudojimą (be kita ko, siekiant padidinti šio tipo akvakultūros produktų vertę rinkoje ir visoje vertės grandinėje).

·Dėti pastangas, kad jūros būtų mažiau teršiamos dėl akvakultūros veiklos susidarančiomis šiukšlėmis: i) įgyvendinti Vienkartinių plastikinių gaminių direktyvos reikalavimus; ii) remti plastikinių akvakultūros įrankių pakeitimą tvariomis alternatyvomis ir pritaikyti objektus taip, kad į aplinką patektų mažiau plastiko; iii) užtikrinti rūšiuojamąjį atliekų surinkimą ir iv) skatinti neperdirbtų ir perdirbtų akvakultūros produktų pakavimo inovacijas.

·Remti mokslinių tyrimų ir inovacijų taikymą siekiant pagerinti sektoriaus aplinkosauginį veiksmingumą.

·Skatinti akvakultūros sektoriuje įgyvendinti aplinkosauginio veiksmingumo rekomendacijas.

·Skatinti vykdyti jūros teršimo dėl akvakultūros veiklos susidarančiomis šiukšlėmis prevenciją.

·Skatinti akvakultūros sektorių stebėti aplinkosauginius rodiklius ir teikti jų ataskaitas.

·Supažindinti ES akvakultūros produktų gamintojus su aktualiais moksliniais tyrimais ir inovacijomis, padedančiais gerinti akvakultūros veiklos aplinkosauginį veiksmingumą.

2.1.3 Gyvūnų gerovė

·Remti ES valstybių narių, ES akvakultūros sektoriaus, ES mokslo įstaigų ir NVO rengiamą moksliniais tyrimais ir įrodymais grindžiamą žuvų gerovės gerosios patirties kodeksą, apimantį auginimą, transportavimą ir žudymą. Šio gerosios patirties kodekso sklaida turėtų būti kuo platesnė 6 .

·Padėti ES valstybėms narėms ir ES akvakultūros sektoriui kurti bendrus, patvirtintus, konkrečioms rūšims pritaikytus ir patikrinamus žuvų gerovės rodiklius visoje gamybos grandinėje, įskaitant vežimą ir skerdimą. Dalis šios paramos būti skirta moksliniams tyrimams 7 .

·Remti ir skatinti mokslinius tyrimus ir inovacijas gyvūnų gerovės srityje, atsižvelgiant į SCAR-Fish nustatytus prioritetus 8 .

·Remti ir skatinti mokslinius tyrimus ir inovacijas gyvūnų gerovės srityje, atsižvelgiant į SCAR-Fish nustatytus prioritetus.

·Padėti akvakultūros produktų gamintojams gilinti žinias apie žuvų gerovės užtikrinimo gerąją patirtį ir ugdyti su ja susijusius įgūdžius.

·Remti žuvų gerovės užtikrinimo gerosios patirties kodekso rengimą ir jį platinti akvakultūros produktų gamintojų bendruomenėje.

·Užtikrinti, kad ES akvakultūros produktų gamintojai būtų informuoti apie aktualius gyvūnų gerovės mokslinius tyrimus ir inovacijas.

2.3. VISUOMENĖS PRITARIMO IR VARTOTOJŲ INFORMAVIMO UŽTIKRINIMAS

Sritis

Komisija

ES valstybės narės

Akvakultūros patariamoji taryba

 2.3.1. Komunikacija ES akvakultūros temomis

·Parengti patogią brošiūrą, kurioje būtų paaiškinti teisės aktai, kurių turi laikytis akvakultūros sektorius.

·Atlikti tyrimą dėl naujausios mokslinės informacijos apie ES akvakultūros ekonominį ir socialinį poveikį ir poveikį aplinkai (teigiamą ir neigiamą), kad įgijus informacijos būtų lengviau diskutuoti.

·Po šio komunikato priėmimo suorganizuoti suinteresuotųjų subjektų konferenciją.

 

·Sukurti nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis taikytinas ES masto kampanijos ES akvakultūros tema koordinavimo priemones 9 .

·Peržiūrint prekybos standartų sistemą įvertinti galimybę nustatyti akvakultūros produktų standartus.

·Po ataskaitos dėl Bendro žvejybos ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo reglamento (BRO reglamento) taikymo rezultatų paskelbimo apsvarstyti, ar reikia kokių nors rekomendacijų arba tolesnių veiksmų.

·Toliau tirti, kaip skaitmeninimo priemonės ir dirbtinis intelektas gali užtikrinti akvakultūros produktų atsekamumą ir skaidrumą.

 

·Remti ir užtikrinti plačią koordinuojamos ES masto kampanijos ES akvakultūros tema sklaidą nacionaliniu lygmeniu, visapusiškai įtraukiant regionų valdžios institucijas, akvakultūros produktų gamintojus, mažmenininkus ir, kiek įmanoma, nevyriausybines organizacijas bei žiniasklaidą.

·Skatinti akvakultūros sektoriaus savireguliavimo iniciatyvas, susijusias, pvz., su gerąja patirtimi, elgesio kodeksais ir atsekamumu, ir apie jas informuoti vartotojus. Skatinti naudoti tinkamais kontrolės mechanizmais palaikomus prekės ir kokybės ženklus.

·Skatinti skaitmeninimo priemonių ir dirbtinio intelekto naudojimą akvakultūros produktų atsekamumui ir skaidrumui užtikrinti.

·Užtikrinti, kad koordinuotos ES masto kampanijos dalyviai plačiai paskleistų informaciją apie ES akvakultūrą ir prie to prisidėti.

·Skatinti akvakultūros sektorių imtis savireguliavimo iniciatyvų (pvz., susijusių su gerąja patirtimi ir elgesio kodeksais), užtikrinti atsekamumą (be kita ko, skaitmeninėmis priemonėmis) ir apie šias iniciatyvas informuoti vartotojus. Skatinti naudoti prekių ir kokybės ženklus ir tinkamus jų kontrolės mechanizmus.

·Skatinti skaitmeninimo priemonių ir dirbtinio intelekto naudojimą akvakultūros produktų atsekamumui ir skaidrumui užtikrinti.

2.3.2. Integracija į vietos bendruomenes

·Rekomendaciniame dokumente dėl teritorijų planavimo ir administracinių procedūrų supažindinti su ankstyvo vietos suinteresuotųjų subjektų įtraukimo gerąja patirtimi 10 .

·Rinkti gerąją patirtį, susijusią su akvakultūros sektoriaus integravimu į vietos bendruomenes, visų pirma su sinergijos su kitais sektoriais plėtojimu ir žiedinės ekonomikos principų taikymu. Skatinti diegti tokią patirtį, be kita ko, pasitelkiant šiame komunikate minėtą ES akvakultūros internetinę platformą.

·Užtikrinti ankstyvą vietos suinteresuotųjų subjektų įsitraukimą pagal gerąją patirtį, kurią Komisija pateikė rekomendaciniuose dokumentuose dėl teritorijų planavimo ir administracinių procedūrų.

·Skatinti akvakultūros sektoriaus integraciją į vietos bendruomenes ir sinergijos su kitais sektoriais plėtojimą atsižvelgiant į Komisijos sukauptą gerąją patirtį.

·Narių tarpe skleisti akvakultūros sektoriaus integracijos į vietos bendruomenes gerąją patirtį.

·Skatinti narius užtikrinti, kad akvakultūros sektorius į savo veiklą įtrauktų vietos suinteresuotuosius subjektus, taip pat paaiškinti jiems, kad vietos bendruomenėms reikia parodyti konkrečią šios veiklos naudą, be kita ko, užtikrinti didesnį skaidrumą.

2.3.3. Duomenys ir stebėjimas

·Parengti akvakultūros sektoriaus duomenų teikimo įpareigojimų, nustatytų įvairiuose ES teisės aktuose, sąvadą 11 .

·Nustatyti ir apibrėžti bendrus aplinkosauginius rodiklius, kuriais naudodamosi valstybės narės teiktų akvakultūros ataskaitas.

·Peržiūrėti ir prireikus pakoreguoti duomenų apie akvakultūrą rinkimo reikalavimus.

·Teikti duomenis Komisijai apie gėlųjų vandenų akvakultūrą ir aplinkosauginius rodiklius, kuriuos rinkti ir pateikti ataskaitose reikalaujama nacionalinės teisės aktuose.

·Įgyvendinti peržiūrėtus akvakultūros duomenų rinkimo įpareigojimus, numatytus duomenų rinkimo sistemoje (nuo 2022 m. taikoma ES daugiametė duomenų rinkimo programa).

·Skatinti sektoriaus atstovus ir asociacijas savanoriškai įsipareigoti teikti duomenis nacionalinėms valdžios institucijoms ir viešai skelbti aplinkosauginius duomenis, įskaitant duomenis apie ištrūkusius organizmus ir veterinarinių vaistų naudojimą.

 

·Skatinti sektoriaus atstovus ir asociacijas savanoriškai įsipareigoti teikti duomenis nacionalinėms valdžios institucijoms ir viešai skelbti aplinkosauginius duomenis, įskaitant duomenis apie ištrūkusius organizmus ir veterinarinių vaistų naudojimą.

2.4. ŽINIŲ IR INOVACIJŲ PLĖTRA

Sritis

Komisija

ES valstybės narės

Akvakultūros patariamoji taryba

·Kaip šiose gairėse minėtos ES akvakultūros internetinės platformos elementą, sukurti svetainę, kurioje būtų registruojami visi ES finansuojami akvakultūros mokslinių tyrimų projektai ir viešai skelbiami jų rezultatai.

·Skatinti mokslinių tyrimų ir inovacijų stipriųjų aspektų plėtotę ir derinimą tarp valstybių narių ir regionų, taip pat plėsti su tuo susijusias verslo galimybes, be kita ko, įgyvendinti pažangiosios specializacijos strategijas, kuriomis siekiama ES sukurti visą vertės grandinę.

·Skatinti kurti ir įgyvendinti patikimus finansuojamų mokslinių tyrimų ir inovacijų projektų rezultatų sklaidos ir panaudojimo planus.

·Remti tvarios akvakultūros mokslinius tyrimus ir inovacijas, konkrečiai, įgyvendinti programą „Europos horizontas“ ir joje nustatytus prioritetus.

·Remti (be kita ko, pasinaudojant ES lėšomis) įgūdžių ugdymą akvakultūros sektoriuje 12 .

·Sukurti bendradarbiavimo sistemą, jungiančią valdžios institucijas, sektoriaus atstovus, mokslinių tyrimų ir švietimo įstaigas, ir skatinti akvakultūros klasterių kūrimą 13 .

·Skleisti informaciją apie nacionalinius mokslinių tyrimų ir inovacijų projektus ir jų rezultatus.

·Remti (be kita ko, pasinaudojant ES lėšomis) įgūdžių ugdymą akvakultūros sektoriuje ir reguliarius akvakultūros specialistų mokymus.

·Koordinuoti ir remti mokslinius tyrimus ir inovacijas pagal nustatytus prioritetus, įskaitant Žemės ūkio tyrimų nuolatinio komiteto (SCAR-Fish) ataskaitose nurodytus prioritetus.

·Remti novatoriškų akvakultūros sektoriaus metodų taikymą didesniu mastu ir komercializaciją.

·Skatinti akvakultūros produktų gamintojus ir kitus suinteresuotuosius subjektus bendradarbiauti su mokslinių tyrimų ir inovacijų institutais ir valdžios institucijomis ieškant ES akvakultūros darnaus vystymosi problemų sprendimų.

·Skleisti nariams informaciją apie mokslinių tyrimų ir inovacijų projektus ir jų rezultatus.

·Skatinti ES akvakultūros sektorių įsisavinti esamas inovacijas.

·Akvakultūros sektoriuje skatinti reguliarius akvakultūros specialistų mokymus, visų pirma novatoriškų metodų diegimo temomis.

FINANSAVIMAS

Sritis

Komisija

ES valstybės narės

Akvakultūros patariamoji taryba

Finansavimas 

·Parengti įvairių veikiančių ES finansavimo programų 14 apžvalgą.

·Pasiekti, kad įvairių Komisijos administruojamų ES fondų lėšomis akvakultūra būtų remiama nuosekliai ir užtikrinant sinergiją bei papildomumą.

·Užtikrinti, kad informacija apie sektoriaus finansuojamus projektus būtų reguliariai viešinama.

·Planuojant ES fondų įsipareigojimus ir išlaidas atsižvelgti į šiame komunikate nustatytus prioritetus.

·Toliau remti investicijas į novatoriškus ir tvarius sprendimus akvakultūros sektoriuje, įgyvendinant iniciatyvą „BlueInvest“ ir programą „InvestEU“.

·Koordinuoti įvairių daugiametės finansinės programos fondų planavimą, įsipareigojimus ir išlaidas akvakultūrai, t. y. užtikrinti jų derėjimą, sinergiją ir tarpusavio papildomumą.

·Užtikrinti, kad informacija apie sektoriaus finansuojamus projektus būtų reguliariai viešinama.

·Planuojant nacionalinių ir ES fondų paramą atsižvelgti į šiose gairėse nustatytus prioritetus.

·Remti investicijas į novatoriškus ir tvarius sprendimus akvakultūros sektoriuje.

·Skatinti ES akvakultūros produktų gamintojus ir kitus suinteresuotuosius subjektus naudotis esamomis lėšomis ir priemonėmis siekiant pritraukti investicijų šiame komunikate iškeltiems tikslams įgyvendinti.

(1)

Šiame dokumente turėtų būti atsižvelgta į i) patirtį, kuria ES valstybės narės pasidalijo taikydamos atvirąjį koordinavimo metodą; ii) ES finansuotų mokslinių tyrimų rezultatus ir iii) darbą, atliktą Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) Bendrojoje Viduržemio ir Juodosios jūros žvejybos komisijoje (GFCM). Žr. „A guide for the establishment of coastal zones dedicated to aquaculture in the Mediterranean and the Black Sea“ ( www.fao.org/3/ca7041en/CA7041EN.pdf ) . Įgyvendinant ES finansuojamus projektus, pvz., „AquaSpace“ ( http://www.aquaspace-h2020.eu/ ) ir TAPAS ( http://tapas-h2020.eu/ ), sukurtos specialiai akvakultūros veiklai skirtų objektų parinkimo priemonės. Tarp kitų ES finansuojamų projektų, susijusių su akvakultūros teritorijų planavimu, yra MUSES: jį įgyvendinant atlikti įvairūs atvejų tyrimai, įskaitant Baltijos jūros (Danijos vandenyse) atvejo tyrimą, skirtą jūros vėjo energijos gamybos ir marikultūros deriniui  ( https://muses-project.com/wp-content/uploads/sites/70/2018/02/ANNEX-8-CASE-STUDY-5.pdf ).

(2)

Žemės ūkio tyrimų nuolatinis komitetas (SCAR-Fish) nustatė ligų prevencijos ir valdymo akvakultūros srityje tyrimų prioritetus ( https://scar-europe.org/index.php/fish-documents ) . Strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ mikrobiomo moksliniai tyrimai laikomi pagal programą „Europos horizontas“ remtina svarbia sritimi.

(3)

Šiame dokumente reikėtų atsižvelgti į atitinkamų ES finansuotų projektų, tokių kaip SOCLIMPACT ( https://soclimpact.net ), CERES ( https://ceresproject.eu ) ir „ClimeFish“ ( https://climefish.eu/ ), išvadas. Rekomendacijos, parengtos įgyvendinant projektą „ClimeFish“, skirtos konkrečiai marikultūrai, tačiau tinka ir gėlavandenių ežerų bei tvenkinių akvakultūrai. Įgyvendinant šį projektą sukurta pagalbinė sprendimų priėmimo sistema, kurią sudaro elektroninė priemonė, padedanti vykdyti planavimo procesus ir apimanti duomenis bei gerąją patirtį. Vykdant projektą taip pat inicijuotas sektoriaus prisitaikymo prie klimato kaitos planų Europos standartas.

(4)

Taip pat bus plačiau platinami Komisijos rekomendaciniai dokumentai, pvz., „Akvakultūros ir „Natura 2000“ gairės“.

(5)

 Pavyzdžiui, turėtų būti plačiai populiarinamas kormoranų valdymo metodų rinkinys INTERCAFE, padedantis spręsti Europos žuvininkystei kormoranų keliamas problemas. Žr. https://ec.europa.eu/environment/nature/cormorants/files/Cormorant_Toolbox_web_version.pdf .

(6)

Tokiame kodekse turėtų būti atsižvelgta į Sveikatos ir maisto saugos generalinio direktorato Gyvūnų gerovės platformos savo iniciatyva susibūrusio pogrupio darbą ir atitinkamas EFSA nuomones.

(7)

 Įgyvendinant programos „Horizontas 2020“ projektą „PerformFish“  ( http://performfish.eu/ ), be kita ko, siekiama patvirtinti su gerove susijusius veiklos rodiklius, kurie tiesiogiai aktualūs tiems, kurie Viduržemio jūroje augina vilkešerius ir jūrinius karosus.

(8)

SCAR-Fish nustatė žuvų gerovės mokslinių tyrimų prioritetus ( https://scar-europe.org/index.php/fish-documents ).

(9)

Rengiant šias priemones reikėtų atsižvelgti į patirtį, įgytą vykdant kampaniją „Farmed in the EU“ („Užauginta ES“).

(10)

Įgyvendinant ES finansuojamą Viduržemio jūros regiono akvakultūros integruotos plėtros projektą („MedAID“) ieškoma būdų įtraukti vietos suinteresuotuosius subjektus į akvakultūros plėtrą (žr. http://www.medaid-h2020.eu/index.php/wp7-social-acceptability-and-governance ).

(11)

Privaloma teikti i) duomenis, kuriuos Eurostatas renka pagal Reglamentą (EB) Nr. 762/2008 dėl valstybių narių akvakultūros statistikos pateikimo; ii) duomenis, renkamus pagal Duomenų rinkimo sistemos reglamentą (Reglamentas (ES) 2017/1004); ir iii) duomenis, renkamus pagal gyvūnų sveikatos teisės aktus arba ekologinės gamybos teisės aktus.

(12)

Komisija finansavo akvakultūros sektoriaus įgūdžių ugdymo projektus ES pagal EJRŽF veiksmą „Mėlynosios profesijos“ (pvz., „Entrefish“ ( http://www.entrefish.eu/?page_id=3554&lang=en ). Taip pat pagal programą „Erasmus+“ ji finansavo daugiau kaip 100 su akvakultūra susijusių projektų (žr. https://ec.europa.eu/programmes/erasmus-plus/projects_en ) . Tačiau ateityje reikėtų nuveikti daugiau.

(13)

Geras pažangos šioje srityje pavyzdys yra pagal programą COSME pradėtos ES klasterių iniciatyvos, kuriomis siekiama remti MVĮ inovacijas ir augimą, pvz., Prancūzijos akvakultūros ir jūrų išteklių klasteris, vienijantis daugiau kaip 170 narių (iš jų daugiau kaip 60 MVĮ).

(14)

Tai, pvz., Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas (EJRŽF) ir būsimas EJRŽAF, programa „Horizontas 2020“ ir programa „Europos horizontas“, aplinkos ir klimato politikos programa LIFE+, Europos regioninės plėtros fondas (ERPF), Įmonių konkurencingumo ir MVĮ programa (COSME) ir Sąjungos Žemės stebėjimo programa („Copernicus“).