KOMISIJOS KOMUNIKATAS

Sveikatos priežiūros specialistų laisvo judėjimo ir rengimo būtiniausio derinimo, atsižvelgiant į neatidėliotinas COVID-19 priemones, gairės. Rekomendacijos dėl Direktyvos 2005/36/EB

(2020/C 156/01)

Kilus COVID-19 krizei prireikė imtis neatidėliotinų ir išskirtinių priemonių visuomenės sveikatos srityje. Valstybėms narėms sunkiai sekasi suburti pakankamai medicinos darbuotojų, kurie kovotų su krize ir tuo pačiu metu galėtų diagnozuoti, gydyti ir prižiūrėti pacientus. Padėtis sveikatos priežiūros ir mokymo įstaigose gali daryti poveikį galimybei užtikrinti visapusišką sveikatos priežiūros specialistų rengimą, visų pirma praktinį mokymą.

Greitai reaguoti į krizę nepaprastai svarbu, tačiau taip pat reikia nepamiršti vidutinės trukmės ar ilgalaikio poveikio, kurį gali padaryti bet kokios neatidėliotinos priemonės, ir sumaniais ir lanksčiais veiksmais kuo labiau sušvelninti neigiamą poveikį. Komisija nori padėti valstybėms narėms teikdama pagalbą ir informaciją, visų pirma išryškindama tam tikrus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB (1) aspektus, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant sušvelninti krizės padarinius sveikatos priežiūros specialistams. Tai, be kita ko, poveikis suderintiems rengimo reikalavimams ir sveikatos priežiūros specialistų teisių apsaugai, įskaitant palankesnes kvalifikacijos pripažinimo sąlygas sveikatos priežiūros specialistų tarpvalstybinio judėjimo tikslais ir aukštą pacientų sveikatos apsaugos ir saugos lygį.

Šiomis gairėmis siekiama užtikrinti kiek įmanoma laisvesnį sveikatos priežiūros specialistų judėjimą, atsižvelgiant į jų ypatingas dabartines aplinkybes. Šios gairės papildo informaciją, pateiktą komunikate „ES pagalbos ekstremaliosios situacijos atveju vykstant su COVID-19 krize susijusiam tarpvalstybiniam bendradarbiavimui sveikatos priežiūros srityje gairės“ (2) ir komunikate „Laikino nebūtinų kelionių į ES apribojimo įgyvendinimo, su ES piliečių repatriacija susijusio tranzito tvarkos supaprastinimo ir poveikio vizų politikai gairės“ (3).

Komisija nori patikinti valstybes nares, kad ji yra pasirengusi su kiekviena iš jų aptarti per krizę patirtas problemas ir, jei tikslinga ir būtina, padėti jas tinkamai spręsti, naudodamasi visomis turimomis administracinėmis ir teisėkūros priemonėmis.

Direktyvoje nustatytos tarpvalstybinio profesinių kvalifikacijų pripažinimo taisyklės. Be to, joje taip pat nustatyti būtiniausi tam tikrų sektorinių profesijų specialistų (pavyzdžiui, bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų (įskaitant specializuotus gydytojus onkologus), gydytojų (įvairios specializacijos) ir vaistininkų) ES lygmens rengimo reikalavimai. Pagal Direktyvos 21 straipsnio 1 dalį priimančiosios valstybės narės privalo automatiškai pripažinti baigus Direktyvos V priede išvardytas studijas įgytas kvalifikacijas. Kitų sveikatos priežiūros specialistų, pavyzdžiui, slaugytojų specialistų, kuriems būtiniausių rengimo reikalavimų ES lygmeniu nenustatyta, kvalifikacija automatiškai nepripažįstama. Priimančiosios valstybės narės gali (bet neprivalo) patikrinti šių specialistų kvalifikaciją ir prireikus nustatyti kompensacines priemones.

Toliau pateiktos nuostatos turėtų padėti valstybėms narėms nuspręsti, kokių priemonių imtis gresiančiam darbuotojų trūkumui šalinti ar būsimiems sveikatos priežiūros specialistams rengti.

1. Sveikatos priežiūros specialistų pripažinimas ir leidimas dirbti tarpvalstybiniais atvejais

Direktyvos nuostatomis užtikrinama specialistų, prašančių pripažinti jų kvalifikaciją kitoje ES šalyje, teisė į tai, kad valstybių narių valdžios institucijos jų prašymus įvertintų tinkamai ir laikydamosi tam tikrų procedūrinių garantijų ir terminų. Šiose taisyklėse nustatyti maksimalūs galimi reikalavimai sveikatos priežiūros specialistams. Jomis valstybės narės nėra įpareigojamos nustatyti pripažinimo procedūrų apribojimų.

Taigi, Direktyva neužkertamas kelias valstybėms narėms laikytis liberalesnio požiūrio į laikino paslaugų teikimo ar įsisteigimo tikslais atvykstančius sveikatos priežiūros specialistus, pavyzdžiui, valstybė narė gali netaikyti išankstinės deklaracijos ir išankstinio kvalifikacijų patikrinimo reikalavimo arba taikyti trumpesnius prašymų nagrinėjimo terminus, prašyti mažiau dokumentų nei paprastai, nereikalauti patvirtintų vertimų arba kompensacinės priemonės, kai priimančioji valstybė narė mano, kad didelio pavojaus pacientų saugai nėra. Taikomos priemonės turi būti nediskriminacinio pobūdžio.

Kai kurių sveikatos srities profesijų, pavyzdžiui, pagrindinio rengimo gydytojų, kai kurių medicinos specializacijų, pavyzdžiui, pulmonologų ar anesteziologų, ir bendrosios praktikos slaugytojų rengimas grindžiamas būtiniausiu derinimu pagal Direktyvą.

Laikino ir nereguliaraus paslaugų teikimo tikslais, kai šie sveikatos priežiūros specialistai laikinai persikelia į kitą valstybę narę, kad tam tikrą laiką prisidėtų prie tos valstybės narės darbo jėgos, iš jų gali būti reikalaujama pateikti tik paprastą išankstinę deklaraciją, nelaukiant priimančiosios valstybės narės valdžios institucijų sprendimo. Priimančioji valstybė narė gali vienašališkai atsisakyti tokių deklaravimo prievolių apskritai arba tam tikram laikotarpiui, veiklai ar sektoriams.

Kitų sveikatos priežiūros profesijų atveju valstybės narės gali reikalauti išankstinio sveikatos ir saugos srities specialistų kvalifikacijos patikrinimo. Tokio patikrinimo gali būti reikalaujama, pavyzdžiui, slaugytojų specialistų (kitaip nei bendrosios praktikos slaugytojų) ir tam tikrų gydytojų specialistų atveju, jei priimančiojoje valstybėje narėje yra reglamentuojama profesija, kurios siunčiančiojoje valstybėje narėje nėra, arba paramedikų, pavyzdžiui, fizioterapeutų, atveju.

Pagal Direktyvą išankstiniai patikrinimai nėra privalomi ir valstybės narės gali savo nuožiūra juos paspartinti, sutrumpinti arba jų atsisakyti.

Direktyva netaikoma pareiškėjams, kurie savo kilmės valstybėje narėje dar nėra įgiję visos kvalifikacijos. Priimančioji valstybė narė gali savo teritorijoje leisti tokiems asmenims teikti tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas arba dirbti pagal jos nacionalinę teisę, be kita ko, pagal specialias reagavimo į krizę procedūras.

2. Paankstintas sektorinių sveikatos priežiūros kvalifikacijų įgijimas arba laikinas mokymo programų pritaikymas prie krizės keliamų reikalavimų

Kai kurios valstybės narės gali nuspręsti leisti studijas baigiantiems studentams kvalifikaciją įgyti anksčiau, kad jie galėtų papildyti medicinos darbuotojų gretas, arba dėl to, kad paskutinius studijų mėnesius trikdo krizė (neveikia mokymo įstaigos, nėra galimybių organizuoti struktūrizuotą praktinį mokymą ligoninėse ir t. t.). Bet kuriuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad sektorinėms sveikatos priežiūros profesijoms taikomi būtiniausi ES lygmens rengimo reikalavimai.

Jei Direktyvoje nustatytų būtiniausių reikalavimų laikomasi, paankstintas sektorinių sveikatos priežiūros kvalifikacijų įgijimas arba mokymo sutrumpinimas priklauso valstybių narių kompetencijai ir Direktyvos nuostatoms neprieštarauja. Atitinkamiems specialistams gali būti suteikiamos V priede išvardytos kvalifikacijos ir jie ateityje turės visas teises į automatinį pripažinimą. Taip gali būti, pavyzdžiui, šalyse, kuriose viršijami Direktyvoje nustatyti būtiniausi rengimo reikalavimai.

Jei Direktyvoje nustatytų būtiniausių reikalavimų įvykdyti neįmanoma, reikėtų prašyti leisti taikyti nuo Direktyvos 21 straipsnio 6 dalies nukrypti leidžiančią nuostatą, kad 2020 m. studijas turintys baigti studentai dėl dabartinių išskirtinių su COVID-19 susijusių aplinkybių galėtų gauti V priede nurodytą diplomą.

Direktyvos 61 straipsnyje numatyta galimybė tais atvejais, kai valstybė narė susiduria su dideliais sunkumais taikydama konkrečią Direktyvos nuostatą, ribotą laikotarpį leisti jai nukrypti nuo atitinkamų Direktyvos nuostatų priimant įgyvendinimo aktą. Įgyvendinimo aktas galėtų būti sprendimas arba reglamentas.

Nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritis ir turinys priklausys nuo konkrečių atitinkamos valstybės narės aplinkybių. Poreikis taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą turėtų būti nustatytas remiantis aiškia ir konkrečia atitinkamų valstybių narių informacija apie tai, kokių taisyklių jos dėl išskirtinių aplinkybių negali laikytis ir ar ta nuostata būtų taikoma visiems ar pavieniams absolventams, ar konkretiems institutams, regionams ir t. t. Be to, valstybė narė turėtų nurodyti priemones, kuriomis absolventai galės įvykdyti trūkstamus būtiniausius rengimo reikalavimus, ir laiką, per kurį tai turės būti padaryta.

Nukrypti leidžianti nuostata, jei manoma, kad jos reikia, būtų įtraukta į įgyvendinimo aktą ir taikoma su sąlyga, kad būtiniausiuose rengimo reikalavimuose nurodytos žinios, įgūdžiai ir kompetencija bus įgyti iš dalies jau po diplomo išdavimo. Pagal Direktyvą rengimo proceso užbaigimą būtų galima užtikrinti įvairiais būdais, pavyzdžiui, remiantis profesine patirtimi, įgyta ekstremaliosios situacijos metu ar vėliau, dalyvaujant tolesnio specializuoto mokymo ar tęstinio profesinio tobulėjimo programose. Todėl ekstremaliajai situacijai pasibaigus, 2020 m. absolventams tęsti tų pačių ar ateinančių mokslo metų mokymo programų nereikėtų.

Diplomai, išduoti remiantis nukrypti leidžiančios nuostatos sąlygomis, negalėtų būti automatiškai pripažįstami priimančiojoje valstybėje narėje tol, kol nebus įvykdyti būtiniausi rengimo reikalavimai. Komisijos nuomone, tokie diplomai galėtų būti identifikuojami jų priede nurodant, kurie būtiniausi rengimo reikalavimai nėra įvykdyti. Taip būtų galima nustatyti trūkumus ir palengvinti pripažinimo procesą absolventams, norintiems pasinaudoti laisvo judėjimo teise, tačiau kol kas neįvykdžiusiems visų būtinų rengimo reikalavimų. Diplomo priede pateikiama informacija padėtų priimančiajai valstybei narei priimti sprendimą dėl diplomo pripažinimo ir galimų kompensacinių priemonių taikymo, turint visą informaciją apie būtiniausių reikalavimų nesilaikymo aplinkybes ir išskirtines priežastis.

Galimybė pagal 61 straipsnį taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, susijusią su būtiniausiais suderintais rengimo reikalavimais, turi būti įvertinta remiantis aiškia ir konkrečia informacija apie konkrečius sunkumus, su kuriais susiduria atitinkama valstybė narė.

Už tai, kad absolventams, kurių rengimas buvo sutrumpintas, būtų taikomos prarastos įprasto rengimo proceso dalies kompensacinės priemonės, atsako atitinkama valstybė narė. Tokios priemonės galėtų būti, pavyzdžiui, atsižvelgimas į profesinę patirtį, įgytą ekstremaliosios situacijos metu arba vėliau, kiekvieną atvejį vertinant atskirai.

3. Sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacijų, įgytų ne ES ir (arba) Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalyse, pripažinimas

Sveikatos priežiūros specialistai, turintys ne ES ir (arba) ELPA šalių diplomus, pripažįstami pagal valstybių narių nacionalinę tvarką. Tačiau sveikatos priežiūros profesijų, kurių būtiniausi rengimo reikalavimai suderinti ES lygmeniu, įskaitant gydytojus ir bendrosios praktikos slaugytojus, atveju turi būti laikomasi ES lygmens būtiniausių rengimo reikalavimų (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Jei tų profesijų atstovai turi kvalifikaciją, įgytą ne ES ir (arba) ELPA šalyse ir neatitinkančią suderintų reikalavimų, valstybė narė, ketinanti pripažinti tokį diplomą, privalo taikyti kompensacines priemones. Arba šiems specialistams gali būti leidžiama dirbti sveikatos priežiūros srityje, tačiau jie negali verstis profesija, kurios kvalifikacijos standartų, kaip nustatyta Direktyvoje, jie neatitinka.

Pavyzdžiui, kvalifikuotam slaugytojui iš trečiosios šalies, kurio parengimas neatitinka būtiniausių suderintų reikalavimų, gali būti leidžiama dirbti sveikatos priežiūros specialisto padėjėju, atliekančiu tik tam tikras užduotis, kaip nustatyta nacionalinėje teisėje.

Valstybės narės gali įdarbinti sveikatos priežiūros specialistus, turinčius trečiųjų šalių diplomus, užtikrindamos, kad jų profesinė kvalifikacija atitiktų ES lygmens būtiniausius rengimo reikalavimus arba suteikdamos jiems statusą, kuris skirtųsi nuo visateisio vienos iš profesijų, kurioms taikomi ES suderinti būtiniausi rengimo reikalavimai, atstovo statuso.

Kontaktiniai duomenys:grow-regulated-professions@ec.europa.eu

(1) OL L 255, 2005 9 30, p. 22.

(2) OL C 111I, 2020 4 3, p. 1.

(3) OL C 102I, 2020 3 30, p. 3.