Europos regionų komiteto nuomonė „Viešųjų pirkimų direktyvų įgyvendinimo ataskaita“

(2020/C 39/09)

Pranešėjas

Thomas Habermann (DE/EPP), Rėno-Grabfeldo apskrities viršininkas

I. BENDROSIOS PASTABOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS

pabrėžia, kad ši nuomonė parengta įgyvendinant Regionų komiteto įsipareigojimą, bendradarbiaujant su Subsidiarumo, proporcingumo ir veikimo mažiau, bet efektyviau darbo grupe ir įgyvendinant geresnio reglamentavimo darbotvarkę, pateikti grįžtamąją informaciją apie ES teisės aktų įgyvendinimą vietos ir regionų lygmenimis. Todėl Regionų komitetas kartu su Europos savivaldybių ir regionų taryba (CEMR) atliko ES masto apklausą ir aiškinosi, kaip vietos ir regionų valdžios institucijos vertina viešųjų pirkimų teisinės sistemos įgyvendinimą, ir užsakė tyrimą šiuo klausimu; pabrėžia, kad dėl labai nevienodo valstybių narių atstovų dalyvavimo apklausos rezultatai negali atspindėti ES masto nuomonės, iš jų galima atpažinti tik tendencijas; be to, atkreipia dėmesį į 2019 m. liepos mėn. paskelbtą ataskaitą dėl pirmosios RK regioninių centrų tinklo (RegHub) konsultacijos (1), kurioje iš esmės patvirtinami CEMR ir RK apklausos rezultatai;

konstatuoja, kad 2014 m. išsamią viešųjų pirkimų direktyvų reformą valstybės narės į nacionalinę teisę iš dalies perkėlė 2016 m. ir iš dalies – gerokai vėliau; kadangi nuo tretiesiems asmenims tiesiogiai taikomų nacionalinių viešųjų pirkimų teisės aktų įsigaliojimo praėjo daugiausia treji metai, teisinę naujųjų nuostatų taikymo praktiką galima įvertinti tik labai ribotai;

pažymi, kad ir institucijos, ir ekonominės veiklos vykdytojai tik dabar prisitaikė prie pakeistos viešųjų pirkimų teisinės tvarkos ir kad šiuo metu dar iš dalies vyksta prisitaikymo procesai; taip pat pabrėžia, kad šie prisitaikymo procesai daug kur susiję su nemažomis mokymo ir konsultavimo išlaidomis, o kai kuriais atvejais – ir su išorės teisės konsultantų paslaugomis; todėl tvirtai tiki, kad per ateinančius kelerius metus nepatartina priimti naujų teisinių nuostatų;

pažymi, kad dėl minėtų priežasčių ši nuomonė orientuota ne į naują teisės aktų reformą – joje aptariami aktualūs vietos ir regionų lygmens perkančiųjų organizacijų sunkumai įgyvendinant reglamentavimo sistemą; be to, nuomonėje nagrinėjami pavieniai aspektai, kuriuos Komisija pastarąjį kartą nurodė savo 2017 m. spalio mėn. pateiktame ne teisėkūros komunikate dėl veiksmingesnių, tvaresnių ir profesionaliau parengtų viešųjų pirkimų (2);

remia direktyvų tikslą ir pagrindinius aspektus, ypač elektroninius viešuosius pirkimus ir MVĮ dalyvavimo skatinimą, naujas „vidaus“ viešųjų pirkimų koncepcijas ir savivaldybių bendradarbiavimą, galimybę institucijoms, laikantis savo politinių sprendimų priėmimo procesų, pasinaudoti strateginių viešųjų pirkimų kriterijais, taip pat skaidrumo ir vientisumo skatinimą;

pabrėžia, kad, kaip parodė apklausos rezultatai (3), tarpvalstybiniai vietos ir regionų valdžios institucijų viešieji pirkimai nesuteikė jokios pridėtinės vertės. Nepaisant ES mastu nuolat skelbtų brangiai kainuojančių ir ilgai trunkančių viešųjų pirkimų procedūrų, pateikiama labai mažai tarpvalstybinių pasiūlymų arba jų visai nepateikiama; to priežastis, veikiausiai, yra tai, kad valstybių elektroninės platformos skiriasi ir dėl to kaimyninių šalių įmonėms ir subjektams kyla su dalyvavimu susijusių kliūčių: valstybėse narėse sukurtose ir naudojamose platformose dažnai nenumatyta galimybė vartoti skirtingas kalbas arba įtraukti kitų valstybių, nei tos, kurioje yra perkančioji organizacija, administracinius reikalavimus.

atkreipia dėmesį į tai (4), kad teisingas viešųjų pirkimų sistemos teisės nuostatų taikymas jau tapo savaiminiu tikslu, o ne darbų, gaminių arba paslaugų užsakymo priemone;

pabrėžia, jog turi būti aiškiau išdėstyta, kokiomis aplinkybėmis vietos ir regionų valdžios institucijoms, siekiant tvarumo ir teigiamo bendro poveikio aplinkai, leidžiama trumpomis tiekimo grandinėmis (pvz., pagal vadinamąjį vietos gaminių įsigijimo principą) taip pat skatinti vietos ekonomiką bei vietos struktūras;

pabrėžia, kad, vykdant 2014 m. reformą, ir laikantis savivaldos principo, sudarytos sąlygos atsižvelgti į ekologiškesnius, labiau socialinius arba novatoriškesnius viešųjų paslaugų teikimo kriterijus ir tai turi būti visiškai patikėta atitinkamų vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencijai; mano, kad ateityje galimą įpareigojimą kiekvienam viešajam pirkimui taikyti strateginių viešųjų pirkimų tikslus reikia aiškiai atmesti, kad būtų galima išvengti nereikalingo viešųjų pirkimų procedūros perkrovimo; pažymi, kad daugelyje viešųjų pirkimų procedūrų, atsižvelgiant į strateginių viešųjų pirkimų tikslus, nepasiekiama jokio tikslo, pavyzdžiui, standartiniu būdu perkant produktus;

10.

pabrėžia, kad papildomi politiniai tikslai didina ir klaidų tikimybę, ir šių tikslų tarpusavio prieštaravimų riziką; pažymi, kad viešųjų pirkimų sistemoje tikslų gali būti užsibrėžiama tik tiek ir tik su tokia sąlyga, kad nebūtų pamintas pagrindinis tikslas – už pagrįstą kainą aprūpinti piliečius kokybiškais produktais ir paslaugomis;

11.

be to, pažymi, kad, vykdant 2014 m. reformą, buvo aiškiai pripažinta vietos ir regionų valdžios institucijų teisė joms reikalingas paslaugas teikti sau pačioms arba organizuoti per nuosavas įstaigas, savo valdomas įmones arba valstybines įmones bei pripažinta „vidaus“ koncepcija ir savivaldybių bendradarbiavimas. Taigi pirkimo sutarčių skyrimas tretiesiems asmenims yra tik viena iš daugelio viešųjų paslaugų teikimo alternatyvų (5). Galiausiai Regionų komitetas pabrėžia perkančiųjų organizacijų teisę tretiesiems asmenims skirtas sutartis vėl grąžinti savivaldybėms;

12.

mano, kad tikslas padidinti visoje Europoje skelbtinų viešųjų pirkimų sutartims taikomas ribas yra teisingas norint išsaugoti, viena vertus, skaidrumo, ir, kitą vertus, institucijoms ir MVĮ tenkančios administracinės naštos pusiausvyrą; šiuo požiūriu ragina Komisiją ilgalaikėje perspektyvoje PPO lygmeniu siekti gerokai padidinti Sutartyje dėl viešųjų pirkimų nustatytas ribas;

II. POLITINĖS REKOMENDACIJOS

Strateginiai viešieji pirkimai

13.

mano, kad 2014 m. viešųjų pirkimų direktyvomis nustatyta perkančiųjų organizacijų galimybė vykdant viešuosius pirkimus atsižvelgti į strateginius viešųjų pirkimų tikslus pavieniais atvejais gali padėti pasiekti, kad viešieji pirkimai perkančiųjų organizacijų požiūriu būtų vykdomi sėkmingiau;

14.

pažymi, kad atitinkamos vietos ir regionų valdžios institucijų administracinės išlaidos turi būti proporcingos naudai, kurią viešieji pirkimai gali suteikti piliečiams. Viešaisiais pirkimais nėra visų pirma siekiama politinių tikslų, pavyzdžiui, aplinkos tvarumo, socialinės įtraukties ir inovacijų tikslų, arba skatinti tam tikras socialines ir politines tendencijas. Tačiau jie vis labiau naudojami kaip priemonė kitiems politiniams tikslams valdyti ir įgyvendinti. Nepaisant to, negalima pamiršti viešųjų pirkimų tikslo ir paskirties: vadovaujantis viešojo administravimo ūkiškumo ir ekonomiškumo principais, turi būti pasiektas geriausias kainos ir kokybės santykis;

15.

pažymi, kad, kaip parodė Regionų komiteto ir CEMR apklausos rezultatai, vietos ir regionų valdžios institucijos suvokia galimybę taikyti ekologinius, socialinius ir inovacinius viešųjų pirkimų kriterijus. Kaip pranešama, šie kriterijai iš dalies taikomi vangiai – viena vertus, todėl, kad nėra poreikio, o, kita vertus, todėl, kad, esant didesnei klaidų tikimybei, didėja ir teismo procesų tikimybė; ypač vietos ir regionų valdžios institucijos skundžiasi, kad trūksta profesionalumo, būtino tokio pobūdžio viešiesiems pirkimams skatinti;

16.

pažymi, kad, nepaisydamos galimybės viešųjų pirkimų sutartis skirti remiantis įvairiais kokybiniais kriterijais, vietos ir regionų valdžios institucijos dažnai pirmenybę teikia mažiausiai kainai, nes, jų požiūriu, mažiausia kaina reiškia tinkamiausią viešųjų lėšų panaudojimą, be to, tai yra kriterijus, kurį lengviausia taikyti;

17.

atsižvelgia į Komisijos komunikate (6) išdėstytą kritiką, kad, vykdant 55 % viešųjų pirkimų procedūrų, sutartis skiriama remiantis vien mažiausios kainos kriterijumi; paaiškina, kad visai galimas dalykas, jog atitinkamose viešųjų pirkimų procedūrose galima atsižvelgti į strateginius tikslus, nes, pavyzdžiui, aplinkosaugos ir energijos vartojimo efektyvumo kriterijai paprastai gali būti nurodyti specifikacijose ir galiausiai sutartį atitinkamai skirti remiantis mažiausia kaina;

18.

pažymi, kad, remiantis apklausos rezultatais, strateginių viešųjų pirkimų kriterijų poreikis yra labai skirtingas. Rengiant viešuosius pirkimus, kuriais skatinamos inovacijos, tokio poreikio dažniausiai nėra, rengiant socialinius viešuosius pirkimus toks poreikis vertinamas neutraliai, o, rengiant į aplinką orientuotus viešuosius pirkimus, tokio poreikio buvimas dažniausiai patvirtinamas; konstatuoja, kad taikant visus kriterijus kyla sunkumų dėl teisinės sistemos sudėtingumo, taip pat nustatant sutarties vykdymo sąlygas ir ypač vertinant nacionalinių sertifikatų ir ženklų, kuriais turi būti įrodytas kriterijų laikymasis, lygiavertiškumą (7);

19.

pažymi, kad viešuosius inovacijų pirkimus, įskaitant inovacijų partnerystę arba ikiprekybinius viešuosius pirkimus, kol kas vykdė nedaug vietos ir regionų valdžios institucijų keliose valstybėse narėse. Pagrindinės priežastys – moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai retai skiriamas pagrindinis vaidmuo, perkami standartiniai produktai arba biudžetas yra ribotas. Viena iš priemonių viešiesiems inovacijų pirkimams skatinti galėtų būti Komisijos iniciatyva „Big Buyers“. Regionų komitetas pabrėžia, kad įvairių formų jungtiniai viešieji pirkimai ir pirkimo grupės vis dėlto palengvina ypač mažesnių vietos ir regionų valdžios institucijų pirkimus ir padeda padidinti efektyvumą;

MVĮ galimybės patekti į viešųjų pirkimų rinkas

20.

primena, kad MVĮ skatinimas buvo vienas iš penkių pagrindinių 2014 m. viešųjų pirkimų teisės reformos prioritetų; pažymi, kad MVĮ ir startuoliams vis dar sunku tenkinti ekonominius arba techninius tinkamumo kriterijus. Be to, pavėluoti mokėjimai, MVĮ nepakankamos žinios apie pagrindinius viešųjų pirkimų aspektus ir didelės galimos teismo procesų išlaidos tebėra esminės kliūtys;

21.

pažymi, kad iki šiol taikytomis MVĮ dalyvavimo skatinimo priemonėmis, kaip parodė ir Regionų komiteto ir CEMR apklausa, nebuvo užtikrintas lauktas pagerėjimas;

22.

pabrėžia, kad strateginių viešųjų pirkimų tikslai būtent MVĮ nuolat tampa didele kliūtimi dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose, palyginti su šioje srityje profesionaliomis didelėmis įmonėmis, nes MVĮ dažnai neturi reikiamų išteklių strateginių viešųjų pirkimų kriterijams patenkinti; pabrėžia, kad strateginių viešųjų pirkimų stiprinimas gali sutrukdyti siekti teisingo ir remtino tikslo – skatinti ir palengvinti MVĮ galimybes dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose;

23.

šiuo požiūriu pabrėžia, kad reikia persvarstyti dabar ES lygmeniu galiojančią MVĮ apibrėžtį (8); paaiškina, kad pagal galiojančią apibrėžtį vidutinių įmonių (vadinamųjų vidutinės kapitalizacijos įmonių, turinčių iki 500 darbuotojų), struktūrą visiškai galima palyginti su MVĮ (turinčių mažiau negu 250 darbuotojų per metus ir 50 mln. EUR neviršijančią apyvartą arba 43 mln. EUR neviršijantį balansą) struktūra, tačiau, nepaisant to, šioms įmonėms didelių įmonių atžvilgiu nesuteikiama jokių privilegijų; atsižvelgdamas į stiprėjančią svarbių rinkų protekcionizmo tendenciją, pabrėžia, kad ES, įvertindama konkurencinius pasaulio santykius, turi laikytis konstruktyvios ir pabrėžtinai atviros rinkos pozicijos, naudingos vietinei ES ekonomikai, ir atsižvelgti į vidurinį sluoksnį kaip svarbų ekonomikos veiksnį, ypač kaimo vietovėse;

24.

pažymi, kad naujoji socialinių ir kitų ypatingos svarbos paslaugų tvarka vietos ir regionų valdžios institucijoms kelia sunkumų, o patiriamos problemos, be kita ko, yra susijusios su ypatingu tokių paslaugų pobūdžiu ir ypatingomis jų teikimo aplinkybėmis; kritiškai vertina tai, kad dabar nuo tam tikros ribos (750 000 EUR) galioja pareiga skelbti konkursus, nors šių paslaugų srityje ir toliau laikomasi argumentų, jog šios paslaugos nėra reikšmingos vidaus rinkai; paaiškina, kad minėtos nuostatos iš dalies netinka nacionalinėms valstybių narių sistemoms. Tais atvejais, kai valdžios institucijos nepriima selektyvios atrankos sprendimo, kai paslaugų teikėjai veikia vien pagal leidimų suteikimo procedūrą arba vadinamuosius „open house“ modelius, Teisingumo Teismas yra priėmęs sprendimą, kad Viešųjų pirkimų direktyvos netaikomos (9). Vis dėlto Viešųjų pirkimų direktyvų taisyklės ne visada tinkamai dera su valstybių narių nacionalinėmis sistemomis ir tai gali lemti neproporcingą administracinę naštą vietos ir regionų valdžios institucijoms (10). Be to, dėl XIV priede esančių nuorodų į turinio požiūriu neapibrėžtus BVPŽ kodus tvarkos taikymo sritis yra nevienareikšmė;

25.

mano, kad viešųjų pirkimų procedūra, kurioje užsakymai skirstomi dalimis, skatina dalyvauti MVĮ ir vidutinio dydžio ekonominės veiklos vykdytojus, todėl yra laikytina tinkamu metodu; pažymi, kad nepajėgios įvykdyti užsakymų įmonės arba per mažos užsakymų dalys gali padidinti perkančiųjų organizacijų administravimo ir koordinavimo išlaidas;

Tarpvalstybinis prekių ir paslaugų pirkimas

26.

konstatuoja, kad bendra tarpvalstybinių viešųjų pirkimų dalis sumažėjo nuo 5,95 %2013 m. iki 3,4 % 2017 m. (11);

27.

pabrėžia, kad viešosios sutarties sąvoką reikia aiškinti funkciniu požiūriu; tačiau net ir taikant funkcinį požiūrį, kai apskaičiuojama sutarties vertė, nereikia sumuoti skirtingo pobūdžio planavimo paslaugų, jas veikiau galima laikyti atskiromis sutartimis; paaiškina, kad tai ypač svarbu siekiant užtikrinti MVĮ apsaugą ir paskatinti jas aktyviau dalyvauti viešuosiuose pirkimuose;

28.

ragina Komisiją priimti išsamesnes elektroninių viešųjų pirkimų procedūrų gaires siekiant padidinti teisinį tikrumą ir pagerinti MVĮ dalyvavimą elektroniniuose viešuosiuose pirkimuose;

29.

atkreipia dėmesį į tai, kad Viešųjų pirkimų direktyvos (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES (12)) 10 straipsnio h dalyje nustatyta išimtis parodo, kokios svarbios yra ne pelno pagalbos organizacijos, kurios gali atsirasti visų pirma civilinės saugos atveju susitelkus savanoriams; mano, kad valstybės narės savo nacionalinėje teisėje gali aiškiai nustatyti, kurios organizacijos laikomos ne pelno, kai remiantis nacionaline teise užtikrinama, kad šios organizacijos atitinka ESTT (13) nustatytus „ne pelno“ kriterijus;

30.

pabrėžia, jog Regionų komiteto ir CEMR apklausoje 70 % apklaustųjų nurodo, kad tarpvalstybiniai viešieji pirkimai neteikia jokios papildomos pridėtinės vertės, nes nėra pasiūlymų iš kitų valstybių narių, ir tik 24 % nurodo, kad šie viešieji pirkimai skatina konkurenciją ir suteikia geresnių alternatyvų; atkreipia dėmesį į regioninių centrų tinklo ataskaitoje pateiktus faktus, kuriais remiantis, kai kuriems, ypač socialinės srities, sektoriams, yra savaime nebūdingas tarpvalstybinis aspektas, taigi trūksta ir reikalaujamos svarbos vidaus rinkai;

31.

iš esmės pritaria Komisijos tikslui, kad turėtų būti organizuojama daugiau tarpvalstybinių viešųjų pirkimų; pažymi, kad priežastys, kodėl tarpvalstybiniuose viešuosiuose pirkimuose dalyvauja mažai dalyvių, be kita ko, yra susijusios su viešųjų pirkimų dokumentų daugiakalbystės reikalavimu, o, norint jį įgyvendinti, reikia daug išteklių ir todėl neišvengiamai didėja išlaidos, be to, valstybės narės skirtingai aiškina viešųjų pirkimų direktyvas;

32.

paaiškina, kad dar viena pagrindinių priežasčių gali būti skirtingi standartai ir teisinės nuostatos, kuriuos valstybės narės, pavyzdžiui, taiko darbo ir darbuotojų apsaugos teisės arba statybų srityse; šie veiksniai atgraso galimus konkursų dalyvius iš užsienio, ypač MVĮ, nuo pasiūlymų teikimo, nes joms dažnai trūksta reikiamų dalykinių ir teisinių išteklių, kad įvykdytų kitų valstybių narių nurodymus;

33.

be to, pabrėžia, kad įmonės labai dažnai steigia patronuojamąsias įmones kitose valstybėse narėse, siekdamos būti arčiau vietos rinkų. Vietos ir regionų rengiamuose konkursuose pasiūlymus dažniausiai teikia ne patronuojančioji įmonė, o patronuojamosios įmonės. Tokie sandoriai nėra įtraukiami į tarpvalstybinių viešųjų pirkimų statistiką;

34.

galiausiai, ypač pabrėžia konkursų dalyvių sunkumus, patiriamus dėl įvairių valstybių narių nurodymų, susijusių su sertifikatų ir elektroninių parašų tarpvalstybiniais aspektais; todėl reikia numatyti bendras gaires siekiant parengti bendras reguliavimo ir IT sistemas ir sukurti elektronines platformas, kurios suteiktų galimybę dalyvauti kaimyninėse valstybėse įsisteigusioms įmonėms ir subjektams;

Įgyvendinimo pagerinimo priemonės

35.

pažymi, kad Komisijos paskelbta vadinamoji profesionalizacija, t. y. administracijos darbuotojų mokymo organizavimas, priklauso išimtinei valstybių narių, ypač vietos ir regionų valdžios institucijų, kompetencijai; be to, nuogąstauja, kad papildomos Komisijos rekomendacijos ir perkančiųjų organizacijų profesionalizacijos srities vadovai (pavyzdžiui, šiuo metu planuojamas parengti didelės apimties Europos profesionalizacijos planas) perkančiosioms organizacijoms, kurios susiduria ir taip su didelės apimties reglamentavimo nuostatų sistema, veikiau reikštų papildomas administracines išlaidas;

36.

palankiai vertina pagal Miestų darbotvarkę įgyvendinant partnerystę novatoriškų ir atsakingų viešųjų pirkimų srityje 2018 m. spalio 26 d. priimtą galutinį veiksmų planą (14) ir ypač pritaria ES lygmeniui skirtoms rekomendacijoms apsvarstyti galimybę ES finansavimą skirti bendriems tarpvalstybiniams viešiesiems pirkimams, viešiesiems inovacijų pirkimams, strateginiams viešiesiems pirkimams, visų pirma socialiniams (t. y. taikant socialinės apsaugos sąlygas ir sutarčių sudarymo kriterijus viešųjų pirkimų procedūrose ir sutartyse) ir žiediniams viešiesiems pirkimams, siekiant valstybių narių lygmeniu investuoti į gebėjimų stiprinimą novatoriškų ir atsakingų viešųjų pirkimų srityje ir tiek valstybių narių, tiek miestų lygmenimis rengti daugiau mokymų žiedinių bei novatoriškų ir atsakingų viešųjų pirkimų srityje;

37.

mano, kad ES turi užtikrinti įvairių ES politikos sričių, kurių nuostatomis reglamentuojami viešieji pirkimai, konkurencija ir valstybės pagalba, suderinamumą, ir taip užtikrinti, kad ES apskritai būtų stiprinama kaip pramoninis centras ir kad Europos įmonės globalizuotame pasaulyje būtų konkurencingos;

38.

ragina Komisiją, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir sumažinti vietos perkančiosioms organizacijoms administracinę naštą, paskatinti patikimų ir aiškių visoje ES pripažintų ženklų ir sertifikatų, ypač aplinkos tvarumo srityje, kūrimą;

39.

atkreipia dėmesį, kad nuosavų e. viešųjų pirkimų sistemų ir nacionalinių viešųjų pirkimų portalų kūrimas iš dalies lėmė tai, kad atsirado suderinamumo problemų tarp valstybių narių ir jų viduje; sukūrus visiškai suderinamas sistemas būtų galima gerokai supaprastinti ir paspartinti viešųjų pirkimų procedūras;

40.

galiausiai pažymi, kad priėmus direktyvas nebuvo patenkintas pagrindinis poreikis visapusiškai supaprastinti sąlygas vietos ir regionų valdžios institucijoms; tačiau, siekdamas tęstinumo, taip pat dėl pirmiau išvardytų priežasčių mano, kad per ateinančius kelerius metus jokiu būdu nepatartina imtis naujos teisėkūros reformos.

Briuselis, 2019 m. spalio 8 d.

Europos regionų komiteto

pirmininkas

Karl-Heinz LAMBERTZ

(1) Regionų komitetas, Subsidiarumo iniciatyvinė grupė, Regioninių centrų tinklas ES politikos įgyvendinimui įvertinti, Įgyvendinimo ataskaita, pirmoji konsultacija dėl viešųjų pirkimų, 2019 m. liepos mėn.

(2) 2017 m. spalio 3 d. Komisijos komunikatas „Veiksmingi viešieji pirkimai Europoje ir Europai“ (COM(2017) 572).

(3) Žr. Regionų komiteto kartu su Europos savivaldybių ir regionų taryba (CEMR) 2014 m. atliktą viešųjų pirkimų teisinės sistemos įgyvendinimo vertinimo apklausą: iššūkiai ir galimybės regionų ir vietos lygmenimis.

(4) Žr. bendrą Regionų komiteto ir CEMR apklausą.

(5) Žr. 2018 m. liepos 5 d. Europos regionų komiteto nuomonę „Viešųjų pirkimų dokumentų rinkinys“, pranešėjas Adrian Ovidiu Teban (RO/EPP).

(6) 2017 m. spalio 3 d. Komisijos komunikatas „Veiksmingi viešieji pirkimai Europoje ir Europai“ (COM(2017) 572 final).

(7) Regionų komiteto ir CEMR apklausa.

(8) 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacija 2003/361/EB (OL L 124, 2003 5 20, p. 36).

(9) Bylos C-410/14 „Falk Pharma“ ir C-9/17 M. Tirkkonen.

(10) 2019 m. kovo 14 d. REFIT platformos nuomonė dėl viešųjų pirkimų veiksmingumo ir efektyvumo (pagalba jaunimui ir socialinė parama), kurią parengė Nyderlandų visuomenės sveikatos, gerovės ir sporto ministerija.

(11) Europos Parlamentas, Ekonomikos, mokslo politikos ir gyvenimo kokybės teminis skyrius Contribution to Growth. European Public Procurement. Delivering Economic Benefits for Citizens and Businesses, 2019 m. sausio mėn.

(12) OL L 94, 2014 3 28, p. 65.

(13) ESTT, 2019 3 21 sprendimas byloje C-465/17.

(14) https://ec.europa.eu/futurium/en/system/files/ged/final_action_plan_public_procurement_2018.pdf