Briuselis, 2018 09 21

COM(2018) 651 final

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl Direktyvos 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo taikymo


Komisijos ataskaita dėl Direktyvos 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo taikymo

Bendrasis Direktyvos 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo 1 (toliau – Direktyva) tikslas – palengvinti galimybę naudotis saugiomis ir aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugomis kitoje valstybėje narėje. Šiuo tikslu, laikantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nustatytų ir Direktyvoje įtvirtintų principų, pacientams kompensuojamos sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos. Kartu valstybės narės lieka atsakingos už tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimą jų teritorijoje. Be to, Direktyva skatinamas valstybių narių tarpvalstybinis bendradarbiavimas ES piliečių labui sveikatos priežiūros srityje, kiek tai susiję su receptais, e. sveikata, retosiomis ligomis ir sveikatos technologijų vertinimu (STV). Direktyva taikoma tarpvalstybinėms sveikatos priežiūros paslaugoms nepažeidžiant reglamentuose dėl socialinės apsaugos koordinavimo nustatytos sistemos 2 .

Direktyvą valstybės narės į nacionalinę teisę turėjo perkelti iki 2013 m. spalio 25 d.

Pagal Direktyvos 20 straipsnio 1 dalį Komisija turi ne vėliau kaip 2015 m. spalio 25 d. 3 , o vėliau – kas trejus metus „parengti šios direktyvos taikymo ataskaitą ir pateikti ją Europos Parlamentui ir Tarybai“. Ataskaitoje turi būti pateikta, visų pirma, informacija apie pacientų srautus, pacientų judumo finansinius aspektus, 7 straipsnio 9 dalies ir 8 straipsnio įgyvendinimą ir Europos referencijos centrų tinklų bei nacionalinių kontaktinių centrų veikimą. Į ataskaitą taip pat įtrauktas skyrius dėl naudojimosi deleguotaisiais įgaliojimais pagal Direktyvos 17 straipsnio 1 dalį.

1.Dabartinė Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę padėtis

1.1.Išsamumo patikra

Iki perkėlimo į nacionalinę teisę termino (2013 m. spalio 25 d.) Komisijos atstovai lankėsi visose valstybėse narėse, kad aptartų visas būtinas perkėlimo į nacionalinę teisę priemones ir, jei prašoma, suteiktų pagalbą. Be to, Direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę buvo aptartas su valstybėmis narėmis Komisijos vadovaujamuose komitetuose 4 .

Pasibaigus perkėlimo terminui Komisija pradėjo 26 pažeidimo nagrinėjimo procedūras dėl pavėluoto arba neišsamaus pranešimo apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones. Pasibaigus šiam procesui, visos valstybės narės galiausiai pranešė apie visas savo perkėlimo priemones.

1.2.Atitikties patikra

1.2.1.Valstybių narių perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių sisteminiai patikrinimai

Antras atitikties vertinimo etapas prasidėjo iš karto po to, kai buvo pranešta apie nacionalines priemones. Šiame etape Komisija vertino, ar visi nacionalinės teisės aktai ir kitos priemonės, apie kurias buvo pranešta, atitinka Direktyvą 5 . Komisijai buvo pranešta apie daugiau kaip penkis šimtus nacionalinių priemonių, kuriomis Direktyva perkeliama į nacionalinę teisę. Daug susijusių nacionalinių teisės aktų yra iš dalies dėl to, kad Direktyva reglamentuojami įvairūs klausimai, kurie sprendžiami skirtingais regioniniais ir (arba) administraciniais lygmenimis ir reglamentuojami atskirais teisės aktais valstybėse narėse, pvz., kompensavimo mechanizmai 6 , informacijos kanalai (nacionaliniai kontaktiniai centrai, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai) 7 , pacientų teisės 8 ir profesinė atsakomybė 9 .

Komisija nustatė keturias atitikties vertinimo prioritetines sritis, kuriose, neišsprendus problemų, galėjo būti sudaryta daugiausiai kliūčių pacientams: kompensacijų sistemos, išankstinio leidimo taikymas, administraciniai reikalavimai ir atvykstantiems pacientams taikomi mokesčiai. Atlikusi sistemingus visų priemonių, apie kurias buvo pranešta, vertinimus, Komisija pradėjo 11 tyrimų savo iniciatyva, kad surinktų informaciją, reikalingą tinkamam atitikties vertinimui, ir planuoja atlikti daugiau tyrimų.

a) Išlaidų už tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas kompensavimo sistemos

Pagal Direktyvos 7 straipsnio 4 dalį tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos kompensuojamos arba apmokamos iki tokio lygio, iki kurio tokias išlaidas padengtų draudimo valstybė narė, jei tos sveikatos priežiūros paslaugos būtų suteiktos jos teritorijoje, neviršydama faktiškai gautų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų. Pagal 7 straipsnio 9 dalį valstybės narės gali apriboti taisyklių dėl tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensavimo taikymą dėl privalomų bendrojo intereso priežasčių. Pagal 7 straipsnio 11 dalį tokie apribojimai turi būti būtini ir proporcingi ir negali būti savavališko diskriminavimo arba nepagrįsto kliūčių laisvam judėjimui sudarymo priemonė. Be to, valstybės narės turi pranešti Komisijai apie sprendimą nustatyti 7 straipsnio 9 dalyje numatytus apribojimus.

Nors Komisija negavo jokių konkrečių pranešimų pagal 7 straipsnio 9 dalį, tam tikros perkėlimo priemonės gali kelti abejonių kaip mažinančios tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensavimo dydį. Tai susiję su valstybėmis narėmis, kurios teikia kompensacijas už tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, atitinkančias mažesnį kompensacijų dydį už privačių arba sutarčių nesudariusių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų suteiktas paslaugas jų teritorijoje, palyginti su kompensacijų dydžiu viešojo sektoriaus arba sutartis sudariusių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų sistemoje. Trys valstybės narės skirtingomis sąlygomis ir apimtimi taiko ankstesnį mažesnį kompensacijos dydį kaip pagal Direktyvą mokamų kompensacijų už tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas atskaitos tašką.

Komisija svarsto tolesnius veiksmus tais atvejais, visų pirma atsižvelgdama į Teisingumo Teismo praktiką 10 .

b) Išankstinis leidimas

Direktyvoje (8 straipsnio 2 dalyje) nustatyta galimybė valstybėms narėms kompensuoti išlaidas už kitoje valstybėje narėje gautas sveikatos priežiūros paslaugas, kurioms taikomas išankstinio leidimo reikalavimas. Šia galimybe jokiu būdu negalima piktnaudžiauti, nes tai būtų laikoma laisvo paslaugų judėjimo ribojimu 11 .

Šiuo metu trijose valstybėse narėse ir Norvegijoje 12 apskritai nėra įdiegta išankstinio leidimo sistema 13 ir pacientams suteikiama galimybė laisvai rinktis ir sumažinama administracinė našta.

Kaip nurodyta Direktyvos 44 konstatuojamojoje dalyje, taip pat pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką valstybės narės gali nustatyti reikalavimą gauti išankstinį leidimą tam, kad būtų kompensuotos tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos, kai tai yra būtina ir pagrįsta 14 ; tokia sistema taip pat turi būti pagrįsta objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais 15 . Tai taip pat nurodyta Direktyvos 8 straipsnio 2 dalies a punkte, kuriuo valstybėms narėms suteikiama galimybė taikyti išankstinio leidimo sistemą visų pirma sveikatos priežiūros paslaugoms, kurios turi būti planuojamos, jeigu jas teikiant pacientas turi nakvoti ligoninėje arba reikia labai specializuotos ir išlaidų požiūriu brangios medicinos infrastruktūros arba medicinos įrangos. Praktikoje išankstinio leidimo sistemos beveik visada grindžiamos tik minėtu 8 straipsnio 2 dalies a punktu, todėl jam šioje ataskaitoje ir bus skiriama daugiausia dėmesio 16 .

Bet kuri išankstinio leidimo sistema turi apsiriboti tuo, kas būtina ir proporcinga siekiamam tikslui, ir negali būti savavališko diskriminavimo priemonė arba nepagrįsta kliūtis laisvam pacientų judėjimui 17 .

Pagal Direktyvos 8 straipsnio 7 dalį valstybės narės turi „viešai skelbti informaciją apie tai, kurioms sveikatos priežiūros paslaugoms <...> taikomas išankstinio leidimo reikalavimas“.

Šiuo atžvilgiu Komisija reiškia susirūpinimą, kad išankstinio leidimo sistemoms nepakenktų teisinio tikrumo ir skaidrumo, susijusio su gydymo procedūromis, kurioms turi būti gautas išankstinis leidimas ir kurios atitinka išankstiniam leidimui taikomus kriterijus, stoka. Siekiant suteikti daugiau aiškumo, buvo pradėti įvairūs dialogai su valstybėmis narėmis dėl sveikatos priežiūros paslaugų, kurioms taikomas išankstinio leidimo reikalavimas, sąrašų. Kai kurie sąrašai buvo pernelyg platūs; taip pat buvo pareikštas susirūpinimas dėl išankstinio leidimo reikalavimo, taikomo kiekvienam užsienyje teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų tipui, kai pacientui reikia daugiau nei vienos specialisto konsultacijos per metus. Plėtojant dialogus buvo nustatytas iniciatyvaus pobūdžio mechanizmas siekiant padaryti teigiamą poveikį pacientams.

Jeigu manoma, kad būtinas išankstinis leidimas, turėtų būti viešai skelbiamas išsamus ir pakankamai konkretus gydymo procedūrų galutinis sąrašas.

c) Tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas reglamentuojančios administracinės procedūros

Pagal Direktyvos 9 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, kad tarpvalstybinio kompensavimo administracinės procedūros būtų pagrįstos objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais, kurie yra būtini ir proporcingi tikslui pasiekti.

„Pacientų bendruomenė vis dar turi labai mažai patirties tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų srityje. “( Europos pacientų forumas – 2016 m. spalis)

Kai kurios valstybės narės reikalauja, kad pacientai, norėdami gauti kompensaciją, pateiktų patvirtintą savo medicinos dokumentų vertimą. Patvirtintas vertimas iš tikrųjų gali būti neproporcinga kliūtis laisvam paslaugų judėjimui; pavyzdžiui, keliose šalyse vertimo išlaidos gali būti didesnės nei išlaidų už ambulatorinio gydymo paslaugas kompensacija.

Viena valstybė narė nustatė pernelyg aukštą mažiausią kompensacijos ribą (15 EUR), kuri maždaug atitinka kompensacijų už ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugas dydžio vidurkį toje valstybėje narėje.

Kita valstybė narė reikalavo užsienio šalies nacionalinio kontaktinio centro išduotos pažymos, kuria būtų patvirtinta, kad sveikatos priežiūros paslaugos, kurios bus suteiktos jos teritorijoje, atitiks visus nustatytus saugos ir kokybės standartus. Be to, norint gauti išankstinį leidimą, reikalingas raštiškas sveikatos priežiūros paslaugos teikėjo patvirtinimas, kad jis galės suteikti prašomą paslaugą pareiškėjo nurodytu laikotarpiu.

Pasibaigus diskusijoms su valstybėmis narėmis dėl visų pirmiau nurodytų reikalavimų proporcingumo ir būtinumo, jie buvo panaikinti pacientų labui.

Tam tikros valstybės narės nustatė išankstinių pranešimų teikimo sistemas, pagal kurias pacientas gauna raštišką patvirtinimą dėl numatomos sumos, kuri gali būti kompensuota, kaip nustatyta Direktyvos 9 straipsnio 5 dalyje. Net jeigu valstybė narė netaiko tokio išankstinio pranešimo mechanizmo, pagal 9 straipsnio 5 dalį reikalaujama, kad valstybės narės nepagrįstai nedelsdamos išmokėtų kompensacijas pacientams. Išankstinio pranešimo galimybė yra priemonė, kurią vertą tobulinti, skatinant valstybes nares laikytis savo įsipareigojimų.

d) Mokesčiai pacientams iš kitų valstybių narių

Pagal 4 straipsnio 3 dalį reikalaujama, kad valstybės narės laikytųsi nediskriminavimo principo pacientų iš kitų valstybių narių atžvilgiu. Joje taip pat pažymima, kad valstybės narės tam tikromis aplinkybėmis gali priimti priemones, susijusias su galimybe gauti gydymą; tačiau tokios priemonės turi būti pateisinamos, būtinos ir proporcingos; be to, apie jas turi būti iš anksto paskelbta viešai.

Valstybės narės gali nustatyti mokesčius už jų teritorijoje teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau pagal 4 straipsnio 4 dalį reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai pacientams iš kitų valstybių narių taikytų tokias pačias kainas, kokias medicininiu požiūriu panašiu atveju moka vietiniai pacientai. Jeigu vietiniams pacientams tokia panaši kaina nėra nustatyta, pagal 4 straipsnio 4 dalį paslaugų teikėjai įpareigojami nustatyti kainą, apskaičiuojamą pagal objektyvius ir nediskriminacinius kriterijus. Nustatyti mokesčiai ir tarifai turi būti vienodai taikomi tos ir kitų šalių piliečiams. Neviešosiose sistemose Komisija nenustatė jokių su įgyvendinimu susijusių problemų, o valstybės narės nenusprendė nustatyti priemonių, susijusių su atvykstančių pacientų galimybėmis gauti sveikatos priežiūros paslaugas.

Perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiu valstybės narės pateikė tam tikrų argumentų dėl to, kad galiojančiuose viešai skelbiamuose tarifuose nenurodyta palyginamoji kaina, nes svarbūs elementai, pavyzdžiui, bendro apmokestinimo (pvz., investicinės sąnaudos), neįtraukti į viešus tarifus, todėl nėra galimybės susigrąžinti visų išlaidų. Todėl valstybės narės gali nustatyti palyginamą sąnaudomis pagrįstą kainą už sveikatos priežiūros paslaugą, kuri turėtų būti apskaičiuojama pagal objektyvią ir nediskriminacinę metodiką, ją vienodai taikant vietinių pacientų, kurių išlaidos padengiamos iš nacionalinių viešųjų sistemų, ir tarpvalstybinių pacientų atžvilgiu. Tačiau reikėtų turėti omenyje, kad išlaidomis pagrįstos kainų sistemos nustatymas gali turėti įtakos valstybių narių įsipareigojimams 18 dėl išvykstantiems pacientams mokamų kompensacijų.

1.3. Kiti klausimai

Įdomu tai, kad atliekant išsamumo patikrą buvo iškeltas profesinės atsakomybės draudimo 19 klausimas, keliantis problemų keliose valstybėse narėse. Net jeigu sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai yra de facto apsidraudę atsakomybės draudimu, praktiškai dažnai nėra teisės aktų, pagal kuriuos būtų reikalaujama įdiegti tokias sistemas. Be to, kai kurioms valstybėms narėms taip pat buvo sunku įgyvendinti principą, kurio laikantis pacientui suteikiama daugiau galimybių rinktis sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus, esančius kitoje valstybėje narėje, nepaisant to, ar jie yra sudarę sutartis su įstatymais nustatyta sveikatos priežiūros sistema toje valstybėje narėje, ar ne.

Komisija toliau aktyviai palaiko dialogus su valstybėmis narėmis, kad Direktyva būtų kuo geriau perkelta į nacionalinę teisę. Buvo patvirtinta, kad struktūriniai dvišaliai susitikimai su valstybėmis narėmis suteikia galimybę išsiaiškinti likusius susirūpinimą keliančius klausimus ir rasti priimtinus sprendimus ES piliečių labui. Su valstybėmis narėmis išnagrinėjus didžiąją daugumą su atitiktimi susijusių klausimų buvo pasiektas bendras susitarimas. 

Geri šio darbo, kuriam reikia daug išteklių, rezultatai lėmė tai, jog tarpvalstybinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis besinaudojantiems gyventojams tenka mažesnė administracinė našta, taikomos supaprastintos išankstinio leidimo sistemos ir paprastesnės procedūros norint pasinaudoti pagrindinėmis Direktyvoje įtvirtintomis pacientų teisėmis. 

Nuo 2018 m. birželio 1 d. išsamumo patikros etapas yra užbaigtas, nes visos su tuo etapu susijusios pažeidimo nagrinėjimo procedūros yra baigtos, toliau atliekamos atitikties patikros ir plėtojami dialogai, taip pat nagrinėjama viena pažeidimo byla.

2.Duomenys apie pacientų judumą

Remdamosi Direktyvos 20 straipsniu valstybės narės kasmet teikia ataskaitas apie jų pacientų judumą pagal Direktyvą 2011/24/ES. Šios ataskaitos apima sveikatos priežiūros paslaugas, suteiktas gavus išankstinį leidimą arba jo negavus, prašymus suteikti informaciją apie sveikatos priežiūros paslaugas, išmokėtas kompensacijas ir priežastis, dėl kurių buvo išmokėtos arba neišmokėtos kompensacijos už sveikatos priežiūros paslaugas.

Šioje ataskaitoje aukštu lygiu apžvelgiami 2015, 2016 ir 2017 m. gauti duomenys. Reikėtų pažymėti, kad į toliau aptariamus duomenis gali būti įtraukti kai kurie atvejai, kai buvo išmokėtos kompensacijos už sveikatos priežiūros paslaugas pagal socialinės apsaugos koordinavimo reglamentus 20 . Taip yra todėl, kad ne visos valstybės narės gali griežtai atskirti duomenis apie kompensacijas už sveikatos priežiūros paslaugas pagal Direktyvą 2011/24/ES ir Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 arba pagal dvišalius tarpvalstybinius susitarimus.

Toliau pateikiami duomenys apima ataskaitas dėl judumo per trejus metus (2015–2017 m.), tačiau šalių skaičius kiekvienais metais yra skirtingas. 2015 m. duomenys buvo gauti iš 23 valstybių narių ir Norvegijos; 2016 m. – iš visų 28 valstybių narių ir Norvegijos bei Islandijos; 2017 m. – iš 26 valstybių narių. Reikėtų pažymėti, kad ne visos valstybės narės galėjo kiekvienais metais pateikti su kiekvienu klausimu susijusią informaciją, todėl baziniai duomenys, susiję su kiekvienu klausimu, skiriasi.

2.1.Pacientų judumas gavus išankstinį leidimą

Kaip minėta pirmiau (žr. 1 skyriaus 2 dalies 1 punkto b papunktį), Direktyva suteikiama galimybė valstybėms narėms tam tikromis sąlygomis nustatyti išankstinio leidimo sistemą. Iš valstybių narių pateiktų suvestinių duomenų apie 2015, 2016 ir 2017 m. pateiktų prašymų suteikti išankstinius leidimus skaičių matyti, kad tokių prašymų paprastai pateikiama nedaug. Vis dėlto nuo 2015 m. tokių prašymų nuolat daugėja, o 2017 m. visose valstybėse narėse pateikta daugiau nei dvigubai daugiau prašymų suteikti išankstinį leidimą nei 2015 m. 21  

Remiantis pateiktais duomenimis apie planines tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas pagal reglamentus, 2015 m. valstybės narės suteikė apie 55 000 leidimų 22 atlikti planinio gydymo procedūras užsienyje. Šį skaičių palyginus su nurodytu pagal Direktyvą 2016 m. (pastarieji metai lengviausiai palyginami) suteiktų išankstinių leidimų dėl tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų skaičiumi, gali būti apskaičiuota, kad tarpvalstybinės paslaugos, dėl kurių suteiktas išankstinis leidimas pagal Direktyvą, sudaro maždaug 6 proc. kitoje valstybėje narėje atliekamų gydymo procedūrų, dėl kurių suteiktas leidimas. Tačiau šie duomenys turėtų būti vertinami atsargiai, nes, kaip minėta pirmiau, ne visos valstybės narės gali visiškai atskirti pagal Direktyvą ir pagal reglamentus pateiktus prašymus.

1 diagrama. Prašymai suteikti išankstinį leidimą ir suteikti leidimai

2.2.Pacientų judumas, kuriam netaikomas išankstinio leidimo reikalavimas

Bendras tokių prašymų išmokėti kompensacijas skaičius buvo santykinai mažas per visus trejus metus, bet išliko labai pastovus. 2015 m. iš viso buvo patenkinti 180 704 prašymai 19 valstybių narių ir Norvegijoje; 2016 m. patenkintų prašymų skaičius 22 valstybėse narėse buvo 209 569, o 2017 m. iš viso buvo patenkinti 194 292 prašymai 20 valstybių narių. Iš besikeičiančio duomenis pateikusių šalių skaičiaus matyti, kad ES piliečių, pasinaudojusių pagal Direktyvą suteiktomis teisėmis, skaičius per trejus ataskaitinio laikotarpio metus labai nepadidėjo ir nesumažėjo.

Pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 už neplanines tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas valstybėse narėse dažniausiai kompensuojama gavus prašymą iš gydymo valstybės narės. 2015 m. valstybės narės pateikė apie 2 milijonus tokių prašymų, o pagal Direktyvą išmokėtų kompensacijų už tarpvalstybines gydymo paslaugas , kurioms nereikia gauti išankstinio leidimo, suma 2015 m. siekė tik kiek daugiau nei 180 000 EUR. Todėl atrodytų, kad pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 Europos sveikatos draudimo kortelės teikiamomis galimybėmis naudojamasi plačiau nei Direktyvos teikiamomis galimybėmis. Tai yra suprantama, nes daugeliu atvejų pagal reglamentus mokamos kompensacijos yra didesnės 23 nei kompensacijos, mokamos pagal Direktyvą, ir reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, kad piliečiams būtų rekomenduojamas tinkamiausias būdas pateikti prašymą.

2 diagrama. Prašymai išmokėti kompensacijas be išankstinio leidimo

2.3.Finansiniai pacientų judumo padariniai

Kalbant apie finansinį pacientų judumo aspektą, 2016 m. (apie kuriuos turima daugiausia išsamių duomenų) gali būti vertinami kaip kompensacijų už sveikatos priežiūros paslaugas, išmokėtų pagal Direktyvą, dydžio rodiklis. Remiantis valstybių narių pateiktais atsakymais, 2016 m. visose valstybėse narėse sveikatos priežiūros paslaugoms su išankstiniais leidimais ar be jų iš viso išleista maždaug 65 mln. EUR. Verta paminėti, kad 2017 m. EBPO ataskaitoje „Apie sveikatą glaustai“ 24  nurodyta, kad ES šalyse sveikatos priežiūrai vidutiniškai išleista 10 proc. BVP, o  Eurostato 25 duomenimis, 2017 m. ES BVP buvo 15,3 trln. EUR; todėl visoje ES pagal Direktyvą patirtos tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos gali sudaryti 0,004 proc. viso ES sveikatos priežiūrai skirto metinio biudžeto. Žinoma, tai yra labai apytikriai duomenys, tačiau vertinant juos kartu su duomenimis apie pagal reglamentus suteiktų tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas (kurios sudaro maždaug 0,1 proc.), akivaizdu, kad didžioji dauguma sveikatos priežiūros biudžetų lėšų išleidžiama šalies viduje. Kadangi bėgant metams šie nedideli skaičiai nesikeitė, nacionaliniams sveikatos apsaugos biudžetams daromas poveikis, susijęs su pacientais, norinčiais pasinaudoti tarpvalstybinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis, yra nedidelis. Tai pasakytina apie visas šalis, neatsižvelgiant į tai, ar jos nustatė išankstinio leidimo reikalavimą, ar ne.

2.4.Pacientų judėjimo kryptys

Pažvelgus į pacientų, gavusių išankstinį leidimą ir keliaujančių dėl sveikatos priežiūros paslaugų, srautus, matyti, kad daugiausia pacientų vyksta iš Prancūzijos į Ispaniją. Tais atvejais, kai gauti išankstinį leidimą nebuvo būtina, daugiausia pacientų vyko iš Prancūzijos į Vokietiją. Nuo 2015 iki 2017 m. šios pirmiau nustatytos tendencijos nelabai pasikeitė.

B priede pateiktame 1 srautų žemėlapyje nurodyti bendri pacientų, keliaujančių į kitą šalį dėl gydymo paslaugų, kurioms reikalingas išankstinis leidimas, srautai 2015, 2016 ir 2017 m. 26  Iš srautų žemėlapių, taip pat iš pirminių duomenų aiškiai matyti, kad dauguma pacientų vyksta iš Prancūzijos į kitas šalis, o daugiausia pacientų vyksta iš Prancūzijos į Ispaniją ir iš Prancūzijos į Vokietiją. 2015 ir 2017 m., kai Prancūzija negalėjo pateikti duomenų apie išankstinį leidimą gavusių pacientų judumą, daugiausiai pacientų vyko iš Liuksemburgo į Vokietiją ir iš Airijos į Jungtinę Karalystę.

B priede pateiktame 2 srautų žemėlapyje nurodyti bendri pacientų, keliaujančių į kitą šalį dėl gydymo paslaugų, kurioms nereikalingas išankstinis leidimas, srautai 2015, 2016 ir 2017 m. Vėl matyti aiški tendencija, kad daugiausia pacientų į kitas šalis vyksta iš Prancūzijos, o trys pagrindinės šalys, į kurias dėl sveikatos priežiūros paslaugų per visus trejus metus jie vyko dažniausiai, – Ispanija, Portugalija ir Belgija. Be pacientų, keliaujančių iš Prancūzijos, antrą pagal dažnumą keliaujančių pacientų srautą sudarė pacientai, keliaujantys iš Danijos į Vokietiją; taip pat nemažai pacientų vyko iš Lenkijos į Čekiją ir iš Norvegijos į Ispaniją. Įdomu pastebėti, kad iš papildomų Danijos pateiktų duomenų matyti, jog didžioji iš jos į kitas šalis vykstančių pacientų dalis keliauja dėl dantų priežiūros paslaugų.

Iš duomenų apie pacientų (su išankstiniais leidimais ar be jų) srautų kryptis paaiškėjo dvi svarbios tendencijos. Pirmoji tendencija: per pastaruosius trejus metus dauguma pacientų vyko į kaimynines šalis. Tai leidžia manyti, kad apskritai pacientai labiau nori gauti sveikatos priežiūros paslaugas netoli namų, jei tai įmanoma, o jeigu jie nusprendžia keliauti, – renkasi kaimyninę šalį. Antroji tendencija nurodyta priede pateiktame srautų žemėlapyje. Maždaug pusę pacientų srauto sudaro pacientai, vykstantys iš Prancūzijos į kaimynines šalis, o kitą pusę – nedideli skaičiai pacientų, kurie siekdami gauti sveikatos priežiūros paslaugas keliauja po visą ES – tiek į kaimynines, tiek į toliau esančias šalis. Todėl galima teigti, kad nors 50 proc. pacientų judumo atvejų gali lemti kaimynystės aspektas ir galbūt gydytojų bendradarbiavimas pasienio ruožuose, labai didelė jų dalis gali būti susijusi su pacientų noru pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis savo pasirinktoje vietoje. Toks pasirinkimas gali būti paskatintas noro grįžti namo į gimimo šalį pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis arba atsivežti giminaitį arčiau tos vietos, kurioje šeimos narys galėtų juo pasirūpinti, taip pat jis gali būti paskatintas noro gauti specialistų konsultacijas, kurių nėra galimybės gauti gyvenamojoje šalyje.

3.Informacija pacientams

Svarbu, kad informacija, susijusi su tarpvalstybinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis, būtų lengvai prieinama tiems pacientams ir šeimoms, kuriems ji reikalinga. Nacionaliniai kontaktiniai centrai turi atlikti labai svarbų su šiuo klausimu susijusį vaidmenį ir teikti informaciją piliečiams jiems paprašius, taip pat apskritai didinti informuotumą apie pacientų teises ir tenkinti informacijos poreikius.

3.1. Valstybių narių pateikti duomenys apie nacionalinių kontaktinių centrų gaunamus prašymus suteikti informaciją

2017 m. 22 valstybėse narėse ir Norvegijoje iš viso buvo gautos 74 589 užklausos; labai panaši padėtis buvo 2016 m., kai nacionaliniai kontaktiniai centrai 28 valstybėse narėse ir Norvegijoje iš viso gavo 69 723 užklausas, ir 2015 m., kai 19 valstybių narių jie iš viso gavo 59 558 užklausas.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybių narių, pateikusių grįžtamąją informaciją apie gautų prašymų skaičių, skaičius yra skirtingas, taip pat atkreipiant dėmesį į nedidelį prašymų pasiskirstymo pokytį (per visus trejus metus Lenkijoje ir Lietuvoje buvo pateikta daugiausia prašymų, kurie bendrai sudarė daugiau kaip 50 proc. visose valstybėse narėse pateiktų prašymų gauti informaciją), piliečių pateiktų užklausų apie galimybes pasinaudoti tarpvalstybinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis skaičius beveik nepasikeitė.

Tačiau tai, jog į kitas šalis pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis vykstančių pacientų skaičius lėtai, bet nuosekliai didėja, leidžia manyti, kad dėl didesnio informacijos kiekio, pateikiamo nacionalinių kontaktinių centrų interneto svetainėse, sumažėjo pacientų nacionaliniams kontaktiniams centrams teikiamų prašymų skaičius. Be to, gydytojai yra geriau susipažinę su šia sistema, todėl jie patys tiesiogiai turi teikti informaciją pacientams.

3 diagrama. Nacionaliniams kontaktiniams centrams pateikti prašymai suteikti informaciją

3.2.Pacientams skirtos informacijos gerinimas ir neįgaliųjų informacijos poreikiai

Iš neseniai Komisijos atlikto tyrimo, susijusio su pacientams teikiama informacija 27 , matyti, kad nacionalinių kontaktinių centrų interneto svetainėse paprastai trūksta išsamios informacijos apie pacientų teises, taip pat apie tai, ką daryti nepagrįsto delsimo atvejais. Be to, nebuvo pakankamai informacijos apie skundų nagrinėjimo procedūras ir ginčų sprendimą, taip pat informacijos apie tai, kiek laiko trunka prašymų išmokėti kompensacijas ir prašymų suteikti išankstinį leidimą nagrinėjimas. Taip pat skyrėsi informacija apie tai, kokių gydymo paslaugų išlaidos yra kompensuojamos. Iš pateiktų išvadų matyti, kad, nors nacionalinių kontaktinių centrų interneto svetainėse buvo tinkamai pateikiama informacija apie kelias sveikatos priežiūros paslaugų kategorijas, interneto svetaines vis dar reikia toliau tobulinti.

Direktyvoje nacionaliniai kontaktiniai centrai raginami teikti pacientams ir sveikatos priežiūros specialistams informaciją apie neįgaliųjų galimybę patekti į ligonines (4 straipsnio 2 dalies a punktas). Informacija turėtų tapti prieinama elektroninėmis priemonėmis ir neįgaliesiems naudoti pritaikytais formatais (6 straipsnio 5 dalis), atsižvelgiant į neįgaliesiems tenkančias papildomas išlaidas (7 straipsnio 4 dalis). Neseniai IF SBH 28 atlikus nedidelio masto apklausą, daugiausia susijusią su viena valstybe nare (Danija), paaiškėjo, kad didžioji dauguma respondentų net nebuvo girdėję apie tai, jog yra nacionaliniai kontaktiniai centrai. Tačiau tas nedaugelis žmonių, kurie vis dėlto pasinaudojo savo teisėmis pagal Direktyvą, daugiausiai liko patenkinti, jų išlaidos buvo visiškai arba iš dalies padengtos ir jie svarstytų galimybę vėl pasinaudoti šia priemone. Tai atspindi ankstesnės Komisijos ataskaitos 29 išvadas, kuriose nurodoma, kad apklaustųjų grupės apie galiojančią direktyvą vis dar žino nedaug. 

3.3.Sąveika su socialinės apsaugos koordinavimo reglamentais

Pagrindinis Direktyvos ir reglamentų skirtumas, kiek tai susiję su teisėmis į kompensaciją, yra tas, kad pagal reglamentus pacientai turi teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas užsienyje kaip apdraustieji pagal gydymo valstybės narės socialinio draudimo sistemą. Pagal Direktyvą jų išlaidos už gydymą užsienyje kompensuojamos taip pat, kaip ir tuo atveju, jeigu gydymo paslaugos būtų suteiktos jų gyvenamojoje šalyje (valstybėje narėje, kurioje pacientas apdraustas). Vis dėlto, kaip aiškinama Direktyvos 46 konstatuojamojoje dalyje, tam tikrais atvejais išmokos turėtų būti mokamos laikantis reglamentų nuostatų, nebent pacientas būtų paprašęs kitaip.

Remiantis nacionalinių kontaktinių centrų atliktų apklausų rezultatais, daugelis valstybių narių 30 toliau reiškia susirūpinimą dėl informavimo apie esamą sudėtingą teisinę padėtį. Šiek tiek mažiau nei pusėje nacionalinių kontaktinių centrų interneto svetainėse pateikiama informacija apie abu teisės aktus. Nacionaliniai ekspertai yra parengti teikti informaciją apie abu būdus, visų pirma per 2016 m. spalio mėn. vykusią konferenciją 31 apie informuotumą apie Direktyvoje įtvirtintas teises ir, antra, per 2018 m. kovo 8 d. vykusį nacionalinių kontaktinių centrų gebėjimų stiprinimo praktinį seminarą; abu renginius surengė Komisija. Naudodamiesi per praktinį seminarą išplatintomis priemonėmis visi nacionaliniai kontaktiniai centrai turėtų sugebėti paaiškinti skirtumus tarp šių dviejų teisinių kelių ir aktyviai teikti apie juos informaciją pacientams.

4.Sveikatos priežiūros sistemų bendradarbiavimas

4.1.Sveikatos technologijų vertinimas

Sveikatos technologijų vertinimas (STV) yra svarbi įrodymais pagrįstų sprendimų, susijusių su sveikata, priėmimo dalis ES šalyse. Dauguma valstybių narių pranešė 32 , kad yra įdiegusios nacionalinę STV sistemą, taikomą vaistams (26 valstybės narės ir Norvegija) ir (arba) medicinos priemonėms (20 valstybių narių ir Norvegija) 33 . 

Šiuo metu ES bendradarbiavimą, susijusį su sveikatos technologijų vertinimu, sudaro dvi pagrindinės dalys. Visų pirma, STV tinklas 34 , kuris jungia nacionalines institucijas ar įstaigas, atsakingas už sveikatos technologijų vertinimą. Direktyvos 15 straipsnyje numatytos taisyklės, susijusios su STV tinklu, yra išdėstytos Komisijos įgyvendinimo sprendime 2013/329/ES 35 . Tinklas teikia mokslinio ir techninio bendradarbiavimo strategines rekomendacijas ir politines gaires. Be keitimosi informacija apie svarbius politikos pokyčius sveikatos technologijų vertinimo srityje, per pastaruosius trejus metus STV tinklas parengė svarbių politikos dokumentų, pavyzdžiui, 2015 m. spalio mėn. dokumentą „Europos bendradarbiavimo bendro medicinos priemonių STV srityje pridėtinė vertė“ ir 2016 m. lapkričio mėn. diskusijoms skirtą dokumentą „Reguliavimo ir STV sinergijų problemos vaistų klausimais“. Be to, įgyvendinant jo 2016–2020 m. daugiametę darbo programą 36 numatyta parengti daug papildomų strateginių dokumentų.

Antroji papildoma dalis – mokslinis ir techninis bendradarbiavimas, vykdomas pagal EUNetHTA bendruosius veiksmus 37 . Šiuo metu vykdomuose bendruosiuose veiksmuose, kurie pradėti 2016 m. birželio mėn. ir tęsis iki 2020 m., dalyvauja daugiau kaip 80 partnerių, atitinkamų STV įstaigų, atliekančių vertinimus, ir ne pelno organizacijų, prisidedančių prie STV Europoje.

Reaguodama į Tarybos ir Europos Parlamento raginimus užtikrinti tvarų ES bendradarbiavimą STV srityje po 2020 m., Komisija pradėjo plataus masto svarstymo procesą, apimantį konsultacijas su suinteresuotosiomis šalimis ir poveikio vertinimą pagal Komisijos geresnio reglamentavimo darbotvarkę 38 . Šis svarstymo procesas baigėsi 2018 m. sausio 31 d. Komisijos priimtu pasiūlymu dėl teisėkūros procedūra priimamo akto 39 . Pasiūlymo tikslas – pasinaudoti nuolatiniu projektais grindžiamu bendradarbiavimu STV srityje ir pašalinti tam tikrus per svarstymo procesą nustatytus trūkumus. Siūlomu teisės aktu siekiama užtikrinti geresnį vidaus rinkos veikimą ir prisidėti prie aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugos. Tikimasi, kad atsižvelgiant į pasiūlymą vykdomas bendradarbiavimas STV srityje po 2020 m. padės kurti Europos pacientams prieinamas naujoviškas sveikatos priežiūros technologijas, geriau panaudoti turimus išteklius ir didinti galimybes planuoti verslą. Pasiūlyme Sąjungos lygmeniu nustatoma bendradarbiavimo STV srityje paramos sistema ir procedūros bei sveikatos priežiūros technologijų klinikinio vertinimo bendrosios taisyklės. Visų pirma jis apima bendrą darbą, susijusį su klinikiniais vertinimais, bendras mokslines konsultacijas ir kuriamas sveikatos priežiūros technologijas.

Pasiūlymas pateiktas Tarybai ir Europos Parlamentui.

4.2.E. sveikata

E. sveikatos tinklas yra savanoriškas tinklas, apimantis už e. sveikatą atsakingas nacionalines institucijas, kuris siekia užtikrinti sąveikių taikomųjų programų naudojimą ir gerinti priežiūros paslaugų tęstinumą bei galimybes jomis naudotis 40 .

E. sveikatos tinklo darbas yra labai svarbus sprendžiant teisines, organizacines, technines ir semantinio sąveikumo problemas tarpvalstybinio keitimosi su asmens sveikata susijusiais duomenimis srityje. Tinklas tapo e. sveikatos skaitmeninių paslaugų infrastruktūros (eHDSI), Europos infrastruktūros tinklų priemonės 41 finansuojamos IT sistemos, pagrindu, ir patvirtino gaires dėl pacientų duomenų suvestinių (2013 m. lapkričio mėn.) 42 ir e. receptų (2014 m. lapkričio mėn.)  43 .

Numatyta, kad įgyvendinant eHDSI infrastruktūrą iki 2018 m. pabaigos kelios pirmosios šalys pradės savanoriškai keistis pirmosiomis pacientų duomenų suvestinėmis ir e. receptais; tikimasi, kad iki 2020 m. dalyvaus apie 20 valstybių narių. Kol kas 16 valstybių narių gavo 10,6 mln. EUR EITP finansavimą, kad galėtų atlikti techninio pasirengimo veiksmus, būtinus šiam tarpvalstybiniam keitimuisi duomenimis. 2018 m. paskelbti papildomi kvietimai, suteikiantys galimybę daugiau valstybių narių dalyvauti eHDSI.

2018 m. balandžio 25 d. Komisija priėmė komunikatą, kuriuo, be kita ko, siekiama užtikrinti tinkamą eHDSI valdymą ir jos finansinį pagrindą, taip pat pagerinti pacientų duomenų sąveikumą ir piliečių prieigą prie jų 44 . Ketinama peržiūrėti e. sveikatos tinklo valdymą ir veikimą siekiant aiškiai apibrėžti jo vaidmenį e. sveikatos skaitmeninių paslaugų infrastruktūros valdymo srityje ir jo veiklos reikalavimus.

4.3.Europos referencijos centrų tinklai

Europos referencijos centrų tinklai yra virtualūs savanoriški tarpvalstybiniai tinklai, vienijantys sveikatos paslaugų teikėjus visoje Europoje. Jų tikslas – padėti diagnozuoti retas, sudėtingas ir mažai paplitusias ligas, kurioms gydyti reikia itin specializuotų sveikatos priežiūros paslaugų ir daug žinių bei išteklių, ir gydyti jomis sergančius pacientus.

Nuo tada, kai buvo pateikta naujausia ataskaita, Europos referencijos centrų tinklų valstybių narių taryba patvirtino 24 teminius tinklus, jie buvo įdiegti 2017 m. kovo mėn. Vilniuje vykusioje trečiojoje Europos referencijos centrų tinklų konferencijoje. Šie tinklai vienija daugiau kaip 900 labai specializuotų sveikatos priežiūros skyrių, esančių maždaug 300 ligoninių 25 valstybėse narėse ir Norvegijoje. Svarbiausias Europos referencijos centrų tinklų principas – sudaryti sąlygas žinių sklaidai, o ne pacientų judumui. Europos referencijos centrų tinklai nėra tiesiogiai prieinami pavieniams pacientams; sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai nukreipia pacientus į atitinkamą tinklą, gavę jų sutikimą ir laikydamiesi nacionalinių sveikatos priežiūros sistemų taisyklių.

Jų klinikinė veikla prasidėjo 2017 m. lapkričio mėn., kai pradėjo veikti speciali IT platforma – klinikinės pacientų priežiūros sistema, suteikusi galimybę įvykti pirmiems virtualiems forumams, kuriuose aptariami pacientų atvejai. Virtualūs forumai sušaukiami paciento diagnozei ir gydymui aptarti ir juose dalyvauja medicinos specialistai iš įvairių ekspertų centrų visoje ES. Iki 2018 m. birželio mėn. buvo atidaryti 165 forumai ir jų skaičius kasdien auga, o tai tiesiogiai naudinga pirmiesiems pacientams.

4.4.Receptų pripažinimas

Komisija, siekdama įgyvendinti receptų abipusio pripažinimo principą, priėmė 45 Įgyvendinimo direktyvą 2012/52/ES 46 . Buvo pradėta dvidešimt viena pažeidimo nagrinėjimo procedūra dėl to, kad nebuvo pranešta apie nacionalines perkėlimo į nacionalinę teisę priemones. Jos visos buvo nutrauktos valstybėms narėms perkėlus direktyvą į nacionalinę teisę.

4.5.Tarpvalstybinio ir regioninio bendradarbiavimo rengimas ir stiprinimas

Komisija turėtų raginti valstybes nares bendradarbiauti teikiant tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas pasienio regionuose 47 . Tai turėtų būti vertinama kaip galimybė pagerinti sveikatos priežiūros prieinamumą pacientams, pasinaudoti masto ekonomija ir efektyviai panaudoti išteklius. Savo komunikate „Ekonomikos augimo ir sanglaudos skatinimas ES pasienio regionuose“ 48 Komisija atkreipia dėmesį į tai, kaip Europa gali sumažinti tarpvalstybinės sąveikos sudėtingumą, trukmę ir sąnaudas ir paskatinti sutelkti paslaugas prie vidaus sienų. Komunikate siūlomi veiksmai konkurencinei padėčiai pasienio regionuose pagerinti ir pateikiama sėkmingos praktikos pavyzdžių. 2018 m. pabaigoje Komisija planuoja surengti strateginį sveikatos priežiūrai skirtą renginį, kuriame dalyvaus suinteresuotieji subjektai iš pasienio regionų, kad išnagrinėtų būdus, kaip galima toliau plėtoti keitimąsi informacija ir geriausia patirtimi visoje ES.

2015 m. neoficialiame ministrų susitikime valstybės narės paragino Komisiją parengti tyrimą, skirtą tarpvalstybiniam bendradarbiavimui suplanuoti. Vėliau atliktame tyrime 49 apžvelgiami ES finansuojami projektai, įgyvendinti 2007–2017 m. laikotarpiu, ir iš jo rezultatų matyti, kad geografiniai ir kultūriniai bei socialiniai veiksniai tebėra lemiami politikos formuotojams imantis tarpvalstybinio bendradarbiavimo iniciatyvų ir jas palaikant. Iš daugiau kaip 400 iniciatyvų, nagrinėtų atliekant padėties tyrimą, didžioji dauguma buvo įgyvendintos tarp šalių, turinčių panašias gerovės valstybės tradicijas, ir buvo susijusios su dalijimusi žiniomis ir jų valdymu bei bendru diagnozės nustatymu ir pacientų gydymu. Yra keletas būdų plėtoti bendradarbiavimą, kurių vienas realiausių – stiprinti regioninius tinklus, orientuotus į vietos ir regioninių poreikių tenkinimą, kaip jau nurodyta atliekant ankstesnius tyrimus 50 . A priede pateikiamas išsamus tolesnių tyrimų, kuriais remiamas veiksmingas įgyvendinimas, sąrašas.

5.Deleguotieji įgaliojimai

Pagal Direktyvos 17 straipsnį numatyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami 5 metų laikotarpiui nuo jos įsigaliojimo datos. Juo reikalaujama, kad Komisija parengtų ataskaitą dėl deleguotųjų įgaliojimų.

Laikantis receptų abipusio pripažinimo tarp valstybių narių principo, Direktyvos 11 straipsnio 5 dalimi Komisijai suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriuose būtų nustatytos priemonės, pagal kurias tam tikrų kategorijų vaistams ar medicinos prietaisams nebūtų taikomas receptų abipusio pripažinimo principas, kai tai yra būtina siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą. Valstybės narės nusprendė, kad nereikia taikyti išimčių; todėl Komisija nepasinaudojo deleguotaisiais įgaliojimais 51 . Jeigu ateityje atsirastų toks poreikis, reikėtų greitai spręsti šį klausimą priimant deleguotąjį aktą.

Pagal Direktyvą 52 Komisija įgaliota priimti deleguotuosius aktus, kuriuose būtų pateiktas konkrečių kriterijų ir sąlygų, kuriuos Europos referencijos centrų tinklai turi atitikti, sąrašas, taip pat nustatytos sąlygos ir kriterijai, kuriuos turi atitikti prie tokių tinklų norintys prisijungti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai. Komisija glaudžiai bendradarbiavo su valstybėmis narėmis dėl deleguotojo akto turinio, prieš priimdama jį 2014 m. kovo 10 d.; deleguotasis aktas įsigaliojo 2014 m. gegužės 27 d. 53  

Komisija mano, kad deleguotaisiais įgaliojimais ji naudojosi neviršydama Direktyva jai suteiktos kompetencijos. Kadangi nei Europos Parlamentas, nei Taryba neatšaukė 11 straipsnio 5 dalimi ir 12 straipsnio 5 dalimi deleguotų įgaliojimų, jie buvo automatiškai pratęsti dar 5 metų laikotarpiui pagal Direktyvos 17 straipsnio 1 dalį.

6.Išvados

Tarpvalstybinis pacientų judumas ES per pastaruosius trejus metus šiek tiek padidėjo. Tai gali būti iš dalies susiję su palaipsniui gerėjančiu piliečių informavimu apie Direktyvą ir galbūt dėl to didėjančiu informuotumu apie pacientų teises. Tai taip pat iš dalies gali lemti Komisijos ir valstybių narių bendradarbiavimas dėl tinkamo jos įgyvendinimo ir Direktyvos sąveikos su socialinės apsaugos koordinavimo reglamentais, visų pirma bendradarbiaujant su nacionaliniais kontaktiniais centrais ir Komisijai atliekant tyrimus savo iniciatyva (žr. 1 skyrių).

Be to, galima padaryti išvadą, kad Direktyva padidintas su pacientų teisėmis susijęs teisinis tikrumas ir aiškumas tarpvalstybiniams ir vietiniams pacientams. Direktyvos aiškinimo nėra peržiūrėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Per kitą ataskaitinį laikotarpį toliau bus atliekamos atitikties patikros ir plėtojami dialogai su valstybėmis narėmis, taip pat bus geriau panaudojami duomenys apie judumą.

Kiek tai susiję su savanoriško bendradarbiavimo struktūra (e. sveikata, STV, Europos referencijos centrų tinklais), Direktyva suteikiamas pagrindas Komisijai ir valstybėms narėms stiprinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir siūloma, kaip jos galėtų spręsti technologinius ir visuomenės uždavinius. Daug pokyčių, susijusių su šiomis naujomis perspektyvomis, jau vykdoma. Pirma, Komisija pateikė pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl sveikatos technologijų vertinimo (žr. 4 skyriaus 1 dalį). Antra, savo Komunikate dėl skaitmeninės transformacijos sveikatos priežiūros ir slaugos srityje Komisija pasiūlė papildomų priemonių, susijusių su e. sveikata (žr. 4 skyriaus 2 dalį). Galiausiai ne mažiau svarbu tai, kad sukurti Europos referencijos centrų tinklai iš esmės pakeitė kokybiškų ir prieinamų tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ES piliečiams (žr. 4 skyriaus 3 dalį). Šie virtualūs tinklai, kuriuose dalyvauja sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai iš visos Europos siekdami kovoti su sudėtingomis ir retomis medicininėmis būklėmis, kad būtų dalijamasi medicininėmis žiniomis, o pacientams nereikėtų keliauti, neabejotinai yra gerosios patirties pavyzdys.

Dabar, praėjus penkeriems metams nuo Direktyvos įsigaliojimo, galima padaryti išvadą, kad tarpvalstybinių pacientų srautų tendencijos nesikeičia ir dažniausiai yra nulemtos geografinio artumo bei kultūrinių sąsajų. Apskritai pacientų judumas ES tebėra santykinai mažas ir jo finansinis aspektas yra gana nereikšmingas, o Direktyva dėl tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų nepadarė didelio poveikio biudžetui ir sveikatos priežiūros sistemų tvarumui.

(1)

2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo (OL L 88, 2011 4 4, p. 45).

(2)

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004 4 30, p. 1) ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL L 284, 2009 10 30, p. 1).

(3)

Komisijos ataskaita dėl Direktyvos 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo taikymo, COM(2015) 421 final, 2015 09 04.

(4)

Komitetas pagal Direktyvos 16 straipsnį ir Tarpvalstybinė sveikatos priežiūros ekspertų grupė.

(5)

Siekiant nuoseklumo, šioje ataskaitoje terminas „atitikties patikra“ vartojamas atsižvelgiant į ankstesnę 2015 m. įgyvendinimo ataskaitą ir reiškia perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių suderinamumą su Direktyvos nuostatomis. Jis visiškai sutampa su terminu „atitikties patikra“, vartojamu Komisijos komunikate „ES teisė. Geresnis taikymas – geresni rezultatai“, C/2016/8600, OL C 18, 2017 01 19, final, p. 10–20. Panašiai terminas „išsamumo patikra“ atitinka komunikato terminologijoje vartojamą terminą „perkėlimo patikra“.

(6)

7 straipsnio 6 dalis ir 9 straipsnis.

(7)

4 straipsnio 2 dalies a–b punktai, 5 straipsnio b punktas, 6 straipsnio 3 dalis.

(8)

4 straipsnio 2 dalies c punktas, e–f punktai, 4 straipsnio 3 dalis, 4 straipsnio 4 dalis, 5 straipsnio b–d punktai, 7 straipsnio 1 dalis ir 9 straipsnio 4–5 dalys.

(9)

4 straipsnio 2 dalies d punktas.

(10)

Žr., pavyzdžiui, Sprendimo Watts, C-372/04, 100 punktą.

(11)

Direktyvos 38 konstatuojamoji dalis.

(12)

ELPA šalys – Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija – turėjo perkelti Direktyvą 2011/24/ES į nacionalinę teisę ne vėliau kaip 2015 m. rugpjūčio 1 d.

(13)

Septynios šalys (Čekija, Estija, Lietuva, Nyderlandai, Norvegija, Suomija ir Švedija) nusprendė nediegti išankstinio leidimo sistemos.

(14)

Žr., pvz., Sprendimo C205/99 Analir ir kt., [2001], Rink. p. I1271, 38 punktą; Sprendimo C157/99 Smits ir Peerbooms 90 punktą.

(15)

Žr., pvz., Sprendimo C-205/99 Analir ir kt., [2001], Rink. p. I1271, 35–38 punktus; Sprendimo C157/99 Smits ir Peerbooms 80–90 punktus.

(16)

Pagal 8 straipsnio 2 dalies b ir c punktus valstybės narės taip pat gali reikalauti išankstinio leidimo, kai sveikatos priežiūros paslaugos susijusios su gydymo procedūromis, kurios ypač pavojingos pacientui ar gyventojams, arba kai jas teikia sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas, kuris galėtų sukelti rimtų ir konkrečių abejonių dėl priežiūros kokybės ar saugos.

(17)

Direktyvos 8 straipsnio 1 dalis.

(18)

Direktyvos 7 straipsnio 4 dalis.

(19)

Pagal Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies d punktą reikalaujama, kad būtų nustatyta profesinės atsakomybės draudimo ar lygiavertė sistema arba jai prilygstanti garantija ar panaši tvarka.

(20)

Žr. 2 išnašą.

(21)

Reikėtų paminėti, kad Prancūzija tik 2016 m. pateikė duomenis apie sveikatos priežiūros paslaugas, kurioms reikia gauti išankstinį leidimą. Atitinkamai 2 diagrama turėtų būti aiškinama turint omenyje, kad 2016 m. 3 510 iš 5 162 prašymų suteikti išankstinį leidimą buvo pateikta ir 2 579 iš 3 644 išankstinių leidimų buvo suteikta Prancūzijoje. Duomenys, į kuriuos neįtraukti Prancūzijos pateikti duomenys, pažymėti tamsesne spalva apatinėje stulpelio dalyje.

(22)

  http://ec.europa.eu/social/main.jsp?catId=1154&langId=lt

(23)

Pagal Direktyvą mokamos tokio dydžio kompensacijos, kokios būtų mokamos draudimo šalyje, o pagal reglamentus jų dydis prilygsta gydymo išlaidų gydymo valstybėje dydžiui.

(24)

  https://www.oecd-ilibrary.org/social-issues-migration-health/health-at-a-glance-2017/health-expenditure-in-relation-to-gdp_health_glance-2017-45-en

(25)

http://ec.europa.eu/eurostat/tgm/refreshTableAction.do;jsessionid=9ea7d07e30dd3bf0a52b9a8a474c872db039e243c026.e34OaN8Pc3mMc40Lc3aMaNyTa3eQe0?tab=table&plugin=1&pcode=tec00001&language=en

(26)

Tačiau verta prisiminti, kad duomenys apie pacientų srautus iš Prancūzijos į kitas valstybes nares susiję tik su 2016 m., nes 2015 ir 2017 m. Prancūzija negalėjo pateikti šių duomenų.

(27)

https://ec.europa.eu/health/cross_border_care/key_documents_lt

(28)

IF SBH (Tarptautinė spina bifida ir hidrocefalijos federacija) ir ENF (Europos neįgaliųjų forumas), „Impact of Cross-border Healthcare on Persons with Disabilities and Chronic Conditions“ , 2017 m.

(29)

https://ec.europa.eu/health/sites/health/files/cross_border_care/docs/2015_operation_report_dir201124eu_lt.pdf

(30)

2017 m. 14 iš 37 nacionalinių kontaktinių centrų darbuotojų pripažino, kad patiria sunkumų aiškindami pacientams Direktyvos ir reglamentų ryšį.

(31)

https://ec.europa.eu/health/cross_border_care/events/ev_20161024_lt

(32)

https://ec.europa.eu/health/sites/health/files/technology_assessment/docs/2018_mapping_npc_en.pdf

(33)

Mapping of HTA National Organisations, Programmes and Processes in EU and Norway. 2017 m., sutarties Nr. 17010402/2016/734820, ISBN: 978-92-79/-77080-7

(34)

https://ec.europa.eu/health/technology_assessment/policy/network_lt

(35)

Komisijos įgyvendinimo sprendimas 2013/329/ES, kuriuo nustatomos

nacionalinių institucijų arba tarnybų, atsakingų už sveikatos technologijų vertinimą, tinklo įsteigimo, valdymo ir skaidraus veikimo taisyklės

(OL L 175, 2013 6 27, p. 71).

(36)

https://ec.europa.eu/health/sites/health/files/technology_assessment/docs/2016_2020_pgmnetwork_en.pdf

(37)

https://www.eunethta.eu/#tab-3-tab

(38)

https://ec.europa.eu/health/technology_assessment/eu_cooperation_en

(39)

Pasiūlymas dėl EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTO dėl sveikatos technologijų vertinimo, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2011/24/ES, COM(2018) 51 final, 2018 01 31. https://ec.europa.eu/health/technology_assessment/eu_cooperation_en

(40)

2011/890/ES: 2011 m. gruodžio 22 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimas, kuriuo nustatomos e. sveikatos srities nacionalinių atsakingų institucijų tinklo įkūrimo, valdymo ir veikimo taisyklės.

(41)

2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1316/2013, kuriuo sukuriama Europos infrastruktūros tinklų priemonė ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 913/2010 bei panaikinami reglamentai (EB) Nr. 680/2007 ir (EB) Nr. 67/2010 (OL L 348, 2013 12 20, p. 129).

(42)

https://ec.europa.eu/health/sites/health/files/ehealth/docs/ev_20161121_co10_en.pdf

(43)

https://ec.europa.eu/health//sites/health/files/ehealth/docs/eprescription_guidelines_en.pdf

(44)

Komunikatas „Sudaryti sąlygas skaitmeninei sveikatos priežiūros ir slaugos transformacijai bendrojoje skaitmeninėje rinkoje, suteikti galių piliečiams, kurti sveikesnę visuomenę“, COM(2018) 233 final, 2018 04 25.

(45)

Grindžiama Direktyvos 11 straipsnio 2 dalies a, c ir d punktais.

(46)

2012 m. gruodžio 20 d. Komisijos įgyvendinimo direktyva, kuria nustatomos priemonės, skirtos kitoje valstybėje narėje išrašytų vaistų receptų pripažinimui palengvinti (OL L 356, 2012 12 22, p. 68).

(47)

Direktyvos 10 straipsnio 3 dalis.

(48)

COM(2017) 534 final.

(49)

  “Study on Cross-Border Cooperation: Capitalising on existing initiatives for cooperation in cross-border regions“ , Gesundheit Österreich Forschungs und Planungs GmbH, SOGETI, Mastrichto universitetas, 2017 m.

(50)

 Žr. Beniliukso Sąjungos generalinio sekretoriato tyrimus, pvz., „Barriers and Opportunities in the Benelux“ , 2018 m. vasario mėn.

(51)

Daugiau informacijos žr. 2015 m. rugsėjo 4 d. paskelbtoje Komisijos ataskaitoje dėl Direktyvos veikimo (COM(2015) 421 final).

(52)

12 straipsnio 5 dalis, skaitoma kartu su 12 straipsnio 4 dalies a punktu.

(53)

2014 m. kovo 10 d. Komisijos deleguotasis sprendimas 2014/286/ES, kuriuo nustatomi kriterijai ir sąlygos, kuriuos Europos referencijos centrų tinklai ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai turi atitikti, kad galėtų prisijungti prie Europos referencijos centrų tinklo (OL L 147, 2014 5 17, p. 71).


Briuselis, 2018 09 21

COM(2018) 651 final

PRIEDAS

prie

KOMISIJOS ATASKAITOS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl Direktyvos 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo taikymo


A priedas. Techninių tyrimų, kuriais remiamas veiksmingas įgyvendinimas, sąrašas.

· Geriausia patirtimi grindžiamas metodas, taikomas nacionalinių kontaktinių centrų interneto svetainėms: galimybių studija

Tikslas: parengti rekomendacijas dėl informacijos, kurią turėtų teikti nacionaliniai kontaktiniai centrai, kad suteiktų pacientams galimybę praktiškai pasinaudoti savo teisėmis gauti tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas.

· Informacijos poveikis pacientų pasirinkimui pagal Direktyvą 2011/24/ES

Tikslas: taikant elgsena pagrįstą metodą įvertinti informacijos teikimo poveikį pacientų sprendimui pasinaudoti savo teise gydytis užsienyje.

· Tarpvalstybinės sveikatos priežiūros direktyvos vertinamasis tyrimas

Tikslas: sukurti informacijos teikimo pacientams vertinimo tyrimo metodikos pagrindą.

· Literatūra pagrįstas metodas, taikomas apibrėžiant sveikatos priežiūros paslaugų, kurioms reikalinga „labai specializuota ir išlaidų požiūriu brangi medicinos infrastruktūra arba medicinos įranga“, sąvoką  

Tikslas: įvertinti, kaip galima apibrėžti sveikatos priežiūros paslaugų, kurioms reikalinga labai specializuota ir išlaidų požiūriu brangi medicinos infrastruktūra arba įranga, sąvoką.

· Tyrimas dėl geresnio tarpvalstybinio bendradarbiavimo siekiant didelių kapitalo investicijų į sveikatos priežiūrą

Tikslas: atrinkti priemones (brangią ir labai specializuotą medicininę įrangą), kurių veiksmingumui užtikrinti galėtų būti rekomenduojama sutelkti tarpvalstybinius išteklius.

· Tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų tyrimas: galimos kliūtys sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams

Tikslas: išnagrinėti teisinius, administracinius ir kitus atskirose šalyse taikomus reikalavimus, kurie gali sudaryti kliūčių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams, norintiems teikti savo paslaugas kitoje valstybėje narėje.

· Pacientų teisės Europos Sąjungoje – padėties tyrimas

Tikslas: parengti šiuo metu ES valstybėse narėse, Norvegijoje ir Islandijoje galiojančių pacientų teisių lyginamąją apžvalgą.

· Tarpvalstybinio bendradarbiavimo tyrimas

Tikslas: apžvelgti ES finansuojamus projektus, įgyvendintus 2007–2017 m. laikotarpiu 28 ES valstybėse narėse, EEE šalyse ir Šveicarijoje, ir išsiaiškinti, kokių sunkumų ir galimybių gali atsirasti ateityje bendradarbiaujant sveikatos priežiūros srityje laikotarpiu iki 2030 m., taip pat pateikti sėkmingos tarpvalstybinio bendradarbiavimo veiklos pavyzdžių.

· Tyrimas dėl informacijos teikimo pacientams

Tikslas: išmokyti nacionalinius kontaktinius centrus plėtoti gerąją patirtį bei susisteminti savo bendradarbiavimą, remiantis išsamiu dabartinės padėties informacijos teikimo srityje įvertinimu.



B PRIEDAS

1 srautų žemėlapis. Pacientų, gavusių išankstinį leidimą, judumas Europoje 2015–2017 m.

Šalis, kurioje asmuo apdraustas 1            Šalis, kurioje teikiamos gydymo paslaugos 2

2 srautų žemėlapis. Pacientų, neturinčių išankstinio leidimo, judumas Europoje 2015–2017 m.

Šalis, kurioje asmuo apdraustas 3         Šalis, kurioje teikiamos gydymo paslaugos 4

(1)

Tvarka iš viršaus į apačią: Prancūzija, Airija, Liuksemburgas, Slovakija, Jungtinė Karalystė, Italija, Belgija, Danija, Ispanija, Kipras, Graikija, Bulgarija, Islandija, Slovėnija, Kroatija, Malta, Rumunija, Austrija, Lenkija, Portugalija.

(2)

Tvarka iš viršaus į apačią: Vokietija, Ispanija, Čekija, Jungtinė Karalystė, Belgija, Airija, Liuksemburgas, Lenkija, Prancūzija, Austrija, Portugalija, Lietuva, Italija, Graikija, Kipras, Nyderlandai, Vengrija, Latvija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Kroatija, Suomija, Švedija, Danija, Bulgarija, Estija, Islandija, Malta, Norvegija.

(3)

Tvarka iš viršaus į apačią: Prancūzija, Danija, Lenkija, Norvegija, Suomija, Slovakija, Švedija, Belgija, Slovėnija, Jungtinė Karalystė, Airija, Čekija, Rumunija, Kroatija, Italija, Estija, Lietuva, Graikija, Islandija, Latvija, Ispanija, Austrija, Bulgarija, Malta, Portugalija.

(4)

Tvarka iš viršaus į apačią: Ispanija, Portugalija, Belgija, Vokietija, Čekija, Liuksemburgas, Italija, Lenkija, Estija, Švedija, Graikija, Vengrija, Austrija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė, Kroatija, Prancūzija, Rumunija, Bulgarija, Suomija, Danija, Lietuva, Airija, Kipras, Malta Norvegija, Slovėnija, Latvija, Slovakija, Islandija.