EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2018 05 08

COM(2018) 273 final

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

dėl mažų vaikų priežiūros paslaugų plėtojimo siekiant didinti moterų dalyvavimą darbo rinkoje ir užtikrinti dirbančių tėvų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, taip pat tvarų ir įtraukų augimą Europoje (Barselonos tikslai)

Santrauka

Kad priežiūros pareigų turinčios moterys, taip pat vyrai, galėtų dalyvauti darbo rinkoje, labai svarbu užtikrinti galimybes naudotis kokybiškomis vaikų priežiūros paslaugomis, jų prieinamumą ir įperkamumą 1 . Aukštos kokybės ikimokyklinis ugdymas ir priežiūra – taip pat svarbi priemonė, siekiant mažinti galimus vaikų socialinės padėties skirtumus 2 ir nuo mažens ugdyti vaikų pažinimo ir socialinius gebėjimus 3 .

Dar 2002 m. Barselonoje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime 4 buvo pripažinta ši padėtis ir nustatyti tikslai, susiję su galimybėmis naudotis kokybiškomis ir įperkamomis ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros paslaugomis, t. y. du tiksliniai rodikliai: 90 proc. vaikų nuo trejų metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus ir 33 proc. vaikų iki trejų metų amžiaus.

Šios ataskaitos tikslas – įgyvendinant Komisijos komunikatą dėl dirbančių tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros palaikymo 5 įvertinti, kokią pažangą nuo 2013 m., kai buvo pateikta ankstesnė ataskaita, valstybės narės padarė įgyvendindamos Barselonos tikslus.

28 šalių Europos Sąjungoje iš esmės pasiektas vaikų iki 3 metų Barselonos tikslas – vaikų priežiūros programose dalyvauja 32,9 proc. ES vaikų iki 3 metų, nors tarp valstybių narių esama didelių skirtumų.

Remiantis naujausiais 2016 m. duomenimis, 33 proc. tikslą iš esmės pasiekė 12 valstybių narių, septyniose iš dvylikos valstybių narių vaikų priežiūros paslaugomis gali naudotis 33–49 proc. vaikų, penkiose ES valstybėse narėse – vaikų priežiūros paslaugomis gali naudotis 50 proc. arba daugiau vaikų. Kitose šešiolikoje valstybių narių vaikų priežiūros paslaugomis gali naudotis mažiau nei 33 proc. vaikų, iš jų – dešimtyje valstybių narių vaikų priežiūros programose dalyvauja mažiau nei 25 proc. mažiausių vaikų.

Barselonos tikslas, susijęs su vaikų nuo 3 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus priežiūra, dar nepasiektas. Nuo 2016 m. 86,3 proc. vaikų nuo 3 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus dalyvauja oficialios vaikų priežiūros programose arba lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Taigi, Barselonos tikslą pasiekė dvylika valstybių narių, o likusios šešiolika šio tikslo dar nepasiekė.

Galimybėms naudotis ir naudojimuisi vaikų priežiūros paslaugomis turi įtakos keletas veiksnių, visų pirma teisės aktuose įtvirtinta teisė į vaikų priežiūrą, prieinamumas ir kokybė. Svarbų vaidmenį taip pat atlieka galimybės pritaikyti paslaugas prie tėvų poreikių, įskaitant atstumą iki vaikų priežiūros įstaigų, taip pat prie darbo modelių ir poreikių pritaikomas darbo laikas.

Kadangi moterims tenkančios priežiūros pareigos yra pagrindinė priežastis, dėl kurios moterys aktyviai nedalyvauja darbo rinkoje ir dėl kurios Europa kasmet praranda po 370 mlrd. EUR, 2002 m. Europos Vadovų Tarybos patvirtinti Barselonos tikslai tebėra labai svarbūs ir 2018 m.

1. Politinės aplinkybės

Nepakankamas moterų dalyvavimas darbo rinkoje yra viena iš niekaip neišsprendžiamų problemų, turinčių įtakos visų Europos Sąjungos (ES) valstybių narių darbo rinkai. Bendras vyrų ir moterų užimtumo skirtumas, t. y. vyrų ir moterų užimtumo lygio skirtumas, siekia 11,6 procentinio punkto, o kalbant apie etato ekvivalentą – net 18,2 procentinio punkto 6 . Dėl šio skirtumo ekonomika per metus netenka po 370 mlrd. EUR 7 .

Pagrindinė priežastis, dėl kurios moterys aktyviai nedalyvauja darbo rinkoje, yra tai, kad moterims, palyginti su vyrais, tenka neproporcingai daug priežiūros pareigų. Moterys priežiūros pareigų turi įvairiais gyvenimo etapais, tačiau ypač tuomet, kai augina mažus vaikus. 2016 m. vidutinis vieną vaiką iki 6 metų auginančių moterų užimtumo lygis buvo 9 procentiniais punktais žemesnis už mažų vaikų neturinčių moterų užimtumo lygį, o keliose valstybėse narėse šis skirtumas viršijo 30 procentinių punktų. Kai kuriose valstybėse narėse 25 proc. neaktyvių moterų yra neaktyvios dėl priežiūros pareigų.

Dar 2002 m. Barselonoje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime 8 buvo pripažinta ši padėtis ir nustatyti tikslai, susiję su galimybėmis naudotis kokybiškomis ir įperkamomis ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros 9 paslaugomis, t. y. du tiksliniai rodikliai:

valstybės narės turėtų pašalinti kliūtis moterims dalyvauti darbo rinkoje ir, atsižvelgdamos į vaikų priežiūros paslaugų poreikį ir nacionalines tokių paslaugų teikimo sistemas, stengtis iki 2010 m. suteikti priežiūrą

o90 proc. vaikų nuo trejų metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus ir

o33 proc. vaikų iki trejų metų amžiaus.

Europos Vadovų Taryba paragino pasiekti šiuos tikslus iki 2010 m. Savo 2013 m. ataskaitoje, kurioje įvertino tuometinę būklę, Europos Komisija padarė išvadą, kad nepasiekti nė vienos amžiaus grupės – vaikų iki 3 metų ir vaikų nuo 3 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus 10 – tikslai.

2013 m. Europos Komisijos ataskaitoje dėl Barselonos tikslų 11 pažymėta, kad nuo 2002 m. padaryta tam tikra pažanga, tačiau vaikų priežiūros paslaugų pasiūla vis dar neatitinka Barselonos tikslų ir kad dar reikia daug nuveikti, kad būtų užtikrinamos pakankamos galimybės naudotis vaikų, ypač vaikų iki 3 metų, priežiūros paslaugomis:

·2011 m. tik šešioms valstybėms narėms pavyko pasiekti abiejų amžiaus grupių (vaikų iki 3 metų ir vaikų nuo 3 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus) tikslus 12 ;

·trys valstybės narės pasiekė tik vaikų nuo 3 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus grupės tikslą 13 ;

·keturios valstybės narės pasiekė tik vaikų iki 3 metų amžiaus grupės tikslą 14 .

Šioje Komisijos ataskaitoje daug dėmesio skirta ne vien tik galimybėms naudotis vaikų priežiūros paslaugomis, bet ir teikiamų vaikų priežiūros paslaugų prieinamumui, įperkamumui ir kokybei.

Iš tikrųjų, kad moterys visapusiškai dalyvautų darbo rinkoje, vaikų priežiūros paslaugos turi būti teikiamos visą darbo laiką, taip pat tėvų darbo laiku ir vaikų priežiūros įstaigų atostogų laikotarpiais. Be to, vaikų priežiūra iš tikrųjų yra viena iš pasirinkimo galimybių tik tuomet, kai dirbančios moterys gali įpirkti tokias paslaugas ir jaustis pakankamai užtikrintos aukšta jų kokybe.

Todėl Barselonos tikslai ir susiję tiksliniai rodikliai taip pat buvo dar kartą patvirtinti Europos lyčių lygybės pakte (2011–2020 m.) ir nurodyti strategijoje „Europa 2020“.

Be nuolatinės Barselonos tikslų įgyvendinimo stebėsenos, galimybės naudotis įperkamomis ir kokybiškomis vaikų priežiūros paslaugomis, kaip vienas iš pagrindinių būdų moterų dalyvavimui darbo rinkoje didinti, stebimos per Europos semestro procesą. Tai – ES metinė ekonomikos valdymo sistema, kuria siekiama stebėti problemines ekonomines tendencijas, užkirsti joms kelią ir jas nukreipti kita linkme 15 .

Kurdama Europos socialinių teisių ramstį, Komisija 2017 m. balandžio 26 d. patvirtino profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros iniciatyvą, t. y. teisėkūros ir ne teisėkūros priemonių rinkinį. Šiomis priemonėmis modernizuojama dabartinė teisinė ir politikos sistema, kuria reglamentuojamos atostogos dėl šeiminių priežasčių 16 , lanksčios darbo sąlygos ir oficialios priežiūros paslaugos, taip pat siekiama šalinti antriesiems šeimoje uždirbantiems asmenims kylančias ekonomines kliūtis, trukdančias ieškoti darbo. Gerinti vaikų priežiūros paslaugų kokybę, didinti jų įperkamumą ir prieinamumą yra svarbūs šios iniciatyvos tikslai, kurių įgyvendinimas nuolat stebimas, tikslingiau renkami duomenys ir skatinama naudotis Europos struktūriniais ir investicijų fondais investicijoms į socialinę infrastruktūrą finansuoti 17 .

Įperkamos ir kokybiškos vaikų priežiūros paslaugos padeda ne tik derinti darbą ir šeimos gyvenimą, sudaryti palankias sąlygas moterims dalyvauti darbo rinkoje ir stiprinti lyčių lygybę, bet ir užtikrinti vaikų socialinę ir ekonominę integraciją, taip pat nuo ankstyvo amžiaus ugdyti jų įgūdžius 18 .

2013 m. Komisijos rekomendacijoje „Investicijos į vaikus. Padėkime išsivaduoti iš nepalankios socialinės padėties“ 19 , kurią Taryba patvirtino 2013 m. lapkričio mėn., valstybės narės primygtinai raginamos daugiau investuoti į su vaikais susijusią politiką, siekiant stiprinti vaikų teises, mažinti vaikų skurdą ir didinti vaikų gerovę. Ši rekomendacija įtraukta į daug platesnio masto socialinių investicijų dokumentų rinkinį (angl. SIP), kuriame valstybėms narėms pateikiamos politikos rekomendacijos dėl socialinių investicijų visais gyvenimo etapais. Joje pabrėžiama, kad yra daug įrodymų, jog vaikai, kurių socialinė padėtis nepalanki ir kurie naudojasi vaikų priežiūros paslaugomis, rečiau nebaigia vidurinės mokyklos ir rečiau tampa bedarbiais ir taip išvengia daug kitų socialinių problemų.

Be to, 2009 m. Švietimo, jaunimo, kultūros ir sporto taryba, remdamasi Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strategine programa („ET 2020“) 20 , patvirtino švietimo ir mokymo lyginamuosius standartus, įskaitant vaikų nuo 4 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus 21 ugdymo standartą. Pagal šį lyginamąjį standartą arba tikslą ne mažiau kaip 95 proc. vaikų nuo 4 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus turėtų dalyvauti ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros programose 22 . Strateginės programos „ET 2020“ tikslas – tobulinti nacionalines švietimo ir mokymo sistemas, kad ES taptų konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomika pasaulyje.

Be Barselonos tikslų, Komisija nuolat stebi, kaip įgyvendinami strateginėje programoje „ET 2020“ nustatyti švietimo ir mokymo tikslai, įskaitant vaikų nuo 4 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus ugdymo tikslą 23 . 2017 m. ji nustatė, kad apskritai Europos Sąjungoje ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros programose dalyvauja 94,8 proc. vaikų. Todėl galima laikyti, kad strateginės programos „ET 2020“ tikslas iš esmės pasiektas. Atsižvelgdama į šias išvadas, Komisija savo komunikate dėl profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros paskelbė, kad peržiūrės dabartinį strateginės programos „ET 2020“ tikslą. Šį sumanymą ji patvirtino savo 2017 m. lapkričio 17 d. Komunikate dėl europinės tapatybės stiprinimo 24 , kuriame pasiūlė išplėsti šį tikslą ir siekti, kad ikimokyklinio ugdymo programose dalyvautų 95 proc. vaikų nuo 3 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus. Atlikus tokią peržiūrą dabartinis Barselonos tikslas, susijęs su vaikų nuo 3 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus grupe, būtų padidintas 5 proc. Be to, Komisija įsipareigojo apsvarstyti vaikų priežiūros sistemų kokybės klausimą.

2018 m. gegužės mėn. Komisija pateikė pasiūlymą dėl Tarybos rekomendacijos dėl aukštos kokybės ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros sistemų, kuris įtrauktas į Švietimo srities dokumentų rinkinį 25 , ir Komisijos tarnybų darbinį dokumentą. Šio pasiūlymo tikslas – skatinti ir remti valstybių narių pastangas didinti savo ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros sistemų prieinamumą ir gerinti jų kokybę. Jis grindžiamas samprata, kad ankstyvaisiais asmens gyvenimo metais aktyviausiai formuojami pagrindiniai įgūdžiai ir mokymosi gebėjimai, galintys daryti didelį poveikį vėlesnėms išsilavinimo ir užimtumo galimybėms, platesnio masto gyvenimo laimėjimams ir pasitenkinimui gyvenimu.

2017 m. lapkričio 17 d. valstybės narės patvirtino Europos socialinių teisių ramstį, kuriuo pripažįstama oficialios vaikų priežiūros struktūrų svarba. Viena iš šio ramsčio priemonių yra socialinių rodiklių suvestinė, kurią rengiant stebima, kaip įgyvendinamas šio ramsčio 11-asis principas, susijęs su vaikų, visų pirma vaikų iki 3 metų, priežiūra.

Remiantis pirmiau pateikta informacija matyti, kad, siekiant užtikrinti galimybes naudotis įperkamomis ir aukštos kokybės ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugomis, siekiama trijų pagrindinių tikslų:

·vaikus auginančioms moterims suteikti daugiau galimybių dalyvauti darbo rinkoje;

·ugdyti ikimokyklinio amžiaus vaikų pažinimo ir socialinius gebėjimus;

·didinti vaikų iš palankių sąlygų neturinčių šeimų socialinę įtrauktį 26 .

Šios ataskaitos tikslas – įgyvendinant Komisijos komunikatą dėl dirbančių tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros palaikymo įvertinti, kokią pažangą nuo 2013 m., kai buvo pateikta ankstesnė ataskaita, valstybės narės padarė įgyvendindamos Barselonos tikslus. Remiantis šiuo įvertinimu, taip pat išvadomis, kad strateginės programos „ET 2020“ tikslas iš esmės pasiektas, matyti, kad galbūt atėjo laikas apsvarstyti galimybę atlikti bendrą ir nuoseklią visų vaikų iki privalomojo mokyklinio amžiaus grupių tikslų peržiūrą.

2. Vaikų priežiūros svarba siekiant didinti moterų dalyvavimą darbo rinkoje

Nors moterys ėmė aktyviau dalyvauti darbo rinkoje, visose ES valstybėse narėse tebėra moterų ir vyrų dalyvavimo darbo rinkoje skirtumų. 28 šalių Europos Sąjungoje šis skirtumas siekia 11,6 procentinio punkto, o kalbant apie etato ekvivalentą – 18,2 procentinio punkto. Šis skirtumas mažiausias Lietuvoje (2 proc.), o didžiausias – Maltoje (27 proc.).

[1 pav. 15–64 metų moterų ir vyrų užimtumo lygis 2016 m., proc.]

Šaltinis – 2016 m. darbo jėgos tyrimas.

Vyrų ir moterų užimtumo skirtumą ir priežiūros pareigas sieja glaudus ryšys.

Net jeigu daugumoje valstybių narių modelį, kai vyras yra šeimos maitintojas, pakeitė dviejų šeimoje uždirbančių asmenų (kai abu partneriai dirba visą darbo laiką) arba dalinio šeimos maitintojo (kai vienas partneris dirba visą, o kitas – ne visą darbo laiką) modeliai, vyrų ir moterų skirtumai neaktyvumo ir darbo ne visą darbo laiką srityse tebėra dideli: ne visą darbo laiką dirba 31 proc. moterų ir 8 proc. vyrų. Daugiausia ne visą darbo laiką dirbančių darbuotojų yra Nyderlanduose: ne visą darbo laiką dirba 76,4 proc. moterų ir 26,2 proc. vyrų.

Valstybių narių skirtumai labai akivaizdūs tuomet, kai nagrinėjamos priežastys, dėl kurių moterys pasitraukia iš darbo rinkos arba dirba ne visą darbo laiką (1 ir 2 pav.). Iš tikrųjų, daugiau kaip 10 proc. moterų Maltoje, Airijoje, Kipre, Rumunijoje, Lenkijoje, Italijoje, Ispanijoje, Kroatijoje ir Bulgarijoje yra neaktyvios dėl asmeninių įsipareigojimų arba pareigų šeimai, daugiausia susijusių su vaikų arba neįgalių suaugusiųjų priežiūra (žr. toliau pateikiamą 2 pav.). Be to, daugiau kaip 10 proc. moterų Nyderlanduose, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Belgijoje, Liuksemburge ir Airijoje dėl priežiūros pareigų dirba ne visą darbo laiką (žr. toliau pateikiamą 3 pav.).

[2 pav. Dėl asmeninių įsipareigojimų ir pareigų šeimai (vaikų arba neįgalių suaugusiųjų priežiūra ir kitos pareigos šeimai arba asmeniniai įsipareigojimai) neaktyvių moterų dalis, proc.]

Šaltinis – darbo jėgos tyrimas (2006–2013 m.).

[3 pav. Dėl asmeninių įsipareigojimų ir pareigų šeimai (vaikų arba neįgalių suaugusiųjų priežiūra ir kitos pareigos šeimai arba asmeniniai įsipareigojimai) ne visą darbo laiką dirbančių moterų dalis, proc.]

Šaltinis – darbo jėgos tyrimas (2006–2013 m.).

Išsamiau išnagrinėjus pagrindines neaktyvumo ir darbo ne visą darbo laiką priežastis matyti, kad apie 20 proc. priežiūros pareigų turinčių asmenų yra neaktyvūs arba dirba ne visą darbo laiką dėl nepakankamos priežiūros paslaugų infrastruktūros. Dėl šios priežasties neaktyvių arba ne visą darbo laiką dirbančių asmenų dalis svyruoja nuo daugiau kaip 80 proc. Rumunijoje ir Latvijoje iki daugiau kaip 30 proc. Kroatijoje, Kipre, Graikijoje, Ispanijoje, Airijoje, Portugalijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Slovėnijoje ir Lenkijoje ir iki mažiau nei 10 proc. Nyderlanduose, Suomijoje ir Švedijoje.

[4 pav. Dėl priežiūros pareigų neaktyvių arba ne visą darbo laiką dirbančių moterų, kurios nurodė, kad trūksta tinkamų priežiūros paslaugų, dalis, proc.]

Šaltinis – darbo jėgos tyrimas (2006–2013 m.).

Nepakankama vaikų priežiūros infrastruktūra turi įtakos moterų dalyvavimui darbo rinkoje. Tai, kad neigiamas tėvystės poveikis moterų užimtumui yra didelė problema, pripažįstama Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Estijoje, Vokietijoje, Suomijoje ir Jungtinėje Karalystėje 27 .

[5 pav. Tėvystės poveikis moterų užimtumui, proc.]

Šaltinis – darbo jėgos tyrimas (2006–2013 m.).

Mažiau aktyvus moterų dalyvavimas darbo rinkoje ir nepakankama oficialios vaikų priežiūros paslaugų infrastruktūra taip pat siejami su įprastu moterų vaidmens visuomenėje suvokimu. Beveik trys ketvirtadaliai Europos Sąjungos piliečių tvirtina, kad moterys skiria daugiau laiko namų ruošos darbams ir su priežiūra susijusiai veiklai negu vyrai. Tokį požiūrį dažnai lemia visuomenės normos, pagal kurias moterims priskiriamas pagrindinių vaikus ir namų ūkį prižiūrinčių asmenų vaidmuo. Remiantis neseniai atliktu „Eurobarometro“ tyrimu, daugiau kaip keturi iš dešimties europiečių (44 proc.) mano, kad svarbiausia moters pareiga yra rūpintis namais ir šeima. Trečdalyje ES valstybių narių taip manančių asmenų yra 70 proc. ar daugiau 28 . Beveik trys ketvirtadaliai apklaustųjų nurodo, kad moterys namų ruošos darbams ir su priežiūra susijusiai veiklai skiria daugiau laiko negu vyrai. 22 proc. apklaustųjų mano, kad šiai veiklai vyrai ir moterys skiria po tiek pat laiko. Vis dėlto, keičiantis kartoms, pamažu keičiasi ir padėtis. Jauniausi respondentai šiek tiek dažniau teigia, kad vyrai ir moterys namų ruošos darbams ir su priežiūra susijusiai veiklai skiria po tiek pat laiko: taip mano 26 proc. 15–24 metų respondentų ir 21 proc. 40 metų ir vyresnių respondentų.

[6 pav. Kuris iš toliau išvardytų teiginių apie namų ūkiuose tenkančią namų ruošos darbų ir su priežiūra susijusios veiklos dalį, jūsų manymu, labiausiai tinkamas šiais laikais? (ES, proc.)]

Šaltinis – specialusis „Eurobarometro“ tyrimas Nr. 465 (2017 m.).

Iš šio tyrimo rezultatų matyti, kad visose valstybėse narėse dar reikia daug nuveikti. 2017 m. Europos lyčių lygybės institutas paskelbė lyčių lygybės indeksą, kuriame pabrėžiama, kad, kalbant apie laiko, kurį vyrai ir moterys skiria priežiūrai, namų ruošos darbams ir socialinei veiklai, pusiausvyrą, dvylikos šalių rodikliai, palyginti su padėtimi prieš dešimt metų, suprastėjo. Tik kas trečias vyras kasdien gamina maistą ir atlieka namų ruošos darbus, o dauguma moterų (79 proc.) tai daro kasdien. Vidutinis ES lyčių lygybės indekso įvertinimas – 66,2 balo, taigi ES dar reikia daug nuveikti, kad taptų lyčių pusiausvyra grindžiama visuomene 29 .

Apmokamą darbą dirbantys vyrai ir moterys taip pat nevienodai dalijasi priežiūros paslaugas. Iš 2015 m. Europos darbo sąlygų tyrimo matyti, kad namų ūkiuose, kuriuose mažiausias vaikas yra jaunesnis nei 7 metų, moterys vidutiniškai per savaitę apmokamą darbą dirba 32 valandas ir nemokamą – 39 valandas, o vyrai – atitinkamai 41 ir 19 valandų 30 . Nors tiek vyrai, tiek moterys, turėdami vaikų, dirba daugiau nemokamo darbo valandų, kiekvienam iš jų tenka po toli gražu nevienodą namų ruošos ir priežiūros pareigų dalį. Tokia padėtis išlieka visą gyvenimą, be kita ko, baigiantis profesiniam gyvenimui. Todėl tokios pareigos gali daryti didesnį poveikį moterų profesiniam gyvenimui.

Dėl prieinamų ir įperkamų kokybiškų vaikų iki 3 metų priežiūros paslaugų trūkumo dar labiau įtvirtinamas nelygiavertis moterų, kaip prižiūrinčiųjų asmenų, vaidmuo. Europos nevyriausybinė organizacija – šeimų organizacijų tinklas COFACE 31 – pabrėžia šio klausimo svarbą ir siūlo tris būdus, kaip būtų galima padėti moterims užsitikrinti profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą: 1) skirti finansinių išteklių, kad būtų galima įvairiais būdais padėti tėvams; 2) sudaryti šeimai palankias darbo sąlygas; 3) užtikrinti prieinamas, kokybiškas ir įperkamas vaikų priežiūros paslaugas.

Prieinamų vaikų priežiūros paslaugų trūkumas turi didelės įtakos vaikus auginančių moterų galimybėms toliau dirbti 32 . Neseniai atlikto Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimo rezultatais patvirtinama, kad vaikų priežiūra ir moterų dalyvavimas darbo rinkoje glaudžiai susiję:

Įperkamos ir aukštos kokybės ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugos, teikiamos pakankamai valandų per savaitę, gali padėti kelti moterų dalyvavimo darbo rinkoje lygį. Dirbantys tėvai, visų pirma motinos, yra linkę dažniau pasitraukti iš darbo rinkos arba dirbti mažiau valandų, kad galėtų atlikti su vaikų priežiūra susijusias pareigas, ypač tuomet, kai vaikai yra maži. Todėl moterims reikia aukštos kokybės ir įperkamų ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugų, kad jos galėtų grįžti į darbą įsitikinusios, jog jų vaikais tinkamai rūpinamasi, taip pat kad būtų galima užtikrinti didesnę profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. 33

Todėl greta tokių svarbių priemonių kaip patrauklios atostogos dėl šeiminių priežasčių ir šeimai palankios darbo sąlygos, pritaikytos prie darbuotojų asmeninio gyvenimo, taip pat mokesčių ir išmokų sistemos, kuriomis antrasis šeimoje uždirbantis asmuo skatinamas dirbti, labai svarbų vaidmenį atlieka paslaugos, kuriomis tėvams padedama užsitikrinti profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. Įgyvendinant Barselonos tikslus siekiama sustabdyti šį užburtą ratą, dėl kurio moterys negali vienodomis sąlygomis su vyrais dalyvauti darbo rinkoje. Be to, šeimai palanki politika taip pat gali padėti pakeisti mažėjančio vaikų gimstamumo Sąjungoje tendenciją.

3. Barselonos tikslo, susijusio su vaikais iki 3 metų, įgyvendinimas

Nuo tada, kai Europos Sąjungoje pradėta stebėti, kaip įgyvendinami su vaikų priežiūra susiję tikslai, pirmą kartą 28 šalių Europos Sąjungoje apskritai pasiektas vaikų iki 3 metų priežiūros tikslas. 2016 m. pasiektas bendras 32,9 proc. lygis.

Vis dėlto, kaip matyti iš toliau pateikiamos lentelės, kurioje apžvelgiama vaikų iki 3 metų priežiūros paslaugų infrastruktūra, esama labai didelių valstybių narių skirtumų.

2016 m. 33 proc. tikslą iš esmės pasiekė 12 valstybių narių: Danija, Nyderlandai, Švedija, Liuksemburgas, Portugalija, Prancūzija, Belgija, Slovėnija, Ispanija, Italija, Vokietija ir Suomija. Septyniose ES valstybėse narėse (Vokietijoje, Suomijoje, Italijoje, Ispanijoje, Slovėnijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje) vaikų priežiūros paslaugomis gali naudotis 33–49 proc. vaikų (žr. žalia spalva pažymėtus langelius). Penkiose ES valstybėse narėse (Danijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Liuksemburge ir Portugalijoje) vaikų priežiūros paslaugomis gali naudotis 50 proc. arba daugiau vaikų (žr. mėlyna spalva pažymėtus langelius). Danija, pasiekusi beveik du kartus didesnį tikslą (70 proc.), yra absoliuti šios srities lyderė.

Kitose šešiolikoje valstybių narių padėtis kiek prastesnė. Iš oranžine spalva pažymėtų langelių matyti, kad šešiose ES valstybėse narėse (Maltoje, Estijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje ir Kipre) vaikų priežiūros paslaugomis gali naudotis 25–33 proc. vaikų iki 3 metų. Dešimtyje valstybių narių vaikų priežiūros programose dalyvauja mažiau nei 25 proc. mažiausių vaikų (žr. raudona spalva pažymėtus langelius). Tarp šių šalių yra Graikija, Lenkija, Čekija ir Slovakija, kuriose šis rodiklis neviršija 10 proc.

Apibendrinant galima pasakyti, kad su vaikų iki 3 metų priežiūra susijęs Barselonos tikslas Europos Sąjungoje iš esmės pasiektas. Tai pavyko padaryti daugiausia todėl, kad tokios paslaugos plačiu mastu teikiamos šį tikslą pasiekusiose valstybėse narėse.

[1 lentelė. Oficialios vaikų priežiūros įstaigas lankančių vaikų iki 3 metų dalis, proc.]

Šaltinis – ES SPGS (2016 m.).

Atrodo, kad nuo 2011 m. keliose šalyse gerokai daugiau vaikų iki 3 metų pradėjo lankyti vaikų priežiūros įstaigas. Didžiausia pažanga padaryta Maltoje (tokių vaikų padaugėjo 20 procentinių punktų nuo 11 iki 31 proc.), Rumunijoje (15 procentinių punktų nuo 2 iki 17 proc.), Estijoje (11 procentinių punktų nuo 19 iki 30 proc.), Italijoje (9 procentiniais punktais nuo 25 iki 34 proc.), Vokietijoje (9 procentiniais punktais nuo 24 iki 33 proc.) ir Airijoje (8 procentiniais punktais nuo 21 iki 29 proc.). Kita vertus, šios amžiaus grupės vaikų, lankančių vaikų priežiūros įstaigas, skaičius gerokai sumažėjo Graikijoje (10 procentinių punktų nuo 19 iki 9 proc.) ir Slovakijoje (3 procentiniais punktais nuo 4 iki mažiau nei 0,5 proc.).

Kalbant apie valandų, kurias vaikai paprastai praleidžia vaikų priežiūros įstaigose, skaičių, tarp valstybių narių esama skirtumų. Pusėje nagrinėtų šalių vaikų iki 3 metų priežiūros paslaugomis daugiausia naudojamasi ne visą darbo dieną (t. y. mažiau nei 30 valandų per savaitę). Tokios šalys yra Nyderlandai (kur trys iš keturių moterų dirba ne visą darbo dieną), Jungtinė Karalystė, Airija ir Austrija. Kita vertus, Bulgarijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Latvijoje, Danijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Liuksemburge, Belgijoje, Lenkijoje ir Graikijoje vaikų priežiūros įstaigas lankantys vaikai jose daugiausia būna visą darbo dieną (t. y. 30 valandų per savaitę ar daugiau).

[7 pav. Oficialios vaikų priežiūros ar ugdymo įstaigas lankančių vaikų iki 3 metų dalis (proc.) ir vaikų priežiūros įstaigose praleidžiamas laikas]

Šaltinis – ES SPGS (2016 m.).

4. Barselonos tikslo, susijusio su vaikais nuo 3 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus, įgyvendinimas

Nuo 2016 m. 86,3 proc. vaikų nuo 3 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus dalyvauja oficialios vaikų priežiūros programose arba lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas, o tai reiškia, kad šis Barselonos tikslas dar nepasiektas, nors nuo 2011 m. padaryta tam tikra pažanga.

Šį Barselonos tikslą pasiekė dvylika valstybių narių: Belgija, Švedija, Danija, Ispanija, Prancūzija, Nyderlandai, Airija, Estija, Italija, Portugalija, Vokietija ir Slovėnija (žr. 2 lentelėje žalia ir mėlyna spalvomis pažymėtus langelius). Belgijoje, Švedijoje, Danijoje ir Ispanijoje šis tikslas viršytas – pasiektas 95 proc. lygis (žr. mėlyna spalva pažymėtus langelius). Aštuoniose valstybėse narėse (Prancūzijoje, Nyderlanduose, Airijoje, Estijoje, Italijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Slovėnijoje) vaikų priežiūros arba ikimokyklinio ugdymo įstaigas lanko 90–95 proc. vaikų (žr. 2 lentelėje žalia spalva pažymėtus langelius).

Kita vertus, šešiolika valstybių narių šio tikslo dar nepasiekė. Austrijoje, Maltoje, Liuksemburge ir Vengrijoje vaikų priežiūros arba ikimokyklinio ugdymo įstaigas lanko daugiau kaip 85 proc. vaikų (žr. 2 lentelėje oranžine spalva pažymėtus langelius). Suomijoje, Latvijoje, Čekijoje, Kipre, Lietuvoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Rumunijoje, Graikijoje ir Kroatijoje vaikų priežiūros arba ikimokyklinio ugdymo įstaigas lanko mažiau nei 85 proc. vaikų (žr. 2 lentelėje raudona spalva pažymėtus langelius). Kroatijoje, Graikijoje, Rumunijoje ir Lenkijoje vaikų priežiūros arba ikimokyklinio ugdymo įstaigas lanko mažiau nei 65 proc. vaikų.

[2 lentelė. Oficialios vaikų priežiūros įstaigas lankančių vaikų nuo 3 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus dalies pokyčiai, proc.]

Šaltinis – ES SPGS (2016 m.).

Nuo 2011 m. bendras rodiklis padidėjo tik nežymiai, tačiau keliose valstybėse narėse gerokai daugiau vaikų nuo 3 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus pradėjo lankyti vaikų priežiūros įstaigas. Didžiausia pažanga padaryta Rumunijoje (vaikų priežiūros įstaigas lankančių vaikų skaičius padidėjo 20 procentinių punktų nuo 41 iki 61 proc.), Lenkijoje (18 procentinių punktų nuo 43 iki 61 proc.), Maltoje (15 procentinių punktų nuo 73 iki 88 proc.), Vengrijoje (15 procentinių punktų nuo 73 iki 88 proc.), Liuksemburge (14 procentinių punktų nuo 73 iki 87 proc.), Airijoje (11 procentinių punktų nuo 82 iki 93 proc.), Portugalijoje (11 procentinių punktų nuo 81 iki 92 proc.), Ispanijoje (10 procentinių punktų nuo 85 iki 95 proc.), Latvijoje (10 procentinių punktų nuo 72 iki 82 proc.) ir Lietuvoje (8 procentiniais punktais nuo 70 iki 78 proc.).

Kita vertus, kitose ES valstybėse narėse sumažėjo šios amžiaus grupės vaikų, lankančių vaikų priežiūros įstaigas, skaičius, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje (20 procentinių punktų nuo 93 iki 73 proc.) ir Graikijoje (19 procentinių punktų nuo 75 iki 56 proc.).

Daugumoje valstybių narių 52 proc. šios amžiaus grupės vaikų ikimokyklinio ugdymo arba vaikų priežiūros įstaigose per savaitę praleidžia po 30 valandų arba daugiau, o 34 proc. šios amžiaus grupės vaikų, ypač dauguma vaikų Rumunijoje, Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje, Airijoje ir Nyderlanduose, vaikų priežiūros arba ikimokyklinio ugdymo įstaigose per savaitę praleidžia po mažiau nei 30 valandų.

[8 pav. Oficialios vaikų priežiūros ar ugdymo įstaigas lankančių vaikų nuo 3 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus dalis (proc.) ir vaikų priežiūros ar ugdymo įstaigose praleidžiamas laikas]