Pranešėjas:

Arnaud SCHWARTZ

1.1.

1.2.

1.3.

1.4.

1.5.

1.6.

1.7.

1.8.

1.9.

1.10.

1.11.

1.12.

2.1.

2.2.

2.3.

2.4.

2.5.

2.6.

2.7.

1.

sveikatai, kuriai dėl patalpų ir lauko oro taršos ir toliau kyla didelis pavojus Europos Sąjungoje (17) ir kitur. Tai netgi yra pagrindinis sveikatai ir aplinkai kylantis pavojus pasaulio mastu (18): per metus užterštas oras sukelia 6,5 mln. pirmalaikių mirčių ir tai brangiai kainuoja visuomenei, sveikatos priežiūros sistemoms, ekonomikai ir visiems, kurių sveikata dėl to nukenčia. Neseniai pateiktoje Europos Audito Rūmų ataskaitoje dėl oro taršos skelbiama, kad Europoje per metus pirma laiko miršta apie 400 000 žmonių, taip pat joje nustatyta, kad Europos piliečių sveikata vis dar nepakankamai apsaugota ir kad ES veikla nedavė laukto poveikio;

2.

biologinei įvairovei (poveikis žemės ūkio kultūroms, miškams ir pan.);

3.

šiuolaikiniams ir, žinoma, istoriniams pastatams, susijusiems su turizmu.

a)

Siekiant pagerinti patalpų oro kokybę, pasitelkus ženklinimą reikėtų supažindinti vartotoją su įsigytų produktų išskiriamomis medžiagomis, kai kalbama, pvz., apie statybines medžiagas, apdailos produktus, baldus ar namų apyvokos produktus. Šiuo tikslu, palyginusi savo valstybių narių teisės aktus, ES turėtų sukurti nuoseklią sistemą, grindžiamą dabartine geriausia praktika.

b)

Užbaigus pastato statybą ir jį pridavus, reikėtų nustatyti įpareigojimą prižiūrėti ir reguliariai tikrinti ventiliacijos kokybę. Tokia ilgalaikė pastatų priežiūra neabejotinai turėtų teigiamą poveikį ne vien sveikatai, bet ir energijos vartojimui.

c)

Siekiant apsaugoti pažeidžiamus gyventojus, kurių kvėpavimo sistema nusilpusi arba dar nevisiškai išsivysčiusi ir kuriems būtinas kuo geresnės kokybės oras, viešosios paskirties pastatuose, kuriuose pirmiausia lankosi maži vaikai, taip pat reikėtų įgyvendinti atitinkamus veiksmų planus.

d)

Galiausiai būtų naudinga suderinti oro gryninimo srityje taikomą praktiką. ES turėtų apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos būtų vertinamas šios praktikos veiksmingumas ir saugumas, visų pirma siekiant išvengti bet kokių nukrypimų prekybos ar sveikatos srityje, kuriuos galėtų lemti tai, kad šiuo metu dar nenustatytos atitinkamos taisyklės.

a)

Siekiant geresnės oro kokybės ir didesnio pasitikėjimo tarp piliečių ir ES institucijų, reikėtų ne tik griežčiau įgyvendinti galiojančias taisykles ir griežčiau bausti už jų nesilaikymą, bet ir užtikrinti, kad ES direktyvose nustatytais standartais galiausiai būtų atsižvelgta į trūkstamas Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas, kurios padėtų labiau saugoti žmonių sveikatą.

b)

Šiuo metu vykdoma tik kietųjų dalelių KD 10 ir KD 2,5 (matuojant mikrometrais) stebėsena. Tačiau, kalbant apie sveikatą, daug didesnį poveikį jai daro kai kurios itin smulkios kietosios dalelės (matuojant nanometrais), nes jos daug giliau įsiskverbia į žmogaus kūną ir gali kauptis gyvybiškai svarbiuose organuose. Taigi reikėtų užtikrinti, kad europiniais teisės aktais būtų atsižvelgta į šias aplinkybes ir būtų numatyta vykdyti šių kietųjų dalelių stebėseną, kad jų kiekis ore taip pat laipsniškai mažėtų.

c)

Tokių pat veiksmų reikėtų imtis dėl policiklinių aromatinių angliavandenilių bei įvairių kitų dar nestebimų teršalų, pirmiausia susijusių su deginimo įrenginiais, laivais, sausumos transporto priemonėmis, statybinėmis mašinomis ir kt., juolab kad pasitelkus nuolatinę pažangą mokslo žinių ir techninių pajėgumų srityje būtų galima jau dabar užtikrinti didesnę sveikatos ir ekosistemų apsaugą.

d)

Norint, kad valstybės narės sumažintų savo į aplinką išmetamą teršalų kiekį, itin svarbi Teršalų išmetimo nacionalinių ribų direktyva (19). Tačiau joje pagal subsidiarumo principą siūlomos tik orientacinės priemonės, kad valstybės narės laikytųsi išmetamųjų teršalų mažinimo įsipareigojimų. Dėl šia direktyva numatyto įgyvendinimo lankstumo gerokai susilpninamas reguliavimo veiksmingumas.

e)

Dar esama tobulinimo galimybių, nes direktyvoje nebuvo pasiūlytas išmetamo metano kiekio mažinimo tikslas, o tai itin didelis oro taršos šaltinis, nes jis yra ozono pirmtakas ir labai stiprios šiltnamio efektą sukeliančios dujos.

f)

Siekiant užtikrinti įvairių ES taisyklių suderinamumą, įgyvendinant bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP) reikėtų nustatyti tikslus, susijusius su oro tarša, kurią lemia žemės ūkio sektorius. Pavyzdžiui, žemės ūkio sektoriuje išmetama daugiau kaip 95 % amoniako. Šiam teršalui taikoma INR direktyva. Kad valstybės narės pasiektų savo mažinimo tikslus šioje srityje, įgyvendinant BŽŪP joms turėtų būtų suteiktos atitinkamos priemonės.

g)

Galiausiai prisiminkime, kad teršalų kiekybinis vertinimas šiuo metu grindžiamas jų svoriu (μg/m3), nors jau daugelį metų toksikologai moksliniuose forumuose pabrėžia, kad atliekant jų kiekybinį vertinimą reikėtų remtis kenksmingųjų dalelių skaičiumi. Toks požiūris iš tiesų atrodo labiau pagrįstas, nes susiduriame su itin smulkiais elementais, kurių įkvepiame (20).

a)

Siekiant pagerinti paviršinio vandens padėtį, taip pat išvengti žingsnio atgal aplinkos teisės ir valdymo srityse, reikėtų apibrėžti tam tikras sąvokas, pvz., „ekologinis tęstinumas“, „vandentakis“ ir „šlapynė“. Pavyzdžiui, būtina Europos lygmeniu nustatyti taisykles, apibrėžiančias šlapynes, turint omenyje tai, kad vienintelis apsaugos tikslu grindžiamas požiūris yra pernelyg sudėtingas, kad jį būtų galima tinkamai perkelti į nacionalinę teisę, bent jau tam tikrose valstybėse narėse.

b)

Be to, reikėtų sukurti vienodą aiškią sistemą, kuria visiems susijusiems subjektams, dalyvaujantiems įgyvendinant šios srities teisę, būtų sudarytos sąlygos atlikti vertinimus.

c)

Kalbant apie kietąsias nanodaleles, pvz., išskiriamas tekstilės ir žemės ūkio maisto produktų pramonėje, arba endokrininę sistemą ardančias medžiagas, pvz., išskiriamas vaistų pramonėje ir žemės ūkyje, jų išskyrimą į aplinką reikėtų sumažinti jų susidarymo vietoje ir nustatyti ribines vertes, kurių nebūtų galima viršyti paviršiniame ir požeminiame vandenyje, turint omenyje šių medžiagų poveikį ekosistemoms, visų pirma maisto grandinėms, kurios apima ir žmones. Galiausiai šiuo tikslu taip pat reikėtų nustatyti priemones, kad būtų galima nustatyti (taip pat ir ilgesniu laikotarpiu) vadinamojo „kokteilio efekto“ ribines vertes, kai susimaišo šios medžiagos, įvairios jau stebimos medžiagos ir jų irimo šalutiniai produktai.

a)

Kalbant apie vandens srities teisės aktus, nuostatos dėl sąnaudų, kurias patyrė įvairių kategorijų naudotojai, susigrąžinimo, išorinių kaštų internalizavimo ir sąnaudas atitinkančio apmokestinimo, kaip apibrėžta direktyvoje, nustatančioje Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (21), nėra nei pakankamai griežtos, nei pakankamai tikslios, kad jos būtų pakankamai efektyvios.

b)

Keičiantis klimatui, požeminio vandens telkinių atsinaujinimo procesas gali tapti dar sudėtingesnis, juolab kad tam tikrose vietovėse dėl miestams arba žemės ūkiui būdingos praktikos nepageidaujamai ardomas vandens ciklas, nes dirvožemis sandarinamas arba jo biologinis aktyvumas nėra pakankamas, ir taip, užuot skatinus gamtinių medžiagų prasiskverbimą, gryninimą ir kaupimą, sudaromos palankios sąlygos nuotėkiui, erozijai ir purvo nuošliaužoms. Kad šie reiškiniai toliau neblogėtų, Sąjunga turėtų priimti gyvajam dirvožemiui palankius teisės aktus. Tai taip pat būtų naudinga sprendžiant ekosistemoms, žmonių vartojimui ir žemės ūkio bei pramonės veiklai prieinamo vandens kokybės ir kiekybės problemas.

c)

Atsižvelgdami į miškų ir gyvatvorių, taip pat mažesniu mastu į daugiamečių žolynų ir ilgą laiką neariamos dirbamos žemės vaidmenį sukeliant lietų evapotranspiracijos metodu, taip pat filtruojant, gryninant ir kaupiant vandenį dirvožemyje ir požeminio vandens telkiniuose, turėtume jiems skirti kuo daugiau dėmesio. Taip pat, kiek įmanoma, reikėtų užtikrinti jų buvimą ir pasiskirstymą visoje Europos teritorijoje, ypač todėl, kad jie neabejotinai padeda kitiems gyviems organizmams, įskaitant įvairių pagalbinių priemonių teikimą žemės ūkio srityje, susidūrus su karščio bangomis ar kitais ekstremaliais klimato reiškiniais, kurių vis daugėja.

a)

Preambulėje įvardytas vandens statusas „vanduo nėra įprastas komercijos produktas“ turėtų būti pakeista į „vanduo nėra komercijos produktas“.

b)

Atsižvelgiant į vandens būklę Europoje, taikant prevencijos ir atsargumo principus reikalaujama išbraukti visas nukrypti leidžiančias nuostatas, pvz., pateiktas 4 straipsnio 5 dalyje arba 7 straipsnio 4 dalyje.

c)

Atsižvelgiant į vandens būklę, turi būti reikalaujama atlikti visų projektų, dėl kurių gali kilti grėsmė vandeniui ir vandens aplinkai, poveikio aplinkai vertinimą. Taigi reikėtų išbraukti sąvoką „supaprastinta vertinimo procedūra“ (16 straipsnis).

d)

Reikėtų persvarstyti principą „teršėjas moka“, visų pirma jo įgyvendinimo taisykles. Šiuo tikslu būtina:

e)

Tokios rūšies formuluotes kaip „užtikrinti, kad“ taip pat reikėtų pakeisti tikru įpareigojimu (pvz., 11 straipsnio 5 dalyje arba 14 straipsnio pirmoje pastraipoje).

f)

Be to, atrodo reikalinga sumažinti teršalų ribines vertes, kartu derinant su kitomis direktyvomis (pvz., dėl nitratų, cheminių produktų ir kt.), ir atnaujinti prioritetinių medžiagų sąrašą (pvz., įtraukiant perfloruotus junginius, nanotechnologijas ir kt.).

g)

Būtina padidinti visuomenės dalyvavimą (14 straipsnis), ypač susijusį su planavimu. Jį reikėtų išplėsti įtraukiant pagrindinių ir papildomų priemonių programas, taip pat visus išankstinius administracinius patikrinimus.

h)

Kalbant apie ginčų nagrinėjimą (23 straipsnis), reikėtų pridurti, kad taikydamos Orhuso konvenciją valstybės narės turi nustatyti taisykles ir procedūras, kuriomis visuomenei būtų sudarytos palankios sąlygos dalyvauti nagrinėjant ginčus vandens srityje.

a)

Neseniai atlikta atliekų politikos peržiūra (22) suteikia galimybę tvirtai remti priemones, kuriomis galima tinkamai sumažinti poreikius atliekų susidarymo vietoje (įskaitant žaliavų ir antrinių žaliavų poreikius) ir būsimų atliekų susidarymą, visų pirma tų, kurios kelia pavojų ekosistemoms ir žmogaus sveikatai. Tai reiškia, kad turime galvoti apie savo poreikius ir daiktus, kuriuos gaminame ir kaip juos projektuojame, kad šie daiktai tarnautų ilgiau, o vėliau juos perdirbti su kuo mažesniais medžiagų nuostoliais, nes tai apskritai turės poveikį aplinkai, energetinei nepriklausomybei ir ekonominiam tvarumui.

b)

Kad būtų galima kalbėti veikiau apie „tvarias medžiagas“, o ne „atliekas“, ir apie žiedinę ekonomiką, privalome pačiu produkto projektavimo etapu pašalinti nuodingas arba pavojingas sudedamąsias dalis, kurios galėtų sukelti sunkumų būsimuoju antrinio perdirbimo etapu.

c)

Kalbant apie pakuotes, turėtų vyrauti nuosaikumas, ir šiuo požiūriu reikėtų daryti kuo didesnę pažangą, laipsniškai ir privalomai, siekiant išvengti bet kokių konkurencijos iškraipymų, siekiant taikyti tiek jau esamas, tiek būsimas skirtingas grąžinimo ir pakartotinio naudojimo sistemas.

d)

Visuomenės gebėjimas pakartotinai naudoti ir taisyti produktus jau pats savaime yra vienas iš būdų mažinti atliekų susidarymą. Norint tai pasiekti būtini plataus užmojo teisės aktai su privalomais tikslais, kuriuos būtina pasiekti, o ne siūlantys savanoriškai taikomas priemones.

e)

Kad ekonominė plėtra būtų atsieta nuo gamtos išteklių naudojimo ir su tuo susijusio poveikio aplinkai, ES turi nustatyti aukštesnius tikslus siekdama padidinti išteklių naudojimo mūsų gamybos sistemose efektyvumą.

a)

Kad žiedinė ekonomika įgytų ir išsaugotų gyventojų, gamintojų ir vartotojų pasitikėjimą, ji turi nuolat remtis naujausiomis mokslo žiniomis ir taip apsisaugoti nuo bet kokio būsimo skandalo, įskaitant visuomenės sveikatos srityje, kylančio dėl teršalų koncentracijos arba dispersijos perdirbtose medžiagose (pvz., bromo arba endokrininę sistemą ardančių medžiagų) ar aplinkoje (nanomedžiagų arba mikroplastikų).

b)

Tokie veiksmai būtų dar patikimesni ir veiksmingesni, jeigu, siekiant padidinti visų rūšių medžiagų antrinio perdirbimo procentinę dalį, jų sudedamąsias dalis būtų galima atsekti jau gamybos etapu ir jeigu prieš joms pasiekiant vartotojus būtų užtikrinamas kiek įmanoma didesnis skaidrumas.

c)

Be to, kalbant apie perdirbtas arba grynąsias medžiagas, Europos Sąjungoje turi būti užtikrinama tokio pat lygio žmogaus sveikatos ir aplinkos apsauga. Naudojant perdirbamas medžiagas neturėtų būti leidžiama naudoti didesnės koncentracijos pavojingas chemines medžiagas. Taigi apribojant ir nustatant cheminių medžiagų ribines vertes pagal REACH reglamentą (23), Europos cheminių medžiagų agentūra turėtų nustatyti tokias pat ribines vertes perdirbtų medžiagų atžvilgiu. Medžiagos, kurių atveju šios vertės viršijamos, negali būti naudojamos arba turi būti laikomos netinkamomis pakartotinai naudoti ar perdirbti.

d)

Be ekologinio projektavimo, kuris turėtų būti taikomas išmaniesiems telefonams ir kitiems elektriniams bei elektroniniams gaminiams, ES taip pat turi vykdyti deramą atliekų tvarkymo savo teritorijoje politiką ir prisiimti už ją atsakomybę, užuot išvežusi atliekas į užsienį.

e)

Kaip rodo gyvavimo ciklo analizė, visos antrinio perdirbimo galimybės (ypač dėl vadinamosios „pilkosios energijos“, pvz., plastikuose) yra geresnės nei deginimas, išskyrus medieną kai kuriais specialiais atvejais, taip pat kai kurių pavojingų produktų atliekų/medžiagų atvejais. Deginimo, kaip ir sąvartynų, reikia laipsniškai atsisakyti, o tam būtina nustatyti plataus užmojo tikslus.