EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2017 06 07

JOIN(2017) 21 final

BENDRAS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

Strateginis požiūris į atsparumą ES išorės veikmsų srityje

{SWD(2017) 226 final}
{SWD(2017) 227 final}

1.    Įvadas

ES ir jos valstybių narių tvirta politikos sistema, kuria vadovaujamasi imantis Sąjungos išorės veiksmų, įtvirtinta Sutarties 21 straipsnyje ir Visuotinėje Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos strategijoje 1 (toliau – Visuotinė ES strategija) ir susijusi su įsipareigojimais, kuriuos ES ir jos valstybės narės prisiėmė pasaulio ir regionų lygmenimis. Dabar kyla uždavinys, kaip vis labiau tarpusavyje susietoje, konkurencingoje ir sudėtingoje pasaulinėje aplinkoje išlaikyti pažangą įgyvendinant ES nustatytą pokyčių darbotvarkę. Visuotinėje ES strategijoje nustatyta, kad, siekiant spręsti šį uždavinį, reikia, be kita ko, didinti valstybės ir visuomenės atsparumą.

Šio bendro komunikato tikslas – nustatyti, kaip strateginis požiūris į atsparumą gali padėti didinti ES išorės veiksmų poveikį ir išlaikyti ES vystymosi, humanitarinės pagalbos ir užsienio bei saugumo politikos tikslų įgyvendinimo pažangą, atsižvelgiant į vis nepastovesnes Visuotinėje ES strategijoje nustatytų pasaulinių problemų ir pavojų aplinkybes. Jame pripažįstama būtinybė pereiti nuo krizių suvaldymo prie struktūriškesnio, ilgalaikio ir nelinijinio požiūrio į pažeidžiamumą, daugiausia dėmesio skiriant prognozėms, prevencijai ir pasirengimui.

Šiame komunikate teigiama, kad, atsižvelgiant į greitai kintančias aplinkybes, reikia vadovautis politiniu požiūriu, kuris būtų grindžiamas nuosekliu politiniu dialogu, Sąjungos ir jos valstybių narių diplomatiniais ištekliais, ES pagalba ir dialogu sektoriaus politikos klausimais bei dvišalėmis iniciatyvomis. Be to, jame siūlomi principai ir darbo metodai, reikalingi šiam požiūriui įgyvendinti. Šis komunikatas grindžiamas patirtimi, įgyta įgyvendinant 2012 m. Komisijos komunikate dėl atsparumo 2 pateiktas rekomendacijas (juo ir toliau vadovaujamasi imantis atitinkamų ES veiksmų), taip pat ES pastangomis skatinti didinti atsparumą sprendžiant sudėtingus vidaus politikos uždavinius.

Šiame bendrame komunikate taip pat pripažįstama, kad ES neapsaugota nuo spaudimo, kurį patiria jos išorės partneriai, ir kad ES išorės politika gali padėti didinti pačios Sąjungos atsparumą. Atsižvelgiant į tai, siūloma nustatyti tinkamas vidaus ir užsienio politikos sąsajas, visų pirma kiek tai sietina su Europos saugumo darbotvarke.

2.    Strateginis požiūris į atsparumą ES išorės veiksmų srityje

Plataus užmojo politikos sistema. Per pastaruosius keletą metų ES, reaguodama į kintančias sąlygas pasaulyje, aktyviai stengiasi pertvarkyti savo išorės politikos sistemą. Ši nauja sistema apima daugiašalius tikslus, pavyzdžiui, nustatytus Darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 m., Paryžiaus susitarime dėl klimato kaitos ir Sendajaus nelaimių rizikos mažinimo programoje, pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime humanitariniais klausimais prisiimtus įsipareigojimus imtis veiksmų, taip pat pačios ES atliekamą esminę Europos kaimynystės politikos, jos santykių su Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybėmis ir Europos konsensuso dėl vystymosi peržiūrą bei naują ES saugumo ir gynybos politikos užmojo lygį. Romos deklaracijoje dar kartą patvirtintas ES įsipareigojimas pasaulinėje arenoje atlikti svarbesnį vaidmenį.

Vis nepastovesnės pasaulinių uždavinių ir pavojų aplinkybės. ES šią darbotvarkę įgyvendins pasaulyje, kuriame pokyčių tempas vis spartėja, o valstybėms, visuomenei, bendruomenėms ir asmenims daromas spaudimas turi vis daugiau neigiamų padarinių. Spaudimas, sietinas su precedento neturinčiu globalizacijos tempu, yra įvairus: nuo demografinių, klimato kaitos, aplinkos ar migracijos uždavinių, kuriuos spręsti pavienės valstybės neturi pakankamai pajėgumų, iki ekonominių sukrėtimų, silpnų institucijų ir prasto valdymo nulemto visuomenės sanglaudos nykimo, konfliktų, smurtinio ekstremizmo ir išorės jėgų veiksmų, kuriais siekiama destabilizuoti numanomus priešininkus. Spaudimas nuolat daromas ir pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms srityje. Be to, taip pat dar nepatenkinta didelė dalis humanitarinės pagalbos ir vystymosi poreikių.

Dėl nuolatinio pažeidžiamumo ir nestabilumo platesnėje Europos kaimynystėje šio spaudimo poveikis didėja. Šis reiškinys trukdo ištisų regionų vystymuisi ir gali daryti šalutinį poveikį gretimoms vietovėms.

Atsparumo didinimas pažangai išlaikyti. 2012 m. Komisijos komunikate dėl ES požiūrio į atsparumą atsparumas apibrėžiamas kaip „asmens, namų ūkio, bendruomenės, šalies ar regiono gebėjimas atremti sunkumus ir sukrėtimus, prie jų prisitaikyti ir greitai atsigauti“. Ši sąvoka toliau plėtojama Visuotinėje ES strategijoje. Joje teigiama, kad atsparumas yra „plati sąvoka, apimanti visus asmenis ir visą visuomenę“, neatsiejama nuo demokratijos, pasitikėjimo institucijomis ir darnaus vystymosi, taip pat gebėjimų imtis reformų. Atsparumo didinimas visais lygmenimis taip pat yra neatsiejama naujojo Europos konsensuso dėl vystymosi dalis.

ES strateginio požiūrio į atsparumą tikslas – remti ir pasiekti plataus užmojo pirmiau apibūdintus ES išorės veiksmų tikslus, stiprinant:

–    valstybių, visuomenės, bendruomenių ir asmenų gebėjimus prisitaikyti prie politinio, ekonominio ar demografinio, aplinkai ar visuomenei daromo spaudimo, kad būtų galima tolesnė nacionalinių vystymosi tikslų įgyvendinimo pažanga;

–    valstybės pajėgumus, susidūrus su dideliu spaudimu, kurti, palaikyti ar atkurti savo pagrindines funkcijas ir užtikrinti pagrindinę socialinę ir politinę sanglaudą paisant demokratijos, teisinės valstybės principo, žmogaus ir pagrindinių teisių ir skatinant įtraukų ilgalaikį saugumą ir pažangą;

–    visuomenės, bendruomenių ir asmenų gebėjimus, susidūrus su dideliu spaudimu, taikiai ir tvirtai suvaldyti galimybes ir riziką, taip pat kurti, išlaikyti ar atkurti pragyvenimo šaltinius.

Priede pateikiama dešimt pagrindinių argumentų ir keletas svarbiausių metodinių įžvalgų, kuriais remiantis bus imamasi veiksmų šioje srityje.

3.    Strateginio požiūrio į atsparumą įgyvendinimas

Bus toliau dirbama laikantis šių trijų tarpusavyje susijusių krypčių:

–    poveikio, kurį ES išorės veiksmai gali daryti didinant šalių partnerių ir jų piliečių atsparumą, išplėtimas, kartu įtvirtinant ir įgyvendinant atsparumo srityje prisiimtus įsipareigojimus;

–    dialogo sektorių politikos klausimais su šalimis partnerėmis plėtimas remiantis ES patirtimi, įgyta skatinant atsparumą vidaus politikos srityje, ir jo mokslinių tyrimų bazės stiprinimas;

–    užtikrinimas, kad ES išorės politika veiksmingai padėtų didinti Sąjungos atsparumą.

Darbas šioje srityje bus grindžiamas ES įsipareigojimu stiprinti demokratiją ir žmogaus bei pagrindines teises.

3.1.    Poveikio, kurį ES išorės veiksmai gali daryti didinant šalių partnerių valstybės, visuomenės ir bendruomenių atsparumą, išplėtimas

Vadovaujantis 2013 m. Tarybos išvadomis dėl ES požiūrio į atsparumą, Europos Sąjungoje bus toliau įgyvendinamas 2013–2020 m. atsparumo veiksmų planas. Vis dėlto, atsižvelgiant į naująjį Europos konsensusą dėl vystymosi, ES požiūris į atsparumą bus išplėstas, siekiant įtraukti valstybės, visuomenės ir bendruomenių atsparumo aspektus. Įgyvendinant šį požiūrį daugiau dėmesio bus skiriama užsitęsusioms krizėms spręsti ir smurtinių konfliktų bei kitokio pobūdžio struktūrinio spaudimo, įskaitant aplinkos būklės blogėjimą, klimato kaitą, migraciją ir priverstinį perkėlimą, rizikai mažinti.

Šis požiūris bus suderintas su Darbotvarkėje iki 2030 m. prisiimtais ES įsipareigojimais, visų pirma susijusiais su įtraukumu, ir su 16-ojo darnaus vystymosi tikslo įsipareigojimu skatinti „taikią ir įtraukią visuomenę siekiant darnaus vystymosi, užtikrinti visuotinę teisę kreiptis į teismą ir kurti veiksmingas, atskaitingas, įtraukias institucijas“.

Atsparumas ir įtrauktimi bei dalyvavimu grindžiama visuomenė

Esama daug įrodymų, iš kurių matyti, kad įtrauktimi ir dalyvavimu grindžiamą visuomenę, kurioje veikia atskaitingos, skaidrios ir demokratinės institucijos, darnų vystymąsi ir smurtinių konfliktų prevenciją sieja tarpusavio ryšys. Ir priešingai: valdymo, demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės sričių trūkumai, neužtikrinama lyčių lygybė, korupcija ar mažėjančios visuomenės dalyvavimo ir pilietinės visuomenės aktyvumo galimybės yra pagrindinės problemos, trukdančios užtikrinti bet kokių visuomenės vystymosi srityje dedamų pastangų veiksmingumą. Valdymo ir viešojo administravimo kokybė lemia šalies rezultatus visose viešosios politikos srityse, taip pat ekonominę gerovę, socialinę ir teritorinę sanglaudą ir tvarų augimą. Atspari visuomenė grindžiama tvariu ir suderintu socialiniu ir ekonominiu vystymusi, kai numatomi socialiniai ir ekonominiai skirtumai, pažeidžiamumas ir pagrindinės jų priežastys ir šie klausimai sprendžiami. Šis supratimas – tai ES požiūrio į valstybės ir visuomenės atsparumą pagrindas.

---

ES turėtų:

–    toliau remti prie kiekvienos visuomenės poreikių ir aplinkybių pritaikytas šalių pastangas kurti tvarią demokratinę valstybę bei atskaitingas ir skaidrias institucijas, pertvarkyti saugumo sektorių, stiprinti teisinę valstybę, skatinti visuotinį integracinį augimą ir užimtumą, dalyvavimu grindžiamą sprendimų priėmimą ir galimybes visuomenei susipažinti su informacija. Itin daug dėmesio bus skiriama vietos valdžios institucijų, bendruomenių ir pilietinės visuomenės suinteresuotųjų subjektų dalyvavimui.

Ekonominis atsparumas

Ekonominis atsparumas – pagrindinis bendro šalies atsparumo veiksnys, glaudžiai susijęs su kitais atsparumo aspektais. Norint didinti ekonominį atsparumą, reikia, be kita ko, įgyvendinti patikimą makroekonominę politiką. Taip pat reikia skirti dėmesio kitiems veiksniams, pavyzdžiui, galimybėms užtikrinti tinkamą infrastruktūros, būtinos norint teikti svarbiausias viešąsias paslaugas, finansavimą ir įvairesne veikla pagrįstą ekonomiką, užtikrinti efektyvų ir saugų energijos tiekimą, taip pat būtinoms finansinėms nenumatytų atvejų priemonėms ir priemonėms, kuriomis, esant sukrėtimams, siekiama užtikrinti verslo tęstinumą ir gyvybiškai svarbių paslaugų bei pagrindinės infrastruktūros apsaugą.

Nors makroekonominis stabilumas yra būtinas socialiniam vystymuisi užtikrinti, įgyvendinant makrolygio stabilizavimo ir koregavimo politiką gali atsirasti išlaidų. Dėl tokio spaudimo gali padidėti esama nelygybė ir socialinė įtampa, ypač kai jis daromas pažeidžiamiausiems asmenims. Politika turi būti formuojama taip, kad padėtų mažinti tokius padarinius. Norint tobulinti politikos formavimą ir stebėseną, reikia stiprinti statistikos pajėgumus ir prognozavimo gebėjimus.

Ekonominiam atsparumui užtikrinti taip pat reikia sudaryti sąlygas tvariam ir integraciniam augimui, investicijoms ir finansavimui. Pirmasis žingsnis – įvairinti ekonomiką, kad ji nebūtų pernelyg priklausoma nuo kelių sektorių ar įmonių, ir kad būtų sudaromos naujų įmonių ir MVĮ augimui palankios sąlygos. Žiedinės ekonomikos, kuri padeda mažinti priklausomybę nuo išteklių, skatinimas taip pat gali padėti siekti šio tikslo. Be to, būtinų darbuotojų įgūdžių ugdymas ir jiems suteikiamos galimybės mokytis padės jiems prisitaikyti prie struktūrinių pokyčių.

Užsienio įmonių investicijos gali padėti šalims gerinti savo ekonomikos rezultatus, tačiau, siekiant užtikrinti, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės, įskaitant darbo teises, šias investicijas reikia derinti su tarptautinėms įmonėms teikiamomis paskatomis.

---

ES turėtų:

–    padėti šalims partnerėms didinti makroekonominiu stabilumu grindžiamą ekonominį atsparumą imantis priemonių, kuriomis būtų siekiama skatinti integracinį augimą ir mažinti galimą neigiamą pereinamojo laikotarpio poveikį tam tikroms visuomenės grupėms. Šiomis aplinkybėmis itin daug dėmesio reikėtų skirti įgūdžių ugdymui, deramo darbo vietų kūrimui, socialinei apsaugai ir ekonominiam palankių sąlygų neturinčių asmenų grupių įgalėjimui;

–    bendradarbiauti su Europos investicijų banku, kitomis tarptautinėmis finansų įstaigomis (TFĮ), verslo sektoriaus organizacijomis ir socialiniais partneriais, siekiant stiprinti investicijų į ekonominį ir socialinį atsparumą sistemas, grindžiamas integracine ekonomine plėtra, darbo vietų kūrimu ir verslo bei galimybių gauti finansavimą skatinimu. Įgyvendinant šią darbotvarkę reikėtų visapusiškai naudotis siūlomu Išorės investicijų planu.

Daugiau dėmesio poreikiams, atsirandantiems dėl užsitęsusių krizių

Dabar humanitarinės pagalbos, susijusios su perkėlimu dėl smurtinių konfliktų, reikia labiau nei bet kada anksčiau. Ištisi regionai kenčia nuo užsitęsusių krizių ir nuolatinio nestabilumo, kai nuolatinės gaivalinės nelaimės, aplinkos būklės blogėjimas ir konfliktai daro neigiamą poveikį vieni kitiems ir jį stiprina. Šiuo metu 22 proc. pasaulio gyventojų arba 1,6 mlrd. žmonių 3 padėtis yra pažeidžiama; manoma, kad 2030 m. šis skaičius gali dar padidėti. 4 Be to, ne tik gausėja žmonių, kuriems reikia humanitarinės pagalbos, bet ir ilgėja laikotarpis, kurį žmonės patiria tokį neigiamą poveikį. Šiuo metu perkėlimas vidutiniškai trunka septyniolika metų. Dabar dėl užsitęsusių krizių arba tame pačiame regione pasikartojančių nelaimių du trečdaliai tarptautinės humanitarinės pagalbos skiriama ilgalaikiams gavėjams.

Susidūrus su šia nauja tikrove, keičiasi įprastas linijinis darbo humanitarinės pagalbos teikimo ir vystomojo bendradarbiavimo srityse pasidalijimas. Siekiant suardyti besikartojančius ekstremaliųjų situacijų ciklus, reikia veiksmingiau spręsti struktūrinio nestabilumo, kuris daro ir trumpalaikį, ir ilgalaikį socialinį, ekonominį ir politinį poveikį, problemą. Dabartinį ES krizių sprendimo modelį reikia geriau priderinti prie padėties, kai dėl skurdo, gyventojų skaičiaus didėjimo, klimato kaitos, sparčios urbanizacijos, konkurencijos dėl ribotų išteklių, konfliktų ir smurtinio ekstremizmo susiformuoja ištisi nestabilumo regionai.

---

ES turėtų:

–    stiprinti glaudų ES politikų ir humanitarinės pagalbos bei paramos vystymuisi teikėjų tarpusavio bendradarbiavimą sprendžiant užsitęsusių krizių ir užsitęsusio perkėlimo problemas, paisant atskirų Sutartyse nustatytų įgaliojimų ir humanitarinių principų, ir šiam bendradarbiavimui teikti pirmenybę;

–    pasitelkiant politinį dialogą ir naudojantis vystymosi partnerių teikiama parama, skatinti vyriausybes prisiimti didesnę atsakomybę už nuolatinio pažeidžiamumo padėtį ir stiprinti vietos subjektų gebėjimus suvaldyti riziką ir kuo anksčiau į ją reaguoti vietos lygmeniu;

–    sutelkti savo pajėgumus nuosekliai vykdyti diplomatinę veiklą, plėtoti dialogą sektoriaus politikos klausimais ir rengti pagalbos programas, remiantis išsamesne bendra visų veiksnių, įskaitant socialinę, ekonominę ir politinę riziką ir riziką aplinkai, dėl kurios mažėja atsparumas esamiems pavojams, analize.

Atsparumas ir smurtinių konfliktų prevencija

Atsparumu grindžiamo požiūrio į smurtinių konfliktų prevenciją tikslas – tobulinti intervencinius veiksmus, geriau suprantant smurtinių konfliktų atsiradimo veiksnius ir nustatant vietos visuomenės gebėjimus, galinčius padėti tam tikroms bendruomenėms nepasiduoti smurto tendencijoms. Tai gali paskatinti imtis taikos iniciatyvų ir taikyti vietos konfliktų sprendimo mechanizmus, visų pirma šalyse, kuriose valstybė gali atlikti dviprasmišką – politinės valdžios ir smurto ar prievartos šaltinio – vaidmenį.

Vadovautis tokiu požiūriu taip pat reiškia įvairinti svarstomas reagavimo priemones, pavyzdžiui, nacionalinėse atkūrimo programose daugiau dėmesio skirti teigiamam poveikiui, kurį užimtumas ir socialinė politika daro visuomenės atsparumui, imtis veiksmų, kad pagal valdžios nustatytą galimybių naudotis gamtos ištekliais tvarką būtų užtikrinama socialinė įtrauktis, ir stiprinti lyčių aspektą (žr. pirmiau pateiktą langelį).

Taip pat esama galimybių, remiantis 2017 m. gegužės mėn. Tarybos išvadomis dėl saugumo ir gynybos, stiprinti ES partnerystės bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) srityje indėlį didinant atsparumą. Imantis tokios veiklos būtų galima, be kita ko, organizuoti mokymą ir stiprinti pajėgumus, taip pat dirbti įgyvendinant iniciatyvą „Pajėgumų stiprinimas remiant saugumą ir vystymąsi“.

Visi šie veiksmai turi būti grindžiami bendru ES ir jos valstybių narių darbu politikos ir diplomatijos srityje.

---

ES turėtų:

–    aktyviau dirbti konfliktų prevencijos ir taikos kūrimo srityse įtraukiant atsparumo aspektą, pagal kurį daugiau dėmesio skiriama tokiems klausimams kaip išsamesnių bendrų analizių rengimas, įsitraukimas į bendruomenės ir valstybės lygmenimis vykdomą veiklą ir prireikus – Visuotinėje ES strategijoje nustatyto integruoto požiūrio į konfliktus ir krizes išplėtojimas;

–    savo konfliktų vertinimo metodikoje daugiau dėmesio skirti vietos gebėjimams kovoti su rizika ir teigiamiems bendruomenės atsparumo veiksniams, taip pat atlikti galių santykio ir išorės spaudimo, dėl kurių gali žlugti visuomenė, analizę; taip pat daugiau dėmesio skirti aplinkosauginio pažeidžiamumo ir smurtinių konfliktų rizikos tarpusavio sąsajoms ir sistemiškai įtraukti klimato ir aplinkos rodiklius į ankstyvojo perspėjimo apie konfliktus sistemas;

–    naudotis šiomis išsamesnėmis analizėmis, siekiant pagrįsti ir stiprinti ES ir jos valstybių narių politines pastangas užkirsti kelią konfliktams palaikant politinį dialogą, pasitelkiant bendras diplomatinio atsako priemones ir bendradarbiaujant su tokiomis partnerėmis kaip JT.

Atsparumas, klimato kaita ir aplinkos būklės blogėjimas

Klimato kaita, gaivalinės nelaimės ir aplinkos būklės blogėjimas yra tarpusavyje susiję reiškiniai, darantys didelį poveikį bendruomenių atsparumui ir ekologinėms paramos sistemoms, nuo kurių priklauso gyvenimas. Šie reiškiniai yra daugelio konfliktų visame pasaulyje priežastys arba jiems įtakos turintys veiksniai.

---

ES turėtų:

–    išplėsti savo požiūrį į šias problemas ir daugiau dėmesio skirti gamtos išteklių ir ekosistemų išsaugojimui, atkūrimui ir tausiam valdymui, taip pat ekosistemų teikiamų paslaugų priežiūrai. Tai turėtų būti daroma veiksmus derinant su dabartine veikla, kuria siekiama didinti atsparumą tokiems ekstremaliems reiškiniams kaip sausros, badas ir potvyniai 5 ;

–    vertinant pažeidžiamumą nagrinėti ne tik reiškinių intensyvumą, bet ir jų dažnumą bei tikimybę; atliekant vertinimus ir nustatant reagavimo priemones, įtraukti tokias opias ilgalaikes aplinkos problemas kaip miškų naikinimas ir didėjanti vandens paklausa, taip pat būtinybę numatyti gaivalinių nelaimių ir lėtai prasidedančių reiškinių, pavyzdžiui, dirvožemio blogėjimo, vandenynų rūgštėjimo, jūros lygio kilimo ir ledynų tirpimo, padarinius;

–    reikalauti sistemingiau atlikti rizikos aplinkai ir klimatui ir nelaimių rizikos vertinimus ir juos įtraukti į ankstyvojo perspėjimo sistemas, kad būtų galima nustatyti galimą katastrofinių staigiai ir lėtai kylančių pavojų poveikį, taip pat nustatyti informacija apie riziką grindžiamų investicijų, vystymosi ir teritorijų bei miestų planavimo prevencines ir (arba) prisitaikymo priemones ir joms teikti pirmenybę.

ES taip pat yra įsipareigojusi bendradarbiauti su vietos valdžios institucijomis, siekiant didinti atsparumą sparčiai augančiose miesto vietovėse, kuriose dėl prasto planavimo ar nepakankamų investicijų į rizikos klimatui ir geofizinės rizikos mažinimo priemones prasidėjus sukrėtimams ir sunkumams gyventojams gali būti padaryta daug žmogiškosios ir ekonominės žalos. Panašu, kad šalinti pagrindinius rizikos veiksnius pasitelkiant informacija apie riziką grindžiamas viešąsias ir privačiąsias investicijas yra ekonomiškai efektyviau negu kliautis reagavimo į nelaimes priemonėmis, kai nelaimės jau įvyko. Šiomis aplinkybėmis ES toliau remsis sektorių dialogu tvarios urbanizacijos klausimu, kurį pradėta plėtoti su pagrindiniais partneriais ir institucijomis, įskaitant regionų ir vietos valdžios institucijas, siekdama, remiantis Naujosios miestų darbotvarkės tikslais, didinti jų atsparumą ir stiprinti gebėjimus diegti inovacijas.

---

ES turėtų:

–    skatinti taikyti ekosisteminius nelaimių rizikos mažinimo metodus;

–    skatinti perleisti riziką naudojantis rizikos finansavimo mechanizmais, pavyzdžiui, draudimu ir nenumatytiems atvejams skirtais kreditais;

–    bendradarbiauti su vietos valdžios institucijomis, siekiant sukurti tokias valdymo sistemas, kuriomis būtų skatinamas atsparumas klimato kaitai ir tausus gamtos išteklių valdymas.

Imantis šių veiksmų taip pat bus aktyviau vykdoma ES politinio informavimo veikla, visų pirma pasitelkiant Žaliosios diplomatijos tinklą, G 7 klimato ir pažeidžiamumo darbo grupes, G 7 partnerystę įgyvendinant klimato rizikos draudimo iniciatyvą „InsuResilience“ ir Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją. Siekdama didinti partnerių informuotumą aplinkos įtakos stabilumui ir saugumui klausimu, ES taip pat turėtų imtis veiksmų kituose atitinkamuose forumuose, įskaitant JT ir atitinkamų daugiašalių aplinkos susitarimų forumus.

Atsparumas, migracija ir priverstinis perkėlimas

Darbotvarkėje iki 2030 m. pripažįstama, kad migrantai padeda užtikrinti integracinį augimą ir darnų vystymąsi. Joje taip pat atsižvelgiama į priverstinai perkeltų asmenų pažeidžiamumą ir poreikius. Tinkamai suformuota migracijos politika gali padėti didinti ir priimančiųjų šalių, ir kilmės šalių bendruomenių ekonominį atsparumą. Be to, individualiu lygmeniu migraciją ir bėgimą iš šalies galima laikyti teisėta prisitaikymo prie didelių išorinių sunkumų strategija. Vis dėlto staigus, ilgalaikis ar didelio masto migracijos spaudimas, įskaitant dėl priverstinio perkėlimo atsirandantį spaudimą, neretai didžiausią neigiamą poveikį daro tam tikroms skurdžiausioms pasaulio šalims, todėl netvirtiems krizių įveikimo mechanizmams tenka atlaikyti dar didesnę įtampą. Itin didelį neigiamą poveikį tokie reiškiniai daro Užsachario Afrikoje. Europa gali pagrįstai manyti, kad daugeliui asmenų ji ir toliau bus kelionės tikslo vieta; tai, be būsimo šio reiškinio poveikio pačiai ES, turės įtakos ir jos geografinėje periferijoje esančioms tranzito šalims.

Vadovautis atsparumu grindžiamu požiūriu į migraciją reiškia formuoti tokią politiką, kuri padėtų suprasti, kaip migracijos modeliai atspindi sudėtingą demografinės padėties, institucinių trūkumų ir demokratijos silpnųjų vietų, ekonominės ir socialinės pusiausvyros trūkumo, smurtinių konfliktų, aplinkos būklės blogėjimo ir klimato kaitos tarpusavio sąveiką. Tai reiškia, kad reikia toliau investuoti į patikimą politikos formavimo duomenų bazę ir laiku investuoti į reagavimo priemones.

---

ES turėtų toliau plėtoti toliau išvardytus pagrindinius atsparumu grindžiamo požiūrio į migraciją ir priverstinį perkėlimą aspektus ir imtis šių veiksmų:

–    užtikrinti, kad veiksmai migracijos srityje būtų visapusiškai įtvirtinti bendroje politinių santykių su šalimis partnerėmis sistemoje; taip pat užtikrinti, kad šie veiksmai būtų grindžiami savarankiškumo ir bendros atsakomybės principais ir kad jų imantis būtų visapusiškai paisoma humanitarinės ir pabėgėlių teisės, taip pat žmogaus teisių srityje prisiimtų įsipareigojimų, įskaitant teisę į apsaugą;

–    šalinti pagrindines neteisėtos migracijos priežastis, kurių keletas, įskaitant skurdą, nelygybę, gyventojų skaičiaus didėjimą, nepakankamą užimtumą, švietimo ir ekonominių galimybių trūkumą, nestabilumą, konfliktus, klimato kaitą ir aplinkos būklės blogėjimą, yra labai įsisenėję; taip pat šalinti ilgalaikius priverstinio perkėlimo padarinius;

–    skatinti perkeltųjų asmenų savarankiškumą ir jiems sudaryti sąlygas gyventi oriai, be kita ko, prisidedant prie jų priimančiosios visuomenės gerovės 6 . Tam reikia naujo į žmones sutelkto ir į vystymąsi orientuoto požiūrio į priverstinai perkeltus asmenis ir jų priimančiąsias bendruomenes, kuriuo vadovaujantis būtų remiamos galimybės įgyti išsilavinimą, įsigyti būstą, susirasti deramą darbą ir pragyvenimo šaltinį bei naudotis paslaugomis; taip siekiama nutraukti priklausomybę nuo humanitarinės pagalbos;

–    kovoti su prekybos žmonėmis ir organizuoto nusikalstamumo tinklais, kurių nariai išnaudoja migrantus ir pabėgėlius, ir itin atidžiai stebėti, kokį poveikį lyčiai turi tam tikrų formų smurtas, kurį patiria migrantai ir pabėgėliai,;

–    remti priimančiąsias bendruomenes. ES turėtų toliau remti tikslines iniciatyvas, kuriomis siekiama tobulinti kalbinius ir profesinius įgūdžius, suteikti daugiau galimybių naudotis paslaugomis ir patekti į darbo rinką, skatinti įtraukųjį švietimą, kultūrų mainus ir tiek priimančiosioms bendruomenėms, tiek migrantams skirtas informuotumo didinimo kampanijas;

–    stiprinti intervencinių veiksmų duomenų bazę, be kita ko, itin daug dėmesio skiriant priverstiniam perkėlimui, migracijos varomosioms jėgoms ir bendradarbiavimui su ES nepriklausančiomis šalimis įgyvendinant ES bendrąją mokslinių tyrimų ir inovacijų programą.

3.2.    Atsparumo didinimas pasitelkiant dialogą politikos klausimais ir dvišales iniciatyvas

Europos Sąjungoje požiūriu į atsparumą vis dažniau naudojamasi kliūtims naikinti sprendžiant sudėtingus vidaus politikos uždavinius: nuo ekonominės politikos iki prisitaikymo prie klimato kaitos ir energijos tiekimo saugumo. Siekiant užtikrinti patikimą įrodymų bazę šiam požiūriui pagrįsti, taip pat nemažai investuota į mokslinius tyrimus ir sukurta keletas analitinių priemonių, kuriomis padedama įgyvendinti politiką. Sprendžiant daugelį iš šių uždavinių, atsakomųjų veiksmų vidaus ir tarptautinis aspektai yra glaudžiai susiję tarpusavyje (žr. langelį toliau). Todėl į dialogą politikos klausimais su šalimis partnerėmis galima įtraukti daugiau aspektų, t. y. pateikti ES vidaus politikos įgyvendinimo patirtimi grindžiamų įžvalgų. Dialogas politikos klausimais yra dvikryptis procesas; šiuo būdu ES taip pat turi galimybę daug išmokti iš savo partnerių.

---

ES turėtų:

–    pasinaudoti savo technine patirtimi, įgyta didinant vidaus politikos atsparumą, siekiant stiprinti dvišalį dialogą sektorių politikos klausimais ir iniciatyvas; siekti išplėsti specializuotų ES agentūrų indėlį į šį darbą;

–    siekti užtikrinti, kad atitinkamose daugiašalėse priemonėse ir politikos programose, be kita ko, TDO, PSO ir G 20, būtų atsižvelgiama į ES geriausią patirtį ir standartus;

–    skatinti sukurti bendrą tarptautinę žinių apie atsparumą bazę, į pagal programą „Horizontas 2020“ atliekamus su atsparumu susijusius mokslinius tyrimus ir diegiamas inovacijas įtraukiant ES nepriklausančias šalis, taip pat dalytis gautais rezultatais ir juos pritaikyti praktikoje vykdant tarptautinį bendradarbiavimą.

3.3.    Atsparumas ir ES saugumas

Remiantis Visuotine ES strategija, taika ir saugumas neatsiejami nuo darnaus ir įtraukaus vystymosi, pasaulinių normų laikymosi ir taisyklėmis grindžiamų tarptautinių sistemų. Skatinti įgyvendinti šią darbotvarkę tebėra svarbiausias ES išorės veiksmų uždavinys. Vis dėlto šioje visuotinėje strategijoje taip pat pripažįstama, kad ES ir jos valstybės narės patiria didelį struktūrinį spaudimą, kuris yra jų šalių partnerių atsparumo išbandymas ir iš kurio matyti jų pažeidžiamos vietos. Todėl joje nustatyta, kad ES apsauga yra pagrindinis ateities uždavinys. Kad jį pajėgtume išspręsti, turime, be kita ko, užtikrinti, kad mūsų kaimyninės šalys būtų atsparesnės. Vis dėlto tuomet, kai ES yra labiau negu bet kada anksčiau įsipareigojusi didinti savo piliečių saugumą, ES išorės politika, be kita ko, įgyvendinant bendrą saugumo ir gynybos politiką, taip pat tiesiogiai padeda didinti pačios ES atsparumą. Tam reikia gebėti geriau nustatyti išorės spaudimą ir grėsmes ir turėti atitinkamų priemonių tinkamam politiniam atsakui užtikrinti.

Atsparumui itin daug dėmesio skiriama kuriant ES saugumo sąjungą ir kartu sprendžiant išorės nevalstybinių subjektų problemą. Remdamasi 2015 m. balandžio mėn. Europos saugumo darbotvarke, Komisija daugiausia dėmesio skiria dviem pagrindiniams ramsčiams: kovai su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu ir Sąjungos gynybos pajėgumų stiprinimui bei atsparumo didinimui.

Dabar reikia taip tarpusavyje susieti ES išorės ir vidaus saugumo politikos aspektus, kad jie galėtų vienas kitą stiprinti, kad būtų galima veiksmingai didinti išorės subjektų vykdomų prievartos veiksmų sąnaudas ir kad Sąjungoje būtų galima numatyti kitų rūšių spaudimą ir imtis išankstinių politinių ir operatyvinių reagavimo į tokį spaudimą veiksmų.

ES toliau laikysis šešių pagrindinių konkrečių veiksmų šioje srityje krypčių:

–    atsparumas hibridinėms grėsmėms. Remiantis Bendra kovos su mišriomis grėsmėmis sistema, pagrindinis ES veiksmų šioje srityje tikslas bus stiprinti ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsaugą, kartu įvairinant energijos išteklius ir tiekėjus ir stiprinant gynybos pajėgumus. Pirmenybė bus teikiama siekiui užtikrinti veiksmingą operatyvinį valstybių narių bendradarbiavimą ir saugius ryšius, taip pat bendradarbiavimui su atskirų sektorių suinteresuotaisiais subjektais naudojantis bendromis priemonėmis. Bus glaudžiau bendradarbiaujama su ES nepriklausančiomis šalimis, visų pirma su ES kaimyninėmis šalimis;

–    kibernetinis saugumas. Piktavališkas naudojimasis informacinėmis ir ryšių technologijomis gali pakenkti ir visuomenės, ir ekonominiam atsparumui. Kibernetinės grėsmės daro neigiamą poveikį saugai ir saugumui ir gali padaryti daug žalos ekonomikai. Reaguojant į šias problemas, bus įgyvendinama ir norminė, ir operatyvinė darbotvarkė. Bus toliau dirbama atsižvelgiant į JT pastangas pasiekti tarptautinį sutarimą dėl draudimo piktavališkai naudotis IRT teikiant bet kokias pagrindines paslaugas ar siekiant sutrukdyti tokias paslaugas teikti, neatsižvelgiant į tokio naudojimosi šaltinį, motyvus, pobūdį ar geografinę kilmę. Tuo pat metu ES stengiamasi skatinti didinti pagrindinių paslaugų atsparumą tiek vidaus 12 , tiek tarptautiniu lygmenimis ir bus stiprinamas tarptautinis bendradarbiavimas šios darbotvarkės įgyvendinimo klausimu 13 ;

–    strateginė komunikacija. ES ir kai kurios jos šalys partnerės yra išorės dezinformavimo veiklos objektai. Tokia veikla – tai dalis suderintų strateginių planų, kuriais siekiama diskredituoti mūsų tapatumui, saugumui ir stabilumui svarbiausias politines ir socialines sistemas. Reaguojant į tokią veiklą bus toliau plėtojamos piliečių atsparumo priešiškai dezinformacijai didinimo priemonės: didinamas informuotumas remiant didesnį žiniasklaidos pliuralizmą ir profesionalumą ir perduodami teigiami pranešimai ir faktais grindžiamos žinios.

ES turėtų didinti Strateginės komunikacijos Rytų kaimynystės šalyse darbo grupės išteklius ir užtikrinti aktyvesnį jos bendradarbiavimą su ES institucijomis, valstybėmis narėmis ir panašių pažiūrų partneriais. Bus toliau plėtojamas ilgesnio laikotarpio strateginis požiūris į Rytų partnerystės šalis ir jų informavimo veikla, daugiausia dėmesio skiriant žmonių tarpusavio ryšiams ir bendradarbiavimui su esamais pilietinės visuomenės tinklais, kurie jau yra bendruomenėmis grindžiamo atsparumo šaltinis. Panašiu požiūriu bus vadovaujamasi Vakarų Balkanuose ir Turkijoje – bus sudaryta sustiprinta grupė strateginės komunikacijos klausimams šalyse kandidatėse ir potencialiose šalyse kandidatėse spręsti.

ES taip pat turėtų parengti arabų šalims skirtą informavimo strategiją, kuri padėtų spręsti teroristų skleidžiamos propagandos ir naudojimosi internetu radikalėjimo tikslais problemas bei skatinti žmogaus ir pagrindines teises;

–    pirmiau apibūdinti veiksmai, kuriais siekiama didinti valstybės ir visuomenės atsparumą, yra labai svarbūs įgyvendinant ES požiūrį į kovą su terorizmu ir smurtiniu ekstremizmu. Norint užkirsti kelią radikalėjimui, reikia parengti kruopščiai pritaikytą strategiją, galinčią padėti reaguoti į įvairias smurto varomąsias jėgas. Labai svarbu tobulinti teisines sistemas ir steigti veiksmingas institucijas, galinčias nustatyti teroristines organizacijas ir jų finansavimo šaltinius, užkirsti jiems kelią ir sutrikdyti jų veikimą. Vis dėlto, kad tokie veiksmai darytų norimą poveikį, kartu privalu užtikrinti teisių ir pilietinės erdvės apsaugą, nes šie aspektai padeda kurti taikią, stabilią ir smurtinio ekstremizmo pranešimams atsparesnę visuomenę. ES per dialogą kovos su terorizmu klausimais paragins šalis partneres šiam klausimui skirti dėmesio ne tik saugumo, bet ir visose atitinkamos politikos srityse. Tai reiškia, jog reikia, be kita ko, užtikrinti, kad vietos subjektai galėtų nustatyti pirmuosius pavojaus, susijusio su radikalėjimu, įskaitant radikalėjimą internetu, ženklus ir į juos atitinkamai reaguoti;

–    ypatingos svarbos transporto infrastruktūros objektų saugumo didinimas. Didesnis ypatingos svarbos transporto infrastruktūros objektų saugumas yra svarbus sąveikiojo, susietojo ir automatizuoto judumo, kuriuo grindžiama pasaulinė tarpusavyje susieta ekonomika, aspektas. Siekdama mažinti transporto infrastruktūros objektams ir paslaugoms kylančias grėsmes, ES turėtų aktyviau bendradarbiauti su ES nepriklausančiomis šalimis. Ji turėtų sudaryti ekspertams palankesnes sąlygas bendradarbiauti remdama gebėjimų stiprinimą, informuotumo didinimo strateginius planus, priemones ir informacijos tinklus, taip pat stiprindama policijos ir teisminių institucijų sistemų atliekamą vaidmenį;

–    bendradarbiavimo su NATO ir ESBO plėtojimas. ES ir NATO susitarė dėl keleto priemonių, kuriomis jos siekia didinti atsparumą kovodamos su hibridinėmis grėsmėmis. Šios priemonės – tai aktyvesni darbuotojų ryšiai atsparumo reikalavimų klausimais, skatinimas užtikrinti didesnį ES Pajėgumų plėtojimo plano ir NATO gynybos planavimo proceso suderinamumą ir pastangos pasirengti, gavus prašymą, tiek prieš krizę, tiek reagavimo į ją etapu siųsti ekspertus padėti ES valstybėms narėms ar NATO sąjungininkėms didinti jų atsparumą.

Atliekant šį darbą pabrėžta, kad, didinant valstybių narių atsparumą priešiškiems kitos valstybės ir nevalstybinių subjektų veiksmams, civilines institucijas, kariuomenę ir privatųjį sektorių sieja tarpusavio priklausomybės ryšiai. Tokios tarpusavio priklausomybės išraiška gali būti kariuomenės priklausomybė nuo civilinių logistikos ir telekomunikacijų pajėgumų arba civilinių institucijų priklausomybė nuo karinių pajėgumų suvaldyti pavojingus įvykius, turinčius įtakos daugybei piliečių. Tokie tarpusavio priklausomybės ryšiai bus išnagrinėti, siekiant pateikti pasiūlymų Tarybai dėl tolesnių galimų būsimų su NATO derinamo darbo srautų.

Atsižvelgiant į ESBO visapusišką požiūrį į saugumą, aprėpiantį karinį, ekonominį, aplinkos ir žmogiškąjį aspektus, esama nemažai galimybių išnagrinėti, kaip atsparumo klausimu būtų galima bendradarbiauti su ESBO.

4.    Tolesni veiksmai. Keturi kertiniai akmenys, kuriais remiantis strateginį požiūrį į atsparumą reikėtų įtraukti į ES išorės veiksmus

Visuotinėje ES strategijoje, kalbant apie atsparumą, pabrėžiama, kad labai pasikeitė ES rizikos ir pavojingų sukrėtimų bei spaudimo poveikio jos išorės politikai valdymas. Joje pripažįstama, kad šis spaudimas ir sukrėtimai yra aplinkos, kurioje ES veikia, dalis ir kad, užuot juos laikius netikėta išimtimi, tokį spaudimą ir sukrėtimus reikėtų įtraukti į mūsų darbo metodus. Tai reiškia, kad dėmesį reikia laipsniškai perkelti nuo krizių suvaldymo prie išankstinių priemonių, nustatomų ilgalaikiuose, bet lanksčiuose šalių ir regionų strateginiuose planuose, kurie yra labiau grindžiami ne priemonėmis, o informacija apie riziką. Tai taip pat reiškia, kad daugiau dėmesio reikia skirti ES interesams įtakos turintiems rizikos veiksniams. Galiausiai bus siekiama dar prieš krizę veiksmingai susieti politinį dialogą, dialogą sektorių politikos klausimais ir techninę bei finansinę pagalbą.

Norint pasiekti visus šiuos tikslus, reikia persvarstyti ES problemų nagrinėjimą ir programų rengimą, taip pat ES intervencinių veiksmų tvarumo vertinimo metodus. Todėl siūlomi keturi pagrindiniai kertiniai akmenys, kuriais remiantis požiūrį į atsparumą reikėtų sistemiškai įtraukti į ES išorės veiksmus:

-šalies ir regionų lygmeniu atliekamos rizikos analizės tobulinimas ir dalijimasis jos rezultatais, kad būtų galima geriau pagrįsti strategiją, politinį dialogą ir rengiamas pagalbos programas;

-dinamiškesnė išorės spaudimo stebėsena ir bendradarbiavimas su Taryba, siekiant užtikrinti, kad politinis ir diplomatinis atsakas būtų pateikiamas tinkamu laiku;

-požiūrio į atsparumą integravimas į ES išorės veiksmų programavimą ir finansavimą;

-tarptautinės politikos ir praktikos atsparumo klausimu plėtojimas.

4.1.    Šalies ir regionų lygmeniu atliekamos rizikos analizės tobulinimas

ES gali susipažinti su daugybe informacijos apie savo šalims partnerėms kylančią riziką, spaudimą ir jų pažeidžiamumą sukrėtimams. Tokios informacijos šaltiniai – tai ES diplomatiniai ir žvalgybos tinklai, vykdoma veikla vietoje, institucijose ir valstybėse narėse sukaupta šio sektoriaus politikos įgyvendinimo patirtis ir ES agentūrų stebėsenos mechanizmai. Dubliuojama nemažai rizikos vertinimo procesų, susijusių su įvairiomis politikos perspektyvomis: humanitarine, konfliktų, aplinkosaugos ir ekonomine. Taip pat esama nemažų spragų, susijusių su, pavyzdžiui, mūsų gebėjimu numatyti klimato kaitos, aplinkos ir kitų veiksnių poveikį migracijos srautams. Be to, atliekant analizę dažnai pernelyg mažai dėmesio skiriama vietos gebėjimams užtikrinti atsparumą ir teigiamiems pokyčiams, kuriuos jie gali paskatinti. Be to, vykstant rizikos vertinimo procesams ne visada nustatomas visas galimas poveikis ES politiniams, saugumo ir ekonominiams interesams.

Nors reikia paisyti įvairių įgaliojimų, taip pat reikia sutelkti įvairius informacijos šaltinius, kad sprendimus priimantys asmenys galėtų susidaryti išsamų vaizdą apie galimą įvairių veiksnių tarpusavio sąveiką, galinčią turėti įtakos šalies ar regiono vystymuisi ir stabilumui arba programų tikslams.

---

ES turėtų:

–    stengtis geriau suvokti konfliktų aplinkybes ir šalinti rizikos suvokimo spragas, pavyzdžiui, kuriant geresnius mechanizmus, padėsiančius įvertinti būsimų perkeltųjų asmenų ir migrantų srautų pobūdį ir poveikį bei klimato veiksnių, aplinkos būklės blogėjimo ir smurtinių konfliktų tarpusavio santykį;

–    supaprastinti dabartinius vertinimo procesus, siekiant užtikrinti, kad, nustatant įvairiems ES išorės politikos subjektams skirtas politikos gaires, būtų galima remtis vienu glaustu padėties šalyje įvertinimu, kuriame būtų nustatyti tiek rizikos, tiek atsparumo veiksniai. Tokie pavieniai šalių įvertinimai padės sistemingiau ir dinamiškiau telkti informaciją, gaunamą iš ES diplomatinio tinklo ir humanitarinės pagalbos, reagavimo į krizes ir vystymosi sričių subjektų, taip pat ES vidaus politikos generalinių direktoratų ir agentūrų kaupiamas specializuotas žinias apie išorės aplinką. Šia informacija bus grindžiamas politinis dialogas ir pagalbos programų rengimas. Tokie analitiniai vertinimai padės stiprinti nusistovėjusius sprendimų priėmimo procesus, kuriais grindžiamos ES šalių strategijos, BSGP operacijos ir išorės pagalbos programų rengimas;

–    skatinti kartu su daugiašalėmis partnerių organizacijomis atlikti bendras, o su panašių pažiūrų vystymosi partneriais – dvišales analizes, kuriose būtų nagrinėjami įvairūs atsparumo aspektai.

4.2.    Dinamiškesnė išorės spaudimo stebėsena, kad būtų galima imtis išankstinių veiksmų

ES turi gebėti tiek vidutinės trukmės, tiek trumpuoju laikotarpiu stebėti išorės spaudimą, kuris daro poveikį jos ir jos šalių partnerių atsparumui, ir į jį reaguoti.

---

ES turėtų:

–    toliau plėtoti savo ankstyvojo perspėjimo apie konfliktus sistemą, kad, greta šiuo metu stebimų rizikos veiksnių, būtų įtraukiami ir atitinkami atsparumo rodikliai. Ankstyvojo perspėjimo sistemoje jau kaupiama informacija apie nemažai didesnės aprėpties rizikos ir pažeidžiamumo rodiklių, pavyzdžiui, apie opias aplinkos, klimato ir demografines problemas 14 , taip pat apie valdžios ir institucijų gebėjimus spręsti tokias problemas. Atsparumo rodiklių stebėsena galėtų padėti nustatyti lūžio tašką, kurį pasiekus kovos su krizėmis mechanizmų pajėgumų nebepakaktų spaudimui atremti;

–    nustatant ES integruotą požiūrį į išorės konfliktus ir krizes atsižvelgti į strateginę atsparumo svarbą. Kaip numatyta Visuotinėje ES strategijoje, vadovaujantis integruotu požiūriu išplečiama visapusiško požiūrio taikymo sritis ir užmojai. Įgyvendinus 2016–2017 m. visapusiško požiūrio veiksmų planą, visapusiškas požiūris turėtų būti pakeistas integruotu požiūriu.

Pagrindinis ES ankstyvojo perspėjimo apie konfliktus sistemos tikslas – ketverių metų laikotarpiu nustatyti galimus smurtinių konfliktų trečiosiose šalyse veiksnius. Dabar siūloma šią sistemą papildyti mechanizmais, kuriuos taikant daugiausia dėmesio būtų skiriama išorės spaudimo ir jo padarinių nustatymui trumpuoju laikotarpiu, siekiant šia informacija pagrįsti sustiprintą ir laiku teikiamą ES politinį atsaką.

---

ES turėtų:

–    sukurti lankstų trumpalaikių perspektyvų apžvalgos sistemos mechanizmą, kad būtų galima nustatyti išorės spaudimo poveikį ES interesams 3–6 mėnesių laikotarpiu. Taikant tokią priemonę daugiausia dėmesio bus skiriama išorės spaudimo, kuris galėtų itin stipriai pakenkti šalies partnerės vystymosi procesui ar saugumui arba turėti rimtų pasekmių Sąjungos atsparumui, nustatymui. Atsižvelgiant į turimų duomenų kiekį, taip pat būtų preliminariai įvertinamos pasekmės platesniems Sąjungos interesams, pavyzdžiui, išorės sutrikdymo padariniai energijos tiekimo saugumui ir ypatingos svarbos tiekimo grandinėms, visuomenės sveikatos krizės, krizių poveikis užsienyje esantiems ES piliečiams ir pagrindiniai migracijos srautai 15 ;

–    remti pastangas, be kita ko, Jungtinėse Tautose, anksti nustatyti žiaurų elgesį ir jam užkirsti kelią, be kita ko, sukuriant žiauraus elgesio prevencijos priemonių rinkinį.

Abi sistemos bus skirtos veiksmingiems sprendimų priėmimo prieš krizę procesams remti. Šioje srityje ir Tarybai, ir Komisijai tenka svarbiausias vaidmuo.

---

Atsižvelgiant į tai,

–    Politinis ir saugumo komitetas (PSK) bus paragintas nuolat svarstyti perspektyvų apžvalgos mechanizmo rezultatus, kad būtų galima laiku teikti politines rekomendacijas dėl išankstinių veiksmų;

–    Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė bus paraginta apsvarstyti naudojantis perspektyvų apžvalgos mechanizmais gautos informacijos aktualumą kitiems atitinkamiems Tarybos organams, pavyzdžiui, Operatyvinio bendradarbiavimo vidaus saugumo srityje nuolatiniam komitetui (angl. COSI);

–    ES turėtų toliau plėtoti priemones, kuriomis lankstumo aspektas integruojamas į pagalbos programas, kad, nustačius riziką, būtų galima imtis atitinkamų išankstinių veiksmų.

4.3.    Požiūrio į atsparumą integravimas į ES programavimą ir finansavimą

Siekiant užtikrinti, kad rizikos ir atsparumo veiksnių vertinimas taptų įprasta ES humanitarinės pagalbos, reagavimo į krizes ir paramos vystymuisi, įskaitant ES patikos fondus, programavimo procesų ir projektų rengimo dalimi, Europos Sąjungoje bus remiamasi esama praktika. Nagrinėjant požiūrį į atsparumą išsiaiškinti trys pagrindiniai dalykai: kad reikia gebėti bendradarbiauti įvairiais lygmenimis, be kita ko, imantis bendruomenių inicijuojamų intervencinių veiksmų, nustatyti ilgesnio laikotarpio programavimo ciklus (įskaitant humanitarinės pagalbos planavimą), kartu užtikrinant lankstumą trumpuoju laikotarpiu, ir apibrėžti nenumatytų atvejų finansavimo tvarką, kad būtų galima reaguoti į pavojingą spaudimą ir sukrėtimus, galinčius kitaip trukdyti siekti ilgalaikių strateginių tikslų. Į šiuos aspektus reikėtų atsižvelgti įgyvendinant bendro programavimo su valstybėmis narėmis procesus. Tokie procesai bus toliau skatinami.

---

ES turėtų:

–    prireikus atnaujinti programavimo gaires, remiantis ES patirtimi ir kitų daugiašalių partnerių metodiniu darbu atsparumo klausimu. Reikėtų pabrėžti, kad humanitarinę pagalbą ir paramą vystymuisi pažeidžiamos aplinkos sąlygomis reikėtų teikti atsižvelgiant į konflikto ypatumus, kad būtų galima išvengti neigiamo poveikio ir didinti efektyvumą. Bus toliau plėtojama tokios rizikos nustatymo ir šalinimo metodika;

–    stebint ir vertinant, kaip įgyvendinamos programos, atsižvelgti į tai, kad, norint didinti atsparumą, reikia imtis ilgalaikių itin novatoriškai ir lanksčiai suplanuotų intervencinių veiksmų, nustatant atitinkamus rodiklius ir pripažįstant, kad sudėtinga rinkti kokybinius duomenis;

–    nustatant dabartinį ir būsimą ES išorės veiksmų finansavimą, atsižvelgti į strateginį požiūrį į atsparumą;

–    išnagrinėti galimybes nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis įgyvendinti ekonomiškai efektyvius ir novatoriškus rizikos finansavimo sprendimus (pvz., naudotis nenumatytiems atvejams skirtais kreditais, katastrofų fondais ir draudimu).

4.4.    Tarptautinės politikos ir praktikos plėtojimas

ES glaudžiai bendradarbiauja su pagrindiniais savo atsparumo politikos sistemas sukūrusiais tarptautiniais partneriais, įskaitant Jungtines Tautas, Pasaulio banką, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banką. ES yra suinteresuota plėtoti bendrą atsparumo supratimą ir šios srities praktiką ir, jei įmanoma, bendradarbiauti veiklos lygmeniu.

---

ES turėtų:

–    stiprinti politinį ir praktinį bendradarbiavimą su tarptautiniais partneriais, siekiant dalytis mokslinių tyrimų išvadomis ir metodinėmis žiniomis, taip pat, jei įmanoma, derinti požiūrį į atsparumą ir dalytis duomenų rinkiniais bei perspėjimo sistemomis;

–    glaudžiau bendradarbiauti su regioninėmis ir subregioninėmis organizacijomis atsparumo sistemų klausimu dalijantis ir keičiantis duomenimis ir patirtimi.

Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Europos Komisija ragina Europos Parlamentą ir Tarybą pritarti šiame bendrame komunikate išdėstytam požiūriui ir jį paremti.

Priedas. 10 pagrindinių argumentų, kuriais grindžiamas strateginis požiūris į atsparumą

Remiantis ES patirtimi, įgyta įgyvendinant 2012 m. komunikato rekomendacijas, ir plataus masto konsultacijų, surengtų rengiant šį komunikatą, įžvalgomis, galima nustatyti toliau išvardytus pagrindinius argumentus, kuriais grindžiamas veiksmingas ir strateginis požiūris į atsparumą.

1.Atsparumo didinimas – ne tikslas, o priemonė. ES strateginis požiūris į atsparumą grindžiamas pagrindiniais šalių partnerių institucijų ir visuomenės pranašumais, kad būtų galima pasiekti ilgalaikius darnaus vystymosi ar saugumo tikslus. Šių tikslų įgyvendinimo pažangą reikia užtikrinti stiprinant pažeidžiamas vietas ir mažinant pagrindinę struktūrinę riziką. Vadovaujantis šiuo požiūriu pripažįstama, kad vystymasis ir pažanga siekiant demokratijos, taikos ir saugumo nėra linijiniai procesai ir kad vien tik atskirų sektorių metodų ne visada pakanka ilgalaikiams rezultatams užtikrinti.

2.Suprasdami tam tikromis aplinkybėmis veikiančius atsparumo veiksnius, galime veiksmingiau rengti kovos su spaudimu ir nenumatytais atvejais planus. Norint tai padaryti, reikia tinkamai suprasti įvairių sudėtingų sistemų, kuriomis grindžiamos ir palaikomos valstybės, visuomenė ir bendruomenės, elementų tarpusavio sąsajas, taip pat šių elementų atsaką į staigius sukrėtimus ir pasikartojančius ar ilgalaikius sunkumus.

3.Atsparumas priklauso nuo aplinkybių; jam užtikrinti reikalingas prie poreikių pritaikytas požiūris. Nors atsparumo sistemoms būdinga keletas bendrų ypatumų, prie aplinkybių pritaikytas praktines apibrėžtis nustatys specialistai ir vietos subjektai. ES ir kiti išorės subjektai turi paremti šį procesą ir skatinti užtikrinti, kad visuomenė turėtų daugiau galių nustatyti ir spręsti savo problemas. Norint pasiekti šį tikslą, reikia, kad politikos formuotojai ir vystymosi partneriai vadovautųsi ilgalaikiu požiūriu, pagal kurį toleruojamas būtinas prisitaikymo laikotarpis, kol metodai yra išbandomi ir tobulinami.

4.Nustatyti esamus teigiamus atsparumo veiksnius ir jais remtis yra taip pat svarbu, kaip ir stebėti pažeidžiamumą ir į jį reaguoti. Tokie veiksniai gali būti oficialiai įtvirtintos arba neoficialios demokratinio ir gero valdymo arba teisingumo sistemos, nevalstybinės institucijos ir organizacijos, įtvirtintos kultūros normos ir praktika arba bendruomenių inicijuoti ad hoc sprendimai, kuriais papildomi valstybės pajėgumai arba kompensuojamas jų trūkumas. Atsparumą reikia didinti visais lygmenimis: valstybės, visuomenės ir bendruomenės. Vietos valdžios institucijos ir pilietinė visuomenė dažnai yra pagrindas, kuriuo remiantis atsparumą galima įtvirtinti ir didinti bendruomenės lygmeniu. Moterys atlieka išskirtinį ir esminį vaidmenį; šalinant struktūrines lyčių nelygybės priežastis šį vaidmenį reikia pripažinti, taip pat šioje srityje reikia imtis veiksmų.

5.Atsparumas susijęs ne su status quo išsaugojimu, o su pokyčiais. Užtikrinti atsparumą reiškia ne tik, susidūrus su pavojingu spaudimu, išsaugoti valstybių, visuomenės ir bendruomenių tapatumą ir pajėgumus, bet ir užtikrinti jų gebėjimus prisitaikyti ir persitvarkyti, siekiant patenkinti naujus poreikius. Svarbiausia yra pasinaudoti atsparumo pokyčių inicijavimo aspektu.

6.Atsparumui reikalingas politinis požiūris. Už gyventojų poreikių patenkinimą pirmiausia atsakingos vyriausybės, todėl tarptautinė pagalba neturėtų būti vietos lygmeniu prisiimamos atsakomybės ir politinių veiksmų pakaitalas. Visos šalys įsipareigojo siekti darnaus vystymosi tikslų; kai kurie iš jų konkrečiai susiję su atsparumo didinimu. Todėl už tai, kad atsparumo aspektas būtų integruotas į nacionalinės ir vietos politikos sistemas, pirmiausia atsakinga kiekviena šalis. Vis dėlto ES ir jos valstybės narės gali padėti didinti atsparumą iškeldamos šį klausimą kaip neatsiejamą savo politinio dialogo dalį, be kita ko, ir aukščiausiuoju lygmeniu.

7.Norint užtikrinti atsparumą, programavimą reikia grįsti informacija apie riziką. Veiksmų, kuriais siekiama šalinti įvairias pagrindines pažeidžiamumo priežastis, turėtų būti imamasi taip pat taikant rizikos valdymo priemones, kurių paskirtis – apsaugoti gyventojus nuo sukrėtimų ir sunkumų, sumažinti jų poveikį imantis išankstinių veiksmų ir padėti greitai atsigauti.

8.Ne visada įmanoma mažinti ilgalaikį spaudimą jo kilmės vietoje arba išvengti staiga prasidėjusių krizių padarinių. Vis dėlto problemų sprendimo krizei jau prasidėjus kaina yra neproporcingai didelė. Tai reiškia, kad į programų projektus nuo pat pradžių reikia įtraukti lankstumo ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių aspektus. Tai taip pat reiškia, kad reikia apsvarstyti galimą spaudimą, kurį, stiprėjant ar silpnėjant vienam sistemos elementui, gali tekti atlaikyti kitiems sistemos elementams.

9.Ankstyvąjį perspėjimą reikia susieti su išankstiniais veiksmais. Visų pavojų išvengti neįmanoma, todėl, norint vadovautis veiksmingu požiūriu į atsparumą, reikia, kad sprendimus priimantys asmenys galėtų ilguoju, vidutinės trukmės ir trumpuoju laikotarpiu nustatyti ir įvertinti spaudimą ir imtis veiksmingų išankstinių veiksmų. Tai reiškia, kad išsamus vertinimas turi būti susietas su atitinkamais sprendimų priėmimo procesais. Tai pasakytina ne tik apie sukrėtimus (pavyzdžiui, gaivalines nelaimes, valstybės vidaus konfliktus ar ekonomikos krizes), bet ir apie lėtai prasidedančias krizes arba pasikartojantį ar didėjantį ilgalaikį spaudimą, kuris gali pasiekti lūžio tašką (demografinės padėties ar aplinkos būklės blogėjimas, klimato kaita, migracijos spaudimas ir kiti nuolatiniai sunkumai). 

10.Veiklos atspirties taškas – tai platesnio masto pranašumų, pažeidžiamumo ir spaudimo analizė. Valstybės ir visuomenė grindžiamos sudėtingais politikų ir saugumo srities subjektų, privačiojo sektoriaus, pilietinės visuomenės, bendruomenių ir asmenų tarpusavio priklausomybės ryšiais. Taikant įprastus sektorių politikos metodus negalima nustatyti visų pažeidžiamų vietų ir jų tarpusavio sąsajų, taip pat numatyti, kaip visa sistema reaguos į atsiradusį spaudimą, įskaitant galimus padarinius kitoms valstybėms. Tai reiškia, kad bet kuriuo atveju riziką – ir gebėjimus ją suvaldyti – reikia nagrinėti įvairiais lygmenimis, visų pirma tais atvejais, kai vienas atsparumo veiksnys arba keli veiksniai priklauso nuo kitų veiksnių atsparumo arba kai svarbų vaidmenį atlieka skirtingų visuomenės sluoksnių galios santykiai. Paprastai tai reiškia, kad, sutelkiant regiono, valstybės, organizacijos, bendruomenės ir asmens lygmenimis atliktos analizės rezultatus, bus atsižvelgiama į visų rūšių pavojus.

(1)

„Bendra vizija, bendri veiksmai: stipresnė Europa. Visuotinė Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos strategija“, 2016 m. birželio mėn.

(2)

„ES požiūris į atsparumą. Per aprūpinimo maistu krizes įgyta patirtis“, 2012 m. spalio 3 d., COM(2012) 586 final.

(3)

2016 m. EBPO ataskaita „States of Fragility 2016: Understanding violence“.

(4)

2016 m. pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime humanitariniais klausimais Generalinio Sekretoriaus Ban Ki Moono pateikta ataskaita „Viena žmonija – bendra atsakomybė“.

(5)

ES veiksmų plane gamtai pripažįstama, kad tinkamai veikiančios ekosistemos ir jų teikiamos paslaugos atlieka labai svarbų vaidmenį.

(6)

Komisijos komunikatas „Gyventi oriai: kai priklausomybę nuo pagalbos pakeičia savarankiškumas. Priverstinis perkėlimas ir vystymasis“ (COM(2016) 234 final).

(7)

„Atsparios energetikos sąjungos ir perspektyvios klimato kaitos politikos pagrindų strategija“, 2015 m. vasario 25 d., COM(2015) 80.

(8)

Pasaulio banko duomenys.

(9)

Pavyzdžiui, įgyvendinant 2018–2028 m. Partnerystę mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje Viduržemio jūros regione (PRIMA), kuria siekiama sukurti naujus tvarios vandentvarkos ir maisto produktų gamybos sprendimus, ir ES ir Afrikos mokslinių tyrimų ir inovacijų partnerystę maisto ir mitybos saugumo ir darnaus ūkininkavimo srityje.

(10)

Geras valdymas, demokratija, teisinės valstybės principas ir žmogaus teisės; ekonominė plėtra; saugumo aspektas; migracija ir judumas.

(11)

Žr. 2017 m. gegužės 18 d. Europos kaimynystės politikos peržiūros rekomendacijų įgyvendinimo bendrą ataskaitą, JOIN(2017) 18 final.

(12)

Pavyzdžiui, 2016 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/1148 dėl priemonių aukštam bendram tinklų ir informacinių sistemų saugumo lygiui visoje Sąjungoje užtikrinti (COM(2016) 410 final) ir 2017 m. rugsėjo mėn. planuojama atlikti 2013 m. Europos Sąjungos kibernetinio saugumo strategijos peržiūra.

(13)

Įskaitant bendradarbiavimą su pagrindiniais ES prekybos partneriais siekiant didinti į tinklą jungiamų objektų kibernetinį saugumą, apie kurį pranešta 2017 m. gegužės 10 d. komunikate dėl bendrosios skaitmeninės rinkos strategijos įgyvendinimo laikotarpio vidurio peržiūros (COM(2017) 228 final).

(14)

Nustatant tokius rodiklius ES remsis Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro atliktais programos „Horizontas 2020“ lėšomis finansuojamais moksliniais tyrimais.

(15)

Atliekant tokius vertinimus būtų galima naudotis teisingumo ir vidaus reikalų agentūrų, pavyzdžiui, Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros, duomenimis apie migracijos spaudimą, taip pat išankstinės informacijos apie krovinius ir muitinės rizikos valdymo sistemos, kurioje nustatomos tam tikros grėsmės tarptautinių tiekimo grandinių saugumui ir vientisumui bei tokiems ypatingos svarbos infrastruktūros objektams kaip jūrų uostų įrenginiai, oro uostai ar sausumo sienos, duomenimis.