EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2017 01 16

COM(2017) 3 final

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

kurioje įvertinamos valstybių narių stebėsenos programos pagal Jūrų strategijos pagrindų direktyvą

{SWD(2017) 1 final}

Komisijos ataskaita Europos Parlamentui ir Tarybai

kurioje įvertinamos valstybių narių stebėsenos programos pagal Jūrų strategijos pagrindų direktyvą (2008/56/EB)

1. Įvadas

ES Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje 1 nustatyta sistema, pagal kurią valstybės narės turi imtis reikiamų priemonių gerai aplinkos būklei visuose ES jūrų vandenyse iki 2020 m. pasiekti arba išlaikyti. Įgyvendinus šį tikslą, ES jūros būtų švarios, sveikos, produktyvios, o jūrų aplinka būtų naudojama tausiai. Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje nustatyta vienuolika kokybinių deskriptorių 2 , kuriais aprašoma, kaip turėtų atrodyti aplinka, kai bus pasiekta gera aplinkos būklė. Komisijos sprendimas 2010/477/ES dėl geros jūrų vandenų aplinkos būklės kriterijų ir metodinių standartų 3 padeda valstybėms narėms orientuotis, kaip pasiekti šį tikslą.

Praktiškai valstybės narės privalo parengti ir įgyvendinti jūrų strategijas, apimančias:

pradinį savo jūrų vandenų įvertinimą,

savo jūrų vandenų geros aplinkos būklės nustatymą,

aplinkosaugos tikslų nustatymą,

suderintų stebėsenos programų sukūrimą ir įgyvendinimą,

priemonių ar veiksmų, kurių reikia imtis gerai aplinkos būklei pasiekti ar išlaikyti, nustatymą.

Komisija turi įvertinti, ar šie skirtingi elementai kiekvienoje valstybėje narėje atitinka direktyvos reikalavimus. Prireikus Komisija taip pat gali prašyti papildomos informacijos ir pateikti gaires dėl būtinų pakeitimų.

Valstybės narės pateikė ataskaitas 2012 m. po pirmo įgyvendinimo etapo, apėmusio pradinį įvertinimą, geros aplinkos būklės nustatymą ir aplinkosaugos tikslų nustatymą. Komisija paskelbė šių elementų įvertinimą 4 , padarydama išvadą, kad valstybės narės užsibrėžė riboto užmojo aplinkosaugos tikslus. Iš šio įvertinimo taip pat aiškiai matyti nepakankamas įgyvendinimo suderinamumas ir nuoseklumas tarp jūrų paregionių ir jūrų regionų.

Kitu įgyvendinimo etapu valstybės narės privalėjo iki 2014 m. liepos mėn. 5 parengti ir įgyvendinti stebėsenos programas ir per tris mėnesius nuo jų parengimo apie jas pranešti Komisijai. Stebėsenos programomis siekiama įvertinti jūrų vandenų aplinkos būklę ir pažangą įgyvendinant aplinkosaugos tikslus.

Apie savo stebėsenos programas Komisijai laiku 6 (kad į jas būtų galima atsižvelgti vertinant) pranešė dvidešimt valstybių narių 7 : Belgija, Bulgarija, Danija, Estija, Vokietija, Airija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Kipras, Latvija, Lietuva, Nyderlandai, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Suomija, Švedija ir Jungtinė Karalystė 8 . Trys valstybės narės (Malta, Graikija ir Lenkija) savo ataskaitų dar nebuvo pateikusios 9 .

Ši ataskaita papildo 2014 m. Komisijos ataskaitą, joje siekiama parodyti valstybių narių pažangą stengiantis nuosekliau ir darniau įgyvendinti Jūrų strategijos pagrindų direktyvą, kad iki 2020 m. būtų pasiekta gera ES jūrų vandenų aplinkos būklė.

Komisija pristato pirmiau išvardytų valstybių narių pateiktų stebėsenos programų įvertinimą. Ataskaitoje įvertinamas kiekvienos valstybės narės stebėsenos programos nuoseklumas ir tinkamumas, taip pat veiksmų nuoseklumas regionų lygmeniu. Joje taip pat pateikiamos gairės dėl pakeitimų, kuriuos Komisija laiko reikalingais.

Pirmoje ataskaitos dalyje nagrinėjama, kaip valstybių narių stebėsenos programose nustatyta gera aplinkos būklė ir su ja susiję aplinkosaugos tikslai. Antroje dalyje apsvarstomi tolesni stebėsenos veiksmai, kurių reikia imtis nacionaliniu ir ES lygmeniu, kad iki 2020 m. būtų pasiekta ir išlaikyta gera ES jūrų vandenų aplinkos būklė.

Prie šios ataskaitos pridedamame tarnybų darbiniame dokumente 10  pateikta išsami kiekvienos valstybės narės stebėsenos programos analizė pagal Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje numatytus vienuolika kokybinių deskriptorių, taip pat pateikiamos konkrečios gairės kiekvienai valstybei narei.

Pridedamame tarnybų darbiniame dokumente taip pat pateikiamas tam tikrų pirmojo Jūrų strategijos pagrindų direktyvos įgyvendinimo etapo ataskaitų elementų vertinimas, jei tos ataskaitos gautos pavėluotai, t. y. Bulgarijos, Kroatijos, Maltos, Portugalijos Makaronezijos paregionio (Azorų ir Madeiros salų) ir Jungtinės Karalystės Vakarų Viduržemio jūros paregionio (vandenų aplink Gibraltarą) 11 .

2. Pagrindinės išvados

Siekiant įvertinti, ar valstybių narių stebėsenos programos yra tinkama sistema Jūrų strategijos pagrindų direktyvos reikalavimams įvykdyti, buvo vertinamas programų tikslas, erdvinė taikymo sritis, deskriptorių kategorijų ir aplinkosaugos tikslų aprėptis, įgyvendinimo grafikas, tinkamumas Jūrų strategijos pagrindų direktyvos ir kitų aktualių teisės aktų įpareigojimams įvykdyti, taip pat nuoseklumas regionų lygmeniu.

Dvidešimt valstybių narių pateikė ataskaitas apie daugiau kaip 200 stebėsenos programų, įskaitant beveik 1 000 paprogramių.

Tikslas

Kaip parodyta 1 paveikslėlyje, didžioji dalis (73 %) stebėsenos veiksmų skirti įvertinti valstybių narių jūrų vandenų aplinkos būklę ir žmogaus veiklos poveikį. 41 % veiksmų susiję su žmogaus veiklos daromo poveikio (pvz., vandens skaidrumą mažinančio vandens storymėje pasklidusių kietųjų dalelių buvimo, prisodrinimo eutrofikaciją sukeliančiomis maistingosiomis medžiagomis ir paplūdimiuose susikaupusių jūrą teršiančių šiukšlių) stebėsena; 19 % veiksmų skirti poveikį sukeliančiai žmogaus veiklai (pvz., dugno gilinimo veiklai uostuose arba žemės ūkio veiklai ir miesto nuotekų išleidimui ar netinkamam kietųjų atliekų tvarkymui), o tik 12 % veiksmų skirti šio poveikio ir jo padarinių švelninimo priemonių rezultatyvumui įvertinti (pvz., maistingųjų medžiagų nuostolių mažinimo priemonių arba kietųjų atliekų tvarkymo gerinimo priemonių poveikiui). Nepakankamą dėmesį priemonių įvertinimui iš dalies galima paaiškinti tuo, kad valstybės narės priemonių neprivalėjo pradėti įgyvendinti iki 2016 m. pabaigos (Jūrų strategijos pagrindų direktyvos 5 straipsnio 2 dalis).

Kadangi programos ir jų funkcija iš dalies sutampa, įvairių stebėsenos veiksmų suma yra didesnė negu 100 %.

1 pav. Valstybių narių stebėsenos tikslas 12

Biologinės įvairovės stebėsena (1, 4 ir 6 deskriptoriai) sudaro 41 % stebėsenos veiksmų 13 . Biologinei įvairovei skiriamą dėmesį būtų galima paaiškinti jau atliekama kitų ES teisės aktų, pvz., Paukščių direktyvos 14 , Buveinių direktyvos 15 , Vandens pagrindų direktyvos 16 , Maudyklų vandens direktyvos 17 , Nitratų direktyvos 18 ir Bendros žuvininkystės politikos reglamento 19 , įgyvendinimo stebėsena. Šie teisės aktai apima stebėsenos reikalavimus, tiesiogiai susijusius su Jūrų strategijos pagrindų direktyvos deskriptoriais. Pavyzdžiui, pagal Paukščių direktyvą valstybės narės turi atsižvelgti į laukinių paukščių rūšių, kurioms taikomos specialios apsaugos priemonės, populiacijų tendencijas ir variacijas. Taigi, kai valstybės narės stebi jūrų paukščių populiaciją, jų dydį ir gausą, vykdomi ir Paukščių direktyvos, ir Jūrų strategijos pagrindų direktyvos reikalavimai.

59 proc. stebėsenos veiksmų susiję su likusiais aštuoniais deskriptoriais. Palyginti mažai stebima energija, įskaitant povandeninį triukšmą 20 , teršalai jūros produktuose (11 ir 9 deskriptoriai) (4 % kiekvienas), nevietinės rūšys (2 deskriptorius) (5 %) ir jūrą teršiančios šiukšlės bei hidrografinių sąlygų pakitimai (10 ir 7 deskriptoriai) (6 % kiekvienas). Teršalai vandenyse (8 deskriptorius), eutrofikacija (5 deskriptorius) ir komerciniams tikslams naudojamų žuvų populiacijos (3 deskriptorius) stebimi daugiau (atitinkamai 13 %, 11 % ir 9 % stebėsenos veiksmų).

Erdvinė taikymo sritis

Savo stebėsenos programų erdvinį paskirstymą ataskaitose valstybės narės nurodė pagal šias geografines zonas:

sausuma (antžeminė),

tarpiniai vandenys 21 ,

pakrančių vandenys,

teritoriniai vandenys,

išskirtinė ekonominė zona (IEZ) 22 ,

kontinentinio šelfo zona už išskirtinės ekonominės zonos ribų 23 , ir

už valstybėms narėms priklausančių jūrų vandenų ribos esantys jūrų vandenys.

Kaip parodyta 2 paveikslėlyje, didžiausia valstybių narių stebėsenos dalis (68 %) vykdoma pakrančių vandenyse, o didelė dalis taip pat vykdoma teritoriniuose vandenyse (57 %) ir išskirtinėje ekonominėje zonoje (51 %). Mažiausia stebėsenos dalis (6 %) vykdoma kontinentinio šelfo vandenyse už išskirtinės ekonominės zonos ribų.

Kaip paaiškinta pirmiau, valstybės narės savo stebėsenos programas dažniausiai susiedavo su esamomis programomis, kurias reikalaujama vykdyti pagal kitus ES teisės aktus, – tuo būtų galima paaiškinti stebėsenos sutelkimą pakrančių vandenyse. Už valstybių narių teritorinių vandenų ribų vykdoma nedaug stebėsenos programų. Tai galima paaiškinti daugeliu veiksnių, pvz., tokios stebėsenos sąnaudomis ir poreikiu dėmesį sutelkti svarbiausioms poveikio rūšims ir padariniams, kylantiems arčiau kranto.

2 pav. Valstybių narių stebėsenos erdvinė taikymo sritis 24

Įgyvendinimo tvarkaraštis

Valstybės narės savo stebėsenos programas privalėjo parengti ir įgyvendinti iki 2014 m. liepos 15 d. 3 paveikslėlyje parodyta stebėsenos programų, kurias tikimasi įgyvendinti iki 2014, 2018, 2020 m. ir vėliau, dalis pagal deskriptoriaus kategoriją. 2014 m. deskriptoriai, pagal kuriuos valstybės narės vykdė daugiausia stebėsenos, buvo teršalai jūros produktuose (9 deskriptorius), komerciniams tikslams naudojamų žuvų populiacijos (3 deskriptorius) ir eutrofikacija (5 deskriptorius). Remiantis pačių valstybių narių atliktu vertinimu, iki 2020 m. bus pradėtos taikyti eutrofikacijos (5 deskriptorius), žinduolių, roplių, žuvų ir galvakojų (1 ir 4 deskriptoriai) ir teršalų (8 deskriptorius) stebėsenos programos. Tikimasi, kad iki 2020 m. bus vykdoma beveik 90 % stebėsenos programų, skirtų komerciniams tikslams naudojamų žuvų populiacijoms (3 deskriptorius), hidrografinių sąlygų pakitimams (7 deskriptorius), jūrą teršiančioms šiukšlėms (10 deskriptorius) bei jūros dugno buveinėms ir vandens storymės buveinėms (1, 4 ir 6 deskriptoriai) stebėti.

3 pav. Data, iki kada valstybės narės tikisi pradėti vykdyti kiekvienos deskriptoriaus kategorijos stebėsenos programas gerai aplinkos būklei užtikrinti 25 26

Nevietinių rūšių (2 deskriptorius) ir povandeninio triukšmo (11 deskriptorius) stebėsenos programas akivaizdžiai reikės paspartinti, kad būtų užtikrinta tinkama aprėptis, nes Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje nurodyti jūrų strategijų atnaujinimo terminai baigiasi 2018 m., o terminai gerai aplinkos būklei pasiekti – 2020 m. Papildomų pastangų taip pat reikės biologinės įvairovės deskriptorių (1, 4 ir 6 deskriptoriai), ypač tų, kuriems netaikomi galiojantys teisės aktai, srityje.

4 pav. Data, iki kada valstybės narės tikisi pradėti vykdyti stebėsenos programas gerai aplinkos būklei užtikrinti

4 paveikslėlyje parodyta kiekvienos valstybės narės stebėsenos programų, kurias tikimasi įgyvendinti siekiant įvertinti pažangą, padarytą užtikrinant gerą aplinkos būklę iki 2014, 2018, 2020 m. ir vėliau, dalis.

Penkios valstybės narės pranešė, kad jos nuo 2014 m. vykdo daugumos deskriptorių kategorijų stebėsenos programas. Keturios valstybės narės 2014 m. dar nevykdė jokių stebėsenos programų. Apskritai stebėsenos programos iki 2014 m. liepos mėn. – iki datos, kai jos privalėjo būti parengtos ir įgyvendintos pagal Jūrų strategijos pagrindų direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punkto iv papunktį – buvo tik iš dalies pakankamos. Dėl to valstybių narių duomenys, reikalingi 2018 m. geros aplinkos būklės užtikrinimo ir aplinkosaugos tikslų įgyvendinimo pažangos įvertinimui atlikti, turės nemažų spragų.

Valstybių narių ataskaitų duomenimis, tikimasi, kad bėgant laikui padėtis laipsniškai gerės: tikimasi, kad iki 2018 m. devynios valstybės narės jau vykdys visų (arba beveik visų) deskriptorių kategorijų stebėseną, o iki 2020 m. – penkiolika valstybių narių. Apskritai dauguma valstybių narių 2020 m. įvardijo kaip terminą, iki kurio visapusiškai pradės veikti dauguma valstybių narių stebėsenos programų. Šitas faktas džiugina tik tuo, jog tikimasi, kad iki tos datos bus vykdoma visa Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje numatyta stebėsena.

Nepaisant to, penkios valstybės narės arba nepranešė apie savo ketinimus, arba paskelbė, kad jų stebėsenos programos nepradės visapusiškai veikti net ir po 2020 m. – termino, iki kurio valstybės narės privalo pasiekti gerą aplinkos būklę.

Panašias išvadas galima daryti kalbant apie valstybių narių stebėsenos programose iškeltų aplinkosaugos tikslų stebėseną 27 , nors ataskaitose išdėstyti tvarkaraščiai rodo, jog valstybės narės dažniausiai tikisi, kad stebėsenos poreikiai bus tinkamai patenkinti anksčiau negu 2020 m. – žr. 5 pav.

5 pav. Data, iki kada valstybės narės tikisi pradėti vykdyti savo aplinkosaugos tikslų stebėsenos programas

Tikimasi, kad dvylika valstybių narių vykdys savo iškeltų aplinkosaugos tikslų stebėsenos veiksmus. Airija planuoja stebėti visus tikslus, tačiau tai darys tik po 2020 m., iki kurių gera aplinkos būklė jau turėtų būti pasiekta. Kitos septynios valstybės narės neplanuoja stebėti dalies savo apibrėžtų tikslų.

Kaip paaiškinta pirmiau, su komerciniams tikslams naudojamų žuvų ir moliuskų populiacijomis (3 deskriptorius), eutrofikacija (5 deskriptorius) ir teršalais jūros produktuose (9 deskriptorius) susiję tikslai bus stebimi vykdant pagal kitus ES teisės aktus sukurtas stebėsenos programas. Dauguma iš jų jau yra stebimi arba tikėtina, kad iki 2018 m. bus pradėti stebėti.

Aprėptis ir bendras tinkamumas

Buvo įvertinta, ar valstybių narių stebėsenos programos atitinka Jūrų strategijos pagrindų direktyvos reikalavimus. Išsamios išvados apie kiekvienos valstybės narės stebėsenos programą pateiktos pridedamame tarnybų darbiniame dokumente. Šis techninis įvertinimas atliktas remiantis pagrindiniais valstybių narių stebėsenos programų komponentais, ypač stebimų aspektų ir parametrų, dažnumo ir erdvinės taikymo srities atžvilgiu.

Rezultatai rodo, kad valstybių narių stebėsenos programos yra „tinkamos“, „dažniausiai tinkamos“ arba „iš dalies tinkamos“ Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje išdėstytiems aplinkos būklės įvertinimo reikalavimams įvykdyti.

Kiekvienos valstybės narės stebėsenos programos bendras įnašas kiekvienai deskriptoriaus kategorijai parodytas 6 pav. Šiame paveikslėlyje pateikta informacija buvo naudojama tam tikroms deskriptorių kategorijoms, kurios laikomos įtrauktomis (arba neįtrauktomis) į kiekvienos valstybės narės programas, įvertinti. Tuo pagrindu daromos išvados, ar valstybių narių stebėsenos programa laikoma dažniausiai tinkama, iš dalies tinkama, ar netinkama (7 pav.).

6 pav. Geros aplinkos būklės aprėptis Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje numatytose stebėsenos programose pagal techninį įvertinimą

Šiame įvertinime patvirtinti 2014 m. Komisijos ataskaitoje įvardyti trūkumai – nepakankamas nuoseklumas ir palyginamumas, kaip valstybės narės taiko Direktyvą 2010/477/ES. Todėl šioje ataskaitoje buvo įmanoma pateikti tik orientacinį lyginamąjį įvertinimą.

Dauguma valstybių narių savo programose nustatė spragų, o pagrindinės sritys, kuriose reikia toliau dirbti, joms yra žinomos. Dažniausiai įvardytos spragos susijusios su stebėsenos metodikomis ir metodiniais standartais (pvz., jūros dugno buveinėmis ir vandens storymės buveinėmis bei teršalais), stebėsenos duomenų ir žinių trūkumu (pvz., apie nevietines rūšis, (2 deskriptorius), hidrografinių sąlygų pakitimus (7 deskriptorius), jūrą teršiančias šiukšles (10 deskriptorius) ir povandeninį triukšmą (11 deskriptorius)).

Tam tikras poveikis ir padariniai bus veiksmingai stebimi tik kai tai bus bendradarbiaujama regiono mastu, nes jie yra tarpvalstybinio pobūdžio (pavyzdžiui, susiję su judriomis rūšimis, nevietinėmis rūšimis ir povandeniniu triukšmu).

7 pav. Geros aplinkos būklės aprėptis Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje numatytose stebėsenos programose pagal techninį įvertinimą

Apskritai, remdamasi techniniu įvertinimu, Komisija mano, kad nė viena valstybių narių stebėsenos programa nėra visapusiškai tinkama ir nėra visapusiškai atitinkanti Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje nustatytus reikalavimus, ypač kalbant apie geros aplinkos būklės užtikrinimo pažangos stebėseną. Keturių valstybių narių stebėsenos programas būtų galima laikyti didele dalimi tinkamomis, trylikos kitų – iš dalies tinkamomis, o trijų valstybių narių stebėsenos programas – netinkamomis.

Derėjimas su kitais ES teisės aktais

Dauguma valstybių narių savo stebėsenos programas grindė esama stebėsena, vykdoma pagal kitus ES teisės aktus arba pagal atitinkamas regionines jūrų konvencijas. Dažniausiai su Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje numatytomis stebėsenos programomis siejami ES teisės aktai yra Vandens pagrindų direktyva, Buveinių direktyva ir Bendros žuvininkystės politikos reglamentas. Tuo aspektu laikytina, kad stebėsenos programos iš esmės atitinka kitus susijusius teisinius įsipareigojimus.

Jūrą teršiančių šiukšlių (10 deskriptorius) ir povandeninio triukšmo (11 deskriptorius) stebėsenos programos yra vienintelės stebėsenos programos, įgyvendinamos tik dėl Jūrų strategijos pagrindų direktyvos.

Regioninis suderinamumas ir koordinavimas

Valstybių narių stebėsenos programos taip pat buvo įvertintos pagal jų regioninį suderinamumą direktyvos 4 straipsnyje apibrėžtuose regionuose. Valstybės narės savo stebėsenos programose dažniausiai minėjo regioninį koordinavimą, o aplinkos būklei pagal Jūrų strategijos pagrindų direktyvą nustatyti pirmiausia taikė pagal regionines jūrų konvencijas suderintus rodiklius ir standartus.

Atlikus įvertinimą paaiškėjo vidutinis arba didelis suderinamumas atitinkamai su Juodosios jūros, Šiaurės Rytų Atlanto vandenyno ir Baltijos jūros regionų valstybėmis narėmis ir mažas arba vidutinis suderinamumas Viduržemio jūros regione.

Įvertinimo duomenimis, Juodosios jūros, Šiaurės Rytų Atlanto vandenyno ir Baltijos jūros regionų valstybėms narėms tam tikrais konkrečiais atvejais būdingas didelis erdvinės taikymo srities arba stebimų elementų suderinamumas. Šis suderinamumas būdingas, pavyzdžiui, teršalų (8 ir 9 deskriptoriai) ir jūrą teršiančių šiukšlių (10 deskriptorius) stebėsenai Baltijos jūros ir Juodosios jūros regionuose. Apskritai stebėsena visame jūros baseine atrodo labiau suderinta Baltijos jūros ir Šiaurės Rytų Atlanto vandenyno regione (įskaitant ES nepriklausančias valstybes).

Valstybės narės, kurių vandenys priklauso Šiaurės Rytų Atlanto vandenyno regionui, regioniniu lygmeniu sukūrė visų deskriptorių stebėsenos programas; tačiau reikalingas tolesnis darbas, kad šios programos taptų nuoseklesnės, pavyzdžiui, nevietinių rūšių (2 deskriptorius) stebėsenos klausimais, – šioje srityje aprėptis ribota, nes šio deskriptoriaus stebėsenos programas ataskaitose nurodė tik penkios valstybės narės.

Viduržemio jūros regiono valstybės narės, imdamosi veiksmų regioniniu lygmeniu, turi išplėtoti nuoseklesnę tam tikrų deskriptorių, pvz., nevietinių rūšių (2 deskriptorius) ir povandeninio triukšmo (11 deskriptorius) stebėseną.

Kitos išvados

Susirūpinimą keliantys tarpvalstybiniai klausimai

Kai kurios valstybės narės pabrėžė ne tik tarpvalstybinius klausimus, kuriems taikomi Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje nustatyti keli deskriptoriai (pvz., nevietinių rūšių, jūrą teršiančių šiukšlių ir povandeninio triukšmo), bet ir klimato kaitos, vandenynų rūgštėjimo poveikį bei padarinius ir nurodė, kad tai svarbiausi tarpvalstybiniai klausimai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai sprendžiami vykdant Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje nurodytas stebėsenos programas.

Geresnė žinių bazė

Valstybių narių stebėsenos programos padės kurti geresnę žinių bazę, ypač povandeninio triukšmo ir jūros dugno vientisumo deskriptorių srityje (11 ir 6 deskriptoriai). Tai turėtų valstybėms narėms padėti atlikti kitą savo jūrų vandenų įvertinimą, kurį reikės atlikti 2018 m.

Pritaikomos stebėsenos programos

Kai kurios valstybės narės pradėjo vykdyti pritaikomas stebėsenos programas, kuriomis turėtų būti užtikrinta, kad jos išliktų tinkamos net ir tada, kai jose nurodyti geros aplinkos būklės ar aplinkosaugos tikslų rodikliai būtų pertvarkyti atsižvelgiant į pagerėjusias žinias, naujus regioninio lygmens standartus ir praktiką arba kintantį poveikį. Nors lankstumas yra teigiamas ypatumas, reikia rūpestingai užtikrinti, kad šios pritaikomos stebėsenos programos ilgainiui nepadarytų neigiamo poveikio stebėsenos aprėpčiai.

3. Bendra išvada

Per pirmąjį Jūrų strategijos pagrindų direktyvos įgyvendinimo ciklą pradėtų įgyvendinti stebėsenos programų analizė rodo, kad, nors ir įdėta arba ateityje bus dedama nemažai pastangų, daugumai valstybių narių reikia imtis papildomų veiksmų, kad būtų laiku užtikrinta tinkama stebėsenos programų aprėptis. Reikia daugiau pažangos siekiant užtikrinti, kad įvairiose valstybėse narėse taikomi metodai būtų palyginami, ir užtikrinti, kad stebėsenos programos būtų tobulinamos ir sudarytų tinkamą sistemą, atitinkančią Jūrų strategijos pagrindų direktyvos reikalavimus.

Turėtų būti užtikrinta geresnė deskriptorių, kuriems pagal galiojančius teisės aktus netaikoma arba tik iš dalies taikoma stebėsena, aprėptis. Aštuonios valstybės narės ypatingą dėmesį turėtų skirti būtinumui užtikrinti, kad pagal Jūrų strategijos pagrindų direktyvos 10 straipsnį nustatyti tikslai būtų visapusiškai ir laiku stebimi. Valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę savo stebėsenos programomis nustatyti jų priemonių veiksmingumą, nes taip joms būtų lengviau įvertinti, kaip joms pavyksta pasiekti savo pačių užsibrėžtus tikslus, kai pagal Jūrų strategijos pagrindų direktyvos reikalavimus tikslai bus atnaujinami.

Kalbant apie erdvinę taikymo sritį, pagal analizės duomenis atrodo, kad stebėsenos programos daugiausia vykdomos ten, kur tikėtinas didžiausias poveikis ir padariniai. Tačiau šis faktas turėtų būti patvirtintas atlikus tinkamą rizikos analizę, kad stebėsenos prioritetai būtų nustatyti techniniu ir moksliniu pagrindu.

2014 m. veikiančias stebėsenos programas vykdė tik keletas valstybių narių, o daugelis jas pradės visapusiškai vykdyti tik 2018 ar net 2020 m. Todėl reikalinga skubi stebėsenos pažanga, kad būtų įvykdyti Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje nustatyti reikalavimai, t. y., be kita ko, 2018 m. būtų atnaujintas pradinis valstybių narių jūrų vandenų ir geros aplinkos būklės įvertinimas ir būtų atliktas kitas svarbus dalykas – iki 2020 m. būtų pasiekta gera aplinkos būklė.

Siekiant geros aplinkos būklės ir valstybių narių užsibrėžtų su tuo susijusių tikslų, veiksmingai ES jūrų vandenų būklės stebėsenai užtikrinti stebėsenos programų ne visada pakanka. Tai ypač aktualu kalbant apie nevietinių rūšių, jūrą teršiančių šiukšlių, povandeninio triukšmo ir biologinės įvairovės deskriptorius, kuriems netaikomi galiojantys teisės aktai.

Siekiant pristatyti nuoseklius ir palyginamus duomenis ir pagerinti erdvinę stebėsenos programų taikymo sritį, būtina papildomai koordinuoti valstybių narių veiksmus, ypač regionų ir paregionių lygmens veiksmus. Taip gali pavykti sumažinti išlaidas, nes įvairiose valstybėse narėse bus vykdoma veiksmingesnė įvairių sričių stebėsena.

4. Rekomenduojami tolesni veiksmai

Komisija mano, kad valstybės narės turėtų:

kuo greičiau pašalinti regionų arba paregionių lygmeniu nustatytus trūkumus siekdamos užtikrinti, kad stebėsenos programos tiktų Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje nustatytiems reikalavimams įvykdyti,

užtikrinti, kad stebėsenos programose būtų pakankamai įtvirtinta Jūrų strategijos pagrindų direktyvos erdvinė taikymo sritis, pirmiausia atsižvelgdamos į vyraujančio poveikio ir padarinių vietą ir laikydamosi rizika pagrįsto metodo,

stebėsenos programas pakoreguoti taip, kad jose būtų atsižvelgiama į būsimus Jūrų strategijos pagrindų direktyvos įpareigojimus, įskaitant įpareigojimus, atnaujintus pagal valstybių narių geros aplinkos būklės nustatymą. Jeigu gera aplinkos būklė ir aplinkosaugos tikslai pirmuoju įgyvendinimo etapu dar nenustatyti, valstybės narės primygtinai raginamos nedelsdamos tai padaryti,

taip pat siekti geresnio suderinamumo regionų arba paregionių lygmeniu toliau koordinuojant stebėsenos programas, ypač pagal regionines jūrų konvencijas, ir, be kita ko, taikant bendrus duomenų rinkimo ir vertinimo metodus,

atnaujindamos šias stebėsenos programas pagal Jūrų strategijos pagrindų direktyvos 17 straipsnį atsižvelgti į savo priemonių programas, kad būtų galima nustatyti, kaip veiksmingai jomis įgyvendinami direktyvos tikslai.

Komisija:

sieks dar nuosekliau įgyvendinti įvairius ES teisės aktus, darančius poveikį jūrų aplinkai. Ji tai darys visų pirma peržiūrėdama sprendimą, kuriuo nustatomi geros aplinkos būklės kriterijai ir metodiniai standartai, ir įgyvendindama savo pačios iniciatyvas aplinkos politikos srityje racionalizuoti stebėsenos ir ataskaitų teikimo įpareigojimus, 31

toliau bendradarbiaus su valstybėmis narėmis pagal bendrą Jūrų strategijos pagrindų direktyvos 32 įgyvendinimo strategiją, taip siekdama užtikrinti, kad antras šios direktyvos įgyvendinimo ciklas (2018 m. ir vėliau) būtų naudingesnis ir efektyvesnis,

apsvarstys, ar reikia papildomai finansuoti strateginius projektus ir paramos veiksmus, kad valstybėms narėms regioniniu ir ES mastu pavyktų nuosekliau įgyvendinti Jūrų strategijos pagrindų direktyvą, ypač tais atvejais, kai darbas pagal regioninę jūrų konvenciją yra ne toks pastebimas,

remdamasi pridėtais valstybių narių individualiais vertinimais (pateikiami pridedamame tarnybų darbiniame dokumente) inicijuos konkretų sutelktą dialogą su valstybėmis narėmis, kurioms kyla didelė rizika neįvykdyti Jūrų strategijos pagrindų direktyvos reikalavimų, ir taip sieks užtikrinti, kad jos laikytųsi direktyvos.

(1)

2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/56/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus (Jūrų strategijos pagrindų direktyva), (OL L 164, 2008 6 25, p. 19).

(2)

11 kokybinių deskriptorių apibrėžti Jūrų strategijos pagrindų direktyvos I priede ir apima D1 – biologinę įvairovę, D2 – nevietines rūšis, D3 – komerciniams tikslams naudojamas žuvų, moliuskų ir vėžiagyvių populiacijas, D4 – mitybos tinklus, D5 – eutrofikaciją (eutrofizaciją), D6 – jūros dugno vientisumą, D7 – hidrografinių sąlygų pakitimus, D8 – teršalus, D9 – teršalus jūros produktuose, D10 – šiukšles, D11 – energiją, įskaitant povandeninį triukšmą. Šioje ataskaitoje biologinės įvairovės deskriptoriai (D1, 4 ir 6) sugrupuoti pagal pagrindines rūšių grupes ir buveinių tipus: paukščiai, žinduoliai ir ropliai, žuvys ir galvakojai, jūros dugno buveinės ir vandens storymės buveinės. Taip papildomai sugrupavus iš viso gaunama 13 deskriptorių kategorijų.

(3)

2010 m. rugsėjo 1 d. Komisijos sprendimas 2010/477/ES dėl geros jūrų vandenų aplinkos būklės kriterijų ir metodinių standartų (OL L 232, 2010 9 2, p. 14).

(4)

 Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos Parlamentui „Jūrų strategijos pagrindų direktyvos (2008/56/EB) pirmasis įgyvendinimo etapas. Europos Komisijos vertinimas ir gairės“, COM(2014) 097 final.

(5)

Šis reikalavimas numatytas Jūrų strategijos pagrindų direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punkto iv papunktyje ir 11 straipsnyje.

(6)

 2015 m. rugsėjo mėn. buvo galutinis terminas, kai reikėjo pateikti duomenis šiai ataskaitai.

(7)

Ši direktyvoje numatyta pareiga taikoma tik 23 pakrančių valstybėms narėms, o penkioms žemyninėms valstybėms narėms netaikoma.

(8)

Į Jungtinės Karalystės ataskaitą nebuvo įtraukti Didžiosios Britanijos užjūrio teritorijos vandenys aplink Gibraltarą.

(9)

Malta ir Lenkija savo ataskaitas jau pateikė, tačiau pavėluotai, todėl šioje ataskaitoje jų nebebuvo galima įvertinti. Graikija savo ataskaitos iki šiol (2016 m. spalio mėn.) dar nepateikė. Vėliau Komisija pateiks ir paskelbs savo įvertinimą ir gaires į šią ataskaitą neįtrauktoms valstybėms narėms.

(10)

SWD(2017) 1 final.

(11)

2014 m. ataskaitoje išdėstytos Komisijos pradinės rekomendacijos Portugalijai ir Jungtinei Karalystei buvo atnaujintos atsižvelgiant į Portugalijos Makaronezijos ir Jungtinės Karalystės Gibraltaro duomenis.

(12)

Šioje diagramoje nepavaizduoti Latvijos, Italijos ir Portugalijos duomenys, nes jos pateikė nestandartinės struktūros ataskaitas. Stebėsenos programos apima keletą erdvinių sričių, todėl jose gali būti nagrinėjami pakrančių ir teritoriniai vandenys.

(13)

Procentinės dalys apskaičiuojamos remiantis bendru ataskaitose nurodomų stebėsenos paprogramių skaičiumi.

(14)

2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL L 20, 2010 1 26, p. 7).

(15)

1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992 7 22, p. 7).

(16)

2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL L 327, 2000 12 22, p. 1).

(17)

2006 m. vasario 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/7/EB dėl maudyklų vandens kokybės valdymo, panaikinanti Direktyvą 76/160/EEB (OL L 64, 2006 3 4, p. 37).

(18)

1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (OL L 375, 1991 12 31, p. 1).

(19)

 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1954/2003 ir (EB) Nr. 1224/2009 bei panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2371/2002 ir (EB) Nr. 639/2004 bei Tarybos sprendimas 2004/585/EB (OL L 354, 2013 12 28, p. 22).

(20)

Šis deskriptorius susijęs su energijos, įskaitant povandeninį triukšmą, patekimu į jūrų aplinką. Kadangi su šiuo deskriptoriumi susijusi mokslinė ir techninė plėtra dar tik bręsta, valstybės narės savo pastangas sutelkė tik povandeninio triukšmo stebėjimui, todėl deskriptorius šioje ataskaitoje bus vadinamas būtent taip.

(21)

Tarpiniai vandenys – tai paviršinio vandens telkiniai aplink upių žiotis, kurie yra iš dalies sūrūs, nes yra arti pakrančių vandenų, tačiau jiems didelę įtaką turi įtekantis gėlas vanduo, kaip apibrėžta Direktyvoje 2000/60/EB. Pakrančių vandenys driekiasi 1 jūrmylę nuo pagrindinės linijos, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/56/EB.

(22)

Teritoriniai vandenys (12 jūrmylių į jūros pusę), išskirtinė ekonominė zona (IEZ) (iki 200 jūrmylių), kontinentinis šelfas už išskirtinės ekonominės zonos ribų, kaip apibrėžta Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijoje.

(23)

 Už valstybėms narėms priklausančių jūrų vandenų ribos esantys jūrų vandenys – valstybių narių jurisdikcijai nepriklausančios zonos (įskaitant kaimyninių valstybių vandenis).

(24)

 Įvairių stebėsenos veiksmų suma yra didesnė negu 100 %, nes programos ir jų funkcijos iš dalies sutampa. Į šią diagramą neįtraukti Latvijos, Italijos ir Portugalijos duomenys, nes jos pateikė nestandartinės struktūros ataskaitas.

(25)

„Nenurodyta“: geros aplinkos būklės pasiekimo tvarkaraštis nenurodytas.

(26)

Kaip paaiškinta pirmiau pateiktoje 2 išnašoje, apibrėžta 13 deskriptorių kategorijų.

(27)

Pagal Jūrų strategijos pagrindų direktyvos 10 straipsnį valstybės narės privalėjo apibrėžti aplinkosaugos tikslus, kad galėtų pasiekti gerą savo jūrų vandenų aplinkos būklę.

(28)

Kai kurie iš šių klausimų, pvz., jūrą teršiančių šiukšlių klausimas, jau svarstomi pagal bendrą Jūrų strategijos pagrindų direktyvos įgyvendinimo strategiją.

(29)

 Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Uždaro ciklo kūrimas. ES žiedinės ekonomikos veiksmų planas“ (COM(2015) 0614 final).

(30)

Tarptautiniai įsipareigojimai apima „Rio+20“ (Jungtinių Tautų konferencijos darnaus vystymosi klausimais) procesą ir 2015 m. rugsėjo mėn. patvirtintos Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. 17 darnaus vystymosi tikslų.

(31)

Aplinkos politikos srities stebėsenos ir ataskaitų teikimo įpareigojimų tinkamumo patikros planas, http://ec.europa.eu/smart-regulation/roadmaps/index_lt.htm.

(32)

Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje reikalaujama, kad valstybių narių veikla būtų nuodugni ir koordinuota. Šiai užduočiai palengvinti valstybės narės ir Europos Komisija sudarė neoficialią koordinavimo programą – bendrą įgyvendinimo strategiją (BĮS).