2.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 34/44

Pranešėjas:

Janusz PIETKIEWICZ

1.1.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) mano, kad bendra decentralizuotos vartotojų gaminamos energijos plėtra turėtų tapti svarbia ir ilgalaike Europos Sąjungos energetikos politikos dalimi. Toks sprendimas yra tikslingas ir, atsižvelgiant į energetinį saugumą ir aplinkosaugos bei socialinius aspektus, netgi gali būti neišvengiamas.

1.2.

Vartotojų energijos gamybai tenkanti bendros energijos gamybos dalis turi atitikti kiekvienos valstybės narės ypatumus. Todėl EESRK siūlo, kad Europos Komisija parengtų bendras vartotojų gaminamos energijos gaires, o už atskiras taisykles šioje srityje būtų atsakingos pavienės valstybės narės.

1.3.

Vartotojų energijos gamybai, kurią galima vykdyti nepriklausomai nuo tam tikros vietovės klimato sąlygų, tinka platus atsinaujinančiųjų energijos išteklių spektras.

1.4.

Gaminančių vartotojų atsiradimą rinkoje lėmė naujos technologijos, skaitmeninė revoliucija ir vartotojų, kurie nori tiesiogiai dalyvauti ekonominiuose procesuose, lūkesčiai.

1.5.

Siekiant geresnio sąvokos „gaminantis vartotojas“ supratimo valstybėse narėse, EESRK siūlo Komisijai nustatyti pamatinę „gaminančio vartotojo“ apibrėžtį, kuri apimtų bendrus aspektus, tokius kaip įrenginio dydis, individuali ir kolektyvinė energijos gamyba, įrenginio nuosavybė arba energijos pertekliaus klausimas.

1.6.

Gaminančiu vartotoju gali tapti kiekvienas nepriklausomai nuo nekilnojamojo turto, įrenginio ar įrangos nuosavybės teisių. Taigi, gaminančiu vartotoju gali būti tiek šeimos gyvenamojo namo savininkas, tiek ir daugiabutyje butą nuomojantis asmuo.

1.7.

Atsižvelgiant į vartotojų gaminamos energijos teikiamus ekonominius pranašumus, visų pirma į tai, kad sumažėja energijos perdavimo sąnaudos, geriau naudojami vietos energijos šaltiniai ir vietos gyventojai įtraukiami į profesinę veiklą, vidutinės trukmės laikotarpiu tokios rūšies energijos gamyba turėtų apsieiti be papildomų paramos mechanizmų.

1.8.

Dėl sąmoningesnio ir aktyvesnio vartojimo sutaupomi ištekliai ir gaunama socialinė nauda, decentralizuotas atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimas, mažesni tinklo nuostoliai ir bendradarbiaujant atsirandantis efektyvumas gali per trumpą laiką duoti gerą kapitalo, investuoto į gaminančių vartotojų energijos įrenginius, perdavimo plėtrą, tiekimo linijas ir vietos tinklus, jų administravimo sistemas ir energijos kaupimo technologijų plėtojimą, grąžą.

1.9.

Gaminančių vartotojų rėmimo sistemos jokiu būdu negali iškreipti konkurencijos energijos rinkoje ar išstumti kitų dalyvių. Šiose sistemose veikiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad yra energijos vartotojų, kurie negali ar nenori būti gaminančiais vartotojais.

1.10.

Finansiniai sprendimai, kurie gali turėti poveikio gaminančių vartotojų elgesiui, pavyzdžiui, mokesčiai, tarifai ir kitos rinkliavos, turėtų būti palankūs gaminantiems vartotojams. Energijos rinkoje gaminantys vartotojai jokiu būdu negali būti diskriminuojami.

1.11.

Dinamiškos vartotojų energijos gamybos plėtros pagrindas – geri partnerystės santykiai tarp gaminančių vartotojų, kitų energijos gamintojų ir įmonių, užtikrinančių elektros energijos perdavimą ir paskirstymą. Reikia sukurti sąlygas, užtikrinančias, kad vartotojų gaminamos energijos plėtra būtų naudinga visiems energijos rinkos dalyviams. EESRK rekomenduoja Komisijai ieškant sprendimų šioje srityje atlikti atitinkamus tyrimus.

1.12.

Būtina priimti sprendimus, kurie apsaugotų gaminančius vartotojus nuo elektros energijos perdavimo ir paskirstymo įmonių ir didžiųjų energijos gamintojų monopolinės praktikos.

1.13.

Apskritai gaminantys vartotojai energiją gamina savo reikmėms (sau arba gyventojų, namų ūkių, žemės ūkio įmonių, mažųjų įmonių grupei). Neįmanoma įrenginio pajėgumų tiksliai pritaikyti prie savo energijos poreikių. Todėl labai svarbu išspręsti energijos pertekliaus klausimą. Šis klausimas tampa dar svarbesnis, jei norime gaminančius vartotojus paskatinti taupyti energiją – o tai mes visada turėtume daryti.

1.14.

Gaminančių vartotojų energijos vartojimą reikėtų optimizuoti pažangios gyvensenos (angl. smart living) sistemomis. EESRK ragina į tai atsižvelgti Europos Komisijai rengiant sisteminius sprendimus.

1.15.

Kadangi gaminantys vartotojai pagamina nedidelį energijos kiekį, nereikėtų riboti jų prieigos prie tinklo.

1.16.

Plečiant vartotojų energijos gamybą reikės atitinkamai pritaikyti energijos paskirstymo ir perdavimo tinklus ir jų veikimo būdus. Gaminantys vartotojai turėtų prisidėti prie susijusių išlaidų, tačiau turi būti nustatytos skaidrios šių išlaidų pasidalijimo taisyklės.

1.17.

Būtina vartotojų energijos gamybos didinimo sąlyga – tuo pat metu plečiami vietiniai pažangieji tinklai. Bendras pažangiųjų skaitiklių diegimas, EESRK nuomone, yra tinklo infrastruktūros dalis, todėl išlaidos neturėtų būti tiesiogiai perkeliamos vartotojams. EESRK atkreipia dėmesį į būtiną surinktų duomenų apsaugą.

1.18.

Vartotojų gaminamos energijos teikiami pranašumai labai greitai išaugs plėtojant nedidelius energijos kaupimo įrenginius. Komitetas siūlo ir ateityje atliekant mokslinius tyrimus dar daugiau dėmesio skirti esamų energijos kaupimo technologijų tobulinimui ir naujų technologijų kūrimui.

1.19.

Viena iš galimybių intensyviau plėtoti vartotojų energijos gamybą yra energijos kooperatyvų ar kitų gaminančių vartotojų susivienijimų kūrimas. Susibūrę į grupę gaminantys vartotojai veikia efektyviau. Tokiu būdu mažėja energijos gamybos sąnaudos, stiprėja šių gamintojų pozicijos energijos rinkoje ir jie tiesiogiai dalyvauja gerinant vietos energetinį saugumą.

1.20.

Gaminančių vartotojų grupė savo energijos gamybą gali geriau pritaikyti prie energijos poreikių. Tai leidžia dar daugiau sutaupyti energijos perdavimo srityje ir grupės nariams užtikrina mažesnes energijos sąnaudas. Dėl nedidelių pasiūlos ir paklausos svyravimų paskirstymo ir perdavimo tinklui geriau yra gaminančių vartotojų grupė nei atskiri gaminantys vartotojai.

1.21.

EESRK siūlo Komisijai rengiant paramos priemones energijos beveik nevartojantiems pastatams atkreipti dėmesį į didelę vartotojų energijos gamybos plėtros svarbą.

1.22.

Komitetas siūlo Komisijai įgyvendinant esamas iniciatyvas dėl naujo elektros energijos rinkos modelio ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių teisės aktų rinkinio peržiūros atsižvelgti į vartotojų energijos gamybos klausimus.

1.23.

EESRK mano, kad vartotojų energijos gamybos teikiami pranašumai turėtų atlikti vaidmenį aktyviai įgyvendinant energijos nepritekliaus mažinimo ir pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugos politiką, taip pat sprendžiant su senjorų ekonomika (angl. silver economy) ir senėjančiais gyventojais susijusias problemas. Šiuo požiūriu labai svarbus bus pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimas.

1.24.

Visapusiška vartotojų energijos gamybos plėtra taip pat suteikia galimybių paskatinti vietos verslumą, kuris leistų kurti naujas darbo vietas reikiamos įrangos gamybos ir paslaugų teikimo srityje.

1.25.

Didelį poveikį tolesnei vartotojų energijos gamybos plėtrai daro su tuo susiję vietos ir regionų valdžios institucijų įsipareigojimai. EESRK siūlo Komisijai šį aspektą aptarti įgyvendinant merų paktą.

1.26.

Atsižvelgiant į vartotojų energijos gamybos plėtros skirtumus pavienėse valstybėse narėse, reikėtų sukurti įvairias keitimosi patirtimi formas. Komitetas ragina Komisiją atlikti vartotojų gamybos plėtros valstybėse narėse stebėseną ir ją įtraukti į metinę ataskaitą apie energetikos sąjungą. Surinkti duomenys bus labai naudingi valstybių narių vykdomiems veiksmams.

1.27.

Bendra vartotojų gaminamos energijos plėtra yra sudėtingas, daugialypis ir ilgalaikis procesas. Todėl svarbu, kad vartotojų energijos gamybos plėtros rėmimui priimami sprendimai ilgalaikėje perspektyvoje būtų tvarūs.

2.1.

Prieiga prie energijos išteklių, energijos tiekimo saugumas ir kainodaros politika, kuria atsižvelgiama į pažeidžiamų socialinių grupių ir sunkioje padėtyje atsidūrusių vartotojų interesus – didelis iššūkis visuomenei, visoms politinio administravimo institucijoms ir pavieniams vartotojams.

2.2.

Dar neseniai negalėjome veiksmingai gauti energijos – galbūt išskyrus hidroelektros energiją – kitaip nei degindami. Plėtojant technologijas, atsirado galimybė plačiu mastu gaminti energiją nieko nedeginant. Išmokome gaminti švariausią energiją iš saulės šviesos, neteršdami aplinkos. Be to, šis energijos išteklius nemokamas ir neišsenkantis – patiriamos tik su įrenginiais susijusios sąnaudos.

2.3.

Taip pat veiksmingai galima gaminti elektros energiją iš vėjo energijos, t. y. to paties ištekliaus – saulės, nes ji, šildydama Žemę, sukelia oro masių judėjimą. Prie šio ištekliaus priskiriama ir biomasė, nes pagrindinė jos atsinaujinimo priežastis – fotosintezė.

2.4.

Plėtoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją neišvengiamai būtina, atsižvelgiant į sumažėjusias galimybes naudoti laipsniškai senkančias iškastinio kuro atsargas, daugelio šalių priklausomybę nuo importo, visuotinį atšilimą ir oro taršą. Dėl šių problemų Europa ir dauguma didžiausios ekonomikos šalių pradėjo investuoti į atsinaujinančiuosius energijos išteklius.

2.5.

Per 1992 m. Rio de Žaneire vykusį aukščiausiojo lygio susitikimą Žemės klausimais patvirtinti pagrindiniai socialiniai ir ekonominiai principai, kuriais reikalaujama saugoti aplinką, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija.

2.6.

2015 m. rugsėjo mėn. JT Generalinė Asamblėja priėmė darnaus vystymosi tikslus (DVT). Vienas iš jų (7-asis DVT) – užtikrinti, kad tvaria energija galėtų naudotis visi. Šiuo metu 1,2 mlrd. pasaulio gyventojų neturi galimybės naudotis elektros energija.

2.7.

Daugiau nei 120 mln. ES piliečių gresia skurdas arba socialinė atskirtis. 10 % europiečių gyvena namų ūkiuose, kuriuose niekas neturi darbo; didėja benamių skaičius. Šie duomenys taip pat rodo energijos nepriteklių.

2.8.

Pilietinės visuomenės grupės plačiai pritaria atsinaujinantiesiems energijos ištekliams. Tai buvo patvirtinta 2015 m. popiežiaus Pranciškaus aplinkai skirtoje enciklikoje, taip pat musulmonų, hinduistų ir budistų religinių vadovų deklaracijose dėl klimato kaitos. Jie ragino tikėjimo bendruomenes įsipareigoti dėl nulinio arba mažo anglies dioksido išskyrimo ateities.

2.9.

Per 2015 m. Paryžiuje vykusią 21-ąją Klimato kaitos konferenciją – joje dalyvavo 200 šalių – dar kartą patvirtinta būtinybė atsisakyti iškastinio kuro. Pirmiausia susitarta „neleisti, kad vidutinė temperatūra pasaulyje kiltų daugiau kaip 2 oC palyginti su ikipramoniniu lygiu ir dėti visuotines pastangas temperatūros kilimą sumažinti iki 1,5 oC, palyginti su ikipramoniniu lygiu“.

3.1.

Per pastarąjį pusę amžiaus Žemės gyventojų skaičius išaugo tris kartus. Dėl pasaulio finansų sistemos trapumo iškilo ilgalaikio pasaulio ekonomikos sąstingio grėsmė. Didelis nedarbo lygis ir didėjančios energijos kainos sukėlė nestabilumą daugelyje šalių: padidėjo verslo sąnaudos ir vartotojams tenkanti našta.

3.2.

Pasaulis buvo priverstas keisti ekonominę paradigmą ir verslo modelius, – taip pat socialinėje srityje. Vykstant skaitmeninei revoliucijai ir sukūrus daiktų internetą, atsirado naujajai sistemai skirtų priemonių.

3.3.

Iki 2020 m. rinkoje prie tinklo bus prijungta daugiau kaip 50 mlrd. prietaisų, t. y. septyniskart daugiau nei gyvena žmonių Žemėje. Išmanusis telefonas jau dabar labiau nei kompiuteris tapo svarbiausiu ryšio su pasauliu langu. 2020 m. rinkoje išmaniųjų telefonų bus apie 6,1 mlrd.

3.4.

Daiktų internetas milijonams žmonių suteikė galimybę dalyvauti socialiniuose tinkluose. Atsirado geriau prie visuomenės organizacinės struktūros, kurioje daug dėmesio skiriama socialinei sanglaudai, pritaikytas dalijimosi ekonomikos modelis. Ekonomika pradeda pereiti nuo centralizuotų institucijų, valdomų vadovaujantis principu „iš viršaus į apačią“, prie dalijimosi, todėl daugumai atskirtų socialinių grupių suteikiama galimybė aktyviai dalyvauti ekonominiame gyvenime.

3.5.

Naudodamiesi internetinėmis platformomis, vartotojai gali tapti gamintojais, kurti bei platinti informaciją ir trimačiais spausdintuvais pagamintus gaminius. Šiose platformose galima dalytis automobiliais, būstu, drabužiais ir kitais daiktais. Vartotojas ir (arba) gamintojas gali pats mokytis internetu, konsultuotis sveikatos klausimais arba susirasti meistrą būstui atnaujinti. Socialiniams verslininkams nebūtina naudotis bankų paslaugomis – jie gali naudotis sutelktiniu finansavimu ir finansuoti savo ekonominę veiklą jaunoje dalijimosi ekonomikoje.

3.6.

Skaitmeninių galimybių pasaulyje socialinis kapitalas toks pat svarbus kaip finansinis kapitalas, prieiga tampa svarbesnė už nuosavybę, o „mainų vertės“ kapitalistinėse rinkose vietą vis dažniau užima „dalijimosi vertė“ bendradarbiaujančioje bendruomenėje.

3.7.

Plėtojant skaitmenines technologijas ir naujus verslo modelius energetikos sektoriuje, įskaitant decentralizuotos energijos gamybos modelį, kaimo vietoves, miestų aglomeracijas, gyvenamąsias vietoves, kurias sudaro vienai šeimai skirti namai, pavienių pastatų bendruomenes ir būstų kooperatyvus galima vertinti kaip dideles milžinišką potencialą turinčias jėgaines. Tai lyg decentralizuotų išteklių telkinys, iš kurio kyla nauja principu „iš apačios į viršų“ grindžiama ir namų ūkių, žemės ūkio įmonių, mažųjų ir labai mažų įmonių remiama energetinio saugumo doktrina.

3.8.

Energetikos sektoriuje internetu – įgyvendinant dalijimosi ekonomiką – sudarytos sąlygos milijonams žmonių dalyvauti socialiniuose tinkluose, gaminti elektros energiją savo namuose, biurų pastatuose, ant sandėlių stogų, o po to dalytis ja naudojantis energijos internetu taip, kaip šiandien kuriame informaciją ir keičiamės ja tinkle. Prie šios sistemos – ją vis dar reikia labai tobulinti – sudedamųjų dalių priskiriamas energijos kaupimas, energijos tinklų prijungimas prie interneto ir elektromobiliai.

4.1.

Pastangos gaminti švarią energiją siekiant papildyti rinką ir pakeisti iškastinį kurą paskatino keisti energijos sistemas ir nustatyti naujų dalyvių veikimo rinkoje taisykles.

4.2.

Pagal Lisabonos sutarties 2 straipsnio 3 dalį darnus vystymasis Europoje vyksta socialinės rinkos ekonomikos srityje. Labai svarbų vaidmenį šiuo atžvilgiu atlieka pilietinės visuomenės partneriai ir labai svarbu, kad visuomenė, pirmiausia – vietos lygmeniu, pritartų mūsų energijos sistemų keitimui.

4.3.

Europos Sąjunga yra nustačiusi energetikos sąjungos ir ES pavertimo efektyviai energiją vartojančia, mažo anglies dioksido kiekio ekonomika iki 2030 m. tikslus. Du pagrindiniai uždaviniai – 40 % sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir iki 27 % padidinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį, nenustatant konkrečių šalių rodiklių. Mažų energijos sąnaudų ekonomika turi užtikrinti energetinį saugumą, ekonomikos augimą ir mažą išmetamo CO2 kiekį, o ilgainiui – ir gamybos didinimą bei vietoje pagamintos energijos vartojimą. Iš naujausių duomenų matyti, kad 2014 m. naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius išmetamą CO2 kiekį pasaulyje pavyko sumažinti 380 mln. tonų.

4.4.

Vienas konkrečių Europos Sąjungos nustatytų 2030 m. tikslų – sumažinti privačių vartotojų ir įmonių energijos išlaidas. Naudodamiesi naujųjų technologijų suteikiamomis galimybėmis jie galės aktyviai įsitraukti į energijos rinką.

4.5.

ES energijos balansą lemia prekyba. Daugiau nei pusė 400 mlrd. EUR siekiančio ES vidaus metinio bendro vidaus energijos suvartojimo yra susijusi su importu. Remiantis kai kurių tyrimų rezultatais, ES priklausomybė nuo išorės energijos tiekimo iki 2030 m. gali siekti 70 %. Apskaičiuota, kad naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius 2014 m. iškastinio kuro naudojimą pasaulyje pavyko sumažinti 114 mln. tonų.

4.6.

Europos Sąjungai labai svarbu gerinti savo energijos balansą. Jis pagerėtų, pvz., jei energiją tiesiogiai gamintų pavieniai vartotojai iš daugelio vietos išteklių. Neturint plataus visuomenės pritarimo atsinaujinančiosios energijos gamybai, kuria būtų galima patenkinti vietos poreikius, daugeliui šalių gali būti sunku užtikrinti savo sistemų saugumą.

4.7.

Plėtojant energijos gamybos technologijas namų įrenginiuose, taikant vis geresnius energijos kaupimo sprendimus, perduodant energiją pažangiaisiais tinklais, naudojant pažangiuosius skaitiklius ir vietoje valdant energijos paklausą, vartotojų įrenginiai gali turėti didelį poveikį kiekvienos šalies energijos krepšeliui.

4.8.

Atsinaujinančiosios energijos sektorius suteikia svarbų postūmį techninėms inovacijoms. Jis labai svarbus, kad, įgyvendinant bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją, būtų galima iš esmės pakeisti Europos energijos sistemą.

4.9.

Pasyvių vartotojų virsmas aktyviais gaminančiais vartotojais įvairiuose sektoriuose ir galimybė įtraukti smulkiuosius verslininkus ir bendrosios rinkos strategiją į skaitmeninę daiktų interneto erą aprašytas 2016 m. gegužės mėn. Europos Komisijos Bendrosios skaitmeninės rinkos strategijos dokumente (COM(2015) 192 final); ši strategija grindžiama trimis ramsčiais: 1) geresnė prieiga prie internetinių prekių ir paslaugų, 2) skaitmeniniams tinklams ir paslaugoms klestėti tinkamos sąlygos ir 3) Europos skaitmeninės ekonomikos augimo potencialo didinimas. Ją įgyvendinant ES ekonomika galėtų gauti 415 mlrd. EUR per metus ir būtų galima sukurti šimtus tūkstančių naujų darbo vietų, taip pat atsinaujinančiosios energijos sektoriuje.

4.10.

Rinka, kurioje dominuoja stambieji energijos gamintojai ir tiekėjai, turėtų būti atveriama individualiems dalyviams ir turi tapti labiau decentralizuota. Elektros energija nebebus reguliuojama ir tiekiama „iš viršaus į apačią“, iš didžiųjų jėgainių – vartotojams. Ji bus gaminama naudojantis daugeliu decentralizuotų atsinaujinančiųjų energijos išteklių.

4.11.

Elektros energijos gamybos suskaidymo lygį reikia pritaikyti atsižvelgiant į energijos vartotojų ypatumus. Skirtumai šioje srityje pirmiausia gali būti susiję su energijai imlios pramonės veikla konkrečiose šalyse.

4.12.

Šiuo metu energetinis saugumas vis labiau priklauso nuo energijos sistemos atsparumo teroristų išpuoliams. Plėtodami decentralizuotą gamybą, kartu didiname energetinį saugumą, nes decentralizuota gamyba mažiau pažeidžiama terorizmo grėsmės atžvilgiu.

4.13.

Naudojant decentralizuotus energijos išteklius galima spręsti energijos tiekimo veiklos vykdytojams, kurių veiklai labai svarbi elektra (pvz., naminių paukščių auginimo ūkiams, perdirbimo gamykloms, šaltiesiems sandėliams), tęstinumo problemą. Vienose ES šalyse elektros energijos tiekimas nutrūksta ne ilgiau kaip 20 min. per metus, bet kitose susidaro vidutiniškai 450–500 minučių per metus. Gaminančių vartotojų mikroįrenginiais užtikrinamas tokių veiklos vykdytojų veiklos tęstinumas.

4.14.

Apskritai galimybėmis, teikiamomis plėtojant decentralizuotą vartotojų gaminamą energiją, galima naudotis socialiniu požiūriu svarbiose strategijoje „Europa 2020“ nustatytose ES srityse, t. y. spręsti su visuomenės senėjimu susijusias demografines problemas ir kovoti su skurdu bei socialine atskirtimi.

4.14.1.

Vienas iš šios strategijos tikslų – didžiulį skurdo ir socialinės atskirties riziką patiriančių žmonių skaičių – 122 mln. – sumažinti bent 20 mln. Pagalba bus teikiama veiklos rėmimo programomis, aktyvios darbo rinkos priemonėmis ir tiksliniais fondais, įskaitant bent 20 % Europos socialinio fondo biudžeto. Logistinė ir finansinė parama šiems žmonėms steigiant labai mažus energijos kooperatyvus ir (arba) dalyvaujant esamose vietinėse daiktų interneto įmonėse gali palengvinti profesinę ir socialinę integraciją ir padėti išvengti skurdo rizikos.

4.14.2.

Panašūs uždaviniai susiję su senjorų ekonomika. ES susiduria su iššūkiu, su kuriuo iki šiol dar nebuvo susidūrusi nė viena visuomenė: smarkiai didėja ilgaamžiškumas ir kartu vyksta bendras gyvenimo skaitmeninimas, dėl to reikia imtis neįprastų ekonominių sprendimų ir naujų socialinių strategijų.

4.14.3.

2060 m. kiekvienam jaunam žmogui teks du vyresnio amžiaus žmonės (1). Vyresnio amžiaus gyventojai ir darbuotojai turėtų būti laikomi ne grėsme ir našta visuomenei, bet asmenimis, teikiančiais galimybę skaitmeninės revoliucijos amžiuje kurti dideliu darbo vietų skaičiumi pasižyminčią ekonomiką, remtis didele vyresniojo amžiaus gyventojų patirtimi ir laisvu laiku, taip pat – nors ir nedideliu – finansiniu jų kapitalu, siekiant saugiai investuoti į skaitmeninio amžiaus įmones. Viena iš galimybių būtų vyresniojo amžiaus žmonių kaip e. senjorų įtraukimas į energijos gamybos veiklą, pvz., kuriant kolektyvines jėgaines gyvenamųjų namų kvartaluose arba daugiabučiuose namuose.

5.1.

Šiuolaikinis kapitalizmas išsiskiria tuo, kad vartojimo sąvokos apibrėžtis susiejama su gamybos ir pardavimo procesais, o vartojimas suprantamas nebe kaip pasiturinčiojo elito privilegija, bet kaip masinis reiškinys.

5.2.

Sąvoką „gaminantis vartotojas“ (angl. prosumer) 1980 m. pirmą kartą pavartojo rašytojas ir futuristas Alvin Toffler. Knygoje „Trečioji banga“ (angl. The Third Wave) vartotojų vykdomą gamybą jis apibrėžia kaip gamybos ir vartojimo skirtumų išnykimą rinkoje. „Trečioji banga“ buvo procesas, per kurį pavieniai asmenys arba organizuotos gaminančių vartotojų grupės dalyvavo gaminant asmeniniam naudojimui skirtus produktus ir kurio metu buvo peržengtos gamintojus ir vartotojus skiriančios ribos.

5.3.

Rinkos koncepcija, pagal kurią vartotojai, įskaitant namų ūkius, buvo laikomi tik pasyviais rinkos dalyviais, nebebuvo suderinama su uždaviniais, kilusiais plėtojant technologijas. Jau 1972 m. Marshall McLuhan ir Barrington Nevitt numatė, kad vykstant elektros technologijų plėtrai vartotojas galės tapti gamintoju.

5.4.

Šiuolaikinės ekonomikos pagrindas – saugus ir įperkamas energijos tiekimas vartotojams, kad siekiant kovoti su energijos nepritekliumi būtų galima atsižvelgti į būtinybę apsaugoti pažeidžiamas socialines grupes.

5.5.

Gaminantys vartotojai – pavieniai asmenys, jų grupės arba namų ūkiai ir žemės ūkio įmonės, galintys veikti organizuotai, pvz., susibūrę į asociacijas, fondus arba kooperatyvus, veikiantys kaip šalia namų arba ant gyvenamųjų ar komercinių pastatų įrengtais mažais įrenginiais (pvz., vėjo minijėgainėmis, fotovoltinėmis plokštėmis, saulės energijos kolektoriais ir šilumos siurbliais) pagamintos energijos gamintojai ir vartotojai. Gaminantys vartotojai taip pat gali būti mažosios įmonės, įskaitant socialines įmones, ir vietos valdžios institucijas.

5.6.

Vartotojų vykdomos gamybos koncepcija, be elektros gamybos, apima šildymą ir vėsinimą.

5.7.

Iš esmės gaminantys vartotojai gamina energiją savo asmeninėms reikmėms. Jie tampa vartojamų prekių bendragamintojais. Pavieniai asmenys, pagaminantys maždaug tiek energijos, kiek jos suvartoja, taip pat laikomi gaminančiais vartotojais, net jei šie du procesai nėra vienalaikiai. Pavyzdžiui, taip gali būti, jei jie gamina energiją daugiausia dienos metu, bet savo reikmėms jos suvartoja palyginti mažai, parduoda visą perviršį kitiems vartotojams, o daugiausia energijos suvartoja tada, kai patys jos pagamina daug mažiau.

5.8.

Kad pavieniai vartotojai galėtų užsiimti gamyba, reikia kitaip organizuoti gyvenimą. Tokia gamyba gali būti labai susijusi su nepasitenkinimu masine, standartizuota gamyba. Šiuolaikiniai skaitmeninio amžiaus vartotojai nori būti laikomi asmenybėmis ir turėti galimybę patenkinti savo poreikius ir lūkesčius. Jie sąmoningai įsitraukia į projektus, susijusius su aplinkos apsauga ir išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimu.

5.9.

Perėjimą prie šiuolaikiškos energijos sistemos gaminantys vartotojai sieja su plėtra, kūrybiškumo ir nepriklausomumo būtinybe. Aktyviausia gaminančių vartotojų grupė šioje rinkoje – interneto karta. Ši karta išsiskiria tuo, kad ji pasaulį vertina ne vartojimo, bet kūrimo požiūriu. Ji siekia atsižvelgti į poreikius, susijusius su laisve, visuomenės patikimumu, greitu gyvenimo tempu ir novatoriškumu.

5.10.

Pirmieji gaminančių vartotojų procesai atsirado užsiimant paprasta savitarnos veikla paslaugų srityje ir elektronine prekyba, taip pat mažinant vartojimo orientavimąsi į rinką. Kitos priežastys, dėl kurių vartotojai užsiima gamyba – pokyčiai darbo rinkoje, kasdienės veiklos kompiuterizavimas, galimybė dirbti iš namų (nuotolinis darbas), ilgesnis laisvalaikis ir poreikis kuo geriau jį išnaudoti.

5.11.

Su rinka susijusi priežastis, dėl kurios vartotojai užsiima prekyba ne tik energetikos sektoriuje – per krizę sumažėjusios namų ūkių pajamos, išaugusios prekių ir paslaugų kainos, būtinybė kasdien taupyti ir dėl ekonominių priežasčių pavienių asmenų vykdoma asmeninėms reikmėms skirtų prekių gamyba ir paslaugų teikimas.

5.12.

Daugelis šalių įžvelgia vienalaikio decentralizuotų energijos išteklių, įskaitant mikroįrenginius, plėtojimo naudą. Pastarųjų galios viršutinė riba paprastai siekia 50–100 kW. Tai pirmiausia pasakytina apie gaminančių vartotojų įrenginius.

5.13.

Vartotojų pagamintą energiją galima laikyti esmine sudedamąja perėjimo prie decentralizuotos gamybos dalimi, t. y. sprendimu, kuris paprastai pageidaujamas siekiant užtikrinti energetinį saugumą, taip pat atsižvelgiant į aplinkos apsaugos ir socialinius aspektus.

5.14.

Vartotojams plačiai užsiimant gamyba, turėtų būti daug lengviau įgyvendinti per Paryžiuje vykusią 21-ąją Klimato kaitos konferenciją nustatytas užduotis.

5.15.

Įgyvendindama savo energijos politiką, ES daugiausia dėmesio skiria vartotojams ir sudaro jiems sąlygas aktyviai naudotis naujosiomis technologijomis. Pastaraisiais metais atsirado naujų atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijų, skirtų didelio masto pramonės įrenginiams ir mažesnio masto projektams; kartu labai sumažėjo susijusių investicijų sąnaudos. Pavyzdžiui, saulės fotovoltinių modulių kaina nuo 2008 m. iki 2012 m. sumažėjo 80 %. Todėl įmonės ir namų ūkiai galėjo pradėti rentabiliai gaminti ir vartoti savo elektros energiją.

5.16.

Atsižvelgiant į vartotojų gaminamos energijos plėtojimo pranašumus, prasminga skatinti galinčius gaminti vartotojus aktyviai imtis veiklos šioje srityje. Šią paramą galėtų sudaryti kliūčių šalinimas ir administracinių procedūrų paprastinimas, paprastesnis prisijungimas prie tinklo ir palankios energijos pertekliaus pardavimo sąlygos.

6.1.

Energiją gaminančių vartotojų kooperatyvas yra savanoriškas neriboto skaičiaus asmenų susivienijimas, kuris turi juridinio asmens statusą ir kurio tikslas – narių pagalba bendrai patenkinti savo energijos poreikius.

6.2.

Gaminantis vartotojas gali veikti atskirai arba kartu su kaimynais daugiabutyje, kuriame gyvena kelios šeimos. Apie kooperatyvą kalbame tada, kai į įrenginius investuoja keli žmonės. Jie gali būti ištisos konkrečios vietos gyventojų grupės. Siekiama gaminti elektros energiją arba šilumą, naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius, siekiant atsižvelgti į asmeninius poreikius, ir galbūt parduoti bet kokį perviršį tinklui. Vokietijoje reikalaujama, kad šiuo tikslu susiburtų trys fiziniai asmenys, o Lenkijoje – dešimt fizinių asmenų arba trys juridiniai asmenys.

6.3.

Iš Vokietijos pastarųjų metų patirties matyti, kad kooperatyvai siekia ne didinti pelną, bet pirmiausia – teikti ekonominę paramą ir pagalbą savo nariams. Kas ketvirtas iš beveik tūkstančio kooperatyvų buvo finansuotas tik narių įnašais. Kitais atvejais du trečdaliai finansavimo gauti iš kooperatinių bankų. Kiekvienas narys, neatsižvelgiant į jo finansinio įnašo sumą, turi vieną balsą. Paprastai šio įnašo suma nėra didelė; ji nustatoma kooperatyvo įstatuose. Jei kooperatyvas patiria nuostolių, narių atsakomybė ribojama jų investicijų suma.

6.3.1.

Kooperatyvai, kaip bet kokia įmonė, turi veikti ekonomiškai efektyviai. Kooperatyvų pranašumas buvo tas, kad šiame sektoriuje tik labai nedidelė jų dalis patyrė bankrotą (apie 0,1 % visų Vokietijoje patirtų bankrotų). Iš pradžių vidutiniškai mokėta 5–6 % dividendų, dabar jie siekia vidutiniškai 2–3 %.

6.3.2.

Vokietijos savivaldybės – labai svarbios energijos kooperatyvų partnerės: jos ne tik suteikia galimybę investuoti į stogus ir savivaldybių pastatus. Merai dažnai imasi iniciatyvos kurti energijos kooperatyvus ir stengiasi sudominti šiuo sumanymu vietos gyventojus.

6.4.

Pažymėtinas energijos kooperatyvų kūrimo poveikis – galimybė gauti energiją mažesne kaina, nei būtų galima gauti individualiai.

6.5.

Energijos kooperatyvai labai sustiprina gaminančių vartotojų padėtį, palyginti su stambiaisiais energijos rinkos dalyviais.

6.6.

Energijos kooperatyvai taip pat tiesiogiai įtraukia vietos gyventojus į energetinio saugumo didinimo vietovėje procesą. Tai labai svarbu siekiant gerinti sprendimus, pritaikytus prie vietos bendruomenių poreikių ir sąlygų.

6.7.

Kooperatyvų judėjimas, ypač senosiose ES šalyse, atliko labai svarbų vaidmenį skatinant augimą ir didinant ekonomikos konkurencingumą, taip pat propaguojant tokias Europos vertybes, kaip solidarumas, autonomija ir demokratija. Ekonominis senųjų ES šalių kooperatyvų potencialas tebėra didžiulis. Dėl socialistinės buvusiojo socialistinio bloko Vidurio ir Rytų Europos šalių kooperatyvų judėjimo kilmės ir to meto politikos, pagal kurią kooperatyvai pateko į centrinės ir regioninės valdžios institucijų valdymo sritį, šiandien kooperatyvai vertinami įtariai ir nepagrįstai jaučiamas neigiamas požiūris į gaminančių vartotojų kooperatyvus.

6.8.

Taikant pasigamintos energijos vartojimo modelį, suteikta galimybė mažinti energijos sąnaudas, pirmiausia – mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurioms elektros energijos kaina yra didelė našta. Gyventojai pradėjo taikyti naujus modelius: nuo ant savo stogo arba trečiosioms šalims priklausančių stogų montuojamų fotovoltinių plokščių iki energijos kooperatyvų įgyvendinamų atsinaujinančiosios energijos gamybos projektų.