EUROPOS KOMISIJA
Briuselis, 2016 11 24
COM(2016) 724 final
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI
Pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkos padėties raida ir pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatų taikymas
{SWD(2016) 367 final}
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI
Pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkos padėties raida ir pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatų taikymas
1. TAIKYMO SRITIS
2012 m. kovo mėn. paskelbtas (ir vėliau į Reglamentą (ES) Nr. 1308/2013 1 – Bendrą žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentą įtrauktas) pieno sektoriaus teisės aktų rinkinys 2 3 yra 2012 m. spalio 3 d. įsigaliojęs ir iki 2020 m. birželio 30 d. taikomas teisinių nuostatų rinkinys.
BRO reglamento 225 straipsnio b punkte numatyta, kad Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai dvi atskaitas: vieną iki 2014 m. birželio 30 d., o kitą iki 2018 m. gruodžio 31 d. Ataskaitose turėtų būti apžvelgiami pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkos pokyčiai ir, visų pirma, 148–151 straipsnių, 152 straipsnio 3 dalies ir 157 straipsnio 3 dalies (pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatų) poveikis, įvertinant poveikį pieno gamintojams ir pieno gamybai nepalankiuose ūkininkauti regionuose, atsižvelgiant į bendrąjį tikslą palaikyti gamybą tokiuose regionuose. Ataskaitose taip pat turėtų būti apžvelgtos potencialios paskatos ūkininkams sudaryti bendros gamybos susitarimus, taip pat pateikta atitinkamų pasiūlymų.
Pirmąją reglamentu reikalaujamą ataskaitą Komisija patvirtino 2014 m. birželio 13 d 4 .
2015 m. rugsėjo 7 d. įvykusiame neeiliniame Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdyje 5 Komisija, atsižvelgdama į sudėtingą padėtį rinkoje, pasiūlė ataskaitą dėl pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio teikti anksčiau – 2016 m. vietoj iš pradžių numatytų 2018 m.
Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujanti Slovakija nustatė, kad jos pirmininkavimo laikotarpiu (2016 m. antrąjį pusmetį) tiekimo grandinės veikimas bus jos veiklos prioritetas. Šis klausimas buvo išnagrinėtas Žemės ūkio rinkų darbo grupėje.
Ši ataskaita parengta remiantis valstybių narių pateiktais atsakymais į klausimyną, taip pat įgyvendinimo taisyklėse 6 numatytais pranešimais. Tyrime taip pat panaudoti gamintojų organizacijų nepriklausomo tyrimo remiantis pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatomis, kurį buvo pavesta atlikti Jungtinio tyrimų centro Naujų technologijų tyrimų institutui, duomenys.
2. PIENO IR PIENO PRODUKTŲ RINKOS PADĖTIES RAIDA
Po istoriškai aukštų pieno ir pieno produktų kainų laikotarpio pieno sektoriuje 2013 m. pabaigoje ir 2014 m. pradžioje sekė pasaulio mastu pasireiškęs nesubalansuotos pasiūlos ir paklausos rinkoje etapas. Jis truko visus 2015 m. ir pirmąjį 2016 m. pusmetį. Nors pasaulinei paklausai neigiamą poveikį turėjo 2014 m. rugpjūčio mėn. Rusijos paskelbtas importo draudimas ir sumažėjęs Kinijos importas pirmąjį 2015 m. pusmetį, pasaulinė pasiūla, skatinama gerų pirkimo kainų ir palankių oro sąlygų, išaugo.
Apsaugos priemones Komisija nenutrūkstamai taikė nuo 2014 m. rugsėjo mėn. Nugriebto pieno miltelių valstybinis intervencinis pirkimas buvo leidžiamas nuo 2015 m. liepos mėn.
Rinkos sąlygos pagerėjo išaugus ES pieno produktų kainoms 2016 m. pavasarį. Šie teigiami požymiai dar nereiškia geresnių pieno supirkimo kainų ūkininkams, tačiau, remiantis skaičiavimais, tendencijos pakito 2016 m. rugpjūčio mėn.
Vidutinės trukmės laikotarpiu pieno ir pieno produktų perspektyvos išlieka palankios. Vis dar tikimasi, kad pasaulinė ir nacionalinė paklausa nuosekliai didės ir tai suteiks galimybę ES pieno sektoriui vystyti gamybos potencialą, pagerinti savo padėtį ir padidinti savo dalį pasaulio rinkose.
Išsamesnės informacijos apie rinkos padėties raidą ir perspektyvas galima rasti prie šios ataskaitos pridedame Komisijos tarnybų darbiniame dokumente.
3. PIENO SEKTORIAUS TEISĖS AKTŲ RINKINIO NUOSTATŲ VEIKIMAS 7
Pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatų taikymo sritis ir aprėptis skiriasi. Nuostatos dėl privalomų sutarčių gali būti taikomos visų rūšių pieno surinkimo sistemoms. Tačiau nuostatos dėl gamintojų organizacijų (GO) ir kolektyvinių sutarčių yra paprastai dažniau taikomos tose valstybėse narėse, kuriose kooperatyvai yra mažiau išsivystę.
Nuostatos dėl kolektyvinių sutarčių taikomos tik gamintojams, susijungusiems į pripažintas GO, su sąlyga, kad kooperatyvo nariu tapęs ūkininkas , nėra įpareigojamas pristatyti žalią pieną 8 .
1 diagramoje apskaičiuota pristatyto karvių pieno dalis pagal sutartinio susitarimo tipą. Pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatos dėl gamintojų organizacijų ir kolektyvinių derybų yra taikomos maždaug 36 proc. ES pristatomo karvės pieno (t. y. ne kooperatyvų pristatomam pienui).
1 diagrama. Sutartiniai santykiai
Tolesniuose skirsniuose apžvelgiama kiekvienos pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatos įgyvendinimo būklė. Išsamesnės informacijos apie privalomų sutarčių ir gamintojų organizacijų raidą galima rasti prie šios ataskaitos pridedamame Komisijos tarnybų darbiniame dokumente.
3.1. Privalomos sutartys (148 straipsnis)
Pagal BRO reglamento 148 straipsnyje numatytas privalomas sutartis pristatomas 41 proc. ES pristatomo pieno 13-oje valstybių narių.
1 lentelė Privalomos sutartys
|
Valstybė narė |
Nacionalinės teisės aktai |
Trumpiausia
|
Rašytinės sutartys / privalomi pasiūlymai sudaryti sutartį |
|
Prancūzija |
2011 m. balandžio mėn. |
5 metai |
Sutartys ir pasiūlymai |
|
Italija |
2012 m. kovo mėn. |
1 metai |
Sutartys ir pasiūlymai |
|
Ispanija |
2012 m. spalio mėn. |
1 metai |
Sutartys ir pasiūlymai |
|
Lietuva |
2012 m. spalio mėn. |
- |
Sutartys |
|
Vengrija |
2012 m. gruodžio mėn. |
6 mėnesiai |
Sutartys |
|
Slovakija |
2012 m. gruodžio mėn. |
- |
Sutartys |
|
Kroatija |
2013 m. birželio mėn. |
6 mėnesiai |
Sutartys |
|
Kipras |
2013 m. birželio mėn. |
1 metai |
Sutartys |
|
Portugalija |
2013 m. birželio mėn. |
6 mėnesiai |
Sutartys ir pasiūlymai |
|
Bulgarija |
2013 m. lapkričio mėn. |
6 mėnesiai |
Sutartys |
|
Rumunija |
2014 m. vasario mėn. |
6 mėnesiai |
Sutartys ir pasiūlymai |
|
Slovėnija |
2015 m. sausio mėn. |
1 metai |
Sutartys |
|
Lenkija |
2015 m. spalio mėn. |
- |
Sutartys |
Bulgarijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje privalomomis rašytinėmis sutartimis reguliuojami tik gamintojų ir pirmųjų pirkėjų santykiai. Kitose valstybėse narėse yra nustatytos visiems ūkininkų ir perdirbėjų grandinės, įskaitant tarpininkus, tiekimo santykiams taikomos sąlygos.
Pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatomis nereguliuojamos nei pristatymo sutartys, sudarytos tarp ūkininkų ir kooperatyvo, kuriam jie priklauso, nei gerosios praktikos kodeksai. Tačiau į juos kartais gali būti įtrauktos nuostatos, panašios į BRO reglamento 148 straipsnio nuostatas.
Remdamiesi pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatomis, 2012 m. Jungtinėje Karalystėje gamintojai ir perdirbėjai susitarė dėl savanoriško praktikos kodekso 9 . Kodekse numatytas sutarčių sudarymas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir tos, kurios nustatytos pieno sektoriaus teisės aktų rinkinyje. Pagal tokias sutartis pristatoma daugiau kaip 85 proc. žalio pieno produkcijos šioje valstybėje narėje. 2014 m. Škotijos Parlamentas atliko kodekso veikimo peržiūrą ir iš esmės pripažino jį tinkamu.
Belgijoje neprivalomi tarpšakiniai kodeksai (visų pirma įskaitant susitarimus dėl kokybės, susitarimus dėl ūkininkams ir pirkėjams taikomo pranešimo laikotarpio, tvarumo susitarimus ir susitarimus dėl gamintojų organizacijų vaidmens), kurių laikosi 85 proc. gamintojų ir 98 proc. pirkėjų, buvo priimti 2009 m.
Vokietijoje privalomos žalio pieno pristatymo taisyklės įsigaliojo dar prieš priimant pieno sektoriaus teisės aktų rinkinį ir jos iš esmės atitinka BRO reglamento 148 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
Ispanijoje įvairūs savanoriški gerosios praktikos kodeksai ir konvencijos, kurių laikosi žemės ūkio maisto produktų sektoriaus dalyviai ir, visų pirma, pieno sektoriaus tarpšakinė organizacija (TO), buvo priimti 2015 m. 10
Pagal privalomas sutartis (numatytas BRO reglamento 148 straipsnyje), savanoriškus kodeksus ir kooperatyvų pagrindu plėtojamus santykius apie 95 proc. viso ES pristatomo pieno dabar yra pristatoma pagal kokios nors formos oficialų susitarimą.
3.2. Gamintojų organizacijos (GO) ir jų asociacijos (GOA) (152 straipsnio 3 dalis)
Iki 2015 m. pabaigos pagal pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatas 11 valstybių narių buvo pripažinta 260 GO (daugiausia trijose valstybėse narėse – Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. Tik viena iš jų jungia avies pieno gamintojus. GO pripažinimo kriterijų kiekvienoje valstybėje narėje dabartinė padėtis ir pripažintų GO skaičius yra apibendrinti šios ataskaitos priedo A lentelėje.
3.2.1 Kaip valstybės narės vertina GO
Daugumos valstybių narių gamintojų organizacijų nuomone, GO ir GOA turi galimybių jose, išskyrus tas šalis, kurios teigia turinčios tinkamai veikiančią kooperatyvų sistemą arba gamintojų grupių pagrindu veikiančias struktūras. Labiausiai išsivysčiusią GO struktūrą turinti Vokietija teigia, kad esamas GO reikėtų pertvarkyti į didesnes struktūras (GOA), o ne kurti naujas GO. Prancūzijoje susidomėjimas GOA taip pat išaugo.
259 pripažintų karvės pieno GO metinė parduodama produkcija sudarytų maždaug 13 proc. viso ES pristatomo pieno kiekio 2015 m., ir 37 proc. viso ne kooperatyvų grandinėmis ES pristatomo pieno. Pagrindinės priežastys, dėl kurių nėra didesnio įsitraukimo, yra:
1) nepakankamos ūkininkų žinios apie prisijungimo prie GO tikslus, poveikį ir privalumus;
2) finansinės paramos GO steigti trūkumas (iš dalies taip pat siejamas su informacijos trūkumu, nes yra tokių galimybių pagal kaimo plėtros programą);
Kitos nurodytos priežastys:
Administracinė ir finansinė našta, susijusi su gamintojų organizacijų steigimu ir pripažinimu.
Kai kuriose ES 13 valstybėse narėse ūkininkai, išstoję iš kooperatyvų pagrindu veikiančių gamybos sistemų, veikusių iki 1992 m., ir įsteigę privačias įmones, gali nenorėti vėl jungtis prie kolektyvinių struktūrų. Taip pat pranešama apie baimę netekti savarankiškumo platesne prasme.
Ūkininkai nežino sėkmės pavyzdžių, kurie galėtų paskatinti juos perimti geresnę praktiką.
Netikrumas dėl GO ir GOA galimybių laisvai veikti pagal konkurencijos taisykles.
Skeptiškas požiūris į GO gebėjimus pasiekti geresnių rezultatų kolektyvinėmis derybomis arba užtikrinti pieno surinkimą visiems jų nariams.
Atsižvelgdamos į šiuos trūkumus, valstybės narės siūlo keletą idėjų, kaip paskatinti naujų GO kūrimą arba pagerinti esamų GO veikimą (ir, laikantis platesnio požiūrio, skatinti ūkininkus sudaryti bendrus gamybos susitarimus):
Didinti ūkininkų informuotumą apie GO veikimą ir galimybes.
Gerinti GO darbuotojų valdymo ir derybų įgūdžius.
Teikti finansinę paramą GO steigti ir veiklai plėtoti. Parama GO steigti jau teikiama pagal antrąjį ramstį 11 , nors ji yra įtraukta tik į 16 valstybių narių programas 12 . Veiklos srityje pagal kaimo plėtros politiką jau yra numatytos tam tikros priemonės bendradarbiavimo, mokymo ir (arba) konsultacijų ir investavimo srityse. Todėl vykdant bet kokią iniciatyvą šioje srityje turėtų būti siekiama geriau panaudoti jau turimas priemones, o ne kurti naujas.
Teikti finansines paskatas GO ir kooperatyvams investuoti į perdirbimo pajėgumus, kad jie galėtų patys perdirbti pieną ir gauti didesnę dalį galutinės pridėtinės vertės. Šios galimybės jau egzistuoja pagal kaimo plėtros programas 13 .
Teikti pirmenybę GO, o ne individualiems gamintojams, siekiantiems pasinaudoti pagalbos schemomis, – išmokėti joms priemokas ir teikti didesnį prioritetą nustatant tinkamumo kriterijus arba skiriant didesnę bendro finansavimo sumą.
3.2.2 GO ir ūkininkų atstovų požiūris
Siekiant nustatyti priežastis, nulėmusias GO įsteigimą, ir suprasti narystės joje naudą ir trūkumus, visų pagal pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatas pripažintų GO buvo paprašyta atsakyti į apklausos klausimus. Į šalies, kurioje įsisteigusi GO, nacionaline kalba pateiktus klausimyno klausimus atsakė 63 GO.
Dažniausia daugumos respondentų nurodoma GO įsteigimo priežastis yra geresnės pieno kainos, toliau seka stabilesnės kainos, bendras gamintojo padėties tiekimo grandinėje pagerinimas ir pieno surinkimo užtikrinimas visiems GO nariams.
Kalbant apie tikslus, apie 60 proc. GO patvirtino, kad joms iš dalies arba visiškai pavyko užtikrinti stabilesnes kainas. Beveik 70 proc. GO pavyko užtikrinti geresnes kainas, o apie 20 proc. GO patvirtino, kad joms visai nepavyko pasiekti nė vieno iš šių dviejų tikslų. Apie 65 proc. GO pranešė, kad joms iš dalies arba visiškai pavyko pagerinti gamintojų padėtį tiekimo grandinėje, o 14 proc. teigė, kad joms nepavyko to padaryti.
Tikslas, kurį pavyko geriausiai įgyvendinti, yra pieno surinkimo užtikrinimas visiems GO nariams. Beveik 60 proc. respondentų nurodė, kad jiems pavyko visiškai įgyvendinti šį tikslą. Įtraukus atsakymus apie dalinį šio tikslo įgyvendinimą, šis procentinis dydis siekia 71 proc. Geresnio rinkos informacijos gavimo, siekiant priimti su gamyba susijusius sprendimus, tikslas taip pat buvo pasiektas iš dalies arba visiškai maždaug 73 proc. atvejų, nors dažniau šis tikslas buvo pasiektas tik iš dalies.
Į apklausą įtrauktų GO pagrindinė veikla yra daug platesnė, nei tik derybos dėl kainų (maždaug 85 proc. GO atvejų). GO taip pat derasi dėl pristatymo apimčių (maždaug 75 proc.), pristatymo sąlygas (maždaug 60 proc.) ir mokėjimo sąlygas (maždaug 70 proc.). Dauguma šių GO (maždaug 80 proc.) teikia vieną ar daugiau paslaugų, kuriomis sukuriama pridėtinė pieno tiekimo vertė ir (arba) remiama ši gamintojų veikla: pieno surinkimo (maždaug 50 proc.), informacijos ir (arba) patirties mainai (maždaug 65 proc. ), kokybės kontrolės organizavimas (maždaug 50 proc.), techninių arba ekonominių konsultacijų organizavimas (40 proc.), bendro žaliavų pirkimo organizavimas (maždaug apie 30 proc.).
Kaip teigia GO, pagrindinė nauda, kurią gauna GO priklausantys ūkininkai, yra galimybė kolektyviai derėtis dėl sutarčių sąlygų ir geriau valdyti pieno kiekius. Kai kurios GO kaip pranašumus taip pat nurodo geresnes pieno kainas, verslo stabilumą, vieno atstovo santykiams su perdirbėjais turėjimą ir geresnę rinkos informaciją.
Trūkumai, su kuriais susiduria GO priklausantys ūkininkai, yra nurodomi rečiau. Keli respondentai nurodo tokius trūkumus: įnašai, kuriuos turi mokėti GO nariai, reikalaujami žmogiškieji ir materialieji ištekliai ir ūkininkų nepriklausomybės apribojimas priimant verslo sprendimus.
Tik 11 iš 63 GO svarstytų galimybę tapti perdirbimo kooperatyvu, visų pirma, dėl verslo vystymo, jų nariams mokamų geresnių kainų už pieną ir gamintojo padėties tiekimo grandinėje pagerinimo galimybės. Didžioji dauguma GO iš tikrųjų nesvarsto šios galimybės visų pirma todėl, kad tam reikia didelių investicijų (viešosios paramos nepakanka), taip pat todėl, kad GO nariai nepakankamai domisi verslu.
Dauguma respondentų mato galimybę sukurti daugiau GO savo valstybėse narėse (tokios galimybės nemato tik 11 respondentų). Nepakankamai organizuotas sektorius, sėkmės pavyzdžių trūkumas ir tam tikras ūkininkų nenoras bendradarbiauti, kuris yra taip pat susijęs su ūkininko interesu tiesiogiai palaikyti ryšius su pirkėjais, yra pagrindinės nurodomos priežastys, dėl kurių GO potencialas dar nėra visapusiškai išnaudotas.
Atitinkamai į apklausą buvo įtrauktos ir ūkininkų organizacijos, visų pirma siekiant įvertinti GO galimybes jų valstybėse narėse.
Tarp valstybių narių, neturinčių pripažintų GO, Danijai, Suomijai, Nyderlandams, Švedijai, Austrijai, Airijai, Slovėnijai ir Lenkijai atrodo, kad ši priemonė neturi jokių galimybių, nes kooperatyvų (Lenkijoje – gamintojų grupių) struktūra jau suteikia galimybę gerai organizuoti sektorių. Lietuva, siekdama paaiškinti GO nebuvimą ir jų ribotas galimybes, nurodo nepakankamą sektoriaus organizavimą. Apie teigiamą GO galimybių suvokimą praneša Estijos ir Latvijos ūkininkų atstovai.
Tarp valstybių narių, turinčių pripažintas GO, šios priemonės galimybes jau baigiama išnaudoti Vokietijoje, Italijoje ir Prancūzijoje, kurių GO sudaro 92 proc. visų pripažintų GO Europos Sąjungoje. Kalbant apie Prancūziją, tikėtina, kad joje GO skaičius mažės, tačiau jos bus didesnės (arba sugrupuotos į GOA) ir apims kelis sektorius (jų produkcija naudosis daugiau nei vienas perdirbėjas).
Ūkininkų organizacijoms atrodo, kad GO turi mažai galimybių Ispanijoje (nepakankamai organizuotas sektorius, priemonė nėra patogi), Čekijoje (ūkiai jau yra santykinai dideli), ir Portugalijoje ir Belgijoje (gerai išvystyta kooperatyvų struktūra). Kita vertus, Kroatijos, Rumunijos ir Jungtinės Karalystės atstovai mano, kad yra akivaizdžių galimybių jų teritorijoje įsteigti daugiau GO.
3.3. Kolektyvinės sutartys (149 straipsnis)
Apie 2014 ir 2015 m. pagal kolektyvines sutartis pristatytus žalio pieno kiekius pranešė šešios valstybės narės. Pagal kolektyvines sutartis pristatytas kiekis sudarė 25 proc. jų viso 2015 m. pristatyto kiekio, kuris siekia maždaug 13 proc. viso ES pristatyto žalio pieno.
Nebuvo pranešta apie jokius konkurencijos valdžios institucijų įsikišimo atvejus dėl to, kad būtų pažeidžiama konkurencija arba dėl kolektyvinių sutarčių būtų padaryta didelė žala žalią pieną perdirbančioms MVĮ.
2 lentelė. Pagal sudarytas kolektyvines sutartis 2014 ir 2015 m. pristatytas karvės pienas
|
Valstybė narė |
Pagal kolektyvines sutartis suderėtas kiekis (tūkst. t.) |
VN pristatomo pieno
|
Pagal kolektyvines sutartis suderėtas kiekis (tūkst. t.) |
VN pristatomo pieno
|
|
2014 m. |
2015 m. |
|||
|
Bulgarija |
0 |
- |
5,6 |
1,1 % |
|
Čekija |
1 053 |
44 % |
497 |
17 % |
|
Vokietija |
14 249 |
45 % |
13 253 |
42 % |
|
Ispanija |
840 |
13 % |
621 |
9 % |
|
Prancūzija |
4 469 |
18 % |
5 171 |
20 % |
|
Jungtinė Karalystė |
0 |
- |
820 |
5 % |
Ispanijoje esanti vienintelė pripažinta avies pieno GO pranešė apie tai, kad 2014 m. pagal kolektyvines sutartis buvo pristatyta 71 000 tonų, o 2015 m. – 46 000 tonų (beveik 100 proc. parduoti skirto jos produkcijos kiekio). Pristatyto pieno kiekis sumažėjo dėl sumažėjusio GO narių skaičiaus (nuo 729 iki 548). Be to, 2015 m. Ispanijoje buvo įsteigta viena nauja GO, o viena neteko pripažinimo, tačiau įsisteigusi naujoji GO yra daug mažesnė.
Pagal kolektyvines sutartis pristatyto pieno kiekis Čekijoje 2015 m. sumažėjo daugiausia dėl to, kad tais metais veiklą nutraukė 7 GO.
Prancūzijoje per paskutinius trejus metus pristatomo pieno kiekis nuosekliai didėjo – tai atitiko kiekvienais metais naujai pripažįstamų GO skaičių.
Vokietijoje ši procentinė dalis išlieka gana stabili atsižvelgiant į tai, kad beveik neliko galimybių įsteigti naujas GO, taigi, bet koks pokytis daugiausia yra susijęs su viso šalyje pristatomo pieno kiekio pokyčiais. Didėjant GOA vaidmeniui, 2015 m. ši procentinė dalis, palyginti su 2014 m., šiek tiek sumažėjo: dvi iš keturių pripažintų GOA pareiškė, kad pagal kolektyvines sutartis 2015 m. suderėta iš viso dėl 5,5 mln. tonų (tai sudaro 42 proc. viso pagal kolektyvines sutartis suderėto kiekio).
Kai kurie valstybių narių nurodyti sėkmę garantuojantys veiksniai, teikiantys galimybę toliau plėtoti kolektyvines sutartis, yra susiję su:
Tinkamu GO dydžiu. Kad GO turėtų realią derybinę galią, ji turi būti bent nustatyto mažiausio dydžio. Kita vertus, ir pernelyg didelės naujai įsteigtos GO gali būti neveiksnios. Vokietija ir Prancūzija yra daugiausiai pripažintų GO turinčios valstybės narės, kurios pagal kolektyvines sutartis pristato didžiausią dalį pieno. Šių šalių GO jungia atitinkamai vidutiniškai 100 ir 250 ūkininkų. Atrodo, kad būtų pageidautina pirmajame etape įsteigti lengvai valdomo dydžio GO, kurios vėliau išsiplėstų į didesnes struktūras (pavyzdžiui, GOA), o ne mažą veiklos pajėgumą turinčias didžiules 1000–2000 narių turinčias GO.
Reikėtų gerinti pieno supirkėjų informuotumą apie dalyvavimo kolektyvinėse derybose su ūkininkų grupėmis potencialią naudą (palengvintos derybos, sumažintos sandorio sąnaudos, garantuotas aprūpinimas žaliavomis ir geresnė komunikacija).
Finansinė parama GO (be to, kas jau turima), teikiama su sąlyga, kad bus pasiekti kolektyvinių sutarčių tikslai, galėtų paskatinti šią praktiką ir skatinti tolesnę gamintojų ir perdirbėjų integraciją.
Kad GO veikla būtų veiksminga, būtinas gamintojų solidarumas. Pasinaudodami galimybe apeiti GO pasiektus susitarimus, kad gautų palankesnes sąlygas, ūkininkai trukdo GO tinkamai veikti.
Dauguma apklausoje dalyvavusių GO (73 proc.) nurodė, kad GO nariai privalo laikytis kolektyvinės sutarties įsipareigojimų. Tik 9 iš 63 respondentų, kurie yra GO nariai, derasi ir (arba) pristato dalį savo pieno ne per GO. Sutartis sudaro ūkininkai arba GO jų vardu – pastarasis variantas yra dažniausias (beveik 60 proc. atvejų).
3.4. Sūrio, pažymėto saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografine nuoroda, pasiūlos reguliavimas (150 straipsnis)
Dvi valstybės narės priėmė taisykles dėl SKVN / SGN pažymėto sūrio pasiūlos valdymo (Prancūzija dėl Comté, Beaufort, Reblochon ir Gruyère ir Italija dėl Asiago, Grana Padano, Parmigiano Reggiano ir Pecorino Romano). Atitinkami pranešimai skelbiami pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio svetainėje 14 .
Abi valstybės narės teigiamai vertina šios priemonės veiksmingumą siekiant tinkamai suderinti pasiūlą ir paklausą, stabilizuoti kainas ir apsaugoti gamybą mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse.
3.5. Tarpšakinės organizacijos (TO) (157 straipsnio 3 dalis)
10 pieno sektoriaus TO yra pripažintos penkiose valstybėse narėse: Prancūzijoje (iš viso 6, iš kurių 4 regioninės), Ispanijoje, Vengrijoje, Nyderlanduose ir Portugalijoje. Vengrijoje TO apima tris tiekimo grandinės etapus nuo gamintojų iki mažmenininkų, o likusios TO jungia tik gamintojus ir gamybos sektorių (Nyderlanduose prekybos organizacija yra užmezgusi partnerystę su TO ir dalyvauja jos valdyboje kaip patarėja).
Visos šios penkios valstybės narės mano, kad jų TO tinkamai jungia skirtingų tiekimo grandinės suinteresuotųjų subjektų interesus.
Tarp tų valstybių narių, kurios nėra pripažinusios jokių TO, Italija, Slovėnija, Lenkija, Graikija, Rumunija, Kroatija, Belgija ir kiek mažiau Latvija mato galimybę sukurti tokias struktūras. Kitais atvejais gerai išvystytas kooperatyvų modelis arba nedidelis ūkio subjektų susidomėjimas yra pagrindinės priežastys, dėl kurių nesinaudojama šia priemone.
Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 15 210 straipsnyje numatyti pripažintų TO susitarimai ir suderinti veiksmai, kuriems tam tikromis sąlygomis netaikoma SESV 101 straipsnio 1 dalis.
Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 164 straipsnyje nustatyti reikalavimai dėl taisyklių taikymo išplėtimo mechanizmo, kurį gali taikyti TO. Atsižvelgdama į šias nuostatas 2015 m. ir 2016 m. Prancūzija pateikė keturis pranešimus apie regioninių TO narių indėlį finansuojant pieno sektoriaus bendro intereso bendrą veiklą.
Apklausoje dalyvavusios GO ir ūkininkų organizacijos pritaria, kad siekiant pagerinti TO veiksmingumą, joms reikia suteikti daugiau galimybių veikti. Keletas jų teigia, kad reikalavimai dėl taisyklių taikymo išplėtimo mechanizmo turėtų būti lankstesni, arba turėtų būti sustiprintas TO krizių prevencijos ir valdymo vaidmuo (visų pirma dėl gamybos planavimo platesne nei BRO 222 straipsnyje jau numatyta reikšme).
3.6. Privalomas deklaravimas pieno ir pieno produktų sektoriuje (151 straipsnis)
Reikalaujama, kad nuo 2015 m. gegužės 1 d. ne vėliau kaip 25-ą kiekvieno mėnesio dieną valstybės narės praneštų Komisijai apie ankstesnį mėnesį jų teritorijoje įsisteigusiems pirmiesiems pirkėjams pristatytą visą žalio pieno kiekį.
Išskyrus keletą išimčių, valstybių narių pateikta informacija apie priemones, taikomas siekiant užtikrinti atitiktį šiems teisės aktų reikalavimams, pagrįstai įrodo, kad apie visą per mėnesį pristatytą kiekį yra pranešama per nustatytą terminą.
25-os dienos termino laikymasis per pirmuosius 13 mėnesių nuo tada, kai buvo įdiegta pranešimo sistema (nuo 2015 m. balandžio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. imtinai) yra išsamiai nurodytas šios ataskaitos priedo B lentelėje. Termino visiškai laikėsi 12 valstybių narių, o 8 valstybės narės pastebimai pagerino savo veiklos rezultatus pirmaisiais 2016 m. mėnesiais. Nepakankami rezultatai yra tų valstybių narių, kurios pirmiesiems pirkėjams taiko mažiau ribojančias taisykles.
4. PIENO SEKTORIAUS TEISĖS AKTŲ RINKINIO POVEIKIS PIENO GAMINTOJAMS IR PIENO GAMYBAI NEPALANKIUOSE ŪKININKAUTI REGIONUOSE
Kadangi pieno gamybos atveju nėra vienodos sąvokos „nepalankūs ūkininkauti regionai“ apibrėžties, valstybių narių buvo paprašyta paaiškinti, kokius kriterijus jos taikė šiuo atveju. Buvo nurodyti penki teisiniai pagrindai. Dažniausiai (12 valstybių narių) buvo pateikiama nuoroda į „plotus, kuriuose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 1305/2013 31 ir 32 straipsniuose. Kitos valstybės narės pateikė nuorodą į „mažiau palankias ūkininkauti vietoves“ (Reglamentas Nr. 1257/1999), „mažiau išsivysčiusius regionus“ (Reglamentas Nr. 1308/2013) ir direktyvas 75/268/EEB ir 85/148/EVC. 6 valstybės narės pateikė kitus apibūdinimus be teisinių nuorodų, o 4 valstybės narės nepateikė jokios nepalankių ūkininkauti regionų apibrėžties.
Remiantis šiomis gana skirtingomis nepalankių ūkininkauti regionų apibrėžtimis, pieno gamybos dalis tuose regionuose kistų taip, kaip nurodyta toliau pateiktoje diagramoje.
2 diagrama Pieno gamyba nepalankiuose ūkininkauti regionuose
2 diagramoje pavaizduotas gana stabilus pieno gamybos nepalankiuose ūkininkauti ir tokių kliūčių neturinčiuose regionuose pasiskirstymas per keletą metų. Pastebimas skirtumas yra tik Kroatijoje, tačiau tai yra greičiau nepalankaus ūkininkauti regiono apibrėžties pakeitimo pasekmė, o ne realus padėties pasikeitimas skirtinguose regionuose.
Valstybės narės nepraneša apie jokį pastebimą pieno gamybos ir pieno gamintojų skaičiaus tendencijos pasikeitimą nepalankiuose ūkininkauti ir tokių kliūčių neturinčiuose regionuose. Pieno gamybos augimo ir ūkių apleidimo lygis iš tikrųjų beveik nėra susijęs su teritorijos, kurioje vykdoma pieno gamyba, pažeidžiamumu. Lygiai tą patį galima pasakyti apie stabilią ir augančią pieno gamybą ir kartu mažėjantį įmonių skaičių (įmonės turi didesnes bandas ir didesnį karvės primilžį).
Kalbant apie sutartinius santykius, valstybių narių pateikti atsakymai rodo, kad santykinė pieno kooperatyvų reikšmė yra didesnė nepalankiuose ūkininkauti regionuose nei kituose šalies regionuose. Taip yra Italijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Estijoje ir, kiek mažiau, Portugalijoje, Graikijoje ir Rumunijoje, kuriose į perdirbimo ir surinkimo kooperatyvus pristatomo pieno bendra procentinė dalis yra didesnė nepalankiuose ūkininkauti regionuose (todėl privačių perdirbėjų dalis yra mažesnė), negu nurodyta 1 diagramoje. Atsižvelgiant į šį faktą, pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatos dėl sutartinių santykių, GO ir kolektyvinių sutarčių gali turėti santykinai mažesnę svarbą nepalankiuose ūkininkauti regionuose.
Valstybės narės pieno sektoriaus teisės aktų rinkinį apskritai laiko naudinga priemone, iš esmės padedančia restruktūrizuoti pieno sektorių, tačiau kartu pripažįsta, kad šis rinkinys nėra specialiai pritaikytas nepalankiems ūkininkauti regionams. Prancūzija yra vienintelė valstybė narė, pranešusi apie pastebėtą GO ir SKVN / SGN pažymėto sūrio pasiūlos reguliavimo naudą siekiant palaikyti pieno gamybą nepalankiuose ūkininkauti regionuose (ūkių apleidimo lygis yra šiek tiek mažesnis kalnuotose vietovėse nei žemumose).
5. IŠVADOS
Pieno sektoriaus teisės aktų rinkinys buvo priimtas po 2009 m. krizės. Jo pagrindinis tikslas buvo pagerinti gamintojų padėtį tiekimo grandinėje. Yra įrodymų, kad šiuo teisės aktų rinkiniu, taip pat įvairiais kitais gamintojų kolektyviniais veiksmais, kurie yra platesni nei nustatyta šiame teisės aktų rinkinyje, iš dalies pavyko tai pasiekti ir kad galima dar labiau prasmingai pagerinti šią padėtį:
Tose valstybėse narėse, kuriose kooperatyvų yra mažai, plačiai taikomos privalomos tiekimo sutartys. Šia priemone įforminami valstybių narių, kurių pristatomas pieno kiekis sudaro 41 proc. viso ES pristatomo kiekio, santykiai tarp gamintojų ir perdirbėjų.
Gamintojų organizacijos yra pripažintos 11 valstybių narių. Šios GO duoda apčiuopiamų rezultatų ūkininkams: daugiau kaip 60 proc. apklausoje dalyvavusių GO pranešė parduodančios pieną geresnėmis ir stabilesnėmis kanomis. Daugumos GO veikla yra daug platesnė nei derėjimasis dėl kainų ir pristatomo pieno kiekio: 80 proc. GO teikia vieną ar daugiau pridėtinę pieno tiekimo vertę sukuriančių paslaugų ir (arba) remia gamintojų veiklą, pavyzdžiui, pieno surinkimą, kokybės kontrolę, techninę paramą ir bendrą žaliavų įsigijimą. Turėtų būti vertinami sėkmingi pavyzdžiai šioje srityje padedantys gerinti pieno gamintojų veiksmingumą ir atsparumą ilguoju laikotarpiu.
Su pirmaisiais pirkėjais sudaromos kolektyvinės sutartys, kurias ūkininkai laiko vienu iš svarbiausių naudingų narystės GO dalykų, dažniausiai buvo sudaromos Vokietijoje, Prancūzijoje ir Čekijoje, ir kiek rečiau Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Bulgarijoje; pranešimų apie konkurencijos pažeidimus nebuvo.
SKVN / SGN pažymėtų sūrių pasiūlos reguliavimas duoda teigiamų rezultatų dviejose valstybėse narėse, kuriose jis yra taikomas: jis padeda tinkamai suderinti pasiūlą ir paklausą, stabilizuoti kainas ir apsaugoti sūrio gamybą nepalankiose ūkininkauti vietovėse.
Tarpšakinės organizacijos padeda siekti didesnio skaidrumo tiekimo grandinėje ir įrodė savo naudingumą vykdant įvairią veiklą, pavyzdžiui, nustatant standartines sutartis, skatinant ir teikiant technines konsultacijas.
Nuostata dėl privalomų pristatomo pieno deklaracijų užtikrino griežtą informacijos apie kiekį sistemą ir tuo pačiu labai pagerino informacijos teikimą laiku.
Nors valstybės narės apskritai pripažįsta, kad pieno sektoriaus teisės aktų rinkinys nėra specialiai pritaikytas nepalankiems ūkininkauti regionams, GO ir SKVN / SGN pažymėto sūrio pasiūlos reguliavimas Prancūzijoje yra vertinami teigiamai siekiant palaikyti pieno gamybą tokiuose regionuose.
Valstybės narės, GO ir ūkininkų organizacijos pripažįsta pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio dviejų pagrindinių priemonių, t. y. GO ir kolektyvinių sutarčių, potencialą, tačiau jis dar nėra iki galo išnaudotas. Būtų galima vykdyti pedagoginius, finansinius ar su veikla susijusius veiksmus ES ir valstybių narių lygmeniu.
Rengti seminarus valstybių narių ekspertams, kad jie galėtų dalytis patirtimi ir geriausia praktika savo šalyse.
Organizuoti kampanijas, skirtas gerinti ūkininkų ir perdirbėjų informuotumą apie gamintojų organizacijų veikimą ir galimybes.
oKeistis praktiniais esamų GO sėkmės pavyzdžiais.
oRengti ūkininkų diskusijas ir organizuoti keitimąsi geriausia praktika.
oTeikti informaciją apie finansavimo galimybes pagal kaimo plėtros programas.
oTeikti informaciją apie kolektyvinių derybų ir kitų kolektyvinių veiksmų naudą gamintojams ir perdirbėjams.
oTeikti aiškią informaciją apie tai, ką GO gali ir ko negali padaryti arba ko būtų galima tikėtis iš jų, visų pirma kalbant apie konkurencijos taisykles.
Raginti tas valstybes nares, kurios mato realią GO kūrimo galimybę ir kurios nėra įtraukusios jų steigimo paramos į kaimo plėtros programas, pasiūlyti atitinkamus pakeitimus.
Teikti pirmenybę GO, o ne individualiems gamintojams, siekiantiems pasinaudoti pagalbos schemomis, – išmokėti joms priemokas ir suteikti didesnį prioritetą nustatant tinkamumo kriterijus arba skiriant didesnę bendro finansavimo sumą. Valstybės narės taip pat galėtų įvertinti galimybes teikti mokesčių lengvatas nacionaliniu lygmeniu.
Teikti papildomą finansinę paramą GO, su sąlyga, kad jos pasieks kolektyvinių sutarčių tikslų, taip pat vykdyti kitą bendrą veiklą, kuri padėtų GO sukurti didesnę vertę.
Skatinti gerai įsitvirtinusių GO grupių susijungimą į GOA, suteikiant GOA tas pačias finansavimo galimybes.
Apsvarstyti galimybę nustatyti įpareigojimą GO priklausantiems ūkininkams pristatyti visą pieną (arba mažiausią privalomą kiekį) per GO arba įpareigoti pieno pirkėjus derėtis su GO, o ne su GO nariais, kad nebūtų vengiama dalyvauti GO sudaromoje kolektyvinėje sutartyje.
Peržiūrėti GO pripažinimo administracines sąlygas ir reikalavimus, siekiant nustatyti pagrįstus mažiausius GO dydžius kartu vengiant diskriminacijos tarp ūkininkų skirtingose valstybėse narėse dėl skirtingų dabartinių kriterijų.
Valstybės narės visų pirma yra raginamos imtis būtinų veiksmų, kad būtų skatinamas GO steigimas: imtis platesnio užmojo, nei kolektyvinės derybos, veiksmų ir taip sustiprinti tų GO vaidmenį pieno tiekimo grandinėje. Be šių rekomendacijų dėl GO ir kolektyvinių sutarčių, reikėtų apsvarstyti ir galimybę išplėsti TO vaidmenį.
Atsižvelgiant į šioje ataskaitoje pateiktas faktines išvadas, galima teigti, kad pieno sektoriaus teisės aktų rinkinys turėjo didelį poveikį, tačiau tam, kad būtų išnaudotas visas jo potencialas, reikia daugiau laiko ir priemonių, visų pirma kalbant apie kolektyvinius veiksmus, kurie yra platesnio užmojo nei kolektyvinės derybos. Todėl bus svarstomas šio rinkinio taikymo pratęsimas po 2020 m., atsižvelgiant į poreikį skatinti didesnę gamintojų integraciją į gamintojų organizacijas.
-
(1)
2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 (OL L 347, 2013 12 20, p. 671).
-
(2)
Reglamentas (ES) Nr. 261/2012; OL L 94, 2012 3 30, p. 38.
-
(3)
Neturi būti painiojamas su įvairiais paramos priemonių rinkiniais, įgyvendintais pieno sektoriuje 2014–2016 m. laikotarpiu.
-
(4)
http://ec.europa.eu/agriculture/milk/milk-package/com-2014-354_lt.pdf
-
(5)
http://ec.europa.eu/agriculture/commissioner-speeches/pdf/katainen-agri-council-07-09-2015_en.pdf
-
(6)
2012 m. birželio 15 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 511/2012 dėl pranešimų, susijusių su pieno produktų sektoriaus gamintojų ir tarpšakinėmis organizacijomis, derybomis dėl sutarčių sudarymo, ir santykiais, numatytais Tarybos reglamente (EB) Nr. 1234/2007.
-
(7)
Pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio priemonės nurodytos http://ec.europa.eu/agriculture/milk/milk-package/index_en.htm .
-
(8)
Vieni kooperatyvai pieną surenka ir perdirba, o kiti tik surenka. Konkurencijos teisės požiūriu, Specializacijos bendrosios išimties reglamentas Nr. 1218/2010 gali apimti perdirbimo kooperatyvų veiklą. Kooperatyvų, kurie pieną tik surenka ir kuriems pieno sektoriaus teisės aktų nuostatos nėra taikomos, padėtis turi būti vertinama kiekvienu atveju atskirai pagal konkurencijos taisykles.
-
(9)
http://www.dairyuk.org/images/2012_Voluntary_Code_of_Practice.pdf.
-
(10)
http://www.magrama.gob.es/es/megustalaleche/acuerdos-lacteos/
-
(11)
Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 27 straipsnis „Gamintojų grupių ir organizacijų steigimas“.
-
(12)
BE, BG, CY, EE, ES, FR, GR, HR, HU, IT, LT, LV, PL, PT, RO ir SI.
-
(13)
Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 17 straipsnis „Investicijos į materialųjį turtą“.
-
(14)
http://ec.europa.eu/agriculture/milk/milk-package/index_en.htm
-
(15)
Buvęs Reglamento (ES) Nr. 1234/2007 177 straipsnis.