EUROPOS KOMISIJA
Briuselis, 2016 05 18
COM(2016) 263 final
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI
dėl žvejybos ir akvakultūros produktams skirto ES ekologinio ženklo sistemos pasirinkimo galimybių
EUROPOS KOMISIJA
Briuselis, 2016 05 18
COM(2016) 263 final
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI
dėl žvejybos ir akvakultūros produktams skirto ES ekologinio ženklo sistemos pasirinkimo galimybių
1.Įžanga
Reglamento (ES) Nr. 1379/2013 dėl bendro žvejybos ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo 1 36 straipsnyje nustatyta, kad Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia įvykdomumo ataskaitą dėl ekologinio ženklo, kuris būtų skirtas žvejybos ir akvakultūros produktams (toliau – ŽAP), sistemos pasirinkimo galimybių.
Rengiant šią ataskaitą buvo užsakytas tyrimas siekiant atlikti esamų ekologinių ženklų ir kitų aplinkosauginės informacijos perdavimo formų analizę. Ši analizė papildyta viešomis konsultacijomis ir tiesioginiais pokalbiais su suinteresuotaisiais subjektais 2 .
Šioje ataskaitoje aprašomos aplinkybės, kuriomis atsirado ekologiniai ženklai žvejybos ir akvakultūros sektoriuje. Be to, pristatomos ES bei tarptautinio lygmens viešosios ir privačiosios iniciatyvos, susijusios su savanoriškais ekologiškumo teiginiais. Aptariama ekologiniu ženklu paženklintų produktų rinkos padėtis, taip pat iškeliamos pagrindinės problemos, susijusios su ekologiniais ženklais. Galiausiai ataskaitoje nurodomos sritys, kuriose būtų galima imtis veiksmų dėl ŽAP ekologinio ženklo sistemos ir atitinkamai įvertinamas jų įvykdomumas.
2.Aplinkybės
Bendros žuvininkystės politikos (BŽP) tikslas – užtikrinti, kad žvejybos ir akvakultūros veikla padėtų siekti ilgalaikio aplinkos, ekonomikos ir socialinio tvarumo.
Ekologiniai ženklai – vartotojams savanoriškai teikiamos informacijos forma. Ekologinių ženklų kūrimas būdingas ne tik žvejybos ir akvakultūros sektoriui. Per pastaruosius dvidešimt metų valstybinių ir privačių sistemų atsirado ne vienoje srityje. Miškininkystės 3 ir žemės ūkio 4 sektoriuose tokių sistemų modelis ir reikalavimai skiriasi, palyginti su sistemomis žvejybos ir akvakultūros sektoriuje, ir jų standartai nėra palyginami. Pagrindiniai žvejybos ir akvakultūros produktų ekologiniai ženklai rinkoje užima panašią vietą kaip ir privatūs ženklai, naudojami, pavyzdžiui, miškininkystės sektoriuje, net jeigu logotipas mažiau atpažįstamas.
Kalbant apie valstybinį tokių sistemų pripažinimą, dabartinė padėtis žvejybos ir akvakultūros sektoriuje nuo minėtų sektorių nesiskiria, t. y. šiuo metu jiems netaikomas joks konkretus ES reguliavimas, išskyrus ekologinį sertifikavimą. Vartotojams savanoriškai teikiamai informacijai taikomas bendrasis principas, kuriuo remiantis teiginiai turi būti aiškūs ir patikrinami.
Pagal Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (toliau – FAO) pateiktą apibrėžtį ekologiniai ženklai suteikia teisę produktą pažymėti logotipu ar teiginiu, kuriuo patvirtinama, kad jo gamyba atitinka išteklių išsaugojimo ir tvarumo standartus. Kad būtų galima garantuoti, jog gamybos procesas atitinka nustatytus reikalavimus, sertifikavimą atlieka trečioji šalis. Siekiant užtikrinti, kad rinkai teikiami ekologiniu ženklu paženklinti produktai būtų gauti iš sertifikuotų šaltinių, reikia parengti priemonių, kuriomis būtų užtikrinamas ir produktų, ir jų sertifikavimo atsekamumas.
Žvejybos sektoriuje ekologinis ženklinimas prasidėjo XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Ekologinė akvakultūra ES reglamentuojama 5 nuo 2010 m., o tvarios akvakultūros sertifikavimas prasidėjo XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje ir sparčiai plinta. Ekologinis ženklinimas šiuose dviejuose sektoriuose skiriasi, juo atsižvelgiama į skirtingus tvarumo aspektus. Žvejybos sektoriuje didžiausias dėmesys skiriamas išteklių išsaugojimui, o akvakultūros sektoriuje daugiausia pabrėžiamas galimas neigiamas gamybos sukeliamas išorinis poveikis, pavyzdžiui, natūralių ekosistemų sutrikdymas ar vandens tarša.
ŽAP ekologiniams ženklams būdinga tai, kad dauguma jų yra privatūs ir tarptautiniai, o valstybinių ženklų, kurie atitiktų reikalavimus, Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) nustatytus aplinkosauginiams ženklams pagal ISO 14024 „Aplinkosauginiai ženklai ir aplinkosauginės deklaracijos. I tipo aplinkosauginis ženklinimas“, beveik nėra. 2014 m. ISO taip pat pradėjo rengti 2017–2018 m. numatomą paskelbti standartą, kuriame būtų nustatyti minimalieji reikalavimai, taikomi sertifikuojant tvarios jūrinės žvejybos produktus.
Neseniai ekologinio ženklinimo srityje pradėta naudoti visapusiškesnė tvarumo sąvoka, be kita ko, apimanti ekonominius ir socialinius aspektus.
Ekologiniai ženklai funkcionuoja aplinkoje, kurioje vartotojai gauna itin daug informacijos apie žvejybos ir akvakultūros produktų tvarumą, įskaitant patarimus vartotojams, nevyriausybinių organizacijų (NVO) kampanijas ir savanoriškus elgesio kodeksus. Informacijos apie tvarumą gausa ir įvairovė įneša painiavos ir nesutarimų. Ši problema pastebima ir kitose rinkose. Dėl ženklų ir ekologiškumo teiginių pertekliaus ES vartotojams dažnai sunku atsirinkti produktus ir pasitikėti turima informacija. Be to, su produktais pateikiami ekologiškumo teiginiai nebūtinai visuomet atitinka teisinius patikimumo, tikslumo ir aiškumo reikalavimus. 6
3.ES ir tarptautinio lygmens veiksmai, susiję su savanoriškais teiginiais
Per pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjunga ėmėsi kelių iniciatyvų, kuriomis siekė didinti savanoriškų teiginių aiškumą ir patikimumą, sukurti priemonių, kurios sudarytų sąlygas vartotojui priimti informacija pagrįstus sprendimus, ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, kartu ginant vartotojų interesus pagal SESV 169 straipsnį.
ES teisės srityje priimta nuostatų, kuriomis reglamentuojamas tiek teiginių turinys, tiek trečiųjų šalių vykdomas jų sertifikavimas. Buvo peržiūrėtos vartotojams skirtos informacijos, kuri pateikiama kartu su žvejybos ir akvakultūros produktais, taisyklės ir leista aplinkosauginę informaciją teikti savanoriškai su sąlyga, kad ji yra aiški, nedviprasmiška ir patikrinama 7 . Kartu sertifikavimo srityje nustatyti akreditavimo reikalavimai. Tarp jų yra sąlyga, kad sertifikavimo įstaigų viešąją kontrolę užtikrina viena bendra nacionalinė akreditacijos įstaiga 8 .
Siekiant pateikti rekomendacijų savanoriškų teiginių klausimais, imtasi ir ne teisėkūros iniciatyvų. 2009 m. pristatytas ES požiūris į tvarumo užtikrinimo programas ir sąžiningos prekybos sertifikatus 9 . Pabrėžta, jog svarbu, kad šios programos išliktų savanoriškos ir nevalstybinės, taip pat pabrėžta informacijos skaidrumo ir tinkamumo svarba. Šis ne teisėkūros procedūrų metodas sustiprintas Komunikatu dėl žemės ūkio produktų kokybės politikos 10 . Be to, Komisijos gairių dokumente, kuris šioje srityje padės įgyvendinti Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą 11 , bus atsižvelgta į įvairių suinteresuotųjų šalių dialogą ekologiškumo teiginių tema. Kartu skatinama nustatyti metodus, kuriais būtų galima išmatuoti gyvavimo ciklo aplinkosauginį veiksmingumą 12 , taip pat priimtos žemės ūkio produktų ir maisto produktų savanoriško sertifikavimo sistemų geriausios patirties gairės 13 . Be to, tebevyksta Europos Komisijos, valstybių narių, įmonių ir kitų suinteresuotųjų subjektų dialogas dėl įmonių socialinės atsakomybės 14 .
Maža to, Europos Parlamento prašymu, 2016 m. Komisija pradės bandomąjį projektą, skirtą savanoriškiems teiginiams apie žvejybos ir akvakultūros produktus įvertinti. Jame bus nagrinėjama, kokiu mastu tokie teiginiai yra pateikiami kartu su ŽAP ir kiek jie atitinka susijusius reikalavimus.
Neseniai priimtame ES žiedinės ekonomikos veiksmų plane 15 dar kartą pabrėžta, kaip svarbu sudaryti sąlygas vartotojams priimti informacija pagrįstus sprendimus. Įgyvendinant šią iniciatyvą peržiūrima savanoriška ES ekologinio ženklo sistema 16 .
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) parengė tarptautiniu mastu pripažįstamas sužvejotų žuvų ir akvakultūros produktų ekologinio ženklinimo gaires 17 , kurias rengiant aktyviai dalyvavo ES.
4.Žvejybos ir akvakultūros produktų ekologinių ženklų rinka
Šiuo metu ES yra didžiausia ekologiniu ženklu paženklintų ŽAP rinka. Tačiau ekologiniu ženklu paženklintų produktų skverbimasis į rinką įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi ir daugiausia apima užšaldytus arba apdorotus produktus. Pagrindiniai jūrų produktų vartotojai (vartojimas vienam gyventojui) nėra aktyviausi ekologiniu ženklu paženklintų produktų pirkėjai. Tokiose šalyse kaip Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje, kur vartotojai daugiausia perka šviežius produktus, ekologiniai ženklai ir sertifikatai nereikšmingi 18 . Kita vertus, kai kuriose valstybėse narėse, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje 19 , ekologiniu ženklu paženklinti produktai gerai įsitvirtinę.
Ekologinių ženklų skaičius išlieka santykinai nedidelis, palyginti su kitomis vartotojų informavimo priemonėmis. Didėja tik kelių sistemų užimama rinkos dalis.
Šiuo metu pagrindiniai privatūs ekologiniai ženklai yra šie: Marine Stewardship Council (MSC) – Jūrų valdymo taryba teigia 2014 m. sertifikavusi 8,8 mln. tonų sužvejotų laukinių žuvų (t. y. 10 proc. viso iškrauto kiekio); Friend of the Sea (FoS) – FAO turimais duomenimis, 2011 m. sertifikuota apie 10 mln. produktų; GLOBALG.A.P. Aquaculture Standards – atitinkami duomenys rodo, kad 2013 m. sertifikuota daugiau kaip 2 mln. tonų produktų, ir Aquaculture Stewardship Council (ASC) – Akvakultūros valdymo taryba teigia 2014 m. sertifikavusi daugiau kaip 400 000 tonų produktų. Pastaruoju metu ES valstybių narių gamintojai pradėjo savo produktų, visų pirma žvejybos, sertifikavimo procesą – tai rodo naują rinkos tendenciją, kadangi didžioji dalis ES parduotų ekologiniu ženklu paženklintų produktų iki šiol buvo importuojami.
Šios sistemos specializuotos pagal tam tikras žuvų rūšių grupes. MSC daugiausia sertifikuoja baltamėses žuvis (45 proc. viso sužvejotų baltamėsių žuvų kiekio) ir smulkiąsias pelagines žuvis, o FoS visų pirma taikomas žuvų miltų pramonei tiekiamoms žuvims, bet taip pat tunams, krevetėms, midijoms ir lašišoms. GLOBALG.A.P akvakultūros sektoriuje daugiausia taikomas pangasijoms, tilapijoms, lašišoms ir krevetėms; tų pačių rūšių žuvims, taip pat dvigeldžiams moliuskams ir upėtakiams pradėtas naudoti ASC ženklas. Yra požymių, kad šių sistemų įgyvendintojai pradeda bendradarbiauti dėl bendrų kriterijų ir abipusio pripažinimo.
Pastaraisiais metais kelios šalys sukūrė žvejybos ir akvakultūros produktams skirtus valstybinius ekologinius ženklus. Kol kas nėra stambaus masto valstybinių sistemų, kurios galėtų būti privataus sertifikavimo alternatyva. Europos Sąjungoje 2014 m. pabaigoje Prancūzija pristatė žvejybos ir akvakultūros produktams skirtą valstybinį ekologinį ženklą. Dar per anksti prognozuoti potencialią jo rinką.
5.Pagrindinės ekologinių ženklų problemos
Analizėje ir konsultacijose išskirtos trys pagrindinės problemos, susijusios su dabartiniais ŽAP ekologiniais ženklais, būtent: a) teiginio patikimumas, b) painiava dėl informacijos gausos ir c) įėjimo į rinką išlaidos.
(a)Patikimumo problema susijusi su pateikto teiginio pagrįstumu. Ekologinių ženklų sistemos – labiausiai struktūrizuotas vartotojams skirtos informacijos apie aplinkosaugos aspektus pateikimo būdas. Patikimumas grindžiamas sistemos struktūra (įskaitant jos standartus) ir sertifikavimo proceso skaidrumu.
Patikimumo užtikrinimas nepaprastai svarbus mažmenininkams, nes jis yra esminis prekių ženklo įvaizdžio elementas. Taigi teiginio patikimumas daro įtaką paties mažmenininko patikimumui. Įdomu pažymėti, kad didelė sertifikuotų produktų dalis nėra parduodami su logotipu, taigi sertifikavimas iš esmės yra tam tikras įmonių tarpusavio santykių elementas, o ne vartotojų informavimo forma.
(b)Painiava dažnai kyla dėl pastebimo ekologinių ženklų gausėjimo ir dėl tendencijos ekologinių ženklų neskirti nuo kitų iniciatyvų, kuriomis siekiama informuoti įmones ir vartotojus, tokių kaip patarimai vartotojams ar NVO kampanijos.
Antrasis painiavos šaltinis gali būti ekologinių ženklų turinio ir aprėpties skirtumai. Ši galima painiava apima visus tiekimo grandinės lygmenis. Gamintojai gali nežinoti, kurį ekologinį ženklą siekti sertifikuoti, kadangi jis priklauso nuo mažmenininkų pasirinkimo ir nuo konkrečių kiekvienos rinkos ypatybių. Savo ruožtu, mažmenininkai turi rinktis ekologinius ženklus, kuriais geriausiai užtikrinamas jų įvaizdis. Galiausiai vartotojai gali nežinoti, ką kiekvienas ekologinis ženklas reiškia.
Kadangi kyla problemų renkantis, į kurį konkretų aplinkosauginį aspektą orientuotis ir kaip perteikti informaciją, gali būti, kad sertifikuojama bus kelis kartus ir bus pateikiama skirtinga informacija. Susijęs neigiamas aspektas – painiava, o veiklos vykdytojams dėl to gali susidaryti papildomų išlaidų, taip pat gali kilti nepasitikėjimas teiginiais.
(c)Trečioji problema susijusi su įėjimu į rinką ir veiklos vykdytojų patiriamomis išlaidomis. Sertifikavimas pagal ekologinio ženklinimo sistemas apima auditą, patikrinimus ir vertinimą. Be to, pvz., dėl ekologinio ženklo logotipo naudojimo, gali būti patiriama ir kitų išlaidų. Šis procesas susijęs su administracine našta ir išlaidomis, kurios nebūtinai atsispindi gamintojo pardavimo kainose. Su sertifikavimu susijusios išlaidos ypač svarbios smulkiesiems gamintojams. Taikant kai kurias sistemas panaudota nuosavų išteklių informavimo programoms sukurti, o smulkiųjų gamintojų sertifikavimą aktyviai remia NVO.
Be to, sertifikavimas tapo ypač svarbus gamintojams ir prekiautojams parduodant produktus konkrečioms rinkoms, kurios priešingu atveju liktų uždaros arba nuvertintos.
Kartu jis gamintojams suteikia galimybę diferencijuoti savo produktus ir patekti į naujas rinkas.
6.Galimi valdžios institucijų veiksmai
Per pastarąjį dešimtmetį parengta ES ir tarptautinio lygmens iniciatyvų, kuriomis siekiama spręsti su ekologiškumo teiginiais susijusius klausimus. Kaip nurodyta 3 punkte, tarp jų yra įvairių teisėkūros ir ne teisėkūros procedūra priimamų ES aktų priėmimas.
Įvykdomumo analizės tikslu nustatytos trys pasirinkimo galimybės, kurių gali imtis ES: veiksmingas turimų priemonių panaudojimas, minimaliųjų reikalavimų parengimas ir galimas jų taikymas ir bendro Sąjungos ekologinio ženklo sukūrimas.
6.1. 1 pasirinkimo galimybė. Jokių pokyčių: dabartiniai teisės aktai ir veiksmingas turimų priemonių panaudojimas
Viena iš pasirinkimo galimybių, kurios ES gali imtis ŽAP ekologinių ženklų srityje, būtų stiprinti esamų reglamentų kontrolę ir toliau remti turimų priemonių, be kita ko, Reglamento dėl Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF) reglamento 68 straipsnyje nustatytų rinkodaros priemonių, įgyvendinimą. Savanoriškų teiginių vertinimas ir kontrolė gali veiksmingai padėti stiprinti patikimumą. Veiklos vykdytojai ir vartotojai naudos gautų abiem atvejais.
Tačiau tai mažai padėtų išvengti painiavos, kylančios dėl daugeriopos informacijos: į produktų etiketes įtrauktų teiginių turinį būtų galima patikrinti, tačiau kontrolė nebūtų taikoma į šią sritį nepatenkančiai kitų formų informacijai.
Dėl veiklos vykdytojų patiriamų išlaidų pasakytina, kad veiksmingai naudodamiesi turimomis finansavimo galimybėmis gamintojai galėtų patekti į naujas rinkas ir kartu sumažinti jiems tenkančias sertifikavimo išlaidas. Visų pirma ES gamintojai gali gauti EJRŽF paramą sertifikavimui, o besivystančių šalių gamintojai paramą gali gauti per plėtros programas.
Būtų galima išnagrinėti galimybę įtraukti ŽAP į esamą ES ekologinio ženklo sistemą, kadangi maisto produktai jau atitinka šios sistemos reikalavimus. Remiantis dabartine kriterijų rengimo patirtimi, naujų kriterijų nustatymo procesas užtruktų mažiausiai trejus metus ir pareikalautų išteklių investavimo. Reikia priminti, kad ekologinė akvakultūra yra reguliuojama ir kad 2011 m. atliktoje analizėje nepateikta galutinė išvada dėl ES ekologinio ženklo kriterijų, kurie būtų taikomi maisto produktų aplinkosauginiam veiksmingumui, nustatymo įvykdomumo ir pridėtinės vertės 20 .
Taikant esamus ES teisės aktus ir priemones, būtų laikomasi pridėtinės vertės, subsidiarumo ir proporcingumo kriterijų. Kita vertus, gali prireikti papildomų lėšų kontrolės veiklai, kad būtų galima patikrinti, ar savanoriški teiginiai atitinka esamus teisės aktus.
6.2.2 pasirinkimo galimybė. ES nustatyti minimalieji reikalavimai
Pagal šią pasirinkimo galimybę ES galėtų nustatyti ŽAP tvarumo teiginiams taikomus minimaliuosius reikalavimus. Ši pasirinkimo galimybė padėtų užtikrinti nuoseklią sistemą, kuria remiantis būtų galima palyginti šių teiginių turinį.
Veiksmais šioje srityje būtų veiksmingai sprendžiama painiavos, galinčios kilti dėl ekologiškumo teiginių pobūdžio, problema ir taip mažinamas vartotojų nepasitikėjimas. Be to, tai padėtų išspręsti patikimumo klausimą, kadangi sertifikavimo procesai būtų grindžiami atitinkamais galiojančiais reikalavimais. Tačiau tai nepadėtų spręsti sertifikavimo išlaidų, kurias dengia gamintojas, klausimo.
Ši pasirinkimo galimybė reikštų, kad būtų nustatyti tvarumo standartai atsižvelgiant į šios srities FAO gaires ir į jau nustatytus bendros žuvininkystės politikos (BŽP) rodiklius. Tokiu atveju reikėtų parengti du ES lygmens standartų rinkinius – konkrečiai žvejybai ir akvakultūrai, atsižvelgiant į šiems dviems gamybos metodams būdingus skirtumus.
Tai reikštų plataus masto pasirengimą ir konsultacijas (įskaitant reguliarią standartų peržiūrą), taip pat naujų ES teisės aktų priėmimą.
Alternatyvus požiūris – susitelkti į sertifikavimo proceso minimaliuosius reikalavimus. Ši pasirinkimo galimybė jau įgyvendinama ES ir tarptautinio lygmens veiksmais. Esamais teisės aktais užtikrinama svarbiausių sertifikavimo proceso etapų kontrolė. Jau yra parengtos išsamios sistemos kūrimo, reikalavimų ir atitinkamų teiginių rekomendacijos. Be to, geriausios praktikos sertifikavimo pavyzdžiai dokumentuoti Tarptautinio socialinės ir aplinkosauginės akreditacijos ir ženklinimo aljanso (angl. ISEAL) gerosios praktikos kodeksuose ir FAO gairėse ir į juos bus atsižvelgta rengiant ISO.
Kita alternatyva galėtų būti rekomendacijos ir geriausios praktikos pavyzdžiai, kuriuos pristatytų Komisija. Į tokią ne teisėkūros iniciatyvą būtų galima įtraukti su žvejybos ir akvakultūros ekologiniu ženklinimu susijusius tarptautinius pavyzdžius ir su maisto ir ne maisto produktų ekologiniais teiginiais susijusius panašius principus. Taip būtų galima padidinti skaidrumą ir sudaryti sąlygas ekologinio ženklo sistemų dalyviams, tiekimo grandinės veiklos vykdytojams ir valdžios institucijoms pasiekti bendrą supratimą. Tokiu atveju reikėtų panašių konsultacijų ir pasirengimo kaip ir įgyvendinant pirmiau aptartus pasirinkimo galimybių variantus, tačiau nereikėtų teisės aktų.
6.3.3 pasirinkimo galimybė. Bendro Sąjungos ekologinio ženklo sistemos sukūrimas
Norint sukurti savarankiško bendro Sąjungos savanoriško ekologinio ženklo, kuris būtų skirtas ŽAP, sistemą reikėtų nustatyti reikalavimus. Be visa ko, reikėtų parengti peržiūros, sertifikavimo, ženklinimo ir ginčų sprendimų procedūras, o kartu priemones naujajai sistemai propaguoti. Taikymo sritis turėtų apimti tiek žvejybą, tiek akvakultūrą, taip pat visus Europos Sąjungoje parduodamus produktus, nepriklausomai nuo jų kilmės. Tai ypač svarbu šiam sektoriui, kadangi ES importuoja 65 proc. suvartojamos žuvies, o didelę prekių dalį tiekia besivystančios šalys.
Veiksmai šioje srityje gali turėti teigiamą poveikį ekologinių ženklų patikimumui, kadangi viešoji sistema gali užtikrinti aukštesnius standartus ir geresnius sertifikavimo rezultatus. Rinkoje esantis viešasis ekologinis ženklas taip pat gali sumažinti painiavą dėl ekologiškumo teiginių turinio. Tačiau neaišku, ar jis turėtų kokį nors poveikį teikiant vartotojams kitų rūšių aplinkosauginę informaciją ir ar jis tiktų rinkai, kurioje jau esama kelių pripažintų ženklų. Kadangi naudojamas logotipas būtų viešas, galima būtų kažkiek sutaupyti veiklos vykdytojų patiriamų sertifikavimo išlaidų. Tačiau reikšmingų su sertifikavimu susijusių išlaidų pokyčių greičiausiai nebūtų.
Bendra Sąjungos sistema nesustabdytų ekologinių ženklų gausėjimo, o įvedus į rinką dar vieną ženklą padėtis gali tapti dar sudėtingesnė. Visų pirma tai gali pakenkti ekologiško produkto logotipui. Kita vertus, esant specialiam viešajam ŽAP ekologiniam ženklui, galbūt padidėtų šiuo metu gamintojų ir mažmenininkų turimas pasirinkimas ir sumažėtų rizika, kad įsitvirtinę privatūs ekologiniai ženklai ims pernelyg dominuoti.
Pasirinkus šią galimybę reikėtų priimti naujų teisės aktų ir skirti išteklių sistemos valdymui. ŽAP skirto bendro Sąjungos ekologinio ženklo sukūrimo, diegimo ir propagavimo išlaidas galima palyginti su išlaidomis, patirtomis kuriant ekologinį sertifikavimą ir ES ekologinį ženklą, ir jos yra didelės, palyginti su kitomis pristatytomis pasirinkimo galimybėmis.
7.Išvados
Pastarąjį dešimtmetį ŽAP ekologiniai ženklai darėsi vis svarbesni. Šiuo metu ekologiniu ženklu paženklintų produktų kiekiai gana dideli, tačiau tai būdinga tik kai kuriems produktams ir tik kai kuriose ES rinkose. Tuo pačiu laikotarpiu ES pradėjo įgyvendinti iniciatyvas ir priėmė keletą reglamentų, kuriais siekiama skatinti vartotojų apsaugą ir reguliuoti aplinkosauginės informacijos teikimą. Nagrinėjant bendrai su kitais sektoriais nepastebėta, kad žvejybos ir akvakultūros produktų ekologiniai ženklai išsiskirtų didesniu specifiškumu.
Šiandien ekologiniai ženklai žvejybos ir akvakultūros sektoriuje naudojami daugeriopais tikslais: mažmenininkams jie suteikia garantiją, kad jų parduodami produktai yra tvarūs. Savo ruožtu, mažmenininkai šia garantija naudojasi vartotojams skirtose informavimo kampanijose siekdami pabrėžti tvarumo aspektus ir apsaugoti savo prekės ženklą. Be to, jie informuoja vartotojus apie produkto tvarumo lygį. Ekologiniai ženklai taip pat sudaro sąlygas produktus diferencijuoti rinkoje ir gali padėti vartotojams pasirinkti.
Daug dėmesio skiriama vartotojų vaidmeniui ir dažnai manoma, kad ekologinis ženklas yra paklausus. Tačiau lemiama grandis yra tarp tiekėjo ir mažmenininko. Ekologiniai ženklai gali padėti išvengti dar dažnesnio sertifikavimo, kurį vykdo mažmenininkai, ar dar didesnio savideklaracijų skaičiaus.
Ataskaitoje išskirtos kelios su ekologiniais ženklais susijusios problemos. Pirma, teiginių patikimumas priklauso nuo to, ar esama patikimo sertifikavimo proceso. Antra, painiava susijusi su pastebimu ekologinių ženklų gausėjimu, su paraleliai naudojamomis kitomis informavimo priemonėmis ir su ekologinių ženklų turinio ir aprėpties skirtumais. Galiausiai dėl sertifikavimo gamintojai gali patirti didelių išlaidų, tačiau ekologiniu ženklu paženklintų produktų pardavimas gali atverti naujų rinkų.
Šioje ataskaitoje išnagrinėtos trys pasirinkimo galimybės, kurių gali imtis valdžios institucijos – jos parodo skirtingus rezultatus, susijusius su ES pridėtine verte, išlaidomis ir subsidiarumo bei proporcingumo principais.
Pirmoji pasirinkimo galimybė – nekeičiant teisės aktų ir veiksmingai panaudojant turimas priemones būtų galima veiksmingai išspręsti teiginių patikimumo problemą, tačiau padėtis dėl painiavos, susijusios su daugeriopa informacija, nepagerėtų, kadangi kontrolė nebūtų taikoma vartotojų informacijai, kuri nepatenka į esamų ES reglamentų taikymo sritį. Kalbant apie išlaidas, viešųjų lėšų naudojimas galėtų padėti gamintojams sumažinti sertifikavimo išlaidas.
Ši pasirinkimo galimybė atitinka pridėtinės vertės, subsidiarumo ir proporcingumo kriterijus, kadangi ji grindžiama jau priimtais teisės aktais. Kita vertus, gali prireikti papildomų lėšų siekiant stiprinti maisto produktų etiketėse pateikiamos savanoriškos informacijos kontrolę.
Antroji pasirinkimo galimybė – tvarumui ir sertifikavimo procesui taikomų minimaliųjų reikalavimų nustatymas – padėtų spręsti, pavyzdžiui, galimos painiavos ir patikimumo problemas. Tam prireiktų didelio pasirengimo ir naujų teisės aktų ar rekomendacijų priėmimo ES lygmeniu. Arba panašių tikslų būtų galima pasiekti remiant tarptautinius standartus, kurie šiuo metu rengiami.
Trečioji pasirinkimo galimybė – savarankiško bendro Sąjungos ekologinio ženklo, kuris būtų skirtas ŽAP, sistemos sukūrimas – per paskatų kūrimą ir veiksmingą viešąją kontrolę galėtų padaryti teigiamą poveikį ekologinių ženklų patikimumui. Be to, būtų geriau sprendžiama problema, susijusi su painiava dėl ekologiškumo teiginių turinio, tačiau nėra aišku, ar tai turėtų įtakos kitų rūšių aplinkosauginės informacijos teikimui vartotojams. Sertifikavimo išlaidų būtų galima sutaupyti tik labai nedaug.
Kad būtų sukurta tokia bendra Sąjungos sistema, reikėtų priimti naujų teisės aktų. Kadangi ekologiniu ženklu paženklintų produktų skverbimasis į rinką įvairiose valstybėse narėse skiriasi, o nacionalinių sistemų įgyvendinimas tėra ankstyvame etape, ES lygmens veiksmus subsidiarumo požiūriu galima būtų ginčyti. Be to, kadangi neįmanoma nustatyti aiškaus rinkos nepakankamumo, gali kilti klausimų dėl ES veiksmų pridėtinės vertės ir dėl šio pasirinkimo proporcingumo. Su šia pasirinkimo galimybe susijusios išlaidos yra gana didelės, palyginti su dviem kitomis pasirinkimo galimybėmis.
Tikimasi, kad vėliausiai iki 2020 m. BŽP duos rezultatų tvarumo srityje, ir taip iš dalies sumažės viešojo ženklo, kuris yra tvarumo varomoji jėga, poreikis. Be to, dėl dvejopo ES vaidmens gerinant aplinkosauginį tvarumą BŽP pagalba ir nustatant tvarumo vertinimo kriterijus gali kilti suderinamumo problemų.