24.11.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 399/106

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1991 m. gruodžio 19 d. rezoliuciją Nr. 46/182 dėl humanitarinės pagalbos ekstremaliosios situacijos atveju koordinavimo gerinimo (1),

—

atsižvelgdamas į JT Nuolatinio agentūrų bendradarbiavimo komiteto (toliau – JT IASC) pokyčių darbotvarkę (2),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. liepos 12 d. patvirtintus partnerystės principus (jiems pritarta Visuotinėje humanitarinėje programoje) (3),

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 2010 m. liepos 9 d. rezoliuciją Nr. 64/290 dėl teisės į mokslą ekstremaliosios padėties atvejais (4) ir į atitinkamas gaires, įskaitant UNICEF ir UNESCO parengtas gaires,

—

atsižvelgdamas į JT IASC gaires dėl veiksmų su lytimi susijusio smurto atveju integravimo teikiant humanitarinę pagalbą (5),

—

atsižvelgdamas į Sendajaus nelaimių rizikos mažinimo programą 2015–2030 m. laikotarpiui, priimtą per trečiąją Jungtinių Tautų pasaulinę nelaimių rizikos mažinimo konferenciją, vykusią 2015 m. kovo 14–18 d. Sendajuje (Japonija) (6),

—

atsižvelgdamas į JT Generalinės Asamblėjos 2015 m. liepos 27 d. rezoliuciją Nr. 69/313 dėl Adis Abebos veiksmų darbotvarkės, patvirtintos per trečiąją tarptautinę vystymosi finansavimo konferenciją (7),

—

atsižvelgdamas į diskusiją, kuri vyksta rengiantis 32-ajai Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio judėjimo konferencijai, vyksiančiai 2015 m. gruodžio 8–10 d. Ženevoje,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. humanitarinės pagalbos pasaulyje ataskaitą (8),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. birželio mėn. humanitarinės padėties pasaulyje apžvalgą (9),

—

atsižvelgdamas į gero humanitarinės pagalbos teikimo principus (10),

—

atsižvelgdamas į JT Aukšto lygio grupę dėl humanitarinės pagalbos finansavimo,

—

atsižvelgdamas į 1996 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1257/96 dėl humanitarinės pagalbos (11),

—

atsižvelgdamas į Komisijos, Tarybos, Europos Parlamento ir valstybių narių pasirašytą bendrą pareiškimą – 2007 m. Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos (toliau – „Europos konsensusas“) (12), ir į jo veiksmų planą, kurį reikia atnaujinti,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 375/2014, kuriuo įsteigiamas Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpusas (ES pagalbos savanorių iniciatyva) (13), ir į ES pagalbos savanorių iniciatyvos įgyvendinimo 2014 m. metinę ataskaitą (14),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1313/2013/ES dėl Sąjungos civilinės saugos mechanizmo (15),

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Lyčių aspektas teikiant humanitarinę pagalbą: skirtingi poreikiai, pritaikyta pagalba“ (SWD(2013)0290) (16),

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai „Europos Sąjungos humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos politikos bei jos įgyvendinimo 2014 m. metinė ataskaita“ (COM(2015)0406) (17),

—

atsižvelgdamas į Komisijos Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos (ECHO) generalinio direktorato 2014 m. metinę veiklos ataskaitą (18),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 22 d. Tarybos išvadas dėl daugiafunkcinės grynaisiais pinigais grindžiamos paramos siekiant reaguoti į humanitarinius poreikius bendrųjų principų (19),

—

atsižvelgdamas į 1989 m. lapkričio 20 d. JT vaiko teisių konvenciją (angl. UNRC) ir į jos 2000 m. gegužės 25 d. fakultatyvinį protokolą dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose; atsižvelgdamas į ES gaires dėl vaikų ir ginkluotų konfliktų, (atnaujintas 2008 m.),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės 26 d. Tarybos išvadas dėl naujos visuotinės skurdo panaikinimo ir darnaus vystymosi po 2015 m. partnerystės (20),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gegužės 28 d. Tarybos išvadas dėl ES požiūrio į atsparumą (21),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 5 d. Tarybos išvadas „Laikotarpio po 2015 m. Hiogo veiksmų programa. Rizikos valdymas siekiant padidinti atsparumą“ (22),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. gruodžio 16 d. Tarybos išvadas „Pokyčius skatinanti laikotarpio po 2015 m. darbotvarkė“ (23),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 9 d. bendrą komunikatą „Pabėgėlių krizės Europoje sprendimas. ES išorės veiksmų vaidmuo“ (JOIN(2015)0040) (24),

—

atsižvelgiant į regionines, temines ir pasaulines konsultacijas rengiantis pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimui humanitariniais klausimais (25),

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. gegužės 19 d. rezoliuciją dėl vystymosi finansavimo (26),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl ES ir visuotinės vystymosi programos po 2015 m. (27),

—

atsižvelgdamas į šias savo rezoliucijas: 2015 m. liepos 9 d. rezoliuciją dėl padėties Jemene (28); 2015 m. birželio 11 d. rezoliuciją dėl padėties Nepale po žemės drebėjimų (29); 2015 m. balandžio 30 d. rezoliuciją dėl padėties Jarmuko pabėgėlių stovykloje Sirijoje (30); 2015 m. kovo 12 d. rezoliuciją dėl Pietų Sudano, įskaitant pastaruoju metu vykdomus vaikų grobimus (31); 2015 m. vasario 12 d. rezoliuciją dėl humanitarinės krizės Irake ir Sirijoje, ypač susijusios su grupuote „Islamo valstybė“ (32); 2015 m. sausio 15 d. rezoliuciją dėl padėties Libijoje (33),

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. rugsėjo 10 d. rezoliuciją dėl migracijos ir pabėgėlių Europoje (34) ir į 2015 m. balandžio 29 d. rezoliuciją dėl pastaruoju metu Viduržemio jūroje įvykusių nelaimių ir ES migracijos ir prieglobsčio politikos (35),

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 7 straipsnį, kuriame dar kartą patvirtinama, kad ES „užtikrina savo politikos krypčių ir veiksmų suderinimą atsižvelgdama į visus savo tikslus“,

—

atsižvelgdamas į SESV 208 straipsnį, kuriame nurodoma, kad „Sąjunga atsižvelgia į bendradarbiavimo vystymosi labui tikslus savo įgyvendinamos politikos srityse, kurios gali turėti įtakos besivystančioms šalims“,

—

atsižvelgdamas į SESV 214 straipsnį dėl Sąjungos veiksmų humanitarinės pagalbos srityje,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 2 d. Komisijos komunikatą „Pasirengimas pasauliniam aukščiausiojo lygio susitikimui humanitariniais klausimais. Pasaulinė partnerystė siekiant vykdyti principais grindžiamą ir veiksmingą humanitarinę veiklą“ (COM(2015)0419) (36) ir prie jos pridėtą Komisijos tarnybų darbinį dokumentą (SWD(2015)0166) (37),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A8–0332/2015),

A.

kadangi labai nestabiliame pasaulyje mus vis dažniau ištinka vis įvairesnės ir skaudesnės gaivalinės nelaimės ir badas ir be precedento didėja konfliktų skaičius ir jų sudėtingumas;

B.

kadangi dėl didėjančių iššūkių, pvz., urbanizacijos ir spartaus gyventojų skaičiaus augimo, demografinių pokyčių, gaivalinių nelaimių paplitimo ir didesnio jų stiprumo, padėties, susijusios su aplinka, blogėjimo, dykumėjimo, klimato kaitos, įvairių ilgalaikių ir vienu metu vykstančių konfliktų, darančių poveikį regionui, išteklių trūkumo, taip pat dėl skurdo, nelygybės, migracijos, perkėlimo ir nestabilumo, visame pasaulyje labai padidėjo humanitarinio atsako poreikis;

C.

kadangi nuo 2004 m. nepriteklių patiriančių žmonių skaičius išaugo daugiau nei dvigubai ir 2015 m. viršijo 100 mln.; kadangi 250 mln. žmonių kenčia nuo humanitarinės krizės; kadangi prievarta perkeltų asmenų skaičius yra didžiausias nuo Antrojo pasaulinio karo laikotarpio – beveik 60 mln. žmonių, iš kurių beveik 40 mln. perkelta savo šalies viduje; kadangi daugiau kaip pusė pasaulio pabėgėlių yra vaikai;

D.

kadangi iki 2050 m. dėl klimato kaitos gali būti perkelta milijardas asmenų, nes daugiau nei 40 proc. pasaulio gyventojų gyvena vietovėse, kuriose labai trūksta vandens; kadangi tikėtina, kad dėl gaivalinių nelaimių patiriami ekonominiai nuostoliai, kurie šiuo metu siekia 300 mlrd. JAV dolerių kasmet, labai padidės;

E.

kadangi per pastaruosius aštuonerius metus išaugę poreikiai ir sunkumai, ilgalaikių įsipareigojimų trūkumas ir didėjančios humanitarinės pagalbos išlaidos prisidėjo prie to, kad dabartinės humanitarinės sistemos riba jau beveik pasiekta, daug organizacijų priverstos laikinai sustabdyti pagalbą maisto ir pastogės srityje, taip pat kitas gyvybiškai svarbias humanitarines operacijas;

F.

kadangi humanitarinės pagalbos ligoninės dažnai tampa išpuolių naudojant masinio naikinimo ginklus taikiniais; kadangi daugėja humanitarinės pagalbos srities darbuotojams kylančių pavojų ir prieš juos nukreiptų išpuolių; kadangi labai dažnai kyla pavojus humanitarinės pagalbos srities darbuotojų ir sužeistų asmenų saugumui; kadangi šie išpuoliai yra tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas ir rimtas pavojus humanitarinės pagalbos ateičiai;

G.

kadangi humanitarinės pagalbos principai – žmogiškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principai, taip pat pagrindinės tarptautinės humanitarinės teisės taisyklės ir žmogaus teisės, numatytos Ženevos konvencijose ir jų papildomuose protokoluose, turi sudaryti visų humanitarinės pagalbos srities veiksmų pagrindą; kadangi perkeltų asmenų apsauga turi būti besąlygiškai užtikrinta ir kadangi pats svarbiausias principas turi būti pagalbos nepriklausomumas, t. y., pagalba turi būti nepriklausoma nuo bet kokių politinių, ekonominių ar saugumo sumetimų ar bet kokios rūšies diskriminacijos;

H.

kadangi visos konflikto šalys, įskaitant valstybės ir nevalstybinius ginkluotus subjektus, privalo užtikrinti humanitarinės pagalbos teikėjams sąlygas, kurios būtinos norint teikti paslaugas pažeidžiamiems, nuo konfliktų nukentėjusiems civiliams gyventojams;

I.

kadangi moterys ir vaikai nelaimių zonose yra ne tik ypač pažeidžiami ir jiems kyla neproporcingai didelis pavojus tiek ekstremalios situacijos metu, tiek po jos, bet jie taip pat patiria išnaudojimą, susiduria su marginalizacija, infekcijomis ir seksualine prievarta ir smurtu dėl lyties, kurie naudojami kaip ginklas; kadangi moterims ir vaikams kyla didesnis pavojus dėl perkėlimo ir įprastos apsaugos bei paramos struktūrų žlugimo; kadangi pagal tarptautinės humanitarinės teisės nuostatas reikalaujama, kad karo metu išžagintoms mergaitėms ir moterims be diskriminacijos būtų suteikta visa būtina medicininė priežiūra; kadangi Pasaulio sveikatos organizacija nesaugų abortą laiko viena iš trijų pagrindinių gimdyvių mirtingumo priežasčių; kadangi gimdyvių sveikata, psichologinė pagalba moterims, tapusioms išžaginimo aukomis, ir perkeltų vaikų ugdymas ir mokymas yra didelės problemos pabėgėlių stovyklose;

J.

kadangi 2015 m. pagal konsoliduotą humanitarinės pagalbos prašymą prašoma rekordiškai didelės JT istorijoje sumos, kuri siekia beveik 19 mlrd. EUR; kadangi nepaisant rekordinių donorų įnašų finansuota tik ketvirtadalis pasaulinio pagalbos prašymo ir ES turėjo sunkumų finansuoti pasaulinius humanitarinės pagalbos prašymus ir Sąjungos humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos generalinio direktorato remiamas operacijas; kadangi dėl to dar labiau padidėjo poreikis užtikrinti pasaulio mastu koordinuojamą, laiku teikiamą, nuspėjamą ir lankstų finansavimą, pritaikytą įvairioms aplinkybėms ir paremtą novatoriškos parengties siekiančia nauja viešojo ir privačiojo sektorių partneryste ir pagalbos teikimo metodais; kadangi ES turėjo sunkumų finansuoti pasaulinius humanitarinės pagalbos prašymus ir Sąjungos humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos GD operacijas; kadangi atnaujintas įsipareigojimas laikytis 0,7 proc. pagalbos tikslo ir laiku vykdomi įsipareigojimai tokiomis aplinkybėmis yra dar svarbesni;

K.

kadangi dauguma humanitarinių krizių kyla dėl su žmogaus veikla susijusių priežasčių; kadangi 80 proc. ES tarptautinės humanitarinės pagalbos teikiama per žmogaus sukeltas krizes, kurias sprendžiant svarbiausia priimti politinius, o ne vien humanitarinius sprendimus; kadangi skurdas ir krizei palankios sąlygos tarpusavyje neatsiejamai susiję, todėl būtina šalinti pagrindines krizių priežastis, didinti atsparumą joms, didinti gebėjimą prisitaikyti prie gaivalinių nelaimių ir klimato kaitos ir tenkinti ilgalaikius nukentėjusių gyventojų poreikius; kadangi, jei nebus šalinamos pagrindinės priežastys ir nebus geriau susieta humanitarinė ir vystomojo bendradarbiavimo pagalba, humanitarinių krizių pasekmės, pavyzdžiui, su migracija ir pabėgėliais susijusios problemos, bus dar didesnės;

L.

kadangi humanitarinė pagalba ir vystymasis yra tarpusavyje susiję, ypač atsižvelgiant į būtinybę stiprinti atsparumą nelaimėms mažinant riziką ir apsaugant nuo sukrėtimų, ir yra svarbios priemonės, siekiant mažinti humanitarinius poreikius ir kovoti su sveikatos, higienos, švietimo, mitybos ir netgi pagrindinės pastogės teikimo paslaugų nutraukimu;

M.

kadangi tarptautinis, vietos ir regioninis veiksmų koordinavimas, keitimasis informacija ir bendras programavimas, duomenų rinkimas ir vertinimas padės priimti geresnius sprendimus, didinti veiksmingumą, efektyvumą ir atskaitomybę teikiant pagalbą;

N.

kadangi būtina kurti didesnį pasitikėjimą ir stiprinti privačiojo sektoriaus veikėjų, NVO, vietos valdžios institucijų, tarptautinių organizacijų ir vyriausybių bendradarbiavimą; kadangi įmonių ištekliai, ekspertinės žinios, tiekimo grandinės, tyrimų ir vystymo pajėgumai ir logistikos paslaugos gali būti naudingos siekiant užtikrinti efektyvesnį pasirengimą ir humanitarinius veiksmus;

O.

kadangi finansavimas pagal ES humanitarinės pagalbos skyrių, kuris 2015 m. siekė 909 mln. EUR, sudaro mažiau nei 1 proc. viso ES biudžeto; kadangi neatidėliotinos pagalbos ir ilgesnio laikotarpio paramos sąsajų pagerinimas yra vienas iš būdų sumažinti dabartinį ypatingų humanitarinių poreikių ir turimų priemonių neatitikimą;

P.

kadangi NVO ir tarptautinės organizacijos, pvz., Raudonasis Kryžius ir JT agentūros, šiuo metu yra pagrindiniai veikėjai, teikiantys humanitarinę paramą, gyvybių gelbėjimo pagalbą ir užtikrinantys apie 120 mln. žmonių per metus apsaugą;

Q.

kadangi prevencija, veiksmai vietoje ir vidiniai pajėgumai atlieka svarbų vaidmenį geriausiu būdu tenkinant poreikius ir mažinant tarptautinės pagalbos būtinybę; kadangi 2015 m. tik 2 proc. visos tarptautinės humanitarinės pagalbos buvo suteikta tiesiogiai nukentėjusių valstybių vietos ir nacionalinėms NVO, nors jų gebėjimas reaguoti, poreikių žinojimas ir gebėjimas pasiekti nukentėjusius asmenis dažnai yra geresni nei kitų veikėjų; kadangi vis labiau reikalaujama užtikrinti atskaitomybę nuo krizių nukentėjusiems asmenims ir bendruomenėms;

R.

kadangi humanitarinė pagalba ir toliau turi būti paremta humanitarinės pagalbos srities veikėjų įvertintais poreikiais ir kadangi pagalbos teikėjai pagalbos neturėtų naudoti kaip krizės valdymo priemonės;

S.

kadangi humanitarinė pagalba ir naudojamos priemonės turėtų būti pritaikytos prie bendrai įvertintų poreikių, o jas rinktis reikėtų atsižvelgiant į įvairias aplinkybes; kadangi svarbu dėti visas pastangas siekiant užtikrinti, kad pagarba žmogaus teisėms ir reagavimas į konkrečius moterų, vaikų, pagyvenusių žmonių, neįgaliųjų, mažumų, vietos gyventojų ir kitų pažeidžiamų grupių poreikius būtų integruoti į humanitarinės pagalbos veiksmus;

T.

kadangi pasauliniai veikėjai raginami į žmogaus teisių stebėsenos ir pranešimo apie juos mechanizmus įtraukti humanitarines priemones;

U.

kadangi per pirmąjį pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimą humanitariniais klausimais, kuris bus surengtas Stambule 2016 m. gegužės 23–24 d., humanitarinės pagalbos struktūra turėtų būti pertvarkyta siekiant, kad ji taptų įtraukesnė, veiksmingesnė, skaidresnė ir tikrai pasaulinė ir kad galėtų padėti tenkinti numatomą didesnį humanitarinės pagalbos poreikį, susijusį su dabartiniais ir būsimais iššūkiais, pavyzdžiui, apsirūpinimo maistu saugumu, gyventojų skaičiaus augimu, klimato kaita, nestabilumu, pagalbą teikiančių darbuotojų saugumu, priverstiniu iškeldinimu ir socialiniu bei ekonominiu vystymusi;

V.

kadangi po pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo humanitariniais klausimais bus surengtos tarpvyriausybinės derybos dėl nelaimių rizikos mažinimo, vystymosi finansavimo, laikotarpio po 2015 m. darnaus vystymosi darbotvarkės ir klimato kaitos – klausimų, kurie dar daug metų darys įtaką vystymuisi ir humanitarinei pagalbai, taigi tai bus išskirtinė ir labai svarbi proga suderinti tikslus, principus ir veiksmus, kad pasaulio bendruomenė galėtų nuosekliau tenkinti pažeidžiamiausių asmenų poreikius ir didinti jų atsparumą;

W.

kadangi ES, kaip pagrindinė paramos teikėja, privalo imtis vadovaujančio vaidmens – ir turi pakankamai įtakos, kad galėtų šio vaidmens imtis – ieškant geresnių novatoriškų būdų, kaip patenkinti milijonų žmonių, nukentėjusių nuo konfliktų ir nelaimių, poreikius ir rasti perspektyvius ilgalaikius sprendimus, kaip jiems padėti;

X.

kadangi pastaruoju metu pasaulyje itin greit auga ūmios netinkamos mitybos rodikliai ir dėl politinio nestabilumo 3 lygiui priskirtose šalyse didėja šalutinis regioninis bei tarptautinis poveikis ir tai dar kartą primena, kad pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime humanitariniais klausimais reikia paspartinti humanitarinės sistemos pertvarką ir geriau tarnauti žmonėms, kuriems reikia pagalbos;

1.

palankiai vertina JT generalinio sekretoriaus sprendimą sukviesti pirmąjį daugiašalį suinteresuotųjų šalių pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimą humanitariniais klausimais ir Turkijos pasirengimą jį surengti; ragina valstybes nares remti pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimą humanitariniais klausimais ir Tarybą padaryti tvirtas išvadas, numatant konkrečius įsipareigojimus ir prioritetines veiksmų sritis, ir tuo pat metu siekti veiklos efektyvumo, bendrų kokybės standartų, geresnio koordinavimo ir partnerystės su naujais pagalbos teikėjais, remiantis politiniu požiūriu nešališka pagalba ir bendru humanitarinių žmogiškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principų supratimu ir laikymusi ir įsipareigojimų pagal tarptautinę humanitarinę teisę vykdymu;

2.

palankiai vertina JT iniciatyvą visame pasaulyje rinkti informaciją, siekiant nustatyti gaivalines nelaimes ir konfliktus ir sužinoti, kaip daugiau žmonių išgelbėti ir apsaugoti nuo tokių krizių poveikio; taip pat palankiai vertina surengtas aštuonias regionines konsultacijas, kurios apėmė teminius susitikimus ir visuotines konsultacijas, su vyriausybių, pilietinės visuomenės, NVO, savanorių tinklų, įmonių ir religinių tinklų atstovais ir iniciatyvą dėl konsultacijų internetu bei Aukšto lygio grupės dėl humanitarinės pagalbos finansavimo, kurios viena iš pirmininkaujančių šalių yra ES, sukūrimą;

3.

pabrėžia, kad norint išspręsti dabartines nepaprastai dideles humanitarines problemas reikia, kad pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime humanitariniais klausimais būtų sustiprinta įtraukesnė, įvairiapusė ir tikrai pasaulinė humanitarinės pagalbos sistema, kuria tuo pačiu metu būtų pripažįstama šiandienos humanitarinio reagavimo sistemos įvairovė ir atsižvelgiama į visų veikėjų papildomas funkcijas; ragina ES skatinti parengti pasaulinį konsensusą dėl humanitarinės pagalbos, jame dar kartą patvirtinant humanitarinės pagalbos principus ir prievoles bei teises pagal tarptautinę humanitarinę teisę ir užtikrinant apsaugos priemones, kuriomis didžiausias dėmesys skiriamas žmogui ir kurios paremtos žmogaus teisėmis, taip pat mano, kad vyriausybės yra atsakingos už savo vaidmenį ir atsakomybę apsaugant žmones; nurodo, kad humanitarinės pagalbos politizavimas turi neigiamą poveikį, ir primena, kad būtina puoselėti pagrindinius humanitarinius principus ir toliau jų laikytis, kad konflikto ir gaivalinių nelaimių vietovėse būtų užtikrinta humanitarinė erdvė;

4.

pabrėžia, kad norint, jog pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimas humanitariniais klausimais būtų vaisingas, jo baigiamajame dokumente turėtų būti numatytas konkrečių prisiimtų politinių įsipareigojimų penkerių metų vystymosi ir veiksmų planas, apimantis tarpvyriausybinę stebėsenos ir atskaitomybės sistemą, pagalbą teikiančių organizacijų vertinimą ir poveikio vertinimą dalyvaujant atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams;

5.

ragina, kad pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime humanitariniais klausimais būtų susieta laikotarpio po 2015 m. vystymosi darbotvarkė, Sendajaus nelaimių rizikos mažinimo programa ir 21-oji Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija, siekiant padidinti atsparumo nelaimėms srities politinių priemonių ir institucijų suderinamumą, ir būtų reikalaujama, kad vystymosi srities veikėjai aktyviau dalyvautų kuriant atsparumą; ragina pagalbą teikiančių šalių vyriausybes savo nacionalinės politikos priemonėse numatyti bendrus tikslus, prioritetus ir rodiklius, kuriais šios sistemos susiejamos;

6.

ragina ES ir jos valstybes nares, kurios yra didžiausios paramos teikėjos ir pagrindinės veiksmų vykdytojos, aktyviai rodyti pavyzdį; pabrėžia, kad visi ES humanitariniai veiksmai turėtų būti vykdomi vadovaujantis solidarumo, atsakomybės ir atskaitomybės principais ir turėtų būti parengti siekiant užtikrinti, kad pažeidžiami žmonės būtų fiziškai ir psichologiškai apsaugoti; ragina parengti visuotinį, visa apimantį ir ilgalaikį sprendimą, atsižvelgiant į daugybę žmonių, bėgančių iš regionų, kuriuose vyksta konfliktai; atkreipia dėmesį į tai, kad dėl ES reakcijos į dabartinę krizę susvyravo, be kita ko, Europos vaidmuo ir patikimumas pasaulinėje humanitarinės pagalbos arenoje;

7.

ragina pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo humanitariniais klausimais dalyvius įsipareigoti laikytis sistemingo, rezultatais grindžiamo ir dalyvaujamojo požiūrio nustatant konkrečius rodiklius ir darbo metodiką, kurių taip pat laikytųsi ir juos stiprintų pagalbos teikėjai ir įgyvendinančios agentūros, kad nukentėję asmenys galėtų dalyvauti visame humanitarinių veiksmų vykdymo cikle; ragina pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo humanitariniais klausimais dalyvius siekti JT atskaitomybės nukentėjusiems gyventojams sistemos institucionalizavimo, geresnės stebėsenos ir vertinimo;

8.

pabrėžia, kad pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimas humanitariniais klausimais yra proga visiems suinteresuotiesiems subjektams apsvarstyti būtinai reikalingą JT reformą siekiant sukurti įtraukią, skaidrią ir veiksmingą koordinavimo sistemą su įtraukesniu ir geriau veikiančiu Nuolatiniu agentūrų bendradarbiavimo komitetu, numatant glaudesnį bendradarbiavimą su partneriais siekiant padidinti veiksmų papildomumą ir visapusiškai vykdant požiūrio keitimo darbotvarkę, ir stiprinti daugiašalę humanitarinę sistemą visų krizių sureguliavimui sukuriant patikimą poreikių vertinimo sistemą, kuri būtų bendrų pagalbos prašymų pagrindas (užtikrinant visapusišką finansinį sekimą), agentūrų išlaidų palyginimo sistemą ir stebėsenos bei vertinimo mechanizmus;

9.

tvirtina, kad be visapusiškų ir esminių priemonių tokie visuotiniai veiksmai nebus sėkmingi; pabrėžia, kad norint išspręsti klausimus dėl naujų ir nuolatinių nelaimių ir pažeidžiamumo reikia vengti lygiagrečių sistemų, plėsti finansavimo pagrindą, vykdyti ilgalaikes prognozuojamas investicijas ir užtikrinti atitiktį naujai darnaus vystymosi darbotvarkei, visų pirma skatinant humanitarinės pagalbos, vystymosi ir klimato kaitos sričių veikėjų bendrą rizikos ir poreikių vertinimą, planavimą ir finansavimą; pabrėžia, kad reikalingas didesnis humanitarinės ir vystymosi pagalbos papildomumas siekiant didinti veiksmingumą ir šalinti humanitarinės veiklos finansavimo trūkumą, ir šis papildomumas turėtų būti užtikrinamas tuo pačiu metu didinant paramos vystymuisi ir humanitarinės pagalbos finansavimą; atsižvelgdamas į tai primena seniai prisiimtą tarptautinį įsipareigojimą siekti 0,7 proc. BNP tikslo;

10.

primygtinai ragina ES, kaip didžiausią pasaulyje humanitarinės pagalbos teikėją, imtis lyderės vaidmens aukščiausiojo lygio susitikime humanitariniais klausimais ir raginti nustatyti lankstesnius metodus, kuriuos taikant būtų teikiama humanitarinė pagalba, taip pat aktyvias, nuoseklias ir veiksmingas krizių prevencijos priemones; primygtinai ragina ES ir kitus paramos teikėjus laikytis savo finansinių įsipareigojimų ir numatyti būdus, kaip sutrumpinti laiką, kurio reikia, kad finansiniai įsipareigojimai virstų veiksmais vietoje; be to, atkreipia dėmesį į žmogaus teisių ataskaitų, kaip išankstinio perspėjimo apie krizes mechanizmo, svarbą ir ragina aukščiausiojo lygio susitikimo humanitariniais klausimais dalyvius į tai atsižvelgti pereinant nuo reagavimo kultūros prie prevencijos kultūros;

11.

ragina ES sukurti atitikties sistemą ir integruoti ją į programavimą ir taip užtikrinti, kad apsauga būtų svarbiausias humanitarinių veiksmų aspektas imantis poreikiais pagrįstų priemonių; pabrėžia, kad reikia institucionalizuoti apsaugos pareigūnų vaidmenį ir parengti strateginį ir integruotą požiūrį, numatant pakankamai lėšų apsaugos veiklai taip pat pirmuoju ekstremaliųjų situacijų etapu; primygtinai ragina ES tvirčiau įsipareigoti vykdant humanitarinę veiklą laikytis žmogaus teisėmis grindžiamo požiūrio, kad būtų gerbiami konkrečių pažeidžiamų grupių, ypač moterų, jaunimo, migrantų, užsikrėtusių ŽIV, LGBTI ir neįgaliųjų, orumas, poreikiai ir teisės;

12.

ragina ES pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime humanitariniais klausimais skatinti visapusišką susitarimą dėl praktinių būtų stiprinti tarptautinės humanitarinės teisės, tarptautinės žmogaus teisių teisės ir pabėgėlių teisės laikymąsi ir pagarbą šioms teisėms, pvz., informaciją apie tarptautinės humanitarinės teisės nuostatas skleidžiant regioninėms ir nacionalinėms administracijoms, saugumo pajėgoms, vietos valdžios institucijoms ir bendruomenių lyderiams, ir remti Tarptautinio baudžiamojo teismo vaidmenį, kad būtų panaikintas nebaudžiamumas pažeidus tarptautinę humanitarinę teisę ir tarptautinę žmogaus teisių teisę;

13.

pabrėžia, kad būtina išplėsti Konvencijos dėl pabėgėlių ir Kampalos konvencijos taikymo sritį siekiant apsaugoti perkeltus asmenis ir nuo klimato kaitos nukentėjusius asmenis visame pasaulyje ir jiems padėti, taip pat apsaugoti juos nuo įvairių smurto formų, pvz., prekybos žmonėmis, smurto dėl lyties ir smurto miestuose bei ekonominės prievartos, nes jie gali pagrįstai baimintis persekiojimo arba jiems gali kilti rimtas pavojus patirti žalą; pabrėžia, kad migrantams turi būti teikiama tokia pati jų žmogaus teisių apsauga, kokia per krizę užtikrinama visoms kitoms grupėms; ragina skirti dėmesį ypač pažeidžiamoms grupėms, pvz., migrantams, asmenims be pilietybės ir pabėgėliams, į kuriuos dažnai neatsižvelgiama diskusijose humanitariniais klausimais; ragina priimti naujos kartos žmogaus teisių apsaugos priemones, kuriomis būtų padedama apsaugoti šias gyventojų grupes;

14.

pabrėžia, kad būtinas esminis pasikeitimas teikiant paramą pabėgėliams ir priimančioms šalims ir bendruomenėms; remia visuotinių konsultacijų apibendrinamąją ataskaitą, kurioje raginama, kad pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime humanitariniais klausimais būtų išnagrinėtas visapusiškas susitarimas dėl pabėgėlių priėmimo, kuriame pripažįstamas priimančių šalių indėlis, numatomi ilgesnio laikotarpio, prognozuojami ir tvarūs finansiniai paketai siekiant teikti joms paramą, užtikrinamas pabėgėlių savarankiškumas suteikiant pragyvenimo galimybes ir kuriama teisingesnė jų perkėlimo į trečiąsias šalis tvarka;

15.

ragina ES ir jos valstybes nares rengiantis pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimui humanitariniais klausimais siekti vienodo visuotinio humanitarinių principų supratimo ir įgyvendinimo ir kartu sukurti plataus masto dalyvaujamąjį elgesio kodeksą, skirtą esamiems ir naujiems pagalbos teikėjams, siekiant dalytis geriausia patirtimi, sudaryti geresnes sąlygas pasiekti žmones, kuriems reikalinga pagalba, ir stiprinti dabartinius įsipareigojimus dėl geros pagalbos teikėjų praktikos, pvz., įsipareigojimus, atspindėtus gero humanitarinės pagalbos teikimo principuose;

16.

ragina ES siekti, kad į pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo humanitariniais klausimais deklaraciją kaip svarbiausi principai būti įtraukti skaidrumas ir atskaitomybė, kaip programų kūrimo ir vertinimo pagrindą naudojant specifinius žymenis ir suskirstytus duomenis (pagal lytį ir amžių, su specialiais kintamaisiais rodikliais vaikams) ir propaguojant tarptautinės humanitarinės pagalbos skaidrumo standartų iniciatyvą, siekiant užtikrinti pasaulinę atskaitomybės už rezultatus sistemą, kurią naudojant būtų vertinama pažanga;

17.

pabrėžia, kad reikia teikti maistą, vandenį, pastogę, sanitarines priemones ir medicininį gydymą, kurie yra kiekvieno žmogaus pagrindinės teisės; yra labai susirūpinęs dėl epidemijų pavojaus, susijusio su sudėtingomis sanitarinėmis sąlygomis ir ribotomis galimybėmis gauti saugaus geriamojo vandens, ir dėl to, jog humanitarinių krizių atvejais trūksta galimybių gauti būtiniausių vaistų; ragina ES atlikti vadovaujamąjį vaidmenį užtikrinant tinkamą būtiniausių vaistų ir saugaus geriamojo vandens teikimą per humanitarines krizes;

18.

ragina ES ir visus tarptautinius veikėjus pabėgėlių stovyklose pagerinti humanitarinės pagalbos teikimo būdus, ypač tiekiant mobilias laboratorijas, kad būtų kovojama su užkrečiamųjų ligų epidemijomis, gerinant skubios pagalbos paskirstymą (atsižvelgiant į pažeidžiamiausias grupes) ir tobulinant higienos užtikrinimo ir skubiai būtiną sanitarijos infrastruktūrą;

19.

pabrėžia, kad vaikų apsaugą būtina įtraukti į humanitarinės pagalbos teikimo veiksmus, siekiant užkirsti kelią netinkamam elgesiui su vaikais, jų nepriežiūrai ir išnaudojimui ir smurtui prieš vaikus ir į tai reaguoti; pabrėžia, kad, kadangi vaikai yra pagrindiniai pokyčius skatinantys veikėjai, imantis humanitarinės pagalbos veiksmų svarbu sukurti vaikams palankias erdves;

20.

atkreipia dėmesį į pagrindinį moterų vaidmenį konfliktų metu ir po konfliktų, atsižvelgiant į tai, kad jos pirmos imasi veiksmų krizių metu, suburdamos šeimos narius ir bendruomenes; ragina pagalbos teikėjus ir vyriausybes lyčių lygybę integruoti į humanitarinės pagalbos programavimą ir remti galių suteikimą moterims ir mergaitėms;

21.

primygtinai teigia, kad humanitarinės pagalbos teikimas atitinka tarptautinę humanitarinę teisę ir kad ES humanitarinei pagalbai nėra taikomi kitų pagalbą teikiančių partnerių apribojimai; išreiškia susirūpinimą dėl to, kad ekstremaliųjų humanitarinių situacijų metu prieš moteris ir mergaites kaip karo ginklai ir toliau naudojamas žaginimas ir kitos seksualinės prievartos ir smurto dėl lyties formos, ir smerkia šį reiškinį; pabrėžia, kad būtina reaguoti į šį smurtą ir į jo fizines ir psichologines pasekmes; ragina prisiimti visuotinį įsipareigojimą užtikrinti, kad moterys ir mergaitės, kaip reikalaujama pagal tarptautinės humanitarinės teisės normas ir Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, prasidėjus bet kokiai ekstremaliai padėčiai arba krizei būtų saugios, sprendžiant seksualinės prievartos ir smurto dėl lyties rizikos klausimą, didinant informuotumą, užtikrinant tokio smurto vykdytojų baudžiamąjį persekiojimą ir tai, kad moterys ir mergaitės humanitarinių krizių metu turėtų prieigą prie visų lytinės ir reprodukcinės sveikatos apsaugos paslaugų, įskaitant saugius abortus, o ne siekiant išlaikyti tai, kas laikoma nežmonišku elgesiu;

22.

mano, kad visi darbuotojai, dalyvaujantys teikiant humanitarinę pagalbą, įskaitant policijos ar karines pajėgas, turėtų gauti tinkamus mokymus lyčių klausimais ir kad turėtų būti nustatytas griežtas elgesio kodeksas siekiant užkirsti jiems kelią naudotis savo padėtimi ir taip užtikrinti, kad būtų laikomasi lyčių lygybės principo;

23.

ragina humanitarinę pagalbą teikiančius asmenis smurto dėl lyties prevencijos ir švelninimo strategijas įtraukti į visas sektorines priemones bei palengvinti naujų ES finansavimo priemonių nustatymą ir siekiant šio tikslo atsižvelgti į persvarstytas Pasaulinės apsaugos grupės (angl. Global Protection Cluster) gaires dėl veiksmų su lytimi susijusio smurto atveju integravimo teikiant humanitarinę pagalbą; taip pat mano, kad humanitarinės pagalbos teikėjai, įskaitant ES, turėtų išklausyti mergaites, ypač paaugles, ir berniukus visais pasirengimo nelaimėms ir reagavimo į jas etapais;

24.

ragina atitinkamas humanitarinės pagalbos agentūras stiprinti koordinavimo veiksmus siekiant nustatyti ir apsaugoti seksualinio išnaudojimo ir prievartos aukas, taip pat galimas aukas;

25.

pripažįsta ES visapusiško požiūrio koordinuojant įvairiausias išorės politikos priemones, kuriomis siekiama investuoti į tvarų politinį sprendimą, ir užtikrinant jų nuoseklumą vertingumą; atkreipia dėmesį į humanitarinės pagalbos ypatumus ir pabrėžia, kad svarbu atskirti humanitarinę pagalbą nuo užsienio, politinių, saugumo ir kovos su terorizmu klausimų, patvirtinant apsaugos priemones; apgailestauja dėl to, kad humanitarinės pagalbos principais piktnaudžiaujama arba jų nepaisoma, nes toks piktnaudžiavimas daro didelę žalą pagalbos teikimui ir humanitarinės pagalbos srities darbuotojų saugumui; tvirtina, kad kovos su terorizmu priemonės neturėtų silpninti pastangų teikti humanitarinę pagalbą nei joms kliudyti, ir ragina pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo humanitariniais klausimais dalyvius tinkamai spręsti šį klausimą;

26.

smerkia nuolatinį trukdymą teikti humanitarinę pagalbą ir visus veiksmus, kuriais pažeidžiami principai, apsaugantys nuo pagalbos asmenims, kuriems gresia pavojus, nesuteikimo ir negrąžinimo principas, kuriuos perkeltų gyventojų atžvilgiu turi taikyti visi subjektai (ES narės ir kiti subjektai); ragina vyriausybes vykdyti savo pagrindinę pareigą apsaugoti civilius gyventojus ir jiems padėti ir sukurti tokias teisines ir politines sistemas, kad būtų galima sudaryti sąlygas humanitarinei prieigai ir galimybes lengviau teikti humanitarinę pagalbą, laikantis tarptautinės humanitarinės teisės; siūlo, kad šios sistemos apimtų humanitarinės pagalbos atleidimą nuo mokesčių, operacijų išlaidų atliekant perlaidas sumažinimą ir supaprastintas muitinės procedūras; ragina pagalbos teikėjus, priimančiųjų valstybių vyriausybes ir priemones įgyvendinančius subjektus sudaryti galimybes teikti humanitarinę pagalbą visais įmanomais būdais ir vykdyti savo pareigą užtikrinti, kad profesionali, savalaikė, koordinuota, tinkama ir kokybiška pagalba pasiektų net ir atokiose vietovėse gyvenančius asmenis, kuriems tokios pagalbos reikia;

27.

yra labai susirūpinęs, atsižvelgiant į geresnę humanitarinės pagalbos teikimo srities veikėjų apsaugą, dėl pasikartojančių išpuolių prieš humanitarinės pagalbos srities darbuotojus ir infrastruktūrą, įskaitant ligonines; pabrėžia, kad reikia padaryti daugiau siekiant pagerinti jų saugumą, apsaugą ir judėjimo laisvę pagal tarptautinę teisę; remia sistemingą specialių išlygų, kuriomis stiprinama atskaitomybė už humanitarinės pagalbos srities darbuotojų apsaugą, įtraukimą į teisės aktus ir pagalbos teikėjų veiksmų planus, skirtus visoms šalims, taip pat griežtą sistemingą stebėseną ir pranešimus apie išpuolius prieš visus pagalbą teikiančius darbuotojus;

28.

remia Komisijos rekomendacijas dėl visa apimančios veiksmingumo valdymo sistemos;

29.

pabrėžia, kad būtinas nuolatinis dialogas įvairių humanitarinės pagalbos srities veikėjų papildomų vaidmenų ir įgaliojimų klausimais; mano, kad turi būti aiškiai atskirti civiliniai humanitarinės pagalbos srities veikėjai ir kariniai subjektai; mano, kad prioritetas turi būti teikiamas civiliniams humanitarinės pagalbos veiksmams; ragina pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo humanitariniais klausimais dalyvius ištirti naujas geresnio veikėjų koordinavimo sistemas, nes tai pagrindinis veiksmingesnių, efektyvesnių ir tinkamų humanitarinės pagalbos veiksmų elementas; pabrėžia, kad reikalinga geresnė vietos veiklos pajėgumų analizė ir geresnis bendras poreikių ir atskaitomybės už humanitarinius veiksmus įvertinimas;

30.

ragina ypač daug dėmesio skirti tam, kad užsitęsusių humanitarinių krizių atvejais, teikiant būtinus finansinius ir žmogiškuosius išteklius, būtų veiksmingai užtikrinta teisė į švietimą, nes dėl jo stokos gali kilti pavojus vaikų ateičiai ir tolesniam visuomenės vystymuisi; pabrėžia nuolatinio švietimo svarbą norint apsaugoti ir skatinti tokias bendras visuotines vertybes, kaip žmogaus orumas, lygybė, demokratija ir žmogaus teisės;

31.

palankiai vertina Komisijos įsipareigojimą, atsižvelgiant į labai didelį vaikų, kuriems nesuteikiamos švietimo paslaugos, skaičių, ir didelį švietimo poveikį didinant žmonių atsparumą, padidinti lėšas, skiriamas vaikų mokslui per ekstremaliąsias humanitarines situacijas; ragina Tarybą pritarti Komisijos pasiūlymui 4 proc. ES humanitarinės pagalbos biudžeto skirti šiam tikslui; mano, kad dėl šio padidinimo neturėtų būti skiriama mažiau dėmesio kitiems pagrindiniams poreikiams;

32.

išreiškia susirūpinimą dėl vaikų pabėgėlių stovyklose švietimo ir mokyklinio lavinimo ir ragina ES ir visus tarptautinius veikėjus didinti gebėjimus užtikrinti mokyklinį lavinimą pabėgėlių stovyklose;

33.

pripažįsta, kad, nuspėjamumas, veiklos lankstumas ir daugiamečiai įnašai yra būtina sąlyga norint pagalbą teikti efektyviai ir veiksmingai; ragina ES ir jos valstybes nares pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo humanitariniais klausimais deklaracijoje pabrėžti gero humanitarinės pagalbos teikimo principus;

34.

pabrėžia, kad reikia imtis pasaulinio masto veiksmų siekiant panaikinti finansavimo spragą; ragina sukurti pasaulinį humanitarinės pagalbos fondą, kuriuo būtų remiamas Paramos vystymuisi komitetui nepriklausančių pagalbos teikėjų dalyvavimas ir įtraukimas ir kuriame būtų sutelktos visos esamos tarptautinės finansinės priemonės, vietos ištekliai ir fondai (JT reagavimo į nelaimes fondai, centrinio reagavimo į ekstremalias situacijas fondai, patikos fondai ir kt.), ir numatyti, kad jį papildytų savanoriškos vyriausybių, privataus sektoriaus ir regioninių organizacijų finansinės įmokos; mano, kad mokėjimai galėtų būti naudojami siekiant užpildyti humanitarinių įsipareigojimų spragas 3 lygmens krizių atveju, remiant pasirengimą, teikiant socialinės apsaugos atsparumą didinančias paslaugas ilgalaikiams pabėgėliams arba reaguojant į nenumatytas ekstremaliąsias situacijas, tokias kaip Ebolos virusas;

35.

pabrėžia, kad tarptautinės finansų įstaigos turi visapusiškai dalyvauti ir persvarstyti savo požiūrį, kai dėmesys sutelkiamas į skolinimą palankiomis sąlygomis, visų pirma iš naujo apibrėžiant lengvatinių lėšų suteikimo kriterijus, siekiant sudaryti sąlygas lankstesniam instituciniam atsakui į nestabilią padėtį ir atidžiau apsvarstyti nacionalinius pajėgumus sutelkti vidaus išteklius;

36.

primygtinai ragina vyriausybes, pagalbos teikėjus ir palankias sąlygas kuriančius subjektus supaprastinti įgyvendinimą užtikrinantiems partneriams taikomus administracinius reikalavimus, racionalizuojant procedūras ir nustatant geriausią patirtį administracinėje, sutarčių sudarymo ir ataskaitų teikimo srityse, tuo pačiu metu užtikrinant atskaitomybę, taip pat ragina remti iniciatyvas, kurios parengtos siekiant teikti nuolatinę pagalbą stiprinant pajėgumus ir stebint vietos veikėjus, bei stiprinti nacionalines koordinavimo struktūras;

37.

pabrėžia, kad, siekiant geriau apsaugoti ir užtikrinti nukentėjusių gyventojų gyvybes ir orumą, vietos NVO turi turėti prieigą prie tiesioginio finansavimo; primygtinai ragina valstybes nares ir pagalbos teikėjus labai padidinti tiesioginį finansavimą vietos humanitarinės pagalbos srities veikėjams, kurie turi pajėgumų, ekspertinių žinių ir gebėjimų veikti šioje srityje užtikrinant atskaitomybę;

38.

ragina pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo humanitariniais klausimais dalyvius parengti naują susitarimą dėl bendradarbiavimo su nestabiliomis valstybėmis ir užsitęsusių krizių atveju, kuriame būtų numatytos tvarios programos, įgyvendinimo planai ir prognozuojamas finansavimas vystymuisi; atkreipia dėmesį į tai, kad Adis Abebos veiksmų darbotvarkėje pabrėžiama būtinybė investuoti į socialinės apsaugos sistemas ir saugumo tinklus, kad atsakas į nestabilią padėtį galėtų būti spartesnis ir efektyvesnis;

39.

pabrėžia, kad reikia pritaikyti humanitarinio reagavimo sistemą prie vietos, nacionalinių ir regioninių poreikių, taip pat, kad reikia suteikti galių nukentėjusiems gyventojams, įskaitant visų amžiaus grupių moteris, vaikus, neįgaliuosius, mažumų atstovus ir vietos gyventojus, ir reguliariai juos įtraukti į sistemą, pripažįstant jų kaip permainų skatintojų vaidmenį ir, kai tik įmanoma, užtikrinant grįžtamąją informaciją ir išankstines konsultacijas su šiais gyventojais planuojant ir įgyvendinant humanitarines priemones;

40.

pabrėžia, kad tarptautinis atsakas turėtų būti grindžiamas dabartinėmis vietos ar nacionalinėmis iniciatyvomis ir partnerystėmis, o ne naujai kuriamais lygiaverčiais veiksmais; primygtinai teigia, kad svarbu stiprinti humanitarinės pagalbos teikimo vietos ir regiono pajėgumus ir, kai įmanoma, vykdyti įtraukius procesus, į planavimo procesą įtraukiant vietos valdžios institucijas, pilietinę visuomenę, privatųjį sektorių ir nukentėjusius gyventojus;

41.

pabrėžia, kad reikalingas naujas visuotinis papildomumo modelis, kuriuo turėtų būti paremtas humanitarinės pagalbos ir vystomojo bendradarbiavimo sričių veikėjų bendradarbiavimas, pradedant nuo bendros analizės ir programavimo; šis modelis sudarytų sąlygas veikėjams palaipsniui kurti atsparesnę ir savarankiškesnę visuomenę; pabrėžia, kad toks modelis turėtų apimti, pirma, vystymosi veikėjams skirtas pradžios strategijas, kurios sudarytų jiems sąlygas užmegzti ryšius šioje srityje, antra, krizėms įtakos turinčių veiksnių įtraukimą į vystymosi programas, trečia, pabaigos strategijų įtraukimą į humanitarinės pagalbos teikimą, kad būtų galima laikytis lankstesnio požiūrio, taip pat modelis turėtų apimti suprantamą ir lankstų daugiametį finansavimo mechanizmą, kad būtų galima reaguoti į užsitęsusias krizes; pabrėžia, kad svarbu bendradarbiauti su vietos NVO ir pilietinės visuomenės lyderiais siekiant sukurti nuolatines struktūras tose vietovėse, kuriose galimi konfliktai;

42.

ragina Komisiją pristatyti iniciatyvą, kuria siekiama sistemingiau susieti humanitarinę pagalbą, vystymosi bendradarbiavimą ir atsparumą, kad būtų sudarytos sąlygos didesniam ES lankstumui ir efektyvumui tenkinant didėjančius poreikius, ir skatinti apsvarstyti klausimą dėl geresnių sąsajų pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime humanitariniais klausimais; ragina ES pasinaudoti dabartinės daugiametės finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūra ir dar kabiau sustiprinti humanitarinės pagalbos ir vystymosi sričių sąsajas;

43.

pabrėžia nelaimių rizikos mažinimo svarbą atsparumo didinimui keturiose prioritetinėse srityse: 1) nelaimių rizikos supratimas; 2) rizikos valdymo gerinimas siekiant valdyti nelaimių riziką; 3) investavimas į nelaimių rizikos mažinimą siekiant didinti atsparumą, nenumatytų atvejų planų rengimas ir ankstyvojo perspėjimo sistemų naudojimas; ir 4) pasirengimo nelaimėms didinimas siekiant veiksmingo atsako ir atsigavimas, reabilitacija bei atstatymas, taikant geresnio atkūrimo principą;

44.

ragina valstybes nares ir kitus pagalbos teikėjus, remiantis tarptautiniais reagavimo į nelaimes srities teisės aktais, taisyklėmis ir principais, gerinti ir vystyti nacionalines humanitarinių priemonių teisės sistemas ir nelaimių rizikos mažinimą ir valdymą; pabrėžia, kad pasirengimas nelaimėms, rizikos mažinimas ir atsparumas turėtų būti sistemingai įtraukti į reagavimo planus, kuriuos turi parengti vietos, regioninės ir nacionalinės administracijos, pramonės ir pilietinės visuomenės atstovai, ir tuo pačiu metu turėtų būti skiriamas pakankamas finansavimas prognozavimui ir rizikos valdymo modeliavimui ir šiose srityse plečiamos inovacijos;

45.

ragina pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo humanitariniais klausimais dalyvius pabrėžti klimato kaitos ir humanitarinių priemonių klausimus; mano, kad atsižvelgiant į tai į visus susijusius politikos formavimo regioniniu ir pasauliniu lygmenimis veiksmus turėtų būti įtrauktas atsparumo klimato kaitos pasekmėms, įskaitant klimato kaitos paskatintą perkėlimą ir migraciją, planavimo ir plėtojimo klausimas; atsižvelgdamas į tai ragina ES ir jos valstybes nares ir toliau priimti drąsius politinius sprendimus siekiant kovoti su klimato kaita;

46.

pabrėžia, kad inovacijos turi būti kuriamos iš įvairių šaltinių ir visų pirma iš nukentėjusių gyventojų, pilietinės visuomenės atstovų ir vietos bendruomenių, su kuriomis pirmiausia susiduriama reaguojant, žinių; pabrėžia minimalių humanitarinių standartų svarbą siekiant visu humanitarinių priemonių taikymo laikotarpiu gerinti pagrindines viešąsias paslaugas, pvz., švietimą, mitybą, sveikatos priežiūrą, pastogės suteikimą, vandens tiekimą ir sanitarijos priemones; mano, kad viešojo ir privačiojo sektorių ir įvairių sektorių partnerystės gali būti viešojo atsako į didėjančius humanitarinės pagalbos poreikius papildymo priemonė, jei viešajame ir privačiajame sektoriuose puoselėjamos tos pačios vertybės ir prioritetai, kuriais verslo tikslai derinami su ES vystymosi srities tikslais, ir laikomasi tarptautinių standartų dėl efektyvumo vystymosi srityje; pažymi, kad pinigais grindžiama parama yra inovacijos teikiant humanitarinę pagalbą pavyzdys, jei ji tinkamai siejama su pagalbos efektyvumo principais;

47.

palankiai vertina Tarybos išvadas dėl daugiafunkcinės grynaisiais pinigais grindžiamos paramos siekiant reaguoti į humanitarinius poreikius bendrųjų principų, pripažįsta, kad nors tik nedidelė dalis humanitarinės pagalbos šiuo metu grindžiama grynaisiais pinigais, grynaisiais pinigais grindžiamos paramos naudojimas turi didelį potencialą, nes tai yra naujoviška, orumą nežeminanti, saugi, lanksti ir ekonomiškai efektyvi galimybė atsižvelgiant į lyčių aspektą patenkinti neatidėliotinus pagrindinius labiausiai pažeidžiamų gyventojų poreikius; ragina ES ir jos valstybes nares, rengiantis pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimui humanitariniais klausimais, propaguoti bendrus principus ir besąlygiškos grynaisiais pinigais grindžiamos paramos taikymą, pagrįstą konkrečių aplinkybių ir atsako analize, ir tuo pačiu metu remti stebėsenos mechanizmą;

48.

ragina ES propaguoti ir remti visuotinį humanitarinės pagalbos srities inovacijų aljansą siekiant plėtoti visuotines etikos normas laikantis humanitarinių principų ir JT inovacijų ir technologijų vystymosi srityje principų, kad būtų užtikrinta, jog visos investicijos į humanitarines inovacijas būtų skiriamos nukentėjusių gyventojų gaunamiems rezultatams pagerinti; ragina regioniniu ir nacionaliniu lygmenimis sukurti humanitarinės pagalbos srities inovacijų fondus;

49.

pripažįsta, kad inovacijos gali atlikti svarbų vaidmenį reaguojant į naujus iššūkius ir gerinant egzistuojančias programas, nes integruojami nauji procesai iš kitų sektorių, siekiant kurti, tobulinti ir vystyti modelius, kurie sudaro sąlygas proveržiui įveikiant humanitarines problemas;

50.

pabrėžia naujų technologijų ir naujoviškų skaitmeninių priemonių vaidmenį organizuojant humanitarinę pagalbą ir ją teikiant, ypač atsižvelgiant į pagalbos teikimą ir sekimą, nelaimių stebėjimą, dalijimąsi informacija, pagalbos teikėjų veiksmų koordinavimą ir pagalbą teikiančių agentūrų ir vietos vyriausybės ryšių gerinimą, ypač atokiose vietovės ir nelaimių zonose; pabrėžia, kad Afrikoje ir ypač Užsachario Afrikoje šiuo metu vyksta mobiliojo ryšio skaitmeninė revoliucija ir daugėja mobiliojo ryšio abonementų (ir plinta mobiliojo interneto naudojimas), taigi tokios priemonės ir paslaugos itin svarbios kuriant ankstyvojo perspėjimo sistemas ir skubiai suteikiant informaciją apie sveikatos padėtį, pavojingas sritis ir asmenis, į kuriuos galima kreiptis dėl pagalbos;

51.

ragina Komisiją ir valstybes nares, laikantis humanitarinių principų ir etikos standartų, remti įmonių, ypač VMĮ, įtraukimą ir parengti veiksmų vadovą įmonėms bei skatinti vietos ir regionines partnerysčių platformas, kuriomis skatinamas struktūruotas, koordinuotas ir tvarus įmonių dalyvavimas ekstremaliosios situacijos atveju; ragina valstybes nares į savo atitinkamus nacionalinius skubaus reagavimo planus ir atskaitomybės mechanizmus geriau įtraukti įmones;

52.

ragina ES, be kita ko, ištirti partnerysčių su veiklą pradedančiomis įmonėmis ir draudimo bei technologijų bendrovėmis galimybes ir šias partnerystes skatinti, siekiant kurti pasirengimo ir panaudojimo ekstremaliosios situacijos atveju priemones; pabrėžia, kad būtina remti ir toliau vystyti JT Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro atliekamą visapusišką turimų privataus sektoriaus lėšų ir pajėgumų nustatymą, siekiant stiprinti techninį bendradarbiavimą pastangų reaguoti į nelaimes srityje;

53.

ragina ES ir jos partnerius humanitarinės pagalbos srityje, atsižvelgiant į būsimą pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimą humanitariniais klausimais, remti geresnį jaunimo įtraukimą į pasirengimo ir atsigavimo procesus humanitarinės pagalbos srityje ir skatinti savanoriškos veiklos programas;

54.

pabrėžia svarbų vaidmenį, kurį gali atlikti ES pagalbos savanorių programa praktiškai įgyvendinant sprendimus, kurie bus priimti būsimame pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime humanitariniais klausimais ir atsižvelgiant į persvarstytą Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos; pabrėžia, kad savanorių ir kitų humanitarinės pagalbos aktyvistų patirtis gali atlikti svarbų vaidmenį nustatant geriausią patirtį ir kuriant įgyvendinimo priemones;

55.

ragina ES ir jos valstybes nares pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime humanitariniais klausimais propaguoti svarbų humanitarinių veiksmų skatinimą, nes tai gali būti veiksmingas būdas gerinti apsaugą ir inovacijas;

56.

pabrėžia, kad Stambule prisiimti įsipareigojimai turi būti įgyvendinti ES ir jos valstybių narių lygmenimis; taigi ragina ES ir jos valstybes nares kartu su kitais humanitarinės pagalbos srities veikėjais parengti aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatų įgyvendinimo laikotarpiu po Stambulo susitikimo darbotvarkę; pabrėžia, kad būtina užtikrinti prognozuojamą ir savalaikį humanitarinės pagalbos finansavimą iš ES biudžeto, užtikrinant, kad ES humanitarinės pagalbos srities įsipareigojimų asignavimai būtų sistemingai ir visiškai finansuojami numatant tokią pačią mokėjimų asignavimų sumą;

57.

ragina parengti nuoseklų ir tvirtą naują veiksmų planą, skirtą Europos konsensusui dėl humanitarinės pagalbos, kuriuo būtų užtikrintos nešališkos ir efektyvios Europos humanitarinės pagalbos priemonės, pritaikytos prie vietos aplinkybių, ir būtų atsižvelgiama į amžių ir lytį ir veiksmai vykdomi nediskriminuojant ir atsižvelgiant į poreikius;

58.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai bei Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.