1. Įvadas

Kad įgyvendintų 2000 m. Vandens pagrindų direktyvą (VPD)[1] valstybės narės turi bendradarbiaudamos su įvairiais subjektais imtis įvairių skaidrių, ekonomiškai efektyvių priemonių. Šias į priemonių programas įtrauktas priemones jos turi apibendrinti savo upių baseinų valdymo planuose, kurie atnaujinami kas šešerius metus. 2012 m. Komisija paskelbė tuo metu jau parengtų upių baseinų valdymo planų įvertinimą[2].

Veiksminga vandentvarka, kurios reikalaujama pagal Vandens pagrindų direktyvą, padeda valstybėms narėms pasirengti ekstremaliems meteorologiniams reiškiniams, kurių dėl klimato kaitos pasitaiko vis dažniau ir kurie palieka didžiulių padarinių[3]. 2007 m. priimta Vandens pagrindų direktyvą papildanti Potvynių direktyva, kurioje valstybių narių reikalaujama įvertinti ir numatyti potvynių riziką ir pavojų ir juos valdyti parengus potvynių rizikos valdymo planus[4].

Abiejų direktyvų įgyvendinimas pasiekė lemiamą etapą. Šiame komunikate pateikiamas padarytos pažangos vertinimas atsižvelgiant į tai, kad abi direktyvos susijusios ir jų įgyvendinimas turėtų būti derinamas. Šis vertinimas grindžiamas pirmosiomis ataskaitomis apie specialius veiksmus, kurių valstybės narės ėmėsi savo upių baseinų valdymo planuose apibendrintoms priemonėms įgyvendinti. Juo papildomas Komisijos atliktas 2012 m. jau parengtų upių baseinų valdymo planų vertinimas[5] ir įvykdomi Vandens pagrindų direktyvos 18 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai, pagal kuriuos Komisija 2015 m. turi paskelbti tarpinę ataskaitą apie valstybių narių priemonių programų įgyvendinimą.

Komisijos atliktu valstybių narių priemonių programų ir preliminarių potvynių rizikos analizių vertinimu grindžiamos šio dokumento pabaigoje pateiktos rekomendacijos. Jomis bus galima remtis rengiant antruosius upių baseinų valdymo planus ir pirmuosius potvynių rizikos valdymo planus, kuriuos valstybės narės turi priimti iki 2015 m. pabaigos ir dėl kurių šiuo metu vyksta viešosios konsultacijos.

Šis komunikatas papildomas septyniais Komisijos tarnybų darbiniais dokumentais. Dviejuose iš jų pateiktas išsamesnis Vandens pagrindų direktyvos ir Potvynių direktyvos įgyvendinimo šiandieninės pažangos vertinimas[6]. Kituose penkiuose pateikti Belgijos, Graikijos, Ispanijos, Portugalijos ir Kroatijos upių baseinų valdymo planų, kurie 2012 m. dar nebuvo priimti, vertinimai[7].

2. ES vandens politikos teikiamų galimybių išnaudojimas

Vandens pagrindų direktyva ir kitos su vandentvarka susijusios direktyvos[8] padėjo pagerinti vandens apsaugą ES. Iš esmės europiečiai gali visoje ES saugiai gerti vandentiekio vandenį ir maudytis tūkstančiuose paplūdimių, taip pat upėse ir ežeruose. Miesto, pramonės ir žemės ūkio šaltinių keliama tarša reguliuojama teisės aktais.

2012 m. atliktos ES gėlo vandens politikos kokybės patikros[9] rezultatai patvirtino, kad dabartinės vandens politikos sistemos nuostatos padeda spręsti ir su Europos gėlojo vandens telkiniais susijusias problemas. Tačiau dėl ilgus dešimtmečius blogėjusios vandens kokybės ir užsitęsusio neveiksmingo valdymo turime įdėti dar daug pastangų, kad visų ES vandens telkinių vandens kokybė taptų pakankama gera – 2012 m. Komisijos komunikate „Europos vandens išteklių išsaugojimo metmenys“[10] teigiama, kad iki 2015 m. greičiausiai nepavyks užtikrinti apie pusės ES paviršinio vandens telkinių geros ekologinės būklės. Be to, paviršinio vandens cheminės būklės stebėsenos spragos buvo tokios didelės, kad 2012 m. daugiau kaip 40 proc. vandens telkinių būklė nebuvo žinoma ir buvo neįmanoma nustatyti bazinio jos lygio. Požeminio vandens situacija geresnė, tačiau kai kurių jo baseinų problemos nesumažėjo[11].

Atsiliepdama į pirmąją Europos piliečių iniciatyvą dėl žmogaus teisės turėti vandens[12], Komisija teigė sugriežtinsianti savo vandens politikos teisės aktų įgyvendinimą, remdamasi 7-ojoje aplinkosaugos veiksmų programoje ir Vandens išteklių išsaugojimo metmenyse išdėstytais įsipareigojimais. Metmenyse siūlomos įvairiausios įgyvendinimo priemonės, kurios įtrauktos į 2013–2015 m. darbo programą, skirtą Vandens pagrindų direktyvos bendrajai įgyvendinimo strategijai vykdyti[13]. Be to, nuo 2012 m. Komisija suintensyvino dialogą ir rengė plataus pobūdžio dvišalius susitikimus su valstybėmis narėmis, per kuriuos aptarė jų upių baseinų valdymo planų vertinimą ir tarėsi dėl specialių įgyvendinimo gerinimo veiksmų.

Bendroji įgyvendinimo strategija ir dvišaliai procesai padėjo valstybėms narėms geriau suprasti Vandens pagrindų direktyvos reikalavimus, parengti naujas įgyvendinimo priemones ir ieškoti sprendimų remiantis ankstesne patirtimi. Jei valstybės narės tas priemones ir sprendimus sėkmingai įtrauks į 2015 m. upių baseinų valdymo planus ir įgyvendins, neturėtų būti reikalaujama jokių papildomų vykdymo užtikrinimo veiksmų[14]. Tačiau, jei pirmiau nurodytos priemonės nebus veiksmingos gerinant įgyvendinimą, Komisija toliau kels bylas dėl pažeidimų prioritetinėse srityse[15].

ES vandens politikos nuostatomis ES suteikta galimybė sukurti progresyvų, pasaulyje pirmaujantį vandens sektorių, kuriam priklauso 9 000 aktyvių MVĮ[16] ir sukurta beveik 500 000 darbo vietų, vertinant visos darbo dienos ekvivalentais[17]. Ši politika – tai ne tik atsakas į būtinybę spręsti aplinkos problemas, bet ir pagrindas, kuriuo remdamasi ES skatina žaliąjį ir mėlynąjį augimą ir siekia efektyviau naudoti išteklius. Pvz., vandentvarkos technologijos yra ekologinių inovacijų plėtros prioritetas, todėl Komisija 2012 m. paskelbė Vandens srities Europos inovacijų partnerystę[18], kuria siekia sudaryti sąlygas ieškoti inovacinių sprendimų, galinčių padėti tvariai atgaivinti ekonomiką drauge taikantis prie klimato kaitos.

3. Komisijos atliktas Vandens pagrindų direktyvos priemonių programų vertinimas

Priemonių programas sudaro privalomos pagrindinės priemonės; kai kurios iš jų priimtos pagal įvairias anksčiau už Vandens pagrindų direktyvą priimtas direktyvas, o kitos susijusios su konkrečiomis Vandens pagrindų direktyvos nuostatomis, pvz., vandens ėmimo kontrole, teršalų išleidimu į vandenį, difuzine tarša arba fiziniais vandens telkinių pokyčiais. Be to, jei būtina aplinkos tikslams pasiekti, valstybės narės turi imtis papildomų priemonių.

1 pav. Supaprastinta metodo, pagal kurį nustatomas ir panaikinamas atotrūkis tarp įprastinės veiklos scenarijaus ir 2015 m. geros vandens būklės tikslo, taikymo schema.

Komisijos vertinimo duomenimis, daugelis valstybių narių savo priemones planavo remdamosi tuo, kas daroma ir (arba) ruošiamasi daryti, ir tuo, kas įmanoma, neatsižvelgdamos į dabartinę vandens telkinių būklę ir upių baseinų valdymo planuose nustatytas kliūtis, neleidžiančias užtikrinti geros vandens būklės. Užuot sukūrusios kuo tinkamesnes ir kuo ekonomiškai efektyvesnes priemones gerai vandens būklei užtikrinti ir taip panaikinusios įsisenėjusią rezultatų spragą, daugelis valstybių narių tik įvertino, kiek dabartinės priemonės padės siekiant Vandens pagrindų direktyvos aplinkos apsaugos tikslų. Dėl to pernelyg plačiai ir nepakankamai pagrįstai taikomos išimtys. Daugeliu atveju, kai taikomos išimtys ir atidedamas geros būklės užtikrinimas, nėra aišku, ar imamasi priemonių tikslui siekti, kaip reikalaujama direktyvoje.

Vandens pagrindų direktyvos aplinkos apsaugos tikslai yra kiekybiniai ir susieti su aiškiu tvarkaraščiu. Akivaizdu, kad daugelio valstybių narių taikomo principo judėti reikiama kryptimi daugiausia remiantis įprastinės veiklos scenarijumi nepakanka, kad daugumos vandens telkinių atveju būtų pasiekti aplinkos apsaugos tikslai.

3.1.           Žemės ūkio, pramonės ir namų ūkių keliama vandens tarša

Norint mažinti taršą ir pasiekti Vandens pagrindų direktyvos tikslus, pirmiausia reikia tinkamai įgyvendinti kai kurias kitas direktyvas ir reglamentus. Tai Miesto nuotekų valymo direktyva, Nitratų direktyva, Direktyva dėl tausiojo pesticidų naudojimo ir Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyva, kurios yra labai svarbios sprendžiant taškinių šaltinių ir difuzinės taršos problemas, todėl į jas turi būti atsižvelgta upių baseinų valdymo planuose ir priemonių programose.   

Pastarojoje Nitratų direktyvos įgyvendinimo ataskaitoje[19] nurodoma, kad žemės ūkio sektoriuje šiek tiek sumažinta požeminio vandens tarša nitratais, bet pabrėžiama, kad būtina imtis tolesnių veiksmų taršai mažinti ir neleisti plisti.  Tai patvirtinta valstybių narių pateiktų priemonių programų analizėje. Nepaisant to, kad, ataskaitų duomenimis, 63 proc. upių baseinų rajonų Nitratų direktyvos įgyvendinti nepakanka, kad difuzinė tarša sumažėtų iki lygio, reikiamo Vandens pagrindų direktyvos tikslams įgyvendinti, būtinų papildomų priemonių likusiems trūkumams panaikinti imtasi nebuvo. Difuzinė tarša daro didelį poveikį[20] 90 proc. upių baseinų rajonų, 50 proc. paviršinio vandens telkinių ir 33 proc. požeminio vandens telkinių visoje ES. Žemės ūkis – pagrindinis difuzinės taršos šaltinis. Nepaisant tam tikros pažangos, susijusios su mažesniu mineralinių trąšų naudojimu[21], pagrindinės priemonės, kurias valstybės narės parengė žemės ūkio poveikiui mažinti, turi dar daug spragų, pvz., trūksta priemonių, kuriomis būtų užtikrinama fosfatų ir nitratų teršalų kontrolė už nitratams jautrių zonų, nustatytų pagal Nitratų direktyvą, ribų. Žemės ūkyje taikomos ataskaitose nurodytos priemonės, įskaitant konsultavimo sistemas ir bendroje žemės ūkio politikoje nustatytas agrarinės aplinkosaugos priemones (pvz., ūkių ekstensyvinimą ir ekologinį ūkininkavimą) yra daugiausia savanoriško pobūdžio.

Kalbant apie namų ūkius, įgyvendinti Miesto nuotekų valymo direktyvą buvo sudėtinga, visų pirma dėl finansavimo ir planavimo aspektų, susijusių su didelėmis investicijomis į infrastruktūrą – kanalizacijos sistemas ir nuotekų valymo įrenginius. Pažanga padaryta ES-15 valstybėse narėse[22], iš kurių kelios jau beveik visiškai įvykdė reikalavimus. Kita vertus, daugelio ES-13 valstybių narių Stojimo sutartyse numatyti pereinamieji laikotarpiai netrukus baigsis, o dauguma jų dar turi daug nuveikti, kad užtikrintų visapusišką įgyvendinimą, nors pastarąjį dešimtmetį dėjo daug pastangų. Pagrindinės ES-15 valstybių narių problemos susijusios su kanalizacijos nuotekų rinkimo ir valymo sistemų priežiūra ir atnaujinimu, o naujesnėms valstybėms narėms dar reikia pastangų diegiant būtiniausią infrastruktūrą. Be to, vienas iš pagrindinių taršos miestuose šaltinių tebėra kanalizacijos persipildymas[23]; šiai problemai spręsti ateinančiais metais reikės didelių investicijų visoje ES. Siekiant padidinti atitikties reikalavimams lygį valstybių narių prašyta 2014 m. pateikti išsamias įgyvendinimo programas, įskaitant investicijų į infrastruktūrą planus. Komisija šiuo metu šias programas analizuoja.

Pramoninės veiklos keliama tarša tam tikrais teršalais kai kuriems vandens telkiniams gali daryti itin didelės žalos. Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyvoje numatyti pagrindiniai šios problemos sprendimo būdai, t. y. pramonės įrenginių operatoriams keliamas reikalavimas taikyti geriausius prieinamus gamybos būdus, kad užtikrintų visos aplinkos, t. y. vandens, oro ir žemės kokybės, aukšto lygio apsaugą. Atsakingos nacionalinės institucijos turi užtikrinti, kad pramoninių išmetamųjų teršalų leidimuose nurodytos išmetamųjų teršalų ribinės vertės atitiktų geriausius prieinamus gamybos būdus ir jas nustatant būtų atsižvelgta į atitinkamus vandentvarkos tikslus. Nors šio reikalavimo tam tikru mastu laikomasi, tačiau vertinant priemonių programas paaiškėjo, kad jo laikomasi nesistemingai arba ataskaitose ne visuomet apie tai pateikiama informacija[24].

Dauguma valstybių narių jau pradėjo rengti išmetamų prioritetinių medžiagų inventorius, kaip reikalaujama Aplinkos kokybės standartų direktyvoje. Remdamosi šio darbo rezultatais ir neigiamų veiksnių bei poveikio analizėmis jos siekia nustatyti taršos šaltinius. Vandens telkinių, kuriuose nustatyta didelė tarša iš taškinių arba pasklidųjų šaltinių, dalis įvairiose valstybėse narėse smarkiai skiriasi. Rengdamos inventorius, dauguma valstybių narių dar nepateikia pasklidųjų išmetamųjų teršalų iš įvairių šaltinių kiekių. Labai skiriasi ir valstybių narių ataskaitose nurodytas teršalų, kurie yra nacionalinio masto problema[25], skaičius. Todėl daugumos valstybių narių nustatytų su cheminiais teršalais susijusių priemonių yra pernelyg bendro pobūdžio, neturinčios kiekybinio rezultatų pagrindo ir nepakankamai orientuotos į konkrečius teršalus ar jų šaltinius.

3.2. Netaupus vandens naudojimas – pernelyg intensyvus jo ėmimas

Jei vandens imama daugiau, nei leidžia natūralaus jo išteklių atsinaujinimo galimybės, susidaro didelė apkrova ES paviršinio ir požeminio vandens telkiniams; tai visų pirma aktualu Viduržemio ir Juodosios jūrų valstybėse, kur vanduo gausiai naudojamas drėkinimo reikmėms, tačiau ir apskritai įvairiuose ES regionuose, nes vandens naudojimas susijęs su urbanizacija ir kita ekonomine veikla. Vanduo be saiko imamas iš 10 proc. paviršinio vandens telkinių ir 20 proc. požeminio vandens telkinių. Vandens pagrindų direktyvoje reikalaujama, kad tais atvejais, kai dėl intensyvaus vandens naudojimo upių baseinų ištekliai jau pereikvojami, valstybės narės imtųsi priemonių ilgalaikiam vandens ėmimo tvarumui atkurti, pvz., leidimų peržiūros arba geresnio reikalavimų vykdymo užtikrinimo. Tačiau pirmųjų priemonių programų vertinimo rezultatai parodė, kad ši problema sprendžiama nepakankamai, nes pereikvotų vandens telkinių atveju plačiai taikytos išimtys – dažnai be tinkamo pagrindo.

Vertinant pirmuosius upių baseinų valdymo planus taip pat paaiškėjo, kad dauguma valstybių narių neatsižvelgė į gamtai būtino vandens kiekį, o į jį atsižvelgti būtina siekiant Vandens pagrindų direktyvos aplinkos apsaugos tikslų. Valstybės narės dažnai numatė vasaros laikotarpiais palikti tik minimalų vandens debitą, neatsižvelgdamos į įvairius veiksnius[26], būtinus, kad ekosistemos klestėtų ir teiktų visapusišką naudą. Tai reiškia, kad įgyvendinamomis priemonėmis neužtikrinama gera būklė daugelyje vandens telkinių, iš kurių imamas didelis kiekis vandens arba reguliuojamas jo debitas, pvz., drėkinimo, vandens jėgainių veikimo, geriamojo vandens tiekimo, laivybos tikslais. Tačiau tuo pat metu valstybės narės aktyviai siekė didinti bendrąjį supratimą apie gamtosauginį debitą ir apie tai, kaip geriau į jį atsižvelgti įgyvendinant Vandens pagrindų direktyvą. Šiuo pagrindu parengtas rekomendacinis dokumentas, kurį valstybės narės turėtų pradėti įgyvendinti 2015 m.[27] Bendrąja Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimo strategija suteikta galimybė dalytis gerąja vandens balanso naudojimo patirtimi, pagal kurią atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus užtikrinti, kad vandens paskirstymas būtų tvarus[28], ir naudojamos nuotolinės patikros technologijos, padedančios veiksmingiau atlikti patikrinimus ir imtis tolesnių veiksmų dėl neteisėto vandens ėmimo[29].

3.3. Vandens telkinio debito ir fizinės formos keitimas

Vandens telkinio debito ir fizinės formos (hidromorfologijos) keitimas – viena pagrindinių kliūčių gerai vandens telkinio būklei pasiekti, tačiau pirmosiose priemonių programose apskritai siūloma nepakankamai priemonių šiai problemai spręsti. Pakeitimus dažniausiai lemia pilkosios infrastruktūros plėtra – žemės sausinimo kanalų, drėkinimui arba vandens jėgainėms skirtų užtvankų, užtvenkimo laivybos tikslais įrengimų, apsaugai nuo potvynių skirtų pylimų ar dambų įrengimas. Beveik visuose upių baseinų valdymo planuose nurodytos kokios nors taisomosios priemonės, bet jos dažniausiai labai bendro pobūdžio, nesuskirstytos prioritetų tvarka ir neturi aiškių sąsajų su esamais neigiamais veiksniais arba numatytais rezultatais. Be to, kai kurios valstybės narės nenustatė vandens būklės vertinimo metodų, pagal kuriuos būtų atsižvelgiama į hidromorfologinius pokyčius, todėl jų galimybės išspręsti šią problemą yra ribotos.

4. Sąsajos su Potvynių direktyva

Jau plačiai pripažinta, kad didelėje dalyje Europos teritorijos dėl klimato kaitos vis daugiau ir dažniau pasitaikys potvynių. 2007 m. Potvynių direktyva sukurta visos Europos sistema, skirta padėti valstybėms narėms nustatyti, įvertinti ir mažinti potvynių riziką.

Kaip įprasta rizikos valdymo tikslais, Potvynių direktyva įgyvendinama pasikartojančiais ciklais. Kiekvieno šešerių metų ciklo pabaigoje rengiami potvynių rizikos valdymo planai. Pirmasis planų rinkinys turi būti parengtas iki 2015 m. pabaigos; jis turi būti suderintas su upių baseinų valdymo planais[30], rengiamais pagal VPD, siekiant išnaudoti šių dviejų direktyvų sinergiją. Natūralios vandens sulaikymo priemonės[31] yra pavyzdys, kaip galima tuo pat metu siekti ir Vandens pagrindų direktyvos ir Potvynių direktyvos tikslų stiprinant ir išsaugant vandeningojo sluoksnio, dirvožemio ir ekosistemų natūralias vandens sulaikymo ir kaupimo funkcijas. Tokios priemonės kaip salpų ir upės jungčių, upių vagų ir pelkių atkūrimas gali padėti sumažinti arba užvėlinti potvynių išplitimą žemupiuose ir drauge pagerinti vandens kokybę ir prieinamumą, išsaugoti buveines ir padidinti atsparumą klimato kaitos poveikiui.

Pirmieji Potvynių direktyvoje nustatyto rizikos valdymo proceso etapai – iki 2011 m. pabaigos parengti preliminarius potvynių rizikos vertinimus ir nustatyti potencialios didelės potvynių rizikos rajonus, kad valstybės narės galėtų sutelkti įgyvendinimo priemones tuose rajonuose, kuriuose rizika didžiausia. Preliminarūs vertinimai daugiausia buvo grindžiami turima informacija apie didelius potvynius praeityje ir potencialių didelių potvynių ateityje prognozėmis.

Dauguma valstybių narių parengė naujus preliminarius potvynių rizikos vertinimus, o kitos panaudojo jau turimus arba sujungė naujus ir senus. Ataskaitų duomenimis, upių patvinimas – dažniausiai pasitaikanti potvynių priežastis ES, toliau eina liūtys ir jūrų potvyniai. Dažniausiai ataskaitose nurodomi padariniai – ekonominiai, po jų eina poveikis žmonių sveikatai[32]. Didelio potvynio apibrėžimo kriterijai ir kiekybinio padarinių nustatymo metodai valstybėse narėse skiriasi ir ne visuomet išsamiai aprašyti.

Tik trečdalis valstybių narių savo potvynių rizikos vertinimuose išsamiai atsižvelgė į ilgalaikius pokyčius – klimato ir socialinius bei ekonominius. Tai stebina, nes dėl potvynių patirti nuostoliai Europoje pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai išaugo, visų pirma dėl socialinių bei ekonominių pokyčių (pvz., vis daugiau turto sutelkiama potvynių rizikos vietovėse) ir dėl kintančio klimato.

Antrasis Potvynių direktyvoje nustatyto rizikos valdymo proceso etapas – iki 2013 m. pabaigos parengti potvynių pavojaus ir rizikos tuose rajonuose, kurie pripažinti potencialios didelės potvynių rizikos rajonai, žemėlapiai. Komisija šiuo metu vertina valstybių narių pateiktą informaciją[33].

Nepaisant minėtų spragų, pirmą kartą visos valstybės narės sutartinai remdamosi tuo pačiu pagrindu imasi veiksmų, kuriais siekia užkirsti kelią socialinei, ekonominei ir aplinkosauginei žalai, kurią daro potvynių rizika. Be to, Potvynių direktyva buvo svarbi paskata valstybėms narėms sutelkti dėmesį ne tik į apsaugą, bet ir į prevenciją ir informuotumo didinimą[34]. Potvynių pavojaus žemėlapiai ir potvynių rizikos žemėlapiai dabar turėtų paskatinti sprendimus priimančius asmenis ir institucijas ieškoti priemonių potvynių rizikai mažinti vandens ištekliams ir visuomenei palankiu tvariu būdu.

5. Investavimo galimybės ir vandens kainų nustatymas siekiant sumažinti neefektyvų jo naudojimą

Jau pripažįstama, kad būtina geriau įgyvendinti vandens politikos tikslus ir plačiau juos integruoti į kitų sričių politiką, įskaitant finansavimo politiką, pvz., bendros žemės ūkio politikos ir Europos struktūrinių ir investicijų fondų finansavimo priemones. 2007–2013 m. finansinio laikotarpio rezultatai rodo, kad valstybės narės nevisapusiškai išnaudojo ES finansavimo galimybes Vandens pagrindų direktyvos tikslams paremti[35], nors būta ir gerų pavyzdžių[36]. Pvz., buvusio Kaimo plėtros reglamento[37] 38 straipsniu, kuriuo galima remtis finansuojant pagal Vandens pagrindų direktyvą įgyvendinamas priemones, beveik nepasinaudota[38]. Kai kuriais atvejais, be kita ko, dėl netinkamo planavimo neįsisavintos lėšos (arba atidėtas jų paskyrimas), kuriomis buvo galima pasinaudoti statant miesto nuotekų valymo įrenginius. 2014 m. Komisija paprašė valstybių narių pagal Miesto nuotekų valymo direktyvos 17 straipsnį pateikti jos įgyvendinimo programas, įskaitant išsamius investicijų planus, ir atidžiai stebės jų įgyvendinimą. Apskritai, rengiant priemonių programas išnaudojamos ne visos ES finansavimo, skiriamo upių baseinų valdymo planų įgyvendinimui paremti, galimybės.

Priemonių programų vertinimo rezultatai taip pat patvirtino, kad ne visose valstybėse narėse ir ne visuose vandenį naudojančiuose sektoriuose taikomos paskatos efektyviai naudoti vandenį ir skaidriai nustatomos jo kainos, iš dalies dėl skaitiklių stokos. Siekiant įgyvendinti skatinamąją kainodarą, už sunaudotą vandenį standartiškai turėtų būti taikomas mokestis, grindžiamas realiai sunaudoto vandens tūriu. Tam reikia visur įtaisyti skaitiklius, ypač tais atvejais, kai žemės ūkio veikla vykdoma vandens telkinių, kurių vanduo daugiausia naudojamas drėkinimui, baseinuose. Nepaisant didelės kai kurių valstybių narių pažangos, padarytos pritaikant vandens kainų nustatymo politiką pagal Vandens pagrindų direktyvos reikalavimus, priemonės, kuriomis užtikrinamas aplinkos apsaugos ir išteklių sąnaudų susigrąžinimas, yra ribotos. Nepakankamas sąnaudų – aplinkos apsaugos, išteklių, infrastruktūros – susigrąžinimas tik didina išlaidas, kurios teks būsimoms kartoms tuose rajonuose, kurie patirs didelį vandens trūkumą ir kuriuose netinkamai funkcionuos vandens infrastruktūra.

Siekiant padėti tinkamai nustatyti vandens kainas Bendrųjų nuostatų reglamente[39] nustatytos ex ante sąlygos, kuriomis galima pasinaudoti kaimo plėtros politikos ir sanglaudos politikos lėšomis. Šiame kontekste Komisija vertina valstybių narių vandens kainų nustatymo ir sąnaudų susigrąžinimo politiką ir reikalauja parengti veiksmų planus nustatytiems trūkumams pašalinti. Kaip pripažinta neseniai priimtame ES Teisingumo Teismo sprendime[40], sąnaudų susigrąžinimas – nustatant kainas ar kitomis priemonėmis – potencialiai taikomas įvairiausioms vandens naudojimo paslaugoms, turinčioms poveikio vandens būklei. Jei valstybė narė nusprendžia tam tikrai vandens naudojimo veiklai sąnaudų susigrąžinimo netaikyti, ji turi išsamiai paaiškinti, kokias kitas priemones taikys Vandens pagrindų direktyvos tikslų įgyvendinimui užtikrinti.

6. Išvados ir rekomendacijos

Toliau išdėstytomis išvadomis ir rekomendacijomis paaiškinama, kaip priemonių programomis būtų galima:

suderinti aplinkos apsaugos ir ekonomikos tikslus renkantis priemones, kuriomis užtikrinamas pakankamas švaraus vandens kiekis gamtai, žmonėms ir pramonei; užtikrinti ES žemės ūkio ir akvakultūros ilgalaikį tvarumą ir ekonominį gyvybingumą; paremti energijos gamybą, tvarų transportą ir turizmo plėtrą drauge siekiant tikro žaliojo ES ekonomikos augimo.

Tvirtas priemonių programos pagrindas

Valstybės narės turi labiau stengtis savo priemonių programas pagrįsti išsamia vandens ekosistemą veikiančių neigiamų veiksnių ir įvairaus poveikio jai analize ir patikimu vandens būklės vertinimu. Nes, jei pamatinis neigiamų veiksnių vertinimas bus atliktas netinkamai, visas upių baseinų valdymo planas bus nepagrįstas ir kyla rizika, kad valstybės narės nesiims veiksmų tose srityse, kur jų labiausiai reikia, ir kad veiksmai nebus ekonomiškai efektyvūs.

Turėtų būti palaikoma ir (arba) sustiprinta stebėsena. Visų pirma reikia pagerinti paviršinio vandens būklės, ypač jo taršos prioritetinėmis medžiagomis lygio, stebėseną. Kelios valstybės narės turėtų nedelsdamos panaikinti likusius vandens ekologinės būklės vertinimo metodų trūkumus. Itin svarbu parengti metodus, pagal kuriuos būtų atsižvelgiama į hidrologinius ir fizinius vandens telkinių pokyčius, kaip jau padarė kelios valstybės narės. Taikant tokius metodus padidės žinių bazė, kuri padės užtikrinti, kad priemonės būtų geriau pritaikytos Vandens pagrindų direktyvos tikslams įgyvendinti.

Trūkumų analizė, parodanti, ką dar reikia padaryti, kad būtų pasiekti tikslai

Norėdamos parengti tinkamas priemonių programas, valstybės narės turi rasti ekonomiškai efektyviausią priemonių, kuriomis turi būti užpildyta spraga tarp esamos ir geros vandens būklės, derinį. Trūkumų analizė būtina siekiant suprasti, kokių veiksmų trūksta tikslams įgyvendinti, kiek laiko jiems reikės skirti, taip pat kam ir kiek jie kainuos. Be to, tik remiantis tokia analize galima tinkamai įrodyti, kad tam tikrais atvejais dėl techninių galimybių trūkumo arba neproporcingų išlaidų turi būti taikomos išimtys. Be to, net ir pagrindusios išimčių taikymą valstybės narės turi užtikrinti kuo didesnę priemonių įgyvendinimo pažangą siekiant tikslų.

Vandens naudojimas atsižvelgiant į Vandens pagrindų direktyvos aplinkos apsaugos tikslus ir naujų reikalavimų laikymosi užtikrinimas

Galiojantys leidimai – vandens ėmimo (įskaitant teisę naudoti vandenį), teršalų išleidimo, vandens jėgainės eksploatavimo ir kt. – turėtų būti peržiūrimi ir, jei reikia, atnaujinami pagal Vandens pagrindų direktyvos tikslus. Kai kurios valstybės narės tai jau daro, kitos turėtų pasekti jų pavyzdžiu.

Po leidimų peržiūros valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi padarytų korekcijų. Viena iš užtikrinimo priemonių galėtų būti reikalavimų nesilaikymo rizika grindžiami patikrinimai užtikrinant pakankamus vykdymo pajėgumus.

Taršos mažinimas

Valstybės narės turi sugriežtinti savo pagrindines priemones, kuriomis mažinama žemės ūkio keliama difuzinė tarša. Nors gerai vandens būklei pasiekti reikia dar daug pastangų, o pagal teisės nuostatas, priimtas prieš Vandens pagrindų direktyvą, nustatytų priemonių daugelyje upių baseinų rajonų nepakanka, daugelis valstybių narių vis viena renkasi tik savanoriškas priemones. Savanoriškomis priemonėmis galima veiksmingai užpildyti likusią mažą spragą, tačiau didelių rezultatų galima pasiekti tik privalomomis pagrindinėmis priemonėmis.

Valstybės narės turėtų su tarša kovoti jos šaltinių lygmeniu visapusiškai įgyvendindamos Vandens pagrindų direktyvos priemones ir su vandentvarka susijusius teisės aktus, ypač Nitratų direktyvą, Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyvą ir Miesto nuotekų valymo direktyvą. Pvz., jei norima užtikrinti geros kokybės geriamojo vandens tiekimą išvengiant didelių vandens valymo išlaidų ir apsaugant aplinką, vertėtų mažinti taršą iš šaltinio, o ne valyti vandentiekio vandenį. Valstybės narės raginamos toliau nustatyti apsaugos zonas, kad apsaugotų rajonus, kuriuose imamas geriamas vanduo, ypač iš paviršinio vandens telkinių. Be to, jos turi užtikrinti, kad jų priemonės būtų orientuotos į šaltinius ir cheminius teršalus, dėl kurių negali būti užtikrinta gera vandens telkinių būklė.

Kokybinių aspektų, įskaitant jų sąsajų su kokybe, svarba

Komisijos atliktas priemonių programų vertinimas rodo, kad valstybės narės, vertindamos vandens ekosistemas įtakojančius neigiamus veiksnius, turi labiau atsižvelgti į kokybės ir kiekybės ryšį ir nustatyti priemones, susijusias su vandens ėmimu ir jo debito reguliavimu.

Dėl klimato kaitos vandens stygiaus ir sausrų problema daugelyje Europos rajonų tampa vis aktualesnė, bent jau tam tikrais sezonais. Kiekybinės problemos kyla vis daugiau ES upių baseinų rajonų, todėl valstybės narės turi imtis prevencinių priemonių siekdamos išvengti netausaus vandens ėmimo lygio. Tais atvejais, kai vanduo jau pereikvojamas, valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių tausiam vandens naudojimo lygiui atkurti. Tai ypač svarbu požeminio vandens atveju, ypač kai telkinys susijęs su svarbiomis nuo vandens priklausomomis ekosistemomis, dažnai saugomose vietovėse, pvz., pelkėse. Visos upių baseinų valdymo planuose numatytos išimtys turi būti tinkamai pagrįstos remiantis Vandens pagrindų direktyvoje nustatytomis sąlygomis.

Vandens telkinio debito ir fizinių vandens telkinio pokyčių mažinimas

Nepaisydamos fakto, kad trečdalyje ES vandens telkinių smarkiai reguliuojamas debitas (hidrologiniai pokyčiai) ir fiziniai (morfologiniai) pokyčiai, daugelis valstybių narių savo programose nenumatė jokių aiškių priemonių šiai padėčiai pagerinti.

Valstybės narės turėtų siekti gamtosauginio debito pagal neseniai priimtą bendrosios įgyvendinimo strategijos rekomendacinį dokumentą ir įgyvendinti priemones, kuriomis šis debitas būtų išsaugotas ir (arba) atkurtas tiek esamoms, tiek naujoms reikmėms patenkinti. Valstybės narės šiuo tikslu turi parengti stebėsenos ir vertinimo metodus, pagal kuriuos būtų nustatomi atvejai, kai hidrologiniai pokyčiai greičiausiai bus kliūtis gerai ekologinei būklei užtikrinti. Tačiau didžiausius pokyčius jau dabar galima nustatyti ir pritaikyti turimas priemones, o vandens ėmimo ir debito reguliavimo poveikio mažinimas turėtų būti prioritetas rengiant būsimas priemonių programas.

Daugelio vandens telkinių fiziniai pokyčiai yra susiję su debito pokyčiais, todėl gamtosauginio debito gali nepakakti ir norint pasiekti Vandens pagrindų direktyvos tikslus gali prireikti šią priemonę derinti su atkūrimo priemonėmis.

Racionalus ekonominių priemonių ir paskatų taikymas

Valstybės narės turėtų pakoreguoti neadekvačiai nustatytas vandens išteklių kainas, visų pirma žemės ūkio sektoriuje, bet ne tik jame. Dėl netinkamai nustatytų kainų vis dar patiriama labai didelių aplinkos ir ekonominių nuostolių, pvz., kai neveiksmingai naudojami menki vandens ištekliai arba kai taršai pašalinti reikia daug lėšų. Todėl sumažėja įvairios ekonominės veiklos vykdymo galimybės ir atitinkamai kai kuriuose ES regionuose apribojamos augimo perspektyvos. Tinkamas su Vandens pagrindų direktyva suderinamas kainų nustatymas, grindžiamas sunaudojamo vandens kiekio matavimu ir sąnaudų susigrąžinimu, padėtų efektyviai naudoti vandenį mažinant jo švaistymą, renkantis tokius pasėlius ar ūkininkavimo sistemas, kurie leistų sumažinti ūkių gamybos sąnaudas ir pagerinti ekonominę pusiausvyrą, taip pat sukaupti lėšų, kuriomis būtų užtikrintas ilgalaikis investicijų į infrastruktūrą perspektyvumas ir išspręsta vandens nuostolių dėl nuotėkio problema[41].

Suderintas įgyvendinimas siekiant įvairialypės naudos

Kad priemonių programos duotų gerų rezultatų, būtina bendradarbiauti įvairiais lygmenimis ir kliautis esamomis struktūromis, kurios jau veiksmingai naudojamos. Tai visų pirma galioja upių baseinų rajonams, kuriuose administraciniai ir nacionaliniai apribojimai neturėtų būti kliūtis ekonomiškai efektyviausioms priemonės pasirinkti. Tai taip pat galioja įgyvendinant skirtingus aplinkos teisės aktus, pvz., Vandens pagrindų direktyvos priemonių programos yra būtinos siekiant kai kurių Potvynių direktyvos, Jūrų strategijos pagrindų direktyvos, ES biologinės įvairovės išsaugojimo strategijos ar Buveinių direktyvos tikslų.

Suderinus Vandens pagrindų direktyvoje ir Potvynių direktyvoje numatytų valdymo planų parengimo tvarkaraščius atsiras galimybė drauge panaudoti informaciją tiek apie būklę, tiek apie neigiamus veiksnius ir parengti priemonių programas, kurios padės užtikrinti gerą vandens būklę, kartu sumažinant potvynių riziką. Ši sinergija turi būti išnaudota visapusiškai.

Rinkdamosi rizikos valdymo priemones pagal Potvynių direktyvą, valstybės narės turėtų atsižvelgti į įvairius ilgalaikius natūralių vandens sulaikymo priemonių privalumus. Į juos turėtų būti atsižvelgta ir vertinant aplinkos požiūriu geresnes alternatyvas projektams, dėl kurių fiziškai pakinta vandens telkinys, kaip reikalaujama pagal Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 7 dalį.

Įgyvendinant Potvynių direktyvą taip pat padaryta tam tikra pažanga. Atsižvelgiant į pamatinį direktyvos principą, jos sėkmė daugiausia priklausys nuo valstybių narių užmojo ir nuoseklaus 2015 m. planų įgyvendinimo išmatuojamų rezultatų[42]. Reikėtų pagerinti metodus, pagal kuriuos daromos didelių potvynių prognozės ir nustatoma potencialių būsimų padarinių kiekybinė apimtis. Turėtų būti daugiau atsižvelgiama į klimato ir socialinius bei ekonominius pokyčius (pvz., miestų plėtrą ir žemės naudojimą užsandarinant dirvožemį), nes jie yra svarbūs potvynių rizikos valdymo elementai.

Per antrąjį upių baseinų valdymo planų rengimo ciklą bus galima išnaudoti šių planų ir pirmųjų priemonių programų, rengiamų pagal Jūrų strategijos pagrindų direktyvą, sinergiją. Ši direktyva ir Vandens pagrindų direktyva papildo viena kitą ir turi būti įgyvendinamos drauge.

Investavimo galimybių išnaudojimas

Valstybės narės turėtų išnaudoti daugybę ES siūlomų galimybių finansiškai remti priemonių programų įgyvendinimą. Tai visų pirma išmokos už klimatui ir aplinkai naudingą žemės ūkio praktiką, skiriamos pagal kaimo plėtros programas, Sanglaudos politikos fondų lėšos, skiriamos pagal vandentvarkos ir prisitaikymo prie klimato kaitos tikslus, LIFE integruotieji projektai, pagal programą „Horizontas 2020“ skiriama parama inovacijų diegimui vandens sektoriuje ir inovaciniams gamtos poreikiais grindžiamiems sprendimams, kuriais šalinamos su vandentvarka ir potvynių rizikos mažinimu susijusios socialinės problemos. Komisija pateikė išsamių pastabų apie valstybių narių pasiūlytus partnerystės susitarimus, kaimo plėtros programas ir veiksmų programas, kuriose išdėstė, kaip būtų galima padidinti jų indėlį siekiant Vandens pagrindų direktyvos tikslų ir apskritai naudos aplinkai, tačiau už realų lėšų panaudojimą atsako valstybės narės ir regionai.

Tokiu pat būdu valstybės narės turėtų panaudoti pagal Europos inovacijų partnerystės iniciatyvas išplėtotas inovacijas, susijusias su vandentvarka, žemės ūkio produktyvumu ir tvarumu, ir susieti jas su Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimo uždaviniais.

Galiausiai valstybės narės galėtų išnaudoti galimybes, numatytas Komisijos pasiūlytame ES investicijų plane[43], visų pirma vandens infrastruktūros plėtrai paremti.

[1] 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, OL L 327, 2000 12 22.

[2] Žr. http://eur-lex.europa.eu/legal-content/lt/TXT/?uri=CELEX:52012DC0670.

[3] Apskaičiuota, kad, jei nebus imtasi prisitaikomųjų veiksmų (t. y., darant prielaidą, kad ir toliau bus taikomas dabartinis apsaugos nuo potvynių režimas, grindžiamas dabartine vieno įvykio per 100 metų tikimybe), ES nuostoliai, patiriami dėl klimato kaitos ir socialinių bei ekonominių pokyčių drauge, iki 3-iojo dešimtmečio išaugs nuo 6,9 mlrd. EUR per metus iki 20,4 mlrd. EUR per metus, 6-ąjį dešimtmetį sieks 45,9 mlrd. EUR per metus, o 9-ąjį dešimtmetį – 97,9 mlrd. EUR per metus. Žr. 2013 m. R. Rojas et al. tyrimą Climate change and river floods in the European Union: Socio-economic consequences and the costs and benefits of adaptation („Klimato kaita ir upių potvyniai Europos Sąjungoje: socialiniai ir ekonominiai padariniai ir prisitaikymo prie jų sąnaudos ir nauda“) (leidinys Global Environmental Change, 23 tomas, 1737–1751 p.), paskelbtą http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0959378013001416#.

[4] 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/60/EB dėl potvynių rizikos įvertinimo ir valdymo, OL L 288, 2007 11 6.

[5] Žr. http://ec.europa.eu/environment/water/water-framework/impl_reports.htm#third.

[6] Vandens pagrindų direktyvos nuostatų dėl priemonių programų įgyvendinimo pažangos ataskaita; Potvynių direktyvos įgyvendinimo pažangos ataskaita.

[7] Vandens pagrindų direktyvos nuostatų dėl upių baseinų įgyvendinimo planų įgyvendinimo ataskaitos.

[8] 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/118/EB dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos ir jo būklės blogėjimo, OL L 372, 2006 12 27; 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/105/EB dėl aplinkos kokybės standartų vandens politikos srityje, OL L 348, 2008 12 24; 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių, OL L 375, 1991 12 31; 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 91/271/EEB dėl miesto nuotėkų valymo, OL L 135, 1991 5 30; 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/75/ES dėl pramoninių išmetamų teršalų (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės), OL L 334, 2010 12 17; 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyva 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės, OL L 330, 1998 12 5; 2006 m. vasario 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/7/EB dėl maudyklų vandens kokybės valdymo, OL L 64, 2006 3 4; 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/56/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus (Jūrų strategijos pagrindų direktyva), OL L 164, 2008 6 25; 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/128/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų pagrindus siekiant tausiojo pesticidų naudojimo, OL L 309, 2009 11 24.

[9] SWD(2012) 393 final.

[10] COM(2012) 673 final.

[11] Kadangi Europos upių baseinų būklė skiriasi, ES vidurkyje (numatyta, kad iki 2015 m. apie 90 proc. vandens telkinių bus užtikrinta gera požeminio vandens kiekybinė būklė, o 77 proc. – gera požeminio vandens cheminė būklė) neatsispindi didelės regioninės problemos. Be to, šiuos skaičius reikia vertinti atsargiai, nes kai kurių valstybių narių naudojami požeminio vandens būklės vertinimo metodai pasižymi didelėmis spragomis ir trūkumais.

[12] COM(2014) 177 final.

[13] Bendroji įgyvendinimo strategija – tai atviras bendradarbiavimo procesas, kuriame dalyvauja Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys. Ji pradėta įgyvendinti 2001 m. siekiant palengvinti Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimą.

[14] Vandens pagrindų direktyvos nuostatų dėl priemonių programų įgyvendinimo pažangos ataskaitos priede pateiktos specialios rekomendacijos dėl veiksmų, kurių turi imtis valstybės narės. Į jas įtrauktos Komisijos vertinimo išvados ir dvišalio proceso rezultatai.

[15] Prioritetinės sritys: užtikrinimas, kad būtų laikomasi upių baseinų valdymo planų priėmimo terminų, stebėsena ir vertinimas, žemės ūkio keliama difuzinė tarša, su Vandens pagrindų direktyva nesuderinama infrastruktūra ir kt.; jų įgyvendinimo veiksmai derinami su nitratų ir miesto nuotekų valymo direktyvų įgyvendinimo užtikrinimo veiksmais.

[16] COM(2012) 216 final.

[17] Potential for stimulating sustainable growth in the water industry sector in the EU and the marine sector – input to the European Semester („ES vandens pramonės sektoriaus ir jūrų sektoriaus tvaraus augimo skatinimo potencialas. Indėlis į Europos semestrą“, Vandens pramonės sektoriaus galutinė ataskaita, Acteon (ketinama paskelbti).

[18] http://ec.europa.eu/environment/water/innovationpartnership/about_en.htm.

[19] COM(2013) 0683 final.

[20] Vandens telkinio, kuriam daromas didelis poveikis, atveju kyla rizika, kad dabartinėmis priemonėmis gera jo būklė užtikrinta nebus.

[21]http://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php/Agri-environmental_indicator_-_mineral_fertiliser_consumption.

[22] Valstybės narės, prisijungusios prie ES iki 2004 m. gegužės 1 d. ES 13 valstybės narės prisijungė po šios datos.

[23] Kanalizacijos persipildymas tiek vien paviršinėmis nuotekomis, tiek drauge kanalizacijos ir paviršinėmis nuotekomis.

[24] Tik aštuonios valstybės narės savo ataskaitose praneša, kad kaip pagrindinio tipo priemones taiko pramoninių nuotekų valymo įrenginių atnaujinimo arba patobulinimo priemones; jos taikomos tik 29 upių baseinų rajonuose.

[25] Tai konkrečiame upės baseine nustatyti paviršinio vandens teršalai arba požeminio vandens teršalai, kurių ribines vertes nustato valstybės narės.

[26] Pvz., debito dydį, dažnį, trukmę, laiką ir potvynių pokyčių dažnį.

[27] Žr. bendrosios įgyvendinimo strategijos rekomendacinį dokumentą dėl Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimo gamtosauginio debito https://circabc.europa.eu/faces/jsp/extension/wai/navigation/container.jsp.

[28] Rekomendacinį dokumentą dėl vandens balanso numatyta parengti 2015 m. pavasarį.

[29] Žr. tyrimą apie Žemės stebėjimo taikymą siekiant nustatyti neleistino vandens ėmimo atvejus https://circabc.europa.eu/faces/jsp/extension/wai/navigation/container.jsp.

[30] Žr. bendrosios įgyvendinimo strategijos išteklių dokumentą apie Potvynių direktyvos (2007/60/EB) ir Vandens pagrindų direktyvos (2000/60/EB) sąsajas https://circabc.europa.eu/faces/jsp/extension/wai/navigation/container.jsp.

[31] Žr. bendrosios įgyvendinimo strategijos politikos dokumentą apie natūralias vandens sulaikymo priemones https://circabc.europa.eu/faces/jsp/extension/wai/navigation/container.jsp.

[32] Maždaug devyni iš dešimties potencialios didelės potvynių rizikos rajonai (iš viso valstybės narės nurodė daugiau kaip 8 000 tokių rajonų) yra susijęs su upių patvinimu, o dažniausiai ataskaitose nurodomi potencialūs padariniai – ekonominiai.

[33] 2015 m. vasario mėn. trys valstybės narės dar nebuvo pateikusios potvynių pavojaus ir rizikos žemėlapių.

[34] Rizikos valdymo sritis yra nauja sritis, kuriai galima skirti finansavimą pagal 2014–2020 m. sanglaudos politiką, taigi projektai, kuriais siekiama valdyti oro sąlygų keliamą grėsmę ir gaivalinių nelaimių pavojų ir užkristi jiems kelią, gali būti bendrai finansuojami.

[35] Žr. Audito Rūmų Specialiąją ataskaitą Nr. 04/2014 „ES vandens politikos tikslų integravimas į BŽŪP iš dalies pasiteisino“, http://www.eca.europa.eu/Lists/ECADocuments/SR14_04/SR14_04_LT.pdf.

[36] Pvz., pagal buvusio Kaimo plėtros reglamento ((EB) Nr. 1698/2005) 41 straipsnį pasinaudota pelno nesiekiančiomis investicijomis upės krantų būklei pagerinti (Flandrijoje) ir pelkėms atkurti (Danijoje).

[37] 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai, OL L 277, 2005 10 21.

[38] 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu 2010 m., kai pagal Vandens pagrindų direktyvą buvo galima rengti priemonių programas, leista pagal Kaimo plėtros reglamento Nr. 1698/2005 38 straipsnį finansuoti su vandentvarka susijusias priemones. Kalbant apie priemonių finansavimą pagal Kaimo plėtros reglamento (ES) Nr. 1305/2013 30 straipsnį, pažymėtina, kad dauguma 2014–2020 m. kaimo plėtros programų dar nepatvirtintos, todėl dar sunku pasakyti, ar su vandentvarka susijusios priemonės bus įtrauktos.

[39] 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006.

[40] 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-525/12.

[41] Žr. gerosios patirties dokumentą apie nuotėkį https://circabc.europa.eu/faces/jsp/extension/wai/navigation/container.jsp.

[42] Sėkmei pamatuoti labai svarbu ES valstybėse narėse parengti nelaimių nuostolių duomenų fiksavimo gaires, http://drr.jrc.ec.europa.eu/LossDataWorkshopOctober2014.

[43] http://ec.europa.eu/priorities/jobs-growth-investment/plan/index_en.htm.