KOMISIJOS KOMUNIKATAS

dėl Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų aiškinamųjų gairių

2014/C 92/01

1.   ĮŽANGA

2007 m. spalio 23 d. buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir Nr. 1107/70 (1). Šiuo 2009 m. gruodžio 3 d. įsigaliojusiu reglamentu siekiama sukurti keleivinio transporto viešųjų paslaugų vidaus rinką. Reglamente šio tikslo siekiama papildant bendrąsias viešųjų pirkimų taisykles. Jame taip pat nustatomos sąlygos, pagal kurias keleivinio transporto viešųjų paslaugų sutartyse ir koncesijose numatytos kompensacijos išmokos yra laikomos suderinamomis su vidaus rinka ir joms netaikomas išankstinio pranešimo Komisijai apie valstybės pagalbą reikalavimas.

Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 yra ypač svarbus valstybėse narėse organizuojant ir finansuojant autobusų, tramvajų, metro ir geležinkelių transporto viešąsias paslaugas. Nuoseklus ir teisingas šio reglamento nuostatų taikymas turi ekonominės ir politinės svarbos. Taip yra todėl, kad pridėtinė vertė ir užimtumas viešojo transporto sektoriuje sukuria atitinkamai po maždaug 1 % visos Europos Sąjungos ekonomikos BVP ir viso užimtumo. Gerai veikiantis viešojo transporto sektorius – kertinis veiksmingos socialinės, ekonominės ir aplinkos politikos akmuo.

Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 (2) įgyvendinimo ex post vertinime, kurį atliko išorės konsultantai, taip pat 2011 m. lapkričio 14 d. Komisijos organizuotoje visos ES suinteresuotųjų šalių konferencijoje dėl reglamento įgyvendinimo (3) dalyvavusių Europos asociacijų ir valstybių narių kalbose Komisija buvo raginama išsamiau paaiškinti tam tikras šio reglamento nuostatas. Nevienodai aiškinant nuostatas, susijusias su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų apibrėžtimi, viešųjų paslaugų sutarčių taikymo sritimi, tokių sutarčių sudarymu ir kompensacija už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, gali kilti kliūčių kuriant viešojo transporto vidaus rinką ir atsirasti nepageidaujamų rinkos iškraipymų.

Prieš priimdama šį komunikatą, Komisija konsultavosi su valstybėmis narėmis ir suinteresuotosiomis šalimis, atstovaujančiomis šiuo klausimu besidomintiems subjektams, kaip antai Europos viešojo transporto sektoriaus asociacijos, įskaitant transporto personalo ir keleivių organizacijas.

Šiame komunikate Komisija aiškina, kaip ji supranta kai kurias šio reglamento nuostatas, parengtas remiantis geriausia patirtimi, kad padėtų valstybėms narėms visapusiškai pasinaudoti vidaus rinkos privalumais. Šiuo komunikatu nesiekiama išsamiai paaiškinti visų nuostatų, juo taip pat nesukuriama naujų teisinių taisyklių. Reikėtų pažymėti, kad bet kuriuo atveju už Sąjungos teisės aiškinimą galiausiai atsako Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

2013 m. sausio 30 d. Komisija, siekdama atverti keleivinio geležinkelių transporto paslaugų rinką, patvirtino pasiūlymą iš dalies keisti Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 (4). Kai kurios šio reglamento nuostatos, kurias pakeisti pasiūlė Komisija, pavyzdžiui, nuostatos dėl viešųjų geležinkelių transporto paslaugų sutarčių sudarymo, aiškinamos šiame komunikate. Kalbant apie šias nuostatas, šiame dokumente pateikti nurodymai turėtų būti laikomi galiojančiais tol, kol įsigalios bet kokie Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 pakeitimai.

2.   KAIP KOMISIJA SUPRANTA REGLAMENTĄ (EB) Nr. 1370/2007

2.1.   Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 taikymo sritis

Šiame Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 taikymo srities skyriuje pateikiami aiškinamieji nurodymai dėl šio reglamento ir toliau išvardytų direktyvų sąryšio: Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (5) (toliau – Direktyva 2014/24/ES), Direktyvos 2014/25/ES dėl subjektų., vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB (6) (Direktyva 2014/25/ES) ir Direktyvos 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo (7) (toliau – Direktyva 2014/23/ES). Šiame skyriuje taip pat paaiškinamos reglamento taikymo vidaus vandenims ir nacionaliniams jūrų vandenims taisyklės, taip pat paaiškinamas reglamento taikymas krovininio transporto sutartims iki 2012 m. gruodžio 2 d.

2.1.1.   1 straipsnio 3 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis. Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 ir viešųjų pirkimų ir koncesijų direktyvų sąryšis

Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nustatoma, kaip sudaromos viešųjų paslaugų sutartys, apibrėžtos 2 straipsnio i punkte, viešojo keleivinio kelių ir geležinkelių transporto srityje. Tačiau šios viešųjų paslaugų sutartys taip pat gali priklausyti viešųjų pirkimų direktyvų (Direktyvos 2014/24/ES ir Direktyvos 2014/25/ES) taikymo sritims. Kadangi Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 minimos direktyvos (Direktyva 2004/17/EB ir Direktyva 2004/18/EB) buvo panaikintos ir pakeistos pirmiau minėtomis direktyvomis, Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 pateikiamos nuorodos turėtų būti suprantamos kaip nuorodos į naująsias direktyvas.

1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 netaikomas viešosioms darbų koncesijoms, kaip apibrėžta Direktyvos 2004/17/EB 1 straipsnio 3 dalies a punkte ar Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 3 dalyje. Įsigaliojus Direktyvai 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo, terminas „darbų koncesija“ apibrėžiamas šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a punkte. Todėl keleivinio geležinkelių ir kitų bėginių transporto rūšių bei kelių transporto viešųjų paslaugų darbų koncesijos yra reglamentuojamos tik Direktyva 2014/23/ES.

Kalbant apie Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 ir viešųjų pirkimų direktyvų bei Direktyvos 2014/23/ES sąryšį svarbu atskirti paslaugų sutartis ir paslaugų koncesijas.

Direktyvos 2014/25/ES 2 straipsnio 1, 2 ir 5 punktuose paslaugų pirkimo sutartys apibrėžiamos kaip atlygintinos sutartys, kurios raštu sudaromos tarp vieno ar daugiau perkančiųjų subjektų ir vieno ar daugiau ekonominės veiklos vykdytojų, kurių objektas – paslaugų teikimas. Kai sutartis sudaro perkančiosios organizacijos, kaip apibrėžta Direktyvos 2014/24/ES 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte, laikoma, kad tai yra viešojo paslaugų pirkimo sutartys pagal Direktyvos 2014/24/ES 2 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktus.

Direktyvos 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių skyrimo 5 straipsnio 1 dalies b punkte paslaugų koncesija apibrėžiama kaip „raštu sudaryta piniginės naudos sutartis, kurios pagrindu viena ar daugiau perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų paveda teikti ir valdyti paslaugas (išskyrus a punkte nurodytų darbų vykdymą) vienam arba daugiau ekonominės veiklos vykdytojų, kai atlygį pagal ją sudaro tik teisė eksploatuoti paslaugas, kurios yra sutarties dalykas, arba ta teisė kartu su mokėjimu“. Toliau 5 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „suteikiant darbų arba paslaugų koncesiją koncesininkui perduodama veiklos rizika, susijusi su tų darbų arba paslaugų naudojimu, apimanti paklausos ar pasiūlos riziką arba abiejų šių rūšių riziką. Laikoma, kad koncesininkas prisiima veiklos riziką, kai įprastomis veiklos sąlygomis nesuteikiama garantijų, kad bus atgautos vykdant darbus ar teikiant paslaugas, kurie yra koncesijos dalykas, įdėtos investicijos ar patirtos išlaidos. Koncesininkui perduota rizikos dalis turi apimti realią atvirumo rinkos pokyčiams riziką, kaip antai, kad bet koks nuostolis, kurį gali patirti koncesininkas, nebūtų tik nominalus ar nedidelis“.

Šis (viešųjų) paslaugų ir koncesijų skirtumas yra svarbus, nes pagal Direktyvos 2014/23/ES 10 straipsnio 3 dalį ši direktyva netaikoma koncesijoms, susijusioms su keleivinio transporto viešosiomis paslaugomis, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 1370/2007. Keleivinio transporto viešųjų paslaugų koncesijų skyrimas yra reglamentuojamas tik Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007.

Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalyje patikslinama, kad (viešųjų) paslaugų sutarčių dėl autobusų ar tramvajų transporto paslaugų sudarymas yra reglamentuojamas direktyvomis 2004/17/EB (8) ir 2004/18/EB (9), jei tokios sutartys nėra paslaugų koncesijos. Taigi (viešųjų) paslaugų sutarčių dėl autobusų ar tramvajų transporto paslaugų sudarymas yra reglamentuojamas tik direktyvomis 2014/24/ES ir 2014/25/ES.

(Viešųjų) paslaugų sutarčių dėl geležinkelių ir metro transporto paslaugų sudarymas yra reglamentuojamas Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007 ir neįtraukiamas į Direktyvos 2014/24/ES taikymo sritį pagal 27 konstatuojamąją dalį ir 10 straipsnio i punktą ir į Direktyvos 2014/25/ES taikymo sritį pagal 35 konstatuojamąją dalį it 21 straipsnio g punktą.

Lentelė

Sutarčių sudarymui taikomo teisinio pagrindo santrauka pagal sutartinio įsipareigojimo tipą ir pagal transporto rūšį

2.1.2.   1 straipsnio 2 dalis. Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 taikymas vidaus vandenims ir nacionaliniams jūrų vandenims

Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 1 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad reglamentas taikomas nacionalinėms ir tarptautinėms keleivinio geležinkelių bei kitų bėginių transporto rūšių ir kelių transporto viešosioms paslaugoms ir kad valstybės narės gali taikyti šį reglamentą viešajam keleiviniam vidaus vandenų transportui. Kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas, valstybės narės turėtų nuspręsti taikyti Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 viešajam keleiviniam vidaus vandenų transportui, skaidriai priimdamos teisiškai privalomą teisės aktą. Taikyti Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 keleivinio vidaus vandenų transporto paslaugoms gali būti ypač naudinga, kai šios paslaugos yra įtrauktos į platesnį miesto, priemiestinio ar regioninio viešojo keleivinio transporto tinklą.

Jeigu nusprendžiama Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 keleivinio vidaus vandenų transporto paslaugoms netaikyti, šios paslaugos bus tiesiogiai reglamentuojamos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 93 straipsniu. Tam tikri keleivinio vidaus vandenų transporto aspektai yra taip pat reglamentuojami 1991 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 3921/91, nustatančiu sąlygas, pagal kurias vežėjai nerezidentai gali vežti krovinius arba keleivius valstybės narės vidaus vandens keliais (10), ir 1996 m. liepos 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1356/96 dėl bendrųjų taisyklių, taikytinų prekių ar keleivių vežimui vidaus vandenų keliais tarp valstybių narių, siekiant užtikrinti laisvę teikti tokias transporto paslaugas (11).

1 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad valstybės narės gali taikyti Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 nacionalinių jūrų vandenų transporto paslaugoms tik tuomet, jeigu nepažeidžiamas 1992 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3577/92, taikantis laisvės teikti paslaugas principą jūrų transportui valstybėse narėse (jūrų kabotažas) (12). Kai kurios pagrindinės pastarojo reglamento nuostatos ne visiškai atitinka Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatas (kaip antai nuostatos dėl jo taikymo krovininiam transportui, sutarčių trukmės, išimtinių teisių ir tiesiogiai sudaromų nedidelės apimties sutarčių ribinių verčių). Taikant Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 nacionaliniams jūrų vandenims kyla kai kurių sunkumų. Komisija pateikia rekomendacijų dėl Reglamento (EEB) Nr. 3577/92 komunikate (13), kuriame atkreipiamas dėmesys į šiuos sunkumus.

2.1.3.   10 straipsnio 1 dalis. Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 taikymas krovininio transporto sutartims iki 2012 m. gruodžio 2 d.

Anksčiau kai kurioms specifinėms krovininio geležinkelių transporto paslaugoms galėjo būti taikomi su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai, reglamentuojami 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (14). Tačiau Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EEB) Nr. 1191/69, netaikomas krovininio transporto paslaugoms. Kad būtų laipsniškai panaikinta kompensacija, kurios Komisija neleidžia mokėti remdamasi SESV 93, 107 ir 108 straipsniais, Reglamento (EB) Nr. 1370/007 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 trejus metus nuo Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. gruodžio 2 d., toliau taikomas krovinių vežimo paslaugoms. Krovininio transporto paslaugos gali būti pripažintos bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis tik tuomet, kai atitinkama valstybė narė nustato, kad palyginti su komercinėmis krovininio transporto paslaugomis, jos turi specialių ypatybių (15). Jeigu valstybė narė nori ir toliau taikyti valstybės pagalbos schemas krovininio geležinkelių transporto paslaugoms, kurios neatitinka specialių sąlygų, nustatytų Altmark sprendime (16), apie šias schemas jos turi pranešti Komisijai, kad Komisija galėtų jas iš anksto patvirtinti. Šios schemos vertinamos tiesiogiai pagal SESV 93 straipsnį. Jeigu Komisijai apie šias schemas iš anksto nepranešta, jos bus laikomos nauja neteisėta pagalba, kadangi nebegalios atleidimas nuo įpareigojimo pranešti apie valstybės pagalbą.

2.2.   Su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų apibrėžtis ir viešųjų paslaugų sutarčių bendrosios taisyklės ir (arba) turinys

Šiame skyriuje pateikiami aiškinamieji nurodymai dėl viešųjų paslaugų sutarčių esminių požymių ir dėl pagrindinių bendrųjų taisyklių ypatybių, taip pat kaip kompetentingos institucijos apibrėžia su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų pobūdį ir apimtį, taip pat dėl išimtinių teisių taikant Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007. Be to, jame aptariamos sąlygos, pagal kurias gali būti pratęsta viešųjų paslaugų sutarčių trukmė, taip pat sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims, įskaitant vidaus operatorius, sąlygos.

2.2.1.   2 straipsnio i punktas. Esminiai viešųjų paslaugų sutarties požymiai

Pagal 2 straipsnio i punktą viešųjų paslaugų sutartis – „vienas ar keli teisiškai privalomi dokumentai, kuriais patvirtinamas kompetentingos institucijos ir viešųjų paslaugų operatoriaus susitarimas dėl viešojo keleivinio transporto paslaugų, kurioms taikomi viešųjų paslaugų įsipareigojimai, valdymo ir teikimo patikėjimo tam viešųjų paslaugų operatoriui“. Sutartis taip pat gali būti kompetentingos institucijos priimtas sprendimas, atskiro teisės arba norminio akto forma, arba kuriame būtų nustatytos sąlygos, pagal kurias paslaugą teikia pati kompetentinga institucija arba suteikia teisę teikti šias paslaugas vidaus operatoriui. Todėl sąvoka „viešųjų paslaugų sutartis“, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 1370/2007, taip pat apima viešųjų paslaugų koncesijas.

Atsižvelgiant į skirtingą teisinę tvarką ir tradicijas valstybėse narėse, Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 pateikta viešųjų paslaugų sutarties apibrėžtis yra labai plati ir apima įvairius teisiškai privalomus dokumentus. Taip užtikrinama, kad į šio reglamento taikymo sritį būtų įtraukta bet kokia teisinė padėtis, net jei kompetentingos institucijos ir operatoriaus santykiai nėra oficialiai ir griežtai įteisinti sutartimi pačia griežčiausia šio termino reikšme. Dėl šios priežasties į apibrėžtį taip pat įtrauktos viešųjų paslaugų sutartys, kurias sudaro atskiro teisės arba norminio akto formos sprendimas. Viešųjų paslaugų sutartis taip pat gali būti bendro pobūdžio teisės aktas, kuriuo operatoriui nurodoma teikti paslaugas, kartu su administraciniu aktu, kuriame išsamiai išdėstomi teikiamos paslaugos reikalavimai, bei taikomos kompensacijos apskaičiavimo metodas. Apibrėžtis taip pat apima kompetentingos institucijos priimtus sprendimus, kuriuose išdėstomos sąlygos, pagal kurias paslaugas teikia pati institucija arba suteikia teisę teikti šias paslaugas vidaus operatoriui.

2.2.2.   2 straipsnio l punktas. Bendrųjų taisyklių ypatybės ir nustatymo procesas

Bendrosios taisyklės apibrėžtos 2 straipsnio 1 punkte kaip priemonės, taikomos „nediskriminuojant […] visoms tos pačios rūšies keleivinio transporto viešosioms paslaugoms tam tikroje geografinėje teritorijoje, už kurią yra atsakinga kompetentinga institucija“. Taigi bendrosios taisyklės yra priemonės, kurios taikomos vienai arba kelioms kelių arba geležinkelių transporto viešųjų paslaugų rūšims ir kurias viešųjų paslaugų operatoriams nediskriminuodamos vienašališkai gali nustatyti valdžios institucijos arba kurios gali būti įtrauktos į kompetentingos institucijos ir viešųjų paslaugų operatoriaus sudarytas sutartis. Priemonė yra taikoma tik geografinėje teritorijoje, už kurią atsakinga kompetentinga institucija, tačiau nebūtinai visoje geografinėje teritorijoje. Regioninis arba nacionalinis įstatymas, taikomas visiems esamiems arba potencialiems transporto operatoriams tame regione arba valstybėje narėje, taip pat yra bendroji taisyklė. Todėl paprastai dėl šios taisyklės su atskirais viešųjų paslaugų operatoriais nesiderama. Netgi jei bendroji taisyklė nustatoma vienašališkai, neatmetama galimybė prieš nustatant bendrąją taisyklę skaidriai ir nediskriminuojant pasikonsultuoti su viešųjų paslaugų operatoriais.

2.2.3.   3 straipsnio 2 ir 3 dalys. Bendrųjų taisyklių nustatymas viešųjų paslaugų sutartims ir į viešųjų paslaugų sutartį neįtrauktai sričiai. Bendrųjų taisyklų taikymo sritis

Reglamento (EB) Nr. 1370/0007 17 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „kompetentingos institucijos gali nustatyti socialinius ir kokybės kriterijus, kuriais būtų siekiama išlaikyti ir sugriežtinti viešųjų paslaugų įsipareigojimų kokybės standartus, pavyzdžiui, susijusius su būtiniausiomis darbo sąlygomis, keleivių teisėmis, ribotos judėsenos asmenų poreikiais, aplinkos apsauga, keleivių ir darbuotojų saugumu, taip pat įsipareigojimais pagal kolektyvinius susitarimus ir kitas taisykles bei susitarimus dėl darbo vietos ir socialinės apsaugos paslaugos teikimo vietoje. Siekiant užtikrinti skaidrias ir vienodas sąlygas operatorių konkurencijai ir išvengti socialinio dempingo pavojaus, kompetentingos institucijos gali nustatyti konkrečius socialinius ir paslaugų kokybės reikalavimus.“

Valstybės narės ir (arba) kompetentingos institucijos gali organizuoti viešąjį transportą remdamosi bendrosiomis taisyklėmis, pavyzdžiui, įstatymais, potvarkiais ar reguliavimo priemonėmis. Tačiau kai į šias bendrąsias taisykles įtraukiama kompensacija arba išimtinė teisė, taikomas papildomas įsipareigojimas sudaryti viešųjų paslaugų sutartį pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 3 straipsnio 1 dalį. Šis įsipareigojimas netaikomas, kai bendrosiomis taisyklėmis nustatomi maksimalūs tarifai visiems keleiviams arba tam tikroms keleivių kategorijoms pagal šio reglamento 3 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju įsipareigojimo sudaryti viešųjų paslaugų sutartį nėra, o kompensacijos mechanizmas gali būti nustatytas pagal nediskriminavimo principu pagrįstą bendrai taikomą pagrindą.

Kompetentinga institucija gali nuspręsti taikyti bendrąsias taisykles, kad pagal nacionalinę teisę nustatytų socialinius ar kokybės reikalavimus. Jeigu pagal bendrąsias taisykles numatyta kompensacija arba jeigu kompetentinga institucija mano, kad kompensacija reikalinga norint įgyvendinti bendrąsias taisykles, pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 4 ir 6 straipsnius ir pagal jo priedą taip pat turi būti sudaryta viešųjų paslaugų sutartis arba viešųjų paslaugų sutartys, kuriose būtų nustatyti įsipareigojimai ir kompensacijos už grynąjį finansinį rezultatą parametrai.

2.2.4.   3 straipsnio 3 dalis. Pranešimas pagal Sąjungos valstybės pagalbos taisykles apie į Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 taikymo sritį neįtrauktas bendrąsias taisykles dėl didžiausių tarifų, taikomų moksleivių, studentų, praktikantų ir ribotos judėsenos asmenų vežimui

3 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms leidžiama į Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 taikymo sritį neįtraukti bendrųjų taisyklių dėl finansinių kompensacijų už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, kuriais nustatomi didžiausi tarifai, taikomi moksleivių, studentų, praktikantų ir ribotos judėsenos asmenų vežimui. Jeigu valstybė narė pasinaudoja šiuo leidimu, nacionalinės institucijos kompensacijos nuostatas turi vertinti pagal Sutarties taisykles, visų pirma susijusias su valstybės pagalba. Jeigu taikant tokias bendrąsias taisykles teikiama valstybės pagalba, pagal SESV 108 straipsnį apie šias taisykles valstybė narė turi pranešti Komisijai.

2.2.5.   2 straipsnio e punktas ir 4 straipsnio 1 dalis. Kaip kompetentingos institucijos apibrėžia su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų pobūdį ir apimtį ir viešųjų paslaugų sutarčių taikymo sritį

SESV 14 straipsnyje ir prie SESV pridėtame protokole Nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų nustatyti bendrieji principai, pagal kuriuos valstybės narės apibrėžia ir teikia bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas. SESV 14 straipsnyje nustatyta, kad „Sąjunga ir valstybės narės pagal savo atitinkamus įgaliojimus ir Sutarčių taikymo sritį rūpinasi, kad tokios (bendrus ekonominius interesus tenkinančios) paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, ypač ekonominėmis ir finansinėmis, kurios leistų joms atlikti savo užduotis“. Pagal prie SESV pridėtą protokolą Nr. 26 nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį ir turi didelę veiksmų laisvę teikiant, pavedant teikti ar organizuojant kuo labiau vartotojų poreikius atitinkančias bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas. Bendra Europos Sąjungos vertė yra ta, kad teikiant bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas siekiama užtikrinti aukštą kokybę, saugą ir tinkamą kainą, lygias galimybes ir visuotinio prieinamumo bei vartotojų teisių propagavimą. Valstybių narių galimybės teikti, pavesti teikti ir organizuoti bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas viešojo keleivinio geležinkelių ir kelių transporto srityje yra reglamentuojamos Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007. Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 1 straipsnyje nustatyta, kad jo tikslas „nustatyti, kaip kompetentingos institucijos, laikydamosi (Sąjungos) teisės nuostatų, gali veikti viešojo keleivinio transporto srityje, siekdamos užtikrinti bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimą, kad tų paslaugų būtų daugiau, jos būtų saugesnės, kokybiškesnės ir pigesnės nei jas teikiant įprastinėmis rinkos sąlygomis“. Kaip minima Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 2 straipsnio e punkte, su viešąja paslauga susijęs įsipareigojimas yra reikalavimas užtikrinti visuotinės svarbos interesus tenkinančių viešojo keleivinio transporto paslaugų teikimą, kurio, atsižvelgdamas į savo komercinius interesus, operatorius neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis negaudamas atlygio (17). Kalbant apie Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą sutarčių sudarymą, abi sutarties šalys gali tikėtis, kad bus gerbiamos jų teisės, ir privalo vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus.

Paprastai, bet neišimtinai, su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai gali būti susiję su konkrečiais reikalavimais, taikomais viešosios paslaugos operatoriui, pavyzdžiui, dėl paslaugos dažnumo, paslaugos kokybės, paslaugos teikimo visų pirma mažose tarpinėse stotyse, nors jos ir neturi komercinio patrauklumo, taip pat dėl ankstyvų ir vėlyvų traukinių reisų. Kaip paaiškinantį pavyzdį Komisija pateikia savo nuomonę, kad paslaugos, vadinamos viešosiomis paslaugomis, turi būti teikiamos piliečiams arba turi būti svarbios visai visuomenei. Kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į bendruosius Sutarties principus, apibrėžia su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų pobūdį ir taikymo sritį. Kad būtų pasiekti šio reglamento tikslai, t. y. užtikrintos saugios, ekonomiškai efektyvios ir aukštos kokybės keleivinio transporto paslaugos, kompetentingos institucijos turi siekti, kad šių paslaugų teikimas išliktų ekonomiškai ir finansiškai tvarus. Kalbant apie Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą sutarčių sudarymą, abi sutarties šalys gali tikėtis, kad bus gerbiamos jų teisės, ir privalo vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Į šias teises ir įsipareigojimus įtraukiamos finansinės teisės ir įsipareigojimai. Viešųjų paslaugų sutarčių geografinė aprėptis turėtų būti tokia, kad kompetentingos institucijos galėtų optimizuoti viešųjų transporto paslaugų, už kurias jos yra atsakingos, ekonomiką, įskaitant, jei reikia, vietos, regioninio ir subnacionalinio tinklo poveikį. Naudojantis tinklo poveikiu galima teikti ekonomiškai efektyvias viešojo transporto paslaugas, nes vyksta sąnaudas padengiančių paslaugų ir sąnaudų nepadengiančių paslaugų tarpusavio finansavimas. Todėl valdžios institucijos savo ruožtu galėtų pasiekti nustatytus transporto politikos tikslus ir prireikus užtikrinti veiksmingos, sąžiningos konkurencijos sąlygas tinkle, visų pirma teikiant greitųjų traukinių paslaugas.

2.2.6.   2 straipsnio f punktas ir 3 straipsnio 1 dalis. Kaip turėtų būti apibrėžtas išimtinių teisių pobūdis ir apimtis, kad būtų užtikrinta atitiktis Sąjungos teisės aktams

Remiantis 3 straipsnio 1 dalimi, jei kompetentinga institucija nusprendžia operatoriui už su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymą suteikti išimtines teises ir (arba) mokėti kompensaciją, ji tai daro pagal viešųjų paslaugų sutartį. 2 straipsnio f punkte išimtinė teisė apibrėžiama kaip „teisė, suteikianti galimybę viešųjų paslaugų operatoriui teikti tam tikras keleivinio transporto viešąsias paslaugas tam tikru maršrutu, tam tikrame tinkle arba zonoje, nedalyvaujant jokiam kitam tokiam operatoriui“. Ši teisė gali būti nustatyta teisėkūros, reglamentavimo arba administraciniu dokumentu. Labai dažnai viešųjų paslaugų sutartyje išsamiai nurodomos naudojimosi išimtine teise sąlygos, visų pirma geografinė aprėptis ir išimtinės teisės naudojimo trukmė. Taikant išimtinę teisę įmonė apsaugoma nuo konkurencijos su kitais operatoriais konkrečioje rinkoje, nes tokios pačios paslaugos negali teikti jokia kita įmonė. Tačiau valstybės narės, taikydamos teisines taisykles arba administracinę praktiką, gali suteikti tam tikrų teisių, kurios nors nėra išskirtinės, vis dėlto de facto užkerta kelią kitoms įmonėms dalyvauti rinkoje. Pavyzdžiui, administracinė tvarka, pagal kurią leidimas teikti viešojo transporto paslaugas išduodamas tik jei laikomasi tokių kriterijų kaip pageidautina tokių paslaugų apimtis ir kokybė, gali turėti praktinį poveikį ir apriboti rinkoje veikiančių operatorių skaičių. Komisijos nuomone, pastarąjį atvejį apima Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 naudojama išimtinių teisių sąvoka.

Kad būtų užtikrintas sklandus viešojo transporto paslaugų vidaus rinkos veikimas, kompetentingos institucijos turėtų tiksliai apibrėžti išimtines teises kaip teises, kurias naudojant neperžengiama būtinoji riba, kad būtų užtikrinta reikiama susijusių paslaugų ekonominė apsauga, paliekant galimybių, jei įmanoma, teikti kitos rūšies paslaugas. Šiomis aplinkybėmis Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 8 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad „keleivinio transporto rinkų, kuriose buvo panaikintas reguliavimas ir kuriose nesuteikiamos išimtinės teisės, ypatumai ir veikimo pobūdis, jei jie atitinka Sutarties reikalavimus, turėtų išlikti tokie patys“. Tačiau Komisija norėtų atkreipti dėmesį, kad net panaikinus reguliavimą, sutartinių įsipareigojimų skatinti autobusų transporto prieinamumą tam tikriems gyventojų segmentams įvedimas laikomas viešųjų paslaugų įsipareigojimu. Šis įsipareigojimas reglamentuojamas Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007 (18).

Jeigu taikomos visos Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 taikymo sąlygos, įskaitant sąlygą, pagal kurią viešojo transporto operatorius naudojasi išimtine teise, viešųjų paslaugų sutartis, kurią reikia sudaryti, gali būti sudaroma tiesiogiai, pavyzdžiui, tais atvejais, kai sutarties vertė yra maža, arba jei paslaugą teikianti įmonė yra maža arba vidutinė, jei laikomasi 5 straipsnio 4 dalies sąlygos.

2.2.7.   4 straipsnio 4 dalis. Sąlygos, pagal kurias viešųjų paslaugų sutarties trukmė gali būti pratęsta 50 %

4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešųjų paslaugų sutarties trukmė „tarpmiestinių bei miesto autobusų paslaugų atveju neviršija dešimties, o keleivinio geležinkelių ir kitų bėginių transporto rūšių transporto paslaugų atveju – 15 metų“. 4 straipsnio 4 dalyje leidžiama prireikus pratęsti viešųjų paslaugų sutarties trukmę 50 %, atsižvelgiant į turto nuvertėjimo sąlygas. Pratęsti trukmę galima, jei viešųjų paslaugų operatorius parūpina turto, kuris yra reikšmingas, palyginti su bendru turtu, ir kurio reikia viešųjų paslaugų sutartyje numatytoms keleivinio transporto paslaugoms teikti ir kuris yra daugiausia susijęs su sutartyje numatytomis keleivinio transporto paslaugomis.

Šių dviejų sąlygų aiškinimas priklauso nuo konkrečių kiekvieno atvejo aplinkybių. Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 15 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad „sudarius ilgalaikes sutartis, rinka gali tapti uždara ilgiau nei būtina, taip sumažinant teigiamą konkurencinio spaudimo poveikį. Siekiant kuo labiau sumažinti konkurencijos iškraipymus tuo pat metu apsaugant paslaugų kokybę, viešųjų paslaugų sutarčių trukmė turėtų būti ribojama.“ Be to, jei sutarčių trukmė yra labai ilga, sunku teisingai paskirstyti riziką operatoriui ir valdžios institucijai, nes atsiranda vis daugiau netikrumo. Kita vertus, 15 konstatuojamoje dalyje paaiškinama, „kad reikia numatyti galimybę ne daugiau kaip pusei jų pirminės trukmės viešųjų paslaugų sutartis pratęsti tais atvejais, kai viešųjų paslaugų operatorius privalo investuoti į turtą, kurio amortizacijos laikotarpis ypač ilgas, ir – atsižvelgiant į jų konkrečius ypatumus bei apribojimus – atokiausių regionų, nurodytų Sutarties 299 straipsnyje, atveju“.

Todėl sprendimas pratęsti viešųjų paslaugų sutarties trukmę 50 % turėtų būti svarstomas šiais aspektais: viešųjų paslaugų sutartimi operatorius turi būti įpareigotas investuoti į turtą, pavyzdžiui, į riedmenis, techninės priežiūros priemones arba į infrastruktūrą, kurių nusidėvėjimo laikotarpis yra išskirtinai ilgas.

Paprastai kompetentinga institucija nuspręs pratęsti sutarties trukmę prieš sudarydama naują sutartį. Jeigu dėl trukmės pratęsimo reikia nuspręsti sutarčiai nepasibaigus, nes numatytos investicijos į riedmenis daromos ne sutarties pradžioje, o, pavyzdžiui, dėl techninių priežasčių, vėlesniame etape, tokia galimybė yra aiškiai nurodoma konkurso dokumentuose, o į tokį pasirinkimą atitinkamai atsižvelgiama kompensacijos sąlygose. Bet kokiu atveju, bendra sutarties trukmė negali viršyti 50 % 4 straipsnio 4 dalyje nustatytos trukmės.

2.2.8.   4 straipsnio 5 dalis. Kompetentingų institucijų pasirinkimo galimybės, jei jų manymu, reikėtų imtis priemonių personalui apsaugoti operatoriaus pasikeitimo atveju

4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „nepažeisdamos nacionalinės ir Bendrijos teisės, įskaitant socialinių partnerių kolektyvines sutartis, kompetentingos institucijos gali reikalauti, kad pasirinktas viešųjų paslaugų operatorius anksčiau paslaugoms teikti įdarbintiems darbuotojams suteiktų teises, kurias jie būtų turėję, jei būtų buvęs atliktas perdavimas, kaip apibrėžta 2001 m. gegužės 12 d. Tarybos direktyvoje 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (19). Kai kompetentingos institucijos reikalauja, kad viešųjų paslaugų operatoriai atitiktų tam tikrus socialinius standartus, konkurso dokumentuose ir viešųjų paslaugų sutartyse pateikiamas atitinkamų darbuotojų sąrašas ir skaidri išsami informacija apie jų sutartines teises bei sąlygas, kuriomis darbuotojai laikomi susiję su paslaugomis.“

Laikydamosi subsidiarumo principo ir kaip nustatyta 16 ir 17 konstatuojamose dalyse, kompetentingos institucijos tais atvejais, kai keičiasi operatorius, personalo apsaugos srityje iš esmės turi toliau išvardytas pasirinkimo galimybes.

Kad užtikrintų įdarbinimo sąlygų skaidrumą, kompetentingos institucijos yra įpareigotos, jei jos reikalauja perduoti personalą arba nustatyti tam tikrus socialinius standartus, aiškiai ir išsamiai išdėstyti tuos įsipareigojimus konkurso dokumentuose ir viešųjų paslaugų sutartyse.

2.2.9.   5 straipsnio 2 dalies e punktas. Sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims sąlygos sudarant viešųjų paslaugų sutartis su vidaus operatoriais

Tiesiogiai su vidaus operatoriumi sudarytų viešųjų paslaugų sutarčių sutartiniai įsipareigojimai tretiesiems asmenims gali būti perduoti laikantis griežtų sąlygų. Tokiu atveju pagal 5 straipsnio 2 dalies e punktą vidaus operatorius privalo pats teikti didžiąją keleivinio transporto viešųjų paslaugų dalį. Šia nuostata teisės akto leidėjas siekė išvengti padėties, kai kompetentingos institucijos kontroliuojamo vidaus operatoriaus sąvoka netektų prasmės, nes vidaus operatoriui būtų leidžiama perduoti visas transporto paslaugas arba didžiąją jų dalį kitam subjektui. Todėl 5 straipsnio 2 dalies e punktu siekiama išvengti, kad būtų įkurti netikri vidaus operatoriai. Nuostata dėl vidaus operatoriaus teikiamų viešojo keleivinio transporto paslaugų yra 5 straipsnio 3 dalyje nustatyto principo išimtis, o pagal šį principą viešųjų paslaugų sutartis sudaroma „konkurso tvarka“. Pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 7 konstatuojamąją dalį „reguliuojamos operatorių konkurencijos įvedimas suteikia galimybę mažesne kaina gauti patrauklesnes ir naujoviškesnes paslaugas“. Neprieštaraujant atskirų atvejų analizei, būtų pagrįsta manyti, kad siekiant perduoti daugiau kaip trečdalį viešųjų keleivinio transporto paslaugų tretiesiems asmenims, reikėtų pateikti svarų pagrindimą, visų pirma atsižvelgiant į 5 straipsnio 2 dalies e punkto tikslus, kaip pirmiau paaiškinta. Paprastai šios transporto paslaugos įvertinamos pagal vertę. Bet kokiu atveju, vidaus operatorių sutartinių įsipareigojimų perdavimas tretiesiems asmenims turi būti atliekamas laikantis atitinkamų viešųjų pirkimų teisės aktų.

Galiausiai Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007 neužkertamas kelias viešųjų paslaugų sutartyje numatyti mažiausią transporto paslaugų, kurias operatorius perduoda vykdyti tretiesiems asmenims pagal viešųjų paslaugų sutartį, procentinę dalį pagal šių paslaugų vertę. Ši nuostata gali būti numatyta sutartyje, su sąlyga, kad būtų laikomasi šio reglamento nuostatų, ypač kuriomis nustatoma didžiausia viešųjų paslaugų sutartyje numatytų paslaugų, kurios gali būti perduotos tretiesiems asmenims, dalis.

2.3.   Viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas

Šiame skyriuje pateikiamos aiškinamosios rekomendacijos dėl kelių nuostatų, susijusių su viešųjų paslaugų sutarčių sudarymu. Į nurodymus įtraukiamos sąlygos, pagal kurias sutartys gali būti sudaromos tiesiogiai, taip pat viešųjų paslaugų sutarčių konkursų procedūriniai reikalavimai.

2.3.1.   5 straipsnio 2 dalies b punktas. Sąlygos, pagal kurias viešųjų paslaugų sutartis gali būti sudaroma tiesiogiai su vidaus operatoriumi

Pagal Reglamentą (EB ) Nr. 1370/2007 vietos kompetentingoms institucijoms leidžiama pačioms teikti keleivinio geležinkelių ir kelių viešąsias transporto paslaugas arba viešųjų paslaugų sutartį sudaryti tiesiogiai su vidaus operatoriumi. Tačiau, jei pasirenkamas antrasis variantas, jos privalo laikytis 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų griežtų taisyklių ir sąlygų. Komisija pažymi:

2.3.2.   5 straipsnio 3 dalis. Viešųjų paslaugų sutarčių konkursų procedūriniai reikalavimai

5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kompetentinga institucija, kuri kreipiasi į kitą trečiąją šalį nei vidaus operatorius dėl keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimo, viešųjų paslaugų sutartis sudaro sąžiningumo, atvirumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principais pagrįsto konkurso tvarka.

5 straipsnio 3 dalyje numatyta daugiau išsamesnių sąlygų, pagal kurias turėtų būti organizuojami konkursai. Kaip nustatyta 2.4.1 punkte, sutarčių sudarymo procedūros turi būti parengtos taip, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingai konkurencijai. Bendrųjų Sutarties principų – skaidrumo ir nediskriminavimo – taikymas, pavyzdžiui, reiškia, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujamasi atrenkant pasiūlymus, turi būti skelbiami kartu su konkurso dokumentais. Jei valstybės narės pageidauja, jos gali taikyti, nors to nereikalaujama, išsamesnes Sąjungos viešųjų pirkimų teisės aktuose, pavyzdžiui, direktyvose 2014/24/ES ir 2014/25/ES arba Direktyvoje 2014/23/ES dėl koncesijų, numatytas procedūrines taisykles.

Tačiau pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalį, jei keliami konkretūs ar sudėtingi reikalavimai, kompetentinga institucija taip pat gali iš anksto atrinkusi konkurso pasiūlymus vesti derybas su juos pateikusiomis šalimis. Pavyzdžiu gali būti pareiga pasiūlymus teikiantiems operatoriams teikti technologiškai naujoviškus transporto sprendimus, kad būtų tenkinami konkurso dokumentuose paskelbti reikalavimai. Net jei naudojamasi pirminės atrankos ir derybų procedūra, vis dėlto vykdant atrankos ir sutarčių sudarymo procedūrą reikia laikytis visų 5 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų.

Siekiant visiems galimiems konkurso dalyviams suteikti sąžiningas ir vienodas galimybes, laikotarpis nuo konkurso pradžios iki pasiūlymo pateikimo ir laikotarpis nuo konkurso pradžios iki to momento, kai transporto paslaugos turi būti pradėtos teikti, yra tinkamos ir pagrįstos trukmės.

Kad konkursų procedūra būtų skaidresnė, kompetentingos institucijos, siekdamos padėti parengti pasiūlymus, turėtų pateikti potencialiems konkurso dalyviams visus reikalingus techninius ir finansinius duomenis, įskaitant informaciją, jei tokią turi, apie išlaidų ir pajamų paskirstymą. Tačiau teikiant tokią informaciją neturi būti pakenkta teisėtai saugomiems trečiųjų šalių komerciniams interesams. Geležinkelių įmonės, geležinkelių infrastruktūrų valdytojai ir visos kitos susijusios šalys turėtų teikti turimus tinkamus tikslius duomenis kompetentingoms institucijoms, kad pastarosios galėtų vykdyti įsipareigojimą teikti informaciją.

2.3.3.   5 straipsnio 4 dalis. Sąlygos, pagal kurias kompetentinga institucija galėtų tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartį, jei sutarties vertė yra nedidelė arba sutartis sudaroma su MVĮ

Tuo atveju, kai tiesiogiai sudaroma nedidelės vertės viešųjų paslaugų sutartis arba tokia sutartis sudaroma su mažu arba vidutiniu operatoriumi (5 straipsnio 4 dalis), kompetentinga institucija gali sudaryti sutartį tiesiogiai neskelbdama konkurso. Laikoma, kad viešųjų paslaugų sutartis yra nedidelės vertės, jei vidutinė metinė vertė neviršija 1 milijono eurų arba jei metinis atstumas teikiant keleivinio transporto paslaugas neviršija 300 000 kilometrų. Mažas arba vidutinis operatorius – įmonė, eksploatuojanti ne daugiau kaip 23 transporto priemones. Šiuo atveju nustatytos ribos gali būti padidintos iki apskaičiuotos vidutinės metinės vertės, neviršijančios 2 milijonų eurų, arba iki metinio keleivinio transporto atstumo, neviršijančio 600 000 kilometrų.

Iš ribos, nustatomos MVĮ pagal transporto priemonių skaičių, matyti, kad nuostata pritaikyta autobusų transportui, bet ne tramvajų, metro ar traukinių transportui. 23 transporto priemonių ribą reikia suprasti kaip ribojamąją siekiant išvengti piktnaudžiavimo 5 straipsnio 4 dalies išimtiniu pobūdžiu. Todėl sąlygą „eksploatuojamos transporto priemonės“ reikia suprasti kaip nurodančią bendrą viešojo transporto operatoriaus eksploatuojamų transporto priemonių skaičių, o ne transporto priemonių, eksploatuojamų teikti paslaugas pagal tam tikrą viešųjų paslaugų sutartį, skaičių.

Tačiau nacionalinis įstatymų leidėjas gali nuspręsti įpareigoti kompetentingą instituciją tokiems atvejams taikyti taisyklę, kad viešųjų paslaugų sutartys turėtų būti sudaromos vykdant sąžiningumo, atvirumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principu pagrįstus konkursus.

2.3.4.   5 straipsnio 4 dalis. Valstybių narių galimybė sumažinti 5 straipsnio 4 dalyje nustatytas ribas, kad galėtų tiesiogiai sudaryti nedidelės vertės sutartis arba sutartis su mažais ir vidutiniais operatoriais

Taip pat kaip 5 straipsnio 4 dalyje valstybėms narėms leidžiama i) įpareigoti kompetentingas institucijas taikyti taisyklę, kad nedidelės vertės ar su mažais ir vidutiniais operatoriais pasirašomos viešųjų paslaugų sutartys turėtų būti sudaromos vykdant sąžiningumo, atvirumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principais pagrįstus konkursus; valstybės narės taip pat gali nuspręsti ii) tiesiogiai sudarydamos tokias sutartis sumažinti šioje nuostatoje nustatytas ribas arba iii) taikyti Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 4 dalyje nustatytas ribas.

2.3.5.   5 straipsnio 6 dalis. Geležinkelių paslaugos, kurioms teikti gali būti taikoma tiesioginio sutarties sudarymo procedūra

5 straipsnio 6 dalimi kompetentingoms institucijoms leidžiama sudaryti tiesiogines geležinkelių transporto viešųjų paslaugų sutartis, „išskyrus kitas bėgines transporto rūšis, pavyzdžiui metro ar tramvajus“.

Institucijai sudarant sutartis dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų teikimo trečiajai šaliai turi būti laikomasi bendrųjų Sutarties principų, t. y. skaidrumo ir vienodų sąlygų (23). Pagal 5 straipsnio 6 dalį tiesiogiai sudaromos sutartys vis tiek turi atitikti šiuos Sutarties principus. Todėl Reglamente (EB) Nr. 1370/2007, ypač 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse, reikalaujama, kad kompetentingos institucijos skelbtų tam tikrą informaciją apie tiesiogiai sudarytas geležinkelių transporto viešųjų paslaugų sutartis bent vienus metus iki sutarties sudarymo ir vienus metus po jo.

Bendrosios konkursų procedūros taisyklės išimtis taip pat turi būti taikoma ribotai. Geležinkelių transporto pakaitinės paslaugos, pavyzdžiui, miesto autobusų ir tarpmiestinių autobusų paslaugos, kurias teikti iš viešojo transporto operatoriaus gali būti reikalaujama pagal sutartį tuo atveju, jei sutrinka geležinkelių tinklo veikimas, yra laikomos geležinkelių transporto paslaugomis, todėl joms netaikoma 5 straipsnio 6 dalis. Taigi reikalingas tokių geležinkelio transporto pakaitinių paslaugų, teikiamų miesto ir tarpmiestiniais autobusais, perdavimas tretiesiems asmenims pagal atitinkamus viešųjų pirkimų teisės aktus.

Ar tam tikroms miesto ar priemiestinio geležinkelių transporto sistemoms, kaip antai „S-Bahn“ (Austrijoje, Vokietijoje ir Danijoje) ir RER (Prancūzijoje), arba kitoms transporto rūšims, panašioms į bėgines rūšis (pavyzdžiui, metro arba tramvajų paslaugos), kaip antai tramvajų-traukinių ir tam tikrų automatinių traukinių paslaugos, teikiamos naudojant optinio valdymo sistemas, galima taikyti 5 straipsnio 6 dalyje numatytą išimtį, reikia spręsti vertinant kiekvieną atvejį atskirai ir taikant tinkamus kriterijus. Visų pirma sprendimas priklausys nuo veiksnių, ar svarstomosios sistemos įprastai yra sąveikios ir (arba) jos naudoja tą pačią infrastruktūrą, kaip ir tradiciniai geležinkelių tinklai. Nors tramvajų–traukinių paslaugos teikiamos naudojant geležinkelių infrastruktūrą, tačiau dėl savo ypatingų savybių jos turėtų būti laikomos „kitomis transporto rūšimis, panašiomis į bėgines rūšis“.

2.3.6.   Viešųjų paslaugų sutarčių pakeitimai

Jeigu reikia iš dalies keisti galiojančią viešųjų paslaugų sutartį (pavyzdžiui, kai reikia pritaikyti transporto paslaugos apimtį ir atitinkamą kompensacijos sumą dėl pratęstos metro linijos), kyla klausimas, ar kompetentinga institucija turėtų pradėti naują konkurso procedūrą, ar sutartį galima iš dalies keisti neskelbiant naujo konkurso.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu daromi nedideli neesminiai pakeitimai, naujo konkurso siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi bendrųjų Sutarties principų, t. y. skaidrumo ir nediskriminavimo, gali nereikėti – pakakti gali tik paprasto sutarties pakeitimo (24). Teismo nuomone, siekiant užtikrinti procedūrų skaidrumą ir vienodas sąlygas konkurso dalyviams, jei iš esmės keičiamos svarbiausios paslaugų koncesijos sutarties nuostatos arba sutartys, kurioms taikomos viešųjų pirkimų direktyvos, tam tikrais atvejais reikia skelbti naują konkursą sutarčiai sudaryti. Visų pirma naujas konkursas turi būti skelbiama tuo atveju, jeigu naujosios nuostatos savo pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo pirminės sutarties, dėl to iš jų matyti šalių ketinimas iš naujo derėtis dėl pagrindinių tos sutarties sąlygų.

Teismo nuomone, galiojimo metu sutarties pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jeigu jį atlikus papildomai įtraukiamos sąlygos, dėl kurių, jeigu jos būtų pateiktos pirminio konkurso procedūros metu, būtų galėję dalyvauti kiti konkurso dalyviai negu tie, kuriems buvo leista dalyvauti konkurse, arba būtų buvę galima priimti kitą pasiūlymą, negu per pirminį konkursą priimtas pasiūlymas.

Kadangi Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 specialių nuostatų nėra, pirmiau išdėstytos teismo praktikos principai visapusiškai taikomi keičiant viešųjų paslaugų sutartis, kurioms taikomas šis reglamentas. Kad būtų gali nustatyti, kas sudaro neesminius pakeitimus, reikia atlikti atskirą kiekvieno atvejo objektyviais kriterijais pagrįstą vertinimą (25).

2.4.   Kompensacijos už viešąsias paslaugas

Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nustatytos kompensavimo taisyklės, kuriomis užtikrinama, kad būtų išvengta kompensacijos permokos ir kad būtų laikomasi Sutarties taisyklių. Jomis taip pat nustatomos pagrįsto pelno ir veiksmingumo skatinimo sąvokos, sprendžiamos komercinės veiklos subsidijų dubliavimo, gaunant kompensaciją už su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą, ir kompensacijos nepriemokos problemos, taip pat nustatomos Komisijos ex ante ir ex post tyrimo procedūros, susijusios su kompensacija už viešąsias paslaugas.

2.4.1.   4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 3 dalis. Ar viešųjų paslaugų sutarties sudarymo skelbiant atvirus viešuosius konkursus atveju išvengiama kompensacijos permokos

Kitaip negu kituose ekonomikos sektoriuose, SESV 106 straipsnio 2 dalis netaikoma tai atvejais, kai kompensacija mokama už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus sausumos transporto srityje. Tokiai kompensacijai taikomas SESV 93 straipsnis. Taigi Sąjungos taisyklės dėl kompensacijos už bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas (26), pagrįstas SESV 106 straipsnio 2 dalimi, netaikomos sausumos transportui (27).

Keleivinio geležinkelių arba kelių transporto viešųjų paslaugų atveju, jei kompensacija už tas paslaugas mokama pagal Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007, pagal šio reglamento 9 straipsnio 1 dalį tokia kompensacija yra laikoma suderinama su vidaus rinka ir jai netaikomas reikalavimas iš anksto pranešti, nustatytas SESV 108 straipsnio 3 dalyje.

Ši suderinamumo prielaida ir atleidimas nuo reikalavimo iš anksto pranešti nėra susiję su galimo sumokėtos kompensacijos už viešųjų transporto paslaugų teikimą valstybės pagalbos pobūdžio klausimu. Kad nebūtų valstybės pagalbos, mokant tokią kompensaciją reikėtų laikytis keturių sąlygų, kurias Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė Altmark sprendime (28).

Pagal 5 straipsnio 3 dalį skelbiant atvirumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principais pagrįstus konkursus, sumažinama viešoji kompensacija, kurią kompetentingos institucijos turės mokėti paslaugos teikėjui, kad viešoji paslauga būtų konkurso reikalaujamo lygio, taigi užkertamas kelias kompensacijos permokai. Tokiu atveju nereikia taikyti priede nustatytų išsamių kompensacijos taisyklių.

Siekiant laikytis 5 straipsnio 3 dalies viešųjų pirkimų procedūros turi būti parengtos taip, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingai konkurencijai. Tikslios konkurso ypatybės gali skirtis pagal 5 straipsnio 3 dalį, kuria, pavyzdžiui, leidžiamos tam tikros kompetentingos institucijos ir konkursui pasiūlymus pateikusių įmonių derybos. Tačiau tokios derybos turi būti sąžiningos ir pagrįstos skaidrumo ir nediskriminavimo principais. Pavyzdžiui, vien derybomis pagrįsta procedūra, iš anksto nepaskelbus pranešimo apie sutartį, pažeidžia 5 straipsnio 3 dalyje nurodytus skaidrumo ir nediskriminavimo principus. Taigi tokia procedūra nesuderinama su 5 straipsnio 3 dalimi. Taip pat su 5 straipsnio 3 dalimi nesuderinama konkurso procedūra, kuri yra parengta taip, kad nederamai apribojamas galimų pasiūlymų teikėjų skaičius. Šiomis aplinkybėmis kompetentingos institucijos turėtų būti ypač budrios, kai aiškiai pastebi neveiksmingą konkurenciją, visų pirma kai, pavyzdžiui, pateikiamas tik vienas pasiūlymas. Tokiais atvejais tikėtina, kad Komisija taip pat pasidomės konkrečiomis konkurso procedūros aplinkybėmis.

Atrankos kriterijai, pavyzdžiui, susiję su kokybe, aplinkos arba socialiniai kriterijai, turėtų būti glaudžiai susiję su teikiamos paslaugos turiniu. Sutartį sudarančiai institucijai nekliudoma nustatyti visiems ekonominės veiklos vykdytojams taikytinų kokybinių reikalavimų arba priimant sprendimą dėl sutarties sudarymo atsižvelgti į kokybinius aspektus, susijusius su įvairiais pasiūlymais.

Galiausiai gali būti tokių aplinkybių, kuriomis taikant viešojo pirkimo procedūrą pagal 5 straipsnio 3 dalį konkursas nebus pakankamai atviras ir tikras. Taip gali atsitikti, pavyzdžiui, dėl paslaugų, kurios bus teikiamos, sudėtingumo arba apimties arba dėl būtinos infrastruktūros arba turto, kurie priklauso tam tikram paslaugos teikėjui arba kuriuos reikia suteikti sutarčiai įvykdyti.

2.4.2.   6 straipsnis. Kaip išvengti kompensacijos permokos tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų sutartis

Sudarant viešųjų paslaugų sutartis pagal 5 straipsnio 2, 4, 5 arba 6 dalis arba taikant bendrąsias taisykles, remiantis 3 straipsnio 2 dalimi, neužtikrinama, kad kompensacija būtų sumažinta iki mažiausio lygio. Taip yra todėl, kad tiesioginis sutarčių sudarymas yra ne konkurencinių rinkos jėgų sąveikos, bet kompetentingos institucijos ir paslaugų teikėjo tiesioginių derybų rezultatas.

6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tiesioginio viešųjų paslaugų sutarties sudarymo atveju arba jeigu kompensacija yra susijusi su bendrosiomis taisyklėmis, tokia kompensacija turi atitikti Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 ir jo priedo nuostatas siekiant užtikrinti, kad ji nebūtų permokama. Šio reglamento priede numatytas ex post patikrinimas siekiant užtikrinti, kad kasmetinė kompensacija neviršytų realiųjų grynųjų viešosios paslaugos teikimo išlaidų sutarties galiojimo metu. Be to, Komisija mano, kad nuolatiniai patikrinimai sutarties galiojimo metu yra reikalingi, kad aiški kompensacijos permoka būtų nustatyta ankstyvuoju etapu ir kad būtų išvengta jos tolesnio mokėjimo. Tai ypač svarbu ilgalaikių sutarčių atveju.

Kompensacija neturi viršyti sumos, atitinkančios su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo grynąjį finansinį rezultatą. Jis apskaičiuojamas iš išlaidų atėmus teikiant viešąją paslaugą gautas pajamas ir potencialias iš tinklo poveikio gaunamas pajamas bei pridėjus pagrįstą pelną.

Kalbant apie išlaidas, galima atsižvelgti į visas išlaidas, susijusias su viešosios paslaugos teikimu (kaip antai traukinių mašinistų atlyginimus, traukos srovę, techninę riedmenų priežiūrą, papildomas išlaidas (pavyzdžiui, valdymo ir administravimo) ir su sutartimi susijusias susijusių įmonių išlaidas). Jei įmonė taip pat vykdo veiklą, kuri nesusijusi su viešąja paslauga, be tiesioginių išlaidų, reikalingų vykdyti viešąją paslaugą, gali būti atsižvelgiama į atitinkamą išlaidų, bendrai skiriamų viešajai paslaugai ir kitai veiklai (pavyzdžiui, biuro nuomos išlaidoms, apskaitininkų arba administracijos personalo atlyginimams), dalį. Jeigu įmonė yra sudariusi kelias viešųjų paslaugų sutartis, turi būti paskirstytos ne tik viešųjų paslaugų sutarčių ir kitos veiklos bendrosios išlaidos, bet atskirų viešųjų paslaugų sutarčių bendrosios išlaidos. Kad būtų nustatyta atitinkama bendrų išlaidų, į kurias atsižvelgiama skaičiuojant viešosios paslaugos išlaidas, dalis, kaip lyginamosios kainos gali būti naudojamos išteklių naudojimo rinkos kainos, jei tokios yra. Jei tokių kainų nėra, prireikus gali būti naudojamos kitos metodikos.

Tiesiogiai arba netiesiogiai su viešosios paslaugos teikimu susijusios pajamos, kaip antai bilietų pardavimo pajamos arba pajamos iš prekybos maistu ir gėrimais, turi būti išskaičiuotos iš išlaidų, už kurias prašoma kompensacijos.

Transporto įmonės, kuri vykdo ir kitą komercinę veiklą, pagal viešųjų paslaugų sutartį teikiamos keleivinio transporto viešosios paslaugos gali turėti teigiamą iš paslaugų teikimo tinkle gaunamą rezultatą. Pavyzdžiui, pagal viešųjų paslaugų sutartį aptarnaudamas tam tikrą tinklą, sujungtą su kitais komercinėmis sąlygomis eksploatuojamais maršrutais, operatorius gali padidinti klientų ratą. Komisija palankiai vertina iš paslaugų teikimo tinkle gautą rezultatą, pavyzdžiui, parduodant tęstinės kelionės bilietus ir sujungiant tvarkaraščius, jeigu jie sudaryti taip, kad keleiviai turėtų naudos. Komisijai taip pat yra žinomi praktiniai sunkumai siekiant gerinti šį galimą tinklo poveikį. Vis dėlto pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priedą tokią kiekybinę finansinę naudą reikia išskaičiuoti iš šių išlaidų, už kurias prašoma kompensacijos.

2.4.3.   4 straipsnio 1 dalis ir priedas. Pagrįsto pelno sąvoka

4 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad išlaidos, į kurias reikia atsižvelgti viešųjų paslaugų sutartyje, gali apimti „deramą kapitalo grąžą“. Priede konkrečiai nurodoma, kad kompensacija už su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą negali viršyti sumos, atitinkančios grynąjį finansinį rezultatą, gautą iš išlaidų atėmus teikiant viešąją paslaugą gautas pajamas ir potencialias iš paslaugų teikimo tinkle gaunamas pajamas bei pridėjus pagrįstą pelną.

Priede nustatyta, kad „pagrįstu pelnu turi būti laikoma tam verslo sektoriui atitinkamoje valstybėje narėje įprasta kapitalo grąžos norma, atsižvelgiant į viešųjų paslaugų operatoriaus dėl valdžios institucijos įsikišimo patiriamą riziką ar rizikos nebuvimą“. Tačiau dėl tinkamo kapitalo grąžos lygio ar pagrįsto pelno daugiau nurodymų nepateikta.

Nors Komisijos komunikato dėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą (29) (VESP komunikatas) teisinis pagrindas skiriasi nuo Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 teisinio pagrindo, todėl šis komunikatas netaikomas tais atvejais, kai kompensacija mokama už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus sausumo transporto srityje, jame yra keletas nurodymų, kaip nustatyti pagrįsto pelno lygį, o šiuo lygiu kaip rodikliu gali pasinaudoti kompetentingos institucijos pagal Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 sudarydamos viešųjų paslaugų sutartis (30). Visuotinės ekonominės svarbos (bendrus ekonominius interesus tenkinančių) paslaugų komunikate aiškinama, kad „jei konkursas nerengiamas, apskaičiuojant kompensaciją geriausia remtis bendrai rinkoje sutartu užmokesčiu už tam tikrą paslaugą (kai toks yra)“ (31). Tokį sutartą užmokestį geriausia būtų imti iš to paties veiklos sektoriaus sutarčių, turinčių tų pačių ypatybių ir toje pačioje valstybėje narėje. Todėl pagrįstas pelnas turi atitikti įprastas rizikos sąlygas ir neturėtų viršyti būtinojo dydžio, atsižvelgiant į teikiamos paslaugos riziką.

Tačiau rinkoje sutartas užmokestis ne visuomet egzistuoja. Šiuo atveju pagrįsto pelno lygį galima nustatyti lyginant pelno maržą, kurią paprastai turi gauti tinkamai valdoma ir teikianti konkrečią paslaugą tame pačiame sektoriuje vidutinė įmonė (32).

Standartiniu būdu apskaičiuoti viešųjų paslaugų sutarties kapitalo grąžą galima atsižvelgus į vidinę grąžos normą, kurią įmonė gauna iš investuoto kapitalo projekto įgyvendinimo laikotarpiu, tai yra vidinę grąžos normą iš sutarties grynųjų pinigų srautų. Tačiau kapitalo grąžai apskaičiuoti gali būti naudojamos apskaitos priemonės, kaip antai nuosavo kapitalo grąža, panaudoto kapitalo pelningumo norma arba kiti visuotinai naudojami ekonominiai rodikliai.

Reikėtų pažymėti, kad šie rodikliai gali priklausyti nuo įmonės naudojamų apskaitos metodų ir iš jų galima būtų suprasti, kokia buvo įmonės padėtis tik tam tikrais metais. Tokiu atveju reikėtų užtikrinti, kad įmonės naudojami apskaitos metodai atspindėtų viešųjų paslaugų sutarties ilgalaikę ekonominę realybę. Taigi jei įmanoma, pagrįsto pelno lygis turėtų būti apskaičiuojamas per visą viešųjų paslaugų sutarties laikotarpį. Taip pat reikėtų atsižvelgti į geležinkelių, tramvajų, metro ir autobusų transporto ekonominių modelių skirtumus. Pavyzdžiui, geležinkelių transportus yra paprastai labai imlus kapitalui, o autobusų transportas daugiau priklauso nuo išlaidų personalui.

Bet kokiu atveju, priklausomai nuo konkrečių kiekvienos viešųjų paslaugų sutarties aplinkybių, kompetentinga institucija turi nustatyti atitinkamą pagrįsto pelno lygį kiekvieną atvejį svarstydama atskirai. Be kita ko, ji turi atsižvelgti į konkrečias svarstomos įmonės savybes, rinkoje įprastą atlygį už panašias paslaugas ir kiekvienos viešųjų paslaugų sutarties rizikos lygį. Pavyzdžiui, viešųjų paslaugų sutartis, į kurią įtrauktos konkrečios nuostatos, kuriomis apsaugomas kompensacijos lygis, jei atsiranda nenumatytų išlaidų, yra mažiau rizikinga negu viešųjų paslaugų sutartis, kuri tokių garantijų neturi. Todėl, jei kitos sąlygos yra tokios pat, pagrįstas pelnas, gautas pagal pirmąją sutartį, turėtų būti mažesnis už pelną, gautą pagal pastarąją sutartį.

Paprastai raginama taikyti kompensavimo mechanizmus, susijusius su veiksmingumo skatinimu (33). Reikėtų pabrėžti, kad kompensavimo sistemose, kurios apima realiąsias išlaidas, kai jos patiriamos, numatytos kelios paskatos transporto įmonei mažinti išlaidas arba per tam tikrą laikotarpį padidinti veiksmingumą. Todėl taikymas labiau ribojamas pavyzdžiais, kai netikrumo dėl išlaidų lygis yra didelis, o transporto paslaugų teikėjui reikalinga stipri apsauga nuo netikrumo.

2.4.4.   4 straipsnio 1 ir 2 dalys ir priedas. Kaip išvengti, kad už su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą gauta kompensacija nebūtų panaudota komercinės veiklos subsidijoms dubliuoti

Kai viešųjų paslaugų teikėjas taip pat vykdo komercinę veiklą, būtina užtikrinti, kad jam mokama viešoji kompensacija nebūtų panaudota jo komercinės veiklos konkurencinei padėčiai stiprinti. Todėl priede nustatytos taisyklės, kuriomis vadovaujantis būtų išvengta komercinės veiklos subsidijų dubliavimo iš teikiant viešąją paslaugą gautų pajamų. Šios taisyklės iš esmės yra susijusios su šių dviejų rūšių veiklos (viešosios paslaugos ir komercinės veiklos) apskaitos atskyrimu ir patikimu išlaidų atskyrimo metodu, iš kurio matyti viešosios paslaugos teikimo tikrosios išlaidos.

Pagal 4 straipsnio 1 ir 2 dalis ir priede nustatytas taisykles reikalaujama, kad išlaidos ir pajamos, susijusios su paslaugomis, kurias transporto įmonės teikia pagal kiekvieną atskirą viešųjų paslaugų sutartį, ir su komercine veikla, turi būti teisingai paskirstytos abiejų rūšių veiklai. Atskirti paslaugas reikia tam, kad būtų veiksmingai prižiūrimas viešosios kompensacijos skyrimas ir galimas abiejų veiklos rūšių subsidijų dubliavimas. Šiuo atžvilgiu tinkamos viešųjų paslaugų įsipareigojimo ir komercinės veiklos išlaidų paskirstymo ir veiklos atskyrimo priemonės yra labai svarbios. Pavyzdžiui, kai transporto priemonės (kaip antai geležinkelių riedmenys arba autobusai) ar kitas turtas ar paslaugos, reikalingi įvykdyti su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą (kaip antai biurai, personalas ar stotys), yra bendrai skiriami viešajai paslaugai teikti ir komercinei veiklai vykdyti, kiekvienos jų išlaidos turi būti priskiriamos dviem skirtingoms veiklos rūšims pagal kiekvienos santykinę visų transporto įmonės suteiktų transporto paslaugų dalį.

Jei, pavyzdžiui, ta pati transporto įmonė teikė viešąją paslaugą ir vykdė komercinę veiklą pasinaudodama stočių paslaugomis, bet visos išlaidos už šias paslaugas buvo priskirtos tik viešosios paslaugos teikimo veiklai, tai būtų su Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007 nesuderinamas subsidijų dubliavimas. 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2012/34/EB, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė (34), taip pat nustatyti konkretūs įpareigojimai geležinkelių įmonėms atskirti sąskaitas.

Į kiekvieną viešųjų paslaugų sutartį turi būti įtrauktos konkrečios kompensavimo taisyklės ir pagal jas nustatyti konkretūs apskaitos įrašai. Kitaip tariant, jeigu ta pati įmonė sudarė kelias viešųjų paslaugų sutartis, transporto įmonės sąskaitose turi būti nurodyta, kuri viešoji kompensacija atitinka kurią viešųjų paslaugų sutartį. Komisijai raštu paprašius, šios sąskaitos turi būti pateiktos pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 6 straipsnio 2 dalį.

2.4.5.   4 straipsnio 1 dalis. Kompensavimo sistemų veiksmingumui skatinti parengimas

Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 27 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad jei viešųjų paslaugų sutartis sudaroma neskelbiant konkurso (tiesiogiai) arba taikant bendrąsias taisykles, kompensacijos parametrai turėtų būti nustatyti taip, kad kompensacija būtų tinkamo dydžio ir atspindėtų „paslaugų veiksmingumo ir kokybės siekį“. Tai reiškia, kad, naudodamos kompensavimo mechanizmą, kompetentingos institucijos turėtų skatinti paslaugų teikėjus dirbti veiksmingiau ir teikti reikiamo lygio ir kokybės paslaugas mažiausiais įmanomais ištekliais.

Taikant Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 kompensacijos taisykles kompetentingoms institucijoms suteikiama veiksmų laisvės parengti skatinimo sistemas viešųjų paslaugų teikėjams. Bet kokiu atveju kompetentingos institucijos įpareigojamos „skatinti viešųjų paslaugų operatorius palaikyti arba plėtoti veiksmingą valdymą, kurį būtų galima objektyviai įvertinti“ (priedo 7 punktas). Tai reiškia, kad kompensavimo sistema turi būti parengta taip, kad laikui bėgant užtikrintų bent tam tikrą veiksmingumo padidėjimą.

Vis dėlto veiksmingumo skatinimas turėtų būti proporcingas ir neviršyti pagrįsto lygio atsižvelgiant į sunkumus siekiant veiksmingumo tikslų. Tai galima užtikrinti, pavyzdžiui, operatoriui, viešosioms institucijoms ir (arba) vartotojams tolygiai paskirsčius atlygį, susijusį su padidintu veiksmingumu. Bet kokiu atveju, turi veikti sistema, kuri užtikrintų, kad įmonei nebūtų leidžiama sau pasilikti didžiąją veiksmingumo naudos dalį. Be to, šių skatinimo sistemų parametrai turi būti išsamiai ir tiksliai apibrėžti viešųjų paslaugų sutartyje.

Tačiau skatinimas veiksmingiau teikti viešąsias paslaugas neturėtų trukdyti teikti aukštos kokybės paslaugų. Taikant Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007, veiksmingumas turėtų būti suprantamas kaip viešųjų paslaugų kokybės arba lygio ir tas paslaugas teikti panaudotų išteklių santykis. Todėl skatinant veiksmingumo gerinimą, daugiausia dėmesio reikėtų kreipti į išlaidų mažinimą ir paslaugų kokybės ir (arba) lygio didinimą.

2.4.6.   6 straipsnio 1 dalis. Aplinkybės, kuriomis Komisija nagrinės, ar kompensavimo sistema atitinka Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007

Pagal Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 mokamai kompensacijai už viešąją paslaugą netaikomas reikalavimas pranešti apie valstybės pagalbą prieš ja pasinaudojant, kaip nustatyta SESV 108 straipsnio 3 dalyje. Vis dėlto siekiant teisinio tikrumo galima prašyti, kad Komisija įvertintų kompensavimo sistemą, jei valstybė narė nėra įsitikinusi, kad sistema atitinka šio reglamento reikalavimus. Komisija taip pat gali įvertinti kompensavimo sistemą skundo arba ex officio nagrinėjimo pagrindu, jeigu ji turi įrodymų, iš kurių matyti, kad sistema nesuderinama su reglamento kompensavimo taisyklėmis.

2.4.7.   6 straipsnio 1 dalis. Komisijos ex ante ir ex post kompensavimo sistemų nagrinėjimo skirtumai

Pagrindinis Komisijos ex ante ir ex post kompensavimo sistemų nagrinėjimo skirtumas susijęs su laiku, kuriuo Komisija vertina sistemą, o ne su metodu, taikomu analizuojant, ar kompensacija buvo permokėta.

Atlikdama ex ante vertinimą, ar kompensavimo sistema užkertamas kelias kompensacijos permokai, pavyzdžiui, pranešimo požiūriu, be kita ko, Komisija vertins tikslius kompensacijos parametrus. Visų pirma jis kreips dėmesį į išlaidų kategorijas, į kurias atsižvelgiama apskaičiuojant kompensaciją, taip pat į siūlomą pagrįsto pelno lygį. Be to, jis svarstys, ar yra taikomas tinkamas mechanizmas, kuriuo užtikrinama, kad jei viešųjų paslaugų sutarties galiojimo metu iš viešųjų paslaugų teikimo gautos pajamos yra didesnės negu planuota, operatoriui neleidžiama pasilikti kompensacijos, viršijančios sutartyje nustatytas realiąsias grynąsias išlaidas, pagrįsto pelno maržą ir atlygį, susijusį su padidintu veiksmingumu.

Viešųjų paslaugų sutartyje iš esmės taip pat turi būti numatyti nuolatiniai patikrinimai sutarties galiojimo metu, kad aiški kompensacijos permoka būtų nustatyta ankstyvuoju etapu ir kad būtų išvengta jos tolesnio mokėjimo, ypač ilgalaikių sutarčių atveju. Kompetentingos institucijos yra įpareigotos tikrinti, ar laikomasi viešųjų paslaugų sutarties sąlygų sutarties galiojimo laikotarpiu. Kad šiuos patikrinimus būtų galima atlikti standartizuotai, gali būti sukurtos kompiuterizuotos priemonės. Ar kompensacija nepermokėta, reikia tikrinti kiekvienu viešųjų paslaugų sutarties atveju atskirai, kad būtų išvengta viršpelnio už atskiras viešąsias paslaugas, kurios yra paskirstytos per kelias sutartis.

Atliekant ex post nagrinėjimą, ar gauta kompensacija viršija teikiant viešąją paslaugą gautą grynąjį finansinį rezultatą, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priede, vertinimas gali būti grindžiamas faktiniais finansiniais pajamų ir išlaidų duomenimis, nes kompensavimo sistemos jau yra panaudotos. Tačiau pats metodas nesikeičia: kompensacija neturėtų viršyti sumos, kurią įmonė turėjo teisę gauti pagal sutartyje iš anksto nustatytus parametrus, nors šios sumos ir neužtenka faktinėms grynosioms išlaidoms padengti.

2.4.8.   1 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis. Užtikrinimas, kad kompetentingos institucijos mokės operatoriams tinkamą kompensaciją už su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymą

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 1 straipsnį „šio reglamento tikslas – nustatyti, kaip kompetentingos institucijos, laikydamosi [Sąjungos] teisės nuostatų, gali veikti viešojo keleivinio transporto srityje, siekdamos užtikrinti bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimą, kad tų paslaugų būtų daugiau, jos būtų saugesnės, kokybiškesnės ir pigesnės nei jas teikiant įprastinėmis rinkos sąlygomis. Todėl šiame reglamente nustatomos sąlygos, pagal kurias kompetentingos institucijos, nustatydamos viešųjų paslaugų įsipareigojimus ar sudarydamos sutartis dėl jų, už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą kompensuoja viešųjų paslaugų operatoriams patirtas sąnaudas ir (arba) suteikia išimtines teises“. Be to, pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priedo 7 punktą „kompensavimo metodas turi skatinti viešųjų paslaugų operatorius palaikyti arba plėtoti […] pakankamai aukštos kokybės keleivinio transporto paslaugų teikimą.“

Tai reiškia, kad Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 taisyklėmis ne tik stengiamasi užkirsti kelią bet kokiai galimai kompensacijos permokai už su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą, bet taip pat užtikrinti, kad viešųjų paslaugų sutartyje apibrėžtų viešųjų paslaugų teikimas būtų finansiškai tvarus norint pasiekti ir išlaikyti aukštą paslaugų kokybės lygį. Todėl už viešosios paslaugos įsipareigojimą turėtų būti mokama tinkama kompensacija, kad per ilgą laikotarpį nuosavos operatoriaus lėšos pagal viešųjų paslaugų sutartį nebūtų išeikvotos, o dėl to sumažėtų pagal sutartį vykdomų įsipareigojimų veiksmingumas ir nepavyktų išlaikyti pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priedo 7 punktą reikalaujamo aukšto teikiamų keleivinio transporto paslaugų kokybės lygio.

Bet kokiu atveju, jei kompetentinga institucija nemokės tinkamos kompensacijos, gali sumažėti konkursui teikiamų pasiūlymų sudaryti viešųjų paslaugų sutartį skaičius arba operatorius gali patirti didelių finansinių sunkumų, jei viešųjų paslaugų sutartis sudaroma tiesiogiai ir (arba) sumažės bendras viešųjų paslaugų, teikiamų sutarties galiojimo metu, lygis ir kokybė.

2.5.   Skelbimas ir skaidrumas

Į šiame skyriuje pateikiamus aiškinamuosius nurodymus įtrauktas kompetentingų institucijų įsipareigojimas skelbti metines ataskaitas apie viešųjų paslaugų sutartis, už kurias jos yra atsakingos. taip pat jų įsipareigojimas užtikrinti viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo skaidrumą tiek prieš, tiek po konkurso procedūros.

2.5.1.   7 straipsnio 1 dalis. Kompetentingų institucijų įsipareigojimai, susiję su viešųjų paslaugų sutarčių metinių ataskaitų, už kurias jos yra atsakingos, skelbimu

7 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad kiekviena kompetentinga institucija kartą per metus skelbtų suvestinę ataskaitą apie su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, už kuriuos ji atsakinga, pasirinktus viešųjų paslaugų operatorius ir šiems viešųjų paslaugų operatoriams kaip atlygį sumokėtas kompensacijas ir suteiktas išimtines teises. Šioje ataskaitoje atskirai aptariamas autobusų transportas ir geležinkelių transportas sudaro sąlygas stebėti ir vertinti viešojo transporto tinklo veikimą, kokybę ir finansavimą ir, jei tinkama, gauti informacijos apie bet kokių suteiktų išimtinių teisių pobūdį ir apimtį.

Komisijos manymu, terminas „suvestinės ataskaitos“ reiškia, kad kompetentinga institucija turėtų skelbti išsamią ataskaitą apie visas savo sudarytas viešųjų paslaugų sutartis, šias sutartis nurodydama atskirai. Todėl turėtų būti pateikiama informacija, kurioje, be bendros vertės, būtų nurodyta kiekviena sutartis, užtikrinant susijusių operatorių teisėtų komercinių interesų apsaugą.

Viešojo transporto operatoriai turi teikti visą informaciją ir duomenis kompetentingoms institucijoms, kad pastarosios galėtų vykdyti savo įsipareigojimą skelbti.

Kad būtų pasiektas šios nuostatos tikslas, t. y. atsirastų galimybė prasmingai stebėti ir vertinti viešojo transporto tinklą ir jį lyginti su kitais viešojo transporto tinklais pagal skaidrią, struktūrišką sistemą, Komisija ragina valstybes nares ir jų institucijas savanoriškai užtikrinti laisvą šios informacijos prieigą ir galimybes atlikti naudingus palyginimus. Tai galėtų reikšti, pavyzdžiui, kad tokia informacija būtų skelbiama centrinėje, kaip antai kompetentingų institucijų asociacijos arba transporto ministerijos, svetainėje. Informacija ir duomenys turėtų būti parengti pagal nuoseklią metodiką ir pateikiami naudojant bendrus matavimo vienetus.

2.5.2.   7 straipsnio 2 ir 3 dalys. Kompetentingų institucijų galimybės vykdyti įsipareigojimą skelbti informaciją, susijusią su viešųjų paslaugų sutartimis, pagal 7 straipsnio 2 ir 3 dalis.

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 7 straipsnį kompetentingos institucijos turi tam tikrų įsipareigojimų skelbti būsimas (ir jau sudarytas) viešųjų paslaugų sutartis Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad likus ne mažiau kaip vieniems metams iki konkurso paskelbimo arba tiesioginio viešųjų paslaugų sutarties sudarymo, kompetentinga institucija skelbia Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje tam tikrą informaciją apie numatomą sutartį.

7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jei tiesiogiai sudaroma geležinkelių transporto viešųjų paslaugų sutartis, kompetentinga institucija per vienus metus nuo sutarties sudarymo paskelbia tam tikrą informaciją apie sudarytą sutartį.

Komisijos tarnybos parengė pavyzdines formas ir procedūras, kuriomis naudodamosi kompetentingos institucijos gali įvykdyti šiuos reikalavimus skelbti informaciją. Naudodamosi galimybe iš naujo panaudoti duomenis, formas ir skelbimo procedūras, kompetentingos institucijos, jei pageidauja, taip pat gali pasinaudoti paslaugų konkurso skelbimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalį sinergijomis.

Formos parengtos taip, kad atitiktų šiuo reikalavimus:

2013 m. Leidinių biuras paskelbė eNotices skelbimo internetu tvarką (35). Ji pagrįsta pavyzdinėmis formomis, teikiamomis skelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 7 straipsnio 2 ir 3 dalis. Informacija apie tiesiogiai sudarytas geležinkelių transporto viešųjų paslaugų sutartis Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje pagal 7 straipsnio 3 dalį skelbiama savanoriškai.

2.5.3.   7 straipsnio 4 dalis. Suinteresuotųjų šalių teisė prašyti informacijos apie būsimas tiesiogiai sudaromas viešųjų paslaugų sutartis prieš faktinę sutarties sudarymo datą

7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad suinteresuotos šalies prašymu kompetentinga institucija pateikia jai savo sprendimo dėl tiesioginio viešųjų paslaugų sutarties sudarymo priežastis. 30 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „tiesiogiai sudaromoms viešųjų paslaugų sutartimis turėtų būti taikomi griežtesni skaidrumo reikalavimai“. Šį teiginį reikia sieti su 29 konstatuojamąja dalimi, kurioje nustatyta, kad reikia paskelbti, jog ketinama sudaryti viešųjų paslaugų sutartis, ir taip padėti potencialiems viešųjų paslaugų operatoriams į tai reaguoti. Kompetentinga institucija turi nuspręsti dėl savo ketinimo tiesiogiai sudaryti sutartį prieš vienus metus iki sutarties sudarymo, nes šią informaciją ji turi paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (7 straipsnio 2 dalis, visų pirma jos b punktas). Taigi suinteresuotosioms šalims sudaromos sąlygos suformuluoti klausimus likus nemažai laiko iki sutarties sudarymo, kuris įvyks anksčiausiai po vienų metų. Kad būtų suteikta veiksminga teisinė apsauga, pagal 7 straipsnio 4 dalį prašoma informacija turėtų būti pateikta nedelsiant.

Skaidrumo principo taikymas sutartims iš esmės yra susijęs su sutarties sudarymo procedūra. Todėl 30 konstatuojamojoje dalyje reikalaujant didesnio skaidrumo siekiama ne tik laikytis skaidrumo principo jau sudarius sutartį, bet ir taikyti šį principą procedūrai, taikomai prieš faktiškai sudarant sutartį su susijusiu viešojo transporto operatoriumi.

2.6.   Pereinamojo laikotarpio priemonės

Šiame skyriuje pateikti aiškinamieji nurodymai dėl kai kurių pereinamojo laikotarpio nuostatų aspektų, susijusių su sutartimis, sudarytomis prieš įsigaliojant Reglamentui (EB) Nr. 1370/2007 ir sudarytomis pereinamuoju laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2019 m. gruodžio mėn.

2.6.1.   8 straipsnio 2 dalis. Pereinamojo 10 metų laikotarpio nuo 2009 m. gruodžio 3 d. taikymo apimtis

8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant šio straipsnio 3 dalies, „geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas atitinka 5 straipsnį nuo 2019 m. gruodžio 3 d.“ Per pereinamąjį laikotarpį valstybės narės imasi priemonių, kad laipsniškai atitiktų 5 straipsnį ir išvengtų rimtų struktūrinių problemų, ypač susijusių su transporto pajėgumu.

8 straipsnio 2 dalies nuoroda daroma į visą 5 straipsnį. Tačiau Komisija mano, kad šiuo atžvilgiu galėtų būti svarbi tik 5 straipsnio 3 dalis, kuria nustatomas įsipareigojimas taikyti atvirumo, skaidrumo, nediskriminavimo ir sąžiningumo principais pagrįstas procedūras sudarant viešųjų paslaugų sutartis. Kaip nurodyta 31 konstatuojamojoje dalyje, pereinamojo laikotarpio nuostatų tikslas – suteikti kompetentingoms institucijoms ir viešųjų paslaugų operatoriams pakankamai laiko, kad jie prisitaikytų prie Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatų. Valstybėms narėms taikomas įpareigojimas laipsniškai atitikti 5 straipsnį yra pagrįstas tik tuomet, jei jis susijęs su įsipareigojimu taikyti atvirumo, skaidrumo, nediskriminavimo ir sąžiningumo principais pagrįstas procedūras sudarant viešųjų paslaugų sutartis. Valstybėms narėms nėra prasmės laipsniškai taikyti vidaus operatoriaus sąvokos arba Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse apibrėžtų išimčių, nes jose nurodytos nuostatos, palyginti su bendraisiais Sutarties principais ir atitinkama teismo praktika, yra ne tokios griežtos. Ko gero, taip pat nebūtų pagrįsta teigti, kad įstatymų leidėjas norėjo atidėti išsamų 5 straipsnio 7 dalies, susijusios su procedūrinėmis garantijomis ir teismine peržiūra, taikymą iki 2019 m. gruodžio 3 d.

2.6.2.   8 straipsnio 2 dalis. Valstybių narių įsipareigojimai pereinamuoju laikotarpiu iki 2019 m. gruodžio 2 d.

8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad per šešis mėnesius pasibaigus pusei pereinamojo laikotarpio (iki 2015 m. gegužės 3 d.) „valstybės narės Komisijai pateikia pažangos ataskaitą, kurioje nurodomas bet koks laipsniško viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo laikantis 5 straipsnio įgyvendinimas“. Iš to aiškiai matyti, kad valstybės narės negali laukti iki 2019 m. gruodžio 2 d., kad pradėtų laikytis bendrosios taisyklės užtikrinti viešųjų paslaugų sutarčių konkursus, atvirus visiems operatoriams taikant sąžiningumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principus. Valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad imtų laipsniškai taikyti šį reikalavimą pereinamuoju laikotarpiu ir kad išvengtų padėties, kai dėl viešojo transporto rinkos turimų transporto pajėgumų transporto operatoriai galės sėkmingai dalyvauti ne visuose konkursuose, kurie bus skelbiami pereinamojo laikotarpio pabaigoje.

2.6.3.   8 straipsnio 3 dalis. Teiginio „trukmė yra ribota bei artima šio reglamento 4 straipsnyje nustatytai trukmei“ reikšmė

8 straipsnio 3 dalies d punkte nustatyta, kad viešųjų paslaugų sutartys, sudarytos „nuo 2000 m. liepos 26 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d., jei jas sudarant nebuvo taikyta sąžininga konkurso tvarka, […] gali toliau galioti iki jose numatyto termino, jei jų trukmė yra ribota bei artima šio reglamento 4 straipsnyje nustatytai trukmei“.

Komisija mano, kad frazė „artima šio reglamento 4 straipsnyje nustatytai trukmei“ turėtų būti aiškinama ribotai siekiant užtikrinti, kad valstybės narės siektų šio reglamento tikslų nuo jo įsigaliojimo datos 2009 m. gruodžio mėn. Todėl Komisija mano, kad būtų pagrįsta manyti, kad viešųjų paslaugų sutarties trukmė būtų panaši į 4 straipsnyje nurodytas trukmes.

(1)  OL L 315, 2007 12 3, p. 1.

(2)  DLA Piper, Study on the implementation of Regulation (EC) No 1370/2007 on public passenger transport services by rail and by road, 2010 m. spalio 31 d. skelbiamas: http://ec.europa.eu/transport/modes/rail/studies/rail_en.htm

(3)  Konferencijos dokumentai skelbiami http://ec.europa.eu/transport/modes/rail/events/2011-11-14-workshop_en.htm

(4)  Europos Parlamento ir tarybos reglamento, kuriuo dėl šalių keleivinio geležinkelių transporto paslaugų rinkų atvėrimo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007, pasiūlymas, COM/2013/028 final.

(5)  OL L 94, 2014 3 28, p. 65.

(6)  OL L 94, 2014 3 28, p. 243.

(7)  OL L 94, 2014 3 28, p. 1.

(8)  Panaikinta ir pakeista Direktyva/25/ES.

(9)  Panaikinta ir pakeista Direktyva/24/ES.

(10)  OL L 373, 1991 12 31, p. 1.

(11)  OL L 175, 1996 7 13, p. 7.

(12)  OL L 364, 1992 12 12, p. 7.

(13)  Komisijos komunikatas dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3577/92, taikančio laisvės teikti paslaugas principą jūrų transportui valstybėse narėse (jūrų kabotažas), aiškinimo (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(14)  OL L 156, 1969 6 28, p. 1.

(15)  1991 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Merci Convenzional Porto di Genova SpA/Siderurgica Gabrielli SpA, C-179/90, Rink. p. I-5889, 27 punktas. 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo GT-Link A/S/De Danske Statsbaner (DSB), C-242/95, Rink. p. I-4449, 53 punktas. 1998 m. birželio 18 d. Sprendimo Corsica Ferries France SA/Gruppo Antichi Ormeggiatori del Porto di Genova Coop, arl ir kiti, C-266/96, Rink. p. I-3949, 45 punktas.

(16)  2003 m. liepos 24 d. Sprendimas Altmark Trans GmbH ir Regierungspräsidium Magdeburg/Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH, ir Oberbundesanwalt beim Bundesverwaltungsgericht, C-280/00, Rink. p. I-7747.

(17)  Toks požiūris atitinka Komisijos bendrąjį požiūrį į bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas kituose sektoriuose. Žr. visų pirma Komisijos komunikato dėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą 48 punktą (OL C 8, 2012 1 11, p. 4).

(18)  Žr. Komisijos sprendimą Nr. 588/2002. Jungtinė Karalystė, BSO. Tolimojo susisiekimo autobusų paslaugoms skirta dotacija.

(19)  OL L 82, 2001 3 22, p. 16.

(20)  Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką Direktyva 2001/23/EB taikoma įmonės, kuri perima darbus laimėjusi konkursą viešosios paslaugos sutarčiai sudaryti, perdavimui. Direktyva taikoma materialiu turtu pagrįstos veiklos, kaip antai autobusų arba geležinkelių transportas, sektoriuose, jeigu perduodamas svarbus materialus turtas. Perdavimui, kaip apibrėžta Direktyvoje 2001/23/EB, neužkerta kelio tai, kad materialaus turto, kurį anksčiau naudojo perdavėjas ir kurį perima perėmėjas, nuosavybė neperduodama, pavyzdžiui, tuo atveju, kai naujoji sutarties šalis perima materialų turtą, kuris nepriklausė ankstesniam operatoriui, bet kurį parūpino sutartį sudaranti šalis; žr. apie tai Komisijos memorandumą dėl darbuotojų teisių perduodant įmones: http://ec.europa.eu/social/main.jsp?catId=707&langId=en&intPageId=208

(21)  2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Coditel Brabant SA / Commune d’Uccle ir Région de Bruxelles-Capitale, C-324/07, Rink. p. I-8457, 30 punktas.

(22)  Su vidaus (in-house) įmonėmis susijusioje teismo praktikoje nekalbama apie sąlygą, pagal kurią šioms įmonėms būtų draudžiama dalyvauti kompetentingai institucijai nepavaldžios teritorijos konkursuose. Tačiau teismo praktikoje aiškiai nustatoma, kad įmonei tapus orientuotai į rinką, sumažėja savivaldybės kontrolė (žr. 2005 m. spalio 13 d. Sprendimą Parking Brixen GmbH/Gemeinde Brixen ir Stadtwerke Brixen AG, C-458/03, Rink. p. I-08585.)

(23)  Žr. pavyzdžiui, Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 20 konstatuojamąją dalį: „jei valdžios institucija nusprendžia bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos teikimą patikėti trečiajai šaliai, viešųjų paslaugų operatorių ji turi pasirinkti laikydamasi Bendrijos teisės aktų viešųjų pirkimų ir koncesijų srityje, kaip nustatyta Sutarties 43–49 straipsniuose, ir skaidrumo bei vienodų sąlygų taikymo principų“.

(24)  2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C-337/98, Rink. p. I-8337, 44 ir 46 punktai, 2008 m. birželio 19 d. Sprendimo pressetext Nachrichtenagentur, C-454/06, Rink.p. I-4401, 34 punktas, ir 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimo Wall AG, C-91/08, Rink. p. I-02815, 37 ir 38 punktai.

(25)  Wall AG byloje Teisingumo Teismas nurodė, kad subrangovo pakeitimas, net jei tokia galimybė numatyta sutartyje, išimtiniais atvejais gali reikšti svarbų vienos iš esminių koncesijos sutarties sąlygų pakeitimą, kai vieno, o ne kito subrangovo pasitelkimas, atsižvelgiant į atitinkamai paslaugai būdingus požymius, buvo lemiamas sutarties sudarymo veiksnys, o tai bet kuriuo atveju turi patikrinti teismas.

(26)  Visų pirma Komisijos sprendimas dėl SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai, kompensacijos už viešąją paslaugą forma, skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms pavesta teikti bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas (OL L 7, 2012 1 11, p. 3) ir ES bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma (OL C 8, 2012 1 11, p. 15).

(27)  Tačiau sausumos transportui taikomas Komisijos reglamentas (ES) Nr. 360/2012 dėl 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai, skiriamai visuotinės ekonominės svarbos (bendrus ekonominius interesus tenkinančias) paslaugas teikiančioms įmonėms (OL L 114, 2012 4 26, p. 8).

(28)  2003 m. liepos 24 d. Sprendimas Altmark Trans GmbH ir Regierungspräsidium Magdeburg/Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH, C-280/00, Rink. p. I-7747. Žr. visų pirma Komisijos komunikato dėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos [bendrus ekonominius interesus tenkinančių] paslaugų teikimą 3 skirsnį (OL C 8, 2012 1 11, p. 4).

(29)  OL C 8, 2012 1 11, p. 4.

(30)  Žr. visų pirma Visuotinės ekonominės svarbos paslaugų komunikato 61 punktą.

(31)  Visuotinės ekonominės svarbos paslaugų komunikato 69 punktas.

(32)  Išsamesni nurodymai, kokia vidutinė įmonė laikoma tinkamai valdoma, pateikiami Visuotinės ekonominės svarbos paslaugų komunikate. Žr. visų pirma 70–76 punktus.

(33)  Žr. visų pirma šio reglamento priedo 7 punktą.

(34)  OL L 343, 2012 12 14, p. 32. Žr. 6 straipsnį dėl geležinkelių įmonių ir geležinkelių infrastruktūros valdytojų sąskaitų atskyrimo.

(35)  http://simap.europa.eu/enotices/choiceLanguage.do