Santrumpų sąrašas

3Cs || Koordinavimas, papildomumas ir suderinamumas (angl. Coordination, complementarity and coherence)

AGIR || Sahelio atsparumo didinimo partnerystė

ŽŪVMT || Žemės ūkio vystomieji moksliniai tyrimai

IAŽŪVP || Išsamioji Afrikos žemės ūkio vystymosi programa

AMPK || Aprūpinimo maistu pasaulyje komitetas

CGIAR || buvusioji Konsultacinė tarptautinių žemės ūkio tyrimų grupė

CORAF/WECARD || Vakarų ir Centrinės Afrikos žemės ūkio tyrimų ir vystymosi taryba

EK || Europos Komisija

ECOWAP || Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos žemės ūkio politika

VAVEB || Vakarų Afrikos valstybių ekonominė bendrija

EŽŪVMTI || Europos žemės ūkio vystomųjų mokslinių tyrimų iniciatyva

ES || Europos sąjunga

MŽŪO || Maisto ir žemės ūkio organizacija

ICN2 || Antroji tarptautinė mitybos konferencija

TŽŪPF || Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas

TNVO || Tarptautinė nevyriausybinė organizacija

VN || Valstybė narė

NAVP || Naujoji Afrikos vystymosi partnerystė

NVO || Nevyriausybinė organizacija

OECD/DAC || Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija / Vystymosi pagalbos komitetas

PCD || Politikos suderinamumas vystymosi labui

SHARE || Somalio pusiasalio atsparumo didinimas

SUN || Mitybos gerinimo judėjimas

UN-SCN || Jungtinių Tautų nuolatinis mitybos reikalų komitetas

USAID || Jungtinių Valstijų tarptautinio vystomojo bendradarbiavimo agentūra

NAŽŽMIVG || Neprivalomos atsakingo žemės, žuvininkystės ir miškų išteklių valdymo gairės

PMP || Pasaulio maisto programa

PSA || Pasaulio sveikatos asamblėja

1. Įžanga

2010 m. Europos Sąjunga (ES) ir jos valstybės narės kartu su visais partneriais siekė spręsti aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo uždavinius priimdamos plataus masto ES aprūpinimo maistu politikos programą[1]. Nuo to laiko ES prisiėmė tolesnių vystymosi politikos įsipareigojimų, kad būtų sustiprinti 2010 m. nustatyti prioritetai. Parengtas aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo įgyvendinimo planas[2], kuriame nurodyti šeši politikos prioritetai, veiklos rezultatų kriterijai ir orientacinės intervencijų vietovės[3]. 2013 m. balandžio mėn. patvirtinus įgyvendinimo planą Taryba paprašė, kad Europos Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuo 2014 m. rengtų konsoliduotas ES masto dvimetes pažangos ataskaitas. Šis dokumentas – tai pirmoji tokia ataskaita. Joje apžvelgiami ES ir jos valstybių narių rezultatai vykdant įgyvendinimo planą, kurie bus perduoti susipažinti Europos Parlamentui, Tarybai ir plačiajai visuomenei.

Šia ataskaita mėginama atsakyti į du pagrindinius su veiklos rezultatais susijusius klausimus: 1) kaip 2012 m. skirtos išmokos ir vykdytos konkrečios intervencijos buvo priderintos prie šešių politikos prioritetų ir 2) kaip įgyvendindamos šiuos prioritetus ES ir jos valstybės narės laikėsi koordinavimo, papildomumo ir suderinamumo principų. 

Ši ataskaita – atskaitomybės paramos teikėjams priemonė. Ja nustatomas lyginamasis standartas arba pirminė padėtis, pagal kuriuos paskesnėse ataskaitose bus lyginami ES paramos teikėjų, bendradarbiaujančių įgyvendinant sutartus ES aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo politikos prioritetus, veiklos rezultatai. Ataskaita pagrįsta konsoliduotais kiekybiniais duomenimis (išmokų duomenys, pagrįsti 2012 m. EBPO Paramos vystymuisi komiteto ataskaitomis) ir su koordinavimo, papildomumo ir suderinamumo principais susijusiais kokybiniais duomenimis, kuriuos savo atitinkamose ataskaitose pateikė Austrija, Belgija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Airija, Italija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė ir ES. Metodika aprašyta pridedamo tarnybų darbinio dokumento (TDD) 4 skyriuje. ES paramos teikėjų, prisidėjusių rengiant šią ataskaitą, parama sudaro beveik 90 proc. visos ES ir visų valstybių narių ES oficialios paramos vystymuisi (OPV) (visuose sektoriuose).

Pasitelkiant turimus veiklos rezultatų vertinimo duomenis ataskaitoje apžvelgiami ES ir jos valstybių narių veiklos rezultatai. Todėl ataskaitoje taip pat siekiama išsiaiškinti, ar naudojant dabartines veiklos rezultatų vertinimo sistemas būtų galima gauti aktualios ir patikimos informacijos apie ES įsipareigojimus šešiose politikos prioritetų srityse.

Prie šios ataskaitos pridedamas Komisijos tarnybų darbinis dokumentas, kuriame pateikta papildomos informacijos ir atvejų tyrimų.

2. Kaip mums pavyko įgyvendinti politinius įsipareigojimus? 2.1 Bendra mūsų išmokų analizė

2012 m. ES paramos teikėjai aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo srityje investavo beveik 3,4 mlrd. EUR – tai atitinka maždaug 8 proc. visos OPV. Intervencijos vykdytos pagal 2 500 programų daugiau nei 115 šalių. ES valstybės narės prisidėjo pagal savo atitinkamas programas. ES paramos teikėjai daugiau nei 80 šalių taip pat suteikė maždaug 1,1 mlrd. EUR vertės neatidėliotinos ir humanitarinės pagalbos[4], susijusios su aprūpinimo maistu ir mitybos saugumu. Humanitarinės pagalbos programos vidutiniškai sudarė 25 proc. visų su aprūpinimo maistu ir mitybos saugumu susijusių programų (humanitarinė pagalba ir vystymasis), nors tam tikrų valstybių narių duomenys skiriasi (žr. 1 paveikslą). Vystymosi ir humanitarinė pagalba kartu sudarė daugiau nei 10 proc. OPV.

1 pav. Kiekvienam paramos teikėjui tenkanti paramos vystymuisi ir humanitarinės pagalbos, susijusios su aprūpinimo maistu ir mitybos saugumu, dalis

1 lentelė. Pagalbos išmokų geografinis paskirstymas 2012 m. Žemynas || EUR || Procentai (%)

Užsachario Afrika || 1 439 111 341 || 43

Visas pasaulis[5] || 958 251 930 || 28

Azija || 593 399 623 || 18

Lotynų Amerika ir Karibų jūros regionas || 231 378 699 || 7

Kaimyninės šalys || 87 841 667 || 2

Kita || 55 802 800 || 2

Iš viso || 3 365 786 060 || 100

Dauguma intervencijų (apie 65 proc.) vykdytos šalies lygmeniu ir parama skirta daugiau kaip 115 šalių partnerių, įskaitant nestabilias valstybes[6]. Pagal geografinę aprėptį 2012 m. Afrika gavo daugiausia lėšų – jai teko 43 proc. visų įnašų (žr. 1 lentelę). Valstybės narės Afrikoje daugiausia rėmė konkrečias šalis, o ES programų geografinė aprėptis buvo platesnė. Beveik 30 proc. intervencijų buvo pasaulinio pobūdžio – tai rodo, kad aprūpinimo maistu ir mitybos saugumas laikomas svarbia globaliąja viešąja gėrybe.

2 pav. Šalių partnerių gauta parama (mln. EUR)

2 pav. pateikta 20 daugiausia paramos gavusių šalių partnerių apžvalga. Daugiau informacijos galima rasti TDD 1 skyriuje pateiktoje lentelėje, iš kurios matyti, kad 68 šalims partnerėms kiekvienas paramos teikėjas skyrė vidutiniškai kiek mažiau kaip 3 mln. EUR.

2.2 Intervencijos įgyvendinant šešis politikos prioritetus

Šiame skyriuje apžvelgiamos ES paramos teikėjų intervencijos įgyvendinant šešis politikos prioritetus.

2 lentelė. Išmokų paskirstymas pagal politikos prioritetus

Prioritetas || Suma (mln. EUR) || Procentinė dalis

1 prioritetas. Stiprinti smulkių ūkininkų atsparumą ir gerinti kaimo gyventojų pragyvenimo šaltinius || 2 022 || 60

2 prioritetas. Remti veiksmingą valdymą || 395 || 12

3 prioritetas. Remti regioninę žemės ūkio ir aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo politiką || 151 || 4

4 prioritetas. Stiprinti aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo socialinės apsaugos mechanizmus || 209 || 6

5 prioritetas. Gerinti mitybą || 467 || 14

6 prioritetas. Stiprinti humanitarinės ir vystymosi pagalbos teikėjų veiksmų koordinavimą, siekiant padidinti atsparumą || 122 || 4

Iš viso || 3 366 || 100

Dauguma intervencijų (apie 60 proc.) vykdytos įgyvendinant 1 prioritetą (Stiprinti smulkių ūkininkų atsparumą ir kaimo gyventojų pragyvenimo šaltinius), 5 prioritetą (Gerinti mitybą) ir 2 prioritetą (Remti veiksmingą valdymą).

Atlikta pagal kiekvieną prioritetą skirtų išmokų analizė. Daugelis intervencijų padėjo įgyvendinti daugiau nei vieną prioritetą. Kadangi pagal taikytą metodiką programas buvo galima skirstyti į kategorijas tik pagal vieną prioritetą, duomenys negali būti vertinami absoliučiais skaičiais. Veiklos rezultatų kriterijų „bendrų ES ir jos valstybių narių programų, remiamų šalių, regionų ir pasaulio lygmenimis, skaičius ir vertė“ buvo sunku įvertinti, todėl nuspręsta į ataskaitą jo neįtraukti. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ES ir jos valstybės įgyvendindamos politinius įsipareigojimus investuoja įvairiose politikos srityse, todėl nėra galimybės visapusiškai įvertinti aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo svarbos pagal išlaidų duomenis.

2.2.1 1 politikos prioritetas. Stiprinti smulkių ūkininkų atsparumą ir gerinti kaimo gyventojų pragyvenimo šaltinius

Veiklos rezultatų kriterijaus vertinimas · 1 560 m. programų 108 šalyse arba tarptautiniu lygmeniu skirta 2,02 mlrd. EUR. · 149 nacionalinėms ir tarptautinėms mokslinių tyrimų programoms skirta 379 mln. EUR vertės parama.

Daugiau nei pusė visų 2012 m. išmokėtų lėšų (2 mlrd. EUR, apie 60 proc. viso biudžeto) skirta 1 prioritetui – tai rodo, kad svarbus bendros ES paramos tikslas yra stiprinti smulkių ūkininkų atsparumą ir gerinti kaimo gyventojų pragyvenimo šaltinius. Parama teikta apie 1 560 programų daugiau nei 100 šalių.

Vykdant intervencijas remti smulkiems ūkininkams, visų pirma moterims, skirti žemės ūkio veiklos intensyvinimo ir įvairinimo metodai, kurie būtų tvarūs; gerintos smulkių ūkininkų galimybės naudotis žeme ir vandeniu, tobulinti ūkininkavimo ištekliai, teiktos finansavimo ir mokslinių žinių sklaidos ūkininkams paslaugos; šalims partnerėms padėta spręsti neigiamo klimato kaitos poveikio aprūpinimo maistu ir mitybos saugumui problemą; remti skurstantiems palankūs žemės ūkio ir kiti moksliniai tyrimai, skatinant technologijų plėtrą ir perdavimą, mokslinių žinių sklaidą ūkininkams ir inovacijas; spręsta kaimo gyventojų pragyvenimo šaltinių problema: skatinta pajamų duodanti veikla, neūkinė veikla, taip pat vykdytos su vertės grandine ir žemės ūkio verslu susijusios intervencijos.

Apie 62 proc. lėšų, išmokėtų pagal 1 prioritetą, skirta šalies lygmeniu, 33 proc. – pasaulio lygmeniu, o 5 proc. – regionų lygmeniu. Didžioji dalis lėšų (37 proc.) išmokėta Afrikoje, 34 proc. – pasaulio lygmeniu ir 18 proc. – Azijoje. Daugiausiai lėšų pagal šį prioritetą gavo 10 nestabilių ir maisto stygių patiriančių šalių, pvz., Etiopija, Afganistanas ir Kongo Demokratinė Respublika (žr. TDD 3 skyrių, 1 paveikslą).

Tvari žemėtvarka būtina siekiant gerinti smulkių ūkininkų pragyvenimo šaltinius. Etiopijoje, kur didelė dalis kaimo gyventojų nėra apsaugoti nuo fizinių ir ekonominių nepriteklių, ES ir kelios valstybės narės remia iniciatyvas. Pavyzdžiui, pagal Etiopijos ir Vokietijos tvarios žemėtvarkos programą, vykdomą Amherų, Oromijos ir Tigrajų regionuose, diegiamos apsaugos nuo erozijos technologijos ir priemonės, raginama steigti naudotojų grupes, kad būtų skatinamas tvarus vandens baseinų valdymas.

Kita svarbi pagal 1 prioritetą remta sritis – moksliniai tyrimai ir inovacijos tvaraus žemės ūkio, aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo srityse. 2012 m. ES paramos teikėjai apie 380 mln. EUR vertės paramos skyrė žemės ūkio vystomiesiems moksliniams tyrimams. Remtos pasaulinės iniciatyvos, pvz., CGIAR (buvusi Konsultacinė tarptautinių žemės ūkio tyrimų grupė), regioninės organizacijos, visų pirma Afrikoje, taip pat nacionaliniai žemės ūkio tyrimų institutai. Europos paramos teikėjai yra Europos žemės ūkio vystomųjų mokslinių tyrimų iniciatyvos nariai (žr. 1 teksto langelį).

1 teksto langelis. Europos žemės ūkio vystomųjų mokslinių tyrimų iniciatyva (EŽŪVMTI) EŽŪVMTI yra nuolatinė, neformali ES ir valstybių narių politikos koordinavimo platforma, kuriai taip pat priklauso Šveicarija ir Norvegija. 1997 m. Taryba ir Europos Parlamentas patvirtino iniciatyvą, kurios tikslas – lengvinti Europos politikos ir investicijų žemės ūkio vystomųjų mokslinių tyrimų srityje koordinavimą. 2012 m. EŽŪVMTI nariai (įskaitant ES) Konsultacinės tarptautinių žemės ūkio tyrimų grupės fondui skyrė 231 mln. USD (45 proc. viso biudžeto). EŽŪVMTI darbotvarkės prioritetas – koordinuoti Europos paramą Konsultacinei tarptautinių žemės ūkio tyrimų grupei. EŽŪVMTI nariai taip pat aktyviai dalyvauja Europos žemės ūkio vystomųjų mokslinių tyrimų forume, kuriam priklauso įvairių suinteresuotųjų subjektų.

Politiniuose informaciniuose dokumentuose ir pozicijos dokumentuose, kuriuos užsakė EŽŪVMTI, pabrėžta, kad svarbu praktiškai diegti mokslinių tyrimų rezultatus siekiant didesnio poveikio, įskaitant poveikį neturtingiausių ūkininkų grupėms. Dalyvaudama įgyvendinant EŽŪVMTI, Europa užima vieną tvirčiausių pozicijų Konsultacinės tarptautinių žemės ūkio tyrimų grupės taryboje (taip pat žr. TDD 2.1 skyriuje pateiktą atvejo tyrimą).

2.2.2 2 politikos prioritetas. Remti veiksmingą valdymą

Veiklos rezultatų kriterijaus vertinimas · 410 programų 87 šalyse skirta 395 mln. EUR. · Bendrų ES ir valstybių narių pozicijų rezultatas – 2012 m. Aprūpinimo maistu pasaulyje komitete priimtos Neprivalomos atsakingo žemės, žuvininkystės ir miškų išteklių valdymo gairės. · Iš 2012 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Pagalbos vystymuisi komiteto (OECD/DAC) tarpusavio vertinimo ir 2013 m. ES politikos suderinamumo vystymosi labui ataskaitos matyti, kad padaryta pažanga didinant politikos suderinamumą vystymosi labui.

Maždaug 12 proc. ES ir valstybių narių investicijų 2012 m. – 395 mln. EUR – skirta veiksmingam valdymui remti. Vykdant šias intervencijas remtos Aprūpinimo maistu pasaulyje komitete aptartos iniciatyvos; stiprintos pilietinės visuomenės organizacijos ir ūkininkų organizacijos šalyse partnerėse ir skatinta suteikti joms daugiau galių dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose; skatinta moterims suteikti daugiau galių ir sustiprinti jų vaidmenį priimant sprendimus, susijusius su maisto gamyba, vartojimu ir namų ūkio turtu; remta decentralizacija ir vietos lygmens valdymas, siekiant gerinti aprūpinimą maistu; remta Išsamioji Afrikos žemės ūkio vystymosi programa; stiprintas pasaulinis aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo srities valdymas, be kita ko, remiant Mitybos gerinimo judėjimą SUN; didintas informuotumas siekiant užtikrinti, kad aprūpinimo maistu ir mitybos saugumas būtų tarptautinių ir regioninių forumų, taip pat šalių partnerių vyriausybių prioritetas.

Apie 63 proc. pagal 2 prioritetą išmokėtų lėšų skirta šalies lygmeniu, 33 proc. – regionų lygmeniu, o 24 proc. – pasaulio lygmeniu. Geografinis lėšų paskirstymas: 41 proc. lėšų skirta Afrikoje, 15 proc. – Azijoje, 8 proc. – Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros regione. Savo nuožiūra pagrindinis finansavimas skirtas Romoje įsteigtoms agentūroms – Maisto ir žemės ūkio organizacijai, Tarptautiniam žemės ūkio plėtros fondui ir Pasaulio maisto programai – siekiant remti aprūpinimo maistu ir mitybos saugumą regionų ir pasaulio lygmeniu.

ES ir jos valstybės narės tarptautiniuose debatuose ir apskritojo stalo diskusijose dalyvauja rengdamos bendras ES pozicijas vykstant deryboms dėl JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijų dėl žemės ūkio plėtros, aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo, kaimo vietovėse gyvenančių moterų ir teisės į maistą, taip pat dalyvauja metinėse Žmogaus teisių tarybos sesijose ir rengia bendras pozicijas, kurios teikiamos per metinę Aprūpinimo maistu pasaulyje komiteto sesiją.

Bendro darbo pavyzdys – bendras ES paramos teikėjų pritarimas Neprivalomoms atsakingo žemės, žuvininkystės ir miškų išteklių valdymo gairėms. Šiuo metu ES paramos teikėjai dalyvauja vykdant nacionalines, regionines ir tarptautines iniciatyvas, kuriomis siekiama įgyvendinti neprivalomas gaires, kuriomis remiama žemėtvarka ir žemės ūkio struktūrų saugumas. Kitas pavyzdys – ES paramos teikėjai remia Aprūpinimo maistu pasaulyje komitete vykstantį darbą, kad būtų parengti neprivalomi atsakingo investavimo į žemės ūkį principai.

Dalyvaudami Išsamiosios Afrikos žemės ūkio vystymosi programos vystymosi partnerių darbo grupėje, prisidėdami prie kelių paramos teikėjų patikos fondo ir daugelio kitų šalių iniciatyvų, ES paramos teikėjai glaudžiau bendradarbiauja remdami Išsamiosios Afrikos žemės ūkio vystymosi programą žemyno, regionų ir šalių lygmenimis. 2014-aisiais, kurie paskelbti Afrikos žemės ūkio metais ir per kuriuos surengtas valstybių vadovų aukščiausiojo lygio susitikimas Malabe, vystymosi partneriai, vadovaujami ES, politiškai rėmė Afrikos Sąjungos ir Naujosios Afrikos vystymosi partnerystės (NEPAD) planavimo ir koordinavimo agentūrą.

Kaip nurodyta 2012 m. OECD Paramos vystymuisi komiteto tarpusavio peržiūroje ir 2013 m. ES politikos suderinamumo vystymosi labui ataskaitoje, kalbant apie veiklos rezultatų kriterijų, susijusį su politikos suderinamumo vystymosi labui didinimu, didelė pažanga padaryta tiek ES, tiek valstybių narių lygmeniu. Pagal bandomąjį projektą Suomija taikė EBPO politikos suderinamumo vystymosi labui priemonę analizuodama nacionalines ir ES politikos priemones, kurios darė poveikį aprūpinimo maistu ir mitybos saugumui besivystančiose šalyse.  

2.2.3 3 politikos prioritetas. Remti regioninę žemės ūkio ir aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo politiką

Veiklos rezultatų kriterijaus vertinimas · 98 regioninėms programoms skirta 151 mln. EUR išmokų.

Pagal 3 politikos prioritetą vykdytoms intervencijoms skirta 4 proc. visų išmokėtų lėšų. ES paramos teikėjai iš viso 98 programoms skyrė apie 151 mln. EUR.

Pagal šį prioritetą remtas regioninės žemės ūkio politikos formavimas ir įgyvendinimas; strategijos, kuriomis stiprinama regioninių maisto rinkų, pavyzdžiui, žuvininkystės sektoriuje, integracija; gyvūnų ligų kontrolės programos; iniciatyvos, kuriomis skatinama laikytis sanitarijos ir fitosanitarijos bei maisto saugos standartų, siekiant kovoti su per maistą plintančiomis ligomis. Kitos 2012 m. remtos iniciatyvos susijusios su žemės ūkio, aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo informacinėmis sistemomis, pvz., išankstinio perspėjimo sistemos ir rinkos skaidrumas.

Geografinis investicijų paskirstymas: maždaug 35 proc. lėšų buvo skirta Afrikai, 42 proc. – intervencijoms pasaulio lygmeniu, 12 proc. – Azijai, 7 proc. – Lotynų Amerikai ir Karibų jūros regionui.

ES, Prancūzija, Ispanija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė ir Vokietija, vykdydami VAVEB žemės ūkio politiką, Vakarų Afrikoje teikia regioninę su aprūpinimo maistu ir mitybos saugumu susijusią pagalbą (žr. 2 teksto langelį). Atvejo tyrimas, kuriame nagrinėjama Europos parama VAVEB žemės ūkio politikai, taip pat pastangos skatinti suderinamumą, papildomumą ir koordinavimą, pateiktas TDD 2.2 skirsnyje.

2 teksto langelis. VAVEB žemės ūkio politika

ES paramos teikėjų veiksmų aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo srityje koordinavimo ir papildomumo pavyzdys – bendros ES ir kai kurių jos valstybių narių pastangos remti VAVEB žemės ūkio politiką. ES paramos teikėjai veiksmus koordinuoja VAVEB žemės ūkio politikos grupėje ir vykdo susijusias bendras intervencijas. Pavyzdžiui, ES, Prancūzija ir Ispanija remia regioninių maisto atsargų sistemą; ES ir Prancūzija padėjo VAVEB kovoti su vaisinėmis muselėmis; Prancūzija, Ispanija ir JAV remia Regioninę žemės ūkio ir maisto agentūrą.

VAVEB žemės ūkio politika visuotinai pripažįstama kaip pirmoji tokio pobūdžio politika Afrikos žemyne, padedanti įgyvendinti regioninį Išsamiosios Afrikos žemės ūkio vystymosi iniciatyvos matmenį. Panašu, kad nacionaliniai suinteresuotieji subjektai plačiai sutaria dėl VAVEB žemės ūkio politikos svarbos orientuojant strategines regionines investicijas tarpvalstybiniams uždaviniams spręsti.

2.2.4 4 politikos prioritetas. Stiprinti aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo socialinės apsaugos mechanizmus, ypač skirtus pažeidžiamoms gyventojų grupėms

Veiklos rezultatų kriterijaus vertinimas · 94 programoms 40 šalių skirta 209 mln. EUR.

2012 m. intervencijoms pagal 4 politikos prioritetą skirta 6 proc. visų išmokėtų lėšų. ES paramos teikėjai skyrė apie 209 mln. EUR iš viso 94 programoms 40 šalių. 

Per pastarojo meto maisto krizę išryškėjo socialinių pervedimų svarba užtikrinant namų ūkių aprūpinimą maistu, gerinant mitybą, mažinant skurdą ir pažeidžiamumą ir remiant žemės ūkio plėtrą. Įvairūs socialiniai pervedimai, pvz., sezoniniai grynųjų pinigų pervedimai ir maistas už darbą arba čekiai, buvo naudojami daugelyje šalių, kad gyventojams trumpuoju laikotarpiu būtų lengviau gauti maisto. 96 proc. programų pagal 4 prioritetą buvo įgyvendinta šalies lygmeniu ir 4 proc. –  pasaulio lygmeniu. 2012 m. daugiausia lėšų gavo 10 šalių, pvz., Etiopija, Bangladešas, Kenija ir Somalis (žr. TDD 3 skyrių, 4 pav.).

Minimalios socialinės apsaugos programą gamybiniams ištekliams apsaugoti Etiopijos vyriausybė vertina labai gerai. Pagal šią programą, kurią finansuoja ES konsorciumas (kuriam priklauso Danija, Jungtinė Karalystė, Airija, Švedija, Nyderlandai ir ES) ir ES nepriklausančių šalių paramos teikėjai, sprendžiama nuolatinė aprūpinimo maistu saugumo šalyje problema.

2.2.5 5 politikos prioritetas. Gerinti mitybą, ypač motinų, kūdikių ir vaikų mitybą

Veiklos rezultatų kriterijaus vertinimas · 278 su mityba susijusioms programoms 63 šalyse skirta 467 mln. EUR. · ES ir valstybės narės aktyviau didino informuotumą apie geresnę mitybą – tai rodo jų aktyvus dalyvavimas tarptautiniuose procesuose (pvz., Didžiojo aštuoneto ir Didžiojo dvidešimtuko susitikimai, judėjimas SUN, Pasaulio sveikatos asamblėja), taip pat parama, teikiama integruojant mitybos aspektą į Išsamiosios Afrikos žemės ūkio vystymosi programos investicijų planus, ir tai, kad prie judėjimo SUN jau prisijungė 45 besivystančios šalys.

5 politikos prioritetas – tai sritis, kurioje bendras ES paramos teikėjų darbas davė rezultatų. Šiai sričiai 2012 m. skirta apie 14 proc. bendro finansavimo, t. y. apie 467 mln. EUR iš viso 278 programoms 63 šalių. 2012 m. tai buvo antras pagal svarbą ES paramos teikėjų prioritetas.

Pagal šį prioritetą vykdytos intervencijos, kuriomis siekta spręsti neprievalgio problemą skiriant finansavimą ir stiprinant su mityba susijusias ir mitybai poveikio turinčias intervencijas, skirtas motinoms ir mažamečiams vaikams, daugiausia dėmesio skiriant 1 000 pirmųjų gyvenimo dienų.

Vykdant intervencijas taip pat remtos žemyno, regionų ir šalių tyrimų mitybos srityje programos ir planai. Šalys partnerės buvo raginamos tobulinti nacionalinį mitybos valdymą, joms buvo padedama mitybos aspektą integruoti į nacionalinę politiką, pavyzdžiui, žemės ūkio ir sveikatos politiką, taip pat didinti informuotumą ir skatinti elgesio pokyčius.

Apie 80 proc. programų, remtų pagal 5 prioritetą, 2012 m. įgyvendinta šalies lygmeniu, 17 proc. – pasaulio lygmeniu, o 3 proc. – regionų lygmeniu. Geografinis investicijų paskirstymas: maždaug 46 proc. lėšų buvo skirta Afrikai, 17 proc. – intervencijoms pasaulio lygmeniu, 26 proc. – Azijai, 8 proc. – Lotynų Amerikai ir Karibų jūros regionui. Tarp šalių, kurios 2012 m. gavo daugiausia paramos, buvo Bangladešas, Kongo Demokratinė Respublika, Etiopija, Nigerija ir Mianmaras (žr. TDD 3 skyrių, 5 pav.).

Dalyvaudami tarptautiniuose veiksmuose ir susijusiuose procesuose, pavyzdžiui, Didžiojo aštuoneto ir Didžiojo dvidešimtuko susitikimuose, Pasaulio sveikatos asamblėjoje, aprūpinimo maistu pasaulyje komitete, judėjime SUN, JT nuolatiniame mitybos reikalų komitete, ES paramos teikėjai pagerino veiklos koordinavimą, padidino veiksmingumą ir sutelkė didesnę paramą geresnei mitybai užtikrinti. Geras bendrų pasaulinio pobūdžio veiksmų mitybos srityje pavyzdys – ES, Prancūzijos, Vokietijos, Airijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės parama judėjimo SUN sekretoriatui (žr. 3 teksto langelį). Tai rodo potencialius ES veiksmų suderinamumo, koordinavimo ir bendradarbiavimo privalumus pasauliniu lygmeniu bei užtikrinant pasaulinę valdyseną. (Daugiau informacijos pateikta TDD 2.3 skyriuje nagrinėjame atvejo tyrime).

3 teksto langelis. Judėjimas SUN ES veiksmų koordinavimo ir papildomumo pasauliniu lygmeniu pavyzdys – bendros kelių ES valstybių narių ir Europos Komisijos pastangos remti judėjimo SUN sekretoriatą. Mitybos gerinimo judėjimas SUN yra pasaulinė visus suinteresuotuosius subjektus vienijanti partnerystė, kurios tikslas – spręsti neprievalgio problemą, ypatingą dėmesį skiriant politinės valios stiprinimui ir investicijų didinimui siekiant spręsti gimdyvių, kūdikių ir vaikų neprievalgio problemą. Prancūzija, Vokietija, Airija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė ir Europos Komisija bendradarbiauja kurdamos judėjimą SUN remiančių SUN paramos teikėjų tinklą ir bendrai su kitais veikėjais finansuoja šio judėjimo sekretoriato darbo planą. Tokiu bendru paramos teikėjų bendradarbiavimu ir koordinuotais informuotumo didinimo veiksmais užtikrinamas konsoliduotas strateginis planavimas, biudžeto sudarymas ir ataskaitų teikimas numatant daugiametį finansavimą.

2013 m. Londone vykusiame renginyje „Nutrition for Growth“ ES paramos teikėjai nustatė savo politinius ir finansinius įsipareigojimus kovoti su vystymosi sutrikimais ir skirti 7,9 mlrd. EUR paramos (1,7 mlrd. EUR su mityba susijusioms intervencijoms ir 6,1 mlrd. EUR mitybai poveikio turinčioms intervencijoms)[7]. Prisiimdama konkretų įsipareigojimą iki 2025 m. 7 mln. sumažinti vaikų iki 5 metų, kenčiančių nuo sutrikusio vystymosi, skaičių, Europos Komisija parodė pavyzdį ir politinėje arenoje užima pirmaujančias pozicijas.

ES paramos teikėjai dalyvavo keliuose bendruose veiksmuose, pvz., rengė su mityba susijusių išlaidų apskaičiavimo metodiką ir atskaitomybės sistemą, skirtą stebėti su mityba susijusių intervencijų poveikį ir investicijas mitybos srityje. Bendri veiksmai šalies lygmeniu vykdyti Tadžikistane, Jemene, Etiopijoje, Sahelyje, Zambijoje, Bangladeše ir Mozambike.

2.2.6 6 politikos prioritetas. Stiprinti humanitarinės ir vystymosi pagalbos teikėjų veiksmų koordinavimą, siekiant padidinti atsparumą ir skatinti tvarų aprūpinimo maistu ir mitybos saugumą

Veiklos rezultatų kriterijaus vertinimas · 2012 m. 63 atsparumo didinimo programoms 18 šalių skirta 122 mln. EUR. · 2012 m. ES ir valstybės narės pripažino, kad svarbu didinti atsparumą 23 šalyse ir atliko 8 bendrus analizės ir planavimo veiksmus.

Pagal 6 politikos prioritetą 2012 m. skirta 4 proc. visų išmokėtų lėšų. ES paramos teikėjai skyrė apie 122 mln. EUR iš viso 63 programoms 18 šalių. Pagal kitus prioritetus, pvz., pagal 1 prioritetą  (Stiprinti smulkių ūkininkų atsparumą ir gerinti kaimo gyventojų pragyvenimo šaltinius), 4 prioritetą (Stiprinti aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo socialinės apsaugos mechanizmus, ypač skirtus pažeidžiamoms gyventojų grupėms) ir 5 prioritetą (Gerinti mitybą, ypač motinų, kūdikių ir vaikų mitybą) vykdytos intervencijos taip pat buvo susijusios su šia prioritetine sritimi.

Ši prioritetinė sritis apėmė intervencijas, kuriomis siekiama didinti itin pažeidžiamų gyventojų grupių atsparumą įveikti krizės poveikį ir padarinius. Daugiausia dėmesio šioje srityje skirta aprūpinimo maistu ir mitybos saugumui. Pagal daugumą intervencijų namų ūkiams ir bendruomenėms buvo teikiama tiesioginė parama – laikini socialiniai pervedimai, kad jie galėtų gauti pakankamai tinkamo maisto; vykdytos su mityba susijusios moterims ir vaikams ir skirtos priemonės; taip pat intervencijos, kuriomis siekiama pradėti ar atnaujinti žemės ūkio gamybą, didinti maisto prieinamumą ir išsaugoti natūralias gamybos priemones.

Pagal 6 prioritetą parama teikta tam, kad atsparumo didinimas būtų įtrauktas į šalių partnerių politiką ir planavimą. Taip pat stiprinti šalių partnerių ir vietos bendruomenių pajėgumai iš anksto numatyti maisto stygiaus krizes, užkirsti joms kelią ir joms pasirengti, taip pat gerinti atsaką krizių metu, atsižvelgiant į skirtingą poveikį moterims, vyrams ir pažeidžiamoms grupėms ir jų pajėgumus, taip pat tobulinta rizikos stebėsena.

Kalbant apie geografinį investicijų paskirstymą, maždaug 75 proc. lėšų buvo skirta Afrikai, 23 proc. pasaulio lygmeniu ir 2 proc. – Azijai. Todėl nenuostabu, kad daugiausia paramos gavo 9 Afrikos šalys – be kita ko, Nigeris, Malis, Mauritanija, Somalis, Etiopija ir Sudanas (TDD 3 skyrius, 6 paveikslas).

Pastaruoju metu ES paramos teikėjai daugiau pastangų deda stiprindami pažeidžiamų bendruomenių atsparumą – siekiama tikslingiau šalinti pagrindines maisto stygiaus priežastis, siekiant sumažinti maisto krizių poveikį. 2013 m. gegužės mėn. ES priėmė naują politikos programą, kad būtų sprendžiami su atsparumu susiję uždaviniai. Regiono lygmeniu 2012 m. gruodžio mėn. Vakarų Afrikoje ir Sahelyje pradėta Sahelio atsparumo didinimo partnerystė AGIR, kurios viena iš iniciatorių – ES. Tolesnė parama taip pat buvo teikiama kelių paramos teikėjų iniciatyvai Somalio pusiasalio atsparumo didinimas SHARE atkūrimui po sausros skatinti.

Pasitelkiant AGIR, ES, Prancūzijos ir Ispanijos lėšomis Vakarų Afrikos regione sukurta nepaprastosios padėties maisto atsargų sistema. Siekdami stiprinti atsparumą, ES paramos teikėjai atliko tam tikrus bendrus tyrimų ir planavimo veiksmus. Pavyzdžiui: didintas Nigerio, Dramblio Kaulo Kranto, Burkina Faso, Malio, Čado ir Senegalo atsparumas; rengti Etiopijos, Somalio, Kenijos ir Ugandos programavimo dokumentai; atlikti bendri analizės ir planavimo veiksmai Haityje.

2.3 Koordinavimas, papildomumas ir suderinamumas

44 šalyse veiklą vykdo daugiau nei penki ES paramos teikėjai, todėl koordinavimui tenka svarbus vaidmuo užtikrinant ES pagalbos veiksmingumą šalies lygiu; ES dalyvauja įgyvendinant aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo strategijas ir šalių partnerių žemės ūkio investicijų planus ir prisideda prie jų derinimo. Dabartinės struktūros, kaip antai sektorių darbo grupės (kuriose dažnai dalyvauja ne tik ES paramos teikėjai), laikomos svarbiausiais mechanizmais, padedančiais ES paramos teikėjams koordinuoti savo darbą, palaikyti dialogą politikos klausimais ir reguliariai keistis informacija.

Be paramos teikėjų ir šalių partnerių koordinuojamos veiklos, pajėgumų stiprinimo procesai taip pat padeda gerinti visų vietos ir ne vietos suinteresuotųjų subjektų, pavyzdžiui, NVO, TNVO, privačiojo sektoriaus ir mokslinių tyrimų organizacijų, dalyvaujančių aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo intervencijose, koordinavimą.

ES bendru programavimu daug prisidedama prie ES ir valstybių narių veiksmų papildomumo ir sąveikų. Nuo 2011 m. bendri programavimo procesai pradėti maždaug 20 šalių partnerių, nors kiekvienoje šalyje proceso eiga skiriasi[8]. Bendro ES ir valstybių narių programavimo pavyzdys – rengiamas ES+ Etiopijos mitybos veiksmų planas. Tai praktinis bendros analizės ir planavimo, prioritetų nustatymo, atsakomybės pasidalijimo ir mitybos srities intervencijų koordinavimo pavyzdys.

Bendro įgyvendinimo metodai apima darbo pasidalijimą pagal sektorius; bendrą analizę, vertinimą ir sektoriaus atsaką; pagalbos teikimo tvarką (parama biudžetui, sukauptos lėšos, įgaliojamasis bendradarbiavimas ir patikos fondai); ir bendras stebėsenos, vertinimo ir ataskaitų teikimo sistemas. Laikantis bendro strateginio požiūrio į pasaulines iniciatyvas taip pat užtikrintas didesnis papildomumas, pavyzdžiui, AGIR ir SUN iniciatyvų įgyvendinimas Čade.

Nurodyta, kad pagal šešis politikos prioritetus vykdomi veiksmai buvo suderinti su šalių partnerių strategijomis. Kenijoje ES paramos teikėjų darbo pasidalijimas atitiko įgyvendinimo plano politikos prioritetus. TDD 2.4 skyriuje nurodytame Etiopijos atvejo tyrime analizuojama, kaip ES paramos teikėjai stengėsi užtikrinti didesnį išorės pagalbos programų suderinamumą, koordinavimą ir papildomumą ir programų tarpusavio nuoseklumą, koordinavimą ir papildomumą (žr. 4 teksto langelį).

4 teksto langelis. Suderinamumo, koordinavimo ir papildomumo užtikrinimas Etiopijoje Dalyvaujamojo pobūdžio atvejo tyrimas dėl suderinamumo, koordinavimo ir papildomumo užtikrinimo Etiopijoje parodė, kad šalies valdžios institucijoms laikantis aiškios vizijos ir atsakomybės bei vadovavimo principų, ES paramos teikėjams tenka pagrindinio partnerio vaidmuo sprendžiant svarbiausius šalies aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo klausimus. Plataus masto, nacionalinės pavyzdinės programos, kurioms akivaizdžiai vadovauja pačios šalys, kuriamos ir įgyvendinamos padedant tarptautinei bendruomenei, kuri suteikia galimybę palaikyti struktūruotą dialogą ir teikia finansinius įnašus.  Bendras programavimas suteikia unikalią galimybę pagerinti koordinavimą ir atlikti bendrą analizę ir planavimą, nustatyti prioritetus ir pasidalyti atsakomybe, siekiant padidinti mūsų pastangų veiksmingumą. Į šį procesą turėtų būti labiau įtraukti įvairūs Etiopijos partneriai, įskaitant pilietinę visuomenę, ir kiti pagrindiniai paramos teikėjai.

ES lygmeniu formalų koordinavimą užtikrina Europos Vadovų Tarybos darbo grupės, o neformalūs ryšiai palaikomi per Žemės ūkio ir kaimo plėtros grupės vadovus, taip pat per Žemės reikalų ir privačiojo sektoriaus plėtros žemės ūkio srityje pogrupius, Europos žemės ūkio tyrimų vystymuisi skatinti iniciatyvą – tai labai svarbios politikos formavimo ir keitimosi informacija platformos. Veiksmų koordinavimas Europos žemės ūkio tyrimų vystymuisi skatinti platformoje skatina bendras politikos kryptis ir strategijas Europoje ir padeda didinti veiksmų nuoseklumą, koordinavimą ir papildomumą. Šie formalūs ir neformalūs forumai taip pat padeda koordinuoti ES paramos teikėjų dalyvavimą tarptautiniuose forumuose ir iniciatyvose, pvz., JT Generalinėje Asamblėjoje, Žmogaus teisių taryboje, Aprūpinimo maistu pasaulyje komitete, judėjime SUN, Antrojoje tarptautinėje konferencijoje mitybos klausimais, Didžiojo aštuoneto ir Didžiojo dvidešimtuko susitikimuose.

3. Išvados ir rekomendacijos

1. Aprūpinimo maistu ir mitybos saugumas yra svarbus ES vystomojo bendradarbiavimo elementas: aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo, kuriam vien ES paramos teikėjai 2012 m. skyrė beveik 3,4 mlrd. EUR daugiau nei 115 šalių, svarbą lemia tiek jam tenkanti bendros vystymosi pagalbos dalis (apie 8 proc. visos oficialios paramos vystymuisi, išmokėtos 2012 m.), tiek geografinė aprėptis. Vykdant 2010 m. ES ir valstybių narių sutartą įgyvendinti politiką, nuo maisto stygiaus kenčiančios Užsachario Afrikos šalys gauna didelę paramą.

2. Vykdant daugumą intervencijų 2012 m. daugiausia dėmesio skirta trims prioritetams: 1 prioritetui (Stiprinti smulkių ūkininkų atsparumą ir gerinti kaimo gyventojų pragyvenimo šaltinius) – apie 60 proc., 5 prioritetui (Gerinti mitybą) – 14 proc., ir 2 prioritetui (Remti veiksmingą valdymą) – 12 proc.

3. ES paramos teikėjai turi galimybę didinti veiklos efektyvumą: 68 šalys partnerės gavo vidutiniškai kiek mažiau kaip 3 mln. EUR iš vieno paramos teikėjo. Vidutinis išmokos dydis yra 1,34 mln. EUR. Geriausias pavyzdys yra Centrinė Amerika, kur keturioms šalims paramą teikė keturi ar daugiau paramos teikėjų ir kur vidutinė kiekvieno paramos teikėjo skirta suma buvo mažesnė nei 2,2 mln. EUR. ES paramos teikėjai turi ir toliau gerinti darbo pasidalijimą šalims partnerėms užtikrinant vadovavimą.

4. Paklausa grindžiamiems moksliniams tyrimams, mokslinių žinių sklaidai ūkininkams ir inovacijoms reikia skirti daugiau dėmesio: būtina didinti investicijas pagal 2010 m. įsipareigojimus ir visų pirma užtikrinti praktinį rezultatų diegimą vietos lygmeniu, kad poveikis būtų kuo didesnis.

5. ES paramos teikėjai daro pažangą prisiimdami vadovavimo svarbiausiems elementams, kuriuos nustatė tarptautinė bendruomenė, vaidmenį. Nuo 2010 m. jie bendrai siekė tenkinti aprūpinimo maistu poreikius ir spręsti krizes, ypatingą dėmesį skirdami tokiems klausimams, kaip mityba, atsparumas ir galimybės naudotis žeme. ES paramos teikėjai suvienijo jėgas dalyvaudami pasaulinėse ir ES iniciatyvose, pavyzdžiui, judėjime SUN, SHARE ir AGIR, taip pat dalyvavo Aprūpinimo maistu pasaulyje komitete rengiant neprivalomas gaires. Šiais laimėjimais galima remtis rengiant iniciatyvas, kuriomis daugiausia dėmesio skiriama ES paramos teikėjų bendriems prioritetams.

6. Aiškus pranašumas yra bendradarbiavimas su visais nacionalinėms sistemoms priklausančiais suinteresuotais subjektais. Etiopijoje atliktas atvejo tyrimas parodė, kad bendras Europos įnašas sprendžiant apsirūpinimo maistu ir mitybos saugumo klausimus labai svarbus formuojant politiką ir nustatant investicijas. ES paramos teikėjai kartu laikosi naujoviškų metodų, kurie integruoti į esamas nacionalines sistemas. Vertinga įgyta patirtis – patvirtinimas, kad esama daugiau galimybių palaikyti platesnį dialogą su ūkininkų organizacijomis, vietos ir tarptautinėmis NVO ir privačiuoju sektoriumi, ypač atsižvelgiant į nacionalinių programų rengimą ir įgyvendinimą. Tai turėtų būti vykdoma visose mūsų šalyse partnerėse.

7. ES paramos teikėjų veiksmų koordinavimas šalies lygmeniu turėtų apimti ne tik dalijimąsi informacija. Koordinavimo mechanizmai ypač naudingi pasaulio, žemyno ir regionų lygmeniu: tai rodo Europos žemės ūkio vystomųjų mokslinių tyrimų iniciatyvos įgyvendinimo patirtis ir Vakarų Afrikoje vystymosi partnerių naudotas VAVEB žemės ūkio politikos koordinavimo mechanizmas. Tačiau dar yra ką tobulinti šalies lygmeniu: koordinavimas turi apimti ne tik dalijimąsi informacija, kad būtų užtikrintas didesnis suderinamumas, papildomumas ir dalijimasis patirtimi.

8. Vykdomas bendras ES programavimas sudaro galimybes padidinti veiksmingumą: užtikrinamas geresnis koordinavimas, papildomumas ir darbo pasidalijimas. Tai gali padėti rengti bendras į rezultatus orientuotas programas, stebėseną ir vertinimą, taip pat ir Bendrijos lygmeniu. Būtina tobulinti bendrą programavimą aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo srityje.

9. Bendrų ES ataskaitų dėl aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo rengimo metodika turi būti patikslinta atsižvelgiant į konkrečias temas, kad daugiau dėmesio būtų skiriama rezultatams ir (arba) poveikio vertinimui, pvz., su mūsų partneriais atliktiems atvejų tyrimams ir renkant kokybiškesnę informaciją.

4. Išvados ir tolesni veiksmai

Tai pirmoji ataskaita, kurioje ES paramos teikėjai pateikė bendrų pastabų dėl svarbios temos. Ši ataskaita – atskaitomybės paramos teikėjams priemonė. 2012 m. ES ir valstybės narės skyrė beveik 3,4 mlrd. EUR daugiau kaip 115 šalių ir reikšmingai prisidėjo prie aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo.

Nuo 2010 m. ES paramos teikėjai stiprina vadovavimą pasaulio lygmeniu tokiose srityse kaip mityba, atsparumas ir žemės valdymas. Jie ir toliau naudosis šiais laimėjimais spręsdami naujus uždavinius, tokius kaip klimato kaitos atžvilgiu pažangus žemės ūkis, kaimo vietovių pertvarka ir maisto sistemos. Afrikoje atsiranda naujų galimybių palaikyti dialogą politikos klausimais ir teikti paramą šalies lygiu pagal vykdomą Išsamiąją Afrikos žemės ūkio vystymosi programą. 2014 m. Malabo deklaracijoje Afrikos šalys prisiėmė naujų įsipareigojimų dėl žemės ūkio ir aprūpinimo maistu ir nustatė žemyno lūkesčius, kad ES paramos teikėjai tinkamiau priderintų veiksmus ir paramą pagal 2010 m. politinį įsipareigojimą dėl Išsamiosios Afrikos žemės ūkio vystymosi programos. Šalyse partnerėse yra galimybių užmegzti daugiau platesnių dialogų su ūkininkų organizacijomis, vietos ir tarptautinėmis NVO ir privačiuoju sektoriumi. Apskritai bendras programavimas aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo srityje gali būti toliau stiprinamas. Bendradarbiaudamos ES ir valstybės narės laikosi tvirtesnės pozicijos ir plečia paramos vystymuisi aprėptį ir apimtį. Šis metodas padės pagerinti mūsų matomumą ir prisidėti prie veiksmingesnės paramos vystymuisi, užtikrinti geresnius rezultatus ir didesnį poveikį.

Pagal šią ataskaitą bus rengiamos paskesnės ataskaitos. Kitoje ataskaitoje veiklos rezultatus lyginsime su 2012 m. padėtimi. Tuo tarpu šiai ataskaitai rengti naudota metodika bus tobulinama; bus įtrauktos atrinktos temos ir politikos prioritetai ir daugiau dėmesio bus skiriama rezultatams ir poveikiui. Kitoje ataskaitoje bus taip pat bus pateikta su partneriais ir su valstybėmis narėmis atliktų atvejų tyrimų.

[1]               COM(2010) 127, ES pagalbos besivystančioms šalims sprendžiant aprūpinimo maistu problemas politikos programa ir 2010 m. gegužės 10 d. Tarybos išvados dėl ES pagalbos besivystančioms šalims sprendžiant aprūpinimo maistu problemas politikos programos.

[2]               Sąvoką „aprūpinimas maistu“ pakeitė sąvoka „aprūpinimas maistu ir mityba“.

[3]               Tarnybų darbinis dokumentas SWD(2013) 104 final, „ES aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo stiprinimo veiksmai. Įsipareigojimų vykdymas“.

[4]               Su aprūpinimo maistu saugumu susijusi neatidėliotina pagalba ir humanitarinė pagalba neįtraukta į ilgalaikius ES įsipareigojimus aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo srityje, todėl tokia pagalba į šią ataskaitą neįtraukta.

[5]               Apima programas ir projektus, kurie į atitinkamas duomenų bazes įtraukti kaip visame pasaulyje vykdomos programos ir projektai arba kurių geografinė vietovė nenurodyta.

[6]               http://siteresources.worldbank.org/EXTLICUS/Resources/511777-1269623894864/FY10toFY13Harmonized_list_Fragile_Situations.pdf Harmonized list of fragile situations, FY2012 (Suderintas pažeidžiamumo situacijų sąrašas).

[7]               1,29 USD/EUR keitimo kursas.

[8]               Bolivijoje, Dramblio Kaulo Krante ir Etiopijoje atliktos bendros analizės, parengti Pietų Sudano, Burundžio, Kambodžos, Čado, Komorų, Ganos, Gvatemalos, Kenijos, Laoso, Mianmaro, Namibijos, Paragvajaus, Ruandos, Senegalo ir Togo bendro programavimo dokumentai.