KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Žiedinės ekonomikos kūrimas. Europos be atliekų programa /* COM/2014/0398 final/2 */
Žiedinės
ekonomikos kūrimas. Europos be atliekų programa 1.
Įžanga. Žiedinė ekonomika – tvaraus augimo variklis Mūsų
valstybių ekonomikoje prarandamos vertingos medžiagos. Pasaulyje toliau didėja
baigtinių ir kartais retų išteklių paklausa ir konkurencija dėl jų, dėl jų eikvojimo blogėja aplinkos būklė ir didėja jos pažeidžiamumas, tad Europai
ekonomikos ir aplinkosaugos požiūriu naudinga kuo geriau tuos išteklius
panaudoti. Nuo pramonės revoliucijos laikų mūsų valstybių ekonomika įgavo
linijinį „imti, gaminti, vartoti ir išmesti“ augimo modelį, grindžiamą
prielaida, kad ištekliai yra apstūs, prieinami, nesunkiai išgaunami ir pigiai
pašalinami. Vis aiškiau suvokiama, kad šis modelis kelia grėsmę Europos
konkurencingumui. Norint
sėkmingai laikytis efektyvaus išteklių naudojimo darbotvarkės, nustatytos pagal
Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategiją „Europa 2020“[1],
būtina daugiau remtis žiedinės ekonomikos principais. Ranka pasiekiami
aukštesni ir ilgalaikiai išteklių naudojimo efektyvumo didinimo rezultatai gali
atnešti didžiulės ekonominės naudos. Žiedinės
ekonomikos sistemose kuo ilgiau išlaikoma pridėtinė gaminių vertė ir vengiama
atliekų susidarymo. Kai gaminių naudojimo trukmė pasibaigia, jų ištekliai
išlieka ekonomikoje ir gali būti dar ir dar kartą produktyviai panaudojami
tokiu būdu sukuriant papildomą vertę. Siekiant žiedinės ekonomikos reikia
pokyčių visoje vertės grandinėje – nuo gaminio projekto iki naujų verslo ir
rinkos modelių, nuo naujų atliekų vertimo ištekliais būdų iki naujų vartotojų
elgsenos tipų. Tai reiškia visaapimančias sistemines permainas ir inovacijas –
ne tik inovacines technologijas, bet ir inovacinius organizavimo, visuomenės,
finansų metodų bei politikos modelius. Net ir pažengusioje žiedinėje
ekonomikoje liks tam tikras linijiškumo elementas, nes reikės ir pirminių
išteklių, ir pašalinti galutines atliekas. Pramonė
jau pripažįsta, kad verslo požiūriu neabejotinai verta didinti išteklių našumą.
Apskaičiuota, kad padidinus išteklių našumą visoje vertės grandinėje medžiagų
sąnaudų poreikis iki 2030 m. sumažėtų 17–24 %[2]
ir geriau naudojant išteklius Europos pramonė turėtų galimybę sutaupyti iš viso
630 mlrd. EUR per metus[3]. Verslo tyrimai, grindžiami gaminio
lygmens modeliavimu, atskleidė dideles ES pramonės galimybes žiedinės
ekonomikos pagrindu mažinti medžiagų sąnaudas ir potencialą net 3,9 %
padidinti ES BVP[4] plėtojant naujas rinkas, naujus
gaminius ir kuriant vertę verslui. Todėl nenuostabu, kad bendrovės nuolat ieško
išteklių valdymo gerinimo būdų, tačiau jas stabdo įvairios rinkos kliūtys. Aukšto
lygio Europos efektyvaus išteklių naudojimo platforma[5],
kurios veikloje dalyvauja atrinktų vyriausybių, įmonių ir pilietinės visuomenės
organizacijų atstovai, paragino imtis veiksmų siekiant žiedinės ekonomikos,
kuri daugiau priklauso nuo pakartotinio išteklių naudojimo ir pažangaus atliekų
perdirbimo ir kur kas mažiau nuo pirminių žaliavų. 2011 m.
Efektyviai išteklius naudojančios Europos veiksmų plane[6]
Komisija pasiūlė veiksmų sistemą ir pabrėžė būtinybę integruoti daugelį politikos
sričių įvairiais lygmenimis. Pagrindinės veiksmų plano idėjos plėtojamos
7-ojoje aplinkosaugos veiksmų programoje (7-ojoje AVP)[7]. Žiedinės
ekonomikos modelių įgyvendinimas reikštų kur kas šviesesnę ateitį Europos
ekonomikai. Europa galėtų spręsti dabartines ir būsimas visuotinio išteklių eikvojimo ir didėjančio
jų tiekimo nestabilumo problemas. Dar ir dar kartą produktyviai
panaudojant tuos pačius išteklius, apribojus atliekų kiekį ir mažinant
priklausomybę nuo nepatikimo išteklių tiekimo bus padidintas ekonomikos
atsparumas ir konkurencingumas. Šis modelis padėtų atsieti ekonomikos augimą
nuo išteklių naudojimo bei jo poveikio ir atvertų ilgalaikio tvaraus augimo
perspektyvas. 2000–2011 m.
išteklių našumas ES išaugo 20 %, tačiau tam iš dalies įtakos galėjo turėti
ekonominis nuosmukis. Išlaikant šį tempą iki 2030 m. jis padidėtų dar
30 %; dėl to galėtų beveik 1 % paaugti BVP ir būti sukurta daugiau
kaip dviem milijonais daugiau darbo vietų, nei pagal įprastinį scenarijų[8]. Suaktyvinus pastangas
padidinti išteklių našumą kartu būtų prisidėta prie dabartinių ES politikos tikslų – mažinti
išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, didinti energijos vartojimo
efektyvumą, užtikrinti tvarią ES ekonomikos reindustrializaciją ir patikimesnę
prieigą prie žaliavų – įgyvendinimo tuo pat metu mažinant poveikį
aplinkai ir išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį. Jau
išbandytos įvairios išteklių naudojimo efektyvumo didinimo priemonės, kurios
davė rezultatų ir galėtų būti taikomos sistemingiau. Imtasi veiksmų užtikrinti,
kad šie pokyčiai būtų naudingi ir užimtumo požiūriu, visų pirma paskelbiant
komunikatus dėl žaliojo užimtumo[9]
ir žaliojo MVĮ veiksmų plano[10]. 2.
Palankaus politinio pagrindo kūrimas Rinkos
yra svarbus efektyvaus išteklių naudojimo ir žiedinės ekonomikos veiksnys, nes
medžiagos ir energija sudaro pagrindines gamybos sąnaudas daugybėje bendrovių.
Tačiau, nors rinkos jau tampa pokyčių varikliu, jose dar tebėra efektyvaus ir
veiksmingo išteklių valdymo kliūčių. Atliekų prevencija, ekologinis
projektavimas, pakartotinis atliekų panaudojimas ir panašios priemonės galėtų
padėti ES įmonėms sutaupyti 600 mlrd. EUR grynųjų lėšų arba 8 %
metinės apyvartos. Tuo pat metu bendras metinis išmetamas ŠESD kiekis sumažėtų
2–4 %[11].
Tačiau prieš tai reikia įveikti rinkos kliūtis, dėl kurių šių galimybių
šiandien dar neįmanoma įgyvendinti. Našus
išteklių naudojimas gali ne tik duoti naudos daugeliui sektorių, bet ir padėti
Europos įmonėms išnaudoti sparčiai augančių ekologiškų pramonės šakų rinkas,
kurios 2010–2020 m. turėtų išaugti dvigubai. Tarptautiniu lygmeniu
efektyvesnis išteklių naudojimas yra aktualus įvairiausiuose pramonės
sektoriuose. Dėl
dabartinės infrastruktūros, verslo modelių ir technologijų, taip pat
nusistovėjusios elgsenos ekonomika laikosi įstrigusi linijiniame modelyje.
Bendrovėms gali trūkti informacijos, pasitikėjimo ir pajėgumų žiedinės
ekonomikos sprendimams įgyvendinti. Finansinės sistemos priemonėmis dažnai
nepavyksta užtikrinti investicijų į efektyvumo didinimą ar inovacinius verslo
modelius, nes jie laikomi rizikingesniais ir sudėtingesniais ir todėl atbaido
daugelį tradicinių investuotojų. Tradiciniai vartotojų įpročiai taip pat gali
trukdyti naujų gaminių ir paslaugų atsiradimui. Tokios kliūtys dažniausiai
sunkiai įveikiamos, kai kainos neparodo visuomenei realių išteklių naudojimo
išlaidų ir kai politika nesiunčia aiškių ir nuoseklių perėjimo prie žiedinės
ekonomikos signalų. Remdamasi
pagrindinių gaminių, medžiagų ir vertės grandinių duomenimis, Komisija drauge
su suinteresuotosiomis šalimis imsis kurti žiedinei ekonomikai palankų politinį
pagrindą, naudodama priemones, kuriomis derinami pažangus reguliavimas, rinka
grindžiamos priemonės, moksliniai tyrimai bei inovacijos, paskatos,
informacijos mainai ir parama savanoriškoms iniciatyvoms. Šis pagrindas padės
siekti tvaraus ES pramonės atgimimo tikslo, o jo sėkmė priklausys nuo
iniciatyvių vartotojų ir verslo subjektų, visų pirma mažųjų ir vidutinių
įmonių. ES turėtų glaudžiai bendradarbiauti
su tarptautiniais partneriais tiek daugiašaliu, tiek dvišaliu lygmenimis, kad
užtikrintų kuo didesnę žiedinės ekonomikos koncepcijos sklaidą. Komisija - atsižvelgdama į
medžiagų tipų ir jų panaudojimo būdų heterogeniškumą, ketina toliau analizuoti
pagrindines rinkos ir valdymo problemas, kurios trukdo išvengti medžiagų
atliekų ir jas pakartotinai panaudoti; šia analize ji ketina paremti efektyviam
išteklių naudojimui palankios ES lygmens politikos pagrindą. 2.1.
Gaminių projektavimas ir inovacijos žiedinėje ekonomikoje Pagal
žiedinės ekonomikos principus, užuot kliovusis vien įprastais gaminio naudojimo
pabaigos sprendimais, atliekos „išprojektuojamos iš sistemos“ ir ieškoma
inovacinių sprendimų visoje vertės grandinėje. Tokių sprendimų pavyzdžiai: ·
mažinti
medžiagų, reikalingų konkrečiai paslaugai suteikti, kiekį (medžiagų kiekio
ribojimas); ·
ilginti
gaminių naudojimo trukmę (ilgaamžiškumas); ·
mažinti
gaminio gamybos ir naudojimo etapais sunaudojamos energijos ir medžiagų kiekį
(efektyvumas);
·
mažinti produktų gamybai ir jos
procesams
naudojamą medžiagų, kurios yra pavojingos arba kurias sunku perdirbti, kiekį
(medžiagų pakeitimas); ·
kurti
antrinių žaliavų (perdirbtų medžiagų) rinkas (grindžiamas standartais, viešuoju
pirkimu ir kt.); ·
projektuoti
gaminius, kuriuos lengviau prižiūrėti, taisyti, atnaujinti, pergaminti ar
perdirbti (ekologinis projektavimas); ·
plėtoti vartotojams būtinas
atitinkamas paslaugas (techninės priežiūros, taisymo ir kt.); ·
numatyti
paskatas ir paramą vartotojams,
mažinantiems atliekų kiekį ir pažangiai jas atskiriantiems; ·
skatinti
kurti tokias atliekų atskyrimo ir rinkimo sistemas, kurios padėtų sumažinti
perdirbimo ir pakartotinio panaudojimo išlaidas; ·
lengvinti
veiklos grupavimo
sąlygas, kad šalutiniai produktai netaptų atliekomis (pramonės simbiozė); ·
skatinti
plėsti ir gerinti pasiūlą
vartotojams ir kaip alternatyvą gaminio įsigijimui siūlyti jo nuomos, skolinimo
ar dalijimosi juo paslaugas, tuo pat metu ginant vartotojų interesus (susijusius su išlaidomis,
apsauga, informacija, sutarties sąlygomis, draudimo aspektais ir kt.). Svarbus pradinis
žingsnis yra gamybos procesų, gaminių ir paslaugų projektavimas. Gaminiai gali
būti perprojektuoti, kad, užuot išmetus, juos būtų galima ilgiau naudoti,
taisyti, atnaujinti, pergaminti ir galiausiai perdirbti. Gamybos procesai gali
būti grindžiami galimybe gaminius ir žaliavas naudoti pakartotinai, taip pat
gamtos išteklių atsikūrimo pajėgumu, o inovaciniai verslo modeliai gali padėti
sukurti naują bendrovių ir vartotojų santykį. Konceptualioje
diagramoje supaprastintai parodomi pagrindiniai žiedinės ekonomikos modelio
etapai, kurių kiekviename yra galimybių mažinti išlaidas ir priklausomybę nuo
gamtos išteklių, skatinti augimą ir darbo vietų kūrimą, taip pat riboti atliekų
ir į aplinką patenkančių žalingų medžiagų kiekį. Etapai susiję tarpusavyje, nes
medžiagos gali būti naudojamos pakopomis, pvz., pramonės sektoriai keičiasi
šalutiniais produktais, gaminiai atnaujinami ar pergaminami arba vartotojai
renkasi gaminių–paslaugų sistemas. Siekiama, kad iš ciklo iškristų kuo mažiau išteklių
ir sistema veiktų optimaliai. Kai
kuriose ES politikos srityse ir nuostatose jau numatyta su žiedinės ekonomikos
modeliu suderinamų priemonių ir paskatų. Atliekų tvarkymo hierarchijos, kuria
grindžiami ES atliekų teisės aktai, principais skatinama laipsniškai įtvirtinti
atliekų prevencijos, atliekų paruošimo pakartotiniam naudojimui ar perdirbimui
būdus ir vengti jas šalinti sąvartynuose. Cheminių produktų politika siekiama
palaipsniui nutraukti labai didelį susirūpinimą keliančių nuodingųjų medžiagų
naudojimą. Pagal kai kurias ekologinio projektavimo priemones su energija
susijusiems gaminiams taikomi reikalavimai dėl ilgaamžiškumo ir lengvesnio
perdirbimo. Bioekonomikos strategija[12] skatinamas tvarus ir integralus biologinių
išteklių ir atliekų srautų naudojimas maisto, energijos ir biologinių produktų
gamyboje. Klimato politikoje numatyta paskatų taupyti energiją ir mažinti
išmetamą ŠESD kiekį. Bendras
ir nuoseklus žiedinės ekonomikos skatinimo ES pagrindas padės šiuos elementus
suderinti tarpusavyje, o programa „Horizontas 2020“ – spręsti su moksliniais
tyrimais ir inovacijomis susijusius klausimus[13]. Siekdama remti geriau žiedinės
ekonomikos principus atitinkantį projektavimą ir inovacijas, Komisija ketina: - pagal ES
mokslinių tyrimų ir inovacijų programą „Horizontas 2020“ įgyvendinamais didelės
apimties inovacijų projektais, kuriais siekiama sudaryti sąlygas vertės
grandinių sąveikai, skatinti įgūdžių plėtojimą ir remti inovacinių sprendimų
taikymą rinkose, parodyti žiedinės ekonomikos kūrimo ES lygmeniu galimybes; - sukurti tvirtą partnerystę žiedinei ekonomikai skirtų mokslinių
tyrimų ir inovacijų politikai remti; - palengvinti
geriau žiedinės ekonomikos principus atitinkančių gaminių ir paslaugų modelių
kūrimą (be kita ko įgyvendinant nuoseklesnę gaminių politiką) ir plėsti
Ekologinio projektavimo direktyvos taikymo sritį teikiant daugiau dėmesio
išteklių naudojimo efektyvumo kriterijams, įskaitant taikomus 2015–2017 m.
darbo plane nustatytoms būsimoms prioritetinių gaminių grupėms; - skatinti naudojant biomasę laikytis tvaraus pakopinio principo
atsižvelgiant į visus biomasę naudojančius sektorius, kad ji būtų naudojama kuo
efektyviau. 2.2.
Sudaryti sąlygas investicijoms į žiedinės ekonomikos sprendimus ES
ir valstybės narės turėtų skatinti investuoti į žiedinės ekonomikos inovacijas
ir jų diegimą, taip pat įgyvendindamos finansinės sistemos reformą šalinti
kliūtis, kad išteklių naudojimo efektyvumui didinti būtų skiriama daugiau
privačių lėšų. Į pastarus Komisijos pasiūlymus dėl nefinansinių ataskaitų
teikimo[14], ilgalaikio finansavimo[15]
ir profesinių pensijų fondų[16] įtraukti reikalavimai atskleisti
investuotojams aktualią su aplinka susijusią informaciją arba atsižvelgti į
investavimo riziką, susijusią su išteklių stygiumi ir klimato kaita. Siekiant
sumažinti riziką investuotojams kuriamos inovacinės finansinės priemonės, kaip
antai Komisijos ir Europos investicijų banko parengta Gamtos turtų finansavimo
priemonė. Dar viena veiksminga priemonė, padedanti skatinti privačiojo
sektoriaus veiksmus ir investicijas išteklių naudojimo efektyvumo didinimo
srityje – viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė. Viena jų, kuri vadinasi
Tvari procesų pramonė efektyviai naudojant išteklius ir energiją (SPIRE), ir
Jungtine biopramonės technologijų iniciatyva aktyviai prisidedama prie žiedinės
ekonomikos tikslų įgyvendinimo. Politikai
tenka papildomas vaidmuo – siųsti teisingus signalus investuojantiems į
išteklių naudojimo efektyvumo didinimą panaikinant aplinkai žalingas subsidijas
ir apmokestinant ne darbą, o taršą ir išteklių naudojimą. Aplinkos mokesčių
reformos pažanga ES valstybėse narėse koordinuojama Europos ekonominės
politikos koordinavimo semestro iniciatyva. Siekdama paskatinti investicijas
į žiedinę ekonomiką, Komisija ketina: - imtis darbo perspektyviose
srityse, kurios įvardytos išteklių naudojimo efektyvumo finansavimo apskritojo
stalo diskusijose[17], pvz., rengti inovacines finansines
priemones, išteklių naudojimo aspektą įtraukti į bendrovių apskaitos taisykles,
aiškiau apibrėžti finansinėms institucijoms tenkančią atsakomybę dėl tvarumo
(patikėtinio pareigą), kurti bendrovėms skirtą išteklių trūkumo bandymų
metodiką ir tirti obligacijų rinkos potencialą nukreipti daugiau lėšų išteklių
naudojimo efektyvumo didinimo projektams; - rengti žaliojo viešojo
pirkimo galimybių, atsiradusių priėmus naujas viešojo pirkimo direktyvas,
įgyvendinimo gaires ir rekomendaciją dėl valstybių narių pažangos, padarytos - siekiant
50 % žaliojo viešojo pirkimo tikslinio rodiklio[18],
stebėsenos, remti inovacines priemones, kaip antai ikiprekybinį viešąjį pirkimą
ir inovacijų srities viešąjį pirkimą, ir sudaryti geresnes sąlygas viešąsias
institucijas jungiantiems žaliojo viešojo pirkimo tinklams kurti; - žiedinės ekonomikos prioritetus labiau integruoti į ES finansavimą
ir skatinti valstybes nares prieinamas ES lėšas, visų pirma Europos
struktūrinių ir investicijų fondų lėšas, naudoti žiedinės ekonomikos programoms
ir projektams. 2.3.
Verslo sektoriaus ir vartotojų veiksmų įtraukimas ir parama mažosioms ir
vidutinėms įmonėms (MVĮ) Verslo
sektorius ir vartotojai išlieka pagrindiniais artėjimo prie žiedinės ekonomikos
dalyviais. Visų vertės grandinės grandžių sprendimai turi būti labiau susieti
numatant sąryšingas paskatas gamintojams, investuotojams, platintojams, vartotojams
bei perdirbėjams ir užtikrinant sąžiningą išlaidų ir naudos paskirstymą.
Siekiant užtikrinti kuo efektyvesnį išteklių paskirstymą ir panaudojimą reikia
pasitelkti rinkos mechanizmus, o rinkos trūkumai ar kliūtys inovacijoms turi
būti šalinami. Turi būti sukurtos veikiančios antrinių medžiagų rinkos. Ypač
reikėtų siekti sukurti sąlygas verslininkams išnaudoti su žiedine ekonomika
susijusias potencialias rinkas, taip pat reikėtų siekti užtikrinti, kad darbo
rinkoje būtų reikiamų specialistų. Vartotojams turėtų būti sudaryta galimybė savo pasirinkimą grįsti
patikimesne informacija apie įvairių gaminių „žaliąsias“ savybes. Europos
efektyvaus išteklių naudojimo platforma nustatė[19],
kad esama didelių galimybių įvairiose ciklo pakopose esančioms įmonėms sugrąžinti
medžiagas į gamybos procesą arba į įvairius pirminės tiekimo grandinės
segmentus ar kitas tiekimo grandines. Tos galimybės grindžiamos patirtimi,
sukaupta įgyvendinus sėkmingas iniciatyvas, kurių mastas galėtų būti
padidintas, o taikymo sritis išplėsta ir kurios apimtų: ·
gamybos
etapu – tvaraus išteklių išgavimo standartus, pramonės ir mažmenininkų
iniciatyva įgyvendinamas savanoriškas sistemas ir pramonės simbiozę, kad būtų
kuriamos šalutinių produktų rinkos; ·
platinimo
etapu – išsamesnę informaciją apie gaminiuose esančius išteklius, taip pat
gaminių taisymo ar perdirbimo galimybes; tokia informacija platformos
rekomendacijose vadinama gaminio pasu; ·
vartojimo
etapu – bendro vartojimo modelius, grindžiamus
gaminių skolinimu, apsikeitimu jais, jų iškeitimu ir nuoma, taip pat gaminių
priežiūros sistemas,
kurios
padėtų padidinti nepakankamai panaudojamo turto ar išteklių (automobilių,
įrankių, būsto) vertę. Aplinkosauginio
pėdsako bandomuoju etapu, nustatytu Komisijos komunikate Žaliųjų produktų
bendrosios rinkos kūrimas[20], suinteresuotosios šalys buriasi
drauge siekdamos
susitarti dėl bendro gaminių ir organizacijų poveikio aplinkai vertinimo būdo.
Bandomajam etapui pasibaigus Komisija įvertins, ar šie metodai tinkami naudoti
esamoms ar naujoms priemonėms siekiant pagerinti gaminių aplinkosauginį
veiksmingumą. Šios
priemonės turėtų būti išplėtotos, kad padėtų užtikrinti tinkamas bazines
sąlygas ir vienodas veiklos sąlygas esamoms ir naujoms įmonėms prisitaikyti
prie pasaulyje vyraujančių pagrindinių su ištekliais susijusių tendencijų, taip
pat kad būtų apdovanojamos geriausios bendrovės, nauji verslininkai skatinami
ieškoti ateities verslo sprendimų, juos išbandyti rinkoje ir teikti patikimą
informaciją vartotojams. Įvairias suinteresuotąsias šalis apimantis procesas,
pradėtas pagal Europos vartotojų darbotvarkę[21], atskleidė poreikį imtis
veiksmingų klaidinančių ir nepagrįstų ekologiškumo teiginių prevencijos
priemonių. Darbo
jėga turi būti atitinkamai kvalifikuota, kad būtų užtikrinta veiksminga,
užimtumą didinanti pereiga[22]. Komunikatu dėl žaliojo užimtumo[23]
numatytas galimybių kurti darbo vietas daugiau žiedinės ekonomikos principais
grindžiamoje ir efektyviai išteklius naudojančioje ekonomikoje atvėrimo
pagrindas. Nacionalinėms,
regioninėms bei vietos institucijoms ir socialiniams partneriams taip pat tenka
svarbus vaidmuo vystant tikslinę koordinuotą paramą investicijų,
infrastruktūros, technologijų ir įgūdžių forma, ypatingą dėmesį skiriant MVĮ
poreikiams. Jie taip pat turi galimybių palengvinti vartotojų pasirinkimo
perorientavimą į tvaresnius gaminius bei paslaugas ir skatinti elgsenos
pokyčius. Siekdama paremti verslo
sektoriaus, ypač MVĮ, veiksmus Komisija ketina: - remtis
Aplinkosauginio pėdsako bandomojo etapo, kuris tęsis iki 2016 m.,
rezultatais ir nustatyti, kaip naudoti poveikio aplinkai apskaičiavimą
projektuojant gaminį ar procesą ir teikiant vartotojams geresnę informaciją
apie aplinkos požiūriu tvarius pasirinkimus; - paskatinti platų
suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimą ir paramos veiksmus pagal „Horizontas
2020“ ir jo priemones, įskaitant Europos inovacijos ir technologijos institutą, Europos
struktūrinius ir investicijų fondus, Ekologinių inovacijų veiksmų planą,
Žaliąjį MVĮ veiksmų planą ir Europos vartotojų darbotvarkę; - remtis
suinteresuotosioms šalims tekančiais Europos inovacijų partnerystės žaliavų
srityje įsipareigojimais, kurie tiesiogiai susiję su išteklių našumu; - remti darbo vietų kūrimą ir įgūdžių plėtojimą
labiau
koordinuojant politiką, Europos finansavimą nukreipiant programoms ir
sistemoms, kuriomis remiamas žaliasis augimas, gerinant informavimą ir
stebėseną, be kita ko per Europos semestro procesą, ir dirbant su socialiniais partneriais,
švietimo bei mokymo institucijomis ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis; - remti keitimąsi geriausia praktika tarptautiniu lygmeniu. 3. Atliekų
politikos ir jos tikslinių rodiklių atnaujinimas. Atliekos kaip ištekliai Atliekų
vertimas ištekliais yra viena iš jungčių, uždarančių žiedinės ekonomikos
sistemų ciklą. Europos teisės aktuose nustatyti tikslai ir tiksliniai rodikliai
yra pagrindiniai veiksniai gerinant atliekų tvarkymą. Jie padeda skatinti
perdirbimo ir pakartotinio panaudojimo inovacijas, riboti sąvartynuose šalinamų
atliekų kiekį, mažinti išteklių nuostolius ir kurti elgsenos pokyčių paskatas.
Tačiau ES vis dar susidaro vidutiniškai apie penkias tonas atliekų vienam
žmogui per metus ir tik šiek tiek daugiau kaip trečdalis jų veiksmingai
perdirbama. Europos
Sąjunga prisiėmė politinį įsipareigojimą[24] mažinti susidarančių
atliekų kiekį, atliekas perdirbti ir paversti pagrindiniu patikimu žaliavų
šaltiniu Sąjungoje, energiją atgauti tik iš perdirbti netinkamų medžiagų ir
faktiškai panaikinti šalinimą sąvartynuose. Dar tobulesnė atliekų politika
labai padės skatinti augimą ir kurti naujas darbo vietas palyginti mažomis
sąnaudomis arba visai be jų tuo pat metu prisidedant prie aplinkos gerinimo.
Kalbant apie pasaulines rinkas, tikimasi, kad plataus užmojo atliekų politika
skatins inovacijas ir padės ES bendrovėms tapti dar konkurencingesnėms teikiant
atliekų tvarkymo paslaugas, taip pat užtikrins naujų rinkos galimybių ES
eksportuotojams. 3.1.
Su atliekomis susijusių tikslinių rodiklių, reikalingų pereinant prie atliekas
perdirbančios visuomenės, nustatymas Europa
padarė didelę pažangą atliekų vertimo ištekliais ir tvarių atliekų tvarkymo
būdų, kaip antai perdirbimo, populiarinimo srityje. Tačiau atskirų valstybių
narių rezultatai labai skiriasi. Šešios valstybės narės jau veiksmingai
panaikino komunalinių atliekų šalinimą sąvartynuose, per pastaruosius 20 metų
sumažindamos jį nuo 90 % iki mažiau kaip 5 % ir kai kuriuose
regionuose pasiekusios 85 % atliekų perdirbimo apimtį. Kitose šalyse virš
90 % atliekų tebešalinama sąvartynuose ir mažiau kaip 5 % perdirbama. Norint
užtikrinti tolimesnes investicijų ir pokyčių perspektyvų nuspėjamumą, kad
perdirbti tinkamos medžiagos, kaip antai plastikas, stiklas, metalai,
popierius, mediena, guma ir kt. būtų konkurencingomis kainomis grąžintos
į ekonomiką kaip antrinės žaliavos, reikia aiškių politinių signalų. Nustačius
aiškius tikslinius perdirbimo rodiklius laikotarpiui iki 2030 m., šis
nuspėjamumas būtų įmanomas. Atskiras atliekų surinkimas jų susidarymo vietoje
ir patikima perdirbimo apimties apskaičiavimo metodika padės užtikrinti aukšto
lygio perdirbimą ir kurti aukštos kokybės antrinių žaliavų tiekimo rinkas. Šiuo tikslu reikėtų aiškiau apibrėžti esamą skaičiavimo
metodą, taikomą vertinant, kas iš tikrųjų perdirbama, nes kai kurios valstybės
šiuo metu surinktas atliekas deklaruoja kaip perdirbtas atliekas, nors tarp šių
dviejų etapų patiriama didelių medžiagų nuostolių. Bet
kokių perdirbti tinkamų medžiagų šalinimas sąvartynuose turi būti sustabdytas
iki 2025 m. Valstybės narės turėtų stengtis faktiškai panaikinti sąvartynus
iki 2030 m. Energijos atgavimas, įskaitant energijos gavimą iš atliekų, ir
biokuro naudojimas
bus
svarbūs išnaudojant pakartotinai panaudoti ar perdirbti netinkamas atliekas. Tam
reikės efektyviau naudoti netolygiai pasiskirsčiusius dabartinius ES energijos
atgavimo pajėgumus, drauge taikant priemones pertekliniam pajėgumui išvengti. Tai
sėkmingai įgyvendinus iki 2030 m. ES būtų sukurta daugiau kaip
180 000 tiesioginių darbo vietų greta numatytų 400 000 darbo vietų,
kurios bus sukurtos įgyvendinant galiojančius atliekų teisės aktus[25].
Tai padės patenkinti 10–40 % ES žaliavų paklausos ir pasiekti ES tikslą
iki 2030 m. 40 % sumažinti išmetamą ŠESD kiekį; tokiu būdu
2030 m. per metus bus neišmesta 62 Mt CO2 ekvivalento. Siekdama padidinti ekonominę, socialinę
ir aplinkosauginę naudą, gaunamą geriau tvarkant komunalines atliekas, Komisija
siūlo: - iki 2030 m.
padidinti pakartotinai panaudojamų ar perdirbamų komunalinių atliekų kiekį bent
iki 70 %; - iki 2030 m.
perdirbamų pakuočių atliekų kiekį padidinti iki 80 %; tarpiniai tikslai
būtų iki 60 % iki 2020 m. ir 70 % iki 2025 m., įskaitant
konkrečioms medžiagomis nustatytus tikslus; - iki 2025 m.
uždrausti šalinti sąvartynuose perdirbti tinkamą plastiką, metalus, stiklą,
popierių, kartoną ir biologiškai skaidžias atliekas, o valstybės narės turėtų
siekti iki 2030 m. faktiškai panaikinti sąvartynus[26]; - toliau skatinti
kurti aukštos kokybės antrinių žaliavų rinkas, be kita ko vertinant nebelaikymo
atliekomis kriterijų taikymo specifinėms medžiagoms pridėtinę vertę; - aiškiau
apibrėžti perdirbtoms medžiagoms taikomą skaičiavimo metodą siekiant užtikrinti
aukštą perdirbimo kokybės lygį.
3.2.
Atliekų teisės aktų supaprastinimas ir geresnis įgyvendinimas Valstybėms
narėms paliekama laisvė nuspręsti, kaip pasiekti tikslinius rodiklius. Tačiau
dar galima smarkiai supaprastinti atliekų teisės aktus ir pagerinti jų
įgyvendinimą nacionaliniu lygiu taip pašalinant dabartinius skirtumus. 2012 m.
Komisija parengė atliekų tvarkymo rezultatų suvestinę ir veiksmų planus su
specialiomis rekomendacijomis valstybėms narėms, kurių rezultatai buvo
prasčiausi. Ji ketina toliau skirti daugiausia dėmesio valstybėms narėms,
kurioms dar daugiausia liko iki tikslinių rodiklių pasiekimo, ir
bendradarbiaudama su jomis bandys šalinti įgyvendinimo trūkumus ankstyvoje
stadijoje. Paaiškėjo,
kad ekonominės priemonės padeda gerinti nacionalinį atliekų tvarkymą, visų
pirma apmokestinus atliekų šalinimą sąvartynuose ir deginimą, įvedus „mokėk už
tiek, kiek išmeti“ principą ir išplėtus gamintojų atsakomybės sistemas, taip
pat numatant paskatas vietos institucijoms skatinti atliekų susidarymo
prevenciją, jų pakartotinį naudojimą ir perdirbimą. Sąvartynų uždraudimai taip
pat paaiškėjo esą veiksmingi. Nustačius ES lygmens gamintojų atsakomybės sistemų
būtinuosius reikalavimus bus galima sumažinti išlaidas ir pašalinti kliūtis, su
kuriomis susiduria ES gamintojai, priversti laikytis kelių nacionalinių sistemų
reikalavimų. Europos
fondų lėšomis gali būti remiamos valstybių narių pastangos pereiti prie
integruoto atliekų tvarkymo, įskaitant atskiro surinkimo, pakartotinio
naudojimo ir perdirbimo infrastruktūrą. Ateityje reikėtų nutraukti paramą
atliekų šalinimui sąvartyne arba atskiram deginimui. Norint
kuo geriau išnaudoti atliekų tvarkymo pajėgumus ES, reikėtų geriau jį planuoti
ir dalytis informacija, taip pat gali prireikti leisti ES viduje daugiau
pervežti atliekas į moderniausius ir efektyviausius įrenginius, bent jau
pereinamuoju laikotarpiu. Yra
galimybių dar labiau racionalizuoti ir supaprastinti nacionalinio lygmens
duomenų rinkimą ir teikimą, taip pat didinti duomenų patikimumą ir nuoseklumą
visoje ES. Priėmus bendruosius rodiklius būtų lengviau vykdyti valstybių narių
rezultatų stebėseną ir atlikti jų lyginamąją analizę[27]. Tolesnio
atliekų acquis paprastinimo ir efektyvaus bei veiksmingo jo įgyvendinimo
užtikrinimo veiksmai bus grindžiami jau įdėtomis pastangomis mažinant
administracines atliekų politikos įgyvendinimo išlaidas, pvz., kai kurioms MVĮ
numatant reikalavimo atsiimti atliekas laikymosi išimtis, arba siekiant įdiegti
privalomus atliekų vežimo elektroninių duomenų mainus. Siekdama užtikrinti, kad ES
teisės aktų supaprastinimas ir geresnis įgyvendinimas būtų naudingas, Komisija
siūlo: - panaikinti
tikslinių atliekų tvarkymo rodiklių dubliavimąsi ir suderinti apibrėžtis; - smarkiai
supaprastinti ataskaitų teikimo įpareigojimus valstybėms narėms, be kita ko,
aiškiau išdėstyti ir racionalizuoti komunalinių atliekų, sąvartynuose šalinamų
atliekų ir pakuočių atliekų tikslinių rodiklių apskaičiavimo metodus; - leisti
valstybėms narėms MVĮ arba įmones, surenkančias ir (arba) vežančias labai mažus
kiekius nepavojingų atliekų, atleisti nuo bendrųjų leidimo gavimo arba
registracijos reikalavimų, numatytų Atliekų pagrindų direktyvoje; - įvesti reikalavimą
pagal vieno langelio principą kasmet pranešti visus atliekų duomenis ir atliekų
statistiką suderinti su ES atliekų teisės aktų reikalavimais nacionalines
metodikas lyginant su statistikos standartais; - nustatyti
reikalavimą valstybėms narėms sukurti kompiuterines duomenų stebėsenos sistemas
ir trečiosios šalies atliekamo duomenų tikrinimo sistemą; - nustatyti
ankstyvojo perspėjimo mechanizmą, kad valstybės narės galėtų įgyvendinti
priemones, reikiamas tiksliniams rodikliams laiku pasiekti; - sudaryti
būtinąsias veikimo sąlygas išplėstinėms gamintojų atsakomybės sistemoms,
kurioms galėtų būti toliau plėtojamos nacionaliniu lygmeniu arba remiantis ES
rekomendaciniais dokumentais, ir skatinti valstybes nares naudoti ekonomines
priemones; - skatinti
tiesiogines investicijas į atliekų tvarkymo hierarchijos viršuje esančius
atliekų tvarkymo būdus (atliekų susidarymo prevenciją, pakartotinį naudojimą,
perdirbimą).
3.3.
Specifinių su atliekomis susijusių iššūkių įveikimas Specifiniams
iššūkiams, susijusiems su dideliais išteklių nuostoliais arba poveikiu
aplinkai, atremti reikia ieškoti specialiai tam skirtų sprendimų. Atliekų
prevencija.
Prioritetinis žingsnis, aktualus visais žiedinės ekonomikos etapais, yra
užtikrinti, kad susidarytų mažiau atliekų. Kaip reikalaujama Atliekų pagrindų
direktyvoje, valstybės narės neseniai priėmė atliekų prevencijos programas,
kurias šiuo metu peržiūri Europos aplinkos agentūra. Remdamasi programų
vertinimu Komisija parengs gerosios atliekų prevencijos patirties viešinimo ES
iniciatyvas. Jūros
šiukšlės. Jūros
šiukšlės teršia paplūdimius, daro žalą jūrų gyvybei ir sudaro ilgalaikes
atliekas, kurias išvalyti daug kainuoja. 7-ojoje aplinkosaugos veiksmų
programoje raginama siekti bendro Sąjungos lygmens kiekybinio šiukšlių kiekio
mažinimo tikslinio rodiklio, paremto šiukšlių šaltiniu grindžiamomis
priemonėmis. Nuodugniai
įgyvendinus peržiūrėto ES atliekų teisės aktų rinkinio priemones jūroje
susikaupusių šiukšlių kiekį iki 2020 m. būtų galima sumažinti 13 %, o
iki 2030 m. 27 %. 2020 m. nustatytas šiukšlių kiekio mažinimo
tikslinis rodiklis būtų aiškus signalas valstybėms narėms, kurios šiuo metu
rengia priemones gerai jūros vandenų aplinkos būklei pasiekti iki 2020 m.,
kaip nustatyta Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje, ir būtų stimulas rengti
kovos su šiukšlėmis jūroje veiksmų planą pagal keturias regionines jūrų
konvencijas. Šio tikslinio rodiklio siekti padėtų ir kitos ES lygmens
priemonės, kuriose atsižvelgiama, inter alia, į šiuo metu atliekamo
Uosto priėmimo įrenginių direktyvos[28] vertinimo rezultatus.
Kitas jūros šiukšlių kiekio mažinimo tikslinio rodiklio siekimo etapas bus
nustatytas tinkamu metu ir grindžiamas tolesne šiukšlių iš kitų sausumoje ir
jūroje esančių šaltinių kiekio mažinimo potencialo analize, atsižvelgiant į „Rio+20“ konferencijoje prisiimtą įsipareigojimą iki 2025 m. smarkiai sumažinti jūros
šiukšlių kiekį. Statybos
ir griovimo atliekos. Norint padidinti perdirbamų statybos ir
griovimo atliekų kiekį būtina kurti perdirbtų medžiagų rinkas. Geresniam statybos
ir griovimo atliekų tvarkymui pritaikyto projektavimo ir statybinių medžiagų
perdirbamumo bei jų sudėtyje esančių perdirbtų medžiagų kiekio didinimo,
aspektas bus įtrauktas į pastatų aplinkosauginio veiksmingumo vertinimo
sistemą, numatytą Komisijos komunikate Efektyvaus išteklių naudojimo
galimybės pastatų sektoriuje[29]. Be
to, pagal siūlomą ankstyvojo perspėjimo mechanizmą valstybių narių rezultatai
bus stebimi atsižvelgiant į tikslą 2020 m. perdirbti 70 % atliekų,
pritaikant priemones, pagal kurias didinamas statybos ir griovimo atliekų
šalinimo sąvartynuose mokestis arba nustatomi papildomi įpareigojimai
didžiausiose griovimo aikštelėse atskirti atliekas siekiant pagerinti perdirbtų
medžiagų kokybę. Maisto
atliekos.
Apskaičiuota,
kad net 30 % viso pasaulyje pagaminto maisto yra prarandama arba
iššvaistoma. Komisija ketina pateikti specialių maisto atliekų kiekio mažinimo
pasiūlymų. Pavojingosios
atliekos Tinkamai
tvarkyti pavojingąsias atliekas vis dar sudėtinga, nes trūksta duomenų apie
faktinius dalies šių atliekų tvarkymo kelius. Pirmas žingsnis – pagerinti
duomenų tvarkymą ir padidinti atsekamumą kuriant pavojingųjų atliekų registrus,
taip pat įvertinant valstybių narių pavojingųjų atliekų tvarkymo sistemų
pajėgumus ir nustatant jų trūkumus. Į registrus gali būti palaipsniui
įtraukiamos ir kitų tipų atliekos, kaip jau daroma keliose valstybėse narėse. Plastiko
atliekos. Numatyta,
kad plastiko gamyba ES kasmet didės 5 %. Perdirbama tik 24 % plastiko
atliekų, beveik 50 % šalinama sąvartynuose, o likusios deginamos.
2013 m. Komisijos surengtose viešosiose konsultacijose apie plastiko
atliekas[30] pabrėžtas didelis tvaresnio plastiko
naudojimo potencialas ir išreikštas aktyvus pritarimas būtinybei sustabdyti
plastiko šalinimą sąvartynuose ir pažangiau projektuoti plastiką ir plastiko
gaminius. Naujas Komisijos pasiūlymas, kuriuo valstybėms narėms leidžiama
riboti plastikinių maišelių naudojimą[31] ir šiame komunikate pateikti
pasiūlymai didinti perdirbimo apimtį ir panaikinti šalinimą sąvartynuose yra
svarbūs žingsniai gerinant plastiko atliekų tvarkymą. Svarbiausių
žaliavų perdirbimas. Nors visos žaliavos svarbios, pačios
svarbiausios iš jų reikalauja ypatingo dėmesio, nes jų pasaulinė gamyba
sutelkta vos keliose šalyse, o daugelio jų pakeičiamumas yra menkas ir
perdirbimo apimtis maža. Efektyviai naudoti ir perdirbti svarbiausias žaliavas
Komisija skatina pasitelkdama Žaliavų iniciatyvą[32] ir
Europos inovacijų partnerystę žaliavų srityje. Neteisėtas
atliekų vežimas. Komisija paspartins veiksmus, kuriais siekiama
užtikrinti atitiktį atitinkamiems ES teisės aktams, visų pirma Reglamentui (EB)
Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo, kuris neseniai iš dalies pakeistas
siekiant sustiprinti atliekų vežimo patikrinimus. Fosforo
perdirbimas. Fosforas yra labai svarbus maisto gamybai, bet
pasižymi didele tiekimo nesaugumo rizika, o šiuo metu jo ištekliai švaistomi ir
prarandami kiekvienu jo gyvavimo ciklo etapu. Paskelbusi Konsultacinį
komunikatą dėl fosforo tvaraus naudojimo[33] Komisija rengia pagrindą
tolesniems veiksmams. Siekdama spręsti specifines
atliekų tvarkymo problemas, Komisija: - siūlo siektiną
tikslą jūros šiukšlių kiekį iki 2020 m. sumažinti 30 %; jis
būtų taikomas dešimties daugiausia paplūdimiuose aptinkamų rūšių šiukšlėms ir
jūroje randamiems žvejybos įrankiams – sąrašas sudaromas atskirai kiekvienam iš
keturių ES jūrų regionų; - numato
priemones, kuriomis būtų skatinama kurti iš statybos ir griovimo atliekų
perdirbtų medžiagų rinkas ir sukurti bendrą ES pastatų aplinkosauginio
veiksmingumo vertinimo sistemą; - siūlo valstybėms
narėms kurti nacionalines maisto atliekų prevencijos strategijas ir stengtis
užtikrinti, kad gamybos, pardavimo bei (arba) platinimo etapais ir
apgyvendinimo bei maitinimo paslaugų sektoriuje, o taip pat namų ūkiuose,
susidarančių maisto atliekų kiekis iki 2025 m. sumažėtų bent
30 %; - numato visose
valstybėse narėse sukurti bent pavojingųjų atliekų registravimo sistemą; - greta savo
pasiūlymo mažinti lengvųjų plastikinių maišelių naudojimą siūlo iki
2025 m. uždrausti plastiką šalinti sąvartynuose; - siūlo valstybėms
narėms į savo nacionalinius atliekų tvarkymo planus įtraukti priemones,
susijusias su atliekų, kurių sudėtyje yra didelis svarbiausių žaliavų kiekis,
rinkimu ir perdirbimu; - planuoja kurti
su fosforu susijusį politinį pagrindą, kad daugiau fosforo būtų
perdirbama, kad būtų skatinamos su juo susijusios inovacijos, gerinamos rinkos
sąlygos ir tvarus jo naudojimas skatinamas trąšų, maisto, vandens ir atliekų ES
teisės aktais. 4.
Išteklių naudojimo efektyvumo tikslinio rodiklio
nustatymas Pagal
7-ąją aplinkosaugos veiksmų programą valstybės narės ir Europos Parlamentas
sutarė, kad Europos Sąjunga turėtų nustatyti išteklių naudojimo efektyvumo
rodiklius ir tikslinius rodiklius ir įvertinti, ar būtų tikslinga pagrindinį
rodiklį ir tikslinį rodiklį įtraukti į Europos semestro programą. Po plačių konsultacijų išteklių našumas, apskaičiuotas pagal BVP ir žaliavų suvartojimo
(angl. santrumpa RMC) santykį, pasirinktas tinkamu išteklių našumo tiksliniu
rodikliu[34]. Realistinis
ES ir jos valstybių narių patvirtintas išteklių našumo padidinimo tikslinis
rodiklis sutelktų politinį dėmesį ir padėtų išnaudoti dar nerealizuotą žiedinės
ekonomikos potencialą skatinti tvarų augimą, tvarių darbo vietų kūrimą ir
didinti ES politikos nuoseklumą. Tai būtų proporcingas būdas užtikrinti šį
nuoseklumą ir paskatinti veiksmus. Net
pagal dabartinį scenarijų ES jau numačiusi 2014–2030 m. padidinti savo
išteklių našumą 15 %. Naudojant pažangią artėjimo prie žiedinės ekonomikos
skatinimo politiką, kaip ragina Europos efektyvaus išteklių naudojimo
platforma, išteklių našumą būtų galima padidinti dvigubai. Išteklių našumą
padidinus 30 % ne tik labai sustiprėtų augimo tvarumas, bet ir padaugėtų
naujų darbo vietų ir išaugtų BVP[35]. Pramonei
šis išteklių našumo padidėjimas užtikrintų didesnį konkurencingumą[36].
Išteklių išlaidos sudaro didelę pramonės išlaidų struktūros dalį, todėl jai
reikia prieinamo ir prognozuojamo tiekimo[37]. Didesnis išteklių
našumas duotų tiek tiesioginio finansinio pelno, tiek ilgalaikės strateginės
naudos, nes dėl didėjančios pasaulinės išteklių paklausos kyla jų kainos ir
didėja tiekimo nepastovumas. Todėl Europa, efektyviau naudodama išteklius,
galės įgyvendinti savo reindustrializacijos tikslą. Išteklių
naudojimo efektyvumo tikslinis rodiklis, nors ir neprivalomas ir nustatytas tik
ES lygmeniu, bus stimulu toms valstybėms narėms, kurios dar neturi nacionalinio
lygmens tikslinio rodiklio, įgyvendinti priemones, kuriose atsižvelgiama į
išteklių naudojimo efektyvumą. Jis paskatins imtis labiau subalansuotų
priemonių, kuriose atsižvelgiama į platesnes ekonomines, socialines ir
aplinkosaugines pasekmes ir kuriomis užpildoma ši spraga. Valstybėms
narėms būtų palikta laisvė derinti ekonomikos ir aplinkosaugos požiūriu
naudingiausią politiką ir veiksmus atsižvelgiant į platesnius politikos
tikslus. Šiuo tikslu jos galėtų naudotis įvairia jau patvirtinta, bet dar ne
itin plačiai naudojama, gerąja patirtimi, kurią jos galėtų įsisavinti ir
pritaikyti pagal savo poreikius ir aplinkybes. Šiuo metu peržiūrima strategija
„Europa 2020“[38] remiantis viešomis konsultacijomis,
kuriose renkamos visos nuomonės apie jos įgyvendinimą. Todėl Komisija mano, kad
bet koks sprendimas dėl pagrindinio išteklių našumo tikslinio rodiklio
nustatymo turėtų būti priimtas šios peržiūros metu atsižvelgus į viešųjų
konsultacijų rezultatus ir Europos efektyvaus išteklių naudojimo platformos
rekomendacijas. Siekiant
užtikrinti, kad politikos formuotojai turėtų išsamų išteklių naudojimo poveikio
aplinkai vaizdą, reikėtų atsižvelgti ir į kitus, visų pirma vandens ir
baigtinių žemės išteklių naudojimo, rodiklius. Nuo 2013 m. Eurostatas
skelbia išteklių naudojimo efektyvumo rezultatų suvestinę, kuri yra „Europa
2020“ rodiklių dalis[39]. Ji skirta stebėti Efektyviai
išteklius naudojančios Europos veiksmų plano įgyvendinimą, atskleisti išteklių
sąsajas ir įtraukti suinteresuotąsias šalis giliau į visuomeninės pažangos,
nesusijusios su BVP, vertinimo procesą. Siekiant išnaudoti efektyvaus
išteklių naudojimo potencialą skatinti tvarų augimą - Komisija šiuo metu
vykdomojoje strategijos „Europa 2020“ peržiūroje ketina atsižvelgti į
Europos efektyvaus išteklių naudojimo platformos rekomendacijas dėl pagrindinio išteklių naudojimo efektyvumo tikslinio rodiklio ir į viešųjų konsultacijų
rezultatus;
- lygiagrečiai bus
išplėsta išteklių naudojimo efektyvumo rezultatų suvestinė, naudojama išteklių,
išskyrus anglis arba medžiagas, visų pirma žemės ir vandens, naudojimo
rodikliams stebėti; - nacionaliniai
statistikos biurai turėtų siekti sukurti visiems priimtiną Europos statistikos
sistemos metodiką, pagal kurią būtų apskaičiuojamas žaliavų suvartojimas
nacionaliniu lygmeniu. [1] COM(2010) 2020, COM(2011)
21. [2] Macroeconomic
modelling of sustainable development and the links between the economy and the
environment,.2011 m., Meyer, B. et al. [3] Guide to resource
efficiency in manufacturing: Experiences from improving resource efficiency in
manufacturing companies,
2012 m., Europe INNOVA. [4] Towards the Circular Economy: Economic and business rationale
for an accelerated transition, 2012 m., Ellen MacArthur Foundation. [5] http://ec.europa.eu/environment/resource_efficiency/re_platform/index_en.htm. [6] COM(2011) 571. [7] OL L 354, 2013 12 28,
p. 171–200. [8] Modelling the Economic
and Environmental Impacts of Change in Raw Material Consumption, 2014 m., Cambridge Econometrics et al. [9] COM(2014)
446. [10]
COM(2014)
440. [11] The opportunities to
business of improving resource efficiency 2013 m., AMEC et
al. [12] COM(2012) 60. [13] Žr. šio komunikato
priedą. [14] COM(2013) 207. [15] COM(2014) 168. [16] COM(2014) 167. [17] MEMO/13/110. [18] COM/2008/400. [19]http://ec.europa.eu/environment/resource_efficiency/documents/erep_manifesto_and_policy_recommendations_31-03-2014.pdf [20] COM(2013) 196 ir
Komisijos rekomendacija Nr. 2013/179/ES. [21] COM(2012) 225. [22] COM(2012) 173. [23] COM(2014) 446. [24] 7-oji aplinkosaugos
veiksmų programa. [25] SWD(2014)
207. [26] Tam tikra galutinių
atliekų dalis yra netinkama perdirbti, tad ją galima pašalinti sąvartynuose,
nes tuo metu nėra jokio alternatyvaus tvarkymo būdo. Ši dalis būtų ne didesnė
kaip 5 %. [27] Pvz., komunalinių atliekų
perdirbimo tiksliniam rodikliui galima taikyti keturis apskaičiavimo metodus.
Priklausomai nuo pasirinkto metodo, rezultatai gali gerokai skirtis (apie
20 %). [28] Direktyva 2000/59/EB. [29] COM(2014)
445. [30] COM(2013) 123. [31] COM(2013) 761. [32] COM(2011) 25. [33] COM(2013) 517. [34] RMC – tai suminis
rodiklis, kuriuo tonomis apskaičiuojamas visas ekonomikoje naudojamų
materialinių išteklių kiekis atsižvelgiant į importuojamiems gaminiams
naudojamų išteklių kiekį. Šiuo metu egzistuoja ES ir kai kurių valstybių narių
lygmens RMC. Šalys, kurių RMC dar nėra, kol kas gali naudoti medžiagų vidaus
vartojimo rodiklį. [35] SWD (2014) 211. [36] Suinteresuotosios šalys pirmenybę teikė RMC kaip
išteklių naudojimo rodikliui, nes jis fiksuoja tiek importuojamiems, tiek
viduje pagamintiems gaminiams sunaudotus išteklius, tad galima objektyviai
palyginti abu išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius. [37] Nauji plieno ir aliuminio sektorių tyrimai parodė,
kad žaliavų išlaidos sudaro apie 30–40 % išlaidų struktūros, daugiau nei
tarkim darbo išlaidos. [38] COM(2014) 130, 19.3.2014; COM(2014) 130, „Pažangaus,
tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ rezultatų apžvalga“,
2014 3 19. [39] http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/europe_2020_indicators/ree_scoreboard.