KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl Direktyvos 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą įgyvendinimo

(„ES mėlynoji kortelė“)

Tinkamai valdomos migracijos politika, kuria siekiama pritraukti aukštos kvalifikacijos migrantus, gali padėti skatinti ekonomikos augimą ir konkurencingumą, mažinti darbo jėgos trūkumą ir kompensuoti dėl demografinio senėjimo patiriamas išlaidas.

ES mėlynosios kortelės direktyva[1] priimta siekiant palengvinti aukštos kvalifikacijos migrantų[2] ir jų šeimos narių atvykimą ir judumą, visoje ES suderinant atvykimo ir apsigyvenimo sąlygas ir numatant teisėtą statusą bei teises.

Didėjant visuotinei konkurencijai dėl talentingų žmonių ES mėlynąja kortele siekiama padaryti ES patrauklesnę aukštos kvalifikacijos darbuotojams iš viso pasaulio ir stiprinti žinių ekonomiką. Be to, direktyva siekiama kuo labiau sumažinti protų nutekėjimą besivystančiose ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse ir skatinti apykaitinę ir laikiną migraciją.

Valstybės narės turėjo iki 2011 m. birželio 19 d. perkelti direktyvą į nacionalinės teisės aktus. Komisija pradėjo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieš 20 valstybių narių[3], kurios laiku neperkėlė direktyvos į nacionalinės teisės aktus. Visos procedūros jau yra užbaigtos.

Visos valstybės narės, kurioms direktyva privaloma[4], dabar gali išduoti ES mėlynąsias korteles. Be to, daugelis valstybių narių turi nacionalines strategijas, kurių tikslas pritraukti aukštos kvalifikacijos migrantus[5]. Kai kurios valstybės narės[6] nustatė priimamų aukštos kvalifikacijos migrantų skaičiaus apribojimus, o kitos[7] priėmė arba toliau taikė palankesnes nuostatas dėl konkrečių direktyvos nuostatų.

Šiuo komunikatu[8] Komisija vykdo įsipareigojimą pateikti ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Mėlynosios kortelės direktyvos[9]. Pirma, jame įvertinami pagrindiniai aspektai, susiję su ES mėlynosios kortelės patrauklumu, po to trumpai apžvelgiama, kaip priemonės įgyvendintos nacionalinės teisės aktuose. Kiek įmanoma ypač daug dėmesio skiriama nacionalinių sistemų poveikiui aukštos kvalifikacijos migrantams (3 straipsnio 4 dalis), leidimo atvykti kriterijams (5 straipsnis) ir apsigyvenimo kitose valstybėse narėse sąlygoms (18 straipsnis).

1. ES mėlynosios kortelės patrauklumas 1.1. Statistiniai duomenys

Kadangi dauguma valstybių narių[10] vėlavo perkelti mėlynosios kortelės sistemą į nacionalinę teisę, 2012 m. ji buvo taikoma tik kelis mėnesius. Nepaisant vėlavimo, 2012 m. išduotos 3 664 mėlynosios kortelės ir leista atvykti 1 107 šeimos nariams[11].

Iš 1 lentelės matyti, kad 2012 m. daugiausia mėlynųjų kortelių išdavė Vokietija – 2 584 (70,52 proc.), Ispanija – 461 (12,58 proc.) ir Liuksemburgas – 183 (4,99 proc.). PL, PT ir FI išdavė po dvi mėlynąsias korteles, NL ir HU – 1, o BE, CY, EL ir MT – nė vienos[12]. Kipre nustatytas nulinis leidimų atvykti skaičius.

2013 m. išduotų ES mėlynųjų kortelių skaičius išaugo bent iki 15 261[13]. Daugumą ES mėlynųjų kortelių išdavė Vokietija (14 197)[14], Liuksemburgas (306) ir Prancūzija (304).

Iš 2 lentelės matyti, kad 2012 m. dauguma mėlynųjų kortelių buvo išduotos aukštos kvalifikacijos migrantams iš Azijos (1 886), po to eina migrantai iš Rytų Europos (463), Šiaurės Amerikos (380), Pietų Amerikos (278), Pietų Europos (227), Šiaurės Afrikos (174) ir Centrinės Amerikos (118). Tik 78 aukštos kvalifikacijos darbuotojai atvyko iš kitų Afrikos šalių. Migrantams iš Okeanijos išduotos 38 mėlynosios kortelės.

2012 m. iš 96 šalių pagrindinės kilmės šalys buvo Indija (699), Kinija (324), Rusija (271), Jungtinės Amerikos Valstijos (313) ir Ukraina (149). Pirmieji 2013 m. statistiniai duomenys, regis, patvirtina šį eiliškumą.

Žinomos tik 294 iš 3 664 (8,02 proc.)[15] mėlynosios kortelės turėtojų profesijos 2012 m., o to nepakanka, kad duomenys būtų reprezentatyvūs.

Vokietijoje per 2013 m. pirmus šešis mėnesius 6 131 migrantui buvo išduotos mėlynosios kortelės, iš kurių 4 442 (72,45 proc.) atvyko iki 2013 m.[16], ir tik 1 689 (27,55 proc.) buvo naujai atvykę[17].

Per pirmus devynis 2013 m. mėnesius Vokietijoje išduotos 8 888 mėlynosios kortelės, iš kurių 4 100 (46,13 proc.) trūkstamoms profesijoms[18] ir 4 788 (53,87 proc.) standartinėms profesijoms[19]. Šiuo laikotarpiu Vokietijoje 6 971 (78,43 proc.) mėlynoji kortelė išduota vyrams ir 1 914 (21,53 proc.) moterims[20].

Šiuo laikotarpiu Vokietijoje mėlynosios kortelės išduotos migrantams:

0–25 metų: 183 (2,06 proc.); 25–35 metų: 6 533 (73,50 proc.); 35–45 metų: 1 765 (19,86 proc.); 45–55 metų: 308 (3,47 proc.); 55–65 metų: 95 (1,07 proc.); 65 metų ir vyresniems: 4 (0,05 proc.). 1.2. Nacionalinės sistemos aukštos kvalifikacijos migrantams (3 straipsnio 4 dalis)[21]

Daugelis valstybių narių be ES mėlynosios kortelės turi nacionalinę politiką, skirtą pritraukti aukštos kvalifikacijos migrantams[22].

Kai kurios valstybės narės dėmesį sutelkė į tam tikras asmenų grupes[23] arba konkrečias profesines sritis, kuriose yra konkretus darbo jėgos poreikis ir trūkumas[24]. Dauguma jų save pristato paskirties šalimis aukštos kvalifikacijos darbuotojams ir sudaro lengvesnes sąlygas jiems atvykti, pavyzdžiui, užtikrina leidimų ir vizų išdavimą skubos tvarka, taiko bendrų imigracijos reikalavimų ir darbo rinkos tyrimų išimtis, rengia informacines kampanijas ir kitas iniciatyvas. Valstybės narės taiko įvairias sistemas – nuo balais grindžiamų sistemų iki darbdavių valdomų, paklausa grindžiamų sistemų.

Kai kurių tokią nacionalinę politiką vykdančių valstybių narių migrantų bendruomenėse yra daugiau aukštos kvalifikacijos migrantų[25], palyginti su kai kuriomis tokios politikos neturinčiomis valstybėmis narėmis[26].

3 lentelėje matyti, kad kai kuriose valstybėse narėse aukštos kvalifikacijos darbuotojams skirtos nacionalinės sistemos gali turėti įtakos ES mėlynųjų kortelių išdavimui. 2012 m. Nyderlanduose išduoti 5 514 nacionaliniai leidimai ir tik viena mėlynoji kortelė; Prancūzijoje – 3 030 nacionalinių leidimų ir 77 mėlynosios kortelės; Austrijoje – 1 158 nacionaliniai leidimai ir 124 mėlynosios kortelės; Estijoje – 1 136 nacionaliniai leidimai ir 461 mėlynoji kortelė; Suomijoje – 1 748 nacionaliniai leidimai ir 2 mėlynosios kortelės.

Priešingos tendencijos pastebimos Vokietijoje – 210 nacionalinių leidimų ir 2 584 mėlynosios kortelės; Liuksemburge – 21 nacionalinis leidimas ir 183 mėlynosios kortelės; Rumunijoje – nė vieno nacionalinio leidimo ir 46 mėlynosios kortelės.

1.3. Leidimų atvykti skaičius (6 straipsnis)

Nors dauguma valstybių narių nenustatė leidimų atvykti aukštos kvalifikacijos darbuotojams skaičiaus, kai kurios valstybės narės[27] numatė šią galimybę pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 79 straipsnio 5 dalį. Leidimų atvykti skaičius nustačiusios valstybės narės tai padarė skirtingais būdais. Valstybės narės privalo pranešti apie priimtas priemones, kuriomis nustatomas leidimų atvykti skaičius[28].

Kai kuriose valstybėse narėse[29] leidimų atvykti skaičius apskaičiuojamas kaip nacionalinės darbo jėgos ar gyventojų procentinė dalis arba atsižvelgiant į nedarbo lygį ar darbo rinkos reikalavimus, taip pat kartais pagal regioną ar specializaciją. Keliose valstybėse narėse[30] leidimų atvykti skaičių kas vienus ar dvejus metus nustato atitinkami ministrai.

Tik dvi valstybės narės informavo Komisiją apie leidimų atvykti skaičių[31].

1.4. Etiškas įdarbinimas (3 straipsnio 3 dalis ir 8 straipsnio 4 dalis)

Nė viena valstybė narė su trečiąja šalimi nėra sudariusi susitarimo, kuriame būtų išvardijamos profesijoms, kurioms šis susitarimas neturėtų būti taikomas, siekiant užtikrinti etišką įdarbinimą sektoriuose, kuriuose trūksta darbuotojų besivystančiose šalyse.

BE, CY, DE[32], EL, LU ir MT į nacionalinę teisę perkėlė galimybę atmesti prašymą, siekiant užtikrinti etišką įdarbinimą tokiuose sektoriuose. Šią nuostatą taikančios valstybės narės privalo pranešti savo sprendimus[33]. Nepranešta apie prašymus, atmestus dėl šių priežasčių.

Kadangi šiuo metu ES mėlynųjų kortelių aukštos kvalifikacijos migrantams iš mažiausiai išsivysčiusių šalių išduodama nedaug, protų nutekėjimo rizika šiose šalyse tebėra nedidelė. Tačiau vidutines pajamas gaunančiose besivystančiose šalyse rizika gali būti didesnė. Kai kurios valstybės narės[34] protų nutekėjimo ir protų apykaitos problemą sprendžia nacionaliniais teisės aktais, dvišaliais susitarimais ir (arba) bendradarbiaudamos su kilmės šalimis.

2. Perkėlimas į valstybių narių nacionalinę teisę 2.1. Sąvokos (2 straipsnis)

Dauguma valstybių narių yra numatę „aukštos kvalifikacijos darbo“, „aukštos profesinės kvalifikacijos“, „aukštojo mokslo kvalifikacijos“, „profesinės patirties“ ir „reglamentuojamos profesinės veiklos“ sąvokas, tačiau yra terminologijos ir taikymo apimties skirtumų, taip pat yra skirtumų valstybėse narėse, turinčiose federalinę struktūrą.

DE[35], EE, EL, ES, FR, LT, LU, MT, PL, PT, SE ir SK nusprendė taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, pagal kurią aukštai profesinei kvalifikacijai patvirtinti užtenka penkerių metų atitinkamos profesinės patirties, kurios lygis atitinka aukštojo mokslo kvalifikaciją[36].

2.2. Leidimo atvykti kriterijai ir darbo užmokesčio riba (5 straipsnis)

Visos valstybės narės reikalauja turėti galiojančią darbo sutartį arba įpareigojantį darbo pasiūlymą, tačiau Vokietijoje ir Latvijoje nėra aiškaus reikalavimo dėl minimalios vienų metų trukmės[37].

Visos valstybės narės reikalauja turėti galiojantį kelionės dokumentą, tačiau tik CY, EL, FI, LT, MT, PT ir SE pasinaudojo galimybe reikalauti, kad kelionės dokumentų galiojimo laikotarpis apimtų bent pradinę leidimo gyventi galiojimo trukmę. Kaip nustatyta direktyvoje, visos valstybės narės, išskyrus Ispaniją, kur nėra atitinkamos nuostatos, reikalauja turėti sveikatos draudimą. Dauguma valstybių narių[38] reikalauja, kad pareiškėjas nekeltų grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar sveikatai.

Dauguma valstybių narių nusprendė pasinaudoti 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybe reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų savo adresą valstybėje narėje[39]. AT, BE ir NL reikalauja pranešti apie bet kokį adreso pasikeitimą. IT ir LU reikalauja pateikti įrodymą, kad būstas yra tinkamas.

Pagal 5 straipsnio 3 dalį dauguma valstybių narių darbo užmokesčio ribą nustato nominaliai 1,5 didesnę už vidutinį metinį bruto darbo užmokestį, tačiau kai kurios pasinaudojo galimybe pagal direktyvą nustatyti aukštesnes ribas[40]. Dauguma valstybių narių apskaičiavimo metodą nustatė savo teisės aktuose[41]. LV, EE, HU, SK ir LT apskaičiuoja ribą pagal vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį. Kai kurios valstybės narės riboms apskaičiuoti naudoja kitas formules ar kriterijus, o ne vidutinį metinį bruto darbo užmokestį[42]. Dauguma valstybių narių, regis, naudoja nacionalinius duomenis darbo užmokesčio ribai nustatyti. Valstybės narės raginamos naudoti Eurostato duomenis[43] bent kaip atskaitos tašką[44].

Valstybės narės privalo nustatyti ir paskelbti atitinkamas darbo užmokesčio ribas. Tačiau iš Komisijos atliktos ES migracijos portale[45] ir nacionalinėse svetainėse paskelbtos informacijos peržiūros rezultatų matyti, kad daugelyje valstybių narių darbo užmokesčio ribos nėra skelbiamos ar atnaujinamos, jas sudėtinga rasti arba jos skelbiamos tik nacionaline kalba[46]. Valstybės narės nepranešė Komisijai apie darbo užmokesčio ribas ar metinius atnaujinimus. Direktyvoje Komisija raginama įvertinti darbo užmokesčio ribų tinkamumą[47], o tai ji gali padaryti, tik jei apie tas ribas kasmet pranešama.

Palyginus turimas minimalaus darbo užmokesčio ribas su Eurostato ir EBPO vidutinio metinio bruto darbo užmokesčio duomenimis matyti, kad kai kuriose valstybėse narėse riba gali neatitikti minimalaus 1,5 didesnio už vidutinį metinį bruto darbo užmokestį lygio (4 lentelė).

CY, DE, EE, EL, ES, HU, LU, MT ir PT į nacionalinę teisę perkėlė galimybę taikyti darbo užmokesčio ribą, kuri būtų bent 1,2 karto didesnė už vidutinį metinį bruto darbo užmokestį profesijoms, kurias turinčių migrantų darbuotojų ypač trūksta ir kurios priklauso ISCO pagrindinėms 1 ir 2 grupėms. Kaip žinoma, tik DE, EE, HU ir LU veiksmingai pasinaudojo šia nukrypti leidžiančia nuostata, pagal kurią galima nustatyti žemesnę darbo užmokesčio ribą, tačiau nė viena iš jų neperdavė Komisijai būtino metinio profesijų, kurioms nuspręsta taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, sąrašo.

2.3. ES mėlynosios kortelės galiojimo laikotarpis (7 straipsnio 2 dalis)

Valstybės narės savo teisės aktuose turi nustatyti standartinį ES mėlynosios kortelės galiojimo laikotarpį, kuris gali būti nuo vienų iki ketverių metų ir kuris iš esmės taikomas visiems prašymams ir galiojimo pratęsimams atitinkamoje valstybėje narėje.

Išimtiniais atvejais jei darbo sutartis sudaryta trumpesniam laikotarpiui nei šis, ES mėlynoji kortelė išduodama arba jos galiojimas pratęsiamas darbo sutarties laikotarpiui ir dar trims mėnesiams. Mažiausia ES mėlynosios kortelės galiojimo trukmė – vieni metai, nes tai yra mažiausia privalomos darbo sutarties arba darbo pasiūlymo trukmė[48]. Galimybė pratęsti ES mėlynosios kortelės galiojimą direktyvoje numanoma ir nėra apribojimų tol, kol tenkinamos sąlygos[49].

Standartinis vienų metų ES mėlynosios kortelės galiojimo laikotarpis[50] taikomas BG, CY, ES, LT, MT ir PT, o 13 mėnesių laikotarpis – BE. AT, CZ, EL, FI, IT, LU, PL, RO, SE ir SI nustatė dvejų metų laikotarpį, o EE – dvejų metų ir trijų mėnesių. FR ir SK nustatė trejų metų, o DE, HU ir NL – ketverių metų laikotarpį. Latvijoje numatytas penkerių metų laikotarpis.

Beveik visose valstybėse narėse[51], jei darbo sutartis ar įpareigojantis darbo pasiūlymas sudaryti trumpesniam laikotarpiui nei standartinis galiojimo laikotarpis, ES mėlynoji kortelė išduodama arba jos galiojimas pratęsiamas darbo sutarties laikotarpiui ir dar trims mėnesiams. Galiojimo pratęsimo atveju, jeigu darbo sutartis sudaryta trumpiau nei metams, tai galėtų reikšti, kad ES mėlynoji kortelė išduota trumpesniam nei vienų metų laikotarpiui. Pradinė trumpesnė nei vienų metų darbo sutartis ar darbo pasiūlymas privalo būti atmesti[52]. Italija atskyrė neribotos trukmės darbo sutartis, kurių atveju nustatytas kortelės galiojimo laikotarpis dveji metai, nuo visų kitų sutarčių, kurių atveju galiojimo laikotarpis yra darbo sutarties galiojimo laikotarpis ir dar trys mėnesiai.

Visos valstybės narės[53] regis leidžia pratęsti galiojimo laikotarpį, tačiau kai kurios yra nustačiusios skirtingą (ilgesnį) galiojimo pratęsimo laikotarpį, nei pradinis ES mėlynosios kortelės galiojimo laikotarpis, ir netaiko vieno standartinio galiojimo laikotarpio. Švedija nustatė, kad bendras pradinis mėlynosios kortelės laikotarpį ir pratęsimas neturi viršyti ketverių metų.

2.4. Darbo rinkos tyrimas (8 straipsnio 2 dalis)[54]

AT, BE, BG, CY, ES, HU, IT, LU, MT, PL, SK ir SI į nacionalinę teisę perkėlė galimybę atlikti darbo rinkos tyrimą. Dauguma valstybių narių[55] nusprendė taikyti galimybę patikrinti, ar atitinkamos laisvos darbo vietos negalėtų užimti tos valstybės ar ES darbuotojai.

2.5. ES mėlynosios kortelės panaikinimas arba jos galiojimo nepratęsimas (9 straipsnis)

Galimybę[56] panaikinti ES mėlynąją kortelę arba nepratęsti jos galiojimo dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių yra numačiusios beveik visos valstybės narės[57]. AT, BE, ES, FI, FR ir IT tai reglamentuojama bendrosiomis nuostatomis arba atvykimo sąlygomis. AT, BE, BG, DE, EE, IT, NL, PL ir SK pakeitė viešosios tvarkos terminą (angl. iš „public policy“ į „public order“), o AT, BE, BG, EL, FR, IT ir PL nemini termino „visuomenės sveikata“.

Dauguma valstybių narių[58] taiko galimybę panaikinti ES mėlynąją kortelę arba nepratęsti jos galiojimo, kai ES mėlynosios kortelės turėtojas neturi pakankamai lėšų, kad išlaikytų save ir savo šeimos narius, nesinaudodamas atitinkamos valstybės narės socialinės paramos sistema[59].

BE, BG, CY, EE, ES, HU, MT ir PL taiko galimybę panaikinti ES mėlynąją kortelę arba nepratęsti jos galiojimo, jei atitinkamas asmuo nėra pranešęs savo adreso[60]. CY, CZ, EE, EL, MT, RO ir SK taiko galimybę panaikinti ES mėlynąją kortelę arba nepratęsti jos galiojimo, kai ES mėlynosios kortelės turėtojas kreipiasi dėl socialinės paramos, jei iš anksto buvo pateikta atitinkama rašytinė informacija šiuo klausimu[61].

2.6. Prašymai dėl leidimo atvykti (10 straipsnis)

Dauguma valstybių narių reikalauja, kad migrantas pateiktų prašymą išduoti ES mėlynąją kortelę. CY, ES, FR, IT ir MT reikalauja, kad tai padarytų darbdavys. BE ir LV prašymus turi pateikti ir migrantas, ir darbdavys, o NL, AT, PT ir SI – arba migrantas, arba darbdavys. AT ir NL prašymą gali pateikti advokatas.

Dauguma valstybių narių[62] numato, kad prašymai gali būti svarstomi ir nagrinėjami, kai pareiškėjas arba dar negyvena valstybės narės teritorijoje, arba joje jau gyvena, turėdamas galiojantį leidimą gyventi arba nacionalinę ilgalaikę vizą[63]. Dauguma valstybių narių[64] taikė nukrypti leidžiančią nuostatą, pagal kurią prašymus galima pateikti, kai prašytojas neturi galiojančio leidimo gyventi, tačiau valstybės narės teritorijoje yra teisėtai (10 straipsnio 3 dalis). Liuksemburgas ir Švedija taiko 10 straipsnio 4 dalyje numatytą nukrypti leidžiančios nuostatos sustabdymą ir numatė, kad prašymą galima pateikti tik esant už teritorijos ribų[65].

2.7. Procedūrinės apsaugos priemonės (11 straipsnis)

Dauguma valstybių narių nustatė 90 dienų sprendimo dėl visiškai užpildytų prašymų priėmimo ir rašytinio pranešimo prašytojui pateikimo terminą[66], o kai kurios nustatė trumpesnius terminus: 60 dienų (EE, LT ir PT; SK ir PL – sudėtingiems atvejams), 56 (AT), 45 (ES), 30 (LV, RO ir SI; SK ir PL nesudėtingiems atvejams) ir 7 (BG). Dauguma valstybių narių nustatė pasekmes, jei sprendimas nepriimamas iki šio laikotarpio pabaigos[67], o BE, EL, IT ir PL numatė galimybę pratęsti terminą.

Jei pateikiamas ne visiškai užpildytas prašymas, dauguma valstybių narių yra nustačiusios terminą, per kurį reikia pateikti papildomą informaciją, ir sustabdo prašymo nagrinėjimo laikotarpį. Visos valstybės narės numatyto rašytinį pranešimą, jeigu priimamas sprendimas atmesti, nepratęsti galiojimo laikotarpio arba panaikinti, ir nurodo teisių gynimo procedūrų terminus.

2.8. Teisės

Galimybė patekti į darbo rinką (12 straipsnis)

Dauguma valstybių narių[68] pasirinko galimybę, pagal kurią praėjus pirmiesiems dvejiems metams, per kuriuos buvo ribojama galimybė patekti į darbo rinką, asmeniui, siekiančiam gauti aukštos kvalifikacijos darbą, taikomos tokias pat sąlygas kaip ir valstybės narės piliečiams.

Beveik visos valstybės narės[69] reikalauja, kad kompetentingos institucijos suteiktų leidimą, jeigu per pirmus dvejus metus pasikeičia darbdavys. Daugelis valstybių narių[70] reikalauja pranešti apie pasikeitimus, kurie turi įtakos atvykimo sąlygoms, arba pateikti išankstinį leidimą šiems pasikeitimams.

Laikinas nedarbas (13 straipsnis)

Šias nuostatos į nacionalinę teisę perkėlė dauguma valstybių narių. Kai kurios valstybės narės taiko palankesnes teisės aktų nuostatas arba jas taiko tik priverstiniam nedarbui.

Vienodų sąlygų taikymas (14 straipsnis)

Nuostatas dėl vienodų sąlygų taiko dauguma valstybių narių, nors skiriasi taikymo sritis, kai kuriose valstybėse narės nuostatos nėra aiškiai perkeltos į nacionalinę teisę ir kai kurios valstybės narės taiko palankesnes teisės aktų nuostatas[71].

CY, DE, EL, ES, FI, LU, MT, PL ir RO pasirinko galimybę taikyti galimus apribojimus švietimui ir profesiniam mokymui, taip pat galimybei naudotis prekėmis ir paslaugomis. AT, BE, CY, CZ, DE, EL, FI, LT, LU, MT, NL, PL ir RO pasirinko galimybę nustatyti būtinas konkrečias sąlygas galimybei įstoti į universitetą arba aukštojo mokslo įstaigą.

Dauguma valstybių narių[72] nepasirinko galimybės apriboti vienodų sąlygų taikymo, kai ES mėlynosios kortelės turėtojas persikelia į antrą valstybę narę ir teigiamas sprendimas dėl ES mėlynosios kortelės išdavimo dar nepriimtas.

Šeimos nariai (15 straipsnis)

2012 m. mėlynosios kortelės turėtojų šeimos nariams išduoti 1 107 leidimai. 2013 m. Vokietijoje prie ES mėlynosios kortelės turėtojų prisijungė mažiausiai 1 421 sutuoktinis ir 899 vaikai[73]. Tačiau dauguma mėlynosios kortelės turėtojų yra jaunesni nei 35 metų ir daugelis dar nėra sukūrę šeimos[74]. Komisija tai toliau nagrinės.

ES ilgalaikio gyventojo statusas (16 ir 17 straipsniai)

AT, BG, CY, DE, EE, ES, EL, LT, MT, LV, NL ir RO nusprendė taikyti 16 straipsnio 5 dalyje numatytą galimybę apriboti nuo Direktyvos 2003/109/EB nukrypti leidžiančias nuostatas dėl buvimo už Bendrijos teritorijos ribų laikotarpių.

2.9. Apsigyvenimas kitose valstybėse narėse (18 ir 19 straipsniai)

ES mėlynosios kortelės turėtojas, norintis persikelti į kitą valstybę narę, praėjus aštuoniolikai mėnesių teisėto gyvenimo pirmojoje valstybėje, privalo pateikti prašymą išduoti ES mėlynąją kortelę antrojoje valstybėje narėje. Praktiškai tai reiškia, kad reikia iš naujo įvertinti, ar mėlynosios kortelės turėtojas atitinka antrojoje valstybėje narėje taikomas sąlygas.

Leidimo atvykti sąlygos valstybėse narėse šiek tiek skiriasi, o darbo užmokesčio ribos labai skiriasi.

Kol kas neįmanoma įvertinti ES mėlynosios kortelės aspekto, susijusio su judumu Sąjungos viduje, poveikio, nes dauguma ES mėlynosios kortelės turėtojų dar neišbuvo privalomo 18 mėnesių laikotarpio.

3. Išvados ir tolesni veiksmai

Valstybėse narėse išduodamų ES mėlynųjų kortelių skaičius labai skiriasi. Valstybės narės dydis ir jos ekonominė padėtis gali turėti įtakos jos patrauklumui, tačiau tai iki galo nepaaiškina didelių skirtumų. Atsakymą taip pat galima rasti išnagrinėjus valstybių narių, labai skirtingai taikančių ir skatinančių išduoti mėlynąją kortelę, priimtus politikos sprendimus.

Dėl ES mėlynosios kortelės direktyvos buvo sutarta ir ji buvo priimta prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai. Pagal ankstesnę sistemą reikėjo vienbalsio pritarimo Taryboje, o ne kvalifikuotos balsų daugumos kaip šiuo metu, taip pat Europos Parlamentas nebuvo vienas iš teisės aktų leidėjų. Todėl derybos dėl Komisijos pasiūlymo buvo ilgos ir sudėtingos. Taigi direktyvoje nustatyti tik būtiniausi standartai, o neprivalomomis nuostatomis ir nuorodomis į nacionalinės teisės aktus valstybėms narėms paliekama didelė veikimo laisvė.

Daugelyje valstybių narių aukštos kvalifikacijos migrantams pritraukti skirtos nacionalinės sistemos konkuruoja su ES mėlynąją kortele ir tarpusavyje. Vis dėlto, kai kurios valstybės narės jau priėmė ES mėlynajai kortelei palankų politinį sprendimą ir rezultatai matyti iš išduotų mėlynųjų kortelių skaičiaus. Kai kurios valstybės narės pirmenybę teikia nacionalinėms sistemoms.

Nors 2012–2013 m. daugumoje valstybių narių mėlynųjų kortelių skaičius išaugo, dar per anksti daryti išvadas dėl ES mėlynosios kortelės poveikio pritraukiant kvalifikacijos migrantus į ES. Komisija susirūpinusi dėl perkėlimo į nacionalinę teisę trūkumų, mažos darnos, ribotų teisių ir judumo ES viduje kliūčių.

Šioje ataskaitoje parodoma, kad valstybės narės paprastai perduoda per mažai duomenų ir nepakankamai praneša apie priemones, kurių ėmėsi taikydamos šią direktyvą, pvz., apie leidimų atvykti skaičių, darbo rinkos tyrimus, etikos reikalavimus, darbo užmokesčio ribas[75]. Kad ES mėlynosios kortelės sistema veiktų, pavyzdžiui, judumo ES viduje srityje, ir kad būtų galima įvertinti jos patrauklumą, būtina turėti patikimus, išsamius ir naujausius duomenis.

Nustatyta nemažai direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę trūkumų. Komisija dės daugiau pastangų, siekdama užtikrinti, kad direktyva visoje ES būtų teisingai perkelta į nacionalinę teisę ir įgyvendinta. Praėjus trejiems metams nuo direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę galutinio termino pats laikas užtikrinti, kad ji būtų kuo veiksmingesnė. Siekdama šio tikslo, Komisija rengs susitikimus su valstybėmis narėmis ir, jei reikia, pasinaudos savo galiomis pagal Sutartį.

Galiausiai, potencialūs aukštos kvalifikacijos migrantai ir darbdaviai turėtų būti geriau informuojami apie ES mėlynąją kortelę. Komisija kuo geriau išnaudos esamas interneto svetaines, pavyzdžiui, ES imigracijos portalą, ji skatina valstybes nares geriau teikti informaciją ir tinkamais būdais didinti informuotumą.

Remiantis turima informacija ir atsižvelgiant į tai, kad direktyva taikoma trumpą laiką, šiuo metu pakeitimų nesiūloma.

1 lentelė. ES mėlynosios kortelės 2012 ir 2013 m.

ES mėlynosios kortelės pagal sprendimo rūšį || || Priimti ES mėlynosios kortelės turėtojų šeimos nariai pagal sprendimo rūšį

|| Išduotos || Pratęstas galiojimo laikotarpis || Panaikintos || || Išduotos || Pratęstas galiojimo laikotarpis || Panaikintos

|| 2012 m. || 2013 m. || 2012 m. || 2013 m. || 2012 m. || 2013 m. || || 2012 m. || 2013 m. || 2012 m. || 2013 m. || 2012 m. || 2013 m.

Iš viso || 3 664 || 15 261 || 146 || 170 || 1 || 0 || || 1 107 || 2 || 108 || 0 || 0 || 0

BE || 0 || 5 || : || || : || || || 0 || || 0 || || 0 ||

BG || 15 || 25 || 0 || || 0 || || || 5 || || 0 || || 0 ||

CZ || 62 || 74 || 1 || 25 || 0 || || || 35 || || 0 || || 0 ||

DE || 2 584 || 14 197 || 0 || || : || || || 270 || || 0 || || : ||

EE || 16 || 12 || 0 || 0 || 0 || 0 || || 18 || 2 || 0 || 0 || 0 || 0

EL || 0 || 0 || || || || || || : || || : || || : ||

ES || 461 || d. n. || 91 || || 0 || || || 385 || || 82 || || 0 ||

FR || 126 || 304 || 49 || 133 || || || || : || || : || || : ||

IT || 6 || 112 || : || || : || || || : || || : || || : ||

CY || 0 || 0 || 0 || || 0 || || || 0 || || 0 || || 0 ||

LV || 17 || 13 || 0 || 12 || 0 || || || 8 || || 0 || || 0 ||

LT || Galioja: 2013 m. || 40 || || || || || || || || || || ||

LU || 183 || 306 || 0 || || 0 || || || 223 || || 0 || || 0 ||

HU || 1 || 3 || 0 || || 0 || || || 0 || || 0 || || 0 ||

MT || 0 || d. n. || 0 || || 0 || || || 0 || || 0 || || 0 ||

NL || 1 || d. n. || 0 || || 0 || || || 0 || || 0 || || 0 ||

AT || 124 || d. n. || 5 || || 0 || || || 155 || || 25 || || 0 ||

PL || 2 || 27 || 0 || || 0 || || || 0 || || 0 || || 0 ||

PT || 2 || d. n. || 0 || || 0 || || || 0 || || : || || : ||

RO || 46 || 119 || 0 || || 0 || || || : || || : || || : ||

SI || 9 || d. n. || 0 || || 1 || || || 3 || || 1 || || 0 ||

SK || 7 || 8 || 0 || || 0 || || || 5 || || 0 || || 0 ||

FI || 2 || 5 || 0 || || 0 || || || 0 || || 0 || || 0 ||

SE || Galioja: 2013 m. || 2 || || 0 || || 0 || || || 0 || || 0 || || 0

HR || Galioja: 2013 m. || 9 || || || || || || || || || || ||

Šaltiniai:              

Eurostatas, ES mėlynosios kortelės pagal sprendimo rūšį, profesiją ir pilietybę [migr_resbc1]; priimti ES mėlynosios kortelės turėtojų šeimos nariai pagal sprendimo rūšį ir pilietybę [migr_resbc2]; duomenys gauti 2014 m. balandžio 16 d.

2013 m. duomenys: EMT Ad Hoc užklausa (atsakymų pateikimo terminas – 2014 m. vasario 20 d.); tiesioginiai ryšiai su kai kuriomis valstybėmis narėmis.

Pastabos dėl 2013 m. duomenų:   

LT, RO: negalutiniai duomenys

d. n. – dar nepateikta        

2 lentelė. ES mėlynosios kortelės pagal pilietybę, 2012 m.

Iš viso ||  3 664 || || ||

Azija ||  1 886    || || ||

|| || || Pietų Azija[76] ||  869 

|| || || Rytų Azija[77] ||  489   

|| || || Vakarų Azija[78] ||  410   

|| || || Pietryčių Azija[79] ||  99  

|| || || Vidurinė Azija[80] ||  19   

Šiaurės ir Pietų Amerika ||  783    || || ||

|| || || Šiaurės Amerika[81] ||  380   

|| || || Pietų Amerika[82] ||  278   

|| || || Centrinė Amerika[83] ||  118   

|| || || Karibų valstybės[84] ||  7 

Europa ||  690    || || ||

|| || || Rytų Europa[85] ||  463   

|| || || Pietų Europa[86] ||  227   

Afrika ||  252    || || ||

|| || || Šiaurės Afrika[87] ||  174   

|| || || Vidurio Afrika[88] ||  35  

|| || || Pietų Afrika[89] ||  18   

|| || || Vakarų Afrika[90] ||  15   

|| || || Rytų Afrika[91] ||  10  

Okeanija[92] ||  38  || || ||

Likusi pasaulio dalis ||  15    || || ||

|| || || Nežinoma ||  9   

|| || || Be pilietybės ||  6   

Šaltinis: Eurostatas, ES mėlynosios kortelės pagal sprendimo rūšį, profesiją ir pilietybę [migr_resbc1].

3 lentelė. Palyginimas su nacionalinėmis aukštos kvalifikacijos darbuotojų įdarbinimo sistemomis

|| Pirmieji leidimai pagal nacionalines sistemas || || Mėlynosios kortelės

|| 2008 m. || 2009 m. || 2010 m. || 2011 m. || 2012 m. || || 2012 m. || 2013 m.

Iš viso || 16 157 || 14 980 || 16 999 || 19 604 || 19 988 || || 3 664 || 15 261

BE || 3 577 || 1 202 || 106 || 119 || 98 || || 0 || 5

BG || || || || 0 || 0 || || 15 || 25

CZ || || 18 || 0 || 0 || 69 || || 62 || 74

DE || 96 || 119 || 122 || 177 || 210 || || 2 584 || 14 197

EE || || || 0 || 0 || 0 || || 16 || 12

EL || 0 || 0 || 0 || 0 || 0 || || 0 || 0

ES || 2 884 || 2 071 || 1 244 || 1 650 || 1 136 || || 461 || d. n.

FR || 1 681 || 2 366 || 2 554 || 3 148 || 3 030 || || 126 || 304

IT || || || 1 984 || 1 563 || 1 695 || || 6 || 112

CY || 393 || 436 || 634 || 551 || 600 || || 0 || 0

LV || || 85 || 114 || 97 || 106 || || 17 || 13

LT || || || 138 || 186 || 225 || || Galioja: 2013 m. || 40

LU || || 96 || 74 || 102 || 21 || || 183 || 306

HU || || || || 0 || 0 || || 1 || 3

MT || 0 || 0 || || 0 || 0 || || 0 || d.n.

NL || 6 411 || 4 895 || 5 531 || 5 594 || 5 514 || || 1 || d. n.

AT || 827 || 575 || 668 || 868 || 1 158 || || 124 || d. n.

PL || || || 12 || || 314 || || 2 || 27

PT || 288 || 307 || 342 || 282 || 313 || || 2 || d. n.

RO || || || || 0 || 0 || || 46 || 119

SI || 0 || 0 || || 0 || 0 || || 9 || d. n.

SK || || 0 || || 0 || 0 || || 7 || 8

FI || || || || 861 || 748 || || 2 || 5

SE || || 2 810 || 3 476 || 4 406 || 4 751 || || Galioja: 2013 m. || 2

HR || || || || || || || Galioja: 2013 m. || 9

Šaltiniai:              

Eurostatas, ES mėlynosios kortelės pagal sprendimo rūšį, profesiją ir pilietybę [migr_resbc1]; duomenys gauti 2014 m. balandžio 16 d.

2013 m. duomenys: EMT Ad Hoc užklausa (atsakymų pateikimo terminas – 2014 m. vasario 20 d.); tiesioginiai ryšiai su kai kuriomis valstybėmis narėmis.

Duomenys apie nacionalines sistemas. Eurostatas, Atlyginamos veiklos priežastys – aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Pirmi leidimai, išduoti užsiimti atlyginama veikla pagal priežastį, galiojimo trukmę ir pilietybę [migr_resocc]; duomenys gauti 2014 m. vasario 17 d. LT – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Pastabos dėl 2013 m. duomenų:

LT, RO: negalutiniai duomenys

d. n. – dar nepateikta        

4 lentelė. Darbo užmokesčio ribos (jei yra) ir santykiai, palyginti su kiekvienos valstybės narės metiniu bruto darbo užmokesčiu

[1] 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos direktyva 2009/50/EB, OL L 155, 2009 6 18, p. 17–19.

[2] Atsižvelgiant į tai, kad Direktyva netaikoma trečiųjų šalių piliečiams, kurie atvyksta į valstybę narę pagal įsipareigojimus, nustatytus tarptautiniame susitarime, sudarančiame palankesnes atvykimo ir laikino buvimo sąlygas tam tikrų kategorijų su prekyba ir investicijomis susijusiems fiziniams asmenims [3 straipsnio 2 dalies g punktas], ši ataskaita neapima 4 lygio aukštos kvalifikacijos paslaugų teikėjų kategorijų.

[3] AT, BE, BG, DE, EL, FR, IT, CY, LV, LT, LU, HU, MT, PL, PT, RO, SI, SK, FI ir SE.

[4] Visos valstybės narės, išskyrus DK, IE ir UK. Direktyvos įgyvendinimą Kroatijoje po jos įstojimo vis dar reikia įvertinti, tačiau direktyva įsigaliojo laiku 2013 m. liepos 1 d.

[5]  AT, BE, CZ, DE, EE, EL, ES, FI, FR, NL, LT, LU, SK, SI ir SE.

[6] BG, CY, EE, EL ir RO.

[7] AT, BE, CZ, DE, EL, FI, FR, HU, IT, LU, LV, NL, PT, SE ir SI.

[8] Komunikatas grindžiamas Komisijos užsakymu atliktu tyrimu.

[9] 21 straipsnis.

[10] 4 valstybės narės direktyvą perkėlė laiku, 5 – iki  2011 m. pabaigos, 8 –  2012 m. pirmą pusmetį, 5 – 2012 m. antrą pusmetį ir 2 – tik 2013 m.

[11] http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/population/data/database

[12] HR, LT, SE įsigaliojo 2013 m.

[13] Negalutiniai ir neišsamūs 15 valstybių narių duomenys, gauti iš EMT Ad Hoc užklausos (atsakymų pateikimo terminas – 2014 m. vasario 20 d.), ir palaikant tiesioginius ryšius su kelių valstybių narių migracijos institucijomis.    

[14] Negalutiniai DE duomenys.

[15] Duomenis pateikė tik BG, CZ, EE, FI, HU, IT, LV, PL, RO ir SI.

[16] Pastarieji mokėsi ar atliko praktiką Vokietijoje arba anksčiau turėjo kitą darbo leidimą ir vėliau pakeitė statusą.

[17] Šaltinis: Wanderungsmonitoring: Migration nach Deutschland, 1. Halbjahr 2013. http://www.bamf.de/SharedDocs/Anlagen/DE/Publikationen/Broschueren/wanderungsmonitoring-I-halbjahr-2013.html

[18] „Mangelberufe“ – tai profesijos, kurių, kaip nustatyta, labai trūksta Vokietijoje.

[19] „Regelberufe“ – visos kitos profesijos.

[20] Trijų lytis nežinoma.

[21] Daugiau informacijos: EMT tyrimas Attracting Highly Qualified and Qualified Third-Country Nationals, Synthesis Report, 2013 m., p. 16–21. http://ec.europa.eu/dgs/home-affairs/what-we-do/networks/european_migration_network/reports/docs/emn-studies/attracting/emnsr_attractinghqworkers_finalversion_23oct2013_publication.pdf

[22] BE, EE, FI, EL, IT, LT, LU, SK, SI ir SE turi konkrečias nuostatas platesnio masto migracijos politikos teisės aktuose. AT, CZ, DE, ES, FR, NL ir PT turi atskirą aukštos kvalifikacijos migrantams skirtą politikos sritį.

[23] Pvz., vyriausieji vadovai ir vadovaujantys darbuotojai, tyrėjai ir mokslininkai arba bendrovės viduje perkeliami darbuotojai.

[24] Pvz., informacinės ir ryšių technologijos, sveikatos priežiūra, universitetai, finansinės paslaugos arba inžinerija.

[25] 2012 m. 47 proc. Švedijos migrantų pagal UNESCO Tarptautinį standartizuotą švietimo klasifikatorių (ISCED) buvo priskirti 5–6 lygiams (universitetinis išsilavinimas ir (arba) daktaro laipsnis) ir 35 proc. turėjo ISCO 1–3 grupėms priskiriamą darbą (vadovai, specialistai, technikai ir jaunesnieji specialistai). Liuksemburge atitinkamai 54 proc. ir 53 proc. mėlynųjų kortelių išduota ISCED 5–6 lygiams ir ISCO 1–3 grupėms priskiriamų migrantų.

[26] CY, IT, LV, MT ir PL nepritraukia daug aukštos kvalifikacijos migrantų, išskyrus CY, kuriame 2012 m. 28 proc. migrantų buvo priskirti ISCED 5–6 lygiams.

[27] BG, CY, EE, EL, HU, MT, RO ir SI.

[28] 20 straipsnio 1 dalis.

[29] BG, EE, EL, HU, MT.

[30] EE, EL, HU, MT ir RO. Kipras draudžia atvykti aukštos kvalifikacijos darbuotojams, tačiau Ministrų taryba išimtiniais atvejais gali leisti jiems atvykti pagal sektorių, profesiją, specializaciją ir (arba) kilmės šalį (peržiūra galima po vienų metų).

[31] Kipre šiuo metu nustatytas skaičius lygus nuliui. Graikijoje nėra paklausos, todėl ji kol kas nepradėjo taikyti sistemos, kuria ministro sprendimu nustatomas didžiausias darbo vietų skaičius aukštos kvalifikacijos darbuotojams iš trečiųjų šalių.

[32] Vokietijoje numatyta galimybė pasinaudoti šia nukrypti leidžiančia nuostata priimant reglamentą (šiuo metu šia galimybe nesinaudojama).

[33] 20 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 4 dalis.

[34] Šaltinis: EMT tyrimas Attracting Highly Qualified and Qualified Third-Country Nationals, Synthesis Report, 2013 m., p. 23.

[35] Vokietijoje numatyta galimybė pasinaudoti šia nukrypti leidžiančia nuostata priimant reglamentą (šiuo metu šia galimybe nesinaudojama).

[36]Maltoje – ne mažiau kaip dešimties metų profesinė patirtis.

[37] Italijoje reikalaujama, kad specialistai būtų nacionalinio ISTAT CP2011 profesijų klasifikacijos 1, 2 ir 3 lygmens.

[38] Išskyrus Liuksemburgą (nekelia grėsmės tarptautiniam saugumui) ir Rumuniją (nebuvo teistas ir tinkamos sveikatos būklės atlikti konkretų darbą).

[39] Išskyrus EL, FI, PT ir SE.

[40] RO (4 kartus didesnė), LT (2 kartus didesnė).

[41] Išskyrus NL ir PL – tiksli suma, kuri indeksuojama ir paskelbiama kasmet.

[42] Pvz., Vokietijoje darbo užmokestis sudaro 2/3 metinei įmokai į valstybinės pensijos fondą apskaičiuoti naudojamos ribos (susietos su vidutiniu bruto darbo užmokesčiu); Italijoje – 3 kartus didesnė už minimalų lygį, kurio atveju atleidžiama nuo sveikatos priežiūros sistemos išlaidų; Portugalijoje – 1,5 kartus didesnė už nacionalinį vidutinį metinį bruto darbo užmokestį arba 3 kartus didesnė už indeksuotą socialinę paramą.

[43] Eurostato paskelbti 10 ar daugiau darbuotojų turinčių įmonių metinio bruto darbo užmokesčio duomenys (vienam darbuotojui) [earn_ses 10_an]. Šie duomenys renkami kas ketverius metus atliekant darbo užmokesčio struktūros tyrimą, jie yra palyginami visoje ES.

[44] 20 straipsnio 3 dalis ir 11 konstatuojamoji dalis.

[45] http://ec.europa.eu/immigration/

[46] Patikrinimai atlikti 2014 m. vasario mėn.

[47] 21 straipsnis.

[48] 5 straipsnio 1 dalies a punktas.

[49] 7 straipsnio 2 dalis, 8 straipsnio 2 dalis, 9 straipsnio 1–3 dalys, 11 straipsnio 3 dalis, 14 straipsnio 3 dalis ir 20 straipsnio 2 dalis.

[50] Kelios valstybės narės susiejo ES mėlynosios kortelės galiojimo laikotarpį su darbo sutarties trukme ir trim mėnesiais ir nustatė ilgiausią (1–4 metai; 5 metai Latvijoje), o ne standartinį laikotarpį. Šiuo atveju nėra aiškiai nustatytas būtinas standartinis galiojimo laikotarpis.

[51] Išskyrus BE, FR ir ES.

[52] Pagal 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytas leidimo atvykti sąlygas trumpiausia trukmė – vieni metai. AT, BG, CY, DE, HU, LT ir LV savo aktuose, regis, nėra nustačiusios mažiausio darbo sutarties arba darbo pasiūlymo galiojimo laikotarpio.

[53] Portugalijoje pradinis laikotarpis – vieni metai, galiojimo pratęsimas – dveji metai; Ispanijoje pradinis laikotarpis – vieni metai, galiojimo pratęsimas – dveji metai; Belgijoje  pradinis laikotarpis – 13 metų, galiojimo pratęsimas – treji metai; Graikijoje pradinis laikotarpis – dveji metai, galiojimo pratęsimas – treji metai; Estijoje  pradinis laikotarpis – dveji metai ir trys mėnesiai, galiojimo pratęsimas – ketveri metai ir trys mėnesiai.

[54] Daugiau informacijos apie darbo rinkos tyrimus: EMT informacinis leidinys Approaches and tools used by Member States to identify labour market needs, 2013 m. gruodžio mėn. http://ec.europa.eu/dgs/home-affairs/what-we-do/networks/european_migration_network/reports/docs/emn-studies/emn-informs/emn_inform_on_labour_market_tests_5dec2013_final.pdf; ir EMT tyrimas Intra-EU Mobility of third-country nationals, 2013 m., p. 35–37. http://ec.europa.eu/dgs/home-affairs/what-we-do/networks/european_migration_network/reports/docs/emn-studies/intra-eu-mobility/emn-synthesis_report_intra_eu_mobility_final_august_2013.pdf

[55] Išskyrus CZ, DE, ES, FI, FR, LV, NL ir PT.

[56] 9 straipsnio 3 dalies a punktas.

[57] Išskyrus LV ir SI.

[58] BE, BG, CY, EE, EL, ES, FI, HU, IT, LT, LU, MT, NL, PT, RO ir SI.

[59] 9 straipsnio 3 dalies b punktas.

[60] 9 straipsnio 3 dalies c punktas.

[61] 9 straipsnio 3 dalies d punktas.

[62] Išskyrus Bulgariją, kur prašymus galima pateikti tik esant jos teritorijoje.

[63] Graikijoje reikalaujama pateikti išankstinį prašymą išduoti vizą nesant jos teritorijoje ir vėliau oficialų prašymą esant jos teritorijoje kartu su viza mėlynajai kortelei išduoti.

[64] Išskyrus BG, EL, ES, FR, IT, LV, PL ir RO.

[65] Atrodo, kad Liuksemburge ir Švedijoje atitinkamos nacionalinės nuostatos buvo taikomos prieš priimant direktyvą.

[66] BE, CY, CZ, DE, EL, FI, FR, IT, HU, LU, MT, NL ir SE.

[67] Kipre galima kreiptis tik į Aukščiausiąjį Teismą dėl institucijos neveikimo, Konstitucijos 146 straipsnis; Vengrijoje taikoma tik bendroji administracinė teisė: priežiūros institucija tiria ir duoda nurodymą žemesnės instancijos institucijai priimti sprendimą per 8 dienas, ir grąžinami mokesčiai, jeigu vėluojama ne dėl pareiškėjo kaltės.

[68] Išskyrus BE, BG, CY, CZ, EL, LV, MT, PL ir SE.

[69] Išskyrus FI ir FR.

[70] Išskyrus DE, EE, ES, FI, FR, HU, IT, LT ir SK.

[71] Komisija toliau nagrinėja duomenis ir paprašė valstybių narių juos paaiškinti.

[72] Išskyrus CY, EL, FR, MT ir SK. .

[73] 2013 m. pirmų 9 mėnesių negalutiniai duomenys (EMT Ad Hoc užklausa, atsakymo pateikimo terminas – 2014 m. vasario 20 d.).

[74] Vokietijoje 2013 m. buvo 6 716 (75,56 proc.) jaunesni nei 35 metų asmenys.

[75] 5 straipsnio 5 dalis ir 20 straipsnio 1 dalis (dėl 6 straipsnio, 8 straipsnio 2 ir 4 dalių ir 18 straipsnio 6 dalies) ir 22 straipsnis (dėl 16, 18 ir 20 straipsnių).

[76] Afganistanas, Bangladešas, Indija, Iranas, Nepalas, Pakistanas, Šri Lanka.

[77] Kinija (įskaitant Honkongą), Japonija, Mongolija, Šiaurės Korėja, Pietų Korėja, Taivanas.

[78] Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija, Irakas, Izraelis, Jordanija, Libanas, Saudo Arabija, Sirija, Turkija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Jemenas.

[79] Kambodža, Indonezija, Malaizija, Filipinai, Singapūras, Tailandas, Vietnamas.

[80] Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikistanas, Uzbekistanas.

[81] Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos.

[82] Argentina, Bolivija, Brazilija, Čilė, Kolumbija, Ekvadoras, Gajana, Paragvajus, Peru, Urugvajus, Venesuela.

[83] Kosta Rika, Salvadoras, Gvatemala, Meksika, Panama.

[84] Kuba, Dominikos Respublika, Haitis, Trinidadas ir Tobagas.

[85] Baltarusija, Moldova, Rusija, Ukraina.

[86] Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, Kosovas (pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1244/99), Juodkalnija, Serbija.

[87] Alžyras, Egiptas, Libija, Marokas, Tunisas

[88] Angola, Kamerūnas, Gabonas.

[89] Pietų Afrika.

[90] Beninas, Burkina Fasas, Dramblio Kaulo Krantas, Gana, Mauritanija, Nigerija, Senegalas.

[91] Etiopija, Madagaskaras, Mauricijus, Tanzanija, Zambija, Zimbabvė.

[92] Australija, Naujoji Zelandija.