Pasiūlymas EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitos perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis /* COM/2013/0266 final - 2013/0139 (COD) */
AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS 1. PASIŪLYMO APLINKYBĖS 1.1. Pasiūlymo pagrindas ir
tikslai Europos augimui ir konkurencingumui ypač
svarbus tolesnis bendrosios rinkos kūrimas finansinių paslaugų srityje. Tačiau
vis dar yra visiškai integruotos finansinių paslaugų vidaus rinkos veikimo
kliūčių. Naujausiomis ES masto iniciatyvomis bandyta padėti išplėtoti visą
bendrosios rinkos potencialą, konkrečiai – panaikinti rinkos susiskaidymą bei
paslaugų judėjimo kliūtis, kartu stiprinant piliečių pasitikėjimą savo vidaus
rinka ir užtikrinant, kad jos naudą pajustų vartotojai. 2011 m. balandžio mėn.
Komisijos priimtame I bendrosios rinkos akte nustatyta dvylika svertų augimui
skatinti ir piliečių pasitikėjimui bendrąja rinka stiprinti. Tame akte
teigiama, kad mažmeninių finansinių paslaugų srityje reikėtų ypač atsižvelgti į
banko mokesčių skaidrumą ir didesnę būsto paskolų vartotojų apsaugą. Komisija
taip pat paskelbė apie „iniciatyvą dėl galimybės už pagrįstą kainą turėti
pagrindinę mokėjimo sąskaitą, kuria galėtų naudotis kiekvienas pilietis,
nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietos Europos Sąjungoje“, kad visi
piliečiai galėtų aktyviai dalyvauti bendrojoje rinkoje. 2012 m. spalio 3 d. priimtame II
bendrosios rinkos akte nurodyta teisėkūros iniciatyva dėl banko sąskaitų
Europos Sąjungoje kaip viena iš 12 prioritetinių priemonių, kuriomis siekiama
daryti realų poveikį vietoje ir pasiekti, kad piliečiai ir įmonės užtikrintai
naudotųsi bendrosios rinkos teikiamais pranašumais[1]. Juo siekiama „visiems ES
piliečiams suteikti galimybę atsidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą,
užtikrinti skaidrius ir palyginamus sąskaitų tvarkymo mokesčius bei paprastesnę
banko sąskaitų perkėlimo į kitą banką tvarką“[2].
Be to, 2013 m. Komisijos darbo programoje Komisija pranešė apie pasiūlymus
dėl banko mokesčių skaidrumo bei palyginamumo ir banko sąskaitos perkėlimo[3]. Ankstesnėmis iniciatyvomis mažmeninės
bankininkystės srityje suteikta daugiau galimybių mokėjimo paslaugų teikėjams
veikti tarpvalstybiniu mastu, be to, jos buvo labai naudingos daugeliui Europos
vartotojų, ypač dėl pigesnių operacijų, greitesnių mokėjimų ir skaidresnių
sąlygų bei kainų. Mokėjimo paslaugų direktyva (2007/64/EB) nustatyta tam tikrų
skaidrumo įpareigojimų, susijusių su mokėjimo paslaugų teikėjų imamais
mokesčiais. Ši iniciatyva padėjo gerokai sutrumpinti operacijų įvykdymo laiką
ir užtikrinti didesnį vartotojams teikiamos informacijos apie mokėjimo
paslaugas nuoseklumą. Naujuoju Bendros mokėjimų eurais erdvės (SEPA) reglamentu
euro zonoje sukurta nuosekli saugių ir greitų mokėjimo operacijų vykdymo
sistema, dėl to paprasčiau teikti mokėjimo paslaugas ir pagerėjo vartotojų
judumo sąlygos. Nors priemonės, kuriomis baigiama kurti
bendroji finansinių paslaugų rinka, turėtų užtikrinti augimą ir pagerinti
verslo galimybes finansinių paslaugų teikėjams, tų priemonių poveikis
vartotojams taip pat itin svarbus. Šiuo metu mokesčių už mokėjimo sąskaitas
skaidrumo problemos trukdo vartotojams priimti informacija pagrįstus
sprendimus. Net jei įmanoma mokesčius palyginti, mokėjimo sąskaitos perkėlimo
procesas dažnai būna ilgas ir sudėtingas. Todėl, kiek tai susiję su mokėjimo
sąskaitomis, vartotojai vis dar yra labai inertiški. 2012 m. atlikta
apklausa dėl mažmeninių finansinių paslaugų[4]
parodė, kad didelė vartotojų dalis yra linkę nekeisti savo mokėjimo paslaugų
teikėjo. Iš respondentų, jau turinčių finansinių produktų, per praėjusius
penkerius metus naują mokėjimo sąskaitą atsidarė tik 16 %. Be to, tik
3 % respondentų pareiškė, kad yra atsidarę mokėjimo sąskaitą kitoje valstybėje
narėje. Vartotojus nuo mažmeninių finansinių produktų pirkimo kitoje valstybėje
narėje atbaidė neaiški informacija (21 %), vartotojo turimų teisių
neaiškumas (18 %) arba paties proceso painumas (15 %). Dėl vartotojų
inertiškumo finansinių paslaugų teikėjams sunkiau pritraukti naujų klientų ir
gali būtų mažiau patrauklu bandyti patekti į naujas rinkas, visų pirma kitose
valstybėse narėse. Savo ruožtu dėl to auga kainos ir mažėja vartotojams
teikiamų paslaugų kokybė. ES priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti patikimą
ir tvirtą sistemą, kad būtų jaučiama visa finansinių paslaugų vidaus rinkos
nauda, poveikis mažesnis dėl to, kad didelė ES gyventojų dalis vis dar neturi
banko sąskaitos. Pasaulio banko vertinimu, apie 58 mln. ES vartotojų
neturi mokėjimo sąskaitos[5]
ir maždaug 25 mln. iš jų norėtų ją atsidaryti. Be to, Komisijos
organizuotos apklausos bei konsultacijos ir vartotojų skundai rodo, kad
atsidarydami mokėjimo sąskaitą daug piliečių patyrė sunkumų dėl to, kad
neturėjo nuolatinio adreso toje valstybėje narėje, kurioje yra mokėjimo
paslaugų teikėjas. Ši situacija turi įtakos daugeliui ES vartotojų, gyvenančių
kitoje valstybėje narėje (2010 m. – 12,3 mln. žmonių). Visi šie
veiksniai neigiamai veikia vartotojų galimybes atsidaryti mokėjimo sąskaitą, ypač
kitoje valstybėje narėje. Kaip pažymėta neseniai priimtame dokumentų dėl
socialinių investicijų rinkinyje, mokėjimo sąskaitos yra itin svarbi priemonė,
padedanti žmonėms dalyvauti ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime[6]. Tai, kad daug vartotojų šiuo metu nedalyvauja
finansinių paslaugų vidaus rinkoje, taip pat turi neigiamų pasekmių ir mokėjimo
paslaugų teikėjams, ir vartotojams. Viena vertus, paslaugų teikėjai turi mažiau
paskatų savo paslaugas siūlyti Sąjungoje ir eiti į naujas rinkas – taip
slopinama konkurenciją ir savo ruožtu susidaro ne tokios palankios sąlygos
vartotojams. Kita vertus, banko sąskaitos neturintys vartotojai negali pajusti
vidaus rinkos naudos. Ekonomikoje tvirtai judama link to, kad vis daugiau
operacijų vykdoma be grynųjų pinigų. Ši tendencija turi įtakos įmonėms ir
vartotojams. Ji turi įtakos ir viešojo administravimo institucijoms, kurios
pamatė operacijų negrynaisiais pinigais privalumus[7]. Neturėdami galimybės naudotis
mokėjimo sąskaitomis, vartotojai taip pat negali visiškai naudotis vidaus
rinka, nes, pvz., kyla kliūčių pirkti prekes kitoje valstybėje narėje arba
internetu. Kadangi mokėjimo sąskaitos yra tie finansinių
paslaugų produktai, kuriuos vartotojai linkę kitoje valstybėje narėje pirkti
dažniausiai, be galo svarbu nustatyti tinkamus minėtų problemų sprendimus.
Nesiimant veiksmų gali būti rimtų pasekmių, pvz., gali kilti kliūčių visiškai
veikiančios vidaus rinkos plėtrai, o tai smarkiai atsilieptų mokėjimo paslaugų
teikėjams, vartotojams ir visai ekonomikai. Be to, finansų krizė atskleidė,
kaip svarbu turėti veiksmingų priemonių dideliam vartotojų pasitikėjimui
finansų įstaigomis atkurti. Turint tai omenyje ir siekiant didinti ES
mokėjimo sąskaitų rinkos integraciją, šiuo pasiūlymu siekiama didinti
informacijos apie mokesčius už mokėjimo sąskaitas skaidrumą ir palyginamumą,
lengvinti mokėjimo sąskaitos perkėlimo sąlygas, panaikinti su mokėjimo
sąskaitomis susijusią diskriminaciją dėl gyvenamosios vietos ir suteikti
galimybę naudotis būtiniausias savybes turinčia mokėjimo sąskaita Europos
Sąjungoje. Pasiūlymas padės užtikrinti lengvesnes patekimo į rinką sąlygas,
didesnę masto ekonomiją ir dėl to didesnę konkurenciją bankų ir mokėjimo
paslaugų sektoriuose tiek atskirose valstybėse narėse, tiek visoje ES. Ėmusis
veiksmų, kad būtų paprasčiau palyginti mokėjimo paslaugų teikėjų siūlomas
paslaugas bei mokesčius ir perkelti mokėjimo sąskaitą, savo ruožtu sumažės
kainos ir pagerės paslaugos vartotojams. Šiuo pasiūlymu taip pat visiems ES
vartotojams bus garantuojama galimybė naudotis bazinėmis mokėjimo paslaugomis
ir bus draudžiama vartotojų, ketinančių mokėjimo sąskaitą atsidaryti užsienyje,
diskriminacija dėl gyvenamosios vietos – tai bus naudinga ir mokėjimo paslaugų
teikėjams, ir vartotojams. 1.2. Pasiūlymo srityje
galiojančios nuostatos Mokesčių už mokėjimo sąskaitas skaidrumas
ir palyginamumas Mokėjimo paslaugų direktyva (2007/64/EB)
nustatyti tam tikri su mokėjimo paslaugų teikėjų imamais mokesčiais susijusio
skaidrumo įpareigojimai, bet nenustatyta sistema, kad būtų apibrėžtas tokios informacijos
pateikimo būdas, ir nėra nuostatų dėl mokesčių palyginamumo. 2010 m. Europos Komisija paprašė Europos
bankininkystės sektoriaus komitetą (angl. EBIC), ES mastu atstovaujantį
bankininkystės sektoriui, savireguliacijos pagrindais parengti sistemą, kuria
užtikrinama daugiau skaidrumo dėl mokesčių už mokėjimo sąskaitas. 2011 m.
gegužės mėn. EBIC Europos Komisijai pateikė pasiūlymą, kuris pasirodė esąs
netinkamas. Konkrečiai, šiuo savireguliacijos bandymu per pagrįstą laiką
terminija nesuderinta. Mokėjimo sąskaitos perkėlimas 2008 m. EBIC priėmė Bendrus banko
sąskaitos perkėlimo principus, kuriais apibrėžiamas procesas, kaip lengviau
perkelti mokėjimo sąskaitą toje pačioje valstybėje narėje. Bendrų principų
įgyvendinimas turėjo būti baigtas iki 2009 m. pabaigos. Tačiau nuo
2012 m. šių gairių vykdymas užtikrinamas nepakankamai. Konkrečiai, ne visi mokėjimo paslaugų teikėjai
laikėsi EBIC nustatytų principų, o jų taikymas dažnai fragmentiškas ir
nevienodas. Dėl to bandantiems sąskaitą perkelti vartotojams kyla įvairių
sunkumų. Daugelis vartotojų patyrė problemų dėl neteisingo jų mokėjimo nurodymų
adresavimo, dėl to kartais net gali būti skiriamos baudos. Sąskaitos perkėlimo
trukmė tam tikrose šalyse gerokai ilgesnė negu 15 dienų, kaip nustatyta Bendruose
principuose. Be to, vartotojai dažnai negauna aiškios informacijos dėl
sąskaitos perkėlimo galimybės ir pagrindinių savybių. Galimybė naudotis būtiniausias savybes
turinčia mokėjimo sąskaita 2011 m. liepos 18 d. Komisija
paskelbė Rekomendaciją dėl galimybės naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita[8]. Rekomendacija valstybės narės
ragintos įgyvendinti priemones, būtinas užtikrinti, kad per 6 mėnesius nuo jos
paskelbimo vartotojams būtų siūlomos būtiniausias savybes turinčios mokėjimo
sąskaitos. Atsižvelgdamos į šią rekomendaciją 2012 m. rugpjūčio 22 d.
Komisijos tarnybos paskelbė ataskaitą „Su galimybe naudotis bazinėmis mokėjimo
sąskaitomis susijusios nacionalinės priemonės ir praktika“[9], kad įvertintų, kokiu mastu
valstybės narės laikosi rekomendacijos, ir padarė išvadą, kad pagrindinių jos
principų laikosi tik kelios valstybės narės. Konkrečiai, iki
šiol vienuolikoje valstybių narių nėra galiojančių priemonių dėl teisės
atsidaryti sąskaitą, tokios sąskaitos savybių ir susijusių mokesčių. Atrodo,
kad tik kelios valstybės narės beveik laikosi rekomendacijos principų.
Likusiose valstybėse narėse įdiegtos arba greitai bus įdiegtos kai kurios
taisyklės ar sistemos, nors standartai ir įgyvendinimo laipsnis labai skiriasi.
Kai kuriose šalyse įdiegtos priemonės neprilygsta teisėkūros iniciatyvoms, bet
tėra savireguliacijos veiksmai, kurie turi poveikį tik tiems bankams, kurie
savanoriškai nusprendė laikytis aptariamų principų. Taigi jų veiksmingumas
ribotas, o taikymas nenuoseklus. Kitose valstybėse narėse galioja tik bendro
pobūdžio nuostatos dėl galimybės naudotis sąskaita, o struktūrinių šios srities
priemonių vis dar nėra. 1.3. Derėjimas su kitomis Europos
Sąjungos politikos sritimis ir tikslais Šis pasiūlymas dera su Sąjungos politikos
sritimis ir tikslais. Numatomos priemonės
padės kurti vidaus rinką ir sudarys sąlygas visiems vartotojams visose
valstybėse narėse naudotis visais jos privalumais. Kadangi
pasiūlymu didinama mokėjimo paslaugų teikėjų konkurencija ir lengvinamos
sąlygos vartotojams dalyvauti bendrojoje rinkoje, dėl to taip pat išaugs
operacijų mastas Sąjungoje ir bus prisidėta prie platesnių ekonomikos augimo
užtikrinimo tikslų. Šis pasiūlymas papildo priemones, kurias
Komisija priėmė su Mokėjimo paslaugų direktyva. Mokėjimo paslaugų direktyva
nustatytos suderintos mokesčių skaidrumo taisyklės siekiant sumažinti mokėjimo
sistemų sąnaudas mokėjimo paslaugų teikėjams. Kita vertus, šiuo pasiūlymu
tiesiogiai suderinama mokesčių terminija bei pateikimas ir nustatomi
informacijos priemonių kokybės standartai, kad būtų lengviau palyginti mokėjimo
sąskaitas. Be to, juo nustatoma veiksmingo mokėjimo sąskaitos perkėlimo tvarka,
taip pat garantuojama galimybė naudotis bazinėmis mokėjimo paslaugomis. Šis pasiūlymas
dera su Sąjungos politika kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu
srityje. Prieš atidarant sąskaitą vartotojams vis tiek reikės laikytis
reikalavimų dėl tapatybės, kaip reikalaujama Trečiąja pinigų plovimo
prevencijos direktyva[10].
Tačiau nebebus įmanoma atsisakyti atidaryti mokėjimo sąskaitą remiantis pinigų
plovimo prevencijos motyvais, pagrįstais vien tuo, kad vartotojas nėra
valstybės narės, kurioje nori atsidaryti sąskaitą, rezidentas. 2. KONSULTACIJŲ SU
SUINTERESUOTOSIOMIS ŠALIMIS IR POVEIKIO VERTINIMŲ REZULTATAI 2.1. Konsultacijos su suinteresuotosiomis
šalimis Konsultacijų metodai, pagrindiniai
tiksliniai sektoriai ir bendras respondentų apibūdinimas 2012 m. kovo 20 d. Komisijos
tarnybos pradėjo viešas konsultacijas. Konsultacijų tikslas buvo surinkti
suinteresuotųjų šalių nuomones dėl mokesčių už mokėjimo sąskaitas skaidrumo,
mokėjimo sąskaitos perkėlimo ir galimybės naudotis bazinėmis mokėjimo
sąskaitomis, siekiant įvertinti, ar reikia Europos Sąjungos masto veiksmų, ir
nustatyti, kokių priemonių prireikus reikėtų imtis. Europos Komisija gavo 124
suinteresuotųjų šalių atsakymus iš 19 valstybių narių ir vienos EEE narės, taip
pat ES ir tarptautinių atstovaujamųjų organizacijų. Atsakymų santrauka ir kaip į juos
atsižvelgta Kiek tai susiję su
mokesčių už mokėjimo sąskaitas skaidrumu, dauguma visų kategorijų
suinteresuotųjų šalių pranešė, kad mažmeninės bankininkystės sektoriuje
pasitaiko problemų, susijusių su tokių mokesčių pateikimu ir palyginamumu.
Vartotojai vienbalsiai pritarė ES masto veiksmams, kuriais būtų siekiama
užtikrinti vienodas veiklos sąlygas šiose srityse. Tačiau valstybių narių ir
sektoriaus atstovų nuomonės išsiskyrė dėl galimų šių problemų sprendimo būdų.
Kai kurios valstybės narės pritaria ES veiksmams arba laiko juos viena iš
galimybių, o kitų nuomone, iš pradžių reikėtų imtis papildomų nacionalinių
priemonių. Suinteresuotųjų šalių iš finansinių paslaugų sektoriaus dauguma
nemanė, kad reikia ES lygmens teisės aktų, ir išsakė nuomonę, kad jei būtų
imtasi ES veiksmų, jie turėtų būti lankstūs ir jais reikėtų atsižvelgti į taikomas
nacionalines priemones. Sąskaitos perkėlimo klausimu vartotojai ir
pilietinės visuomenės atstovai teigė, kad bankai ne visuomet siūlo sąskaitos
perkėlimo paslaugas arba, net jei tokias paslaugas ir siūlo, ne visiškai
laikosi Bendrų principų nuostatų. Kita vertus, finansinių paslaugų sektorius
laikėsi nuomonės, kad daugelis paslaugų teikėjų siūlo sąskaitos perkėlimo
paslaugą vadovaudamiesi Bendrais principais. Valdžios institucijų nuomonės
dažniausiai buvo tarp šių dviejų kraštutinumų. Nuomonės dėl to, ar reikėtų
Bendrus principus padaryti privalomus, išsiskyrė. Keleto valstybių narių ir
finansinių paslaugų sektoriaus atstovų manymu, Bendri principai turėtų likti
savanoriški. Respondentai iš kitų valstybių narių buvo labiau linkę pritarti,
kad Bendri principai taptų privalomi, nes taip būtų garantuojamas
veiksmingesnis nuostatų vykdymo užtikrinimas. Vartotojai ir pilietinės
visuomenės atstovai buvo tvirtai įsitikinę, kad Bendrus principus reikėtų
padaryti privalomus. Suinteresuotųjų šalių nuomonės taip pat išsiskyrė dėl to,
ar būsima iniciatyva turėtų apimti tarpvalstybinį sąskaitos perkėlimą.
Tarpvalstybinį sąskaitos perkėlimą dauguma vartotojų vertino palankiai, o
dauguma sektoriaus respondentų šiai galimai priemonei nepritarė. Iš valstybėms
narėms atstovaujančių respondentų keletas nepritarė tarpvalstybiniam aspektui,
bet kiti laikėsi nuomonės, kad ši galima priemonė būtų naudinga kuriant
bendrąją rinką. Konsultacijų
rezultatai dėl galimybės naudotis sąskaita nevienareikšmiai. Viena vertus,
finansinių paslaugų sektorius ir kai kurios valstybės narės teigė, kad
vartotojams nekyla didelių kliūčių atsidaryti bazinę sąskaitą, nes finansinių
paslaugų sektorius arba laikosi atitinkamos nacionalinės nuostatos, arba ES
rekomendacijos. Todėl jie padarė išvadą, kad šioje srityje imtis veiksmų
nereikėtų. Finansinių paslaugų sektorius dar pabrėžė, kad jei būtų imtasi
priemonių, jos turėtų būti nacionalinės, kad būtų atsižvelgta į skirtingas
teisines ir reglamentavimo sistemas visoje ES. Kita vertus, vartotojai, pilietinės
visuomenės atstovai ir kai kurios kitos valstybės narės laikėsi nuomonės, kad
dabartinė situacija netinkama ir kad kyla didelių sunkumų norint naudotis
bazine sąskaita. Todėl jie labai palaiko iniciatyvą, kuria būtų užtikrinta
galimybė naudotis bazine sąskaita. Dėl to jie pasisakė už ES lygmens teisėkūros
priemones, užtikrinant tam tikrą lankstumą nacionalinių aplinkybių atžvilgiu. Per visą procesą Komisijos tarnybos taip pat
rengė susitikimus su valstybių narių, mokėjimo paslaugų teikėjų, sektoriaus ir
vartotojų atstovais. 2.2. Poveikio vertinimas Laikydamasi geresnio reglamentavimo politikos,
Komisija parengė galimų politikos priemonių poveikio vertinimą. Galimos
politikos priemonės buvo susijusios su naujųjų nuostatų taikymo sritimi,
standartizacijos lygiu, priemonių dėl mokesčių skaidrumo ir palyginamumo
nustatymu ir veikimu, mokėjimo sąskaitos perkėlimu, geresnėmis galimybėmis
naudotis bazinėmis mokėjimo paslaugomis ir veiksmingo jų taikymo vartotojams
užtikrinimo būdais. Poveikio vertinimas pagristas keletu tyrimų ir
apklausų. Tai yra: „Eurobarometro“ apklausa; tyrimas „Quantification of
economic impacts of EU action to improve fee transparency, comparability and
mobility in the internal market for bank personal current accounts“ („ES
veiksmų, skirtų mokesčių už asmenines einamąsias banko sąskaitas skaidrumui,
palyginamumui ir klientų judumui vidaus rinkoje gerinti, ekonominio poveikio
kiekybinis įvertinimas“); tyrimas „Bank fees transparency and comparability and
bank mobility“ („Banko mokesčių skaidrumas bei palyginamumas ir bankų klientų
judumas“); apklausa dėl vartotojų sąskaitos perkėlimo patirties, lyginant su
Bendrais banko sąskaitos perkėlimo principais. Poveikio vertinime nustatyta įvairių problemų
dėl mokesčių už mokėjimo sąskaitas skaidrumo ir palyginamumo. Vartotojams
teikiama informacija apie mokesčius yra per daug sudėtinga. Pasirinkti tinkamą
produktą dar sudėtingiau ir dėl kainų nustatymo modelių įvairovės. Dėl to
susidaro informacijos asimetrija ir vartotojui sunkiau suprasti mokesčių
paskirtį – taip ribojamos vartotojo pasirinkimo galimybės ir galiausiai
konkurencija. Be to, pastebėta, kad mokėjimo sąskaitų kainos labai skiriasi,
taigi kyla klausimas, kokio laipsnio kainų konkurencija yra rinkoje. Kainų
skirtumai taip pat stiprina nuomonę, kad mokėjimo sąskaitų kainos nustatomos
nesąžiningai, dėl to mažėja vartotojų pasitikėjimas sektoriumi. Remdamasi šiomis išvadomis ir išanalizavusi
įmanomas priemones, Komisija padarė išvadą, kad rekomenduojamos politikos
priemonės turėtų būti mokesčių, imamų už siūlomas paslaugas, susijusias su
mokėjimo sąskaitomis, standartinio sąrašo įvedimas; priemonės, skirtos
užtikrinti svetainių, kuriose galima palyginti mokesčius už siūlomas paslaugas,
susijusias su mokėjimo sąskaitomis, nepriklausomumui valstybių narių lygmeniu
ir įgalioti sukurti tokias svetaines, jei jų dar nėra; ir reikalavimas, kad
mokėjimo paslaugų teikėjai bent kartą per metus pateiktų ex post informaciją
apie mokesčius, vartotojų sumokėtus už savo mokėjimo sąskaitas. Poveikio vertinimas taip pat parodė, kad
mokėjimo sąskaitų judumas Europos Sąjungoje vis dar nedidelis. Tai iš dalies
priklauso nuo to, kad informacija apie sąskaitos perkėlimo procesą yra
nepakankama ir dažnai nenuosekli ir kad trūksta mokėjimo paslaugų teikėjų
darbuotojų pagalbos. Klientai dažnai mano, kad sąskaitos perkėlimas brangus
arba užima daug laiko; be to, dažnai neaišku, kiek laiko šis procesas truks ir
kas bus su tiesioginio debeto (kredito) operacijomis pereinamuoju laikotarpiu
(t. y. tuo metu, kai nauja sąskaita atidaryta, bet į ją perkelti ne visi
periodiniai mokėjimai). Galiausiai dažnai nesilaikoma Bendruose principuose
nustatytų terminų. Poveikio vertinimas taip pat atskleidė, kad
nėra bendros sistemos, kuri padėtų perkelti sąskaitą į kitą valstybę narę arba
palyginti mokesčius už mokėjimo sąskaitas. Nors galima paklausa didelė,
vartotojus gali atbaidyti praktinis proceso sudėtingumas. Jei visiškai
veikiančioje vidaus rinkoje būtų galima palyginti informaciją apie mokėjimo
sąskaitų kainas visoje ES, išaugtų vartotojų pasirinkimo galimybės ir būtų
lengviau sąskaitą perkelti savo šalyje ir į kitą valstybę narę. Turėdama omenyje minėtas problemas ir
nuodugniai įvertinusi įmanomas priemones, Komisija padarė išvadą, kad siekiant
pagerinti sąskaitos perkėlimo proceso veikimą būtina imtis priemonių, kad
Bendrų sąskaitos perkėlimo principų nuostatos taptų teisiškai privalomos. Be
to, tokiomis priemonėmis turėtų būti išplėsta Bendrų principų taikymo sritis
juos imant taikyti tarpvalstybiniam sąskaitos perkėlimui. Tai padės vartotojams
gauti aiškią ir suprantamą informaciją iš mokėjimo paslaugų teikėjų ir dėl to
nustatyti, kokia mokėjimo sąskaita geriausiai atitiktų jų poreikius. Be to,
jei vartotojai remdamiesi tokia informacija nusprendžia sąskaitą perkelti į kitą
banką, jie galės pasinaudoti sąskaitos perkėlimo paslauga. Kiek tai susiję su
galimybe naudotis sąskaita, poveikio vertinime padaryta išvada, kad teisę
naudotis būtiniausias savybes turinčia mokėjimo sąskaita kiekvienam ES
vartotojui būtina užtikrinti privalomais Europos teisės aktais. 58 mln. ES
vartotojų neturi mokėjimo sąskaitos. Kaip pagrindinės to priežastys nustatyta
keletas veiksnių, įskaitant tai, kad visoje ES nėra nuoseklios reglamentavimo
sistemos, kad atsisakoma sąskaitą atidaryti dėl pilietybės arba rezidento
statuso neturėjimo, kad turėti sąskaitą brangiai kainuoja, kad vartotojams
trūksta finansinio švietimo bei informacijos ir kad nelabai pasitikima finansų
sistema. Poveikio vertinime nagrinėtos įvairios galimos
politikos priemonės ir jų variantai[11].
Jame padaryta išvada, kad tinkamiausia politikos priemonė nurodytai problemai
spręsti – valstybėms narėms nustatyti teisinį įpareigojimą užtikrinti, kad
teisę naudotis būtiniausias savybes turinčia mokėjimo sąskaita turėtų
kiekvienas vartotojas. Bazinių mokėjimo sąskaitų savybes reikėtų išplėsti ir
prie rekomendacijoje nustatytų savybių pridėti internetinę bankininkystę ir
pirkimą internetu. Nustačius naujas priemones pagerės galimybė naudotis
bazinėmis mokėjimo paslaugomis, jų prieinamumas ir kaina. Tikimasi, kad dėl to
savo ruožtu labai sumažės žala vartotojams, išaugs finansinė bei socialinė
įtrauktis ir vartotojų pasitikėjimas, bus skatinamas tarpvalstybinis judumas ir
kuo aktyvesnis ir visapusiškesnis vartotojų dalyvavimas vidaus rinkoje. 2012 m. liepos 27 d. poveikio vertinimas pirmą
kartą pateiktas svarstyti Poveikio vertinimo valdybai. Valdyba paprašė poveikio
vertinimą papildyti informacija apie problemos apibrėžtį ir subsidiarumo
aspektus, taip pat kritiškai apžvelgti pateiktų galimų priemonių, įskaitant
privalomas priemones, proporcingumą ir ES pridėtinę vertę. Valdyba taip pat
paprašė geriau pateikti galimas priemones bei numatomą jų poveikį ir visoje
ataskaitoje nuosekliau nurodyti skirtingų suinteresuotųjų šalių grupių
nuomones. Pakoreguotas poveikio vertinimas Valdybai pateiktas 2012 m.
spalio 29 d. Lapkričio 28 d. Valdyba pranešė, kad negali pateikti
teigiamos nuomonės, ir pasiūlė papildomų pakeitimų daugiausia tarpvalstybinio
sąskaitos perkėlimo klausimu. Atsižvelgdamos į tai Komisijos tarnybos
papildomai pakoregavo tekstą, įskaitant šiuos pakeitimus: sustiprino
probleminių sričių tarpusavio ryšius, išaiškino tarpvalstybinį problemos
aspektą, pateikė išsamesnės informacijos apie suinteresuotųjų šalių nuomones ir
papildomų įžvalgų tarpvalstybinio sąskaitos perkėlimo klausimu. 3. TEISINIAI PASIŪLYMO ASPEKTAI 3.1. Teisinis pagrindas Pasiūlymas grindžiamas Sutarties dėl Europos
Sąjungos veikimo 114 straipsniu. Kaip paaiškinta pirmiau, nustatant ES lygmens
sistemą pasiūlyme nurodytose srityse siekiama pašalinti likusias mokėjimo
paslaugų laisvo judėjimo ir apskritai laisvo prekių, asmenų, paslaugų ir
kapitalo judėjimo, kuriam užtikrinti itin svarbu turėti visiškai integruotą ir
išplėtotą mokėjimo paslaugų bendrąją rinką, kliūtis. Pasiūlymu taip pat
užkertamas kelias tolesniam bendrosios rinkos susiskaidymui, kuris galimas, jei
valstybės narės šioje srityje imtųsi skirtingų ir nenuoseklių reglamentavimo
veiksmų. 3.2. Subsidiarumo principas Pagal subsidiarumo principą ES veiksmų
galima imtis tik tuomet, jei numatytų tikslų valstybės narės vienos negali
pasiekti. ES veiksmų reikia imtis siekiant gerinti tinkamą vidaus rinkos
veikimą ir išvengti konkurencijos iškraipymo mažmeninės bankininkystės srityje.
Kai reglamentavimo sistemos skiriasi arba
jų nėra, kyla kliūčių patekti į kitų valstybių narių rinkas. Įgyvendinant ES
iniciatyvą bus geriau atsižvelgiama į veiksnius, dėl kurių užkertamas kelias
vykdyti veiklą arba didėja veiklos vykdymo kitoje valstybėje narėje sąnaudos,
palyginti su vietos paslaugų teikėjų patiriamomis sąnaudomis. Kredito įstaigos,
norinčios veiklą vykdyti tarpvalstybiniu mastu, ne tik turi laikytis skirtingų
reikalavimų, bet ir negali iki galo pasinaudoti masto ekonomija plėtodamos
procesus ir vykdydamos operacijas tokiose srityse kaip netiesioginis
aptarnavimas. Apskritai dėl mažo
klientų judumo ir konkrečiai dėl neveiksmingų sąskaitos perkėlimo mechanizmų
atsiranda kliūčių naujiems rinkos dalyviams įgyti naujų klientų. Tikėtina, kad
dėl valstybių narių neveikimo arba atskirų valstybių narių veiksmų taisyklės
išsiskirs, dėl to sumažės rinkų konkurencingumas ir bus užtikrinama nevienoda
vartotojų apsauga Europos Sąjungoje. Tačiau ES lygmeniu nustačius bendrus
mažmeninės bankininkystės sektoriaus veikimo kriterijus, vartotojams bus
teikiama informacija, būtina norint priimti informacija pagrįstus sprendimus.
Tai savo ruožtu padės stiprinti konkurenciją ir veiksmingiau paskirstyti
išteklius ES mažmeninėje finansų rinkoje – tai bus naudinga įmonėms ir
vartotojams. Be to, ES mastu užtikrinus
vienodas veiklos sąlygas, vartotojai galės naudotis elektronine prekyba ir
skaitmenine rinka, o kartu gauti patrauklesnių produktų ir paslaugų kitose
valstybėse narėse. Kiek tai susiję su banko mokesčių skaidrumu ir sąskaitos
perkėlimu, savireguliacijos iniciatyvos buvo išbandytos, bet pasirodė esančios
netinkamos ir neveiksmingos. Galiausiai, kalbant konkrečiai apie galimybę
naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis, 2011 m.
Rekomendacija dėl galimybės naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita įgyvendinta
nepakankamai. Todėl tą galimybę reglamentuojančios taisyklės visoje ES tebėra
nevienodos ir mažai tikėtina, kad artimiausiu metu padėtis pasikeis, ypač
turint omenyje pasaulinius finansų neramumus ir nacionalinių rinkų apsaugą. 3.3. Proporcingumo principas ES lygmens veiksmai apsiriboja veiksmais,
kurie būtini nustatytiems tikslams pasiekti. Šio rinkinio elementai papildo
vieni kitus, jais pasiekiama tinkama pusiausvyra tarp visiškai veikiančios
mažmeninių finansinių paslaugų vidaus rinkos užtikrinimo veiksmingumo ir aukšto
lygio vartotojų apsaugos, taip pat tinkamai atsižvelgiama į rezultatyvumą. Kiek tai susiję su mokesčių už mokėjimo
sąskaitas skaidrumu ir palyginamumu, pasiūlyme laikomasi lankstaus požiūrio,
pvz., įpareigojant standartizuoti terminiją nacionaliniu lygmeniu ir ją
standartizuojant ES lygmeniu tik tuomet, kai tai įmanoma. Kiek tai susiję su
sąskaitos perkėlimu, laikas mokėjimo sąskaitai perkelti į kitą valstybę narę
pailginamas dvigubai (ši nuostata bus peržiūrėta po 5 metų). Kalbant apie
galimybę naudotis mokėjimo sąskaita, nors šia iniciatyva nustatoma teisė į
būtiniausias savybes turinčią mokėjimo sąskaitą, valstybėms narėms paliekama
nemažai lankstumo spręsti, kaip tai įgyvendinti. Kalbant apie diskriminaciją dėl gyvenamosios
vietos, į pasiūlymą yra įtraukta bendroji nuostata, pagrįsta požiūriu, kurio
laikytasi nefinansinėms paslaugoms skirtos Direktyvos 2006/123/EB 20
straipsnyje. Konkretesnis įpareigojimas nustatytas tik būtiniausias savybes
turinčioms mokėjimo sąskaitoms. Vienodos veiklos sąlygos visoje ES bus
užtikrintos tik privalomu teisės aktu, taip kuo labiau sumažinant sąnaudas ir
kuo labiau padidinant masto ekonomiją paslaugų teikėjams, norintiems veiklą
vykdyti tarpvalstybiniu mastu. Nors, priimant privalomą teisės aktą,
suinteresuotosioms šalims susidaro jo įgyvendinimo našta laiko ir pinigų
atžvilgiu, ši našta bus panaši į tą, kuri tenka tinkamai taikant rekomendaciją
arba savireguliacijos iniciatyvą. 3.4. Pasirinkta priemonė Siūloma priemonė – direktyva. Bandymai spręsti mokesčių už mokėjimo sąskaitas
palyginamumo ir sąskaitos perkėlimo problemas savireguliacijos priemonėmis iš
esmės buvo nesėkmingi. Dauguma faktų rodo, kad Bendri banko sąskaitos perkėlimo
principai valstybėse narėse įgyvendinti netinkamai. Tai labai galėjo
priklausyti nuo to, kad įgyvendinant savireguliacijos metodą nėra stebėsenos ir
vykdymo užtikrinimo priemonių. Pastangos, kad kartu su sektoriaus atstovais
būtų parengta savireguliacijos iniciatyva mokesčių už mokėjimo sąskaitas
palyginamumui gerinti, taip pat nedavė sėkmingų rezultatų. Todėl
savireguliacija nebūtų veiksmingas sprendimas. Komisijos rekomendacijos dėl galimybės naudotis
pagrindine mokėjimo sąskaita taip pat iš esmės nesilaikyta. Tik trys valstybės
narės iš esmės jos laikėsi, o daugiau kaip pusė valstybių narių neturėjo jokios
sistemos teisei į sąskaitą skatinti. Kaip ir mokesčių palyginamumo bei
skaidrumo ir sąskaitos perkėlimo atveju, neprivaloma priemonė pasirodė esanti
neveiksminga. Veiksmingiausias ir rezultatyviausias
būdas nurodytiems tikslams pasiekti – įvesti privalomą priemonę. Tik privaloma
teisėkūros priemone galima užtikrinti, kad galimos politikos priemonės būtų
įgyvendintos visose 27 valstybėse narėse ir kad būtų užtikrintas taisyklių
laikymasis. Direktyva sudaro sąlygas atsižvelgti į nacionalinę mokėjimo
sąskaitų rinkos specifiką. Tai padėtų užtikrinti vienodas veiklos sąlygas tiek
vartotojams, tiek įmonėms visoje ES. 4. POVEIKIS BIUDŽETUI Šis pasiūlymas neturi poveikio ES ar ES
agentūrų biudžetui. 5. NEPRIVALOMI DUOMENYS 5.1. Nuostata dėl peržiūros,
keitimo, laikinojo galiojimo Į pasiūlymą įtraukta nuostata dėl peržiūros. 5.2. Europos ekonominė erdvė Siūlomas aktas susijęs su vidaus rinka, todėl
turėtų būti taikomas Europos ekonominei erdvei. 5.3. Išsamus pasiūlymo
paaiškinimas Šia trumpa santrauka apžvelgiant esmines
direktyvos nuostatas siekiama palengvinti sprendimo priėmimo procedūrą. 1 straipsnyje (Dalykas ir taikymo sritis)
apibrėžiama direktyvos taikymo sritis. 2 straipsnyje (Terminų apibrėžtys) pateikiamos
direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys. 3 straipsniu (Reprezentatyviausių mokėjimo
paslaugų, už kurias nacionaliniu lygmeniu imamas mokestis, sąrašas ir
standartizuota terminija) reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų
reprezentatyviausių mokėjimo paslaugų, už kurias nacionaliniu lygmeniu imamas
mokestis, sąrašą ir su tomis paslaugomis susijusią standartizuotą terminiją. 4 straipsniu (Informacijos apie mokesčius
dokumentas ir glosarijus) reikalaujama, kad valstybės narės įpareigotų mokėjimo
paslaugų teikėjus vartotojams pateikti reprezentatyviausių mokėjimo paslaugų,
už kurias nacionaliniu lygmeniu imamas mokestis, sąrašą pagal 3 straipsnį ir
nurodyti atitinkamus mokesčius. Šią informaciją reikėtų pateikti standartizuotu
formatu. Pagal šią nuostatą taip pat reikalaujama, kad valstybės narės
įpareigotų mokėjimo paslaugų teikėjus pateikti bent sąraše nurodytų paslaugų
glosarijų. 5 straipsniu (Mokesčių ataskaita)
reikalaujama, kad valstybės narės įpareigotų mokėjimo paslaugų teikėjus vartotojams
bent kartą per metus pateikti informaciją apie visus sumokėtus mokesčius. Šią
informaciją reikėtų pateikti standartizuotu formatu. 6 straipsniu (Sutartinė ir komercinė
informacija) reikalaujama, kad mokėjimo paslaugų teikėjai sutartinėje ir komercinėje
informacijoje, kai tinka, vartotų standartizuotą terminiją pagal 3 straipsnį. 7 straipsnyje (Lyginamosios svetainės)
valstybėms narėms nustatytas įpareigojimas užtikrinti, kad vartotojai galėtų
naudotis bent viena svetaine, kurioje galima palyginti mokesčius už mokėjimo
sąskaitas. Valstybės narės turi nustatyti privačių operatorių akreditavimo
sistemą. 8 straipsniu (Sąskaitų paketai) reikalaujama,
kad valstybės narės įpareigotų mokėjimo paslaugų teikėjus, mokėjimo sąskaitą
siūlant vienu paketu su kita finansine paslauga ar produktu, vartotojui
pateikti būtiną informaciją apie atskiras paketo dalis. 9 straipsniu (Sąskaitos perkėlimo paslaugos
teikimas) reikalaujama, kad valstybės narės mokėjimo paslaugų teikėjams
nustatytų bendrąjį įpareigojimą teikti sąskaitos perkėlimo paslaugą visiems
vartotojams, turintiems sąskaitą Sąjungoje esančio mokėjimo paslaugų teikėjo
įstaigoje. 10 straipsniu (Sąskaitos perkėlimo paslauga)
nustatyti konkretūs gaunančiojo ir perduodančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo
vaidmenys ir įpareigojimai perkeliant sąskaitą. 11 straipsniu (Su sąskaitos perkėlimo paslauga
susiję mokesčiai) nustatyti principai, kuriais garantuojama, kad su sąskaitos
perkėlimo paslaugomis susiję mokesčiai būtų pagrįsti ir atitiktų faktines
išlaidas (tų mokesčių gali ir nebūti). 12 straipsniu (Finansiniai vartotojų
nuostoliai) mokėjimo paslaugų teikėjai įpareigojami grąžinti vartotojo
sumokėtus mokesčius dėl jų klaidos ar vėlavimo teikiant sąskaitos perkėlimo
paslaugą. Juo taip pat siekiama apsaugoti vartotojus nuo finansinių nuostolių
dėl neteisingo trečiųjų šalių kredito pervedimų arba tiesioginio debeto
operacijų adresavimo. 13 straipsniu (Informacija apie sąskaitos
perkėlimo paslaugą) mokėjimo paslaugų teikėjai įpareigojami vartotojus
informuoti apie sąskaitos perkėlimo paslaugą. 14 straipsniu (Nediskriminavimas) valstybių
narių reikalaujama užtikrinti, kad vartotojai, prašantys atidaryti mokėjimo
sąskaitą arba ja naudodamiesi, nebūtų diskriminuojami dėl jų pilietybės arba
gyvenamosios vietos. 15 straipsniu (Teisė naudotis būtiniausias
savybes turinčia mokėjimo sąskaita) vartotojams visose valstybėse narėse
nustatyta teisė naudotis bazine mokėjimo sąskaita. Juo taip pat nustatytas
įpareigojimas valstybėms narėms paskirti bent vieną mokėjimo paslaugų teikėją,
kuris siūlytų bazines mokėjimo sąskaitas. 16 straipsnyje (Būtiniausias savybes turinčios
mokėjimo sąskaitos ypatybės) pateiktas mokėjimo paslaugų, kurios turėtų būti
teikiamos su būtiniausias savybes turinčia mokėjimo sąskaita, sąrašas. 17 straipsniu (Susiję mokesčiai) valstybių
narių reikalaujama užtikrinti, kad 16 straipsnyje nurodytas paslaugas mokėjimo
paslaugų teikėjai siūlytų nemokamai arba už teisingą mokestį. 18 straipsniu (Bendrosios sutartys ir jų
nutraukimas) primenama, kad būtiniausias savybes turinčioms mokėjimo sąskaitoms
taikoma Direktyva 2007/64/EB. Tačiau jame išvardijamos konkrečios priežastys,
kuriomis mokėjimo paslaugų teikėjas gali pagrįsti bendrosios sutarties dėl
būtiniausias savybes turinčios mokėjimo sąskaitos nutraukimą. 19 straipsniu (Bendroji informacija apie
būtiniausias savybes turinčias mokėjimo sąskaitas) valstybių narių reikalaujama
užtikrinti, kad būtų imtasi priemonių plačiau informuoti apie bazines mokėjimo
sąskaitas. 20 straipsniu (Kompetentingos institucijos)
reglamentuojamos nacionalinių valdžios institucijų, atsakingų už direktyvos
nuostatų taikymą, skyrimo procedūros. 21 straipsniu (Alternatyvus ginčų sprendimas)
reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų konkrečius reikalavimus, taikomus
vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų ginčams spręsti. 22 straipsniu (Administracinės priemonės ir
sankcijos) reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų taisykles dėl sankcijų,
taikomų už šiai direktyvai įgyvendinti priimtų nacionalinių nuostatų
pažeidimus. 23 (Deleguotieji aktai) ir 24 (Įgaliojimų
delegavimas) straipsniais Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti
deleguotuosius aktus ir nustatyta, kaip šie įgaliojimai turėtų būti naudojami. 25 straipsniu (Įgyvendinimo aktai) Komisijai
suteikiami įgaliojimai priimti įgyvendinimo aktus ir nustatyta, kaip šie
įgaliojimai turėtų būti naudojami. 26 (Vertinimas) ir 27 (Nuostata dėl peržiūros)
straipsniais nustatyti veiksmingo direktyvos taikymo vertinimo ir prireikus
pakeitimų siūlymo mechanizmai. 28 straipsniu (Perkėlimas į nacionalinę teisę)
valstybės narės įpareigojamos imtis teisėkūros priemonių, būtinų šiai
direktyvai įgyvendinti. 29 straipsnyje (Įsigaliojimas) nustatyta data,
kada direktyva įsigalioja. 30 straipsnyje (Adresatai) nurodyta, kad ši
direktyva skirta valstybėms narėms. 2013/0139 (COD) Pasiūlymas EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo
sąskaitomis, palyginamumo,
mokėjimo sąskaitos perkėlimo
ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis (Tekstas svarbus EEE) EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS
SĄJUNGOS TARYBA, atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos
veikimo, ypač į jos 114 straipsnį, atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą, teisėkūros procedūra priimamo akto projektą
perdavus nacionaliniams parlamentams, atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir
socialinių reikalų komiteto nuomonę[12],
atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę[13], pasikonsultavę su Europos duomenų apsaugos
priežiūros pareigūnu[14],
laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros, kadangi: (1) pagal SESV 26 straipsnio 2
dalį vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas
laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas. Vidaus rinkos
susiskaidymas žalingas konkurencingumui, augimui ir darbo vietų kūrimui
Sąjungoje. Norint baigti kurti vidaus rinką, ypač svarbu pašalinti tiesiogines
ir netiesiogines tinkamo jos veikimo kliūtis. Jau matyti, kad ES veiksmai,
susiję su vidaus rinka mažmeninių finansinių paslaugų sektoriuje, davė daug
naudos plečiant tarpvalstybinę mokėjimo paslaugų teikėjų veiklą, gerinant
vartotojų pasirinkimo galimybes ir didinant pasiūlymų kokybę bei skaidrumą; (2) šiuo atžvilgiu 2007 m.
lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/64/EB dėl
mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančia direktyvas 97/7/EB,
2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančia Direktyvą 97/5/EB
(Mokėjimo paslaugų direktyva), nustatyti pagrindiniai skaidrumo reikalavimai,
taikomi mokesčiams, kuriuos mokėjimo paslaugų teikėjai ima už siūlomas paslaugas,
susijusias su mokėjimo sąskaitomis. Dėl to iš esmės lengviau vykdyti mokėjimo
paslaugų teikėjų veiklą, nes sukurtos vienodos taisyklės dėl mokėjimo paslaugų
teikimo ir teiktinos informacijos, mokėjimo paslaugų teikėjams sumažėjo
administracinė našta ir sutaupyta lėšų; (3) tačiau galima nuveikti
daugiau, kad bendroji mažmeninės bankininkystės rinka tobulėtų ir vystytųsi.
Konkrečiai, visiškai integruotos rinkos plėtojimo kliūtis vis dar yra
nepakankamas mokesčių skaidrumas ir palyginamumas, taip pat mokėjimo sąskaitos
perkėlimo sunkumai; (4) dabartinės bendrosios rinkos
sąlygos gali atgrasyti mokėjimo paslaugų teikėjus nuo noro pasinaudoti laisve
įsisteigti arba teikti paslaugas Sąjungoje, nes ateinant į naują rinką sunku
pritraukti klientų. Norint patekti į naujas rinkas dažnai reikia didelių
investicijų. Tokios investicijos pagrįstos tik tuomet, jei paslaugų teikėjas
mato pakankamai galimybių ir atitinkamą paklausą tarp vartotojų. Mažą vartotojų
judumą mažmeninių finansinių paslaugų atžvilgiu iš esmės lemia nepakankamas
mokesčių ir siūlomų paslaugų skaidrumas ir palyginamumas, taip pat su mokėjimo
sąskaitos perkėlimu susiję sunkumai. Šie veiksniai taip pat mažina paklausą.
Tai ypač aktualu tarpvalstybinėmis aplinkybėmis; (5) be to, dėl esamų nacionalinių
reglamentavimo sistemų susiskaidymo gali atsirasti didelių kliūčių baigti kurti
bendrąją rinką mokėjimo sąskaitų srityje. Galiojančios nacionalinės nuostatos
dėl mokėjimo sąskaitų (visų pirma dėl mokesčių palyginamumo ir mokėjimo
sąskaitos perkėlimo) skiriasi. Kalbant apie sąskaitos perkėlimą, dėl to, kad
nėra vienodų privalomų ES priemonių, taikoma skirtinga nacionalinė praktika ir
priemonės. Šie skirtumai dar ryškesni mokesčių palyginamumo srityje, kurioje ES
priemonių, net savireguliacinio pobūdžio, nėra. Jei šie skirtumai ateityje
didėtų, turint omenyje tai, kad bankai yra linkę savo praktiką pritaikyti prie
nacionalinių rinkų, tarpvalstybinės veiklos sąnaudos, palyginti su vietos
paslaugų teikėjų patiriamomis sąnaudomis, išaugtų, dėl to tarpvalstybinė veikla
taptų ne tokia patraukli. Tarpvalstybinę veiklą vidaus rinkoje stabdo kliūtys
vartotojams atsidaryti mokėjimo sąskaitą užsienyje. Esami ribojamieji tinkamumo
kriterijai gali užkirsti kelią Europos piliečiams laisvai judėti Sąjungoje.
Galimybę naudotis mokėjimo sąskaita suteikus visiems vartotojams bus sudarytos
sąlygos jiems dalyvauti vidaus rinkoje ir pajusti bendrosios rinkos naudą; (6) be to, kadangi kai kurie
galimi klientai sąskaitų neatsidaro arba dėl to, kad atsisakoma jiems suteikti
tokią paslaugą, arba dėl to, kad jiems nesiūloma tinkamų produktų, potenciali
mokėjimo sąskaitų paklausa Europos Sąjungoje šiuo metu nėra iki galo išnaudota.
Aktyvesnis vartotojų dalyvavimas vidaus rinkoje sukurtų papildomų paskatų
mokėjimo paslaugų teikėjams eiti į naujas rinkas. Viena iš būtinų priemonių
skatinti vartotojus dalyvauti vidaus rinkoje ir pajusti bendrosios rinkos naudą
taip pat yra sąlygų sudarymas visiems vartotojams naudotis mokėjimo sąskaita; (7) mokesčių skaidrumo ir
palyginamumo klausimas spręstas įgyvendinant bankų sektoriaus inicijuotą
savireguliacijos iniciatyvą. Tačiau dėl tų gairių galutinai nebuvo susitarta.
2008 m. Europos bankininkystės sektoriaus komiteto nustatytuose Bendruose
banko sąskaitos perkėlimo principuose pateikiamas pavyzdinis mechanizmas, kaip
perkelti sąskaitas, kurias siūlo toje pačioje valstybėje narėje esantys
mokėjimo paslaugų teikėjai. Tačiau, turint omenyje tų principų neprivalomumą,
visoje Europos Sąjungoje jie taikyti nenuosekliai ir nepasiekta lauktų
rezultatų. Be to, Bendruose principuose aptariamas banko sąskaitos perkėlimas
tik nacionaliniu mastu, o tarpvalstybinis sąskaitos perkėlimas neminimas.
Galiausiai, kiek tai susiję su galimybe naudotis bazine mokėjimo sąskaita,
2011 m. liepos 18 d. Komisijos rekomendacija 2011/442/ES valstybės
narės paragintos imtis priemonių, būtinų jos taikymui užtikrinti ne vėliau kaip
per šešis mėnesius nuo jos paskelbimo. Iki šiol pagrindinių rekomendacijos
principų laikosi tik keletas valstybių narių; (8) todėl itin svarbu nustatyti
vienodas taisykles siekiant išspręsti mažo klientų judumo problemą ir visų
pirma padidinti mokėjimo sąskaitų paslaugų bei mokesčių palyginamumą ir
skatinti mokėjimo sąskaitos perkėlimą, taip pat neleisti dėl gyvenamosios
vietos diskriminuoti vartotojų, ketinančių kitoje valstybėje narėje atsidaryti
mokėjimo sąskaitą. Be to, labai svarbu imtis tinkamų priemonių vartotojų
dalyvavimui mokėjimo sąskaitų rinkoje skatinti. Šiomis priemonėmis mokėjimo
paslaugų teikėjai bus skatinami eiti į naujas rinkas vidaus rinkoje ir bus
užtikrintos vienodos veiklos sąlygos, taip stiprinant konkurenciją ir
užtikrinant veiksmingą išteklių paskirstymą ES mažmeninėje finansų rinkoje –
tai bus naudinga įmonėms ir vartotojams. Turėdami skaidrios informacijos apie
mokesčius, sąskaitos perkėlimo galimybes ir teisę naudotis bazinėmis
sąskaitomis, ES piliečiai taip pat galės laisviau judėti ir rinktis produktus
Sąjungoje, dėl to pajusti visiškai veikiančios vidaus rinkos mažmeninių
finansinių paslaugų srityje naudą ir prisidėti prie tolesnės jos plėtros; (9) ši direktyva taikoma
vartotojų turimoms mokėjimo sąskaitoms. Todėl ji netaikoma įmonių, net mažųjų
arba labai mažų įmonių turimoms sąskaitoms (nebent jos yra laikomos asmens
vardu). Be to, ši direktyva netaikoma taupomosioms sąskaitoms, kurių mokėjimo
funkcijos gali būti ribotesnės; (10) direktyvoje pateikiamos
apibrėžtys yra suderintos su apibrėžtimis kituose Sąjungos teisės aktuose ir
visų pirma apibrėžtimis, pateiktomis Direktyvoje 2007/64/EB ir 2012 m.
kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 260/2012,
kuriuo nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais
techniniai ir komerciniai reikalavimai ir iš dalies keičiamas Reglamentas (EB)
Nr. 924/2009[15]; (11) vartotojams itin svarbu turėti
galimybę suprasti mokesčius, kad galėtų palyginti skirtingų mokėjimo paslaugų
teikėjų pasiūlymus ir priimti informacija pagrįstus sprendimus, kokia sąskaita
geriausiai atitinka jų poreikius. Palyginti mokesčių neįmanoma, jei mokėjimo
paslaugų teikėjai naudoja skirtingą terminiją toms pačioms mokėjimo paslaugoms
apibrėžti ir informaciją teikia skirtingais formatais. Standartizavus terminiją
ir nuosekliu formatu teikiant tikslinę informaciją apie mokesčius, susijusius
su reprezentatyviausiomis mokėjimo paslaugomis, vartotojams būtų lengviau ir
suprasti, ir palyginti mokesčius; (12) vartotojams naudingiausia būtų
glausta ir lengvai palyginama skirtingų mokėjimo paslaugų teikėjų informacija.
Vartotojams skirtos priemonės mokėjimo sąskaitų pasiūlymams palyginti neturėtų
teigiamo poveikio, jei ilgiems skirtingų pasiūlymų mokesčių sąrašams peržiūrėti
reikalingo laiko sąnaudos viršytų naudą, gaunamą pasirinkus naudingiausią
pasiūlymą. Todėl reikėtų standartizuoti tik reprezentatyviausią su mokesčiais
susijusią terminiją ir apibrėžtis valstybėse narėse, kad būtų išvengta
perteklinės informacijos rizikos; (13) mokesčių terminiją turėtų
nustatyti nacionalinės kompetentingos institucijos, kad būtų galima atsižvelgti
į vietos rinkų specifiką. Kad paslaugos būtų laikomos reprezentatyviomis, joms
mokestį turėtų taikyti bent vienas mokėjimo paslaugų teikėjas valstybėse
narėse. Be to, kai įmanoma, mokesčių terminiją reikėtų standartizuoti ES
lygmeniu, kad būtų galima mokesčius palyginti visoje Sąjungoje. Europos
bankininkystės institucija (EBI) turėtų parengti gaires, kad padėtų valstybėms
narėms nustatyti reprezentatyviausias mokėjimo paslaugas, už kurias
nacionaliniu lygmeniu imamas mokestis; (14) nacionalinėms kompetentingoms
institucijoms nustačius preliminarų reprezentatyviausių paslaugų, už kurias
nacionaliniu lygmeniu imamas mokestis, sąrašą kartu su terminais bei
apibrėžtimis, Komisija turėtų jas peržiūrėti, kad deleguotaisiais aktais
nustatytų paslaugas, kurios bendros daugumai valstybių narių, ir pasiūlytų
standartizuotus jų terminus ir apibrėžtis ES lygmeniu; (15) kad padėtų vartotojams lengvai
palyginti mokesčius už mokėjimo sąskaitas visoje bendrojoje rinkoje, mokėjimo
paslaugų teikėjai turėtų vartotojams pateikti mokesčių, imamų už paslaugas,
išvardytas standartizuotų terminų sąraše, sąrašą. Tai taip pat padės nustatyti
vienodas veiklos sąlygas kredito įstaigoms, konkuruojančioms mokėjimo sąskaitų
rinkoje. Informacijos apie mokesčius dokumente turėtų būti informacija tik apie
reprezentatyviausias mokėjimo paslaugas kiekvienoje valstybėje narėje,
prireikus vartojant terminus ir apibrėžtis, nustatytus ES lygmeniu. Siekiant
padėti vartotojams suprasti mokesčius, kuriuos jie turi mokėti už savo mokėjimo
sąskaitą, jiems turėtų būti pateiktas glosarijus su bent jau sąraše nurodytų
mokesčių ir paslaugų paaiškinimais. Glosarijus turėtų būti naudinga priemonė
skatinant geriau suprasti mokesčių paskirtį – tai padeda vartotojams suteikti
galimybę rinktis iš daugiau mokėjimo sąskaitų pasiūlymų. Taip pat reikėtų
mokėjimo paslaugų teikėjams nustatyti įpareigojimą bent kartą per metus
informuoti vartotojus apie visus mokesčius, paimtus už jų sąskaitą. Ex post
informacija turėtų būti pateikta specialioje suvestinėje. Joje turėtų būti
visas sumokėtų mokesčių vaizdas, kad vartotojas galėtų suprasti, už ką sumokėti
mokesčiai, ir įvertinti, ar reikia keisti vartojimo modelius, ar paslaugų
teikėją. Ši nauda geriausiai atsiskleistų, kai ex post informacija apie
mokesčius rodytų tas pačias paslaugas kaip ir ex ante informacija; (16) siekiant atitikti vartotojų
poreikius, būtina užtikrinti, kad informacija apie mokesčius už mokėjimo
sąskaitas būtų tiksli, aiški ir palyginama. Todėl šioje direktyvoje reikėtų
nustatyti bendrus pateikimo reikalavimus, taikomus informacijos apie mokesčius
dokumentui ir mokesčių ataskaitai, siekiant užtikrinti, kad jie būtų
vartotojams suprantami ir palyginami. Kiekvienoje valstybėje narėje teikiamo
kiekvieno informacijos apie mokesčius dokumento ir mokesčių ataskaitos
formatas, punktų tvarka ir antraštės turėtų būti tokie patys, kad vartotojai
galėtų palyginti abu dokumentus ir taip kuo geriau suprasti ir panaudoti
informaciją. Informacijos apie mokesčius dokumentas ir mokesčių ataskaita
turėtų aiškiai skirtis nuo kitų pranešimų. Juos reikėtų žymėti bendru simboliu; (17) siekdamos užtikrinti nuoseklų
taikomos ES lygmens terminijos naudojimą visoje Sąjungoje, valstybės narės
turėtų mokėjimo paslaugų teikėjams nustatyti įpareigojimą vartoti taikomą ES
lygmens terminiją kartu su likusia nacionaline standartizuota terminija,
nustatyta preliminariame sąraše, kai bendraujama su vartotojais, įskaitant
informacijos apie mokesčius dokumento ir mokesčių ataskaitos teikimą. Išskyrus
informacijos apie mokesčius dokumente ir mokesčių ataskaitoje teikiamą
informaciją, mokėjimo paslaugų teikėjai gali naudoti prekės ženklo pavadinimus
paslaugoms žymėti; (18) lyginamosios svetainės –
veiksminga priemonė vartotojams vienoje vietoje įvertinti skirtingų mokėjimo
sąskaitų pasiūlymų privalumus. Jos gali užtikrinti tinkamą pusiausvyrą
atsižvelgiant į poreikį teikti aiškią ir glaustą, bet kartu išsamią ir
visapusišką informaciją, sudarydamos sąlygas vartotojams gauti išsamesnės
informacijos, kai tai jiems naudinga. Jos taip pat gali sumažinti paieškos
sąnaudas, nes vartotojams nereikės atskirai rinkti informacijos iš mokėjimo
paslaugų teikėjų; (19) kad gautų nešališkos
informacijos apie banko mokesčius, vartotojai turėtų turėti galimybę naudotis
lyginamosiomis svetainėmis, kurios veikia nepriklausomai nuo mokėjimo paslaugų
teikėjų. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų teritorijoje
vartotojai galėtų naudotis bent viena tokia svetaine. Tokias lyginamąsias
svetaines gali valdyti kompetentingos institucijos, kitos viešosios
institucijos ir (arba) akredituoti privatūs operatoriai. Valstybės narės turėtų
nustatyti savanorišką akreditavimo sistemą, pagal kurią privatūs lyginamųjų
svetainių operatoriai kreiptųsi dėl akreditacijos pagal nustatytus kokybės
kriterijus. Jei nėra akredituotos privačios lyginamosios svetainės, turėtų būti
sukurta kompetentingos institucijos arba kitos viešosios institucijos valdoma
svetainė. Tokios svetainės taip pat turėtų atitikti kokybės kriterijus; (20) šiuo metu mokėjimo paslaugų
teikėjai mokėjimo sąskaitą paprastai siūlo paketu su kitais finansiniais
produktais ar paslaugomis. Ši praktika gali sudaryti sąlygas mokėjimo paslaugų
teikėjams diversifikuoti savo pasiūlą ir konkuruoti vieniems su kitais –
galiausiai tai gali būti naudinga vartotojams. Tačiau 2009 m. atliktas
Komisijos tyrimas dėl paslaugų siejimo finansų sektoriuje, taip pat atitinkamos
konsultacijos ir vartotojų skundai parodė, kad mokėjimo paslaugų teikėjai banko
sąskaitas gali siūlyti paketu su produktais, kurių vartotojai neprašo ir kurie
nėra esminiai mokėjimo sąskaitų atžvilgiu, pvz., būsto draudimas. Be to,
pastebėta, kad dėl šios praktikos gali sumažėti kainų skaidrumas ir
palyginamumas, gali būti ribojamas pirkimo galimybių pasirinkimas vartotojams
ir daromas neigiamas poveikis jų judumui. Todėl valstybės narės turėtų
užtikrinti, kad kai mokėjimo paslaugų teikėjai siūlo mokėjimo sąskaitų paslaugų
paketus, vartotojams būtų pateikta informacija apie taikomus mokesčius už
mokėjimo sąskaitą ir už kiekvieną kitą į paketą įtrauktą finansinę paslaugą
atskirai. Šie įpareigojimai neturėtų būti taikomi paslaugoms, kurios natūraliai
susijusios su mokėjimo sąskaitos naudojimu, pvz., grynųjų pinigų išėmimas,
elektroniniai pervedimai ar mokėjimo kortelės. Todėl toms paslaugoms ši
nuostata neturėtų būti taikoma; (21) vartotojai gali turėti paskatų
sąskaitą perkelti tik tuomet, kai šis procesas nesukuria per didelės
administracinės ir finansinės naštos. Mokėjimo sąskaitos perkėlimo pas kitą
mokėjimo paslaugų teikėją procedūra turėtų būti aiški ir greita. Mokėjimo
paslaugų teikėjų už sąskaitos perkėlimo paslaugą imami mokesčiai (jei jie juos
ima) turėtų atitikti faktines mokėjimo paslaugų teikėjų patiriamas sąnaudas.
Kad sąskaitos perkėlimas darytų teigiamą poveikį konkurencijai, turėtų būti
sudarytos palankesnės sąlygos sąskaitą perkelti tarpvalstybiniu mastu. Turint
omenyje, kad tarpvalstybinis sąskaitos perkėlimas galėtų būti sudėtingesnis
negu nacionalinis ir kad tam užtikrinti gali reikėti, kad mokėjimo paslaugų
teikėjai pritaikytų ir patobulintų savo vidines procedūras, tarpvalstybiniam
sąskaitos perkėlimui reikėtų numatyti ilgesnius terminus. Tai, ar reikia
palikti skirtingus terminus, reikėtų įvertinti peržiūrint siūlomą direktyvą; (22) sąskaitos perkėlimo procesas
vartotojui turėtų būti kuo paprastesnis. Todėl valstybės narės turėtų
užtikrinti, kad už proceso inicijavimą ir valdymą vartotojo vardu būtų
atsakingas gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas; (23) vartotojams turėtų būti
sudarytos sąlygos idealiu atveju per vienintelį susitikimą su gaunančiuoju
mokėjimo paslaugų teikėju jo prašyti perkelti visus periodinius mokėjimus ar jų
dalį, taip pat pervesti sąskaitoje likusias lėšas. Tuo tikslu vartotojai turėtų
turėti galimybę pasirašyti vieną leidimą, kuriuo išreiškia sutikimą, kad būtų
atliktos minėtos užduotys. Prieš suteikdamas leidimą vartotojas turėtų būti
informuotas apie visus procedūros etapus, kurie būtini norint galutinai
perkelti sąskaitą; (24) kad sąskaita būtų sėkmingai
perkelta, būtinas perduodančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo bendradarbiavimas.
Perduodantysis mokėjimo paslaugų teikėjas gaunančiajam mokėjimo paslaugų
teikėjui turėtų pateikti visą informaciją, kuri, jo nuomone, būtina norint
periodinius mokėjimus atkurti naujojoje mokėjimo sąskaitoje. Tačiau tokia
informacija neturėtų viršyti to, kas būtina sąskaitai perkelti, o gaunantysis
mokėjimo paslaugų teikėjas neturėtų prašyti perteklinės informacijos; (25) vartotojai neturėtų gauti
baudų ar patirti kitos finansinės žalos dėl neteisingo gaunamų kredito
pervedimų ar tiesioginio debeto operacijų adresavimo. Tai ypač svarbu tam tikrų
kategorijų mokėtojams ir gavėjams, pvz., komunalinių paslaugų įmonėms,
naudojančioms elektronines priemones (pvz., duomenų bazes) vartotojo sąskaitos
duomenims saugoti ir atliekančioms daug periodinių operacijų, susijusių su
dideliu vartotojų skaičiumi; (26) valstybės narės turėtų
užtikrinti, kad vartotojai, ketinantys atsidaryti mokėjimo sąskaitą, nebūtų
diskriminuojami dėl pilietybės arba gyvenamosios vietos. Nors mokėjimo paslaugų
teikėjams svarbu užtikrinti, kad jų klientai finansų sistemos nenaudotų
neteisėtais tikslais, pvz., sukčiavimo, pinigų plovimo arba terorizmo
finansavimo, jie neturėtų kelti kliūčių vartotojams, norintiems kitoje
valstybėje narėje atsidaryti mokėjimo sąskaitą ir taip pasinaudoti bendrosios
rinkos privalumais; (27) vartotojai, kurie teisėtai
gyvena Sąjungoje ir tam tikroje valstybėje narėje neturi mokėjimo sąskaitos,
turėtų turėti galimybę toje valstybėje narėje atsidaryti ir naudoti
būtiniausias savybes turinčią mokėjimo sąskaitą. Siekiant užtikrinti, kad
galimybę naudotis tokiomis sąskaitomis turėtų kuo daugiau žmonių, vartotojai
turėtų turėti tokią galimybę nepaisant jų finansinių aplinkybių, kaip antai
bedarbystė arba asmens bankrotas, ir jų gyvenamosios vietos. Be to, teisė
naudotis būtiniausias savybes turinčia mokėjimo sąskaita bet kurioje valstybėje
narėje turėtų būti suteikiama laikantis reikalavimų, nustatytų 2005 m.
spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB dėl finansų
sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui[16], visų pirma, kiek tai susiję
su deramo klientų patikrinimo procedūromis; (28) valstybės narės turėtų
užtikrinti, kad bent vienas mokėjimo paslaugų teikėjas vartotojams siūlytų
būtiniausias savybes turinčias mokėjimo sąskaitas. Vartotojams neturėtų būti
per daug sunku gauti tokią paslaugą ir ji neturėtų būti per daug brangi. Šiuo
atžvilgiu valstybės narės turėtų apsvarstyti tokius veiksnius kaip paskirtų
mokėjimo paslaugų teikėjų išsidėstymas jų teritorijoje. Kad vartotojams kuo
labiau sumažėtų finansinės atskirties rizika, valstybės narės turėtų gerinti
finansinį švietimą (taip pat ir mokykloje) ir kovoti su prasiskolinimu. Be to,
valstybės narės turėtų skatinti mokėjimo paslaugų teikėjų iniciatyvas, kad būtų
lengviau derinti paslaugų, susijusių su būtiniausias savybes turinčiomis
mokėjimo sąskaitomis, teikimą ir finansinį švietimą; (29) kad vartotojai galėtų
pasinaudoti savo teise naudotis bazine mokėjimo sąskaita, jie turėtų dar
neturėti mokėjimo sąskaitos toje pačioje teritorijoje. Kai neįmanoma
pasinaudoti elektroninėmis sistemomis siekiant nustatyti, ar vartotojas jau
turi mokėjimo sąskaitą, mokėjimo paslaugų teikėjai kaip patikimą patikrinimo,
kad vartotojai dar neturi mokėjimo sąskaitos, priemonę turėtų priimti jų
pareiškimą; (30) vartotojams reikėtų garantuoti
galimybę naudotis tam tikromis bazinėmis mokėjimo paslaugomis, kurių atžvilgiu
valstybės narės turi nustatyti mažiausią operacijų skaičių taip, kad būtų
atsižvelgta tiek į vartotojų poreikius, tiek į komercinę praktiką atitinkamoje
valstybėje narėje. Paslaugoms, neįtrauktoms į šį būtiniausių paslaugų sąrašą,
bankai gali taikyti savo įprastus mokesčius. Su bazinėmis mokėjimo sąskaitomis
susijusios paslaugos, be kita ko, turėtų būti galimybė į sąskaitą įmokėti ir iš
jos išimti grynuosius pinigus. Vartotojai turėtų turėti galimybę atlikti
esmines mokėjimo operacijas, kaip antai gauti pajamas ar išmokas, apmokėti
sąskaitas ar sumokėti mokesčius ir pirkti prekes bei paslaugas, be kita ko,
atliekant tiesioginio debeto operacijas, kredito pervedimus ir naudojant
mokėjimo kortelę. Tokios paslaugos turėtų sudaryti sąlygas pirkti prekes ir
paslaugas internetu ir vartotojui suteikti galimybę inicijuoti mokėjimo
nurodymus pasinaudojant mokėjimo paslaugų teikėjo internetinės bankininkystės
sistema, jei ji yra. Tačiau būtiniausias savybes turinti mokėjimo sąskaita
neturėtų būti naudojama tik internetu, nes tai būtų kliūtis vartotojams,
neturintiems interneto prieigos. Vartotojai neturėtų su būtiniausias savybes
turinčia mokėjimo sąskaita gauti galimybės pereikvoti sąskaitos lėšas. Tačiau
valstybės narės gali leisti mokėjimo paslaugų teikėjams su būtiniausias savybes
turinčiomis mokėjimo sąskaitomis siūlyti labai mažų sumų sąskaitos lėšų
pereikvojimo priemones; (31) siekiant užtikrinti, kad
galimybę naudotis bazinėmis mokėjimo sąskaitomis turėtų kuo daugiau vartotojų,
jos turėtų būti siūlomos nemokamai arba už teisingą mokestį. Be to, visi
papildomi mokesčiai vartotojui už kurių nors sutartyje nustatytų sąlygų
nesilaikymą taip pat turėtų būti teisingi. Valstybės narės turėtų pagal
nacionalines aplinkybes nustatyti, kas yra teisingas mokestis. Siekiant
užtikrinti, kad teisingo mokesčio principas būtų įgyvendinamas nuosekliai ir
rezultatyviai, EBI reikėtų pavesti parengti gaires dėl šioje direktyvoje
nustatytų bendrųjų kriterijų; (32) mokėjimo paslaugų teikėjas
turėtų atsisakyti atidaryti būtiniausias savybes turinčią mokėjimo sąskaitą
arba turėtų nutraukti tokios sąskaitos sutartį tik konkrečiomis aplinkybėmis,
pvz., kai nesilaikoma teisės aktų dėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo
arba dėl nusikaltimų prevencijos bei tyrimo. Net ir tokiais atvejais atsisakymą
atidaryti mokėjimo sąskaitą galima pagrįsti tik tuomet, kai vartotojas nesilaiko
tų teisės aktų nuostatų, o ne tuo, kad per sudėtinga arba brangu patikrinti, ar
laikomasi teisės aktų; (33) valstybės narės ir mokėjimo
paslaugų teikėjai vartotojams turėtų teikti aiškią ir suprantamą informaciją
apie teisę į būtiniausias savybes turinčią banko sąskaitą. Informacija turėtų
apimti pagrindines sąskaitos savybes ir naudojimo sąlygas, taip pat žingsnius,
kuriuos vartotojai turėtų atlikti, kad pasinaudotų teise atidaryti būtiniausias
savybes turinčią mokėjimo sąskaitą. Visų pirma vartotojai turėtų būti
informuojami, kad norint naudotis būtiniausias savybes turinčia mokėjimo
sąskaita nebūtina pirkti papildomų paslaugų; (34) valstybės narės turėtų
paskirti kompetentingas institucijas, turinčias įgaliojimus užtikrinti šios
direktyvos vykdymą, taip pat tyrimo ir vykdymo užtikrinimo įgaliojimus.
Paskirtos kompetentingos institucijos turi turėti pakankamai išteklių savo
pareigoms atlikti. Valstybės narės turėtų turėti galimybę paskirti skirtingas
kompetentingas institucijas, atsakingas už šioje direktyvoje nustatytų įvairių
įpareigojimų vykdymo užtikrinimą; (35) vartotojai turėtų turėti
galimybę pasinaudoti veiksmingomis ir rezultatyviomis teisių gynimo ne teismo
tvarka procedūromis ginčams, kilusiems dėl teisių ir pareigų, nustatytų pagal
šią direktyvą, spręsti. Tokia galimybė jau užtikrinama Direktyva 2013/.../ES,
kiek tai susiję su sutartiniais ginčais. Tačiau vartotojai turėtų turėti
galimybę pasinaudoti teisių gynimo ne teismo tvarka procedūromis, kai kyla
ikisutartinių ginčių dėl teisių ir pareigų, nustatytų šia direktyva, pvz., kai
atsisakoma jiems atidaryti būtiniausias savybes turinčią mokėjimo sąskaitą.
Siekiant laikytis šioje direktyvoje išdėstytų nuostatų, reikia tvarkyti
vartotojų asmens duomenis. Jų tvarkymą reglamentuoja 1995 m. spalio
24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos
tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo[17]. Todėl ši direktyva turėtų
atitikti taisykles, nustatytas Direktyvoje 95/46/EB ir ją įgyvendinančiuose
nacionalinės teisės aktuose; (36) norint pasiekti šioje
direktyvoje nustatytus tikslus, pagal Sutarties 290 straipsnį Komisijai turėtų
būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl ES lygmeniu standartizuotos
terminijos, taikomos keletui valstybių narių bendroms mokėjimo paslaugoms, ir
tų terminų apibrėžčių nustatymo; (37) siekiant užtikrinti vienodas
šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti
įgyvendinimo įgaliojimai. Šie įgaliojimai susiję su šių aspektų apibrėžimu:
informacijos apie mokesčius dokumento formato, jo bendro simbolio ir tvarkos,
kaip turi būti pateikiamos jame minimos paslaugos, taip pat mokesčių ataskaitos
formato, jos bendro simbolio ir tvarkos, kaip turi būti pateikiamos joje
minimos paslaugos. Šiais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis
2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES)
Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi
įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai; (38) per trejus metus nuo šios
direktyvos įsigaliojimo ir vėliau kas dvejus metus valstybės narės turėtų
surinkti patikimus metinius statistinius duomenis, susijusius su šioje
direktyvoje nustatytų priemonių veikimu. Jos turėtų naudotis bet kokiais
atitinkamais informacijos šaltiniais ir tą informaciją perduoti Komisijai; (39) kad būtų atsižvelgta į rinkos
pokyčius, pvz., naujų tipų mokėjimo sąskaitų ir mokėjimo paslaugų atsiradimą,
taip pat pokyčius kitose Sąjungos teisės srityse ir valstybių narių patirtį, ši
direktyva turėtų būti peržiūrėta praėjus penkeriems metams nuo jos
įsigaliojimo. Atliekant peržiūrą reikėtų įvertinti, ar dėl nustatytų priemonių
pagerėjo vartotojų supratimas apie mokesčius už mokėjimo sąskaitas, mokėjimo
sąskaitų palyginamumas ir sąskaitos perkėlimo patogumas. Taip pat reikėtų
nustatyti, kiek bazinių mokėjimo sąskaitų atidaryta, įskaitant anksčiau banko
sąskaitos neturėjusių vartotojų sąskaitas. Reikėtų įvertinti ir tai, ar reikėtų
palikti ilgiau galioti ilgesnius terminus mokėjimo paslaugų teikėjams,
sąskaitas perkeliantiems į kitą valstybę narę. Be to, reikėtų įvertinti, ar
nuostatos dėl informacijos, kurią mokėjimo paslaugų teikėjai turi pateikti
siūlydami produktų paketus, yra pakankamos, ar reikia papildomų priemonių.
Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai turėtų pateikti ataskaitą ir prireikus
teisėkūros pasiūlymus; (40) šioje direktyvoje
atsižvelgiama į pagrindines teises ir laikomasi Europos Sąjungos pagrindinių
teisių chartijoje pripažįstamų principų; (41) pagal 2011 m. rugsėjo 28 d.
bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų
dokumentų[18]
valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo
priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos
sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos.
Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių
dokumentų perdavimas yra pagrįstas, PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ: I SKYRIUS
DALYKAS, TAIKYMO SRITIS IR TERMINŲ APIBRĖŽTYS 1 straipsnis
Dalykas ir taikymo sritis 1. Šia direktyva nustatomos
taisyklės dėl mokesčių, kurie iš vartotojų imami už jų Europos Sąjungoje
turimas mokėjimo sąskaitas, kurias teikia Sąjungoje esantys mokėjimo paslaugų
teikėjai, skaidrumo ir palyginamumo ir taisyklės dėl mokėjimo sąskaitos
perkėlimo Sąjungoje. 2. Šia direktyva taip pat
apibrėžiama taisyklių ir sąlygų sistema, pagal kurią valstybės narės garantuoja
vartotojams teisę Sąjungoje atidaryti ir naudoti būtiniausias savybes turinčias
mokėjimo sąskaitas. 3. Būtiniausias savybes
turinčios mokėjimo sąskaitos atidarymas ir naudojimas pagal šią direktyvą
atitinka Direktyvos 2005/60/EB II skyriaus nuostatas. 4. Ši direktyva taikoma
Sąjungoje esantiems mokėjimo paslaugų teikėjams. 2 straipsnis
Terminų apibrėžtys Šioje direktyvoje vartojamų terminų
apibrėžtys: (a)
vartotojas – bet kuris fizinis asmuo, kuris veikia
siekdamas tikslų, nesusijusių su jo vykdoma prekyba, verslu, amatu ar profesine
veikla; (b)
mokėjimo sąskaita – vieno ar kelių mokėjimo
paslaugų vartotojų vardu atidaryta sąskaita, naudojama mokėjimo operacijoms
vykdyti; (c)
mokėjimo paslauga – mokėjimo paslauga, kaip
apibrėžta Direktyvos 2007/64/EB 4 straipsnio 3 punkte; (d)
mokėjimo operacija – mokėtojo arba gavėjo
inicijuotas lėšų įmokėjimo, pervedimo arba išėmimo veiksmas, nesvarbu, kokie
yra mokėtojo ir gavėjo įsipareigojimai vienas kitam, kuriais grindžiama
operacija; (e)
mokėjimo paslaugų teikėjas – mokėjimo paslaugų
teikėjas, kaip apibrėžta Direktyvos 2007/64/EB 4 straipsnio 9 punkte; (f)
mokėjimo priemonė – mokėjimo priemonė, kaip
apibrėžta Direktyvos 2007/64/EB 4 straipsnio 23 punkte; (g)
perduodantysis mokėjimo paslaugų teikėjas –
mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris perduoda informaciją apie visus arba kai
kuriuos periodinius mokėjimus; (h)
gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas – mokėjimo
paslaugų teikėjas, kuriam perduodama informacija apie visus arba kai kuriuos
periodinius mokėjimus; (i)
mokėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris
turi mokėjimo sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo
sąskaitos arba, jeigu mokėtojo mokėjimo sąskaitos nėra, fizinis arba juridinis
asmuo, kuris duoda mokėjimo nurodymą į gavėjo mokėjimo sąskaitą; (j)
gavėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris yra
numatytas mokėjimo operacijos lėšų gavėjas; (k)
mokesčiai – pinigų suma, kurią vartotojas mokėjimo
paslaugų teikėjui turi mokėti už teikiamas mokėjimo paslaugas arba operacijas,
susijusias su mokėjimo sąskaita (tų mokesčių gali ir nebūti); (l)
patvarioji laikmena – priemonė, kuri leidžia
vartotojui ar mokėjimo paslaugų teikėjui saugoti asmeniškai jam skirtą
informaciją taip, kad ji tam tikrą pageidaujamą laiką būtų prieinama ir kad ją
būtų galima atgaminti nepakitusią; (m)
sąskaitos perkėlimas – vieno mokėjimo paslaugų
teikėjo turimos informacijos apie visus arba kai kuriuos nurodymus atlikti
periodinius kredito pervedimus, periodines tiesioginio debeto operacijas iš
mokėjimo sąskaitos ir į mokėjimo sąskaitą gaunamus periodinius kredito
pervedimus perdavimas kitam mokėjimo paslaugų teikėjui vartotojo prašymu, kai
teigiamas sąskaitos likutis pervedamas arba nepervedamas iš vienos mokėjimo
sąskaitos į kitą arba senoji sąskaita uždaroma arba neuždaroma; (n)
tiesioginis debetas – mokėjimo paslauga, kurią
teikiant lėšos nurašomos iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos, kai mokėjimo operaciją
inicijuoja gavėjas, gavęs mokėtojo sutikimą; (o)
kredito pervedimas – nacionalinė arba tarptautinė
mokėjimo paslauga, kai mokėjimo paslaugų teikėjas, kurio įstaigoje mokėtojas
turi mokėjimo sąskaitą, vadovaudamasis mokėtojo nurodymu, mokėjimo operacijos
ar kelių mokėjimo operacijų lėšas iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos perveda į
gavėjo mokėjimo sąskaitą; (p)
periodinio mokėjimo nurodymas – paslauga, kai
mokėjimo paslaugų teikėjas, kurio įstaigoje mokėtojas turi mokėjimo sąskaitą,
lėšas iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos mokėtojo nurodymu per kelias mokėjimo
operacijas reguliariai perveda į gavėjo mokėjimo sąskaitą; (q)
lėšos – banknotai, monetos ir pinigų pakaitalai,
taip pat elektroniniai pinigai, kaip apibrėžta Direktyvos 2009/110/EB[19] 2 straipsnio 2 punkte; (r)
bendroji sutartis – mokėjimo paslaugų sutartis,
kuri reglamentuoja būsimą atskirų ir paskesnių mokėjimo operacijų vykdymą ir
kurioje gali būti nustatyta pareiga atidaryti mokėjimo sąskaitą bei jos
atidarymo sąlygos. II SKYRIUS
SU MOKĖJIMO SĄSKAITOMIS SUSIJUSIŲ MOKESČIŲ PALYGINAMUMAS 3 straipsnis
Reprezentatyviausių mokėjimo
paslaugų, už kurias nacionaliniu lygmeniu imamas mokestis, sąrašas ir
standartizuota terminija 1. Valstybės narės užtikrina,
kad 20 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos nustatytų preliminarų
mažiausiai 20 mokėjimo paslaugų, sudarančių mažiausiai 80 %
reprezentatyviausių mokėjimo paslaugų, už kurias nacionaliniu lygmeniu imamas
mokestis, sąrašą. Sąraše pateikiami su kiekviena nurodyta paslauga susiję
terminai ir apibrėžtys. 2. Taikydamos 1 dalį, kompetentingos
institucijos atsižvelgia į paslaugas: (1)
kuriomis vartotojai dažniausiai naudojasi
naudodamiesi mokėjimo sąskaita; (2)
kurios vartotojams sudaro daugiausia išlaidų
lyginant atskiras paslaugas; (3)
kurios vartotojams sudaro daugiausia bendrų
išlaidų; (4)
kurios mokėjimo paslaugų teikėjams duoda daugiausia
pelno lyginant atskiras paslaugas; (5)
kurios mokėjimo paslaugų teikėjams duoda daugiausia
bendro pelno. Pagal Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 16
straipsnį EBI parengia gaires, kurios padėtų kompetentingoms institucijoms. 3. Valstybės narės pateikia
Komisijai 1 dalyje nurodytus preliminarius sąrašus per 6 mėnesius nuo šios
direktyvos įsigaliojimo. 4. Komisijai suteikiami
įgaliojimai pagal 24 straipsnį priimti deleguotuosius aktus dėl ES
standartizuotos terminijos, susijusios su tomis mokėjimo paslaugomis, kurios
yra bendros bent daugumai valstybių narių, nustatymo remiantis preliminariais
sąrašais, pateiktais pagal 3 dalį. ES standartizuota terminija apims bendrus
terminus ir apibrėžtis, susijusius su bendromis paslaugomis. 5. 4 dalyje nurodytus
deleguotuosius aktus paskelbus Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje,
kiekviena valstybė narė pagal 4 dalį priimtą ES standartizuotą terminiją
nedelsdama įtraukia į 1 dalyje nurodytą preliminarų sąrašą ir tą sąrašą
paskelbia. 4 straipsnis
Informacijos apie mokesčius
dokumentas ir glosarijus 1. Valstybės narės užtikrina,
kad, prieš sudarydami mokėjimo sąskaitos sutartį su vartotoju, mokėjimo
paslaugų teikėjai vartotojui pateiktų informacijos apie mokesčius dokumentą,
kuriame būtų 3 straipsnio 5 dalyje nurodytas reprezentatyviausių paslaugų
sąrašas ir atitinkami mokesčiai už kiekvieną paslaugą. 2. Jei viena ar daugiau 1 dalyje
nurodytų mokėjimo paslaugų siūloma kaip finansinių paslaugų paketo dalis,
informacijos apie mokesčius dokumente nurodoma, kurios iš 1 dalyje nurodytų
paslaugų yra įtrauktos į paketą, mokestis už visą paketą ir mokestis už 1
dalyje nenurodytas paslaugas. 3. Pavadinimas „Informacijos
apie mokesčius dokumentas“ aiškiai pateikiamas informacijos apie mokesčius
dokumento pirmo puslapio viršuje šalia bendro simbolio, kad būtų galima šį
dokumentą atskirti nuo kitų. 4. Valstybės narės užtikrina,
kad mokėjimo paslaugų teikėjai vartotojams pateiktų glosarijų, kuriame būtų
bent 1 dalyje nurodytų mokėjimo paslaugų sąrašas ir susijusios apibrėžtys. 5. Valstybės narės įpareigoja
mokėjimo paslaugų teikėjus užtikrinti, kad glosarijus būtų parengtas aiškia,
nedviprasmiška ir netechnine kalba. 6. Informacijos apie mokesčius
dokumentą ir glosarijų mokėjimo paslaugų teikėjai visuomet nemokamai teikia
patvariąja laikmena vartotojams prieinamose patalpose ir elektronine forma savo
svetainėse. 7. Komisijai suteikiami
įgaliojimai pagal 26 straipsnį priimti įgyvendinimo aktus, kuriuose
apibrėžiamas informacijos apie mokesčius dokumento formatas, jo bendras
simbolis ir tvarka, kaip informacijos apie mokesčius dokumente turi būti
pateiktos 3 straipsnio 5 dalyje nurodytos paslaugos. 5 straipsnis
Mokesčių ataskaita 1. Valstybės narės užtikrina,
kad mokėjimo paslaugų teikėjai vartotojui bent kartą per metus pateiktų visų
mokesčių, sumokėtų už jo mokėjimo sąskaitą, ataskaitą. 2. 1 dalyje nurodytoje
ataskaitoje pateikiama ši informacija: (a)
atskiras mokestis už kiekvieną paslaugą, kiek kartų
paslauga pasinaudota per atitinkamą laikotarpį ir data, kada paslauga
pasinaudota; (b)
bendra mokesčių, sumokėtų už kiekvieną paslaugą,
suteiktą per atitinkamą laikotarpį, suma; (c)
bendra mokesčių, sumokėtų už visas paslaugas,
suteiktas per atitinkamą laikotarpį, suma. 3. Pavadinimas „Mokesčių
ataskaita“ aiškiai pateikiamas ataskaitos pirmo puslapio viršuje šalia bendro
simbolio, kad būtų galima šį dokumentą atskirti nuo kitų. 4. Komisijai suteikiami
įgaliojimai pagal 26 straipsnį priimti įgyvendinimo aktus, kuriuose
apibrėžiamas mokesčių ataskaitos formatas, jos bendras simbolis ir tvarka, kaip
mokesčių ataskaitoje turi būti pateiktos 3 straipsnio 5 dalyje nurodytos
paslaugos. 6 straipsnis
Sutartinė ir komercinė
informacija 1. Valstybės narės užtikrina,
kad mokėjimo paslaugų teikėjai savo sutartinėje ir komercinėje informacijoje,
kai tinka, vartotų terminus ir apibrėžtis, pateiktus 3 straipsnio 5 dalyje
nurodytame reprezentatyviausių mokėjimo paslaugų sąraše. 2. Mokėjimo paslaugų teikėjai
gali naudoti prekės ženklo pavadinimus savo paslaugoms žymėti sutartinėje ir
komercinėje informacijoje su sąlyga, kad, kai tinka, nurodytų atitinkamą
terminą iš 3 straipsnio 5 dalyje nurodyto sąrašo. Mokėjimo paslaugų teikėjai
prekės ženklo pavadinimų nenaudoja informacijos apie mokesčius dokumente arba
mokesčių ataskaitoje. 7 straipsnis
Lyginamosios svetainės 1. Valstybės narės pagal 2 ir 3
dalis užtikrina, kad vartotojai galėtų naudotis bent viena svetaine, kurioje
galima palyginti mokesčius, kuriuos mokėjimo paslaugų teikėjai nacionaliniu
lygmeniu ima už siūlomas paslaugas, susijusias su mokėjimo sąskaitomis. 2. Valstybės narės nustato
savanorišką akreditavimo sistemą, taikomą privačių operatorių valdomoms
svetainėms, kuriose galima palyginti mokesčius, kuriuos mokėjimo paslaugų
teikėjai nacionaliniu lygmeniu ima už siūlomas paslaugas, susijusias su
mokėjimo sąskaitomis. Kad gautų akreditaciją, privačių operatorių valdomos
lyginamosios svetainės: (a)
veikia nepriklausomai nuo mokėjimo paslaugų
teikėjų; (b)
vartoja paprastą kalbą ir, kai tinka, 3 straipsnio
5 dalyje nurodytus terminus; (c)
teikia atnaujintą informaciją; (d)
suteikia pakankamai plačią mokėjimo sąskaitų rinkos
apžvalgą; (e)
taiko veiksmingą užklausų ir skundų nagrinėjimo
tvarką. 3. Kai nėra pagal 2 dalį
akredituotų svetainių, valstybės narės užtikrina, kad būtų sukurta svetainė, valdoma
20 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos arba bet kurios kitos
kompetentingos viešosios institucijos. Kai yra pagal 2 dalį akredituotų
svetainių, valstybės narės gali nuspręsti sukurti papildomą svetainę, valdomą
20 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos arba bet kurios kitos
kompetentingos viešosios institucijos. 1 dalyje nurodytos svetainės, kurias
valdo kompetentinga institucija, atitinka 2 dalies a–e punktus. 4. Valstybės narės pasilieka
teisę nesuteikti akreditacijos arba ją panaikinti privatiems operatoriams, kai
nesilaikoma 2 dalyje nustatytų įpareigojimų. 5. Valstybės narės užtikrina,
kad vartotojams būtų teikiama tinkamos informacijos apie 1 dalyje nurodytas
svetaines. Tai, be kita ko, yra, kai tinka, viešo akredituotų lyginamųjų
svetainių registro tvarkymas. 8 straipsnis
Sąskaitų paketai 1. Valstybės narės užtikrina,
kad, kai mokėjimo sąskaita siūloma vienu paketu su kita paslauga ar produktu,
mokėjimo paslaugų teikėjas vartotoją informuotų, ar galima mokėjimo sąskaitą pirkti
atskirai, ir atskirai pateiktų informaciją apie sąnaudas ir mokesčius,
susijusius su kiekvienu siūlomu į paketą įtrauktu produktu ir paslauga. 2. 1 dalis netaikoma, kai kartu
su mokėjimo sąskaita siūlomos tik mokėjimo paslaugos, kaip apibrėžta Direktyvos
2007/64/EB 4 straipsnio 3 punkte. III SKYRIUS
SĄSKAITOS PERKĖLIMAS 9 straipsnis
Sąskaitos perkėlimo paslaugos
teikimas Valstybės narės užtikrina, kad mokėjimo
paslaugų teikėjai teiktų 10 straipsnyje apibūdintą sąskaitos perkėlimo paslaugą
visiems vartotojams, turintiems mokėjimo sąskaitą Sąjungoje esančio mokėjimo
paslaugų teikėjo įstaigoje. 10 straipsnis
Sąskaitos perkėlimo paslauga 1. Valstybės narės užtikrina,
kad sąskaitos perkėlimo paslauga būtų inicijuota gaunančiojo mokėjimo paslaugų
teikėjo ir teikiama pagal 2–7 dalyse nustatytas taisykles. 2. Sąskaitos perkėlimo paslaugą
inicijuoja gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas. Gaunantysis mokėjimo
paslaugų teikėjas iš vartotojo paprašo rašytinio leidimo suteikti sąskaitos
perkėlimo paslaugą. Leidimas sudaro sąlygas vartotojui duoti konkretų sutikimą,
kad perduodantysis mokėjimo paslaugų teikėjas atliktų kiekvieną iš 3 dalies e
ir f punktuose nurodytų užduočių ir kad gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas
atliktų kiekvieną iš 4 dalies c ir d punktuose ir 5 dalyje nurodytų užduočių.
Leidimas sudaro sąlygas vartotojui konkrečiai paprašyti, kad perduodantysis
mokėjimo paslaugų teikėjas perduotų 3 dalies a ir b punktuose nurodytą
informaciją. Leidime taip pat nurodoma data, nuo kurios periodiniai mokėjimai
turėtų būti vykdomi iš sąskaitos, atidarytos gaunančiojo mokėjimo paslaugų
teikėjo įstaigoje. 3. Per vieną darbo dieną nuo 2
dalyje nurodyto leidimo gavimo gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas paprašo
perduodantįjį mokėjimo paslaugų teikėją atlikti šias užduotis: (a)
gaunančiajam mokėjimo paslaugų teikėjui ir, jei
vartotojas pagal 2 dalį to konkrečiai paprašo, vartotojui perduoti visų esamų
nurodymų atlikti periodinius kredito pervedimus ir skolininko inicijuojamų
sutikimų vykdyti tiesioginio debeto operacijas sąrašą; (b)
gaunančiajam mokėjimo paslaugų teikėjui ir, jei
vartotojas pagal 2 dalį to konkrečiai paprašo, vartotojui perduoti turimą
informaciją apie gaunamus kredito pervedimus ir kreditoriaus inicijuojamas
tiesioginio debeto operacijas, kurie vartotojo sąskaitoje atlikti per
praėjusius 13 mėnesių; (c)
gaunančiajam mokėjimo paslaugų teikėjui perduoti
papildomą informaciją, kurią gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas laiko
būtina norint perkelti sąskaitą; (d)
kai perduodantysis mokėjimo paslaugų teikėjas
neteikia periodinio mokėjimo nurodymų ir tiesioginio debeto operacijų
automatizuoto peradresavimo į vartotojo sąskaitą gaunančiojo mokėjimo paslaugų
teikėjo įstaigoje sistemos, atšaukti periodinio mokėjimo nurodymus ir
nebepriimti tiesioginio debeto operacijų leidime nustatytą dieną; (e)
kai vartotojas duoda konkretų sutikimą pagal 2
dalį, vartotojo nustatytą dieną pervesti likusį teigiamą likutį į sąskaitą,
atidarytą arba turimą gaunančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje; (f)
kai vartotojas duoda konkretų sutikimą pagal 2
dalį, vartotojo nustatytą dieną uždaryti sąskaitą, turimą perduodančiojo
mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje. 4. Gavęs 3 dalyje nurodytą
informaciją, kurios paprašyta iš perduodančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo,
gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas atlieka šias užduotis: (a)
per septynias kalendorines dienas nustato vartotojo
prašomus nurodymus atlikti periodinius kredito pervedimus ir juos vykdo nuo
leidime nustatytos dienos; (b)
nuo leidime nustatytos dienos priima tiesioginio
debeto operacijas; (c)
kai vartotojas duoda konkretų sutikimą pagal 2
dalį, mokėtojams, atliekantiems periodinius kredito pervedimus į vartotojo
mokėjimo sąskaitą, praneša vartotojo sąskaitos gaunančiojo mokėjimo paslaugų
teikėjo įstaigoje duomenis. Jei gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas turi ne
visą reikiamą informaciją mokėtojui informuoti, jis iš vartotojo arba
perduodančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo paprašo trūkstamos informacijos; (d)
kai vartotojas duoda konkretų sutikimą pagal 2
dalį, gavėjams, naudojantiems tiesioginio debeto operacijas lėšoms nuskaityti
iš vartotojo sąskaitos, praneša vartotojo sąskaitos gaunančiojo mokėjimo
paslaugų teikėjo įstaigoje duomenis ir datą, nuo kada tiesioginio debeto
operacijos turi būti vykdomos iš tos sąskaitos. Jei gaunantysis mokėjimo
paslaugų teikėjas turi ne visą reikiamą informaciją gavėjui informuoti, jis iš
vartotojo arba perduodančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo paprašo trūkstamos
informacijos; (e)
kai vartotojas nusprendžia asmeniškai pateikti c ir
d punktuose nurodytą informaciją, vartotojui pateikia standartinius raštus,
kuriuose pateikiami naujosios sąskaitos duomenys ir leidime nustatyta jos
naudojimo pradžios data. 5. Kai vartotojas duoda konkretų
sutikimą pagal 2 dalį, gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas gali atlikti
papildomas užduotis, būtinas norint perkelti sąskaitą. 6. Gavęs gaunančiojo mokėjimo
paslaugų teikėjo prašymą, perduodantysis mokėjimo paslaugų teikėjas atlieka
šias užduotis: (a)
per septynias kalendorines dienas nuo prašymo
gavimo gaunančiajam mokėjimo paslaugų teikėjui nusiunčia 3 dalies a, b ir c
punktuose nurodytą informaciją; (b)
kai perduodantysis mokėjimo paslaugų teikėjas
neteikia periodinio mokėjimo nurodymų ir tiesioginio debeto operacijų
automatizuoto peradresavimo į vartotojo sąskaitą gaunančiojo mokėjimo paslaugų
teikėjo įstaigoje sistemos, gaunančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo prašomą dieną
atšaukia periodinio mokėjimo nurodymus ir nebepriima tiesioginio debeto
operacijų mokėjimo sąskaitoje; (c)
perveda likusį teigiamą likutį iš mokėjimo
sąskaitos į sąskaitą, turimą gaunančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje; (d)
uždaro mokėjimo sąskaitą; (e)
atlieka papildomas užduotis, būtinas norint
perkelti sąskaitą, pagal 5 dalį. 7. Nepažeisdamas Direktyvos
2007/64/EB 55 straipsnio 2 dalies, perduodantysis mokėjimo paslaugų teikėjas neblokuoja
mokėjimo priemonių iki datos, sutartos su gaunančiuoju mokėjimo paslaugų
teikėju. 8. Valstybės narės užtikrina,
kad 1–7 dalyse pateiktos nuostatos taip pat būtų taikomos, kai sąskaitos
perkėlimo paslaugą inicijuoja mokėjimo paslaugų teikėjas, esantis kitoje
valstybėje narėje. 9. 8 dalyje nurodytu atveju 3, 4
ir 6 dalyse nurodyti terminai yra dvigubai ilgesni. Ši nuostata peržiūrima
pagal 27 straipsnį. 11 straipsnis
Su sąskaitos perkėlimo
paslauga susiję mokesčiai 1. Valstybės narės užtikrina,
kad vartotojai turėtų galimybę nemokamai susipažinti su savo asmenine
informacija, kuri susijusi su esamais periodinio mokėjimo nurodymais bei
tiesioginio debeto operacijomis ir kurią turi arba perduodantysis, arba
gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas. 2. Valstybės narės užtikrina,
kad perduodantysis mokėjimo paslaugų teikėjas informaciją, kurios pagal 10
straipsnio 6 dalies a punktą prašo gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas,
pateiktų už tai neimdamas mokesčio iš vartotojo arba gaunančiojo mokėjimo paslaugų
teikėjo. 3. Valstybės narės užtikrina,
kad mokesčiai, kuriuos perduodantysis mokėjimo paslaugų teikėjas taiko
vartotojui už jo įstaigoje turimos mokėjimo sąskaitos sutarties nutraukimą,
būtų nustatyti pagal Direktyvos 2007/64/EB 45 straipsnio 2 dalį (tų mokesčių
gali ir nebūti). 4. Valstybės narės užtikrina,
kad mokesčiai, kuriuos perduodantysis arba gaunantysis mokėjimo paslaugų
teikėjas taiko vartotojui už paslaugas, teikiamas pagal 10 straipsnį, išskyrus
paslaugas, nurodytas 1–3 dalyse, būtų pagrįsti ir atitiktų faktines to mokėjimo
paslaugų teikėjo išlaidas (tų mokesčių gali ir nebūti). 12 straipsnis
Finansiniai vartotojų
nuostoliai 1. Valstybės narės užtikrina,
kad finansinius nuostolius, kuriuos vartotojas patiria dėl to, kad sąskaitos
perkėlimo procese dalyvaujantis mokėjimo paslaugų teikėjas nesilaiko 10
straipsniu jam nustatytų įpareigojimų, atlygintų tas mokėjimo paslaugų
teikėjas. 2. Vartotojai nepatiria
finansinių nuostolių dėl klaidų ar vėlavimo mokėtojams ar gavėjams atnaujinant
jų mokėjimo sąskaitos duomenis. 13 straipsnis
Informacija apie sąskaitos
perkėlimo paslaugą 1. Valstybės narės užtikrina,
kad mokėjimo paslaugų teikėjai vartotojams teiktų šią informaciją apie
sąskaitos perkėlimo paslaugą: (a)
perduodančiojo ir gaunančiojo mokėjimo paslaugų
teikėjo vaidmenis kiekvienu sąskaitos perkėlimo etapu, kaip nurodyta 10
straipsnyje; (b)
atitinkamų etapų užbaigimo laiką; (c)
mokesčius, imamus už sąskaitos perkėlimą (tų
mokesčių gali ir nebūti); (d)
informaciją, kurią vartotojas bus prašomas
pateikti; (e)
21 straipsnyje nurodytą alternatyvaus ginčų
sprendimo procedūrų sistemą. 2. Informacija visuomet
nemokamai teikiama patvariąja laikmena visuose vartotojams prieinamuose
mokėjimo paslaugų teikėjų įstaigos filialuose ir elektronine forma jų
svetainėse. IV SKYRIUS
Galimybė naudotis mokėjimo sąskaitomis 14 straipsnis
Nediskriminavimas Valstybės narės užtikrina, kad legaliai
Sąjungoje gyvenantys vartotojai nebūtų diskriminuojami dėl pilietybės arba
gyvenamosios vietos, kai prašo Sąjungoje atidaryti mokėjimo sąskaitą arba ja
naudojasi. 15
straipsnis
Teisė naudotis būtiniausias
savybes turinčia mokėjimo sąskaita 1. Valstybės narės užtikrina,
kad bent vienas mokėjimo paslaugų teikėjas jų teritorijoje vartotojams siūlytų
būtiniausias savybes turinčias mokėjimo sąskaitas. Valstybės narės užtikrina,
kad būtiniausias savybes turinčias mokėjimo sąskaitas siūlytų ne vien mokėjimo
paslaugų teikėjai, teikiantys sąskaitas tik su internetinės bankininkystės
priemonėmis. 2. Valstybės narės užtikrina,
kad legaliai Sąjungoje gyvenantys vartotojai turėtų teisę atidaryti ir naudoti
būtiniausias savybes turinčią mokėjimo sąskaitą mokėjimo paslaugų teikėjo ar
teikėjų, nurodytų pagal 1 dalį, įstaigose. Tokia teisė taikoma nepaisant
vartotojo gyvenamosios vietos. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojui nebūtų
per daug sunku ar sudėtinga pasinaudoti šia teise. Prieš atidarydami
būtiniausias savybes turinčią mokėjimo sąskaitą, mokėjimo paslaugų teikėjai
patikrina, ar jų teritorijoje vartotojas turi mokėjimo sąskaitą, ar jos neturi. 3. Mokėjimo paslaugų teikėjai
negali atsisakyti patenkinti prašymą atidaryti būtiniausias savybes turinčią
sąskaitą, išskyrus šiuos atvejus: (a)
kai vartotojas jau turi mokėjimo sąskaitą mokėjimo
paslaugų teikėjo įstaigoje jų teritorijoje, o ta sąskaita jam sudaro sąlygas
naudotis 17 straipsnio 1 dalyje išvardytomis mokėjimo paslaugomis; (b)
kai nevykdomos Direktyvos 2005/60/EB II skyriuje
nustatytos sąlygos. 4. Valstybės narės užtikrina,
kad 3 dalyje nurodytais atvejais mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas raštu
ir nemokamai informuotų vartotoją apie atsisakymą patenkinti prašymą, nebent
toks pranešimas prieštarautų nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos
tikslams. 5. Valstybės narės užtikrina,
kad 3 dalies b punkte nurodytais atvejais mokėjimo paslaugų teikėjas imtųsi
tinkamų priemonių pagal Direktyvos 2005/60/EB III skyrių. 6. Valstybės narės užtikrina,
kad, norint turėti galimybę naudotis būtiniausias savybes turinčia mokėjimo
sąskaita, neturėtų būti privaloma pirkti papildomų paslaugų. 16 straipsnis
Būtiniausias savybes
turinčios mokėjimo sąskaitos ypatybės 1. Valstybės narės užtikrina,
kad teikiant būtiniausias savybes turinčią mokėjimo sąskaitą būtų teikiamos
šios mokėjimo paslaugos: (a)
paslaugos, kuriomis sudaromos sąlygos atlikti visas
operacijas, reikalingas atidaryti, tvarkyti ir uždaryti mokėjimo sąskaitą; (b)
paslaugos, kuriomis sudaromos sąlygos į mokėjimo
sąskaitą įmokėti pinigus; (c)
paslaugos, kuriomis sudaromos sąlygos iš mokėjimo
sąskaitos išimti grynuosius pinigus Sąjungoje; (d)
toliau nurodytų mokėjimo operacijų vykdymas
Sąjungoje: (1)
tiesioginio debeto; (2)
mokėjimo operacijų naudojant mokėjimo kortelę,
įskaitant mokėjimus internetu; (3)
kredito pervedimų. 2. Valstybės narės visų 1 dalyje
nurodytų paslaugų atžvilgiu nustato mažiausią operacijų, kurios vartotojui bus
teikiamos už 17 straipsnyje nurodytą mokestį (jo gali ir nebūti), skaičių.
Mažiausias operacijų skaičius yra teisingas ir atitinka bendrą komercinę
praktiką atitinkamoje valstybėje narėje. 3. Valstybės narės užtikrina,
kad vartotojas galėtų valdyti ir inicijuoti mokėjimo operacijas iš savo
būtiniausias savybes turinčios mokėjimo sąskaitos naudodamasis mokėjimo
paslaugų teikėjo internetinės bankininkystės priemonėmis, jei jos yra. 4. Valstybės narės užtikrina,
kad kartu su būtiniausias savybes turinčia mokėjimo sąskaita vartotojui nebūtų
siūloma galimybė pereikvoti sąskaitos lėšas. 17 straipsnis
Susiję mokesčiai 1. Valstybės narės užtikrina,
kad 16 straipsnyje nurodytas paslaugas mokėjimo paslaugų teikėjai siūlytų
nemokamai arba už teisingą mokestį. 2. Valstybės narės užtikrina,
kad vartotojui taikomi mokesčiai už bendrojoje sutartyje vartotojui nustatytų
įsipareigojimų nesilaikymą būtų teisingi. 3. Valstybės narės užtikrina,
kad kompetentingos institucijos nustatytų, kas yra teisingas mokestis, pagal
vieną ar kelis iš šių kriterijų: (a)
nacionalinis pajamų lygis; (b)
vidutiniai mokesčiai, susiję su mokėjimo
sąskaitomis toje valstybėje narėje; (c)
bendros sąnaudos, susijusios su būtiniausias
savybes turinčios mokėjimo sąskaitos teikimu; (d)
nacionalinės vartotojų kainos. 4. Pagal Reglamento (ES)
Nr. 1093/2010 16 straipsnį EBI parengia gaires, kurios padėtų
kompetentingoms institucijoms. 18 straipsnis
Bendrosios sutartys ir jų
nutraukimas 1. Bendrosioms sutartims, pagal
kurias suteikiama galimybė naudotis būtiniausias savybes turinčia mokėjimo
sąskaita, yra taikomos Direktyvos 2007/64/EB nuostatos, nebent 2 ir 3 dalyse
nurodyta kitaip. 2. Mokėjimo paslaugų teikėjas
gali vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį, kai vykdoma bent viena iš šių
sąlygų: (a)
vartotojas sąmoningai naudojo sąskaitą
nusikalstamai veiklai; (b)
sąskaitoje jokių operacijų nevykdoma daugiau kaip
12 iš eilės einančių mėnesių; (c)
vartotojas tyčia pateikė neteisingą informaciją,
kad atsidarytų būtiniausias savybes turinčią mokėjimo sąskaitą, nes pateikęs
teisingą informaciją nebūtų galėjęs pasinaudoti tokia teise; (d)
vartotojas legaliai nebegyvena Sąjungoje arba
vėliau atsidarė antrą mokėjimo sąskaitą valstybėje narėje, kurioje jau turi
būtiniausias savybes turinčią mokėjimo sąskaitą. 3. Valstybės narės užtikrina,
kad, ketindamas nutraukti būtiniausias savybes turinčios mokėjimo sąskaitos
sutartį, mokėjimo paslaugų teikėjas raštu ir nemokamai vartotojui praneštų
sutarties nutraukimo priežastis ir pagrindimą bent prieš 2 mėnesius iki
sutarties nutraukimo įsigaliojimo. 19 straipsnis
Bendroji informacija apie
būtiniausias savybes turinčias mokėjimo sąskaitas 1. Valstybės narės užtikrina,
kad būtų imtasi priemonių visuomenei plačiau informuoti apie galimybę turėti
būtiniausias savybes turinčias mokėjimo sąskaitas, jų kainodaros sąlygas,
tvarką, kurios reikia laikytis norint pasinaudoti teise naudotis būtiniausias
savybes turinčia mokėjimo sąskaita, ir alternatyvaus ginčų sprendimo būdus. 2. Valstybės narės užtikrina,
kad mokėjimo paslaugų teikėjai vartotojams teiktų informaciją apie specifines
siūlomų būtiniausias savybes turinčių mokėjimo sąskaitų savybes, su jomis
susijusius mokesčius ir jų naudojimo sąlygas. Valstybės narės taip pat
užtikrina, kad vartotojas būtų informuojamas, kad norint naudotis būtiniausias
savybes turinčia mokėjimo sąskaita nebūtina pirkti papildomų paslaugų. V
SKYRIUS
KOMPETENTINGOS INSTITUCIJOS IR ALTERNATYVUS GINČŲ SPRENDIMAS 20 straipsnis
Kompetentingos institucijos 1. Valstybės narės paskiria
kompetentingas institucijas, kurios užtikrintų ir stebėtų veiksmingą šios
direktyvos laikymąsi. Tos kompetentingos institucijos imasi visų priemonių,
būtinų direktyvos laikymuisi užtikrinti. Jos yra nepriklausomos nuo mokėjimo
paslaugų teikėjų. Jos yra kompetentingos institucijos, kaip apibrėžta
Reglamento 1093/2010 4 straipsnio 2 dalyje. 2. 1 dalyje nurodytos
kompetentingos institucijos turi visus savo pareigoms atlikti būtinus
įgaliojimus. Jeigu veiksmingą šios direktyvos laikymąsi užtikrinti ir stebėti
yra įgaliota daugiau negu viena kompetentinga institucija, tai valstybės narės
užtikrina tų institucijų glaudų bendradarbiavimą, kad jos galėtų veiksmingai
vykdyti savo atitinkamas pareigas. 3. Valstybės narės praneša
Komisijai apie 1 dalyje nurodytas paskirtas kompetentingas institucijas per
metus nuo šios direktyvos įsigaliojimo. Jos informuoja Komisiją apie pareigų
paskirstymą toms institucijoms. Jos nedelsdamos praneša Komisijai apie visus
vėlesnius su tų institucijų paskyrimu ir atitinkama kompetencija susijusius
pasikeitimus. 21 straipsnis
Alternatyvus ginčų sprendimas Valstybės narės užtikrina, kad vartotojai
turėtų galimybę pasinaudoti veiksmingomis ir rezultatyviomis teisių gynimo ne
teismo tvarka procedūromis ginčams dėl teisių ir pareigų, nustatytų pagal šią
direktyvą, spręsti. VI
SKYRIUS
Sankcijos 22 straipsnis
Administracinės priemonės ir
sankcijos Valstybės narės nustato taisykles dėl
administracinių priemonių ir sankcijų, taikomų už pagal šią direktyvą priimtų
nacionalinių nuostatų pažeidimus, ir imasi visų būtinų priemonių jų
įgyvendinimui užtikrinti. Tokios administracinės priemonės ir sankcijos yra
veiksmingos, proporcingos ir atgrasios. VII
SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 23 straipsnis
Deleguotieji aktai Komisijai pagal 24 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl 3 straipsnio 4 dalies. 24 straipsnis
Įgaliojimų delegavimas 1. Įgaliojimai priimti
deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami šiame straipsnyje nustatytomis
sąlygomis. 2. 23 straipsnyje nurodyti
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus suteikiami neribotam laikotarpiui nuo
šios direktyvos įsigaliojimo dienos. 3. Europos Parlamentas arba
Taryba gali bet kada atšaukti 23 straipsnyje nurodytus deleguotuosius
įgaliojimus. Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiami tame sprendime
nurodyti deleguotieji įgaliojimai. Sprendimas įsigalioja kitą dieną po jo
paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba vėlesnę jame
nurodytą dieną. Jis nedaro poveikio jau galiojančių deleguotųjų aktų
galiojimui. 4. Apie priimtą deleguotąjį aktą
Komisija nedelsdama vienu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai. 5. Pagal 23 straipsnį priimtas
deleguotasis aktas įsigalioja tik tuo atveju, jeigu per 2 mėnesius nuo
pranešimo Europos Parlamentui ir Tarybai apie šį aktą dienos nei Europos
Parlamentas, nei Taryba nepareiškia prieštaravimų arba jeigu dar nepasibaigus
šiam laikotarpiui ir Europos Parlamentas, ir Taryba praneša Komisijai, kad
prieštaravimų nereikš. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis
laikotarpis pratęsiamas 2 mėnesiais. 25 straipsnis
Įgyvendinimo aktai 1. Priimti įgyvendinimo aktus
pagal 4 ir 5 straipsnius Komisijai padeda Europos bankininkystės komitetas,
įsteigtas Komisijos sprendimu 2004/10/EB. Tas komitetas – tai komitetas, kaip
nustatyta Reglamente (ES) Nr. 182/2011. 2. Kai daroma nuoroda į šią
dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis. 26 straipsnis
Vertinimas Pirmą kartą per trejus metus nuo šios
direktyvos įsigaliojimo, o vėliau kas 2 metus valstybės narės Komisijai teikia
informaciją šiais klausimais: (a)
ar mokėjimo paslaugų teikėjai laikosi 3–6 straipsnių
nuostatų; (b)
pagal 7 straipsnį sukurtų akredituotų lyginamųjų
svetainių skaičius; (c)
perkeltų mokėjimo sąskaitų skaičius, vidutinis
sąskaitos perkėlimo mokestis, atsisakymo perkelti sąskaitą atvejų skaičius; (d)
atidarytų būtiniausias savybes turinčių mokėjimo
sąskaitų skaičius, atsisakymo atidaryti tokią sąskaitą atvejų skaičius bei jo
priežastys ir susiję mokesčiai. 27 straipsnis
Nuostata dėl peržiūros 1. Ne vėliau kaip per penkerius
metus nuo šios direktyvos įsigaliojimo Komisija pateikia Europos Parlamentui ir
Tarybai šios direktyvos taikymo ataskaitą, prireikus – kartu su pasiūlymu. 2. Atliekant peržiūrą įvertinama
(taip pat remiantis informacija, gauta iš valstybių narių pagal 26 straipsnį),
ar reikia atsižvelgiant į mokėjimo priemonių ir technologijų raidą iš dalies
pakeisti ir atnaujinti paslaugų, teikiamų su būtiniausias savybes turinčia
mokėjimo sąskaita, sąrašą. 3. Atliekant peržiūrą taip pat
įvertinama, ar reikia 10 straipsnio 9 dalyje nustatytus ilgesnius terminus
palikti galioti ilgesnį laiką ir ar reikia papildomų priemonių dėl lyginamųjų
svetainių ir produktų ar paslaugų paketų pasiūlymų, šalia priemonių, kurių
imtasi pagal 7 ir 8 straipsnius. 28 straipsnis
Perkėlimas į nacionalinę
teisę 1. Valstybės narės ne vėliau
kaip [per metus nuo šios direktyvos įsigaliojimo] priima ir paskelbia įstatymus
ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Jos
nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą. 2. Tas nuostatas jos taiko
praėjus metams nuo šios direktyvos įsigaliojimo. 3. Valstybės narės, priimdamos
tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas
oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės. 4. Valstybės narės pateikia
Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų
pagrindinių nuostatų tekstus. 29 straipsnis Įsigaliojimas Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po
jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. 30 straipsnis Adresatai Ši direktyva
pagal Sutartis skirta valstybėms narėms. Priimta Briuselyje Europos Parlamento vardu Tarybos
vardu Pirmininkas Pirmininkas [1] http://ec.europa.eu/commission_2010-2014/barnier/headlines/news/2012/10/20121003_en.htm. [2] „II
bendrosios rinkos aktas. Drauge už naująjį augimą“, COM(2012) 573, 2012 m.
spalio 3 d., p. 16. [3] 2013 m.
Komisijos darbo programos, COM(2012) 629, 2012 m. spalio 23 d., I
priedas, p. 5. [4] „Eurobarometras“. [5] Pasaulio banko pranešimas. [6] 2013 m. vasario 20 d. Komisijos komunikatas
„Socialinės investicijos į augimą ir socialinę sanglaudą“, COM(2013) 83. [7] Pavyzdžiui,
Airijoje tik 40 % socialinių išmokų mokėjimų atliekami per mokėjimo
sąskaitas, o 52 % – per paštą, žr. Airijos finansų departamento Finansinės
įtraukties iniciatyvinės grupės (Steering Group on Financial Inclusion,
Irish Department of Finance) dokumentą
„Strategy for Financial Inclusion“, 2011 m. birželio mėn.,
p. 14, http://www.finance.gov.ie/documents/publications/reports/2011/Fininclusreport2011.pdf. Be to, apskaičiuota, kad „neelektroninių mokėjimo sistemų naudojimas
ekonomikai kainuoja maždaug 1 mlrd. EUR kasmet“. 2007 m. Airijos
mokėjimo paslaugų organizacijos (Irish Payment Services Organisation)
narių apklausa [….], p. 18. Panašios išvados padarytos Vokietijoje: Vokietijos Bundestago
parengtoje finansinės įtraukties ataskaitoje patvirtintos didelės
administracinės sąnaudos, patiriamos vyriausybės agentūroms išmokas mokant
neelektroninėmis priemonėmis, žr. dokumentą „Bericht der Bundesregierung zur Umsetzung der
Empfehlungen des Zentralen Kreditausschusses zum Girokonto für jedermann“, Drucksache
17/8312, Vokietijos Bundestagas, 2011 12 27, p. 7. [8] 2011/442/ES: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:32011H0442:LT:NOT. [9] http://ec.europa.eu/internal_market/finservices-retail/docs/inclusion/swd_2012_249_en.pdf. [10] Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB dėl
finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų
finansavimui, 2005 10 26. [11] Komisijos tarnybų darbinis dokumentas (poveikio vertinimo
7 dalis, 56 psl.). [12] OL C , , p. . [13] OL C , , p. . [14] OL C xx, xxx xx xx, p. . [15] OL L 94, 2012 3 30, p. 22. [16] OL L 309, 2005 11 25, p. 15. [17] OL L 281, 1995 11 23, p. 31. [18] OL C 369, 2011 12 17, p. 14. [19] OL L 267, 2009 10 10, p. 7.