Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Europos Sąjungos išorės santykių vaidmens stiprinant taiką. Geriausioji praktika ir perspektyvos

2012/C 68/04

Pranešėja Jane MORRICE

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2011 m. sausio 19–20 d. plenarinėje sesijoje nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

ES išorės santykių vaidmens stiprinant taiką. Geriausioji praktika ir perspektyvos.

Išorės santykių skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto parengiamąjį darbą šiuo klausimu, 2011 m. gruodžio 15 d. priėmė savo nuomonę.

477-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2012 m. sausio 18–19 d. (2012 m. sausio 19 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 190 narių balsavus už, 1 - prieš ir 3 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   Taikos stiprinimas - Europos Sąjungos DNR. Jau pats Sąjungos sukūrimas, plėtra ir išlikimas krizės laikais liudija apie jos taikos stiprinimo meną. ES, kaip nacijų bendrijai, propaguojančiai taiką, žmogaus teises, lygybę ir pakantumą, tenka moralinė pareiga remti taikos stiprinimą visame pasaulyje, o dabar šį įgaliojimą jai suteikia ir Sutartis. Tačiau stiprindama taiką pasaulyje ji nepakankamai išnaudoja savo potencialą, jos paramos poveikis pozityviems poslinkiams nėra toks svarus, koks turėtų ir galėtų būti. Nepaisant pastangų didinti nuoseklumą įsteigiant Europos išorės veiksmų tarnybą, dar nėra integruoto „visai ES priimtino požiūrio“. Be aiškiai apibrėžtos taikos stiprinimo strategijos, be geresnio visų ES taikos stiprinimo veiksmų vykdytojų dalijimosi patirtimi ir nesant tikrojo bendradarbiavimo taikos stiprinimo srityje su valstybėmis narėmis, tarptautiniais pagalbos teikėjais, nevyriausybinėmis organizacijomis ir pilietinės visuomenės organizacijomis vietose, nebus visiškai išnaudotas ES potencialas realiai ir tvariai pakeisti padėtį neramiausiuose pasaulio regionuose. Iššūkis didelis, tačiau atpildas dar didesnis. Taiki Europa dar labiau klestėtų taikiame pasaulyje.

1.2   Remdamasis šiomis išvadomis, EESRK pateikia šias rekomendacijas:

Strategija ir politika

1.2.1   Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) turėtų parengti Taikos stiprinimo strategiją, kuri apimtų civilinius, karinius, diplomatinius, politinius, greito reagavimo, humanitarinius, ilgalaikės paramos vystymuisi, trumpalaikės pagalbos, klimato kaitos, prekybos ir investicijų politikos bei visus kitus ES veiksmus, darančius poveikį pažeidžiamoms zonoms.

1.2.2   Strategijai parengti turėtų būti sukurta laikinoji darbo grupė, kurią sudarytų EP, EK, RK, EESRK, EIB ir taikos stiprinimo NVO atstovai.

1.2.3   ES politikai ir programoms, ypač įgyvendinamoms konfliktų zonose, turėtų būti taikomas poveikio konfliktui vertinimas, kad būtų užtikrinta jų dermė su ES normomis ir vertybėmis ir būtų galima garantuoti, kad ES pagalba būtų panaudota kuo efektyviau.

Operacijos

1.2.4   Turėtų būti parengtas Principų kodeksas, taikomas visoms ES operacijoms konfliktų zonose ir regionuose, kuriuose dažnai kyla konfliktai.

1.2.5   Visi taikos stiprinimo projektai turėtų skatinti gerą valdymą ir demokratijos principų (žmogaus teisių, žodžio laisvės, lyčių lygybės, politinių ir profesinių sąjungų laisvių) bei aplinkos apsaugos normų laikymąsi.

1.2.6   Turėtų būti nustatyti rodikliai, pagal kuriuos būtų vertinama pažanga, padaryta įgyvendinant reformas ir stiprinamos stebėsenos sistemos, kad į jas būtų įtraukti pilietinės visuomenės atstovai, stebėsenos institucijose būtų lyčių pusiausvyra bei garantuotas įsipareigojimų įgyvendinti reformas vykdymas. Reikėtų daugiau dėmesio skirti konfliktų prevencijai, ypač pabrėžiant švietimo ir žiniasklaidos, įskaitant socialinę mediją, vaidmenį pažeidžiamose zonose ir aktyviai skatinti ir remti priemones, skirtas propaguoti susitaikymą, įskaitant kultūrų dialogą ir tarpininkavimą.

1.2.7   Turėtų būti stiprinamas ES ryšis su organizuota pilietine visuomene pažeidžiamose zonose teikiant didesnę paramą organizacijoms, kurioms yra artimos ES vertybės, propaguojančios pakantumą, pliuralizmą ir kitus taikos stiprinimo veiksmus, o EESRK darbas šioje srityje turėtų būti palengvintas.

1.2.8   Turėtų būti skatinama laikytis JT rezoliucijos Nr. 1325 dėl moterų, taikos ir saugumo, teikiama didesnė parama moterų grupėms, dirbančioms vietoje, ir lyčių lygybės skatinimui.

1.2.9   Konfliktų aukos, ypač vaikai, turėtų sulaukti jautresnio ir tikslingesnio dėmesio ir didesnio ES pripažinimo bei paramos.

1.2.10   Turėtų būti skatinama įgyvendinti pažeidžiamo jaunimo, ypač vaikinų, rėmimo programas, palengvintas ir remiamas jų įgyvendinimas, kad jie galėtų atlikti visavertį ir konstruktyvų vaidmenį visuomenėje.

1.2.11   Civilių darbuotojų įdarbinimas ir rengimas darbui misijose turėtų būti plečiamas ir tobulinamas, o misijos turėtų būti perorientuotos į civilinį, o ne karinį krizių valdymą.

1.2.12   Turėtų būti sukurta Europos taikos stiprinimo įvairių sričių, patyrusių ekspertų ir kandidatų (teisėjų, teisininkų, policijos, taikos stiprinimo NVO, tarpininkų, administratorių ir politikų), siunčiamų į civilines misijas, duomenų bazė.

Geriausioji praktika ir keitimasis patirtimi

1.2.13   ES institucijos, valstybės narės ir tarptautinės organizacijos turėtų dalytis patirtimi ir šiuo tikslu galėtų pasinaudoti taikos stiprinimo geriausios praktikos kompendiumu ir EESRK siūlomų konfliktų sureguliavimo priemonių rinkiniu (1).

1.2.14   Reikėtų daugiau dėmesio skirti dalijimuisi patirtimi tarp ES vidaus taikos stiprinimo darbo srityje, pavyzdžiui, ES PEACE programos Šiaurės Airijoje, ir jos išorės veiksmų.

1.2.15   Reikėtų rimtai pagalvoti apie Europos taikos stiprinimo kompetencijos centro / instituto įsteigimą, kuris būtų glaudžiai susietas su egzistuojančiomis struktūromis, pasinaudotų jomis ir stebėtų, kaip atsižvelgiama į kitų institucijų ir ekspertų idėjas ir rekomendacijas.

1.2.16   Turėtų būti surengta plataus masto taikos stiprinimo konferencija, kurioje būtų aptarti visi naujosios taikos stiprinimo strategijos aspektai ir rekomendacijos, kaip geriausiai dalytis įgyta patirtimi.

2.   Aplinkybės

2.1   Šioje nuomonėje, kuri yra tolesnis su 2008 m. spalio mėn. EESRK priimta nuomone savo iniciatyva „ES vaidmuo Šiaurės Airijos taikos procese“ (2) darbas, ES raginama taikos stiprinimą padaryti pagrindine savo strategine kryptimi. Nuomonė išplečia taikos stiprinimo tyrimą už ES ribų, peržiūri turimas taikos stiprinimo priemones, ypač sukūrus Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT), nagrinėja, kokiu mastu buvo keičiamasi patirtimi ir pateikia rekomendacijos, kaip reikėtų dirbti šioje srityje ateityje.

3.   Įžanga

3.1   Dažnai apibūdinama kaip sėkmingiausia pasaulyje taikos stiprinimo viršnacionalinė jėga, ES šioje srityje gali būti pavyzdys kitiems. Jos pačios patirtis suvienijant prisiekusius priešininkus bendram darbui po Antrojo pasaulinio karo ir yra jos pats didžiausias kada nors pasiektas laimėjimas. Jų sambūvis tautų sąjungoje, jų skaičiaus ir įtakos pasaulyje didinimas yra dar vienas taikos stiprinimo triumfas, o jų sutelkimas finansų krizės akivaizdoje bus dar vienas svarus laimėjimas.

3.2   Tačiau iki šiol ES nebuvo tinkamai pasirengusi pakelti savo, kaip pavyzdinės taikos sergėtojos ar taikos stiprinimo lyderės pasaulyje, moralinės atsakomybės naštą. Vykdydama operacijas konfliktų zonose, ji naudojasi įvairiomis prieinamomis priemonėmis, pradedant krizių valdymu, humanitarine ir karine pagalba ir baigiant pagalba vystymuisi. Tačiau jai trūko nuoseklumo, veiksmų derinimo ir patikimo ryšio su pilietine visuomene.

3.3   Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ES turi naują taikos stiprinimo įgaliojimą (21 straipsnis), naują struktūrą (Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT)), kuri turi padėti tai įgyvendinti, ir naują vadovą (Vyriausiąją įgaliotinę Catherine Ashton), kuris turi užtikrinti šio įgaliojimo įgyvendinimą. Todėl neturėtų likti priežasčių, dėl kurių ES negalėtų būti lyderė ir daryti didelę įtaką stiprinant taiką visame pasaulyje.

3.4   Dabar yra būtent tas laikas, kai ES turi imtis lyderės vaidmens. Jos artimiausi kaimynai išgyvena politinius, ekonominius ir socialinius neramumus. Jiems būtina tvirta parama šiuo lemiamu jų istorijos laikotarpiu. Pradėdama įgyvendinti savo „naują ir ambicingą“ kaimynystės politiką, ES parodė, jog yra pasirengusi ir nori rodyti pavyzdį. Tačiau tokiu atveju, kaip ir stiprinant taiką visame pasaulyje, veiksmai kalba geriau už žodžius.

3.5   ES turi „didžiulį potencialą“ sujungti visus savo įtakos aspektus į vieną nuoseklią ir išsamią taikos stiprinimo poziciją, ji turi ir tam būtinus išteklius. Tačiau sėkmė galiausia priklausys nuo ES valstybių narių politinės valios, gebėjimo kalbėti vienu balsu ir jų noro visiškai paremti ambicingą bendrą taikos stiprinimo strategiją, kuri suteiks ne tik didesnį pasitikėjimą ES tarptautinėje arenoje, bet ir paskatins teigiamus pokyčius pasaulyje.

4.   Padėties apžvalga

4.1   Sąvoka „taikos stiprinimas“ yra santykinai nauja tarptautinės diplomatijos žodyne. Pirmą kartą 1992 m. Taikos darbotvarkėje ją apibūdino Boutros Boutros-Ghali, JT generalinis sekretorius, kaip veiksmą identifikuoti ir remti struktūras, kurios rūpinsis taikos stiprinimu ir įtvirtinimu, kad būtų išvengta konflikto atsinaujinimo. 2006 m. JT įkūrė Taikos stiprinimo komisiją taikos pastangoms remti iš konflikto išsivaduojančiose šalyse, o 2009 m. OECD sukūrė Tarptautinį konfliktų ir pažeidžiamumo tinklą (INCAF).

4.2   Europos kontekste taikos stiprinimas ES išorės santykiuose pirmą kartą konkrečiai paminėtas 2001 m. priimtoje Geteborgo smurtinių konfliktų prevencijos programoje. Naujausias dokumentas, kuriame tai minima, yra Lisabonos sutarties 21 straipsnis, kuriame tarp išvardytų pagrindinių ES išorės veiksmų tikslų nurodomas žmogaus teisių ir demokratijos principas, konfliktų prevencija ir taikos išsaugojimas.

4.3   Lisabonos sutartis taip pat nustato naują ES išorės santykių struktūrą. Vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai kompetencija apima įgaliojimus, kuriuos anksčiau dalijosi Taryba ir Europos Komisija. Vyriausiajai įgaliotinei Catherine Ashton padeda EIVT, kurios įgaliojimai apima vadinamąją „3D“ politiką (angl. diplomacy, development and defence) - visas priemones, kurias galima panaudoti taikos stiprinimui.

4.4   EIVT ir atitinkami EK direktoratai suteikia ES didelę priemonių, kuriomis galima stiprinti taiką, įvairovę. Tarp jų:

4.5   ES turi daug kitų priemonių, kurios nors ir nėra konkrečiai skirtos taikos stiprinimui, tačiau ES jomis gali pasinaudoti atlikdama šį vaidmenį. Šioms priemonėms priskiriama Humanitarinė pagalba (ECHO), Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonė, pagalba vystymuisi per Europos plėtros fondą (AKR / užjūrio šalys ir teritorijos) ir vystomojo bendradarbiavimo priemonė (Lotynų Amerika, Azija, Persijos įlankos regionas ir Pietų Afrika).

4.6   ES politika, pavyzdžiui, prekybos, EIB investicijų, aplinkos, energetikos ar žemės ūkio, taip pat gali būti naudojama taikai stiprinti, o ES plėtros politika padeda stiprinti taiką tuo požiūriu, kad šalys kandidatės privalo gerbti pagrindines ES vertybes (3). Taip pat Europos kaimynystės politika (EKP), apimanti 16 artimiausių Europos Sąjungos kaimyninių šalių, ir „atgaivinta“ po „Arabų pavasario“ įvykių, po kurių į šią politiką buvo įtrauktas taikos stiprinimo aspektas, kad padėtų sukurti „gilią ir tvarią demokratiją“. Naujoje ES pokyčių darbotvarkėje taip pat siūloma įvairiais būdais sustiprinti ES vaidmenį stiprinant taiką.

4.7   Nors dauguma ES taikos stiprinimo priemonių įgyvendinama pagal Išorės santykių politiką, ES taip pat įgyvendino unikalią vidaus taikos iniciatyvą. 1996 m. buvo sukurta specialioji Šiaurės Airijos ir Airijos pasienio grafysčių taikos ir susitaikymo programa, dabartiniu metu jau prasidėjo trečiasis jos finansavimo etapas (4).

5.   Taikos stiprinimo iššūkiai

5.1   Apibrėžties ir strategijos paieškos

5.1.1   Nors dabartiniu metu taikos stiprinimas plačiai pripažįstamas kaip vertingas naujas įsikišimo į konflikto zonas metodas, tačiau ši sąvoka neturi tikslios apibrėžties. Vienų nuomone ši sąvoka taikytina tik pokonfliktinei situacijai, kai reikia stabilizuoti padėtį ir atkurti ūkį. Kitų nuomone tai yra krašto apsaugos ir vystymosi politikos jungiamoji grandis. Dar kiti tai apibūdina kaip nepertraukiamą „katalizės procesą, apimantį konfliktų prevenciją, krizės valdymą, taikdarystę, taikos palaikymą ir padėties stabilizavimą krizei pasibaigus“.

5.1.2   Sprendžiant iš įvairių apibūdinimų, „taikos palaikymas“ siejamas su saugumu ir apsauga, „taikdarystė“ - su diplomatijos priemonėmis politiniam susitarimui pasiekti, tuo tarpu „taikos stiprinimas“ apima ir vieną, ir kitą, ir dar daugiau. Idealiu atveju, tai veikla, kuri pradedama iki taikos palaikymo pajėgų arba taikdarių atvykimo, ir jei ji sėkminga ir ilgalaikė, tai pastarųjų pagalbos gali ir neprireikti. Taikos stiprinimas - visa apimantis, konsultacinio pobūdžio ir ilgalaikis procesas, galbūt, geriausiai galėtų būti apibūdintas kaip neribotas procesas, padedantis išspręsti nesutarimus taikant viešumo politiką ir kovojant su išankstiniu nusistatymu.

5.2   Būtina bendra pozicija

5.2.1   Kokia bebūtų apibrėžtis, ekspertai sutaria, kad taikos stiprinimas yra „labai sudėtingas procesas, apimantis platų dalyvių ratą karinio ir civilinio įsikišimo, diplomatijos, trumpalaikės ir ilgalaikės finansinės bei techninės pagalbos srityse vietos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis“. Didžiausias iššūkis - rasti būdų ir priemonių, kuriomis būtų nustatytas plataus tos pačios srities politikos, veikėjų ir priemonių spektro nuoseklumas, suderinamumas ir papildomumas ES ir už jos ribų. Pagrindinė problema yra tai, kad įvairios valstybės narės ir įvairūs išorės pagalbos teikėjai turi skirtingus prioritetus, ir gali kilti įtampa, kai jų visų poreikiai ir interesai iš esmės skiriasi.

5.2.2   ES viduje, dėl institucijų ir direktoratų struktūrų sudėtingumo praktinis atsakingų institucijų veiklos koordinavimas yra dar vienas nemenkas iššūkis. Taip pat labai svarbu užtikrinti specialiai pažeidžiamoms zonoms skirtos politikos, pavyzdžiui, paramos vystymuisi, ir politikos, kuri joms gali daryti didelį poveikį, ypač prekybos, investicijų, klimato kaitos ir energetikos politikos, darną. Tačiau EIVT įsteigimą visi vertina kaip realią galimybę suderinti politiką ir praktiką tarp ES institucijų ir tarp ES, jos valstybių narių bei kitų pagrindinių pagalbos teikėjų, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų, Jungtinių Valstijų, Kinijos ir kitų suinteresuotųjų subjektų.

5.2.3   Nors „išsamaus metodo šventasis gralis“ lieka neaiškus, dedamos pastangos ES instrumentus naudoti nuosekliau. Naujausias pavyzdys - 2011 m. birželio mėn. Užsienio reikalų taryba, kur buvo sutarta dėl visa apimančių priemonių taikymo Sudanui ir Pietų Sudanui, pradedant politiniu dialogu, civilinių gebėjimų ugdymu ir baigiant vystomąja pagalba bei bendradarbiavimu prekybos srityje. Dabartinė ES „Pokyčių darbotvarkė“, nustatanti naujus vystymosi politikos prioritetus, yra dar vienas naujo požiūrio į taikos stiprinimą pavyzdys. Pasiūlymuose akcentuojamos žmogaus teisės, demokratija, lygybė, geras valdymas ir ryšiai su pilietine visuomene. Kai kas mano, kad tai vertingas naujas mąstymas, tuo tarpu kitų nuomone, jis dar nepakankamai toli siekia.

5.3   Tvirtesnis pilietinės visuomenės vaidmuo konflikto transformacijos procese

5.3.1   Konflikto transformacijos procesas reikalauja iš esmės keisti pažiūras ir elgseną. Įtrauktis, dalyvavimas ir dialogas yra tie ginklai, kuriais galima įveikti baimę, neapykantą, nepakantumą ir neteisybę, ir yra svarbiausi konfliktų prevencijos ir taikos stiprinimo elementai. Ten, kur svarbiausia yra stiprinti taiką, šis darbas turi būti vykdomas eilinių žmonių ir gatvės lygmeniu. Tokiais atvejais pilietinės visuomenės organizacijų, kurioms yra artimos ES lygybės, žmogaus teisių, įtraukties ir pakantumo vertybės, dalyvavimas negali būti atsitiktinis, o parama pirmiausia turi būti teikiama tiems, kurie yra pažeidžiami, kuriems iškilusi grėsmė arba kurie paprasčiausiai neturi galimybės išsakyti savo nuomonės.

5.3.2   Dabartiniu metu plačiai pripažįstama, kad pilietinės visuomenės organizacijos turi atlikti lemiamą vaidmenį užtikrinant bet kurios taikos stiprinimo strategijos veiksmingumą ir ilgalaikį tvarumą. Bendradarbiavimas ir konsultacijos su vietiniais „nevalstybiniais dalyviais“ ne tik didina ES konfliktinės situacijos supratimą „iš apačios į viršų“, bet taip pat užtikrina vietos lygmens atsakomybę už procesą. Tai taip pat padeda stiprinti „konfliktams mažiau atsparią“ taiką ir jų taikos stiprinimo veiklą.

5.3.3   Iki šiol taikos stiprinimo procese tiek politikos, tiek operacijų lygmeniu buvo ignoruojamos grupės, kurių įtaka procesui galėtų būti lemiama. Konflikto metu dažnai visuomenės stabilumą palaiko moterys, tačiau joms retai atstovaujama sprendimų priėmimo lygmenyje. „Atgal prie reikalų“ požiūris, kurio laikosi verslininkai konflikto zonose, rodo jų svarbų gebėjimą greitai atsigauti, kurį būtina paremti. Profesinių sąjungų veikla, pavyzdžiui taikos ir solidarumo demonstracijos, dabartiniu metu dažnai stebimos ES gatvėse, yra dar vienas taikos stiprinimo išteklius, galintis konfliktinę situaciją transformuoti į pozityvesnę situaciją. Jaunimui reikėtų padėti savo energiją nukreipti į jiems priimtiną konstruktyvią veiklą, o pažeidžiamoms grupėms, ypač aukoms, reikalingas tikslinis ekspertų dėmesys.

5.3.3.1   Vis dažniau pripažįstama, kad stiprinant taiką daugiau dėmesio reikia skirti susiskaldžiusių grupių konfliktų prevencijai ir taikinimui. Gyvybiškai svarbus vaidmuo šiuo požiūriu tenka švietimui, jaunimo mokymui ne tik toleruoti, bet ir gerbti skirtumus. Dar vienas svarbus veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti, yra žiniasklaida, ypač socialinės medijos svarba teigiamiems pokyčiams. Kita svarbi šio darbo dalis – propaguoti konkrečias grupių vienijimo strategijas, pavyzdžiui, kultūrų dialogą ir tarpininkavimą.

5.3.4   ES ir pilietinės visuomenės organizacijų struktūruotas dialogas konflikto zonose gali padėti užmegzti ilgalaikius ryšius ir išugdyti tarpusavio supratimą bendruomenės lygmeniu. Atsižvelgdamas į savo glaudžius ryšius su organizuota pilietine visuomene, EESRK turi gerą galimybę atlikti svaresnį vaidmenį Europos Sąjungai užmezgant ryšius su vietinėmis organizacijomis tuose regionuose. Komitetas jau užmezgė ryšius su verslo, profesinėmis sąjungomis ir kitomis organizacijomis tokiose šalyse kaip Kinija, Tibetas, Libanas, Šiaurės Afrika ir AKR ir siekia aktyviau dalytis patirtimi, kad „paremtų ir sustiprintų“ pilietinės visuomenės organizacijų pastangas ir yra pasirengęs dirbti kartu su ES taikos stiprinimo projektuose.

5.4   Didesnis keitimosi patirtimi svarbos pripažinimas

5.4.1   Būdama bendram labui susijungusių 27 valstybių bendrija, ES turi galimybę su kitais dalytis savo pačios išskirtine patirtimi. Pradedant sprendimų priėmimu ir baigiant plėtros strategija, ES siūlo praktikos pavyzdžių, kuriais galėtų pasinaudoti regioninės asociacijos kitose pasaulio šalyse. Viena tokių organizacijų yra Afrikos Sąjunga, kuri seka ES pavyzdžiu. Kitos organizacijos nori daryti tą patį. Yra ir kitų šalių ir regionų pavyzdžių, kuriems pavyko pasiekti pokyčių be konflikto, ir į šiuos pavyzdžius verta atkreipti dėmesį taikos stiprinimo politikoje ir praktikoje.

5.4.2   Kadangi ES nuo pat įsteigimo išorės santykiuose didelį dėmesį skyrė taikos stiprinimui, jos sukaupta patirtis tokiuose regionuose kaip Pietryčių Azija, Artimieji Rytai, Centrinė Amerika, Balkanai ir Užsachario Afrika yra didelė. Vienur šis darbas buvo itin sėkmingas, kitur ne toks sėkmingas. Iš tikrųjų, ES veiksmai kai kuriose konflikto zonose buvo smarkiai kritikuojami, tačiau net ir tokia patirtimi galima pasinaudoti formuojant politiką, jei ja bus deramai pasidalyta su kitais.

5.4.3   „Dalijantis pozityviąja patirtimi“, galima daug ko pasimokyti. Ačeho taikos procesas Indonezijoje, iš naujo sujungta nuotekų surinkimo sistema padalytame Nikozijos (5) mieste ir ES parama taikai Šiaurės Airijoje yra pavyzdžiai, kuriais ES galėtų plačiau naudotis ES taikos stiprinimo veikloje. Nors nėra „visiems tinkančio vieno sprendimo“, tačiau yra pagrindiniai principai, būdingi daugeliui konflikto zonų, kurių negalima nepaisyti.

5.4.4   Tačiau tyrimas rodo, kad dalyjimasis patirtimi nėra pakankamai įtvirtintas ES politikoje, ypač tokia patirtimi, kuri apima ir vidaus, ir išorės veiksmus. Šiaurės Airijos PEACE programos atveju nėra sisteminio dalijimosi patirtimi su kitomis konfliktų zonomis. Turint omenyje, kad ES vertinama už tai, kad padėjo pasiekti taiką regione, kad J.M. Barroso specialios paskirties grupė Šiaurės Airijos klausimais rekomendavo keistis patirtimi su kitomis konfliktų zonomis ir kad tam specialiai buvo sukurtas Taikos tinklas,,akivaizdus šių išorės veiksmų apibendrinimo nebuvimas yra prarasta galimybė ir didelė politikos spraga.

5.5   Taikos stiprinimo centro kūrimas

5.5.1   ES turi dar daug nuveikti, kad būtų pripažinta jos, kaip pasaulio taikos stiprinimo strategijos lyderės, pozicija ir būtų užtikrintas didesnis jos darbo poveikis. Vienas iš svarstomų pasiūlymų - Europos taikos instituto, kurį ragino sukurti buvęs Suomijos prezidentas ir Švedijos užsienio reikalų ministras, įsteigimas, siekiant užtikrinti didesnį „nuoseklumą, koordinavimą ir papildomumą“ ES taikos stiprinimo veikloje. Šiaurės Airijos vadovai savo ruožtu pasiūlė įsteigti Tarptautinį taikos stiprinimo už Belfasto ribų kompetencijos centrą, kurio įsteigimui reikalavo skirti ES PEACE programos lėšų, o Europos Parlamentas pradėjo debatus ir parengė politikos dokumentą „Taikos instituto steigimo planas“.

5.5.2   Verta rimtai pagalvoti apie galimybę sukurti naują institutą / centrą, bendradarbiaujantį su tokiomis šios srities organizacijomis kaip EUISS arba Pagrindinių teisių agentūra. Jei tokia organizacija taptų nepriklausomų ekspertų, dialogo, mokymo, tyrimų ir dalyjimosi patirtimi židiniu, ji svariai paremtų EIVT darbą šioje ypač svarbioje ES veiksmų srityje.

5.6   Proga, kurios negalima praleisti

5.6.1   Šioje nuomonėje dėmesys sutelktas į tai, kaip ES galėtų kuo geriau organizuoti savo veiklą, kad atliktų konstruktyvesnį vaidmenį sprendžiant didžiausią šios dienos iššūkį pasaulyje – konfliktų sureguliavimą. Tai, kad nėra taikos stiprinimo apibrėžties ir ES dar neparengė taikos stiprinimo strategijos, reiškia, jog iš esmės pradedama nuo tuščio lapo. Tai suteikia ES retą progą tarptautinių santykių srityje, kuri gali nepasikartoti.

5.6.2   Sukūrus EIVT, ES galės pasinaudoti šia proga ir tapti tarptautinės taikos stiprinimo varomąja jėga. Dabar reikia parengti atskirą taikos stiprinimo strategiją, kuri derėtų ne tik su ES programomis ir politika, bet taip pat atitiktų ES ir valstybių narių vertybes ir interesus. Neturint bendros užsienio politikos, kurioje būtų nustatyti priimtini įsikišimo arba nesikišimo konflikto zonose principai, tai gali būti sudėtinga, bet yra manančių, kad „visai ES priimtinas požiūris“ yra vienintelis būdas užtikrinti, kad taikos stiprinimas vietos lygmeniu darytų realų poveikį.

5.6.3   Istorija parodė Europos Sąjungai, kad demokratija yra vertingesnė už diktatūrą, atskleidė teisingumo, lygybės ir žmogaus teisių svarbą ir parodė pavojus, kuriuos kelia nepakantumas, ksenofobija, diskriminacija ir išankstinis nusistatymas. Nuo Antrojo pasaulinio karo iki Berlyno sienos griūties ES nenukrypsta nuo taikos stiprinimo kelio, įtvirtina savo pasiekimus ir paruošia dirvą kitiems. Jai teko daug išbandymų, įskaitant ir dabartinę finansų krizę, tačiau jos pagrindinės vertybės yra ES vidaus ir išorės veiksmų kriterijus, nuo kurio ji niekada neturi nukrypti.

5.6.4   Šiuo vidinės krizės ir savistabos laikotarpiu ES privalo neišleisti iš akiračio platesnio vaizdo ir nepamiršti savo globalių uždavinių. Ji neturi apleisti išorės politikos ir savo įsipareigojimų bei privalo sau numatyti išskirtinį vaidmenį, kuriam negalėtų prilygti jokia kita valstybė ar valstybių grupė. Savo taikos stiprinimo veiksmais ES parodo savo istoriją, etosą ir unikalų prekės ženklą, kuriam būdingas įsikišimas „iš apačios į viršų“, tokioje veiksmų srityje, kur labiausiai vertinama reputacija, supratimas, patirtis, dosnumas ir pasitikėjimas. Europos Sąjungai, kaip pasaulio taikos stiprinimo lyderei, būtinas pasitikėjimas, įsitikinimas ir drąsa, kad ji galėtų žengti priešakyje.

(1)  Žr. Nuomonę SC/029 „ES vaidmuo Šiaurės Airijos taikos procese“, pranešėja Jane Morrice, 2009 m., OL C 100, 2009 4 30, p. 100–108.

(2)  Ten pat.

(3)  Žr. 2011 m. gruodžio 5 d. 3132-osios Bendrųjų reikalų Tarybos sesijos išvadų dėl plėtros ir stabilizacijos bei asociacijos proceso 2 straipsnį: „Plėtros procesas nuolat stiprina taiką, demokratiją ir stabilumą Europoje, užtikrindamas ES palankesnę poziciją kovojant su pasauliniais iššūkiais. Pokyčiai, kuriuos skatina plėtros procesas, generuoja plataus masto reformas narystės siekiančiose šalyse, o tai naudinga ir visai ES. Tai liudija sėkmingai pasibaigusios derybos su Kroatija dėl jos stojimo į ES, kurios siunčia teigiamą signalą visam šiam regionui“.

(4)  Žr. EESRK nuomonę CESE, dėl pažymos valstybėms narėms projekto, nustatant gaires Specialiosios Šiaurės Airijos ir Airijos pasienio grafysčių taikos ir susitaikymo programos iniciatyvai, (SEC(1995) 279 final, OL C 236/29, 1995 9 11 ir EESRK nuomonę CESE) dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl Europos Sąjungos finansinės paramos Tarptautiniam Airijos fondui COM(2010) 12 – 2010/0004 (COD)), OL C 18/114, 2011 1 19.

(5)  Žr. 2009 m. vasario 12 d. Regionų komiteto nuomonę miestų diplomatija (OL C 120, 2009 5 28, p. 1).