KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Europos vandens išteklių išsaugojimo metmenys

1.           Metmenys reikalingi, nes ES vandens telkinių būklė nepatenkinama

Vanduo būtinas žmogaus gyvybei, gamtai ir ekonomikai. Šis išteklius nuolat atsinaujina, bet jis yra ribotas ir negali būti gaminamas ar keičiamas kitais ištekliais. Gėlas vanduo sudaro tik 2 % planetos vandens ir apskaičiuota, kad dėl poreikių konkurencijos 2030 m. pasaulyje nebus patenkinta 40 % vandens tiekimo paklausos[1].

ES vandens politika sėkmingai padėjo saugoti mūsų vandens išteklius. Šiuose Europos vandens išteklių išsaugojimo metmenyse, kurie pagrįsti išsamiu dabartinės politikos vertinimu, siekiama šalinti kliūtis, trukdančias Europos vandens išteklių išsaugojimo veiksmams. Metmenyse remiamasi gausia informacija ir analize, įskaitant Europos aplinkos agentūros (EAA) „Vandens būklės ataskaitą“,[2] Komisijos atliktą valstybių narių parengtų upių baseinų valdymo (UBV) planų vertinimą, Vandens trūkumo ir sausrų politikos peržiūros ataskaitą[3] ir Gėlo vandens politikos tinkamumo patikrą[4]. Kartu pateikiamas ir poveikio vertinimas.[5] Metmenyse atsižvelgta į plačias viešąsias konsultacijas, atliktas rengiant pačius metmenis ir vykdant Gėlo vandens politikos tinkamumo patikrą; konsultacijose nuomones pareiškė plačioji visuomenė, suinteresuotosios šalys, valstybės narės, taip pat kitos ES institucijos ir įstaigos.[6] Metmenyse pripažįstama, kad vandens aplinka visoje ES labai skiriasi, ir todėl, laikantis subsidiarumo principo, nesiūloma vieno sprendimo visiems. Metmenyse pabrėžiamos pagrindinės temos, tarp kurių yra: žemėnaudos tobulinimas, vandens taršos problematika, vandens naudojimo efektyvumo ir atsparumo didinimas, vandens išteklius valdančių subjektų funkcijų vykdymo gerinimas.

1.1.        Politinės aplinkybės

Pastaruosius tris dešimtmečius ES vandens politika sėkmingai padėjo saugoti vandens išteklius. Europiečiai gali saugiai gerti vandentiekio vandenį ir maudytis tūkstančiuose paplūdimių, upėse ir ežeruose visoje ES. Tarša iš miesto, pramonės ir žemės ūkio šaltinių yra reguliuojama ir tai žymiai pagerino Europos vandenų kokybę, ypač sumažinus maistingųjų medžiagų perteklių. Dėl to itin rūpimos žuvų rūšys, kaip antai lašišos ir eršketai, vėl sugrįžo į kai kurias Europos upių vietas.

2000 m. ES Vandens pagrindų direktyvoje (VPD)[7] pirmą kartą visapusiškai reaguota į visas ES vandenų problemas ir aiškiai nurodyta, kad vandens valdymas – tai daugiau nei tik vandens skirstymas ir valymas. Tai ir žemėnauda bei valdymas, kurie paveikia ir vandens kokybę, ir kiekybę; valstybėms narėms reikia vandens valdymą koordinuoti su teritorijų planavimu ir integruoti jį į finansavimo prioritetus. VPD nustatytas tikslas – iki 2015 m. pasiekti gerą būklę. Terminas artėja. EAA „Vandens būklės ataskaitos“ ir pagal VPD Komisijos atliktas valstybių narių parengtų upių baseinų valdymo (UBV) planų vertinimo išvados sutampa – šis tikslas veikiausiai bus pasiektas tik vos daugiau nei pusėje (53 %) ES vandenų. Todėl siekiant apsaugoti ir pagerinti ES vandenis reikia esminių papildomų veiksmų.

Pagrindinės neigiamo poveikio vandens būklei priežastys tarpusavyje susijusios. Tai klimato kaita; žemėnauda; ekonominė veikla, kaip antai energijos gamyba, pramonė, žemės ūkis ir turizmas; miestų plėtra ir demografinė kaita. Tos priežastys sąlygoja įvairią apkrovą: išmetama teršalų, vanduo pereikvojamas (dalinis stygius), vyksta fiziniai vandens telkinių pokyčiai, ištinka ekstremalūs reiškiniai, kaip antai potvyniai ir sausros, kurie veikiausiai intensyvės, jei nebus imtasi priemonių. Dėl to kyla grėsmė ekologinei ir cheminei ES vandenų būklei; daugiau ES teritorijų gresia dažnas vandens trūkumas; vandens ekosistemos, nuo kurių paslaugų priklauso mūsų visuomenės, gali tapti pažeidžiamesnės ekstremalių reiškinių, kaip antai potvynių ir sausrų, atveju. Norint išsaugoti mūsų gyvybei, gamtai ir ekonomikai būtiną ištekliaus bazę ir apsaugoti žmonių sveikatą, būtina spręsti šiuos uždavinius.

Norėdama tvariai atsigauti po dabartinės ekonomikos ir aplinkos krizės, prisitaikyti prie klimato kaitos ir stiprinti atsparumą katastrofoms, ES turi orientuotis į ekologiškai tvarų ekonomikos augimą ir efektyviau naudoti išteklius, įskaitant vandenį. Sprendžiant šiuos uždavinius didelis augimo ir konkurencingumo didinimo potencialas slypi Europos vandens sektoriuje, kuriame aktyviai veikia 9 000 MVĮ ir vien vandens tiekimo sektoriuje yra 600 000 tiesioginių darbo vietų. Ekologiškai tvaraus ekonomikos augimo potencialas yra ir kituose su vandeniu susijusiuose sektoriuose (vandens naudojimo pramonių, vandens technologijų plėtros ir t. t.), kuriuose inovacijos gali padėti našiau vystyti veiklą.

Šešiasdešimt procentų ES teritorijos tenka kelias valstybes apimantiems upių baseinams. Hidrogeologiniai ciklai taip susiję tarpusavyje, kad žemėnauda vienoje šalyje gali paveikti kritulius kitoje. Be to, vandens būklei žymų poveikį daro Europos rinka, ES bendros politikos kryptys ir valstybių narių politika. Todėl Komisija siūlo šiuos Europos vandens išteklių išsaugojimo metmenis. Jų ilgalaikis tikslas yra užtikrinti visos vandenį paveikiančios veiklos tvarumą ir taip pasiekti, kad tvariai ir teisingai naudojant vandenį netrūktų geros kokybės vandens. Šis tikslas jau įvairiais būdais įtvirtintas Vandens pagrindų direktyvoje. Metmenys, kuriuose nurodomos kliūtys ir jų įveikimo būdai, padės mums tikslą pasiekti.

2.           Gera vandens būklė ir kaip ją pasiekti – šį tą geriau, šį tą daugiau ir šį tą naujai

Metmenų tikslas nėra naujas, tačiau pirmą kartą gauta tiek daug informacijos apie vandens būklę visame žemyne, ypač iš parengtų UBV planų, kuri buvo numatyti VPD, ir minėtų vertinimų. Šie dokumentai ir suinteresuotųjų šalių pareikštos nuomonės panašios: jie rodo, kad galiojančios ES teisinės bazės pobūdis yra platus, lankstus ir ji iš esmės pritaikyta spręsti vandens aplinkos problemas. Tačiau vandens politikos tikslus reikia geriau įgyvendinti ir labiau integruoti į kitas politikos kryptis, kaip antai bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP), Sanglaudos ir struktūrinius fondus, atsinaujinančių išteklių, transporto ir integruoto nelaimių valdymo politikos kryptis. Nepakankamo įgyvendinimo ir integravimo priežastys yra kompleksinės; jos analizuotos kartu pateikiamame poveikio vertinimo dokumente. Tai įvairios vandens valdymo problemos, susijusios su nepakankamu ekonominių priemonių naudojimu, paramos specifinėms priemonėms stygiumi, prastu valdymo modeliu ir žinių spragomis. Tik nedaugeliu atveju nustatytos tokios spragos, kurioms pašalinti reikia nauju teisėkūros ir (arba) teisinio pobūdžio veiksmu papildyti galiojančią teisinę bazę.

Akivaizdu, kad metmenyse siūlomo metodo sėkmė priklausys nuo valstybių narių nusiteikimo ir veiksmų siekiant įtraukti suinteresuotąsias šalis ir veikti pagal Komisijos pasiūlymus siekiant geresnio galiojančių teisės aktų įgyvendinimo. Šiuo atžvilgiu visas valstybes nares ir atitinkamas suinteresuotąsias šalis apimanti VPD bendra įgyvendinimo strategija (BĮS) turėtų ir toliau veiksmingai prisidėti prie VPD įgyvendinimo. Šiuose metmenyse stengtasi, kur įmanoma, remtis BĮS, kad būtų prisiimta atsakomybė už Komisijos pasiūlymus, ir jie būtų sklandžiau įgyvendinami. Tačiau tai, kad bus remiamasi BĮS, nereiškia, kad Komisija atsisakys vandens teisės aktų įgyvendinimo prievaizdo vaidmens. Atsižvelgiant į valstybių narių padarytą pažangą šalinant įgyvendinimo trūkumus, gali prireikti pažeidimo nagrinėjimo procedūrų. Gali tekti svarstyti teisėkūros iniciatyvas.

Tolesniuose skirsniuose aptariamos probleminės sritys ir siūlomi tolesni žingsniai žemėnaudos ir (arba) ekologinės būklės, cheminės būklės ir vandens taršos, vandens naudojimo efektyvumo, pažeidžiamumo ir horizontaliaisiais klausimais. Tačiau įsidėmėtina, kad visi šie vandens valdymo aspektai tarpusavy susiję ir kad siūlomos priemonės padės siekti kelių tikslų. Pavyzdžiui, tikimasi, kad vandens naudojimo efektyvumo ir pažeidžiamumo priemonės teigiamai paveiks ekologinę bei cheminę būklę, ir atvirkščiai.

2.1.        Žemėnauda ir ES vandenų ekologinė būklė – problemos ir sprendimai

Iš EAA „Vandens būklės ataskaitos“ ir Komisijos atlikto UBV planų vertinimo matyti, kad gera ekologinė būklė šiuo metu pasiekta 43 % gėlo vandens telkinių, apie kuriuos teiktos ataskaitos, ir kad iki 2015 m. į planus įtrauktos papildomos priemonės šį santykį turėtų padidinti iki 53 %.

Ekologinės būklės vertinimą reikėtų tobulinti toliau, tačiau panašu, kad apkrovą ekologinei būklei dažniausiai ES (19 valstybių narių) lemia vandens telkinių pokyčiai,[8] atsirandantys, pavyzdžiui, dėl užtvankų hidroelektrinėms ir laivybai ar žemės drenavimo žemės ūkio tikslais, dėl pylimų apsaugai nuo potvynių.

Kokiomis priemonėmis reikia reaguoti į tokias apkrovas, yra žinoma, ir jos turi būti taikomos. Ten, kur hidroelektrinėms, laivybai ar kitiems tikslams pastatyti objektai pažeidžia upės nepertraukiamumą ir dažnai kliudo migruoti žuvims, turėtų būti įprasta įrengti švelninamąsias priemones, kaip antai žuvitakius ir žuvų keltuvus. Vykdant naujus projektus taip dažniausiai ir daroma, nes to reikalaujama VPD (4 straipsnio 7 dalyje), tačiau siekiant gerinti vandens būklę svarbu palaipsniui pritaikyti esamus objektus. Kai rengiami planai, pagal kuriuos vandens telkiniai būtų žymiai pakeisti, reikia atlikti strateginį poveikio aplinkai vertinimą (SAV)[9], kuris tam tikrų projektų atveju papildo poveikio aplinkai vertinimą (PAV)[10]. Pavyzdžiui, nacionaliniams ir regioniniams hidroenergijos gamybos planams turėtų būti taikomas SAV siekiant nustatyti užtvankų statybos vietas, kad neigiamas poveikis aplinkai ir pažeidžiamumas nelaimės atveju būtų kuo mažesnis, arba siekiant palyginti planus su alternatyvių atsinaujinančių energijos išteklių plėtra[11]. Panašiai ir vidaus vandenų laivybos plėtojimo planų SAV reikėtų atsižvelgti į tai, kuriais vandens keliais galėtų vykti intensyviausia laivyba mažiausiomis aplinkos sąnaudomis ir tvariausiai suderinta su kitomis transporto rūšimis.[12] Komisija ypač atidžiai stebės, kaip įgyvendinama 4 straipsnio 7 dalis. Kelioms valstybėms aktualūs klausimai turėtų būti svarstomi taip pat ir ES santykiuose su trečiosiomis šalimis pagal Europos kaimynystės ir plėtros politikos kryptis.

Žemės ūkio ir potvynių prevencijos priemonių apkrova gali būti sušvelninta arba jos gali būti išvengta. Vienas iš metodų tai pasiekti – sudaryti buferines juostas, kurios užtikrina biologinį tęstinumą tarp upių ir krantų, kur įmanoma, naudojant žaliąją infrastruktūrą, kaip antai upių pakrančių, pelkių ir salpų atkūrimą, kad būtų sulaikomas vanduo, palaikoma biologinė įvairovė ir dirvožemio derlingumas, išvengiama potvynių ir sausrų. Tai vertinga klasikinės pilkosios infrastruktūros, pavyzdžiui, krantinių, užtvarų ir pylimų, alternatyva. Ypač tikslinga dėmesio skirti ištakų degradacijos prevencijai. Pagal EAA, šiems mažiems vandens telkiniams (kuriuose veisiasi daugelis žuvų rūšių) dažnai kyla grėsmė dėl žemės ūkio darbų (drenavimo, užpylimo) ir išsekimo. Svarbus vaidmuo sulaikant ir saugant vandenį kraštovaizdyje, saugant nuo potvynių ir erozijos tenka ir žuvivaisos tvenkiniams.

Viso to siekdama, Komisija į pasiūlymus dėl 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos (DFP)[13] inkorporavo galingas politikos integravimo priemones, kurios galėtų gerokai paskatinti masiškesnį žaliosios infrastruktūros kūrimą. Siūlomas 20 % ES biudžeto asignavimas klimato problematikos integracijai į DFP turėtų padidinti paramą visoms su prisitaikymu prie klimato kaitos susijusioms vandens priemonėms. Komisijos pasiūlyme dėl didesnių tausumo reikalavimų pagal BŽŪP pirmąjį ramstį numatyti ekologiniu požiūriu svarbių vietovių elementai, kaip antai buferinės juostos, galėtų tapti natūraliomis vandens sulaikymo priemonėmis (NVSP) – vienu iš žaliosios infrastruktūros tipų. NVSP, kaip pilkosios infrastruktūros alternatyvai, galėtų būti skiriama finansinė parama iš Sanglaudos ir struktūrinių fondų. Naujo Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF, angl. EMFF) pasiūlyme yra numatytos priemonės, kuriomis būtų skatinama tvarios akvakultūros plėtra remiant aplinkos ir biologinės įvairovės išsaugojimą ir gerinimą, taip pat kraštovaizdžio ir akvakultūros zonų tradicinių bruožų valdymą.

Komisijos pasiūlymai dėl DFP turi būti palaikyti ir toliau įtvirtinti įgyvendinimo taisyklėse. Derėdamosi su Komisija dėl ES fondų išlaidų programavimo valstybės narės turi prioritetų sąraše vandens politikos tikslus įrašyti pakankamai aukštai.

Norėdamos plėsti žaliąsias infrastruktūras valstybės narės turėtų labiau integruoti politikos priemones nacionaliniu lygmeniu. Jos turi visapusiškai išnaudoti UBV planus, kuriuos įgyvendinant reikia integruoto požiūrio į vandens išteklių valdymą skirtingose politikos srityse, tokiose kaip žemės ūkis, akvakultūra, energetika, transportas ir integruotas nelaimių valdymas. Norėdama, kad įgyvendinti tokį integruotą požiūrį būtų lengviau, Komisija siūlo parengti Bendrosios įgyvendinimo strategijos (BĮS) rekomendacinį dokumentą dėl natūralių vandens sulaikymo priemonių; ir ji taip pat svarsto, ar reikėtų parengti rekomendacinį dokumentą siekiant užtikrinti pakankamą vandenų, kuriuose veisiasi vėžiagyviai, apsaugos lygį.

Antra labiausiai paplitusi apkrova ekologinei būklei ES (šešiolikoje valstybių narių) susidaro dėl pernelyg didelio vandens ėmimo. Padėtį, kai pervertinus turimą kiekį arba dėl ekonominio ar politinio spaudimo upės baseine padalijama daugiau vandens išteklių, nei jų yra, reikia skirti nuo vandens ėmimo, kuris yra neteisėtas, nes vykdomas be leidimo ar pažeidžiant išduoto leidimo sąlygas.

Siekiant spręsti pernelyg didelio kiekio padalijimo problemą daugelyje ES upių baseinų reikia padėti daug tvirtesnį vandens kokybinio valdymo pamatą – nustatyti gamtosauginį debitą, t. y. vandens kiekį, kurio reikia, kad vandens ekosistema toliau gyvuotų ir teiktų paslaugas, nuo kurių mes priklausome. Tam būtina pripažinti, kad sąvoka „gera būklė“ apima glaudžią vandens kokybės ir kiekybės sąsają. Tačiau gamtosauginis debitas nėra apibrėžtas ES lygmeniu ir nėra bendro sutarimo, kaip jis turėtų būti apskaičiuojamas, nors tai būtina nuoseklaus jo taikymo sąlyga. Kad ši spraga būtų pašalinta, Komisija siūlo taikant VPD BĮS ir jos atvirą ir dalyvaujamąjį procesą parengti rekomendacinį dokumentą. Kai dėl bendros apibrėžties ir skaičiavimo metodikos bus sutarta, jos turėtų būti įgyvendintos kitame UBV planų, kurie turi būti priimti iki 2015 m. pabaigos, cikle.

Kalbant apie neteisėtą vandens ėmimą[14], visų priemonių ES ir nacionalinės teisės vykdymui užtikrinti turi imtis valstybės narės, o palydovinės nuotraukos ir pagal jas parengta informacija, kaip antai ta, kurią suteikia Europos Žemės stebėsenos programa (GMES), joms galėtų labai padėti nustatyti plotus, kurie drėkinami gerokai labiau, nei leidžiama pagal nacionalinius leidimus, ar net be leidimų. Todėl Komisija siūlo dirbti kartu su valstybėmis narėmis, kurios susiduria su neteisėto vandens ėmimo problema, siekdama pasiūlyti GMES paslaugų, kuriomis visapusiškai panaudojama valstybių narių lygmeniu turima informacija siekiant aptikti neteisėto vandens ėmimo atvejus.

1 lentelė

Metmenyse siūlomas veiksmas || Kas jo imsis? || Iki kada?

Parengti BĮS rekomendacinį dokumentą dėl nacionalinių vandens sulaikymo priemonių (žaliųjų infrastruktūrų) || Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || 2014 m.

Padidinti BŽŪP I ramstyje numatytus tausumo reikalavimus siekiant paremti natūralias vandens sulaikymo priemones (per ekologiniu požiūriu svarbias vietoves) || Komisija ir valstybės narės || Nuo 2014 m.

Naudoti Sanglaudos ir struktūrinius fondus bei EIB paskolas siekiant paremti natūralias vandens sulaikymo priemones || Komisija, EIB ir valstybės narės || 2014–2021 m.

Parengti BĮS rekomendacinį dokumentą dėl gamtosauginio debito (ir vandens sąskaitų) || Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || 2014 m.

Taikyti GMES paslaugas siekiant nustatyti neteisėtą vandens ėmimą || Komisija ir valstybės narės || Nuo 2013 m.

2.2.        ES vandenų cheminė būklė ir tarša – problemos ir sprendimai

UBV planuose pateikta informacija apie cheminę būklę nėra tiek aiški, kad būtų galima nustatyti 2009 m. (planų priėmimo metų) bazinį lygį. Nors per daugiau nei 30 pastarųjų metų vandens telkinių cheminė kokybė gerėjo, su prioritetinėmis medžiagomis (kurios yra cheminės būklės įvertinimo pagrindas, kaip nustatyta VPD) susijusi padėtis lūkesčius nuvylė.

Cheminės būklės vertinimas rodo, kad didelės vandens telkinių dalies (maždaug 40 %) būklė yra nežinoma. Daugelyje valstybių narių stebėsena akivaizdžiai nepakankama ir neadekvati, ypač ten, kur stebimos ne visos prioritetinės medžiagos, kur stebimų vandens telkinių skaičius labai ribotas ir (arba) kur vandens aplinkos komponento, kuriame stebimos medžiagos, atranka yra netinkama.

Norint padėti pamatą tvirtam sprendimų priėmimui būtina vykdyti VPD numatytus stebėsenos reikalavimus, ypač dėl to, kad stebėsenos sąnaudos iš esmės mažesnės nei netinkamų sprendimų priėmimo kaina.

Iki VPD įsigaliojimo ES sprendė didelės cheminės ir kitokios vandens aplinkos taršos iš sutelktųjų ir pasklidųjų šaltinių problemą priimdama kelis teisės aktus, įskaitant Miesto nuotekų valymo direktyvą (MNVD),[15] Nitratų direktyvą (ND),[16] Augalų apsaugos produktų direktyvą (AAPD)[17] ir Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyvas (TIPK-PITD)[18]. Šiomis direktyvomis vandens ištekliai saugomi nuo taršos maistingomis medžiagomis ir (arba) kitomis žemės ūkio, namų ūkių ar pramonės cheminėmis medžiagomis.

Nors šių direktyvų įgyvendinimas gerokai pasistūmėjo, jos dar nėra vykdomos iki galo ir todėl nepavyksta pasiekti tų direktyvų aplinkos tikslų. Tarša iš sutelktųjų ir pasklidųjų šaltinių iki šiol sudaro didelę apkrovą vandens aplinkai atitinkamai maždaug 38 % ir 22 % ES vandens telkinių. Didžiausią grėsmę gerai vandenų būklei kelia pernelyg didelio maistingųjų medžiagų kiekio sukeliama eutrofikacija – 17 valstybių narių 30 % vandens telkinių yra prisotinti maistingųjų medžiagų. Reaguojant į šias grėsmes reikia nustatyti didesnes nitratais pažeidžiamas zonas ir paskubinti veiksmų programų įgyvendinimą. Taip pat svarbu didinti nuotekų valymo atitikties reikalavimams nuošimtį vykdant ilgalaikį investicijų planavimą ir įgyvendinimo planus (tam naudojant ir ES fondus bei EIB paskolas). Nacionalinės institucijos turėtų užtikrinti, kad jų išduodamuose pramoninių išmetamųjų teršalų leidimuose būtų nurodytos išmetamųjų teršalų ribinės vertės, atitinkančios geriausius prieinamus gamybos būdus, ir atsižvelgta į atitinkamus vandens tikslus.

ES teisės aktuose dėl cheminių medžiagų (REACH)[19], dėl augalų apsaugos produktų ir biocidų[20] pripažintas poreikis įvertinti jų grėsmę ir prireikus nustatyti jų galimo naudojimo apribojimus arba visiškai uždrausti juos naudoti. Bet kuriuo atveju prevencinėms priemonėms teiktina pirmenybė prieš (valymo) priemones, kuriomis reaguojama į įvykusį faktą.

BŽŪP reformos pasiūlymuose Komisija nurodė, kad Direktyvą dėl tausiojo pesticidų naudojimo[21] būtų galima įtraukti į kompleksinės paramos sistemą. Veiksmingas direktyvos vykdymo užtikrinimas galėtų papildyti priemones, kurių imamasi pagal augalų apsaugos produktų teisės aktus, ir padėtų toliau mažinti augalų apsaugos produktų naudojimo sukeliamą vandens taršą. To siekiant svarbu, kad Komisijos pasiūlymas įtraukti tą direktyvą į kompleksinio paramos susiejimo sistemą būtų paremtas.

Kalbant apie vaistams taikomus teisės aktus, esama skirtumo tarp aplinkos apsaugos, kuri vykdoma pagal teisės aktus dėl žmonėms skirtų vaistų [22] ir veterinarinių vaistų[23]. Privaloma vertinti abiejų rūšių vaistų grėsmes aplinkai ir kiekvienu konkrečiu atveju svarstyti apsaugos priemones[24], tačiau tik išduodant leidimą veterinariniams vaistams galima atsižvelgti į rūpestį dėl aplinkos. Aplinkos teršimo vaistų likučiais problema didėja. Komisija turi pateikti ataskaitą apie problemos mastą kartu su vertinimu, ar reikėtų iš dalies keisti vaistams skirtą arba kitą ES teisinę bazę[25]. Remdamasi turima informacija, 2012 m. sausio 31 d. Komisija pasiūlė iš dalies pakeisti Aplinkos kokybės standartų direktyvą ir Vandens pagrindų direktyvą[26], kad, inter alia, į tuose teisės aktuose numatytą prioritetinių medžiagų sąrašą įtrauktų 15 medžiagų, įskaitant 3 vaistus. Kai pakeitimas bus priimtas, jis sustiprins VPD vaidmenį nustatant vandens aplinkai arba per ją kylančias grėsmes. Pagal jį bus užtikrinami stebėjimo duomenys, kurie pravers plėtojant tolesnes priemones.

2 lentelė

Metmenyse siūlomas veiksmas || Kas jo imsis? || Iki kada?

Pagal Vandens pagrindų direktyvą – užtikrinti atsiskaitymo reikalavimų vykdymą || Komisija || Vykdoma

Pagal Nitratų direktyvą – nustatyti didesnes nitratais pažeidžiamas zonas ir stiprinti veiksmų programas. || Valstybės narės || Vykdoma

Pagal Miesto nuotekų valymo direktyvą – gerinti atitikties nuotekų valymo reikalavimams nuošimtį vykdant ilgalaikį investicijų planavimą (naudojant ir ES fondus bei EIB paskolas). Parengti įgyvendinimo planus || Valstybės narės (ES fondų atveju – ir Komisija, paskolų atveju – ir EIB) Valstybės narės ir Komisija || 2018 m. 2014 m.

Pagal Pramoninių išmetamų teršalų direktyvą – užtikrinti, kad pramoninių išmetamųjų teršalų leidimuose būtų nurodytos išmetamųjų teršalų ribinės vertės, atitinkančios geriausius prieinamus gamybos būdus, ir atsižvelgta į atitinkamus vandens tikslus. || Valstybės narės || Nuo 2016 m.

Pagal Direktyvą dėl tausiojo pesticidų naudojimo – įtraukti į BŽŪP kompleksinės paramos sistemą. || Taryba, EP, Komisija || Kai tik patenkinamos Komisijos pasiūlymo sąlygos, t. y. anksčiausiai 2014 m.

Vaistų klausimu – pateikti ataskaitą dėl vaistų poveikio aplinkai || Komisija || 2013 m.

Pagal Aplinkos kokybės standartų direktyvą – priimti Komisijos siūlomus pakeitimus || Taryba, EP || 2012–2013 m.

2.3.        ES vandens naudojimo efektyvumas – problemos ir sprendimai

Vandens valdytojams tenka rimtas uždavinys – užtikrinti tvarų Europos vandenų naudojimą atsižvelgiant į pasaulinius reiškinius, kaip antai klimato kaitą ir demografinius pokyčius. EAA „Vandens būklės ataskaitoje“ pabrėžiamos nerimą keliančios tendencijos, liudijančios nuolatinio ar dalinio vandens trūkumo (angl. scarcity and stress) augimą ir plitimą: numatoma, kad 2030 m. tai grės maždaug pusei ES upių baseinų. Į tai reaguojant reikėtų ne tik pagerinti vandens padalijimą remiantis gamtosauginiu debitu, bet ir papildomai imtis efektyvaus vandens naudojimo priemonių, kad būtų taupomas vanduo, o daugeliu atveju – kartu ir energija.

VPD 9 straipsnyje reikalaujama įgyvendinti apmokestinimo politiką, kuria būtų skatinama vandenį naudoti efektyviai. Apmokestinimas yra paveiki vartotojų sąmoningumo ugdymo priemonė, kurią taikant derinama aplinkos ir ekonominė nauda, o sykiu skatinamos inovacijos. Bet kokia paskatas teikianti apmokestinimo politika galima tik įdiegus skaitiklius. 9 straipsnyje taip pat reikalaujama susigražinti sąnaudas, įskaitant aplinkos ir išteklių sąnaudas, už vandens paslaugas atsižvelgiant į principą „teršėjas moka“. 2007 m. Komisijos komunikate dėl vandens trūkumo ir sausrų[27] numatyti variantai, susiję su tinkamu vandens apmokestinimu, tinkamesniu vandens padalijimu, vandens tausojimo technologijų ir metodų taikymo skatinimu. Šios vandens naudojimo efektyvumo priemonės dera prie bendro „Europos 2020“ tikslo tausiai naudoti išteklius[28].

Kaip aiškiai parodyta Komisijos Vandens trūkumo ir sausrų politikos peržiūros ataskaitoje, pažanga įgyvendinant 2007 m. komunikate nurodytas politikos priemones yra ribota. Peržiūroje pabrėžiama, kad menkai teišnaudotas vandens naudojimo efektyvumo priemonių potencialas visuose vandenį naudojančiuose sektoriuose (žemės ūkyje, pramonėje, skirstymo tinkluose, pastatų ir energijos gamybos). Joje teigiama, kad sektorių lygmeniu įtvirtinus vandens apskaitos ir vandens naudojimo efektyvumo planinius rodiklius būtų padėtas stiprus pamatas veiksmingoms ir tikslinėms vandens apsaugos priemonėms. Įvertinus VPD UBV planus paaiškėjo, kad ir dėl 9 straipsnio padėtis nėra geresnė: skatinamasis ir skaidrus vandens apmokestinimas nėra taikomas visose valstybėse narėse ir vandenį naudojančiuose sektoriuose, taip pat ir dėl nepakankamo skaitiklių diegimo. Tik 49 % UBV planų planuojama keisti vandens apmokestinimo sistemą, kad būtų skatinama vandenį naudoti efektyviau, o tik 40 % numatomos gerinti vandens skaitiklių diegimą. Ištekliaus, kurio trūksta, kaip antai vandens, neapmokestinimas gali būti laikoma aplinkai žalinga subsidija. Be to, kai kurioms valstybėms narėms siaurai suprantant vandens paslaugų sąvoką stabdomas sąnaudų susigrąžinimo politikos įgyvendinimas kitose, nei geriamojo vandens ir nuotekų šalinimo, srityse[29]. Tai žymiai riboja galimą tų VPD nuostatų poveikį.

Toliau vykdydama įgyvendinimo užtikrinimo veiksmus, kad būtų užtikrinta atitiktis 9 straipsniui, Komisija stengsis gerinti jo įgyvendinimo sąlygas ir tuo tikslu naudodamasi bendrąja įgyvendinimo strategija parengs rekomendacinį dokumentą. Rekomendaciniame dokumente bus aptarti ekonominiam efektyvumui skirtų vandens priemonių išlaidų ir naudos vertinimo metodika ir tolesnis mokėjimo už ekosistemos paslaugos idėjos įgyvendinimas. Tai padės nustatyti vandens naudojimo efektyvumo priemones ir taip pat įgyvendinti principą „teršėjas moka“. Be to, vandens apmokestinimo politika numatyta kaip ex ante sąlyga siekiant gauti finansavimą tam tikriems projektams pagal Komisijos pasiūlymus dėl Kaimo plėtros ir Sanglaudos fondų. Jei tiems pasiūlymams bus pritarta, jie taps tolesne veiksmingo vandens apmokestinimo paskata.

Komisija nustatė keletą papildomų veiksmų, kurie galėtų žymiai pagerinti kiekybinį vandens valdymą ir vandens naudojimo efektyvumą Europoje ir taip prisidėti siekiant vandens kokybės tikslų.

Pirma, Komisija kartu su EAA parengė vandens sąskaitas upių baseino ir pabaseinio lygmeniu. Šias sąskaitas reikės toliau tikslinti su valstybėmis narėmis ir suinteresuotosiomis šalimis laikantis VPD bendrosios įgyvendinimo strategijos, tačiau jos pakeis trūkstamą daugelio upių baseinų vandens valdymo grandį. Iš sąskaitų vandens valdytojai žinos, kiek vandens įteka į upės baseiną, kiek iš jo išteka ir kokiu vandens kiekiu būtų galima pagrįstai naudotis iki jo padalijimo. Vandens sąskaitos užpildo spragą, nes jose sutelkiamos žinios, kurios iki šiol buvo išblaškytos ir nesistemingos. Jeigu sąskaitos būtų plačiai įgyvendintos, tai galėtų gerokai padėti spręsti nuolatinio vandens trūkumo problemas, pavyzdžiui, geresne struktūrinio ir epizodinio dalinio vandens trūkumo kategorijų analize ir geriau suvokti vandens išteklių rodiklius. Vandens sąskaitos turėtų užtikrinti gamtos poreikių paisymą ir vandens balanso upių baseine išlaikymą neviršijant tvarumo ribų, todėl jos glaudžiai susijusios su gamtosauginio debito nustatymu. Tačiau vien vandens sąskaitų nepakanka, nes jų teikiama informacija yra tik pagrindas veikti.

Antra, siekiant pagerinti vandens naudojimo efektyvumą, upių baseinų institucijos turėtų suformuoti vandens naudojimo efektyvumo planinius rodiklius upių baseinams, kuriuose yra (ar numatoma, kad bus) dalinis vandens trūkumas, naudodamosi dalinio vandens trūkumo rodikliais, sudarytais laikantis BĮS ir taikomais upės baseino lygmeniu. Tokie planiniai rodikliai turėtų būti taikomi visiems pagrindiniams vandenį naudojantiems sektoriams (pramonei, energijos gamybai, žemės ūkiui, namų ūkiams ir kt.) ir būti glaudžiai susieti su geros būklės tikslu. Siekiant išvengti rikošeto efekto (t. y. kad pagerėjus vandens naudojimo efektyvumui vandens naudojimas ir suvartojimas, užuot mažėjęs, neaugtų), tie rodikliai turėtų būti susieti su minėtu skatinamuoju vandens apmokestinimu. Jie galėtų tapti vandens padalijimo proceso dalimi, o nustatinėjant UBV planus – tikslu. Šitaip būtų sutaupyta vandens ir energijos, naudos gautų vandens ekosistemos, mažėtų sąnaudos ir išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis. Siekdama užtikrinti nuoseklumą ir palyginamumą Komisija siūlo parengti bendrą ES metodiką vandens naudojimo efektyvumo planiniams rodikliams nustatyti, dėl kurios būtų susitarta pagal BĮS.

Trečia, siekdama skatinti vandens naudojimo efektyvumą pastatų sektoriuje Komisija išanalizavo galimus variantus ir nusprendė rengti savanoriškus ES ekologinio ženklo ir žaliojo viešojo pirkimo kriterijus[30] pagrindiniams su vandeniu susijusiems produktams ir įtraukti su vandeniu susijusius prietaisus, pavyzdžiui, čiaupų ir dušo galvutes, į Ekologinio projektavimo direktyvos darbo planą tiek, kiek tame plane numatyta[31]. Toks variantas turi keletą privalumų: jis tiesiogiai orientuotas į vartotojus, kurie ateityje norėtų rinkoje rasti tik taupius vandens prietaisus ir prekes, aiškiai paženklintus pagal naudojimo efektyvumą; jis pagrįstas progresyviu modeliu, nes reikalauja ne pritaikyti esamus pastatus, o palaipsniui rinkoje pakeisti senus produktus naujais, taupesniais; dėl jo bus sutaupyta nemažas energijos, nes didelę vandens dalį namų ūkiai naudoja šildymui. Apskaičiuota, kad dėl čiaupų ir dušų 2020 m. bus sutaupyta 10,5 Mtne, o 2030 m. – maždaug dvigubai daugiau. Taigi sutaupytas energijos kiekis prilygs maždaug 3,5 % visos energijos, sunaudojamos ES-27 gyvenamosios paskirties pastatuose, arba 1 % visos ES-27 sunaudojamos energijos.

Ketvirta, žemės ūkyje Komisijos pasiūlymuose dėl BŽŪP reformos, kurie šiuo metu svarstomi, numatyta (II ramstyje dėl kaimo plėtros) sudaryti finansavimo sąlygas siekiant gerinti drėkinimo efektyvumą tokiais būdais, kurie derintųsi su VPD tikslais ir padėtų išvengti rikošeto efekto. Tarp jų yra minimalus vandens naudojimo sumažinimas. Tikimasi, kad galutinai priimtuose BŽŪP dokumentuose toms priemonėms bus pritarta. Tai svarbu, nes žemės ūkiui tenka 24 % Europoje paimamo vandens ir, nors tai neatrodo daug, palyginti su 44 % vandens, paimamo vėsinimui gaminant energiją, jo poveikis atsargoms daug didesnis. Gaminant energiją beveik visas vėsinimo vanduo grąžinamas į vandens telkinį, o žemės ūkyje dažnai grąžinama vos trečdalis[32].

Penkta, kalbant apie nuotėkį iš skirstymo tinklų, Komisija įsitikinusi, kad įvertinti aplinkos ir ekonominę nuotėkio lygio mažinimo naudą galima tik kiekvienu atveju atskirai. Padėtis skirtingose ir tose pačiose valstybėse narėse labai skiriasi: nuotėkio nuošimtis svyruoja nuo 7 % iki 50 % ar daugiau. Komisija dirbs su ES vandens sektoriumi siekdama paspartinti su tvariais ekonomiškais nuotėkio lygiais susijusios geriausios patirties ir, plačiau paėmus, vandens infrastruktūrų ateities strateginės vizijos sklaidą, kad būtų lengviau ją pritaikyti prie klimato kaitos pasaulyje, kuriame vis labiau stinga išteklių.

Galiausiai, prekyba vandeniu yra dar viena priemonė (dažniausiai naudojama ne ES), kuri galėtų padėtų pagerinti vandens naudojimo efektyvumą ir įveikti dalinį vandens trūkumą, jei būtų įgyvendinta tvari bendra vandens naudojimo riba. Prekybai vandeniu reikia santykinai mažų administracinių išlaidų ir iš esmės ji tikslinga tik tarp konkretaus upės baseino vandens naudotojų. Sukurti tokią sistemą ES lygmeniu nebūtų konstruktyvu, tačiau Komisija siūlo parengti BĮS rekomendacinį dokumentą, kuris padėtų plėtoti prekybą vandeniu ją taikyti nusprendusiose valstybėse narėse.

3 lentelė

Metmenyse siūlomas veiksmas || Kas jo imsis? || Iki kada?

Užtikrinti vandens apmokestinimo ir (arba) sąnaudų susigražinimo įsipareigojimų vykdymą pagal VPD, įskaitant skaitiklių diegimą, kai tinka Vandens apmokestinimą ir (arba) sąnaudų susigrąžinimą įtvirtinti kaip Kaimo plėtros ir Sanglaudos fondų ex ante sąlygą || Komisija Taryba, EP, Komisija || Vykdoma Nuo 2014 m.

Parengti BĮS rekomendacinį dokumentą dėl prekybos schemų ir dėl sąnaudų ir naudos įvertinimo || Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || 2014 m.

Vandens naudojimo sumažinimą įtvirtinti kaip kai kurių drėkinimo projektų, siejamų su kaimo plėtra, || Taryba, EP, Komisija || Nuo 2014 m.

Parengti BĮS rekomendacinį dokumentą dėl vandens sąskaitų (ir gamtosauginio debito) || Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || 2014 m.

Parengti BĮS rekomendacinį dokumentą dėl planinių rodiklių nustatymo || Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || 2014 m.

Įtraukti su vandeniu susijusius produktus į Ekologinio projektavimo darbo planą Parengti savanoriškus ES ekologinio ženklo ir žaliojo viešojo pirkimo kriterijus || Komisija || 2012 m. 2013 m.

Skleisti geriausią patirtį ir (arba) dalytis priemonėmis, kad būtų pasiektas ekonomiškas nuotėkio lygis || Komisija, valstybės narės ir vandens sektorius || 2013 m.

2.4.        ES vandenų pažeidžiamumas – problemos ir sprendimai

Duomenys iš metmenų poveikio vertinimo rodo, kad per pastaruosius dešimtmečius stiprėja upių srautų sausėjimo tendencijos ir su potvyniais susijęs vandens praradimas. Tai išryškina poreikį gerinti vandens ekosistemos atsparumą, kad ji prisitaikytų prie kintančio klimato, kuris taip pat veikiausiai lems papildomą apkrovą, pavyzdžiui, dėl jo kils vandens temperatūra ir plis invazinės svetimos rūšys. Tuo pat metu būtina svarstyti priemones, kurios būtų pagrįstos integruotu nelaimių valdymo požiūriu ir konkrečiai orientuotos į ekstremalių reiškinių, kaip antai sausrų ir potvynių, kurių dažnumas, intensyvumas ir žala aplinkai bei ekonomikai per pastaruosius trisdešimt metų akivaizdžiai išaugo, padarinių prevenciją.

ES potvynių direktyvoje reikalaujama iki 2015 m. parengti potvynių rizikos valdymo planus, visapusiškai suderintus su antruoju UBV planų ciklu, kurio terminas – taip pat 2015 m. Į potvynių rizikos valdymo planus taip pat reikėtų atsižvelgti rengiant kelių sektorių ir kelių pavojų rizikos valdymo planus. Reikia tikėtis, kad šitaip bus pasiektas geresnė žemėnauda ir teritorijų planavimas, o juos vykdant bus tinkamai atsižvelgta į klimato kaitą, atsparumą nelaimėms ir prisitaikymo poreikius. [33]

Tarp priemonių, kurios galėtų labai padėti apriboti neigiamą potvynių ir sausrų poveikį, yra žalioji infrastruktūra, ypač natūralios vandens sulaikymo priemonės. Tai ir salpų bei šlapynių, gausių ar ypač didelių kritulių laikotarpiais galinčių sulaikyti vandenį, kurį būtų galima naudoti ilgalaikio stygiaus metu, atkūrimas. Žalioji infrastruktūra gali padėti užtikrinti ekosistemos paslaugų teikimą pagal ES biologinės įvairovės strategiją.[34] Potvynių riziką gali sumažinti ir kita priemonė – dirvožemio sandarinimo mažinimas[35]. Tos priemonės turėtų būti įtrauktos ir į UBV planus, ir į potvynių rizikos valdymo planus, ir, kaip minėta, jos turėtų būti finansavimo pagal BŽŪP, Sanglaudos ir struktūrinių fondų prioritetas.

2007 m. Komisijos komunikate dėl vandens trūkumo ir sausrų greta minėtųjų vandens efektyvaus naudojimo galimybių siūlyta „svarstyti papildomą vandentiekos infrastruktūrą“. Komunikate taip pat pasiūlyta vandens hierarchija, pagal kurią papildomos vandens vandentiekos galimybės, pavyzdžiui, gėlinimo, būtų svarstomos tik išnaudojus visas kitas su paklausa susijusias efektyvumo didinimo galimybes. Tai turėtų būti pagrįsta ekonominės naudos analize.

Rengiant metmenis surengtose konsultacijose su suinteresuotosiomis šalimis išaiškėjo, kad vienai alternatyviai tiekimo galimybei – pakartotiniam vandens panaudojimui drėkinimo ar pramoniniais tikslais – reikėtų skirti ES dėmesį. Laikoma, kad pakartotinis vandens naudojimas, pavyzdžiui, iš nuotekų valymo ar pramoninių įrenginių, daro mažesnį poveikį aplinkai, nei kitas alternatyvus vandens tiekimas, pavyzdžiui, vandens perdavimas ar gėlinimas, tačiau jis Europos Sąjungoje yra naudojamas nedaug. Atrodo, taip susiklostė dėl to, kad nėra bendrų pakartotinai naudojamam vandeniui taikomų ES aplinkos ir (arba) sveikatos standartų ir kad gali kilti kliūčių laisvam žemės ūkio produktų, pagamintų naudojant pakartotinai naudojamą vandenį, judėjimui. Komisija svarstys tinkamiausią ES lygmens priemonę, kuria būtų skatinamas pakartotinis vandens naudojimas, įskaitant reglamentą, kuriuo būtų įtvirtinti bendri standartai. Siekdama užtikrinti, kad Europos Sąjungoje būtų išlaikytas aukštas visuomenės sveikatos ir aplinkos apsaugos lygis, ji pateiks pasiūlymą (pirma tinkami įvertinusi poveikį) 2015 m.

Sausrų klausimu Komisija toliau formuos Europos sausrų stebėjimo tarnybą, kuri veiktų kaip ankstyvo įspėjimo sistema ir taip didintų valstybių narių bei suinteresuotųjų šalių parengtį. Ji taip pat sustiprins atitinkamus VPD numatytus reikalavimus, o pateikdama pastabas apie pirmą UBV planų ciklą skatins valstybes nares geriau integruoti sausrų rizikos valdymą ir klimato kaitos aspektus į būsimus UBV planus, taip pat rengiant kelių sektorių ir kelių pavojų rizikos planus.

4 lentelė

Metmenyse siūlomas veiksmas || Kas jo imsis? || Iki kada?

Parengti BĮS rekomendacinį dokumentą dėl nacionalinių vandens sulaikymo priemonių (žaliųjų infrastruktūrų) || Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || 2014 m.

Padidinti BŽŪP I ramstyje numatytus tausumo reikalavimus siekiant paremti natūralias vandens sulaikymo priemones (per ekologiniu požiūriu svarbias vietoves) || Komisija ir valstybės narės || Nuo 2014 m.

Naudoti Sanglaudos ir struktūrinius fondus bei EIB paskolas siekiant paremti natūralias vandens sulaikymo priemones || Komisija, EIB ir valstybės narės || 2014–2021 m.

Užtikrinti su sausros rizikos valdymu susijusių VPD reikalavimą vykdymą || Komisija || Vykdoma

Parengti potvynių rizikos valdymo planus || Valstybės narės || 2015 m.

Pasiūlyti (teisines) priemones dėl pakartotinio vandens naudojimo standartų || Komisija || 2015 m.

Toliau formuoti Europos sausrų stebėjimo tarnybą || Komisija || 2013–2014 m.

2.5.        Horizontalieji sprendimai

Komisija apibrėžė keletą horizontaliųjų variantų, kuriais būtų galima siekti ES vandens politikos tikslų.

Šiemet jau priimtos vandens srities bei žemės ūkio našumo ir tvarumo Europos inovacijų partnerystės[36] padės rasti su vandeniu susijusių uždavinių sprendimus miestams, pramonei ir žemės ūkiui. Tai ir padės siekti aplinkos tikslų, ir sukurti rinkos galimybių. Pasaulio vandens rinka sparčiai auga ir 2020 m. turėtų siekti 1 trilijoną eurų. 1 % dydžio Europos vandens pramonės augimas gali reikšti 10 000–20 000 naujų darbo vietų sukūrimą. Nepraleisdama naujų ir svarbių pateikimo rinkai galimybių Europa pasaulio rinkoje gali vis labiau įsitvirtinti kaip su vandeniu susijusių inovacijų ir technologijų lyderė. Inovacijų partnerystės sieks pagerinti inovatyvių sprendimų pasiūlos ir paklausos tarpusavio ryšius ir skleisti išbandytus sprendimus, pavyzdžiui, kuriant elektroninę rinką ir steigiant specialius tinklus.

Kitos horizontaliosios galimybės gali būti suskirstytos į dvi sritis: žinių bazės gerinimą ir valdymo modelio gerinimą.

Kalbant apie žinių bazę, Europos vandens informacinėje sistemoje (WISE) jau kaupiamas didžiulis kiekis informacijos iš visos ES apie vandens būklę ir politiką. Tačiau dar esama spragų. Dažnai informacija išblaškyta ir įvairiuose sprendimų priėmimo lygmenyse nėra lengvai prieinama. Komisija siūlo šią priemonę plėtoti siekdama vienas kitą sekančiais įgyvendinimo planais užtikrinti, kad ji būtų visiškai sąveiki su valstybių narių ir europiniu lygmeniu naudojamomis informacijos sistemomis, ir taip pagerinti mūsų supratimą apie vandens ekosistemas. Žinių bazei ypač pravers INSPIRE,[37] SEIS[38] ir GMES plėtra ir įgyvendinimas, taip pat vandens mokslinių tyrimų darbai, kurie vykdomi dabar pagal 7-ąją mokslinių tyrimų bendrąją programą arba bus vykdomi pagal „Horizontą 2020“[39]. Dėl vandens statistikos Komisija pasiūlys, kad reglamentuose dėl aplinkos sąskaitų ir statistikos[40] būtų numatyti vandens politikos reikmėms naudingiausios informacijos reikalavimai. Glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis Komisija taip pat sieks toliau suderinti vandens teisės aktuose numatytus atsiskaitymo ciklus, kad būtų sumažinta administracinė našta, ir tuo tikslu siūlys tolesnę integraciją, o kur reikia – tikslinius atitinkamų teisės aktų (VPD, Nitratų direktyvos, Miesto nuotekų valymo direktyvos) pakeitimus.

Komisija toliau rems darbą, kuriuo siekiama gerinti mokslo ir politikos sąveiką ir toliau plėtos Jungtinio tyrimų centro sukurtą hidroekonominio modelio prototipą, kad būtų pagrįstas metmenų poveikio vertinimas. Koordinuojant su kitomis nacionalinio ir (arba) upės baseino lygmens priemonėms, jis taip pat padės įvertinti atskaitos scenarijų išlaidas bei naudą ir valstybių narių priemonių programas.

Valdymo modelio srityje Komisija siūlo laikantis BĮS sukurti paprastą ir savanorišką tarpusavio vertinimo sistemą, pagal kurią upės baseino rajono institucijos galėtų pateikti savo UBV planų projektą peržiūrėti kitoms rajono institucijoms toje pačioje ar kitose valstybėse narėse. Tai tikriausiai sudarytų sąlygas mokytis vieniems iš kitų, pagerintų planų kokybę ir jų atitiktį VPD reikalavimams. Remdamasi pirmo UBV planų ciklo vertinimu, Komisija galėtų padėti nustatyti upės baseino rajono institucijas, kurioms tokie mainai būtų patys naudingiausi.

Komisija pasiūlė, kaip BŽŪP reformos elementą, specifinius VPD reikalavimus įtraukti į BŽŪP kompleksinės paramos sistemą. Šio pasiūlymo detalės turėtų būti apibrėžtos deleguotuosiuose aktuose, tačiau pasiūlymas, jeigu jam būtų pritarta, turėtų duoti stiprią paskatą vykdyti VPD reikalavimus ūkių lygmeniu, pavyzdžiui, dėl vandens ėmimo ar užtvenkimo leidimų, ir taip būtų sprendžiama didelio žemės ūkio apkrovos vandens aplinkai problema.

Po neseniai priimto Komisijos komunikato dėl ES aplinkos priemonių įgyvendinimo[41] Komisija dabar ėmėsi tolesnio veiksmo – rengia griežtesnius patikrinimo ir priežiūros reikalavimus, kurie būtų taikomi pagal visus ES aplinkos teisės aktus. Vandens sektorius yra viena iš svarbiausių sričių, kurioms reikia dėmesio. Komisija taip pat svarstys, kaip glaudesnis darbas su valstybėmis narėmis laikantis partnerysčių įgyvendinimo susitarimų galėtų padėti ateityje geriau laikytis reikalavimų tokiose srityse kaip pernelyg didelio kiekio padalijimas ar neteisėtas vandens ėmimas.

Kaip pabrėžta Komisijos „Efektyvaus išteklių naudojimo Europos plane“, vanduo yra išteklius, kurio trūksta, ir jį naudojant efektyviai daugelis ekonomikos sektorių gautų didelės ekonominės naudos. Todėl Komisija aptars su vandeniu susijusius aspektus Europos semestro procese numatytoje Metinėje augimo apžvalgoje, o prireikus, atskirų šalių atveju, – konkrečiai šaliai skirtose rekomendacijose. Trečiųjų šalių atveju ji tai svarstys kaip stojimo proceso elementą ir su ES kaimynėmis vykdomuose struktūriniuose dialoguose.

Be to, Komisija remia sąmoningumo ugdymo priemonių, tokių kaip komunikacijos kampanijos,[42] sertifikavimo schemos[43] poveikio aplinkai apskaičiavimas[44], taikymą siekiant vandens naudotojams suteikti paskatų rinktis tai, kas yra tvariau.

Šiais metmenimis siekiama, kad pagerėtų kuo daugiau vandens ekosistemų, ir tai padės įgyvendinti ES biologinės įvairovės strategijos tikslą – iki 2020 m. Europos Sąjungoje sustabdyti biologinės įvairovės mažėjimą bei ekosistemos paslaugų nykimą ir, kiek įmanoma, jas atkurti. Tai padės paspartinti darbus, kuriais didinamas atsparumas nelaimėms[45] ir prisitaikoma prie klimato kaitos[46], ir žengti ES efektyvaus išteklių naudojimo plane numatytą reikšmingą žingsnį vandens srityje. Kadangi sausumoje susidaranti apkrova didžia dalimi daro įtaką ir jūros aplinkai, metmenys padės siekti geros aplinkos būklės, numatytos Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje,[47] jeigu tik bus pakankamai koordinuojama su Jūrų strategijose, kurios turi būti parengtos iki 2015 m., numatytų priemonių programomis.

Kalbant apie tarpvalstybinius vandens telkinius, Komisija toliau dirbs skatindama šalis kandidates ir kaimynines valstybes suderinti savo teisės aktus su ES aplinkos teisine baze ir teiks šalims techninę pagalbą.

5 lentelė

Metmenyse siūlomas veiksmas || Kas jo imsis? || Iki kada?

Įgyvendinti vandens srities bei žemės ūkio našumo ir tvarumo Europos inovacijų partnerystes || Komisija ir suinteresuotosios šalys || Nuo 2013 m.

Atnaujinti WISE || Europos aplinkos agentūra, Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || 2015 m.

Supaprastinti ataskaitų teikimo ir statistikos reikalavimus || Europos aplinkos agentūra, Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || 2014 m.

Baigti kurti hidroekonominį modelį || Europos aplinkos agentūra, Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || 2013 m.

Tęsti BĮS veiklą mokslo ir politikos sąveikos srityje || Europos aplinkos agentūra, Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || Vykdoma

 Pagal BĮS sukurti ir naudoti UBV planų tarpusavio vertinimo sistemą || Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || 2013–2016 m.

Įtraukti VPD reikalavimus į BŽŪP kompleksinės paramos sąlygas || Taryba, EP, Komisija ||  Kai tik patenkinamos Komisijos pasiūlymo sąlygos, t. y. anksčiausiai 2014 m.

Sustiprinti patikrinimų ir priežiūros reikalavimus || Komisija || 2013 m.

Įgyvendinant Europos semestrą atsižvelgti į konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas vandens klausimais || Komisija, Europos Vadovų Taryba || 2013 m.

Skatinti sąmoningumo ugdymo priemones vandens vartojimo klausimais, pavyzdžiui, savanorišką ženklinimą ir sertifikavimo schemas. || Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || Vykdoma

2.6.        Pasauliniai aspektai

Metmenys pirmiausia skirti Europos vandenims. Vandens problematika yra vietos pobūdžio, tačiau ji aktuali visame pasaulyje ir siejasi su daugeliu klausimų (kaip antai apsirūpinimas maistu, dykumėjimas, klimato kaita, gamtos ir žmogaus sukeltų nelaimių poveikis ir kt.), kurie visi turi reikšmingus ekonominius, socialinius ir saugumo aspektus. ES aktyviai veikia daugelyje tų sričių pagal įsipareigojimus, priimtus pagal „Darbotvarkę 21“, tris Rio konvencijas (dėl dykumėjimo, klimato kaitos ir biologinės įvairovės), su vandeniu susijusius Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT), Johanesburgo įgyvendinimo tikslus ir (pastaruoju metu) Rio+20 konferenciją. Šią veiklą ES toliau laiko svarbiu prioritetu.

2011 m. pasaulyje pasiektas 2015 m. TVT tikslas – per pusę sumažintas žmonių, neturinčių ilgalaikės galimybės gauti saugaus geriamojo vandens, skaičius, tačiau užtikrinant prieigą prie vandens daugelis Afrikos valstybių atsilieka. Pasaulis dar toli nuo Tūkstantmečio vystymosi tikslo suteikti galimybę naudotis pagrindinėmis sanitarijos priemonėmis, nes šiuo metu 2,5 mlrd. žmonių stokoja geresnių sanitarijos sąlygų.

Dėl gyventojų skaičiaus augimo ir vandens naudotojų poreikių konkurencijos iki 2025 m. pasaulinė vandens paklausa išaugs 35–60 %. 2050 m. ji gali dar padvigubėti[48]. Dėl klimato kaitos šios tendencijos ryškės ir atneš dideles apsirūpinimo maistu problemas.

Atsižvelgiant į naują ES vystymosi politikos postūmį[49] ir partnerių – besivystančių šalių ir regionų – prioritetus ir strategijas, ES vystomojo bendradarbiavimo politikoje vandens valdymo klausimais reikia kreipti dėmesį į:

· Prieigą prie saugaus geriamojo vandens ir pagrindinių sanitarijos paslaugų, kuri 2010 m. Jungtinių Tautų paskelbta žmogaus teise, o Rio+20 deklaracijoje 2012 m. – patvirtinta[50].

· Vandenį ekonominiam augimui ir tvariai plėtrai. ES skirs ypatingą dėmesį vandens padalijimui ir naudojimui ūkio sektoriuose, tvariam žemės ūkiui, taip pat vandens, žemės ūkio, energetikos ir aplinkos sampynai.

· Vandens valdymo modeliui. Veiksminga institucinė tvarka, kuri sudarytų sąlygas geram vandens valdymo modeliui upės baseino lygmeniu, yra būtina siekiant Rio+20 deklaracijos įsipareigojimo „žymiai pagerinti integruoto vandens išteklių valdymo įgyvendinimą visais tinkamais lygmenimis“. Deramas valdymo modelis ir tvarus vandens valdymas regioniniu ir tarpvalstybiniu lygmeniu taip pat padeda užtikrinti taiką ir politinį stabilumą, nes vanduo ir saugumas yra susiję.

Ateityje taip pat reikės partnerių Europos Sąjungoje ir regionų-partnerių koordinavimo mechanizmų (jie galėtų būti pagrįsti ES vandens iniciatyva).

ES parama valstybėms partnerėms turėtų remtis patirtimi ir žiniomis, sukauptomis vykdant ES vandens valdymo veiklą, ypač įgyvendinant VPD. Vandens srities inovacijų ES partnerystė taip pat galėtų sukurti ir skleisti novatoriškus sprendimus besivystančiose šalyse kylančioms problemoms.

Valstybių partnerių vandens valdymo planuose ir ES politikos kryptyse turėtų būti atsižvelgta į vandenį, kuris naudotas gaminant žemės ūkio ir pramoninius produktus, kuriais prekiaujama pasauliniu mastu. Šiuo klausimu ES, vykdydama vystymosi politiką, turėtų remti tvaraus vandens valdymo plėtotę eksportuojančiose šalyse, pavyzdžiui, didinant vandens naudojimo efektyvumą ir gerinant auginamų kultūrų bei kitų produktų pasirinkimą.

6 lentelė

Metmenyse siūlomas veiksmas || Kas jo imsis? || Iki kada?

Remti prieigą prie saugaus geriamojo vandens ir pagrindinių sanitarijos paslaugų || Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || Vykdoma ir nuo 2014 m.

Remti integruotą tvarų vandens išteklių valdymą || Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys || Vykdoma ir nuo 2014 m.

3.           Išvados ir ES vandens politikos perspektyvos

Metmenyse nurodyti pagrindiniai veiksmai, kurių turi imtis vandens valdytojai ir politikos formuotojai, siekdami spręsti vandens aplinkai kylančias problemas.

Valstybės narės gali ir turi pagerinti VPD įgyvendinimą ir sumažinti hidromorfologinę apkrovą mūsų upių baseinams atkurdamos upių nepertraukiamumą, pavyzdžiui, naudodamos žaliąją infrastruktūrą. Tai galėtų sumažinti ES pažeidžiamumą potvynių ir sausrų atveju. Esama galimybių finansuoti žaliosios infrastruktūros stiprinimą pagal BŽŪP ir iš Sanglaudos bei struktūrinių fondų, ypač jei būtų pritarta dabartiniams Komisijos daugiametės finansinės programos pasiūlymams. Būtų galima parengti BĮS rekomendacinį dokumentą, kuris padėtų siekti to tikslo.

Reikėtų pakoreguoti vandens padalijimą, kad jo nebūtų padalijama per daug, ir privalu paisyti gamtos poreikių – gamtosauginio debito. Laikydamasi BĮS Komisija sieks formuoti bendrą šios sąvokos sampratą ir apskaičiavimo būdus. Be to, rengdama šiuos metmenis, Komisija su EAA plėtojo vandens sąskaitas, kurios sudarytų sąlygas valdytojams realistiškiau matyti, kiek vandens yra vandens baseino arba pabaseinio lygmeniu. Kai šios priemonės BĮS procese bus patobulintos, susidarys sąlygos žymiai pagerinti vandens dalijimą.

Nepaisant pažangos, pasiektos įgyvendinant nitratams, nuotekų valymui, pramoniniams išmetamiems teršalams, prioritetinėms medžiagoms ir augalų apsaugos priemonėms taikomus teisės aktus, tarša iš sutelktųjų ir pasklidųjų šaltinių iki šiol kelia grėsmę ES vandenų būklei. Būtina labiau įgyvendinti tuos teisės aktus, ir Komisija toliau atliks vykdymo užtikrinimo veiksmus. ES finansinė parama yra numatyta, tačiau ji gali tik papildyti, bet ne atstoti, valstybių narių ir privačiojo sektoriaus ilgalaikius investicinius planus šiose srityse.

Vandenį naudojant efektyviau gali sumažėti nuolatinio vandens trūkumo (angl. scarcity) ir dalinio vandens trūkumo (angl. stress) problemos. Tūrio skaitikliais pagrįstas vandens apmokestinimas yra galinga priemonė vandens naudojimo efektyvumui padidinti, tačiau, nepaisant VPD numatytų teisinių reikalavimų, ji nėra iki galo išnaudota. Komisija toliau užtikrins reikalavimų vykdymą, kartu pagal bendrąją įgyvendinimo strategiją siekdama, kad būtų patobulinta tinkamo sąnaudų susigražinimo (įtraukiant aplinkos sąnaudas) metodika. Be to, Komisija siūlo, kad laikantis BĮS būtų parengta vandens naudojimo efektyvumo planinių rodiklių, kurie, kai tinka, būtų integruoti į UBV planus, bendra metodika. Gerinti vandens naudojimo efektyvumą ypač aktualu kai kuriuose konkrečiuose sektoriuose. Žemės ūkyje pagal Komisijos pasiūlymą dėl BŽŪP II ramsčio (kaimo plėtros) numatyta remti drėkinimo efektyvumo gerinimą, jeigu būtų sumažinamas vandens suvartojimas. Pastatų srityje Komisija siūlo įtraukti su vandeniu susijusius produktus į Ekologinio projektavimo darbo planą (tiek, kiek tame plane numatyta) – šis ekonomiškas sprendimas galėtų būti labai naudingas ir mažinant energijos suvartojimą.

Komisija svarstys, ar parengti reguliavimo priemonę, kuria būtų nustatyti ES lygmens standartai, skirti pakartotiniam vandens naudojimui, ir taip pašalintos kliūtys plačiai naudoti tokią alternatyvią vandentieką. Tai galėtų sumažinti beveik nuolatinį vandens trūkumą ir pažeidžiamumą.

Įgyvendinti šiuose metmenyse suplanuotas priemones padės keletas horizontaliųjų priemonių. Siekiant, kad inovacijų pasiūla atitiktų paklausą, vandens srities bei žemės ūkio našumo ir tvarumo Europos inovacijų partnerystės rems novatoriškų sprendimų testavimą ir sklaidą. Jungtinio tyrimų centro sukurtas hidroekeonominis modelis padės vandens valdytojams įvertinti savo UBV planuose numatytų priemonių ekonominį efektyvumą. Plėtojant Europos vandens informacinę sistemą WISE ir didinant jos sąveikumą sprendimus priimantiems asmenims bus lengviau gauti esminės informacijos. Siekiant skatinti tarpusavio mokymąsi UBV planų rengimo tikslais, bus sukurta tarpusavio vertinimo sistema. Jei bus pritarta dabartiniam Komisijos pasiūlymui dėl BŽŪP, į kompleksinės paramos sistemą įtraukus konkrečius VPD reikalavimus atsiras stipri paskata tų reikalavimų laikytis. Galiausiai, Komisija Europos semestro procese galėtų konkrečiai šaliai skirtose rekomendacijose valstybėms narėms nurodyti veiksmus, kurie būtų naudingi ir ekonomiškai, ir vandens aplinkai.

Baigiantis vykdomoms deryboms dėl daugiametės finansinės programos Komisija apžvelgs jų rezultatus ir, jei pasirodys, kad tai reikalinga vandens politikos tikslams pasiekti, pateiks atitinkamus papildomus teisės aktų pasiūlymus dėl, pavyzdžiui, skaitiklių, natūralių vandens sulaikymo priemonių (NVSP) ir vandens naudojimo efektyvumo planinių rodiklių.

Šiuose metmenyse numatytų pasiūlymų įgyvendinimas ir stebėsena remsis, kai tinka, VPD bendra įgyvendinimo strategija, kurios laikydamasi Komisija tuos pasiūlymus pristatys ir imsis atitinkamų tolesnių veiksmų. Komisija parengs ir nuolat atnaujins įgyvendinimo pažangos suvestinę. Iki 2019 m. VPD turės būti peržiūrėta ir galbūt persvarstyta. Rengdama tą peržiūrą Komisija apžvelgs visų šiuose metmenyse nurodytų aspektų įgyvendinimo būklę ir prireikus pasiūlys direktyvos pakeitimų, kuriais būtų sudarytos geresnės sąlygos siekti jos tikslų. Jei pasirodytų, kad savanoriškumo principo nepakanka, tie pakeitimai galėtų tapti teisiškai saistančiais reikalavimais įgyvendinti kai kuriuos neprivalomus šiuose metmenyse išdėstytus pasiūlymus.

Metmenyse aiškiai išdėstytas ES vandens politikos tikslas ir plėtotės modelis. Ar tikslas bus pasiektas, priklausys nuo politinės valios ir suinteresuotųjų šalių įsipareigojimo ateityje.

7 lentelėje pateikiama šiuose metmenyse siūlomų imtis veiksmų (aprašytų šiame dokumente) apžvalga ir jų įgyvendinimo kalendorius

|| Kaip mes to siekiame?

Konkretūs metmenų tikslai || Savanoriškai || Reguliavimu || Iškeliant sąlygas || Finansavimo prioritetu

Paskatos efektyviai naudoti vandenį jį apmokestinant || BĮS rekomendacinis dokumentas dėl prekybos schemų iki 2014 m. || VPD 9 straipsnio vykdymo užtikrinimas (vykdoma) || Ex ante sąlygos pagal kaimo plėtros ir sanglaudos politiką nuo 2014 m. ||

Skaitiklių diegimas || || VPD 9 straipsnio vykdymo užtikrinimas (vykdoma) || ||

Vandens naudojimo mažinimas žemės ūkyje || || || Išankstinė sąlyga kai kuriems drėkinimo projektams pagal kaimo plėtrą nuo 2014 m. ||

Neteisėto ėmimo ir (arba) užtvenkimo mažinimas || GMES taikymas nuo 2013 m. || Galima ES iniciatyva dėl patikrinimų 2013 m. || Kompleksinė parama pagal BŽŪP, kai tik patenkinamos Komisijos pasiūlymo sąlygos, t. y. anksčiausiai 2014 m. ||

Vandens suvartojimo įsisąmoninimas, pavyzdžiui, to, kuris susijęs su prekėmis, kuriomis prekiaujama pasaulyje || Remti savanoriškas ženklinimo ir sertifikavimo schemas || || ||

Kiek įmanoma didinti natūralių vandens sulaikymo priemonių (žaliosios infrastruktūros) naudojimą || BĮS rekomendacinis dokumentas iki 2014 m. || || Tausumo reikalavimų pagal BŽŪP I ramstį didinimas (per ekologiniu požiūriu svarbias vietoves) nuo 2014 m. || Struktūriniai ir Sanglaudos fondai, EIB paskolos (2014–2021 m.)

Efektyvūs vandens prietaisai pastatuose || ES ekologinio ženklo ir žaliojo viešojo pirkimo kriterijai 2013 m. || Ekologinio projektavimo darbo planas 2012 m. || ||

 Nuotėkio mažinimas || Su tvariais ekonomiškais nuotėkio lygiais susijusi geriausia patirtis ir priemonės 2013 m. || || || Struktūriniai ir Sanglaudos fondai, EIB paskolos (2014–2021 m.)

 Vandens pakartotinio naudojimo didinimas || || Galimas reglamentas 2015 m. || || Struktūriniai ir Sanglaudos fondai, EIB paskolos (2014–2021 m.)

Valdymo modelio gerinimas || UBV planų tarpusavio vertinimas (2013–2016 m.) || || ||

Vandens sąskaitų įgyvendinimas Gamtosauginio debito įgyvendinimas Planinių rodiklių nustatymo taikymas || BĮS rekomendacinis dokumentas dėl vandens sąskaitų ir (arba) gamtosauginio debito iki 2014 m. BĮS rekomendacinis dokumentas dėl planinių rodiklių nustatymo iki 2014 m. || || ||

Potvynių rizikos mažinimas || Per žaliąsias infrastruktūras (žr. pirmiau) Europos informavimo apie potvynius sistema || Potvynių rizikos valdymo planai iki 2015 m. || ||

Sausrų rizikos mažinimas || Per žaliąsias infrastruktūras (žr. pirmiau) Europos sausrų stebėjimo tarnyba 2013–2014 m. || VPD reikalavimų vykdymo užtikrinimas (vykdoma) || ||

Geresnis sąnaudų ir naudos apskaičiavimas || BĮS rekomendacinis dokumentas iki 2014 m. || || ||

Geresnė žinių bazė || Europos vandens informacinės sistemos (WISE) atnaujinimas iki 2015 m. JTC hidroekeonominis modelis iki 2013 m. BĮS veikla dėl mokslo ir politikos sąveikos (vykdoma) || Ataskaitų teikimo ir statistikos reikalavimai iki 2014 m. || ||

Parama besivystančioms šalims || || || || Prieigos prie saugaus geriamojo vandens ir pagrindinių sanitarijos paslaugų rėmimas Parama integruotam tvariam vandens išteklių valdymui (vykdoma ir nuo 2014–2021 m.)

Taršos problemos sprendimas || Ataskaita apie vaistus ir aplinką (2013 m.) || Tikslinis VPD, Aplinkos kokybės standartų (AKS) ir Prioritetinių medžiagų (PM) Nitratų, Miesto nuotekų valymo ir Pramoninių išmetamų teršalų (PIT) direktyvų vykdymo užtikrinimas, orientuotas į 1. VPD, AKS ir PM direktyvų reikalavimų vykdymo stebėjimą 2. nitratais pažeidžiamų zonų plėtimą ir veiksmų programų stiprinimą (vykdoma) 3. nuotekų valymo atitikties reikalavimams nuošimčio didinimą vykdant ilgalaikį investicijų (įskaitant ES fondus ir EIB paskolas) planavimą iki 2018 m., ir rengiant įgyvendinimo planus iki 2014 m. 4. užtikrinimą, kad 2016 m. pramoninių išmetamųjų teršalų leidimuose būtų nurodytos išmetamųjų teršalų ribinės vertės, atitinkančios geriausias turimas technologijas, ir atsižvelgta į atitinkamus vandens tikslus. Pasiūlytų AKS ir (arba) PM direktyvų pakeitimų priėmimas || Įtraukti Direktyvą dėl tausiojo pesticidų naudojimo į kompleksinę paramą pagal BŽŪP, kai tik patenkinamos Komisijos pasiūlymo sąlygos, t. y. anksčiausiai 2014 m. ||

Horizontalieji klausimai || Vandens srities bei žemės ūkio našumo ir tvarumo Europos inovacijų partnerystės nuo 2013 m. || Bendras VPD, AKS ir PM, Nitratų, Miesto nuotekų valymo ir PIT direktyvų vykdymo užtikrinimas || Galimos Europos semestro rekomendacijos 2013 m. || Bendras vandens tikslų įtraukimas į prioritetus pagal BŽŪP, Sanglaudos ir struktūrinius fondus, EIB paskolas (2014–2021 m.)

[1]               „Charting our water future“, 2030 m. vandens išteklių grupės ataskaita, http://www.mckinsey.com/client_service/sustainability/latest_thinking/charting_our_water_future

[2]               http://www.eea.europa.eu/themes/water/publications-2012.

[3]               Komisijos ataskaita dėl Vandens pagrindų direktyvos (2000/60/EC) įgyvendinimo (Upių baseinų valdymo planų), Komisijos komunikatas dėl vandens trūkumo ir sausrų politikos peržiūros ataskaitos, priimtas kartu su šiais metmenimis.

[4]               Komisijos tarnybų darbinis dokumentas dėl gėlo vandens politikos tinkamumo patikros.

[5]               Komisijos tarnybų darbinis dokumentas – su Komunikatu „Europos vandens išteklių išsaugojimo metmenys“ pateikiamas poveikio vertinimas, kuriame išvardyti visi rengiant Metmenis panaudoti tyrimai.

[6]               2012 m. liepos 3 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl ES vandens teisės aktų įgyvendinimo prieš nustatant būtiną bendrą požiūrį į Europos vandens problemas,

http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+TA+P7-TA-2012-0273+0+DOC+XML+V0//LT. Taip pat žr. 2011 m. birželio 30 d. Regionų komitetų nuomonę dėl vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmens skatinant tvarų vandens išteklių valdymą; http://www.toad.cor.europa.eu/ViewDoc.aspx?doc=cdr%5cenve-v%5cdossiers%5cenve-v-008%5cEN%5cCDR5-2011_REV2_PAC_EN.doc&docid=2770279; ir 2011 m. birželio 15 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl vandens politikos integravimo į kitas ES politikos sritis; http://www.eesc.europa.eu/?i=portal.en.nat-opinions.18788

[7]               Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus. OL L 327, 2000 12 22.

[8]               Vadinamasis hidromorfologinis poveikis, kuris daro įtaką maždaug 40 % vandens telkinių.

[9]               Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo. OL L 197, 2001 7 21.

[10]             Tarybos direktyva 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo. OL L 175, 1985 7 5, su vėlesniais pakeitimais. Komisija tikisi, kad numatomas PAV direktyvos persvarstymas taip pat padės siekti vandens tikslų, nes padės visapusiškiau numatyti poveikius vandeniui.

[11]             Žr. VPD ir hidromorfologinio poveikio politikos dokumentą „Focus on hydropower, navigation and flood defence activities - Recommendations for better policy integration“. http://circa.europa.eu/Public/irc/env/wfd/library?l=/framework_directive/thematic_documents/hydromorphology/hydromorphology/_EN_1.0_&a=d

[12]             Žr., pavyzdžiui, Tarptautinės konvencijos dėl Dunojaus upės apsaugos bendrą pareiškimą dėl laivybos, http://www.icpdr.org/main/sites/default/files/Joint_Statement_FINAL.pdf.

[13]             http://ec.europa.eu/budget/reform/commission-proposals-for-the-multiannual-financial-framework-2014-2020/index_en.htm

[14]             Patikimų skaičių apie neteisėtą vandens ėmimą gauti sunku, tačiau Ispanijos aplinkos ministerijos duomenimis 2006 m. Ispanijoje buvo 510 000 neteisėtų šulinių (Pasaulinis gamtos fondas, „Illegal water use in Spain. Causes, effects and solutions“,2006 m. gegužė).

[15]             Tarybos direktyva 91/271/EEB dėl miesto nuotekų valymo. OL L 135, 1991 5 30.

[16]             Tarybos direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių. OL L 375, 1991 12 31.

[17]             Tarybos Direktyva dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką, OL L 230, 1991 8 19, panaikinta Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1107/200, OL L 309, 2009 11 24.

[18]             Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/1/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės. OL L 28, 2008 1 28, ją turi pakeisti Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/75/EU dėl pramoninių išmetamų teršalų, OL L 334, 2010 12 17.

[19]             2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiantis Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš dalies keičiantis Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB, OL L 396/1, 2006 12 30.

[20]             Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/8/EB dėl biocidinių produktų pateikimo į rinką, OL L 123, 1998 4 23, kuri bus pakeista Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 528/2012 dėl biocidinių produktų tiekimo rinkai ir jų naudojimo, OL L 167, 2012 6 27.

[21]             Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/128/EB 2009 m. spalio 21 d. nustatanti Bendrijos veiksmų pagrindus siekiant tausiojo pesticidų naudojimo, OL L 309, 2009 11 24.

[22]             Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus, OL L 311, 2001 11 28.

[23]             Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/82/EB dėl Bendrijos kodekso, susijusio su veterinariniais vaistais, OL L 311, 2001 11 28.

[24]             Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/27/EB 2004 m. kovo 31 d. iš dalies keičianti Direktyvą 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus, OL L 136. 2004 4 30.

[25]             ˇr. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/84/ES, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus, nuostatos dėl farmakologinio budrumo, 6 konstatuojamąją dalį, OL L 348, 2010 12 31; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1235/2010, kuriuo iš dalies keičiamos Reglamento (EB) Nr. 726/2004, nustatančio Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarką ir įsteigiančio Europos vaistų agentūrą, nuostatos dėl žmonėms skirtų vaistų farmakologinio budrumo, ir Reglamentas (EB) Nr. 1394/2007 dėl pažangiosios terapijos vaistinių preparatų, 3 konstatuojamąją dalį, OL L 348, 2010 12 31.

[26]             Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiamos direktyvų 2000/60/EB ir 2008/105/EB nuostatos dėl prioritetinių medžiagų vandens politikos srityje, pasiūlymas. COM(2011) 876, 2012 1 31.

[27]             Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai „Vandens trūkumo ir sausrų problemų Europos Sąjungoje sprendimas“ COM(2007) 414, 2007 7 18.

[28]             Efektyvaus išteklių naudojimo Europos planas, COM(2011) 571, 2011 9 20.

[29]             Gavusi skundą Komisija pradėjo pažeidimo nagrinėjimo procedūras prieš devynias valstybes nares dėl siauro vandens paslaugų sąvokos supratimo.

[30]             ES ekologinis projektavimas – http://ec.europa.eu/environment/ecolabel/; ES žaliasis viešasis pirkimas – http://ec.europa.eu/environment/gpp/index_en.htm

[31]             Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/125/EB, nustatanti ekologinio projektavimo reikalavimų su energija susijusiems gaminiams nustatymo sistemą OL L 285, 2009 10 31; 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/30/ES dėl su energija susijusių gaminių suvartojamos energijos ir kitų išteklių nurodymo ženklinant gaminį ir apie jį pateikiant standartinę informaciją, OL L 153, 2010 6 18.

[32]             http://www.eea.europa.eu/articles/the-water-we-eat.

[33]             Komisija sukūrė Europos informavimo apie potvynius sistemą – veiksmingą priemonę, kuria didinama parengtis kelias valstybes paveikiančių potvynių Europoje atveju ir kuri buvo priimta kaip GMES ekstremaliųjų situacijų valdymo plano (GIO EMS) dalis.

[34]             Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui. Biologinė įvairovė – mūsų gyvybės draudimas ir gamtinis turtas. ES biologinės įvairovės strategija iki 2020 m.“ COM(2011) 244, 2011 5 3.

[35]             Komisijos tarnybų darbinis dokumentas „Geriausių praktinių dirvožemio užstatymo apribojimo ir jo poveikio mažinimo bei kompensavimo būdų gairės“, SWD(2012) 101 final/2, 2012 5 15.

[36]             Komisijos komunikatas „Vandens srities Europos inovacijų partnerystė“, COM(2012) 216 final, 2012 5 10. Komisijos komunikatas dėl Europos žemės ūkio našumo ir tvarumo inovacijų partnerystės, COM(2012) 79 final, 2012 2 29.

[37]             Žr. http://inspire.jrc.ec.europa.eu/

[38]             Žr. http://ec.europa.eu/environment/seis/

[39]             Žr. http://ec.europa.eu/research/horizon2020/index_en.cfm

[40]             Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 691/2011 dėl Europos aplinkos ekonominių sąskaitų (OL L 192, 2011 7 22).

[41]             Komisijos komunikatas „ES aplinkos priemonių teikiamos naudos užtikrinimas.      Pasitikėjimo didinimas geriau informuojant ir sparčiau reaguojant“. COM(2012)95 final, 2012 3 17.

[42]             Žr. komunikacijos kampaniją „Būkime sąmoningesni“ http://www.generationawake.eu/en

[43]             Žr. Europos vandens valdymo programą. http://www.ewp.eu/activities/water-stewardship/

[44]             Žr. ISO http://www.iso.org/iso/catalogue_detail?csnumber=43263

[45]             Komisijos komunikatas „Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija“, COM (2009) 82 galutinis.

[46]             Komisija dabar ir iki 2013 m. rengs ES integruotą prisitaikymo strategiją.

[47]             Direktyva 2008/56/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus; OL L164, 2008 6 25.

[48]             2011–2012 m. Europos ataskaita apie vystymąsi, http://ec.europa.eu/europeaid/what/development-policies/research-development/erd-2011-2012_en.htm

[49]             „Pokyčių darbotvarkė“ COM (2011) 637 final, priimta 2011 m. spalio 13 d.

[50]             Žr. http://www.uncsd2012.org/index.html