KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus taikymo

TURINYS

1........... ĮŽANGA....................................................................................................................... 2

2........... DIREKTYVOS TAIKYMAS NUO 2008 M................................................................. 3

3........... VARTOTOJŲ DIREKTYVOS POVEIKIS................................................................... 6

4........... UŽDRAUDIMŲ VEIKSMINGUMO GERINIMO KLIŪTYS.................................... 10

5........... TOLESNI ŽINGSNIAI............................................................................................... 13

6........... IŠVADA...................................................................................................................... 15

1.           ĮŽANGA

1998 m. gegužės 19 d. Direktyva 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus[1] nustatyta teismo arba administracinė procedūra, pagal kurią vartotojų organizacijos ir (arba) valdžios institucijos gali reikalauti įpareigoti nutraukti prekiautojo veiksmus, kurie pažeidžia tam tikras ES vartotojų apsaugos taisykles (išvardytas Direktyvos priede) visose valstybėse narėse. Direktyva 98/27/EB buvo kelis kartus iš dalies pakeista (į priedą įtrauktos naujos direktyvos). Aiškumo sumetimais direktyva buvo kodifikuota Direktyva 2009/22/EB, kuri šiuo metu galioja.

1.1.        Direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę ir jos taikymas valstybėse narėse iki 2008 m.

Pirmojoje ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad didžiausia direktyvos dėl ieškinių dėl uždraudimo nauda buvo ta, kad nustatyta procedūra, pagal kurią ūkio subjektas gali kelti ieškinius dėl draudimų, siekdamas apsaugoti kolektyvinius vartotojų interesus kiekvienoje valstybėje narėje. Šios procedūros buvo sėkmingai taikomos nacionalinių pažeidimų atveju, tačiau turėjo mažiau įtakos tarpvalstybiniams pažeidimams. Pagrindinės priežastys, paminėtos ir valstybių narių, ir suinteresuotųjų šalių, siekiant paaiškinti nedidelį ieškinių dėl uždraudimo skaičių, pateiktų kitoje valstybėje narėje, buvo išlaidos, sudėtingumas ir laikas, imantis veiksmų kitoje valstybėje narėje.

Komisijos ataskaitoje taip pat pabrėžta, kad Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo[2] (toliau – BVAS reglamentas), įsigaliojimas iš dalies paaiškina ribotą galimybę viešosioms institucijoms naudotis uždraudimo procedūra dėl tarpvalstybinių pažeidimų, nes savitarpio pagalbos mechanizmai pagal reglamentą yra pigesni.

1.2.        Šios ataskaitos metodika ir tikslas

Direktyvos 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus (toliau – direktyva) 6 straipsnio 1 dalyje numatyta priimti jos įgyvendinimo ataskaitą kas trejus metus. Iš pradžių planuota 2003 metais, pirmoji ataskaita buvo priimta 2008 m. lapkričio mėn.

2011 m. kovo mėn., siekdama parengti šią antrąją ataskaitą, Komisija nusiuntė klausimynus dėl direktyvos taikymo viešojo sektoriaus institucijoms ir vartotojų organizacijoms. Komisija gavo 58 atsakymus, 37 iš jų buvo iš ministerijų ar kitų valstybių narių viešojo sektoriaus institucijų ir 21 iš vartotojų organizacijų nacionaliniu ar Europos lygmeniu.

Be to, Komisija užsakė išorės tyrimą[3], skirtą surinkti daugiau duomenų apie direktyvos taikymą ir apžvelgti direktyvos poveikį vartotojams devyniose valstybėse narėse, būtent Austrijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Šios valstybės narės pasirinktos todėl, kad, be uždraudimo procedūros, jose yra veikiančios kompensacinio kolektyvinio žalos atlyginimo sistemos, kurios taikomos jau keletą metų.

2.           DIREKTYVOS TAIKYMAS NUO 2008 M.

2.1.        Ieškinių dėl uždraudimo skaičiaus vertinimas

Turima nedaug duomenų apie nacionalinių ir tarpvalstybinių ieškinių dėl uždraudimo, kurie buvo inicijuoti ginant kolektyvinius vartotojų interesus, skaičių įvairiose valstybėse narėse. Tai, kad nėra išsamių ir patikimų statistinių duomenų, galima paaiškinti tuo, kad nėra nustatyta oficialios valstybių narių prievolės prižiūrėti centrinę duomenų bazę jų teritorijoje dėl ieškinių, inicijuotų jų teritorijoje, ir teikti šią informaciją Komisijai. Dėl šios priežasties vertinti ieškinių dėl uždraudimo skaičių yra gana sudėtinga ir padaryti įverčiai turi būti vertinami atsargiai. Galima pateikti keletą dokumentais pagrįstų atvejų, tačiau tai nereiškia, kad tai yra vieninteliai ieškiniai dėl uždraudimo, kurie iš tikrųjų buvo inicijuoti.

Klausimyne, išsiųstame atitinkamiems suinteresuotiesiems asmenims, respondentų buvo klausiama apie ieškinių dėl uždraudimo, kurie buvo inicijuoti nuo 2008 m. tiek nacionalinių, tiek tarpvalstybinių, skaičių. Iš viso buvo pranešta apie 5632 ieškinius dėl uždraudimo. Dauguma jų buvo nacionaliniai. Respondentai pranešė tik apie 70 ieškinių dėl uždraudimo, susijusių su tarpvalstybiniu aspektu, per nurodytą laikotarpį. Jei suskirstyti šiuos duomenis pagal valstybes nares, valstybės narės, kurios pranešė apie didžiausius ieškinių dėl uždraudimo nuo 2008 m. skaičius, yra šios: Vokietija – nors trūksta centralizuotų ir išsamių statistinių duomenų, Vokietijos Federacinė Respublika pareiškė, kad vos septyni Vokietijos kompetentingi subjektai inicijavo daugiau kaip 3000 ieškinių. Tai taip pat gali būti susiję su tuo, kad Vokietijoje vartotojų rinkų priežiūrai yra tradiciškai taikoma privatus vykdymo užtikrinimas. Latvija – vartotojų apsaugos institucija pranešė apie 956 atvejus. Jungtinė Karalystė – Sąžiningos prekybos biuras (OFT) pranešė apie 938 ieškinius. Austrija – išorės tyrimas nustatė, daugiau nei 500 ieškinių, o Maltos vyriausybė pranešė apie 267 atvejus.

Valstybės narės, kuriose buvo didžiausias skaičius tarpvalstybinį aspektą turinčių ieškinių, apie kuriuos pranešta per nurodytą laikotarpį, yra šios : Vokietija – Vokietijos vartotojų organizacijų federacija pareiškė, kad ji inicijavo maždaug 20 ieškinių dėl uždraudimo tarpvalstybinių pažeidimų atveju; Austrija – Federaliniai Darbo Rūmai pareiškė, jog pateikti 8 tarpvalstybiniai ieškiniai dėl uždraudimo. Kompetentingi subjektai, taip pat advokatai (barristers), besispecializuojantys vartotojų teisės srityje, yra linkę pateikti ieškinį tik tuomet, kai yra užtikrinti, jog jį nagrinės Austrijos teismai.

Pradėtų veiksmų sėkmės koeficientas paprastai yra aukštas. Tačiau taip iš dalies yra todėl, kad dėl išlaidų, susijusių su bylinėjimusi, rizikos kompetentingi subjektai imasi teisinių veiksmų tik tada, jei jie yra tikri, kad laimės.

2.2.        Labiausiai paveikti ekonomikos sektoriai

Nors ieškiniai dėl uždraudimo iškelti daugelyje ekonomikos sektorių, dauguma teisinių veiksmų siekiant uždraudimo yra susiję tik su keliais sektoriais.

Ekonomikos sektoriai, kurie buvo dažniausiai minėti respondentų kaip labiausiai paveikti dėl ieškinių dėl uždraudimo, yra šie:

(1) Telekomunikacijų;

(2) Bankų ir investicijų;

(3) Turizmo ir kelionių paketų.

Kiti sektoriai, paminėti keleto respondentų, yra nuotolinė prekyba, draudimas, energetika, ne maisto vartojimo prekės ir keleivinis transportas. Keli respondentai minėjo nekilnojamojo turto ir būsto remonto, nebankinių institucijų teikiamų paskolų (vadinamosios greitos paskolos) sektorius kaip kitus paveiktus sektorius.

2.3.        Dažniausi vartotojų apsaugos taisyklių pažeidimai

Uždraudimų buvo imtasi dėl daugelio su vartotojų apsauga susijusių teisės aktų pažeidimų. Be to, kai kurios valstybės narės išplėtė uždraudimų taikymo sritį ne tik pagal direktyvos priede pateikiamą sąrašą. Toks išplėtimas yra naudingas vartotojams. Tačiau reikėtų pateikti atitinkamą nuorodą į teisės aktus, įtrauktus į direktyvos priede, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą. Vokietija, Austrija, Portugalija, Ispanija, Bulgarija ir Nyderlandai yra tos valstybės narės, kuriose draudimų taikymo sritis yra daug platesnė nei teisės aktų sąrašas direktyvos priede. Tačiau daugumos uždraudimo veiksmų buvo imtasi, siekiant sustabdyti tik nedaugelį neteisėtos veiklos, darančios žalą kolektyviniams vartotojų interesams, atvejų.

Remiantis atsakymais į klausimyną, dažniausiai taikomi draudimai dėl šios neteisėtos veiklos, kuri kenkia vartotojų kolektyvinių interesams, išdėstyti pagal svarbą:

(1) Nesąžiningos sutarties sąlygos. Tai aiškiai yra tokios praktikos rūšis, dėl kurios dažniausiai imamasi veiksmų dėl uždraudimo;

(2) Nesąžininga komercinė praktika ir klaidinanti reklama vienodu mastu.

Daug mažiau buvo kitų vartotojų teisių pažeidimų, dėl kurių taikytas uždraudimas – tai pažeidžiamos nuostatos dėl garantijų taisyklių, kainų nurodymo reglamentavimo arba neužsakytų e. laiškų siuntimo. Kai kurios valstybės narės (ypač Ispanija) taip pat taiko draudimus dėl Vartojimo kreditų direktyvos taikymo pažeidimų. Kai kuriose valstybėse narėse, kuriose draudimai taikomi platesniu mastu, ieškiniai buvo iškelti dėl pagrindinių paslaugų teikimo nutraukimo (pvz., elektros energijos tiekimo). Šiuo atveju sprendimas dėl uždraudimo gali būti puiki vartotojų teisių įgyvendinimo priemonė, kai iš šalies reikalaujama imtis tam tikrų veiksmų. Nutraukimo atvejai, kaip antai Ispanijoje nutraukus komunalinių ar kitų paslaugų teikimą, yra geras tokio pobūdžio sprendimų dėl uždraudimo, kuriais įpareigojama imtis veiksmų, pavyzdys.

2.4.        Kompetentingi subjektai: teisinės sąlygos skirtingose valstybėse narėse

Naujausią kompetentingų subjektų sąrašą[4] sudaro 313 kompetentingų organizacijų. Šių subjektų skaičius ir ypatybės įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi. Nors kelios valstybės narės paskyrė tik vieną kompetentingą subjektą (Airija, Latvija, Lietuva, Nyderlandai, Rumunija ir Švedija), kitos nusprendė paskirti daugiau nei 70 (Vokietija ir Graikija). Ispanija, Italija ir Prancūzija yra tarpinėje padėtyje – daugiau nei 15 ir mažiau nei 30 paskirtų kompetentingų subjektų. Apskritai, kai valstybės narės paskyrė vieną kompetentingą subjektą, paprastai tai valstybės institucija, atsakinga už vartotojų apsaugą, nors yra išimčių, pvz., Nyderlanduose.

Valstybėse narėse, kurios paskiria kelis kompetentingus subjektus, paprastai tai yra įvairios už vartotojų reikalus atsakingos valdžios institucijos vietos, regionų ir nacionaliniu lygmenimis, taip pat reprezentatyviausios vartotojų organizacijos. Kompetentingų subjektų sąrašas yra sąrašas subjektų, kuriems leidžiama siekti uždraudimo kitoje valstybėje narėje, bet daugelyje valstybių narių tam tikri juridiniai subjektai, kurie nėra įtraukti į sąrašą, taip pat turi teisę teikti ieškinius dėl uždraudimo nacionaliniu lygiu. Kai kurios vartotojų organizacijos kritikuoja per didelę laisvę savo nuožiūra nuspręsti, kurie juridiniai asmenys įtraukiami į sąrašą, nes tai gali paskatinti nesąžiningus ir nepagrįstus sprendimus. Kiti taip pat tvirtina, kad vartotojų organizacijos turėtų turėti teisę iškelti ieškinius dėl uždraudimo visose valstybėse narėse, tiek nacionalinių, tiek tarpvalstybinių pažeidimų atvejais.

Tyrimas taip pat parodė, kad tai, ar draudimai yra iš tikrųjų naudojami, priklauso būtent nuo teisinio personalo, turinčio teisę juos taikyti, žinių ir gebėjimų. Patirtis taip pat rodo, kad, netgi tose valstybėse narėse, kuriose daug organizacijų turi teisę siekti uždraudimų, tik nedidelė jų dalis naudojasi šia galimybe.

2.5.        Ieškiniai dėl uždraudimo, turintys tarpvalstybinį aspektą: pagrindinės direktyvos nuostatos ir reali padėtis

Siekiant tinkamai įvertinti ieškinių dėl uždraudimo naudojimą ES, tarpvalstybinio bylinėjimosi koncepcija turi būti patikslinta. Atrodo, kad tarpvalstybiniai ieškiniai dėl uždraudimo, t. y. uždraudimo procesiniai veiksmai, kurie turi ir tarpvalstybinį pobūdį, gali būti įvairių formų.

Direktyva buvo parengta taip, kad valstybės narės A kompetentingiems subjektams būtų leidžiama imtis veiksmų prieš verslo subjektus valstybėje narėje B, jeigu pastarieji, prekiaudami su vartotojais valstybėje narėje A, pažeidė vartotojų teisės aktus. Siekiant tai įgyvendinti, kompetentingiems subjektams buvo suteiktas teisinis statusas užsienio valstybių teismuose. Valstybės narės B teismas, kuriam įteiktas prašymas leisti taikyti uždraudimą prekiautojui, kuris įsisteigęs jo jurisdikcijoje, nagrinėtų bylą ir priimtų sprendimus, neginčydamas valstybės narės A kompetentingo subjekto teisinio statuso.

Tačiau viena pagrindinių tyrimo išvadų yra ta, kad direktyvoje pateikta „tarpvalstybinės bylos“ sąvoka yra tik viena iš dviejų galimų uždraudimo procesinių veiksmų, turinčių tarpvalstybinį aspektą, formų ir naudojama retai.

Antra labiau paplitusi „tarpvalstybinės bylos“ forma naudojama esant tam pačiam prekybos scenarijui iš valstybės narės B į valstybę narę A. Tačiau, priešingai nei direktyvos rengėjai turėjo omenyje, valstybės narės A kompetentingas subjektas ieškinį kelia valstybės narėje A teisme. Prekiautojas, nors įsisteigęs užsienyje, paduodamas į teismą valstybėje narėje, į kurią jis nukreipia savo komercinę veiklą. Tokiu atveju kompetentingas subjektas turi tą privalumą, kad jis gali pateikti ieškinį pagal jam žinomą jurisdikciją, pagal kurią taikoma procesinė teisė, kurią jis galbūt išmano geriausiai. Be to, jei taikoma teisė yra valstybės narės teisė (lex loci damni principas Roma II[5] 6 straipsnyje), ir teisinių dokumentų įteikimo užsienyje problemą galima išspręsti, ši antroji ieškinio dėl uždraudimo galimybė yra paprasčiausias būdas pasirinkti. Tai taip pat leidžia ieškoti uždraudimo teisinių priemonių prieš prekiautojus trečiosiose šalyse.

Tam tikros rūšies tarpvalstybiniai veiksmai 2009 m. gegužės mėn. pradėti DECO[6], bendradarbiaujant su Prancūzijos UFC-Que Choisir ir Belgijos Test-Achats organizacijomis. Koordinuoti veiksmai buvo susiję su oro susisiekimo bendrovių bendrosiomis vežimo sąlygomis (Direktyva 93/13/EEB). Teismo sprendimas buvo priimtas Belgijoje ir juo trys oro susisiekimo bendrovės buvo įpareigotos nutraukti keletą nesąžiningomis pripažintų sutarčių sąlygų. Vartotojų organizacijų veiksmai kiekviename etape buvo koordinuojami, įskaitant kartu taikomas viešinimo priemones, pvz., pranešimus spaudai. Ši koordinuotų veiksmų forma buvo tam tikro tipo tarpvalstybinio bendradarbiavimo koordinuoti veiksmai, tačiau jie nebuvo oficialiai laikomi tarpvalstybiniu bylinėjimusi.

2.6.        Sąveika su BVAS reglamentu tarptautinių pažeidimų atveju

BVAS reglamentu sukuriama savitarpio pagalbos sistema, skirta nacionalinėms vykdymo užtikrinimo institucijoms, kurios leidžia valdžios institucijoms kreiptis pagalbos vienai į kitą dėl tyrimo ir (arba) vykdymo siekiant nutraukti veiksmus, kurie neatitinka teisės aktų, išvardytų reglamento priede. BVAS reglamento tikslas – apsaugoti kolektyvinius vartotojų ekonominius interesus, o ne nagrinėti atskirus skundus.

2008 m. ieškinių dėl uždraudimo direktyvos įgyvendinimo ataskaitoje nurodyta, kad BVAS reglamentas turėjo įtakos dėl draudimų ginant vartotojų interesus, visų pirma, patirtis parodė, kad nuo tada, kai įsigaliojo BVAS reglamentas, daugelis viešojo sektoriaus institucijų nusprendė pasinaudoti savo savitarpio pagalbos mechanizmu kovojant su neteisėta prekybos praktika kitoje valstybėje narėje, o ne tiesiogiai teikti ieškinius dėl uždraudimo tos valstybės narės teismams, nes pirmoji galimybė gali joms kainuoti mažiau. Atsakymuose į klausimyno klausimus 2011 m. ši tendencija patvirtinama, nors vienos valstybės narės valdžios institucijos atkreipė dėmesį į tai, kad draudimai vis dar yra naudinga priemonė valdžios institucijoms, kuri galėtų būti panaudota, jei BVAS mechanizmai nepadėtų pasiekti tikėtinų rezultatų.

Galiausiai keletas respondentų pabrėžė, kad teisės aktų sąrašas, pateiktas Direktyvos dėl ieškinių dėl uždraudimo priede, turėtų būti suderinta su BVAS reglamento priedu.

3.           VARTOTOJŲ DIREKTYVOS POVEIKIS

Atsakymai į klausimyno klausimus ir tyrimo rezultatai rodo, kad draudimai yra veiksminga priemonė, skirta rinkos priežiūrai, visų pirma siekiant užtikrinti teisingas sutarties sąlygas. Šiuo požiūriu jie atnešė daug naudos vartotojams. Tačiau jų poveikis prognozuojamas labiau ateityje, o ne siekiant ištaisyti praeities nuostolius, ir labai sunku jį įvertinti kiekybiškai pinigine išraiška.

Nors draudimai nėra patys savaime priemonė reikalaujant žalos, padarytos anksčiau, atlyginimo, galimybė naudoti draudimus gali savaime turėti vertę. Valdymo požiūriu draudimai gali būti naudojami kaip atgrasymo priemonė netaikant teisminio nagrinėjimo.

Kita svarbi išvada yra ta, kad draudimai ypač tinkami dirbant su rinkos dalyviais, kurie tam tikru mastu laikosi teisės normų. Jei tai teisės normas grubiai pažeidžiantys prekiautojai ir nusikaltėliai, uždraudimo veiksmai ne visada yra tinkamas mechanizmas, siekiant sustabdyti neteisėtą praktiką. Keletas pašnekovų teigė, kad, esant tokiai padėčiai, baudžiamosios ir administracinės sankcijos, pvz., baudos, ir paskirti konkretūs verslo veiklos apribojimai gali būti būtini siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi vartotojų apsaugos teisės aktų.

3.1.        Vartotojų apsaugos taisyklių pažeidimų skaičiaus mažėjimas

Nors dauguma apklaustų respondentų ir ekspertų teigė, kad uždraudimų poveikio negalima įvertinti tik pagal išnagrinėtų bylų teismuose skaičių, tai taip pat yra svarbi galimybė, kuri gali būti naudojama siekiant įtikinti bendroves savanoriškai nutraukti pažeidimus. Kai kurioms suinteresuotosioms šalims galimybė iškelti ieškinius dėl uždraudimo turėjo savaiminį atgrasomąjį poveikį derybose su tais, kurie pažeidžia teisės aktus. Kai kuriais kitais atvejais, patenkinus ieškinį dėl uždraudimo ir paskelbus, kad prekiautojo veikla yra neteisėta, kiti prekiautojai paprastai susilaiko nuo panašios praktikos, net jei jie nėra teisiškai įpareigoti laikytis teismo sprendimo.

Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus ir atsakymus į klausimyną, mūsų išvada yra ta, kad direktyva tam tikru mastu pagerino vartotojų apsaugos teisės aktų laikymąsi tarp ekonominės veiklos vykdytojų tam tikruose ekonomikos sektoriuose, nors nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima įvertinti šį pažeidimų sumažinimą procentine išraiška.

3.2.        Vartotojų žalos mažinimas

Svarbi tyrimo išvada – kad direktyva turėjo tiesioginės kokybinės naudos vartotojams, nors nebūtinai tokią naudą galima apibūdinti nurodant pinigine išraiška. Taip yra dėl to, kad daugeliu atvejų neįmanoma nustatyti tikslaus skaičiaus vartotojų, kurie galbūt patiria žalą dėl neteisėtos prekybos praktikos. Be to, daugelis sutarčių sąlygų, kurios paskelbtos neteisėtomis po uždraudimo, nėra susijusios su kaina, kurią moka vartotojai.

Siekiant įvertinti galimą uždraudimų poveikį mažinant žalą vartotojams, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas nesąžiningoms sutarčių sąlygoms, kurios gali turėti greitą tiesioginį poveikį vartotojų prievolėms pagal sutartį.

Jei teismas paskelbia, kad tam tikra sutarties sąlyga yra niekinė, prekybininkas nebegali taikyti tos sąlygos jokiose sutartyse. Tai naudinga vartotojams, ypač jei sąlyga susijusi su kainos augimu ar kitu finansiniu poveikiu, ir tokiu atveju nauda gali būti vertinama pinigine išraiška, nes daugelis vartotojų sumažins savo būsimus mokėjimus tiesiogiai dėl draudimų. Pavyzdžiui, dėl apvalinimo atvejų Ispanijoje buvo uždrausti nauji neteisėti mokesčiai daugelyje sektorių (bankininkystės, telekomunikacijų, automobilių stovėjimo).

Pavyzdžiui, Austrijoje ieškinys dėl uždraudimo buvo iškeltas dėl nesąžiningų sąlygų Austrijos banko sutartyse. 2009 m. rugpjūčio mėn. bankas pranešė savo klientams sąskaitų ataskaitoje, kad kainos už einamąsias sąskaitas turėjo būti padidintos nuo spalio 1 d. atitinkamai didėjant 2008 m. vartotojų kainų indeksui, kuris padidėjo 3,2 %. Bankas rėmėsi išankstinio indeksavimo išlyga standartinėse sutarčių sąlygose, pagal kurią bankui leidžiama automatiškai padidinti kainas už tęstines prievoles kartą per metus, atsižvelgiant į vartotojų kainų indekso pokyčius. Šis draudimas turėjo didelio poveikio vartotojams, nes 2011 m. pavasarį dauguma kitų bankų, kurie taikė panašias sąlygas, susilaikė nuo automatinio kainos didinimo ir tai buvo naudinga keletui milijonų Austrijos bankų klientų. Tai aiškus sėkmingo uždraudimo, turėjusio apčiuopiamą poveikį teisės aktų laikymuisi, ne tik atsakovo, bet ir viso ekonomikos sektoriaus požiūriu, pavyzdys. Be to, naudą vartotojams buvo galima lengvai įvertinti pinigine išraiška.

Kitas atvejis, kai vartotojų nauda palankiai išsprendus bylą sėkmingai buvo apskaičiuota pinigine išraiška, yra Foxtons byla Jungtinėje Karalystėje[7] (byla dėl nesąžiningų sąlygų nuomos sutartyse su žemės savininkais). Sąžiningumo tyrimas, susijęs su Foxtons a) su komisiniais susijusių sąlygų atnaujinimu, b) nuosavybės pardavimo komisiniais, ir c) su trečiosiomis šalimis susijusių sąlygų dėl komisinių atnaujinimu. Aukščiausias teismas oficialiai paskelbė, kad tam tikros sąlygos Foxtons sutartyse buvo nesąžiningos, ir uždraudė Foxtons taikyti šias arba panašias sąlygas arba įtraukti šias sąlygas į būsimas sutartis. OFT duomenimis, nauda vartotojams gali siekti iki 4,4 mln. Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, tačiau, vieno respondento nuomone, teigiamas poveikis lengvai galėtų būti 10 – 20 kartų didesnis.

3.3.        Uždraudimų poveikis atskiriems vartotojams, nukentėjusiems pažeidimų atveju: galimybės atlyginti žalą skirtingose valstybėse narėse

Paprastai direktyvoje nustatyta draudimų procedūra neleidžia vartotojams, kurie patyrė žalą dėl neteisėtos praktikos, gauti kompensaciją. Tačiau žalos atlyginimo vartotojams, nukentėjusiems nuo prekiautojo praktikos, kuri buvo pripažinta neteisėta po ieškinių dėl šių veiksmų uždraudimo, galimybės įvairiose valstybėse narėse skiriasi. Kai kurios valstybės narės uždraudimo poveikį tam tikru mastu perkelia nukentėjusiems vartotojams. Keletas atsakiusiųjų į klausimyną ir apklaustųjų žodžiu pabrėžė įpareigojimo nutraukti veiksmus taikymo įtraukiant ir individualius vartotojus svarbą, kad jie galėtų gauti tinkamą kompensaciją už patirtą žalą. Apie kai kurias galimybes atlyginti tiek individualaus, tiek kolektyvinio pobūdžio žalą, kurios prieinamos vartotojams įvairiose valstybėse narėse, aprašyta toliau.

a) Individualus žalos atlyginimas

Daugumoje valstybių narių nėra ryšio tarp ieškinių dėl uždraudimo ir kompensacijų suteikimo vartotojams už žalą, patirtą dėl neteisėtos praktikos. Taigi, vartotojai, kurių teisės buvo pažeistos, turi galimybę naudotis savo teisėmis pateikiant ieškinį įprastam teismui, individualiai arba kolektyviai, valstybėse narėse, kuriose nustatyti kolektyvinio žalos atlyginimo mechanizmai. Be to, daugelyje valstybių narių teismai, nagrinėjantys tokius vartotojų inicijuotus ieškinius, kurie iškeliami norint gauti kompensaciją, neprivalo laikytis anksčiau priimtų teismo sprendimų dėl uždraudimo veiksmų. Žalos atlyginimo siekiantys vartotojai turės įrodyti pažeidimą, padarytą žalą ir priežastinį jų ryšį.

Tačiau kai kurių valstybių narių padėtis yra kitokia. Pavyzdžiui, pasak Bulgarijos vartotojų apsaugos komisijos, vartotojai, pateikdami ieškinį dėl uždraudimo, gali remtis vykdytinu teismo sprendimu pagal ieškinį dėl uždraudimo ir privalo įrodyti tik patirtos žalos sumą. Liuksemburge vartotojas gali remtis teismo sprendimu dėl uždraudimo prašydamas taikos teisėjo skirti jam žalos atlyginimo kompensaciją. Airijoje teismas gali reikalauti, kad prekiautojas atlygintų vartotojų, kurie patyrė nuostolius dėl prekiautojo veiksmų, žalą. Maltoje, taikant administracines procedūras, gali būti nurodyta sugrąžinti bet kokį pinigų kiekį arba nuosavybę, kurią prarado vartotojas.

Kitose valstybėse narėse vartotojai, nukentėję nuo neteisėtos praktikos, gali gauti kompensaciją vykdant teismo sprendimą, o teismas gali nustatyti, kaip vartotojams, nukentėjusiems nuo neteisėtos praktikos, turėtų būti kompensuojama, pvz., nurodant prekiautojui grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas.

Nyderlanduose, teismas sutiko, kad bendrovės elgesio neteisėtumas taip pat galėjo būti nustatytas atsižvelgiant į atskirą pareiškėją tiek, kiek jis priskirtinas skelbiant paminėtai grupei. Tai reiškia, kad sprendimas dėl elgesio neteisėtumo taikant kolektyvinę procedūrą gali būti atskaitos tašku vėlesniems veiksmams. Taigi draudimų procedūra padėjo individualiam pareiškėjui nustatyti atsakovo elgesio neteisėtumą.

b) Kolektyvinis žalos atlyginimas

Kai kuriose valstybėse narėse, kuriose kolektyvinio žalos atlyginimo sistemos veikia, sėkmingas uždraudimo taikymas greta įprasto sėkmingo uždraudimo poveikio, minėto pirmesniame punkte, gali turėti tam tikrų pasekmių kolektyviniam ieškiniui, inicijuotam nukentėjusių vartotojų, siekiant reikalauti atlyginti žalą dėl neteisėtos prekiautojo praktikos.

Ispanijoje galima papildyti uždraudimą raginimu grąžinti sumas, gautas iš vartotojų dėl neteisėtos praktikos, ir sprendimu, kuriame teigiama, kad praktika yra neteisėta, ir šiuo atveju jame nustatomi ir nuostoliai, kuriuos turi padengti prekiautojas. Jei nukentėję vartotojai buvo nustatyti, teismas nustatys sumą, kurią kiekvienas jų privalo gauti. Tačiau yra tam tikrų procedūrinių kliūčių, kurios kelia sunkumų praktiškai derinti uždraudimą ir paraišką dėl žalos atlyginimo.

Nyderlanduose, šalys, veikiančios vartotojų, kurie patyrė nuostolių, vardu gali siekti konstatuojamojo teismo sprendimo, kuriame būtų nurodoma, kad pažeidimas buvo įvykdytas šalies, kuri ir padarė žalą. Šis konstatuojamasis teismo sprendimas yra laikomas paskata šalims susitarti ir padaryti susitarimą privalomu taikant Nyderlandų kolektyvinių ieškinių aktą (Wcam[8]). Pagal kolektyvinių susitarimų dėl kolektyvinės žalos atlyginimo 2005 m. įstatymą Amsterdamo apeliacinis teismas gali padaryti susitarimą dėl masinio žalos atlyginimo tarp subjekto, atstovaujančio kolektyviniams interesams, ir asmens (-ų), tokią žalą sukėlusio (-ių), privalomu visiems grupės nariams. Atskaitos taškas – susitarimas, kuriuo siekiama kompensuoti kolektyvinę žalą. Šalys, kurios pasiekė susitarimo, kartu prašo, kad Amsterdamo teismas susitarimą paskelbtų privalomu. Esminis Wcam aspektas yra tai, kad visa nukentėjusių grupė yra įpareigotos pretenzijų sureguliavimo susitarimu, jeigu teismas paskelbė susitarimą privalomu. Tačiau yra galimybė nedalyvauti jame. Vienas iš trūkumų yra tai, kad tokios sistemos veikia tik tada, jeigu šalys pasiekia susitarimą, ir net sprendimo, nustatančio elgesio neteisėtumą, ne visuomet pakanka siekiant užtikrinti, kad bus pasiektas ginčų sureguliavimo susitarimas.

Bulgarijoje nukentėjusių šalių reikalavimas dėl kompensacijos gali būti pateiktas tuo pačiu metu, kaip ir ieškinys dėl uždraudimo. Teismas nustato terminą, per kurį nukentėjusios šalys gali pareikšti, kad jos dalyvaus bylos nagrinėjime. Po sprendimo priėmimo teismas gali nustatyti, kad turi būti mokama kompensacija žalą patyrusioms šalims. Teismo sprendimas privalomas pažeidėjui, ieškovui ir visiems asmenims, kurie patyrė žalą dėl to paties pažeidimo ir nebuvo paskelbta, kad jie pateiks atskirą ieškinį. Uždraudimo ieškinys pateikiamas anksčiau nei ieškinys dėl kompensavimo. Jei ieškinys dėl uždraudimo patenkinamas, vartotojų grupė gali pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Šio (naujo) teisminio nagrinėjimo metu jie neprivalės įrodyti teisės aktų pažeidimo (neteisėtos praktikos ar nesąžiningų sąlygų); jie turės įrodyti tik patirtos žalos sumą. Nors atstovaujamas ieškinys gali būti laikomas tame pačiame procese arba atskiruose procesuose ieškiniu dėl uždraudimo, teismai dažnai padalija du ieškinius į dvi atskiras bylas.

Švedijoje, pagrindinis kolektyvinio vartotojų teisės aktų įgyvendinimo vaidmuo tenka ir vartotojų ombudsmenui, kuris gali pareikšti kolektyvinį ieškinį dėl žalos atlyginimo daugumos vartotojų vardu nagrinėjant uždraudimo bylą. Tačiau šia galimybe buvo naudojamasi tik nedaugelyje bylų.

4.           UŽDRAUDIMŲ VEIKSMINGUMO GERINIMO KLIŪTYS

Uždraudimą veiksmingai įgyvendinti trukdančias kliūtis galima suskirstyti į šias grupes: finansinę riziką, bylos nagrinėjimo trukmę, bylos nagrinėjimo sudėtingumą, ribotos teisinės galios nutartis ir sprendimų vykdymą.

4.1.        Finansinė rizika, susijusi su byla

Bylinėjimosi išlaidos nurodomos kaip viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių plačiau taikyti draudimus. Nors žyminiai mokesčiai paprastai yra maži ir teisininkų paslaugos nėra ypatingai brangios visose šalyse, išlaidos išlieka labai svarbia atgrasomąja priemone, daugiausia dėl principo „moka pralaimėjusi šalis“. Siekiant sumažinti riziką mokėti mokesčius ir dengti išlaidas priešingai šaliai, teismui reiškiami tik tie ieškiniai, kurių "laimėjimas yra užtikrintas". Tačiau kompetentingi subjektai, kurie yra geriau finansuojami, kartais yra pasirengę teikti ieškinį teismams, prisiimdami pralaimėjimo riziką, kai nagrinėjami principiniai dalykai. Tačiau bylos laimėjimas nereiškia, kad kompetentingi subjektai nepatiria finansinės rizikos: suinteresuotosios šalys taip pat mini proceso išlaidų, kurios nebus kompensuojamos, riziką, net jei ieškovas ir laimės bylą, nes atsakovas negali padengti išlaidų. Be to, kai kuriose valstybėse narėse, kaip antai Austrijoje, uždraudimo siekianti šalis turi atlyginti žalą, jeigu sprendimas, pasiektas tarpinio bylos nagrinėjimo metu, vėliau nebepatvirtinamas pagrindiniame bylos nagrinėjimo procese.

Uždraudimų finansinė rizika sumažinta kai kuriose valstybėse narėse, kai organizacijos, ginančios kolektyvinius interesus, atleidžiamos nuo žyminių mokesčių ir net gali prašyti subsidijos pagal bendrą teisinės pagalbos sistemą. Taip yra, pavyzdžiui, Ispanijoje ir tokia galimybė taip pat nagrinėjama Nyderlanduose. Ispanijoje tai apima teisę į teisinę pagalbą, įskaitant teisininkų ir advokatų užmokesčius, pranešimų ar įsakymų, kopijų, sertifikatų skelbimą ir kt. Tačiau net ir tose valstybėse narėse, kur vartotojų organizacijos gauna naudos iš teisinės pagalbos sistemos, atlyginimas už skelbimus žiniasklaidoje, kurie reikalingi, kai vartotojų organizacijos pradeda inicijuoti kolektyvinio žalos atlyginimo ieškinius, siejamus su uždraudimu, yra viena pagrindinių problemų, su kuria susiduria vartotojų organizacijos, nes šios išlaidos nekompensuojamos.

Bulgarijoje vartotojų organizacijos negauna jokių subsidijų teismo ieškiniams, o finansavimas yra teikiamas vartotojų organizacijoms pagal tai, kokių veiksmų jos ėmėsi vartotojų labui ankstesniais metais. Vienas iš kriterijų, naudojamų valstybės subsidijų skyrimui vartotojų organizacijoms, yra ieškinių dėl draudimų , dėl kurių kreiptasi į teismą, skaičius praėjusiais metais. Be to, Bulgarijoje yra papildomų kriterijų, nustatytų civilinio proceso kodekse dėl ieškinių priimtinumo, pagal kuriuos kompetentingi subjektai turi įrodyti savo gebėjimą sumokėti su ieškinio nagrinėjimu susijusius mokesčius, įskaitant išlaidas.

4.2.        Bylos nagrinėjimo trukmė

Antroji kliūtis yra bylos nagrinėjimo trukmė. Koncepcija, kokia trukmė būtų priimtina, skiriasi įvairiose valstybėse narėse. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo trukmė nėra susijusi su pačiu draudimo mechanizmu, o veikiau su nagrinėjimo procesų lėtumu nacionaliniame teisme.

Švedijoje specialusis teismas – rinkos teismas daugiausia nagrinėja ieškinių dėl uždraudimo bylas siekiant apsaugoti kolektyvinius vartotojų interesus, o tai užtikrina santykinai greitą procedūrą tokiais atvejais. Vis dėlto vidutinė bylos nagrinėjimo Rinkos teisme trukmė vis dar išlieka maždaug 11 – 12 mėnesių. Kitose valstybėse narėse bylos nagrinėjimo per tris teisminio nagrinėjimo etapus visos procedūros trukmė gali netgi viršyti 5 metus kai kuriais sudėtingais atvejais.

Kita kliūtis, susijusi su bylų nagrinėjimo trukme, yra ta, kad galima ginčyti patį vykdymą. Pavyzdžiui, Ispanijoje, nors paprastai įstatymas numato laikinai vykdyti bet kokią nuobaudą ir nėra specialių taisyklių, kurios prieštarautų šiai bendrajai taisyklei, paprastai teismai nusprendžia neleisti vykdymo dėl šių priemonių laikinojo pobūdžio, o kompetentingos organizacijos yra įpareigotos laukti, kol bus priimtas galutinis sprendimas.

Bulgarijoje 2008 m. įsigaliojo naujasis Civilinio proceso kodeksas ir tai reiškė, kad teismo sprendimai dėl draudimų ieškinių apeliacijos atveju gali būti įgyvendinti tik tuomet, kai trečiosios instancijos teismas priima sprendimą.

4.3.        Procedūros sudėtingumas

Dauguma suinteresuotųjų šalių ir ekspertų mano, kad dar viena didelė kliūtis norint plačiau naudoti draudimus yra realus ar numanomas procedūrų sudėtingumas. Ši padėtis dar pablogėja tarpvalstybiniais atvejais dėl materialinių ir procedūrinių taisyklių ignoravimo kitose valstybėse narėse.

Šiuo atžvilgiu viena iš problemų dėl tarpvalstybinių bylų, kuri buvo paminėta suinteresuotųjų šalių ir ekspertų, yra tai, kad sudėtinga taikyti tarptautinės privatinės teisės taisykles, ypač tas, kurios susijusios su jurisdikcija (Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo, Briuselis I[9]) ir taikytinos teisės (Reglamento Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II[10]). Sunku suprasti iš suinteresuotųjų šalių pareiškimų, ar taip yra dėl to, kad trūksta žinių, patirties ar dėl nepakankamų teisės normų. Tarptautinės privatinės teisės normų suderinimas Sąjungos lygmeniu, be abejo, padidino teisinį tikrumą, palyginti su padėtimi prieš keletą metų, kai kiekviena valstybė narė taikė savo taisykles. Vis dėlto nepaisant šių taisyklių suderinimo, abejonės dėl šių taisyklių aiškinimo gali išlikti iki tolesnių rekomendacijų dėl jų taikymo priėmimo ETT, ypač dėl Reglamento dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II), kuris neseniai pradėtas taikyti Sąjungoje.

Tarpvalstybinių bylų dėl uždraudimų sudėtingumas yra nulemtas ir kitų labiau praktinio pobūdžio problemų, pvz., kalbos barjero, ir taip pat sunkumų gauti bendrovės duomenis užsienyje. Viena iš problemų yra nustatyti užsienio prekiautoją ir rasti jo adresą. Tai apsunkina perspėjimo laiškų išsiuntimą arba ieškinio nagrinėjimą. Net jei prekiautojas nustatomas, perspėjimo pranešimų užsienio bendrovėms įteikimas gali ilgai trukti ir būti nesėkmingas, ypač jei prekiautojai nurodė tik pašto dėžutes arba suklastotus adresus[11].

4.4.        Ribotas nutarčių poveikis

Daugelyje valstybių narių nutartis yra privaloma tik toje byloje dalyvaujančioms šalims.

Kai kuriose valstybėse narėse šio principo yra ne taip griežtai laikomasi, ypač dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų panaikinimo. Prancūzija yra puikus pavyzdys, griežtai taikant šį principą, nes panaikinus nesąžiningas sąlygas paveikiamos tik būsimos prekiautojo sutartys, taip padarant ieškinius dėl nesąžiningų sąlygų beverčiais, kai ginčijamos sutarčių sąlygos prekiautojo vartotojams jau nėra siūlomos.

Ispanijoje, jei išlyga yra pripažinta nesąžininga, pasekmė yra, kad išlyga tampa niekine ir negaliojančia atgaline data (ex tunc), tada sugrįžtama prie status quo ante ir nustatoma pareiga grąžinti pagal nesąžiningą sąlygą sumokėtus pinigus nukentėjusiems vartotojams. Be to, kai kuriais atvejais teismas nusprendė, kad panaikinimas turėtų būti taikomas ir kitoms bendrovėms, naudojančioms tą pačią sutarties sąlygą.

Kita problema yra tai, kad nagrinėjamas ieškinys dėl uždraudimo yra taikomas ne visos Europos mastu, o nesąžiningas prekiautojas gali judėti iš vienos valstybės narės į kitą, pakartodamas savo veiklą. Suinteresuotoji šalis taip pat paminėjo faktą, kad, daugelio šalių teisinėse sistemose sprendimai negali būti įteikiami individualiems asmenims. Jungtinėje Karalystėje OFT galėtų imtis veiksmų dėl klaidinančios reklamos prieš bet kokį asmenį, dalyvaujantį reklamos platinime (pvz., bendrovės vykdomieji direktoriai ir vyriausieji pareigūnai).

4.5.        Sprendimų vykdymas

Ankstesniuose skirsniuose nurodyti sunkumai daugiausia buvo susiję su bylų dėl uždraudimo sprendimų priėmimo etapu. Todėl galima daryti prielaidą, kad, kai kliūtys bus įveiktos ir kompetentinga organizacija gaus galutinį teismo palankų sprendimą, byla bus išspręsta. Tačiau tai nebūtinai teisinga, nes daugeliu atvejų palankaus sprendimo priėmimas dar nereiškia, kad jis būtų iš tiesų bus vykdomas ir kad pažeidimas bus sustabdytas. Daug suinteresuotųjų šalių pabrėžė, kad sunku užtikrinti priimtų sprendimų įvykdymą, ypač tais atvejais, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas nesilaiko sprendimo, neatsižvelgiant į sankcijų taikymą. Patirtis rodo, kad su pažeidimais gali būti tinkamai kovojama tik tada, kai prekiautojai tikisi sankcijų, kurios būtų pakankamai atgrasančios ir būtų užtikrintas jų vykdymas. Jei sankcijos yra nepakankamai atgrasančios, daugelis prekiautojų sąmoningai prisiima teismų procesų išlaidas, kurios yra nedidelės, palyginti su pelnu.

Sankcijos, taikomos už sprendimų dėl draudimų nesilaikymą atskirose valstybėse narėse, skiriasi, tačiau paprastai jos laikomos nepakankamai atgrasančiomis sankcijomis. Nyderlanduose galima skirti sumokėti vienkartinę sumą, jei teismo sprendimo nėra laikomasi. Kai taip atsitinka ir įsipareigojama sumokėti vienkartinę išmoką, ši suma skiriama kitai šaliai. Švedijoje nustatomi uždraudimai ir taikoma baudos sankcija jų nesilaikymo atveju. Bulgarijoje piniginė bauda svyruoja nuo 5 000 iki 23 000 BGN[12] - skiriama bet kuriam asmeniui, kuris nesilaiko sprendimo dėl uždraudimo. Ispanijoje kasdieninė bauda už reikalavimų nesilaikymą yra nuo 600 iki 60 000 eurų už kiekvieną dieną, kai vėluojama įgyvendinti teismo sprendimą. Teoriškai kiekvienas asmuo, kuris nuolat atsisako vykdyti teismo sprendimą, gali susidurti su baudžiamosiomis sankcijomis Ispanijoje, tačiau, mūsų žiniomis, tai nebuvo niekada užregistruota su draudimais susijusiu atveju.

5.           TOLESNI ŽINGSNIAI

5.1.        Įžanga

Ieškiniai dėl uždraudimo, nepaisant jų trūkumų, vertinami didžiosios daugumos suinteresuotųjų šalių ir ekspertų kaip naudinga priemonė, kuri turi nemažą potencialą, jei nustatyti trūkumai būtų pašalinti.

2012 m. vasario 2 d Europos Parlamento rezoliucijoje „Dėl vieningos Europos kolektyvinių ieškinių koncepcijos“ Europos Parlamentas laikosi nuomonės, kad „ieškiniai dėl uždraudimo taip pat atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant piliečių ir įmonių pagal ES teisę turimas teises, ir yra įsitikinęs, kad pagal Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje ir Direktyvą 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus nustatytas priemones būtų galima žymiai pagerinti, siekiant skatinti bendradarbiavimą ir ieškinių dėl uždraudimo nagrinėjimą tarpvalstybinių bylų atvejais“.

Galimos priemonės, pasiūlytos suinteresuotųjų šalių, kad būtų veiksmingesni ieškiniai dėl uždraudimo:

a) ne teisėkūros priemonės

Galima imtis Europos arba nacionalinio lygmens priemonių, kurios gali pagerinti draudimų taikymą ir jų veiksmingumą, nekeičiant teisinės sistemos. Viena tokių priemonių yra rengti kompetentingų subjektų informuotumo gerinimo kampanijas ir mokymą draudimų naudojimo klausimais, nes daugelis jų neturi pakankamai žinių, kad galėtų jais naudotis. Be to, kai kurios suinteresuotosios šalys siūlo įdiegti mechanizmus (pvz., interneto svetainė), kad būtų galima deramai viešinti uždraudimo atvejus visoje Europoje. Tokiame tinklalapyje galėtų taip pat galėtų būti pateikiama informacija apie draudimų taikymo sritį ir procedūrines taisykles skirtingose valstybėse narėse, išversta į visas oficialiąsias ES kalbas.

b) galimi teisinės sistemos pokyčiai

Dauguma suinteresuotųjų šalių mano, kad direktyva yra aiškios krypties, gerai sukurtas teisės aktas. Tačiau atrodo, kad draudimų naudojimo ir veiksmingumo lygis įvairiose valstybėse narėse skiriasi daugiau nei norėtųsi. Direktyvoje numatytos tam tikros pagrindinės taisyklės, bet valstybės narės turi nemažą laisvę nustatyti uždraudimo veiksmų charakteristikas, įskaitant procedūrines taisykles, taip pat jų taikymo sritį ir poveikį. Draudimų veiksmingumas nevienodas skirtingose valstybėse narėse daugiausia dėl to, kad valstybės narės skirtingai perkėlė direktyvą į nacionalinę teisę, skiriasi jų teisės aktų procedūriniai ir esminiai aspektai. Keletas respondentų, įskaitant kai kurių valstybių narių viešojo sektoriaus institucijas, palaiko didesnio masto uždraudimo procedūrų įvairiose valstybėse narėse, bent jau tarpvalstybinių bylų atvejais, derinimą (dėl terminų įvedimo veiksmų taikymui, teismo sprendimo įvykdymui ir išlaidų). Bet kuriuo atveju būtų tikslinga, jei tos nuostatos, kurios yra ypač naudingos gerinant draudimų veiksmingumą ir naudojamos kai kuriose valstybėse narėse, būtų pradėtos taikyti ir kitose valstybėse narėse.

Suinteresuotosios šalys pasiūlė daug galimų priemonių, kurios užtikrintų, kad draudimais būtų dažniau naudojamasi ir kad jie būtų veiksmingesni. Buvo pasiūlyta taikyti kai kurias priemones, jau naudojamas kai kuriose valstybėse narėse, Europos lygmeniu. Svarbiausios iš jų yra šios:

1.           Išplėsti direktyvos taikymo sritį įtraukiant visas vartotojų apsaugos taisykles. Keletas suinteresuotųjų šalių pasisakė už draudimų ginant vartotojų interesus taikymo srities išplėtimą, neapsiribojant priede nurodytu sąrašu, kaip jau yra kai kuriose valstybėse narėse. Pavyzdžiui, teisės aktai dėl privatumo ir asmens duomenų apsaugos yra vis labiau laikomi „vartotojų teisės aktais“.

2.           Išplėsti sprendimų poveikį. Dauguma suinteresuotųjų šalių laikosi nuomonės, kad vartotojai turėtų tiesiogiai pasinaudoti teismo sprendimu sėkmingai pasibaigusioje byloje, o ne pradėti naują procesą, kad būtų užtikrintos jų teisės. Į direktyvą turėtų būti įtrauktos aiškios nuostatos dėl kompensacijų vartotojams galimybės ir būdo, kaip tai padaryti. Be to, senaties terminas dėl vartotojų, nukentėjusių dėl teisės pažeidimo, ieškinių turi būti sustabdomas bylos dėl uždraudimo nagrinėjimo metu. Jei sutarties sąlyga yra paskelbta neteisėta, šį sprendimą reikėtų taikyti visoms panašioms dabartinėms ir būsimoms sutartims (tai jau daroma kai kuriose valstybėse narėse).

3.           Pagreitintas procesas dėl laikinųjų priemonių. Kai kurios suinteresuotosios šalys pasisakė už nuostatą, reikalaujant, kad privaloma taikyti pagreitintą procedūrą nagrinėjant visus ieškinius dėl uždraudimo, o ne tik „kai tinkama“, kaip numatyta direktyvos 2 straipsnyje. Tačiau, kadangi skirtinguose nacionalinės teisės aktuose nėra vienodai suprantama, ką reiškia „pagreitinta procedūra“, direktyvoje reikėtų nustatyti kai kuriuos reikalavimus, susijusius su pagreitinta procedūra, pvz., teismo sprendimo dėl uždraudimo įvykdymo terminus.

4.           Teisė į informaciją. Kelios suinteresuotosios šalys nurodė, kad kompetentingos organizacijos turėtų turėti teisę žinoti verslo subjektų, kurie užsiima neteisėta praktika, pavadinimą ir buveinės adresą. Bendrovės turėtų būti įpareigotos pateikti standartines sutartis, kuriomis jos naudojasi, kaip yra Ispanijos atveju, kai standartinės sutarties sąlygos turi būti įtrauktos į Registro de condiciones Generales de la contrataciķn. Dauguma suinteresuotųjų šalių taip pat laikosi nuomonės, kad sprendimai turėtų būti skelbiami siekiant informuoti vartotojus ir atgrasyti prekiautojus. Kai kuriose valstybėse narėse šis reikalavimas jau taikomas.

5.           Finansavimas Dauguma suinteresuotųjų šalių mano, kad principas „moka pralaimėjusi šalis“ turėtų būti ir toliau taikomas uždraudimo veiksmams. Kai kurie tačiau pripažįsta, kad šis principas turėtų būti taikomas lanksčiai, kad būtų palankus kompetentingiems subjektams, kaip yra kai kuriose valstybėse narėse.

6.           Turėtų būti pagerintas sprendimų vykdymo užtikrinimas. Todėl kelios suinteresuotosios šalys mano, kad turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų atgrasančias sankcijas už teismo sprendimų dėl uždraudimo nesilaikymą, siekiant užtikrinti, kad nesąžininga verslo praktika būtų nepelninga prekiautojams.

Galiausiai, keletas suinteresuotų šalių, įskaitant valstybės institucijas iš kai kurių valstybių narių, pareiškė, kad kolektyvinio žalos atlyginimo vartotojams mechanizmas turėtų būti įvestas Europos lygmeniu, be to, būtų galima patobulinti draudimus ginant vartotojų interesus.

6.           IŠVADA

Remdamasi pirmiau nurodytais nustatytais faktais, Komisija pateikia tokias išvadas dėl direktyvos taikymo.

Ieškiniai dėl uždraudimo, nepaisant trūkumų, yra naudinga priemonė siekiant apsaugoti kolektyvinius vartotojų interesus. Kompetentingi subjektai palaipsniui sužino apie savo galimybes pasinaudoti direktyva bei įgyja jos taikymo patirties.

Tačiau egzistuoja dideli skirtumai tarp valstybių narių dėl jos naudojimo ir veiksmingumo. Bet kuriuo atveju net tose valstybėse narėse, kuriose draudimai laikomi gana veiksmingais ir yra plačiai naudojami, jų galimybės nėra visapusiškai išnaudojamos dėl daugelio šioje ataskaitoje nurodytų trūkumų. Svarbiausi yra: didelės sąnaudos, susijusios su bylų nagrinėjimu, bylų nagrinėjimo trukmė, procedūrų sudėtingumas, santykinai ribotas sprendimų dėl draudimų ginant vartotojų interesus poveikis ir sunkumai užtikrinant jų vykdymą. Šie sunkumai yra net labiau matomi tarpvalstybinio pobūdžio draudimų atvejais.

Komisija atkreipia dėmesį į klausimus, kuriuos iškėlė suinteresuotosios šalys, ir jų pateiktus pasiūlymus dėl sprendimų. Komisija toliau stebės direktyvos taikymą valstybėse narėse. Be to, bus vertinama, kaip geriausiai spręsti kartu su valstybėmis narėmis šioje ataskaitoje nustatytas problemas ir kaip pagerinti padėtį pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus. Komisijos manymu, šiuo metu neatrodo esant pakankamai rimtų priežasčių siūlyti iš dalies keisti direktyvą, ir ji persvarstys padėtį rengdama vėlesnes jos taikymo ataskaitas.

[1]               Direktyvos tekstą (OL L 110, 2009 5 1, p. 30 – 36) galima rasti tinklalapyje: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:32009L0022:LT:NOT.

[2]               (OL L 364, 2004 12 9, p. 1 – 11).

[3]               Direktyvos 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus taikymo tyrimas, atliktas IBF International Consulting.

[4]               OL C 97, 2012 3 31.

[5]               2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (OL L 199, 2007 7 31, p. 40-49).

[6]               Associação Portuguesa para a Defesa dos Consumidores.

[7]               http://www.oft.gov.uk/OFTwork/consumer-enforcement/consumer-enforcement-completed/foxtons

[8]               Wet Collectieve afwikkeling massaschade.

[9]               OL L 12, 2001 1 16, p. 1-23.

[10]             OL L 199, 2007 7 31, p. 40-49.

[11]             Reglamentai (EB) Nr. 1393/2007 ir Nr. 1206/2001 paspartino įgyvendinimą ir padidėjo teisinis tikrumas dėl dokumentų įteikimo ir įrodymų rinkimo užsienio valstybėse.

[12]             Nuo 2 556 iki 11 759 EUR, atsižvelgiant į 2012 m. birželio 21 d. valiutų keitimo kursą.