KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus taikymo /* COM/2012/0635 final */
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI
IR TARYBAI dėl Europos
Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/22/EB dėl ieškinių dėl
uždraudimo ginant vartotojų interesus taikymo TURINYS 1........... ĮŽANGA....................................................................................................................... 2 2........... DIREKTYVOS TAIKYMAS NUO 2008 M................................................................. 3 3........... VARTOTOJŲ DIREKTYVOS POVEIKIS................................................................... 6 4........... UŽDRAUDIMŲ VEIKSMINGUMO
GERINIMO KLIŪTYS.................................... 10 5........... TOLESNI ŽINGSNIAI............................................................................................... 13 6........... IŠVADA...................................................................................................................... 15 1. ĮŽANGA 1998 m.
gegužės 19 d. Direktyva 98/27/EB dėl draudimų ginant
vartotojų interesus[1]
nustatyta teismo arba administracinė procedūra, pagal kurią
vartotojų organizacijos ir (arba) valdžios institucijos gali reikalauti
įpareigoti nutraukti prekiautojo veiksmus, kurie pažeidžia tam tikras ES
vartotojų apsaugos taisykles (išvardytas Direktyvos priede) visose
valstybėse narėse. Direktyva 98/27/EB buvo kelis kartus iš dalies
pakeista (į priedą įtrauktos naujos direktyvos). Aiškumo
sumetimais direktyva buvo kodifikuota Direktyva 2009/22/EB, kuri šiuo metu
galioja. 1.1. Direktyvos
perkėlimas į nacionalinę teisę ir jos taikymas
valstybėse narėse iki 2008 m. Pirmojoje
ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad didžiausia direktyvos dėl
ieškinių dėl uždraudimo nauda buvo ta, kad nustatyta procedūra,
pagal kurią ūkio subjektas gali kelti ieškinius dėl
draudimų, siekdamas apsaugoti kolektyvinius vartotojų interesus
kiekvienoje valstybėje narėje. Šios procedūros buvo
sėkmingai taikomos nacionalinių pažeidimų atveju, tačiau
turėjo mažiau įtakos tarpvalstybiniams pažeidimams. Pagrindinės
priežastys, paminėtos ir valstybių narių, ir
suinteresuotųjų šalių, siekiant paaiškinti nedidelį
ieškinių dėl uždraudimo skaičių, pateiktų kitoje
valstybėje narėje, buvo išlaidos, sudėtingumas ir laikas,
imantis veiksmų kitoje valstybėje narėje. Komisijos
ataskaitoje taip pat pabrėžta, kad Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 dėl
nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos
teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo[2] (toliau – BVAS reglamentas),
įsigaliojimas iš dalies paaiškina ribotą galimybę viešosioms
institucijoms naudotis uždraudimo procedūra dėl tarpvalstybinių
pažeidimų, nes savitarpio pagalbos mechanizmai pagal reglamentą yra
pigesni. 1.2. Šios
ataskaitos metodika ir tikslas Direktyvos 2009/22/EB dėl ieškinių
dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus (toliau – direktyva) 6
straipsnio 1 dalyje numatyta priimti jos įgyvendinimo ataskaitą kas
trejus metus. Iš pradžių planuota 2003 metais, pirmoji ataskaita buvo
priimta 2008 m. lapkričio mėn. 2011 m. kovo
mėn., siekdama parengti šią antrąją ataskaitą,
Komisija nusiuntė klausimynus dėl direktyvos taikymo viešojo
sektoriaus institucijoms ir vartotojų organizacijoms. Komisija gavo 58
atsakymus, 37 iš jų buvo iš ministerijų ar kitų valstybių
narių viešojo sektoriaus institucijų ir 21 iš vartotojų
organizacijų nacionaliniu ar Europos lygmeniu. Be to, Komisija
užsakė išorės tyrimą[3],
skirtą surinkti daugiau duomenų apie direktyvos taikymą ir
apžvelgti direktyvos poveikį vartotojams devyniose valstybėse
narėse, būtent Austrijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje,
Vokietijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir
Jungtinėje Karalystėje. Šios valstybės narės pasirinktos
todėl, kad, be uždraudimo procedūros, jose yra veikiančios
kompensacinio kolektyvinio žalos atlyginimo sistemos, kurios taikomos jau
keletą metų. 2. DIREKTYVOS
TAIKYMAS NUO 2008 M. 2.1. Ieškinių
dėl uždraudimo skaičiaus vertinimas Turima nedaug
duomenų apie nacionalinių ir tarpvalstybinių ieškinių
dėl uždraudimo, kurie buvo inicijuoti ginant kolektyvinius vartotojų
interesus, skaičių įvairiose valstybėse narėse. Tai,
kad nėra išsamių ir patikimų statistinių duomenų, galima
paaiškinti tuo, kad nėra nustatyta oficialios valstybių narių
prievolės prižiūrėti centrinę duomenų bazę
jų teritorijoje dėl ieškinių, inicijuotų jų
teritorijoje, ir teikti šią informaciją Komisijai. Dėl šios
priežasties vertinti ieškinių dėl uždraudimo skaičių yra
gana sudėtinga ir padaryti įverčiai turi būti vertinami
atsargiai. Galima pateikti keletą dokumentais pagrįstų
atvejų, tačiau tai nereiškia, kad tai yra vieninteliai ieškiniai dėl
uždraudimo, kurie iš tikrųjų buvo inicijuoti. Klausimyne, išsiųstame
atitinkamiems suinteresuotiesiems asmenims, respondentų buvo klausiama
apie ieškinių dėl uždraudimo, kurie buvo inicijuoti nuo 2008 m. tiek
nacionalinių, tiek tarpvalstybinių, skaičių. Iš viso buvo
pranešta apie 5632 ieškinius dėl uždraudimo. Dauguma jų buvo
nacionaliniai. Respondentai pranešė tik apie 70 ieškinių dėl
uždraudimo, susijusių su tarpvalstybiniu aspektu, per nurodytą
laikotarpį. Jei suskirstyti šiuos duomenis pagal valstybes nares,
valstybės narės, kurios pranešė apie didžiausius ieškinių
dėl uždraudimo nuo 2008 m. skaičius, yra šios: Vokietija – nors
trūksta centralizuotų ir išsamių statistinių duomenų,
Vokietijos Federacinė Respublika pareiškė, kad vos septyni Vokietijos
kompetentingi subjektai inicijavo daugiau kaip 3000 ieškinių. Tai taip pat
gali būti susiję su tuo, kad Vokietijoje vartotojų rinkų
priežiūrai yra tradiciškai taikoma privatus vykdymo užtikrinimas. Latvija
– vartotojų apsaugos institucija pranešė apie 956 atvejus.
Jungtinė Karalystė – Sąžiningos prekybos biuras (OFT)
pranešė apie 938 ieškinius. Austrija – išorės tyrimas nustatė,
daugiau nei 500 ieškinių, o Maltos vyriausybė pranešė apie 267
atvejus. Valstybės narės, kuriose buvo
didžiausias skaičius tarpvalstybinį aspektą turinčių
ieškinių, apie kuriuos pranešta per nurodytą laikotarpį, yra
šios : Vokietija – Vokietijos vartotojų organizacijų federacija
pareiškė, kad ji inicijavo maždaug 20 ieškinių dėl uždraudimo
tarpvalstybinių pažeidimų atveju; Austrija – Federaliniai Darbo
Rūmai pareiškė, jog pateikti 8 tarpvalstybiniai ieškiniai dėl
uždraudimo. Kompetentingi subjektai, taip pat advokatai (barristers),
besispecializuojantys vartotojų teisės srityje, yra linkę
pateikti ieškinį tik tuomet, kai yra užtikrinti, jog jį nagrinės
Austrijos teismai. Pradėtų veiksmų
sėkmės koeficientas paprastai yra aukštas. Tačiau taip iš dalies
yra todėl, kad dėl išlaidų, susijusių su bylinėjimusi,
rizikos kompetentingi subjektai imasi teisinių veiksmų tik tada, jei
jie yra tikri, kad laimės. 2.2. Labiausiai
paveikti ekonomikos sektoriai Nors ieškiniai dėl uždraudimo iškelti
daugelyje ekonomikos sektorių, dauguma teisinių veiksmų siekiant
uždraudimo yra susiję tik su keliais sektoriais. Ekonomikos sektoriai, kurie buvo dažniausiai
minėti respondentų kaip labiausiai paveikti dėl ieškinių
dėl uždraudimo, yra šie: (1)
Telekomunikacijų; (2)
Bankų ir investicijų; (3)
Turizmo ir kelionių paketų. Kiti sektoriai, paminėti keleto
respondentų, yra nuotolinė prekyba, draudimas, energetika, ne maisto
vartojimo prekės ir keleivinis transportas. Keli respondentai minėjo
nekilnojamojo turto ir būsto remonto, nebankinių institucijų
teikiamų paskolų (vadinamosios greitos paskolos) sektorius kaip kitus
paveiktus sektorius. 2.3. Dažniausi
vartotojų apsaugos taisyklių pažeidimai Uždraudimų
buvo imtasi dėl daugelio su vartotojų apsauga susijusių
teisės aktų pažeidimų. Be to, kai kurios valstybės
narės išplėtė uždraudimų taikymo sritį ne tik pagal
direktyvos priede pateikiamą sąrašą. Toks išplėtimas yra
naudingas vartotojams. Tačiau reikėtų pateikti atitinkamą
nuorodą į teisės aktus, įtrauktus į direktyvos priede,
siekiant užtikrinti teisinį tikrumą. Vokietija, Austrija,
Portugalija, Ispanija, Bulgarija ir Nyderlandai yra tos valstybės
narės, kuriose draudimų taikymo sritis yra daug platesnė nei
teisės aktų sąrašas direktyvos priede. Tačiau daugumos
uždraudimo veiksmų buvo imtasi, siekiant sustabdyti tik nedaugelį
neteisėtos veiklos, darančios žalą kolektyviniams vartotojų
interesams, atvejų. Remiantis
atsakymais į klausimyną, dažniausiai taikomi draudimai dėl šios
neteisėtos veiklos, kuri kenkia vartotojų kolektyvinių
interesams, išdėstyti pagal svarbą: (1)
Nesąžiningos sutarties sąlygos. Tai
aiškiai yra tokios praktikos rūšis, dėl kurios dažniausiai imamasi
veiksmų dėl uždraudimo; (2)
Nesąžininga komercinė praktika ir
klaidinanti reklama vienodu mastu. Daug mažiau buvo
kitų vartotojų teisių pažeidimų, dėl kurių
taikytas uždraudimas – tai pažeidžiamos nuostatos dėl garantijų
taisyklių, kainų nurodymo reglamentavimo arba neužsakytų e.
laiškų siuntimo. Kai kurios valstybės narės (ypač Ispanija)
taip pat taiko draudimus dėl Vartojimo kreditų direktyvos taikymo
pažeidimų. Kai kuriose valstybėse narėse, kuriose draudimai
taikomi platesniu mastu, ieškiniai buvo iškelti dėl pagrindinių
paslaugų teikimo nutraukimo (pvz., elektros energijos tiekimo). Šiuo
atveju sprendimas dėl uždraudimo gali būti puiki vartotojų
teisių įgyvendinimo priemonė, kai iš šalies reikalaujama imtis
tam tikrų veiksmų. Nutraukimo atvejai, kaip antai Ispanijoje
nutraukus komunalinių ar kitų paslaugų teikimą, yra geras
tokio pobūdžio sprendimų dėl uždraudimo, kuriais
įpareigojama imtis veiksmų, pavyzdys. 2.4. Kompetentingi
subjektai: teisinės sąlygos skirtingose valstybėse narėse Naujausią kompetentingų
subjektų sąrašą[4]
sudaro 313 kompetentingų organizacijų. Šių subjektų skaičius
ir ypatybės įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi.
Nors kelios valstybės narės paskyrė tik vieną
kompetentingą subjektą (Airija, Latvija, Lietuva, Nyderlandai,
Rumunija ir Švedija), kitos nusprendė paskirti daugiau nei 70 (Vokietija
ir Graikija). Ispanija, Italija ir Prancūzija yra tarpinėje
padėtyje – daugiau nei 15 ir mažiau nei 30 paskirtų
kompetentingų subjektų. Apskritai, kai valstybės narės
paskyrė vieną kompetentingą subjektą, paprastai tai
valstybės institucija, atsakinga už vartotojų apsaugą, nors yra
išimčių, pvz., Nyderlanduose. Valstybėse narėse, kurios paskiria
kelis kompetentingus subjektus, paprastai tai yra įvairios už
vartotojų reikalus atsakingos valdžios institucijos vietos, regionų
ir nacionaliniu lygmenimis, taip pat reprezentatyviausios vartotojų
organizacijos. Kompetentingų subjektų sąrašas yra sąrašas
subjektų, kuriems leidžiama siekti uždraudimo kitoje valstybėje
narėje, bet daugelyje valstybių narių tam tikri juridiniai subjektai,
kurie nėra įtraukti į sąrašą, taip pat turi teisę
teikti ieškinius dėl uždraudimo nacionaliniu lygiu. Kai kurios
vartotojų organizacijos kritikuoja per didelę laisvę savo
nuožiūra nuspręsti, kurie juridiniai asmenys įtraukiami į
sąrašą, nes tai gali paskatinti nesąžiningus ir nepagrįstus
sprendimus. Kiti taip pat tvirtina, kad vartotojų organizacijos
turėtų turėti teisę iškelti ieškinius dėl uždraudimo
visose valstybėse narėse, tiek nacionalinių, tiek
tarpvalstybinių pažeidimų atvejais. Tyrimas taip pat parodė, kad tai, ar
draudimai yra iš tikrųjų naudojami, priklauso būtent nuo
teisinio personalo, turinčio teisę juos taikyti, žinių ir
gebėjimų. Patirtis taip pat rodo, kad, netgi tose valstybėse
narėse, kuriose daug organizacijų turi teisę siekti uždraudimų,
tik nedidelė jų dalis naudojasi šia galimybe. 2.5. Ieškiniai
dėl uždraudimo, turintys tarpvalstybinį aspektą:
pagrindinės direktyvos nuostatos ir reali padėtis Siekiant tinkamai
įvertinti ieškinių dėl uždraudimo naudojimą ES,
tarpvalstybinio bylinėjimosi koncepcija turi būti patikslinta. Atrodo,
kad tarpvalstybiniai ieškiniai dėl uždraudimo, t. y. uždraudimo
procesiniai veiksmai, kurie turi ir tarpvalstybinį pobūdį, gali
būti įvairių formų. Direktyva buvo
parengta taip, kad valstybės narės A kompetentingiems subjektams
būtų leidžiama imtis veiksmų prieš verslo subjektus
valstybėje narėje B, jeigu pastarieji, prekiaudami su vartotojais
valstybėje narėje A, pažeidė vartotojų teisės aktus.
Siekiant tai įgyvendinti, kompetentingiems subjektams buvo suteiktas
teisinis statusas užsienio valstybių teismuose. Valstybės narės
B teismas, kuriam įteiktas prašymas leisti taikyti uždraudimą
prekiautojui, kuris įsisteigęs jo jurisdikcijoje, nagrinėtų
bylą ir priimtų sprendimus, neginčydamas valstybės
narės A kompetentingo subjekto teisinio statuso. Tačiau viena
pagrindinių tyrimo išvadų yra ta, kad direktyvoje pateikta
„tarpvalstybinės bylos“ sąvoka yra tik viena iš dviejų
galimų uždraudimo procesinių veiksmų, turinčių
tarpvalstybinį aspektą, formų ir naudojama retai. Antra labiau
paplitusi „tarpvalstybinės bylos“ forma naudojama esant tam pačiam
prekybos scenarijui iš valstybės narės B į valstybę
narę A. Tačiau, priešingai nei direktyvos rengėjai turėjo
omenyje, valstybės narės A kompetentingas subjektas ieškinį
kelia valstybės narėje A teisme. Prekiautojas, nors
įsisteigęs užsienyje, paduodamas į teismą valstybėje
narėje, į kurią jis nukreipia savo komercinę veiklą.
Tokiu atveju kompetentingas subjektas turi tą privalumą, kad jis gali
pateikti ieškinį pagal jam žinomą jurisdikciją, pagal kurią
taikoma procesinė teisė, kurią jis galbūt išmano
geriausiai. Be to, jei taikoma teisė yra valstybės narės
teisė (lex loci damni principas Roma II[5] 6 straipsnyje), ir
teisinių dokumentų įteikimo užsienyje problemą galima
išspręsti, ši antroji ieškinio dėl uždraudimo galimybė yra
paprasčiausias būdas pasirinkti. Tai taip pat leidžia ieškoti
uždraudimo teisinių priemonių prieš prekiautojus trečiosiose
šalyse. Tam tikros rūšies tarpvalstybiniai
veiksmai 2009 m. gegužės mėn. pradėti DECO[6], bendradarbiaujant su
Prancūzijos UFC-Que Choisir ir Belgijos Test-Achats organizacijomis.
Koordinuoti veiksmai buvo susiję su oro susisiekimo bendrovių
bendrosiomis vežimo sąlygomis (Direktyva 93/13/EEB). Teismo sprendimas
buvo priimtas Belgijoje ir juo trys oro susisiekimo bendrovės buvo
įpareigotos nutraukti keletą nesąžiningomis pripažintų
sutarčių sąlygų. Vartotojų organizacijų veiksmai
kiekviename etape buvo koordinuojami, įskaitant kartu taikomas viešinimo
priemones, pvz., pranešimus spaudai. Ši koordinuotų veiksmų forma
buvo tam tikro tipo tarpvalstybinio bendradarbiavimo koordinuoti veiksmai,
tačiau jie nebuvo oficialiai laikomi tarpvalstybiniu bylinėjimusi. 2.6. Sąveika
su BVAS reglamentu tarptautinių pažeidimų atveju BVAS reglamentu
sukuriama savitarpio pagalbos sistema, skirta nacionalinėms vykdymo
užtikrinimo institucijoms, kurios leidžia valdžios institucijoms kreiptis
pagalbos vienai į kitą dėl tyrimo ir (arba) vykdymo siekiant
nutraukti veiksmus, kurie neatitinka teisės aktų, išvardytų
reglamento priede. BVAS reglamento tikslas – apsaugoti kolektyvinius
vartotojų ekonominius interesus, o ne nagrinėti atskirus skundus. 2008 m.
ieškinių dėl uždraudimo direktyvos įgyvendinimo ataskaitoje
nurodyta, kad BVAS reglamentas turėjo įtakos dėl draudimų
ginant vartotojų interesus, visų pirma, patirtis parodė, kad nuo
tada, kai įsigaliojo BVAS reglamentas, daugelis viešojo sektoriaus
institucijų nusprendė pasinaudoti savo savitarpio pagalbos mechanizmu
kovojant su neteisėta prekybos praktika kitoje valstybėje narėje,
o ne tiesiogiai teikti ieškinius dėl uždraudimo tos valstybės
narės teismams, nes pirmoji galimybė gali joms kainuoti mažiau.
Atsakymuose į klausimyno klausimus 2011 m. ši tendencija patvirtinama,
nors vienos valstybės narės valdžios institucijos atkreipė
dėmesį į tai, kad draudimai vis dar yra naudinga priemonė
valdžios institucijoms, kuri galėtų būti panaudota, jei BVAS
mechanizmai nepadėtų pasiekti tikėtinų rezultatų. Galiausiai keletas
respondentų pabrėžė, kad teisės aktų sąrašas,
pateiktas Direktyvos dėl ieškinių dėl uždraudimo priede,
turėtų būti suderinta su BVAS reglamento priedu. 3. VARTOTOJŲ
DIREKTYVOS POVEIKIS Atsakymai į klausimyno klausimus ir
tyrimo rezultatai rodo, kad draudimai yra veiksminga priemonė, skirta
rinkos priežiūrai, visų pirma siekiant užtikrinti teisingas sutarties
sąlygas. Šiuo požiūriu jie atnešė daug naudos vartotojams.
Tačiau jų poveikis prognozuojamas labiau ateityje, o ne siekiant
ištaisyti praeities nuostolius, ir labai sunku jį įvertinti
kiekybiškai pinigine išraiška. Nors draudimai nėra patys savaime
priemonė reikalaujant žalos, padarytos anksčiau, atlyginimo,
galimybė naudoti draudimus gali savaime turėti vertę. Valdymo
požiūriu draudimai gali būti naudojami kaip atgrasymo priemonė
netaikant teisminio nagrinėjimo. Kita svarbi išvada yra ta, kad draudimai
ypač tinkami dirbant su rinkos dalyviais, kurie tam tikru mastu laikosi
teisės normų. Jei tai teisės normas grubiai pažeidžiantys
prekiautojai ir nusikaltėliai, uždraudimo veiksmai ne visada yra tinkamas
mechanizmas, siekiant sustabdyti neteisėtą praktiką. Keletas
pašnekovų teigė, kad, esant tokiai padėčiai, baudžiamosios
ir administracinės sankcijos, pvz., baudos, ir paskirti konkretūs
verslo veiklos apribojimai gali būti būtini siekiant užtikrinti, kad
būtų laikomasi vartotojų apsaugos teisės aktų. 3.1. Vartotojų
apsaugos taisyklių pažeidimų skaičiaus mažėjimas Nors dauguma apklaustų respondentų
ir ekspertų teigė, kad uždraudimų poveikio negalima
įvertinti tik pagal išnagrinėtų bylų teismuose
skaičių, tai taip pat yra svarbi galimybė, kuri gali būti
naudojama siekiant įtikinti bendroves savanoriškai nutraukti pažeidimus.
Kai kurioms suinteresuotosioms šalims galimybė iškelti ieškinius dėl
uždraudimo turėjo savaiminį atgrasomąjį poveikį
derybose su tais, kurie pažeidžia teisės aktus. Kai kuriais kitais
atvejais, patenkinus ieškinį dėl uždraudimo ir paskelbus, kad
prekiautojo veikla yra neteisėta, kiti prekiautojai paprastai susilaiko
nuo panašios praktikos, net jei jie nėra teisiškai įpareigoti
laikytis teismo sprendimo. Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus ir
atsakymus į klausimyną, mūsų išvada yra ta, kad direktyva
tam tikru mastu pagerino vartotojų apsaugos teisės aktų
laikymąsi tarp ekonominės veiklos vykdytojų tam tikruose
ekonomikos sektoriuose, nors nėra pakankamai duomenų, kad
būtų galima įvertinti šį pažeidimų sumažinimą
procentine išraiška. 3.2. Vartotojų
žalos mažinimas Svarbi tyrimo išvada – kad direktyva
turėjo tiesioginės kokybinės naudos vartotojams, nors
nebūtinai tokią naudą galima apibūdinti nurodant pinigine
išraiška. Taip yra dėl to, kad daugeliu atvejų neįmanoma
nustatyti tikslaus skaičiaus vartotojų, kurie galbūt patiria
žalą dėl neteisėtos prekybos praktikos. Be to, daugelis
sutarčių sąlygų, kurios paskelbtos neteisėtomis po
uždraudimo, nėra susijusios su kaina, kurią moka vartotojai. Siekiant įvertinti galimą
uždraudimų poveikį mažinant žalą vartotojams, ypatingas
dėmesys turėtų būti skiriamas nesąžiningoms
sutarčių sąlygoms, kurios gali turėti greitą tiesioginį
poveikį vartotojų prievolėms pagal sutartį. Jei teismas paskelbia, kad tam tikra sutarties
sąlyga yra niekinė, prekybininkas nebegali taikyti tos sąlygos
jokiose sutartyse. Tai naudinga vartotojams, ypač jei sąlyga susijusi
su kainos augimu ar kitu finansiniu poveikiu, ir tokiu atveju nauda gali būti
vertinama pinigine išraiška, nes daugelis vartotojų sumažins savo
būsimus mokėjimus tiesiogiai dėl draudimų. Pavyzdžiui,
dėl apvalinimo atvejų Ispanijoje buvo uždrausti nauji neteisėti
mokesčiai daugelyje sektorių (bankininkystės,
telekomunikacijų, automobilių stovėjimo). Pavyzdžiui, Austrijoje ieškinys dėl
uždraudimo buvo iškeltas dėl nesąžiningų sąlygų
Austrijos banko sutartyse. 2009 m. rugpjūčio mėn. bankas
pranešė savo klientams sąskaitų ataskaitoje, kad kainos už
einamąsias sąskaitas turėjo būti padidintos nuo spalio 1 d.
atitinkamai didėjant 2008 m. vartotojų kainų indeksui, kuris
padidėjo 3,2 %. Bankas rėmėsi išankstinio indeksavimo išlyga
standartinėse sutarčių sąlygose, pagal kurią bankui
leidžiama automatiškai padidinti kainas už tęstines prievoles kartą
per metus, atsižvelgiant į vartotojų kainų indekso
pokyčius. Šis draudimas turėjo didelio poveikio vartotojams, nes 2011
m. pavasarį dauguma kitų bankų, kurie taikė panašias
sąlygas, susilaikė nuo automatinio kainos didinimo ir tai buvo
naudinga keletui milijonų Austrijos bankų klientų. Tai aiškus
sėkmingo uždraudimo, turėjusio apčiuopiamą poveikį
teisės aktų laikymuisi, ne tik atsakovo, bet ir viso ekonomikos
sektoriaus požiūriu, pavyzdys. Be to, naudą vartotojams buvo galima
lengvai įvertinti pinigine išraiška. Kitas atvejis, kai vartotojų nauda
palankiai išsprendus bylą sėkmingai buvo apskaičiuota pinigine
išraiška, yra Foxtons byla Jungtinėje Karalystėje[7] (byla dėl
nesąžiningų sąlygų nuomos sutartyse su žemės
savininkais). Sąžiningumo tyrimas, susijęs su Foxtons a) su
komisiniais susijusių sąlygų atnaujinimu, b) nuosavybės
pardavimo komisiniais, ir c) su trečiosiomis šalimis susijusių
sąlygų dėl komisinių atnaujinimu. Aukščiausias teismas
oficialiai paskelbė, kad tam tikros sąlygos Foxtons sutartyse
buvo nesąžiningos, ir uždraudė Foxtons taikyti šias arba
panašias sąlygas arba įtraukti šias sąlygas į būsimas
sutartis. OFT duomenimis, nauda vartotojams gali siekti iki 4,4 mln. Didžiosios
Britanijos svarų sterlingų, tačiau, vieno respondento nuomone,
teigiamas poveikis lengvai galėtų būti 10 – 20 kartų
didesnis. 3.3. Uždraudimų
poveikis atskiriems vartotojams, nukentėjusiems pažeidimų atveju:
galimybės atlyginti žalą skirtingose valstybėse narėse Paprastai direktyvoje nustatyta draudimų
procedūra neleidžia vartotojams, kurie patyrė žalą dėl
neteisėtos praktikos, gauti kompensaciją. Tačiau žalos
atlyginimo vartotojams, nukentėjusiems nuo prekiautojo praktikos, kuri
buvo pripažinta neteisėta po ieškinių dėl šių veiksmų
uždraudimo, galimybės įvairiose valstybėse narėse skiriasi.
Kai kurios valstybės narės uždraudimo poveikį tam tikru mastu
perkelia nukentėjusiems vartotojams. Keletas atsakiusiųjų į
klausimyną ir apklaustųjų žodžiu pabrėžė
įpareigojimo nutraukti veiksmus taikymo įtraukiant ir individualius
vartotojus svarbą, kad jie galėtų gauti tinkamą
kompensaciją už patirtą žalą. Apie kai kurias galimybes
atlyginti tiek individualaus, tiek kolektyvinio pobūdžio žalą, kurios
prieinamos vartotojams įvairiose valstybėse narėse, aprašyta
toliau. a) Individualus
žalos atlyginimas Daugumoje valstybių narių nėra
ryšio tarp ieškinių dėl uždraudimo ir kompensacijų suteikimo
vartotojams už žalą, patirtą dėl neteisėtos praktikos.
Taigi, vartotojai, kurių teisės buvo pažeistos, turi galimybę
naudotis savo teisėmis pateikiant ieškinį įprastam teismui,
individualiai arba kolektyviai, valstybėse narėse, kuriose nustatyti
kolektyvinio žalos atlyginimo mechanizmai. Be to, daugelyje valstybių
narių teismai, nagrinėjantys tokius vartotojų inicijuotus
ieškinius, kurie iškeliami norint gauti kompensaciją, neprivalo laikytis
anksčiau priimtų teismo sprendimų dėl uždraudimo
veiksmų. Žalos atlyginimo siekiantys vartotojai turės įrodyti
pažeidimą, padarytą žalą ir priežastinį jų ryšį. Tačiau kai kurių valstybių
narių padėtis yra kitokia. Pavyzdžiui, pasak Bulgarijos
vartotojų apsaugos komisijos, vartotojai, pateikdami ieškinį dėl
uždraudimo, gali remtis vykdytinu teismo sprendimu pagal ieškinį dėl
uždraudimo ir privalo įrodyti tik patirtos žalos sumą. Liuksemburge
vartotojas gali remtis teismo sprendimu dėl uždraudimo prašydamas taikos
teisėjo skirti jam žalos atlyginimo kompensaciją. Airijoje teismas
gali reikalauti, kad prekiautojas atlygintų vartotojų, kurie
patyrė nuostolius dėl prekiautojo veiksmų, žalą. Maltoje,
taikant administracines procedūras, gali būti nurodyta sugrąžinti
bet kokį pinigų kiekį arba nuosavybę, kurią prarado
vartotojas. Kitose valstybėse narėse vartotojai,
nukentėję nuo neteisėtos praktikos, gali gauti kompensaciją
vykdant teismo sprendimą, o teismas gali nustatyti, kaip vartotojams,
nukentėjusiems nuo neteisėtos praktikos, turėtų būti
kompensuojama, pvz., nurodant prekiautojui grąžinti nepagrįstai
sumokėtas sumas. Nyderlanduose, teismas sutiko, kad
bendrovės elgesio neteisėtumas taip pat galėjo būti
nustatytas atsižvelgiant į atskirą pareiškėją tiek, kiek
jis priskirtinas skelbiant paminėtai grupei. Tai reiškia, kad sprendimas
dėl elgesio neteisėtumo taikant kolektyvinę procedūrą
gali būti atskaitos tašku vėlesniems veiksmams. Taigi draudimų
procedūra padėjo individualiam pareiškėjui nustatyti atsakovo
elgesio neteisėtumą. b) Kolektyvinis
žalos atlyginimas Kai kuriose valstybėse narėse,
kuriose kolektyvinio žalos atlyginimo sistemos veikia, sėkmingas
uždraudimo taikymas greta įprasto sėkmingo uždraudimo poveikio,
minėto pirmesniame punkte, gali turėti tam tikrų pasekmių
kolektyviniam ieškiniui, inicijuotam nukentėjusių vartotojų,
siekiant reikalauti atlyginti žalą dėl neteisėtos prekiautojo
praktikos. Ispanijoje galima papildyti uždraudimą
raginimu grąžinti sumas, gautas iš vartotojų dėl neteisėtos
praktikos, ir sprendimu, kuriame teigiama, kad praktika yra neteisėta, ir
šiuo atveju jame nustatomi ir nuostoliai, kuriuos turi padengti prekiautojas.
Jei nukentėję vartotojai buvo nustatyti, teismas nustatys sumą,
kurią kiekvienas jų privalo gauti. Tačiau yra tam tikrų
procedūrinių kliūčių, kurios kelia sunkumų
praktiškai derinti uždraudimą ir paraišką dėl žalos atlyginimo. Nyderlanduose, šalys, veikiančios
vartotojų, kurie patyrė nuostolių, vardu gali siekti
konstatuojamojo teismo sprendimo, kuriame būtų nurodoma, kad
pažeidimas buvo įvykdytas šalies, kuri ir padarė žalą. Šis
konstatuojamasis teismo sprendimas yra laikomas paskata šalims susitarti ir
padaryti susitarimą privalomu taikant Nyderlandų kolektyvinių
ieškinių aktą (Wcam[8]).
Pagal kolektyvinių susitarimų dėl kolektyvinės žalos
atlyginimo 2005 m. įstatymą Amsterdamo apeliacinis teismas gali
padaryti susitarimą dėl masinio žalos atlyginimo tarp subjekto,
atstovaujančio kolektyviniams interesams, ir asmens (-ų), tokią
žalą sukėlusio (-ių), privalomu visiems grupės nariams.
Atskaitos taškas – susitarimas, kuriuo siekiama kompensuoti kolektyvinę
žalą. Šalys, kurios pasiekė susitarimo, kartu prašo, kad Amsterdamo
teismas susitarimą paskelbtų privalomu. Esminis Wcam aspektas
yra tai, kad visa nukentėjusių grupė yra įpareigotos
pretenzijų sureguliavimo susitarimu, jeigu teismas paskelbė
susitarimą privalomu. Tačiau yra galimybė nedalyvauti jame.
Vienas iš trūkumų yra tai, kad tokios sistemos veikia tik tada, jeigu
šalys pasiekia susitarimą, ir net sprendimo, nustatančio elgesio
neteisėtumą, ne visuomet pakanka siekiant užtikrinti, kad bus
pasiektas ginčų sureguliavimo susitarimas. Bulgarijoje nukentėjusių šalių
reikalavimas dėl kompensacijos gali būti pateiktas tuo pačiu
metu, kaip ir ieškinys dėl uždraudimo. Teismas nustato terminą, per
kurį nukentėjusios šalys gali pareikšti, kad jos dalyvaus bylos
nagrinėjime. Po sprendimo priėmimo teismas gali nustatyti, kad turi
būti mokama kompensacija žalą patyrusioms šalims. Teismo sprendimas
privalomas pažeidėjui, ieškovui ir visiems asmenims, kurie patyrė
žalą dėl to paties pažeidimo ir nebuvo paskelbta, kad jie pateiks
atskirą ieškinį. Uždraudimo ieškinys pateikiamas anksčiau nei
ieškinys dėl kompensavimo. Jei ieškinys dėl uždraudimo patenkinamas,
vartotojų grupė gali pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Šio (naujo) teisminio nagrinėjimo metu
jie neprivalės įrodyti teisės aktų pažeidimo
(neteisėtos praktikos ar nesąžiningų sąlygų); jie
turės įrodyti tik patirtos žalos sumą. Nors atstovaujamas ieškinys
gali būti laikomas tame pačiame procese arba atskiruose procesuose
ieškiniu dėl uždraudimo, teismai dažnai padalija du ieškinius į dvi
atskiras bylas. Švedijoje, pagrindinis kolektyvinio
vartotojų teisės aktų įgyvendinimo vaidmuo tenka ir
vartotojų ombudsmenui, kuris gali pareikšti kolektyvinį ieškinį
dėl žalos atlyginimo daugumos vartotojų vardu nagrinėjant
uždraudimo bylą. Tačiau šia galimybe buvo naudojamasi tik nedaugelyje
bylų. 4. UŽDRAUDIMŲ
VEIKSMINGUMO GERINIMO KLIŪTYS Uždraudimą veiksmingai įgyvendinti
trukdančias kliūtis galima suskirstyti į šias grupes: finansinę
riziką, bylos nagrinėjimo trukmę, bylos nagrinėjimo
sudėtingumą, ribotos teisinės galios nutartis ir sprendimų
vykdymą. 4.1. Finansinė
rizika, susijusi su byla Bylinėjimosi išlaidos nurodomos kaip
viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių
plačiau taikyti draudimus. Nors žyminiai mokesčiai paprastai yra maži
ir teisininkų paslaugos nėra ypatingai brangios visose šalyse,
išlaidos išlieka labai svarbia atgrasomąja priemone, daugiausia dėl
principo „moka pralaimėjusi šalis“. Siekiant sumažinti riziką
mokėti mokesčius ir dengti išlaidas priešingai šaliai, teismui
reiškiami tik tie ieškiniai, kurių "laimėjimas yra
užtikrintas". Tačiau kompetentingi subjektai, kurie yra geriau
finansuojami, kartais yra pasirengę teikti ieškinį teismams,
prisiimdami pralaimėjimo riziką, kai nagrinėjami principiniai
dalykai. Tačiau bylos laimėjimas nereiškia, kad kompetentingi
subjektai nepatiria finansinės rizikos: suinteresuotosios šalys taip pat
mini proceso išlaidų, kurios nebus kompensuojamos, riziką, net jei
ieškovas ir laimės bylą, nes atsakovas negali padengti išlaidų.
Be to, kai kuriose valstybėse narėse, kaip antai Austrijoje,
uždraudimo siekianti šalis turi atlyginti žalą, jeigu sprendimas,
pasiektas tarpinio bylos nagrinėjimo metu, vėliau nebepatvirtinamas
pagrindiniame bylos nagrinėjimo procese. Uždraudimų finansinė rizika
sumažinta kai kuriose valstybėse narėse, kai organizacijos,
ginančios kolektyvinius interesus, atleidžiamos nuo žyminių
mokesčių ir net gali prašyti subsidijos pagal bendrą teisinės
pagalbos sistemą. Taip yra, pavyzdžiui, Ispanijoje ir tokia galimybė
taip pat nagrinėjama Nyderlanduose. Ispanijoje tai apima teisę į
teisinę pagalbą, įskaitant teisininkų ir advokatų
užmokesčius, pranešimų ar įsakymų, kopijų,
sertifikatų skelbimą ir kt. Tačiau net ir tose valstybėse
narėse, kur vartotojų organizacijos gauna naudos iš teisinės
pagalbos sistemos, atlyginimas už skelbimus žiniasklaidoje, kurie reikalingi,
kai vartotojų organizacijos pradeda inicijuoti kolektyvinio žalos
atlyginimo ieškinius, siejamus su uždraudimu, yra viena pagrindinių
problemų, su kuria susiduria vartotojų organizacijos, nes šios
išlaidos nekompensuojamos. Bulgarijoje vartotojų organizacijos
negauna jokių subsidijų teismo ieškiniams, o finansavimas yra
teikiamas vartotojų organizacijoms pagal tai, kokių veiksmų jos
ėmėsi vartotojų labui ankstesniais metais. Vienas iš
kriterijų, naudojamų valstybės subsidijų skyrimui
vartotojų organizacijoms, yra ieškinių dėl draudimų , dėl
kurių kreiptasi į teismą, skaičius praėjusiais metais.
Be to, Bulgarijoje yra papildomų kriterijų, nustatytų civilinio
proceso kodekse dėl ieškinių priimtinumo, pagal kuriuos kompetentingi
subjektai turi įrodyti savo gebėjimą sumokėti su ieškinio
nagrinėjimu susijusius mokesčius, įskaitant išlaidas. 4.2. Bylos
nagrinėjimo trukmė Antroji kliūtis yra bylos
nagrinėjimo trukmė. Koncepcija, kokia trukmė
būtų priimtina, skiriasi įvairiose valstybėse narėse.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo
trukmė nėra susijusi su pačiu draudimo mechanizmu, o veikiau su
nagrinėjimo procesų lėtumu nacionaliniame teisme. Švedijoje specialusis teismas – rinkos teismas
daugiausia nagrinėja ieškinių dėl uždraudimo bylas siekiant
apsaugoti kolektyvinius vartotojų interesus, o tai užtikrina santykinai
greitą procedūrą tokiais atvejais. Vis dėlto vidutinė
bylos nagrinėjimo Rinkos teisme trukmė vis dar išlieka maždaug 11 –
12 mėnesių. Kitose valstybėse narėse bylos nagrinėjimo
per tris teisminio nagrinėjimo etapus visos procedūros trukmė
gali netgi viršyti 5 metus kai kuriais sudėtingais atvejais. Kita kliūtis, susijusi su bylų
nagrinėjimo trukme, yra ta, kad galima ginčyti patį
vykdymą. Pavyzdžiui, Ispanijoje, nors paprastai įstatymas numato
laikinai vykdyti bet kokią nuobaudą ir nėra specialių
taisyklių, kurios prieštarautų šiai bendrajai taisyklei, paprastai
teismai nusprendžia neleisti vykdymo dėl šių priemonių laikinojo
pobūdžio, o kompetentingos organizacijos yra įpareigotos laukti, kol
bus priimtas galutinis sprendimas. Bulgarijoje 2008 m. įsigaliojo naujasis
Civilinio proceso kodeksas ir tai reiškė, kad teismo sprendimai dėl
draudimų ieškinių apeliacijos atveju gali būti įgyvendinti
tik tuomet, kai trečiosios instancijos teismas priima sprendimą. 4.3. Procedūros
sudėtingumas Dauguma suinteresuotųjų šalių
ir ekspertų mano, kad dar viena didelė kliūtis norint
plačiau naudoti draudimus yra realus ar numanomas procedūrų
sudėtingumas. Ši padėtis dar pablogėja tarpvalstybiniais
atvejais dėl materialinių ir procedūrinių taisyklių
ignoravimo kitose valstybėse narėse. Šiuo atžvilgiu viena iš problemų dėl
tarpvalstybinių bylų, kuri buvo paminėta
suinteresuotųjų šalių ir ekspertų, yra tai, kad
sudėtinga taikyti tarptautinės privatinės teisės taisykles,
ypač tas, kurios susijusios su jurisdikcija (Reglamento Nr. 44/2001
dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir
komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo, Briuselis I[9]) ir taikytinos teisės
(Reglamento Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos
teisės (Roma II[10]).
Sunku suprasti iš suinteresuotųjų šalių pareiškimų, ar taip
yra dėl to, kad trūksta žinių, patirties ar dėl
nepakankamų teisės normų. Tarptautinės privatinės
teisės normų suderinimas Sąjungos lygmeniu, be abejo, padidino
teisinį tikrumą, palyginti su padėtimi prieš keletą
metų, kai kiekviena valstybė narė taikė savo taisykles. Vis
dėlto nepaisant šių taisyklių suderinimo, abejonės dėl
šių taisyklių aiškinimo gali išlikti iki tolesnių
rekomendacijų dėl jų taikymo priėmimo ETT, ypač
dėl Reglamento dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos
teisės (Roma II), kuris neseniai pradėtas taikyti Sąjungoje. Tarpvalstybinių bylų dėl
uždraudimų sudėtingumas yra nulemtas ir kitų labiau praktinio
pobūdžio problemų, pvz., kalbos barjero, ir taip pat sunkumų
gauti bendrovės duomenis užsienyje. Viena iš problemų yra nustatyti
užsienio prekiautoją ir rasti jo adresą. Tai apsunkina
perspėjimo laiškų išsiuntimą arba ieškinio
nagrinėjimą. Net jei prekiautojas nustatomas, perspėjimo
pranešimų užsienio bendrovėms įteikimas gali ilgai trukti ir būti
nesėkmingas, ypač jei prekiautojai nurodė tik pašto dėžutes
arba suklastotus adresus[11]. 4.4. Ribotas
nutarčių poveikis Daugelyje
valstybių narių nutartis yra privaloma tik toje byloje
dalyvaujančioms šalims. Kai kuriose valstybėse narėse šio
principo yra ne taip griežtai laikomasi, ypač dėl
nesąžiningų sutarčių sąlygų panaikinimo.
Prancūzija yra puikus pavyzdys, griežtai taikant šį principą,
nes panaikinus nesąžiningas sąlygas paveikiamos tik būsimos
prekiautojo sutartys, taip padarant ieškinius dėl nesąžiningų
sąlygų beverčiais, kai ginčijamos sutarčių
sąlygos prekiautojo vartotojams jau nėra siūlomos. Ispanijoje, jei išlyga yra pripažinta
nesąžininga, pasekmė yra, kad išlyga tampa niekine ir
negaliojančia atgaline data (ex tunc), tada sugrįžtama
prie status quo ante ir nustatoma pareiga grąžinti
pagal nesąžiningą sąlygą sumokėtus pinigus
nukentėjusiems vartotojams. Be to, kai kuriais atvejais teismas
nusprendė, kad panaikinimas turėtų būti taikomas ir kitoms
bendrovėms, naudojančioms tą pačią sutarties
sąlygą. Kita problema yra tai, kad nagrinėjamas
ieškinys dėl uždraudimo yra taikomas ne visos Europos mastu, o
nesąžiningas prekiautojas gali judėti iš vienos valstybės
narės į kitą, pakartodamas savo veiklą. Suinteresuotoji
šalis taip pat paminėjo faktą, kad, daugelio šalių
teisinėse sistemose sprendimai negali būti įteikiami
individualiems asmenims. Jungtinėje Karalystėje OFT galėtų
imtis veiksmų dėl klaidinančios reklamos prieš bet kokį
asmenį, dalyvaujantį reklamos platinime (pvz., bendrovės vykdomieji
direktoriai ir vyriausieji pareigūnai). 4.5. Sprendimų
vykdymas Ankstesniuose skirsniuose nurodyti sunkumai
daugiausia buvo susiję su bylų dėl uždraudimo sprendimų
priėmimo etapu. Todėl galima daryti prielaidą, kad, kai
kliūtys bus įveiktos ir kompetentinga organizacija gaus galutinį
teismo palankų sprendimą, byla bus išspręsta. Tačiau tai
nebūtinai teisinga, nes daugeliu atvejų palankaus sprendimo
priėmimas dar nereiškia, kad jis būtų iš tiesų bus vykdomas
ir kad pažeidimas bus sustabdytas. Daug suinteresuotųjų šalių
pabrėžė, kad sunku užtikrinti priimtų sprendimų
įvykdymą, ypač tais atvejais, kai pardavėjas ar
paslaugų teikėjas nesilaiko sprendimo, neatsižvelgiant į
sankcijų taikymą. Patirtis rodo, kad su pažeidimais gali būti
tinkamai kovojama tik tada, kai prekiautojai tikisi sankcijų, kurios
būtų pakankamai atgrasančios ir būtų užtikrintas
jų vykdymas. Jei sankcijos yra nepakankamai atgrasančios, daugelis
prekiautojų sąmoningai prisiima teismų procesų išlaidas,
kurios yra nedidelės, palyginti su pelnu. Sankcijos, taikomos už sprendimų dėl
draudimų nesilaikymą atskirose valstybėse narėse, skiriasi,
tačiau paprastai jos laikomos nepakankamai atgrasančiomis
sankcijomis. Nyderlanduose galima skirti sumokėti vienkartinę
sumą, jei teismo sprendimo nėra laikomasi. Kai taip atsitinka ir
įsipareigojama sumokėti vienkartinę išmoką, ši suma
skiriama kitai šaliai. Švedijoje nustatomi uždraudimai ir taikoma baudos
sankcija jų nesilaikymo atveju. Bulgarijoje piniginė bauda svyruoja
nuo 5 000 iki 23 000 BGN[12]
- skiriama bet kuriam asmeniui, kuris nesilaiko sprendimo dėl uždraudimo.
Ispanijoje kasdieninė bauda už reikalavimų nesilaikymą yra nuo
600 iki 60 000 eurų už kiekvieną dieną, kai vėluojama
įgyvendinti teismo sprendimą. Teoriškai kiekvienas asmuo, kuris
nuolat atsisako vykdyti teismo sprendimą, gali susidurti su baudžiamosiomis
sankcijomis Ispanijoje, tačiau, mūsų žiniomis, tai nebuvo
niekada užregistruota su draudimais susijusiu atveju. 5. TOLESNI
ŽINGSNIAI 5.1. Įžanga Ieškiniai dėl uždraudimo, nepaisant
jų trūkumų, vertinami didžiosios daugumos
suinteresuotųjų šalių ir ekspertų kaip naudinga
priemonė, kuri turi nemažą potencialą, jei nustatyti
trūkumai būtų pašalinti. 2012 m. vasario 2
d Europos Parlamento rezoliucijoje „Dėl vieningos Europos
kolektyvinių ieškinių koncepcijos“ Europos Parlamentas laikosi
nuomonės, kad „ieškiniai dėl uždraudimo taip pat atlieka svarbų
vaidmenį užtikrinant piliečių ir įmonių pagal ES
teisę turimas teises, ir yra įsitikinęs, kad pagal
Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl bendradarbiavimo vartotojų
apsaugos srityje ir Direktyvą 2009/22/EB dėl ieškinių dėl
uždraudimo ginant vartotojų interesus nustatytas priemones būtų
galima žymiai pagerinti, siekiant skatinti bendradarbiavimą ir
ieškinių dėl uždraudimo nagrinėjimą tarpvalstybinių
bylų atvejais“. Galimos
priemonės, pasiūlytos suinteresuotųjų šalių, kad
būtų veiksmingesni ieškiniai dėl uždraudimo: a) ne
teisėkūros priemonės Galima imtis Europos arba nacionalinio lygmens
priemonių, kurios gali pagerinti draudimų taikymą ir jų
veiksmingumą, nekeičiant teisinės sistemos. Viena tokių
priemonių yra rengti kompetentingų subjektų informuotumo
gerinimo kampanijas ir mokymą draudimų naudojimo klausimais, nes
daugelis jų neturi pakankamai žinių, kad galėtų jais
naudotis. Be to, kai kurios suinteresuotosios šalys siūlo įdiegti
mechanizmus (pvz., interneto svetainė), kad būtų galima
deramai viešinti uždraudimo atvejus visoje Europoje. Tokiame tinklalapyje
galėtų taip pat galėtų būti pateikiama informacija
apie draudimų taikymo sritį ir procedūrines taisykles skirtingose
valstybėse narėse, išversta į visas oficialiąsias ES
kalbas. b) galimi
teisinės sistemos pokyčiai Dauguma suinteresuotųjų šalių
mano, kad direktyva yra aiškios krypties, gerai sukurtas teisės aktas.
Tačiau atrodo, kad draudimų naudojimo ir veiksmingumo lygis
įvairiose valstybėse narėse skiriasi daugiau nei
norėtųsi. Direktyvoje numatytos tam tikros pagrindinės
taisyklės, bet valstybės narės turi nemažą laisvę
nustatyti uždraudimo veiksmų charakteristikas, įskaitant
procedūrines taisykles, taip pat jų taikymo sritį ir
poveikį. Draudimų veiksmingumas nevienodas skirtingose
valstybėse narėse daugiausia dėl to, kad valstybės
narės skirtingai perkėlė direktyvą į nacionalinę
teisę, skiriasi jų teisės aktų procedūriniai ir
esminiai aspektai. Keletas respondentų, įskaitant kai kurių
valstybių narių viešojo sektoriaus institucijas, palaiko didesnio
masto uždraudimo procedūrų įvairiose valstybėse
narėse, bent jau tarpvalstybinių bylų atvejais, derinimą
(dėl terminų įvedimo veiksmų taikymui, teismo sprendimo
įvykdymui ir išlaidų). Bet kuriuo atveju būtų tikslinga,
jei tos nuostatos, kurios yra ypač naudingos gerinant draudimų
veiksmingumą ir naudojamos kai kuriose valstybėse narėse,
būtų pradėtos taikyti ir kitose valstybėse narėse. Suinteresuotosios šalys pasiūlė daug
galimų priemonių, kurios užtikrintų, kad draudimais
būtų dažniau naudojamasi ir kad jie būtų veiksmingesni.
Buvo pasiūlyta taikyti kai kurias priemones, jau naudojamas kai kuriose
valstybėse narėse, Europos lygmeniu. Svarbiausios iš jų yra
šios: 1. Išplėsti direktyvos
taikymo sritį įtraukiant visas vartotojų apsaugos
taisykles. Keletas suinteresuotųjų šalių pasisakė už
draudimų ginant vartotojų interesus taikymo srities
išplėtimą, neapsiribojant priede nurodytu sąrašu, kaip jau yra
kai kuriose valstybėse narėse. Pavyzdžiui, teisės aktai dėl
privatumo ir asmens duomenų apsaugos yra vis labiau laikomi
„vartotojų teisės aktais“. 2. Išplėsti
sprendimų poveikį. Dauguma suinteresuotųjų šalių
laikosi nuomonės, kad vartotojai turėtų tiesiogiai pasinaudoti
teismo sprendimu sėkmingai pasibaigusioje byloje, o ne pradėti
naują procesą, kad būtų užtikrintos jų teisės.
Į direktyvą turėtų būti įtrauktos aiškios
nuostatos dėl kompensacijų vartotojams galimybės ir būdo,
kaip tai padaryti. Be to, senaties terminas dėl vartotojų,
nukentėjusių dėl teisės pažeidimo, ieškinių turi
būti sustabdomas bylos dėl uždraudimo nagrinėjimo metu. Jei
sutarties sąlyga yra paskelbta neteisėta, šį sprendimą
reikėtų taikyti visoms panašioms dabartinėms ir būsimoms
sutartims (tai jau daroma kai kuriose valstybėse narėse). 3. Pagreitintas procesas dėl
laikinųjų priemonių. Kai kurios suinteresuotosios šalys
pasisakė už nuostatą, reikalaujant, kad privaloma taikyti
pagreitintą procedūrą nagrinėjant visus ieškinius dėl
uždraudimo, o ne tik „kai tinkama“, kaip numatyta direktyvos 2 straipsnyje. Tačiau,
kadangi skirtinguose nacionalinės teisės aktuose nėra vienodai
suprantama, ką reiškia „pagreitinta procedūra“, direktyvoje
reikėtų nustatyti kai kuriuos reikalavimus, susijusius su pagreitinta
procedūra, pvz., teismo sprendimo dėl uždraudimo įvykdymo
terminus. 4. Teisė į
informaciją. Kelios suinteresuotosios šalys nurodė, kad
kompetentingos organizacijos turėtų turėti teisę žinoti
verslo subjektų, kurie užsiima neteisėta praktika, pavadinimą ir
buveinės adresą. Bendrovės turėtų būti
įpareigotos pateikti standartines sutartis, kuriomis jos naudojasi, kaip
yra Ispanijos atveju, kai standartinės sutarties sąlygos turi
būti įtrauktos į Registro de condiciones Generales de la
contrataciķn. Dauguma suinteresuotųjų šalių taip pat
laikosi nuomonės, kad sprendimai turėtų būti skelbiami
siekiant informuoti vartotojus ir atgrasyti prekiautojus. Kai kuriose
valstybėse narėse šis reikalavimas jau taikomas. 5. Finansavimas Dauguma
suinteresuotųjų šalių mano, kad principas „moka
pralaimėjusi šalis“ turėtų būti ir toliau taikomas
uždraudimo veiksmams. Kai kurie tačiau pripažįsta, kad šis principas
turėtų būti taikomas lanksčiai, kad būtų palankus
kompetentingiems subjektams, kaip yra kai kuriose valstybėse narėse. 6. Turėtų būti
pagerintas sprendimų vykdymo užtikrinimas. Todėl kelios
suinteresuotosios šalys mano, kad turėtų būti reikalaujama, kad
valstybės narės nustatytų atgrasančias sankcijas už teismo
sprendimų dėl uždraudimo nesilaikymą, siekiant užtikrinti, kad
nesąžininga verslo praktika būtų nepelninga prekiautojams. Galiausiai, keletas suinteresuotų
šalių, įskaitant valstybės institucijas iš kai kurių
valstybių narių, pareiškė, kad kolektyvinio žalos atlyginimo
vartotojams mechanizmas turėtų būti įvestas Europos
lygmeniu, be to, būtų galima patobulinti draudimus ginant
vartotojų interesus. 6. IŠVADA Remdamasi pirmiau
nurodytais nustatytais faktais, Komisija pateikia tokias išvadas dėl
direktyvos taikymo. Ieškiniai dėl uždraudimo, nepaisant trūkumų, yra
naudinga priemonė siekiant apsaugoti kolektyvinius vartotojų
interesus. Kompetentingi subjektai palaipsniui sužino apie savo galimybes
pasinaudoti direktyva bei įgyja jos taikymo patirties. Tačiau egzistuoja dideli skirtumai tarp valstybių narių
dėl jos naudojimo ir veiksmingumo. Bet kuriuo atveju net tose valstybėse
narėse, kuriose draudimai laikomi gana veiksmingais ir yra plačiai
naudojami, jų galimybės nėra visapusiškai išnaudojamos dėl
daugelio šioje ataskaitoje nurodytų trūkumų. Svarbiausi yra: didelės
sąnaudos, susijusios su bylų nagrinėjimu, bylų
nagrinėjimo trukmė, procedūrų sudėtingumas,
santykinai ribotas sprendimų dėl draudimų ginant
vartotojų interesus poveikis ir sunkumai užtikrinant jų vykdymą.
Šie sunkumai yra net labiau matomi tarpvalstybinio pobūdžio draudimų
atvejais. Komisija atkreipia dėmesį į klausimus, kuriuos
iškėlė suinteresuotosios šalys, ir jų pateiktus pasiūlymus
dėl sprendimų. Komisija toliau stebės direktyvos taikymą
valstybėse narėse. Be to, bus vertinama, kaip geriausiai spręsti
kartu su valstybėmis narėmis šioje ataskaitoje nustatytas problemas
ir kaip pagerinti padėtį pagal šiuo metu galiojančius
teisės aktus. Komisijos manymu, šiuo metu neatrodo esant pakankamai
rimtų priežasčių siūlyti iš dalies keisti direktyvą,
ir ji persvarstys padėtį rengdama vėlesnes jos taikymo
ataskaitas. [1] Direktyvos tekstą (OL L 110, 2009 5 1, p. 30 – 36)
galima rasti tinklalapyje:
http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:32009L0022:LT:NOT. [2] (OL L 364, 2004 12 9, p. 1 – 11). [3] Direktyvos 2009/22/EB dėl ieškinių dėl
uždraudimo ginant vartotojų interesus taikymo tyrimas, atliktas IBF
International Consulting. [4] OL C 97, 2012 3 31. [5] 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos
reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms
taikytinos teisės („Roma II“) (OL L 199, 2007 7 31, p. 40-49). [6] Associação Portuguesa para a Defesa dos Consumidores. [7] http://www.oft.gov.uk/OFTwork/consumer-enforcement/consumer-enforcement-completed/foxtons [8] Wet Collectieve afwikkeling massaschade. [9] OL L 12, 2001 1 16, p. 1-23. [10] OL L 199, 2007 7 31, p. 40-49. [11] Reglamentai (EB) Nr. 1393/2007 ir Nr. 1206/2001 paspartino
įgyvendinimą ir padidėjo teisinis tikrumas dėl
dokumentų įteikimo ir įrodymų rinkimo užsienio
valstybėse. [12] Nuo 2 556 iki 11 759 EUR, atsižvelgiant į 2012 m.
birželio 21 d. valiutų keitimo kursą.