Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa

ir dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Strategijos „Europa 2020“ biudžetas“

Europos Komisija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 304 straipsniu, 2011 m. birželio 29 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Strategijos „Europa 2020“ biudžetas“

Taryba, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 304 straipsniu, 2011 m. spalio 19 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto parengiamąjį darbą šiuo klausimu, 2012 m. gegužės 7 d. priėmė savo nuomonę.

481-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2012 m. gegužės 23–24 d. (gegužės 24 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 165 nariams balsavus už, 9 – prieš ir 5 susilaikius.

1.1 Komitetas suvokia Komisijos bandymą subalansuoti naująją daugiametę finansinę programą (DFP) ir suderinti du prieštaraujančius poreikius sudėtingomis socialinėmis, ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis. Kai kurios valstybės narės, viena vertus, norėtų apriboti viešuosius finansus, dėl kurių įsipareigota ištikus krizei, kuri neišvengiamai toliau darys įtaką diskusijų dėl galutinio susitarimo raidai ir jo turiniui. Kita vertus, būtina veiksmingai spręsti ambicingus uždavinius, kuriuos Europos Sąjungai iškėlė Lisabonos sutartis ir strategija „Europa 2020“.

1.2 Iš tikrųjų Europos padėtis sunki tiek dėl rimtos finansų ir ekonomikos krizės, tiek dėl bendrų valstybių narių kovos su krize priemonių trūkumo. Dėl šių priežasčių iškyla pavojus faktiškam Europos Sąjungos (ES) veikimui ir netgi jos ateičiai.

1.3 Komitetas jau yra pareiškęs ankstesnėse savo nuomonėse ir vėl kartoja, kaip, beje, ir Europos Parlamentas ir Regionų komitetas, kad dėl ES iškilusių ambicingų iššūkių ES biudžetą ne tik pageidautina, bet ir būtina, didinti norint atkurti ekonomikos augimą ir užimtumą. Komitetas pritaria požiūriui, jog Sąjungai reikia daugiau (ir geresnės), o ne mažiau Europos. Atvirkščiai, dabartinio dydžio DFP realia išraiška įšaldymas reikštų, jog ES nepavyks išspręsti daugelio uždavinių, kuriuos ji turi spręsti artimiausiais metais.

1.4 Susidaro įspūdis, jog Komisijos pasiūlymas per daug orientuojamas į status quo išlaikymą skiriamų asignavimų ir biudžeto struktūros požiūriu. Dėl šios priežasties atsirado neatitikimas tarp naujų ES iškilusių iššūkių pobūdžio ir masto ir turimų išteklių, t. y. neatitikimas tarp ES ambicijų ir išteklių joms įgyvendinti.

1.5 Be to, Komitetas mano, jog diskutuojant apie ES biudžeto persvarstymą, dėmesys turi būti sutelktas į jo efektyvumą ES politinio projekto požiūriu, o krizė verčia tuo rimtai abejoti. Vertinant DFP reikia galvoti, ar ji suteikia ES galimybę įgyvendinti strateginius ES prioritetus nedidinant mokesčių naštos gyventojams ir verslui, t. y. ar ji gali sukurti pridėtinę vertę (1) ES lygmeniu, visiems Europos gyventojams vienodai pasidalijus naštą.

1.6 Išsamiai išnagrinėjęs pasiūlymą, Komitetas pritaria ES biudžeto struktūros tobulinimo ir supaprastinimo priemonėms, kuriomis siekiama ženkliai sušvelninti debatus dėl sąžiningos grąžos ir horizontaliojo teisingumo tarp valstybių narių ir sutelkti dėmesį į veiksmingą Europos strateginių tikslų įgyvendinimą.

1.7 Svarbi naujovė pajamų srityje yra pasiūlymas įdiegti naują nuosavų išteklių sistemą, grindžiamą pakeistu PVM ištekliumi ir finansinių sandorių mokesčiu (FSM). Komitetas jau anksčiau yra palankiai įvertinęs tai, kad grįžtama prie pirminės Romos sutarties dvasios (2), ir tokiu būdu ES suteikiama tikra finansinė autonomija.

1.7.1 Komitetas pritaria pasiūlymui pakeisti PVM nuosavąjį išteklių taip, kad jis padėtų plėtoti ES vidaus rinką ir užkirstų kelią ekonomikos iškraipymui valstybėse narėse. Vis dėlto jis pabrėžia, kad Komisijos pasiūlyme nėra tikslių duomenų apie PVM struktūros pakeitimus ir finansinės apimties skirtumus, su kuriais dėl šių pakeitimų gali susidurti valstybės narės. Pakartodamas būtinumą užtikrinti FSM taikymą visuotiniu mastu, Komitetas mano, kad FSM įvedimas ES lygmeniu padėtų (nustačius visoms valstybėms narėms minimalią mokesčio normą) padidinti finansinio sektoriaus įnašą į ES ir valstybių narių biudžetus bei sumažintų grynai spekuliacinių veiksmų sukeliamą ekonomikos nepastovumą.

1.8 Strategijos „Europa 2020“ tikslams įgyvendinti prireiks didžiulių investicijų, vien FSM lėšų nepakaks, todėl Komitetas pritaria minčiai sukurti novatoriškas finansines priemones šioms investicijoms finansuoti (projektų obligacijos), tačiau reikės išsamiai įvertinti potencialius jų padarinius, įskaitant galimą rizikos perkėlimą viešajam sektoriui.

1.9 Kalbant apie išlaidas, Komisijos nurodytiems prioritetams reikia sprendimų, kurie gali būti įgyvendinti tik ES lygmeniu: tai būtent „europinė pridėtinė vertė“, kai ES lygmeniu išleistas euras yra veiksmingesnis už išleistąjį nacionaliniu lygmeniu. Tai pasakytina apie Europos „viešąsias gėrybes“ kurios negali būti tiekiamos efektyviai nacionaliniu lygmeniu (dėl rinkos ydų arba masto ekonomijos, kuri negalima nacionaliniu lygmeniu) ir todėl būtina efektyvi ES intervencija.

1.10 Šiuo požiūriu Komitetas palankiai vertina bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) reformą, kurios tikslas buvo sukurti efektyvų ir našų Europos žemės ūkio modelį ir tikrą pridėtinę vertę ES. Komitetas jau yra išreiškęs savo įsitikinimą ir vėl jį pakartoja, kad BŽŪP, taip pat bendra žuvininkystės politika (BŽP), turėtų būti siekiama sustiprinti žemės ūkio, miškų ūkio ir žuvininkystės ryšį su aplinkos apsauga ir gamtos išteklių tvarumu. Tai užtikrintų ne tik geros aplinkosauginės praktikos skatinimą, bet ir paramą agrariniams ir žuvininkystės ūkiams turint omenyje pirminių prekių kainų nepastovumą.

1.11 Palankiai vertindamas tiesioginių išmokų sistemą, Komitetas pabrėžia, kad būtina atidžiai įvertinti tikslo suvienodinti Europos ūkininkų konkurencines sąlygas ir sustiprinti naujųjų valstybių narių integraciją potencialius padarinius visoms valstybėms narėms. Siekiant išvengti konkurencijos iškraipymų, kurie gali turėti socialinių pasekmių, būtina užtikrinti, kad 2014–2020 m. finansavimo laikotarpio pabaigoje nė viena šalis negaus mažiau kaip 90 proc. visų 27 ES valstybių narių tiesioginių išmokų vidurkio.

1.12 Lisabonos sutarties 174 straipsniu turėtų būti vadovaujamasi kaip pagrindiniu principu formuojant būsimą sanglaudos politiką: „[…] Sąjunga ypač siekia mažinti įvairių regionų vystymosi lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų atsilikimą“.

1.13 Kalbant apie sanglaudos politiką, nors dėmesio sutelkimas į keletą pagrindinių ES prioritetų yra įtikinantis, tačiau Komitetas nepritaria makroekonomikos sąlygų taikymui paskirstant sanglaudos politikai skirtas lėšas. Be to, jis mano, jog dėl naujos regionų kategorijos – „pereinamojo laikotarpio regionų“ įvedimo siekiant pakeisti dabartinę laipsniško paramos įvedimo ir laipsniško nutraukimo sistemą, neturėtų nukentėti parama menkiausiai išsivysčiusiems regionams. Jis taip pat mano, jog Sanglaudos fondo lėšos neturėtų būti naudojamos jokiems tikslams, neatitinkantiems jo pirminės paskirties. Vis dėlto 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu nepanaudotos lėšos išimtiniais atvejais gali būti skirtos finansuoti Europos augimo planą, kurį turėtų pradėti įgyvendinti Europos Sąjunga. Tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, tris pirmuosius metus, taip būtų galima padaryti ir su kito, t. y. 2014–2020 m. programavimo laikotarpio, lėšomis.

1.14 Komitetas mano, jog jei norima deramai įgyvendinti naujosios DFP tikslus, ES biudžetas turėtų būti pavyzdinis, veiksmingas ir skaidrus, kad juo pasitikėtų Europos visuomenė ir kad jis aiškiai atskleistų Europos privalumus ir „Europos masto veiksmų nebuvimo“ (angl. non-Europe) kainą. Todėl Komitetas pabrėžia, kad būtina sukurti ar įdiegti sistemą, skirtą stebėti visų sričių ES politikos rezultatus, kad būtų galima įvertinti jos socialinį, ekonominį ir regioninį poveikį.

1.15 Laikydamas Komisijos pasiūlymą dabartinių derybų atskaitos tašku ir remdamasis šioje nuomonėje pateiktomis rekomendacijomis, Komitetas įsipareigoja stebėti tolesnę jų raidą ir informuoti apie tai, kaip visa tai atsispindės teisės aktų pakeitimuose.

2. Europos Komisijos pasiūlymas dėl 2014-2020 m. daugiametės finansinės programos

2.1 Komiteto nuomonėje nagrinėjamas Pasiūlymas dėl Tarybos reglamento COM(2011) 398 final, kuris yra 2011 m. birželio 29 d. Europos Komisijos komunikato „Strategijos „Europa 2020“ biudžetas“ COM(2011) 500 final įgyvendinamasis aktas ir kaip toks nustato 2014-2020 m. daugiametę finansinę programą.

2.2 Visa DFP siekia 1,025 mlrd. EUR, o tai sudaro 1,05 proc. ES bendrų nacionalinių pajamų (BNP) plius 58,5 mlrd. EUR, skirtų ne DFP išlaidoms (Europos plėtros fondas ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas). Bendra suma išlieka beveik nepakitusi - neatsižvelgiant į infliaciją - žinant, kad ankstesnę (2007-2013 m.) DFP sudarė 994 mlrd. EUR.

2.4 Pajamų srityje siūloma laipsniškai pereiti nuo biudžeto, grindžiamo įnašais, kurių dydis priklauso nuo bendrų nacionalinių pajamų (BNP), prie supaprastinto biudžeto, grindžiamo tikrais nuosavais ištekliais, su pakeistais taisymo mechanizmais. Komisija siūlo dabartinius, PVM grindžiamus nuosavus išteklius pakeisti - vėliausiai nuo 2018 m. - nuosavų išteklių sistema, pagrįsta finansinių sandorių mokesčiu (FSM) ir naujuoju pridėtinės vertės mokesčio (PVM) išteklių šaltiniu. Tai leistų geriau suderinti įvairias nacionalines sistemas ir panaikinti išimtis bei nukrypti leidžiančias nuostatas.

3.1 Akivaizdu, kad Komisija bando subalansuoti DFP itin sunkiu ES veikimui ir jos ateičiai metu, turint omenyje tiek finansų, tiek ekonomikos krizę Europoje ir bendrų valstybių narių politinių veiksmų trūkumą. Tai pusiausvyra tarp prieštaraujančių poreikių: viena vertus, griežtas taupymas dėl krizės ir iš to kylantis noras riboti įsipareigotas viešąsias lėšas, kas neišvengiamai toliau darys įtaką debatams dėl galutinio susitarimo ir jo turiniui; kita vertus, apsirūpinimas deramais finansiniais ištekliais, kurių reikia ambicingiems ES iškilusiems uždaviniams efektyviai spręsti.

3.2 Todėl Komisijos komunikatą „Strategijos „Europa 2020“ biudžetas“ reikia vertinti atsižvelgiant į dabartinę ekonominę ir politinę padėtį. Nors jokia diskusija apie tai, kokia turėtų būti ES biudžeto struktūra, negali vykti nekeliant klausimo, koks šiandieną turėtų būti ES integracijos vaidmuo, kad būtų galima atremti naujus kintančio pasaulio keliamus iššūkius, tačiau lygiai taip pat turime suprasti, koks yra tikrasis valstybių narių ketinimas pripažinti šį ES vaidmenį ir jį išsaugoti.

3.2.1 Sprendžiant iš sudėtingų derybų dėl 2007-2013 m. DFP, taip pat sunkumų tvirtinant ES 2011 m. biudžetą bei rašto Komisijos pirmininkui José Manuel Barroso, kurį 2011 m. vasarą pasirašė devynių valstybių narių valstybių vadovai (4), bent jau nemažas skaičius šalių norėtų, kad Europos finansinis įsipareigojimas būtų kiek galima mažesnis, ir todėl, panašu, kad ir vėl laukia keblios ir sudėtingos derybos.

3.3 Tačiau atsižvelgiant į padėtį, kurioje atsidūrė ES, ir į vis daugiau jai iškylančių ir sunkesnių iššūkių (ekonomikos, finansų ir socialinė krizė, konkurencingumas, klimato kaita ir kt.) Komisijos pasiūlymas per daug orientuojamas į status quo išlaikymą. Dėl šios priežasties atsirado neatitikimas tarp naujų ES iškilusių iššūkių pobūdžio ir masto ir turimų išteklių, t. y. neatitikimas tarp ES ambicijų ir išteklių joms įgyvendinti.

3.4 Komitetas jau yra anksčiau pareiškęs (5) ir vėl kartoja, kad ES biudžeto didinimas yra ne tik pageidaujamas, bet ir būtinas, turint omenyje naujų uždavinių, kuriems spręsti būtinos bendros pastangos, mastą: „ES biudžeto peržiūros tikslas – ne pateikti skaičius, o parengti politinio projekto plėtojimo priemonę. Šiandien Europos Sąjunga neturi biudžeto lėšų nei savo politinei strategijai, nei su Lisabonos sutartimi susijusiems įsipareigojimams įgyvendinti“.

3.4.1 Pakartotume Europos Parlamento poziciją, kad krizei įveikti ir atremti ES iškilusiems iššūkiams reikia daugiau, o ne mažiau Europos. Parlamento nuomone, dabartinio dydžio DFP realia išraiška įšaldymas, kaip kad siūlo Europos Komisija, reikštų, jog ES nepavyks išspręsti daugelio uždavinių, kuriuos ji turi spręsti artimiausiais metais. Todėl jis pareikalavo kitos daugiametės finansinės programos išteklius padidinti 5 proc. ir paragino Tarybą, jei ji nesutiktų su šiuo požiūriu, aiškiai nurodyti, kurių 2014-2020 m. laikotarpio politinių prioritetų ir projektų, galėtų būti atsisakyta, nepaisant įrodytos jų pridėtinės vertės Europai (6).

3.4.2 Lygiai taip pat Regionų komitetas mano, kad siūlomą finansavimo lygį reikėtų vertinti tik kaip visišką minimumą, kurio reikia valstybių narių Sutartyje ir strategijoje „Europa 2020“ ES iškeltiems didelio užmojo tikslams pasiekti ir kad reikia keisti mąstymą, pirmiausia valstybių narių finansų ministerijoms, ir svarbiausiais ES uždaviniais pradėti laikyti investicijas, o ne išlaidas (7).

3.4.3 Bet to, pagal Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo įdiegtus pakeitimus 2014-2020 m. DFP sudarymas jau nepriklauso Komisijos ar valstybių narių vyriausybių išimtinei kompetencijai, kadangi Europos Parlamentui suteiktas svaresnis žodis didesnės demokratinės atskaitomybės kontekste. Ši nauja tvarka suteikia didesnes galimybes pilietinei visuomenei - tuo pačiu ir Komitetui - stebėti naujos DFP rengimą ir aktyviai dalyvauti debatuose, glaudžiai koordinuojant savo veiksmus su Europos Parlamentu.

3.5 Todėl Komitetas įsipareigoja stebėti jos rengimo eigą ir įnešti savo indėlį į derybų procesą, kuriame Komisijos pasiūlymas atsispindės teisės aktų pakeitimuose. DFP paskirtis - aprūpinti ES ištekliais, kurių reikia prioritetams įgyvendinti nedidinant gyventojams ir verslui mokesčių naštos, ir ji privalo būti vertinama šiuo požiūriu.

3.6 Jei labiau orientuojamasi į rezultatus, tai dėmesys turi būti sutelktas ne į formalų taisyklių laikymąsi, t. y. tik į išlaidų dydį, bet į tikrą lėšų panaudojimo rezultatams pasiekti efektyvumo kontrolę, ypač kai tai susiję su sanglaudos politika ir BŽŪP. Ši nauja vizija, aiškiai atspindėta siekyje didinti ES išlaidų pridėtinę vertę, reikalauja suderintų valdymo ir kontrolės mechanizmų.

3.7 Negalime ignoruoti to fakto, kad nors ES biudžetas siekia apie 1,1 proc. ES BNP, 2007-2013 m. laikotarpiu tai yra reikšmingi lėšų asignavimai investicijoms, kurios deramo jų panaudojimo atveju gali būti lemiamas ES ekonomikos augimo svertas. Todėl Komitetas mano esant tikslinga sukurti deramą ES biudžeto ir nacionalinių biudžetų sinergiją įgyvendinant pagrindinius Europos strateginius tikslus.

3.8 Komitetas mano, jog nepaprastai svarbu, kad 2014-2020 m. DFP rengimo procesas įkvėptų Europos piliečių atsidavimą ir įgytų pasitikėjimą jų akyse, akcentuodamas Europos masto veiksmų privalumus ir jų nebuvimo kainą. Siekiant šio tikslo, ES biudžetas privalo:

3.9 EESRK mano, kad, norint nagrinėti Komisijos pasiūlymo tinkamumą, būtina atlikti įvertinimą ir nustatyti:

3.9.1 Kalbant apie ES pridėtinę vertę, Komisija nurodo svarbius prioritetinius uždavinius, kurių negalima įgyvendinti vien tik Europos lygmeniu. Jie visų pirma susiję su Europos viešosiomis gėrybėmis, visų pirma veiklos sritimis, kuriose išleisti eurą ES lygmeniu yra veiksmingiau nei nacionaliniu lygmeniu.

3.9.2 Tarp Europos viešųjų gėrybių - moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra, bendra gynyba, apsirūpinimo maistu saugumas, imigracija ir teisė į prieglobstį, klimato kaitos problemų sprendimas ir investicijos į energetikos, ryšių ir vidaus rinkos (kuri vis dar nebaigta kurti) infrastruktūrą visos ES lygmeniu. Palyginti su ankstesne 2007-2013 m. ir nepaisant riboto biudžeto suvaržymų, 2014–2020 m. daugiametėje finansinėje programoje šioms strateginėms sritims padidinti biudžeto asignavimai.

3.9.3 EESRK pripažįsta svarbias Komisijos pasiūlyme numatytas naujoves, tačiau turi pabrėžti, kad dėl šių prioritetų visiškai nebuvo diskutuota, todėl kyla pavojus, kad ES biudžetas nepadės tiesiogiai išspręsti didžiausių dėl dabartinės ekonomikos ir finansų krizės kylančių problemų ir toliau išliks tam tikrų interesų grupių spaudimo objektu.

3.10 Esant tokiai sudėtingai padėčiai, EESRK dar kartą primena (8), kad reikia nustatyti tokią ES biudžeto politiką, kuri atitiktų esminį pasirinkimą tarp federalizmo ir tarpvyriausybiškumo sistemos, taigi numatant norimą integracijos laipsnį. „Tinkamos grąžos“ valstybėms narėms principas visų pirma grindžiamas finansinių išteklių apskaita atsižvelgiant į nacionalinį BVP, o tai prieštarauja ir Sutarčių raidei, ir dvasiai.

3.10.1 Dabartinė valstybių narių įnašais grindžiama nuosavųjų išteklių sistema iš tiesų yra sudėtinga ir jai trūksta skaidrumo, o tai trukdo vykdyti privalomą demokratinę priežiūrą; ji taip pat nepadeda įgyvendinti įsipareigojimo siekti didesnės Europos integracijos; ES skiriama kvota tampa didele papildoma našta nacionaliniams biudžetams, o ištekliai, kurie gali būti naudojami ES politikai įgyvendinti dėl šios priežasties yra riboti. Galiausiai dabartinė sistema neatitinka reikalavimo užtikrinti tiesioginį ES ir piliečių ryšį.

3.11 EESRK primena (9), kad nedidinat bendros mokesčių naštos visuomenei ir įmonėms, naujojoje sistemoje turi būti susietos ES biudžeto pajamos ir išlaidos siekiant įgyvendinti Lisabonos sutartyje numatytą Sąjungos politinę strategiją ir uždavinius. Šia sistema turi būti užtikrinta, kad visų valstybių narių atžvilgiu bus laikomasi vienodo požiūrio ir kad ji bus gerokai skaidresnė, paprastesnė ir suprantama piliečiams.

4.1 Naująja DFP Komisija siūlo iš esmės pakeisti ES biudžeto finansavimą, kuris iš esmės bus grindžiamas biudžeto finansinio savarankiškumo stiprinimu, įvedant naują nuosavųjų išteklių sistemą, kuri leistų užtikrinti vienodesnes sąlygas valstybėms narėms. Naujuoju pasiūlymu pakeičiamas įprastinis modelis: Sąjunga finansiškai nepriklausys nuo valstybių narių įnašų ir palaipsniui pereis prie finansinio savarankiškumo.

4.1.1 Vienas svarbiausių naujos nuosavų išteklių sistemos aspektų - PVM mokėjimo reforma ir finansinių sandorių mokesčio įvedimas. Tai yra sistema, kuri turėtų padėti labiau subalansuoti ES biudžetą, kad jis maždaug 40 proc. būtų finansuojamas iš nuosavų išteklių, 20 proc. iš tradicinių nuosavų išteklių ir 40 proc. sudarytų valstybių narių įnašas, nustatytas atsižvelgiant į BNP (10). Naujos sistemos privalumas būtų tai, kad ji padėtų sumažinti valstybių narių vyriausybių nuogąstavimą, kad nacionaliniai įnašai yra tarsi nuo jų pajamų imamas mokestis, kuris pateisintų „tinkamos grąžos“ reikalavimą, nes ji atkuria ekonominės naudos pusiausvyrą.

4.1.2 EESRK dar kartą pabrėžia, kad remia (11) naujo PVM grindžiamo ištekliaus, kuriuo pakeičiamas šiuo metu galiojantis ir netinkamas išteklius, įvedimą, kadangi jis padės plėtoti ES vidaus rinką ir išvengti ekonomikos iškraipymų tarp valstybių narių. Vis dėlto Komitetas pabrėžia, kad Komisijos pasiūlyme nėra tikslių duomenų apie PVM struktūros pakeitimus ir finansinės apimties skirtumus, su kuriais dėl šių pakeitimų gali susidurti valstybės narės. Be to, mano, kad pasiūlymas turi būti papildytas priemonėmis, kurios padėtų užkirsti kelią sukčiavimui PVM srityje.

4.1.3 Komisija pasiūlyme numatė įdomią naujovę - finansinių sandorių mokestį, nors šis klausimas vis dar svarstomas. EESRK palankiai vertina tokio mokesčio įvedimą ES lygmeniu (12) ir kartu pabrėžia, kad jį būtina taikyti ir pasaulio lygmeniu. EESRK pabrėžia, kad būtina atidžiai valdyti makroekonomines ir mikroekonomines finansinių sandorių mokesčio taikymo pasekmes, todėl prašo užtikrinti nuolatinę su jo taikymu susijusių pasekmių stebėseną ir metinį poveikio įvertinimą.

4.1.5 Finansinių klaidų taisymo mechanizmų reforma ir dabartinių mechanizmų pakeitimas vienkartinėmis kompensacijomis taip pat palankus pageidaujamam supaprastinimui ir didesniam skaidrumui, ypač atsižvelgiant į tai, kad valstybių narių dabartinės ekonominės sąlygos yra visiškai kitokios negu 1984 m., kai buvo pradėta taikyti ši sistema. Komitetas anksčiau yra nurodęs (15), kad šios reformos poveikį dar reikia nuodugniau įvertinti, ir iki šiol neaišku, kokio dydžio lėšas ji apims ir ar siūloma sistema bus pranašesnė už dabartinę.

4.2 Komitetas itin džiaugiasi pastangomis tobulinti ES biudžeto struktūrą, kad visiems Europos piliečiams tektų vienoda našta. Tai ženkliai sušvelnintų debatus dėl sąžiningos grąžos ir horizontaliojo teisingumo tarp valstybių narių. Vietoj to, vertinama būtų iš esmės pagal ES išlaidų veiksmingumą (tiek Europos gyventojų, tiek verslo poreikių tenkinimo požiūriu, taip pat lyginant gautą naudą su padarytomis išlaidomis). Tačiau Komitetas ir vėl apgailestauja (16), kad Komisijos pasiūlyme kalbama tik apie vidinę biudžeto architektūra ir nesiremiama naująja nuosavų išteklių sistema, kuri padėtų išspręsti pagrindinį biudžeto, kaip ES politinių užmojų įgyvendinimo priemonės, dydžio klausimą.

4.3 Kaip pabrėžė Europos Parlamentas, ES biudžetas iš esmės yra investicinis biudžetas, kuris gali paskatinti daugiau investicijų iš viešųjų ir privačių šaltinių (17). Šiuo požiūriu Komitetas mano, kad norint įveikti kiekybines ribas ir teisės aktais nustatytus ES biudžeto suvaržymus, reikėtų pamėginti finansuoti konkrečius infrastruktūros ir švietimo projektus tam tikromis projektų obligacijomis (18), remiantis Komisijos pradėta įgyvendinti 2020 m. projektų obligacijų iniciatyva (19).

4.3.1 Projektų obligacijos, sukurdamos šalutinį poveikį, galėtų būti svarbus Europos ekonomikos vystymo papildomas finansavimo šaltinis, tačiau kurioms šiuo metu trukdo valstybių narių biudžetų nelankstumas, kadangi jos visas pastangas deda ekonomikos krizės padariniams įveikti bei Stabilumo ir augimo pakto reikalavimams tenkinti.

4.3.2 Nepaisant to, Komitetas pabrėžia, jog būtina nuodugniai įvertinti galimas novatoriškas finansavimo priemones, neįtrauktas į DFP, kadangi, kaip rodo viešųjų ir privačiųjų partnerysčių įgyvendinimo patirtis, kyla pavojus perkelti riziką į viešąjį sektorių (20).

4.4 Komisijos pasiūlyme nekvestionuojamos ES didžiausios išlaidos, būtent skirtos sanglaudos politikai ir bendrai žemės ūkio politikai. Akcentuojami nauji, su strategija „Europa 2020“ susiję argumentai efektyviai išlaidų politikai ir esamų išlaidų priemonių pridėtinei vertei užtikrinti.

4.4.1 Komitetas palankiai vertina BŽŪP reformą, kurios tikslas - koreguoti jai tenkančią viso ES biudžeto dalį ir sustiprinti ryšį tarp ES išlaidų ir pagaminamų žemės ūkio produktų, kaip kad pareikalavo pati Komisija komunikate „BŽŪP artėjant 2020 m.“ (21). Kai trūksta išteklių, o šiuo metu taip ir yra, BŽŪP, kartu su bendra žuvininkystės politika turėtų būti vertinamos remiantis Lisabonos sutartyje nustatytais tikslais ir uždaviniais: gerinti aplinkos kokybę (biologinė įvairovė, vanduo, žemė, oras), gamtovaizdžio apsaugą, išlaikyti kaimo vietovių gyvybingumą, gerinti gyvūnų gerovę, maisto saugą ir tvarumą (22).

4.4.2 Komitetas konstatavo (23), kad žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė atlieka svarbų vaidmenį aplinkos apsaugos ir tvaraus gamtos išteklių valdymo srityje. Todėl Komitetas, pritardamas Komisijos BŽŪP ekologiškumo skatinimo koncepcijai, pabrėžia, jog būtina, kad peržiūros procesas iš esmės nepakeistų BŽŪP tikslų ir finansavimo mechanizmų, kuriais siekiama remti su žemės ūkio, maisto produktų ir aplinkos veikla susijusius vykdytojus.

4.4.3 Komitetui susirūpinimą kelia Komisijos mėginimas sumažinti BŽŪP skiriamą biudžetą paskiriant naujus su maisto ir žemės ūkio tikslais susijusius uždavinius Europos socialiniam fondui ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondui.

4.4.4 Komitetas mano, kad būtina atidžiai įvertinti galimus tiesioginių išmokų naudojimo siekiant suvienodinti Europos ūkininkų konkurencines sąlygas ir sustiprinti naujųjų valstybių narių integraciją padarinius visoms valstybėms narėms. EESRK pabrėžia, jog reikia stengtis panaikinti atotrūkį tarp skirtingų valstybių narių ūkininkų gaunamos paramos dydžio. EESRK jau anksčiau rekomendavo (24) perskirstyti nacionalinių tiesioginių išmokų biudžetus remiantis objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais ir nustatyti proporcingą ir pakankamą numatomos sąžiningos konvergencijos įgyvendinimo pereinamąjį laikotarpį, atsisakant anksčiau taikytų istorinių referencinių laikotarpių. Tikslas - užtikrinti, kad 2014–2020 m. finansavimo laikotarpio pabaigoje nė viena šalis negautų mažiau kaip 90 proc. 27 ES valstybių narių tiesioginių išmokų vidurkio.

4.4.5 Komiteto nuomone, naujoji DFP privalo užtikrinti, kad BŽŪP ir BŽP galėtų įgyvendinti šiuos tikslus:

Vadovaujantis šiais tikslais ir atsižlegiant į labai nepastovias žemės ūkio prekių kainas, bus įmanoma akcentuoti dvejopą BŽŪP pobūdį skatinant gerą aplinkosauginę praktiką, o tuo pačiu remiant ūkių ekonominį gyvybingumą ir konkurencingumą ir tokiu būdu atgaivinant istorinę žemės ūkio misiją gaminti sveiką ir maistingą maistą, kurio pakaktų visiems europiečiams prieinamomis kainomis.

4.5 Tokio paties efektyvumo turi būti projektai, finansuojami pagal sanglaudos politiką, kuri ir toliau lieka esminės svarbos naujųjų valstybių narių integracijai ir kurioje, kaip teigiama Barca ataskaitoje (25) dėmesys turi būti sutelktas į keletą atitinkamų ES prioritetų, kurių poveikis socialiniam, ekonominiam ir teritoriniam aspektui turi būti atidžiai įvertintas atliekant ex ante ir ex post vertinimus. Tačiau šie vertinimai niekada neturėtų didinti biurokratijos.

4.5.1 Tačiau Komitetas nepritaria minčiai taikyti makroekonomines sąlygas paskirstant sanglaudos politikai skirtas lėšas, kad nebūtų didinama našta valstybėms narėms, kurių socialinė ir ekonominė padėtis yra ir taip sunki. Be to, jis mano, jog dėl naujos regionų kategorijos – „pereinamojo laikotarpio regionų“ įvedimo siekiant pakeisti dabartinę laipsniško paramos įvedimo ir laipsniško nutraukimo sistemą, neturėtų nukentėti parama menkiausiai išsivysčiusiems regionams. Galiausiai, Komitetas nors ir pritaria siūlomai Europos infrastruktūros tinklų priemonei, tačiau nurodo, jog šiam projektui neturėtų būti skiriama 10 mlrd. EUR iš Sanglaudos fondo, kadangi šis fondas neturėtų būti naudojamas tikslams, neatitinkantiems jo pirminės paskirties.

4.6 Lisabonos sutarties 174 straipsniu turėtų būti vadovaujamasi kaip pagrindiniu principu formuojant būsimą sanglaudos politiką: „[…] Sąjunga ypač siekia mažinti įvairių regionų vystymosi lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų atsilikimą“.

4.7 Komitetas pageidautų, kad būtų vykdoma geresnė ES politikos, ypač BŽŪP ir Sanglaudos fondo (turint omenyje jiems tenkančią bendro biudžeto dalį), stebėsena, kad būtų galima įvertinti ES išlaidų efektyvumą ir pajėgumus įgyvendinti pagrindinius ES tikslus, kuriuos ji pati sau iškėlė pirmiausia strategijoje „Europa 2020“ (26). Vienas iš būdų tai padaryti – taikyti sankcijas už nustatytų rodiklių nevykdymą ir finansines paskatas toms valstybėms narėms, kurios pasiekė geriausių rezultatų.

4.7.1 Šiomis aplinkybėmis Komitetas vis dėlto pageidautų, kad vietos ir regionų valdžios institucijos būtų remiamos ir aktyviau dalyvautų nacionaliniu ir ES lygmeniu vykdant veiklą sanglaudos politikos ir BŽŪP finansuojamose programose ir jas įgyvendinant, sudarant joms tinkamas mokymo programas ES procedūrų, programų rengimo, stebėsenos ir vertinimo srityse.

2012 m. gegužės 24 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Staffan NILSSON

(1) „Dėl ES intervencijos atsirandanti papildoma vertė, papildanti vertę, kurią pavyktų gauti tik valstybės narės veiksmais“, COM(2010) 700 final; SEC(2011) 867 final.

(3) Nominalia išraiška BŽŪP biudžetas nesumažinamas, tačiau lieka pastovus visos programos laikotarpiu, taigi realia išraiška 2012 m. jis bus mažesnis.

(6) 2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl investicijų į ateitį. Naujoji daugiametė finansinė programa (DFP), skirta konkurencingai, tvariai ir integracinei Europai (2011/8(INI)).

(7) Regionų komiteto nuomonė dėl Naujosios daugiametės finansinės programos po 2013 m., OL C 54, 2012 2 23, p. 40.

(10) COM (2011) 510 final, p. 5. Šiuo metu valstybių narių pagal BNP nustatomas įnašas siekia 70 proc. visų ES biudžeto išteklių, tradiciniai nuosavi ištekliai (muito mokesčiai, cukraus gamybos mokesčiai) sudaro 14,1 proc, pridėtinės vertės mokestis 11,2 proc. ir kitos pajamos (ankstesnių metų likutis) siekia 4,7 proc. (SEC(2011) 876 final).

(12) EESRK nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos dėl bendros finansinių sandorių mokesčio sistemos ir kuria iš dalies keičiama Direktyva 2008/7/EB, OL C 181, 2012 6 21, p. 55.

(14) Europos Komisija, 2010 m. gruodžio 8 d. viešos konsultacijos dėl rinkų ir finansinių priemonių direktyvos peržiūros (MiFID) Vidaus rinkos ir paslaugų generalinis direktoratas.

(22) Hart K. – Baldock D. (eds): What Tools for the European Agricultural Policy to Encourage the Provision of Public Goods, European Parliament, 2011 m. liepa.

(25) Barca F. (ed.): An agenda for a reformed cohesion policy. A place-based approach to meeting European Union challenges and expectations; report for DG REGIO, 2009.

(26) Chambon N. and Rubio E.: In search of „the best value for money“: analyzing current ideas and proposals to enhance the performance of CAP and cohesion spending; workshop. The post 2013 financial perspectives: Re-thinking EU finances in times of crisis, Turin, 7-8 July 2011.