15.1.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 11/71


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo išorės aspektų

(COM(2012) 153 final)

2013/C 11/15

Panešėjas José María ZUFIAUR

Europos Komisija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 304 straipsniu, 2012 m. balandžio 18 d. raštu paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto parengti tiriamąją nuomonę dėl

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo išorės aspektų.

COM(2012) 153 final.

Išorės santykių skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto parengiamąjį darbą šiuo klausimu, 2012 m. spalio 4 d. priėmė savo nuomonę.

484-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2012 m. lapkričio 14–15 d. (lapkričio 14 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 137 nariams balsavus už, 2 –prieš ir 9 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1

EESRK mano, kad dėl ekonomikos globalizacijos ir atitinkamo tarptautinės prekybos ir migracijos srautų padidėjimo būtina nustatyti tarptautines socialinės apsaugos taisykles siekiant užtikrinti, kad, neatsižvelgiant į pilietybę, nebūtų pažeidžiamos piliečių apskritai, ypač dirbančiųjų – ar jie būtų migrantai, ar sėslūs asmenys – teisės ir jie galėtų pasinaudoti tuo, ką galėtume pavadinti „socialine globalizacija“. Su tuo susijusius trūkumus ir privalumus patiria ir įmonės.

1.2

Todėl EESRK palankiai vertina Europos Komisijos paskelbtą komunikatą „ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo išorės aspektai“. Šiame komunikate pabrėžiama, kad svarbu sukurti bendrą ES strategiją socialinės apsaugos sistemų koordinavimo su trečiosiomis šalimis srityje nepažeidžiant nacionalinės kompetencijos ir užtikrinant reikiamą su trečiosiomis šalimis pasirašytų dvišalių socialinės apsaugos susitarimų koordinavimą ir jų atitiktį Europos Sąjungos teisei. Jame taip pat raginama stiprinti valstybių narių bendradarbiavimą, kad jos disponuotų informacija ir priemonėmis, kurios leistų šioje srityje plėtoti tarptautinio koordinavimo politiką. Galiausiai pabrėžiama, kad ir trečiųjų šalių įmonės, ir jų piliečiai žino, kad kiekviena valstybė narė turi savo socialinės apsaugos sistemą ir dėl to gali kilti tam tikrų sunkumų jiems įsikuriant Europos Sąjungoje.

1.3

EESRK pritaria komunikate numatytiems koordinavimo taisyklių išorės aspektams, kuriais skatinamas nacionalinio ir ES požiūrių papildomumas, kad būtų išvengta neatitikimų, trūkumų ir spragų.

1.4

EESRK atkreipia dėmesį į teigiamas permainas patvirtinus sprendimus dėl socialinės apsaugos koordinavimo su Maroku, Alžyru, Tunisu, Izraeliu, buvusiąja Jugoslavijos Respublika Makedonija ir Kroatija. Komitetas taip pat ragina Europos Sąjungos Tarybą toliau žengti šia kryptimi ir pritarti pasiūlymams dėl sprendimų, susijusių su Juodkalnija, San Marinu, Albanija ir Turkija.

1.5

Komitetas pabrėžia, kad tikslinga plėtoti bendrą Europos Sąjungos požiūrį sudarant Sąjungos susitarimus, kuriais nepažeidžiant nacionalinės kompetencijos būtų sumažinti kai kurie neatitikimai, kuriuos lemia skirtingas nacionalinis požiūris, ir būtų sudarytos geresnės galimybės visoms valstybėms narėms.

1.6

EESRK ragina Tarybą paprašyti Europos Komisijos sparčiau sudaryti tarptautinius socialinės apsaugos susitarimus remiantis Sutarčių teisiniu pagrindu derybų su ES strateginiais partneriai ir besiformuojančios rinkos ekonomikos BRIC šalimis (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija), Balkanų valstybėmis ir kaimyninėmis Rytų Europos šalimis bei kitomis šalimis, kurių piliečių gausu Europos Sąjungos darbo rinkoje (1) kontekste; tokie susitarimai leistų užtikrinti abipusę Sąjungos piliečių ir susitarimus pasirašiusių trečiųjų šalių piliečių apsaugą. Atskirai primena, kad būtina apsaugoti šalių, kurios dėl jų geopolitinės ir ekonominės padėties nėra strategiškai svarbios Europos Sąjungai, piliečius, kurie dėl šios priežasties gali atsidurti nepalankiausioje padėtyje.

1.7

Europos Sąjungos išorės veikla šioje srityje gali būti sustiprinta plėtojant daugiašalę politiką, kuri leistų užmegzti glaudesnius ryšius su kitomis tarptautinėmis organizacijomis arba viršvalstybiniais regioniniais subjektais. Tinkamas tokio daugiaregioninio bendradarbiavimo pavyzdys yra Iberijos ir Amerikos šalių socialinės apsaugos susitarimas, kurį sudarė Lotynų Amerikos šalys, Ispanija ir Portugalija. Šiuo požiūriu EESRK remia Europos Komisijos ir kitam ES ir Lotynų Amerikos bei Karibų jūros regiono valstybių ir vyriausybių vadovų aukščiausiojo lygio susitikimui pirmininkausiančios Čilės iniciatyvoms gerinti abipusį bendradarbiavimą socialinės apsaugos srityje.

1.8

EESRK ragina ES ir atitinkamų trečiųjų šalių Asociacijos tarybas užbaigti stabilizacijos ir asociacijos susitarimuose su Izraeliu, Tunisu, Alžyru, Maroku, Kroatija ir buvusiąja Jugoslavijos Respublika Makedonija numatytų sprendimų dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo galutinio patvirtinimo procesą.

1.9

Komitetas pageidauja, kad į jau sudarytus arba būsimus asociacijos, prekybos ar ekonominės partnerystės susitarimus būtų įtrauktos dvišalės nuostatos socialinės apsaugos klausimu, visų pirma dėl tokių pat sąlygų, pensijų eksporto ir dvigubų įmokų panaikinimo.

1.10

EESRK siūlo Europos Sąjungos bendradarbiavimą socialinės apsaugos srityje visų pirma orientuoti į tas valstybes, kurioms, norint įgyvendinti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) Minimalios socialinės apsaugos iniciatyvoje pasiūlytus tikslus, būtina pagalba, kad pasiektų arba viršytų nustatytas ribines vertes. Kartu taip būtų sudarytos galimybės pasirašyti dvišalius socialinės apsaugos susitarimus, grindžiamus tokių pat sąlygų, įgytų teisių apsaugos, įgyjamų teisių išsaugojimo ir administracinio bendradarbiavimo principais. Šiuo tikslu padarius atitinkamus pakeitimus pavyzdžiais galėtų būti Reglamentas Nr. 883/2004 (2), TDO konvencija Nr. 157 (3) ir Rekomendacija Nr. 167 (4).

1.11

EESRK ragina Komisiją vykdyti visų valstybių narių su trečiosiomis šalimis pasirašytų dvišalių susitarimų stebėseną reguliariai atnaujinant šių priemonių sąrašą ir tikrinant, ar jos dera su Europos Sąjungos principais ir atitinkama teismų praktika.

2.   Įžanga

2.1

EESRK žino, kad valstybės narės, sudarydamos tarptautinius susitarimus su trečiosiomis šalimis, vykdo dvišalę arba daugiašalę politiką socialinės apsaugos sistemų koordinavimo srityje. Tačiau pasirinkus tokį sprendimą, galima fragmentiškumo ir neišsamumo problema, kadangi dažnai pagrindinis dėmesys skiriamas vien susitarimą pasirašiusių šalių piliečių apsaugai arba orientuojamasi į konkrečius interesus, kuriems ne visada pritaria visos valstybės narės.

2.2

EESRK mano, kad tokia tarptautinių dvišalių taisyklių sistema, nors ir negalima paneigti jos svarbos, gali lemti tokią padėtį, kai ne visiems trečiųjų šalių piliečiams Europos Sąjungoje bus užtikrinamos tos pačios teisės. Gali atsitikti taip, kad tam tikroje valstybėje iš šalies, nepriklausančios Europos Sąjungai, atvykę piliečiai socialine apsauga arba pensijų eksportu galėtų pasinaudoti tik tuo atveju, jei egzistuotų dvišalis susitarimas, kuriuo būtų įtvirtintas tokių pat sąlygų principas. Tokiu atveju šalies, kuri pasirašiusi dvišalį susitarimą, pilietis turėtų teisę į socialinę apsaugą, o kitas pilietis, atvykęs iš dvišalio susitarimo nepasirašiusios šalies, tokios teisės neturėtų, nors ir abu dirbtų toje pačioje įmonėje ir priklausytų tai pačiai profesinei kategorijai. Taip pat galima tokia situacija, kai taikant skirtingus nacionalinius teisės aktus vienoje valstybėje narėje tam tikros trečiosios šalies pilietis galėtų naudotis socialine apsauga, o kitoje valstybėje narėje – ne ir tai galėtų pakenkti sąžiningai valstybių konkurencijai. Taigi pirmuoju atveju trečiosios šalies pilietis mokėtų įmokas, o antruoju – ne. Tai ekonominiu požiūriu būtų naudinga antrajai valstybei, kadangi sumažėtų socialinės išlaidos. Tačiau tokia situacija galėtų pakenkti pačiai Europos, vienodų sąlygų erdvės, kurioje diskriminacija neegzistuoja arba yra netoleruojama, sampratai.

2.3

Kartu būtų pažeistas direktyvoje dėl darbuotojų komandiravimo įtvirtintas principas, pagal kurį reikalaujama komandiruotam darbuotojui sudaryti tokias pat sąlygas kaip ir valstybės narės piliečiui.

2.4

Be to, EESRK mano, kad koordinavimo taisyklių išorės aspektai turi padėti užtikrinti teises tų Europos Sąjungos piliečių, kurie yra už Europos Sąjungos ribų arba vykdė ar vykdo profesinę veiklą trečiosiose šalyse.

2.5

Komitetas laikosi nuomonės, kad skirtingų Europos Sąjungos šalių pavieniui vedamos derybos dėl dvišalių susitarimų su atskiromis trečiosiomis šalimis yra teigiama ir pagirtina, tačiau trūkumų turinti iniciatyva. Ji pareikalaus didelių, nepagrįstų ir neproporcingų pastangų ir ne visuomet bus sėkminga; be to, tokių susitarimų nuostatos gali skirtis ir netgi prieštarauti vienos kitoms. Reikia pridurti, kad, vedant derybas su kai kuriomis sparčiai besivystančiomis ir didelį potencialą turinčiomis šalimis (pavyzdžiui, BRIC), gali būti prarasta jėgų pusiausvyra, jei valstybės narės neveiks išvien, remdamosi bendrais interesais ir bendra pozicija. Todėl reikėtų apsvarstyti ir, jei reikia, vadovaujantis sutartimis Europos Sąjungai, kaip tokiai, sudaryti galimybę vesti derybas socialinės apsaugos klausimais su trečiosiomis šalimis arba jų asociacijomis.

2.6

Komitetas mano, kad tokios priemonės leistų išvengti – visų pirma komandiruotų darbuotojų atveju – dvigubo socialinių įmokų mokėjimo, t. y. šalyje, kurioje dirbama, ir kilmės šalyje. Šiuo požiūriu reikia pabrėžti, kad panaikinus dvigubas įmokas, smarkiai sumažėja išlaidos. Tai būtų naudinga darbuotojų judumui, mūsų įmonių konkurencingumui už Europos Sąjungos ribų ir kartu kitų šalių įmonės būtų paskatintos steigtis ES teritorijoje. Be to, galima nustatyti bendras taisykles, kad būtų užkirstas kelias savavališkam ir šališkam šalies, kurioje dirbama, arba kilmės šalies teisės taikymui pasirinktinai ir būtų išvengta mokestinių ir socialinės apsaugos prievolių sutapimo toje pačioje šalyje.

3.   Bendrosios pastabos

3.1

EESRK išdėstė savo nuomonę apie koordinavimo reglamentus, kuriais ES lygmeniu buvo išplėsta jų taikymo asmenų atžvilgiu sritis (naujos asmenų grupės) ir materialinė taikymo sritis (naujos išmokos). Be to, šie reglamentai, kurie buvo pagrindas ir pavyzdys kitoms daugiašalėms priemonėms, galioja ir kai kuriose Europos Sąjungai nepriklausančiose Europos šalyse (Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine ir Šveicarijoje). Geriausias pavyzdys šioje srityje – Iberijos ir Amerikos šalių socialinės apsaugos susitarimas, kuris yra tikras Europos Sąjungos koordinavimo taisyklių „įpėdinis“. Atitinkamai EESRK mano, kad valstybių narių ar Europos Sąjungos tarptautinio koordinavimo taisyklių pagrindu ir gairėmis turėtų tapti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 pagrindiniai principai ir metodai.

3.2

Komitetas primena, kad socialiniai standartai ir ypač socialinės apsaugos nuostatos gali peržengti Europos Sąjungos ribas ir būti taikomos už jos sienų. Šiuo požiūriu tokie principai, kaip tokių pat sąlygų užtikrinimas valstybių narių darbuotojams, gali apsaugoti Europos Sąjungos darbuotojus ir turėti teisinį poveikį net ir už Europos Sąjungos ribų. Iš tiesų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimai, priimti bylose Boukhalfa (C-214/94) (Vokietijos konsulato Alžyre darbuotojo belgo, kuris gavo mažesnį darbo užmokestį negu jo kolegos vokiečiai), Hirardin (C-112/75), Fiège (C-110/73), Horst (C-247/96) ir Van Roosmalen (C-300/84) (kad Alžyre ir Belgijos Konge mokėtas socialinio draudimo įmokas atitinkamai Prancūzija ir Belgija užskaitytų ne tik Prancūzijos ir Belgijos, bet ir visos Europos Sąjungos piliečiams), yra tvirtas įrodymas, kad nediskriminavimo principo taikymas gali būti ekstrateritorinis net ir tokiais atvejais, kurie peržengia Europos Sąjungos teritorines ribas. Be to, šią „vis atractiva“ patvirtino bylose Prodest (C-237/83) ir Aldewered (C-60/93) priimti sprendimai, kuriuose ESTT pripažino, kad laikino Europos Sąjungos darbuotojų komandiravimo į trečiąsias šalis atveju yra pagrįsta taikyti Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 (5).

3.3

EESRK palankiai vertina stabilizacijos ir asociacijos susitarimuose su Izraeliu, Tunisu, Alžyru, Maroku, Kroatija ir buvusiąja Jugoslavijos Respublika Makedonija numatytų sprendimų dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo patvirtinimą, kadangi juose apibrėžiama pozicija, kurią Asociacijos tarybose turės pasirinkti Europos Sąjunga. Šios priemonės įkūnija Europos Sąjungos socialinės apsaugos politikos kokybinius pokyčius, kadangi dvišališkai (Europos Sąjungos ir asocijuotosios šalies) įvedamas ir reglamentuojamas tokių pat sąlygų principas ir pensijų eksportas. Taigi nustatomos abipusės pareigos ir teisės, kurios galioja ne tik Europos Sąjungos piliečiams, dirbantiems arba dirbusiems vienoje iš atitinkamų šalių, bet ir asocijuotųjų šalių piliečiams, kurie buvo arba yra apsistoję Europos Sąjungos teritorijoje. Kalbama nebe apie vienašališkai Europos Sąjungos taikomas jos vienos taisykles, o apie tarptautinius susitarimus, kurie naudingi abiems juos pasirašiusioms šalims. Be to, sudarant tokius susitarimus ir priimant atitinkamus įgyvendinimo sprendimus sutaupoma pastangų, kadangi vietoj daugybės dvišalių susitarimų pasirenkamas vienintelis juos atstojantis teisės aktas.

3.4

EESRK palankiai vertina TDO Minimalios socialinės apsaugos iniciatyvą, kuri, Komiteto nuomone, negali būti laikoma vienintele galima ar standartu ir negali varžyti socialinės apsaugos sistemų vystymo, o turi būti tobulintina ribinė vertė. Iš tiesų minimali socialinė apsauga turi įkūnyti nuolatinį pažangos ir tobulinimo siekį, niekada nesustojant vietoje ir įgyvendinant konkretų tikslą – užtikrinti bendrą darbuotojų ir piliečių apsaugą.

3.5

EESRK pritaria tam, kad Europos Sąjunga sukurtų valstybių narių bendradarbiavimo priemonę (darbo grupę), kuri leistų keistis informacija, pristatyti gerąją praktiką socialinės apsaugos sistemų koordinavimo srityje, išnagrinėti geriausius būdus, kaip suderinti šalių vykdomą politiką su Europos Sąjungos politiką ir užtikrinti jų papildomumą, ir numatyti būsimus Europos Sąjungos veiksmus trečiųjų šalių atžvilgiu.

3.6

Komitetas mano, kad šiame su koordinavimo taisyklių išorės aspektais susijusiame procese privalo dalyvauti pilietinės visuomenės organizacijos, visų pirma darbuotojų ir darbdavių organizacijos. Turint omenyje šių nuostatų poveikį darbo santykiams ir asmenų grupių, kurioms jos taikomos, įvairovę, būtina atsižvelgti ne tik į vyriausybinių, bet ir į nevyriausybinių partnerių pasiūlymus. 2010 m. gegužės mėn. Madride EESRK suorganizuotame 6-ajame ES ir Lotynų Amerikos pilietinės visuomenės organizacijų susitikime jau buvo pareikšta tam tikrų pageidavimų dėl socialinės apsaugos išorės aspektų ir būtinybės gerinti visų Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono šalių ir Europos Sąjungos šalių bendradarbiavimą, ypač ES bendradarbiavimą su tomis šalimis, su kuriomis ji plėtoja strateginę partnerystę, pavyzdžiui, Brazilija ir Meksika.

3.7

Kartu Komitetas nori atkreipti dėmesį į 2010 m. gegužės mėn. Alkala del Henarese įvykusį Europos Sąjungos, Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono šalių socialinės apsaugos ministrų ir atsakingų pareigūnų susitikimą, kurį galime laikyti Europos Sąjungos pastangų koordinuoti socialinės apsaugos išorės aspektus branduoliu ir atspirties tašku ir šioje nuomonėje aptariamo komunikato ištakomis.

3.8

Komitetas pabrėžia, kad tikslinga plėtoti bendrą Europos Sąjungos požiūrį sudarant Europos Sąjungos susitarimus su kitomis valstybėmis ir regioninėmis organizacijomis, kadangi šis būdas yra tinkamesnis ir veiksmingesnis už grynai nacionalinį požiūrį, kurio laikydamosi valstybės narės vienašališkai vykdo veiksmus. Šiuo atveju modeliu reikėtų laikyti Iberijos ir Amerikos šalių socialinės apsaugos susitarimą (6). Kalbant apie tai, EESRK pageidautų, kad Iberijos ir Amerikos socialinės apsaugos organizacija apsvarstytų galimybę, kad prie šio susitarimo be Portugalijos ir Ispanijos ateityje galėtų prisijungti ir kitos ES valstybės narės, kadangi tai leistų be daugybės derybų ir dvišalių susitarimų vieninteliu ratifikavimo aktu socialinės apsaugos srityje užmegzti ryšius su įvairiomis Lotynų Amerikos valstybėmis.

4.   Dabartinės padėties teikiamos galimybės ir trūkumai

4.1

Bendras Europos Sąjungos požiūris tarptautinės socialinės apsaugos srityje reikiamai papildytų valstybių narių su trečiosiomis šalimis vykdomą politiką, kadangi priešingu atveju nebūtų įmanoma tinkamai vykdyti Europos Sąjungos teisėje numatytų prievolių. Neginčijamas šio teiginio pavyzdys – sprendimas Gottardo byloje (C-55/00), kuriuo ESTT, remdamasis tokių pat sąlygų principu, išplėtė visų dvišalių Europos Sąjungos šalių su trečiosiomis šalimis pasirašytų susitarimų taikymo asmenų atžvilgiu sritį, kad į ją patektų visi Europos Sąjungos piliečiai, nors atitinkamos teisinės priemonės subjektinė taikymo sritis ir apimtų tik susitarimą pasirašiusių valstybių piliečius.

4.1.1

Kartu teismo sprendime pripažįstama, kad juo įteisinamos prievolės galioja tik valstybėms narėms ir negalioja trečiosioms šalims, kadangi jos nepriklauso ESTT jurisdikcijai. Tai parodo, kaip sudėtinga įgyvendinti šį teismo sprendimą, kadangi trečioji šalis gali atsisakyti išplėsti susitarimo taikymo asmenų atžvilgiu sritį, kad ji apimtų visus Europos Sąjungos piliečius, ir atitinkamai nepildyti pažymėjimo, nepripažinti teisės į ligos išmokas arba paprasčiausiai neteikti duomenų apie asmenis, kurie nepatenka į subjektinę susitarimo taikymo sritį.

4.1.2

Šiuo požiūriu sprendimo Gottardo byloje nuopelnas yra tas, kad juo ne tik plėtojami Europos Sąjungos teisės aktų išorės aspektai, bet ir atskleidžiamos jų ribos ir trūkumai, kadangi jiems įgyvendinti būtinas kitų valstybių ir kitų viršvalstybinių regioninių organizacijų bendradarbiavimas.

4.1.3

Todėl EESRK prašo inicijuoti diskusijas dėl būtinybės padėti pagrindus bendrai Europos Sąjungos perspektyvai tarptautinės socialinės apsaugos srityje Europos Sąjungai pasirašant susitarimus arba plėtojant abipusio bendradarbiavimo politiką su kitais tarptautiniais subjektais.

4.2

EESRK labai palankiai vertina tai, kad priimtas Reglamentas (ES) Nr. 1231/2010 (7), kuriuo išplečiamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 taikymas trečiųjų šalių piliečiams. Tačiau laikosi nuomonės, kad vis dar yra trūkumų ir teisinių spragų, kurias ir ketinama panaikinti laikantis naujojo Komisijos komunikate numatyto požiūrio. Iš tiesų minėtas reglamentas galioja tik esant tarpvalstybiniam aspektui Europos Sąjungos viduje. Atitinkamai reglamente įtvirtintas tokių pat sąlygų principas iš esmės taikomas tik tais atvejais, jei trečiosios šalies darbuotojas vykdė profesinę veiklą daugiau nei vienoje valstybėje narėje. Todėl dauguma migrantų iš trečiųjų šalių, kurie dirbo tik vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, nepatenka į Reglamento Nr. 1231/2010 taikymo asmenų atžvilgiu sritį. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga jiems nesuteikia jokių garantijų tokių pat sąlygų užtikrinimo ir nediskriminavimo srityje ir jų padėtis priklauso nuo nacionalinių teisės aktų nuostatų šiais klausimais. Be to, šiame reglamente nenumatytas nei draudimo laikotarpių darbuotojo kilmės šalyje sumavimas, nei pensijų eksportas į šią šalį. Galiausiai minėta Europos Sąjungos priemonė nėra susieta su reikalavimu ar būtinybe tokių pat nuostatų laikytis Europos Sąjungos piliečių atžvilgiu ir pastarieji iš trečiųjų šalių nesulauks nieko panašaus.

4.3

EESRK taip pat mano, kad labai svarbus žingsnis plėtojant Europos Sąjungos išorės aspektus žengtas patvirtinus migracijos klausimams skirtas direktyvas (8) ir Komisijai pateikus pasiūlymus, kurie šiuo metu svarstomi Taryboje ir Parlamente. Iš tiesų jau patvirtintose direktyvose numatant tam tikrus konkrečius apribojimus išplečiama tokių pat sąlygų socialinės apsaugos srityje principo taikymo sritis į ją įtraukiant darbuotojus migrantus iš trečiųjų šalių. Jose taip pat numatyta pensijų eksporto ir perkėlimo į trečiąsias šalis tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos atitinkamos valstybės narės piliečiams, galimybė ir tam nebūtinas dvišalis susitarimas. Tačiau nereglamentuojami tokie aspektai, kaip abipusiškumas, draudimo laikotarpių už Europos Sąjungos ribų sumavimas ar pensijų eksportas tai atvejais, kai tam tikros valstybės teisės aktuose tos valstybės piliečiams ši teisė nenumatyta. Be to, EESRK pageidauja, kad socialinės apsaugos srityje bendru direktyvų, dėl kurių šiuo metu vyksta derybos, pagrindu taptų jau patvirtintos direktyvos migracijos klausimais, jas priderinant prie skirtingų aplinkybių ir asmenų, kurių apsaugą reikia užtikrinti, grupių.

5.   Sąvokos

5.1

Tarptautinis socialinės apsaugos koordinavimas Koordinuojant socialinės apsaugos sistemas siekiama apsaugoti darbuotojus, kurie vykdė profesinę veiklą dviejose ar daugiau valstybių ir susidūrė su skirtingomis socialinės apsaugos sistemomis. Šiuo tikslu valstybės sudaro tarpusavio susitarimus, kuriuose dažnai yra nuostatos dėl tokių pat sąlygų, vienos valstybės teisės aktų taikymo, kilmės šalies draudimo ir socialinės apsaugos teisių išsaugojimo komandiruotų darbuotojų atveju, pensijų eksporto ir draudimo laikotarpių susitarimą pasirašiusiose šalyse sumavimo. Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 ir vėliau jį pakeitęs Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 yra Europos Sąjungos priemonės, kuriomis nustatomos minėtiems principams Europos Sąjungoje taikomos taisyklės ir šių principų įgyvendinimo nuostatos bei grindžiami susitarimai su trečiosiomis šalimis.

5.2

Nacionalinis požiūris į socialinės apsaugos išorės aspektus apibrėžiamas valstybės narės su trečiosiomis šalimis pasirašytuose susitarimuose, kurių tikslas – užtikrinti darbuotojų, vykdžiusių profesinę veiklą dviejose valstybėse, socialinę apsaugą. Kai kuriais atvejais į jų taikymo asmenų atžvilgiu sritį patenka tik susitarimą pasirašiusių valstybių piliečiai.

5.3

Europos Sąjungos požiūris į socialinės apsaugos išorės aspektus atspindi visos ES interesus. Jis susijęs su derybomis dėl Europos Sąjungos susitarimų su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis arba kitais veiksmais, kuriais siekiama užtikrinti socialinę apsaugą. Paprastai jis apima visus Europos Sąjungos piliečius.

5.4

Stabilizacijos ir asociacijos susitarimais gali būti nustatytas tokių pat sąlygų principo taikymas ir pensijų eksportas; jie galioja Europos Sąjungos piliečiams ir susitarimą pasirašiusios šalies piliečiams. Jie įgyvendinami priimant sprendimus.

5.5

Europos Sąjungos susitarimų su trečiosiomis šalimis socialinės apsaugos srityje šiuo metu nėra, bet jie galėtų būti sudaryti nustatant teisės aktus, taikytinus siekiant išvengti dvigubų įmokų, numatant pensijų eksportą ir draudimo laikotarpių sumavimą. Šie susitarimai labai skirtųsi nuo anksčiau pasirašytų susitarimų, kurie yra gerokai platesnio pobūdžio ir kuriuose tik užsimenama apie socialinės apsaugos klausimus.

5.6

Asociacijos, prekybos ar ekonominės partnerystės susitarimais sprendžiami ekonomikos ir prekybos, taip pat politiniai, tvaraus vystymosi ir Europos Sąjungos bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis arba regionais klausimai. Į kai kuriuos iš jų yra įtrauktos socialinės apsaugos nuostatos.

6.   Pavyzdžiai

6.1

Tokios pat sąlygos ir pensijų eksportas

6.1.1

Europos Sąjungos šalių A ir B darbuotojai vykdo profesinę veiklą trečiojoje šalyje C, kurios socialinės apsaugos teisės aktuose nenumatytas nei užsieniečių draudimas, nei pensijų eksportas. Šalis A pasirašė dvišalį susitarimą, kuriuo numatytos tokios pat sąlygos ir įgytų teisių išsaugojimas (pensijų eksportas). Šalis B nėra sudariusi jokio susitarimo su šalimi C. Šalių A ir B darbuotojų padėtis iš esmės skiriasi. Šalies A darbuotojas turi teisę į šalies C socialinę apsaugą ir, jei jam suteikiama pensija, gali ją gauti sugrižęs į šalį A, o šalies B darbuotojas neturės teisės į pensiją ir, net jei ją turėtų, negalės gauti pensijos savo kilmės šalyje. Šis pavyzdys rodo, kad skirtingą požiūrį lemia tai, ar egzistuoja dvišalis susitarimas, kurio pasirašymas paprastai priklauso nuo šalies C suinteresuotumo dėl jo vesti derybas su viena ar kita Europos Sąjungos šalimi. Tokiomis aplinkybėmis būtų gerokai naudingiau, kad Europos Sąjunga su šalimi C tiesiogiai derėtųsi dėl susitarimo socialinės apsaugos srityje. Kita galimybė būtų į platesnio pobūdžio susitarimus (regioninius, daugiašalius, partnerystės ir kt.) įtraukti socialinei apsaugai skirtą skyrių, kuriame būtų nuostatos dėl tokių pat sąlygų ir pensijų eksporto.

6.1.2

Europos Sąjungos šalių A ir B darbuotojus jų įmonės dvejų metų laikotarpiui komandiruoja į šalį C. Pagal pastarosios teisės aktus reikalaujama, kad jos teritorijoje profesinę veiklą vykdantys darbuotojai mokėtų įmokas. Be to, šalių A ir B teisės aktuose numatyta, kad už komandiruotus darbuotojus turi būti mokamos įmokos. Tačiau šalis A yra pasirašiusi dvišalį susitarimą su šalimi C, pagal kurį įmokos mokamos tik kilmės šalyje. Tuo tarpu šalies B įmonei teks mokėti dvigubas įmokas – savo šalyje ir šalyje C. Šiuo atveju sumažės savo darbuotojus komandiruojančios įmonės konkurencingumas, kadangi ji patirs didesnes socialines išlaidas, kurių būtų galima išvengti, jei Europos Sąjunga tiesiogiai sudarytų socialinės apsaugos susitarimą su minėta trečiąja šalimi.

6.1.3

Trečiųjų šalių C ir D darbuotojai dirba Europos Sąjungos šalyje A, kuri su šalimi C yra pasirašiusi socialinės apsaugos susitarimą, o su šalimi D – ne. Europos Sąjungos šalies teisės aktuose nenumatytas nei tokių pat sąlygų principas, nei pensijų eksportas. Šalių C ir D darbuotojų apsauga neužtikrinama ir jokiais Europos Sąjungos norminiais aktais (jie, pavyzdžiui, galėtų būti sezoniniai darbuotojai). Šių darbuotojų apsauga nebus vienoda (šalies C darbuotojas turės visas teises, o šalies D darbuotojas – jokių), todėl tokių pat sąlygų principo nebus tinkamai laikomasi. Taip neatsitiktų, jei Europos Sąjunga pati su minėta šalimi D susitartų dėl socialinės apsaugos susitarimo.

6.1.4

Trečiosios šalies C piliečiai vykdo profesinę veiklą Europos Sąjungos šalyse A ir B. Šalis A savo teisės aktuose yra įtvirtinusi pensijų eksportą arba yra su šalimi C pasirašiusi dvišalį susitarimą, kuriame šis eksportas numatytas, o šalis B – ne Abu darbuotojai Europos Sąjungos šalyje, kurioje vykdė profesinę veiklą, įgijo teises į pensiją ir grįžo į savo šalį. Šalyje A dirbęs pilietis galės gauti pensiją, o šalyje B dirbęs asmuo praras savo teises į pensiją. Ir šiuo atveju taip neatsitiktų, jei būtų sudarytas Europos Sąjungos susitarimas, kuriame būtų apibrėžtos šios ir kitos teisės socialinės apsaugos srityje.

6.1.5

Trečiosios šalies C piliečiai vykdo profesinę veiklą Europos Sąjungos šalyse A ir B. Šalies A socialinės apsaugos teisės aktuose įtvirtintas tokių pat sąlygų socialinės apsaugos srityje principas, o šalyje B šio principo nesilaikoma. Pirmuoju atveju trečiosios šalies pilietis mokėtų įmokas, o antruoju – ne. Tai būtų ekonominiu požiūriu naudinga šaliai B ir nukentėtų Europos Sąjungos, kaip lygybės ir nediskriminavimo erdvės, įvaizdis. Europos Sąjungos susitarimas leistų išspręsti ir šią problemą.

6.2

Abipusiškumas. Trečiosios šalies B pilietis dirba Europos Sąjungos šalyje A, kurioje vadovaujantis nacionaliniais socialinės apsaugos teisės aktais arba Europos Sąjungos teise jo atžvilgiu laikomasi tokių pat sąlygų principo. Europos Sąjungos šalies A darbuotojas vykdo profesinę veiklą trečiojoje šalyje B, kurioje nenumatytas tokių pat sąlygų principas. Tai, kad tokių pat sąlygų principas nei nacionaliniuose, nei Europos Sąjungos teisės aktuose nėra susietas su abipusiškumo prievole, lemia akivaizdžią nelygybę. Europos Sąjungos sudarytu susitarimu dėl socialinės apsaugos šią problemą būtų galima išspręsti numatant šalių abipusiškumo prievolę.

6.3

Sprendimo Gottardo byloje poveikis. Europos Sąjungos šalies A pilietis dirbo Europos Sąjungos šalyje B ir trečiojoje šalyje C. Šalys B ir C yra pasirašiusios dvišalį socialinės apsaugos susitarimą, kuris galioja tik jį pasirašiusių valstybių piliečiams. Tuo tarpu šalys A ir C dvišalio susitarimo nėra sudariusios. Darbuotojas tvirtina, dar išdirbo 8 metus šalyje B ir 10 metų šalyje C. Šalyje B norint įgyti teisę į senatvės pensiją įmokas reikia mokėti 15 metų. Vadovaudamasi sprendimu Gottardo byloje, Europos Sąjungos šalis B turėtų įskaičiuoti šalyje C darbuotojo sukauptus draudimo laikotarpius. Tam jai būtina bendradarbiauti su šalimi C, kuri jai oficialiai praneštų apie sukauptus laikotarpius. Turint omenyje tai, kad šaliai C sprendimas Gottardo byloje negalioja, ji gali atsisakyti tai padaryti. Kitaip tariant, šio sprendimo įgyvendinimas priklauso nuo šalies C geros valios. Norint šią problemą išspręsti, Europos Sąjungai būtinas trečiųjų šalių bendradarbiavimas įgyvendinant minėtą teismo sprendimą. Komisijai taip pat reikėtų patikėti vykdyti stebėsenos ir koordinavimo veiklą, kad dvišaliai susitarimai, dėl kurių sudarymo ar pakeitimo deramasi, galiotų visiems Europos Sąjungos piliečiams.

2012 m. lapkričio 14 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Staffan NILSSON


(1)  Skirtingose Sąjungos šalyse dirba daugiau nei 20 mln. trečiųjų šalių piliečių.

(2)  2004 m. balandžio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004 4 30, p. 1).

(3)  Konvencija dėl tarptautinės teisų į socialinę apsaugą išsaugojimo sistemos sukūrimo. Ženeva, 68-oji TDO Generalinės konferencijos sesija (1982 m. birželio 21 d.).

(4)  Rekomendacija dėl tarptautinės teisų į socialinę apsaugą išsaugojimo sistemos sukūrimo. Ženeva, 69-oji TDO Generalinės konferencijos sesija (1983 m. birželio 20 d.).

(5)  1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, 1971 7 5, p. 2. Specialiojo leidimo 5 skyrius, 1 tomas, p. 98–146).

(6)  2007 m. lapkričio 10 d. daugiašalis Iberijos ir Amerikos šalių socialinės apsaugos susitarimas.

(7)  2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1231/2010, kuriuo išplečiamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 taikymas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tie reglamentai dar netaikomi tik dėl jų pilietybės (OL L 344, 2010 12 29, p. 1).

(8)  Visų pirma 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/98/EB dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių (OL L 343, 2011 12 23, p. 1).