52011DC0427




TURINYS

1. Įvadas 3

1.1. Technologijų plėtros siūlomos galimybės 3

1.2. Žaliosios knygos tikslas ir taikymo sritis 4

2. Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų bendroji skaitmeninė rinka 5

2.1. Audiovizualinių kūrinių platinimo internetu teisių suteikimo tvarka 8

2.2. Audiovizualinių kūrinių retransliavimo internetu teisių suteikimo tvarka 8

2.3. Teisių teikti tarpvalstybines užsakomąsias vaizdo programų paslaugas suteikimo tvarka 9

2.4. Filmų kūrimas ir platinimas Europoje 11

3. Politiniai sprendimai 12

3.1. Klausimai 13

4. Teisių turėtojų atlygis už audiovizualinių kūrinių panaudojimą internetu 15

4.1. Autorių atlygis už kūrinių naudojimą internetu 16

4.2. Atlikėjų atlygis už kūrinių naudojimą internetu 16

4.3. Klausimai 17

5. Specialūs panaudojimo būdai ir naudos gavėjai 17

5.1. Kino paveldo institucijos 17

5.2. Klausimai 18

5.3. Audiovizualinių kūrinių prieinamumas internetu Europos Sąjungoje 18

5.4. Klausimai 18

6. Tolesni veiksmai 19

Įvadas

Technologijų plėtros teikiamos galimybės

Ši žalioji knyga pateikiama atsižvelgiant į strategiją „Europa 2020“, kuria siekiama paskatinti pažangų, tvarų ir integracinį Europos augimą, taip pat į Europos skaitmeninę darbotvarkę[1] ir Komisijos komunikatą dėl intelektinių nuosavybės teisių bendrosios rinkos (toliau – INT strategija)[2]. Kaip nurodyta INT strategijoje, nors internetas yra erdvė be sienų, ES interneto rinkos vis dar suskaidytos, o bendroji rinka vis dar nesukurta. Šia žaliąja knyga siekiama prisidėti prie bendrosios skaitmeninės rinkos plėtros, pradedant diskusiją dėl audiovizualinių kūrinių platinimo internetu galimybių ir problemų.

Europos kultūros sektoriai, įskaitant audiovizualinį sektorių, labai prisideda prie ES ekonomikos plėtros. Juose sukuriama apie 3 procentai ES BVP, jo rinkos vertė – 500 mlrd. EUR per metus ir juose dirba 6 milijonai darbuotojų[3]. ES užima antrą vietą pagal pasaulinę TV žiūrėjimo statistiką, čia sukuriama daugiau filmų nei bet kuriame kitame pasaulio regione ir čia siūloma daugiau kaip 500 internetu teikiamų užsakomųjų vaizdo programų paslaugų. Šio sektoriaus indėlis į Europos kultūros įvairovę taip pat labai svarus ir atskleidžia jos ypatingą kūrybinį potencialą.

Tradiciniai audiovizualinio turinio platinimo tinklai yra nacionaliniai – transliavimo ir kabelių tinklai skiriami visų pirma žiūrovams šalies viduje arba tam tikrose kalbinėse zonose. Audiovizualinis turinys, ypač filmai, dažnai laikomi ir kultūros, ir ekonominiu produktu, neatsiejamu nuo nacionalinio konteksto ir kultūrinių ypatumų. Tai pripažįstama kuriant Europos audiovizualinę politiką; taip pat suvokiama, kad ypač svarbu išsaugoti kultūros įvairovę bendrojoje rinkoje.

Tačiau kartu skaitmeninės technologijos ir internetas labai sparčiai keičia turinio kūrimo, pardavimo ir platinimo vartotojams būdus. Jungiant technologijas tas pats turinys gali būti platinamas įvairiais tinklais, t. y. transliuojant įprastai (antžeminio, kabelinio ar palydovinio ryšio priemonėmis) arba internetu per vieną iš šių priemonių: televizorių, asmeninį kompiuterį, žaidimų konsolę, mobilųjį prietaisą. Rinkoje vis dažniau sujungiami tinklai ir priemonės, pavyzdžiui, televizija ir internetas tiekiami kabeliu, taip pat jau gaminami su internetu sujungti televizoriai. Tikėtina, kad šias tendencijas sustiprins naujos galimybės panaudoti žiniatinklio paslaugas, įskaitant nuotolinių išteklių paslaugas. Vartotojai vis dažniau tikisi, kad galės žiūrėti bet ką, bet kur, bet kada ir bet kaip. Dėl tokių pokyčių didėja spaudimas audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų tradiciniais platinimo tinklais teikėjams ir tradicinių filmų kūrėjams, nes vaidybiniai filmai taip pat gali būti pasiekiami vartotojams įvairesniais būdais nei anksčiau. Tradicinės vertės grandinės kinta, verslo modeliai plėtojami siekiant patenkinti vartotojų lūkesčius, įskaitant pastangas užtikrinti, kad paslaugos taptų prieinamos tarpvalstybiniu mastu.

Internetas suteikia geresnę galimybę atskleisti kūrybinį audiovizualinio sektoriaus potencialą ir pasiekti daugiau vartotojų Europoje ir už jos ribų. Bendrosios rinkos plėtra yra prasminga atsižvelgiant ir į kultūros, ir į kūrybos perspektyvas – nacionalinės rinkos nepakankamai didelės nišinei gamybai, o sujungimas turėtų leisti padidinti komercinį visos rinkos gyvybingumą. Be to, viena valstybe neapsiribojantys patrauklūs naujų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų pasiūlymai turėtų padėti padidinti teisių turėtojų pajamas, o kartu su tinkamomis priemonėmis, skirtomis pažeidimų problemai spręsti (įskaitant vykdymo užtikrinimą ir tarpininkų bendradarbiavimą), galėtų padėti kovoti su audiovizualiniame sektoriuje labai paplitusiu piratavimu. Be to, tai paskatintų didesnio greičio ir tinklo pajėgumo paklausą, o tai suteiktų galimybių investuoti į verslą, siekiant didinti tinklų spartą.

Žaliosios knygos tikslas ir taikymo sritis

Šioje knygoje aptariamas technologijų plėtros poveikis audiovizualinių ir kinematografinių kūrinių platinimui ir prieinamumui. Ja siekiama pradėti diskusiją dėl politikos sprendimų pasirinkimo, norint sukurti sistemą, kuri Europos pramonei ir vartotojams suteiktų galimybių gauti naudos iš bendrosios skaitmeninės rinkos užtikrinamos masto ekonomijos. Knyga pagrįsta nuostata, kad reikia išsamiai ištirti, kokios kliūtys ir kokiu mastu trukdo kurti bendrąją skaitmeninę rinką.

Audiovizualinio turinio srityje nurodytos kelios interneto rinkos suskaidymo priežastys, įskaitant technologijų kliūtis, sudėtingas autorių teisių licencijavimo taisykles, teisės aktų ir sutarčių nuostatas dėl kūrinio pradinio demonstravimo laikotarpių, nepakankamo teisinio tikrumo paslaugų teikėjams, atsiskaitymo metodų, vartotojų pasitikėjimo ir nusistovėjusių kultūrinių ir kalbinių skirtumų.

Bendrosios rinkos akte[4] pabrėžta, kad interneto amžiuje reikia užtikrinti, kad kolektyvinis valdymas būtų plėtojamas kuriant Europos modelius, kuriuos naudojant būtų lengviau išduoti kelioms teritorijoms skirtas licencijas. Be to, kaip nurodyta Europos skaitmeninėje darbotvarkėje, Komisija iki 2012 m. praneš apie poreikį imtis papildomų priemonių, neapsiribojančių kolektyviniu teisių valdymu, kad ES piliečiai, interneto turinio paslaugų teikėjai ir teisių turėtojai galėtų visapusiškai pasinaudoti skaitmenine vidaus rinka, įskaitant tarpvalstybinių ir europinių licencijų diegimo skatinimo priemones[5].

Šios žaliosios knygos pirmoji dalis (2 ir 3 skirsniai) skirta teisių suteikimo tvarkai, norint teikti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas internetu. Reikia įvertinti problemas šioje srityje ir jų pobūdį. Taip pat reikalinga tolesnė galimų sprendimų analizė ES lygmeniu, įskaitant tai, ar būtina modernizuoti teisinę ir reguliavimo sistemą (ir jei taip, tai kiek), kad verslo subjektai Europoje būtų skatinami kurti naujus verslo modelius ir siūlyti turinį vartotojams visoje Europoje.

Antrojoje dalyje (4 skirsnyje) aptariamas audiovizualinių teisių turėtojų atlygis už jų kūrinių naudojimą internete ir klausiama, ar nereikėtų imtis papildomų priemonių ES lygmeniu, kad autoriams ir atlikėjams būtų sumokamas tinkamas atlygis už jų kūrinių naudojimą internete.

Trečioji dalis (5 skirsnis) skirta nagrinėti tam tikrų audiovizualinių kūrinių specialius panaudojimo būdus ir nustatyti, kurie asmenys gauna naudos iš šių išimčių. Joje klausiama, ar reikia keisti teisės aktus, kad padidėtų teisinis aiškumas kino paveldo institucijoms, taip pat užduodami klausimai, susiję su kultūrinės medžiagos pasiekiamumu neįgaliesiems.

Kiekvieno skirsnio pabaigoje pateikiamas klausimų sąrašas, kuris nėra baigtinis ir kuriuo suinteresuotieji asmenys gali naudotis kaip gairėmis.

AUDIOVIZUALINėS žINIASKLAIDOS PASLAUGų BENDROJI SKAITMENINė RINKA[6]

EUROPOS TELEVIZIJOS RINKA YRA ANTROJI PAGAL DYDį REGIONINė RINKA PASAULYJE PO JAV. 2006–2010 m. ji išaugo 12 proc., ir daugiau kaip pusė augimo užfiksuota 2009–2010 m., metinė apyvarta 2010 m. pasiekė 84,4 mlrd. EUR. Europos rinkos dalis pasaulinėje rinkoje 2010 m. sudarė 29 proc.[7]

Televizijos programų transliavimo būdai darosi vis įvairesni. 2009 m. palydovinėms transliacijoms teko 31 proc. ES televizijos rinkos, transliacijoms kabeliu – 30 proc., antžeminei skaitmeninei televizijai – 25 proc., o interneto protokolo televizijai (IPTV)[8] – 5 proc.[9] Vakarų Europa yra didžiausia IPTV rinka (2010 m. – 40 proc. viso pasaulio prenumeratorių). Prancūzija užima pirmą vietą pasaulyje pagal IPTV rinkos dalį (23 proc.), po jos eina Kinija ir JAV (po 16 proc.)[10]. ES televiziją žiūri daugiau gyventojų nei vidutiniškai pasaulyje, ir šis skaičius 2009–2010 m. taip pat išaugo daugiausia pasaulyje[11].

Dėl technologijų plėtros daugėja galimybių, todėl kinta visa audiovizualinių vertės grandinė. Atsiradus turinio pateikimui alternatyviais būdais (angl. over the top video )[12], IPTV ir internetinei televizijai[13], vaizdine interneto erdve dalysis ne tik televizijos kanalai, kabeliniai tinklai ir plačiajuosčių tinklų operatoriai, bet ir nauji paslaugų teikėjai[14]. Padėtis taip pat kinta dėl greitai besiplečiančių socialinių tinklų ir socialinių žiniasklaidos tinklalapių, kurie susiję galutinių vartotojų kuriamu ir skelbiamu interneto turiniu (vartotojų kuriamu turiniu), veiklos, taip pat dėl paslaugų, susijusių su nuotolinių išteklių technologijomis, teikimo[15].

Tarptautinių užsakomųjų vaizdo programų (UVP) paslaugos – tai mažmeninė prekyba internetu ir nuoma, kai renkantis iš audiovizualinių kūrinių katalogo, kuriame pateikiami daugiausia vaidybiniai filmai, taip pat audiovizualinė grožinė medžiaga, dokumentika, edukacinės programos, animacija ir t. t. Europoje besiformuojanti UVP paslaugų rinka yra dinamiška, įvairi ir sparčiai auga, tačiau vis dar atsilieka nuo JAV. Iš viso Europoje 2008 m. pagal skirtingus verslo modelius buvo teikiama daugiau kaip 500 užsakomųjų audiovizualinių paslaugų[16], ir UVP apyvarta siekė 544 mln. EUR. Tikimasi, kad UVP apyvarta Europoje labai išaugs per ateinančius kelis metus – joms teks daug didesnė audiovizualinių rinkų dalis[17]. Sukurta patikima tarpvalstybinių transliacijų ir transliacijų priėmimo ES sistema. Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva įtvirtintas televizijos programų ES transliavimo ir priėmimo laisvės principas. Palydovinio transliavimo ir kabelinio perdavimo direktyva[18] ši sistema papildyta siekiant palengvinti autorių ir susijusių teisių suteikimą, susijusį su tarpvalstybinio palydovinio transliavimo ir kabelinio perdavimo paslaugomis. Šiuo metu nėra priimta konkrečiai autorių ir gretutinių teisių suteikimui skirtų teisinių priemonių, susijusių su tarpvalstybiniu audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu internetu.

Būtina turėti omeny, kad visuose privačių šalių susitarimuose turi būti laikomasi konkurencijos teisės.

Kaip nurodyta įvade, dauguma audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų yra susijusios su viena valstybe arba konkrečia kalbine zona[19]. Pastaruoju metu neatsirado transliavimo paslaugų, kurios būtų teikiamos keliose teritorijose, o transliuotojai dažnai nenori europinių teisių, nes vartotojų poreikiai užsienyje ir pajamos iš reklamos šiuo metu nesuteikia galimybės padengti papildomų išlaidų, susijusių su paslaugų teikimu ir turinio licencijavimu[20]. Iki šiol plėsti veiklą užsienyje dažniausiai galėjo teminių paslaugų, susijusių su kinu, vaikų programomis, sportu, kelionėmis ir t. t., teikėjai, turintys gerai atpažįstamus prekės ženklus.

Nemažai operacijų atlikimo užsakomąsias paslaugas teikiančių platformų veikia keliose teritorijose[21]. Jomis vis dar mėginama vartotojus pasiekti jų pačių kalba ir kurti turinį atsižvelgiant į vietos ypatumus, kaip antai kalba, filmų klasifikavimas, dubliavimo ir subtitravimo reikalavimai, reklama, atostogų laikotarpiai ir bendri vartotojų pomėgiai. Tai pagrįsta didesne ar mažesne gamintojų ir platintojų patirtimi – jie nurodė, kad, nors jie gauna turinio licencijas daugelyje teritorijų (kai tai yra tikslinga verslo požiūriu), vis dėlto reikalingos tikslinės ir vietos investicijos į platinimą ir rinkodarą, kad filmus reklamuoti ir parduoti būtų galima kiekvienoje valstybėje [22].

Keliose teritorijose teikiamos paslaugos iš pradžių dažnai pradedamos teikti didelių pajamų ir išplėtotų technologijų rinkose. Todėl mažesnės ir mažesnių pajamų valstybių narių rinkos gali atsilikti, o naujoviškos audiovizualinės paslaugos jose gali būti mažiau prieinamos. Be to, Europos piliečiams sunku paaiškinti, kodėl aukštos kokybės turinys prieinamas tik kai kurių valstybių narių vartotojams, nes jie tikisi turėti galimybę pasirinkti įvairią turinį, kad ir kurioje valstybėje narėje gyventų[23].

Teritorinės licencijavimo praktikos problema neseniai kilo Anglijos aukščiausios futbolo lygios byloje[24]. Ši byla susijusi su teritoriniu apribojimu, nustatant sąlyginį technologijų prieinamumą sporto transliacijoms, kurios perduodamos palydovais įvairiose valstybėse narėse. Šiuo metu laukiama Teismo sprendimo[25]. Ankstesniuose sprendimuose Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nustatęs, kad paslaugų teikimo laisvė nedraudžia taikyti geografinių apribojimų transliavimo licencijoms[26].

Audiovizualinių kūrinių platinimo internetu teisių suteikimo tvarka

Dar visai neseniai transliavimo veikla apsiribodavo daugiausia linijiniu transliavimu (bevieliu ryšiu, palydovais ar kabeliais); transliuotojams, norintiems perduoti ar transliuoti audiovizualinius kūrinius visuomenei, reikėjo tik pasirūpinti autorių, atlikėjų, gamintojų viešosiomis teisėmis, kad galėtų naudotis jų kūriniais. Tačiau transliuotojai dabar dažniau suteikia galimybę užsisakyti bent dalį savo programų po pirminio transliavimo (vėliau rodomos televizijos programos, galimybė parsisiųsti). Didžioji dalis televizijos kanalų Europoje suteikia galimybę televizijos programas[27] – naujienas, žurnalus, serialus ir vaidybinius filmus – žiūrėti vėliau. Norėdami teikti tokias užsakomąsias paslaugas internetu, transliuotojai turi gauti kitas teises nei tas, kurių reikia pirminiam transliavimui, t. y. teisę atkurti ir teisę suteikti galimybę naudotis[28].

Kai transliuotojai teikia paslaugas internetu ne pirminio transliavimo teritorijoje, jiems reikia gauti teises kiekvienai papildomai teritorijai. Paprastai kūrėjai (autoriai, atlikėjai) perduoda ekonomines teises į audiovizualinį kūrinį prodiuseriui už išankstinį mokestį pagal įstatymą ar sutartį[29]. Tai leidžia prodiuseriui nustatyti atskirą licenciją daugumai audiovizualinio kūrinio panaudojimo formų, įskaitant užsakomąją. Tačiau norėdami gauti teisę kūrinius ir kitą medžiagą, įtrauktą į audiovizualinį kūrinį (ypač susijusią su fonine muzika), panaudoti internetu daugelyje teritorijų, tam tikrais atvejais kai kurie teisių turėtojai turi dėti daug administracinių pastangų ir skirti daug lėšų.

Audiovizualinių kūrinių retransliavimo internetu teisių suteikimo tvarka

Transliuojamų programų retransliavimas, paprastai suvokiamas kaip kito verslo subjekto, pavyzdžiui, kabelių operatoriaus, vykdomą perdavimą transliavimo metu, reguliuojamas atskiromis autorių teisės akto nuostatomis; be to, tam reikia teisės turėtojų leidimų.

Palydovinio transliavimo ir kabelinio perdavimo direktyva nustatoma dvejopa teisių įgijimo procedūra, norint kabeliu tuo pačiu metu perduoti programas iš kitų valstybių narių. Antra vertus, transliuotojai gali nustatyti savo teisių, taip pat teisių, kurias kabelių operatoriai jiems perduoda pagal sutartį arba individualiai, licenciją[30]. Tačiau direktyvoje reikalaujama, kad visas kitas teises, kurių reikia konkrečios programos retransliavimui kabeliu, gali administruoti tik kolektyvinio teisių administravimo organizacijos. Laikoma, kad tai reikalinga tuo pat metu retransliuojant kabeliu, nes kitaip kabelių operatoriams būtų labai sunku užtikrinti, kad jie laiku gavo visas transliuotojų jiems perduodamų programų teises, ir taip apsisaugoti, kad programoje nebūtų tuščių tarpų[31]. Direktyvos nuostatos taikomos tik viešam priėmimui skirtų televizijos ar radijo programų pradiniam perdavimui iš kitos valstybės narės vienalaikiam, nepakeistam ir nesutrumpintam retransliavimui viešam priėmimui kabeline ar mikrobange sistema[32].

Naujos skaitmeninės platformos suteikia galimybių tuo pat metu retransliuoti programas skirtingais tinklais. Skaitmeninių abonentų linijų[33], IPTV, mobiliųjų tinklų ir kitų skaitmeninių platformų, kaip antai skaitmeninė antžeminė televizija[34], operatoriai taip pat teikia transliacijų retransliavimo paslaugas. Retransliacija internetu paprastai vadinama transliacija vienu metu (angl. simulcasting ). Kyla klausimas, ar Palydovinio transliavimo ir kabelinio perdavimo direktyvą, kurios nuostatos susijusios su konkrečiomis technologijomis, reikia peržiūrėti, kad būtų sukurta tarpvalstybinio audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų retransliavimo sistema, kuri būtų technologiškai neutrali pateikimo platformos atžvilgiu. Galima teigti, kad tai jau iš dalies taikoma, nes plačiajuosčio ryšio operatoriai jau teikia analogiškas paslaugas – vienalaikis, nepakeistas ir nesutrumpintas retransliavimas įtraukiamas į kabelinio retransliavimo sutartis visame pasaulyje. Tai netaikoma užsakomosioms paslaugoms ir žiniatinklio medžiagos transliavimo paslaugoms (paprastai tai įvardijama kaip transliavimas žiniatinkliu, angl. webcasting ).

Taip pat buvo teigiama, kad, siekiant gauti teisę į retransliaciją kabeliu pagal Palydovinio transliavimo ir kabelinio perdavimo direktyvoje nustatytas dabartines taisykles, gali tekti sudaryti keletą sandorių su skirtingomis teisių atstovų organizacijomis ir kad gali trūkti teisinio tikrumo ir aiškumo, kas turi teises licencijuoti tokias teises. Šiuo atžvilgiu taip pat kilo diskusija, ar reikia taikyti privalomą kolektyvinį licencijavimą retransliacijai kabeliu ar vis dėlto teisių turėtojams suteikti laisvę licencijas nustatyti patiems.

Teisių teikti tarpvalstybines užsakomąsias vaizdo programų paslaugas suteikimo tvarka

Audiovizualinės rinkos visame pasaulyje pagrįstos išimtiniais išleidimo susitarimais, kuriuose didžiausia reikšmė kuriant filmo prekinę tapatybę teikiama pirmiesiems seansams kiekvienos platinimo šalies kino teatruose. Prodiuseriai ir platintojai stengiasi gauti didžiausias pajamas, pasirinkdami filmo platinimo platformas (platformos panaudojimo laikotarpiai“) [35]. Tokie laikotarpiai ar chronologija skirtingose valstybėse narėse yra skirtinga, bet, pavyzdžiui, dažniausiai vaidybinis filmas pirmą kartą parodomas kine, po to patenka į videotekas, išleidžiamas DVD, Blu-Ray formatu, rodomas užsakomosiose ar iš anksto apmokamose televizijos programose ir galiausiai – nemokamai transliuojamoje televizijoje. Daugumoje valstybių narių teisių turėtojai ir platintojai sudaro sutartį dėl kiekvieno pradinio demonstravimo chronologijos ir laikotarpio. Tačiau dviejose valstybėse narėse kūrinių rodymo laikotarpiams taikomos nacionalinės reguliavimo priemonės[36], o kai kuriose kitose subsidijos filmams skiriamos atsižvelgiant į suderintus kūrinių rodymo kino teatruose laikotarpius[37].

Teisės į filmo panaudojimą ateityje (per būsimus laikotarpius) parduodamos atsižvelgiant į pirmąjį demonstravimą kino teatruose, nes tai laikoma svarbiausiu veiksniu nustatant bendrą bet kokio filmo uždirbamą pelną. Norėdami įtraukti užsakomąsias televizijos programas, filmų prodiuseriai ir platintojai pradėjo keisti nusistovėjusius pradinio demonstravimo laikotarpius, pavyzdžiui, filmą leidžia rodyti tarpvalstybinėse užsakomose televizijos programose tuo pat metu, kai jis pasirodo kine arba DVD[38]. Šį pokytį iš dalies lėmė tai, kad geriausias pardavimo momentas gali būti praleistas, jei laikotarpis nuo pirmojo kūrinio parodymo iki jo vėlesnio panaudojimo yra pernelyg ilgas. Tačiau taikant dabartinę pasirenkamų platinimo ir teritorinio rodymo platformų sistemą kyla ir problemų su iššūkiais, nes vartotojai, nepaisant jų gyvenamosios vietos, vis labiau domisi galimybe naudotis audiovizualiniais ir kinematografiniais kūriniais beveik iš karto po pirmojo rodymo. Daugėja atvejų, kai piratinės filmo kopijos pasirodo internete iki jo pirmojo parodymo kine ar televizijoje, o tai verčia mažinti pradinio demonstravimo laikotarpius[39].

Europos filmų prodiuseriai mano, kad Europos filmus kino teatruose parodyti ypač svarbu, atsižvelgiant į tai, kad jų reklamos biudžetai gana nedideli[40]. Atrodo, kad bet koks sprendimas, dėl kurio prodiuseriai ir platintojai prarastų galimybę kompensuoti investicijas pagal sutartinį platinimą ir pardavimo sutartis, galėtų gerokai sumažinti norą investuoti į filmų gamybą.

Kaip paaiškinta pirmiau, autoriai ir atlikėjai pagal įstatymą arba sutartį prodiuseriams perduoda ekonomines teises į audiovizualinius kūrinius (įskaitant teisę padaryti juos viešai prieinamus). Tai suteikia prodiuseriams galimybę tiesiogiai licencijuoti daugumą teisių, kurių reikia norint teikti UVP paslaugas. Tačiau teisių suteikimo tvarka kai kuriems UVP paslaugų teikėjams vis dėlto gali būti sudėtinga ir brangi. Visų pirma, pagal išankstinio finansavimo susitarimus prodiuseriams gali tekti dalytis naudojimosi teisėmis skirtingose teritorijose, kai skirtingi platinimo partneriai paskiriami atsakingais už pardavimą ir platinimą kiekvienoje teritorijoje. Antra, kartais problemų kyla dėl to, kad esama neaiškumo taikant atitinkamas teises, kurias reikia gauti norint panaudoti audiovizualinius kūrinius ir kitą medžiagą.

Filmų kūrimas ir platinimas Europoje

ES tapo viena didžiausių filmų kūrėjų pasaulyje: 2009 m. sukurti 1 168 vaidybiniai filmai (palyginti su 677 JAV sukurtais filmais)[41]. Europos filmai sudaro 25 proc. kino teatrų repertuarų ES, o JAV filmams tenka 68 proc. rinkos dalis [42]. 2009 m. JAV sukurti filmai užėmė 93 proc. Jungtinių Valstijų rinkos, ES sukurtiems filmams teko 7 proc. rinkos. Viešų duomenų apie interneto rinkos dalis nėra.

Iš šių duomenų matyti, kad Europos kinematografijos pramonei būdingi išskirtiniai struktūriniai aspektai, kaip antai kalbiniai ir kultūriniai ypatumai, palankumas nacionalinėms rinkoms ir finansinių išteklių ribotumas. Europos audiovizualinis sektorius labai susiskaidęs, sudarytas iš daugelio mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ)[43]. Išvystyti tokią kino studijų sistemą, kokia yra Holivude, Europoje neturi galimybių. Palyginti su kitomis šalimis, trūksta investicijų[44], o vidutinis filmo biudžetas sudaro nedidelę dalį tų lėšų, kurias gali skirti didelės kino studijos[45]. Europos filmai dažnai būna sėkmingai rodomi ten, kur jie sukurti, tačiau, kaip matyti iš pirmiau pateiktos statistikos, mažai platinami ir lankomi už jų sukūrimo teritorijos ribų.

Atsižvelgiant į struktūrinius Europos kino pramonės aspektus, šio sektoriaus plėtra nepalikta tik rinkos savireguliacijai. Pliuralizmas, kultūrų bei kalbų įvairovė ir nepilnamečių apsauga yra vieni iš bendrųjų ES teisės aktais, visų pirma Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva, užtikrinamų tikslų. Atitinkamai Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva ir programa MEDIA[46] skatinama kurti ir platinti Europos kūrinius, siūlant ir linijines, ir nelinijines paslaugas. Programa MEDIA siekiama padidinti Europos audiovizualinių kūrinių apyvartą ir žiūrimumą ES ir už jos ribų. Šiuo metu persvarstomu Komunikatu dėl valstybės pagalbos kino sektoriui[47] užtikrinama tinkama sistema, kuri valstybėms narėms suteikia galimybę teikti finansinę paramą filmų platinimui ir kūrimui, kartu išsaugant vienodas veiklos sąlygas vidaus rinkoje.

Europos Komisija pripažįsta, kad nacionalinės finansavimo sistemos yra labai svarbios, kad būtų išsaugotos investicijos į vietos produkciją ir glaudūs įvairių platformų ryšiai, kadangi tradiciniai transliuotojai yra pagrindiniai audiovizualinių ir kinematografinių kūrinių užsakovai ir platintojai[48]. Tam tikrais atvejais jie ir teisiškai įpareigojami tam tikrą apyvartos pajamų dalį investuoti į vietos produkciją.

Programa MEDIA, parengta siekiant įveikti Europos kultūros rinkų susiskaidymą, nustatyta sėkminga paramos sistema, skirta ir Europos filmų sklaidai įvairiose teritorijose padidinti, ir besiformuojančioms UVP platformoms paremti. Iš 2010 m. remtų 16 projektų tik 4 yra nacionalinio masto[49]. Kiti 12 projektų rodomi tarptautiniu mastu ir nebūtinai tik Europos Sąjungoje[50].

POLITINIAI SPRENDIMAI

EUROPOS KOMISIJA įSIPAREIGOJO PALENGVINTI INTERNETU TEIKIAMų PASLAUGų PRIEINAMUMą VARTOTOJAMS IR TUO TIKSLU SUKūRė įVAIRIOSE TERITORIJOSE IR VISOJE EUROPOJE TEIKIAMų PASLAUGų AUTORIų TEISIų LICENCIJAVIMO INTERNETU EUROPOS SISTEMą [51]. Kaip paskelbta INT strategijoje, Komisijos 2012 m. pradžioje pateiks teisės akto pasiūlymą pagerinti kolektyvinio autorių teisių valdymo sistemą, tuo tikslu, be kita ko, didinant kolektyvinio teisių administravimo organizacijų skaidrumą ir gerinant jų valdymą, ir taip užtikrinti, kad kolektyvinis valdymas būtų plėtojamas ir atitiktų licencijavimo skirtingose teritorijose poreikius. Kai audiovizualinius kūrinius licencijuoti tiesiogiai gali vienas asmuo (prodiuseris), kolektyvinį teisių licencijavimą skatinanti sistema gali būti ypač svarbi tam tikrais aspektais, kaip antai teisių, susijusių su audiovizualiniame kūrinyje naudojama muzika, suteikimas.

Siūlomi ir kitokie sprendimai. Vienas iš jų – kilmės šalies principą, kuris taikomas palydoviniam transliavimui (kaip numatyta Palydovinio transliavimo ir kabelinio perdavimo direktyvoje), taikyti ir programų rodymui internetu, ypač teikiant užsakomąsias paslaugas, kurios papildo transliavimą (pvz., vėliau rodomos televizijos programos). Pagal tokį scenarijų turėtų būti taikoma tos valstybės, iš kurios transliuojama internetu, teisė, nors šalys taip pat gali užtikrinti, kad mokant licencijos mokestį būtų atsižvelgiama į visus perdavimo aspektus, įskaitant esamus ir potencialius žiūrovus, ir kalbas[52]. Be to, taikant kilmės šalies principą nebūtų pažeista šalių sutarties laisvė, t. y. nustatant licencijos sąlygas teisių turėtojai ir komerciniai naudotojai galėtų sutartyje nustatyti teritorinę licencijos apimtį[53].

Kyla klausimas, kaip kilmės šalį nustatyti, kai medžiaga perduodama internetu[54]. Tai ypač sunku padaryti transnacionalinių užsakomųjų paslaugų atveju, kai kilmės šalies principo taikymas gali tapti priežastimi kreiptis į reguliacinį arbitražą dėl pasirinktos paslaugos teikėjo įsisteigimo vietos. Audiovizualiniuose kūriniuose vartojama tam tikra kalba ir dauguma audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų skirtos daugiausia nacionaliniams žiūrovams, arba, plačiausia prasme, bendros kalbos grupėms. Reikia tiksliai įvertinti problemą ir kilmės šalies principo išplėtimo pridėtinę vertę. Reikia nagrinėti ir kitus klausimus, susijusius su teisių turėtojų apsaugos lygmeniu ir tolesnio derinimo poreikiu. Taip pat reikia nagrinėti priežastis, kodėl praėjus daugiau kaip penkiolikai metų nuo atitinkamos direktyvos įsigaliojimo toks požiūris nepaskatino susiformuoti Europos lygmens palydovinio transliavimo paslaugų rinkos[55].

Komisija IPR strategijoje įsipareigojo išnagrinėti galimybę imtis daug platesnio užmojo sprendimų – kurti išsamų Europos autorių teisių kodeksą. Toks bendras Europos autorių teisių kodeksas turėtų būti pagrįstas egzistuojančių ES autorių teisių direktyvų kodifikavimu, įvertinant, ar vertėtų neapsiriboti dabartiniu derinimu.

Be to, tai galėtų suteikti galimybę išnagrinėti, ar nereikėtų atnaujinti autorių teisių išimčių ir apribojimų pagal Informacinės visuomenės direktyvą[56]. Kartu su galimybe priimti tokį kodeksą reikėtų išnagrinėti, ar tikslinga jį kuriant nustatyti bendrą autorių teisių nuosavybės teisę, kaip apibrėžta Sutarties dėl ES veikimo 118 straipsnyje[57]. Tokia nuosavybės teisė būtų neprivaloma ir egzistuotų greta nacionalinių nuosavybės teisių. Būsimieji audiovizualinių kūrinių autoriai arba prodiuseriai turėtų galimybę registruoti savo darbus ir pasiekti, kad būtų nustatyta viena nuosavybės teisė, kuri galiotų visoje ES. Reikia išnagrinėti tokios nuosavybės teisės nustatymo tikslingumą, realų poreikį ir įvertinti privalumus, taip pat padarinius, kurių turėtų tokios teisės taikymas kartu su egzistuojančia teritorine apsauga.

Be to, šioje ir kitose srityse kilo klausimų dėl informacijos apie teisių nuosavybę tikslumo. Atrodo, kad verta įvertinti galimybę kurti duomenų valdymo sistemas, susijusias su audiovizualinių kūrinių nuosavybės teisėmis[58]. Be to, atsižvelgiant į būtinybę suteikti ankstesnių kūrinių ir į audiovizualinį kūrinį įtraukiamos medžiagos teises, tikslinga įvertinti, kaip teisių nuosavybės informacija būtų galima dalytis tarp sektorių.

Klausimai

1. Kokios pagrindinės su autorių teisėmis susijusios teisinės ir kt. kliūtys, trukdančios bendrosios skaitmeninės rinkos plėtrai, tarpvalstybiniu lygmeniu platinant audiovizualinius kūrinius? Kurie sistemos reikalavimai turėtų būti pakeisti arba įtvirtinti, siekiant sukurti dinamišką skaitmeninę audiovizualinio turinio bendrąją rinką ir palengvinti licencijavimą daugelyje teritorijų? Kokie turėtų būti pagrindiniai prioritetai?

2. Kokių praktinių problemų kyla audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjams norint gauti teises į audiovizualinį kūrinį: a) vienoje teritorijoje; ir b) daugelyje teritorijų? Kokioms teisėms tai taikoma? Kokiais tikslais?

3. Ar autorių teisių suteikimo problemas galima išspręsti tobulinant licencijavimo sistemą? Ar ES teritoriniu požiūriu pagrįsta autorių teisių sistema tinkama interneto aplinkai?

4. Kokios technologinės priemonės, pavyzdžiui, individualūs prieigos kodai, galėtų būti numatyti, kad vartotojai bet kur galėtų prisijungti prie savo transliacijų ar kitų paslaugų ir prie savo turinio? Kokį poveikį tai galėtų turėti licencijavimo modeliams?

5. Ar būtų tikslinga praplėsti palydoviniam transliavimui taikomo kilmės šalies principo taikymą audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimui internetu, kokie to trūkumai ir privalumai? Kaip būtų geriausiai nustatyti kilmės šalį, kai medžiaga perduodama internetu?

6. Kokios būtų sąnaudos ir nauda, jei autorių teisių suteikimo tvarka būtų taikoma audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų tarpvalstybiniam perdavimui kabeliu nepaisant naudojamos technologijos? Ar toks praplėtimas turėtų apsiriboti uždaromis terpėmis, tokiomis kaip IPTV, ar turėtų apimti visų formų atviras retransliacijas (transliacijas vienu metu) internetu?

7. Ar reikia specialių priemonių, atsižvelgiant į socialinių tinklų ir socialinės žiniasklaidos tinklalapių, kurie labiausiai susiję su galutinių vartotojų kuriamas ir į internetą įkeliamas turinys (internetiniai dienoraščiai (angl. blogs), tinklalaidės (angl. podcasts), turinio skelbimas internete (angl. posts), interneto duomenų bazės (angl. wikis), įvairaus turinio pateikimas vienoje vietoje (angl. mash-ups), dalijimasis laikmenomis ir vaizdo įrašais), sparčią plėtrą?

8. Kaip tolesnė technologijų plėtra (pvz., nuotolinių išteklių paslaugos) paveiks audiovizualinio turinio platinimą, įskaitant turinio pateikimą įvairiomis priemonėmis ir jo prieinamumą vartotojams, kad ir kur jie būtų?

9. Kaip technologijos galėtų palengvinti teisių suteikimo tvarką? Ar audiovizualinių kūrinių ir teisių nuosavybės duomenų bazių sukūrimas palengvina audiovizualinių kūrinių platinimo internetu tvarką? Ar Europos Sąjunga turėtų vaidinti čia kokį nors vaidmenį ir, jei taip, kokį?

10. Ar dabartiniai filmų finansavimo ir platinimo modeliai, pagrįsti pasirenkamomis platinimo platformomis ir pradinio demonstravimo įvairioms teritorijoms galimybėmis, vis dar aktualūs teikiant audiovizualines paslaugas internetu? Kaip geriausiai paskatinti žiūrėti senesnius filmus, kuriems nebetaikomi išskirtiniai susitarimai dėl platinimo internetu visoje ES?

11. Ar valstybėms narėms reikėtų uždrausti išlaikyti ar nustatyti teisiškai privalomus pradinio demonstravimo laikotarpius, skiriant valstybės finansavimą filmų kūrimui?

12. Kokių priemonių reikėtų imtis, kad Europos kūriniai būtų įtraukti į programų katalogą ir (ar) dažniau rodomi užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjų?

13. Koks jūsų požiūris į galimo autorių teisių suderinimo ES lygmeniu trūkumus ir privalumus, jei būtų priimtas išsamus autorių teisių kodeksas?

14. Ką manote apie neprivalomos bendros ES autorių teisių nuosavybės teisės įvedimą? Kokiomis savybėmis pasižymėtų ta bendra nuosavybės teisė, koks būtų jos santykis su nacionalinėmis teisėmis?

Teisių turėtojų atlygis už audiovizualinių kūrinių naudojimą internete

Europos Komisija mano, kad teisių turėtojams reikia užtikrinti tinkamą atlygį. Be to, plėtojant tarpvalstybines paslaugas bendrojoje skaitmeninėje rinkoje, svarbu užtikrinti, kad teisių nuosavybė ir teisės, susijusios su šiomis tarpvalstybinėmis paslaugomis, būtų skaidrios ir kad naujų paslaugų teikimo pradžios išlaidos būtų numanomos. Palengvinus tarpvalstybinių paslaugų teikimą, kūrėjams bus užtikrintas geresnis atlygis.

Europos Sąjungoje išimtinės ekonominės teisės ir apsaugos laikotarpis derinami aktyviai[59], tačiau autorystės ir pirminės nuosavybės teisės taisyklės Europos Sąjungoje suderintos tik iš dalies. Kaip Komisija nurodė savo ataskaitoje dėl kinematografinių ar audiovizualinių kūrinių Bendrijoje autorystės problemų[60],

„Dėl šio suderinimo visos valstybės narės šiuo metu laiko, kad pagrindinis filmo režisierius yra vienas iš jo autorių. Tačiau Bendrijos teisės aktuose nėra visiškai suderinta kinematografinių ir audiovizualinių kūrinių autorystės sąvoka. Vis dar egzistuoja daug skirtumų, pavyzdžiui, ką iš visų su filmo kūrimu susijusių asmenų (be pagrindinio režisieriaus) dar reikėtų laikyti autoriais.“[61]

Be to, skiriasi teisių perdavimo ir perleidimo, taip pat teisinio paveldėjimo nacionalinės taisyklės. Valstybėse narėse skiriasi ir perduotų teisių apimtis[62]. Manoma, kad dėl ES taikomų principų įvairovės gali kilti licencijavimo Europos Sąjungoje problemų, t. y. licencijavimas gali tapti sudėtingesnis ir užimti daugiau laiko.

Autorių atlygis už kūrinių naudojimą internetu

Dažniausiai autoriai perduoda išimtines ekonomines teises prodiuseriui ir už tai gauna tam tikrą sumą pinigų arba mokestį už indėlį kuriant audiovizualinį kūrinį (už scenarijų, režisūrą ir pan.). Nėra įprasta, kad autoriai gautų atlygį už kiekvieną panaudojimą, pavyzdžiui, kine ar parduodant DVD diskus[63]. Be to, daugelyje valstybių narių neužtikrinama, kad audiovizualinių kūrinių autoriai gautų užmokestį už kiekvieną jų kūrinių panaudojimą internete[64].

Kai kuriose valstybėse narėse (Prancūzija, Belgija ir Bulgarija) kolektyvinio teisių administravimo organizacijos atstovauja audiovizualinių kūrinių autoriams ir pagal sutartį gali savo narių vardu rinkti atlygį už kiekvieną panaudojimą kūrinius transliuojant per televiziją. Kitose valstybėse (Ispanija, Italija, Lenkija) galutinis platintojas, dažniausiai transliuotojas, įstatymu įpareigotas sumokėti atlygį autoriui už kiekvieną panaudojimą. Tačiau prodiuseris bet kuriuo atveju turi ekonomines teises, kurių reikia norint panaudoti kūrinius.

Galima teigti, kad autoriai neturi ekonominės naudos iš jų kūrinių panaudojimo internete, jei už kiekvieną panaudojimą nėra mokamas proporcingas atlygis. Siekiant ištaisyti padėtį, galima privaloma tvarka nustatyti kolektyviai taikomą neatšaukiamą teisę į atlygį už teisės padaryti kūrinius viešai prieinamus administravimą. Kitas būdas būtų skatinti autorių galimybes individualiai ir kolektyviai derėtis dėl atlygio. Tai galėtų būti geriausias būdas gauti daugiausia naudos iš autorių išimtinių teisių, ypač dėl to, kad teisė teisės padaryti kūrinius viešai prieinamus galėtų būti vienas iš vertingiausių būsimųjų derybų aspektų.

Atlikėjų atlygis už kūrinių naudojimą internete

Kaip ir audiovizualinių darbų autorių atveju, daugelyje ES valstybių audiovizualinių atlikėjų išimtinės ekonominės teisės, įskaitant teisę padaryti kūrinius viešai prieinamus interaktyviam panaudojimui internetu, paprastai perduodamos prodiuseriui pagal įstatymą arba iš anksto sudarytą sutartį, kai atlikėjui sumokama vienkartinė pinigų suma. Tik keliose valstybėse narėse, kaip antai Ispanija, nustatytas atitinkamas atlygis audiovizualiniams atlikėjams, siekiant užtikrinti, kad jie gautų proporcingą dalį už jų pasirodymų panaudojimą.

Galima teigti, kad reikėtų suderinti teisės aktus taip, kad atlikėjai taip pat turėtų neatšaukiamą teisę į atlygį, kuri galiotų net jiems perdavus išimtinę teisę padaryti kūrinius viešai prieinamus. Atlygį, susijusį su šia teise, taip pat galėtų privaloma tvarka rinkti kolektyvinio teisių administravimo organizacijos. Reikėtų apsvarstyti ir kitas priemones užtikrinti, kad atlikėjai galėtų individualiai ar kolektyviai derėtis dėl atitinkamo atlygio.

Dėl autorių ir atlikėjų atlygio galima teigti, kad sukūrus dar vieną teisės į atlygį lygmenį padaugės neaiškumų, kur ir kas turi gauti licencijas (ypač jei ES nebus suderintų autorystės taisyklių) ir naudotojai turės administruoti ir derinti įvairius atlygio už kiekvieną audiovizualinį kūrinį reikalavimus. Todėl tokį variantą galima laikyti žalingu internetinių audiovizualinių kūrinių platinimo platformų plėtrai, nes būtų padidintos sandorių išlaidos ir teisinis bei ekonominis neaiškumas.

Svarbu nustatyti, ar naujų kolektyviai valdomų teisių į atlygį nustatymas – vienintelis būdas užtikrinti atitinkamą atlygį; galbūt galima sukurti alternatyvius mechanizmus, kad autorių ir atlikėjų atlygis tinkamai atspindėtų kūrinio sėkmingumą[65].

Klausimai

15. Ar, norint palengvinti tarpvalstybinį audiovizualinių kūrinių licencijavimą ES, būtina suderinti audiovizualinių kūrinių perdavimo autorystės ir (ar) teisių į juos sampratą?

16. Ar reikėtų Europos mastu nustatyti neatšaukiamą audiovizualinių kūrinių autorių teisę į atlygį, kuria siekiama užtikrinti proporcingą atlygį už naudojimą internete po to, kai jie perdavė teises padaryti kūrinius viešai prieinamus? Jei taip, ar teisę į tokį atlygį turėtų privalomai administruoti kolektyvinio teisių administravimo organizacijos?

17. Kokios būtų tokios teisės nustatymo sąnaudos ir nauda visoms vertės grandinės suinteresuotosioms šalims, įskaitant vartotojus? Visų pirma, koks būtų poveikis tarpvalstybiniam audiovizualinių darbų licencijavimui?

18. Ar reikėtų Europos mastu nustatyti neatšaukiamą audiovizualinių kūrinių atlikėjų teisę į atlygį, kuria siekiama užtikrinti proporcingą atlygį už naudojimą internete po to, kai jie perdavė teises padaryti kūrinius viešai prieinamus? Jei taip, ar teisę į tokį atlygį turėtų privalomai administruoti kolektyvinio teisių administravimo organizacijos?

19. Kokios būtų tokios teisės nustatymo sąnaudos ir nauda visoms vertės grandinės suinteresuotosioms šalims, įskaitant vartotojus? Visų pirma, koks būtų poveikis tarpvalstybiniam audiovizualinių darbų licencijavimui?

20. Ar yra dar kokių nors būdų užtikrinti atitinkamą autorių ir atlikėjų atlygį ir, jei taip, kokie jie?

Specialūs panaudojimo būdai ir naudos gavėjai

Kino paveldo institucijos

Pagal savo užduotis visuomenės interesų srityje, kaip antai jų kolekcijose saugomų filmų saugojimas, atgaminimas ir galimybės jais naudotis kultūrinėms bei edukacinėms reikmėms suteikimas, kino paveldo institucijos[66] labai suinteresuotos, kad jų archyvai taptų skaitmeniniai, būtų prieinami internetu ir pateikiami skaitmeniniu formatu kinematekose. Šioms institucijoms audiovizualiniai kūriniai nepriklauso nuosavybės teise, jos juos tik saugo ir taip atlieka savo kultūros priežiūros funkciją. Šios institucijos išreiškė susirūpinimą, kad teisių suteikimas jų saugomiems filmams užima daug laiko ir brangiai kainuoja. Jos susirūpinusios, kad dabartinė ES sistema nesuteikia pakankamai teisinio aiškumo, kad institucijos galėtų atlikti savo privalomoms funkcinėms pareigoms vykdyti reikalingas procedūras, kurios gali apimti informavimo priemonės ir formato pakeitimą, kūrinių perdavimą vienai ar daugiau tolimų vietovių siekiant juos išsaugoti ir t. t.

Žalioji knyga dėl autorių teisių žinių ekonomikoje[67] ir po to priimtas Komisijos komunikatas dėl autorių teisių žinių ekonomikoje[68] suteikė galimybių diskusijai apie Direktyvos Nr. 2001/29/EB dėl autorių teisių informacinėje visuomenėje 5 straipsnio 2 dalies c punkte (atgaminimas bibliotekose saugojimo tikslais) ir 5 straipsnio 3 dalies n punkte ( in situ mokslininkų konsultavimas) numatytas neprivalomas išimtis. Siekiant suteikti atliekant užduotis būtiną teisinį aiškumą, Europos filmų archyvai išreiškė nuomonę, kad šios išimtys turėtų tapti privalomos ir kad jų taikymą reikia suderinti valstybėse narėse.

Klausimai

21. Ar reikia pakeisti teisės aktus, siekiant padėti kino paveldo institucijoms užtikrinti kino paveldo institucijų užduočių visuomenės interesų srityje įgyvendinimą? Ar Direktyvos Nr. 2001/29/EB dėl autorių teisių informacinėje visuomenėje 5 straipsnio 2 dalies c punkte (atgaminimas siekiant saugoti bibliotekose) ir 5 straipsnio 3 dalies n punkte (in situ konsultacijos tyrėjams) numatytos išimtys turi būti taikomos, kad Europos filmų paveldo institucijoms kasdienėje veikloje būtų užtikrintas didesnis teisinis aiškumas?

22. Kokias kitas priemones reikėtų svarstyti?

Audiovizualinių kūrinių prieinamumas internetu Europos Sąjungoje

2010–2020 m. Europos strategijoje dėl neįgalumo nurodyta, kad žmonės su negalia susiduria su galimybės naudotis problemomis. Tai visų pirma reiškia, kad daugelis televizijos transliuotojų vis dar retai rodo programas su subtitrais arba garso paaiškinimais.

Šia strategija siūloma optimizuoti prieinamumą atsižvelgiant į Skaitmeninę darbotvarkę ir nustatoma, kad 2010–2015 m. bus imtasi veiksmų, įskaitant sistemingą vertinimą, kaip teisės aktais reguliuojamas prieinamumas pagal Skaitmeninę darbotvarkę, kartu atsižvelgiant į JT neįgaliųjų teisių konvenciją (UNCRPD)[69].

Klausimai

23. Kokių praktinių problemų kyla žmonėms su negalia, norintiems lygiomis teisėmis pasinaudoti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugomis Europoje?

24. Ar reikia pritaikyti autorių teisių sistemą, siekiant palengvinti audiovizualinių kūrinių prieinamumą žmonėms su negalia?

25. Kokia būtų praktinė nauda suderinus audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų prieinamumo reikalavimus Europoje?

26. Kokių kitų veiksmų galima imtis, siekiant paskatinti turinio prieinamumą Europoje?

TOLESNI VEIKSMAI

Visos suinteresuotosios šalys kviečiamos pastabas dėl šioje žaliojoje knygoje iškeltų minčių, įskaitant atsakymus į čia pateiktus konkrečius klausimus, siųsti adresu:

DG Internal Market and Services, Unit D-1 "Copyright"

E. paštas markt-d1@ec.europa.euPašto adresasEuropean Commission

Internal Market Directorate General, Unit D-1

Rue de Spa 2

Office 06/014

1049 Brussels

Belgium

Pastabas elektronine forma prašome pateikti iki 2011 m. lapkričio 18 d . Gauti dokumentai bus paskelbti Vidaus rinkos ir paslaugų generalinio direktorato puslapyje, nebent bus paprašyta kitaip. Svarbu perskaityti specialų prie šio konsultacinio dokumento pridedamą pranešimą dėl privatumo, kuriame yra informacijos, kaip bus elgiamasi su jūsų asmens duomenimis ir pastabomis.

[1] Europos skaitmeninė darbotvarkė, COM(2010) 245, priimta 2010 5 19.

[2] Intelektinės nuosavybės teisių bendroji rinka – Kūrybingumo ir naujovių skatinimas ekonomikos augimui, kokybiškų darbo vietų kūrimui ir aukščiausios kokybės produktams ir paslaugoms Europoje teikti, COM(2011) 287 galutinis, 2011 5 24.

[3] Tyrimas – Kultūros ekonomika Europoje (http://www.keanet.eu/en/ecoculturepage.html). Vien Jungtinės Karalystės audiovizualiniame sektoriuje investuojama apie 4 mlrd. GBP tiesioginių investicijų į gamybą per metus ir sukuriama apie 132 000 tiesioginių darbo vietų ( 2011 Study Creative UK, The Audiovisual Sector & Economic Success , p. 7).

[4] Bendrosios rinkos aktas – Dvylika svertų augimui skatinti ir pasitikėjimui stiprinti; „Bendros pastangos skatinti naująjį augimą“, COM(2011) 0206 galutinis, 2011 m. balandžio 13 d.

[5] Europos skaitmeninė darbotvarkė, COM(2010) 245, priimta 2010 5 19, p. 10.

[6] Kaip apibrėžta Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje (2010/13/ES), „paslauga, apibrėžta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 ir 57 straipsniuose, už kurią redakcinę atsakomybę prisiima žiniasklaidos paslaugų teikėjas ir kurios pagrindinis tikslas – informavimo, pramogų ar švietimo tikslais teikti programas plačiajai visuomenei elektroninių ryšių tinklais, kaip apibrėžta Direktyvos 2002/21/EB 2 straipsnio a punkte. Tokia audiovizualinės žiniasklaidos paslauga – tai televizijos programų transliavimas, kaip apibrėžta šios dalies e punkte, arba užsakomosios audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos, kaip apibrėžta šios dalies g punkte.“

[7] Idate News 541, 2011 m. sausio 12 d.

[8] IPTV reiškia vaizdo pateikimą kanalu, kuris yra telefonų tinklo dalis. Vaizdo pateikimas atskiriamas nuo interneto tiekimo; turinys į televizorių patenka per jo priedėlį, skirtą ir linijinei televizijai, ir užsakomosioms paslaugoms. Šią paslaugą vis dažniau siūlo telekomunikacijų operatoriai. (Europos audiovizualinė observatorija, „Užsakomosios vaizdo programos ir vėliau rodomos televizijos programos Europoje“, p. 22.)

[9] Pagal televizorių skaičių namų ūkiui; duomenis pateikė Screen Digest .

[10] http://www.telegeography.com/products/commsupdate/articles/2011/03/17/iptv-subs-reach-45-million-as-telcos-achieve-10-penetration-rate/.

[11] Eurodata spaudos pranešimas, 2011 m. kovo 24 d.

[12] Paprastai reiškia vaizdo paslaugas, teikiamas priemonėmis, kurios nepatenka į tradicinę vaizdo pateikimo sistemą, pavyzdžiui, interneto ryšį užtikrinantys priedėliai, planšetiniai kompiuteriai ar žaidimų konsolės.

[13] Apibrėžia interneto integravimą į televizorius (televizoriai su interneto prieiga).

[14] 2008 m. pabaigoje 33 proc. UVP paslaugų Europoje teikė televizijos paslaugų teikėjai, 17 proc. – telekomunikacijų operatoriai, 14 proc. – medžiagos kaupėjai; 9 proc. – JAV įmonių padaliniai. Kiti UVP paslaugų teikėjai buvo kabelių ir palydovų operatoriai, kino bendrovės, mažmeniniai prekiautojai, multimedijos leidėjai ir įrangos gamintojai. Europos audiovizualinė observatorija, „Užsakomosios vaizdo programos ir vėliau rodomos televizijos programos Europoje“, 2009 m. spalio mėn., p. 116.

[15] Nuotolinių išteklių paslaugos reiškia įvairių kompiuterinių išteklių panaudojimą skaitmeniniuose tinkluose. Kitaip nei įprasta kompiuterija, nuotoliniu išteklių naudojimu pagrįstos paslaugos vartotojas duomenis ir prietaikas išsaugo ne savo kompiuteryje, o paslaugų operatorių serveriuose, kurie gali būti bet kurioje pasaulio dalyje. Vartotojas vėliau gali pasiekti savo duomenis iš bet kurios vietos tinkle, dažniausiai internetu.

[16] Europos audiovizualinė observatorija, „Užsakomosios vaizdo programos ir vėliau rodomos televizijos programos Europoje“, 2009 m. spalio mėn., p. 113.

[17] Šaltinis – KEA tyrimas „Audiovizualinių kūrinių licencijavimas daugelyje teritorijų Europos Sąjungoje“, p. 108 ir 109. Jungtinėje Karalystėje 2009 m. UVP sudarė 139 mln. EUR, arba 3 proc. pajamų iš filmuotų pramogų, ir 8 proc. mažmeninės ir nuomos rinkos (JK konkurencijos komisijos tyrimas „Filmų mokamoje televizijoje rinkos tyrimas“, aiškinamasis dokumentas „Mokama televizija ir filmų rodymas“). JAV UVP kiekvienais metais didėjo po 33 proc. ir 2010 m. sudarė 13 proc. kino pramogų mažmeninių ir nuomos išlaidų. ( Digital Entertainment Group , „2010 m. pabaigos namų pramogų ataskaita“).

[18] 1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyva 93/83 dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo.

[19] Žr. 2002 m. pranešimą apie Palydovinio transliavimo ir kabelinio perdavimo direktyvą, C OM(2002) 0430 galutinis. Taip pat žr. Bernt Hugenholtz, „Nouvelle lecture de la directive Satellite Câble: passé, présent et avenir“.

[20] Iš tiesų transliuotojų paslaugų teikimo geografinė sritis taip pat apibrėžiama pagal tokius faktorius kaip geografinė vartotojų interesų sritis (jei transliuotojai remiasi reklamos finansavimu) ir ar tikslingos išlaidos teisėms atsižvelgiant į verslą pagrindinėje rinkoje. ES 2009 m. televizijos prenumerata sudarė 38 proc. sektoriaus pajamų, reklama – 32 proc., o viešasis finansavimas – 30 proc. ( Screen Digest ). Paprastai tariant, mokamos televizijos modelis turi pasiūlyti vartotojui tokią medžiagą, už kurią vartotojas norėtų mokėti.

[21] Pvz., Acetrax, Chello, Headweb, iTunes, Playstation Network Live, Voddler, Xbox Live .

[22] Pvz., New Paramount filmai teikiant UVP paslaugas internetu arba perduodant skaitmeniniu kabeliu, palydovu arba IPTV tinklais, UPV laikotarpiu rodomi 21 ES valstybėje narėje.

[23] Šiuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į Paslaugų direktyvos 20 straipsnį (2006 m. gruodžio 12 d. Direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje), kuriuo nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad gavėjui nebūtų taikomi diskriminaciniai reikalavimai, susiję su jo pilietybe arba gyvenamąja vieta.

[24] Bylos C-403/08 Football Association Premier League Ltd prieš QC Leisure ir C-429/08 Karen Murphy prieš Media Protection Services Limited .

[25] Jungtinės Karalystės įmonė transliavo Aukščiausios Anglijos futbolo lygos rugtynes, naudodama iš Graikijos importuotą dekodavimo kortelę. Graikijos palydovinio transliavimo operatorius gavo transliavimo teises tik Graikijoje ir graikiškos dekodavimo kortelės buvo daug pigesnės nei Jungtinės Karalystės transliuotojo Jungtinėje Karalystėje parduodamos kortelės. 2011 m. vasario 3 d. pateikta generalinio advokato nuomone, paslaugų teikimo laisvė nesuderinama su nuostatomis, kuriomis draudžiama naudoti sąlyginio prieinamumo priemones koduotam palydoviniam transliavimui valstybėje narėje, jei šios jau pateiktos kitos valstybės narės rinkoje su teisių turėtojų sutikimu. Be to, generalinis advokatas mano, kad sutartinis įsipareigojimas, pagal kurį transliuotojas turi užkirsti kelią savo palydovinio transliavimo dekodavimo kortelių panaudojimui už licencijos teritorijos ribų, yra nesuderinamas su konkurencijos nuostatomis.

[26] 1980 m. kovo 19 d. ETT byla 62/79 Coditel prieš Ciné Vog Films ; ir 1982 m. spalio 6 d. ETT byla 262/81 Coditel prieš Ciné Vog Films (Coditel II).

[27] Europos audiovizualinė observatorija, „Užsakomosios vaizdo programos ir vėliau rodomos televizijos programos Europoje“, 2009 m. spalio mėn., p. 220.

[28] Reikia pažymėti, kad šios teisės yra technologiškai neutralios. Būtinybė gauti atitinkamą teisę yra susijusi su teikiama paslauga (užtikrinama, kad kūrinys būtų prieinamas pagal užsakymą), neatsižvelgiant į pateikimo platformą ar naudojamą protokolą (pvz., kabelių tinklas, interneto protokolas ar kt.). Šios teisės numatytos tarptautinėse konvencijose, kurių narė yra ES ir jos valstybės narės (PINO autorių teisių sutartis, PINO atlikimo ir fonogramų sutartis), ir ES teisyne (2001 m. gegužės 22 d. Direktyva 2001/29/EB, Informacinės visuomenės direktyva).

[29] Žr. 4 skirsnį, kur pateikiama išsamesnė informacija.

[30] Palydovinio transliavimo ir kabelinio perdavimo direktyvos 10 straipsnis.

[31] Kabelinio ryšio operatoriams nereikia gauti licencijų iš visų individualių teisių turėtojų, susijusių su transliuojamomis programomis; jis turi derėtis dėl licencijos su kolektyvinio teisių administravimo organizacija (dėl trečiųjų šalių teisių) ir atitinkamu transliuotoju (dėl transliuotojo tiesiogiai turimų teisių).

[32] Palydovinio transliavimo ir kabelinio perdavimo direktyvos 1 straipsnio 3 dalis.

[33] Skaitmeninėmis abonento linijomis (angl. Digital subscriber line , DSL) teikiama skaitmeninė medžiaga telefonų tinklais.

[34] Skaitmeninė antžeminė televizija (angl. Digital terrestrial television , DTT) reiškia transliavimą skaitmenine forma radijo dažniais. Kaip ir analoginės antžeminės televizijos, DTT priimama išorine antena.

[35] Žr. KEA tyrimą „Audiovizualinių kūrinių licencijavimas daugelyje teritorijų Europos Sąjungoje“, p. 56, kuriame apibūdinti platformos naudojimo laikotarpiai po demonstravimo kino teatruose.

[36] Prancūzija ir Portugalija, žr. Martin Kuhr, „Media Windows in Flux“, IRIS plus, p. 4 ir 5.

[37] Pvz., Vokietija, Austrija, ibid .

[38] Pvz., Warner Bros „Dienos ir datos“ iniciatyva, pagal kurią UVP paslaugos teikiamos nuo tos pačios dienos, kai pasirodo DVD. Kūriniai pagal „Datos ir dienos“ iniciatyvą pradedami demonstruoti daugelyje ES valstybių narių. Europos operatoriai taip pat pradėjo eksperimentuoti su tokiais alternatyviais platinimo modeliais. Pavyzdžiui, Curzon Artificial pristatė Fatiho Akino filmą „The Edge of Heaven“. Filmas pradėtas demonstruoti kino teatruose 2008 m. pradžioje; ribotą laikotarpį (14 d.) televizijoje Sky siūlyta UVP aukšta kaina (maždaug tokia pačia, kaip bilieto į kino teatrą kaina). Curzon mano, kad tai paskatino vartotojus šio filmo eiti pažiūrėti į kino teatrą; vėliau ši strategija taikyta keliems kitiems filmams.

[39] Europos audiovizualinė observatorija, „Užsakomosios vaizdo programos ir vėliau rodomos televizijos programos Europoje“, 2009 m. spalio mėn., p. 75.

[40] Tai dar aktualiau bendriems kūriniams, nes bendraautoriai (prodiuseriai platintojai) tikisi už savo investicijas gauti išimtines teises savo teritorijose. Tai taikytina ir kitiems kūriniams. Prekybos agentai platintojams kitose valstybėse narėse suteikia išimtines teises jų teritorijoje.

[41] Palyginti – 2009 m. Indija, Japonija ir Kinija sukūrė atitinkamai 819, 456 ir 445 filmus. Europos audiovizualinė observatorija, „Focus 2010“.

[42] Įskaitant Europoje sukurtus filmus, į kuriuos investavo JAV investuotojai.

[43] 2007 m. Prancūzijoje buvo 600 kino bendrovių, JK – 400, o Vokietijoje – 200.

[44] Investicijos per mėnesį JAV yra 41 JAV doleris, Japonijoje – 20, o Europoje – 13 JAV dolerių ( Screen Digest , 2011).

[45] Vidutinis Prancūzijos inicijuotų filmų biudžetas 2010 m. buvo 5,48 mln. EUR, CNC „La production cinématographique en 2010“, p. 10.

[46] http://ec.europa.eu/culture/media/index_en.htm.

[47] 2001 m. rugsėjo 26 d. Komisijos komunikatas dėl tam tikrų teisinių aspektų, susijusių su kinematografijos ir kitais audiovizualiniais kūriniais, COM(2001) 534.

[48] Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje 2009 m. 31 proc. pramogų pajamų gauta iš televizijos kanalų (JK konkurencijos komisijos tyrimas „Filmų mokamoje televizijoje rinkos tyrimas“, aiškinamasis dokumentas „Mokama televizija ir filmų rodymas“). Prancūzijoje 2010 m. iš bendros gamybos ir išankstinio teisių pardavimo transliuotojams, taip pat iš platinimo susitarimų finansuota apie 55 proc. filmų, kurių biudžetas buvo didesnis kaip 7 mln. EUR (CNC „La production cinématographique en 2010“, p. 17).

[49] Šios platformos turi turėti minimalią Europos dimensiją (jose turėtų būti pateikiami kūriniai iš bent penkių valstybių, kuriose vartojamos penkios oficialios ES kalbos). Atliekant vertinimą papildomai balų gauna platformos, kurios teikia tarpvalstybines ar kalbos platinimo funkcijas.

[50] UVP platformos, kaip antai MUBI, UNIVERSCINE, EUROVOD, remiamos pagal programą MEDIA, pvz., EUROVOD ir MUBI ( http://mubi.com ) prekės ženklas jau atpažįstamas, o turėdamos sutartį su Sony Playstation jos gali tikėtis įsitvirtinti; šios įmonės siūlo filmus Europos lygmeniu ( tik daliai savo katalogo), be to, siūlo įvairių teritorinių katalogų; MEDICI ( www.Medici.TV) tapo gerai žinoma tarpvalstybiniu lygmeniu konkrečioje srityje (klasikinė muzika) ir siūlo gyvos muzikos transliavimo paslaugas internetu; mobilūs pagal programą MEDIA remiami projektai, kaip antai Shortz ( www.shortz-tv.com ), taip pat yra pasiekiami Europos mastu.

[51] Žr. Europos Komisijos komunikatą dėl intelektinės nuosavybės teisių bendrosios rinkos, COM(2011) 287, p. 11.

[52] Direktyvos 93/83/EB 17 konstatuojamoji dalis.

[53] Palydovinio transliavimo ir kabelinio perdavimo direktyvos 16 konstatuojamoji dalis.

[54] Palydovinio transliavimo komunikacija vyksta tik toje valstybėje narėje, kurioje programos signalai įtraukiami į nenutraukiamą valdymo grandinę, einančią į palydovą ir toliau į Žemę; priežiūrą užtikrina ir yra atsakinga transliuojanti organizacija. Žr. Palydovinio transliavimo ir kabelinio perdavimo direktyvos 1 straipsnio 2 dalies b punktą.

[55] Daugeliu atvejų palydovinio transliavimo geografinė apimtis yra ribota – Europos lygmeniu teikiama tik keletas paslaugų. Tyrimu nustatyta, kad mažiau nei pusė ES palydovų kanalų yra tarptautiniai; tai daugiausiai informacijos kanalai, kanalai suaugusiesiems ir kanalai mažumų kalbomis (žr. KEA tyrimas „Audiovizualinių darbų licencijavimas daugelyje teritorijų Europos Sąjungoje, p. 146).

[56] 2001 m. gegužės 22 d. Direktyva Nr. 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo.

[57] Žr. Europos Komisijos komunikatą dėl intelektinės nuosavybės teisių bendrosios rinkos, COM(2011) 287, p. 11.

[58] Audiovizualinio turinio prodiuseriai bando sukurti tarptautinę audiovizualinių kūrinių identifikavimo ir numeravimo sistemą suteikiant jiems tarptautinį standartinį audiovizualinį numerį (angl. International Standard Audiovisual Number , ISAN). Iki šiol ISAN neapima informacijos apie teisių priklausymą nuosavybės teise, o dalyvavimas yra savanoriškas. Kai kurios JAV filmų studijos siūlo panašią sistemą, pramoginės medžiagos identifikavimo registrą (angl. Entertainment Identifier Registry , EIDR).

[59] Direktyva 93/83/EEB dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo, Direktyva Nr. 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo, Direktyva 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje ir Direktyva 2006/116/EB dėl autorių ir tam tikrų gretutinių teisių apsaugos teminų.

[60] COM(2002) 0691 galutinis, 2002 m. gruodžio 6 d.

[61] Pavyzdžiui, pagal Prancūzijos teisę autoriais yra laikomi keli asmenys, dalyvaujantys kuriant audiovizualinį kūrinį: scenarijaus autorius, filmo adaptacijos autorius, dialogų autorius, specialiai filmui sukurtų muzikinių kompozicijų autorius, režisierius ir kompozitorius ar kinematografiškai adaptuoto filmo autorius. Vokietijoje visi asmenys, kūrybiškai prisidedantys kuriant kūrinį, gali būti laikomi bendraautoriais. Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Liuksemburge filmų prodiuseris taip pat yra audiovizualinio kūrinio bendraautoris.

[62] Pavyzdžiui, Prancūzijos įstatymas dėl audiovizualinių kūrinių pagrįstas prielaida, kad visos ekonominės filmo teisės perduotos prodiuseriui, o Austrijoje ir Italijoje prodiuseris laikomas kinematografinio panaudojimo teisių pirminiu savininku. JK daroma prielaida, kad pagrindinis režisierius yra pirminis filmo autorius ir teisės perduodamos prodiuseriui pagal užsakomų darbų principą, kuris pagrįstas prielaida, kad režisierių įdarbina prodiuseris. Kitose valstybėse narėse, kaip antai Belgija, Danija, Suomija, Graikija, Portugalija, Švedija ir Nyderlandai, taip pat galioja įvairios prielaidos.

[63] Nuomos ir panaudos direktyva nustatyta neatšaukiama teisė į tinkamą atlyginimą, kuri taip pat galėtų būti taikoma ir DVD diskų nuomai. Atlyginimas nėra privalomo kolektyvinio administravimo objektas.

[64] Teisė kūrinius padaryti viešai prieinamus pagal 2001 m. Informacinės visuomenės direktyvą dažniausiai iš anksto perduodama prodiuseriui.

[65] Pavyzdžiui, vienas būdas užtikrinti, kad autorių ir atlikėjų atlygis būtų nustatomas atsižvelgiant į kūrinio sėkmę, – priimti teisiškai įpareigojančias nuostatas dėl sutarčių skaidrumo ir atlygio.

[66] Kino paveldo institucijos arba archyvai yra valstybių narių viešos organizacijos, skirtos sistemingai rinkti kinematografinius ir kitus audiovizualinius kūrinius, juos kataloguoti, saugoti, atgaminti ir padaryti viešai prieinamus švietimo, kultūros, tyrimo ir kitais nekomerciniais tikslais (žr. 2005 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacijos 2005/865/EB dėl kino paveldo ir su juo susijusios pramoninės veiklos konkurencingumo 2 punktą, OL L 323, 2005 12 9, p. 57–61). Daugelyje valstybių egzistuoja kinematografinių kūrinių teisinio deponavimo sistemos, pagal kurias nustatomas teisinis deponavimas arba privalomas kinematografinių valstybės finansuojamų kūrinių deponavimas.

[67] COM(2008) 466, priimta 2008 7 16.

[68] COM(2009) 532, priimta 2009 10 19.

[69] Šios Konvencijos 30 straipsnyje dėl dalyvavimo kultūriniame gyvenime, aktyvaus poilsio, laisvalaikio ir sporto nustatyta, kad valstybės narės pripažįsta neįgaliųjų teisę lygiai su kitais asmenimis dalyvauti kultūriniame gyvenime ir imasi visų atitinkamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad neįgalieji, inter alia , turėtų galimybę prieinamomis formomis žiūrėti televizijos programas, filmus, teatro spektaklius ir dalyvauti kitokioje kultūrinėje veikloje. Be to, nustatyta, kad valstybės narės imasi atitinkamų veiksmų pagal tarptautinę teisę ir užtikrina, kad įstatymuose dėl intelektinės nuosavybės apsaugos nebūtų nepagrįstų ar diskriminacinių kliūčių neįgaliesiems gauti kultūrinę medžiagą.