52011DC0018

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimas – vienas svarbiausių strategijos „Europa 2020“ tikslų /* KOM/2011/0018 galutinis */


[pic] | EUROPOS KOMISIJA |

Briuselis, 2011.1.31

KOM(2011) 18 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimas – vienas svarbiausių strategijos „Europa 2020“ tikslų

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimas – vienas svarbiausių strategijos „Europa 2020“ tikslų

Tai, kad mokyklos nebaigia nemažai jaunuolių[1], yra sudėtinga problema, kurią įveikti galima tik prisiėmus aiškius politinius įsipareigojimus. Šiame komunikate analizuojama, kokį poveikį minėtas reiškinys daro pavieniams piliečiams, visuomenei ir ekonomikai, nustatomos jo priežastys, apžvelgiamos dabartinės ir būsimos ES lygmens priemonės, kurios gali padėti išspręsti problemą. Prie komunikato pridedamas Tarybos rekomendacijos pasiūlymas ir Komisijos tarnybų darbinis dokumentas, kuriuose pristatomos išsamios politinės priemonės, kuriomis valstybės narės gali pasinaudoti siekdamos veiksmingai mažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių, ir pateikiama išsamių faktinių politinių priemonių pavyzdžių.

1. MOKYKLOS NEBAIGIMAS – PAžANGAUS, TVARAUS IR INTEGRACINIO AUGIMO KLIūTIS

Būsima Europos gerovė didele dalimi priklauso nuo jos jaunimo. Įgyvendindama strategiją „Europa 2020“ , Europos Sąjunga siekia geriau remti jaunuolius: padėti jiems visapusiškai išnaudoti savo gebėjimus ir taip suteikti naudos ne tik sau patiems, bet ir visai ekonomikai bei visuomenei. Vienas iš pagrindinių Europos Vadovų Tarybos nustatytų siekių – sumažinti mokyklos nebaigusių asmenų dalį iki mažiau kaip 10 proc. ir užtikrinti, kad bent 40 proc. jaunuolių įgytų aukštąjį ar jam lygiavertį išsilavinimą[2]. Jaunuolių išsilavinimo lygio kėlimas padėtų siekti tiek pažangaus, tiek integracinio augimo, nes drauge būtų gerinami įgūdžiai ir šalinami svarbiausi nedarbo ir skurdo rizikos veiksniai.

Viena iš pavyzdinių strategijos „Europa 2020“ iniciatyvų „Judus jaunimas“ [3] pabrėžiama reikmė gerinti švietimo ir mokymo kokybę ir nešališkumą, paskatinti jaunuolius mokytis visą gyvenimą ir suteikti galimybę būti judiems mokymosi tikslais. Pastangos ženkliai sumažinti mokyklos nebaigusių jaunuolių skaičių – labai svarbi investicija ne tik į pačių jaunuolių ateitį, bet ir į visos ES gerovę ir socialinę sanglaudą ateityje.

Šio skaičiaus sumažinimas padėtų siekti ir kitų strategijos „Europa 2020“ tikslų. Tai veiksnys, kuris yra tiesiogiai susijęs su jaunuolių galimybėmis įsidarbinti, todėl sumažėjus mokyklos nebaigusių asmenų skaičiui sustiprėtų integracija į darbo rinką ir būtų padedama siekti 20–64 m. amžiaus grupės 75 proc. užimtumo tikslo. Drauge tai labai padėtų ištrūkti iš socialinės atskirties rato, kuriame atsiduria nemažai jaunuolių. Taigi tai yra pagrindinė priemonė siekiant tikslo panaikinti bent 20 mln. žmonių skurdo grėsmę[4].

2009 m. įgiję tik pagrindinį ar žemesnį išsilavinimą mokyklą metė daugiau kaip 6 mln. jaunuolių (14,4 proc. visų 18–24 m. asmenų). Dar daugiau nerimo kelia tai, kad iš jų 17,4 proc. baigė tik pradinę mokyklą[5]. Mokyklos nebaigimas reiškia neišnaudotas jaunuolių galimybes ir prarastas Europos Sąjungos socialines bei ekonomines galimybes.

Mokyklos nebaigę asmenys to pasekmes jaučia visą gyvenimą: jie turi mažiau galimybių dalyvauti socialiniame ir kultūriniame gyvenime ir ekonomikoje. Drauge padidėja nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties pavojus. Nuo to priklauso jų gaunamos pajamos, gerovė, jų pačių ir jų vaikų sveikata. Taip pat sumažėja tikimybė, kad jų vaikai gerai mokysis.

Šiuo metu jaunimo nedarbas yra 20 proc.[6]. Didele dalimi tokį nedarbą lemia tai, kad daug jaunuolių nėra baigę mokyklos. Galimybės gauti darbą yra smarkiai susijusios su įgyta kvalifikacija. 2009 m. 52 proc. mokyklos nebaigusių asmenų ES buvo bedarbiai arba nedalyvavo darbo rinkoje[7]. O tie, kurie turi darbą, uždirba mažiau, užima darbo vietas su mažesnėmis garantijomis ir yra labiau priklausomi nuo socialinės paramos. Jie rečiau naudojasi mokymosi visą gyvenimą galimybėmis, taigi rečiau persikvalifikuoja. Taip išsilavinimo stoka jiems sukelia vis didesnių problemų.

Didelis mokyklos nebaigusių asmenų skaičius ilgalaikį poveikį daro ir ekonomikos bei visuomenės lygmeniu – stabdo visuomenės raidą ir ekonomikos augimą. Vidurinio išsilavinimo neįgiję asmenys menkiau dalyvauja demokratiniuose procesuose ir yra mažiau aktyvūs piliečiai[8]. Naujoves ir augimą lemia kvalifikuota darbo jėga įvairiuose – ne tik pažangiųjų technologijų – ekonomikos sektoriuose. Pavyzdinėje strategijos „Europa 2020“ iniciatyvoje „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė“ pabrėžiama reikmė suteikti žmonėms galimybių visą gyvenimą ugdyti įgūdžius ir didinti jų dalyvavimą darbo rinkoje. Sumažinus vidutinį mokyklos nebaigusių asmenų rodiklį vos 1 procentiniu punktu, Europos ekonomika kasmet sulauktų beveik pusės milijono papildomų kvalifikuotų jaunų ir pajėgių darbuotojų.

Nuo 2000 m. vidutinis mokyklos nebaigusių asmenų rodiklis Europoje sumažėjo 3,2 procentinio punkto, tačiau tokios pažangos nepakako, kad būtų pasiektas Taryboje iškeltas tikslas, kad iki 2010 m. mokyklos būtų nebaigę ne daugiau kaip 10 proc. europiečių. Be to, bendras rodiklis neparodo didelių skirtumų valstybėse narėse. 10 proc. siekinį jau pasiekė septynios valstybės narės. Trijose valstybėse narėse mokyklos nebaigia daugiau kaip 30 proc. jaunuolių. Visų valstybių narių veiklos rezultatai nuteikia optimistiškai. Visoms, išskyrus tris, valstybėms narėms pavyko nuo 2000 m. sumažinti mokyklos nebaigusių asmenų rodiklį. Kai kurios iš jų šį rodiklį sugebėjo sumažinti labai ženkliai.

1 pav.: 18–24 m. gyventojų, turinčių ne aukštesnį kaip pagrindinį išsilavinimą ir 2009 m. nesimokusių jokioje švietimo ar mokymo institucijoje, procentinė dalis ir raida 2000–2009 m.[9]

2009 m. duomenys (%) | Raida 2000–2009 m. (santykinis pokytis, %) |

[pic]

2. Mokyklos nebaigimas – problema, kurią lemia asmeniniai, švietimo, socialiniai ir ekonominiai veiksniai

Jaunuoliai mokyklas meta dėl labai įvairių priežasčių. Vis dėlto galima nustatyti tam tikras tendencijas. Mokyklos nebaigimas yra aiškiai susietas su prastesne socialine padėtimi ir menkai išsilavinusia šeima. Menkai išsilavinusių tėvų vaikai ir vaikai iš blogesnėje socialinėje padėtyje esančių šeimų, palyginti su kitais vaikais, dažniau meta mokyklas neįgiję vidurinio išsilavinimo.

Tam tikrų visuomenės grupių atstovus – visų pirma jaunuolius iš neturtingų šeimų ir socialiai remtinus jaunuolius, vaikų namų jaunimą, fiziškai ar protiškai neįgalius ar specialiųjų mokymosi poreikių turinčius jaunuolius – ši problema veikia itin smarkiai[10]. Jaunuoliai iš migrantų šeimų neretai priklauso žemesniam socialiniam ir ekonominiam sluoksniui, todėl jų mokyklos nebaigimo rodiklis yra dvigubai didesnis nei vietos jaunuolių (2009 m. duomenimis, atitinkamai 26,4 proc. ir 13,1 proc.). Romų, kurie yra bene labiausiai socialiai atskirta visuomenės grupė, atveju šis rodiklis dar didesnis[11]. Minėtieji jaunuoliai sulaukia menkesnės šeimos narių paramos, patiria diskriminaciją švietimo sistemoje, turi mažiau neformaliojo mokymosi ir savimokos galimybių už privalomojo švietimo sistemos ribų.

Sprendimą mesti mokyklą lemia su mokslu susiję veiksniai, asmeninės aplinkybės ir socialinės bei ekonominės sąlygos. Toks sprendimas nepriimamas staiga. Neretai poveikį jaunuoliui daro nesėkmės, patirtos dar pradinėje mokykloje, ir atitolimo nuo mokyklos jausmas. Mokyklos ar švietimo lygmens keitimas rizikos grupėms priklausantiems moksleiviams gali būti itin sudėtingas dalykas. Mokymo programų ir darbo rinkos reikmių neatitikimas gali didinti pavojų, kad jaunuoliai nesistengs gerai mokytis, nes nematys ateities perspektyvos. Švietimo ir mokymo sistemos dažnai neužtikrina pakankamos paramos emocinių, socialinių, mokymosi sunkumų patiriantiems moksleiviams ir neskatina jų tęsti mokslus. Didžiulis, kol kas neįveiktas iššūkis – mokyklų gebėjimas prisitaikyti prie skirtingo moksleivių mokymosi stiliaus ir pagalba mokytojams, kad šie galėtų patenkinti įvairaus pasirengimo lygio moksleivių reikmes. Konkrečiam asmeniui pritaikytos ir lanksčios mokymosi sąlygos itin svarbios tiems jaunuoliams, kuriems lengviau mokytis iš patirties ir kuriuos motyvuoja aktyvus mokymasis.

Be to, būtina daugiau dėmesio skirti lyčių aspektui. ES mokyklos nebaigia 16,3 proc. berniukų ir 12,5 proc. mergaičių[12]. Privalomojo švietimo sistemoje berniukai paprastai patiria daugiau sunkumų nei mergaitės: jie sunkiau prisitaiko prie mokyklos aplinkos, jų pažymiai yra prastesni. Berniukai sudaro didžiąją dalį negalią turinčių moksleivių (61 proc.), jie dažniau patiria emocinių ir elgsenos problemų ar konkrečių mokymosi sunkumų (65 proc.)[13].

Valstybių narių problemos šioje srityje nėra vienodos. Kai kuriose valstybėse narėse tai iš esmės kaimo ir atokiose vietovėse paplitęs reiškinys, susijęs su nepakankamomis galimybėmis mokytis. Kitose tai didmiesčiams būdingas reiškinys, pasireiškiantis socialiai remtinose visuomenės grupėse. Kai kur regioniniai ar sezoniniai darbo rinkos ypatumai (pavyzdžiui, susiformavusios turizmo ar statybų rinkos) gali pritraukti jaunuolius iš mokyklų į neperspektyvias darbo vietas, kuriose nereikalaujama jokios kvalifikacijos. Galimybė gauti tokį darbą, užsidirbti ir taip pagerinti šeimos ekonominę padėtį ar užsitikrinti didesnę asmeninę nepriklausomybę motyvuoja jaunimą per anksti nutraukti mokslus. Kai kuriose šalyse dažnai metamos tam tikros profesinės mokyklos, kitose panašios mokyklos (pavyzdžiui, vykdančios pameistrystės programas) paliekamos retai[14].

Į visas minėtas tendencijas būtina atsižvelgti remiant rizikos grupėms priklausančius moksleivius. Tačiau vos kelios valstybės narės turi nuoseklias ir išsamias strategijas mokyklos nebaigusių asmenų skaičiui mažinti. Daugelis šios srities iniciatyvų nėra pakankamai susietos su kitomis jaunimui aktualiomis politikos sritimis. Neretai pritrūksta ir aiškios konkrečių tam tikro regiono ar tikslinės grupės problemų analizės.

3. Užkirsti kelią mokyklos nebaigimui sisteminėmis įrodymais pagrįstomis politinėmis priemonėmis

Rengiant kovos su mokyklos nebaigimu strategijas visų pirma reikia išanalizuoti šio reiškinio nacionalinius, regioninius ir vietos ypatumus. Reikėtų rinkti tokius duomenis, kad būtų galima analizuoti mokyklos nebaigimo priežastis lyginant moksleivių, regionų, vietovių ar mokyklų, kurioms ši problema itin aktuali, grupes. Dideli mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus skirtumai galėtų reikšti, kad tam tikros vietovės ar mokyklos patiria struktūrinių problemų.

Formuojant politiką būtina vadovautis tikslia informacija, kad būtų galima parengti tikslingesnes priemones. Sistema, skirta stebėti padėtį šioje srityje, gali padėti nuolat keisti minėtas priemones atsižvelgiant į asmenines priežastis, dėl kurių jaunuoliai nebaigia mokyklos[15].

Moksleivių skaičius

1997 m. Jungtinėje Karalystėje nustatyta vadinamoji moksleivio unikalaus numerio sistema (angl. UPN), padedanti analizuoti duomenis ir veiksmingiau taikyti mokyklos politikos priemones, įskaitant nesusijusias su mokyklos nebaigimu. Kitose šalyse nustatytos švietimo statistikos sistemos, grindžiamos asmeniniais moksleivių duomenimis, arba nacionaliniai moksleivių registrai (pavyzdžiui, Nyderlanduose, Vokietijoje ir Italijoje). Nyderlanduose įvesta švietimo statistikos sistema ir elektroninė mokyklos nebaigimo statistikos stebėsena laikomos svarbiais sėkmės veiksniais mažinant mokyklos nebaigusių asmenų skaičių.

Rengiant išsamias politines kovos su šia problema priemones daugiausia dėmesio turėtų būti skirta prevencijai, intervencijai ir kompensavimui .

Prevencinėmis priemonėmis siekiama neleisti susidaryti tokiai padėčiai, kuri skatintų moksleivius mesti mokyklą. Nustatyta, kad viena veiksmingiausių priemonių, padedančių užtikrinti sėkmingą startą švietimo sistemoje ir sėkmingai joje išsilaikyti, – aktyvesnis dalyvavimas kokybiškose ankstyvojo ugdymo ir priežiūros programose. Tačiau galimybės dalyvauti šiose programose turi būti didesnės. Kitos prevencinės priemonės galėtų būti vaikų iš migrantų šeimų sistemingas gyvenamosios šalies kalbos mokymas, aktyvus segregacijos naikinimas, kad mokyklose būtų užtikrinta geresnė socialinė, etninė ir kultūrinė pusiausvyra, kad moksleiviams būtų lengviau mokytis vieniems iš kitų ir sustiprėtų integracija, taip pat tikslinė parama nepalankioje padėtyje esančioms mokykloms. Kitas potencialias sėkmingo mokymosi kliūtis galima šalinti didinant galimybes patekti iš vieno švietimo lygmens į kitą ir profesinio mokymo kokybę ir prestižą.

Politinėmis segregacijos naikinimo priemonėmis siekiama pakeisti nepalankioje padėtyje esančių mokyklų socialinę struktūrą bei gerinti moksleivių iš socialiai remtinų ir menką išsilavinimą turinčių šeimų mokymosi rezultatus. Aktyviai taikant tokias priemones Vengrijoje ir Bulgarijoje regioniniu lygmeniu pagerinti romų vaikų mokymosi rezultatai. Buvo remiamos romus integruojančios ir jų mokymo kokybei daug dėmesio skiriančios mokyklos, vykdančios tikslinę užklasinę veiklą ir teikiančios mokymosi pagalbą.

Pozityvios diskriminacijos priemonėmis , pavyzdžiui, nustatant prioritetines švietimo zonas (kaip Kipre) ir tikslinės pagalbos programas, skirtas nepalankių sąlygų regionuose esančioms mokykloms (kaip Prancūzijoje ir Ispanijoje), didinama švietimo paslaugų pasiūla, stiprinama parama moksleiviams, formuojama pažangi ir prie moksleivių reikmių pritaikyta mokymosi aplinka. Šios priemonės neretai derinamos su aktyvia dalyvaujančių mokyklų tinklų ir bendradarbiavimo veikla.

Prastai besimokantiems moksleiviams, norintiems kuo greičiau pradėti dirbti, galima numatyti lanksčių mokymosi galimybių , kai jiems suteikiama galimybė derinti bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo programas su pirmąja patirtimi darbo rinkoje. Jiems sudaromos sąlygos dirbti ir mokytis. Kelios valstybės narės (pavyzdžiui, Liuksemburgas, Italija, Danija) taiko šias priemones ir taip padeda moksleiviams ne tik įgyti vertingos ir motyvuojančios darbo patirties, bet ir gauti atestatą.

Intervencinėmis priemonėmis siekiama kuo skubiau įveikti kylančius sunkumus ir taip užkirsti kelią mokyklos nebaigimui. Šios priemonės gali būti skirtos visai bendrojo lavinimo ar profesinei mokyklai ar pavieniams moksleiviams, kuriems kyla pavojus nebaigti mokyklos. Mokyklai skirtomis priemonėmis siekiama gerinti atmosferą mokykloje ir plėtoti palankią mokymosi aplinką. Rizikos grupėms priklausantiems moksleiviams gali padėti tokios priemonės kaip išankstinio perspėjimo sistema ar geresnis bendradarbiavimas su tėvais. Be to, labai veiksmingą paramą užtikrina bendradarbiavimas su kitomis suinteresuotosiomis šalimis už mokyklos ribų ir galimybės naudotis vietos paramos tinklų paslaugomis. Moksleiviams skirtos priemonės yra susijusios su konsultavimu ir globojimu, personalizuotu mokymu, geresniu orientavimu ir finansine parama, pavyzdžiui, mokymosi pašalpomis. Jaunuolių profesinio orientavimo paslaugas aktyviau teikti galėtų darbo rinkos institucijos.

Mokyklos kaip mokymosi bendruomenės vadovaujasi bendra vizija, vertybėmis ir tikslais. Jos siekia didesnio moksleivių, mokytojų, tėvų ir kitų suinteresuotųjų šalių įsipareigojimo ir remia mokymosi kokybę ir mokyklos plėtotę. Mokymosi bendruomenės tiek mokytojus, tiek moksleivius skatina tobulėti ir prisiimti atsakomybę už mokymą(si). Taip sudaromos palankios sąlygos mažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių ir padėti rizikos grupėms priklausantiems moksleiviams.

Bendradarbiavimas su suinteresuotosiomis šalimis už mokyklos ribų užtikrina geresnę mokyklų paramą moksleiviams ir padeda joms spręsti įvairias moksleiviams kylančias problemas, įskaitant narkotikų ar alkoholio vartojimą, miego sutrikimus, fizinį smurtą ir traumas. Vykdant tokias programas, kaip Airijos „Mokyklos baigimo programa“, itin daug dėmesio skiriama įvairių bendruomenės grupių ir įvairių sektorių įtraukimui. Mokyklos susieja savo veiklą su jaunimo organizacijomis, socialinių paslaugų teikėjais, vietos plėtros agentūromis, kovos su narkotikais grupėmis ir pan.

Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Nyderlanduose) aktyvesnis regionų įtraukimas į kovos su mokyklos nebaigimu priemonių plėtotę remiant juos finansiškai ir teikiant kitas paskatas pasirodė esąs labai sėkmingas. Tai, kokias priemones įgyvendinti, sprendžia pačios savivaldybės, mokyklos ir priežiūros institucijos. Per savivaldybes mokyklos gali bendradarbiauti su priežiūros institucijomis, policija ir teismais.

Vadinamosios atviros mokyklos , kaip antai Neapolio (Italija) scuole aperte , siekia didinti moksleivių susidomėjimą drauge su vietos pilietine visuomene vykdydamos įvairiausius projektus. Projektų veikloje, kuri vyksta po pamokų, gali dalyvauti visi jaunuoliai, įskaitant metusius mokyklą. Taip mokyklos nebaigę ar rizikos grupėms priklausantys vaikai įtraukiami į naudingą veiklą.

Mokyklos nebaigusiems asmenims mokymosi galimybių teikiama kompensacinėmis priemonėmis. Tai gali būti finansinė ar kitokia parama. Ja siekiama padėti jaunuoliams sugrįžti į tradicinę švietimo sistemą – jiems suteikiamas vadinamasis antrasis šansas. Antrojo šanso mokyklose taikoma metodika gerokai skiriasi nuo tradicinių bendrojo lavinimo mokyklų metodikos: moksleiviams padedama įveikti sunkumus, su kuriais jie susidūrė buvusiose mokyklose. Vis dėlto sukaupta įrodymų, kad prevencinės priemonės duoda geresnių rezultatų nei kompensacinės. Mokyklą metę moksleiviai patiria nesėkmę, sumažėja jų pasitikėjimas savimi, kyla socialinių, emocinių, gebėjimo mokytis problemų. Drauge mažėja tikimybė, kad jie sėkmingai baigs mokyklą ir įgis išsilavinimą[16].

Norint sugrąžinti moksleivius į tradicines bendrojo lavinimo mokyklas nuo nesėkmės iki naujo starto būtina įveikti pereinamąjį laikotarpį. Priklausomai nuo dalyvių lūkesčių ir motyvacijos, parengiamosios programos trunka nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Ši tikslinė grupė susiduria su sudėtingomis daugialypėmis problemomis, todėl jų reintegracijai į švietimo ir mokymo sistemą būtina taikyti alternatyvius pedagoginius ir orientavimo metodus. Vienas iš sėkmės veiksnių – konkrečiam asmeniui pritaikyta mokymosi aplinka ir lanksčios sąlygos, sudarytos atsižvelgiant į kiekvieno jaunuolio reikmes. Pavyzdžiui, jaunuolių mokymosi vykdant projektus programa Slovėnijoje, parengiamosios pamokos Prancūzijoje ar SAS centrai Belgijoje suteikia galimybę rizikos grupėms priklausantiems jaunuoliams palaipsniui atgauti pasitikėjimą savimi, pasivyti bendraamžius ir sugrįžti į mokyklas.

Pernelyg dažnai šios srities projektai ir iniciatyvos vykdomos pavieniui, nesiejant jų su jokiomis kitomis iniciatyvomis[17]. Nors jos įgyvendinamos sėkmingai, jų poveikis dažniausiai būna tik vietos ar regioninio lygmens. Atsižvelgiant į tai, kaip svarbu kuo skubiau spręsti šią problemą, svarbiausia pereiti nuo pavienių priemonių įgyvendinimo prie išsamių politinių strategijų. Tokios strategijos turi būti pritaikytos prie konkrečių valstybės narės aplinkybių.

Valstybių narių patirtis, palyginami duomenys ir analitinių mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad sėkmingiausiai politinės strategijos įgyvendinamos tuomet, kai apima įvairius sektorius, yra išsamios ir nuoseklios. Mokyklos nebaigimo problema aktuali ne tik pačioms mokykloms, o jos priežastis reikia šalinti įvairių politikos sričių – socialinės, jaunimo, šeimos, sveikatos, vietos bendruomenės, užimtumo, švietimo – priemonėmis. Svarbų vaidmenį mažinant mokyklos nebaigusių asmenų skaičių atlieka platesnės švietimo koncepcijos, kaip antai kultūrinis švietimas, bendradarbiavimas su įmonėmis ar kitomis suinteresuotosiomis šalimis už mokyklos ribų, sportas, – tai skatina kūrybiškumą, naujovišką mąstymą, kultūrų dialogą ir socialinę sanglaudą.

4. ES lygmens bendradarbiavimas padeda mažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių

Vadovaudamosi strategija „Europa 2020“ ir atsižvelgdamos į savo pradinę padėtį ir nacionalines aplinkybes, valstybės narės aukščiausiu politiniu lygmeniu susitarė nustatyti nacionalinius tikslus , susijusius mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimu. Jų bus siekiama įgyvendinant Nacionalines reformų programas, kuriose nustatyta, kokių strategijų ir veiksmų turi būti imamasi. Nustačius nacionalinius šios srities tikslus bus lengviau plėtoti susijusią politiką ir padidės spaudimas įgyvendinti veiksmingas politines priemones. Pažanga siekiant nacionalinių strategijos „Europa 2020“ tikslų bus aptariama metinėse ekonominio augimo apžvalgose. Tai padės stebėti, ar taikomos politinės priemonės yra veiksmingos, ir pastebėti jų privalumus ir trūkumus.

Veiksmingai įgyvendinti šias priemones padės dabartinė strateginė bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje programa „Švietimas ir mokymas 2020“ , jos priemonės ir ataskaitų teikimo reikalavimai. Bus galima stebėti valstybių narių daromą pažangą ir remtis aiškiais ir palyginamais statistiniais Eurostato duomenimis.

Siekiant labiau padėti valstybėms narėms plėtoti veiksmingą nacionalinę šios srities politiką, bus nustatytos kelios priemonės, kurias įgyvendinant būtų galima koordinuotai spręsti šią daugialypę problemą:

- Tarybos rekomendacijos dėl mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimo pasiūlymu ir prie jo pridedamu Komisijos tarnybų darbiniu dokumentu siekiama padėti valstybėms narėms kurti ir plėtoti naujoviškas didelio poveikio ir ekonomiškai racionalias strategijas. Siūloma Rekomendacijoje nustatyti bendrą Europos veiksmingų politinių priemonių, skirtų mokyklos nebaigusių asmenų skaičiui mažinti, sistemą, o valstybės narės iki 2012 m. turėtų priimti išsamias nacionalines šios srities strategijas, atitinkančias nacionalinius tikslus.

- Būsimajame Komisijos komunikate dėl ankstyvojo ugdymo ir priežiūros , kurį planuojama priimti 2011 m., bus pabrėžta, kad ankstyvojo ugdymo ir priežiūros sistemos, kurios yra bene galingiausia diskriminacijos švietimo srityje įveikimo priemonė, gali padėti tvirtą mokymosi visą gyvenimą pagrindą ir taip užkirsti kelią mokyklos nebaigimo problemai. Komunikate bus nustatyti svarbiausi ankstyvojo ugdymo ir priežiūros kokybės ir prieinamumo veiksniai.

- 2011 m. Komisija, siekdama paremti valstybių narių integracijos politiką, pristatys Komunikatą dėl naujos Europos integracijos darbotvarkės . Siekiant pakelti moksleivių iš migrantų šeimų išsilavinimo lygį, turėtų būti atsižvelgta ir į reikmę mažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių.

- Profesinis mokymas – potencialiai svarbi priemonė, padedanti užkirsti kelią mokyklos nebaigimo problemai. Priėmus Komisijos komunikatą „Naujasis postūmis Europos bendradarbiavimui profesinio mokymo srityje, siekiant paremti strategiją „Europa 2020““[18], valstybių narių švietimo ministrai susitarė dėl didelių užmojų profesinio mokymo modernizavimo darbotvarkės ir nustatė konkrečius veiksmus, kuriais siekiama sumažinti profesines mokyklas metančių moksleivių skaičių.

- 2011 m. pradžioje Komisija pasiūlys jaunimo galimybių įsidarbinti lyginamąjį standartą . Didesnės jaunimo galimybės įsidarbinti turės lemiamos reikšmės gerinant jų perspektyvas dalyvauti darbo rinkoje ir daryti karjerą, taigi, drauge skatins jaunuolius įgyti tinkamą išsilavinimą. Šis lyginamasis standartas leis geriau stebėti padėtį ir keistis gerąja valstybių narių patirtimi.

- Siekiant užtikrinti, kad tikslinės politinės priemonės būtų įgyvendinamos kuo veiksmingiau, ir paspartinti savitarpio mokymosi procesą, bus suburta Europos lygmens sprendimų priėmėjų grupė , kurią sudarys įvairių valstybių narių atstovai ir kuri padės įgyvendinti Tarybos rekomendaciją ir rems Komisiją bei Tarybą, vertinančias pažangą, daromą valstybių narių ir Europos lygmeniu. Taip bus lengviau nustatyti veiksmingiausias politines priemones ir praktiką, padedančią įveikti bendras valstybių narių problemas, dalytis patirtimi ir parengti tikslingesnes politines rekomendacijas.

- Be to, bus tęsiamos ministrų ir kitų aukšto lygio pareigūnų diskusijos ir rengiami aukšto lygio renginiai, pavyzdžiui, Komisijos ar ES pirmininkaujančios šalies konferencijos . Gauta informacija padės plėtoti diskusijas ir sėkmingai taikyti naujus politinius metodus ir priemones. Paaiškės geroji valstybių narių patirtis, bus gaunama daugiau duomenų apie valstybių narių daromą pažangą, taigi bus papildytos valstybių narių pastangos.

- Siekiant paremti tyrimus ir naujoviškus metodus mokyklos nebaigusių asmenų skaičiui mažinti, bus aktyviau naudojamasi Mokymosi visą gyvenimą programa ir mokslinių tyrimų ir inovacijų programomis . Švietimo ir mokymo įstaigos galės dalytis gerąja patirtimi ir skatinti veiksmingų priemonių, skirtų rizikos grupėms priklausantiems moksleiviams, plėtotę. 2011 m. finansavimo prioritetai – mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimas, moksleivių iš migrantų šeimų pažangumo gerinimas, lyčių lygybės ir įtraukiųjų mokymosi metodų skatinimas.

- Svarbus nacionalinių ir regioninių priemonių, skirtų mokyklos nebaigusių asmenų skaičiui mažinti, finansavimo šaltinis – Europos struktūriniai fondai , visų pirma Europos socialinis fondas ir Europos regioninės plėtros fondas. Tarybos rekomendacijoje numatytomis bendromis Europos politinėmis priemonėmis bus paskatintas didesnis ir aktyvesnis finansavimas Europos struktūrinių fondų lėšomis ir taip užtikrintas didesnis išlaidų panaudojimo efektyvumas kovojant su mokyklos nebaigimo problema.

-

[1] Terminas „mokyklos nebaigimas“ reiškia visas mokymo nutraukimo prieš įgyjant vidurinį ar lygiavertį profesinį išsilavinimą formas.

[2] COM(2010) 2020.

[3] COM(2010) 477.

[4] Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvados, 2010 m. kovo 25–26 d.

[5] Eurostatas, Darbo jėgos tyrimas, 2010 m..

[6] Eurostatas, Pranešimas spaudai Nr. 162/2010, 2010 m. spalio 29 d.

[7] Eurostatas, Darbo jėgos tyrimas, 2010 m.

[8] NESSE (2009), p. 31. Taip pat ˛r. Shell „Jugendstudie 2010“ (2010 m.).

[9] Eurostatas, Darbo jėgos tyrimas, 2010 m.

[10] „Neįgalių ar sveikatos problemų turinčių jaunuolių aktyvi įtrauktis. Informacinis dokumentas“, Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas, 2010 m.

[11] Eurostatas, Darbo jėgos tyrimas, 2010 m.

[12] Eurostatas, Darbo jėgos tyrimas, 2010 m.

[13] 2008 m. duomenys; SEC(2009) 1616, p. 85.

[14] GHK (2005 m.), „Mokyklos nebaigusių asmenų tyrimas. Galutinė ataskaita“, p. 77, Sally Kendal, Kay Kinder (2005 m.), „Mokyklos nebaigusių asmenų pritraukimas į švietimo ir mokymo sistemą. Europos požiūris“, p. 15.

[15] Visi pavyzdžiai iš Tarnybų darbinio dokumento „Mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimas“, SEC(2011) 96. Jame pateikiama papildomos informacijos apie politines priemones, išsamesnių duomenų apie mokyklos nebaigimo priežastis ir sėkmingas problemos sprendimo strategijas.

[16] NESSE (2009), p. 45.

[17] Frank Braun: Einleitung, „Schulabbrüche und Ausbildungslosigkeit“, Miunchenas, 2007 m.

[18] COM(2010) 296.