Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Lisabonos sutarties ir bendrosios rinkos veikimo (nuomonė savo iniciatyva)

2011/C 44/12

Pranešėjas Jorge PEGADO LIZ

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2010 m. vasario 18 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Lisabonos sutarties ir bendrosios rinkos veikimo.

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. birželio 15 d. priėmė savo nuomonę.

464-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. liepos 14–15 d. (liepos 14 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 129 nariams balsavus už, 2 – prieš ir 8 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   Lisabonos sutartis, iš pradžių turėjusi įsigalioti 2009 m. sausio mėn., įsigaliojo tik 2009 m. gruodžio 1 d., po to kai ją ratifikavo 27 valstybės narės. Reikia pažymėti, kad ši Sutartis tebėra sudėtinga ir sunkiai suprantama.

1.2   Atsižvelgdami į lyginamąjį tyrimą, pridėtą prie informacinio pranešimo (CESE 241/2008), galime padaryti išvadą, kad nors pagal naująją Lisabonos sutartį vidaus rinkos struktūra nekeičiama, atrodo, kad Sutartyje išryškinama socialinė šios rinkos pusė. Kitaip nei Sutartyje dėl Konstitucijos Europai, kurios žodžiai „vidaus [rinka], kurioje konkurencija yra laisva ir neiškraipyta“ gali kelti susirūpinimą kai kuriems žmonėms, išties atrodo, kad Lisabonos sutartyje vidaus rinkai priskiriama daugiau socialinių tikslų, pagrįstų „socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos“.

1.3   Atrodo, kad iki šiol paskelbtuose Komisijos būsimų politikos gairių bei strategijos „Europa 2020“ tekstuose ir keliuose Komisijos narių ir valstybių politinių lyderių pareiškimuose laikomasi tokio paties požiūrio į bendrąją rinką, kurioje vis daugiau dėmesio turėtų būti skiriama piliečiams.

1.4   Šį požiūrį taip pat sustiprino aiškiai išreikštas Pagrindinių teisių chartijos teisiškai privalomas statusas – ji turi „tokią pat teisinę galią, kaip ir Sutartys“, nors ir su apribojimais kai kuriose valstybėse narėse.

1.5   Be to, su vidaus rinka susijusį teisėkūros procesą paveiks jame dalyvaujantys nacionaliniai parlamentai, kurių pareiga užtikrinti, kad būtų laikomasi subsidiarumo principo, pagal kurį reguliuojamas Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimas. Pagal du protokolus – dėl „nacionalinių parlamentų vaidmens“ ir dėl „subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo“ – parlamentai gali net prašyti persvarstyti pasiūlymą dėl teisės akto per pirmąjį svarstymą; taip pagerinamas demokratinis dalyvavimas Sąjungos teisėkūros procese.

1.6   Jei nacionalinių parlamentų taikomos prevencinės priemonės bus tinkamos, o subsidiarumo principo stebėsena – veiksminga ir pakankamai kokybiška, kad būtų visapusiškai palaikomas „išankstinio įspėjimo mechanizmas“, į Lisabonos sutartį perkeltas iš Europos Konstitucijos, valstybės narės galbūt mažiau kritikuos ES teisės aktus už tai, kad nepaisoma nacionalinės valdžios valios, o Europos visuomenė galbūt mažiau piktinsis tariamu „Briuselio centralizmu“. Todėl nacionaliniai parlamentai taip pat turėtų pagerinti savo tinklų veiklą, nes „išankstinio įspėjimo mechanizmo“ įtaka ir veiksmingumas, nepaisant kiekvieniems parlamento rūmams suteiktos teisės, priklauso nuo nacionalinių parlamentų gebėjimo veikti vieningai.

1.7   Pagal Lisabonos sutartį vidaus rinkai taip pat pradedama taikyti „įprasta teisėkūros procedūra“ (bendras sprendimas pagal EB sutarties 251 straipsnį), kaip matyti iš Sutarties dėl ES veikimo 48 straipsnio dėl socialinės apsaugos priemonių, būtinų laisvam darbuotojų judėjimui užtikrinti.

1.8   Taigi Lisabonos sutartimi siekiama palengvinti vidaus rinkos plėtojimą, plačiau taikant bendro sprendimo procedūrą, kuri joje pervadinta „įprasta teisėkūros procedūra“, tačiau prie sprendimus priimančių ES institucijų prisijungia naujas partneris – nacionaliniai parlamentai, į kuriuos nuo šiol reikės atsižvelgti priimant visas vidaus rinkai skirtas įstatymines priemones.

2.   Įvadas

2.1   Informaciniame pranešime dėl Lisabonos sutarties poveikio vidaus rinkai (1), kurį šis specializuotas skyrius priėmė 2008 m. birželio 13 d., pasiūlyta atlikti lyginamąjį tyrimą – lentelėje išdėstyti ir palyginti bendrosios rinkos nuostatas, pateiktas Lisabonos sutartyje, EB sutartyje (kuri tuo metu tebegaliojo) ir Sutartyje dėl Konstitucijos Europai (nors „Konstitucija“ niekada taip ir nebuvo ratifikuota), taip pat Bendrosios rinkos observatorijos pastabas dėl 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje priimto teksto teisinių pasekmių.

2.2   Iš pradžių buvo numatyta, kad Lisabonos sutartis įsigalios 2009 m. sausio 1 d., bet suplanuota įvykių eiga buvo sutrikdyta 2008 m. birželio 12 d., kai Airija referendumu atmetė Lisabonos sutartį.

2.3   Po to, kai buvo užtikrintas Airijos nacionalinis suverenitetas ir patikinta, kad kiekviena ES valstybė narė ir ateityje turės savo Komisijos narį, Sutartis buvo priimta 2009 m. spalio 3 d. referendumu.

2.4   Kai 2009 m. lapkričio 3 d. Čekijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad Lisabonos sutartis išties yra suderinama su nacionaline teise, Sutarties ratifikavimas buvo atnaujintas. Ratifikavimo procesas užbaigtas Čekijos prezidentui Vaclavui Klausui pasirašius Sutartį, kuri galiausiai įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d.

2.5   Kadangi nuo Komiteto informacinio pranešimo priėmimo iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo praėjo nemažai laiko, taip pat 2009 m. birželio 26 d. buvo priimta Komisijos rekomendacija dėl priemonių, skirtų bendrosios rinkos veikimui gerinti, o 2010 m. kovo 3 d. – Komisijos komunikatas „2010 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“, Komiteto nuomone, remiantis minėtu pranešimu, reikėtų parengti nuomonę savo iniciatyva, siekiant atnaujinti pranešimo turinį, ypač paskelbti Komiteto nuomonę šia tema. Atsižvelgdamas į tai, kas jau žinoma, Komitetas taip pat apsvarstys naujus klausimus, kurie nebuvo aptarti pradiniame pranešime, kadangi Sutartis dar nebuvo įsigaliojusi. Paskutinė jos suvestinė redakcija ne taip lengvai skaitoma, kaip kad galėjo būti, ir ji paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje2010 m. kovo 30 d. (2)

3.   Bendrosios pastabos

3.1   Politiniai įvykiai, darę įtaką Lisabonos sutarčiai nuo 2007 m. gruodžio 13 d., kai ją pasirašė 27 valstybės narės, iki jos įsigaliojimo 2009 m. gruodžio 1 d., iš esmės nepakeitė Sutarties nuostatų dėl bendrosios rinkos, tačiau daugiausia paveikė institucijas.

3.1.1   2008 m. gruodžio 11–12 d. posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba, atkreipusi dėmesį į Airijos piliečių susirūpinimą, kurį išsakė Airijos Ministras Pirmininkas („Taoiseach“), iš tiesų susitarė, kad jei įsigalios Lisabonos sutartis, pagal būtinas teisines procedūras bus priimtas sprendimas, kad Komisiją ir toliau sudarys po vieną kiekvienos valstybės narės pilietį.

3.1.2   2009 m. birželio 18–19 d. posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba suteikė Airijai teisiškai privalomų garantijų, nuo kurių nepriklauso nei ES santykiai su kitomis valstybėmis narėmis, nei Lisabonos sutarties turinys ir vykdymas. Užtikrinta, kad Lisabonos sutarties įsigaliojimas neturės poveikio tam tikroms sritims, būtent mokesčiams, teisei į gyvybę, švietimui, šeimai ir karinio neutralumo politikai.

3.1.3   Be to, Europos Vadovų Taryba priėmė oficialią deklaraciją dėl darbuotojų teisių ir viešųjų paslaugų svarbos.

3.2   Čekijos delsimas ratifikuoti Lisabonos sutartį nepadarė šiai sutarčiai jokio tiesioginio poveikio. Iš esmės 2009 m. spalio 29–30 d. Europos Vadovų Tarybos posėdyje valstybės narės susitarė, kad pagal būsimos Stojimo sutarties protokolą Pagrindinių teisių chartijos taikymo išimtis bus daroma ne tik Jungtinei Karalystei ir Lenkijai, bet ir Čekijai.

3.3   Informacinis pranešimas apie Lisabonos sutarties poveikį vidaus rinkos veikimui ir jo priedas tebėra aktualūs ir gali sudaryti šios nuomonės pagrindą (teisinės analizės pavidalu), todėl juos reikėtų laikyti neatsiejamomis šios nuomonės dalimis.

3.4   Reikia pažymėti, kad Lisabonos sutarties (net jos suvestinės redakcijos) tekstas tebėra pernelyg sudėtingas. Jį sunku skaityti ir suprasti net teisininkams. To priežastis – daugybė pakeitimų, kuriais iš dalies pakeista tiek Europos Sąjungos sutartis (ES sutartis), nustatanti bendrąją Europos Sąjungos sandarą ir jos pamatinius principus, tiek Europos bendrijos steigimo sutartis (EB sutartis), vėliau tapusi Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo, kurioje nustatyti ES sutartyje išdėstytų principų įgyvendinimo metodai.

3.5   Kadangi ratifikavimo proceso metu nebuvo oficialios suvestinės versijos, valstybės narės ratifikavo tekstą, kuris buvo ir neaiškus, ir sunkiai skaitomas, o dauguma naujųjų sprendimų priėmimo „mechanizmų“ – nelabai aiškiai apibrėžti, išskyrus Sutarties protokolus. Be to, šių mechanizmų tinkamumas dar nebuvo neišbandytas.

3.6   Be to, Lisabonoje pasirašytas tekstas, kitaip nei Sutartis dėl Konstitucijos Europai, nebuvo pateiktas konsultuotis su Europos Parlamentu, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, Regionų komitetu ar nacionaliniais ir regioniniais parlamentais arba organizacijomis, atstovaujančiomis pilietinei visuomenei Bendrijos, nacionaliniu arba regioniniu lygmenimis. Kitaip nei „Konstitucijos Europai“ atveju, Komisija ir Taryba tik po to, kai buvo ratifikuota Sutartis, nusprendė paskelbti dokumentus, kuriuose paviešino ir paaiškino naujosios Sutarties turinį ir naudą.

3.7   Rengiant Lisabonos sutartį, buvo grįžta prie senesnio metodo, pagal kurį galiojančios sutartys iš dalies keičiamos tarpvyriausybinėje konferencijoje (TVK), kurioje dalyvauja tik valstybių narių atstovai; kita vertus, Konstituciją parengė Konventas, kurį sudarė visų pirma nacionalinių parlamentų nariai, įskaitant būsimų valstybių narių (įstojusių į ES 2004 ir 2007 m.) parlamentų narius, ir Europos Parlamento nariai, taip pat penkiolikos valstybių narių, dvylikos tuometinių šalių kandidačių ir Turkijos atstovai, Komisijos atstovai ir, kaip stebėtojai, pilietinės visuomenės atstovai, įskaitant Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą.

3.8   Taigi, pagal Lisabonos sutartį – kitaip negu pagal Konstituciją, kuri atrodė iš esmės labiau federalistinio pobūdžio – aiškiai grąžinama daugiau galių valstybėms narėms. Šį galios poslinkį visų pirma rodo tai, kad panaikinti simboliai, kurie buvo nustatyti Konstitucijoje ir kurie galėtų būti aiškinami kaip federacinės valstybės sukūrimo atributai (vėliava, himnas, devizas, gegužės 9-oji – Europos diena ir kt.).

3.9   Lisabonos sutartimi sujungti vadinamieji „trys ramsčiai“ – ES sutarčiai ir Sutarčiai dėl ES veikimo suteikta vienoda teisinė galia (3). Europos Sąjunga taip pat tapo juridiniu asmeniu, pakeitusiu Europos bendriją, o prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai juridinio asmens statusą turėjo tik Europos bendrija.

3.10   ES teisės viršenybė prieš valstybių narių teisę buvo įrašyta Sutarties dėl Konstitucijos Europai I-6 straipsnyje kaip vienas pamatinių Europos Sąjungos principų. Siekiant išspręsti prieštaravimus, kilusius po to, kad ES teisės viršenybės principas, paprasčiausiai atsižvelgus į Teisingumo Teismo praktiką, buvo įrašytas Konstitucijoje, šis principas įtrauktas į Deklaraciją Nr. 17. Konferencijos dalyviai nusprendė prie Lisabonos sutarties pridėti Tarybos teisės departamento parengtą nuomonę dėl viršenybės, kurioje pažymėta, kad viršenybės principas yra kilęs iš teisminės praktikos, o jo vertė – kaip pagrindinio principo.

3.11   Lisabonos sutartimi iš dalies pakeistas 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Pagrindinių teisių chartijos teisinis statusas. Nicos aukščiausiojo lygio susitikime iš tiesų nebuvo nuspręsta dėl šios Chartijos teisiškai privalomojo pobūdžio, taigi ji liko principų deklaracija be patvirtinto teisinio statuso.

3.11.1   Kita vertus, atrodo, kad į Konstituciją įtraukta Chartija įgijo privalomąją teisinę galią. Kadangi Konstitucija nebuvo ratifikuota, teisiškai privalomas chartijos pobūdis lieka iš esmės teorinis klausimas (4). Ši padėtis ištaisyta Lisabonos sutartimi, nors joje ir neatsižvelgta į visą Konstitucijoje šiuo klausimu pasiektą pažangą (5).

3.11.2   Europos Sąjungos sutarties su pakeitimais, padarytais Lisabonos sutartimi, 6 straipsnyje nustatyta, kad Chartija turi „tokią pat teisinę galią, kaip ir Sutartys“. Tai reiškia, kad ES institucijos, organai ir agentūros privalo gerbti Chartijoje nustatytas teises. Tą patį daryti įsipareigoja ES teisės aktus įgyvendinančios valstybės narės (jų vyriausybės, administracijos ir teismai).

3.11.3   Vis dėlto Protokole Nr. 30 dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei nustatyta, kad Chartija neišplečia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ar jokio kito Lenkijos arba Jungtinės Karalystės teismo galimybių nustatyti, kad Lenkijos arba Jungtinės Karalystės įstatymai yra nesuderinami su Chartija.

3.11.4   Šiame protokole taip pat nustatyta, kad jokios Chartijos IV antraštinės dalies nuostatos dėl socialinių teisių ir solidarumo nesukuria teisių, taikomų Jungtinei Karalystei ir Lenkijai, išskyrus atvejus, kai tokios teisės yra numatytos šių valstybių nacionalinės teisės aktuose.

3.11.5   Galiausiai šiame protokole nustatyta, kad Chartija Jungtinėje Karalystėje ir Lenkijoje bus taikoma tiek, kiek joje pateiktos teisės ar principai yra pripažįstami tų valstybių narių teisėje ir praktikoje.

3.11.6   Šie protokolai praktikoje bus taikomi itin ribotai, nors pagal Sąjungos teisės vienodo taikymo principą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika turi būti gerbiama visose valstybėse narėse kaip neatsiejama Sąjungos teisinės sistemos dalis. Tad jei Teismo sprendime būtų minimas arba pateiktas Chartijos IV antraštinės dalies aiškinimas, Jungtinės Karalystės ir Lenkijos teismai turėtų vykdyti šį sprendimą, nepaisant to, ar jie dalyvauja tame teismo procese.

3.12   Į Sutartį įtraukta Konstitucijoje numatyta galimybė valstybei narei savo noru išstoti iš ES (ES sutarties 50 straipsnis). Vadovaudamasi Europos Vadovų Tarybos pateiktomis gairėmis, Sąjunga susidera ir sudaro su ta valstybe susitarimą, kuriame numatoma išstojimo iš Sąjungos tvarka atsižvelgiant į pagrindinius būsimų tos valstybės santykių su Sąjunga principus.

3.13   Išstojimo iš ES savo noru nedera painioti su teisės į narystę ES sustabdymu, jei valstybė narė šiurkščiai ir nuolat pažeidžia ES vertybes, kaip nustatyta ES sutarties 7 straipsnyje (tokias, kaip pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms, ir kt.) (6).

4.   Konkrečios pastabos

4.1   Reikėtų skirti ypatingą dėmesį keliems konkretiems politiniams ir ekonominiams aspektams, pastaruoju metu išryškėjusiems pasikeitus bendrosios rinkos politikai pagal naujosios Sutarties sąlygas, būtent naujajai Europos Parlamento ir J. M. Barroso antrą kartą vadovaujamos Komisijos sudėčiai.

4.2   Reikia nepamiršti, kad Europos Komisija jau 2007 m. lapkričio mėn. paskelbė svarbų komunikatą „Bendroji rinka XXI a. Europai“ po to, kai Europos Parlamentas 2007 m. rugsėjo 4 d. priėmė rezoliuciją (Rezoliucija dėl vienos bendros rinkos peržiūros: kliūčių ir neveiksmingumo šalinimas geriau įgyvendinant ir vykdant teisės aktus). Taip buvo perteikta „naujoji vizija“: visiems viena bendra rinka „labiau pagyvins Europos atsaką į globalizaciją, skatins ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą, užtikrins teisingas kainas ir prisidės prie socialinės apsaugos bei aplinkosaugos“. EESRK dviejose nuomonėse (7) pakartojo savo požiūrį, kad bendroji rinka visada buvo priemonė, padedanti kurti visų europiečių, įskaitant įvairių sričių specialistus, darbuotojus ir vartotojus, gerovę.

4.3   Komisija 2008 m. lapkričio 6 d. komunikate (8) įrodė, kad bendrosios rinkos nauda yra susijusi su administracinio bendradarbiavimo gerinimu. Vidaus rinkos informacinės sistemos (VRI) rengimo pažangos ataskaitoje Komisija paragino valstybių narių valdžios institucijas glaudžiai bendradarbiauti, siekiant stiprinti pasitikėjimą viena kitos sistemomis (9).

4.4   2009 m. birželio 29 d. Rekomendacijoje dėl priemonių, skirtų bendrosios rinkos veikimui gerinti (10), Komisija nustatė kelis bendrosios rinkos veikimo trūkumus, visų pirma susijusius su tuo, kad taisyklės nėra tinkamai taikomos ir užtikrinamas jų laikymasis. Komisija taip pat pasiūlė, remiantis partneryste grindžiamu požiūriu, priimti konkrečias priemones, papildančias valstybių narių taikomas priemones.

4.4.1   Šios priemonės apima stebėjimą, kaip laikomasi taisyklių, skatinimą taikyti alternatyvius ginčų sprendimo metodus, reguliarų nacionalinės teisės aktų vertinimą ir asmenų bei įmonių informavimą apie jų teises bendrojoje rinkoje.

4.5   Prasidėjusi finansų krizė itin sparčiai apėmė Europą, o jos ekonominės ir socialinės pasekmės, kaip pažymėjo Komitetas, buvo visiškai netikėtos ir neprognozuojamos: krizė sukėlė didžiausią ekonomikos nuosmukį nuo 4-ojo dešimtmečio, o bedarbių skaičius išaugo iki daugiau kaip 23 milijonų (11) – tai pats didžiausias nedarbas nuo pat Antrojo pasaulinio karo. Komisija prieš pat savo naujosios kadencijos pradžią, pavedusi de Larosière grupei (12) nuodugniai ištirti krizės priežastis ir rasti priemonių jai įveikti, išreiškė poreikį parengti naujas pasikeitusiam ekonominiam, socialiniam ir finansiniam klimatui tinkamas ateities politikos gaires.

4.6   Šiuo tikslu Komisijos „Politinėse gairėse kitos kadencijos Komisijai“ pirmininkas José Manuel Barroso išdėstė gaires „XXI a. tinkamai bendrajai rinkai“, kuriose pasmerkė bandymus, prisidengiant krize, griauti bendrąją rinką ir pakartojo, kad Komisija yra pasiryžusi ginti bendrąją rinką kaip „Sutarčių pagrindą“ ir „geriausią ilgalaikio klestėjimo garantiją“, su sąlyga, kad ji atitiktų „rytdienos ekonomikos poreikius“. Atsižvelgiant į visa tai, reikia pabrėžti, kad tikslas pagyvinti vidaus rinką kaip Europos ekonomikos variklį bus pasiektas tik, jei „aktyvia vartotojų politika“ pavyks „įkvėpti žmonėms pasitikėjimo visapusiškai dalyvauti bendrojoje rinkoje“.

4.6.1   Tuo pačiu metu Komisijos pirmininkas pavedė buvusiam už vidaus rinką atsakingam Komisijos nariui Mario Monti parengti pranešimą dėl bendrosios rinkos pagyvinimo, kuris buvo pristatytas gegužės 9 d. - Europos dieną - Europos Parlamente. Pranešime, kuriame išdėstyti pagrindiniai bendrajai rinkai iškilę sunkumai, siūlomos iniciatyvos šiai rinkai akytvinti, kuriose deramai atsižvelgta į socialinius ir aplinkosauginius aspektus. Kita ataskaita, pavadinta „Projektas „Europa 2030.“ Iššūkiai ir galimybės“, kurią parengė Europos ateities svarstymų grupė, pirmininkaujama buvusio Ispanijos Ministro Pirmininko Felipe González, buvo tą pačią dieną įteikta Europos Vadovų Tarybai. Šioje ataskaitoje pagrindinis dėmesys skiriamas Europos ekonomikos valdymui vidutinės trukmės laikotarpiu, taip pat pažymima bendrosios rinkos konsolidacijos ir jos sukūrimo svarba, kad būtų sukurta visiems naudinga (win-win) situacija: naujojo kurso politika bendrajai rinkai. Šios ataskaitos išvados dėl ekonomikos valdymo neabejotinai turės didelį poveikį bendrosios rinkos ateičiai.

4.7   Strategiją, kuria pakeičiama Lisabonos strategija (kurią, beje, įgyvendinti pavyko tik iš dalies), reikėtų vertinti atsižvelgiant į šias naujas politines gaires. Tačiau nepanašu, kad strategijoje „Europa 2020“ bendrajai rinkai būtų teikiama didelė reikšmė – ji minima tik keliose skyriaus „Ryšiai, kurių trūksta, ir kliūtys“ eilutėse, kuriose atskleistas mažėjantis tikėjimas bendrąja rinka.

4.7.1   Siekdama išspręsti šias bendrosios rinkos kliūtis, Komisija pranešė, kad ji teiks pasiūlymus dėl teisės aktų, visų pirma pabrėždama platesnio reglamentų taikymo pirmenybę prieš direktyvas, derins teisės aktus prie skaitmeninės eros poreikių ir sieks įtvirtinti neprivalomus Europos sutartinės teisės aktus, visų pirma vartojimo sutarčių srityje. Už bendrąją rinką atsakingas Komisijos narys Michel Barnier Europos Parlamento surengtame svarstyme ir ypač neseniai Paryžiuje pateiktose pastabose pabrėžė, kad privačių asmenų poreikius būtina derinti su visos rinkos poreikiais, o ši savo ruožtu turėtų prisidėti prie socialinio projekto įgyvendinimo. Komisijos narė Viviane Reding pabrėžė, kad bendroji rinka tebėra „ES karūnos brangakmenis“ (13).

4.8   Be to, ES sutarties 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta piliečių iniciatyva, kurios išsamų tyrimą atliko EESRK (14), gali turėti rimtų pasekmių bendrosios rinkos raidai ateityje.

4.8.1   Ši visuomenės dalyvavimą skatinanti priemonė – tai iš tiesų naujas būdas atkreipti dėmesį į pilietinei visuomenei svarbiausius klausimus, kurie iki šiol nebuvo svarstomi dėl nepakankamo Bendrijos institucijų dėmesio ar politinės valios trūkumo (Europos fondų statutas (15), Europos kolektyviniai veiksmai, (16) Europos teisė streikuoti ir kt.).

5.   Išsamios pastabos

5.1   Informaciniame pranešime dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatų, susijusių su bendrąja rinka, pateiktos pastabos tebėra aktualios (žr., pavyzdžiui, 6 skirsnio a punktą).

5.2   Iš trisdešimt septynių Lisabonos sutarties protokolų keturi daro daugiau ar mažiau tiesioginį poveikį vidaus rinkai:

5.3   Poveikį vidaus rinkai gali daryti ir dvi deklaracijos. Deklaracijoje Nr. 18 dėl Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos atskyrimo pagal Sutartis nustatyta, kad visos sritys, kurių Sutartys nepriskiria Sąjungos kompetencijai, priklauso valstybių narių kompetencijai ir kad, remiantis kompetencijos pasidalijimu, valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo arba nusprendė nebesinaudoti savo kompetencija.

5.3.1   Pirma, Teisingumo Teismas iš tiesų labai greitai sulygino kompetencijos suteikimą Bendrijai su valstybių narių kompetencijos perdavimu Bendrijos institucijoms, kaip rodo 1964 m. Sprendimas Costa prieš E.N.E.L., kuriame Europos ekonominė bendrija apibūdinta taip: „įkurdamos neribotam laikui Bendriją, turinčią savas institucijas, (…) ir ypač dėl valstybių kompetencijos apribojimo arba dalies jų funkcijų perdavimo Bendrijai, – realią valdžią (…)“. (Byla 6/64, Rink. p. 1141).

5.3.2   Antra, Deklaracijoje Nr. 42 nustatyta, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką galių suteikimo principas neturėtų būti pagrindas išplėsti Sąjungos kompetencijos sritį už Sutarčių nuostatomis nustatytų kompetencijos ribų.

6.   Svarbiausias Lisabonos sutarties poveikis vidaus rinkos politikai

6.1   Kalbant apie konkrečius Sutarčių vidaus rinkos politikos nuostatų pakeitimus, reikia pažymėti, kad:

(1)  CESE 241/2008 – INT/393 (neskelbtas OL).

(2)  OL C 83, 2010 3 30. Visos tolesnės nuorodos į Lisabonos sutartį yra nuorodos į šią suvestinę redakciją.

(3)  Pagal ES sutarties 1 straipsnio 3 dalį ES sutartis ir Sutartis dėl ES veikimo turi vienodą galią, tačiau Teisingumo Teismas 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendime dėl aplinkos apsaugos baudžiamojoje teisėje pripažino EB sutarties viršenybę prieš ES sutartį.

(4)  Vis dėlto, nors Chartija nėra teisiškai privaloma, Europos Bendrijų Teisingumo Teismas dažnai ja remiasi. Nesenas pavyzdys yra visų pirma ETT 2008 m. vasario 14 d. Sprendimas Dynamic Medien Vertriebs GmbH prieš Avides Media AG dėl laisvo prekių judėjimo, C-244/06. Teismas remiasi Chartijos 24 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą (sprendimo 41 punktas). Taip pat žr. ETT 2008 m. vasario 14 d. Sprendimą Varec SA prieš Belgijos valstybę dėl įsisteigimo laisvės, C-450/06. Teismas taip pat remiasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsniu dėl teisės į privatų gyvenimą (sprendimo 48 punktas).

(5)  Lisabonos sutarties projekto 2007 m. liepos 23 d. versijos (IGC 3/07) Deklaracijoje Nr. 11 nustatyta, kad Lisabonos sutarties pasirašymo dieną visos trys ES institucijos oficialiai paskelbs Pagrindinių teisių chartiją, bet joje visiškai nekalbama apie teisiškai privalomą Chartijos statusą.

Trys ES institucijos Pagrindinių teisių chartiją antrą kartą paskelbė 2007 m. gruodžio 12 d. (trečiadienį) Strasbūre. Ją reikėjo antrą kartą paskelbti todėl, kad Nicos aukščiausiojo lygio susitikime (2000 m. gruodžio mėn.) pirmą kartą paskelbta Chartija vėliau papildyta paaiškinimais ir išnašomis.

(6)  ES sutarties 7 straipsnyje aiškiai skiriamos dvejopos nuostatos, taikytinos, jei „iškilo aiškus pavojus, kad kuri nors valstybė narė gali šiurkščiai pažeisti (…)“, arba jei „kuri nors valstybė narė šiurkščiai ir nuolat pažeidžia (…)“.

(7)  OL C 77, 2009 3 31, p. 15 ir OL C 182, 2009 8 4, p. 1.

(8)  COM(2008) 703 galutinis.

(9)  Žr. CESE nuomonę OL C 128, 2009 11 5.

(10)  Rekomendacija 2009/524/EB; plg. pagrindinę EP rezoliuciją, 2010 3 9 (Dok. A7-0064/2009).

(11)  Naujausiais Eurostato duomenimis.

(12)  EESRK pateikė nuomonę dėl de Larosière grupės ataskaitos, OL C 318, 2009 12 23, p. 57.

(13)  Europos vartotojų dieną (2010 m. kovo 15 d.) Madride skaitytas pranešimas: „Plataus užmojo Vartotojų teisių direktyva: vartotojų apsaugos stiprinimas ir pagalba įmonėms“.

(14)  Nuomonė savo iniciatyva „Lisabonos sutarties įgyvendinimas. Dalyvaujamoji demokratija ir piliečių iniciatyva“ (CESE 465/2010, SC/032), kurioje nagrinėjama ir aptariama Komisijos žalioji knyga (COM (2009) 622 galutinis, 2009 11 11); ir nuomonė savo iniciatyva „Pilietinės visuomenės organizacijos ir pirmininkavimas ES Tarybai“ (CESE 464/2010, SC/031); taip pat plg. svarbią EP rezoliuciją dėl piliečių iniciatyvos įgyvendinimo, 2009 5 7 (dok. A6-0043/2009).

(15)  EESRK nuomonė savo iniciatyva 634/2010, INT/498.

(16)  OL C 162, 2008 6 25, p. 1, OL C 128, 2010 05 18, p. 97.

(17)  Teisingumo Teismas jau 1982 m. gegužės 5 d. patvirtino (Sprendimas Schul byloje 15/81), kad bendra rinka – paprasta laisvosios prekybos zona – yra vidaus rinkos pirmtakė. Todėl vidaus rinkai būdinga glaudesnė ekonominė integracija. Žr. pastabas dėl 26 straipsnio (Priedas, p. 39).

(18)  Protokolas dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų (Nr. 36).

(19)  COM(2007) 724 galutinis, SEC(2007) 1517, 1518, 1519, 1520 ir 1521.

(20)  COM(2007) 725galutinis, SEC(2007) 1514, 1515 ir 1516.

(21)  COM(2007) 726 galutinis.