[pic] | EUROPOS KOMISIJA | Briuselis, 2010.5.6 KOM(2010)214 galutinis KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI Pirmoji metinė imigracijos ir prieglobsčio ataskaita (2009 m.) {SEC (2010) 535} 1. Įvadas 2008 m. spalio mėn. priimtu Europos imigracijos ir prieglobsčio paktu[1] Europos Vadovų Taryba nustatė penkis pagrindinius įsipareigojimus dėl teisėtos imigracijos ir integracijos, neteisėtos imigracijos, sienų kontrolės, prieglobsčio ir partnerystės su kilmės ir tranzito šalimis (visuotinis požiūris). Tai pirmoji metinė pakto įgyvendinimo Komisijos ataskaita. Ja bus pasinaudota rengiantis Europos Vadovų Tarybos metinei diskusijai apie imigracijos ir prieglobsčio politiką. 2 skirsnyje apžvelgiami ir įvertinami pokyčiai ES ir nacionaliniu lygmenimis[2] ir pateikiamos visų penkių pakte nagrinėjamų sričių rekomendacijos. Atsižvelgiant į tai, kad ataskaita bus teikiama kasmet, rekomendacijose pabrėžiami dalykai, kuriems, Komisijos manymu, reikėtų skirti ypatingą dėmesį kitais metais. Pakte nustatyti įsipareigojimai taip pat bus išplėtoti pagal Stokholmo programą[3] ir jos veiksmų planą. Ataskaitos laikotarpis – 2008 m. spalio mėn. – 2009 m. pabaiga. Ekonomikos krizė buvo labai svarbus veiksnys, todėl 3 skirsnyje apžvelgiamas jos poveikis migracijai. 4 skirsnyje aprašoma šios ataskaitos metodika, pabaigoje pateikiamos išvados. Priede nurodomi pagrindiniai statistiniai duomenys. 2. Pažanga penkiose pakto srityse 2.1. Teisėta imigracija. Integracija Pagrindinis įsipareigojimas – organizuoti teisėtą imigraciją atsižvelgiant į prioritetus, poreikius bei priėmimo pajėgumą, kuriuos nustato kiekviena valstybė narė, ir skatinti integraciją. Teisėta migracija. ES lygmuo . Priėmus ES mėlynosios kortelės direktyvą, Europos Sąjungoje bus nustatyta aukštos kvalifikacijos darbuotojų priėmimo tvarka. Toliau svarstyta siūloma pagrindų direktyva dėl vieno leidimo darbuotojams migrantams ir jų teisių. Priėmus iniciatyvą „Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms“[4] buvo svarstoma, kaip galima susieti darbuotojų migrantų gebėjimus ir ES darbo jėgos poreikius. Komisijos ataskaitoje nustatytos galimos Šeimos susijungimo direktyvos perkėlimo problemos. Išplėtotas tarpusavio keitimasis informacija, visų pirma per Europos migracijos tinklą. Tačiau įvertinus tarpusavio keitimosi informacija mechanizmą paaiškėjo, kad jis nepateisino lūkesčių. Nacionalinis lygmuo . Darbo jėgos migracija toliau buvo valdoma atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius ir pirmenybę ES piliečiams. Dėl ekonomikos krizės imigrantų skaičius sumažėjo, tačiau ne visose valstybėse narėse. Todėl kai kurios valstybės narės sugriežtino atvykimo kriterijus ar kvotas, o kitos pasikliovė paklausos skatinamų sistemų lankstumu. Patobulintas teisėtos migracijos valdymas: sukurtos naujos politikos sąvokos, įsteigtos naujos įstaigos ir supaprastintos procedūros. Šeimos susijungimo politikos pakeitimai, be kita ko, apima griežtesnes sąlygas ir priemones prieš santuokas iš išskaičiavimo. Vertinimas . Kaip nustatyta pakte, darbo jėgos migracija apskritai valdoma atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius ir pirmenybę ES piliečiams. Pastebėta teigiama procedūrų paprastinimo tendencija. Tačiau galima dar geriau suderinti ES darbo jėgos poreikius ir trečiųjų šalių darbuotojų gebėjimus. Rekomendacijos . Valstybės narės ir Komisija, bendradarbiaudamos su trečiosiomis šalimis, turėtų toliau gerinti darbo jėgos atitiktį darbo rinkai ir kvalifikacijų pripažinimą , atsižvelgdamos į veiksmus skatinti visa apimančią darbo jėgos migracijos politiką pagal strategijos „Europa 2020“ pavyzdinę iniciatyvą „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė“. Dėl to taip pat bus paprasčiau spręsti demografines problemas. Reikėtų vykdyti teisėtos migracijos politikos planą: - valstybės narės turėtų siekti plačiu užmoju laiku perkelti ES mėlynosios kortelės direktyvą ; - Taryba ir Parlamentas turėtų pasinaudoti nauju Lisabonos sutarties duotu impulsu, kad susitartų dėl pagrindų direktyvos dėl vieno leidimo darbuotojams migrantams ir jų pagrindinių socialinių ir ekonominių teisių. Svarbu toliau tarpusavyje keistis informacija. Valstybės narės ir Komisija turėtų patobulinti pranešimo apie svarbius nacionalinius pokyčius sistemą, teikdamos būsimas metines imigracijos ir prieglobsčio ataskaitas . Integracija. ES lygmuo . Pradėjo veikti dvi naujos priemonės: Europos integracijos forumas ir Europos integracijos interneto svetainė. Imtasi veiksmų 2008 m. lapkričio mėn. Tarybos išvadose nustatytose prioritetinėse srityse: Europos vertybių puoselėjimas, visuomenės suvokimo apie migrantus ir teisėtą imigraciją didinimas, Europos modulių kūrimas ir rezultatų vertinimo rodiklių nustatymas. Parengtas trečiasis integracijos vadovas. Išsamesnė informacija pateikta 2010 m. Ministrų konferencijos integracijos klausimais ataskaitoje[5]. Taryba priėmė pamatinį sprendimą dėl rasizmo ir ksenofobijos, toliau buvo svarstoma pasiūlyta pagrindų direktyva, kuria draudžiama diskriminacija kitose nei užimtumas srityse. 2010 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba sutarė, kad geriau integruojant migrantus būtų galima pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslą užtikrinti, kad 75 % 20–64 m. amžiaus žmonių turėtų darbą. Nacionalinis lygmuo . Valstybės narės priėmė arba rengė nacionalinės teisės aktus, planus ar strategijas. Kelios valstybės narės nurodė konsultavimosi ir dialogo priemones. Pagrindinės politikos sričių temos buvo kalbų mokymasis, galimybės įsidarbinti ir kovos su diskriminacija veiksmai. Kai kurios valstybės narės vykdydamos politiką daugiausia dėmesio skiria pabėgėliams. Dalis įtvirtina teises ir pareigas vadinamojoje integracijos sutartyje. Pasak kai kurių valstybių narių, vykdant minėtas strategijas migrantų statusas pagerėjo, jiems suteiktas ilgalaikis leidimas gyventi arba pilietybė. Vis daugiau valstybių narių nurodo, kad stebi padėtį ir siekia nustatyti rodiklius. Vertinimas . ES sistema konsoliduota. Integracijos politika toliau vystyta ES ir nacionaliniu lygmenimis, vadovaujantis ES pagrindiniais integracijos principais ir 2005 m. bendra integracijos darbotvarke. Dėmesys atkreipiamas ir į teises (užimtumas, kova su diskriminacija), ir į pareigas (kalbų mokymasis). Toliau tobulinamos ES ir nacionalinės struktūros, kurios įgyvendintų bendrą politiką, keistųsi informacija ir palaikytų dialogą, – tai teigiama tendencija. Rekomendacijos . Pirmenybę vis dėlto reikėtų teikti integracijos politikos rezultatų stebėjimo rodikliams . Reikėtų pradėti rengti naują ES migrantų integracijos darbotvarkę , kuri būtų priimta 2011 m., kaip raginama strategijoje „Europa 2020“, atsižvelgiant į Stokholmo programą ir išsamų Lisabonos sutartyje nustatytą teisinį pagrindą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 79 straipsnio 4 dalis). 2.2. Neteisėta imigracija Pagrindinis įsipareigojimas – kontroliuoti neteisėtą imigraciją visų pirma užtikrinant, kad neteisėtai gyvenantys užsieniečiai grįžtų į savo kilmės šalį arba į tranzito šalį. ES lygmuo . Priimti du pagrindiniai dokumentai: Grąžinimo direktyva ir Sankcijų darbdaviams direktyva. Komisija pasiūlė dokumentą, kuriuo siekiama užkirsti kelią prekybai žmonėmis ir su ja kovoti, taip pat apsaugoti aukas. FRONTEX suaktyvino veiklą asmenų grąžinimo srityje. Toliau buvo siekiama sudaryti readmisijos susitarimus: pasirašytas susitarimas su Pakistanu; derybos su Maroku pasistūmėjo į priekį, o derybos su Turkija atnaujintos (žr. 2.5 skirsnį); priimti derybų su Gruzija ir Žaliuoju Kyšuliu nurodymai. Buvo tęsiamos derybos dėl nemažai partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimų. Jungtiniai readmisijos komitetai nuolatos stebi readmisijos susitarimų veiksmingumą. Kova su neteisėta imigracija buvo pagrindinė partnerysčių judumo srityje dalis (žr. 2.5 skirsnį). Nacionalinis lygmuo . Grąžinimo direktyva pradėta perkelti į nacionalinę teisę. Kelios valstybės narės ėmėsi savanoriško išvykimo skatinimo priemonių. Kai kuriais atvejais manyta, kad dėl griežtesnės priverstinio grąžinimo politikos ir didesnio vykdymo užtikrinimo lygio sumažėjo neteisėtų imigrantų. Kai kurios valstybės narės nurodė didelį neteisėtai esančių migrantų, kurių kol kas negalima grąžinti, skaičių ir teigė, kad reikia rasti sprendimų. Didelė parama skirta jungtiniams asmenų grąžinimo skrydžiams. Dalis valstybių nurodė, kokių kovos su prekyba žmonėmis priemonių ėmėsi. Daug valstybių narių siekė sudaryti dvišalius readmisijos susitarimus ir pabrėžė, kad svarbu, atitinkamai pasikonsultavus, bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis ES lygmeniu. Atskiros valstybės narės paminėjo taikytas reguliavimo priemones, o kai kurios tokių priemonių stengėsi išvengti arba jas pritaikyti grąžinimo politikai. Kelios valstybės narės taikė priemones, kuriomis siekė išvengti piktnaudžiavimo teisėtos migracijos sistemomis ir laisvu judėjimu, pavyzdžiui, sustiprino koordinavimą tarp atskirų nacionalinės administracijos sistemos dalyvių. Vertinimas . Daugiausia dėmesio skirta grąžinimo politikai ir readmisijos susitarimams. Savanoriškas išvykimas tapo priimtinausiu grąžinimo būdu, kaip numatyta Grąžinimo direktyvoje. Kita vertus, kai kurios valstybės narės taip pat vykdo griežtesnę priverstinio grąžinimo politiką dėl jos atgrasomojo poveikio. Daug valstybių narių pranešė apie teigiamus FRONTEX koordinuojamų jungtinių asmenų grąžinimo skrydžių rezultatus. Įgyvendinant neteisėtos imigracijos politiką itin svarbu bendradarbiauti su kilmės ir tranzito šalimis. Reikia labiau atkreipti dėmesį į tai, kad yra daug neteisėtai esančių migrantų, kurių kol kas negalima grąžinti. Valstybės narės neturi nuoseklaus požiūrio dėl reguliavimo priemonių taikymo kovai su neteisėta imigracija. Rekomendacijos . Valstybės narės turėtų visų pirma siekti, kad visos Grąžinimo direktyvos ir Sankcijų darbdaviams direktyvos nuostatos būtų perkeltos laiku . Sektoriuose, kur yra didelis pavojus, kad neteisėtai esantys darbuotojai gali būti išnaudojami, valstybės narės turėtų padidinti patikrinimų darbo vietoje skaičių ir veiksmingumą . Valstybės narės turėtų pasinaudoti Grąžinimo direktyvos siūlomomis galimybėmis skatinti savanorišką išvykimą , taip pat pasinaudoti Grąžinimo fondu. Reikėtų toliau skatinti jungtinius grąžinimo skrydžius visapusiškai naudojantis Grąžinimo fondu ir FRONTEX koordinavimo veiksmais. Atsižvelgiant į skirtingą požiūrį ir vadovaujantis pakto rekomendacijomis reikėtų skatinti keitimąsi informacija ir nacionalinių reguliavimo priemonių stebėjimą . Reikėtų toliau siekti susitarti dėl readmisijos susitarimų ir juos sudaryti su svarbiausiomis trečiosiomis šalimis. Atsižvelgdama į didelį neteisėtai esančių migrantų, kurių laikinai negalima grąžinti , skaičių, Komisija atliks tyrimą dėl elgesio su jais, tačiau pagrindinis tikslas tebebus juos kuo greičiau grąžinti (nutraukti jų neteisėtą buvimą). ES ir valstybės narės turėtų užtikrinti, kad taikant geresnės migracijos kontrolės užtikrinimo priemones būtų gerbiamos visos pagrindinės teisės ir vaikų teisės pagal ES pagrindinių teisių chartiją ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. 2.3. Sienų kontrolė Pagrindinis įsipareigojimas – didinti sienų kontrolės veiksmingumą. ES lygmuo . Buvo rengiamas naujausias (2010 m. vasario mėn.) pasiūlymas atnaujinti FRONTEX funkcijas ir pasiūlymas sukurti ES atvykimo ir išvykimo sistemą bei ES registruotų keliautojų programą. Išspręstos techninės problemos, dėl kurių buvo vėluojama įdiegti Vizų informacinę sistemą (VIS). Svarstytas Komisijos pasiūlymas dėl patobulinto Šengeno vertinimo mechanizmo. Iš dalies pakeitus Bendrąsias konsulines instrukcijas (BKI) sudarytas teisinis pagrindas stiprinti valstybių narių konsulinių įstaigų bendradarbiavimą, taip pat parengtos įgyvendinimo priemonės. Siekiant bendrai valdyti mišrius migracijos srautus, sustiprintas tarptautinis bendradarbiavimas, ypač su Turkija ir Libija (žr. 2.5 skirsnį). Nacionalinis lygmuo . Visos valstybės narės siekė įdiegti arba palaikyti sustiprintos sienų kontrolės mechanizmus, tam tikrais atvejais pasinaudodamos Sienų fondo parama. Kai kurios ėmėsi priemonių geresniam migracijos, sienų ir policijos institucijų bendradarbiavimui skatinti. Valstybės narės aktyviai dalyvavo FRONTEX veikloje. Daugelis išreiškė paramą FRONTEX funkcijų atnaujinimui. Kelios valstybės narės nurodė, kad intensyviau bendradarbiauja su trečiosiomis šalimis sienų valdymo srityje. Imtasi pasirengimo VIS veiksmų. Kai kurios valstybės narės pabrėžė, kad būtina kuo greičiau pašalinti likusias kliūtis. Dalis valstybių narių siekė didinti imigracijos ryšių palaikymo pareigūnų vaidmenį teikiant vizų paslaugas ir aktyviai rėmė konsulinių įstaigų bendradarbiavimą vietos lygmeniu. Nemažai valstybių narių įgyvendino registruotų keliautojų programų ir atvykimo ir išvykimo sistemų projektus. Vertinimas . Visos valstybės narės vykdė įsipareigojimą užtikrinti veiksmingesnę išorės sienų kontrolę. Dėta daug pastangų, be kita ko, naudotasi ir šiuolaikinėmis technologijomis. Dažnai buvo minima Sienų fondo finansavimo nauda. FRONTEX veikla plačiai remiama ir joje dalyvaujama. Kelios valstybės narės ragina stiprinti konsulinių įstaigų bendradarbiavimą. Dalis valstybių narių, visų pirma prie ES rytinės ir pietinės sienos esančios valstybės, sustiprino bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis sienų valdymo srityje. Kelios valstybės narės apgailestavo dėl VIS techninių problemų ir su tuo susijusio vėlavimo pradėti sistemos darbą, o kai kurios abejojo dėl tolesnio didelio masto IT sistemų (pvz., ES atvykimo ir išvykimo sistemos) plėtojimo šiuo metu. Kol kas nebuvo galima imtis tolesnių veiksmų, susijusių su įsipareigojimu patobulinti Šengeno vertinimo procesą. Rekomendacijos . Valstybės narės ir Komisija turėtų kuo geriau pasinaudoti pagrindinėmis teisės priemonėmis (Sienų kodeksu, Vizų kodeksu (kuriuo panaikinamos BIK), FRONTEX reglamentu, VIS ir Sienų fondu), užtikrinti jų tinkamą taikymą ir imtis būtinų įgyvendinimo priemonių. Tose srityse, kurias aiškiu pritarimu reikia labiau suderinti (pavyzdžiui, Komisijos pasiūlymu atnaujinti FRONTEX funkcijas arba iš dalies keisti tam tikras galiojančių teisės aktų nuostatas), svarstant teisės aktus reikėtų laikytis pakte nustatytų įsipareigojimų sutelkti visus turimus išteklius ir užtikrinti veiksmingesnę sienų kontrolę ir suteikti FRONTEX išteklių jos užduočiai vykdyti. Šengeno bendradarbiavimas – tai išskirtinis sėkmės pavyzdys, o Šengeno vertinimo procesas yra išskirtinis peržiūros mechanizmas, kurį reikėtų išlaikyti ir stiprinti pagal Sutarties nuostatas . Šio mechanizmo pagrindas turi būti visų dalyvaujančių šalių tarpusavio pasitikėjimas ir aiškus kompetencijų pasiskirstymas. Lisabonos sutartis įsigaliojo ir Komisija netrukus pateiks naują pasiūlymą. Kad būtų pasiektas rezultatas, visos ES institucijos turės būti lanksčios ir reikės pripažinti realią teisinę padėtį. 2.4. Prieglobstis Pagrindinis įsipareigojimas – sukurti prieglobsčio Europą. ES lygmuo . Komisija pateikė visas pakte numatytas teisės aktų iniciatyvas, taip pat tas, kurios buvo paskelbtos 2008 m. birželio mėn. prieglobsčio politikos plane. Prieglobsčio procedūrų direktyvos ir Priskyrimo direktyvos pakeitimais visų pirma siekiama įgyvendinti pakte minimą raginimą sukurti vieną procedūrą ir vienodą statusą, be to, padarius šiuos pakeitimus ES prieglobsčio teisės aktai turėtų tapti nuoseklesni. Šiais pakeitimais turėtų būti supaprastinti, racionalizuoti ir konsoliduoti apsaugos visoje ES esminiai ir procedūrų standartai, užtikrintas labiau pagrįstų pirmosios instancijos sprendimų priėmimas, tai leistų užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir padaryti prieglobsčio procesą veiksmingesnį. Taip pat pasiūlyti Dublino ir EURODAC reglamentų bei Priėmimo sąlygų direktyvos pakeitimai ir pasiūlyta sukurti ES bendrąją pabėgėlių perkėlimo programą ir įsteigti Europos prieglobsčio paramos biurą siekiant palengvinti, koordinuoti ir sustiprinti praktinį bendradarbiavimą. 2009 m. lapkričio mėn. Taryba ir Parlamentas pasiekė politinį susitarimą dėl Europos prieglobsčio paramos biuro. Be to, imtasi su teisėkūra nesusijusių veiksmų. Atlikus regioninių apsaugos programų išorės vertinimą padaryta išvada, kad jos yra pirmoji ir sėkmingai veikianti priemonė, kuria teikiama didesnė parama pabėgėliams, esantiems netoli kilmės regionų, tačiau jų poveikis ribotas dėl riboto lankstumo, finansavimo, žinomumo ir koordinavimo su kitomis ES humanitarinėmis ir vystymo politikos sritimis, taip pat dėl nepakankamo trečiųjų šalių dalyvavimo. Nuspręsta jas patobulinti ir išplėsti, visų pirma Afrikos kyšulyje (Kenijoje, Džibutyje, Jemene) ir Šiaurės Afrikoje (Libijoje, Egipte, Tunise). Nuo 2009 m. liepos mėn. vykdomas bandomasis projektas dėl savanoriško tarptautinės apsaugos gavėjų perkėlimo iš Maltos į kitas valstybes nares, naudojantis finansine parama iš Europos pabėgėlių fondo, iš kurio 2009 m. parama taip pat skirta 95 tarptautinės apsaugos gavėjam perkelti iš Maltos į Prancūziją. Iš viso dešimt valstybių narių (Vokietija, Prancūzija, Liuksemburgas, Vengrija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija ir Jungtinė Karalystė) sutiko perkelti į savo teritoriją tarptautinės apsaugos gavėjus iš Maltos. Nacionalinis lygmuo . Iki ataskaitinio laikotarpio pradžios dauguma valstybių narių buvo perkėlę pirmojo etapo prieglobsčio acquis teisės aktus, tačiau kai kurios pranešė apie perkėlimą 2009 m. gerokai vėluodamos. Ataskaitose dažniausiai minėta asmenų perkėlimo ir praktinio bendradarbiavimo veikla. Kai kurios valstybės narės (Belgija ir Portugalija), paprastai perkėlimo neatliekančios, pasisiūlė perkelti pabėgėlius į savo teritoriją, o bent dvi valstybės narės (Rumunija ir Slovakija) laikinai priėmė pabėgėlius, kurie turėtų būti perkelti kitur. Kai kurios valstybės narės (Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė) suteikė Maltai ir Graikijai praktinio bendradarbiavimo pagalbą, pavyzdžiui, padėjo rengti pareigūnų mokymus ir komandiruotes. Kelios valstybės narės (Belgija, Čekija, Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai, Austrija, Švedija ir Jungtinė Karalystė) toliau kūrė Europos prieglobsčio srities mokymo programą. Vertinimas . Siekiama įgyvendinti visus pakte nustatytus su prieglobsčiu susijusius įsipareigojimus. Steigiant Europos prieglobsčio paramos biurą, kuris pradės veikti 2010 m., ir atliekant perkėlimą, kuriuo domisi vis daugiau valstybių narių, padaryta didelė pažanga, tačiau diskusijos dėl pirmojo etapo teisės aktų pakeitimų vyksta sunkiai ir lėtai. Dauguma valstybių narių neišreiškė didelio susidomėjimo solidarumo priemonėmis – tarptautinės apsaugos gavėjų perkėlimu ES viduje. Rekomendacijos . Taryba ir Parlamentas turėtų aktyviau dalyvauti vykstančiuose teisės aktų svarstymuose, kad įvykdytų savo įsipareigojimą sukurti bendrą Europos prieglobsčio sistemą, kuria būtų užtikrinama didesnė apsauga ir aukštesni standartai. Kad Europos prieglobsčio paramos biuras netrukus pradėtų veikti , visos suinteresuotosios šalys turėtų teikti visapusišką paramą. Daugiau valstybių narių turėtų labiau remti daugiausia prieglobsčio prašytojų sulaukiančias valstybes nares – priimti tarptautinės apsaugos gavėjus arba remti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, teikti techninę pagalbą vadovaujantis solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo principu, nustatytu Lisabonos sutartyje (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 80 straipsnis). 2.5. Visuotinis požiūris į migraciją Pagrindinis įsipareigojimas – užmegzti visapusišką partnerystę su kilmės bei tranzito šalimis, kad būtų skatinama migracijos ir vystymosi sąveika. ES lygmuo . Remiantis 2008 m. Komisijos komunikatu „Visuotinio požiūrio į migraciją stiprinimas“, kuriame siūloma didinti koordinavimą, nuoseklumą ir sąveiką, išplėtotos visuotinio požiūrio priemonės. Vykdomos partnerystės judumo srityje su Moldovos Respublika (dalyvauja 15 valstybių narių) ir Žaliuoju Kyšuliu (5 valstybės narės), be to, 2009 m. lapkričio mėn. ES pasirašė bendrą deklaraciją dėl partnerystės judumo srityje su Gruzija (16 valstybių narių). 2009 m. rugsėjo mėn. Komisijos tarnybų darbiniame dokumente įvertintos bandomosios partnerystės judumo srityje. Pagrindiniai vertinimo aspektai aptarti 2009 m. gruodžio mėn. Tarybos išvadose. Pasinaudota kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, surengtos misijos migracijos klausimais Gruzijoje, Tanzanijoje, Baltarusijoje ir Kenijoje. Užbaigti 10 Vakarų Afrikos šalių ir 17 Rytų ir Pietryčių Europos šalių migracijos profiliai, taip pat prie AKP šalių strategijos dokumentų pridėti migracijos profiliai. Padėtas bendradarbiavimo pagrindas Etiopijoje. Imtasi tinkamų veiksmų atsižvelgiant į 2009 m. birželio ir spalio mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadas. Atnaujintos įstrigusios derybos su Turkija dėl readmisijos susitarimo, taip pat į priekį pasistūmėjo FRONTEX ir Turkijos derybos dėl darbo susitarimų. Komisija tęsė derybas su Libija dėl ES ir Libijos pagrindų susitarimo, įskaitant straipsnį dėl migracijos, plėtojo dialogą ir bendradarbiavimą. Santykių su Afrika srityje Komisija rėmė veiksmus pagal ES ir Afrikos partnerystę migracijos, judumo ir užimtumo srityse, o regioniniu lygmeniu – pagal Rabato / Paryžiaus bendradarbiavimo programą. Rytų Europoje Komisija rėmė 2009 m. balandžio mėn. Ministrų konferenciją Prahoje ir jos tęstinį projektą „Partnerysčių migracijos srityje kūrimas“. ES pradėjo struktūrinį dialogą migracijos klausimais su Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono šalimis, taip pat rengė Azijos ir Europos šalių susitikimus ir susitikimus su Indija. Pagal teminę programą finansuoti projektai susiję su protų nutekėjimu, apykaitine migracija, teisėta ir neteisėta migracija, diasporos dalyvavimu vystymo veikloje ir emigrantų perlaidomis. Pagal geografines priemones buvo numatyta lėšų su migracija susijusiai veiklai. 2009 m. rugsėjo mėn. Komisijos komunikate, taip pat 2009 m. lapkričio mėn. Tarybos išvadose pabrėžtas poreikis užtikrinti didesnę migracijos ir vystymosi politikos nuoseklumą. Nacionalinis lygmuo . Valstybės narės ataskaitose išreiškė tvirtą norą užtikrinti didesnę migracijos politikos ir išorės santykių sąveiką (t. y. ryšius), ypač su šalimis, esančiomis į Europą vykstančių migrantų maršrutuose. Pasak valstybių narių, jos tinkamai prisidėjo įgyvendinant visuotinį požiūrį į migraciją – dalyvavo vykdant partnerystes judumo srityje, misijose migracijos klausimais, pradėjo vykdyti projektą „Partnerysčių migracijos srityje kūrimas“ ir padarė pažangą kuriant bendradarbiavimo platformą Etiopijoje. Kai kurios valstybės narės vedė derybas dėl dvišalių susitarimų migracijos klausimais su Maroku, Rusija, Gruzija, Ukraina, Kongu, Burundžiu, Malaviu, Libija, Albanija ir Žaliuoju Kyšuliu. Kai kurios valstybės narės priėmė vidutinės trukmės vystomojo bendradarbiavimo strategiją, į kurią įeina su migracija susijęs vystymasis. Vykdomos programos konkrečiais klausimais, pavyzdžiui, emigrantų perlaidų skaidrumo ir kovos su protų nutekėjimu etišku būdu samdant medicinos darbuotojus iš besivystančių šalių. Vertinimas . Labai išplėtotas dialogas su trečiosiomis šalimis migracijos klausimais. Tačiau reikia racionalizuoti įvairius dialogo procesus ir stiprinti migracijos ir vystymosi politikos sąveiką. Reikia naudoti ES geografines priemones ir valstybių narių įnašus ir taip stiprinti bendradarbiavimą pagal teminę programą; bendradarbiavimo migracijos ir vystymosi srityse jau laikas imtis daugiau nei tik bandomųjų projektų. Sėkmingai skatinti migracijos profiliai, kurie yra pagrindinė įrodymais grįstos migracijos politikos priemonė. Visiems veikėjams aktyviai dalyvaujant reikia susisteminti ir konsoliduoti visuotinio požiūrio į migraciją priemones, kad būtų užtikrintas geresnis koordinavimas, nuoseklumas ir sąveika. Rekomendacijos . Remdamasi Stokholmo programa Europos Sąjunga, nuolat remiama valstybių narių, turėtų toliau plėtoti ir konsoliduoti visuotinį požiūrį į migraciją – strategiškai, įrodymais grįstais būdais ir sistemingai naudoti visas programos priemones, racionalizuoti dialogo procesus ir stiprinti operatyvų bendradarbiavimą. Reikėtų stiprinti trijų sričių (teisėtos migracijos, neteisėtos migracijos, migracijos ir vystymosi) pusiausvyrą. Reikėtų toliau telkti dėmesį į bendradarbiavimą su svarbesnėmis kilmės ir tranzito Afrikos ir Rytų bei Pietryčių Europos šalimis . Be to, reikėtų papildomai stiprinti dialogą ir bendradarbiavimą su Azijos šalimis, kaip antai Indija ir Kinija, taip pat su Lotinų Amerikos ir Karibų jūros regiono valstybėmis. 3. Ekonomikos krizės poveikis Imigracija iš trečiųjų šalių paskatino daugelio valstybių narių ekonomikos augimą. Dėl ekonomikos nuosmukio kilo naujų problemų, tačiau sunku įvertinti jo poveikį migracijos srautams. Du trečdaliai valstybių narių pajuto tokį ekonomikos krizės poveikį, pirmiausia sumažėjo užsienio darbuotojų paklausa. Nuo krizės, be kita ko, labiausiai nukentėjo migrantai. Tačiau poveikis labai skiriasi, visų pirma priklauso nuo sektoriaus (tarp labiausiai nukentėjusių – statybos, gamybos, turizmo ir finansų paslaugų), išsilavinimo lygio ir profesinės kvalifikacijos. Ne ES piliečių nedarbas išaugo nuo 13,6 % trečiąjį 2008 m. ketvirtį iki 18,9 % trečiąjį 2009 m. ketvirtį; jis padidėjo daugiau, palyginti su šalies piliečių (nuo 6,4 iki 8,4 %), tačiau yra panašus kaip darbuotojų iš kitų valstybių narių (nuo 8,6 iki 12 %). Pasaulio Banko duomenimis, emigrantų perlaidos į besivystančias šalis sumažėjo nuo 338 mlrd. USD 2008 m. iki maždaug 317 mlrd. USD 2009 m. ES daugiausia rėmė labiausiai nukentėjusias besivystančias šalis. ES ėmėsi ryžtingų veiksmų krizės padariniams šalinti. Daugelis visuotinių priemonių, kaip antai ekonomikos skatinimo paketai ir įsikišimas į darbo rinką kuriant darbo vietas, buvo naudingos ir ES piliečiams, ir migrantams. Ekonomika jau atsigauna. Nors artimiausioje ateityje dėl krizės nesijaus darbo jėgos ir gebėjimų stygiaus, tačiau ilguoju laikotarpiu tinkamai vykdoma teisėtos imigracijos politika tebebus svarbi darbo jėgos trūkumui mažinti ir demografiniams sunkumams spręsti (ES aktyvių gyventojų skaičius pradės mažėti nuo 2013–2014 m.). Iš tikrųjų dėl per daug griežtos politikos gali pradėti labiau trūkti darbo jėgos ir atsirastų didesnių krizės padarinių. Atsižvelgiant į tai, reikėtų atitinkamai paisyti poreikio gerbti pirmenybės Sąjungos piliečiams principą ir atitinkamus neseniai sudarytų stojimo aktų pereinamojo laikotarpio susitarimus. Rekomendacijos . ES ir valstybės narės, vadovaudamosi strategija „Europa 2020“, turėtų kiek įmanoma labiau pasinaudoti darbo jėgos migracija kaip svarbia priemone darbo jėgos trūkumui pašalinti . ES turėtų padėti įveikti ekonominę krizę toms trečiosioms šalims , kurios labiausiai jaučia jos ilgalaikius padarinius. 4. Metodika Komisija parengė šią ataskaitą naudodamasi 2009 m. birželio mėn. komunikate[6] aprašytu stebėjimo metodu – rėmėsi valstybių narių pateiktais duomenimis ir kita informacija, visų pirma Europos migracijos tinklo nacionalinių informacijos centrų ataskaitomis. Antrojoje metinėje ataskaitoje, kuri bus pateikta 2011 m., taip pat bus aptarta Stokholmo programa ir veiksmų planas, kiek tai susiję su imigracija ir prieglobsčiu. Rekomendacija . Kad Komisija galėtų parengti kitą metinę ataskaitą, valstybės narės turėtų jai teikti politinę ataskaitą, o svarbią faktinę informaciją turėtų pristatyti Europos migracijos tinklo nacionalinių informacinių centrų ataskaitose . 5. Išvados Padaryta imigracijos ir prieglobsčio politikos sričių pažanga tiek nacionaliniu, tiek ES lygmeniu, kaip numatyta pakte. Jau sukurtos visa apimančios ES migracijos politikos pirmosios kartos priemonės: teisės aktai, keturi fondai, agentūros, tinklai ir susitarimai su trečiosiomis šalimis. Šias priemones reikia visapusiškai įgyvendinti, kiek įmanoma geriau panaudoti ir įvertinti[7]. Kai kurias politikos priemones, pavyzdžiui, teisėtos migracijos politikos planą ir visuotinį požiūrį į migraciją reikia tobulinti. Kai kuriose srityse Komisija pateikė pasiūlymų atnaujinti pirmosios kartos priemones sukuriant bendrą Europos prieglobsčio sistemą ir atnaujinant FRONTEX funkcijas. Komisija ragina Europos Parlamentą ir Tarybą pritarti plataus užmojo teisės aktų pasiūlymams. Tačiau reikia dar labiau plėtoti ES migracijos politiką, kaip nustatyta Stokholmo programoje. Strategijoje „Europa 2020“ raginama vykdyti visa apimančią darbo jėgos migracijos politiką ir geriau integruoti migrantus, įskaitant integraciją darbo vietoje. Šios ataskaitos rekomendacijose nustatyti ateinančių metų prioritetai. Lisabonos sutartimi padaryti pokyčiai, visų pirma didesnis Europos Parlamento vaidmuo ir Stokholmo programos įgyvendinimo veiksmų planas[8], taip pat bus papildomas postūmis. Priedas. Statistinių duomenų santrauka ES demografinės perspektyvos[9] - Prognozuojama, kad ES-27 gyventojų skaičius išaugs nuo 495,4 mln. 2008 m. iki 520,7 mln. 2035 m., o 2060 m. sumažės iki 505,7 mln. 2008 m. kiekvienam 65 metų ir vyresniam asmeniui teko 4 darbingo amžiaus asmenys (15–64 m. amžiaus), o 2060 m. šis santykis turėtų būti 2 ir 1. Migracija ir integracija - 2003 m. sausio 1 d. ES-25 buvo 16,2 mln. trečiųjų šalių piliečių, t. y. 3,6 % visų gyventojų. Po penkerių metų – 2008 m. sausio 1 d. ES-27 trečiųjų šalių piliečių buvo 19 mln., t. y. 3,9 % visų ES-27 gyventojų (4,15 % ES-25 gyventojų). - 2008 m. didžiąją dalį trečiųjų šalių piliečių sudarė turkai, marokiečiai ir albanai. - 2008 m. Europos Sąjungoje[10] išduota 1,62 mln. pirmų leidimų gyventi. 35 % išduota migrantams dėl šeiminių priežasčių, 33 % dėl apmokamo darbo, 14 % dėl studijų, o likusieji dėl kitų įvairių priežasčių (susijusių su apsauga, gyvenimo neturint teisės įsidarbinti ir kt.). - Kaip matyti lentelėje, ES piliečių, norinčių įsidarbinti savo valstybėje, nedarbo lygis buvo mažesnis nei trečiųjų šalių piliečių. Nors ekonominė krizė paveikė abi darbuotojų grupes, tačiau labiau nukentėjo trečiųjų šalių piliečiai: nuo 2008 m. trečiojo ketvirčio iki 2009 m. trečiojo ketvirčio ES piliečių savo valstybėje nedarbas padidėjo 31 %, o trečiųjų šalių piliečių – 39 %. 2007 m. 3 ketvirtis | 2008 m. 3 ketvirtis | 2009 m. 3 ketvirtis | ES piliečiai | šalies piliečiai | 6,6 % | 6,4 % | 8,4 % | kitų ES valstybių piliečiai | 7,7 % | 8,6 % | 12 % | Trečiųjų šalių piliečiai | 13,4 % | 13,6 % | 18,9 % | Neteisėta imigracija ir grąžinimas - 2008 m. ES-27 sulaikyta 609 000 neteisėtai esančių migrantų (2003 m. ES-25 – 425 000). Valstybės narės priėmė maždaug 608 000 sprendimų dėl grąžinimo. Įvykdytų grąžinimo atvejų buvo gerokai mažiau – apie 241 000 (2003 m. ES-25 – 245 000). - Projekto „Clandestino“[11] duomenimis, 2008 m. ES-15 buvo nuo 1,8 iki 3,3 mln. neteisėtai esančių gyventojų (sumažėjimas, palyginti su 3,1–5,3 mln. 2002 m.). Prieglobstis - 2008 m. valstybėse narėse užregistruota šiek tiek daugiau nei 240 000 prieglobsčio prašytojų, t. y. 6 % daugiau, palyginti su 2007 m. Preliminariais duomenimis, 2009 m. prieglobsčio prašymų skaičius išliko toks pat kaip 2008–aisiais. Tačiau už šio stabiliai atrodančio skaičiaus slypi dideli nacionaliniai skirtumai: Viduržemio jūros regiono valstybėse narėse (Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kipre ir Maltoje) prieglobsčio prašymų sumažėjo, tačiau jų labai padaugėjo Danijoje (59 %), Vengrijoje (50 %), Lenkijoje ir Suomijoje (47 %), Belgijoje (40 %), Vokietijoje (25 %), Austrijoje (23 %) ir Prancūzijoje (19 %). Be to, šiuos skaičius palyginus su bendru gyventojų skaičiumi, tarp valstybių narių atsiranda didelių skirtumų, kurių nematyti iš bendrų prieglobsčio prašymų skaičių. - 2009 m. daugiausia prieglobsčio prašytojų ES sulaukta iš šių šalių (eilės tvarka): Afganistano, Somalio, Rusijos, Irako ir Serbijos (įskaitant Kosovą). Prieglobsčio prašytojų iš Irako sumažėjo 36 %, tačiau afganistaniečių ir serbų išaugo daugiau nei 30 %. - 2008 m. Europos Sąjungoje tarptautinės apsaugos statusas suteiktas daugiau nei 65 000 prieglobsčio prašytojų. 24 % sprendimų suteikti šį statusą priimti pirmosios instancijos tvarka. Be to, beveik 11 000 asmenų suteiktas leidimas pasilikti dėl humanitarinių priežasčių. - Į ES iš trečiųjų šalių perkelta 4 886 pabėgėlių. - [1] 14368/08 (Pirmininkaujančios valstybės narės išvados) ir 13440/08 (paktas). [2] Daugiau informacijos pateikiama pridedamame Komisijos tarnybų darbiniame dokumente. [3] EUCO 6/09 (Pirmininkaujančios valstybės narės išvados) ir 17024/09 (programa). [4] COM (2008) 868. [5] SEC (2010) 357. [6] COM (2009) 266. [7] 2010 m. Komisija parengs komunikatą, kuriame įvertins laisvės, saugumo ir teisingumo politikos sritis. [8] „Sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Europos piliečiams“, COM (2010) 171. [9] Eurostatas, Statistics in focus , 72/2008. [10] Išskyrus Liuksemburgą ir Jungtinę Karalystę. [11] Mokslinių tyrimų projektas, finansuotas pagal 6-ąją bendrąją programą.