Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl „ne miesto vietovių ateities žinių visuomenėje“

(nuomonė savo iniciatyva)

(2009/C 317/08)

Pranešėjas Sergio Ernesto SANTILLÁN CABEZA

2008 m. liepos 10 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Ne miesto vietovių ateities žinių visuomenėje.

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 24 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Sergio Ernesto Santillán Cabeza.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę vieningai.

1.   Didelė Europos įvairovė

1.1.   ES būdinga nepaprastai turtinga teritorinė įvairovė, o jos gyventojų pasiskirstymas yra unikalus. Šis ypatumas turi įtakos tiek miesto gyventojų, gyvenančių šalia kaimo vietovių, tiek kaimo gyventojų, kuriems nereikia toli vykti pasinaudoti paslaugomis, gyvenimo kokybei. Ši įvairovė taip pat duoda naudos, kadangi leidžia išvengti didelėms aglomeracijoms būdingų sunkumų ir nuo miestų plėtros neatsiejamų didelių energijos ir žemės plotų sąnaudų – problemų, kurios toliau kintant klimatui ir įgyvendinant prisitaikymo prie klimato kaitos arba kovos su ja priemones bus dar aktualesnės (1).

Siekiant kaimo vietoves atskirti nuo ne kaimo vietovių, EBPO išskiria vietos administracinius vienetus (LAU 1 ir 2 lygis) ir regionus (NUTS 3 lygis). Vietos teritorinis vienetas yra kaimo vietovė, jei jo gyventojų tankumas nesiekia 150 gyventojų kvadratiniam kilometrui. Regionai (NUTS 3) skirstomi pagal jų kaimiškumo lygį, t.y. pagal tai, kokia jų gyventojų dalis gyvena kaimo vietovėms priskiriamuose vietos teritoriniuose vienetuose.

1.2.1.   EBPO taip pat išskiria tris regionų rūšis:

Daugiau negu 50 proc. ES 25 teritorijos priskiriama kaimo vietovėms.

1.2.2.   Eurostat urbanizacijos laipsnio apibrėžtyje išskiriamos trys vietovių rūšys:

2.   Miesto vietovės ir kaimo vietovės: netolygus vystymasis

2.1.   Pastaraisiais metais priimta manyti, kad didelės pastangos mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje padės ES įveikti globalizacijos problemas. Beje, Lisabonos strategijoje aiškiai apibrėžtas tikslas – investicijas minėtoje srityje padidinti iki 3 proc. BVP.

2.2.   Reikia geriau išnagrinėti regionų, kurie skiriasi demografiniais (skirtingu ritmu vykstantis gyventojų senėjimo procesas) arba sociologiniais (žmogiškasis kapitalas) ypatumais, ekonominiais veiksniais (kapitalo ir kvalifikuotų darbuotojų judėjimas, taigi, ir tam tikros apmokestinimo bazės dalies judėjimas) ir gamybos struktūra (praeities paveldas, patrauklumas investicijoms), potencialu.

2.3.   Nors „kaimo vietovės“ negali būti automatiškai siejamos su nuosmukiu, o „vidutiniškai apgyvendintos vietovės“ su plėtra (4), paprastai regionuose, kuriuose vyrauja kaimo vietovės, (juose gyvena 17,9 proc. ES gyventojų) ir vidutiniškai apgyvendintose vietovėse (pastarosiose gyvena 37,8 proc. ES gyventojų, o abiejuose – 55,7 proc.) padėtis yra nepalankesnė. Beje, valstybėse narėse, kurioms būdingos mažesnės pajamos, miesto vietovių ir ne miesto vietovių skirtumai didesni (5).

2.4.   Pastaraisiais metais buvo sukurta arba išplėtota daug priemonių inovacijoms skatinti (mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros septintoji bendroji programa, Konkurencingumo ir inovacijų bendroji programa, JEREMIE, bendros technologijų iniciatyvos, „pirmaujančios rinkos“ ir pan.). Tokia pagirtina veikla yra priešinga nesidomėjimui regionais, kurie negali pasinaudoti šiomis galimybėmis ir tikėtis teigiamų rezultatų.

2.5.   Ekonominė veikla dažniausiai plėtojama miestuose, todėl pusiausvyros reikia siekti vystant žinių visuomenę.

3.   Pasiūlymai dėl ne miesto vietovėms palankios pusiausvyros sukūrimo

3.1.   Kokybiškos bendrus interesus tenkinančios paslaugos socialinei ir teritorinei sanglaudai užtikrinti

3.1.1.   Komunikate dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų (6) Europos Komisija įsipareigojo „pateikti Parlamentui išsamią naujausią „liberalizavimo poveikio“ analizę“, taip pat peržiūrėti „kokia pažanga padaryta taikant Protokolą, kai įsigalios naujoji Sutartis“ ir „kartą per dvejus metus“ parengti „socialinių paslaugų ataskaitą, kuria galima naudotis bendradarbiaujant su suinteresuotaisiais asmenimis“. Komiteto manymu, labai svarbu, kad Komisija išnagrinėtų galimus liberalizavimo padarinius teritorinei sanglaudai. Tyrimo duomenys turėtų būti pateikti atsižvelgiant į tai, ar teritoriniai subjektai yra miesto ar kaimo tipo, ir jų gyventojų vertinimą.

3.1.2.   Ne miestų vietovėse gali būti ypač sudėtinga užtikrinti Pagrindinių teisių chartijoje (35 straipsnyje) įtvirtintą teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas, kadangi trūksta kvalifikuotų darbuotojų, tinkamos infrastruktūros ir biudžeto išteklių, todėl Komisija turėtų pradėti diskusijas su teritoriniais subjektais ir suinteresuotomis ES darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijomis, kad nuspręstų, kokios priemonės (socialinių partnerių susitarimai, valstybės pagalba, Bendrijos iniciatyvos) padėtų suteikti postūmį šiam sektoriui.

3.2.   Informacinė visuomenė ir žinių visuomenė

3.2.1.   Nors šios dvi sampratos kartais sumaišomos, „žinių visuomenės“, kuri laikoma idealia arba vienu iš žmonijos raidos etapų, sampratą reikėtų skirti nuo „informacinės visuomenės“, kuriai būdingas visuotinis informacinių ir ryšių technologijų naudojimas, sampratos. Informacija yra tik būdas žinioms įgyti.

3.2.2.   Švietimas yra pagrindinis veiksnys kuriant žinių visuomenę. Ne miesto vietovėse poveikio turi demografinė raida (emigracija, aukštas priklausomumo lygis, gyventojų senėjimas ir kt.). Mažiau dinamiškose vietovėse kasmet tenka uždaryti nedideles mokyklas, kuriose mokosi per mažai mokinių. Tokia padėtis gali sustiprinti gyventojų išvykimo tendenciją, kadangi tėvai linkę įsikurti dinamiškesnėse vietovėse, kuriose plėtojama veikla, kuriamos darbo vietos, veikia mokyklos ir yra priežiūros infrastruktūra (7).

3.2.3.   Kalbant apie vidutinį arba aukštąjį išsilavinimą turinčių suaugusiųjų procentinę dalį, ES pastebima nuosekli atotrūkio tarp regionų, kuriose vyrauja kaimo vietovės, ir vidutiniškai apgyvendintų regionų ir regionų, kuriuose vyrauja miestai, mažėjimo tendencija. Šiaurės Europos šalių ir kai kurių naujųjų valstybių narių (FR, NL, FI, IE, BE, PL, CZ, HU) padėtis šioje srityje yra geresnė (skirtumas nesiekia 10 procentinių punktų). Tuo tarpu kai kuriose kitose šalyse (UK, DE, AT), išsilavinimo lygis kaimo vietovėse yra aukštesnis negu miesto vietovėse. Didžiausias atotrūkis (viršija 20 procentinių punktų) – Viduržemio jūros regiono valstybėse.

3.2.4.   Suaugusieji, kurie mokosi ir siekia profesinio išsilavinimo (Mokymasis visą gyvenimą), sudaro santykinai mažą procentinę dalį (ES 25 – maždaug 12 proc.). Šioje srityje nepastebima ryškaus atotrūkio tarp kaimo vietovių ir miesto vietovių. Kai kurios šalys (DK, ES, NL, AT, SL, SK, SE, UK) teikia paramą suaugusiųjų mokymui, tuo tarpu kitos šį mokymą skatina mažiau. Pastebima tendencija, kad suaugusiųjų mokymo plėtra kaimo vietovėse vyksta šiek tiek aktyviau negu miesto vietovėse (8).

3.2.5.   Nors dėl mažo atstumo padidėja arti esančių kaimo vietovių studentų skaičius, atrodytų, kad atstumas iki universitetinių centrų nėra kliūtis siekiantiems aukštojo išsilavinimo, tačiau gali kelti problemų pasirenkant studijų profilį.

3.2.6.   Europos Komisija atkreipė dėmesį, kad kai kurios valstybės narės deda nepakankamai pastangų spręsdamos mokyklos nepabaigimo problemą arba skatindamos mokymąsi visą gyvenimą, kad būtų įgyvendinti Lisabonos darbotvarkėje numatyti tikslai (9).

3.3.   E. mokymasis ir sparčiojo ryšio svarba (10)

3.3.1.   Susirūpinimą kelia faktas, kad didelio masto išlaidos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai yra sutelktos gana nedideliame skaičiuje ES regionų: 70 proc. mokslinių tyrimų ir plėtros vykdoma Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Apskaičiavus vienam regionui tenkančias išlaidas moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, paaiškėja, kad 35 regionuose mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros intensyvumas viršija Lisabonos tikslą (11).

3.3.2.   Komitetas pabrėžia, kad ypač Bendrijos kaimo vietovėse ir mažuose miestuose informacinių ir ryšių technologijų naudojimas mokymuisi visą gyvenimą visų pirma yra susijęs su ES ir valstybių narių vyriausybių parama sparčiojo interneto ryšio (12), kuris leidžia naudotis e. mokymosi sistemomis, įsigijimui.

3.3.3.   2007 m. gruodžio mėn. ES 27 plačiajuosčiu (DSL) ryšiu galėjo naudotis vidutiniškai 98 proc. miesto vietovių gyventojų ir tik 70 proc. kaimo vietovių gyventojų (13).

3.3.4.   Plačiajuosčio interneto prieiga yra dalis platesnės strategijos, kurios tikslas – suteikti prieigai prie elektroninių paslaugų visuotinės svarbos paslaugos statusą (14). Reikia pabrėžti, kad kai kuriose valstybėse narėse minėta paslauga kainuoja labai brangiai.

3.4.   Užimtumas ir geografinė padėtis

3.4.1.   Šiuo metu transporto spūstys būdingos 10 proc. Europos kelių tinklo, visų pirma stambių kelių, kuriais iš periferinių vietovių, atliekančių gyvenamųjų zonų funkciją, vykstama į miestų centrus, suteikiančius darbo vietas pirmiau minėtų gyvenamųjų zonų gyventojams. Spūstys kasmet kainuoja 0,5 proc. BVP. Šiai problemai išspręsti Komisija galėtų, pasikonsultavusi su socialiniais partneriais, imtis aktyvesnių nuotolinio darbo skatinimo veiksmų. Taigi, šis lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros elementas galėtų būti naudingas teritorinės sanglaudos požiūriu, kadangi padėtų skatinti vietinę prekybą ir leistų sumažinti poveikio aplinkai kainą (15).

3.4.2.   Pastangų įsidarbinti rezultatyvumas gali sumažėti atsižvelgiant į atstumą iki darbo vietų (nustatytą pagal važiavimo trukmę ir atitinkamas išlaidas), kadangi asmenys turi mažiau informacijos apie įsidarbinimo toli nuo jų gyvenamosios vietos galimybes.

Būstas, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras, proc. visų išlaidų (2005)

3.4.3.   Tačiau periferinėms vietovėms jų santykinis atokumas gali būti naudingas būsto ir gyvenimo kokybės požiūriu. Dar yra daug neišnaudotų galimybių, ypač sanglaudos šalyse, kadangi pajamoms padidėjus 1 proc. namų ūkių naudojamas gyvenamasis plotas padidėja 0,7-0,8 proc., įvertinus kainos faktorių.

3.4.4.   Reikia atkreipti dėmesį į vadinamąjį „padriko miestų vystymosi“ (angl. urban sprawl) reiškinį, kuris dažniausiai pastebimas tankiai apgyvendintose ir aktyviai ekonominę veiklą plėtojančiose arba struktūrinių fondų paramą gavusiose šalyse ir regionuose. Nuo 1990 iki 2000 m. miestų plotai padidėjo daugiau negu 8 000 km2. Šis plotas daugiau negu tris kartus didesnis nei Liuksemburgo teritorija (16). Tokia plėtra turi padarinių, ypač biologinei įvairovei.

3.5.   Kultūrinis turizmas – vystymosi veiksnys

3.5.1.   Turizmas sudaro nuo 3 iki 8 proc. valstybių narių BVP. ES šiame sektoriuje dirba devyni milijonai asmenų. „Be to, turizmas yra kitų ekonomikos sektorių, įskaitant pramonę (ypač su mada susijusius sektorius), transportą, žemės ūkio maisto produktų gamybą, prekybą ir kitas paslaugų rūšis, varomoji jėga“.

3.5.2.   Populiarinant meno paveldą, renginius, muges ir parodas, gastronomiją ir vynininkystę, kaimo turizmą, kino turizmą ir teminius parkus jie gali tapti svarbiais investicijų ir užimtumo šaltiniais. Komitetas primena, kad neseniai pateikė rekomendacijų dėl šio sektoriaus skatinimo.

3.5.3.   Šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį į iniciatyvas, vykdomas įgyvendinant Natura 2000 (17).

4.   Miestų tinklai padeda plėsti informacinių ir ryšių technologijų naudojimą

4.1.   Lisabonos sutartyje numatytas naujas ekonominės ir socialinės sanglaudos aspektas – teritorinė sanglauda. Visuotinę ekonominio ir socialinio vystymosi viziją pavyks įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu teritorijų planavimas – svarbiausia teritorinės sanglaudos priemonė – bus vykdomas atsižvelgiant į informacinių ir ryšių technologijų poveikį.

4.2.   Viešosios iniciatyvos turėtų aprėpti visas geografines vietoves. Jeigu norime pasiekti naująjį teritorinės sanglaudos tikslą, būtina kaimo vietoves glaudesniais ryšiais susieti su mažais ir vidutinio dydžio miestais. Tokių miestų tinklai gali ir privalo prisidėti prie teritorinės sanglaudos tapdami informacinių ir ryšių technologijų diegimo kaime tarpine grandimi.

5.   Išvados ir rekomendacijos

5.1.   Determinizmui ne: ne miesto vietovės turi ateitį. ES yra daug kaimo vietovių, kurioms būdinga aukšta gyvenimo kokybė. Kalbant apie nepalankioje padėtyje esančius regionus, atitinkamos infrastruktūros sukūrimas, pastangos pagerinti švietimą ir veiksmingas informacinių ir ryšių technologijų naudojimas kartu su kitais veiksniais gali tapti reikšmingu indėliu skatinant verslumą (18), sudarant sąlygas pažangai ir gerinant gyvenimo kokybę kaimo vietovėse ir vidutiniškai apgyvendintose vietovėse.

5.2.   Būtina stiprinti kaimo ir miesto vietovių ryšius. Ištisus dešimtmečius miesto plėtra ir kaimo plėtra buvo laikomos dviem skirtingais dalykais. Tradiciškai kaimo plėtra buvo siejama vien tik su žemės ūkio gamybos sektoriumi. Tačiau padėtis keičiasi ir dėl padidėjusių kaimo ir miesto sąveikų ir aktyvesnio jų bendravimo įprasti jų skirtumai nebėra tokie akivaizdūs ir skiriamoji miesto ir kaimo riba tapo mažiau pastebima. Todėl būtina laikytis integruoto požiūrio į vystomąją politiką (19).

5.3.   Informacinių ir ryšio technologijų potencialas kaimo vietovėse. Šiuo metu vykdoma konkreti informacinių ir ryšio technologijų populiarinimo kaimo vietovėse politika naudojant struktūrinius fondus ir EŽŪFKP, tačiau norint įveikti dabartinį atotrūkį būtina imtis aktyvesnių veiksmų, orientuotų į žemės ūkius, MVĮ ir mikroįmones, jaunimą, moteris (ypač siekiant skatinti kaimo verslą), vyresnio amžiaus asmenis ir nepalankiomis sąlygomis gyvenančias visuomenės grupes (20). Vidutinio dydžio ir mažų miestų tinklaveika sudaro sąlygas teritorinei sanglaudai ir technologinių naujovių diegimui kaimo vietovėse.

5.4.   Struktūriniai fondai yra bendro pobūdžio priemonės. Išsami diskusija apie šių regionų ateitį, kurioje būtų apibrėžtos perspektyvos, padėtų geriau panaudoti struktūrinius fondus siekiant geriausio jų poveikio ir, prireikus, leistų rasti naujus sprendimus.

5.5.   Pilietinės visuomenės vaidmuo. Dėl didelės ES 27 įvairovės kaimo vietovių plėtros politika gali būti ne tokia veiksminga, jei ji bus įgyvendinama centralizuotai. Todėl būtina, kad kaimo bendruomenių pilietinė visuomenė dalyvautų nustatant su jų ateitimi susijusią politiką (21).

5.6.   Tinkami rodikliai. Kaip Komitetas jau yra pabrėžęs, turi būti parengtas „išsamesnis sanglaudos rodiklis, kuris apimtų ne tik BVP, bet ir užimtumo bei nedarbo lygį, socialinės apsaugos mastą, galimybę naudotis visuotinės svarbos paslaugomis ir kt“ (22).. Šie rodikliai taip pat turėtų būti papildyti pajamų skirtumo (Gini koeficiento arba kvantilių santykio) ir CO2 išlakų (tenkančių vienam gyventojui arba pokyčio nuo 1990 m.) rodikliais. Taigi, būtina konsoliduoti ES statistikos priemones, ypač susijusias su NUTS, ir stiprinti Eurostat ir nacionalinių statistikos įstaigų ryšius, kad kuo greičiau būtų gaunami išsamiausi ir tiksliausi duomenys (23)  (24).

(1)  Europos Sąjungos teritorijoje yra 5 000 miestelių ir beveik 1 000 didmiesčių, kurie yra ekonominės, socialinės ir kultūrinės veiklos centrai. Šiam gana tankiam miestų tinklui priklauso mažai labai didelių aglomeracijų. Miestuose, kurių gyventojų skaičius viršija 5 mln., gyvena tik septyni procentai ES gyventojų, o JAV – 25 %. Iš 100 didžiausių pasaulio miestų tik 5 miestai yra ES. Žalioji knyga dėl teritorinės sanglaudos COM(2008) 616 galutinis.

(2)  Į tankiai arba vidutiniškai apgyvendintą vietovę įsiterpusi vietos vienetų grupė, kurios bendras plotas neviršija 100 km2, o gyventojų tankumas neatitinka nustatytų reikalavimų, turi būti priskiriama ją supančiai vietovei. Jei tokia vienetų grupė yra įsiterpusi tarp tankiai apgyvendintos vietovės ir vidutiniškai apgyvendintos vietovės, ji priskiriama vidutiniškai apgyvendintai vietovei.

(3)  Regionai: 2006 m. metraštis (2000-2004 m. duomenys – p. 162).

(4)  1995–2004 m. laikotarpiu 43 proc. regionų, kuriuose vyrauja kaimo vietovės, BVP augo sparčiau nei BVP vidutiniškai. Tą patį galima pasakyti tik apie 36 proc. miestų regionų ir 39 proc. vidutiniškai apgyvendintų regionų.

(5)  Ketvirtoji ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaita COM(2007) 273 galutinis.

(6)  „Bendrus interesus tenkinančios paslaugos, įskaitant bendrus interesus tenkinančias socialines paslaugas. Naujas Europos įsipareigojimas“, COM(2007) 724 galutinis.

(7)  Komitetas pasiūlė įsteigti Demografinį fondą, kuris padėtų spręsti tokio pobūdžio problemas.

(8)  „Delivering quality education to rural regions“ (Kokybiško ugdymo užtikrinimas kaimo vietovėse), autorė Elena Saracėno. Innovative Service Delivery: Meeting the Challenges of Rural Regions (Novatoriškas paslaugų teikimas: kaip įveikti kaimo vietovėms iškylančius iššūkius. 2008 m. balandžio 3–4 d., Kelnas

(9)  Progress Towards the Lisbon Objectives in Education and Training, Europos Komisija, 2008.

(10)  Žr. EESRK nuomonę dėl Komisijos komunikato „Moksliniais tyrimais ir inovacijomis grindžiamas Europos regionų konkurencingumas. Pasiūlymas: Augimo skatinimas ir naujų bei geresnių darbo vietų kūrimas“, OL C 211, 2008 8 19, p. 1.

(11)  Minėtų 35 regionų išlaidos sudaro 46 proc. visų ES 27 išlaidų moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, o tai atitinka dvigubą jų BVP dalį. Braunšveige (DE) išlaidos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai yra didžiausios ir sudaro 7 proc. BVP. Kituose 12 regionų jos viršija 4 proc. BVP. Ketvirtoji pažangos sanglaudos srityje ataskaita, COM(2006) 281 galutinis.

(12)  Plačiajuosčio interneto prieiga – tai ypač didelės spartos ryšio kanalas, užtikrinantis greitą ir lengvą prieigą prie informacijos ir e. mokymosi sistemų (šaltinis: http://www.elearningeuropa.info/)

(13)  Komisijos komunikatas „Geresnė šiuolaikinių IKT prieiga kaime“ COM(2009) 103 galutinis. Kaimo vietovių aprėptis vis dar menka Slovakijoje (39 proc.), Lenkijoje (43 proc.), Graikijoje (50 proc.), Lenkijoje (65 proc.), taip pat Bulgarijoje ir Rumunijoje.

(14)  EESRK nuomonė savo iniciatyva „Informacinėmis technologijomis paremto mokymosi visą gyvenimą indėlis į konkurencingumą, pramonės permainas ir socialinio kapitalo vystymą Europoje“, OL C 318, 2006 12 23, p. 20.

(15)  Daugiau negu 50 proc. degalų sunaudojama kelių spūstyse arba dėl netinkamų vairavimo įgūdžių. Bendra transporto sektoriaus poveikio aplinkai kaina (oro tarša, triukšmas, visuotinis atšilimas) siekia 1,1 proc. (žr. „Europos Komisijos 2001 m. baltosios knygos dėl transporto politikos laikotarpio vidurio apžvalgą“, COM(2006) 314 galutinis, 2006 m. birželio 22 d.).

(16)  Europos aplinkos apsaugos agentūra „Urban Sprawl in Europe: the ignored challenge“ (Urbanizacija Europoje. Nespręstas klausimas), 2006 m.

(17)  1992 m. gegužės 21 d. Tarybos Direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos.

(18)  Pavyzdžiui, energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, įskaitant vėją, kaimo vietovėse gali tapti rimtu pajamų šaltiniu.

(19)  2009 m. sausio mėn. Regioninės politikos generalinis direktoratas surengė seminarą šia tema. Jame buvo pateikti vaisingų miesto ir kaimo ryšių pavyzdžiai. Vienas jų – Švedijoje vykdoma veiklos programa Scanie-Blekinge. Žr. „Urban-Rural linkages fostering sustainable development in Europe“ („Miesto ir kaimo sąveika Europos tvaraus vystymosi labui“), Inforegio.

(20)  Komisijos komunikatas „Geresnė šiuolaikinių IKT prieiga kaime“ COM(2009) 103 galutinis.

(21)  Žr. EESRK nuomonę savo iniciatyva „Poreikis ES lygiu suderintais veiksmais stiprinti pilietinę visuomenę kaimo vietovėse, ypač naujosiose valstybėse narėse“. OL C 175, 2009 7 28, p. 37

(22)  Žr. EESRK nuomonę savo iniciatyva „Viršyti BVP. Tvaraus vystymosi rodikliai“, OL C 100, 2009 m. balandžio 30 d., p. 53.

(23)  2005 m. kovo mėn. atnaujinant Lisabonos strategiją Europos Vadovų Taryba patikslino, kad Lisabonos strategija yra dalis daugiau apimančio tvaraus vystymosi proceso, todėl dabartiniai poreikiai turi būti tenkinami nepakenkiant ateities kartų galimybėms patenkinti savo poreikius. Europos Vadovų Taryba pakartoja, kad sieks tvaraus vystymosi, nes tai yra vienas iš pagrindinių visą Sąjungos politiką ir veiklą reglamentuojančių principų (2005 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos išvados).

(24)  Žr. EESRK nuomonę „Ketvirtoji ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaita“, OL C 120, 2008 5 16, p. 73.