15.11.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 272/4

1.

2005 m. Komisija Valstybės pagalbos veiksmų plane (1) pateikė valstybės pagalbos reformos programą. Reformos programa bus padidintas ES valstybės pagalbos tvarkos veiksmingumas, skaidrumas ir patikimumas. Svarbiausias Veiksmų plano principas — mažesnė ir tikslingesnė valstybės pagalba. Svarbiausias tikslas — paskatinti valstybes nares mažinti bendrą pagalbos lygį, nukreipiant valstybės pagalbos išteklius į tuos tikslus, kurie aiškiai atitinka Bendrijos interesą. Kad to pasiektų, Komisija yra įsipareigojusi ir toliau laikytis griežto požiūrio į labiausiai konkurenciją iškraipančių rūšių pagalbą, visų pirma į neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą.

2.

Neseniai Komisija parodė, kad yra pasirengusi laikytis tvirtos pozicijos prieš neteisėtą pagalbą. Nuo 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento Nr. 659/1999 (2) (Procedūrinio reglamento) įsigaliojimo Komisija nuolat reikalavo, kad valstybės narės susigrąžintų bet kokią neteisėtą pagalbą, kai nustatoma, kad ji nesuderinama su bendrąja rinka, jeigu nemanė, kad tai prieštarautų Bendrijos teisės principui. Nuo 2000 m. Komisija priėmė 110 tokių sprendimų dėl susigrąžinimo.

3.

Siekiant užtikrinti, kad valstybės pagalbos tvarka būtų vientisa, labai svarbu, kad Komisijos sprendimai, kuriais valstybėms narėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą valstybės pagalbą (toliau — sprendimai dėl susigrąžinimo), būtų veiksmingai ir skubiai vykdomi. Atsižvelgiant į pastaraisiais metais Komisijos surinktą informaciją akivaizdu, kad šiuo atžvilgiu tikrai yra dėl ko nerimauti. Patirtis rodo, kad praktiškai nėra tokių atvejų, kai pagalba buvo susigrąžinta iki sprendime dėl susigrąžinimo nurodyto termino. Naujausiose valstybės pagalbos rezultatų suvestinėse nurodyta, kad 45 % visų 2000–2001 m. priimtų sprendimų dėl susigrąžinimo vis dar nebuvo įgyvendinti iki 2006 m. birželio mėn.

4.

2004 m. Komisija užsakė ES valstybės pagalbos politikos vykdymo įvairiose valstybėse narėse lyginamąjį tyrimą (toliau — vykdymo tyrimas) (3). Vienas tyrimo tikslų — įvertinti keliose valstybėse narėse taikomų susigrąžinimo procedūrų ir praktikos veiksmingumą. Tyrimo autoriai nustatė, kad „visų šalių ataskaitose minima per ilga susigrąžinimo procedūra“. Autoriai pripažino, kad sprendimų dėl susigrąžinimo įgyvendinimas pastaraisiais metais šiek tiek pagerėjo, bet padarė išvadą, kad daugelyje tyrime nagrinėtų valstybių narių susigrąžinant neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą vis dar patiriama daugybė kliūčių.

5.

Komisija Valstybės pagalbos veiksmų plane pabrėžia, kad reikia veiksmingai vykdyti sprendimus dėl susigrąžinimo. Akivaizdu, kad atsakomybė už tokių sprendimų įgyvendinimą tenka ir Komisijai, ir valstybėms narėms, todėl siekdamos sėkmingų rezultatų abi pusės turės labai stengtis.

6.

Šio komunikato tikslas — paaiškinti Komisijos politiką įgyvendinant sprendimus dėl susigrąžinimo. Jame nenagrinėjamos pasekmės, kurios gali atsirasti dėl valstybių narių teismų EB sutarties 88 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos pranešti ir sustabdymo pareigos nesilaikymo. Komisija mano, kad reikia paaiškinti priemones, kurių ji ketina imtis, kad palengvintų sprendimų dėl susigrąžinimo vykdymą, ir nustatyti veiksmus, kurių galėtų imtis valstybės narės, siekdamos užtikrinti, kad jos visapusiškai laikosi taisyklių ir principų, nustatytų Europos teisės aktuose ir, visų pirma, Bendrijos teismų praktikoje. Todėl pranešime pirmiausia bus primenamas susigrąžinimo tikslas ir pagrindiniai sprendimų dėl susigrąžinimo įgyvendinimo principai. Po to bus apibūdinta praktinė šių pagrindinių principų reikšmė kiekvienam susigrąžinimo proceso dalyviui.

7.

EB sutarties 88 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad „apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. […] Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas“.

8.

Tais atvejais, kai valstybės narės nepraneša Komisijai apie savo planus suteikti arba pakeisti tokią pagalbą prieš tai, kai tokia pagalba įgyvendinama, pagal Bendrijos teisę pagalba yra neteisėta nuo jos suteikimo momento.

9.

Europos Teisingumo Teismas (ETT) 1973 m. Kohlegesetz sprendime (4) pirmą kartą patvirtino, kad Komisija turi įgaliojimus nurodyti susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą. Teismas nusprendė, kad Komisija yra kompetentinga nuspręsti, kad valstybė narė turi pakeisti ar panaikinti valstybės pagalbą, kuri yra nesuderinama su bendrąja rinka. Todėl Komisija taip pat turėtų turėti teisę reikalauti grąžinti šią pagalbą. Komisija, remdamasi šiuo sprendimu ir vėlesne teismo praktika (5), 1983 m. paskelbtu komunikatu pranešė valstybėms narėms, kad nusprendė panaudoti visas turimas priemones, kad užtikrintų valstybių narių pareigų pagal EB sutarties 88 straipsnio 3 dalį vykdymą, įskaitant reikalavimą, kad valstybės narės iš pagalbos gavėjo susigrąžintų neteisėtą nesuderinamą pagalbą (6).

10.

Antroje praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pusėje ir dešimtajame dešimtmetyje Komisija pradėjo sistemingiau nurodyti susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą. 1999 m. pagrindinės pagalbos susigrąžinimo taisyklės buvo įtrauktos į Procedūrinį reglamentą. Vėliau pagalbos susigrąžinimo įgyvendinimo nuostatos buvo įtrauktos į 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentą Nr. 794/2004 (7) (Įgyvendinimo reglamentas).

11.

Procedūrinio reglamento 14 straipsnio 1 dalyje patvirtinama nuolatinė Bendrijos teismų praktika (8) ir Komisija įpareigojama nurodyti susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, jeigu tai neprieštarauja bendrajam teisės principui. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad atitinkama valstybė narė imasi visų būtinų priemonių neteisėtai pagalbai, kuri nustatoma esanti nesuderinama, susigrąžinti. 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagalba turi būti susigrąžinta, įskaitant palūkanas nuo neteisėtos pagalbos patekimo pas pagalbos gavėją dienos iki veiksmingo jos susigrąžinimo dienos. Įgyvendinimo reglamente smulkiai paaiškinami metodai, naudotini apskaičiuojant susigrąžinimo palūkanas. Galiausiai Procedūrinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad „pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą“.

12.

Keliuose naujausiuose sprendimuose ETT toliau patikslino Procedūrinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies taikymo sritį ir aiškinimą pabrėždamas, kad reikia skubiai ir veiksmingai vykdyti sprendimus dėl susigrąžinimo (9). Be to, Komisija taip pat pradėjo sistemingiau remtis Deggendorf byla (10). Atsižvelgdama į šią bylą Komisija gali, jeigu įvykdomos tam tikros sąlygos, nurodyti valstybėms narėms sustabdyti naujos suderinamos pagalbos mokėjimą bendrovei tol, kol pastaroji negrąžins senos neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos, dėl kurios priimtas sprendimas dėl susigrąžinimo.

13.

ETT kelis kartus teigė, kad pagalbos susigrąžinimo tikslas — atkurti padėtį, buvusią rinkoje iki pagalbos suteikimo. Tai būtina, kad vidaus rinkoje būtų užtikrintos vienodos konkurencinės sąlygos pagal EB sutarties 3 straipsnio g punktą. Šiuo klausimu ETT pabrėžė, kad neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos susigrąžinimas yra ne bausmė (11), bet logiška pasekmė po to, kai nustatoma, kad pagalba neteisėta (12). Todėl susigrąžinimas negali būti laikomas neatitinkančiu Sutarties tikslų, susijusių su valstybės pagalba (13).

14.

ETT teigimu, „anksčiau buvusi padėtis atkuriama, kai pagalbos gavėjas grąžina neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, taip atsisakydamas pranašumo, kurį jis turi rinkoje savo konkurentų atžvilgiu, ir atkuriama padėtis, buvusi iki suteikiant pagalbą“ (14). Kad būtų pašalinti finansiniai pranašumai, įgyti dėl neteisėtos pagalbos, nuo neteisėtai išmokėtų sumų reikia susigrąžinti palūkanas. Tokios palūkanos turi atitikti finansinį pranašumą, kurį teikia nemokamas tų lėšų turėjimas tam tikrą laikotarpį (15).

15.

Be to, ETT atkakliai tvirtina, kad, siekiant visiško Komisijos sprendimų dėl susigrąžinimo vykdymo, veiksmai, kurių imasi valstybės narės, turi turėti konkretų poveikį susigrąžinimui (16) ir tas susigrąžinimas turi būti neatidėliotinas (17). Kad susigrąžinant pagalbą būtų pasiektas tikslas, išties labai svarbu sugrąžinimą vykdyti neatidėliojant.

16.

Procedūrinio reglamento 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „[j]eigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo“.

17.

Procedūriniame reglamente nustatyti du Komisijos įgaliojimų nurodyti susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą apribojimai. Procedūrinio reglamento 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija nereikalauja susigrąžinti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam teisės principui. Dažniausiai šiuo klausimu minimi bendrieji teisės principai yra teisėtų lūkesčių (18) ir teisinio tikrumo (19) apsaugos principai. Svarbu pažymėti, kad ETT labai griežtai išaiškino šiuos principus pagalbos susigrąžinimo atveju. Procedūrinio reglamento 15 straipsnyje teigiama, kad Komisijos įgaliojimams susigrąžinti pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas. Senaties terminas prasideda tą dieną, kai pagalbos gavėjui suteikiama neteisėta pagalba kaip individuali pagalba arba kaip pagalba pagal atitinkamą pagalbos schemą. Bet kokie Komisijos (20) arba Komisijos prašymu veikiančios valstybės narės veiksmai, susiję su neteisėta pagalba, nutraukia senaties terminą.

18.

Pagal EB sutarties 249 straipsnį sprendimas yra privalomas visas tiems, kam jis skirtas. Todėl valstybė narė, kuriai skirtas sprendimas dėl susigrąžinimo, privalo jį vykdyti (21). ETT pripažino tik vieną šios valstybės narės pareigos vykdyti jai skirtą sprendimą dėl susigrąžinimo išimtį, būtent — išskirtines aplinkybes, dėl kurių valstybei narei būtų visiškai neįmanoma tinkamai įvykdyti sprendimo (22).

19.

Tačiau, remiantis Bendrijos teismais, nepakanka vien tik numanyti, kad visiškai neįmanoma tinkamai įvykdyti sprendimo. Valstybė narė privalo įrodyti, kad sąžiningai bandė susigrąžinti neteisėtą pagalbą, ir bendradarbiauti su Komisija pagal EB sutarties 10 straipsnį, kad būtų išspręsti kilę sunkumai (23).

20.

Apžvelgus jurisprudenciją akivaizdu, kad Bendrijos teismai labai griežtai aiškina sąvoką „visiškai neįmanoma“. Teismai kelis kartus patvirtino, kad valstybė narė negali remtis savo nacionalinės teisės reikalavimais, pavyzdžiui, nacionalinėmis senaties termino taisyklėmis (24) arba teisės susigrąžinti pagalbą pagal nacionalinę teisę nebuvimu (25), kad pateisintų sprendimo dėl susigrąžinimo neįvykdymą (26). ETT taip pat teigia, kad pareigai susigrąžinti pagalbą nedaro poveikio aplinkybės, susijusios su ekonomine pagalbos gavėjo padėtimi. ETT išaiškino, kad finansiniai bendrovės sunkumai nėra įrodymas, kad susigrąžinti pagalbos neįmanoma (27). Tokiomis aplinkybėmis teismas paaiškino, kad jokio turto, kurį būtų galima susigrąžinti, nebuvimas yra vienintelis būdas valstybei narei įrodyti, jog susigrąžinti pagalbos visiškai neįmanoma (28). Neretai valstybės narės įrodinėjo, kad negalėjo vykdyti sprendimo dėl susigrąžinimo dėl administracinių arba techninių sunkumų (pavyzdžiui, labai daug susijusių pagalbos gavėjų). Teismas nuosekliai atsisakydavo sutikti, kad dėl tokių sunkumų yra visiškai neįmanoma susigrąžinti pagalbos (29). Galiausiai net neįveikiamų vidinių sunkumų suvokimas negali pateisinti to, kad valstybė narė nevykdo savo pareigų pagal Bendrijos teisę (30).

21.

Procedūrinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad „pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą“.

22.

Jeigu valstybės narės pagal savo nacionalinę teisę gali pasirinkti priemones, kuriomis įgyvendins sprendimus dėl susigrąžinimo, pasirinktomis priemonėmis turėtų būti įmanoma visiškai įvykdyti minėtą sprendimą. Todėl būtina, kad nacionalinėmis priemonėmis, kurių imasi valstybės narės, būtų įmanoma veiksmingai ir skubiai įvykdyti Komisijos sprendimą.

23.

ETT Olympic Airways sprendime (31) pabrėžė, kad įgyvendinimo priemonės, kurių imasi valstybės narės, turi būti veiksmingos ir duoti konkretų pagalbos susigrąžinimo rezultatą. Veiksmų, kurių imasi valstybė narė, rezultatas turi būti faktinis sumų, kurias turi grąžinti pagalbos gavėjas, susigrąžinimas. ETT neseniai priimtame Scott sprendime (32) tai patvirtino ir pabrėžė, kad nacionalinės procedūros, neatitinkančios Procedūrinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, neturėtų būti taikomos. Visų pirma teismas atmetė valstybės narės argumentą, kad ji perėjo visas savo nacionalinėje sistemoje esančias pakopas, ir atkakliai tvirtino, kad šios pakopos turėtų duoti ir konkretų rezultatą susigrąžinant pagalbą iki Komisijos nustatyto termino.

24.

Procedūrinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad sprendimai dėl susigrąžinimo būtų įgyvendinami veiksmingai ir skubiai. ETT Scott byloje pabrėžė, kad susigrąžinant pagalbą svarbu laikas. Teismas nurodė, kad dėl nacionalinių procedūrų taikymo neturėtų būti trukdoma atkurti veiksmingą konkurenciją užkertant kelią skubiam ir veiksmingam Komisijos sprendimo vykdymui. Nacionalinės procedūros dėl kurių neįmanoma skubiai atkurti anksčiau buvusios padėties ir toliau sudaromos sąlygos naudotis nesąžiningos konkurencijos pranašumu, kurį suteikia neteisėta ir nesuderinama pagalba, neatitinka Procedūrinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies sąlygų.

25.

Šiuo aspektu svarbu prisiminti, kad prašymas panaikinti sprendimą dėl susigrąžinimo, pateiktas pagal EB sutarties 230 straipsnį, neturi sustabdymo poveikio. Tačiau pateikęs tokį prašymą pagalbos gavėjas pagal EB sutarties 242 straipsnį gali kreiptis dėl sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymo sustabdymo. Prašyme sustabdyti vykdymą turi būti nurodytos aplinkybės, dėl kurių atsiranda skubumas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomos laikinosios priemonės reikalingumą. Tada ETT arba Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad aplinkybės to reikalauja, gali nurodyti, kad ginčijamo Komisijos sprendimo taikymą būtina sustabdyti.

26.

Sutarties 10 straipsnyje nustatyta valstybių narių pareiga padėti atlikti Bendrijos uždavinius ir abipusės ES institucijų ir valstybių narių pareigos bendradarbiauti, siekiant užtikrinti Sutarties tikslų įgyvendinimą.

27.

Todėl, kalbant apie sprendimų dėl susigrąžinimo įgyvendinimą, Komisija ir valstybių narių institucijos turi bendradarbiauti, kad pasiektų tikslą — atkurtų konkurencines sąlygas vidaus rinkoje.

28.

Jeigu vykdydama sprendimą dėl susigrąžinimo per nustatytą laiką valstybė narė patiria nenumatytų sunkumų arba sunkumų, kurių neįmanoma numatyti, arba suvokia padarinius, apie kuriuos nepagalvojo Komisija, valstybė narė turėtų pateikti tas problemas ir pasiūlymus, kaip tinkamai jas išspręsti, svarstyti Komisijai (33). Tokiu atveju Komisija ir susijusi valstybė narė turi dirbti išvien ir sąžiningai, kad įveiktų sunkumus, ir tuo pačiu visiškai laikytis EB sutarties nuostatų (34). Kartu pagal lojalaus bendradarbiavimo principą reikalaujama, kad valstybės narės Komisijai teiktų visą informaciją, padedančią nustatyti, kad pasirinktos priemonės yra pritaikytas sprendimo įgyvendinimas (35).

29.

Tačiau valstybės narės, pranešusios Komisijai apie technines ir teisines problemas, kurias patyrė įgyvendindamos sprendimą dėl susigrąžinimo, nėra atleidžiamos nuo pareigos imtis visų būtinų įmanomų veiksmų, kad iš konkrečios įmonės būtų susigrąžinta pagalba, ir pasiūlyti Komisijai kokias nors tinkamas priemones sprendimui įgyvendinti (36).

30.

Komisijos ir valstybių narių vaidmuo įgyvendinant sprendimus dėl susigrąžinimo yra labai svarbus ir gali prisidėti prie veiksmingo pagalbos susigrąžinimo politikos įgyvendinimo.

31.

Komisijos sprendimas dėl susigrąžinimo konkrečiai valstybei narei nustato pareigą jį vykdyti. Sprendime reikalaujama, kad susijusi valstybė narė per tam tikrą laikotarpį susigrąžintų tam tikrą pagalbos sumą iš vieno arba kelių pagalbos gavėjų. Patirtis rodo, kad sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymo tempui įtakos turi to sprendimo tikslumas arba išsamumas. Todėl Komisija toliau stengsis užtikrinti, kad sprendimuose dėl susigrąžinimo būtų aiškiai nurodyta susigrąžintinos pagalbos suma (-os), įmonė (-ės), iš kurios (-ių) ji (jos) turi būti susigrąžinta (-os), ir terminas, iki kurio reikėtų susigrąžinti pagalbą.

32.

Neteisėta ir nesuderinama pagalba turi būti susigrąžinta iš įmonių, kurios faktiškai turėjo iš to naudos (37). Komisija sprendimuose dėl susigrąžinimo ir toliau laikysis dabartinės praktikos nurodydama, kai įmanoma, įmonę (-es), iš kurios (-ių) turi būti susigrąžinta pagalba. Jeigu įgyvendinimo laikotarpiu paaiškėja, kad pagalba buvo perduota kitiems subjektams, gali būti, jog valstybė narė turės išplėsti pagalbos susigrąžinimą ir taikyti jį visiems faktiniams pagalbos gavėjams, kad užtikrintų, jog nebūtų apeita pareiga susigrąžinti pagalbą.

33.

Bendrijos teismai davė keletą patarimų, kokiomis sąlygomis pareiga susigrąžinti pagalbą taikoma ir bendrovėms, kurios nėra pradinis neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos gavėjas. Pagal ETT pernelyg didelės naudos perdavimas gali būti tada, kai pradinio pagalbos gavėjo turtas perduodamas trečiajai šaliai už mažesnę nei rinkos kainą, kartais tas turtas perduodamas bendrovei perėmėjai, įsteigtai siekiant apeiti vykdomąjį raštą. Jeigu Komisija gali įrodyti, kad turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą ir ypač bendrovei perėmėjai, įsteigtai siekiant apeiti vykdomąjį raštą, ETT mano, kad tokiai trečiajai šaliai gali būti taikomas vykdomasis raštas (38). Būdingi apėjimo atvejai yra tokie, kai perdavime nėra jokios ekonominės logikos, išskyrus siekį padaryti vykdomąjį raštą negaliojančiu (39).

34.

Kalbant apie bendrovės, kuri turi grąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, akcijų perdavimą (akcijų sandoriai), ETT nusprendė (40), kad tokios bendrovės akcijų pardavimas trečiajai šaliai nedaro poveikio pagalbos gavėjo pareigai grąžinti tokią pagalbą (41). Kai galima nustatyti, kad akcijų pirkėjas už tos bendrovės akcijas sumokėjo vyraujančią rinkos kainą, negali būti laikoma, kad jis pasipelnė iš pranašumo, kuris galėtų būti valstybės pagalba (42).

35.

Komisija, priimdama sprendimą dėl susigrąžinimo, susijusį su pagalbos schemomis, paprastai pačiame sprendime negali nustatyti visų įmonių, kurios gavo neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą. Pradėjusi įgyvendinimo procesą susijusi valstybė narė turės nustatyti įmones, atsižvelgdama į kiekvieną atskirą kiekvienos susijusios įmonės padėtį (43).

36.

Pagalbos susigrąžinimo tikslas pasiekiamas, „kai pagalbos gavėjas, kitaip tariant, įmonės, kurios ja realiai pasinaudojo, sugrąžina pagalbą, prireikus — su palūkanomis. Sugrąžindamas pagalbą jos gavėjas rinkoje prieš konkurentus praranda įgytą pranašumą, ir atkuriama prieš pagalbos išmokėjimą buvusi padėtis“ (44).

37.

Komisija kaip ir anksčiau sprendimuose dėl susigrąžinimo aiškiai nustatys susigrąžintinos neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos priemones. Turėdama būtinus duomenis Komisija taip pat stengsis nustatyti tikslią susigrąžintinos pagalbos sumą. Tačiau akivaizdu, kad Komisija negali nustatyti tikslios susigrąžintinos sumos ir teisiškai to iš jos nėra reikalaujama. Pakanka, kad Komisijos sprendime būtų informacija, kuria remdamasi valstybė narė be didelių sunkumų galėtų nustatyti sumą (45).

38.

Neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos schemos atveju Komisija negali nustatyti nesuderinamos pagalbos, kuri turi būti susigrąžinta iš kiekvieno pagalbos gavėjo, sumos. Tam reikėtų, kad valstybė narė kiekvienu atskiru atveju išsamiai išnagrinėtų pagalbą, suteiktą pagal konkrečią schemą. Todėl Komisija sprendime nurodo, kad valstybės narės turės susigrąžinti visą pagalbą, jeigu tik ji nebuvo suteikta specialiam projektui, kuris suteikiant pagalbą atitiko visas bendrosios išimties reglamentų arba Komisijos patvirtintos pagalbos schemos sąlygas.

39.

Pagal Procedūrinio reglamento 14 straipsnio 2 dalį pagalbą, kurią reikia susigrąžinti pagal sprendimą dėl susigrąžinimo, sudaro palūkanos, atitinkančios tam tikrą Komisijos nustatytą lygį. Palūkanos mokamos nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo pagalbos gavėjui dienos iki jos susigrąžinimo dienos (46). Įgyvendinimo reglamente nustatyta, kad palūkanų norma taikoma pagrindinei sumai ir susikaupusioms palūkanoms iki tos dienos, kai pagalba bus susigrąžinta.

40.

Praeityje Komisijos sprendimuose dėl susigrąžinimo būdavo nurodytas vienas dviejų mėnesių laikotarpis, per kurį susijusi valstybė narė Komisijai turėdavo pranešti apie priemones, kurių ėmėsi, kad įvykdytų tą sprendimą. Teismas pripažino, kad šis laikotarpis turi būti laikomas paties Komisijos sprendimo įvykdymo laikotarpiu (47).

41.

Toliau Teismas padarė išvadą, kad Komisijos ir valstybės narės ryšiai bei derybos dėl Komisijos sprendimo vykdymo negalėtų atleisti valstybės narės nuo pareigos imtis visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą per nurodytą laikotarpį (48).

42.

Komisija pripažįsta, kad dviejų mėnesių laikotarpis, per kurį reikia įvykdyti Komisijos sprendimus, daugumoje bylų yra per trumpas. Todėl ji nusprendė pratęsti laikotarpį, per kurį reikia įvykdyti sprendimus dėl susigrąžinimo, iki keturių mėnesių. Nuo šiol Komisija savo sprendimuose konkrečiai nurodys du laikotarpius:

43.

Jeigu valstybė narė patiria didelių sunkumų, neleidžiančių jai laikytis bet kurio iš dviejų laikotarpių, ji Komisijai turi pranešti apie šiuos sunkumus ir pateikti tinkamą pasiteisinimą. Tada Komisija, laikydamasi lojalaus bendradarbiavimo principo, gali laikotarpį pratęsti (49).

44.

Valstybė narė yra atsakinga už sprendimo dėl susigrąžinimo įgyvendinimą. Procedūrinio reglamento 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susijusi valstybė narė turi imtis visų būtinų priemonių pagalbai iš pagalbos gavėjo susigrąžinti.

45.

Šiuo atveju svarbu nepamiršti kelių ETT priminimų, kad valstybei narei skirtas Komisijos sprendimas yra privalomas visoms tos valstybės institucijoms, įskaitant jos teismus (50). Tai reiškia, kad kiekviena valstybės narės institucija, dalyvaujanti įgyvendinant sprendimą dėl susigrąžinimo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų neatidėliotiną ir veiksmingą tokio sprendimo taikymą.

46.

Bendrijos teisėje nenurodyta, kuri valstybės narės institucija turėtų būti atsakinga už praktinį sprendimo dėl susigrąžinimo įgyvendinimą. Kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės sistemoje turi būti paskirtos įstaigos, atsakingos už sprendimo dėl susigrąžinimo įgyvendinimą. Vykdymo tyrimo autoriai pastebi, kad „visoms apžvelgtoms šalims bendras principas yra tas, kad pagalbą susigrąžinti turi ją suteikusi institucija. Dėl to susigrąžinimo procese dalyvauja daug centrinių, regioninių ir vietos įstaigų“ (51). Autoriai taip pat nurodo, kad kai kurios valstybės narės kontroliuoti ir prižiūrėti pagalbos susigrąžinimo procesą įpareigojo vieną centrinę įstaigą. Ši įstaiga paprastai palaiko nuolatinį ryšį su Komisija. Vykdymo tyrimo autoriai daro išvadą, kad dėl to, jog egzistuoja tokia centrinė įstaiga, prisidedama prie veiksmingesnio sprendimų dėl susigrąžinimo įgyvendinimo.

47.

Procedūrinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta valstybių narių pareiga nedelsiant pradėti susigrąžinimo procesą. Kaip minėta 3.1 skirsnyje, sprendime dėl susigrąžinimo bus nurodytas laikotarpis, per kurį valstybė narė turės pateikti tikslią informaciją apie priemones, kurių ji ėmėsi ir kurių ketina imtis, kad įvykdytų sprendimą. Visų pirma valstybės narės bus prašoma pateikti visą informaciją apie neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos gavėjus, suteiktos pagalbos sumas ir susigrąžinimui taikomas nacionalines procedūras. Be to, valstybės narės bus prašoma pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad ji pagalbos gavėjui pranešė apie pareigą grąžinti pagalbą.

48.

Sprendime dėl susigrąžinimo ne visada bus išsami informacija apie pagalbos gavėjus ir susigrąžintinas sumas. Tokiais atvejais valstybė narė turi neatidėliodama nustatyti įmones, kurioms taikomas sprendimas, ir tikslią iš kiekvienos įmonės susigrąžintiną pagalbos sumą.

49.

Jeigu pagalbos schema yra neteisėta ir nesuderinama, bus reikalaujama, kad valstybė narė atliktų išsamų kiekvienos individualios pagalbos, suteiktos pagal atitinkamą schemą, tyrimą. Siekdama apskaičiuoti konkrečią susigrąžintiną pagalbos sumą iš kiekvieno individualaus pagalbos gavėjo pagal schemą, valstybė narė turės nustatyti, kiek pagalbos buvo suteikta konkrečiam projektui, kuris suteikiant pagalbą atitiko visas bendrosios išimties reglamentų arba Komisijos patvirtintos pagalbos schemos sąlygas. Tokiais atvejais valstybė narė taip pat gali taikyti esminius de minimis kriterijus, taikomus suteikiant neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, kuri yra sprendimo dėl susigrąžinimo objektas.

50.

Valstybės narės institucijoms leidžiama atsižvelgti į tai, kam taikoma mokesčių sistema, kad galėtų nustatyti grąžintiną sumą. Jeigu neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos gavėjas už gautą pagalbą sumokėjo mokesčius, valstybės narės institucijos, laikydamosi nacionalinių mokesčių taisyklių, gali atsižvelgti į ankstesnį mokesčių sumokėjimą ir susigrąžinti tik grynąją pagalbos gavėjo gautą sumą (52). Komisija mano, kad tokiais atvejais valstybės narės institucijos turės užtikrinti, kad pagalbos gavėjas negalės pasinaudoti tolesniu mokesčių sumažinimu teigdamas, kad dėl pagalbos grąžinimo sumažėjo jo apmokestinamosios pajamos, nes tai reikštų, kad grynoji pagalbos susigrąžinimo suma buvo žemesnė nei iš pradžių gauta grynoji suma.

51.

Vykdymo tyrimo autoriai pateikia pakankamai įrodymų, kad valstybėse narėse labai skiriasi pagalbos susigrąžinimo procedūros. Tyrime taip pat parodoma, kad netgi vienoje valstybėje narėje siekiant susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą gali būti taikomos kelios procedūros. Daugelyje valstybių narių pagal priemonės, kuria remiantis buvo suteikta pagalba, pobūdį nustatoma taikytina pagalbos susigrąžinimo procedūra. Apskritai administracinės procedūros būna daug veiksmingesnės už civilines procedūras, nes administraciniai vykdomieji raštai vykdomi arba gali būti vykdomi iš karto (53).

52.

Bendrijos teisėje nenurodyta, kurią procedūrą valstybė narė turėtų taikyti vykdydama sprendimą dėl susigrąžinimo. Tačiau valstybės narės turėtų žinoti, kad nacionalinė procedūra turėtų būti parenkama ir taikoma tik tuo atveju, jeigu tokia procedūra sudaromos sąlygos skubiai ir veiksmingai vykdyti Komisijos sprendimą. Tai reiškia, kad atsakingos institucijos turėtų atidžiai apsvarstyti visas pagalbos susigrąžinimo priemones, galimas pagal nacionalinę teisę, ir parinkti tokią procedūrą, kuri geriausiai užtikrintų skubų sprendimo vykdymą (54). Jos turėtų taikyti pagreitintas procedūras, jeigu tai įmanoma pagal nacionalinę teisę. Laikantis ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principo šios procedūros neturi būti mažiau palankios už taikomas panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams ir dėl jų Bendrijos teisėje nustatytų teisių įgyvendinimas neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (55).

53.

Bendresne prasme valstybės narės neturėtų turėti galimybės kliudyti vykdyti Komisijos sprendimą dėl susigrąžinimo (56). Pagaliau valstybių narių institucijos yra įpareigotos atidėti bet kokias nacionalinės teisės nuostatas, kurios galėtų trukdyti skubiai vykdyti Komisijos sprendimą (57).

54.

Nustačius pagalbos gavėją, susigrąžintiną sumą ir taikytiną procedūrą, vykdomieji raštai neatidėliotinai ir laikantis Komisijos sprendime nurodyto termino turėtų būti siunčiami neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos gavėjams. Už pagalbos susigrąžinimą atsakingos institucijos turi užtikrinti, kad šie vykdomieji raštai būtų vykdomi ir kad pagalbos susigrąžinimas būtų užbaigtas per sprendime nurodytą laikotarpį. Jeigu pagalbos gavėjas nesilaiko vykdomojo rašto, valstybės narės turėtų siekti skubiai užtikrinti reikalaujamų pagalbos sumų grąžinimą pagal nacionalinę teisę.

55.

Dėl sprendimų dėl susigrąžinimo įgyvendinimo gali prasidėti bylinėjimasis valstybės narės teismuose. Nors valstybių narių teisminės tradicijos ir sistemos skiriasi, išskiriamos dvi pagrindinės su pagalbos susigrąžinimu susijusio bylinėjimosi rūšys: ieškiniai, kuriuos pareiškia pagalbą susigrąžinanti institucija, siekdama gauti teismo sprendimą priversti nenorintį grąžinti pagalbos gavėją grąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, ir ieškiniai, kuriuos pareiškia pagalbos gavėjai, ginčydami vykdomąjį raštą.

56.

Atlikus vykdymo tyrimą pateikiama įrodymų, kad sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymas gali būti atidėtas daugeliui metų, jeigu nacionalinės priemonės, kurių imtasi įgyvendinant minėtą sprendimą, ginčijamos teisme. Ypač tai būdinga tuo atveju, kai Bendrijos teismuose ginčijamas pats sprendimas dėl susigrąžinimo ir kai valstybių narių teisėjų prašoma sustabdyti nacionalinių priemonių įgyvendinimą, kol Bendrijos teismai nenuspręs dėl sprendimo dėl susigrąžinimo galiojimo.

57.

ETT nusprendė, kad pagalbos gavėjas, kuris neabejotinai galėjo ginčyti Komisijos sprendimą dėl susigrąžinimo pagal EB sutarties 230 straipsnį Bendrijos teisme, nebegali ginčyti to sprendimo galiojimo valstybės narės teisme remdamasis tuo, kad sprendimas buvo neteisėtas (58). Iš to matyti, kad pagalbos gavėjas, kuris dėl laikinosios apsaugos galėjo kreiptis į Bendrijos teismus pagal EB sutarties 242 ir 243 straipsnius, bet to nepadarė, nebegali prašyti sustabdyti priemonių, kurių ėmėsi valstybės narės institucijos, įgyvendinamos tą sprendimą, remdamasis sprendimo galiojimu. Šis klausimas yra paliktas Bendrijos teismams (59).

58.

Tačiau tais atvejais, kai savaime nėra akivaizdu, kad ieškinys dėl panaikinimo, pareikštas pagalbos gavėjo dėl ginčijamo sprendimo, būtų leistinas, pagalbos gavėjui turi būti užtikrinta tinkama teisinė apsauga. Tuo atveju, jeigu pagalbos gavėjas ginčija sprendimo įgyvendinimą valstybės narės teisme dėl to, kad toks sprendimas dėl susigrąžinimo buvo neteisėtas, valstybės narės teisėjas pagal EB sutarties 234 straipsnį turi kreiptis prejudicinio sprendimo dėl tokio sprendimo galiojimo į ETT (60).

59.

Tuo atveju, kai pagalbos gavėjas taip pat prašo laikinosios apsaugos pagal nacionalines priemones, priimtas sprendimui dėl susigrąžinimo įgyvendinti, atidėjimo dėl tariamo Komisijos sprendimo dėl susigrąžinimo neteisėtumo, valstybės narės teisėjas turi įvertinti, ar tas atvejis atitinka reikalavimus, kuriuos ETT nustatė Zuckerfabrik  (61) ir Atlanta  (62) bylose. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės narės teismas gali nurodyti taikyti laikinąją apsaugą, jeigu:

60.

Preliminariai pastebėta, kad svarbu prisiminti ETT nuomonę, jog pagalbos gavėjo nemokumas arba bankroto procedūra neturi poveikio jo pareigai grąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą (64).

61.

Daugeliu atvejų, kai pagalbos gavėjas yra nemokus, bus neįmanoma susigrąžinti visos neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos (įskaitant palūkanas) sumos, kadangi pagalbos gavėjo turto nepakaks visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Pagaliau neįmanoma tradiciniu būdu visiškai atkurti ex–ante padėties. Kadangi galutinis pagalbos susigrąžinimo tikslas — nutraukti konkurencijos iškraipymą, ETT teigė, kad pagalbos gavėjo likvidavimas tokiais atvejais gali būti laikomas priimtinu susigrąžinimo variantu (65). Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad sprendimas, kuriuo valstybei narei nurodoma iš nemokaus pagalbos gavėjo susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, gali būti laikomas tinkamai įvykdytu, kai grąžinama visa neteisėta ir nesuderinama pagalba arba, dalinio pagalbos susigrąžinimo atveju, kai bendrovė likviduojama, o jos turtas parduodamas rinkos sąlygomis.

62.

Įgyvendinant sprendimus dėl susigrąžinimo, susijusius su nemokiais pagalbos gavėjais, valstybės narės institucijos turėtų užtikrinti, kad vykdant nemokumo procedūras tinkamai atsižvelgiama į Bendrijos interesą ir visų pirma į poreikį nedelsiant nutraukti konkurencijos iškraipymą, atsiradusį dėl to, kad buvo suteikta neteisėta ir nesuderinama pagalba.

63.

Tačiau Komisijos patirtis parodė, kad vien ieškinių užregistravimo bankroto procedūroje ne visada gali pakakti, kad būtų užtikrintas skubus ir veiksmingas Komisijos sprendimų dėl susigrąžinimo įgyvendinimas. Dėl nacionalinių bankroto įstatymų tam tikrų nuostatų taikymo gali būti sumenkintas sprendimų dėl susigrąžinimo poveikis, nes sudaromos sąlygos toliau iškraipyti konkurenciją. Remdamasi patirtimi, įgyta nagrinėjant pagalbos susigrąžinimo iš nemokių pagalbos gavėjų bylas, Komisija mano, kad reikia nustatyti valstybių narių pareigas įvairiais bankroto procedūros etapais.

64.

Valstybės narės turėtų nedelsdamos užregistruoti savo ieškinius bankroto procedūroje (66). Laikantis ETT praktikos susigrąžinama bus pagal nacionalines bankroto taisykles (67). Taigi susigrąžinimo skola bus atlyginta remiantis statusu, kuris jai suteiktas pagal nacionalinę teisę.

65.

Praeityje yra buvę bylų, kuriose nemokumo administratorius dėl suteiktos neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos formos (pavyzdžiui, kai pagalba buvo suteikta kapitalo injekcijos forma) atsisakė užregistruoti susigrąžinimo ieškinį bankroto procedūroje. Komisija mano, kad tokia situacija kelia problemų ypatingai tada, jeigu dėl tokio atsisakymo už sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymą atsakingos institucijos nebeturėtų jokių priemonių užtikrinti, kad vykdant nemokumo procedūrą tinkamai atsižvelgiama į Bendrijos interesą. Todėl Komisija mano, kad valstybė narė turėtų ginčyti nemokumo administratoriaus atsisakymą užregistruoti jos ieškinį (68).

66.

Komisija mano, kad už sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymą atsakingos institucijos, siekdamos užtikrinti skubų ir veiksmingą Komisijos sprendimo dėl susigrąžinimo įgyvendinimą, taip pat turėtų apskųsti bet kokį nemokumo administratoriaus arba nemokumo bylą nagrinėjančio teismo sprendimą, kuriuo leidžiama tęsti nemokaus pagalbos gavėjo veiklą ilgiau, nei nustatyta sprendime dėl susigrąžinimo. Taip pat valstybės narės teismai, gavę tokį prašymą, turėtų visapusiškai atsižvelgti į Bendrijos interesą ir visų pirma į poreikį užtikrinti, kad Komisijos sprendimas būtų vykdomas nedelsiant ir kad kuo greičiau būtų nutrauktas dėl neteisėtos bei nesuderinamos pagalbos atsiradęs konkurencijos iškraipymas. Komisija mano, kad todėl valstybės narės teismai turėtų neleisti nemokiam pagalbos gavėjui tęsti veiklos, jeigu pagalba nėra visiškai susigrąžinta.

67.

Tuo atveju, kai kreditorių komitetui siūlomas veiklos tęsimo planas, reiškiantis, kad pagalbos gavėjas galės tęsti veiklą, už sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymą atsakingos nacionalinės institucijos šį planą gali paremti tik tuo atveju, jeigu jame užtikrinamas visiškas pagalbos grąžinimas per Komisijos sprendime dėl susigrąžinimo nustatytą laikotarpį. Visų pirma valstybė narė negali atsisakyti dalies susigrąžinimo reikalavimo, ji taip pat negali priimti jokio kito sprendimo, dėl kurio nedelsiant nebūtų nutraukta pagalbos gavėjo veikla. Jeigu visa neteisėta ir nesuderinama pagalba nedelsiant negrąžinama, už sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymą atsakingos institucijos turėtų imtis visų turimų priemonių, kad pasipriešintų veiklos tęsimo plano priėmimui, ir atkakliai reikalauti, kad per sprendime dėl susigrąžinimo nustatytą laikotarpį būtų nutraukta pagalbos gavėjo veikla.

68.

Likvidavimo atveju, jeigu pagalba nebuvo visiškai susigrąžinta, valstybė narė turėtų priešintis bet kokiam turto perdavimui, jeigu jie perduodamas ne rinkos sąlygomis ir (arba) organizuojamas siekiant apeiti sprendimą dėl susigrąžinimo. Kad turtas būtų tinkamai perduotas, valstybė narė turi užtikrinti, kad dėl pagalbos atsiradęs per didelis pranašumas nepereitų turto įgijėjui. Taip gali būti tuo atveju, kai pradinio pagalbos gavėjo turtas perduodamas trečiajai šaliai už mažesnę nei rinkos kainą arba bendrovei perėmėjai, įsteigtai siekiant apeiti vykdomąjį raštą. Tokiu atveju vykdomasis raštas turi būti taikomas ir tai trečiajai šaliai (69).

69.

Laikoma, kad valstybė narė įgyvendino sprendimą dėl susigrąžinimo, kai visa pagalba grąžinama per nustatytą laikotarpį arba, nemokaus pagalbos gavėjo atveju, kai bendrovė likviduojama atsižvelgiant į rinkos sąlygas.

70.

Komisija tinkamai pateisinamais atvejais taip pat gali leisti laikiną sprendimo įgyvendinimą, jeigu dėl jo bylinėjamasi valstybės narės arba Bendrijos teismuose (pavyzdžiui, visos neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos sumos sumokėjimas į įšaldytą sąskaitą (70)). Valstybė narė turi užtikrinti, kad bendrovė nebegautų naudos iš neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos (71). Valstybė narė Komisijai turėtų pateikti pateisinamas tokių laikinųjų priemonių ėmimosi priežastis ir išsamų numatomos laikinosios priemonės aprašą, kad Komisija juos patvirtintų.

71.

Kai susijusi valstybė narė nesilaiko sprendimo dėl susigrąžinimo ir nepateikia įrodymų, kad tai yra visiškai neįmanoma, Komisija gali pradėti procedūrą dėl pažeidimo. Be to, jeigu tenkinamos tam tikros sąlygos, ji gali pareikalauti, kad susijusi valstybė narė sustabdytų naujos suderinamos pagalbos mokėjimą atitinkamam pagalbos gavėjui arba gavėjams pagal Deggendorf principą.

72.

Kai susijusi valstybė narė per nustatytą laikotarpį neįvykdo sprendimo dėl susigrąžinimo, ir jeigu ji nepateikė įrodymų, kad to padaryti buvo visiškai neįmanoma, Komisija, kaip ji jau anksčiau yra dariusi, arba bet kokia kita suinteresuotoji valstybė gali pagal EB sutarties 88 straipsnio 2 dalį šį klausimą perduoti tiesiogiai ETT. Komisija gali pateikti argumentus dėl atitinkamos valstybės narės vykdomosios, įstatymų leidžiamosios arba teisminės valdžios institucijų elgesio, nes reikėtų atsižvelgti į visas valstybės narės institucijas (72).

73.

Tuo atveju, kai ETT priima valstybei narei nepalankų sprendimą dėl to, kad ji nesilaikė Komisijos sprendimo dėl susigrąžinimo, ir jeigu Komisija mano, kad susijusi valstybė narė nesilaiko ETT sprendimo, Komisija gali kreiptis pagal Sutarties 228 straipsnio 2 dalį. Tokiu atveju, suteikusi valstybei narei galimybę pateikti savo pastabas, Komisija priima pagrįstą nuomonę, nurodydama, kurių ETT sprendimo reikalavimų susijusi valstybė narė neįvykdė.

74.

Jeigu susijusi valstybė narė per pagrįstoje nuomonėje nustatytą laikotarpį nesiima priemonių, būtinų siekiant įgyvendinti ETT sprendimą, Komisija vėl gali kreiptis į ETT pagal EB sutarties 228 straipsnio 2 dalį. Tada Komisija prašys ETT paskirti susijusiai valstybei narei baudos mokestį. Šis baudos mokestis nustatomas atsižvelgiant į Komisijos komunikatą dėl EB sutarties 228 straipsnio taikymo (73) ir apskaičiuojamas pagal tris kriterijus: pažeidimo sunkumą, jo trukmę ir būtinybę užtikrinti, kad pati bauda turėtų nuo tolesnių pažeidimų atgrasantį poveikį. Kaip numatyta tame pačiame komunikate, Komisija taip pat prašys sumokėti vienkartinį mokestį, kuriuo baudžiama už pažeidimo tęsimą laikotarpiu nuo pirmojo sprendimo dėl nevykdymo iki sprendimo pagal EB Sutarties 228 straipsnį priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad nevykdant Komisijos sprendimo dėl susigrąžinimo tęsiamas konkurencijos iškraipymas, atsiradęs dėl neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos suteikimo, Komisija nedvejodama pasinaudos galimybe, jeigu bus reikalinga, kad užtikrintų valstybės pagalbos taisyklių laikymąsi.

75.

Pirmosios instancijos teismas Deggendorf bylos sprendime nusprendė, kad „tuo atveju, kai Komisija svarsto, ar valstybės pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, ji turi atsižvelgti į visus susijusius veiksnius, įskaitant, kai tai svarbu, į aplinkybes, kurios jau buvo svarstytos ankstesniame sprendime, ir į pareigas, kurios valstybei narei galėjo būti nustatytos ankstesniame sprendime. Iš to galima daryti išvadą, kad Komisija turi įgaliojimus atsižvelgti: pirma, į bendrą senos […] ir naujos […] pagalbų poveikį, ir antra, į faktą, kad [sena] pagalba, kuri buvo pripažinta neteisėta, […] nebuvo sugrąžinta“ (74). Taikydama šį sprendimą ir siekdama išvengti bendrajam interesui prieštaraujančio konkurencijos iškraipymo, Komisija valstybei narei gali nurodyti sustabdyti naujos suderinamos pagalbos mokėjimą įmonei, kuri disponuoja neteisėta ir nesuderinama pagalba, dėl kurios buvo priimtas ankstesnis sprendimas dėl susigrąžinimo, ir taip iki tada, kai valstybė narė vėl įsitikino, kad susijusi įmonė grąžino seną neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą.

76.

Komisija jau keletą metų sistemingai taiko vadinamąjį Deggendorf principą. Praktiškai pirminio naujos pagalbos priemonės nagrinėjimo metu Komisija reikalaus, kad valstybė narė įsipareigotų sustabdyti naujos pagalbos mokėjimą bet kuriam pagalbos gavėjui, dar negrąžinusiam neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos, dėl kurios anksčiau buvo priimtas sprendimas dėl susigrąžinimo. Jeigu valstybė narė neįsipareigoja ir (arba) tuo atveju, kai apie susijusias pagalbos priemones trūksta aiškių duomenų (75), ir dėl to Komisija negali nustatyti senos ir naujos pagalbos bendro poveikio konkurencijai, Komisija priima galutinį sąlyginį sprendimą pagal Procedūrinio reglamento 7 straipsnio 4 dalį, kuriuo reikalaujama, kad susijusi valstybė narė sustabdytų naujos pagalbos mokėjimą, iki tol, kol bus įsitikinta, kad susijęs pagalbos gavėjas grąžino seną neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, įskaitant visas reikiamas susigrąžinimo palūkanas.

77.

Deggendorf principas buvo įtrauktas į Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (76) bei į naujausius bendrosios išimties reglamentus (77). Komisija siekia šį principą įtraukti į visus būsimus valstybės pagalbos sprendimus ir taisykles.

78.

Galiausiai Komisija pritaria Italijos iniciatyvai įtraukti konkrečią Deggendorf nuostatą į savo „Legge Finanziaria 2007“, kuriame nustatoma, kad naujos valstybės pagalbos gavėjai turėtų paskelbti, kad jie nedisponuoja jokia neteisėta ar nesuderinama valstybės pagalba (78).

79.

Laisvos ir neiškraipytos konkurencijos išlaikymas yra vienas iš Europos bendrijos pagrindų. Europos konkurencijos politikoje numatyta, kad valstybės pagalbos reguliavimas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad vienodos konkurencijos sąlygos vidaus rinkoje išliktų visuose Europos ekonomikos sektoriuose. Vykdydamos šį svarbų uždavinį Komisija ir valstybės narės yra bendrai įsipareigojusios užtikrinti, kad valstybės pagalbos reguliavimas būtų vykdomas tinkamai, ypač vykdant sprendimus dėl susigrąžinimo.

80.

Priimdama šį komunikatą, Komisija siekia geriau informuoti apie Bendrijos teismų apibrėžtus pagalbos susigrąžinimo tvarkos principus ir paaiškinti Komisijos praktiką, susijusią su jos pagalbos susigrąžinimo politika. Komisija įsipareigoja laikytis minėtų principų ir ragina valstybes nares prašyti pagalbos, jeigu joms kyla sunkumų vykdant sprendimus dėl susigrąžinimo. Prireikus Komisijos tarnybos toliau teikia konsultacijas ir pagalbą valstybėms narėms.

81.

Savo ruožtu Komisija tikisi, kad valstybės narės laikysis pagalbos susigrąžinimo tvarkos principų. Tik bendromis Komisijos ir valstybių narių pastangomis galima užtikrinti valstybės pagalbos reguliavimą ir pasiekti norimą tikslą, t. y. išlaikyti neiškraipytą konkurenciją vidaus rinkoje.