27.10.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 256/93

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Prioritetinių gyventojų grupių užimtumo (Lisabonos strategija)

(2007/C 256/18)

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (patvirtinta 2006 m. spalio 26 d.), remdamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 31 straipsniu (vykdant EESRK darbus 2006 m. kovo 23-24 d. Europos Vadovų Tarybos prašymu) 2006 m. rugsėjo 14 d. nusprendė parengti informacinį pranešimą dėl Prioritetinių gyventojų grupių užimtumo (Lisabonos strategija).

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, remdamasis savo DTT 29 straipsnio 2 dalimi, 2007 m. kovo 15 d. nusprendė šį informacinį pranešimą pervadinti nuomone savo iniciatyva.

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyriaus, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2007 m. birželio 18 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Wolfgang Greif.

437-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2007 m. liepos 11-12 d. (liepos 12 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 122 nariams balsavus už ir 2 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1

Šioje nuomonėje atkreipiamas dėmesys į tai, kad aukšti Lisabonos strategijos tikslai kalbant apie užimtumą kiekybiniu požiūriu buvo pasiekti tik iš dalies — net jei tarp šalių ir esama aiškių skirtumų, į kuriuos visada būtina atsižvelgti. Kalbant apie užimtumo kokybę, susidaro prieštaringas vaizdas: greta džiuginančių, pavienėse valstybėse narėse pasitaikančių užimtumo politikos geros praktikos pavyzdžių, kuriuos, EESRK nuomone, ateityje reikia sistemingiau rinkti ir vertinti, visoje ES pasitaiko priešingų faktų:

—

Nors ES vyrauja standartiniai darbo santykiai, vis dėlto pastaraisiais metais pastebimas užimtumo padidėjimas, ypač tarp moterų, kurį lėmė darbo ne visą darbo dieną padidėjimas; vyresnio amžiaus darbuotojams ir toliau tiesiog skandalingai trūksta tinkamų darbo vietų, o jaunimui ypač būdingas didelis netipiškų (nestandartinių) užimtumo formų padidėjimas, kai kurios iš jų nei socialiai, nei teisiškai neužtikrintos.

—

Beveik nepagerėjo nepalankioje padėtyje esančių grupių integravimas į darbo rinką (tai pastebima atsižvelgiant į vis dar aukštą ilgalaikio nedarbo lygį ir palyginti didelį jaunimo ir žemą kvalifikaciją turinčių asmenų nedarbą, visų pirma nedidelį vyresnio amžiaus žmonių užimtumą); ypač problemiška išlieka socialinės atskirties paveiktų grupių padėtis darbo rinkoje;

1.2

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Komiteto nuomone, yra svarbu, kad vykstant diskusijoms dėl darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros užtikrinti, kad kiekviena bendra apibrėžtis, įmonių ir darbuotojų prisitaikymo gebėjimams skirtos priemonės visuomet turi būti siejamos su socialinės saugos garantijomis, aktyvia darbo rinkos politika, mokymu ir kvalifikacijos kėlimu bei galimybe naudotis socialinėmis paslaugomis.

1.3

EESRK ragina įgyvendinant nacionalinę socialinę ir užimtumo politiką ir atsižvelgiant į šioje nuomonėje minėtų prioritetinių grupių užimtumą darbo rinkoje ateityje skirti daugiau dėmesio šiems klausimams:

—

priemonėms, skatinančioms jaunimo galimybes patekti į darbo rinką, visų pirma siekiant jiems užtikrinti pirmąją darbo vietą, suteikiančią ateities perspektyvų;

—

griežčiau kovoti su vis dar dažnai pasitaikančiomis diskriminacijos ir blogesnio vertinimo apraiškomis dėl amžiaus, lyties, negalios ar etninės kilmės, ypač siekiant gauti išsilavinimą ir įsilieti į darbo rinką ar likti joje;

—

didinti darbo rinkos užtikrintumą ir užkirsti kelią nesąžiningiems darbo santykiams, tarp kitų priemonių užtikrinti, kad bedarbiai nebūtų verčiami imtis darbo, nesuteikiančio saugumo, kovoti su nedeklaruotu darbu ir užkirsti kelią darbuotojų, dirbančių pagal terminuotą darbo sutartį, išnaudojimui;

—

priemonėms, gerinančioms darbo vietų kokybę ir ginančioms darbuotojus nuo diskriminacijos;

—

daugiau investuoti į darbo vietų kokybę ir jų pritaikymą vyresnio amžiaus žmonėms;

—

investuoti į mokymą ir kvalifikacijos kėlimą ir mokymąsi visą gyvenimą, taip pat mažinti esamus siūlomos ir darbo rinkoje paklausios kvalifikacijos neatitikimus;

—

modernizuoti ir gerinti socialinės apsaugos priemones, kur tai yra būtina, taikomas nestandartinėms užimtumo formoms;

—

šalinti darbo rinkos segmentavimą pagal lytį, visų pirma taikant veiksmingas priemones, padedančias derinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą (ypač plečiant visapusės vaikų priežiūros ir paramą neįgaliems žmonėms bei jų šeimų nariams teikiančių, tarp jų ir priežiūros visą parą, įstaigų tinklą);

—

šalinti kliūtis asmenims, prižiūrintiems vaikus ir norintiems (vėl) pradėti dirbti ir likti darbo rinkoje (be kitų, paskatos tėvui dažniau imtis vaiko priežiūros);

—

plėsti tinkamas paskatas ir paramos priemones įmonėms, įdarbinančioms daugiau jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių, turinčių ypatingų problemų darbo rinkoje.

1.4

Socialinės atskirties paveiktoms grupėms būtinos specialios priemonės:

—

pavyzdžiui, kurti tarpines darbo rinkas ir tinkamas paskatas įmonėms, kad jos galėtų daugiau priimti tokių asmenų ir kartu teiktų jiems paramą įveikiant problemas, lėmusias jų socialinę atskirtį (kartu būtina vengti nepageidautino paskatų išnaudojimo ir konkurencijos iškreipimo);

—

užimtumo iniciatyvoms ne pelno srityje, ypač socialinių paslaugų srityje, tenka ypatinga svarba. Būtina užtikrinti paramą, finansuojamą iš darbo rinkos biudžetų.

1.5

EESRK primygtinai pabrėžia, kad šioje nuomonėje paminėtų prioritetų įgyvendinimas daugelyje ES šalių pareikalaus daugiau užimtumo politikos pastangų ir užtikrinti jų tinkamą finansavimą iš biudžeto:

—

tad nacionaliniu ir Europos lygiu, visos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės nebus sėkmingos, jei valstybės narės sudarydamos savo biudžetą neskirs tam ypatingo dėmesio;

—

EESRK pastebi, kad ir šioje srityje daugelyje valstybių narių tvyro praraja tarp pasiūlymų imtis darbo rinkos politikos iniciatyvų, pvz., įgyvendinant nacionalines reformų programas, ir tam skirtų biudžeto lėšų (1);

—

Reikėtų labiau atsižvelgti į šalių patirtį nacionalinėse veiksmų programose ir tinkamai pasinaudoti ESF 2007-2013 metais.

1.6

EESRK ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad šioms biudžeto lėšoms reikia palankaus makroekonominio klimato, nukreipto į augimą orientuotą ekonominę politiką ilgalaikėms konjunktūros krizėms įveikti (2).

1.7

Daugelyje valstybių narių socialinės įmokos, priklausančios nuo darbo sąnaudų, padidėjo iki tokio lygio, kuris gali turėti neigiamos įtakos darbo vietų kūrimui. Kai kuriais atvejais pradėti dirbti tiesiog nepatrauklu dėl nedidelio skirtumo tarp gautų pajamų atskaičius mokesčius ir skiriamų socialinių išmokų lygio. Reikia vengti vadinamųjų nedarbo spąstų, kartu nepažeidžiant socialinės apsaugos sistemų finansinių garantijų. EESRK pritaria aukšto lygio darbo grupės ataskaitai apie socialinės politikos ateitį išsiplėtusioje Europoje, numatančiai išplėsti socialinio draudimo sistemų finansavimo bazę ir šitaip tolygiai paskirstyti mokesčių naštą visiems gamybos veiksniams, siekiant sumažinti darbo apmokestinimo naštą (3).

1.8

Kalbant apie Bendrųjų ekonominės politikos gairių būsimą persvarstymą 2008 m., EESRK mano, kad daugelyje šioje nuomonėje aptariamų temų būtina nustatyti aiškesnius prioritetus, taip pat numatyti ir privalomus tikslus bei konkrečią politiką:

—

EESRK mano, kad būtina numatyti aiškesnius ir privalomus tikslus Europos lygmeniu, siekiant nustatyti valstybėms narėms aiškias pagrindines sąlygas ir aiškius įpareigojimus. EESRK mano, kad Komisija privalo atlikti didesnį vaidmenį kontroliuojant užimtumo strategijos įgyvendinimą valstybėse narėse;

—

EESRK taip pat pasisako už papildomų konkrečių tikslų įgyvendinimo gerinimą, ypač užtikrinant jaunimo užimtumą, kovojant su jaunimo nedarbu (pvz., sutrumpinant šešerių mėnesių laikotarpį jaunuoliams, siekiantiems rasti darbo arba mokymosi vietą), skatinant lygias galimybes, remiant žmones su negalia, integruojant migrantus;

—

EESRK siekia, kad nacionalinės reformų programos užimtumo srityje būtų taip parengtos, kad ateityje siektų aukštesnių užimtumo tikslų ir kokybiškai pagerintų jų įgyvendinimo terminus, atsakomybę ir finansinį pagrindą. Šiame kontekste EESRK siūlo apsvarstyti konkrečius būdus, kaip sujungti atitinkamas biudžeto lėšas aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms įgyvendinti pavienėse valstybėse narėse.

EESRK pateiks atskirą nuomonę dėl minėtų užimtumo politikos gairių derinimo po 2009 metų, kurios šioje nuomonėje trumpai apibūdintos.

2.   Nuomonės rengimo prielaidos

2.1

Europos Vadovų Taryba pirmininkaujančios valstybės narės išvadose, priimtose 2006 m. kovo 23-24 d. posėdyje, paprašė EESRK prieš 2008 m. pavasario Europos Vadovų susitikimą parengti „suvestines ataskaitas dėl veiksmų, skirtų augimo ir užimtumo partnerystei remti“, ypatingą dėmesį skiriant visų pirma prioritetinių gyventojų grupių užimtumui. Todėl EESRK, pasinaudodamas nacionalinių ekonomikos ir socialinių tarybų kompetencija, parengė šią nuomonę savo iniciatyva.

2.2

EESRK nuolat pabrėžia, kad konkurencingumo didinimas ir tvarus ekonomikos augimas įgyvendinant Lisabonos strategiją nėra savitikslis, tai veikiau priemonė, padedanti mažinti didelį nedarbą ES, siekti visiško užimtumo, socialinės apsaugos sistemoms užtikrinti tvirtesnius pagrindus ir apsaugoti žmones nuo socialinės atskirties (4).

2.3

Kalbant apie užimtumo politiką, Lisabonos strategija turėtų teikti naujų impulsų Europos užimtumo strategijai ir kartu pagerinti užimtumą ir darbo kokybę. Lisabonos tikslas — ne vien sukurti daugiau darbo vietų. Ne mažiau svarbu pagerinti darbo vietų kokybę. Investicijoms į žmogiškąjį kapitalą, mokslinius tyrimus, technologijas ir naujoves suteikiama tokia pat svarba kaip ir darbo rinkos ir struktūrinės politikos priemonėms (5).

2.4

EESRK šioje nuomonėje sutelks dėmesį į Europos darbo rinkos tendencijas ir savo politines rekomendacijas toms tikslinėms grupėms, dėl kurių Taryba ne kartą ragino valstybes nares imtis konkrečių priemonių siekiant:

—

pagerinti jaunų žmonių padėtį darbo rinkoje ir gerokai sumažinti jaunimo nedarbą;

—

įgyvendinti aktyvaus senėjimo strategijas, kad vyresnio amžiaus žmonėms būtų sudarytos sąlygos ilgiau išlikti darbo rinkoje;

—

ryžtingai skatinti moterų užimtumą ir sudaryti sąlygas apskritai tiek vyrams, tiek moterims geriau suderinti profesinę veiklą ir privatų gyvenimą;

—

integruoti neįgalius žmones ir užtikrinti jų ilgalaikį dalyvavimą darbo rinkoje;

—

pagerinti emigrantų ir etninių mažumų užimtumą ir darbo rinkos galimybes.

2.5

EESRK pasiūlys kiekvienai tikslinei grupei prevencinių ir aktyvių (pakartotinio) integravimo priemonių, kurioms valstybės narės turėtų skirti daugiau dėmesio vykdydamos darbo rinkos ir užimtumo politiką. Taip pat bus kalbama apie socialinės atskirties paveiktas grupes, kurios daugeliu atvejų yra išstumiamos iš darbo rinkos. Tuo remiantis bus suformuluotos politinės rekomendacijos, tarp jų dėl būsimo užimtumo politikos gairių persvarstymo iki 2008 m. įvyksiančio pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikimo.

3.   Užimtumo lygis, nedarbas ir užimtumas — dabartinė padėtis (6)

3.1

2005 ir 2006 m., pirmą kartą nuo 2001 m., ES pastebimas užimtumo augimas ir gerokas nedarbo sumažėjimas (nuo 9,0 proc. 2004 m. iki 7,9 proc. 2006 m.). Moterų užimtumas padidėjo 0,6 proc. ir augimas buvo didesnis nei vyrų užimtumas, lyginant su ankstesnių metų stagnacija. Ši džiuginanti tendencija išliko ir 2007 m. (7).

3.2

Vis dėlto blaiviai mąstant reikia pastebėti:

—

Pažanga įgyvendinant Lisabonos ir Stokholmo tarpinius tikslus buvo pernelyg lėta ir jie 2005 m. nebuvo pasiekti, nei kalbant apie bendrą 67 proc. užimtumo lygį (2005 m. 63,8 proc.), nei apie 57 proc. moterų užimtumą (2005 m. 56,3 proc.). Vis labiau tikėtina, kad daugelyje valstybių narių ir visose Bendrijoje nebus pasiekti 2010 m. numatyti tikslai.

—

Nors darbas visą dieną ir toliau išlieka svarbiausia užimtumo forma, vis dėlto pastebima, kad pastaraisiais metais pastebimą užimtumo padidėjimą lėmė tai, kad padidėjo darbo vietų ne visą darbo dieną, ypač tarp moterų (tai matyti iš gerokai mažesnio visos darbo dienos ekvivalento prieaugio — kai kuriose valstybėse narėse jo dalis net sumažėjo).

—

Pastaraisiais metais ypač pastebimas užimtumo padidėjimas tarp vyresnio amžiaus darbuotojų. Nepaisant to, vyresnio amžiaus žmonių užimtumas yra gerokai žemesnis nei numatyta tiksluose (55-64 metų amžiaus grupėje 2005 m. sudarė vidutiniškai tik 42,5 proc.). Tik 9 ES šalys pasiekė numatytą 50 proc. tikslą (didelis skirtumas tarp vyrų ir moterų: vyrų užimtumo tikslas pasiektas 17 šalių, o moterų — tik 4 šalyse, t.y. tik Skandinavijos šalyse ir Estijoje).

—

2005 m. ES 25 vidutinis jaunimo nedarbo lygis buvo 18,5 proc., t.y. išliko beveik dvigubai didesnis už bendrą nedarbo lygį.

—

Nepaisant bendro pagerėjimo kelete valstybių narių, ypač pasižyminčių labai dideliu nedarbu, vis dėlto nedarbas ES yra šiek tiek mažesnis nei 8 proc. ir išlieka gan aukštas, o kai kuriose šalyse jis net išaugo.

—

Kai kuriose valstybėse narėse išlieka nemaži regioniniai užimtumo skirtumai (ypač atsižvelgiant į visos darbo dienos ekvivalentą). Asmenų, gyvenančių 27 ES regionuose, kur nedarbas siekia daugiau nei 15 proc., skaičius pastebimai išaugo po įvykusios plėtros etapų.

—

Socialinės atskirties paveiktų grupių padėtis darbo rinkoje išlieka ypač problemiška.

Įvertinus minėtas darbo rinkos tendencijas, nepaisant dalinės pažangos kai kuriose srityse, dar teks nueiti ilgą kelią siekiant aukštų Lisabonos užimtumo tikslų.

3.3

Juo labiau, kad užimtumo tendencijoms dar būdingos šios savybės ir kryptys, kurios savo mastu gerokai skiriasi įvairiose šalyse ir sektoriuose:

—

Beveik nepagerėjo nepalankioje padėtyje esančių grupių integravimas į darbo rinką (tai pastebima atsižvelgiant į vis dar didelį ilgalaikį nedarbą ir palyginti aukštą jaunimo ir žemą kvalifikaciją turinčių asmenų nedarbo lygį, taip pat nedidelį visų pirma vyresnio amžiaus žmonių užimtumo lygį);

—

Nors dauguma darbo vietų ES ir toliau yra standartiniai darbo santykiai, vis dėlto pastebima, kad sparčiai daugėja netipiškų (nestandartinių) užimtumo formų, kai kurios iš jų nei socialiniu, nei teisiniu požiūriu nepakankamai užtikrintos. Apskritai daugėja terminuoto darbo santykių, neproporcingai didelis jų skaičius tarp jaunimo. Sparčiai daugėja darbų sutarčių, laikino darbo, tariamo savarankiško darbo (8), menkai apmokamo ir socialiniu požiūriu blogesnių darbo santykių, nors padėtis valstybėse narėse yra labai nevienoda. Apskritai, darbo neužtikrintumas didėja, ypač tarp nepalankioje padėtyje esančių grupių. Minėtos darbo formos gali būti „tiltas“ siekiant standartinio užimtumo darbo rinkoje tik tada, jei jos pasirenkamos laisva valia ir yra susietos su socialinėmis garantijomis;

—

Daugelyje valstybių narių išaugo darbo neužtikrintumas visų pirma tarp žemos kvalifikacijos darbuotojų, ypač tarp mokyklos nebaigusių ir profesijos neturinčių asmenų. Kadangi nėra pusiausvyros tarp paklausą turinčių ir siūlomų kvalifikacijų, patekti į darbo rinką ir po nedarbo vėl pradėti savo profesinę veiklą yra nepaprastai sunku;

—

Asmenys, kurie prižiūri arba slaugo artimuosius, kaip ir anksčiau, gerokai sunkiau randa stabilią ir patenkinamą darbo vietą;

—

Asmenys su negalia ir toliau sudaro didžiausią asmenų, kurie nepatenka į darbo rinką, grupės dalį. Remiantis naujausiais Europos duomenimis, tik 40 proc. negalią turinčių asmenų dirba. Dar labiau neramina skaičiai, susiję su turinčiais sunkią negalią žmonėmis;

—

Be to, darbo rinkoje dar yra nemažai asmenų, kurie atsidūrė visuomenės užribyje dėl tokių priežasčių kaip priklausomybės ligos, ar dėl to, kad prasiskolino, prarado būstą; jų integracijai būtinos specialios socialinės įtraukties priemonės;

—

Daugelyje valstybių narių migrantų ir asmenų, kilusių iš migrantų šeimų, darbo sąlygos ir galimybės yra blogesnės nei kitų gyventojų. Reikėtų skirti ypatingą dėmesį romams, kurie po įvykusios plėtros, kai į ES buvo priimta Rumunija ir Bulgarija, tapo didžiausia ES tautine mažuma ir kurių padėtis darbo rinkoje (jų nedarbo lygis kartais siekia net 70-90 proc.) dėl įvairių priežasčių kelia nerimą. EESRK parengs šiuo klausimu atskirą nuomonę.

3.4

Neformalaus sektoriaus, kuriam būdingos neužtikrintos užimtumo galimybės ir dažnai mažos pajamos, padidėjimas kelia pavojų, kad tos grupės, kurios nesugeba pereiti į įprastą darbo rinką, ilgainiui praranda kvalifikaciją. Šios tendencijos (sunku apie jas surinkti duomenis) yra susijusios ne tik su dideliu neužtikrintumu, dėl jų nesurenkama daug mokesčių ir jos kelia grėsmę ES gamybos potencialo tvarumui.

4.   Sudaryti sąlygas augimui ir kurti daugiau bei geresnių darbo vietų

4.1

Daug metų vyrauja Europoje politikų rekomendacijos, kad darbo rinkos problemos kyla dėl struktūrinių darbo rinkos kaip institucijos veiksnių. Daugelyje ES šalių svarbiausia užimtumo politikos kryptis buvo vienpusiška — mažinti bendruosius darbo teisės standartus, griežtinti sąlygas gauti teisę į socialines išmokas ir mažinti socialinio draudimo išmokas, taip pat padaryti darbo santykius lankstesnius.

4.2

Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, pvz., gebėjimo dirbti skatinimas, kvalifikacijos trūkumų šalinimas ir pagrindinės programos, skirtos integruoti į darbo rinką nepalankioje padėtyje esančias grupes liko daugelyje šalių antraeilės svarbos dalyku, net jei keletas šalių nuo 1995 m. padidino savo išlaidas šiose srityse. Daugelyje šalių (apie kurias pateikti duomenys) aktyvių išlaidų dalis bendrų darbo politikos priemonių atžvilgiu pastaraisiais metais netgi sumažėjo (aktyvi ir pasyvi parama). Labai svarbu, kad lėšos, skirtos aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms būtų užtikrintos atsižvelgiant į iššūkius ir kartu padidintas darbo rinkos politikos priemonių efektyvumas bei užtikrintas jų orientavimas į į tikslines grupes.

4.3

Esant šioms aplinkybėms, EESRK ne kartą nurodė, kad darbo rinkos priemonės ir struktūrinės reformos gali būti sėkmingos tik esant palankiai makroekonomikos aplinkai, kuri nukreipta įveikti ilgalaikes konjunktūros krizes ir užtikrinti augimo stabilumą (9). Tam reikia ekspansyvios, į augimą nukreiptos ekonominės politikos ir atitinkamų pinigų, mokesčių ir ekonominės politikos prielaidų:

—

Remdamasis Sutartyje numatytu įgaliojimu, visų pirma įgyvendindamas savo palūkanų politiką, Europos Centrinis Bankas, esant kainų stabilumui, turi padėti didinti augimą ir užimtumą. Didelis užimtumo prieaugis galimas tik esant nuolatiniam ekonomikos augimui, kuris yra didesnis nei vidutinės trukmės laikotarpiu pasiektas gamybos augimas;

—

Todėl reikia pasinaudoti reformuoto Stabilumo ir augimo pakto suteikta didesne veikimo laisve, siekiant sudaryti ES šalims galimybę imtis atsakomųjų konjunktūros politikos priemonių ir suteikti biudžeto veiksmų laisvę socialiai priimtinoms struktūrinėms reformoms bei tinkamam viešųjų investicijų lygiui;

Lisabonos tikslai nurodo kryptį, kuria turi plaukti investicijos: tai ryšių ir transporto infrastruktūros plėtra, klimato apsauga, spartus mokslinių tyrimų ir technologijų vystymas, vaikų priežiūros užtikrinimas visoje šalyje, parama mokymui ir kvalifikacijos kėlimui, aktyvi darbo rinkos politika ir darbo vietų kokybės gerinimas. Todėl nacionalines reformų programas reikia taip parengti, kad jos visos kartu sudarytų Europos mastu koordinuojamą ekonomikos dinamikos stiprinimo programą, kurioje visi suinteresuoti subjektai galėtų dalyvauti nacionaliniu ir ES lygmeniu.

5.   Veiksmingai kovoti su jaunimo nedarbu

5.1

Jaunimo nedarbas ir toliau išlieka viena iš opiausių ES užimtumo politikos temų. Visose ES šalyse jis viršija bendrą nedarbą, o daugelyje ES šalių yra ne mažiau kaip du kartus didesnis nei bendras nedarbas. Kai kuriose iš 15 ES valstybių senbuvių, taip pat kelete naujųjų ES šalių padėtis yra dar blogesnė. Darbo vietų neužtikrintumas daugelyje valstybių narių padidėjo netgi aukštos kvalifikacijos darbo segmente.

5.2

Vis dažniau pavyksta pradėti dirbti alternatyvaus užimtumo srityse, kurioms iš dalies būdingos neužtikrintos darbo ir socialinės sąlygos. Vis labiau nyksta ribos tarp formalaus ir neformalaus sektoriaus. Tam tikroms jaunimo grupėms, pvz., turinčio menką kvalifikaciją, kilusio iš migrantų arba nepasiturinčių šeimų, perėjimas prie įprastinio darbo tampa vis sunkesnis. Rizika likti dirbančios visuomenės užribyje ypač padidėja, jei vienu metu būdingi keletas šių ypatumų.

5.3

Juk svarbu visiems jauniems žmonėms suteikti užtikrintą ateities perspektyvą, o ne neaiškius darbo santykius. Šis klausimas susijęs su demografiniu aspektu: jaunimo ekonominė padėtis turi lemiamos įtakos pasirengimui kurti šeimą. Esant šioms aplinkybėms, galima tik pritarti, kad Europos Komisija savo pavasario ataskaitoje reikalauja greta kvalifikacijos kėlimo gerinimo taip pat sustiprinti aktyvias darbo rinkos politikos priemones ir pirmiausia gerokai sparčiau pradėti teikti paramą darbo ieškančiam jaunimui, taip pat išspręsti struktūrines problemas pereinant nuo mokymosi prie darbinės veiklos.

5.4

Tarp teigiamų pavyzdžių paminėtini tam tikrose valstybėse narėse (Vokietijoje, Austrijoje, iš dalies Nyderlanduose) taikomi modeliai, kuriuose praktinės, į įmonių poreikius orientuotos mokymo sistemos derinamos su gamybine praktika mokykloje. Daugelyje tyrimų pabrėžiama šio vad. dualinio mokymo kokybė ir jo svarba norint lengviau pereiti nuo mokyklos prie profesinės veiklos ir kartu sumažinti skirtumus tarp jaunimo nedarbo ir bendro nedarbo lygio.

5.5

Aktyvios ir prevencinės priemonės mokymo ir kvalifikacijos kėlimo srityse gerinant jaunimo užimtumo galimybes (10):

—

užtikrinti aukštos kokybės švietimą, nuo bendro pagrindinio mokymo iki profesinės kvalifikacijos įgijimo ir kvalifikacijos kėlimo, siekiant padėti be kliūčių įsitvirtinti darbo rinkoje ir joje nuolat išlikti, ir šiuo atveju reikia pareikalauti atsakomybės ne tik iš viešosios valdžios, bet ir iš pramonės sektoriaus:

—

anksti pradėti teikti aktyvią paramą mokymo vietų ir darbo ieškančiam jaunimui (pagal galimybes jau po 4 mėnesių), teikti programas ir individualų mokymą siekiant integruoti ilgalaikius bedarbius jaunuolius, taip pat nebaigusius mokyklos ir nutraukusius mokymąsi gamyboje, be kitų, rengiant visuomeninius užimtumo projektus ir remiant mokymąsi);

—

plėsti visoje teritorijoje lengvai prieinamas jaunų moterų ir vyrų profesinio orientavimo ir informavimo galimybes visose mokymo pakopose; atitinkamai pagerinti darbo biržų veiklos kokybę ir jų apsirūpinimą žmogiškaisiais ištekliais);

—

šalinti siūlomos ir darbo rinkoje paklausios kvalifikacijos neatitikimus; gerinti pagrindinių švietimo sistemų pajėgumus (pvz., mažinti mokyklos nebaigusių mokinių skaičių, kovoti su neraštingumu), gerinti perėjimą iš profesinio parengimo į aukštesnį mokymą; šalinti esamą segregaciją darbo rinkoje dėl lyčių pasirenkant profesiją;

—

įgyvendinti priemones, užtikrinančias, kad nenuolatinis darbas ir darbo vietos su menkomis socialinėmis garantijomis jaunimui būtų laikinas reiškinys.

6.   Užtikrinti geresnes migrantų integracijos perspektyvas

6.1

Daugelyje ES šalių nedaug kas pasikeitė migrantų ir jų šeimos narių diskriminavimo darbo rinkoje srityje. Jų vis dar daugiausia yra tose šakose, kurioms būdingas menkas atlygis ir blogos darbo sąlygos, jiems gresia gerokai didesnis pavojus prarasti darbą ir jie priversti likti dirbti tokiomis sąlygomis, kurioms būdingas menkos socialinės garantijos, didžiuliai pavojai sveikatai, nepakankamas saugumas (tam tikrose šalyse) ir ribotos galimybės apsiginti remiantis kolektyvinėmis sutartimis.

6.2

Ypač neramina tai, kad šią sudėtingą padėtį darbo rinkoje perduoda pirmoji migrantų karta kitoms kartoms dėl gerokai blogesnės padėties, kalbant apie išsilavinimą. Jaunuoliai, kilę iš migrantų šeimų, daugelyje valstybių narių priskiriami grupėms, kurioms būdingi neužtikrintumas dėl darbo vietos ir jiems gresia didžiausia rizika atsidurti įprasto užimtumo rinkos užribyje.

6.3

EESRK ne kartą pabrėžė, kad, atsižvelgiant į demografines ES tendencijas, darbo migraciją jis laiko būtina ir pateikė gerų pavyzdžių kelete valstybių narių, pvz., Ispanijoje ir Airijoje. Tačiau tą reikia visuomet suderinti su atitinkamos integracijos politikos valstybėse narėse perspektyva, visų pirma užimtumu (11). Kalbant apie migrantus, padėtis yra skirtinga, taip pat integracijos politikos priemonės, kurių buvo imtasi darbo rinkos ir švietimo politikos srityse. Valstybės narės turėtų ypatingą dėmesį skirti prieglobsčio prašančių padėčiai, nes jie dažnai yra ypač diskriminuojami.

6.4

Pagrindinės priemonės migrantų integracijai pagerinti:

—

Ypatingą dėmesį reikia skirti individualiam (iki)mokykliniam ugdymo paramai ir ankstyvoms investicijoms į gebėjimus, susijusius su kalba ir profesija; reikia vengti diskriminacijos pradedant profesinę veiklą (visų pirma kuo anksčiau šalinti kalbos barjerą), taip pat palengvinti užsienyje įgytų migrantų diplomų pripažinimą;

—

Įtraukti integraciją į visas socialinės ir darbo rinkos politikos sritis (be kitų, taip pat pagerinti institucijų ir darbo biržų tarpkultūrinius gebėjimus, remti įmones, visų pirma mažąsias ir vidutines); reikia skirti Europos ir nacionaliniu lygiu finansavimą priemonėms, skatinančioms integraciją;

—

Šalinti valstybėse narėse institucines kliūtis ir diskriminaciją norint patekti į darbo rinką (pvz., sutrumpinti laikotarpį, kuris numatytas norint gauti leidimą dirbti, visų pirma prieglobsčio prašantiems asmenims (12)), taip pat užkirsti kelią atlyginimų dempingui ir kartu stiprinti Europos migracijos politikos integracijos perspektyvas (užkirsti kelią tokiai imigracijos politikai, kuri apsunkina integraciją ir skatina laikiną imigraciją, taigi, ir nesaugias darbo formas bei atskirtį);

—

Pagerinti duomenų rinkimą apie sąsajas tarp kilimo iš migrantų šeimos ir segregacijos bei diskriminacijos darbo rinkoje (13);

—

Prevencinės priemonės ir sankcijos bei socialinių partnerių ir viešųjų institucijų partnerystė nacionaliniu lygmeniu, įveikiant nelegalų darbą, siekiant užkirsti kelią socialiniam dempingui ir konkurencijos iškreipimui, ypač susijusiam su darbuotojų judėjimu per sieną.

7.   Išnaudoti vyresnio amžiaus žmonių užimtumo galimybes

7.1

Svarbiausias atsakas į demografinius iššūkius gali būti tik toks: kryptinga augimo politika ir užimtumo didinimas. Reikiamas darbo jėgos potencialas yra pakankamas. Tačiau vyresnio amžiaus (vyresnių nei 55 metų) darbuotojų užimtumo galimybės ES, kaip ir anksčiau, yra išnaudojamos nepakankamai.

7.2

Ilgalaikio nedarbo rizika sparčiai didėja su amžiumi. 25 ES valstybėse vidutiniškai daugiau nei 60 proc. vyresnio amžiaus (50-64 metų) žmonių neturi darbo. Esant šioms aplinkybėms, reikia pasirūpinti, kad vyresnio amžiaus darbuotojai turėtų realias galimybes rasti darbą ir dirbti ilgą laiką.

7.3

Svarbiausios priežastys, dėl kurių vyresnio amžiaus darbuotojai prieš laiką pasitraukia iš darbinės veiklos, yra sveikatos pablogėjimas dėl sunkių darbo sąlygų, labai įtemptas darbas, priešlaikinis vyresnio amžiaus darbuotojų atleidimas iš darbo, galimybių kelti kvalifikaciją ir (pakartotinio) įsidarbinimo galimybių nebuvimas. Nepadeda siekti tikslo pastangos padidinti vyresnio amžiaus darbuotojų skaičių visų pirma pabloginant aprūpinimo senatvėje sistemas bei sąlygas ir teises gauti išmokas.

7.4

Tik sąmoninga „aktyvaus senėjimo“ politika, įskaitant plačias galimybes dalyvauti kvalifikacijos kėlimo priemonėse ir mokytis visą gyvenimą, gali užtikrinti tvarų vyresnio amžiaus žmonių užimtumo didėjimą. Sėkmingai įgyvendinami socialiniai modeliai, pvz., Šiaurės šalyse, rodo, kad aktyviai įtraukiant socialinius partnerius, galima rasti socialiniu požiūriu priimtiną būdą sukurti veikiančią darbo rinką vyresnio amžiaus žmonėms ir užtikrinti jiems nuolatinį užimtumą (visų pirma paminėtinas integruotas priemonių paketas, pateiktas Suomijos nacionalinių veiksmų programoje vyresnio amžiaus žmonėms).

7.5

Svarbiausi nuoseklaus pertvarkymo aspektai siekiant senėjantiems darbuotojams pritaikytos darbo aplinkos (14):

—

Visapusiškas darbo ieškančių asmenų konsultavimas ir parama, aktyvi pagalba ieškant darbo (be kitų, remiamas užimtumas, integravimo parama, visuomeniniai socialiniai projektai) ir prireikus reabilitacijos priemonių įgyvendinimas siekiant nuolatinės reintegracijos į darbo rinką; atitinkamas darbo rinkos politikos finansavimas siekiant užtikrinti ilgalaikį darbo biržų planavimą;

—

Sukurti socialiai priimtinas paskatas vėliau išeiti į pensiją, ir ten kur įmanoma ar pageidaujama plėtoti patrauklius modelius, leidžiančius sklandžiai pereiti iš darbinės veiklos į pensiją valstybinio pensinio draudimo sistemose (be kitų, toliau plėtoti modelius, susijusius su daliniu užimtumu vyresniame amžiuje);

—

Priemonės, skirtos tam, kad žmonės galėtų fiziškai ir dvasiškai ilgiau išlikti darbingi, visų pirma, kad sumažėtų darbo krūvis įmonėse, ir darbo sąlygos būtų pritaikytos senėjantiems darbuotojams (pvz., paskatos gerinti sveikatos apsaugą darbo vietose, visiems prieinamos įmonės programos, skirtos stiprinti sveikatą, prevencijos ir darbuotojų saugos darbe programos);

—

Labiau įtraukti vyresnio amžiaus darbuotojus į kvalifikacijos kėlimą: (kvalifikacijos kėlimo akcija po 40-ųjų gyvenimo metų, paskatos, padedančios mažinti nepakankamą darbuotojų, ypač žemos kvalifikacijos, dalyvavimą įmonėje rengiamuose kvalifikacijos kėlimo kursuose);

—

Sąmoningumo ugdymo programos vyresnio amžiaus darbuotojams (iš patirties įgytų žinių, darbinės veiklos metu įgytų gebėjimų naudos įvertinimas ir perdavimas jaunesniems darbuotojams), taip pat įmonių, pirmiausia mažųjų ir vidutinių, konsultavimas ir parama joms įgyvendinant ilgalaikį personalo planavimą ir organizuojant senėjantiems darbuotojams pritaikytą darbą.

8.   Moterų užimtumo gerinimas

8.1

Nors per pastaruosius 30 metų oficialiai moterų kvalifikacija gerokai pakilo, kaip ir anksčiau, lygių galimybių rinkoje dar nėra. Moterys ir toliau daugiausia dirba tradiciniuose paslaugų sektoriuose ir pramonės sektoriuose, kur paprastai dirba daug moterų. Moterys kur kas blogiau gali savo diplomus bei kvalifikacinius pažymėjimus pritaikyti profesinėje srityje. Kaip ir anksčiau, joms yra gerokai sunkiau nei vyrams derinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą.

8.2

Visose moterų amžiaus grupėse dalinis užimtumas yra gerokai didesnis nei vyrų. Dalinio užimtumo padidėjimas, esant laisvam apsisprendimui ir tokioms sąlygoms, kurios neveda į aklavietę, kalbant apie pajamų ir darbo rinkos galimybes, yra apskritai sveikintinas dalykas, tačiau daugelyje valstybių narių ir toliau išlieka svarbiausias darbo rinkos segmentavimo pagal lytis veiksnys.

8.3

Vyrų ir moterų pajamų skirtumai kaip ir anksčiau beveik visose profesijų grupėse yra nemaži, nepriklausomai nuo jų statuso darbo rinkoje. Ypač neigiamą poveikį profesinei karjerai, pajamoms ir socialinėms teisėms daro ilgalaikis profesinės veiklos nutraukimas dėl vaikų priežiūros. Jei vyrai gali tikėtis paaukštinimo didėjant amžiui, tai moterų pajamų lygis išlieka toks pat būtent tose amžiaus grupėse, kuriose jos dėl vaikų priežiūros nutraukia savo profesinę veiklą arba pradeda dirbti ne visą darbo dieną.

8.4

Kad gali būti ir kitaip ir „lyčių aspektas“ (angl. gender mainstreaming) darbo rinkos politikoje yra daugiau nei skambūs žodžiai, ypač rodo Danijos arba Švedijos pavyzdys. Šiose šalyse pajamų skirtumai yra daug mažesni, moterų užimtumas ir vietų skaičius vaikų priežiūros įstaigose, visų pirma iki dvejų metų amžiaus, yra gerokai didesnis nei kitose ES valstybėse narėse. Kitas teigiamas pavyzdys yra Nyderlandai. Čia moterų užimtumas yra labai didelis, taip pat ir darbas ne visą darbo dieną, kuris daugiausia pasirenkamas savo noru.

8.5

Pagrindinės priemonės, skirtos įveikti moterų užimtumo struktūrines problemas (15):

—

Priemonės, skirtos pašalinti esamą diskriminaciją darbo rinkoje ir struktūrinių priežasčių nulemtas nevienodas pajamas dėl lyčių, pirmiausia remti moterų socialines garantijas, taikant visų pirma priemones, mažinančias menkai apmokamą, neužtikrintą darbą ne visą dieną, taip pat apskritai gerinant darbo ne visą dieną reglamentavimą (pvz., taikyti teisę dirbti ne visą darbo dieną tėvams, suteikiant teisę jiems vėl grįžti dirbti visą dieną, mažinti nepakankamą dalyvavimą įmonės vidaus kvalifikacijos kėlimo programose);

—

Labai išplėsti plačiai prieinamas aukštos kokybės ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų priežiūros paslaugas, kurios būtų teikiamos ne namuose ir palankios dirbantiems tėvams bei finansiškai jiems prieinamos; teikti paramą skatinant efektyvų vaikų priežiūros pareigų pasidalijimą tarp partnerių (visų pirma sukurti paskatas padidinti tėvo vaidmenį);

—

Pašalinti šeimos politikos priemones, itin skatinančias pasitraukti iš darbinės veiklos arba nutraukti ją ilgesniam laikui, vėliau sumažėjant galimybėms vėl pradėti dirbti esant atitinkamoms sąlygoms; Vaiko priežiūros atostogų finansavimas neturėtų daryti neigiamos įtakos pajamų lygiui, papildomai skatinti moterų pasitraukimo iš profesinės veiklos ir sudaryti naujų kliūčių partneriams pasidalinant vaiko priežiūros pareigomis;

—

Darbo rinkos politinės priemonės, skatinančios pradėti darbinę veiklą pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms (be kitų, parama, skatinanti iniciatyvas pradėti nuosavą verslą), taip pat priemonės, neleidžiančios prarasti kvalifikaciją ir pajamas (tarp kitų, lankstūs kvalifikacijos kėlimo modeliai būnant vaiko priežiūros atostogose arba darbas sutrumpintą darbo laiką);

—

Palankus šeimai darbo laiko paskirstymas (tarp kitų, galimybės nustatyti darbo laiką tėvams, auginantiems mažamečius ir mokyklinio amžiaus vaikus, nuotolinis darbas, taip pat teisė dirbti lanksčiu darbo grafiku asmenims, turintiems slaugyti artimuosius).

9.   Padidinti žmonių su negalia galimybes darbo rinkoje

9.1

Žmonės su negalia ir toliau priklauso grupei asmenų, kurie nepatenka į darbo rinką. Negalią turintys asmenys ir toliau turi tenkintis menkai apmokamo darbo vietomis ir dažnai yra diskriminuojami kalbant apie kvalifikacijos kėlimą ir profesinę karjerą. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad 15 proc. darbingo amžiaus ES gyventojų turi kokią nors negalią, taip pat į nedidelį šios grupės užimtumą, neįgalių žmonių užimtumo skaičiaus padidinimas gerokai prisidėtų siekiant Lisabonos strategijos tikslų.

9.2

Šiame kontekste EESRK pritaria Komisijos dokumentui Negalios klausimo integravimas į Europos užimtumo politiką  (16), kuris yra teigiamas atsparos taškas norint paspartinti žmonių su negalia integraciją į darbo rinką, ir atkreipia dėmesį į tai, kad integracija į darbo rinką yra geriausia kovos su socialine atskirtimi priemonė. Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad dauguma šių žmonių tampa neįgalūs savo profesinės veiklos metu, tačiau tik nedaugeliui iš jų sudaroma galimybė grįžti į darbą, kuris pritaikytas jų negaliai. Kaip teigiamą šios srities pavyzdį galima nurodyti Didžiosios Britanijos griežtus antidiskriminacinius įstatymus, kurie susieti su apskundimo mechanizmais, taip pat Danijos pavyzdį, kur darbo rinkos lankstumas derinamas su pakankamomis socialinėmis garantijomis ir aukštu mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo lygiu.

9.3

Prioritetinės priemonės, skatinančios žmonių su negalia užimtumą (17):

—

Mokesčių ir socialinės apsaugos sistemų derinimas, užtikrinantis užimtumo ir perėjimo prie darbinės veiklos patrauklumą, pvz., socialinės išmokos siejamos su darbine veikla (angl. in work-benefits); tačiau papildomai turi būti sudaryta galimybė po bandomojo laikotarpio vėl gauti invalidumo pensiją;

—

Kurti, įgyvendinti ir remti veiksmingas darbo rinkos programas (visų pirma reabilitacijos priemones), skirtas specialiai žmonėms su negalia, taip pat priemones, padedančios pereiti nuo apsaugoto užimtumo prie įprastinės darbo rinkos (pvz., parengti informavimo ir komunikavimo akcijas, skirtas darbo ieškantiems neįgaliems žmonėms);

—

Tinkamas darbo vietų pritaikymas žmonėms su negalia ir teigiamų priemonių, skirtų tiems darbuotojams, kurie patyrė negalią profesinės veiklos metu; be to, reikėtų apsvarstyti, kaip derinti atleidimo nuo darbo laikotarpius ir profesinės kvalifikacijos kėlimą, pritaikyti darbo vietų aprašymus ar alternatyvias užduotis;

—

Suteikti papildomą paramą darbuotojams su negalia ir teikti rūpybos paslaugas negalią turintiems žmonėms, kad darbuotojai, kurių šeimos narys yra neįgalus, toliau galėtų dirbti savo darbą.

2007 m. liepos 12 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkas

Dimitris DIMITRIADIS

(1)  Žr. taip pat 2006 gegužės 17 d. EESRK nuomonę dėl Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių, pranešėjas Wolfgang Greif (OL C 195, 2006 8 18).

(2)  Žr. aukšto lygio darbo grupės ataskaitą apie socialinės politikos ateitį išsiplėtusioje Europoje, parengtą 2004 m. gegužės mėn.

(3)  Ten pat.

(4)  Žr. taip pat 2006 m. rugsėjo 13 d. EESRK tiriamąją nuomonę dėl Darbinės veiklos kokybės, našumo ir užimtumo globalizacijos ir demografinių problemų fone, pranešėja Ursula Engelen-Kefer, (OL C 318, 2006 12 23).

(5)  Žr. taip pat 2005m. vasario 9 d. EESRK nuomonę savo iniciatyva dėl Užimtumo politikos: EESRK vaidmuo po plėtros ir Lisabonos proceso perspektyvoje, pranešėjas Wolfgang Greif (OL C 221, 2005 9 8).

(6)  Žr. taip pat priede pateikiamas įvairias diagramas.

(7)  Employment in Europe 2006.

(8)  Žr. Žaliąją knygą dėl Darbo teisės modernizavimo įgyvendinant 21- ojo amžiaus uždavinius COM(2006) 708 galutinis.

(9)  Žr. taip pat EESRK 2003 m. gruodžio 11 d. nuomonę dėl Ekonominės politikos pagrindų 2003-2005, pranešėjas Thomas Delapina (OL C 80, 2004 3 30), taip pat 2006 m. gegužės 17 d. EESRK nuomonę dėl Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių, pranešėjas Wolfgang Greif (OL C 195, 2006 8 18).

(10)  Žr 2005 m. spalio 26 d. EESRK nuomonę dėl Komisijos komunikato Tarybai dėl Europos politikos jaunimo srityje dėl su jaunimu susijusių Europos politikos krypčių. Europos jaunimo reikalų sprendimas — Europos jaunimo pakto įgyvendinimas ir aktyvaus pilietiškumo skatinimas, pranešėja Jillian Van Turnhout (OL C 28, 2006 2 3); Komisijos komunikatas — Socialinė politinė darbotvarkė (2005 7 13.), pranešėja Ursula Engelen-Kefer (OL C 294, 2005 11 25); Pasiūlymas priimti Tarybos sprendimą dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (taikant EB sutarties 128 straipsnį); pranešėjas Henri Malosse (OL C 286, 2005 11 17).

(11)  Žr. 2003 m. gruodžio 10 d. EESRK nuomonę dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl imigracijos, integracijos ir užimtumo. Pranešėjas Pariza Castanos (OL C 80, 2004 3 30).

(12)  Žr. 2001 m. lapkričio 28 d. EESRK nuomonę dėl Pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą, nustatančią minimalius standartus priimant valstybėse narėse prieglobsčio prašančius asmenis, pranešėjas Mengozzi (OL C 48, 2002 2 21).

(13)  Eurostat šiuo metu rengia ad hoc modulį apie migrantų ir jų palikuonių užimtumo padėtį, tai bus panaudota 2008 m. renkant duomenis. Tikslas — pagerinti ES duomenų rinkimą apie užsienio kilmės darbo jėgą.

(14)  Žr. 2004 m. gruodžio 15 d. EESRK nuomonę dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Pagyvenusių darbuotojų užimtumo didinimas ir pasitraukimo iš darbo rinkos vėlinimas“, pranešėjas Dantin (OL C 157, 2005 6 28).

(15)  Žr. 2006 m. rugsėjo 13 d. EESRK nuomonę dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl moterų ir vyrų lygybės gairių 2006-2010 m., pranešėja Grace Attard, (OL C 318, 2006 12 23), taip pat 2005 m. rugsėjo 29 d. EESRK nuomonę dėl moterų skurdo Europoje, pranešėja Brenda King (OL C 24, 2006 1 31).

(16)  EMCO/II/290605.

(17)  Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui dėl neįgalių asmenų padėties išsiplėtusioje Europos Sąjungoje: 2006-2007 m. Europos veiksmų planas. Pranešėja Tatjana Greif. (OL C 185, 2006 8 8), taip pat 2007 m. sausio 17 d. EESRK tiriamąją nuomonę dėl Lygių galimybių žmonėms su negalia, pranešėjas Meelis Joost (OL C 93, 2007 4 27).