15.12.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 305/1

—

atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos labai prisideda prie Europos iniciatyvų sėkmės. Europos teisė įgyvendinama vietos ir regionų lygmeniu; atsakingiems asmenims vietose ir visuomenei tenka uždavinys savo elgsena iš tikrųjų ir nuolat daryti įtaką energijos suvartojimui;

—

mano, kad energijos politika ir klimato apsaugos politika yra glaudžiai susijusios ir turi būti derinamos, juk 80 proc. CO2 Europoje išmetama dėl energijos gamybos. Todėl svarbu, kad klimato politikos priemonės būtų taikomos energijos srityje ir atvirkščiai. Energijos politika, orientuota į aplinką ir efektyvumą, tuo pačiu yra ir klimato politika;

—

remia Komisijos pastangas nedelsiant šalinti arba naikinti administracines kliūtis, nevienodas prieigos prie energetikos tinklo sąlygas (pvz., atsinaujinančios energijos tiekėjų diskriminavimas) ir sudėtingas procedūras;

—

ragina Komisiją imtis tinkamų priemonių užkirsti kelią rinkos koncentracijai ir skatinti rinkos dalyvių įvairovę;

—

remia tikslą, numatantį iki 2020 m. padidinus ES energijos efektyvumą sutaupyti 20 proc. energijos; kartu Komitetas labai pritartų, jei šis tikslas būtų įvardytas privalomu;

—

ypač pabrėžia, kad energijos efektyvumas yra Europos energijos politikos šerdis ir jam reikėtų visuose svarstymuose teikti aukščiausią prioritetą;

—

abejoja, ar CCS (angl. Carbon capture and storage) technologijos gali būti laikomos ilgalaikiu sprendimu, kadangi jos gerokai mažina elektrinės galingumą. Be to, šiuo metu jos nėra ekonomiškai efektyvios. Tačiau visuotiniu požiūriu CCS strategija gali būti pereinamasis sprendimas.

Pranešėjas

:

Bernd VÖGERLE (AT/ESP) Gerasdorfo prie Vienos meras

1.

pabrėžia, kad energija yra svarbus šiuolaikinio gyvenimo pamatas. Todėl apsirūpinimo energija pertrūkiai ir sunkumai sukelia didelio mąsto padarinių ir didžiulių ekonominių nuostolių. Bendrajai Europos energijos politikai ir jos tikslams, pavyzdžiui, apsirūpinimo energija užtikrinimui, tvarumui ir konkurencingumui, tenka didžiulė svarba ir vietos ir regionų valdžios institucijų aspektu; siekiant šių tikslų, būtinas proporcingas energijos rūšių derinys;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos labaiprisideda prie Europos iniciatyvų sėkmės. Europos teisė įgyvendinama vietos ir regionų lygmeniu; atsakingiems asmenims vietose ir visuomenei tenka uždavinys savo elgsena iš tikrųjų ir nuolat daryti įtaką energijos suvartojimui;

3.

ragina atsakingas Europos institucijas, ypač Komisiją, Europos energetikos politikoje tinkamai atsižvelgti į lemiamą vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį konkrečiai įgyvendinant energetikos paketą;

4.

mano, kad energijos politika ir klimato apsaugos politika yra glaudžiai susijusios ir turi būti derinamos, juk 80 proc. CO2 Europoje išmetama dėl energijos gamybos. Todėl svarbu, kad klimato politikos priemonės būtų taikomos energijos srityje ir atvirkščiai. Energijos politika, orientuota į aplinką ir efektyvumą, tuo pačiu yra ir klimato politika;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad sąmoningai besielgiantis vartotojas atlieka lemiamą vaidmenį įgyvendinant Europos tikslus. Todėl visus svarstymus būtina orientuoti visų pirma į vartotojus. Primenama, kad kiekvienas energijos kainų padidinimas ypač skaudžiai paliečia palankių socialinių sąlygų neturinčius gyventojų sluoksnius. Todėl atsižvelgiant į tvaraus vystymosi tikslus ir nuoseklią klimato politiką, valstybės teikiamą paramą derėtų skirti priemonėms, didinančioms energijos efektyvumą ir padedančioms ugdyti vartotojų sąmoningumą, tai neturi būti savitikslė finansinė parama;

6.

atkreipia dėmesį į tai, kad ne visose valstybėse narėse pasiteisino lūkesčiai, susiję su liberalizuota elektros energijos ir dujų rinka, t. y. kainų mažinimas ir energijos tiekimo įmonių monopolio panaikinimas. Be to, Komitetas mano, kad dėl nepakankamų investicijų į elektrines ir tinklus ir visų pirma nepakankamų investicijų į atsinaujinančius ir vietinius išteklius ir tinklus pažeidžiamas apsirūpinimo energija saugumas. Jei dabartinės tendencijos išliks, ateityje galima laukti apsirūpinimo energija problemų;

7.

ragina Komisiją sukurti paskatas energijos gamintojams ir tinklų operatoriams pakartotiniam (kaip ir iki liberalizacijos) investavimui į jėgainių plėtrą ir tinklų infrastruktūros plėtrą. Viena iš priemonių šiam tikslui pasiekti galėtų būti energijos gamybos planų vietos ir regionų lygiu sudarymas remiantis vietos ir regionų valdžios institucijų pateiktais duomenimis;

8.

remia Komisijos pastangas nedelsiant šalinti arba naikinti administracines kliūtis, nevienodas prieigos prie energetikos tinklo sąlygas (pvz., atsinaujinančios energijos tiekėjų diskriminavimas) ir sudėtingas procedūras;

9.

teikia pirmenybę atsiejimui, kai stipri reguliavimo institucija pritaria, kad pagal įmonių teisę to pakanka;

10.

ragina Komisiją imtis tinkamų priemonių siekiant užkirsti kelią rinkos koncentracijai ir skatinti rinkos dalyvių (įskaitant ir komunalines įmones) įvairovę;

11.

mano, kad tarptautinių tinklų stiprinimas vietos ir regionų valdžios institucijoms suteikia daugiau veikimo laisvės, pvz., perkant energiją;

12.

nepritaria naujų valdymo struktūrų, pvz., Europos „energetikos reguliavimo“ įstaigos kūrimui, kadangi nacionalinės reguliavimo institucijos pačios gali pasiekti Komisijos pasiūlytus ir vėliau Europos Vadovų Tarybos patvirtintus tikslus;

13.

ragina Komisiją šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo leidimų prekybos sistemą parengti taip, kad pagal paskirstymo planą jėgainės gautų tiek leidimų, kiek joms priklauso pagal elektros ir šilumos gamybos kiekį, suplanuotą pagaminti dujų turbinų jėgainėje, gaminančioje kombinuotą šilumos ir elektros energiją. Tai būtų aiškus ženklas, kad gaminant elektros energiją reikia siekti energijos efektyvumo didinimo;

14.

remia tikslą, numatantį iki 2020 m. padidinus ES energijos efektyvumą sutaupyti 20 proc. energijos; kartu Komitetas labai pritartų, jei šis tikslas būtų įvardytas privalomu;

15.

ypač pabrėžia, kad energijos efektyvumas yra Europos energijos politikos šerdis ir jam reikėtų visuose svarstymuose teikti aukščiausią prioritetą;

16.

ragina atsakingas Europos institucijas, visų pirma Komisiją, užtikrinti tinkamas sąlygas, be kita ko, šiose srityse:

17.

pabrėžia, kad regionų ir vietos lygiu įgyvendinama daug priemonių, o prie Europos iniciatyvos sėkmės prisideda:

18.

reikalauja skirti daugiau ES paramos lėšų keičiantis geriausios praktikos pavyzdžiais regionų ir vietos lygiu, pvz., įgyvendinant programą „Pažangi energetika Europai“(IEE);

19.

kviečia Komisiją nustatyti energijos efektyvumo tikslą agreguotu lygiu (t. y. visos ekonomikos energijos imlumą). Tai suteiktų valstybėms narėms ir regionams lankstumo siekiant tikslo naudojant daug įvairių priemonių, tarp jų ir priemones, kurių tikslas mažinti prietaisų sunaudojamą energijos kiekį ir restruktūrizuojant (regionų) ekonomiką;

20.

pritaria privalomam tikslui, kad iki 2020 m. 20 proc. visos suvartojamos energijos būtų gaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių;

21.

pabrėžia vietinių energijos šaltinių svarbą socialiniu ekonominiu požiūriu ir jų reikšmę tiekimo saugumui bei perdavimo efektyvumui ir atkreipia dėmesį į tai, kad atsinaujinančių energijos šaltinių propagavimas būtų orientuotas į atitinkamas geografines, klimato ir ekonomines sąlygas; todėl pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali atlikti pagrindinį vaidmenį skatinant ir siūlant naudoti atsinaujinančius vietinius energijos šaltinius;

22.

pritaria planuojamiems atsinaujinančių energijos šaltinių rodikliams įtraukiant šildymo ir vėdinimo sektorių. Elektros energijos gamybos ir šildymo ir vėdinimo derinimas turi atlikti pagrindinį vaidmenį šioje srityje;

23.

pastebi, kad taikant visas priemones, ypatinga svarba tenka tvarumui. Šalys, anksčiau investavusios į biomasę, jau dabar didžiąją dalį savo energijos poreikių patenkina naudodamos šį energijos šaltinį. Tačiau ir čia neretai iškyla problemų, kadangi regione esantys vietiniai energijos šaltiniai negali patenkinti visų poreikių (dažniausiai medienos) ir biologinį kurą tenka dideliais atstumais vežti į paskirties vietą. Tokiu atveju alternatyva akivaizdžiai nebėra tokia tvirta. Taigi, reikėtų pagalvoti apie mažiau energijos naudojančias transporto priemones;

24.

mano, kad valstybės narės, kurios turi tik ribotas galimybes gaminti energiją iš atsinaujinančių šaltinių, turėtų įgyti galimybę siekti savo tikslo atsinaujinančios energijos srityje per prekybą arba pagal ES žaliųjų sertifikatų sistemą arba sudarydamos dvišales sutartis su kitomis valstybėmis, turinčiomis didesnius atsinaujinančios energijos šaltinius;

25.

ragina Komisiją ir valstybes nares numatyti, kad rengiant nacionalinius atsinaujinančių energijos rūšių planus privalu išklausyti vietos ir regionų valdžios institucijų nuomonę;

26.

remia privalomą tikslą, kuriame numatyta, kad iki 2020 metų 10 proc. visų ES suvartojamų degalų turi sudaryti biokuras; tam būtina sąlyga — gamybos pobūdis turi būti tvarus;

27.

pabrėžia, kad energijos šaltinių ir biomasės rūšių įvairovė bus labai svarbi;

28.

ypatingą dėmesį skiria tam, kad klimato politika būtų vertinama tarptautiniame kontekste ir skatinama naudoti įvairų biokurą dėl aplinkai ir klimatui palankių rodiklių per visą būvio ciklą atsižvelgiant į gamybos metodus, transportą ir pan. Be efektyvios gamybos Europoje svarbus gali būti ir importas ne iš ES valstybių. Reikėtų remti ekologišką ir energiją taupančią biokuro gamybos praktiką nesvarbu, kokia yra biokuro ir naudojamų augalų rūšis;

29.

atkreipia dėmesį į tai, kad biokuro gamybos skatinimas ne ES šalyse prieštarauja energinės priklausomybės mažinimo tikslui ir sukuria naują priklausomybę, todėl Komitetas pabrėžia, kad importui iš ne ES šalių reikia teikti antraeilę reikšmę. Reikia importuoti nepamirštant tvaraus vystymosi ir energijos efektyvumo sąvokos ir atsižvelgiant į įvairaus biologinio kuro būvio ciklo perspektyvą;

30.

pabrėžia nepertraukiamos biodegalų gamybos svarbą norint išvengti biologinės įvairovės mažėjimo. Reikia siekti, kad plačiai paplitusios energinės kultūros — „monokultūros“ (vienos kultūros koncentruotas auginimas plačioje teritorijoje) pernelyg negriautų vietovės ekologinės sistemos;

31.

pabrėžia, kad importuojant bioenergijos žaliavas reikia laikytis tvaraus vystymo principų. Keldama tokius reikalavimus savo prekybos partneriams, ES galėtų paremti ekologiškus ir socialiai teisingus ekonominius modelius, kurie padėtų išsaugoti svarbias natūralias buveines. Reikia nedelsiant pradėti diskusijas tarptautiniu lygiu ir parengti atitinkamus teisės aktus;

32.

abejoja, ar CCS (angl. Carbon capture and storage) technologijos gali būti laikomos ilgalaikiu sprendimu, kadangi jos gerokai mažina elektrinės galingumą. Be to, šiuo metu jos nėra ekonomiškai efektyvios. Tačiau visuotiniu požiūriu CCS strategija gali būti pereinamasis sprendimas;

33.

būtina dar labiau skatinti CCS technologijų tyrimus ir vystymą;

34.

reikalauja, kad būtų leista statyti anglių jėgaines tik tada, jei jos atitiks CCS technologijoms keliamus reikalavimus;

35.

pabrėžia, kad dabartinės pastangos energijos technologijų sektoriuje yra nepakankamos; be to, pati sistema yra gana vangi, tad naujų technologijų diegimas gali užtrukti dešimtmečius;

36.

todėl reikalaujama, kad toliau būtų skiriama daugiau lėšų Bendrajai mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstravimo veiklos programai ir programai Pažangi energetika Europai. Būtent naujų technologijų demonstravimas regionų ir vietos lygiu žadina visuomenės sąmoningumą ir kelia šios srities darbuotojų kvalifikaciją. Parama moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai turėtų būti prieinama tiek smulkesniems privatiems komerciniams, tiek valstybinio sektoriaus subjektams;

37.

be to, vystant pažangiausią technologiją sukuriamas eksporto galimybių pagrindas. Tai savo ruožtu sudaro sąlygas sukurti daugybę naujų darbo vietų;

38.

bendradarbiavimas per sieną bei susitarimai energetikos politikos ir klimato apsaugos srityje, kuriais siekiama tvarios aplinkos, didesnio energijos efektyvumo ir tausesnio energijos naudojimo, trumpalaikiu ir ilgalaikiu laikotarpiu duos gerų rezultatų ir naudos dabartinei ir būsimoms kartoms tiek ES, tiek ir už jos ribų;

39.

reikalauja neteikti techninės paramos tokiais atvejais, kai produktai ar gamybos metodai, kurie ES yra pasenę ar net uždrausti, eksportuojami į ne ES šalis už pinigus ar nemokamai. Reikia rūpintis, kad tokie kriterijai būtų taikomi visais lygmenimis (ES, nacionaliniu, regionų, vietos) ir visoms institucijoms (tarp jų ir EIB);

40.

ragina Komisiją dėti daugiau pastangų, kad ES energijos taupymo srityje būtų naudojamasi geriausia tarptautine patirtimi, o Europos iniciatyva, ES pastangos ir gerų rezultatų davę metodai būtų skatinami ir už ES ribų;

41.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos tik nedaugelyje sričių ir tik labai ribotai gali daryti įtaką energijos kainoms. Galimybių atsiranda ten, kur galima plačiai panaudoti nuosavus energijos šaltinius, jei jie kainos požiūriu yra konkurencingi lyginant su kitomis energijos žaliavomis liberalizuotoje rinkoje. Be to, naudojant sąmoningumą ugdančias priemones, galima mėginti parengti piliečius prisiimti didesnes išlaidas, kurios atsiranda dėl atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo. Komitetui kyla abejonių dėl nuolatinių paramos išmokų (energijos išlaidų priedai, šildymo išlaidų subsidijos), kadangi jos paprastai nepakeičia vartotojų elgsenos. Tačiau Komitetas pasisako už energijos efektyvumo priemonių rėmimą, leidžiančių taupyti išlaidas ir gerinti gyvenimo kokybę. Tai galėtų būti pastangos gerinti vartotojų prieigą prie informacijos apie energijos sunaudojimą (patobulinti skaitikliai) ir informacijos teikimas vietos ir regionų valdžios institucijoms apie vietoje sunaudojamą energiją, kad jos galėtų imtis priemonių, gerinančių energijos efektyvumą ir teikti paramą ribotas pajamas gaunantiems gyventojams (neišgalintiems sumokėti už šildymą);

42.

su dideliu nerimu stebi didėjančios energijos gamybos žaliavų paklausos, kuri sukelia neproporcingai didelį maisto produktų kainų didėjimą, poveikį. Todėl būtina atlikti plačią energijos rinkos ir tikėtiną biokuro žaliavų paklausos analizę, ypač siekiant įvertinti poveikį maisto produktų rinkai net nedidelių regionų lygmeniu.