17.6.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 151/27


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato „Rengiant Europos energijos vartotojų teisių chartiją“

COM(2007) 386 galutinis

(2008/C 151/09)

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2007 m. liepos 5 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato „Rengiant Europos energijos vartotojų teisių chartiją“

2007 m. rugsėjo 25 d. Komiteto biuras pavedė Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyriui organizuoti darbą šiuo klausimu.

Kadangi darbas skubus, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo 441-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2008 m. sausio 17 d., pagrindiniu pranešėju paskyrė Edgardo Maria Iozia ir priėmė šią nuomonę 127 nariams balsavus už, 1 – prieš ir 3 susilaikius.

1.   Komiteto pastabų ir rekomendacijų santrauka

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas teigiamai vertina Komisijos iniciatyvą parengti Europos energijos vartotojų teisių chartiją.

1.2

EESRK mano, kad chartija – tai pirmas žingsnis ryžtingiau ir veiksmingiau įgyvendinant vartotojų teises, kurių vien rinkos procesais neįmanoma visiškai užtikrinti, kaip teisingai nurodo Komisija.

1.3

EESRK laikosi nuomonės, kad, jeigu įmanoma, reikia vengti priimti neprivalomus teisės aktus. Pritardamas Europos Parlamento rezoliucijai, EESRK mano, kad piliečių teisių užtikrinimas turi būti įteisintas privaloma teisine forma ir kad neprivalomų teisinių priemonių (angl. soft law) priėmimas neleidžia iki galo pasiekti tikslų. Keleivių teisių srityje Komisija nusprendė, kad būtina priimti 2004 m. vasario 11 d. Reglamentą (EB) Nr. 261/2004, todėl neaišku, kodėl energijos vartotojų teisės turėtų būti reglamentuojamos neprivalomu dokumentu

1.4

EESRK rekomenduoja Komisijai, papildomai prie šiuo metu priimamų direktyvų siūlomų pakeitimų, nedelsiant pradėti svarstyti galimybę pakeisti chartiją Europos energijos vartotojų teisių reglamentu.

1.5

EESRK mano, kad direktyvomis užtikrinamos teisės turi būti taikomos visiems galutiniams vartotojams, ypač privatiems asmenims bei mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Elektros energijos Direktyva 2003/54 leidžia valstybėms narėms savo nuožiūra garantuoti mažosioms įmonėms (kuriose dirba mažiau kaip 50 darbuotojų ir kurių balansas neviršija 10 milijonų eurų) universaliąsias paslaugas, t. y. teisę gauti konkrečios kokybės elektros energiją už aiškiai ir lengvai palyginamą, skaidrią ir pagrįstą kainą.

1.6

EESRK laikosi nuomonės, kad tokios nevienodosssąlygos nėra visiškai pateisinamaos ir kad teisė į universaliąsias paslaugas turėtų būti pripažinta bent jau mažosioms ir vidutinėms įmonėms visoje Europos Sąjungoje. Siekdamas šio tikslo ir atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu EESRK svarstomas Trečiasis energetikos paketas iš dalies keičia elektros energijos direktyvą 2003/54, Komitetas primygtinai rekomenduoja Komisijai pakeisti 2 straipsnį atsižvelgiant į pirmiau minėtą poziciją arba įtraukti nebuitinius vartotojus tarp asmenų, kuriems skirta ši teisių chartija.

1.7

EESRK laiko būtina, jog sąvoka „vartotojas“ reikštų galutinį vartotoją, t. y. energijos tiekimo įmonės klientą. Komunikate „Europos energetikos politika“, kuriame konkrečiai kalbama apie Europos vartotojų chartiją, ir svarstomame pasiūlyme dėl Energijos vartotojų teisių chartijos naudojami skirtingi terminai sukelia neaiškumą ir sumaištį. Mažųjų ir vidutinių įmonių bei komercinę veiklą vykdančių bendrovių suinteresuotumas turėti garantiją nuolat gauti pakankamai energijos savo gamybinei veiklai vertas ne mažesnio dėmesio, ypač konvergencijos ir sanglaudos regionuose.

1.8

Universaliųjų paslaugų garantija, suteikta mažosioms ir vidutinėms įmonėms, su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymas, nepalankiose ekonominėse sąlygose esančių ir „energetinio skurdo“ (nesugebėjimo užmokėti už energiją) pavojų patiriančių visuomenės sluoksnių apsauga, ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda, sutarčių sudarymo laisvė, teisė gauti informaciją, teisė greitai būti prijungtu prie tiekimo tinklo, pasirašyti aiškias sutartis, pagrista ir skaidri kaina, kurią galima palyginti su kitų tiekėjų kainomis, nepertraukiamo tiekimo garantija, naudojamų energijos šaltinių pažinimas – visa tai yra absoliučios svarbos klausimai, todėl Komisija teisingai pastebi, kad vien tik rinkos procesais neįmanoma patenkinti tokio socialinės, aplinkosauginės ir ekonominės „savimonės“ lygio. EESRK ryžtingai remia visas iniciatyvas, kuriomis paprastai ir veiksmingai siekiama šių tikslų, ir ragina Komisiją taikyti visas tikslingiausias priemones.

1.9

EESRK rekomenduoja apsvarstyti, ar tikslinga įtraukti į Trečiąjį energetikos paketą elektros energijos direktyvos A priedo papildomus pakeitimus be trijų jau numatytų pakeitimų.

1.10

Dar 2001 m. EESRK siūlė Europos elektros energijos ir dujų reguliavimo grupę (ERGEG) perorganizuoti į agentūrą. Komitetas su pasitenkinimu pažymi, kad Komisija šiuo metu įgyvendina minėtą pasiūlymą, kuris įtrauktas į Trečiąjį energetikos paketą, ir rekomenduoja, kad būsimos agentūros uždaviniuose taip pat būtų numatyta tikrinti, ar tinkamai užtikrinamos vartotojų teisės, ypač, ar apsaugomi pažeidžiamoms grupėms priklausantys vartotojai. EESRK remia vartotojų asociacijų, mažųjų ir vidutinių įmonių, šios pramonės atstovų ir profesinių sąjungų veiklą plėtojant bendradarbiavimą ir bendros atsakomybės principą, kaip buvo daroma transporto sektoriuje. Europos apskritojo stalo konferencija, kuri nustato agentūros veiklos sritis ir reguliuoja gamintojų ir galutinių vartotojų santykius, gali būti labai naudinga siekiant šių tikslų. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų stebėti rinkas pagal savo kompetenciją.

1.11

EESRK palankiai vertina komunikato priede išdėstytus Komisijos pasiūlymus, kuriuos veiksmingai įgyvendinus būtų sustiprintos vartotojų teisės. Ypač Komitetas pažymi, kad reikia veiksmingai užtikrinti viešosios paslaugos ir universaliųjų paslaugų teises, identifikuojant alternatyvią bendrovę, kuri galėtų pakeisti įprastą tiekėją energijos tiekimo krizių metu.

1.12

Bendrojoje rinkoje sutartims taikomos vienodos taisyklės: skaidrumas, įgyvendinimo nuostatos, aiški ir nemokama ginčų sprendimo tvarka, nuostolių kompensavimas turėtų būti vienodi, kad būtų skatinamas vartotojų tarpvalstybinis judumas ir atverta Europos rinka taip pat ir galutiniams vartotojams.

1.13

Pagrįstos, skaidrios ir palygintinos kainos. Aiškios ir išsamios sąskaitos, kuriose nurodoma vartotojams naudinga informacija apie elektros energijos gamybai naudojamus energijos šaltinius, CO2 ir kitų šiltnamio dujų išlakas ir su Bendrijos politika suderintus energijos taupymo pasiūlymus.

1.14

Laisvas tiekėjo pasirinkimas, galimybė greitai ir nemokamai jį pakeisti, minimalaus sutarčių galiojimo termino taikymas – tai teisės, susijusios su visišku rinkos kūrimo užbaigimu.

1.15

Informacija. Ji turi būti patikima, išsami ir aiškiai nurodanti prisijungimo, naudojimo, tarifų, kainų ir jų pasikeitimo sąlygas.

1.16

Skundų srityje tikslinga ryžtingai pasirinkti neteisminio ginčų sprendimo kryptį, taikant Komisijos rekomendacijas 98/257 ir 2001/310.

1.17

Reikia sustiprinti ir veiksmingiau įgyvendinti atstovavimo teisę, pasitelkiant vartotojų asociacijas. Apskritojo stalo konferencija, sukurta prie steigiamos agentūros, galėtų suburti visus suinteresuotus subjektus ir rasti geriausius sprendimus vartotojų teisėms veiksmingai užtikrinti.

1.18

„Energetinis skurdas“ – tai atimta galimybė gyventi oriai. Reikia suvienodinti atsakingo vartotojo apibrėžtį bei jam skirtas priemones ir vengti energijos tiekimo nutraukimo taikant minimalaus tiekimo garantiją, tačiau atsisakyti nemokamai tiekti energiją. Atsakingumo principas turėtų visada būti išsaugotas.

1.19

Reikia veiksmingai kovoti su nesąžininga komercine veikla, atnaujinant 2005 m. gegužės 11 d. direktyvos 2005/29/EB 1 priede išdėstytas nuostatas. Kita nesąžininga veikla galėtų būti nustatyta reguliavimo priemonėmis, o ne keičiant direktyvą.

1.20

Be devynių Komisijos iškeltų klausimų, EESRK siūlo apsvarstyti ir tuos klausimus, kurie buvo įtraukti į teisių chartijas, kurios jau yra pasirašytos energiją tiekiančių įmonių ir vartotojų asociacijų, pvz., kelete Sąjungos valstybių: teisė vartotojui gauti kompensaciją už sugaištą laiką, teisė dalyvauti ir būti atstovaujamu, teisė į kokybę ir saugumą, teisė gauti geriausius tarifus, t. y. geriausiai atitinkančius vartotojo profilį, teisė į nuostolių atlyginimą ir į greitą sutaikinimo ir ginčų sprendimo procedūrą.

2.   Įžanga. Komisijos dokumentas

2.1

2007 m. sausio 10 d. komunikatuose (1), (2) Komisija jau buvo paskelbusi apie savo ketinimus priimti dujų ir energijos tiekimo įmonių „vartotojų“ teisių chartiją, kuriai pritarė kovo 8–9 d. pavasario Europos Vadovų Taryba. Jos metu buvo prašoma „geresnės vartotojų apsaugos, t. y. tobulinant Energijos vartotojų chartiją“.

2.2

Pripažindama, kad vien rinkos procesais neįmanoma visiškai užtikrinti vartotojų interesų, Komisija pabrėžia, kad jau priimtose direktyvose yra numatyti su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai ir garantuojamos vartotojų teisės. Skelbiamos priemonės, susijusios su stebėjimu, ar nacionaliniu lygiu užtikrinama galimybė naudotis vartotojų teisėmis, ir siekiu užtikrinti „veiksmingą“ tų teisių įgyvendinimą, griežtesnį jų taikymą ir išplėtimą.

2.3

Europos energijos ir dujų rinkos visiškas liberalizavimas (atvėrimas) nuo 2007 m. liepos 1 d. yra puiki galimybė pradėti specialią piliečiams skirtą informacinę kampaniją, kurioje dalyvautų vartotojų organizacijos ir kurios metu būtų informuojama apie galimybės pasirinkti tiekėją privalumus ir toliau naudotis tokiomis pačiomis teisėmis.

2.4

Energija yra svarbi kiekvienam Europos piliečiui. Sugriežtinta vartotojų interesų apsauga ir nuoseklesnis jų užtikrinimas bei toks pats bendrovių interesų užtikrinimas – būtina sąlyga, kad rinkos procesai vyktų tinkamai.

2.5

Galiojančiuose Europos teisės aktuose jau dabar reikalaujama laikytis su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų, kas sudaro sine qua non sąlygą energetikos srities teisės aktuose. Darnaus vystymosi prioritetas, aplinkos, vartotojų ir socialiai pažeidžiamųjų apsauga, t. y. su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai – privalomas konkurencijos priedas. „Su energijos vartotojams teikiamomis universaliosiomis ir viešosiomis paslaugomis susiję aiškiai apibrėžti įsipareigojimai turi išlikti pagrindine rinkos atvėrimo dalimi“.

2.6

Europos Sąjunga, siekdama panaikinti energijos trūkumą („energetinį skurdą“), turi imtis tolesnių veiksmų. Tarptautinėse rinkose augančios degalų kainos turi poveikio energijos kainoms, sudarydamos vis daugiau problemų silpniausioms Europos visuomenės grupėms. Valstybės narės šio klausimo nesprendžia pakankamai gerai. Tik penkios šalys tėra nustačiusios socialinius tarifus nepalankiose ekonominėse sąlygose gyvenantiems vartotojams. Būsimojoje chartijoje reikia nustatyti priemones, skirtas pažeidžiamiausių vartotojų apsaugai.

2.7

Pagrindiniai tikslai. Pakartojami jau anksčiau Komisijos siūlyti keturi tikslai (3):

teikti pagalbą kuriant sistemas, padėsiančias labiausiai pažeidžiamiems piliečiams spręsti didėjančių energijos kainų klausimą,

piliečiams teikti daugiau būtinos informacijos, kad jie galėtų pasirinkti įvairius tiekėjus ir tiekimo galimybes,

mažinti dokumentų skaičių vartotojams keičiant tiekėją,

apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningos pardavimo praktikos.

2.8

Būsima Europos energijos vartotojų teisių chartija neturės privalomos teisinės galios. Ją turėtų sudaryti:

a)

galiojantys Bendrijos teisės aktai, nustatantys vartotojų teises ir energijos tiekėjų įsipareigojimus;

b)

galimos sudedamosios dalys, į kurias turėtų atsižvelgti valstybių narių valdžios institucijos (vyriausybės arba priežiūros institucijos), įgyvendindamos ir taikydamos tuos teisės aktus;

c)

galimos sudedamosios dalys, tinkamos papildyti galiojančias valstybių narių kompetencijai priskirtas teises;

d)

galimos sudedamosios dalys, kuriomis būtų tikslinga papildyti galiojančias teises (tas papildymo procesas būtų įgyvendinamas privačioms suinteresuotosioms šalims, t. y. sektoriui ir vartotojų atstovams, pasirinkus savireguliavimo tvarką).

2.9

Buvo apibrėžti devyni svarbiausi klausimai, kuriuos turėtų aprėpti chartija:

Prijungimas prie tiekimo tinklo

Sutartys

Kainos, tarifai ir stebėjimas

Laisvas tiekėjo pasirinkimas

Informacija

Skundai

Atstovavimas

Socialinės priemonės

Nesąžininga komercinė veikla

2.10

Laikantis bendros atsakomybės principo, visi suinteresuoti subjektai – Bendrija, valstybės narės, energetikos pramonė, kuriai atstovauja visi socialiai partneriai, ir vartotojų asociacijos – turi bendrai siekti, kad sėkminga energetikos politika būtų palanki piliečiams.

2.11

Priede visiems minėtiems svarbiems klausimams nurodomi šiuo metu galiojantys teisės aktai ir iniciatyvos, kurių galėtų imtis Komisija ir valstybės narės arba kurios galėtų būti vykdomos pasirašant suinteresuotų subjektų susitarimus arba taikant savireguliavimo kodeksus.

3.   Bendrosios pastabos

3.1

Šiame dokumente EESRK svarsto: teisinį pagrindą, chartijos subjektus, Komisijos pasiūlymo veiksmingumą ir proporcingumą ir kitų galimų priemonių tikslingumą, agentūros ir nacionalinių reguliavimo institucijų vaidmenį, papildomus bendro pobūdžio arba konkrečius pasiūlymus ir iniciatyvas.

Teisinis pagrindas

3.2

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnyje vartotojų apsaugos klausimu sakoma: „Sąjungos politika užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį“. Šis straipsnis atkartoja Sutarties 153 straipsnio nuostatas, kurios nustato Bendrijos uždavinį užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, taip pat skatinti jų teisę į informaciją ir burtis į organizacijas savo interesams ginti. Be to, į vartotojų apsaugos reikalavimus privaloma atsižvelgti apibrėžiant ir įgyvendinant kitas Bendrijos politikos kryptis ir veiksmus.

3.2.1

Pasirašius Amsterdamo sutartį, kurioje nauja redakcija išdėstytas Sutarčių 129 A straipsnis, padaręs įtakos dabartinei 153 straipsnio redakcijai, Bendrijos kompetencija vartotojų teisių apsaugos srityje buvo galutinai įteisinta (4).

3.2.2

EESRK teigiamai vertina Komisijos pasirinkimą stiprinti vartotojų teises ir apjungti tiek šiuo metu galiojančiuose Bendrijos teisės aktuose numatytas priemones (5), tiek ir pasiūlymus dėl būsimų iniciatyvų, kurios turėtų būti įgyvendinamos įvairiais lygiais Vartotojų teisių chartijoje.

3.2.2.1

Vis dėlto Komitetas pažymi, kad įvairios vartotojų apsaugos formos, taikomos atskirose valstybėse narėse, iki šiol neleidžia galiojančių direktyvų nuostatų laikyti įtvirtintomis ir visuotinai pripažįstamomis teisėmis. Aiškiai nurodytas teisinės galios neturintis chartijos pobūdis, nors šiame dokumente konkrečiose srityse privalomos nuostatos apjungiamos su savireguliavimo galimybėmis ir valstybių narių bei tiekėjų „moraliniais įsitikinimais“, gali sukelti painiavą.

3.2.2.2

2007 m. rugsėjo 4 d.Europos Parlamento rezoliucijos dėl neprivalomų teisinių priemonių (angl. soft law) panaudojimo institucinių ir teisinių pasekmių konstatuojamosios dalies X punkte teigiama: „tais atvejais, kai Bendrija turi teisės aktų leidybos kompetenciją, tačiau trūksta politinės valios priimti teisės aktus, naudojant neprivalomas teisines priemones gali būti apeinamos iš tikrųjų kompetentingos teisės aktų leidybos institucijos, pažeidžiami ES sutarties 6 straipsnyje įtvirtinti demokratijos ir teisinės valstybės principai bei ES sutarties 5 straipsnyje numatyti subsidiarumo ir proporcingumo principai ir Komisija gali veikti viršydama savo įgaliojimus“.

3.2.2.3

Rezoliucijos, kurios pranešėjas – EP narys Manule Medina Ortega (6), 1 punkte Parlamentas: „mano, kad Bendrijos lygmeniu taikomos neprivalomos teisinės priemonės pernelyg dažnai būna dviprasmiškos ir neveiksmingos bei gali turėti žalingo poveikio Bendrijos teisėkūrai ir institucinei pusiausvyrai, todėl jas reikėtų atsargiai naudoti net tada, kai jos numatytos Sutartyje“, o 8 punkte konkrečiau „ragina Komisiją, prieš teikiant bet kokius su neprivalomomis teisinėmis priemonėmis susijusius pasiūlymus, apsvarstyti jų poveikį vartotojams ir galimus vartotojų teisių gynimo būdus“.

3.2.3

EESRK siūlo skirti apgintinas ir reikalautinas „teises“ nuo kitų apsaugos formų, būsimojoje chartijoje aiškiai atskiriant šiuo metu įteisintas teises nuo kitų siūlomų iniciatyvų, kurios bus ar gali būti įgyvendinamos visais lygmenimis ir kurios laikomos pageidautinamomis, tačiau yra neprivalomo pobūdžio.

3.2.3.1

EESRK kelia klausimą, ar, atsižvelgiant į iki šiol sukauptą patirtį, kurią pati Komisija apibūdina kaip nepakankamą, ir turint omenyje Sutartimis Komisijai suteiktas galias, nevertėtų veikiau apsvarstyti nedidelės apimties ir aiškių naujų taisyklių, skirtų vartotojų, ypač pažeidžiamiausių, apsaugai sustiprinti. Sutarties 5 straipsnyje apibrėžtas subsidiarumo principas, daugelį kartų neteisingai taikytas priešinantis Bendrijos iniciatyvoms, šiuo atveju turėtų būti labai naudingas priimant vartotojams palankius sprendimus, kai nėra veiksmingų nacionalinių įstatymų.

Kas yra vartotojai?

3.3

EESRK pažymi teisinės normatyvinės bazės neapibrėžtumą, susijusį su subjektų, kuriems skirta ši chartija, nustatymu ir su atitinkamomis teisėmis, numatytomis įvairiuose ES teisės aktuose. Komunikate „Europos energetikos politika“ (7) tvirtinama: „Komisija parengs Energijos vartotojų chartiją“.

3.3.1

2003 m. birželio 26 d. Direktyvos 2003/54/EB 2 straipsnio 7 punkte pateikiamos tokios apibrėžtys: „vartotojai“ – elektros energijos didmeniniai ir galutiniai vartotojai, „galutiniai vartotojai“ – vartotojai, kurie perka elektros energiją naudoti savo poreikiams, „buitiniai vartotojai“ – vartotojai, kurie perka energiją namų ūkio poreikiams, „nebuitiniai vartotojai“ – vartotojai, kurie perka energija ne namų ūkio poreikiams, įskaitant gamintojus ir didmeninius vartotojus.

3.3.2

2005 m. gegužės 11 d. Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, kurią Komisija skelbia Vartotojų teisių chartijos teisiniu pagrindu, užtikrinančiu sąžiningus ir skaidrius santykius su tiekėju, 2 straipsnio a punkte pateikiama tokia „vartotojo“ apibrėžtis: „bet kuris fizinis asmuo, kuris komercinėje veikloje, kuriai taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija“.

3.3.3

EESRK mano, kad direktyvoje nurodytos teisės turi būti taikomos visiems galutiniams vartotojams, ypač privatiems asmenims ir mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Elektros energijos direktyva leidžia valstybėms narėms savo nuožiūra garantuoti mažosioms įmonėms (kuriose dirba mažiau kaip 50 darbuotojų ir kurių balansas neviršija 10 milijonų eurų) universaliąsias paslaugas, t. y. teisę gauti konkrečios kokybės elektros energiją už aiškiai palyginamą, skaidrią ir pagrįstą kainą.

3.3.4

EESRK laikosi nuomonės, kad toks nevienodas požiūris nėra visiškai pateisinamas ir kad teisė į universaliąsias paslaugas turėtų būti pripažinta bent jau mažosioms ir vidutinėms įmonėms visoje Sąjungoje. Siekdamas šio tikslo ir atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu EESRK svarstomas Trečiasis energetikos paketas iš dalies keičia Elektros energijos direktyvą 2003/54, Komitetas primygtinai rekomenduoja Komisijai pakeisti 2 straipsnį taip, kaip nurodyta, arba įtraukti nebuitinius vartotojus tarp asmenų, kuriems skirta ši teisių chartija.

3.3.5

EESRK laiko būtina, jog sąvoka „vartotojas“ reikštų galutinį vartotoją, t. y. energijos tiekimo įmonės klientą. Komunikate „Europos energetikos politika“, kuriame konkrečiai kalbama apie Europos vartotojų chartiją, ir svarstomame pasiūlyme dėl Energijos vartotojų teisių chartijos naudojami skirtingi terminai sukelia neaiškumą ir sumaištį. Mažųjų ir vidutinių įmonių bei komercinę veiklą vykdančių bendrovių suinteresuotumas turėti garantiją nuolat gauti pakankamai energijos savo gamybinei veiklai vertas ne mažesnio dėmesio, ypač konvergencijos ir sanglaudos regionuose.

Pasiūlymo veiksmingumas ir proporcingumas

3.4

EESRK laiko svarbiu pasiūlymą priimti Energijos vartotojų teisių chartiją dėl poveikio, kurį ji gali turėti visuomenės nuomonei, pradedant diskusiją iš karto po visiško vidaus rinkos atvėrimo (liberalizavimo) ir ugdant energetikos rinkos dalyvių sąmoningumą. Vis dėlto tokia priemonė atrodo silpna palyginti su tuo, kas pasiekta transporto srityje, kurios Keleivių teisių chartijoje aiškiai nurodomos teisės ir taip pat aiškiai nustatomos mokėtinos kompensacijos. Tuo tarpu Komisijos pasiūlyme chartija neturėtų privalomos teisinės galios, išskyrus tas nuostatas, kurios jau numatytos ankstesnėse direktyvose. Tai būtų veikiau nuostatų suvestinė, o ne sustiprinimo priemonė. Lūkesčiai, kuriuos sukėlė Europos Komisijos narių Andris Piebalgs ir Meglena Kuneva pareiškimai pristatant šį svarstomą dokumentą, gali būti nuvilti.

3.4.1

„ES vartotojai tikisi, kad mes parengsime bendras europines priemones energetikos ir klimato kaitos problemoms spręsti,“ – pasakė už energetiką atsakingas ES Komisijos narys Andris Piebalgs. „Jiems reikia tvaraus, saugaus ir konkurencingo energijos tiekimo, be to, jie tikisi, kad, atvėrus energijos rinkas ir vartotojams suteikus didesnę pasirinkimo laisvę, ES imsis veiksmų vartotojų teisėms apsaugoti. Būtent tam ir skirta Energijos vartotojų chartija.“

3.4.2

„Šių rinkų atvėrimas yra kartu ir išbandymas, ir naujos galimybės Europos vartotojams,“ – kalbėjo už vartotojų apsaugą atsakinga ES Komisijos narė Meglena Kuneva. „Tik sukūrę skaidrią ir tinkamai veikiančią rinką, kurioje deramai saugomos vartotojų teisės, vartotojai tinkamai informuojami ir remdamiesi ta informacija gali naudotis visomis pasiūlymų galimybėmis, galėsime manyti, kad savo tikslą pasiekėme.“

3.4.3

Pritardamas Europos Parlamento rezoliucijai, EESRK mano, kad piliečių teisių užtikrinimas turi būti įteisintas privaloma teisine forma ir kad neprivalomų teisinių priemonių (angl. soft law) priėmimas neleidžia iki galo pasiekti tikslų. Keleivių teisių srityje Komisija nusprendė, kad būtina priimti 2004 m. vasario 11 d. Reglamentą (EB) Nr. 261/2004, todėl neaišku, kodėl energijos vartotojams turėtų būti skirtas privalomos teisinės galios neturintis dokumentas. Chartija priimama, kadangi šiuo metu garantuojamos teisės nėra veiksmingai įgyvendinamos, teisės aktų perkėlimas į nacionalinę teisę (su keliomis pagirtinomis išimtimis) nėra pakankamas. Komisijai suteiktos ir galios, ir atsakomybė imtis veiksmų, tačiau pasirenkama priimti privalomos galios neturintį teisės aktą, nors ir suvokiama, kad nepakanka vien tik rinkos jėgų pateikti adekvačių ir pakankamų sprendimų.

3.4.4

Reikėtų prisiminti Komisijos komunikatą (8) pagal Reglamentą dėl keliautojų teisių, kuriame teigiama: „Beveik dvejus metus taikius reglamentą (EB) Nr. 261/2004 galima tvirtinti, kad pažanga buvo užtikrinta, tačiau reikia gerokai tobulinti jo įgyvendinimą, jeigu siekiama, jog oro vežėjai nuosekliau laikytųsi taisyklių, o valstybės narės nuosekliau užtikrintų tų taisyklių įgyvendinimą. Prisimenant praeitį, į paskirties vietą nenuvežti keleiviai šiandien turi specialių teisių, tačiau keleivių padėtis, palyginti su oro vežėjų, pernelyg dažnai yra tokia, kad jie savo teisėmis negali pasinaudoti“. Akivaizdu, kad nepaisant privalomų įpareigojimų, oro vežėjai nepaklūsta direktyvos nuostatoms. Kodėl turėtų paklusti dujų ir elektros energijos tiekimo įmonės privalomos teisinės galios neturinčiai chartijai?

3.4.5

Remiantis anksčiau sukaupta patirtimi šiame sektoriuje ir kituose ekonominio gyvenimo sektoriuose, EESRK laiko tikslinga rekomenduoti priimti teisines priemones, kuriomis vartotojų teisės būtų visiškai užtikrintos. Pasiūlymo proporcingumas remiasi jo galimybėmis pasiekti tikslus ir būtinybe priimti teisės aktus. Šiuo atveju, nors Komisija turi galių priimti teisės aktus, ji veikiau pasirenka kitą priemonę. EESRK mano, kad pasirinktas dokumentas yra objektyviai nepakankamas skelbiamiems tikslams pasiekti. Chartija gali būti tik pirmas žingsnis, tačiau ES teisės aktų leidėjai turi siekti veiksmingo teisių sustiprinimo.

3.4.6

Universaliųjų paslaugų garantija, suteikta mažosioms ir vidutinėms įmonėms, su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymas, nepalankiose ekonominėse sąlygose esančių ir „energetinio skurdo“ pavojų patiriančių visuomenės sluoksnių apsauga, ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda, sutarčių sudarymo laisvė, teisė gauti informaciją, teisė greitai būti prijungtu prie tiekimo tinklo, pasirašyti aiškias sutartis, gauti pagrįstą ir skaidrią kainą, kurią galima palyginti su kitų tiekėjų kainomis, nuolatinio tiekimo garantija, naudojamų energijos šaltinių pažinimas – visa tai yra absoliučios svarbos klausimai, todėl Komisija teisingai pastebi, kad vien tik rinkos procesais neįmanoma patenkinti tokio socialinės, aplinkosauginės ir ekonominės „savimonės“ lygio. EESRK ryžtingai remia visas iniciatyvas, kurios paprastai ir veiksmingai siekia šių tikslų, ir ragina Komisiją taikyti visas tikslingiausias priemones.

Agentūros ir nacionalinių reguliavimo institucijų vaidmuo

3.5

EESRK palankiai vertina į Trečiąjį energetikos paketą įtrauktą pasiūlymą priimti reglamentą, įsteigiantį Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrą (9). 2001 m. spalio 17 d. nuomonėje dėl Antrojo energetikos paketo (10) Komitetas siūlė Komisijai ateityje ištirti, remiantis atitinkama panašių veiksmų patirtimi, galimybę perorganizuoti įsteigtą grupę (ERGEG) į Europos agentūrą ar panašią instituciją, kuriai būtų suteikti įgaliojimai tarptautinio elektros energijos ir dujų transporto srityje. Komitetas yra patenkintas, kad jo pasiūlymas įsteigi Agentūrą buvo toks toliaregiškas.

3.5.1

Komisijos komunikate „Dujų ir elektros vidaus rinkos perspektyvos“ (11) skelbiamas direktyvų, susijusių su nacionalinių reguliavimo institucijų galiomis, nuostatų sustiprinimas. 2.2.1 punkte Komisija mano, kad reguliavimo institucijoms reikia suteikti didelius ex ante įgaliojimus tvarkyti šias sritis: (...) „vii) vartotojų apsaugą, įskaitant bet kokią galutiniams vartotojams nustatomų kainų kontrolę“. Deja, Trečiojo energetikos paketo dokumentuose tokio „sustiprinimo“ nėra net pėdsako! Iš tiesų, naujosios Elektros energijos direktyvos naujame VII bis skyriuje sustiprinami tam tikti reguliavimo institucijų įgaliojimai ir jų prašoma „užtikrinti aukštus visuotinių (universaliųjų) ir viešųjų paslaugų teikimo elektros energijos (ir dujų) sektoriuje standartus, pažeidžiamų vartotojų apsaugą ir A priede nustatytų vartotojų apsaugos priemonių veiksmingumą“, tačiau šios užduotys jau buvo anksčiau pavestos beveik visoms reguliavimo institucijoms.

3.5.2

Naujojoje Elektros energijos direktyvoje Komisija taip pat siūlo iš dalies pakeisti A priedą, jį papildant trim papunkčiais, iš kurių pirmas yra susijęs su galimybe naudotis duomenimis apie suvartojimą, antras – su teise žinoti mėnesinį elektros energijos suvartojimą ir jo kainą, trečias – su galimybe bet kuriuo metu pakeisti tiekėją. EESRK teigiamai vertina šį pasiūlymą, tačiau klausia, kodėl Komisija, turėdama galimybę numatyti ryžtingesnes iniciatyvas, nepasinaudojo viena svarbiausių priemonių, t. y. persvarstyti direktyvą ir sustiprinti vartotojų teises, kaip Komisija pageidavo.

3.5.2.1

Komisijos pasiūlymas iš dalies pakeisti 3 straipsnį, papildant jį 10 dalimi, pagal kurią kai kurioms direktyvos nuostatoms būtų taikoma reguliavimo procedūra su tikrinimu, galėtų būti tinkama priemonė vartotojų teisėms sustiprinti. Iš tikrųjų, komitetų sprendimai jų kompetencijos srityse nedelsiant tampa veiksmingi. EESRK rekomenduoja Europos institucijoms patvirtinti šį Komisijos pasiūlymo punktą.

3.5.2.2

Komunikato „Rengiant Europos energijos vartotojų teisių chartiją“ priede, be jau suteiktų teisių (kurių įgyvendinimą sunku užtikrinti), nurodoma ir keletas naujų teisių, kurias būtų galima įgyvendinti ateityje. Šių pasiūlymų įtraukimas į A priedą leistų užtikrinti jų privalomą pobūdį ir vėliau pasirengti priimti konkretų reglamentą dėl galutinių vartotojų teisių apsaugos.

3.5.3

EESRK laikosi nuomonės, kad Europos agentūros būsimieji uždaviniai turėtų apimti ir vartotojų teisių nepažeidimo stebėseną. Sprendžiant šį klausimą, reikėtų numatyti įtraukti vartotojų asociacijas, mažąsias ir vidutines įmones, šios pramonės atstovus ir profesines sąjungas plėtojant bendradarbiavimą ir bendros atsakomybės principą, kaip daroma transporto sektoriuje. Tai būtų Europos apskritojo stalo konferencija, kuri nustato agentūros veiklos sritis ir reguliuoja gamintojų ir galutinių vartotojų santykius.

3.5.3.1

Institucinėje sąrangoje agentūrai turės būti suteikta privalomų galių jos kompetencijos srityse. Agentūrai priklausys nacionalinių reguliavimo institucijų atstovai ir joje dirbs techniniai komitetai, sudaryti iš visų nacionalinių reguliavimo institucijų. EESRK tikisi, kad jos kompetencijai priklausys ir vartotojų apsauga, remiantis apskritojo stalo konferencijos veikla (12). Tai leistų veiksmingiau siekti tikslų, Komisijos nustatytų svarstomoje teisių chartijoje. Dar 2001 m. Komitetas pabrėžė, kad šių institucijų veikla turi būti skaidresnė ir demokratiškesnė, būtų sudaromos sąlygos sprendimų priėmimo procese dalyvauti įvairiems elektros energijos ir gamtinių dujų rinkų dalyviams (vartotojams, darbuotojams ir įmonėms).

3.5.3.2

Nacionalinės reguliavimo institucijos savo ruožtu galės aktyviai bendradarbiauti nustatant bendrąją apsaugos strategiją ir turės daugiau galių užtikrinti privalomą numatytų nuostatų taikymą.

4.   Specialiosios pastabos

4.1

Nuomonėje dėl 2001 m. energijos direktyvos (13) Komitetas palankiai vertino tai, kad Komisija laikė viešosios paslaugos tikslų pasiekimą vienu svarbiausių savo uždavinių ir kad šiam tikslui buvo numatyta priimti priemones vartotojų aukšto lygio apsaugai užtikrinti, įtraukiant specialias nuostatas labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, pvz., socialines priemones, skirtas aprūpinti tam tikras visuomenės grupes energija už tinkamą kainą. Deja, patirtis šioje srityje nebuvo teigiama.

4.2

„Per laikotarpį, kada Europos elektros rinkos buvo atvertos, tarpvalstybiniai elektros energijos mainų srautai nuolatos šiek tiek didėjo. (...) Tačiau vidutiniškai tik 10 % ES suvartojamos elektros energijos perduodama iš vienų valstybių narių į kitas valstybes nares“ (14).

4.3

„2003 m. Italijoje įvykęs elektros tiekimo sistemos gedimas ir 2006 m. UCTE (15) sistemos veikimo sutrikimas įrodė, kaip brangiai tenka mokėti už bet kokį beveik visą Europą apimantį elektros perdavimo tinklo gedimą. Dėl to svarbu, kad plečiant prekybą tuo pačiu metu būtų geriau derinamas elektros tinklo veikimas, būtų statoma nauja infrastruktūra, įskaitant eksploatuojamų elektros linijų modernizavimą, tiesiamos naujos elektros linijos ir investuojama į kitas sudedamąsias elektros tinklo dalis, jeigu iškiltų būtinybė. (...) Europos rinkos samprata vis dažniau grindžiama su regionais siejama koncepcija. Ši samprata buvo suformuota laipsniškai, atsižvelgiant į fizines elektros tinklo ypatybes. Rėmimosi regionais metodui buvo suteiktas oficialus statusas po to, kai iš dalies pakeistose perkrovos valdymo rekomendacijose buvo apibrėžti regionai ir kai Europos dujų ir elektros sektorių reguliavimo (reglamentavimo) institucijų grupė (ERGEG) parengė regionams skirtas su elektros sektoriumi susijusias iniciatyvas“ (16).

4.4

Galutiniai vartotojai yra konkrečiai suinteresuoti turėti energijos tiekimo garantiją. Energetikos srityje nuolat augantis regionų vaidmuo turėtų būti naudingas tiekimui ir glaudesnių santykių užmezgimui, ypač pasienio regionuose, kuriuose turėtų būti užfiksuotos daug didesnės perdavimo apimtys ir srautai, taip sumažinant perkrovos pavojų.

4.5

Galutinio vartotojo apsaugos priemonės turėtų apimti teisę periodiškai gauti informaciją apie sunaudotos energijos kiekį, jos geografinę kilmę ir šaltinį, šiltnamio dujų išlakas pagal Kwh, bendradarbiavimo susitarimus su Bendrijos šalimis ir su ES nepriklausančiomis valstybėmis. Pvz., gerai žinoma, kad valstybės, priėmusios sprendimą nenaudoti branduolinės energijos, perka atominių jėgainių pagamintą elektros energiją. Tokia informacija turėtų būti suteikta vartotojui, kuris galėtų nuspręsti pakeisti tiekėją, jeigu jis nesutinka su tiekimo įmonės energijos rūšių deriniu, tuo tarpu šiandien vartotojui visiškai nežinomi taikomi gamybiniai sprendimai.

4.6

Prijungimas. Universaliųjų paslaugų garantija, tiekimo pastovumas, konkretūs vartotojo prijungimo prie tinklo terminai – tai šiuo metu galiojančios teisės, kurių įgyvendinimą, deja, sunku užtikrinti. Reikėtų įvardyti „vartotojams įpareigotas bendroves“, kurios garantuotų paslaugų teikimą, kai tiekėjas negali įvykdyti savo įsipareigojimų.

4.7

Sutartys. Skaidrumas, įgyvendinimo nuostatos, įsipareigojimai, kompensacijos, sąžiningumas, klaidinančių arba neteisėtų sąlygų atsisakymas, aiškus ir nemokamas ginčų sprendimas – tai, kaip visada, teoriškai kiekvienoje valstybėje narėje pripažintos teisės, kurios perkeliant direktyvas turėtų būti įtrauktos į nacionalinius įstatymus. Tikrovė yra labai skirtinga. Trečiajame energetikos pakete Komisija numatė A priedo pakeitimus, kurie sugriežtina įmonių įsipareigojimus, tačiau išlieka pavojus, kad šie pakeitimai bus beprasmiai, kadangi nei Europos, nei nacionaliniu lygiu nėra veiksmingos sankcijų sistemos, išskyrus keletą retų išimčių. Šiuo klausimu ypač reikėtų nustatyti visoje Sąjungoje galiojančias vienodas taisykles, kurių įgyvendinimą kaip teisinė priemonė galėtų užtikrinti tik reglamentas, kaip tai padaryta keleivių teisių srityje.

4.8

Kainos, tarifai ir stebėjimas. Skaidrumas, pagrįstumas, palyginamumas, atsiskaitymo būdų įvairovė, išmaniųjų skaitiklių instaliacija, aiškios ir suprantamos sąskaitos, atitinkančios tikrą suvartojimą. EESRK mano, kad labai svarbu, jog už energiją pateikiamose sąskaitose būtų aiškiai nurodomi energijos gamybos sąnaudų komponentai (kuro pirkimas, pristatymas, techninė priežiūra, amortizacija, mokesčiai ir akcizas, personalas, kitos išlaidos), šaltiniai (iškastinis kuras, hidroenergetika, atsinaujinantys energijos šaltiniai, branduolinė energija, kombinuotas ciklas), CO2 išlakos, faktinis energijos sutaupymas, palyginimas su buvusiu suvartojimo lygiu ir su to paties profilio vartotojų energijos suvartojimo vidurkiu. Tokio pobūdžio informaciniai duomenys galėtų paskatinti vartotoją apsvarstyti, ar jam būtina keisti savo elgseną, kad sutaupytų energijos. Sąskaita (kuri, remiantis neseniai pateiktu Komisijos pasiūlymu, turėtų būti pateikiama kiekvieną mėnesį) – tai energijos tiekimo įmonės ir vartotojo komunikacijos priemonė, kuria būtų galima viešinti įvairius pozityvius faktus apie Europos politikos įgyvendinimą.

4.9

Laisvas tiekėjo pasirinkimas. Galimybė bet kuriuo metu pakeisti tiekėją neprarandant jokių savo teisių. Reikėtų numatyti garantiją, kad tiekėjo pakeitimas būtų įvykdytas per nustatytą laikotarpį. Kartais sutartyse būna nustatytas minimalus jos galiojimo terminas. EESRK laikosi nuomonės, kad tokiai sąlygai reikia priešintis, turi būti nustatyta sutarties galiojimo terminų viršutinė riba, kad nustatant nepaprastai ilgus minimalius sutarčių galiojimo terminus ir baudas už jų nutraukimą nebūtų pažeista vartotojo teisė pasirinkti tiekėją.

4.10

Informacija. Ji turi būti patikima, išsami ir aiškiai nurodyti prisijungimo, naudojimo, tarifų, kainų ir jų pasikeitimo sąlygas. Vartotojams turi būti aiškinamos jų teisės, susijusius su viešųjų paslaugų kainomis ir universaliųjų paslaugų garantijos įgyvendinimo nuostatomis, ypač su elektros energijos ir dujų tiekimo kokybe ir pastovumu, kompensacijomis už tokių teisių pažeidimą, galimybėmis nemokamai arba labai nebrangiai spręsti ginčus, siekiant visiems užtikrinti vienodas teises. Kiekvienais metais arba atsiradus naujam tiekėjui, visi tiekėjai turėtų skelbti regione veiklą vykdančių tiekėjų sąrašą. Energijos tiekimo įmonės taip pat turėtų informuoti savo klientus apie finansines, fiskalines ir įstatymines priemones, skatinančias iniciatyvas energetiniam efektyvumui gerinti, ir pateikti jiems konkrečių pasiūlymų, kaip taupyti elektros energiją ir dujas.

4.11

Skundai. 1998 m. Europos Komisijos narė Emma Bonino aktyviai rėmė vartotojų teises ir Komisija paskelbė rekomendaciją (17) dėl institucijų, sprendžiančių su vartojimu susijusius ginčus ne teismo tvarka, o vėliau, t. y. 2001 m. (18), ši rekomendacija buvo įtraukta į kitą rekomendaciją, kuri išplėtė veiklos sritį. Energijos vartotojų teisių srityje reikia stengtis skundus svarstyti visų pirma ne teismo tvarka, kadangi tai yra labai nebrangus ir ilgų terminų nereikalaujantis būdas veiksmingai apsaugoti vartotoją ir užtikrinamas tokios institucijos bešališkumas, procedūros veiksmingumas, viešumas ir skaidrumas. Ginčų apimtis energijos tiekimo srityje yra tokia, kad būtų netikslinga skirti laiko ir lėšų ginčus spręsti teismo tvarka.

4.12

Atstovavimas. Sunku veiksmingai įgyvendinti teisę būti atstovaujamu vartotojų asociacijų, nors ji ir yra pripažinta Europos teisės aktuose. Nesukurta Bendrijos teisinė sistema, reglamentuojanti kolektyvinius veiksmus, įskaitant paslaugas, ir tarpvalstybinę ekonominę veiklą, dar labiau apriboja šią teisę teikti teismams ieškinius dėl uždraudimo. Europos agentūros įsteigimas galėtų būti galimybė realiai užtikrinti šią teisę ir nuolat rengti apskritojo stalo konferencijas, kuriose dalyvautų visi suinteresuotieji subjektai, kaip, pvz., dirbama taikant Mašinų (technikos) direktyvą transporto sektoriuje, kuriame socialinių partnerių ir vartotojų atstovai prašomi padėti Bendrijos institucijoms ištirti pasiūlymus. Analogiškai, valstybėse narėse nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų steigti tokius nuolatinius apskrituosius stalus ir su jais konsultuotis.

4.13

Socialinės priemonės. Komitetui labai opios energetinio skurdo problemos. Turėtų būti uždrausta nutraukti energijos tiekimą praleidus mokėjimo terminą. Neseniai priimtoje nuomonėje (19) EESRK tvirtino: „Europos energetikos politika turi būti darni visų socialinių grupių atžvilgiu, kad jos visos turėtų vienodas galimybes gauti energijos tiekėjų teikiamas paslaugas“. Komitetas prieštarauja nemokamam energijos tiekimui, kadangi jis neskatina gerų pavyzdžių energijos taupymo srityje. Todėl Komitetas laikosi nuomonės, kad šis klausimas turėtų būti sprendžiamas bendro pobūdžio fiskalinėmis priemonėmis. Viešųjų paslaugų teikimo sutartyje turėtų būti numatyta parduoti tam tikrą elektros energijos ir dujų kiekį savikaina siekiant patenkinti pažeidžiamiausių vartotojų poreikius. Jiems tokios energijos turi būti pateiktas pakankamas kiekis už prieinamą kainą. Atsakingumo principas turėtų būti visada išsaugotas. Bet kokiu atveju pažeidžiamo vartotojo apibrėžtis ir jo labui priimtinos priemonės turėtų būti vienodos visoje Sąjungoje, kad niekas nebūtų diskriminuojamas ir kad nebūtų iškreipta konkurencija.

4.14

Nesąžininga komercinė veikla. Vartotojas yra apsaugotas nuo apgaulingos prekybos metodų, kai naudojama klaidinga informacija, neatskleidžiami sąmoningam sprendimui priimti būtini duomenys, keičiant tiekėją sudaromos kliūtis ir taikomi nepagrįsti tarifai, kad sustabdytų vartotoją. EESRK mano, kad reikia sustiprinti vartotojo teisę į apsaugą nuo tokios praktikos. 2005 m. gegužės 11 d. Direktyvos 2005/29/EB 5 straipsnio 5 dalyje daroma nuoroda į I priedą, kuriame pateikiamas „komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas“, tačiau nurodoma, kad šį sąrašą „galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą“. Kadangi šiam sąrašui papildyti naujausia informacija reikia nepaprastai daug laiko, reglamentas, kuriame turėtų būti išdėstytos energijos vartotojų apsaugos priemonės, galėtų būti tinkama galimybė konkrečioms energijos vartotojų teisėms, apsaugančioms juos nuo nesąžiningos komercinės veiklos, įteisinti.

5.   Keitimasis gerąja praktika

5.1

EESRK rekomenduoja Komisija ištirti keletą vartotojų teisių chartijų, kurias valstybėse narėse pasirašė vartotojų organizacijos ir energijos tiekėjai ir kuriose klientams suteikta daugiau teisių nei numatyta svarstomoje chartijoje. Pvz., Italijoje vartotojų organizacija ADOC ir elektros energijos rinkos didmeninio tiekimo įmonė La220 s.p.a., kuri jau daugelį metų yra įsipareigojusi socialinės atsakomybės srityje, pasirašė vartotojų teisių chartiją, kurios nuostatos griežtesnės negu siūlo Komisija. Pvz., nustatyta teisė vartotojui gauti kompensaciją už sugaištą laiką, teisė dalyvauti ir būti atstovaujamu, teisė į kokybę ir saugumą, teisė gauti geriausius tarifus, teisė į nuostolių atlyginimą ir į greitą sutaikinimo ir ginčų sprendimo procedūrą. Nuolatinė stebėsena užtikrinama kas šešis mėnesius tikrinant, kaip taikoma ši chartija, kuri minėtai įmonei yra privaloma, kadangi chartijos nuostatos įtrauktos į sutartis su klientais.

5.2

Ginčų sprendimo valdymo srityje keletas nacionalinių reguliavimo institucijų nustatė įsipareigojimų, kontrolės ir sankcijų sistemą, skirtą energijos tiekimo paslaugų pastovumui reglamentuoti (20). Nėra abejonės, kad staigaus slėgio kitimo, elektros energijos tiekimo pertrūkių ir nedidelių gedimų atvejais nevykdomi sutartyje nustatyti įsipareigojimai, todėl tiekėjas privalo atlyginti padarytą žalą, jeigu jis negali įrodyti, kad pertrūkis įvyko ne dėl jo kaltės (21).

2008 m. sausio 17 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkas

Dimitris DIMITRIADIS


(1)  Europos energetikos politika, COM(2007) 1.

(2)  Dujų ir elektros vidaus rinkos perspektyvos, COM(2006) 841.

(3)  Europos energetikos politika, COM(2007) 1, p. 10.

(4)  1997 m. spalio 4 d. Amsterdamo sutartis nauja redakcija išdėsto ankstesnes nuostatas, kurios vartotojų apsaugos srityje Komisijai suteikė tik įgaliojimą koordinuoti ir atlikti kitas funkcijas, papildančias valstybių narių kompetenciją.

(5)  Elektros energijos direktyvos ir Dujų direktyvos A priedas.

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais.

Elektros energijos direktyvos 3 straipsnio 3, 5 ir 6 dalis.

Dujų direktyvos 3 straipsnio 3 dalis.

2006 m. balandžio 4 d. Direktyvos 2006/32/EB dėl energijos vartojimo efektyvumo 13 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Komisijos rekomendacija 98/257/EB dėl įstaigoms, atsakingoms už neteisminį vartotojų ginčų nagrinėjimą, taikomų principų.

Komisijos rekomendacija 2001/310/EB dėl neteisminėms įstaigoms, atsakingoms už vartotojų ginčų sprendimą konsenso pagrindu, taikomų principų.

1998 m. gegužės 19 d. Direktyva 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus.

2005 m. gegužės 11 d. Direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu.

(6)  2007 m. rugsėjo 4 d. Rezoliucija P6_TA(2007)0366.

(7)  Cituojamas 3.1.7 punktas.

(8)  COM(2007) 0168 galutinis, 2007 4 4.

(9)  COM(2007) 0530 galutinis, 2007 9 19.

(10)  OL C 36, 2002 2 8, p. 10 (pranešėjas Bernardo Hernández Bataller).

(11)  COM(2006) 841 galutinis, 2007 1 10.

(12)  Pirmiau minėto dokumento 6.7.4 punktas.

(13)  Pirmiau minėto dokumento 6.4.2 ir 6.4.3 punktai.

(14)  2007 5 15, COM(2007) 250 galutinis. Komisijos komunikatas „Ataskaita apie patirtį, įgytą taikant Reglamentą (EB) Nr. 1228/2003“„Tarpvalstybiniai elektros energijos mainai“.

(15)  Union for the Co-ordination of Transmission of Electricity (UCTE). Vakarų Europos Elektros perdavimo koordinavimo sąjunga.

(16)  2007 5 15, COM(2007) 250 galutinis. Citata.

(17)  98/257/EB, 1998 3 30.

(18)  2001/310/EB, 2001 4 4.

(19)  CESE 1243/2007. Nuomonė dėl efektyvaus energijos vartojimo veiksmų plano (pranešėjas Edgardo Maria Iozia) dar nepaskelbta.

(20)  Energijos ir dujų žinyba, Sprendimas 202/99.

(21)  Leidinys Summa 188, 2003 m. balandžio mėn., advokatas Giulio Disegni, p. 22.