16.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 309/1

1.1

Laisva konkurencija yra naudinga visiems rinkos dalyviams, ypač vartotojams. Vis dėlto, šią sritį reglamentuojančių teisės nuostatų nesilaikymas turėjo neigiamų pasekmių konkuruojančioms įmonėms. Todėl taisyklėmis siekiama skirti baudas ir sušvelninti įmonių konkurencijos stokos ekonominį poveikį.

1.2

Anksčiau vartotojai neturėjo tinkamų konkurencijos teise pagrįstų teisinių priemonių, kurios padėtų jiems imtis veiksmų ar reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl rinkoje vykdomos draudžiamos konkurencinės veiklos. Tik vidaus rinkoje įvykus dideliems pokyčiams (konkrečiai — liberalizavus visuotinės svarbos ekonominius sektorius), buvo pradėta svarstyti būtinybė kurti priemones, leidžiančias vartotojams dalyvauti konkurencijos politikoje.

1.3

Pirmasis žingsnis šia linkme buvo pareigūno, atsakingo už ryšius su vartotojais, paskyrimas Konkurencijos generaliniame direktorate, kad vartotojų organizacijos teiktų jam su konkurencija susijusius klausimus, priklausančius jo kompetencijai. Šiandien, praėjus trejiems metams, šios pareigybės veiksmingumas yra ribotas, kadangi trūksta šios užduoties vykdymui reikalingų lėšų.

1.4

Šiuo laikotarpiu pagrindiniuose liberalizuotuose sektoriuose laisva konkurencija buvo išties ribota. Todėl konkuruojančios įmonės buvo priverstos pasitraukti iš rinkos ir tai akivaizdžiai apribojo vartotojų ekonomines teises. Viena šio neigiamo poveikio priežasčių — tai nacionalinis aspektas, kurį liberalizavimui pritaikė dauguma valstybių narių sugrįždamos prie nacionalinio įmonių protekcionizmo. Todėl Komisijai turi būti suteiktos reikiamos priemonės, kad šis neigiamas poveikis būtų panaikintas.

1.5

Europos bendrijos steigimo sutarties 153 straipsnio 2 dalis suteikia Komisijai teisinį pagrindą įgyvendinant konkurencijos politiką imtis horizontalių vartotojų apsaugos veiksmų laikantis Bendrijos politikos, ypač konkurencingumo nuostatų, siekiant, kad Europos bendrijų steigimo sutarties 81 ir 82 straipsniuose nustatytos įgyvendinimo nuostatos būtų taikomos vartotojų ir nuo konkurencijos taisyklių nesilaikymo nukentėjusių konkuruojančių įmonių interesams ginti. Valstybės narės savo ruožtu turės įteisinti šį tikslą savo nacionaliniuose teisės aktuose.

1.6

Atsižvelgiant į tai, reikėtų imtis veiksmų, užtikrinančių, kad bus atlyginta žala, patirta dėl vykdomos draudžiamos veiklos, ypač ekonominių teisių srityje.

1.7

Be to, reikia tobulinti vartotojų informavimo ir konsultavimo sistemas. Jeigu Konkurencijos generaliniame direktorate ir toliau dirbs pareigūnas, atsakingas už ryšius su vartotojais, jam turi būti suteikti šiai užduočiai atlikti reikalingi ištekliai, o Sveikatos ir vartotojų apsaugos (SANCO) generalinis direktoratas turi pasitelkti visas organizacijas, su kuriomis jis dirba, kad konkurencijos klausimais, tiesiogiai susijusiais su vartotojų interesais, jo veiklos poveikis būtų stipresnis. Šiuo požiūriu manome, kad Europos konkurencijos tinklas galėtų pritaikęs savo veiklą taip pat aprėpti informaciją ir pastabas, kurias teikia nacionalinės ir Bendrijos lygiu veikiančios vartotojų apsaugos organizacijos, siekdamos veiksmingesnės rinkose taikomos konkurencingumo politikos ir savo ekonominių teisių pripažinimo.

2.1

Laisva konkurencija yra pagrindinis rinkos ekonomikos principas, kuris numato ūkio subjektų ir, apskritai, visų su rinka susijusių asmenų iniciatyvos laisvę. Dėl būtinybės nustatyti taisykles, kurios būtų suderintos su laisva konkurencija rinkoje ir visų rinkoje dalyvaujančių asmenų teisėmis, į Sutartį buvo įtrauktos taisyklės, kurios buvo panaudotos reglamentavimui. Aktyviai vykstant liberalizavimo procesui, Europos Komisija pabrėžė (1), kad reikia rasti įmonių ir vartotojų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į naujas, konkurencijos taisyklėse ekonomines nenumatytas sąlygas. Komisija taip pat pageidavo gerinti savanoriškų priemonių veiksmingumą ir skatinti vartotojų ir įmonių dialogą siekiant didesnio vartotojų pasitikėjimo rinka; tačiau konkurencija nėr pakankama priemonė šiam tikslui pasiekti.

2.2

Dabartinė padėtis yra šiek tiek naujoviška. Šios naujovės buvo paminėtos Komisijos 2004 m. konkurencijos politikos ataskaitoje (2) ir Europos Komisijos narės Neelie Kroes pranešime (3). Abiejuose dokumentuose buvo pabrėžta būtinybė nukreipti veiksmus į vidaus rinkai ir konkurencingumui svarbiausius sektorius, kaip numatyta Lisabonos darbotvarkėje, o dar konkrečiau — atsižvelgti į vartotojų interesus ir ypač į kartelių ir monopolijų pasekmes vartotojų teisėms. Tokia pozicija gali būti laikoma pirmuoju žingsniu įtraukiant vartotojų apsaugą į rinkos reguliavimo priemones atsižvelgiant į paklausą, o ne vien tik į pasiūlą, kaip buvo iki šiol.

2.3

Reikia pabrėžti, kad ES konkurencijos politiką reikėtų kurti bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis; ne tik dėl to, kad ši politika taikoma bendrajai rinkai, taigi ir tarptautiniams sandoriams, bet ir todėl, kad jos tikslas — suderinti nacionalinius teisės aktus siekiant išvengti valstybių narių protekcionistinės politikos taikymo, kai nacionalinėse rinkose sudaromos palankesnės sąlygos ir diskriminuojami konkurentai. Šiuo požiūriu Bendrijos institucijos atlieka itin svarbų vaidmenį, ypač Komisija, kuri yra įgaliota ne tik rengti konkurenciją reglamentuojančių teisės aktų pasiūlymus, bet ir kontroliuoti įmonių susijungimus ir valstybės pagalbą, teikiant pirmenybę visuotiniams, o ne nacionaliniams interesams.

2.4

Liberalizavus visuotinės svarbos sektorius ir reglamentavus finansines paslaugas, buvo bandoma nustatyti ryšį tarp konkurencijos politikos ir kitų Komisijos politikos sričių, ypač vartotojų apsaugos. Todėl paskutiniojoje konkurencijos politikos ataskaitoje (2004 m.) vartotojų interesų ir pasitikėjimo vidaus rinka stiprinimas yra nurodytas kaip vienas iš griežto šios politikos taikymo tikslų.

2.5

Nepaisant šių skelbiamų principų, įvairių Europos konkurencijos politikos nuostatų tyrimas atskleidė menką sustiprėjimą: iš tikrųjų, šiuo požiūriu nepasiekta jokios pažangos. 2003 m. Europos konkurencijos dienos proga (4) Konkurencijos generaliniame direktorate buvo paskirtas pareigūnas, atsakingas už santykius su vartotojais. Jo kompetencijai priklauso visi konkurencijos politikos skyriai, susiję su vartotojų interesų gynimu. Be to, ES leidžia informacinius leidinius (5), kurie šviečia ir informuoja vartotojus apie tai, kas priklauso konkurencijos politikai ir kokio poveikio ji gali turėti jų interesams.

2.6

Reikėtų pabrėžti šias pareigūno, atsakingo už ryšius su vartotojais (6), pareigas:

2.7

Ši konkurencijos politikos kryptis, pagal kurią vis labiau atsižvelgiama į vartotojų interesus, turėtų vystytis horizontaliai, kad būtų panaikintas griežtas Konkurencijos ir SANCO generalinių direktoratų įgaliojimų atskyrimas. Šiuo tikslu reikėtų nuolat derinti įvairias politikos sritis — ne tik Bendrijos, bet ir pastarąsias su nacionalinėmis politikos sritimis, kad rinkoje būtų sukurta ūkio subjektams, socialiniams dalyviams ir vartotojams naudinga laisva konkurencija.

3.1

Galima teigti, kad pastaruoju metu konkurencijos politika sparčiai vystėsi, — ne tik dėl didelės ekonomikos globalizacijos įtakos, bet ir dėl to, kad reikėjo suderinti paslaugų sektorių liberalizavimą su kitais visuotinės svarbos tikslais, pavyzdžiui, užtikrinti, kad rinkoje veiktų daug veiklių ir patikimų paslaugų teikėjų. Įgyvendindama konkurencijos politiką, ES įsipareigojo atlikti svarbų vaidmenį siekiant Lisabonos darbotvarkėje nustatytų konkurencijos tikslų, t.y. skirtų sklandžiam rinkos ekonomikos veikimui ir ypač ūkio subjektų susijungimams, kurios yra itin svarbios Europos ekonomikos sėkmei susiduriant su tarptautiniais konkurentais, tačiau nė kiek neribojant Europos konkurentų ir ypač vartotojų teisių.

3.2

Norint konkrečiai apibrėžti vartotojams svarbias konkurencijos politikos sritis, būtina išnagrinėti šią politiką reglamentuojančius skyrius, t.y. tuos skyrius, kurie atitinka Sutarties straipsnius ir jų taikymo nuostatas. Kai kurios iš jų neseniai buvo pakeistos, o kitas dar tik rengiamasi priimti.

3.3.1

Įmonių susitarimai priklauso rinkos santykiams, kurie sudaro palankesnes sąlygas sklandžiam rinkos veikimui. Vis dėlto šie susitarimai ne visados sudaromi siekiant konkurencinių tikslų, veikiau — priešingai. Nuo pat bendrosios rinkos sukūrimo pradžios buvo manoma, kad būtina uždrausti tokius susitarimus, kurių tikslas — trukdyti, riboti arba iškraipyti laisvą konkurenciją. Tas pats taikoma ir įmonių asociacijoms, kurių svarbiausia rūšis — kartelis, veikiantis kaip akivaizdžiai tarpusavyje nekoordinuojamų įmonių sąjunga. Kai tokių asociacijų veikla riboja laisvą konkurenciją arba jai trukdo, jos uždraudžiamos.

3.3.2

Tiek susitarimų, tiek ir įmonių asociacijų sprendimų atveju teisinis pagrindas yra šalis saistanti sutartis, kurios galiojimas nustatomas remiantis taikomomis teisės nuostatomis. Problema kyla dėl poveikio trečiosioms šalims ir ypač konkurenciją rinkoje reglamentuojančioms taisyklėms.

3.3.3

Be abejonės, reglamentavimo tikslas — užkirsti kelią padariniams, t.y. konkurencijos ribojimui, tačiau siekiama dar daugiau, nes visi susitarimai ir asociacijų sprendimai paskelbiami niekiniais, o tai turi daug praktinių pasekmių atlyginant konkurentams ir apskritai ekonomikai padarytą žalą dėl rinkos veikimo iškraipymo.

3.3.4

Atsižvelgdama į situacijų, kurioms taikomos Sutarties 81 straipsnio nuostatos, sudėtingumą tiek nacionalinėse rinkose, tiek ir vidaus rinkoje, Komisija turėjo parengti vadinamąjį „atnaujinimo paketą“ (8), kuris leidžia suderinti Sutarties nuostatas su teismine praktika ir su daugybe taikymo metu susiklosčiusių situacijų.

3.3.5

Bendrųjų išimčių reglamentas (9) taip pat buvo atnaujintas. Šiuo metu jame yra numatytos naujos išimčių taikymo nuostatos, kuriose atsižvelgiama į dabartinius rinkos poreikius, ypač tos, kurios yra taikomos susitarimams technologijų perdavimo srityje. Būtina parengti aiškų teisės aktą, kuris sudarytų palankesnes sąlygas įmonių susitarimams sudaryti nerizikuojant, kad jie bus uždrausti; šiuo tikslu reikia nustatyti aiškias tokių susitarimų ribas ir — visų svarbiausia — užtikrinti, kad vartotojai niekada nenukentės dėl tokių išimčių taikymo.

3.4.1

Sutarties 82 straipsnis nustato, kad bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje draudžiamas. Ši teisinė nuostata netrukdo dominuojančiai padėčiai susidaryti (tai net paskatino ūkio subjektų susijungimus, leidžiančius Europos įmonėms konkuruoti su kitomis pasaulio įmonėmis), tačiau siekia užkirsti kelią tokią dominuojančią padėtį įgijusiems subjektams priversti konkurentus laikytis jų nustatytų sąlygų, tokiu būdu panaikinant konkurenciją. Šiuo atveju, taikant 82 straipsnio nuostatas, į dominuojančios padėties kilmę neatsižvelgiama, tačiau 81 straipsnyje — priešingai — kreipiamas dėmesys į susitarimų ir sprendimų kilmę, kad būtų galima juos paskelbti niekiniais.

3.4.2

Dominuojančios padėties pasekmės nėra tokios pačios kaip suderintų veiksmų. Atrodo, kad ji neturi poveikio konkurencijai, kadangi pastaroji jau ir taip gali būti ribota dėl konkurentų nebuvimo arba dėl jų menkavertiškumo rinkoje. Tačiau yra nustatyta, kad dominuojanti padėtis turi poveikio vartotojams, kadangi jie būna priklausomi nuo dominuojančią padėtį užimančios įmonės nustatytų sąlygų (10).

3.4.3

Atsižvelgdama į tokią padėtį, Komisija ėmėsi veiksmų svarbiausiuose sektoriuose, kuriuose dėl vėlyvo jų liberalizavimo daugumoje ES valstybių narių buvo naudojamasi dominuojančia padėtimi, pavyzdžiui, telekomunikacijų sektoriuje (11), arba kuriuose dėl jų itin naujoviško technologinio pobūdžio nebuvo nė vieno tikro konkurento, kaip buvo Microsoft byloje (12). Abiejose bylose buvo nustatytas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Pirmoje byloje piktnaudžiavimas buvo susijęs su telekomunikacijų paslaugų teikimo kainų nustatymu (13). Be to, ši nutartis yra svarbi, kadangi ji taikoma ekonomikos sektoriui, kurį visų pirma reglamentuoja valstybės; Komisija suprato, kad ji turi įsikišti, nors kainoms taikomas sektorinis reglamentavimas.

3.4.4

Microsoft byla buvo sudėtingesnė, kadangi šiuo atveju JAV bendrovė, platindama savo informacines sistemas, naudojosi beveik absoliučia monopolija. Vis dėlto, Komisija nusprendė, kad ši bendrovė pažeidžia Sutarties 82 straipsnį ir piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi asmeninių kompiuterių operacinių sistemų rinkoje atsisakydama teikti informaciją, susijusią su sistemų tarpusavio suderinamumu, ir — visų svarbiausia — atsieti programą „Windows Media Player“ nuo operacinės sistemos „Windows“ pardavimo metu. Komisija šiai bendrovei ne tik skyrė didelę baudą už labai rimtą pažeidimą, bet ir pareikalavo, kad Microsoft įgyvendintų keletą priemonių, pagal kurias būtų atskleista informacija apie šios bendrovės operacines sistemas ir pardavimo metu atsietos operacinės sistemos „Windows“ sudėtinės programos.

3.5.1

Nė viename EB sutarties straipsnyje nėra konkrečiai nustatytos įmonių susijungimams taikomos teisinės nuostatos todėl, kad, viena vertus, tokios ūkio struktūros buvo retos, antra vertus, anksčiau valstybių narių valdžios institucijos rėmė įmonių susijungimų procesą, siekdamos, kad jų nacionalinės įmonės taptų konkurencingos. Vis dėlto, kai dėl tokių susijungimų susidarydavo dominuojanti padėtis, būdavo taikomi 81 ir 82 straipsniai. Todėl iš esmės buvo kontroliuojami ne patys susijungimai, o tik dominuojančia padėtimi piktnaudžiaujantys susijungimai.

3.5.2

Kad sumažintų šį atotrūkį ir užtikrintų veiksmingą kontrolę, Taryba, vadovaudamasi Sutarties 83 ir 308 straipsniais, kurie leidžia suteikti sau papildomų įgaliojimų, būtinų ES tikslams pasiekti (šiuo atveju siekiant laisvos konkurencijos), priėmė skirtingus reglamentus, kurie sudarė pagrindą šiuo metu galiojančiam Reglamentui (EB) Nr. 139/2004 (14), kuris pakeitė ir patobulino Reglamentą Nr. CE/1310/97 (15) ir į kurį įtraukta teismų praktika, susiklosčiusi išnagrinėjus bylą Gencor prieš Komisiją  (16).

3.5.3

Be to, naujajame reglamente buvo pakeisti su konkurencija susiję aspektai nurodant, kad nacionalinės institucijos turi spręsti klausimus, kuriuos Komisija arba mažiausiai trys valstybės narės laiko nacionaliniais. Tai labai sumažina už konkurenciją atsakingų Bendrijos institucijų darbo krūvį, nors toks klausimų sprendimo perdavimas nacionalinei kompetencijai yra įmanomas tik tada, jeigu klausimas nėra aktualus gana didelei bendrosios rinkos daliai. Tokiu atveju lengviau išvengti konkurencijos varžymo ir apsaugoti susijusius dalyvius, būtent vartotojus, nuo neigiamo poveikio.

3.5.4

Iš naujojo reglamento esminių pakeitimų reikėtų pabrėžti tai, kad buvo patikslinta susijungimų apibrėžtis, kuri remiasi 1 straipsnyje nurodytais kiekybiniais duomenimis ir 2 straipsnyje apibrėžtais konceptualiais duomenimis. Tai leidžia tiksliau apibrėžti dominuojančios padėties situacijas ir ypač stiprų konkurencijos sumažėjimą.

3.5.5

Nereikia nuvertinti aspektų, susijusių su svarbiais procedūriniais pakeitimais, prailginant bylų perdavimo valstybėms narėms terminus, kad susiję dalyviai galėtų veiksmingiau imtis veiksmų nepažeisdami nacionalinės teisės nuostatų. Tokia pati nuostata taikytina ir prašančiųjų šalių terminams, kuriuos galima laikyti pernelyg griežtais (15 darbo dienų pačioje procedūros pradžioje; dėl to prašančiosios šalys negali susipažinti su argumentais, pateiktais Komisijai dėl nagrinėjamo klausimo). Bet kokiu atveju reikia pabrėžti, kad nė viename procedūros etape nėra numatyta galimybė įsikišti vartotojams. Be to, iš dokumento buvo išbrauktas reikalavimas atsižvelgti į atitinkamų įmonių darbuotojų interesus ir užimtumo klausimas, kaip aspektai, leidžiantys įvertinti susijungimus.

3.6.1

Tiek 81 straipsnyje, tiek ir 82 straipsnyje Europos įstatymų leidėjai pateikia negalutinį sąrašą, kuriame išvardija tai, ką jie laiko draudžiama veikla. 81 straipsnyje nurodyti karteliniai susitarimai, o 82 straipsnyje — piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Visų pirma, reikia pabrėžti, kad šie sąrašai nėra išsamūs; juose nurodomi dažnai vykdomos veiklos, atitinkančios dvi minėtas įmonių elgsenos rūšis, pavyzdžiai. Tai reiškia, kad gali būti nustatyta ir taip pat uždrausta kita tokį patį poveikį turinti veikla.

3.6.2

Abiejuose straipsniuose išvardyti neleistinos veiklos pavyzdžiai yra labai panašūs:

3.6.3

Visus neleistinos veiklos pavyzdžius galima suskirstyti į dvi kategorijas, kurios geriau atspindi esamą padėtį:

3.6.4

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių piktnaudžiavimo būdų — tai kainų nustatymas plačiąja prasme, įskaitant nuolaidas, pelno maržas, atsiskaitymo sąlygas ir nukainavimus, kartu ir atsisakymą parengti išankstinę sąmatą, kainoraščių nepaisymą ir atsisakymą parduoti kita, nei nurodyta kaina. Visais šiais atvejais nukenčia vartotojas, kadangi — nepaisant konkrečių jį ginančių taisyklių — jis užima silpnojo poziciją prieš rinkoje dominuojančia padėtimi besinaudojančias įmones, kurios dažnai tokioje rinkoje yra vieninteliai pasiūlos šaltiniai.

3.7.1.1

Pastaraisiais metais įvyko didelių pokyčių liberalizuojant Europos energetikos (elektros energijos ir dujų) sektorių, kuris dar neseniai priklausė valstybiniam sektoriui ir todėl jam buvo privalomi valstybių sprendimai, pagal kuriuos buvo nustatomos elektros energijos tiekimo sąlygos ir tarifai. Komisija buvo numačiusi, kad ši rinka visiems klientams, išskyrus privačius asmenis, bus liberalizuota iki 2004 m. liepos mėn., o privatiems asmenims — iki 2007 m. liepos mėn. Pirmasis etapas nebuvo iki galo įvykdytas ir, atsižvelgiant į dabartinę padėtį, visiškas rinkos liberalizavimas privatiems asmenis atrodo neįmanomas.

3.7.1.2

Padėtis sudėtinga. Privatizuoti tinklai, ypač elektros tiekimo tinklai, dažnai veikia prastai, kadangi jų techninė priežiūra atliekama kuo pigiau, ir tai turi sunkių pasekmių naudotojams, kadangi dažnai sutrinka elektros energijos tiekimas.

3.7.1.3

Vis dėlto, šiuo metu galiojantis reglamentas dėl elektros energijos (17), kuris skatina tarpvalstybinę prekybą elektros energija, galėtų padidinti konkurenciją vidaus rinkoje taikant kompensavimo mechanizmą perdavimo sistemų operatorių naudai ir nustatant nediskriminuojančius, skaidrius ir nuo nuotolio nepriklausančius tarifus.

3.7.1.4

Vėliau Komisija įsteigė energetikos pogrupį, kuris priklauso Europos konkurencijos tinklui, kad jis išnagrinėtų ir parengtų susitarimą dėl Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymo energetikos rinkose.

3.7.2.1

Telekomunikacijų sektoriui taikomi teisės aktai buvo iš esmės pakeisti 2002 m. (18) didele dalimi dėl visų elektroniniams ryšiams taikomų taisyklių atnaujinimo pritaikant tinklus taip, kad jie galėtų būti naudojami naujoms technologijoms. Valstybės narės šią direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė nevienodai; todėl 9-me pranešime dėl ES teisės aktų, taikomų elektroniniams ryšiams, įgyvendinimo (19) pagrindinis dėmesys buvo skiriamas šių teisės aktų perkėlimui į nacionalinę teisę ir užduotims, kurios tenka nacionalinėms reguliavimo institucijoms (NRI).

3.7.2.2

9-me pranešime nurodoma, kad operatorių skaičius nepasikeitė, nors dalis jų veiklą vykdė tik savo pradinėje rinkoje. Be to, didelė operatorių konkurencija iš tarptautinės rinkos (tarptautiniai skambučiai) persikėlė į vietinių skambučių sektorių ir jame palaipsniui sumažėjo tradicinių operatorių skaičius. Tai buvo naudinga vartotojams skambučių tarifų požiūriu, tačiau kai kuriais atvejais jie gali ir prarasti pajamas, kai, pasirašant naujas sutartis, piktnaudžiaujama jų pradine padėtimi.

3.7.2.3

Konkurencijos stebėjimas telekomunikacijų rinkose iš dalies leidžia kontroliuoti dominuojančią padėtį užimančius operatorius užtikrinant, kad jie vykdo konkrečius įsipareigojimus, kurie užkerta kelią piktnaudžiavimui nustatant vartotojams taikomas sąlygas ir kainas. Komisija atidžiai stebėjo direktyvos 2002/77/EB įgyvendinimą kiekvienoje valstybėje narėje (20), kad galėtų spręsti nustatytas problemas, kurios, viena vertus, riboja konkurenciją, kita vertus, turi poveikio vartotojų interesams.

3.7.3.1.1

2003 m. Komisija pradėjo dialogą su civilinės aviacijos sektoriumi, siekdama nustatyti bendrą poziciją dėl konkurencijos politikos taikymo šiame sektoriuje sudaromiems aljansams ir susijungimams. Be to, tais pačiais metais reikėjo pakeisti Reglamentą (EB) Nr. 1/2003 papildant nuostatas, taikomas susisiekimui oro transportu tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių. Buvo siekiama sukurti „atvirą dangų“, kuris leistų imtis veiksmų, jei būtų sudaromi aljansai, kuriems priklausytų Europos oro bendrovės ir trečiųjų šalių, ypač JAV, oro bendrovės. Per praėjusį laikotarpį Komisija išnagrinėjo skirtingų įmonių susitarimus ir nusprendė, kad kai kurie jų neatitinka konkurencijos taisyklių (21), o kitų susitarimų sąlygos ir galiojimo laikotarpis turėjo būti pakeisti.

3.7.3.1.2

Tuo pačiu laikotarpiu buvo priimtas Reglamentas dėl keleivių teisių (22).

3.7.3.2.1

Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 leidžia už konkurenciją atsakingoms nacionalinėms tarnybos taikyti konkurencijos apsaugos taisykles geležinkelių sektoriuje. Juo vadovaudamosi, tiek Bendrijos, tiek ir nacionalinės tarnybos turi suformuluoti visuotinės svarbos klausimus, atsižvelgdamos į geležinkelių sektoriaus liberalizavimą ir bendradarbiaudamos su Transporto ir energetikos generaliniu direktoratu.

3.7.3.2.2

Pirmuoju direktyvų, skirtų geležinkelių sektoriui liberalizuoti, paketu buvo siekiama sudaryti sąlygas laisvam tarpvalstybiniam prekių judėjimui geležinkelių transportu ir sukurti bendrą sistemą, kurioje teiktų prieigą tiek prie krovinių pervežimo, tiek ir prie keleivių pervežimo paslaugų, nustatant maršrutus, tarifus ir pan.

3.7.3.2.3

Antrajame direktyvų pakete buvo numatytas nacionalinių krovinių pervežimo rinkų liberalizavimas bei nacionalinių ir tarptautinių keleivių perveržimo rinkų liberalizavimas.

3.7.3.2.4

Visuotinis tikslas yra pasiekti bendrą susitarimą, kad geležinkelių sektoriuje būtų įgyvendinti konkurenciją reglamentuojantys teisės aktai, kad būtų išvengta prieštaringų sprendimų, kuriuos priima nacionalinės tarnybos ir Komisija.

3.7.3.3.1

Jūrų transporto sektorius yra vienas iš sektorių, kuriuose numatyta daugiausia bendrųjų išimčių, ypač taikomų linijinės laivybos konferencijoms ir laivybos bendrovių konsorciumams. Šios išimtys atitinka Reglamento (EB) Nr. 823/2000 nuostatas, kuris šiuo metu yra persvarstomas (23), ir siekia praplėsti Europos bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio 3 dalies aiškinimą. Faktiškai, šis straipsnis leidžia linijinės laivybos konferencijoms ir konsorciumams viršyti nurodytas ribas, jeigu, apie tai pranešus Komisijai, buvo gautas leidimas taikyti oponavimo procedūrą.

3.7.3.3.2

Keletas konsorciumų iš tiesų pasinaudojo šia priemone siekdamos tikslų, kurie viršija bendrąją išimtį, pavyzdžiui, nustatydamos kainas, ir todėl Komisija turėjo įsikišti (24), kad būtų apribotos susitarimų sąlygos. Pirmosios instancijos teismas (EBPIT) (25) priėmė panašią nutartį dėl jūrų transporto įmonių susitarimo nesuteikti savo klientams nuolaidų nuo skelbiamų kainų ir papildomų mokesčių tarifų.

3.8.1

Metodai, kuriuos taikant anksčiau vyko minėtų sektorių liberalizavimas nacionaliniu lygiu, turėjo neigiamo poveikio vidaus rinkai. Iš tiesų, dėl liberalizavimo susikūrė oligopolijos, todėl vartotojai neteko galimybės pasinaudoti veiksminga konkurencija, kuri gali prisidėti prie kainų mažinimo ir įmonių konkurencingumo skatinimo. Be to, Komisija turėtų išnagrinėti įmonių susijungimų padarinius liberalizuotose sektoriuose, ypač pasekmes vartotojams.

3.8.2

Apskritai kalbant, skaidrumo stygius, verslo klientams ir vartotojams taikomi nepagrįstai aukšti tarifai ir vertikali įmonių integracija nesukūrė veiksmingos konkurencijos liberalizuotuose sektoriuose. Priešingai, daugeliu atvejų su vartotojais pasirašomų sutarčių sąlygos neatitiko taisyklių, nustatytų tokioms standartinėms sutartims sudaryti.

3.8.3

Problema iškyla dėl vartotojų turimų priemonių, kurios leistų užtikrinti visišką jų teisių įgyvendinimą ginčuose su tokiomis įmonėmis, dažniausiai iškeliant bylas pagal konkurencijos teisę, konkrečiai — Sutarties 81 ir 82 straipsnius. Ieškinius už konkurenciją atsakingoms tarnyboms, Komisijai ir nacionalinėms institucijoms dažniausiai pateikia įmonės; EBTT neteko priimti nė vienos nutarties dėl privataus asmens ieškinio.

3.8.4

Komisijos žaliosios knygos „Ieškiniai dėl žalos, patirtos pažeidus EB antimonopolines taisykles“ (26) turi suteikti vartotojams priemonę, kuri bus išsamiai išnagrinėta šiai temai skirtoje EESRK nuomonėje.

4.1

Vartotojų teises ir pareigas, žinoma, reglamentuoja ypatinga teisinė sistema (27). EB sutarties 153 straipsnio 2 punkte teigiama: „Į vartotojų apsaugos reikalavimus atsižvelgiama nustatant bei įgyvendinant kitas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis“. Taigi, vartotojų apsaugos politika apima daugelį sričių, todėl turi būti įtraukta į visas su vartotojais susijusias sritis. Konkurencijos politikos atveju nekyla jokios abejonės, kadangi ši politikos kryptis yra orientuota į rinką, kurią sudaro paklausai atstovaujantys vartotojai.

4.1.1

Šioje dalyje turi būti svarstomas klausimas, kokioms pripažintoms vartotojų teisėms ir kaip daro poveikį konkurencijos politika, ypač vidaus rinkos konkurencijos teisės pažeidimų pasekmės. Svarbu yra tai, kad vartotojai būtų laikomi tiesioginiais konkurencijos politikos dalyviais; tokiu būdu konkretesnių Komisijos įsikišimų atveju siekiant atstatyti rinkos taisykles būtų galima atsižvelgti ir į vartotojų interesus.

4.2.1

Vartotojų ekonominių teisių sąvoka reiškia, jog vartotojui arba naudotojui negali būti padarytas finansinis nuostolis, dėl kurio jis negalėtų naudotis įsigytomis prekėmis arba paslaugomis su įmone suderintomis sąlygomis. Pagrindinis principas, reguliuojantis visą šią sritį, — pasitikėjimas ir pusiausvyra tarp šalių. Bet koks tam prieštaraujantis veiksmai ar išlygos gali būti laikomi neleistinais ir pažeidžiančiais vartotojų interesus.

4.2.2

Konkurencijos politikos ir vartotojų pasirinkimo laisvės santykis buvo vienas svarbiausių Bendrijos teisės aktų klausimų, kuris buvo taip pat nagrinėjamas tiek ankstesnio 85 straipsnio 3 dalyje, tiek ir šiuo metu galiojančio EB sutarties 81 straipsnyje. Juose numatyta, kad konkurenciją varžantiems susitarimams gali būti pritarta tik tuo atveju, jei yra naudingi vartotojams. Tai pailiustruoti galėtų tokie leistini konkurentų susitarimai dėl geografinių teritorijų pasidalijimo, siekiant aprėpti visą rinką, nors tam tikros teritorijos yra nepelningos.

4.2.3

Vartotojų apsaugos požiūriu, rinkos apsauga — tai kontrolė, ar esama horizontaliųjų susitarimų, pvz. savanoriškų susitarimų, susitarimų dėl kainos, bendrų pirkimo centrų, rinkos pasidalijimo ir kt. arba vertikaliųjų susitarimų: įvairių sutarčių santykiams su gamintojais, importuotojais ir kt. reguliuoti. Taip pat kontroliuojama, ar nėra piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje, dėl kurios konkurentams sunku arba iš viso neįmanoma dalyvauti rinkoje, taip pat ar nenustatytos pernelyg didelės arba mažos kainos, išskirtinės kainos arba teikiama pirmenybė tam tikriems klientams.

4.2.4

Komisija savo metinėje ataskaitoje nuolat pateikia daug sprendimų dėl susitarimų ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje atvejų, taip pat nemažai ETT nutarčių, kurios dažnai reikalauja keisti teisės aktų aiškinimą arba netgi pačius teisės aktus.

4.2.5

Paskutiniaisiais metais mažėja Komisijos svarstytų atvejų; tai yra susiję su aktyviais nacionalinių konkurencijos institucijų veiksmais tam tikrose rinkose, o ypač su pranešimų teikimo sistemos panaikinimu. Šioje srityje Konkurencijos GD dėl 24 bylų priėmė oficialų sprendimą. Tai yra itin nedaug, palyginti su įmonių susijungimo atvejais, dėl kurių buvo priimta ne mažiau kaip 231 oficialus sprendimas (28). Tai galėjo lemti pakeistame reglamente numatyta sistema. Šis skaičius vėlesniame etape, kai atsakomybę daugeliu atvejų perima nacionalinės konkurencijos institucijos, sumažės.

4.2.6

Daugelis tirtų bylų buvo tiesiogiai susijusios su vartotojais arba jiems buvo ypač svarbios. Atskiri sprendimai buvo priimti dėl mobiliojo ryšio, televizijos teisių ir oro transporto (29). Kalbant apie sektorių iniciatyvas buvo imtasi veiksmų transporto, laisvųjų profesijų srityse, automobilių sektoriuje arba žiniasklaidos srityje (30). Visos tirtos bylos buvo susijusios su piktnaudžiavimu nustatant kainas ir jiems buvo taikytas 82 straipsnis dėl piktnaudžiavimo nustatant kainas (31).

4.3.1

Vartotojų politikos veiksmingumas priklausys nuo vartotojų dalyvavimo su jais susijusiose srityse, todėl vartotojai turi būti įtraukti ir į tas sritis, kuriose iki šiol negalėjo dalyvauti. Jau vartotojų politikos strategijoje (32) buvo numatytas tikslas tinkamai įtraukti vartotojų organizacijas į atskiras Bendrijos politikos sritis. Po metų dirbti Konkurencijos generaliniame direktorate buvo paskirtas už ryšius su vartotojais atsakingas pareigūnas.

4.3.2

Vartotojų organizacijos jau gali naudotis forumu — vartotojų komitetu, kuris yra priemonė, leidžianti dalyvauti vartotojų politikoje, tačiau būtinos papildomos priemonės, kad dalyvavimas būtų įmanomas ir kitose politikos srityse. Šiuo metu siekiama visuose ES sprendimų priėmimo etapuose sudaryti galimybes vartotojams dalyvauti atskirose Bendrijos iniciatyvose. Turi būti nustatyti minimalūs reikalavimai, leidžiantys dalyvauti konsultaciniuose komitetuose, kaip tai vyksta žemės ūkio srityje, o ypač neseniai įkurtuose transporto, energijos, telekomunikacijų sričių ir būsimuose kituose komitetuose.

4.3.3

Nagrinėjamoje srityje dar nėra jokios dalyvavimą užtikrinančios oficialios priemonės. Netgi dėl klausimų, kurie pagal Sutartį yra svarbūs vartotojams, būtent dėl nuostatų netaikymo įmonių susitarimams ar tokių susitarimų rūšims (81 straipsnio 3 dalis) ir dėl piktnaudžiavimo, kuris gali riboti gamybos, rinkų arba technikos raidą pažeidžiant vartotojų interesus (82 straipsnio b punktas), su vartotojais nesikonsultuojama. Taigi, tai yra Konkurencijos GD ir vartotojų organizacijų uždavinys, nustatyti vartotojų dalyvavimo ir konsultacijų tvarką priimant su vidaus rinka susijusius svarbius sprendimus, kaip tai numato Europos valdymo baltoji knyga (33).

4.3.4

Taip pat ir Sveikatos ir vartotojų apsaugos generalinis direktoratas per nuolatinę konsultacinę grupę turėtų imtis veiksmų sprendžiant konkurencijos klausimus, susijusius su vartotojų teisėmis.

4.3.5

Vartotojų teisė gauti su konkurencija susijusią informaciją buvo sustiprinta paskyrus už ryšius su vartotojais atsakingą pareigūną. Europos vartotojų organizacijos nuolat informuojamos, nacionalinės vartotojų organizacijos ir atskiri vartotojai gali naudotis interneto svetaine (34), kurioje galima rasti formą (35), kurią užpildžius iš įmonių, pažeidusių konkurencijos taisykles, galima reikalauti atlyginti žalą.

5.1.1

Vartotojų organizacijų veiklą reglamentuoja atitinkami nacionaliniai teisės aktai, kuriuose numatyti minimalūs jų pripažinimo ir įteisinimo reikalavimai. Taigi, jos teisėtai gali pasinaudoti vartotojų, nukentėjusių nuo neleistinos veiklos, teisėmis.

5.1.2

SANCO generaliniame direktorate registruotos organizacijos yra visiškai pripažintos Europos lygiu. Šios organizacijos gali suteikti informacijos ir pakonsultuoti; jos dalyvauja visose srityse, kurios, manoma, priklauso jų kompetencijai.

5.1.3

Taikant šį šiek tiek išskirtinį įteisinimą susiduriama su problema, kad konkurencijos srityje yra pažeidžiamos dažnai nuo geografijos ir tam tikrų temų priklausančios konkrečios vartotojų teisės. Prieš imantis veiksmų, būtina pradėti plačias diskusijas apie įteisinimo sąvoką.

5.2.1

Reglamentu (EB) Nr. 1/2003 (36) ir vadinamuoju modernizavimo paketu buvo nustatytos Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų bendradarbiavimo Europos konkurencijos institucijų tinkle (EKIT) (37) priemonės. Šis tinklas pradėjo veikti 2003 m., kai darbo grupė pradėjo svarstyti tokius esminius klausimus, kaip darbo metodai ir komunikacija tarp atskirų institucijų. Šiuo metu tinklas atlieka visas funkcijas ir apima 14 pogrupių, kurie nagrinėja su sektoriais susijusius klausimus (38).

5.2.2

Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 suteikia finansavimą EKIT abipusiai pagalbai ir įsikišimui, laikantis atsakingų konkurencijos institucijų nurodymų, taip pat atvejui spręsti reikalingai informacijai gauti. Nacionalinių institucijų užsakymu tinklas taip pat atlieka patikrinimus, kurių rezultatus pateikia tam tikra nustatyta tvarka, kad visos suinteresuotos šalys galėtų su jais susipažinti.

5.2.3

Ypač svarbi yra EKIT veikla amnestijos programoje. Valstybės narės pasirašė deklaraciją, kurioje įsipareigojo laikytis pirmiau minėtame pranešime nustatytų taisyklių. Tuo konkurencijos bylas nagrinėjantiems nacionaliniams teismams suteikiama praktinė priemonė ir galimybė taikyti aktualią Europos Teisingumo Teismo precedentinę teisę (39).

5.2.4

Būtina EKIT, konkurencijos institucijų ir teismų komunikacija suteikia žinių apie su susitarimais susijusius ieškinius ir piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje, taip pat apie taikytiną procedūrą. Taigi, dabar gali būti greičiau priimamas sprendimas, kas turėtų iškelti bylą.

5.2.5

EKIT veikla taip pat padeda atskleisti konkurencijos pažeidimus, taigi, dėl šios beveik prevencinės veiklos sumažėja neigiamas poveikis konkurentams ir vartotojams. Reikėtų pabrėžti ir EKIT dalyvavimą nuostatų netaikymo procedūrose, kuriose turi būti įvertinta, ar nuostatų netaikymas yra naudingas vartotojams ir ar susitarimo dalyje turi būti nurodyta konkreti nauda, kurios tikisi vartotojai.