[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 22.12.2006

KOM(2006) 862 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATA S TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI, REGIONŲ KOMITETUI IR EUROPOS CENTRINIAM BANKUI

Eurų banknotams ir monetoms – penkeri metai {SEK(2006) 1786}

1. ĮžANGA

Euro, kaip bendra vienuolikos ES valstybių narių valiuta, įvestas 1999 m. sausio 1 d., o Graikija jį įvedė 2001 m. sausio 1 d. Įprastiniame gyvenime šis svarbus įvykis liko iš dalies nepastebėtas, nes dvylikos valstybių narių vartotojai, atlikdami mokėjimo operacijas, toliau naudojo nacionalinius banknotus ir monetas. Iki 2001 m. pabaigos euro galėjo būti naudojamas tik negrynųjų pinigų forma, pvz., išleidžiant čekius ar atliekant banko pervedimus eurais, nors šia galimybe iš pradžių pasinaudojo nedaugelis.

Nuo 2002 m. sausio 1 d. eurų banknotai ir monetos buvo išleisti į apyvartą ir euro tapo akivaizdžia tikrove daugiau kaip 300 milijonų euro zonos gyventojų, kurie visi kartu per metus atlieka maždaug 300 milijardų mažmeninių mokėjimo operacijų, t. y. jos daugiau kaip 80 % viršija grynaisiais pinigais atliekamų operacijų skaičių. Po sklandaus ir gerai parengto euro įvedimo bendra apyvartoje esančių banknotų vertė beveik patrigubėjo (nuo 221 mlrd. EUR 2002 m. sausio 1 d. iki 595 mlrd. EUR 2006 m. pabaigoje), o monetų vertė padidėjo saikingiau (nuo 13,0 mlrd. EUR 2002 m. sausio 1 d. iki 17,6 mlrd. EUR)[1].

Su bendra valiuta susipažino ir kaimyninių šalių ar regionų piliečiai, pirmiausia ten, kur euro naudojamas mokėjimo operacijoms atlikti ir (arba) taupymo tikslais, taip pat daugelyje turistų lankomų vietų visame pasaulyje. Europos centrinio banko (ECB) įverčiai rodo, kad dabar ne euro zonoje disponuojama nuo 10 iki 20 % bendros apyvartoje esančių eurų banknotų vertės.

Grynieji eurai gerai įsitvirtino dvylikoje euro zonos šalių, turint omenyje tai, kad gyventojai ne tik turėjo prisitaikyti prie naujųjų eurų banknotų ir monetų, kurių nominalioji struktūra paprastai skyrėsi nuo senosios valiutos, bet ir prisitaikyti prie naujos kainų ir verčių skalės.

Prie šio komunikato pridedamas Komisijos tarnybų darbo dokumentas, kuriame pateikta išsamesnės informacijos apie pagrindinius šiame komunikate iškeltus klausimus.

2. INFORMACIJOS VAIDMUO TEBėRA ESMINIS

Remiantis Komisijos tyrimų duomenimis[2], tam tikruose regionuose vis dar trūksta konkrečios informacijos apie eurą. Kitur tebeesama tam tikro klaidingo supratimo. Tai rodo, kad reikia atnaujinti pastangas informuojant apie eurą ES plačiąją visuomenę.

Supratimo apie tam tikrus euro privalumus trūkumas

Dauguma euro zonos piliečių nežino apie konkrečius euro privalumus. Pavyzdžiui, tik maždaug ketvirtadalis ar mažiau euro zonos piliečių (23 %) žino, kad nėra papildomų išlaidų ar mokesčių išimant pinigus banko kortele kitoje euro zonos šalyje arba atsiskaitant banko kortele (27 %), arba euro zonoje vykdant banko pervedimą (16 %).

Informacijos poreikis dar didesnis naujosiose valstybėse narėse, kurios ateityje įstos į euro zoną, ir kuriose dauguma žmonių mano, kad jiems suteikta per mažai informacijos. Tuo pat metu nuomonės tyrimo rezultatai dėsningai rodo, kad prastai informuoti piliečiai labiausia linkę priešintis ir baimintis euro įvedimo ateityje.

Išliekantis klaidingas suvokimas

Kituose regionuose išlieka tam tikras klaidingas suvokimas. Pavyzdžiui, didžioji dauguma (93 %) euro zonos respondentų mano, kad euro turėjo įtakos kainų padidėjimui. Šis klaidingas įsitikinimas paplito būsimosiose euro zonos narėse, nes vidutiniškai 45 % dešimties vėliausiai įstojusių valstybių narių respondentų mano, kad jų šalyse įvedus eurą infliacija padidės. Tačiau šią mintį paneigia ECB turimi duomenys, pagal kuriuos metinė infliacija nuo euro įvedimo 1999 m. euro zonoje buvo mažesnė nei 2,4 %.

Kainų nurodymas dviem valiutomis gali duoti priešingus rezultatus

Tie patys tyrimo duomenys rodo, kad nors ir gana lėtai, bet vis labiau pereinama prie skaičiavimo eurais. Paprastai pirkdami kasdienes prekes didžioji euro zonos gyventojų dalis (57 %) skaičiuoja eurais, o vienas gyventojas iš penkių tebeskaičiuoja ankstesne nacionaline valiuta. Pirkdami didelės vertės išskirtinius pirkinius, pavyzdžiui, automobilį ar būstą, ankstesne nacionalinė valiuta skaičiuoja daugiau žmonių (vidutiniškai 40 %), palyginti su vos 29 %, skaičiuojančių eurais.

Praėjus penkeriems psichologinio prisitaikymo metams Komisija tegali pakartoti ankstesnę rekomendaciją[3], kuria remiantis reikėtų kuo greičiau atsisakyti euro zonoje išlikusios praktikos (išskyrus Slovėniją) kainas nurodyti dviem valiutomis. Kainų nurodymas dviem valiutomis padeda vartotojams ankstyvaisiais perėjimo prie euro etapais, bet tam tikru etapu duoda priešingus rezultatus, nes suteikia vartotojams galimybę toliau skaičiuoti nacionaline valiuta – dėl to psichologiškai uždelsiama pereiti prie naujos kainų ir verčių skalės.

3. EURų BANKNOTAI IR MONETOS – ATEITIES PERSPEKTYVOS

3.1. Bendroji sistema

Eurų banknotai ir monetos yra teisėta mokėjimo priemonė visose euro zonos šalyse. Už eurų banknotų gamybą ir išleidimą yra išimtinai atsakingas ECB. EB sutartimi numatyta skirtinga su eurų monetomis susijusi sistema, nes už eurų monetų gamybą ir išleidimą yra atsakingas ne ECB, o valstybės narės, todėl lengva paaiškinti, kodėl eurų monetos yra su nacionaliniais požymiais. Eurų banknotus ir monetas į apyvartą išleidžia euro zonos nacionaliniai centriniai bankai.

Sprendimas gaminti eurų monetas ir jų gamyba vykdoma nacionaliniu lygiu ir paprastai už tai atsakinga kiekvienos šalies nacionalinė pinigų kalykla, išskyrus pinigų kalyklos neturinčias šalis, kurios užsisako monetas iš kitų gamintojų.

Eurų banknotų ir monetų sistemos taip pat skiriasi vertinant pinigų politikos pajamas, gaunamas iš grynųjų eurų išleidimo (žr. 3.5 punktą), kurios surenkamos Eurosistemoje (iš banknotų) bei valstybėse narėse (iš monetų).

3.2. Būsimieji banknotai ir monetos – Tolesni pakeitimai ir galimas patobulinimas

Eurų banknotai ir monetos – tai nuolatinio tobulinimo pastangų rezultatas, pirmiausia siekiant kokybės, patikimumo ir patogumo naudoti. Suklastotų eurų banknotų ir monetų yra aptikta labai mažai, palyginti su apyvartoje esančiu skaičiumi, ir neabejotinai mažiau negu suklastotų JAV dolerių banknotų.

Eurų banknotai

Netrukus po grynųjų eurų išleidimo į apyvartą ECB pradėjo rengti kitas eurų banknotų serijas, pirmiausia siekdama nuolat užtikrinti šiuolaikinius apsaugos požymius, kad banknotai būtų visuomet gerai apsaugoti nuo klastojimo. Numatoma, kad pirmasis naujosios serijos banknotų nominalas bus išleistas šio dešimtmečio pabaigoje, o vėliau tam tikrais intervalais bus leidžiami kiti nominalai.

Eurų monetų nacionalinės pusės

Siekdama užtikrinti eurų monetų kaldinimo sistemos darnumą, 2003 m. Taryba nusprendė, kad nereikėtų keisti standartinių apyvartinių eurų monetų nacionalinių pusių (moratoriumas) iki 2008 m. pabaigos[4]. Tačiau valstybėms narėms buvo suteikta galimybė leisti progines 2 eurų nominalo monetas ypatingiems įvykiams paminėti su sąlyga, kad būtų laikomasi tam tikrų kiekio ir išleidimo dažnumo apribojimų. Tokios proginės monetos yra įprastinės apyvartinės monetos, tik skiriasi tuo, kad jų nacionalinė pusė yra skirtinga, t. y. ja pažymimas ypatingas įvykis. Valstybės narės taip pat gali leisti kolekcines monetas, pvz., tauriųjų metalų forma, bet tokios monetos yra teisėta atsiskaitymo priemonė tik ją išleidusioje šalyje ir nėra skirtos išleidimui į apyvartą.

Būsimas Tarybos sprendimas dėl apyvartinių eurų monetų nacionalinių pusių, kuris turėtų būti priimtas iki moratoriumo galiojimo pabaigos (2008 m. pabaigos), yra labai svarbus sprendimas, kurį reikėtų parengti labai rūpestingai. 2007 m. Komisija pradės euro zonos gyventojams skirtą tyrimą, kad šiuo klausimu susipažintų su žmonių nuomonėmis ir pageidavimais.

Eurų monetų bendrosios pusės

Buvo pakeistos 5 didžiausių nominalų monetos, ant kurių bendrųjų pusių buvo pavaizduoti Europos žemėlapiai, vaizduojantys 15 senųjų ES valstybių narių. Slovėnija bus pirmoji šalis, 2007 m. sausio 1 d. įvesianti monetas, turinčias naują bendrąją pusę. Dvylika pirmosios bangos euro zonos šalių šiuo metu rengiasi pereiti prie naujųjų monetų gamybos. Daugelis jų pereis prie naujų bendrųjų pusių dizaino dar 2007 m., o likusios prisijungs ne vėliau kaip 2008 m.

3.3. Banknotų ir monetų gamyba ir saugojimas – Padidintas veiksmingumas

Eurų banknotų gamyba organizuojama decentralizuotai sudarant kaupimo fondą, kad būtų padidintas veiksmingumas pasitelkus masto ekonomiją. Tai reiškia, kad ECB paskirsto euro zonos nacionaliniams centriniams bankams kasmet pagamintinų banknotų kiekį, kurį turi pagaminti ribotas spaustuvių skaičius, o kiekvienas nacionalinis centrinis bankas yra atsakingas tik už vieno ar kelių nominalų parūpinimą. Nenutrūkstamas apsirūpinimas eurų banknotais užtikrinamas logistinėmis atsargomis ir eurų banknotų bendromis strateginėmis atsargomis (Eurosistemos strateginėmis atsargomis). Atsargos, inter alia, naudojamos pradinio eurų banknotų kiekio, būtino valstybei narei įvedant eurus ir prisijungiant prie euro zonos (Slovėnijos atvejis 2007 m. sausio 1 d.), parūpinimui. Be to, ECB priėmė banknotų įsigijimui skirtas Eurosistemos bendros konkurso tvarkos nustatymo gaires, įsigaliosiančias ne vėliau kaip 2012 m.

Eurų monetų gamyba yra nacionalinės kompetencijos klausimas. Kadangi sprendimai priimami decentralizuotai, netenkama tam tikrų eurų kaupimo privalumų ir veiksmingumo, pirmiausia koordinuojant gamybą ir (arba) saugojimą. Pavyzdžiui, dabartine sistema neužkertamas kelias kai kurioms šalims priimti sprendimą pagaminti papildomą monetų kiekį, o kitoms šalims – turėti to paties nominalo atsargų perviršį. Todėl reikėtų išnagrinėti, kaip pagerinti padėtį, pirmiausia susijusią su trimis mažiausiais nominalais (1, 2 ir 5 centų), kurie bendrai sudaro vidutiniškai apie 80 % naujų monetų produkcijos. Iš tų monetų gaunamos pinigų politikos pajamos yra mažos, o gamybos sąnaudos ir susijusios išlaidos (gabenimas, pakavimas ir kt.), palyginti su jų nominaliąja verte, yra didelės. Kadangi dėl egzistuojančių skirtingų nacionalinių pusių atsiranda tam tikrų kliūčių keičiant ar perkeliant monetų atsargas į kitas šalis ir taip pat įmanoma, kad trukdoma masinės gamybos našumo pagerinimui, kai kurios valstybės narės turėtų pasirengti apsvarstyti galimybę naudoti mažo nominalo monetas, turinčias „standartinę“ nacionalinę pusę, kuriomis būtų iš dalies patenkintas trijų mažiausio nominalo monetų poreikis. Taip pat reikėtų išnagrinėti kitas bendros veiklos kūrimo ir (arba) pasinaudojimo ja galimybes, susijusias su monetų gamyba ir saugojimu, pirmiausia bendradarbiaujant su ECB, kad būtų pasinaudota šioje srityje jo turima patirtimi.

3.4. Su eurų monetų kaldinimo sistema susijusios bendrosios išlaidos

Kai kurie eurų monetų kaldinimo sistemos aspektai įpareigoja visas euro zonos valstybes nares veikti bendrai ir koordinuotai, pirmiausia mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje, keičiantis informacija ir kt. Dėl grynai praktinių priežasčių atrodo, kad tokią bendrą veiklą būtų patogiau ir veiksmingiau finansuoti iš bendro biudžeto (kaip ir ECB finansuojamos panašios veiklos, susijusios su eurų banknotais, atveju), užuot turėjus surinkti skirtingus nacionalinius įnašus prieš bendrų priemonių įgyvendinimą ar net jų numatymą. Todėl reikėtų išnagrinėti galimybę sukurti specialią ES biudžeto eilutę, skirtą eurų monetų kaldinimo projektams ir visuotinės svarbos veiklai.

3.5. Pinigų politikos pajamos iš eurų banknotų ir monetų

Apyvartoje esantys grynieji pinigai yra išleidžiančiosios institucijos pajamų šaltinis (jos paprastai vadinamos pinigų politikos pajamomis, t. y. skirtumas tarp išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų). Šios iš euro banknotų gautos pajamos sukaupiamos ir vėliau paskirstomos euro zonos nacionaliniams centriniams bankams pagal specialią formulę, pagrįstą kiekvienos šalies BVP ir gyventojų skaičiumi. Padėtis skiriasi, kai kalbama apie eurų monetas, nes šios pajamos (kurios apytikriai atitinka monetos nominaliąją vertę atėmus gamybos ir išleidimo į apyvartą išlaidas) atitenka monetas išleidžiančiai šaliai. Ši sistema taip pat galėtų būti laikoma tinkama su sąlyga, kad tarp valstybių narių nebūtų didelių grynųjų eurų monetų migracijos srautų (pvz., sistemingų įplaukų į tam tikras šalis ar išvežimo iš jų). Tokiu atveju reikės numatyti galimybę dabartinę sistemą pakoreguoti (konkrečiomis ar bendro pobūdžio nuostatomis).

3.6. Euro apsaugos nuo klastojimo sistema

Įvedus eurų banknotus ir monetas, esančius dvylikos valstybių narių ir kai kurių trečiųjų šalių apyvartoje, prireikė nacionalinies galimybes viršijančių suderintų pastangų, kad valiuta būtų apsaugota nuo klastojimo.

Nors valstybės narės yra pirmiausia atsakingos už eurų apsaugos užtikrinimą, siekiant paremti prieš klastojimą nukreiptas pastangas buvo pasitelktas tarptautinis bendradarbiavimas. Atsakomybe dalijasi Europos Komisija (Europos kovos su sukčiavimu tarnyba, OLAF), ECB, Europolas, Eurojustas ir Interpolas.

Siekiant padidinti bendrą apsaugos lygį ir šioje srityje suderinti nacionalinės teisės aktus, Europos lygmeniu buvo priimtas veiksmingas teisinis pagrindas. Tam, kad nustatytų, ištirtų ir išimtų iš apyvartos padirbtus eurų banknotus ir monetas, nacionaliniai padirbtų banknotų ir monetų tyrimo centrai glaudžiai bendradarbiauja su ECB Padirbtų pinigų analizės centru bei Komisijos OLAF tarnybos Europos technikos ir mokslo centru, tuo pačiu buvo imtasi priemonių užbaigti ir tinkamai suvienodinti baudžiamąsias sankcijas.

[1] Remiantis Europos centrinio banko duomenimis. Naujausi skaičiai rodo 2006 m. spalio mėn. rezultatus.

[2] Žr. Flash Eurobarometer 193, „Euro zona, 5 metai nuo bendros Europos valiutos įvedimo“ (tyrimas atliktas 2006 m. rugsėjo mėn.) ir Flash Eurobarometer 191, „Euro įvedimas naujosiose valstybėse narėse“ (tyrimas atliktas 2006 m. rugsėjo mėn.).

[3] COM(2002) 747 galutinis, 2002 12 19. „Vieneri metai po eurų banknotų ir monetų įvedimo“.

[4] Išskyrus atvejus, kai keičiasi monetoje pavaizduotas valstybės vadovas.