Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui - Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas - Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas {SEK(2006) 1719} {SEK(2006) 1720} {SEK(2007) 12} /* KOM/2006/0848 galutinis */

Briuselis, 10.1.2007

KOM(2006) 848 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas

Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas

{SEK(2006) 1719}

{SEK(2006) 1720}

{SEK(2007) 12}

TURINYS

1. Įvadas (...)3

2. Dabartinis atsinaujinančių išteklių energijos dalis (...)4

2.1. Elektra (...)6

2.2. Biokuras (...)7

2.3. Šildymas ir aušinimas (...)8

2.4. Bendra pažanga siekiant atsinaujinančių išteklių energijos planinių rodiklių (...)8

3. Tolesnė veikla (...)9

3.1. Principai (...)9

3.2. Bendras ES planinis rodiklis (...)10

3.3. Planinis rodiklis biokuro sektoriuje (...)10

3.4. Nacionaliniai planiniai rodikliai ir veiksmų planai; politikos įgyvendinimas (...)11

3.5. Skatinimo politika ir pagalbinės priemonės (...)12

4. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos planinio rodiklio pasiekimo poveikio įvertinimas (...)14

4.1. Įtaka išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui ir kitas poveikis aplinkai (...)14

4.2. Energijos tiekimo saugumas (...)15

4.3. Kaina ir konkurencingumas (...)15

5. Išvada (...)19

PRIEDAS (...)21

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas

Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas

1. Įvadas

ES ir pasaulis yra kryžkelėje sprendžiant ateities energetikos problemas. Dėl klimato kaitos, didėjančios priklausomybės nuo naftos ir kito iškastinio kuro bei importo ir didėjančių energijos kainų mūsų visuomenė ir ekonomika yra pažeidžiama. Šie iššūkiai reikalauja išsamaus ir ambicingo atsako.

Sudėtingoje energetikos politikos visumoje atsinaujinančių energijos išteklių sektorius yra vienas iš sektorių, kuris išsiskiria galimybe sumažinti išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir taršą, panaudoti vietinius ir decentralizuotus energijos šaltinius ir skatinti pasaulinio lygio modernių technologijų pramonę.

ES turi įtikinamų priežasčių parengti veikti leidžiančią atsinaujinančių išteklių skatinimo sistemą. Tie ištekliai yra daugiausiai vietiniai, jiems nebūtina kliautis neaiškiomis kuro pasiūlos ateities prognozėmis, o dėl jų iš esmės decentralizuoto pobūdžio mūsų visuomenė yra mažiau pažeidžiama. Todėl nekyla abejonių, kad atsinaujinančių išteklių energija yra pagrindinis tvarios ateities elementas.

2006 m. kovą Europos Vadovų Taryba [1] paragino ES tapti atsinaujinančių energijos išteklių srityje lydere ir paprašė Komisijos pateikti analizę apie tai, kaip ateityje skatinti atsinaujinančių išteklių energijos plėtojimą atžvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, pvz., iki 2015 m. padidinti jos dalį iki 15 %. Europos Parlamentas triuškinama balsų dauguma paragino nustatyti tikslą, kad atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarytų 25 % viso 2020 m. suvartosimo energijos kiekio [2].

Šiame plane, kuris yra strateginės Europos energetikos apžvalgos dalis, pateikiama ilgalaikė ES atsinaujinančių energijos išteklių viziją. Jame siūloma, kad ES nustatytų privalomąjį (teisiškai saistantį) 20 % atsinaujinančių išteklių energijos dalies viso 2020 m. suvartosimo energijos kiekio planinį rodiklį ir aiškinama, kodėl tai būtina bei pateikiamos kryptys, kad atsinaujinantys ištekliai būtų įtraukti į ES energetikos politiką ir rinkas. Jame taip pat siūloma nauja teisinė sistema, skirta skatinti ir naudoti atsinaujinančių išteklių energiją Europos Sąjungoje. Tokiu būdu verslo bendruomenei bus sudarytos ilgalaikio stabilumo sąlygos, kurios jai būtinos racionaliems investavimo sprendimams atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje priimti, kad ateityje Europos Sąjunga apsirūpintų švaresne, saugesne ir konkurencingesne energija.

Nustatytus tikslus galima pasiekti tik žymiai padidinus atsinaujinančių išteklių energijos dalį visų valstybių narių elektros bei transporto ir šildymo bei aušinimo sektoriuose. Iššūkis iš tiesų didelis, tačiau, dedant ryžtingas ir suvienytas pastangas visose vyriausybių vykdomos veiklos kryptyse ir energetikos pramonės subjektams visapusiškai dalyvaujant vykdant įsipareigojimus, pasiūlytą planinį rodiklį galima pasiekti.

Pasiekus planinį rodiklį būtų žymiai sumažintas išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis, iki 2020 m. iškastinio kuro suvartojimo kiekis per metus sumažėtų daugiau kaip 250 Mtne, iš kurio maždaug 200 Mtne reikėtų importuoti, ir paspartėtų naujų technologijų bei Europos pramonės įmonių plėtra. Ši nauda papildomai kainuotų nuo 10 iki 18 mlrd. EUR per metus [3], atsižvelgiant į energijos kainas. Remiantis palankia reguliavimo sistema anksčiau buvo daug investuota į įprastus energijos išteklius, ypač anglį ir branduolinę energiją. Dabar atėjo laikas imtis atsinaujinančių energijos išteklių.

Vykdant ambicingą Europos energetikos politiką, įskaitant energingesnį ir ambicingesnį atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimą, prireiks politikos pokyčių. Tai reiškia, kad reikės imtis veiksmų visais politikos ir sprendimų priėmimo lygiais. Šiame plane pateikiamas tokių veiksmų pagrindas.

2. Dabartinis atsinaujinančių išteklių energijos dalis

1997 m. Europos Sąjunga pradėjo siekti tikslo, kad iki 2010 m. atsinaujinančių išteklių energija sudarytų 12 % viso suvartojamo kiekio [4], t. y. palyginti su 1997 m. atsinaujinančių išteklių energijos būtų pagaminta dvigubai daugiau. Nuo tada atsinaujinančių išteklių energijos dalis absoliučiosios energijos verte padidėjo 55 % [5].

Nepaisant šios pažangos, dabartinės prognozės rodo, kad 12 % planinis rodiklis nebus pasiektas. Atrodo, kad nesugebės pasiekti, kad iki 2010 m. atsinaujinančių išteklių energijos dalis viršytų 10 %. Dabartinė atsinaujinančių išteklių energijos dalis kiekvienoje valstybėje narėje pateikta priede.

Yra keletas tokios padėties priežasčių. Nors daugumos atsinaujinančių išteklių energijos gamybos sąnaudos mažėja (kartais pakankamai įspūdingai), šiuo energijos rinkos plėtojimo etapu tokie ištekliai artimiausiu metu nebus mažiausių išlaidų variantas [6]. Visų pirma tai, kad į rinkos kainas sistemiškai neįtraukiamos išorinės išlaidos suteikia nepateisinamą privalumą iškastiniam kurui lyginant su atsinaujinančiais energijos ištekliais.

Yra kitų svarbių priežasčių, dėl kurių ES neįgyvendins tikslų, susijusių su atsinaujinančių išteklių energija. Dėl daugumos atsinaujinančių išteklių energijos taikmenų sudėtingumo, naujoviškumo ir decentralizuotumo iškyla daugybė administracinių problemų. Tai yra sudėtingos planavimo, statybos ir eksploatavimo leidimų suteikimo procedūros, atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje naudojamų technologijų standartų bei sertifikavimo skirtumai ir nesuderinami bandymo režimai. Taip pat yra daug neskaidrių ir diskriminuojančių prisijungimo prie tinklo taisyklių ir informacijos trūkumo visais lygiais, įskaitant informaciją tiekėjams, vartotojams ir įrengėjams. Dėl visų šių veiksnių augimas atsinaujinančių šaltinių energetikos sektoriuje yra nepakankamas.

Iš tiesų, iki šiol užregistruotas augimo tempas yra labai skirtingos ir netolygios pažangos ES valstybėse narėse rezultatas, nes jose buvo taikyta labai nevienoda politika siekiant ES planinio rodiklio. Nors kai kuriose valstybėse narėse imtasi ambicingos politikos, suteikiančios investuotojams užtikrintumą, keičiant politikos prioritetams nacionalinėje politikoje yra spragų. Tai, kad nėra ES nėra teisiškai privalomų atsinaujinančių išteklių energijos gamybos planinių rodiklių, palyginti silpna atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo transporto sektoriuje ES reguliavimo sistema ir visiškai nėra teisinės sistemos šildymo ir aušinimo sektoriuje reiškia, kad pažanga daugiausia pasiekta keleto ryžtingų valstybių narių pastangomis. Tik elektros sektoriuje bus pasiekta žymios pažangos remiantis 2001 m. priimta direktyva dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių [7], ir beveik pasiekti nustatyti planiniai rodikliai. ES lygiu nustatytų skirtingų elektros, biokuro ir šildymo bei aušinimo sektorių režimų skirtumus atspindi trijų sektorių plėtra: akivaizdus didelis augimas elektros energijos sektoriuje, neseniai prasidėjęs ryškus augimas biokuro sektoriuje ir nedidelis šildymo bei aušinimo sektoriaus augimo tempas (žr. 1 pav.).

(...PICT...)

1 paveikslas: Atsinaujinančių išteklių energijos dalis (elektra, transportas ir šiluma) 1990–2004 m. (Mtne)

Toliau reikėtų pažymėti, kad energijos vartojimo efektyvumas nebuvo toks didelis nei tikėtasi, o bendras energijos suvartojimas buvo didesnis, nei tikėtasi. Reikia žymiai didesnės atsinaujinančių išteklių energijos dalies, kad būtų pasiektas 12 % planinis rodiklis, kuris reiškia viso suvartotojo energijos kiekio procentinę dalį (o ne viso pagaminto energijos kiekio dalį). Be to, tai, kad 12 % planinis rodiklis yra išreikštas kaip pagrindinės energijos procentinė dalis, sumenkina vėjo energijos dalį [8], t. y. dalį to sektoriaus, kurio augimas per nagrinėjamą laikotarpį kol kas buvo didžiausias.

Toliau pateikiami išsamesni duomenys apie padėtį įvairiuose sektoriuose.

2.1. Elektra

Pagal Direktyvą 2001/77/EB visos valstybės narės nustatė iš atsinaujinančių energijos išteklių suvartojamos elektros dalies nacionalinius planinius rodiklius. Jei visos valstybės narės pasieks savo nacionalinius planinius rodiklius, iki 2010 m. 21 % visos ES suvartojamos elektros energijos bus pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių.

Esant dabartinei politikai ir dedant dabartines pastangas galima tikėtis, kad iki 2010 m. bus pasiekta 19 % dalis. Nors tai tik iš dalies galima laikyti sėkme, Europos Sąjunga iki 2010 m. vis tiek nedaug atsiliks nuo savo atsinaujinančių išteklių elektros planinio rodiklio. Nuo paskutinės, prieš dvejus metus paskelbtos Komisijos ataskaitos [9], iš atsinaujinančių išteklių (išskyrus vandens išteklius) buvo gauta 50 % daugiau elektros energijos.

(...PICT...)

2 paveikslas: Elektros iš atsinaujinančių išteklių gamyba ES-25, be hidroelektrinių (1990–2005 m.)

Devynios valstybės narės [10] dabar visiškai laikosi savo planinio rodiklio pasiekimo grafiko, o kai kurios iš jų jį pasieks anksčiau. Didžiausia pažanga buvo padaryta vėjo energetikos sektoriuje ir 2010 m. 40 GW planinis rodiklis [11] buvo pasiektas penkeriais metais anksčiau. Elektros gamyba iš biomasės nuo 7 % metinio augimo tempo ankstesniais metais paspartėjo iki 13 % 2003 m. ir 23 % – 2005 m. Iš biomasės buvo pagaminta 70 TWh energijos, taigi CO2 kiekis sumažėjo 35 Mt ir iškastinio kuro buvo suvartota 14,5 Mtne mažiau.

Nepaisant padarytos pažangos, dar per anksti džiaugtis. Dauguma valstybių narių dar smarkiai atsilieka siekdamos nustatytų planinių rodiklių [12]. Reikia daugiau pastangų.

2.2. Biokuras

Transporto sektoriuje biokuras yra vienintelis plačiai prieinamas benzino ir dyzelino pakaitalas. Atsižvelgdama į nesaugią naftos tiekimo patikimumo (taigi, ir transporto sektoriaus) padėtį, 2003 m. ES priėmė biokuro Direktyvą (2003/30/EB), kurios tikslas – Europos Sąjungoje didinti biokuro gamybą ir vartojimą. Nuo to laiko Komisija parengė išsamią biokuro sektoriaus plėtojimo strategiją [13].

Biokuro direktyvoje buvo nustatytos šios pamatinės vertės: 2005 m. biokuro dalis turi sudaryti 2 %, o 2010 m. – 5,75 %. Šias vertes reikėtų palyginti su jo 2003 m. dalimi – 0,5 %. Valstybių narių nustatyti 2005 m. orientaciniai planiniai rodikliai buvo mažiau ambicingi – bendra visos ES dalis sudarė 1,4 %. Pasiekta dalis buvo dar mažesnė – 1 %. Pažanga buvo netolygi, o 1 % viršijo tik trys valstybės narės [14]. Vienoje valstybėje narėje – Vokietijoje – buvo suvartoti du trečdaliai viso ES kiekio.

Be kainos veiksnio yra trys pagrindinės lėtos pažangos priežastys. Pirma, daugelyje valstybių narių nebuvo įdiegta tinkamų paramos sistemų. Antra, kuro tiekėjai nenoriai vartojo etanolį (kuris sudarė tik 20 % viso suvartojamo biokuro), nes jie jau turi benzino perteklių, o bioetanolio maišymas su benzinu jį tik prastina. Trečia, ES reguliavimo sistema biokuro sektoriuje yra nepakankamai išvystyta ir visų pirma nėra nuostatų, pagal kurias valstybės narės būtų įpareigotos praktiškai įgyvendinti savo tikslus.

2007 m. valstybės narės turi nustatyti 2010 m. nacionalinius orientacinius planinius rodiklius. Kelios valstybės narės tai jau atliko. Dauguma jų laikėsi direktyvoje nurodytos pamatinės vertės (5,75 % dalis). Nepaisant to, atsižvelgiant į valstybių narių paskelbtų 2005 m. planinių rodiklių skirtumus ir daugumos jų pasiektus menkus rodiklius bei vykdant dabartinę politiką, 2010 m. planinis rodiklis vargu ar bus pasiektas.

Kiek tai susiję su prekyba, ES išlaiko reikšmingą apsaugą nuo kai kurių biokuro rūšių, visų pirma etanolio, importo, taikydama maždaug 45 % ad valorem muito tarifų apsaugą. Kito biokuro – biodyzelino ir augalinio aliejaus – importo muitas yra daug mažesnis (nuo 0 iki 5 %) [15]. Jeigu paaiškėtų, kad ES nepakankamai apsirūpina biokuru, ES turėtų būti pasirengusi išnagrinėti, ar didesnio biokuro kiekio importas būtų išeitis, padėsianti rinkos plėtojimui.

Bet kuriuo atveju, pagrindinis ES prekybos politikos uždavinys yra rasti būdų skatinti tarptautinį biokuro eksportą ir taip prisidėti prie išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimo ir išvengti tropinių miškų naikinimo. Šiuo atžvilgiu, siekiant papildyti 3.5 skirsnyje aprašytą nuolaidų ir paramos sistemą, su partneriais eksportuotojais ar gamintojais reikėtų parengti sertifikavimo schemas. Tačiau šį klausimą reikėtų toliau nagrinėti ir tęsti diskusijas.

2.3. Šildymas ir aušinimas

Šildymo ir aušinimo sektoriuje suvartojama maždaug 50 % viso ES galutinio suvartoto energijos kiekio; sektorius turi didelį rentabilų atsinaujinančių išteklių energijos, visų pirma biomasės, saulės ir geoterminės energijos, panaudojimo potencialą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsinaujinančių išteklių energija šiandien sudaro mažiau kaip 10 % šildymo ir aušinimo tikslais suvartojamos energijos, šis potencialas dar tikrai neišnaudotas.

Bendrija kol kas nepriėmė jokių teisės aktų, kuriais būtų skatinama šildymui ir aušinimui naudoti atsinaujinančius išteklius. Nepaisant to, 1997 m. visų atsinaujinančių išteklių energijos atžvilgiu nustačius bendrą 12 % planinį rodiklį, buvo iškeltas tikslas – šildymo ir aušinimo sektoriuje nuo 40 Mtne 1997 m. pasiekti 80 Mtne 2010 m. [16]. Nors direktyvoje dėl termofikacijos skatinimo (termofikacijos direktyva [17]) ir pastatų energinio naudingumo direktyvoje [18] remiamas veiksmingas šildymas, atsinaujinančių išteklių energijos vartojimas šildymui auga lėtai. Biomasė yra pagrindinis šildymui naudojamas atsinaujinantis išteklius, o didžiąją dalį sudaro namų šildymas mediena. Mažai auga veiksmingų mediena kūrenamų krosnių ir katilų arba termofikacijos naudojant biomasę (pramoniniams tikslams) naudojimas. Keletas Europos šalių iš dalies sėkmingai paskatino šildymui naudoti kitų rūšių atsinaujinančius išteklius. Švedija, Vengrija, Prancūzija ir Vokietija panaudoja daugiausia geoterminės šilumos Europoje; Vengrija ir Italija pirmauja mažos galios geoterminių taikmenų srityje. Švedijoje yra daugiausia šilumos siurblių. Saulės šiluminė energija pradėta plačiau vartoti Vokietijoje, Graikijoje, Austrijoje ir Kipre. Taigi, politika ir praktika visoje ES labai skiriasi. Nėra koordinuoto požiūrio, jokios susietos technologijų rinkos Europoje ir paramos mechanizmų nuoseklumo.

Dėl šildymo ir aušinimo sektoriaus inertiškumo, netgi esant tam tikroms konkurencingoms technologijoms, tinkamos politikos stokos, įskaitant planinius rodiklius, ir nesugebėjimo pašalinti administracines kliūtis, suteikti vartotojams informaciją apie turimas technologijas bei nepakankamų paskirstymo kanalų, šiame sektoriuje pažanga yra labai menka. Dėl šių priežasčių šildymo sektoriaus dalis, kuri turėtų leisti pasiekti bendrą atsinaujinančių išteklių energijos 12 % planinį rodiklį 2010 m., yra nepakankama.

2.4. Bendra pažanga siekiant atsinaujinančių išteklių energijos planinių rodiklių

Planinio rodiklio, kad iki 2010 m. suvartojama atsinaujinančių išteklių energija sudarytų 12 % viso ES suvartojamo energijos kiekio, greičiausiai nepavyks pasiekti. Esant dabartinėms tendencijoms, iki 2010 m. Europa neviršys ir 10 %. Tai galima laikyti tik politikos nesėkme ir nesugebėjimo ar nenoro politines deklaracijas pagrįsti politinėmis ir ekonominėmis paskatomis rezultatu. Be to, pažanga pasiekta daugiausia palyginti mažo skaičiaus valstybių narių pastangomis. Tai nėra teisinga ir tai gali iškraipyti vidaus rinkos veikimą.

Europos Sąjunga didžiausią pažangą padarė elektros energijos sektoriuje. Esant dabartinei politikai ir taikant esamas priemones Europos Sąjunga 2010 m. greičiausiai pasieks 19 % rodiklį. Tačiau pažanga visoje ES nevienoda, o geriausiai sekasi stabilią reguliavimo sistemą turinčioms valstybėms narėms.

Transporto biokuro srityje esama šiokios tokios pažangos, ypač priėmus direktyvą, tačiau jos aiškiai nepakanka nustatytiems planiniams rodikliams pasiekti. Atsinaujinančių išteklių energijos vartojimo šildymui ir aušinimui srityje pažangos beveik nematyti nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio.

3. Tolesnė veikla

Kad atsinaujinantys energijos ištekliai taptų kertiniu akmeniu siekiant dvigubo tikslo – padidinti tiekimo saugumą ir sumažinti išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį – akivaizdu, kad būtina keisti būdą, kuriuo ES skatina naudoti atsinaujinančius išteklius. Būtina stiprinti ir plėsti esamą atsinaujinančių išteklių energetikos ES reguliavimo sistemą. Ypač svarbu užtikrinti, kad visos valstybės narės imtųsi reikiamų priemonių didinti atsinaujinančių išteklių energijos dalį savo energetikos sistemose. Pramonės įmonės, valstybės narės, Europos Taryba ir Europos Parlamentas – visi raginami imtis didesnio vaidmens skatinant naudoti atsinaujinančius energijos išteklius, kaip nurodyta įžangoje. Šiame skirsnyje nagrinėjama, kaip šį tikslą galima pasiekti.

3.1. Principai

Remiantis įgyta patirtimi, reikia nustatyti keletą pagrindinių naujosios atsinaujinančių energijos išteklių politikos sistemos principų. Kad atsinaujinančių išteklių energijos dalis visos energijos rūšių ES suvartojamame kiekyje žymiai padidėtų, Komisija laikosi nuomonės, kad, kiek tai susiję su tokia sistema:

– ji būtų grindžiama privalomais ilgalaikiais planiniais rodikliais ir politikos sistemos stabilumu

– joje būtų taikomas didesnis lankstumas nustatant planinius rodiklius įvairiuose sektoriuose

– būtų visapusiška ir pvz., apimtų šildymo ir aušinimo sektorius

– joje būtų numatytos priemonės nereikalingoms kliūtims pašalinti, kad būtų plėtojamas atsinaujinančių išteklių sektorius

– joje būtų atsižvelgiama į aplinkos apsaugos ir socialinius aspektus

– užtikrinamas politikos veiksmingumas ekonominiu požiūriu

– būtų suderinta su vidaus energijos rinka.

3.2. Bendras ES planinis rodiklis

Atsinaujinančių energijos išteklių politika yra svarbiausia bendros ES politikos, kuria siekiama sumažinti išskiriamo CO2 kiekį, dalis. Nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio ES ėmėsi įvairių priemonių, skirtų atsinaujinančių išteklių energetikai propaguoti – pvz., pateikdama technologijų programas ar specialias iniciatyvas politikos srityje. Buvo priimtos praktinės priemonės nustatant planinius rodiklius arba politiniu lygiu, pvz., nustatytas 1997 m. atsinaujinančių išteklių 12 % planinis rodiklis, arba taikant sektoriui skirtus teisės aktus, pvz., biokuro ir iš atsinaujinančių išteklių pagamintos elektros direktyvas, kuriose taip pat nurodytas priemonių rinkinys, skirtas lengviau pasiekti nustatytus rodiklius.

Daugelyje ekonomikos sektorių planinių rodiklių metodas taikomas tam, kad pramonės įmonėms būtų suteikta daugiau aiškumo ir stabilumo, kiek tai susiję su planavimu ir investicijomis. Planinių rodiklių nustatymas Europos lygiu šį stabilizuojantį poveikį dar padidina: ES politikos perspektyva paprastai būna ilgesnė ir išvengiama artimosios perspektyvos vidaus politikos pokyčių destabilizuojančiojo poveikio. Kad būtų veiksmingi, rodikliai turi būti aiškiai apibrėžti, sutelkti ir privalomi. Atsinaujinančių išteklių 12 % planinis rodiklis yra geras politinis tikslas, tačiau pasirodė nepakankamas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus plėtrai.

Komisija mano, kad bendras teisiškai privalomas ES planinis rodiklis, kad iki 2020 m. 20 % bendro viduje suvartojamo energijos kiekio sudarytų iš atsinaujinančių šaltinių gaunama energija, yra įgyvendinamas ir pageidautinas. Jis atitinka Europos Tarybos ir Europos Parlamento išreikštą siekį.

3.3. Planinis rodiklis biokuro sektoriuje

Biokuras kainuoja daugiau, nei kitų rūšių atsinaujinančių išteklių energija. Tačiau šiuo metu tai vienintelė tokios energijos rūšis, galinti padėti sprendžiant energetikos problemas transporto sektoriuje, įskaitant beveik visišką priklausomybę nuo naftos ir tai, kad šiame sektoriuje ypač sunku sumažinti išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Todėl į naująją sistemą Komisija siūlo įtraukti teisiškai įpareigojančius mažiausius planinius rodiklius biokuro sektoriuje. Aiškiai nustatyti būsimą šių rodiklių dydį reikia dabar, nes gamintojai jau greitai pradės gaminti transporto priemones, kurios bus eksploatuojamos 2020 m. ir naudotos tokį kurą.

2020 m. skirtas mažiausio biokuro suvartojimo planinis rodiklis, remiantis atsargiomis prielaidomis, atsižvelgiant į pastoviai gaminamos žaliavos prieinamumą, automobilių variklių ir biokuro gamybos technologijas, turėtų būti 10 % [19] viso transporto priemonių suvartojamo benzino ir dyzelino.

Kad šis planinis rodiklis būtų pasiektas sklandžiai, Komisija tuo pačiu metu ketina siūlyti atitinkamai pakeisti biokuro kokybės direktyvą (98/70/EB), įskaitant biokuro dalį reglamentuojančias priemones.

3.4. Nacionaliniai planiniai rodikliai ir veiksmų planai; politikos įgyvendinimas

Atsižvelgiant į tai, kad paramos priemonės atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje daugiausiai taikomos nacionaliniu lygiu, nustatant privalomus nacionalinius planinius rodiklius reikia atsižvelgti į bendrą ES planinį rodiklį. Planuojant kiekvienos valstybės narės indėlį, kurio reikia siekiant Sąjungos planinio rodiklio, atsižvelgiama į įvairias nacionalines aplinkybes. Valstybėms narėms reikėtų lankstumo skatinant labiausiai jų potencialą ir prioritetus atsinaujinančių išteklių energetikos sektorius. Tikslius planinių rodiklių įgyvendinimo metodus valstybės narės nurodo nacionaliniuose veiksmų planuose, kuriuos pateikia Komisijai. Šiuose veiksmų planuose turėtų būti pateikiami derami sektorių planiniai rodikliai ir priemonės, kurių reikia bendriems nustatytiems planiniams rodikliams įgyvendinti, ir duomenys apie reikšmingą pažangą siekiant bendrų 2010 m. atsinaujinančių išteklių energijos planinių rodiklių. Valstybės narės, praktikoje įgyvendindamos nacionalinius planinius rodiklius, turi nusistatyti elektros energijos, biokuro, šildymo bei aušinimo sektoriams taikytinus specifinius tikslus, kuriuos patikrintų Komisija, siekdama užtikrinti, kad bendras planinis rodiklis bus įgyvendintas.

2007 m. bus pateikti pasiūlymai dėl teisės aktų, nustatančių bendrą privalomą planinį rodiklį, privalomą mažiausią planinį rodiklį biokuro sektoriuje ir nuostatos, būtinos palengvinti atsinaujinančių išteklių energijos vartojimą minėtuose trijuose sektoriuose, įskaitant būtinus priežiūros mechanizmus. Tai turėtų užtikrinti, kad bendras ES planinis rodiklis bus pasiektas teisingomis ir nešališkomis priemonėmis ir sustiprinti esamą politinę ir teisinę sistemą.

Kaip tai pasieksime?

Atsinaujinančių išteklių suvartojamos energijos dalis auga, bet per lėtai. Atidžiai išnagrinėjusi įgyvendinamumą ir techninį bei ekonominį potencialą, įskaitant skirtingą padėtį įvairiuose atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių, Komisija priėjo prie išvados, kad bendras tikslas – pasiekti, kad atsinaujinančių išteklių energija sudarytų 20 % visos ES energijos rinkos – yra įmanomas ir būtinas. Šiam tikslui pasiekti prireiks didžiulio augimo visuose trijuose atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuose, tačiau tai yra įgyvendinama [20].

Elektros gamyba iš atsinaujinančių išteklių iki 2010 m. galėtų padidėti nuo dabartinio 15 % iki maždaug 34 % visos suvartojamos elektros. Iki 2020 m. iš vėjo energijos būtų galima gauti 12 % ES elektros. Labai tikėta, kad trečdalis šio kiekio bus pagaminta jūroje esančiose jėgainėse. Tai įmanoma, nes, pvz., šiuo metu Danijoje 20 % suvartojamos elektros yra pagaminama iš vėjo energijos. Ispanijoje ir Vokietijoje šie rodikliai yra atitinkamai 8 % ir 6 %. Biomasės sektorius gali smarkiai plėtotis, jėgainėse naudojant medieną, energetinius augalus ir bioatliekas. Likusios naujoviškos technologijos, pvz.,. fotovoltinės, saulės šilumos energijos, potvynių ir atoslūgio energijos, pradės sparčiau plėtotis, kai sumažės jų kainos. Tikimasi, kad, pvz., fotovoltinės energijos kainos iki 2020 m. sumažės 50 %. Elektros sektoriaus perspektyva pavaizduota priede.

Norint pasiekti bendrą 2020 m. planinį rodiklį, atsinaujinančių išteklių šildymo ir aušinimo sektoriuje dalis galėtų padidėti daugiau nei dvigubai, palyginti su dabartine 9 % dalimi. Didžiausią įtaką augimui galėtų turėti biomasės sektorius, o tai bus susiję su efektyvesnėmis buitinėmis sistemomis ir didelio efektyvumo biomase kūrenamomis termofikacinėmis jėgainėmis. Likusią dalį galėtų sudaryti geoterminiai ir saulės energijos įrenginiai. Pvz., Švedijoje yra įrengta daugiau kaip 185 000 šilumos siurblių – pusė viso Europoje įrengto kiekio. Jei likusi Sąjungos dalis pasiektų tokį lygį, iš geoterminės energijos Europa papildomai gautų 15 Mtne energijos. Taipogi, jei visoje ES šildymo saulės šiluma įrenginių proporcija būtų tokia kaip Vokietijoje ir Austrijoje, tai sudarytų 12 Mtne energijos. Kitaip tariant, didelė planinių rodiklių dalis gali būti pasiekta taikant šiandieninę geriausią praktiką. Šildymo ir aušinimo sektoriaus perspektyva pavaizduota priede.

Biokuras galėtų sudaryti 43 Mtne, o tai sudaro 14 % transporto degalų rinkos. Augimą galėtų paskatinti etanolis (šioje srityje Švedija jau pasiekė 4% benzino rinkos rodiklį, o pasaulio lyderė Brazilija – daugiau kaip 20 %) ir biodyzelinis, kurio suvartojimas pasaulio lyderėje Vokietijoje jau sudaro 6% dyzelino rinkos. Vietoje auginami grūdai ir tropinės cukranendrės būtų pagrindinė etanolio žaliava, o vėliau iš šiaudų ir atliekų būtų pradėtas gaminti celiuliozinis etanolis. Rapsų aliejus, tiek gaminamas vietoje, tiek importuojamas, išliktų pagrindinė biodyzelino žaliava, papildyta nedideliu sojų ir palmių aliejaus kiekiu, o vėliau būtų pradėtas gaminti antrosios kartos biokuras, t. y. Fisher-Tropsch dyzelinas, daugiausia gaminamas iš auginamų miškų.

3.5. Skatinimo politika ir pagalbinės priemonės

Be pirmiau apibrėžtų teisinių priemonių ir jų taikymo valstybėse narėse, Komisija imsis šių veiksmų:

– pasiūlys stiprinti teisines nuostatas, kad būtų pašalintos bet kokios nepagrįstos kliūtys integruoti atsinaujinančius energijos išteklius į ES energetikos sistemą. Prisijungimo prie tinklo ir jo plėtimo sąlygos turi būti supaprastintos. Kai kurios valstybės narės taiko apsunkinančias leidimų išdavimo procedūras norintiems įrengti atsinaujinančių išteklių energijos sistemas. Šie formalumai turėtų būti sumažinti. Statybos standartuose atsinaujinančių energijos išteklių paprastai nepaisoma. Novatoriškų mažųjų ir vidutinių įmonių atžvilgiu reikėtų panaikinti biurokratines kliūtis. Šiuo tikslu Komisija toliau griežtai taikys elektros, gaunamos iš atsinaujinančių išteklių, direktyvą;

– teiks teisės aktų pasiūlymus, kurių tikslas – mažinti kliūtis, trukdančias daugiau naudoti atsinaujinančių išteklių energiją šildymo ir aušinimo sektoriuje, įskaitant administracines kliūtis, nepakankamus paskirstymo kanalus, netinkamus statybos standartus ir informacijos trūkumą apie rinką;

– imsis tolesnių veiksmų elektros vidaus rinkos veikimui tobulinti, atsižvelgdama į pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Skaidrumas, atsiejimas, didesnė jungčių galia taip pat sudaro galimybę patekti į rinką naujiems novatoriškiems atsinaujinančių išteklių sektoriaus subjektams;

– 2007 m. persvarstys padėtį, susijusią su valstybių narių paramos sistemų atsinaujinančių išteklių energetikai, kad įvertintų jų veiksmingumą ir poreikį pasiūlyti derinamąsias paramos sistemas ES elektros vidaus rinkai. Nors atsinaujinančių išteklių elektros energijai taikomų nacionalinių schemų vis tiek prireiks pereinamuoju laikotarpiu, kol vidaus rinka pradės visiškai veikti, ilgalaikis tikslas turėtų būti suderintosios paramos schemos;

– pateiks pasiūlymą dėl skatinimo/paramos sistemos biokuro sektoriuje, kuri, pavyzdžiui, skatins žemės, turinčios didelę biologinės įvairovės vertę, sklypuose auginti energetinius augalus, iš kurių gaminamas biokuras; skatins atsisakyti nepažangių biokuro gamybos būdų ir naudoti antrosios kartos gamybos technologijas;

– toliau skatins atsinaujinančių išteklių energijos naudojimą skelbiant viešųjų pirkimų konkursus aplinkos neteršiančios energijos propagavimo tikslais, visų pirma transporto sektoriuje;

– toliau laikysis darnaus požiūrio pradėtose derybose dėl laisvos prekybos su šalimis ir (arba) regionais, gaminančiais etanolį, nepažeisdama vietos gamintojų ir ES prekybos partnerių interesų, atsižvelgiant į biodegalų poreikio didėjimą;

– toliau artimai bendradarbiaus su už elektros tinklus atsakingomis institucijomis, Europos elektros valdytojais ir atsinaujinančių energijos išteklių pramone, kad atsinaujinančių išteklių energija galėtų būti tinkamiau tiekiama į elektros tinklą, ir ypatingą dėmesį skirs specialiems reikalavimams, susijusiems su daug didesniu jūros vėjo energijos vartojimu, pirmiausia dėl tarptautinių elektros tinklų jungčių. Turėtų būti išnagrinėtos TEN-E teikiamos galimybės ir pradėtas darbas dėl Europos jūrinio supertinklo;

– skatins geriau išnaudoti Bendrijos finansines priemones – ypač struktūrinius fondus, Sanglaudos fondą, Kaimo plėtros fondą ir Bendrijos tarptautinio bendradarbiavimo programų teikiamą finansinę paramą, kad būtų remiamas atsinaujinančių energijos išteklių plėtojimas ES ir už jos ribų;

– toliau skatins keitimąsi gerąja patirtimi atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, pasinaudojant įvairiomis informacijos ir diskusijų forumais, pvz., veikiančiu Amsterdamo forumu [21]. Vykdydama iniciatyvą „Regionų ekonominiai pokyčiai“, Komisija kurs regionų ir miestų tinklus, skatindama keistis informacija apie gerąją patirtį tvaraus energijos naudojimo srityje;

– toliau internalizuos iškastinio kuro energijos išorines išlaidas (inter alia pasitelkdama energijos mokesčius);

– pasinaudos visomis galimybėmis remti atsinaujinančių išteklių energetiką, pasitelkdama būsimą Europos strateginį energetikos technologijų planą, kuriame nurodyti praktiniai veiksmai;

– skatins naudoti atsinaujinančius energijos išteklius savo išorės energetikos politikoje [22] ir rems darnaus vystimosi besivystančiose šalyse galimybes;

– visiškai įgyvendins 2005 m. gruodį Komisijos priimtą Biomasės naudojimo veiksmų planą [23]. Biomasės sektorius turi didelį potencialą ir suteikia daug naudos vykdant kitas Bendrijos politikos kryptis;

– tęs programą „Pažangi energetika Europai“, kad padėtų įveikti spragą tarp sėkmingo pažangių technologijų demonstravimo ir veiksmingo jų patekimo į rinką, kad jos būtų plačiau naudojamos ir paskatinti didelio masto investicijas visoje ES į naujas ir moderniausias technologijas bei užtikrinti, kad atsinaujinančių išteklių energijai būtų suteikta pirmenybė stengiantis kuo geriau išnaudoti ES mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programas, remiančias anglies junginių neišskiriančias arba labai mažai išskiriančias energijos technologijas, ir tuo pačiu rems valstybių narių sąveiką panašioje veikloje.

Be minėtų Komisijos iniciatyvų reikėtų pabrėžti, kad valstybės narės, regionų ir vietos valdžios institucijos turi smarkiai prisidėti prie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo didinimo. Šiuo metu valstybės narės taiko įvairias politikos priemones atsinaujinančių išteklių energetikai skatinti, įskaitant supirkimo tarifus, priemokų sistemas, ekologinius sertifikatus, mokesčių netaikymą, kuro tiekėjams taikomas prievoles, viešųjų pirkimų politiką ir mokslinius tyrimus bei technologijų plėtrą. Kad darytų pažangą siekdamos nustatytų naujų planinių rodiklių, valstybės narės ir toliau turės naudotis visomis joms prieinamomis politikos priemonėmis, laikydamosi EB sutarties nuostatų.

Valstybės narės ir (arba) vietos ir regų valdžios institucijos taip pat raginamos:

– užtikrinti, kad leidimų išdavimo tvarka būtų paprasta, greita ir sąžininga, būtų aiškiai apibrėžtos leidimų išdavimo gairės, paskiriant vieną leidimus išduodančią įstaigą, atsakingą už su atsinaujinančiais energijos ištekliais susijusių administracinių procedūrų koordinavimą;

– pagerinti pirminio planavimo mechanizmus, kuriuos taikydami regionai ir savivaldybės turi priskirti tinkamas teritorijas atsinaujinančių išteklių energijos jėgainėms statyti;

– įtraukti atsinaujinančių energijos išteklius į regionų ir vietos planus.

4. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos planinio rodiklio pasiekimo poveikio įvertinimas

Poveikio įvertinimo ataskaitoje, kuri pridedama prie šio plano, išsamiai aptariami įvairūs poveikiai taikant pirmiau minėtas priemones ir pateikiama įvairių alternatyvių politikos galimybių poveikio analizė.

Šiame plano skirsnyje trumpai apžvelgiamos išvados.

4.1. Įtaka išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui ir kitas poveikis aplinkai

Klimato kaitos problema dar niekada nebuvo tokia svarbi. 2005 m. kovo 10 d. Aplinkos Ministrų Taryba padarė išvadą, kad išsivysčiusioms šalims reikėtų stengtis surasti būdų iki 2020 m. išskiriamų teršalų kiekį sumažinti maždaug 15–30 % palyginti su 1990 m. referenciniu kiekiu, numatytu Kioto protokole.

Iš atsinaujinančių energijos išteklių išskiriama labai mažai arba visai neišskiriama šiltnamio efektą sukeliančių dujų, įskaitant CO2. Todėl didinant atsinaujinančių išteklių energijos dalį visų ES naudojamo kuro rūšių rinkoje žymiai sumažės išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis. Papildomos pastangos atsinaujinančių išteklių energijos 20 % planiniam rodikliui pasiekti leis iki 2020 m. per metus išskiriamo CO2 kiekį sumažinti nuo 600 iki 900 Mt [24]. Tariant, kad CO2 kaina sudaro 25 EUR/t [25], papildoma bendra CO2 sumažėjimo nauda gali būti įvertinta nuo 150 iki 200 mlrd. EUR. Faktinės CO2 kainos priklausys ateities tarptautinio klimato režimo. Išskiriamo CO2 kiekio sumažėjimo paskirstymas pateiktas priede.

Iškastinio kuro pakeitimas kitos rūšies kuru taip pat prisidėtų prie bendro oro kokybės pagerėjimo. Šis poveikis yra teigiamas visų pirma elektros energijos sektoriuje.

4.2. Energijos tiekimo saugumas

Atsinaujinančių išteklių energetika didina tiekimo saugumą didindama vietoje gaminamos energijos dalį, įvairindama kuro rūšis bei energijos importo šaltinius ir didindama iš politiškai stabilių regionų gaunamos energijos dalį. ES sustiprins savo poziciją visų šių tiekimo saugumo priemonių atžvilgiu, jei pasieks siūlomą atsinaujinančių išteklių energijos panaudojimo dalį. Nauda matyti visuose sektoriuose, o ypač žymi – transporto sektoriuje. Vienas iš būdų įvertinti bendrą naudą – įvertinti, kiek sutaupoma iškastinio kuro jį pakeitus atsinaujinančiais energijos ištekliais. Darant prielaidą, kad ES pasieks 20 % atsinaujinančių išteklių panaudojimo lygį, galima apskaičiuoti, kad nuo 2020 m. iškastinio kuro kasmet reikės 252 Mtne mažiau. Šis skaičius prilygsta bendram JK, Latvijoje ir Lietuvoje suvartojamos energijos kiekiui. Maždaug 200 Mtne sumažės importas, įskaitant 55 Mtne – naftos ir 90 Mtne – dujų, daugiausia importuojamų iš Vidurio Rytų ir NVS šalių.

4.3. Kaina ir konkurencingumas

Priešingai nei įprasti energijos ištekliai, per pastaruosius 20 metų atsinaujinančių išteklių energijos kaina nuolat ir žymiai mažėjo. Pavyzdžiui, vėjo energijos kWh kaina per pastaruosius 15 metų sumažėjo 50 %, o per tą laiką turbinų dydis padidėjo 10 kartų. Saulės fotovoltinės sistemos šiandien yra daugiau kaip 60 % pigesnės nei buvo 1990 m.

Nepaisant to, ir kaip minėta 2 skirsnyje, atsinaujinančių išteklių energijos kaina labai skiriasi atsižvelgiant į išteklius ir susijusias technologijas, tačiau šiuo metu vis tiek viršija įprastų išteklių energijos kainą. Tai pavaizduota toliau pateikiamame grafike.

(...PICT...)

3 paveikslas: Vidutinė šildymo, transporto ir elektros kaina (EUR/MWh) [26]

Bendras vaizdas, susijęs su energijos rinkos kainomis, lieka iškraipytas, nes jos pateikiamos neatsinaujinančių energijos išteklių naudai [27], pirmiausia todėl, kad išorinės išlaidos sistemiškai nepriskiriamos vidinėms išlaidoms. Nors pagal ES prekybos teršalų leidimais sistemą ir paramos atsinaujinančių išteklių energetikai sistemas ar finansines priemones išorinės išlaidos iš dalies priskiriamos vidinėms išlaidoms, esamos rinkos kainos dar toli gražu neatspindi tikrosios padėties. 4 paveiksle [28] parodoma, kiek labiau atsinaujinančių išteklių energijos technologijos galėtų konkuruoti su įprastu kuru, jeigu jų kainoje atsispindėtų išorinės išlaidos.

(...PICT...)

4 paveikslas: Vidutinė šildymo, transporto ir elektros kaina, įskaitant išorines išlaidas (EUR/MWh)

Atsinaujinančiųjų išteklių energijos panaudojimo ES 2020 m. tikslams pasiekti prireiks papildomų išlaidų. Jų dydis priklausys nuo finansavimo šaltinių, technologijų pasirinkimo ir konkurencijos aktyvumo sektoriuje. Tačiau pirmiausia kainos priklausys nuo įprastų energijos šaltinių, ypač naftos, pasaulinių kainų. Metinės papildomos išlaidos, susijusios su atsinaujinančių išteklių energijos dalies, numatytos iki 2020 m., didinimu, apibrėžiamos kaip bendros atsinaujinančių išteklių energijos gamybos išlaidos atėmus iš įprastų energijos išteklių pagamintos energijos referencines gamybos išlaidas. Dėl įvairių atsinaujinančių išteklių technologijų suderinimo ir nedidelių tarptautinių naftos kainų (48 USD), atsinaujinančių išteklių didinimas iki numatyto rodiklio papildomai per metus vidutiniškai kainuos 18 mlrd. EUR [29]. Aktyvūs moksliniai tyrimai ir plėtra neabejotinai sumažins atsinaujinančių išteklių energijos kainas, taigi, ir bendrąsias šios politikos krypties išlaidas. Pasirinkus reikiamas technologijas [30], šios vidutinės išlaidos gali būti sumažintos dar maždaug 2 mlrd. EUR per metus.

Kiek visuomenei kainuos 20 % atsinaujinančių išteklių energijos dalis?

Pirmiau minėtos spartesnio atsinaujinančių išteklių energijos dalies didinimo išlaidos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į visas investicijas į energetikos infrastruktūrą iki 2030 m., kurios vertinamos daugiau kaip 2 trilijonais USD. Tam tikra dalis bus finansuojama iš pelno, tam tikra – iš mokesčių, tačiau akivaizdu, kad kažkiek turi padengti vartotojai, t. y. sąskaitos už energiją padidės.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad pagrindinis atsinaujinančių energijos išteklių išlaidų visumai įtakos turintis veiksnys yra naftos kaina. Pagal scenarijų, kai naftos kaina iki 2020 m. bus 78 USD už barelį, papildomos vidutinės metinės išlaidos sumažės iki 10,6 mlrd. EUR [31]. Palyginimui: tais metais numatoma bendra ES sąskaita už energija bus maždaug 350 mlrd. EUR.

Turint mintyje žymų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimą, kuris yra tiesioginė paspartinto perėjimo nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančių išteklių energijos pasekmė [32], 25 EUR/t anglies kainos ir didelės naftos kainos (78 USD) beveik visiškai kompensuotų papildomas išlaidas, susijusias su pasiūlyto atsinaujinančių išteklių energijos dalies rodiklio pasiekimu.

Atsinaujinančių išteklių energijos ribinės gamybos išlaidos palyginti su įprastų išteklių energijos gamyba yra dažnai nedidelės ir todėl laipsniškas atsinaujinančių išteklių energijos dalies didinimas elektros didmeninėje rinkoje sumažins elektros didmeninės rinkos kainas [33]. Taigi grynasis energijos kainos vartotojams poveikis sudarytas iš dviejų priešpriešinių poveikių. Elektros sektoriuje, darant prielaidą, kad elektros referencinė kaina iškart mokant grynaisiais yra 48,6 EUR/MWh, elektros kainos vartotojams padidėtų 5 % dėl papildomų investicijų į atsinaujinančių išteklių energetiką.

Taip pat labai svarbu, ar yra taikomos veiksmingo energijos vartojimo priemonės, o pirmiau nurodytos sumos apskaičiuotos pagal veiksmingo energijos vartojimo politikos prielaidą. Jeigu šios priemonės nebūtų taikomos, papildomos vidutinės metinės išlaidos padidėtų daugiau kaip 7 mlrd. EUR. Išsami išlaidų analizė pateikiama poveikio įvertinimo ataskaitoje.

2006 m. kovą Europos Vadovų Taryba nusprendė, kad įgyvendinant Lisabonos strategiją [34] daugiau dėmesio skirti užimtumui ir augimui [35]. Atsinaujinančių išteklių energetikos sektorius ES tapo pasauliniu lyderiu, jo apyvarta siekia 20 mlrd. EUR ir jame dirba 300 000 žmonių [36]. Norėdama išlaikyti šią padėtį ES turi toliau plėsti atsinaujinančių išteklių energijos technologijų naudojimą ES. Tyrimų rezultatai dėl atsinaujinančių išteklių energijos vartojimo didinimo įtakos BVP skiriasi: kai kuriuose jų numatytas nedidelis BVP padidėjimas (maždaug 0,5 %), o kituose – nedidelis sumažėjimas. Tyrimuose taip pat prognozuojama, kad parama atsinaujinančių išteklių energetikai šiek tiek padidins darbo vietų skaičių. Didelė dalis ekonominės veiklos, kurią paskatino atsinaujinančių išteklių energetikai skirta parama, yra žemės ūkio vietovėse, dažnai – atokiuose regionuose.

Papildomos verslo galimybės atsiras dėl atsinaujinančių energijos išteklių technologijų eksporto. Tradiciškai ES vėjo energetikos pramonė užėmė pasaulinės rinkos lyderės vaidmenį. Šiuo metu ji užima 60 % pasaulinės rinkos. Šiuo metu labai sparčiai auga kitos atsinaujinančių energijos išteklių technologijos, pvz., saulės šilumos energijos įrenginiai; šioje srityje įsibėgėjo Kinija, kurioje yra 50 % visų pasaulio saulės šilumos įrenginių. Pusė vėjo energetikos sektoriuje Vokietijoje sukurtų darbo vietų (pagal įvertinimus iš viso dirba 60 000 žmonių visą darbo dieną) atsirado dėl eksporto rinkos.

Pasitelkusi tvirtą atsinaujinančių išteklių energetikos strategiją, ES turėtų išlaikyti atsinaujinančių išteklių energetikos mokslinių tyrimų lyderės pozicijas ir pasinaudoti iš padidėjusiomis atsinaujinančių išteklių energetikos technologijų eksporto galimybėmis.

5. Išvada

Šiuo planu Komisija išdėsto svarbią savo strateginės vizijos dėl Europos energetikos ateities dalį. Jame pabrėžiama, kad reikia žymiai paspartinti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą ir siūloma, kad ES pasiektų, jog iki 2020 m. 20 % jos suvartojamos energijos sudarytų atsinaujinančių išteklių energija. Komisija prašo pavasario Europos Vadovų Tarybos ir Europos Parlamento patvirtinti šį planinį rodiklį. Tam reikės žymiai sustiprinti ES reguliavimo sistemą. Svarbiausia, Komisija įsitikinusi, kad dabar būtina nustatyti teisiškai privalomą bendrą atsinaujinančių išteklių energijos planinį rodiklį ir privalomus mažiausius planinius rodiklius biokuro sektoriuje. Ši politika – tai didelis žingsnis kelyje siekiant tvarumo.

Techniniu ir ekonominiu požiūriu šį rodiklį pasiekti įmanoma. Papildomos gamybos išlaidos palyginti su įprastais tiekimo ištekliais priklausys nuo būsimų pažangos tempų ir įprastos energijos kainų ir sudarys nuo 10,6 iki 18 mlrd. EUR per metus. Papildomo atsinaujinančių išteklių energijos kiekio panaudojimas, būtinas 20 % planiniam rodikliui pasiekti, iki 2020 m. per metus sumažins išskiriamo CO2 kiekį maždaug 700 Mt. Šio žymaus išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimo vertė ekonominiu požiūriu beveik kompensuotų papildomas išlaidas, atsižvelgiant į dideles energijos kainas. Sykiu ES sustiprins savo padėtį dėl tiekimo saugumo, 2020 m. sumažindama savo iškastinio kuro poreikius daugiau kaip 250 Mtne. Kol šie naujieji teisės aktai įsigalios, bus griežtai taikoma dabartinė teisinė sistema, visų pirma elektros ir biokuro sektoriuose.

Niekas negali numatyti, kokios bus naftos ar dujų kainas per ateinančius 20 metų, tačiau būtų neišmintinga nepradėti investuoti į energetikos ateities neapibrėžtumo mažinimą. Kad būtų įgyvendinti šiame plane nustatyti principai ir pasiūlymai, 2007 m. bus pateikti su tuo susijusių naujų teisės aktų pasiūlymai. Nauji teisės aktai sustiprins esamą teisinę sistemą ir bus taikomi nuo 2010 m. Valstybės narės turėtų pradėti diskusijas, kaip teisingai ir sąžiningai pasidalyti naštą siekiant bendro planinio rodiklio, atsižvelgdamos į nacionalines aplinkybes ir pasirinkimus; taip pat nurodytų būdus, kuriais jos ketina siekti nustatyto rodiklio visuose trijuose sektoriuose.

Ši politika sukuria tikrą vidaus rinką, palankią atsinaujinančių išteklių energetikos technologijoms. Ji suteiks tikrumo ir stabilumo verslo įmonėms, kad jos galėtų planuoti investicijas, o valstybėms narėms – lankstumo, kad jos galėtų remti šią politiką atsižvelgdamos į nacionalines aplinkybes.

Šis planas grindžiamas ES atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus reputacija ir lyderiavimu pasaulyje. Tikslas yra patvirtinti, kad ES yra pasaulio lyderė šiame sektoriuje. Atsižvelgiant į padidėjusią pasaulinę konkurenciją ir į tai, kad kiti pagrindiniai veikėjai vykdo energingą atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo politiką, norint pasiekti minėtą tikslą Europai prireiks įveikti sunkius išbandymus. Nesugebėjimas to padaryti dėl neveiklumo ar vizijos stokos sukeltų rimtą pavojų mūsų lyderystei šioje srityje, kurios svarba yra pranoksta energetikos sektorių.

Svarbiausia, šis planas suteikia ES piliečiams užtikrintumą, kurio jie reikalauja iš politikų: kad į rimtas klimato kaitos ir aplinkos niokojimo bei tiekimo saugumo problemas būtų reaguojama deramai rimtai.

PRIEDAS

Bendro vidaus suvartojimo 2004 m. dalis, kurią sudaro energija iš atsinaujinančių išteklių (šaltinis: Eurostatas)

(...PICT...)

Atsinaujinančiųjų išteklių energijos augimas: Elektros sektoriaus raidos prognozė iki 2020 m.

(...PICT...)

Atsinaujinančiųjų išteklių energijos augimas: Šildymo ir aušinimo sektoriaus raidos prognozė iki 2020 m.

(...PICT...)

Išskiriamo CO2 kiekio sumažėjimas ES-25 dėl naujų RES panaudojimo iki 2020 m.

(...PICT...)

[1] Tarybos dokumentas 7775/1/06 REV10.

[2] 2006 m. gruod˛io 14 d. Europos Parlamento rezoliucija.

[3] 2020 m. papildomosios išlaidos sudaro nuo 1,5 iki 31 mlrd. EUR (Green-X modelis, mažiausių išlaidų ir pusiausvyros scenarijus, 2006 m.). Išsamesnė su šiame plane nustatytų tikslų siekimu susijusių išlaidų ir naudos analizė pateikiama Komisijos tarnybų darbo dokumente. Atsinaujinančių išteklių energijos planas: Poveikio įvertinimas – SEK(2006)1719.

[4] KOM(1997) 599, galutinis „Ateities energija – atsinaujinantys energijos ištekliai. Bendrijos strategijos ir veiksmų plano baltoji knyga.“

[5] Nuo 74,3 Mtne 1995 m. iki 114,8 Mtne pagrindinės energijos 2005 m. Išsamią ataskaitą apie pažangą, padarytą naudojant atsinaujinančių išteklių energiją elektros ir biokuro sektoriuose, prašome žiūrėti Komisijos komunikatuose Elektros gamybos iš atsinaujinančių išteklių pažangos ataskaita, KOM(2006) 849 ir Ataskaita apie Europos Sąjungos valstybių narių pažangą, įgyvendinant „Biokuro“ direktyvą, KOM(2006) 845.

[6] Išsamesnė informacija pateikta 4.3 skirsnyje.

[7] Direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje., OL L 283, 2001 10 27, p. 33.

[8] 1997 m. nustatant planinį rodiklį buvo tikimasi, kad vėjo energija sudarys daug mažesnę dalį, palyginti su biomasės energija. Biomasės energija yra šiluminis procesas, o vėjo – ne, todėl vienas iš biomasės gautos galutinės energijos vienetas yra 2,4 karto svaresnis už vieną iš vėjo pagamintos galutinės energijos vienetą, įskaičiuojamą į pagrindinę energiją.

[9] KOM(2004) 366, Atsinaujinančių išteklių energijos dalis ES.

[10] Danija, Vokietija, Suomija, Vengrija, Airija, Liuksemburgas, Ispanija, Švedija ir Nyderlandai.

[11] Šis 40 GW planinis rodiklis buvo nustatytas 1996 m. Komisijos atsinaujinančių išteklių energijos baltojoje knygoje (KOM(1997) 599). Europos vėjo energetikos asociacija (EWEA) dabar padidino planinį rodiklį – 2010 m. jis yra 75 GW.

[12] Komisija pradėjo pažeidimų nagrinėjimo procedūras prieš šešias valstybes nares, kurios nevykdo savo įsipareigojimų pagal direktyvą dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių.

[13] ES biodegalų strategija (KOM(2006) 34, 2006 2 8).

[14] Vokietija, Prancūzija ir Švedija.

[15] Šiuo metu neaišku, ar artimiausiu metu dėl visuotinio liberalizavimo ši apsauga galėtų būti sumažinta, atsižvelgiant į neaiškius Pasaulinės Prekybos Organizacijos Dohos derybų raundo rezultatus. Tuo pačiu metu vykdomos derybos dėl laisvos prekybos zonos, inter alia, su Mercosur šalimis; derybose aptariamos galimybės plačiau atverti ES rinką tam tikriems konkurencingiems etanolio gamintojams. AKR (Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno) šalys, mažiausiai išsivysčiusios šalys ir šalys, kurioms taikoma ES bendroji lengvatų sistema, gali be muito neribotais kiekiais įvežti produktus į ES.

[16] Remiantis elektros ir biokuro sektorių planiniais rodikliais, šildymo sektoriaus dalis iki 2010 m. turėtų sudaryti 80 Mtne, kad būtų pasiektas bendras atsinaujinančių išteklių energijos 12 % planinis rodiklis.

[17] Direktyva 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo (OL L52/50, 2004 2 21).

[18] Direktyva 2002/91/EB dėl pastatų energinio naudingumo (OL L1/65, 2003 1 4).

[19] Šiam planui parengtame poveikio įvertinime (SEK(2006) 1719) ir prie pažangos biokuro sektoriuje ataskaitos pridedamame Komisijos tarnybų darbo dokumente (SEK(2006) 1721 analizuojamas poveikis, kai biokuras sudaro įvairią visų suvartojimų degalų dalį. Poveikio įvertinime paaiškinama, kodėl 2020 m. numatoma 10 % dalis yra tinkama.

[20] Šiam planui skirtame poveikio įvertinime (SEK(2006) 1719) išsamiau aprašytos įvairios išlaidos, įgyvendinamumas, jautrumas ir palyginami scenarijai, taikant skirtingus atsinaujinančių energijos šaltinių derinius. Čia taikomas vadinamasis pusiausvyros scenarijaus metodas yra aptariamas poveikio įvertinime.

[21] http://www.senternovem.nl/amsterdamforum/

[22] Pažymėtina, kad veiksmų planuose, priimtuose vykdant Europos kaimynystės politiką, jau nurodyti tokie veiksmai.

[23] KOM(2005) 628.

[24] Šaltinis: Green-X modelio pusiausvyros scenarijus ir Economics Group, Fraunhofer ISI, Ecofys ir PRIMES modelis. Žr. Komisijos tarnybų darbo dokumentą Atsinaujinančių išteklių energijos planas: Poveikio įvertinimas – SEK(2006) 1719.

[25] Faktinės rinkos kainos (2006 ES kvotos) svyravo nuo 7 iki 30 EUR/t 2006 m. sausio–liepos laikotarpiu (svyravimo vidurkis maždaug nuo 15 iki 20 EUR/t.

[26] Šis grafikas ir 4 paveikslas grindžiamas kainų apskaičiavimu pagal Green-X (šildymo ir elektros) ir JRC/EUCAR/Concawe tyrimu (transportas).

[27] KOM(2006) 851.

[28] Tas pats šaltinis, kaip ir 4 paveikslui; išorinių kainų apskaičiavimas grindžiamas Europos Komisijai atliktame tyrime Extern-E.

[29] Pasaulinės rinkos kainos svyravo nuo 55 iki 78 USD už barelį (2005 m. kainos). Šiame dokumente naftos kainos ir papildomos išlaidos išreikštos 2005 m. kainomis.

[30] Technologijos kainos turėtų būti vertinamos ne statine, bet dinamine verte. Technologinės įvairovės skatinimas turi ilgalaikės perspektyvos ekonominę naudą. Tačiau atsinaujinančių išteklių atveju reikia pabrėžti, kad išlaidų įvairovė labai didelė: vėjo energija vidutiniškai kainuoja 65 EUR/MWh, o saulės – 650 EUR/MWh. Biomasės technologijų kainos svyruoja nuo 20 EUR/MWh iki 180 EUR/MWh.

[31] Tai prilygsta maždaug 20 EUR, kuriuos kiekvienas Europos pilietis sumokės kasmet.

[32] Numatoma, kad, pasiekus siūlomą planinį rodiklį, išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis kasmet vidutiniškai sumažėtų 419 Mt.

[33] „Beeinflussung der Spotmarktpreise durch Windstromerzengung“. Neurbarth et all, 2006. „Dėl paramos atsinaujinančių išteklių energetikai sistemų įtakos energijos kainoms, S. Bode, Hamburgo tarptautinės ekonomikos institutas (HWWI), 2006 m.

[34] 2000 m. kovą Lisabonoje vykusio Europos Tarybos Vadovų susitikimo išvadose susitarta dėl ateinančio dešimtmečio naujo strateginio tikslo: tapti pačia dinamiškiausia ir konkurencingiausia žiniomis grindžiama ekonomika pasaulyje, pajėgia darniai augti, sukuriant daugiau ir geresnių darbo vietų bei stiprinant socialinę sanglaudą.

[35] 2006 m. kovo 24 d. Europos Vadovų Tarybos pirmininkaujančios valstybės narės išvados.

[36] Europos atsinaujinančių energijos išteklių Ministrų Taryba „Europos atsinaujinančių išteklių energijos planinis rodiklis: 20 % iki 2020 m.“.

--------------------------------------------------

52006DC0848