52006DC0216

Komisijos komunikatas - Biologinės įvairovės mažėjimo sustabdymas iki 2010 m. ir jos išsaugojimas ateityje - Ekosistemų funkcijų išsaugojimas žmonių gerovei {SEC(2006) 607} {SEC(2006) 621} /* KOM/2006/0216 galutinis */


[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 22.5.2006

KOM(2006) 216 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS

BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS MAŽĖJIMO SUSTABDYMAS IKI 2010 M. IR JOS IŠSAUGOJIMAS ATEITYJE Ekosistemų funkcijų išsaugojimas žmonių gerovei {SEC(2006) 607}{SEC(2006) 621}

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Kuo svarbi biologinė įvairovė? 4

3. Kas vyksta su biologine įvairove ir kodėl? 5

4. Ką iki šiol nuveikėme, ir ar tai buvo veiksminga? 6

5. Ką dar reikėtų padaryti? 10

1 PRIEDAS: ES veiksmų planas iki ir po 2010 m.

2 PRIEDAS: ES biologinės įvairovės pagrindiniai rodikliai

1. ĮVADAS

Pastaraisiais dešimtmečiais nepaprastai daug naudos žmonijai atnešė socialinė raida[1], praturtinusi mums gyvenimą. Tačiau didelė šios raidos dalis yra susijusi su natūralių sistemų įvairumo ir apimties, t. y. biologinės įvairovės, mažėjimu[2]. Ekosistemų, rūšių ir genų įvairovės mažėjimas kelia rūpestį ne tik dėl didžiulės pačios gamtos vertės, bet ir dėl to, kad netenkama natūralių sistemų atliekamų „ekosistemų funkcijų“. Šios funkcijos – tai, pvz., maisto, kuro, pluošto ir vaistų gamyba, vandens, oro ir klimato reguliavimas, dirvožemio derlingumo palaikymas, maistinių medžiagų apytaka. Todėl biologinė įvairovė yra neatskiriama nuo tvariosios plėtros, ji sudaro konkurencingumo, ekonominio augimo, užimtumo ir geresnių pragyvenimo šaltinių pagrindą.

JT Generalinio sekretoriaus pradėtame Tūkstantmečio ekosistemų įvertinime (TEĮ – MA )[3] pabrėžiama, kad tiek ES, tiek visame pasaulyje dauguma ekosistemų funkcijų nyksta. Jame teigiama, kad problemos esmė – natūralių Žemės turtų eikvojimas ir grėsmė, kad ekosistemos nebegalės aprūpinti būsimų kartų. Mes galime pakreipti šią tendenciją priešinga linkme, tačiau tik iš esmės pakeisdami politiką ir praktiką.

ES šiuo atžvilgiu prisiėmė svarbius įsipareigojimus. 2001 m. ES valstybių ir vyriausybių vadovai susitarė „sustabdyti biologinės įvairovės mažėjimą [ES] iki 2010 m.“[4] ir „atkurti buveines ir natūralias sistemas“[5]. 2002 m. jie prisijungė prie maždaug 130 pasaulio valstybių vadovų ir susitarė „iki 2010 m. smarkiai apriboti biologinės įvairovės mažėjimą [pasaulyje]“[6]. Nuomonės apklausos rodo, kad ES piliečiai labai remia šiuos planus dėl gamtos ir biologinės įvairovės[7].

Jau beveik parengtas Bendrijos biologinės įvairovės mažėjimo ES sustabdymo politikos pagrindas. Pavyzdžiui, biologinės įvairovės tikslai yra įtraukti į Tvaraus vystymosi strategiją (TVS – SDS )[8], Lisabonos partnerystę ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui ir daugelį aplinkos ir įvairių sektorių politikos krypčių. 1998 m. buvo priimta EB Biologinės įvairovės strategija[9], o 2001 m. – atitinkami veiksmų planai[10]. Dauguma valstybių narių taip pat turi parengusios arba rengia tokias strategijas ir (arba) veiksmų planus.

Nepaisant reikšmingos pažangos ir pirmųjų biologinės įvairovės mažėjimo sulėtėjimo ženklų, strategijos buvo įgyvendinamos nepakankamai sparčiai ir plačiai. Didelė mūsų biologinės įvairovės dalis tebėra smarkiai nuskurdinta ir toliau nyksta. Pasiekti užsibrėžtą tikslą iki 2010 m. yra įmanoma, tačiau tiek visoje Bendrijoje, tiek valstybėse narėse strategijas reikės įgyvendinti sparčiau.

Pirmiausia grėsmė ES biologinei įvairovei kyla dėl dviejų priežasčių. Pirma priežastis – neapgalvotas žemės plotų naudojimas ir plėtra. Valstybės narės pirmiausia privalo geriau planuoti ir suderinti žemės naudojimą ir socialinės raidos poreikius su biologinės įvairovės išsaugojimu ir ekosistemų funkcijų išlaikymu. Kita grėsmės priežastis – didėjantis klimato kaitos poveikis biologinei įvairovei. Todėl padidėja būtinybė imtis efektyvių veiksmų mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, ir šie veiksmai neturi apsiriboti Kioto protokolo tikslais. Taip pat turime siekti, kad biologinė įvairovė galėtų prisitaikyti prie klimato kaitos, ir užtikrinti, kad klimato kaitos priderinimo ir mažinimo priemonės nebūtų šiai įvairovei kenksmingos.

Pažanga pasaulyje teikia nedaug vilčių. Labai gali būti, kad 2010 metams užsibrėžtas pasaulio tikslas nebus pasiektas. ES taip pat tenka dalis atsakomybės. Dėl mūsų gyvenimo būdo esame labai priklausomi nuo iš besivystančių šalių importuojamų produktų, kurių gamyba ir transportas neretai paspartina biologinės įvairovės mažėjimą. Jei norime pakeisti padėtį, turime skatinti pasitikėjimą mumis, saugodami ES biologinę įvairovę, taip pat padvigubindami savo pastangas apsaugoti pasaulio biologinę įvairovę, tiekdami pagalbą plėtrai, užmegzdami prekybos ryšius ir diegdami tarptautines valdymo struktūras.

Šiame pranešime atskleidžiamas problemos mastas ir apžvelgiama, ar ES iki šiol ėmėsi pakankamų priemonių jai spręsti. Taip pat nustatomos pagrindinės politikos veiksmų sritys, susiję tikslai ir pagalbinės priemonės užsibrėžtiems tikslams iki 2010 m. pasiekti ir padėti atsinaujinti biologinei įvairovei. Pastarosios priemonės pateikiamos kaip konkretūs uždaviniai ir veiksmai priede „ES veiksmų planas iki ir po 2010 m.“. Planas yra skirtas Bendrijos institucijoms ir valstybėms narėms, jame nurodomos kiekvienos jų atsakomybės sritys, kad būtų veikiama išvien. Planas yra paremtas įvairiapusiškomis konsultacijomis su ekspertais ir visuomene, kurie labai jį remia.

Be to, sustabdyti biologinės įvairovės mažėjimą iki 2010 m. nėra galutinis tikslas. Komisija ketina pradėti diskusijas dėl ateities vizijos, kuria remtųsi ateities politika: kokios gamtos norėtume ES ir koks turi būti ES vaidmuo saugant pasaulio gamtą.

2. KUO SVARBI BIOLOGINė įVAIROVė?

Ar taip jau svarbu, kad dėl mūsų veiklos nyksta vis daugiau ir daugiau rūšių? Ar žmogaus išradingumas ir technologijos negalėtų pakeisti prarastų ekosistemų funkcijų?

Rūšių ir natūralių buveinių nykimas daugeliui yra svarbu, nes etiniu požiūriu mes neturime teisės spręsti gamtos likimo. Žvelgiant praktiškiau, gamta vertinama dėl suteikiamo malonumo ir įkvėpimo. Nors šį gamtos privalumą sunku išreikšti kiekybiškai, juo grindžiama didelė mūsų turizmo ir poilsio pramonės dalis.

Ekonomikos požiūriu biologinė įvairovė dabarties ir ateities kartoms yra naudinga dėl ekosistemų funkcijų. Šios funkcijos – tai, pvz., maisto, kuro, pluošto ir vaistų gamyba, vandens, oro ir klimato reguliavimas, dirvožemio derlingumo palaikymas, maistinių medžiagų apytaka. Sunku šias funkcijas tiksliai įvertinti pinigais pasauliniu mastu, tačiau skaičiavimai rodo, kad jos atitinka šimtus milijardų eurų per metus. Šiomis funkcijomis grindžiamas ekonominis ES augimas, užimtumas ir gerovė. Besivystančiose šalyse jos yra būtinos siekiant Tūkstantmečio plėtros tikslų. Nepaisant jų svarbos, TEĮ duomenimis du trečdaliai ekosistemų funkcijų visame pasaulyje nyksta dėl pereikvojimo ir jų stabilumą užtikrinančios rūšių gausos mažėjimo.

Šį ekosistemų funkcijų nykimą įrodo, pvz., senkantys žuvų ištekliai, plačiai paplitęs dirvožemio derlingumo sumažėjimas, smarkus augalų apdulkintojų populiacijų nykimas ir sumažėjęs mūsų upių pajėgumas sulaikyti potvynių vandenis. Žmogaus išradingumo ir technologijų galimybės pakeisti šią natūralią gyvybės palaikymo sistemą yra ribotos, ir, net kai tai padaryti įmanoma, išlaidos dažnai yra didesnės, nei rūpinantis biologine įvairove. Peržengus tam tikrą ribą, ekosistemas atkurti yra labai sunku arba to padaryti neįmanoma. Jos išnyksta visam laikui. Galiausiai be šios gyvybės palaikymo sistemos išnyktų ir žmonija.

3. KAS VYKSTA SU BIOLOGINE įVAIROVE IR KODėL?

3.1. Biologinės įvairovės padėtis ir tendencijos

TEĮ nustatė, kad Europoje ekosistemos buvo suskaldytos dėl žmonių kaltės labiau nei bet kokiame kitame žemyne. Pvz., tik 1–3 % Vakarų Europos miškų gali būti laikomi „žmonių nepaliestais“, nuo 1950 m. Europa prarado daugiau nei pusę šlapžemių ir daugumą didelės gamtinės vertės ūkių žemių, o daugelis ES jūrų ekosistemų išsigimė. 42 % Europos vietinių žinduolių, 43 % paukščių, 45 % peteliškių, 30 % varliagyvių, 45 % roplių ir 52 % gėlųjų vandenų žuvų rūšių gresia išnykimas, dauguma didžiausių jūrų žuvų rūšių išteklių neatitinka mažiausio saugaus biologinio išteklio dydžio reikalavimų, 800 Europos augalų rūšių gresia visiškas išnykimas, žemesniosios gyvybės formos, įskaitant bestuburius ir mikrobus, patyrė nežinomų tačiau galimai didelių pokyčių. Taip pat daugelio anksčiau plačiai paplitusių rūšių populiacijos ima mažėti. Drauge su nykstančiomis rūšimis ir mažėjančiomis rūšių populiacijomis smarkiai mažėja genetinė įvairovė.

Pasaulio biologinės įvairovės mažėjimas yra dar labiau neraminantis[11]. Nuo 8–jo dešimtmečio antrosios pusės buvo sunaikintas didesnis nei ES teritorija atogrąžų miškų plotas – daugiausia medienai, maisto produktų, pvz., palmių aliejaus ar sojos pupelių, gamybai ir galvijų veisimui; o kas 3–4 metus sunaikinamas Prancūzijos teritorijos dydžio miško plotas. Kitos skirtingos ekosistemos – šlapžemės, sausringi regionai, salos, vidutinės klimato juostos miškai, mangrovės ir koraliniai rifai patyrė proporcingų nuostolių. Rūšių nykimo tempas šiuo metu yra 100 kartų didesnis, nei tas, kurį galima nustatyti iš fosilijų duomenų, be to, manoma, kad jis dar didės, grasindamas nauju „masiniu išnykimu“, kokio dar nebuvo nuo dinozaurų išmirimo.

3.2. Įtaka biologinės įvairovės mažėjimui, ir jos veiksniai

Pagrindinė įtaka ir veiksniai yra gerai žinomi. Pagrindinė biologinės įvairovės mažėjimą sąlygojanti įtaka – tai buveinių susiskaldymas, išsigimimas ir suirimas dėl pakitusio žemės naudojimo, kai inter alia pakeičiama žemės paskirtis, suintensyvėja gamybos sistemos, atsisakoma tradicinės (ir dažnai biologinei įvairovei palankios) praktikos, vykdomos statybos, ištinka katastrofos, įskaitant gaisrus. Kitokia įtaka – tai pereikvojimas, invazinis svetimų rūšių išplitimas ir tarša. Reliatyvi minėta įtaka ne visur vienoda, dažnai keleriopos jų pastebimos vienu metu.

Pasaulyje šią įtaką sąlygoja du pagrindiniai veiksniai: žmonių skaičiaus augimas ir augantis suvartojimas per capita . Numatoma, kad šie veiksniai dar suaktyvės ir padidins įtaką ypač atogrąžų miškams, kitoms atogrąžų ekosistemoms ir kalnų ekosistemoms. Nors šie veiksniai nėra tokie svarbūs ES biologinės įvairovės mažėjimui, numatoma kad ES įvairi įtaka didės, pvz., didės būstų ir transporto infrastruktūros poreikis.

Kiti svarbūs veiksniai pasaulyje – tai prastos valdančiosios struktūros ir nuvertinantis tradicinės ekonomikos požiūris į natūralių turtų ir ekosistemų funkcijų ekonominę vertę.

Šiems veiksniams priklauso ir klimato kaita, kurios poveikis biologinei įvairovei (pasiskirstymo, migracijos ir reprodukcijos pokyčiai) jau pastebimas. Numatoma, kad vidutinė temperatūra Europoje iki 2100 m. pakils 2–6,3°C palyginus su 1990 m. temperatūra. Tai turės lemiamo poveikio biologinei įvairovei.

Ir galiausiai, globalizacija, įskaitant Europos prekybą, padidina įtaką biologinei įvairovei ir ekosistemų funkcijoms besivystančiose šalyse ir ES, kadangi inter alia didėja gamtinių išteklių poreikis, prisidedama prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, palengvinamos sąlygos invazinių svetimų rūšių plitimui.

4. Ką IKI šIOL NUVEIKėME, IR AR TAI BUVO VEIKSMINGA?

Šiame skirsnyje apžvelgiama EB biologinės įvairovės strategijos ir veiksmų planų įgyvendinimo pažanga, drauge laikantis reikalavimo pateikti ataskaitą Tarybai ir Parlamentui. Apžvalga yra paremta biologinės įvairovės politikos persvarstymu, atliktu 2003–2004 m.[12], ir joje atsižvelgiama į nuo to laiko įdiegtus pokyčius.

4.1. ES biologinės įvairovės politika

ES politikoje atsižvelgiama į tai, kad biologinė įvairovė ne visur vienoda ir kad tam tikroms buveinėms ir rūšims gresia didesnis pavojus nei kitoms. Todėl joje skiriamas ypatingas dėmesys svarbaus vertingiausių gamtos teritorijų tinklo Natura 2000 kūrimui ir apsaugai. Tačiau pripažįstama, kad didelė dalis biologinės įvairovės nepriklauso tinklo teritorijoms. Aplinkai už Natura 2000 tinklo ribų taikomi veiksmai yra numatyti specialioje gamtos politikoje (pvz., priemonės nykstančioms rūšims ir Natura 2000 teritorijų apjungimo priemonės), taip pat įtraukiant biologinės įvairovės klausimus į žemės ūkio, žuvininkystės ir kitų sričių politiką.

Tarptautiniu mastu ES siekia sustiprinti Biologinės įvairovės konvenciją (BĮK) ir kitus su biologine įvairove susijusius susitarimus, juos įgyvendinti ir remti biologinės įvairovės problemų sprendimą išorės pagalba. ES aktyviai dalyvavo reguliuojant netausią prekybą nykstančiomis rūšimis ir siekė Pasaulio prekybos organizacijos ir daugiašalių aplinkos susitarimų sąveikos. Iki šiol dvišaliuose bei daugiašaliuose susitarimuose biologinei įvairovei buvo skiriama palyginti nedaug dėmesio.

4.2. Biologinė įvairovė ES vidaus politikoje

4.2.1. Svarbiausių buveinių ir rūšių apsauga

Pagrindas ES veiksmams šioje srityje yra Paukščių direktyva[13] ir Buveinių direktyva[14] (vadinamosios „gamtos direktyvos“). Nors jos dar nevisiškai įgyvendintos visose valstybėse narėse, buvo padaryta didelė pažanga nustatant Natura 2000 tinklo teritorijas. Tinklą sudaro teritorijos, kuriose yra kokių nors iš 200 pagrindinių ES buveinių tipų pakankamo dydžio plotų. Tinklas šiuo metu apima apie 18 % ES 15 teritorijos. Jo plėtra į 10 naujų ES valstybių yra smarkiai pažengusi. Atskiroms rūšims skirti veiksmų planai jau atnešė naudos kai kurioms labiausiai nykstančioms ES rūšims.

Dar neišspręstos problemos – tai neįgyvendinta Natura 2000 tinklo plėtra į jūrų aplinką, neigiamas socialinės raidos poveikis Natura 2000 teritorijoms ir nepakankamai lėšų veiksmingam teritorijų valdymui ir paramai. Tinklas bus visapusiškai naudingas išsaugant biologinę įvairovę ir ekosistemų funkcijas tik tuomet, kai šios problemos bus visiškai išspręstos.

Atokiausi regionai ir valstybėms narėms priklausančios užjūrio šalys bei teritorijos yra tarptautiniu požiūriu svarbios biologinei įvairovei, tačiau daugelyje šių rajonų gamtos direktyvos netaikomos.[15]

4.2.2. Biologinės įvairovės klausimas TVS, Lisabonos partnerystėje ekonominiam augimui ir darbo vietų kūrimui ir aplinkos politikoje

Biologinės įvairovės išsaugojimas – tai vienas pagrindinių TVS ir Šeštojo aplinkosaugos veiksmų plano ( 6 th EAP )[16] tikslų. Jis taip pat pripažintas svarbiu ES ekonominiam augimui ir užimtumui (du trečdaliai valstybių narių įtraukė šį klausimą į savo Lisabonos strategijos nacionalinių reformų programas). Didelė pažanga aplinkos politikoje duoda naudos biologinei įvairovei. Labiau regima pažanga pasiekta mažinant sutelktųjų taršos šaltinių poveikį, pvz., miesto nuotekų poveikį upių ekologinei būklei. Tačiau pasklidieji taršos šaltiniai, pvz., eutrofikaciniai teršalai ore, išlieka svarbia įtaka biologinės įvairovės mažėjimui. Numatytos įgyvendinti naujesnės pagrindų direktyvos ir teminės strategijos vandens, oro, dirvožemio, gamtos išteklių, miestų ir pesticidų (netrukus pasirodysianti) srityse turėtų užtikrinti tolesnę pažangą.

4.2.3. Biologinės įvairovės klausimas žemės ūkio ir kaimo plėtros politikoje

Žemės ūkis, apimantis didelę ES teritorijos dalį, saugo genus, rūšis ir buveines. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais intensyvesnis ir labiau specializuotas žemės naudojimas, taip pat jos marginalizavimas ir nepakankamas išnaudojimas sąlygojo smarkų biologinės įvairovės sumažėjimą. Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) drauge su platesne žemės ūkio sektoriaus plėtra buvo viena iš minėtų procesų veiksnių, tačiau nuo 1992 m. ji buvo tinkamiau pritaikyta biologinės įvairovės poreikiams. Plačiau naudojamos agrarinės aplinkosaugos priemonės, gero ūkininkavimo praktika, ekologinė žemdirbystė ir parama mažiau ūkininkauti palankioms vietovėms buvo naudingi ūkių žemių biologinei įvairovei. 2003 m. BŽŪP reforma skatina taikyti minėtas ir kitas biologinei įvairovei palankias priemones. Rinkos ir pajamų politikos priemonės, įskaitant privalomąjį kompleksinį paramos susiejimą, bendrąją išmoką ūkiui (atsiejimas) ir moduliavimą, turėtų turėti netiesioginių privalumų biologinei įvairovei.

Naujajame Kaimo plėtros reglamente[17] inter alia numatoma didesnė parama Natura 2000 , paliekamos agrarinės aplinkosaugos priemonės ir išmokos vietovėms, kuriose yra kliūčių, ir nustatomos tam tikros paramos tausiam miškų valdymui priemonės (kai kurios skirtos ekologinei vertei pakelti), pvz., išmokos miškų aplinkosaugos priemonėms. Tačiau visapusiška šių priemonių nauda priklausys nuo jų įgyvendinimo valstybėse narėse ir tam skirto biudžeto.

4.2.4. Biologinės įvairovės klausimas žuvininkystės politikoje

ES žuvininkystė ir žemės ūkis turėjo neigiamo poveikio tiek prekybai gaudomų žuvų rūšių ištekliams, tiek nepagrindinėms žvejojamoms rūšims ir buveinėms. Nors pastaraisiais metais buvo padaryta pažanga integruojant biologinės įvairovės klausimą į žuvininkystės politiką, vertinti rezultatus dar per anksti. Tačiau visiškai įgyvendinus reformuotą Bendrąją žvejybos politiką (BŽP)[18], sumažės biologinės įvairovės mažėjimą skatinanti žvejybos įtaka, pagerės žvejojamų rūšių išteklių padėtis ir bus geriau apsaugotos nepagrindinės žvejojamos rūšys ir buveinės.

4.2.5. Biologinės įvairovės klausimas regioninės ir teritorinės plėtros politikoje

Pagal gamtos direktyvas ir Poveikio aplinkai vertinimo (PAV – EIA ) direktyvą[19] reikalaujama apsvarstyti galimą tam tikros regioninės ir teritorinės veiklos poveikį. Tai apima ir alternatyvų apsvarstymą bei priemonių neigiamam poveikiui išvengti ir jam sumažinti rengimą. Paaiškėjo, kad naudinga pačioje sprendimų priėmimo proceso pradžioje atlikti išsamius vertinimus. Tačiau dažnai jie atliekami per vėlai arba nekokybiškai. Neseniai įdiegti kai kuriems planams ir programoms taikomi strateginiai aplinkos vertinimai (SAV – SEA )[20], pagal kuriuos poveikis apsvarstomas dar planavimo etape, turėtų padėti geriau suderinti aplinkos išsaugojimą ir socialinės raidos poreikius.

4.2.6. Svetimų rūšių kontrolė

Invazinėms svetimoms rūšims Šeštajame aplinkosaugos veiksmų plane buvo teikiama pirmenybė. Nors buvo teikiama LIFE parama vietos likvidavimo programoms, Bendrija vis dar neturi visapusiškos šios problemos sprendimo strategijos. Ši strategija pradedama rengti.

4.3. Biologinė įvairovė ES išorės politikoje

4.3.1. Tarptautinis valdymas

ES aktyviai dalyvauja biologinės įvairovės tarptautiniame valdyme. Tačiau Komisija ir valstybės narės mano, kad reikia gerokai sustiprinti BĮK įgyvendinimą. ES taip pat aktyviai įgyvendina kitus su biologine įvairove susijusius tarptautinius susitarimus ir siekia juos susieti tarpusavyje.

4.3.2. Išorės parama

Valstybės narės yra svarbios biologinės įvairovės projektus finansuojančio Pasaulio aplinkos fondo rėmėjos. Tačiau skiriamos lėšos sudaro mažiau nei vieną šimtąją Bendrijos ir valstybių narių viso metinio pagalbos plėtrai biudžeto. Siekis, kad skirstant šias lėšas būtų labiau atsižvelgta į biologinę įvairovę, nedavė rezultatų, iš esmės todėl, kad pirmenybė dažnai teikiama kitiems svarbiems poreikiams.

Tačiau Komisijos komunikate dėl vystymosi politikos darnos[21] pabrėžiama: „ES turėtų padidinti biologinei įvairovei skirtą finansavimą ir sustiprinti priemones, akcentuojančias biologinę įvairovę teikiant vystymosi paramą.“ Šis siekis yra perkeltas į naują ES vystymo politiką[22] (bendras Europos sutarimas dėl bendradarbiavimo vystymo srityje) ir kaimynystės politiką[23].

4.3.3. Tarptautinė prekyba

Jau buvo padaryta pradžia siekiant spręsti prekybos mediena poveikio atogrąžų miškams problemą[24], tačiau nedaug nuveikta kovojant su kitomis su prekyba susijusiomis miškų naikinimo priežastimis. Tam tikra pažanga padaryta prekybos laukiniais gyvūnais srityje aktyviai dalyvaujant Tarptautinėje prekybos nykstančiomis rūšimis konvencijoje. Apskritai ES siekė integruoti aplinkos aspektą į tarptautinės prekybos sritį (pvz., diegdama prekybos poveikio tvariajai plėtrai vertinimus) ir į visuotines pastangas panaikinti netausius gamybą ir vartojimą, tačiau iki šiol pasiekta nedaug konkrečių biologinei įvairovei palankių rezultatų.

4.4. Pagalbinės priemonės

4.4.1. Žinios

Šeštoji pamatinė programa[25], kurią papildė valstybių narių mokslinių tyrimų finansavimas, padėjo sustiprinti Europos strategiją biologinės įvairovės, žemėnaudos bei klimato kaitos mokslinių tyrimų srityje ir padidinti mokslo indėlį į politiką ES ir regionuose partneriuose, ypač besivystančiose šalyse. Tačiau siekiant užpildyti svarbios informacijos trūkumą dar reikia daug nuveikti. Pagal Europos biologinės įvairovės mokslinių tyrimų strategijos programą buvo atliktas naudingas mokslinių tyrimų poreikio įvertinimas. Naujame Septintosios pagrindų programos pasiūlyme ( FP7 )[26] numatoma galimybė patenkinti šį poreikį bendradarbiaujant, kuriant naują infrastruktūrą ir didinant pajėgumą.

TEĮ turėjo didelės reikšmės atkreipiant politikų ir visuomenės dėmesį į biologinės įvairovės padėtį ir tendencijas šiuo metu ir ekosistemų funkcijas pasaulyje. Kiek tai bebūtų svarbu, šiuo metu nėra mechanizmo, užtikrinančio, kad TEĮ būtų reguliariai peržiūrimas ir atnaujinamas.

4.4.2. Sąmoningumo didinimas ir visuomenės dalyvavimas

Bendrijos institucijos, valstybės narės ir pilietinė visuomenė įgyvendino daug iniciatyvų šioje srityje, pvz., priėmė direktyvas dėl Orhuso konvencijos ir daug suinteresuotųjų šalių apimančią Countdown 2010 iniciatyvą. 2010 m. uždaviniai atkreipia dėmesį į politinį klausimo pobūdį.

4.4.3. Priežiūra ir ataskaitos

Padaryta pažanga kuriant ir paprastinant rodiklius, priežiūrą ir atskaitas. Biologinės įvairovės padėties rodiklis buvo pasirinktas kaip struktūrinis rodiklis 2004 m. ir kaip pagrindinis tvariosios plėtros rodiklis 2005 m. Be to, Komisija drauge su Europos aplinkos agentūra rengia pagrindinius biologinės įvairovės rodiklius, paremtus patvirtintaisiais BĮK. Šiuo metu rengiami priežiūros metodai ir priemonės, bet paprastesni ataskaitų reikalavimai pagal gamtos direktyvas.

5. Ką DAR REIKėTų PADARYTI?

5.1. ES veiksmų planas iki ir po 2010 m.

2003–2004 m. politikos persvarstymo svarbiausias momentas buvo Airijos pirmininkaujama suinteresuotųjų šalių konferencija Malahide 2004 m. gegužę, kurioje buvo pasiektas plataus masto sutarimas dėl prioritetinių tikslų vykdant įsipareigojimus iki 2010 m., paskelbtas kaip „Malahido pranešimas“[27].

Remdamasi juo ir šio pranešimo 2–4 skirsniuose pateikta analize, Komisija išskyrė keturias pagrindines politikos sritis ir dešimt su jomis susijusių prioritetinių tikslų. Be to, Komisija nustatė keturias pagrindines pagalbines priemones. Šie tikslai ir pagalbinės priemonės iš esmės grindžiami neseniai vykusios viešos konsultacijos rezultatais[28].

Tikslams ir pagalbinėms priemonėms įgyvendinti reikės konkrečių veiksmų, kurie kartu su susijusiais uždaviniais nurodyti prie šio pranešimo pridėtame „ES veiksmų plane iki ir po 2010 m.“. Veiksmų plane taip pat nurodomi konkrečios priežiūros, vertinimo ir ataskaitų rengimo priemonės ir uždaviniai.

Veiksmų plane pateikiama svarbi nauja ES biologinės įvairovės politikos strategija, pagal kurią politika orientuojama tiek į visą Bendriją, tiek į atskiras valstybes nares, apibrėžiamas kiekvienos jų vaidmuo kiekvieno veiksmo įgyvendinime ir pateikiamas išsamus prioritetinių veiksmų planas specifiniams uždaviniams įvykdyti iki tam tikro laiko. Sėkmė priklausys nuo Komisijos ir valstybių narių dialogo ir bendradarbiavimo bei vieningo įgyvendinimo.

Šis veiksmų planas – tai atsakas į BĮK raginimą nustatyti iki 2010 m. įgyvendintinus prioritetinius veiksmus[29] ir papildo ES biologinės įvairovės strategiją ir veiksmų planus. Valstybės narės raginamos į jį atsižvelgti savo strategijose ir veiksmų planuose.

Komisija siūlo, kad Tarybai ir Parlamentui pateikus nuomones, veiksmų plano įgyvendinimą apžvelgtų ir jau įsteigta Biologinės įvairovės ekspertų grupė (BĮEG – BEG ). BĮEG taip pat turėtų užtikrinti, kad veiksmai Bendrijos ir valstybių narių lygiu būtų suderinti ir papildytų vienas kitą.

5.2. Keturios pagrindinės politikos sritys ir dešimt prioritetinių tikslų

Šiame skirsnyje pristatomos keturios pagrindinės politikos sritys ir dešimt prioritetinių tikslų, nurodoma jų taikymo apimtis ir apibrėžiamos kai kurios svarbiausios veiksmų plano priemonės.

5.2.1. 1 POLITIKOS SRITIS: Biologinė įvairovė ES

Tikslai

1. Apsaugoti svarbiausias ES buveines ir rūšis.

Priemonės ES svarbiausioms buveinės ir rūšims apsaugoti yra būtinos siekiant sustabdyti biologinės įvairovės mažėjimą iki 2010 m. ir skatinant jų atsikūrimą. Šių buveinių apsaugai reikia aktyvesnių valstybių narių įsipareigojimų siūlyti, skirti, saugoti ir veiksmingai valdyti Natura 2000 teritorijas. Taip pat reikia, kad jos sustiprintų tinklo darnumą, vidaus ryšius ir atsparumą, pvz., remdamos saugomus nacionalinius, regioninius ir vietinius rajonus. Sparčiausiai nykstančioms ES rūšims turėtų būti plačiau taikomas rūšių atkūrimo veiksmų planas. Panašių priemonių buveinėms ir rūšims apsaugoti reikia ir ES atokiausiuose regionuose, kur netaikomos gamtos direktyvos[30].

2 . Išsaugoti ir atkurti biologinę įvairovę ir ekosistemų funkcijas „Natura 2000“ nepriklausančiose ES kaimo vietovėse

3 . Išsaugoti ir atkurti biologinę įvairovę ir ekosistemų funkcijas „Natura 2000“ nepriklausančiose ES jūrų vietovėse

Natura 2000 ir nykstančių rūšių išsaugojimas neturės ilgalaikių perspektyvų, jei ir kitose teritorijose nebus kuriama biologinei įvairovei palanki sausumos, gėlųjų vandenų ir jūrų aplinka. Pagrindinės priemonės: optimaliau naudoti turimas priemones pagal reformuotą BŽŪP, t. y. vengti pernelyg intensyviai naudoti gamtiniu požiūriu vertingas ūkių žemes, miškingas vietoves ir miškus arba juos apleisti, taip pat skatinti jų atkūrimą; įgyvendinti greitai pasirodysiantį miškams skirtą veiksmų planą ir priemones miškų gaisrams išvengti ir jiems įveikti; optimaliau naudoti turimas reformuotos BŽP priemones, t. y. atkurti žuvų išteklius, sumažinti žvejybos poveikį nepagrindinėms žvejojamoms rūšims ir apriboti žalą jūrų buveinėms; pažangiau įgyvendinti pagrindines aplinkos pagrindų direktyvas ir temines strategijas, kuriomis siekiama apriboti biologinės įvairovės nykimą sąlygojančią įtaką, t. y. pagerinti gėlo vandens, jūrų aplinkos ir grunto kokybę, sumažinti pasklidžiųjų teršalų (pvz., rūgštinančiųjų ir eutrofikacinių medžiagų ore, nitratų iš ūkių, pesticidų) įtaką.

4. Siekti, kad regioninė ir teritorinė plėtra labiau atitiktų biologinės įvairovės poreikius ES.

Geresnis planavimas valstybių narių, regionų ir vietos lygmenimis – tai būtina sąlyga siekiant išvengti neigiamo regioninės ir teritorinės plėtros poveikio, siekiant jį kiek galima sumažinti ir kompensuoti, be to, taip mažiau pažeidžiami biologinės įvairovės poreikiai. Tam reikia, kad sprendimų priėmimo procese kuo anksčiau būtu atsižvelgiama į biologinės įvairovės poreikius. Pagrindinės priemonės: atliekant SAV ir PAV labiau atsižvelgti į biologinę įvairovę; užtikrinti, kad plėtrai skiriamos Bendrijos lėšos biologinei įvairovei duotų naudos, o ne žalos; už planavimą ir plėtrą atsakingi pareigūnai turėtų bendradarbiauti, atsižvelgdami į biologinę įvairovę.

5. Smarkiai sumažinti invazinių svetimų rūšių ir svetimų genotipų poveikį ES biologinei įvairovei.

Yra parengta įvairių kovos su invazinėmis svetimomis rūšimis ir jų kontrolės priemonių, tačiau gali būti, kad politikoje yra spragų; šiam tikslui reikia parengti visapusišką ES strategiją ir specialias priemones, įskaitant išankstinio įspėjimo sistemą.

5.2.2. 2 POLITIKOS SRITIS: ES ir biologinė įvairovė

Tikslai

6. Smarkiai sustiprinti tarptautinio valdymo biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų srityje efektyvumą.

7. Teikiant ES išorinę pagalbą labiau remti biologoinę įvairovę ir ekosistemų fukcijų išsaugojimą.

8. Smarkiai sumažinti tarptautinės prekybos poveikį pasaulio biologinei įvairovei ir ekosistemų funkcijoms.

Norint įvykdyti įsipareigojimą iki 2010 m. smarkiai sumažinti biologinės įvairovės mažėjimo tempą pasaulyje, Bendrijos ir valstybių narių veiksmams reikia naujo postūmio. Taip pat būtina, kad ES veiktų darniau, užtikrindama valdymo, prekybos (įskaitant dvišalius susitarimus) ir bendradarbiavimo socialinės raidos srityje veiksmų sąveiką. Valdymo srityje ES turėtų labiau siekti veiksmingai įgyvendinti BĮK ir susijusius susitarimus. Išorės pagalbos srityje ES turėtų padidinti lėšas biologinei įvairovei ir pabrėžti biologinės įvairovės aspektą įvairių sektorių ir geografinėse programose. Prekybos srityje būtinai reikia imtis priemonių atogrąžų miškų naikinimo problemai spręsti, atsižvelgiant į šią problemą sąlygojančią prekybą ir gamybą. Šioje srityje daug padėti gali spartus Miškų įstatymo taikymo, valdymo ir prekybos programos įgyvendinimas[31]. Tarptautiniu mastu pasitikėjimą ES labai sustiprintų efektyvūs veiksmai didele biologine įvairove pasižyminčiose užjūrio šalyse ir teritorijose, priklausančiose valstybėms narėms.

5.2.3. 3 POLITIKOS SRITIS: Biologinė įvairovė ir klimato kaita

Tikslas

9. Padėti biologinei įvairovei prisitaikyti prie klimato kaitos.

Moksliniu ir politiniu požiūriu visuotinai sutinkama, kad prasidėjo neišvengiamos ir precedento neturinčios klimato kaitos laikotarpis. Jos poveikis ES biologinei įvairovei jau pastebimas. Klimato kaita per kelis dešimtmečius gali sugriauti visas mūsų pastangas išsaugoti biologinę įvairovę ir tausiai ja naudotis.

Siekiant sumažinti ateityje gręsiantį pavojų biologinei įvairovei reikia smarkiai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją pasaulyje. Turime gerbti Kioto įsipareigojimus. Be to, siekiant, kad vidutinė metinė temperatūra pasaulyje pakiltų ne daugiau kaip 2°C palyginus su iki-industrinio laikotarpio temperatūra, reikia prisiimti platesnio masto emisijos mažinimo pasaulyje įsipareigojimus ateičiai po 2012 m.

Biologinės įvairovės apsauga gali padėti apriboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentraciją atmosferoje, nes miškai, durpynai ir kitos buveinės kaupia anglies dioksidą. Taip pat reikės parengti pagalbos biologinei įvairovei strategiją, padėsiančią prisitaikyti prie temperatūros kaitos ir vandens apytakos. Tam pirmiausia reikia užtikrinti Natura 2000 tinklo darnumą. Taip pat reikia siekti užkirsti kelią galimam žalingam klimato kaitos pritaikymo ir mažinimo priemonių poveikiui, kiek galima jį sumažinti ir atlyginti.

5.2.4. 4 POLITIKOS SRITIS: Žinių bazė

Tikslas

10. Smarkiai sutvirtinti žinių apie biologinės įvairovės išsaugojimą ir naudojimąsi ja bazę ES ir pasaulyje

Suprasti biologinę įvairovę – tai vienas didžiausių žmonijos mokslinių uždavinių. Kad galėtume patobulinti savo politiką ateityje, būtina pagilinti mūsų biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų supratimą. Tam reikia stiprinti (pagal FP7 ir nacionalines programas) Europos mokslinių tyrimų erdvę, jos svarbą tarptautiniu mastu, mokslinių tyrimų infrastruktūrą, mokslo ir politikos sąsajas ir bendrą naudojimąsi biologinės įvairovės duomenimis. Tam reikėtų panaudoti naujas informacijos ir ryšių technologijas. Komisija, panaudodama esamus finansinius išteklius, parengs ES mechanizmą, pagal kurį politikos įgyvendinimą ir tolesnį plėtojimą bus galima grįsti nepriklausomomis, patikimomis ir moksliniais tyrimais paremtomis konsultacijomis. Tarptautiniu mastu ES turėtų nustatyti nepriklausomo mokslinio konsultavimo pasaulio politikos srityje būdus ir priemones – inter alia aktyviai dalyvaudama atliekant BĮK 2007 m. TEĮ ir konsultacijose dėl patobulintų Tarptautinių biologinės įvairovės mokslinės ekspertizės mechanizmų.

5.3. Keturios pagrindinės pagalbinės priemonės

1. Tinkamas finansavimas

Būtina tinkamai finansuoti Natura 2000 tinklo ir jam nepriklausančių teritorijų biologinės įvairovės apsaugą. Naujosiose finansinėse perspektyvose 2007–2013 m. numatomos galimybės bendrai finansuoti biologinės įvairovės išsaugojimo priemones ir Natura 2000 tinklą pagal Kaimo plėtros fondo[32], sanglaudos ir struktūrinių fondų[33], Life+ [34] ir FP7 programas. Tačiau gruodžio mėnesį Europos Vadovų Tarybos numatytas biudžeto sumažinimas[35] turės poveikį biologinės įvairovės apsaugos finansavimui pagal minėtas finansines priemones. Todėl lemiamos reikšmės turės įgyvendinimo sprendimai nacionaliniu lygiu. Bendrija ir valstybės narės turės užtikrinti, kad pakankama Bendrijos ir valstybių narių nuosavų lėšų dalis būtų skirta veiksmų planui finansuoti, pirmiausia priemonėms, skirtoms Natura 2000 tinklui, gamtiniu požiūriu vertingoms ūkių žemėms ir miškams, jūrų biologinei įvairovei, pasaulio biologinei įvairovei, biologinės įvairovės moksliniams tyrimams, priežiūrai ir inventoriui. Bet kuriuo atveju skirstant finansinius išteklius reikia įvertinti biudžeto apribojimus bei įsitekti Finansinių Perspektyvų ribose.

2. ES sprendimų priėmimo proceso gerinimas

Tam reikia užtikrinti, kad Bendrijos ir valstybių narių veikla būtų labiau suderinta ir papildytų viena kitą, pirmiausia padedant BĮEG; siekti, kad esamose ir naujose strategijose ir biudžete (įskaitant Lisabonos strategijos nacionalines reformų programas) būtų tinkamai atsižvelgiama į biologinės įvairovės poreikius, kad sprendimų priėmimo procese būtų atsižvelgiama į aplinkos sąnaudas (įskaitant natūralių turtų ir ekosistemos funkcijų praradimą); labiau suderinti su biologine įvairove susijusius įvairius nacionalinius planus ir programas, ir užtikrinti, kad priimant sprendimus regionų ir vietos lygiu būtų atsižvelgiama į aukšto lygio įsipareigojimus biologinės įvairovės srityje.

3. Partnerystės skatinimas

Svarbu užmegzti pažangius vyriausybių, akademinės bendruomenės, išsaugojimo specialistų, žemės savininkų ir naudotojų, privataus sektoriaus, finansų sektoriaus, švietimo sektoriaus ir žiniasklaidos partnerystės ryšius problemų sprendimo srityje. Tam reikia tęsti jau esamų nuostatų įgyvendinimą (pvz., BŽŪP ir BŽP nuostatų) ir kurti naujus partnerystės santykius, taip pat ir už ES ribų.

4. Visuomenės švietimas, sąmoningumo ir dalyvavimo skatinimas

Tam reikia pagal veiksmų planą sukurti ir įdiegti komunikacijos strategiją, glaudžiai bendradarbiauti su Countdown 2010 iniciatyva, ir įgyvendinti Orhuso konvenciją bei susijusias direktyvas[36].

5.4. Priežiūra, vertinimas ir persvarstymas

Komisija kasmet Tarybai ir Parlamentui teiks pažangos įgyvendinant veiksmų planą ataskaitas; pirmasis atsiskaitymo laikotarpis tęsis nuo šio pranešimo priėmimo datos iki 2007 m. pabaigos.

Antrojoje ataskaitoje (apimančioje laikotarpį iki 2008 m.) bus ir pažangos siekiant tikslų iki 2010 m. vidurio laikotarpio įvertinimas.

Ketvirtojoje metinėje ataskaitoje (laikotarpis iki 2010 m. pabaigos) bus įvertinta, kaip ES įvykdė 2010 m. užsibrėžtus įsipareigojimus. Bus kokybiniu požiūriu įvertintas veiksmų plano ir uždavinių įgyvendinimo lygis, įskaitant esmines išvadas ir galimas klaidas. Įvertinimas bus pagrįstas kiekybiniais duomenimis, savo ruožtu paremtais pagrindiniais biologinės įvairovės rodikliais (2 priedas). Bus nustatytas biologinės įvairovės indeksas, kuris bus naudojamas kaip tvaraus vystymosi ir struktūrinis rodiklis 2007 m. Šiuos rodiklius ir susijusį stebėjimo mechanizmą Komisija parengs ir pritaikys bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis ir visuomene.

Septintojoje metinėje ataskaitoje (laikotarpis iki 2013 m.) bus pateikiamas panašus įvertinimas, apimantis ir vėliau nei 2010 metams nustatytus veiksmų plano tikslus.

Šiais įvertinimais bus paremtas galutinis šeštojo aplinkosaugos veiksmų plano įvertinimas, 2007–2013 m. įvairių sektorių politikos ir biudžeto persvarstymas ir vėlesniam nei 2013 m. laikotarpiui rengiamos strategijos ir biudžetas.

5.5. Biologinės įvairovės ir ES vaidmens ateities vizija – politikos pagrindas

Taigi, sustabdyti biologinės įvairovės mažėjimą ir padėti jai atsigauti – labai svarbūs esminiai uždaviniai. Tačiau reikia žvelgti toliau, po 2010 m., ir formuoti ateities viziją, kuri taptų politikos pagrindu. Turime pripažinti, kad gamta ir mes esam priklausomi vienas nuo kito, ir reikia siekti naujų būdų suderinti socialinę raidą ir gamtos išsaugojimą. Komisija ketina pradėti diskusijas šiuo klausimu.

[1] Žr., pvz., Žmogaus socialinės raidos indekso tendencijas JTVP (Jungtinių Tautų vystymo programos – UNDP ) 2005 m. Žmogaus socialinės raidos ataskaitoje.

[2] BĮK (Biologinės įvairovės konvencijos – CBD ) sekretoriato (2006 m.) antroji pasaulio biologinės įvairovės apžvalga ( Global Biodiversity Outlook 2 ).

[3] http://www.maweb.org.

[4] Pirmininkaujančios valstybės narės išvados, Europos Vadovų Tarybos susitikimas Geteborge 2001 m. birželio 15 ir 16 d.

[5] KOM (2001) 264 galutinis.

[6] Pasaulio šalių vadovų susitikimas dėl tvariosios plėtros, Įgyvendinimo planas.

[7] Specialusis Eurobarometras 217 (2005).

[8] KOM (2001) 264 galutinis.

[9] KOM (1998) 42 galutinis.

[10] KOM (2001) 162 galutinis.

[11] BĮK sekretoriatas (2006 m.) op. cit.

[12] Daugiau informacijos Malahido konferencijos „audito“ dokumentuose, Europa tinklavietės Aplinkos GD puslapyje: http://europa.eu.int/comm/environment/nature/biodiversity/develop_biodiversity_policy/malahide_conference/index_en.htm.

[13] Direktyva 79/409/EB, OL L 103, 1979 4 25, p. 1, su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 807/2003, OL L 122, 2003 5 6, p. 36.

[14] Direktyva 92/43/EEB, OL L 206 1992 7 22, p. 7, su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 97/62/EB, OL L 305, 1997 11 8, p. 42.

[15] Taikomos Azorų, Madeiros ir Kanarų salose.

[16] Sprendimas Nr. 1600/2002/EB, OL L 242, 2002 9 10, p. 1.

[17] Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005, OL L 277, 2005 10 21, p. 1.

[18] KOM (2001) 135 galutinis.

[19] Direktyva 85/337/EEB, su pakeitimais, padarytais Direktyva 97/11/EB, OL L 073, 1997 3 14, p. 5.

[20] Direktyva 2001/42/EB, OL L 197, 2001 7 21, p. 30.

[21] KOM (2005) 134 galutinis.

[22] KOM (2005) 311 galutinis.

[23] KOM(2003) 104 galutinis, KOM (2004) 373 galutinis.

[24] KOM (2003) 251 galutinis.

[25] Sprendimas Nr. 1513/2002/EB, OL L 232, 2002 8 29, p. 1.

[26] COM(2005) 119 galutinis.

[27] žr. konferencijos ataskaitą tinklavietės Europa Aplinkos GD puslapyje.

[28] Tinklavietės Europa Aplinkos GD konsultacijų puslapis.

[29] BĮK sekretoriatas (2006 m.) op. cit.

[30] T. y. priemonės savanoriškai gali būti taikomos valstybės iniciatyva Prancūzijos Gvianoje, Reunione, Gvadelupoje ir Martinikoje.

[31] KOM(2003) 251 galutinis.

[32] Reglamentas (EB) Nr. 1698/2005, OL L 277, 2005 10 21, p. 1 ir Sprendimas Nr. 2006/144/EB, OL L 55, 2006 2 25, p. 20.

[33] KOM (2004) 492, 493, 494, 495, 496 galutiniai.

[34] KOM (2004) 621 galutinis.

[35] Pirmininkaujančios valstybės narės išvados, Europos Vadovų Tarybos susitikimas Briuselyje 2005 m. gruodžio 15–16 d.

[36] Direktyva 2003/4/EB, OL L 41, 2003 2 14, p. 26, ir Direktyva 2003/35/EB, OL L 156, 2003 6 25, p. 17.