5.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 56/24

1.

2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB susijungimų reglamentas) (1) 6 straipsnio 1 dalies b punkto antroji pastraipa, 8 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa ir 2 dalies trečioji pastraipa numato, jog laikoma, kad sprendimas, kuriuo koncentracija skelbiama suderinama su bendrąja rinka, „apima apribojimus, tiesiogiai susijusius su koncentracijos vykdymu ir būtinus jai vykdyti“.

2.

Keičiant taisykles, reglamentuojančias būtinų ir tiesiogiai susijusių su koncentracijos vykdymu apribojimų (toliau – pagalbiniai apribojimai) įvertinimą, atsiranda tokių apribojimų savarankiško įvertinimo principas. Tokiu būdu teisės aktų leidėjai pareiškė ketinimą neįpareigoti Komisijos įvertinti ir atskirai svarstyti kiekvieną pagalbinį apribojimą. Pagalbinių apribojimų traktavimas remiantis EB susijungimų reglamentu plačiau aiškinamas EB susijungimų reglamento preambulės 21 konstatuojamojoje dalyje, kurioje sakoma, kad „Komisijos sprendimai, kuriais koncentracijos skelbiamos suderinamos su bendrąja rinka taikant šį reglamentą, turėtų automatiškai apimti tokius apribojimus, o Komisijai nereikėtų vertinti tokių apribojimų kiekvienu individualiu atveju“. Nors konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad Komisija vykdys likusias funkcijas atsiradus naujiems ir dar nespręstiems klausimams, dėl kurių kyla rimtų abejonių, visais kitais atvejais atitinkamos įmonės turi pačios įvertinti, ar jų susitarimai gali būti laikomi pagalbiniais sandorio susitarimais ir kokiu mastu jie gali būti tokiais laikomi. Ginčai dėl apribojimų būtinumo ir jų tiesioginių sąsajų su koncentracijos vykdymu bei dėl minėtų priežasčių sąlygoto savaiminio Komisijos sprendimo dėl pateisinimo gali būti išspręsti nacionaliniuose teismuose.

3.

Likusios Komisijos funkcijos yra aptartos Susijungimų reglamento 21 konstatuojamojoje dalyje, kurioje sakoma, kad konkrečios įmonės prašymu Komisija turėtų aiškiai įvertinti, ar apribojimai yra papildomojo pobūdžio, tais atvejais, kai „iškyla visiškai naujų ir dar nespręstų klausimų, dėl kurių kyla rimtų abejonių“. Toliau konstatuojamojoje dalyje „visiškai nauju ir dar nespręstu klausimu, dėl kurio kyla rimtų abejonių“ laikomas klausimas, kuriam „spręsti netaikomas atitinkamas galiojantis Komisijos pranešimas arba paskelbtas Komisijos sprendimas“.

4.

Siekiant atitinkamai įmonei suteikti teisinį apibrėžtumą šiame pranešime pateikiamos gairės kaip išaiškinti papildomų apribojimų sąvoką. Tolesniuose skyriuose pateikiami Komisijos taikomos praktikos esmę nusakančios gairės ir išdėstomi vertinimo, nurodančio ar labiausiai paplitę susitarimų tipai laikytini papildomais apribojimais ir kokiu mastu jie tokiais laikytini, principai.

5.

Tačiau nukrypimas nuo šių principų gali būti pateisinamas ypatingų aplinkybių, kurioms netaikomas šis pranešimas. Paskelbtuose Komisijos sprendimuose (2) šalys gali rasti daugiau gairių, paaiškinančių kaip nustatyti, ar jų susitarimai gali būti laikomi pagalbiniais apribojimais. Tiek kiek išimtinių aplinkybių atvejus Komisija yra nagrinėjusi savo paskelbtuose sprendimuose (3), jie nėra „visiškai nauji ir dar nespręsti klausimai“, kaip apibrėžta Susijungimų reglamento 21 konstatuojamojoje dalyje.

6.

Tuo remiantis, atvejis laikomas „visiškai nauju ir dar nespręstu klausimu, dėl kurio kyla rimtų abejonių“, jei jam netaikomas šis pranešimas ar anksčiau paskelbti Komisijos sprendimai. Kaip numatyta Susijungimų reglamento 21 konstatuojamojoje dalyje, šalių prašymu tokiais atvejais Komisija aiškiai įvertins tokius apribojimus. Laikydamasi slaptumo reikalavimų, Komisija tinkamu būdu paviešins tokius įvertinimus, kurie plėtoja šiame pranešime išdėstytus principus.

7.

Kai tokie apribojimai yra būtini ir tiesiogiai susiję su koncentracijos vykdymu, Susijungimų reglamento 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad taikomas tik tas reglamentas, o netaikomi Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1/2003 (4), (EEB) Nr. 1017/68 (5) ir (EEB) Nr. 4056/86 (6). Kita vertus, apribojimams, kurie negali būti laikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu, toliau galima taikyti EB sutarties 81 ir 82 straipsnius. Tačiau vien tai, kad susitarimas ar priemonė nelaikomi pagalbiniais vykdant koncentraciją, savaime nepažeidžia jų teisinio statuso. Tokie susitarimai ar priemonės turi būti įvertinti vadovaujantis EB sutarties 81 ir 82 straipsniais ir su jais susijusiais teisės aktais bei pranešimais (7). Jiems taip pat galima taikyti visas taikytinas nacionalines konkurencijos taisykles. Todėl konkurenciją ribojantiems susitarimams, kurie nelaikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu, taip pat gali būti taikomos tos nuostatos.

8.

Komisijos pateiktas Susijungimų reglamento 6 straipsnio 1 dalies b punkto antrosios pastraipos ir 8 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos bei 2 dalies trečiosios pastraipos išaiškinimas neužkerta kelio išaiškinimui, kurį gali pateikti Europos Bendrijų Teisingumo Teismas arba Pirmosios instancijos teismas.

9.

Šiuo pranešimu keičiamas ankstesnis Komisijos pranešimas dėl būtinų ir su įmonių koncentracija tiesiogiai susijusių apribojimų (8).

10.

Koncentraciją sudaro sutartinės priemonės arba kontrolę nustatantys susitarimai, kaip apibrėžta Susijungimų reglamento 3 straipsnio 2 dalyje. Visi susitarimai, kuriais siekiama pagrindinio koncentracijos tikslo (9), pvz., susitarimai susiję su įmonės akcijų ar turto pardavimu, sudaro koncentracijos sudedamąsias dalis. Be šių priemonių ir susitarimų koncentracijos šalys gali sudaryti kitus susitarimus, kurie nėra koncentracijos sudedamosios dalys, bet gali riboti šalių veiksmų laisvę rinkoje. Jei tokiuose susitarimuose yra pagalbinių apribojimų, pastariesiems automatiškai taikomas sprendimas, patvirtinantis, kad koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka.

11.

Būtinumo ir tiesioginės sąsajos kriterijai yra objektyvaus pobūdžio. Apribojimai nėra būtini ir tiesiogiai susiję su koncentracijos vykdymu vien dėl to, kad juos tokiais laiko šalys.

12.

Tam, kad apribojimai būtų laikomi „tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu“, jie turi būti glaudžiai susiję su pačia konncentracija. Nepakanka, kad susitarimas būtų sudarytas tuo pat metu arba tokiomis pat aplinkybėmis kaip ir koncentracija (10). Apribojimai, kurie yra tiesiogiai susiję su koncentracija, yra ekonomiškai susiję su pagrindiniu sandoriu, ir jais siekiama sklandaus perėjimo prie įvykdžius koncentraciją pasikeitusios bendrovės struktūros.

13.

Susitarimai turi būti „būtini koncentracijos vykdymui“ (11), o tai reiškia, kad be tokių susitarimų koncentracija negalėjo būti įvykdyta arba galėjo būti įvykdyta ne taip griežtai apibrėžtomis sąlygomis, žymiai didesnėmis sąnaudomis, per žymiai ilgesnį laiką arba su žymiai didesniais sunkumais (12). Koncentracijos vykdymui būtinais susitarimais paprastai siekiama apsaugoti perduodamo turto vertę (13), išlaikyti tiekimo tęstinumą po to, kai padalinamas buvęs ūkio subjektas (14), arba padėti įsteigti naują subjektą (15). Nustatant, ar apribojimas yra būtinas, tikslinga atsižvelgti ne tik į jo pobūdį, bet ir užtikrinti, kad jo trukmė, dalykas ir geografinė taikymo sritis neviršija to, kas pagrįstai reikalinga koncentracijai vykdyti. Jei yra vienodai veiksmingų alternatyvų teisėtam tikslui pasiekti, įmonės privalo pasirinkti tą alternatyvą, kuri objektyviai mažiausiai apriboja konkurenciją.

14.

Kai koncentracijos vykdomos etapais, sutartinės priemonės, susijusios su atskirais etapais prieš nustatant kontrolę, kaip apibrėžta Susijungimų reglamento 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse, paprastai negali būti laikomos būtinomis ir tiesiogiai susijusiomis su koncentracijos vykdymu. Tačiau susitarimas susilaikyti nuo esminių pakeitimų tiksliniame versle iki koncentracijos užbaigimo yra laikomas būtinu ir tiesiogiai susijusiu su bendros paraiškos įgyvendinimu (16). Tas pats taikoma tuo atveju, kai teikiant bendrą pasiūlymą bendri įmonės įgijėjai susitaria neteikti atskirų konkuruojančių pasiūlymų tai pačiai įmonei įsigyti ar kitaip perimti jos kontrolę.

15.

Susitarimai, kuriais padedama bendrai įsigyti kontrolę, turi būti laikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu. Tai turi būti taikoma šalių, kurios bendrai įsigyja kontrolę siekdamos atskirti turtą, tarpusavio priemonėms, kuriomis siekiama pasidalinti gamybos įrenginius arba platinimo tinklus ir galiojančius bendrai įsigytos įmonės prekių ženklus.

16.

Kai vykstant tokiam padalijimui panaikinamas buvęs ūkio vienetas, priemonės, kurios padeda tinkamomis sąlygomis padalinti tokį ūkio vienetą, turi būti laikomos būtinomis ir tiesiogiai susijusios su koncentracijos vykdymu laikantis toliau išdėstytų principų.

17.

Apribojimai, dėl kurių šalys susitarė perleidžiant įmonę, gali būti naudingi įgijėjui arba pardavėjui. Apskritai, įgijėjui yra svarbiau turėti tam tikrą apsaugą nei pardavėjui. Įgijėjui reikia būti užtikrintam, kad jis galės įsigyti visą įsigyjamo verslo vertę. Taigi paprastai pardavėjui naudingi apribojimai arba visiškai nėra būtini ir tiesiogiai susiję su koncentracijos vykdymu (17), arba jų taikymo sritį ir (arba) trukmę reikia daugiau riboti nei įgijėjui naudingas susitarimo sąlygas (18).

18.

Perleidžiant įmonę arba jos dalį, pardavėjui nustatomi įpareigojimai nekonkuruoti gali būti būtini ir tiesiogiai susiję su koncentracijos vykdymu. Kad įgijėjas galėtų įsigyti visą perleidžiamo turto vertę, jam reikia tam tikros apsaugos nuo pardavėjo konkurencijos, kad jis galėtų pelnyti klientų ištikimybę ir perimti bei išnaudoti visą pažangiąją patirtį. Tokios nekonkuravimo sąlygos užtikrina, kad įgijėjas gaus visą perleisto turto, kuris paprastai apima ir materialųjį, ir nematerialųjį turtą, pavyzdžiui, pardavėjo įgytą prestižą arba jo sukurtą pažangiąją patirtį (19), vertę. Toks turtas yra ne tik tiesiogiai susijęs su koncentracija, bet ir būtinas jai vykdyti, nes be jo būtų pagrįstų priežasčių manyti, kad įmonės ar jos dalies nebus galima parduoti.

19.

Tačiau tokios nekonkuravimo sąlygos pateisinamos tik teisėtais koncentracijos vykdymo tikslais, kai jų trukmė, geografinė taikymo sritis, dalykas ir asmenys, kuriems jos taikomos, neviršija to, ko pagrįstai reikia tokiam tikslui pasiekti (20).

20.

Nekonkuravimo sąlygos išlieka pateisinamos iki trejų metų (21), kai į įmonės perleidimą įeina klientų ištikimybės kaip prestižo ir kaip pažangiosios patirties, perleidimas (22). Kai į perleidimą įeina tik prestižas, jos paprastai išlieka pateisinamos iki dvejų metų (23).

21.

Kita vertus, nekonkuravimo sąlygos negali būti laikomos būtinomis, kai perleidžiamas tik materialusis turtas (pvz., žemė, pastatai ar mašinos) arba tik pramoninės ir komercinės nuosavybės teisės (kurių turėtojai gali tuoj pat imtis veiksmų prieš tokių teisių perleidėjo pažeidimus).

22.

Nekonkuravimo sąlygos taikymo geografinė apimtis turi būti apribota sritimi, kurioje pardavėjas parduodavo atitinkamus produktus ar paslaugas prieš perleidimą, nes įgijėjo nereikia apsaugoti nuo pardavėjo konkurencijos tokiose teritorijose, į kurias pardavėjas anksčiau nebuvo prasiskverbęs (24). Toji geografinė sritis gali būti išplėsta į teritorijas, į kurių rinką pardavėjas planavo patekti sandorio metu, jei jis jau yra investavęs į pasirengimą tokiam žingsniui.

23.

Nekonkuravimo sąlygomis taip pat turi būti taikomos tik produktams (įskaitant patobulintas ir atnaujintas produktų atmainas bei vėlesnius modelius) ir paslaugoms, kurie sudaro perleistos įmonės ūkinę veiklą. Tai gali apimti produktus ir paslaugas, kurie sandorio metu jau baigiami kurti, arba produktus, kurie jau yra sukurti, bet dar jais neprekiaujama. Apsauga nuo pardavėjo konkurencijos produktų ar paslaugų rinkose, kuriose perleistoji įmonė prieš perleidimą aktyviai dar nedalyvavo, nelaikoma būtina (25).

24.

Pardavėjas gali pats įsipareigoti ir įpareigoti savo dukterines įmones bei komercinius atstovus. Tačiau pareiga nustatyti panašius apribojimus kitiems asmenims nebūtų laikoma būtina ir tiesiogiai susijusia su koncentracijos vykdymu. Ypač tai taikoma sąlygoms, kurios apriboja perpardavėjų arba naudotojų laisvę importuoti ar eksportuoti.

25.

Sąlygos, kurios riboja pardavėjo teisę įsigyti arba turėti akcijų bendrovėje, konkuruojančioje su perleistuoju verslu, laikomos būtinomis ir tiesiogiai susijusiomis su koncentracijos vykdymu, laikantis tokių pat sąlygų, kurios buvo pirmiau apibrėžtos nekonkuravimo sąlygomis, jei jos nekliudo pardavėjui įsigyti ar turėti akcijų vien finansinių investicijų tikslais, nesuteikiant jam valdymo funkcijų nei tiesiogiai, nei netiesiogiai arba kokios nors esminės įtakos konkuruojančioje bendrovėje (26).

26.

Užsakymų neieškojimo ir slaptumo sąlygų poveikis yra panašus ir todėl jos turi būti vertinamos panašiai kaip nekonkuravimo sąlygos (27).

27.

Kad būtų galima visapusiškai naudotis perleisti turtu, įmonės ar jos dalies perleidimas gali apimti intelektinės nuosavybės teisių arba pažangiosios patirties perleidimą įgijėjui. Tačiau pardavėjas gali ir toliau likti teisių savininku, kad galėtų jomis naudotis kitoje nei perleistoji veikla. Tokiais atvejais įprastas būdas užtikrinti, kad įgijėjas galėtų visapusiškai naudotis perleistu turtu – sudaryti jo naudai licencijų susitarimus. Panaši situacija atsiranda, kai pardavėjas perleido intelektinės nuosavybės teises kartu su verslu, tačiau nori toliau naudotis kai kuriomis arba visomis tokiomis teisėmis kitoje nei perleista veikla; tokiu atveju įgijėjas suteikia pardavėjui licenciją.

28.

Patentų (28), panašių teisių arba pažangiosios patirties licencijos (29), gali būti laikomos būtinomis koncentracijai vykdyti. Jos taip pat gali būti laikomos koncentracijos sudedamąja dalimi, ir bet kuriuo atveju jų galiojimo laiko nebūtina riboti. Tokios licencijos gali būti paprastosios arba išimtinės ir gali būti ribojamos tam tikromis naudojimo sritimis tiek, kiek jos atitinka perleistosios įmonės veiklą.

29.

Tačiau teritorinis gamybos apribojimas perleistosios veiklos teritorija nėra būtinas operacijai įvykdyti. Tuo atveju, kai verslo pardavėjas suteikia licenciją pirkėjui, licencijos susitarime pardavėjui gali būti taikomas teritorinis apribojimas tokiomis pat sąlygomis, kokios yra nustatytos nekonkuravimo sąlygoje parduodant verslą.

30.

Licencijų susitarimuose nustatyti apribojimai, kurie peržengia pirmiau nurodytų nuostatų ribas, pvz., apribojimai, apsaugantys licenciarą, o ne licencijatą, yra nebūtini koncentracijai įvykdyti (30).

31.

Panašiai ir tais atvejais, kai suteikiamos prekių ženklų, įmonių pavadinimų, dizaino, autorinių ar panašių teisių licencijos, gali pasitaikyti situacijų, kuriose pardavėjas nori likti tokių teisių savininkas ir jomis naudotis neparduotoje veikloje, bet įgijėjui tokios teisės reikalingos, kad jis galėtų prekiauti perleistoje įmonėje ar jos dalyje pagamintomis prekes ar sukurtomis paslaugas. Čia taikomi tie patys pirmiau išdėstyti principai (31).

32.

Daugeliu atvejų dėl įmonės ar jos dalies perleidimo gali nutrūkti tradicinės pirkimo ar tiekimo linijos, kurios egzistavo, nes tokia veikla anksčiau buvo integruota į pardavėjo ūkio vienetą. Tam, kad būtų galima tinkamomis sąlygomis padalyti pardavėjo ūkio vienetą ir įgijėjui perleisti turto dalį, dažnai pereinamuoju laikotarpiu reikia išlaikyti esamus ar panašius pardavėjo ir įgijėjo tarpusavio ryšius. Paprastai tai pasiekiama įmonės ar jos dalies pardavėjo ir (arba) įgijėjo pirkimo ir tiekimo įsipareigojimais. Atsižvelgiant į konkrečias dėl pardavėjo ūkio vieneto padalijimo atsiradusias aplinkybes, tokius įsipareigojimus galima pripažinti būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu. Atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes jie gali būti naudingi tiek pardavėjui, tiek įgijėjui.

33.

Tokiais įsipareigojimais gali būti siekiama užtikrinti pardavėjo neparduotai veiklai arba įgijėjo perimtai veiklai būtinų produktų tiekimo tęstinumą bet kuriai iš šalių. Tačiau pirkimo ir tiekimo įsipareigojimų trukmė turi būti ribojama laikotarpiu, kurio reikia priklausomumo santykiams pakeisti savarankiška padėtimi rinkoje. Todėl pirkimo ar tiekimo įsipareigojimai, kuriais siekiama užtikrinti anksčiau tiektus kiekius, gali būti pateisinti pereinamuoju laikotarpiu iki penkerių metų (32).

34.

Įsipareigojimai tiekti arba pirkti nustatytus kiekius, galbūt įrašant sąlygą dėl jų galimo kitimo, yra pripažįstami būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu. Tačiau įsipareigojimai dėl neribotų kiekių (33), išimtinumo arba dėl privilegijuoto tiekėjo ar privilegijuoto pirkėjo statuso (34) suteikimo nėra nebūtini koncentracijai vykdyti.

35.

Paslaugų ir platinimo susitarimai savo poveikiu yra tolygūs tiekimo susitarimams; todėl taikomi pirmiau nurodyti principai.

36.

Patronuojančių įmonių ir bendros įmonės nekonkuravimo įsipareigojimai gali būti laikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu, kai tokie įsipareigojimai atitinka produktus, paslaugas ir teritorijas, kuriems taikomas bendros įmonės susitarimas ar jos įstatai. Tokios nekonkuravimo sąlygos inter alia atspindi poreikį užtikrinti sąžiningumą derybų metu; jos taip pat gali atspindėti poreikį visapusiškai panaudoti bendros įmonės turtą arba padėti bendrai įmonei perimti patronuojančių įmonių teikiamą pažangiąją patirtį ir prestižą; arba poreikį apsaugoti patronuojančių įmonių interesus bendroje įmonėje nuo konkurencinių veiksmų, kuriems padeda inter alia patronuojančių įmonių privilegijuotos galimybės naudotis bendrai įmonei perduota arba jos sukurta pažangiąją patirtimi ir prestižu. Tokie patronuojančių įmonių ir bendros įmonės nekonkuravimo įsipareigojimai, kurie galioja tiek pat, kiek egzistuoja bendra įmonė, gali būti laikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu (35).

37.

Nekonkuravimo sąlygos taikymo geografinė apimtis turi būti apribota sritimi, kurioje patronuojančios įmonės parduodavo atitinkamus produktus ar paslaugas prieš įsteigiant bendrą įmonę. (36) Toji geografinė sritis gali būti išplėsta į teritorijas, į kurių rinką patronuojančios įmonės planavo patekti sandorio metu, jei jos jau yra investavusios į pasirengimą tokiam žingsniui.

38.

Panašiai nekonkuravimo sąlygos turi būti taikomos tik produktams ir paslaugoms, kurie sudaro bendros įmonės ūkinę veiklą. Tai gali apimti produktus ir paslaugas, kurie sandorio metu jau baigiami kurti, arba produktus ir paslaugas, kurie jau yra sukurti, bet dar jais neprekiaujama.

39.

Jei bendra įmonė yra įsteigta tam, kad būtų galima patekti į naują rinką, būtina nurodyti produktus, paslaugas ir teritorijas, kuriose ji veiks pagal bendros įmonės susitarimą ar įstatus. Tačiau daroma prielaida, kad rinkose, išskyrus rinkas, kuriose bendra įmonė pradės veikti pačioje pradžioje, vienos patronuojančios įmonės interesų bendroje įmonėje nereikia apsaugoti nuo kitos patronuojančios įmonės interesų.

40.

Be to, nekontroliuojančių patronuojančių įmonių ir bendros įmonės nekonkuravimo įsipareigojimai nėra laikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu.

41.

Užsakymų neieškojimo ir slaptumo sąlygoms taikomi tokie pat principai kaip ir nekonkuravimo sąlygoms.

42.

Patronuojančių įmonių bendrai įmonei suteikta licencija gali būti laikoma būtina ir tiesiogiai susijusia su koncentracijos vykdymu. Tai taikoma, neatsižvelgiant į tai, ar licencija yra išimtinė ir ar jos galiojimo laikas yra ribotas. Licencija gali būti ribojama tam tikra jos panaudojimo sritimi, kuri atitinka bendros įmonės veiklą.

43.

Bendros įmonės vienai iš savo patronuojančių įmonių suteiktos licencijos arba abipusių licencijų susitarimai gali būti laikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu tomis pačiomis sąlygomis kaip ir įsigyjant įmonę. Patronuojančių įmonių tarpusavio licencijų susitarimai nelaikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su bendros įmonės kūrimu.

44.

Jei patronuojančios įmonės ir toliau dalyvauja su bendra įmone susijusioje tiekėjų ir vartotojų rinkoje, bet kuriems pirkimo ir tiekimo susitarimams, įskaitant paslaugų ir platinimo susitarimus, taikomi tie patys principai kaip ir įmonių perleidimo atveju.